news archive 2013:01-07

Istorija, kurios daugelis vyresniųjų mokėsi – priimdami ar atmesdami – iš vienintelio vadovėlio, dabar tarsi ne tik susiskaido, išsišakoja, bet neretai ir išskysta, praranda ašį, apibrėžtus kontūrus. Kartais istorija regima kaip faktų sangrūda, kartais – kaip interpretacijų, viena kitą paneigiančių,  sumaištis…  Kokia situacija mokykloje, kurioje mūsų visuomenės nariai įgyja savos istorijos matymo, priėmimo, kūrimo instrumentus? Kaip šiandien istorija yra pateikiama ir kaip turi būti pateikiama mokiniams (o kartu – ir visai visuomenei)? Ar mokytojas privalo sekti griežtai jam nužymėtais riboženkliais, ar yra laisvas perteikti savąjį istorijos regėjimą? Šie klausimai sudomino „Literatūros ir meno“ redakciją, tad apskritojo stalo diskusijai pakvietėme Istorijos instituto direktorių dr. Rimantą Miknį, Vilniaus universiteto dėstytoją dr. Darių Kuolį, Švietimo ir mokslo ministerijos vyriausiąjį specialistą Rimantą Jokimaitį, Martyno Mažvydo vidurinės mokyklos direktorių, Lietuvos istorijos mokytojų asociacijos garbės pirmininką Eugenijų Manelį. Pokalbį veda savaitraščio vyriausiasis redaktorius Kornelijus Platelis.

Zenekos nuotrauka

Kornelijus Platelis. Gal pradėkime nuo ekskurso į mūsų naujausių laikų istoriją. Pamenu, Darius Kuolys, Kultūros ir švietimo ministras (1990–1992 m.), dieną sunkiai dirbdavo reformuodamas švietimo sistemą, o vakarais redaguodavo istorijos vadovėlius... Mane, jo pavaduotoją kultūrai, toks jo darbštumas stebino. Nuo to laiko daug kas pasikeitė – kas būtent ir į kurią pusę?


Darius Kuolys. Tuomet vakarais tekdavo redaguoti mokymo programas. O ir vadovėlius atnaujinti po sovietmečio buvo labai svarbu. Dirbo ekspertų komisijos, o jose – žinomi istorikai Antanas Kulakauskas, Alfredas Bumblaukas, Zigmantas Kiaupa. Tuomet vyko gyvos diskusijos, kokio istorinio pasakojimo reikia laisvai tautai.


Rimantas Jokimaitis. Nuo tų laikų išties daug kas pasikeitę. Tuomet, Nepriklausomybės pradžioje, valstybė istorijos programoms skyrė daug dėmesio, buvo sudarytos ekspertų komisijos –­ kiekviena programa ir kiekvienas vadovėlis praeidavo pro tam tikrą filtrą. Tačiau, įsivyravus požiūriui, kad pas mus „valstybės per daug“, ji per daug visur kišasi, o viską turi išspręsti rinka, per šį dvidešimtmetį atsitraukta: Švietimo ir mokslo ministerija rengiant vadovėlius praktiškai nevaidina jokio vaidmens –­ tik skiria mokykloms pinigus vadovėliams pirkti.


Rimantas Miknys. Ar valstybės per daug? Švietimo ir mokslo ministerijoje iš esmės tebevyrauja sovietinių laikų požiūris, kai teigta: valstybė nunyks, viską į savo rankas perims vyraujanti klasė. Jūs, ministerija, dabar ir įgyvendinate šią bolševikinę schemą – gal nenorėdami dirbti darbo, mūsų valstybę, taip pat ir jos istorijos sampratą atiduodate kitos valstybės globon.


Rimantas Jokimaitis. Nesutinku su šiais teiginiais, bet taip pat manau, kad ideologiškai jautriuose dalykuose turėtų didesnį vaidmenį vaidinti valstybė, t. y. valstybės vardu –­ ekspertai (universitetų, Istorijos instituto ir panašūs atstovai). Situacija, deja, kitokia, tik prašom nemanyti, kad taip padarė šis ministras liberalas – į tai eita ilgai ir nuosekliai. Esu domėjęsis, kaip vyksta vadovėlių ekspertavimas, atsakymas: perkamas recenzentas, pasiūlęs mažiausią kainą.


Rimantas Miknys. Grįžkime prie klausimo esmės, kuri, mano nuomone, tokia: kokios istorinės politikos mes laikomės, ar išvis ją turime? Jei kažkas imsis šią situaciją valdyti, atsiras istorinės politikos formavimo strategija, kuri bus grįsta visos visuomenės strateginiu tikslu. Dabar to nėra, bet tai turi padaryti valstybė. ŠMM aplinkoje nematau jokių strateginių gairių.


Zenekos nuotrauka

Darius Kuolys.. Vis dėlto lieka mįslė, kodėl istorikų bendruomenė pasitraukė iš istorijos politikos formavimo, leido nežinia kam formuoti nežinia ką. Šiandien neaišku, ar Lietuvos Švietimo ir mokslo ministerija turi kokią nors istorijos politiką. Kas ją kuria, kas už ją atsako? Ministerija net atsisakė visuotinio istorijos baigiamojo egzamino – labai keistas sprendimas. Lietuvoje dažnai prarandami savęs, kaip tautos, kaip visuomenės, kūrimo svertai. Mūsų vaikai stokoja raiškesnio, rišlesnio istorinio pasakojimo, nežinome, kas jį kuria ir – labai keista – dėl to nėra jokių diskusijų.

Prisimenu tuos Nepriklausomybės metus, kai dėl istorijos buvo karštai diskutuojama ir tariamasi. Žinomi mokslininkai sėdėjo už vieno stalo su jaunais istorijos mokytojais. Kas šiandien trukdo Švietimo ir mokslo ministerijai kurti tokį polilogą, kuriame ryškėtų mūsų istorinio pasakojimo kontūrai? Istorinis pasakojimas mokyklose atsiranda iš sąmoningų ir valingų visuomenės pastangų. Jei mes patys jo sąmoningai nekuriame, kas nors jį mums primeta.


Kornelijus Platelis Jau pati pokalbio pradžia parodė, kad pasisukus kalbai apie istorinio pasakojimo perteikimą mokykloje, iš karto randasi įtampa. Istorinis pasakojimas – tai vienas svarbiausių tautinės tapatybės formavimo elementų. Daugelis pastebi, jog ši ugdoma nepakankamai. Tai šen, tai ten pasirodo „tautinės tapatybės ugdymo programų“ –­ bet, manau, jei nepradėsime nuo mokyklos, tai kovosime tik su jos paliktų spragų pasekmėmis.

Klausydamasis jūsų susidariau įspūdį, kad mokykloje istorinis pasakojimas plėtojamas spontaniškai. Noriu klausti mokytojo, kaip jam ši situacija atrodo. Žinome, kad esama mokytojų, besidominčių pačiais naujausiais istorijos tyrinėjimais, tad ir mokinius supažindinančių su platesniu kontekstu, tačiau yra ir paprasčiausiai besivadovaujančių programa ir dėstančių kartais iš gana atsitiktinai pasirinktų vadovėlių... Turbūt negalime reikalauti, kad kiekvienas mokytojas kurtų „savo“ istorinį pasakojimą. Matyt, reikia kokio nors bendro vardiklio.


Eugenijus Manelis. Per šį Nepriklausomybės laikotarpį įvyko daug pokyčių. Pirmiausia, smarkiai keitėsi pats mokytojas. Antra, keitėsi vadovėliai – jų šiandien jau turime kelintą kartą. Trečia, atsirado daug literatūros – ne kiekvienas mokytojas gali viską perskaityti, ne kiekvienas pajėgus ir nusipirkti.


Kornelijus Platelis. Galų gale – ar visą tą informaciją įmanoma sugrūsti į pamoką...


Eugenijus Manelis. Be to, šiandien nebėra buvusios kvalifikacijos kėlimo sistemos, kai galėjome iš Istorijos instituto pasikviesti dr. Z. Kiaupą ar kitą mokslininką, paprašyti tam tikrais istorijos klausimais pateikti naujausią istoriografiją. Taip mokytojas būdavo tarsi užvedamas ant kelio, stumtelimas eiti pirmyn. Mokytojas, kaip ir istorikas mokslininkas, turi savo mėgstamas temas, laikotarpius, bet, priešingai negu mokslininkas, tuo negali apsiriboti, paprastai turi dėstyti visą Lietuvos istoriją, taigi privalo būti universalus. Mokytojai mėgina tvarkytis su tuo informacijos srautu, bet tam tikros pagalbos reikia, kartais ją susibūrę tiesiog teikiame vienas kitam.

Mes, Istorijos mokytojų asociacija, atnaujinome savo internetinį puslapį, sutelkėme nemažą būrį ir jaunesnių žmonių. Matyt, atkursime kažkada prieš mokslo metus vykdavusius seminarus, kviesime istorikus profesionalus, prašydami trumpai ir aiškiai perteikti naujausias tendencijas istorijos moksle.


Kalbant apie patį istorinį naratyvą... Diskusija, ar reikia naujų vadovėlių ir kokių, matyt, bus amžina. Daugiau bendrauju su Prancūzijos istorijos mokytojais, jie sako nesiremiantys vienu vadovėliu – iš skirtingų nusikopijuoja atskirus skyrius, nes ir mokslininkams vienos temos pavyksta geriau, kitos prasčiau. Mokytojai supranta savo atsakomybę, turi vertybinius orientyrus, bet istorijos egzaminas leistų labiau motyvuoti visus mokinius, ne tik besi­dominčius dalyku. Aš visad mokiniams, net penktokams, paaiškinu, ant ko laikosi kiekviena tauta – istorinis pasakojimas yra vienas iš stulpų, greta tradicijų, gimtosios kalbos; pabaksnoju į mūsų himno pirmąsias eilutes... Mums, mokytojams, galbūt trūksta įvairesnių, žaismingesnių mokymo priemonių.

Rimantas Miknys. Pridursiu, kad anksčiau iš tiesų būta mokslininkų bendravimo su istorijos mokytojais, skaitydavome paskaitas Mokytojų tobulinimosi institute. Bet ir dabar mokslininkai mielai atsišaukia į kvietimus, pats ne kartą esu važiavęs ir į Šiaulius, ir į Biržus ar Pasvalį. Yra ir tie proginiai dalykai – esame prašomi paskaityti paskaitą, pavyzdžiui, Vasario 16-osios proga ir nebūtinai kalbame konkrečiai apie šį faktą, yra gvildenami vertybiniai momentai, aptariamas mūsų būvis dabartinėje situacijoje. Bet pastaruoju metu tų kvietimų mažėja. Dar noriu paminėti mūsų instituto registruotą programą „Istorinės atminties tyrimas“, kurios vadovas yra A. Nikžentaitis. Jis nūdienos Lenkijos ir Lietuvos įtampų kontekste kartu su Vilniaus bei Varšuvos universitetų Istorijos fakultetais, Lenkijos istorijos muziejumi, Lenkų ir Goethe‘s institutais Vilniuje organizavo 2011–2012 m. paskaitų ciklą, skirtą atminties kultūrų dialogui Ukrainos, Lietuvos, Baltarusijos erdvėse. Paskaitų cikle dalyvavo istorikai ir intelektualai iš Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos, Rusijos, Vokietijos; juo siekta pristatyti Lietuvos ir Lenkijos visuomenėms neretai skirtingus požiūrius į praeitį, darančius įtaką dabartiniams valstybių santykiams regione. Dalis paskaitų skaityta Varšuvoje, dalis Vilniuje. Paskaitas Vilniuje rengėme Universitete – mūsų instituto salę laikėme per maža – deja, į pirmą paskaitą dar susirinko klausytojų, po to jų buvo vis mažiau, o iš mokytojų – vos vienas kitas. O pakviesti įdomūs lektoriai – bent jau „pakrauti baterijas“ tolesniems apmąstymams tikrai buvo galima.

Įdomu, kad į tokius projektus atsišaukia ne Švietimo ir mokslo, bet Susisiekimo ministerija, dar, suprantama, Užsienio reikalų ministerija. Šios dvi ministerijos supranta, bent jau suprato ligšiolinės, kad istorinis naratyvas yra svarbus ne tik teoriškai, bet ir tiesioginiuose santykiuose su Lenkija, Rusija...

Kai kuriems ministro A. Ažubalio sumanymams nepritariau (ateidavo ir užsakymų, kurie moksliškai negvildenami), bet Užsienio reikalų ministerija suvokė, kad istorinis naratyvas turi būti valdomas.


Darius Kuolys. Turi būti bendruomenės sąmoningai kuriamas.


Rimantas Miknys. O iš ŠMM mes tokios nuostatos nejaučiame, jų pozicija – darykit, kaip norit.


Darius Kuolys. Klausimai labai sudėtingi. Pirmiausia, pats pasakojimo supratimas – ar sutariame, kad jo mokyklai reikia? Daliai istorikų atrodo: istorija – tikslus mokslas, todėl visų pirma vaikus privalome supažindinti su tyrimais, jie turi išmokti pažinti istorijos dėsnius, nustatyti priežastis, išaiškinti pasekmes ir taip sėkmingai su praeitimi susitvarkyti. Mūsų istorijos dėstymas kartais sugula į deterministinę schemą, perimtą iš gamtos mokslų – viską valdo dėsniai, mokiniai turi juos perprasti. Tuo metu vokiečių istorijos teoretikas Jörnas Rüsenas, kadaise Zenono Norkaus pakviestas ir Lietuvon, yra taikliai pastebėjęs, kad nuo istorinio pasakojimo pobūdžio didele dalimi priklauso visuomenės laisvė. Jei vaikams ir visuomenei sekame deterministinį pasakojimą, pabrėždami, kad laisva žmogaus valia istorijoje nieko nereiškia, kad praeitį valdo griežti dėsniai, mes slopiname dabartinių žmonių laisvą valią, skatiname pasyvų visuomenės susitaikymą su tikrove. O jei, pasak Rüseno, istorikų pasakojimas parodo, kaip nuo žmonių apsisprendimų, viešų laikysenų, kūrybinės energijos ir idėjų priklauso istorijos raida, jei pasakojimas atveria istoriją kaip „žaidimų erdvę“, jis ugdo visuomenės laisvę, stiprina žmonių ryžtą patiems istoriją kurtis.

Štai Č. Milošas yra pastebėjęs: moderni Lietuvos valstybė kilo iš būrio Marijampolės gimnazijos absolventų, lietuviškai kalbančių ūkininkų vaikų, iš jų svajonių, idėjų, atkaklios bendros veiklos.
 Kitas klausimas – iš kokio atskaitos taško savo naratyvą šiandien sekame, kokia tradicija jį grindžiame? Ar jis savarankiškas? Paanalizavę vadovėlius pamatytume, kad mūsų pasakojimas dažnai fragmentais sudėliotas iš kitų kraštų pasakojimų: štai Varšuvos naratyvo fragmentas, štai maskvėniškas ar peterburgiškas intarpas, ateinantis per sovietmetį net iš Kotrynos II rūmų, o štai iš Vakarų vadovėlių atkeliavęs vokiškas pasakojimas, aukštinantis Frydrichą II. Tad keltinas klausimas patiems sau, kaip istorikų bendruomenei: ar mes šiandien sugebame atkurti savarankišką, iš Vilniaus sektą Lietuvos pasakojimą ir jį tęsti? Tai nėra lengva. Mat, kaip dabartinio naratyvo kūrėjus, turėtume prikelti senuosius Lietuvos pasakotojus, juos atrasti ir išgirsti. Kartais atrodo, kad net dalis istorikų šiandien vienas schemas per daug lengvai, per daug konjunktūriškai linkusi pakeisti kitomis, mėgina jas primesti praeičiai – per mažai girdėdama senuosius krašto autorius.

Pažiūrėkime, ką XVI amžiuje lietuviai kalba apie Liublino uniją – jų balsai gerokai skirsis nuo kai kurių dabartinių „autoritetingų apibendrinimų“. Taigi labai svarbu į istorinį naratyvą įsileisti autentiškus praeities įvykių liudytojų balsus. Dabar mums trūksta net pamatinių tekstų. Štai ką tik išėjo nauja grakšti žinomų mokslininkų parašyta „Lietuvos istorija“ – spalvingas glaustas pasakojimas lietuviams ir pasauliui. Šioje knygoje, kaip ir mokykliniuose vadovėliuose, nėra Antrojo Lietuvos Statuto. Beje, mes jo nesame net išsileidę. O tai esminis tekstas, liudijantis, kad lietuviai Liublino unijos išvakarėse baigė kurti ir įtvirtino Lietuvos Respubliką – suverenią politinę tautą, kurią po unijos stengėsi apsaugoti Trečiuoju Statutu. O mūsų pasakojimas vis dar atkartoja Varšuvos naratyvą: Respubliką susikūrėme tik kartu su broliais lenkais.


Rimantas Miknys. Atskirų naują požiūrį teigiančių tyrimų yra. Pavyzdžiui, Jūratė Kiaupienė iškėlė sau tikslą pažiūrėti nuo viduramžių nuosekliai, kaip, kokiomis aplinkybėmis mes, Lietuva, tebesame, išliekame nepertraukiamai saviti. Ji parodo, kad 1569-ųjų unija nėra joks stebuklas, dabar pasakytumėme „proveržis“, kaip kad pateikiama tradicinėje lenkų istoriografijoje, o tik slenkstis, per kurį peržengę mes nepraradome savęs. Ir po to taip pat sukūrėme daug reikšmingų dalykų, pirmiausia sau, kaip su nepertraukiama tradicija besi­vystanti visuomenė. Deja, tik jų prasmių dabar nesugebame parodyti, dar vis žvelgiame per kaimynų pasiūlytą prizmę. Bet akademiniai tyrimai dar ne viskas, jie dažnai nėra ir pakankamai paviešinti, tad ir nepanaudojami. O minėtojo Statuto atveju problema bent iš dalies finansinė –­ jis priklauso kolekcionieriui, institutas bandė nupirkti, bet kuo ilgiau derėjomės, tuo labiau savininkas kėlė kainą... Jis nori parduoti, bet valstybė negali pirkti, tad Lietuvoje pirkėjo neatsiras.
Noriu pabrėžti, kad vadovėlių autoriai nepajėgūs pateikti nuoseklaus istorinio pasakojimo, nes savarankiško, iš Lietuvos pozicijų matymo niekas net nereikalauja.


Darius Kuolys. Labai svarbu, kad savo istorinį naratyvą kritiškai vertintume ir sąmoningai kurtume. Be jo tikrai negalime išsiversti. Pasakojimas yra pats mąstymo būdas. Net kategoriškai neigiantys naratyvo būtinumą gyvena remdamiesi tam tikru istoriniu pasakojimu, to pasakojimo saugomais vaizdiniais. Tuos vyraujančius vaizdinius reikėtų nagrinėti, jų kilmę pažinti. Lieka aktualus Algirdo Greimo raginimas pirmiausia kreipti kritišką žvilgsnį į save ir jį atlaikyti. Naratyvą turėtume kurtis reflektuodami, diskutuodami, aiškindamiesi reikšmes. Laisvos tautos pasakojimas visada bus polilogiškas, jame susikirs įvairūs balsai. Nebūsim sąžiningi, jei kai kurių balsų į savo pasakojimą neįsileisime – pavyzdžiui, girdėsime tik Č. Milošo pasakojimą apie Vilnių, o Meilės Lukšienės, Marijos Gimbutienės, Mykolo Biržiškos Vilniaus stengsimės nepastebėti. Sąžiningas elgesys su praeitimi, su protėviais reikalauja gerbti individualius naratyvus ir jungti juos į bendrą pasakojimą. Polilogiškas pasakojimas kurs ir polilogišką šiandienos visuomenę, gebančią suprasti laisvos tautos pasakojimo sudėtingumą.

Tiesa, retsykiais būtina grįžti prie klausimo, kokios visuomenės mes norime –­ pagal vieną ideologinį kurpalių sukirptų tautinio fronto karių, tautos likimui abejingų sėkmingų vartotojų ar tautiškai susipratusių, savo visuomenei įsipareigojusių, atvirų, mąstančių, laisvų žmonių. Mūsų turima visuomenės vizija ir sekamas pasakojimas – susiję dalykai. O kol kas lietuvių visuomenė dar neturi pamatinių tekstų, išleistų lietuviškai, kad galėtų suprasti, koks pasakojimas yra Lietuvos tautą kūręs. Neturime nei Antrojo, nei Trečiojo Statuto, kol kas neturime Motiejaus Strijkovskio „Kronikos“.


Rimantas Jokimaitis  Visai nesutinku su tuo, ką Darius sakė apie istorijos mokymą mokykloje – apie jokius dėsnius nekalbama, o keliamas klausimas: „Kodėl yra vienaip ar kitaip?“ Svarbu du dalykai: pats pasakojimas ir, antra, kompetencija – gebėjimas kritiškai skaityti, lyginti dokumentus ir pan. Savo pasakojimą kai kurios tautos kuria turėdamos šimtmečio ir ilgesnę nepriklausomybę, o mes savąjį –­­ 20 metų po penkiasdešimties pertraukos.


Darius Kuolys. Tai ir turiu galvoje – mums reikia suprasti, kad mūsų pasakojimą kūrė jau Gedimino, Vytauto, M. Strijkovskio, Alberto Kojelavičiaus tekstai, kad Simonas Daukantas, Maironis, Č. Milošas juos tęsė


Rimantas Jokimaitis. Šis pasakojimas palaipsniui grįžta. Be to, negalime iš mokyklos ir visuomenės reikalauti daugiau nei gali pateikti akademinė bendruomenė. Esu įsitikinęs, kad apie XX amžių, kaip ir apie XIX a., vadovėliuose perpasakojama tai, ką kalba Istorijos instituto ar universitetų mokslininkai.


Eugenijus Manelis.  Juk mes, galima sakyti, neturime net akademinės Lietuvos istorijos, tik pradėta...


Rimantas Miknys. Jau turime – 2013 metų pradžioje turėsim jau bent devynias Lietuvos istorijos sintezės knygas...


Eugenijus Manelis.  Bet juk kitose šalyse vos ne kiekviena karta perrašo savąją istoriją. Yra atsiradęs modernesnis istorijos „žanras“ –­ faktografinė istorija. Kai ką esame iš prancūzų išsivertę. Kažkada mes svajojome apie šaltinių rinkinį, būtų gerai parengti ir įvairių autorių įdomiausių tekstų chrestomatiją. Reikia mokytojui suteikti daugiau įrankių.


Darius Kuolys. Tai natūralu. Lenkų istorikai turi savas klišes. Su jais diskutuodamas apie XVI a. kartais išgirsti: „Taip negali būti“, bet kai padedi tekstus ant stalo, jie nusileidžia. Istorinė mokykla, „sustingę naratyvai“ dažnai užgožia autentiškus praeities balsus. Principas ad fontem labai svarbus. Beje, Lietuvos istorijos mokytojų branduolys yra labai daug nuveikęs per Nepriklausomybės metus – patys mokytojai rašo vadovėlius, rengia šaltinių publikacijas. Kita vertus, Lietuva dar niekada nėra turėjusi tiek profesionalių istorikų, jie nuolat atranda įdomių dalykų, kuriuos paskelbs galbūt po penkerių ar dešim­ties metų – bet visuomenės, mokyklos savivokai naujos įžvalgos reikalingos jau šiandien.

 Manau, neužtenka vien puikių Lietuvos istorikų suvažiavimų, reikalingas nuolat veikiantis forumas. Štai lituanistai kalbininkai ir literatūrologai įsisteigė Lituanistų sambūrį, kur mokslininkai ir mokytojai keičiasi patirtimis. Toks bendravimas duoda naujų gerų impulsų. Gal ir istorikams vertėtų pagalvoti apie nuolat dirbančią kūrybinę laboratoriją. Labai reikalingas būtų ir visų lituanistų – kalbininkų, literatų, istorikų – bendras forumas.


Eugenijus Manelis. Mūsų asociacija dabar rimtai bando pagyvinti savo veiklą. Ministerija yra pažadėjusi, kad asociacijos galės gauti finansavimą, tas lėšas žadame panaudoti organizuodami istorijos mokytojų konferencijas, palaikančias dialogą su mokslininkais. Tiems dvasiniams dalykams visad reikia ir materialaus pagrindo.


Rimantas Miknys.  Štai prieš kurį laiką Užsienio reikalų ministerija paprašė pagalbos – paskaitos gidams apie Lietuvos ir Lenkijos santykius. Pats nuėjau – juk tai mūsų mažieji ambasadoriai; prisirinko pilna salė, labai gyvai reagavo, po to prašė tekstų...

Dabar pertvarkome instituto internetinį puslapį, apmąstome jo turinį – straipsnių negalime dėti dėl autorinių teisių, bet norintys galės įdėti ten tokias paskaitas, kurios yra tiesiog nuomonė. Ir gidai, ir mokytojai galės skaityti, patys vertinti.
Istorikai džiaugiasi galimybe pasakyti naujausią žodį – kad ir, pavyzdžiui, V. Savukyno TV laidoje „Įžvalgos“. Svarbu, kaip Darius sako, suvokti, kad istoriniame pasakojime gali būti keli požiūriai, štai kad ir kalbant apie sovietų okupaciją – reikia nebijoti parodyti, kad šalia „lietuviškos“ interpretacijos yra ir „prorusiška“ .Tai nesunku padaryti per vadovėlio konstrukciją: tezė-dokumentas. Toliau ir pats mokinys gali ieškoti, svarstyti, žiūrėti vienos ir kitos pusės argumentus, prasmių aiškinimo išeities taškus.


Rimantas. Jokimaitis. Gali susidaryti įspūdis, kad viskas blogai. Jei palygintume dabar mokykloje dėstomą istoriją su ta, kurios buvo mokomasi prieš 15 metų – tai visai kita istorija tiek turinio, tiek formos požiūriu. O dėl nuskambėjusių pasiūlymų... Sovietmečiu buvo išleisti „Lietuvos istorijos šaltinių“ 4 tomai, jeigu ir dabar taip padarytume – sudėtume visų laikotarpių reikšmingiausius dokumentus – būtų didžiulė paspirtis mokytojams. Kuo mokytojai dabar remiasi, rašydami vadovėlius? Labai dažnai tais šaltiniais, leistais XX amžiaus 6–7 dešimtmetyje. Tą klausimą nekart kėliau, kai buvo sudaroma Lietuvos Tūkstantmečio programa, bet išgirsdavau tik „ne“.


Darius Kuolys. Mokslo taryba ar Švietimo ir mokslo ministerija turėtų pateikti tokį valstybinį užsakymą – tai ne vienerių metų darbas. Deja, mūsų mokslo politika yra orientuota į trumpalaikius projektus. Sudėtingi nacionaliniai projektai darosi sunkiai įmanomi. O determinizmo mūsų istorijos mokyme pakanka. Kai įsivaizduojame, kad kiekvienas praeities reiškinys turi objektyvias priežastis bei pasekmes, kurias galime tiksliai apibrėžti, kai reikalaujame, jog mokiniai tas priežastis ir pasekmes eilės tvarka išdėstytų, pradingsta praeities, kaip galimybių lauko, vaizdinys. Pavyzdžiui, Liublino uniją šiandien linkstame vertinti kaip vienintelį kelią, padėjusį Lietuvai atsispirti Maskvai. Tačiau amžininkams neatrodė, kad Liublinas išgelbėjo Lietuvą: jie sielojosi, kad, netekusi pusės teritorijos ir didelės dalies gyventojų, Lietuva prarado galimybę savarankiškai su Maskva kovoti. Tuo metu Lietuva su rusėnais, regis, jau buvo atradusi darnų sugyvenimo būdą, Lenkija tokio būdo rasti nesugebėjo: konfliktas su kazokais sprogdino Abiejų Tautų Respubliką. Išmintingas pasakojimas turėtų tokias alternatyvas svarstyti.


Rimantas Miknys. Tai, sakyčiau, gana efektyviai jau sprendžia lenkai. Lenkų vadovėliuose toliau vyrauja iš XIX a. perimta naratyvo mesianistinė linija – jie Rytų Europos gelbėtojai, jų kilni misija „kresuose“ ir pan. Bet yra vadovėliai, kuriuose iškeliama ir alternatyva: šalia du dokumentai, dvi tezės, pateikiami klausimai, kurie irgi rodo situaciją buvus nevienareikšmišką...


Kornelijus Platelis. Polilogiškumo principas suprantamas – bet kur jo ribos? Štai A. Paleckis pasako, kad Sausio 13-ąją „savi šaudė į savus“. Kokios nors spaudos pasiskaitęs ateities istorikas gali pradėti kalbėti apie „alternatyvią interpretaciją“ ir dar pasijus praturtinęs istorijos mokslą.


 Darius Kuolys . Tai jau visai kitas žanras – ne interpretacija, o šmeižtas. Sąžininga interpretacija remsis faktais, patirtimis, o šmeižtas – faktų klastojimu, patirčių trynimu. Keista, kad šio Lietuvos šmeižto atveju nebuvo rimtos mūsų visuomenės reakcijos. Šią falsifikaciją buvo galima iškart nuvainikuoti, nes Sausio 13-osios įvykius tyrė ne tik Lietuvos, bet ir Sovietų Sąjungos prokuratūra, ieškojusi, bet neradusi faktų kitai versijai. Taigi A. Paleckis tyčiojasi iš Lietuvos valstybės ir jos piliečių. Ir sąžiningas būsimas istorikas tai matys. Beje, istoriniam pasakojimui svarbios vertybės. Labai dažnai mokyklinės istorijos „objektyvinimas“, „sumokslinimas“ pasireiškia tariamu vertybiniu neutralumu –­ neva vertybiškai angažuodamiesi iškreipiame tikrovę.

Po sovietmečio ideologinės prievartos toks abejingumas vertybėms ir idėjoms suprantamas, bet nepateisinamas. Pasakojimas apie žmonių gyvenimą negali būti vertybiškai neutralus. Atsiribojimas nuo vertybių taip pat yra tam tikra vertybinė nuostata. Bendruomenė turi tartis dėl jai svarbių vertybių. Sausio 13-ąją lietuviai gynė savo vertybes. Istorinį pasakojimą jie tuo metu rašė krauju. Sąžiningas, moraliai jautrus pasakojimas turėtų išryškinti vertybes, dėl kurių tautinė, pilietinės bendrija liejo savo kraują.


Rimantas Miknys. Socialiniai-humanitariniai mokslai yra vertybiniai. Vertybių apibrėžimas laike ir erdvėje yra neišvengiamas – iš to ir atsiranda objektyvumas. Strategijos nebuvimas (apie kurį kalbėjome) yra susijęs su dabartinių vertybių neįvardijimu. Mokyklos uždavinys – parodyti visuomenės vertybes jų dinamikoje, įvardyti mums svarbiausias.


 Rimantas. Jokimaitis. Vadovėliuose tos vertybės galbūt nėra tiesmukai išsakomos, bet jas atrasi skaitydamas autorių tekstus, ten sudėtus dokumentus ir panašiai. Nėra nė vieno neutraliai parašyto vadovėlio. Tik tiesmuki pasakymai paprastai sulaukia protestų.


Darius Kuolys .Vertybinio neutralumo imitavimo yra labai daug. Mes neišryškinam net pačių aštriausių moralinių dilemų. Gyvas istorinis pasakojimas neturėtų vengti aštrių kampų, bet mokykloje mes stengiamės juos apeiti. Ką mūsų vaikai išgirsta mokyklose apie Dubingių ir Glitiškių tragedijas? O Juozas Ambrazevičius?

Rimantas Miknys. Labai geras pavyzdys.


Darius Kuolys . Ar mokykloje ta požiūrių sankirta išryškinama?


 Rimantas. Jokimaitis  Iki šių metų susikirtimo nebuvo...


 Rimantas Miknys . Susikirtimas buvo, tik neišryškėjęs. Nepasakę, neįvardiję kontroversiškų atvejų, prarasim save. Mes turim galimybę pasakyti, kas mums svarbu, net jei būsim mušami, bet mes tylim. Reikia parodyti, koks žmogus tai buvo – o Ambrazevičius savo veiklą konstravo vertybių pagrindu. Taip, reikia aptarti ir tai, kad buvo aplinkybių, faktų, kurie su tomis vertybėmis prasilenkė. Tačiau nebijokime paklausti ir paaiškinti: o kodėl prasilenkė?


Darius Kuolys. Jei išryškintume Lietuvos žmonių ir visuomenės apsisprendimus ribinėse situacijose, tikras žmogiškas dramas, išdavystės ir ištikimybės įtampas, mūsų istorinis pasakojimas taptų gyvas, paveikus, vaikus moraliai brandinantis, ugdantis.


Rimantas. Jokimaitis. Bet reikia nepamiršti, kad, pavyzdžiui, 10 klasėje visoms XX a. pasaulio ir lietuvių istorijos temoms turime tik 60 pamokų. Per tiek laiko neįmanoma pasiekti maksimalių tikslų.


Darius Kuolys. Taip, suprantama mokyklinė istorija nėra visagalė. Bėda, kad šiandien gyvo istorinio pasakojimo neliko viešojoje Lietuvos erdvėje. Ta erdvė neteko edukacinio matmens. Atgimimo laikais A. Bumblausko ir E. Gudavičiaus televiziniai pašnekesiai nuosekliai kūrė bendrą, visuomenę įtraukiantį istorinį naratyvą. Šiandien net karščiausioms istorinėms diskusijoms nėra kur prasiveržti, kur plėtotis. Tad ir „diskutuojama“ tik kolektyviniais pareiškimais.


 Rimantas Miknys . Štai lenkai patys prisipažįsta, kad yra nacionalistai, kitaip esą neišliktų. Jie didelė tauta, o mes, maži, prisipažinti esantys nacionalistai bijom – vis stengiamės būti, bent taip prisistatyti, modernūs, liberalūs ir pan. O kai tik iškyla mūsų antisemitizmo klausimas tuoj stengiamės paneigti. Taip, konkrečiais atvejais buvome ir esame antisemitai. Tačiau pasiaiškinkime, paaiškinkime – kada, kodėl, kokiomis sąlygomis... Tik įvardiję galime situaciją keisti, taisyti, t. y. valdyti, o nepaleisti pasroviui...


Darius Kuolys K. Bet ar esam? Ar esam nacionalistai? Pažiūrėkime į tikrovę. Lenkų rinkimų akcija jungiasi rinkimuose su rusiška partija ir laimi 8 vietas Seime, rusų kilmės žmogaus vadovaujama partija rinkimuose trečia, o tautininkai, ėję su ryškiomis nacionalizmo vėliavomis, į Seimą nepateko. Tad, regis, kartais patys kuriame mitus apie savo tapatybę.

Rimatas Miknys. Pabaigsiu apie lenkų nacionalistus: jie geba į save pažiūrėti kritiškai ir drąsiai, nevengia aptarti aštrių kampų –­ labai dažnai meno priemonėmis, pavyzdžiui, filmais. O mes nekalbame.


Rimantas. Jokimaitis. Nesutinku, kad nekalbame. Atsiverskit vadovėlius, pavyzdžiui, apie 1941 metus – viskas pasakyta. Visi klausimai keliami: ir žydų situacija, ir nesipriešinimas 1940 m., ir 1926-ųjų perversmas, ir kt. Aštrios diskusijos klasėje vyksta dažniau negu visuomenėje, kalbama daugiau nei parašyta vadovėliuose – čia pasakoma, kaip buvo.

Rimatas Miknys. Nacionalizmo samprata pas mus ydinga. Be sveiko nacionalizmo nefunkcionuoja nūdienos pasaulis.


Darius Kuolys . Mūsų kultūriniai liberalai buvo liberalūs nacionalistai – ir V. Kavolis, ir A. Štromas, ir A. Greimas, ir M. Gimbutienė.


 Kornelijus Platelis. Vis dėlto dalis jaunų žmonių nėra liberalūs nacionalistai – jie tiesiog neturi tautinės tapatybės jausmo. Matau, kaip lengvai jos atsisakoma, kaip pro pirštus į ją žiūrima. Tai rimta problema. Ar turi būti koks nors moderatorius, tarpininkas tarp istorijos tyrinėtojų ir mokytojų? Ar pakanka visuomeninių organizacijų, tokių kaip Istorijos mokytojų asociacija? Mano žvilgsnis krypsta atgal į Švietimo ir mokslo ministeriją – kaip sakyta, ji nuomonės nebereiškia dėl vadovėlių, mokymo programų... Ar bus taip ir toliau?


Rimantas. Jokimaitis . Kažkada tas tarpininkas tarp akademikų ir mokytojų buvo Kvalifikacijos kėlimo institutas. Jo nebėra – neva „valstybės per daug“, instituto praktiškai buvo nelikę gal prieš septynerius metus.


Darius Kuolys. Neliko nieko, taip pat ir Lietuvos švietimo tarybos – nebeliko institucionalizuotų forumų, kuriuose buvo galima diskutuoti ir susitarti dėl bendrų veiksmų. Tai ir yra mūsų švietimo politikos liūdnas paradoksas: tos struktūros, kolegialios institucijos, kurias kūrėme Nepriklausomybės pradžioje kaip viešosios politikos darymo erdves, naujosios nomenklatūros buvo sunaikintos. Dabar viską rikiuoja kelių žmonių valia, kurios proveržiai nėra visuomenei net paaiškinami, argumentuojami.


Rimatas Miknys. O šioje situacijoje, kai mūsų valstybė yra „išjungta“, kas veikia? Veikia Lenkijos valstybė – smarkiai, protingai, nepažeisdama jokių įstatymų; veikia Rusijos valstybė, kuri žino, kaip mūsų protus valdyti pasitelkus istoriją... Štai pavyzdys: mūsų įstatymai dabar leidžia, kad mūsų mokyklose gali būti naudojami visi rusiški vadovėliai. Svarbu, kad jie būtų išleisti mūsų leidyklose... Ačiū Dievui, kad kol kas tokių atvejų dar neturim!


Rimantas. Jokimaitis. Teoriškai taip galėtų būti, bet dar taip nėra įvykę. Tam visą laiką prieštaravau, bet tai kolektyvinis sprendimas. Ne biurokratai, o ekspertai turėtų pasakyti savo nuomonę. Laimė, kad iki šiol neįvykęs skandalas.


Darius Kuolys. Daugumoje lietuvių šeimų nėra gyvo, iš kartos į kartą perduodamo tautos istorinio pasakojimo. Gerai, jei kas turėjo A. Šapokos „Lietuvos istoriją“...


Rimatas Miknys. Sovietmetis Šapokos „Istoriją“ dar „įdarbino“, ji atidirbo gerai.


Darius Kuolys Dabar vyrauja istoriją demitologizuojanti, istorinius naratyvus dekonstruojanti kūryba. Tai gerbtina menininkų teisė. Tačiau stokojame pasakojimą konstruojančių meno kūrinių. Ar nėra keista, kad sovietinės ideologinės prievartos metais sulaukėme įsimintinų istorinių meno tekstų – Mindaugas, Herkus Mantas, M. Mažvydas, Barbora Radvilaitė, o laisvės metais – vis grojama vienu ir tuo pačiu Tado Blindos siužetu. Turėdami tokią turtingą ir spalvingą istoriją, per Nepriklausomybės laikus neatradome nė vieno ryškaus naujo meninio vaizdinio.


Eugenijus Manelis. Minėjote demitologizavimą – ar tai nėra dar pavojingesnė situacija, kai mes ne tik nekonstruojame pasakojimo, bet dar jį ir naikiname...


Rimantas Miknys.. Nesuprantu, kodėl iki šiol tebeabejojama, ar verta į Lietuvos 100-mečio programą įtraukti meninio filmo sukūrimą, baiminantis, kad neatsiras patrauklaus dramatiško istorinio siužeto filmo scenarijui?!. „Scenarijų“ mūsų istorijoje apstu – jei netinka jau nuvainikuoti Kudirka ar Basanavičius, imkim Višinskį, savanorius...


Darius Kuolys. Tai, kad Šarūno Barto filmui apie Pilėnus nebuvo rasta lėšų, tikrai apmaudu.


Eugenijus Manelis. Su penktokais žiūrime neseniai sukurtą dokumentinį filmą „Knygnešys“ –­ vaikai žiūri išsižioję į XIX a. gyvenimą, jiems tik nedidelį įvadą padaryti reikia. Žiūrime ir seniai pastatyto „Herkaus Manto“ epizodus. Mokiniams, ypač jaunesnių klasių, reikia emocingos medžiagos.


Rimantas Jokimaitis.  „Bernardinų“ tinklalapyje yra įdėti dokumentiniai filmai iš XX a. istorijos – kiek jų jau sukurta! 


Rimatas Miknys.  Švietimo ir mokslo ministerija, užuot paleidusi reikalus savieigai, turėtų daryti tai, ką mums dabar pasiūlė Kornelijus – susieiti ir padiskutuoti. Kodėl negalėtų tokios diskusijos vykti, ministerijai diriguojant?


Kornelijus Platelis. Gal nebus nemandagu naujajam švietimo ir mokslo ministrui palinkėti atkreipti dėmesį į sklandesnio istorinio pasakojimo kūrimo mokykloje svarbą? O jums dėkoju už pokalbį.


Spaudai parengė Astrida Petraitytė

Išgirdęs, kad Jonas suimtas, Jėzus pasitraukė į Galilėją. Jis paliko Nazaretą ir apsistojo Kafarnaume, prie ežero, kur susieina Zabulono ir Neftalio sritys. Išsipildė pranašo Izaijo žodžiai: 

„Zabulono žeme ir Neftalio žeme! Paežerės juosta, žeme už Jordano, pagonių Galilėja! Tamsybėje tūnanti tauta išvydo skaisčią šviesą, gyvenantiems ūksmingoje mirties šalyje užtekėjo šviesybė“. 

Nuo to meto Jėzus ėmė skelbti: „Atsiverskite, nes dangaus karalystė čia pat!“ 

Jėzus vaikščiojo po visą Galilėją, mokydamas sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas žmonėse visokias ligas bei negales. Net visoje Sirijoje pasklido apie jį garsas. Žmonės nešdavo pas jį visus sergančius, įvairiausių 
ligų bei kentėjimų suimtus – demonų apsėstus, nakvišas bei paralyžiuotus, – o jis išgydydavo juos. Paskui jį sekė ištisi pulkai žmonių iš Galilėjos, Dekapolio, Jeruzalės, Judėjos ir Užjordanės. 

Kiti skaitiniai: 1 Jn 3, 22–4, 6; Ps 2

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Algirdas Akelaitis

Kalėdų laikas man beveik visada atrodo šiek tiek pasaldintas, todėl mėgstu tą „pošventinį“ Dievo Žodį, kuris pradeda mus kreipti nebe šventės, bet ištikimybės Gimusiajam keliu. Nesakau, kad šiandienos Evangelija yra šaltas dušas, bet jausmas, jog gavome į rankas kažkieno kūdikį su pridėtu rašteliu „prašome rūpintis juo iki mirties, o ir po jos taip pat“, gana stiprus. Kartais atrodo, kad porą savaičių trunkantis maratonas, kurio metu Jėzus „ūgteli“ nuo kūdikio iki trisdešimties metų vyro, atėjusio krikštytis, net Bažnyčiai yra sunkokai įveikiamas uždavinys. Tačiau prieš pradedant liestis prie šiandienio skaitinio, labai prašau Tave, mielas Skaitytojau, atsiversti ir perskaityti VISĄ ištrauką nuo dvyliktos iki dvidešimt penktos eilutės. Nes be 18-22 eilučių šiandienos Evangelija yra kaip įsimylėjėliai be saulėlydžio, arba Palangos tiltas be jūros...

Šiuo iškilmingu laikotarpiu, prisotintu smilkalų dūmų ir gražių pamokslų, mane kaip niekad traukia mažmožiai – nevaikiškas patarnautojų atidumas, nuoširdžiai bobučių traukiamos giesmės, pavargusių klebonų šypsenos ir t.t. Tad ir Evangelijoje šiandien tau teks kapstytis vienam, brangus Jėzaus mokiny, komentuotojas stabtelės tik poroje nereikšmingų vietų.

Kodėl Jėzus pasitraukia į Galilėją? Kodėl Kafarnaumas (pavadinimas gali reikšti „Paguodos miestas“)? Man smagu galvoti, kad Jėzus jį pasirinko todėl, jog čia gyveno Jo būsimieji mokiniai. Guodžia tai, kad nereikia gainiotis pametus galvą ir ieškant „tinkamos vietos“ – mokinystė tyko manęs ten, kur esu dabar.

Taip pat mane maitina ir kita mintis, kad Jėzus atsitraukė toliau nuo Jeruzalės. Zebulonas ir Naftalis buvo dvejetas iš kelių Izraelio giminių, kurios kadaise nesugebėjo išvyti kanaaniečių iš joms burtų keliu tekusių paveldo sričių. Ir judaizmo vynas ten buvo stipriai „atmiežtas“ visokiausio plauko pagoniškomis „užpiltinėmis“. Būtent čia, toliau nuo ortodoksijos, atsitraukia Tas, kuris yra ortodoksijos tikslas... Juk čia Lietuva su žmonėse atsibudusiu Dievo ilgesiu, kuris dažnai „maitinamas“ įvairiausių dvasingumų „mikstūromis“, horoskopais arba bandomas vienaip ar kitaip užgniaužti rėksmingo ateizmo kontraceptikais. Vadinasi,  mes esame tinkama vieta Jėzaus atsitraukimui, Jėzaus veiklos pradžiai. Mes – dirva, kokios ieško Jėzus.

Ir ironija: Jėzus atsitraukė, o Dievo Karalystė prisiartino. Pastarasis žodis savo forma sako, jog tai, kas įvyko anuomet, mezga savo vaisius šiandienoje (galėtume sakyti „Karalystė ‚lieka‘ greta“). Dievo Karalystė prisiartino Jėzuje ir PER Jėzų. Todėl ir „atsiversti“ reiškia „visu savo gyvenimu atsigręžti į Jėzų“. Iki šiol nesuprantu, ką tai iš tikrųjų reiškia, tačiau tikra yra tai, jog šis atsigręžimas mane keičia.

Pabaigai pora „argi ne gražu?“

-   Argi ne gražu, kad Dievo Karalystė išsipildo silpnume (žr. visai nešventišką ligų sąrašą)?

-   Argi ne gražu, kad apaštalai, patys atsigręžę į Jėzų, eis gaudyti kitų ir žadinti juose meilę?

Bernardinai.lt archyvas

Evangelijos komentarų archyvas

Šventasis Raštas internete lietuviškai

Šis tekstas – tai viena iš Ievos Jeruzalės dienoraščių dalių. Ypatinga savo dramatizmu ir klausimu apie skausmo bei kančios iššūkį mūsų žmogiškumui.

Todėl ir kartoju sau: nagi, nors sekundei pamiršk save ir pamatyk kitą, nors sekundei leisk jam būti.

Buvau girdėjusi šitą istoriją ir anksčiau, bet tik išgirdus ją Izraelyje nukrėtė tikras šiurpas. Tuo metu, kai mokytojos mama laukėsi, netoliese namų kilo gaisras, jei tiksliai prisimenu, ji stebėjo ugnį pro langą. Buvo girdėjusi, kad jeigu nėščia moteris išsigandusi paliečia veidą, kūdikis gimsta su žyme. Todėl įsikibo ranka į koją virš kelio. Mokytoja nuo gimimo turi didelę skaisčiai raudoną dėmę toje vietoje, beveik matosi, kaip į odą buvo įspausti pirštai.

*

Kelionės po Izraelį metu mes aplankėm tris Holokausto muziejus. Nenoriu čia kalbėti apie patį Holokaustą, bet tiesiog papasakoti apie tris labai skirtingas vietas, arba tiksliau – apie save jose, apie tai, ką pati ten patyriau ir kokį jausmą parsivežiau namo.    

Jad Vašeme labai daug žmonių, tikriausiai taip kasdien. Prisimenu, kad stipriai šviečia saulė ir kaip įeinam ir išeinam iš muziejaus (jis taip pastatytas, kad rodos, įžengi vidun į kalną, o paskui vėl patenki į orą). Keista, bet nepamirštu daiktų, apie kuriuos lietuviškai pasakojo mūsų gidas (jei taip galima pavadinti), žmogus, baigęs Vilniaus Šalom Aleichemo žydų gimnaziją. Pavyzdžiui, tos mažos nuotraukos, – rusvos, apspurusiais kampais paslapties, kurioje šypsosi jauna moteris. Ji ir vyras, kuris pasiėmė nuotrauką su savimi, kai sužinojo, kad už poros minučių bus išvežtas, vos vienas kitą pažinojo. Po daug metų, kai vyriškis jau buvo miręs koncentracijos stovykloje, išgirdusi apie tai, moteris labai stebėjosi ir negalėjo suprasti, kodėl tokią kritinę akimirką jis panoro galėti matyti ją.

Gal pasirodys keista, bet man teikia vilties mintis, kad yra dalykų, kurių niekas niekada negalės įminti, paaiškinti ir taip pasisavinti.

Jad Vašemas labai didelis. Akyse liko nutriušusios, pilkos koncentracijos stovyklų uniformos, akmeninis Varšuvos geto grindinys ir žvilgantys tramvajaus bėgiai, blizgantis balzganas turtingų šeimų baldų raudonmedis ir tokie nesuvokiami daiktai kaip koks nors alavinis dubenėlis iš Aušvico.

Mane visada glumino daiktų kelionės laiku, – tokios ilgos, kad beveik rodos, jie nemirtingi.

Ir vis dėlto nors buvo išėjimas iš muziejaus-kalno, iš tikrųjų išėjusi pasijutau tik antrą kartą, kai nebežinojau kur pasidėti pušimis ir levandomis kvepiančiame kaitriame Jeruzalės ore, šalia Vaikų paviljono.

*

Kai mūsų kelionė jau gerokai įpusėjo, nuvažiavom į muziejų, kurio – nors ir gėda –  neprisimenu nei vietos, nei pavadinimo. Tik tiek, kad jis skirtas Holokaustui ir žydų pasipriešinimui jo metu.

Jau vakarėjo ir kankino nuovargis. Pilko granito pastatas kažkuo priminė sovietinę statybą ir ilgas tuščias vasaros dienas Kaune, kai vaikystėje sėdėdavau močiutės darbe (ji dirbo buhaltere kažkur netoli Laisvės alėjos). Muziejuje beveik nebuvo žmonių. Viena, įvadinė, jo dalis buvo neseniai atnaujinta, o kitos salės, atrodė, nesikeitė jau kokius dvidešimt metų. Viskas tvarkinga, paruošta – tik žiūrėk, tik matyk – bet įspūdis toks, lyg čiupinėtum išskalbtas, bet daugybę metų spintoje prastovėjusias paklodes, prasmirdusias sustojusiu laiku, užmarštimi, niekuo neužpildytom minutėm, dulkių laukimu.

Daugiausia vaikščiojom vieni, žvalgydamiesi po išdidintas juodai baltas nuotraukas ir didžiulių salių tuštumą. Gėlė ledinis kondicionierių šaltis ir tyla. Atrodė beprasmiška. Visą laiką kamavo miego jėga ir gėdos jausmas, gėdos, kad nuobodu, kad noriu greičiau į šilumą, padėti kur nors galvą ir miegoti miegoti.

Visa tai man buvo nauja ir nelengva pripažinti. Kažkoks apleistumas ir apatija plūdo iš tų salių, o gal tik iš manęs. Negalėjau suprasti, kur išgaravo mano jautrumas, bet atrodė, kad pačios sienos ir ekspozicijos sako: eik iš čia, eik, nėra čia ką veikti.

*

Nazareth Illit mieste irgi yra Holokausto muziejus. Jis visai mažas, ir kai mūsų aštuoniolikos žmonių grupė suėjo į vidų, atrodė pilnas. Čia įvyko ir mažas susitikimas, – buvo ir padėkų, ir dovanų, ir dainų, ir oficialių žodžių, ir susirinkusių žmonių, ir fotografijų paroda skirta Lietuvai, ir vis lietuviškai prabylantys žmonės.

Man akyse stovi trys nesupaisomo amžiaus moterys, susijaudinusios, besišypsančios, viena tiesiog virpėjo. Jos buvo seserys iš J.Basanavičiaus gatvės. Kažkodėl iškart pradedu įsivaizduoti dalykus, užuot įsiklausiusi į tai, kas vyksta čia ir dabar. Pradedu įsivaizduoti šio miesto kasdienybę, kaitras, tylias popietes, dulkes nešiojantį vėją, miegančius žmones, pradedu įsivaizduoti jaukią tylą muziejuje eilinę dieną, pavienius pokalbius, juoką, virdulius. Pradedu įsivaizduoti tų žmonių kasdienybę ir kokio dydžio ši valanda yra jiems.

Iš pastovios ekspozicijos neprisimenu nieko konkretaus, tik bendrą įspūdį, susiliejusį vaizdą: guašą, kartoną, nuotraukas, raudoną tirštą spalvą, keistus paveikslus, parudavusį popierių, lipalą, dulkes, kažką seno ir neįtikėtino, galbūt tik mano atmintyje braškančias grindis. Atsimenu, svarsčiau, įdomu, kiek žmonių ateina į šitą muziejų. Dabar galvoju, kad tikriausiai ne taip jau mažai, bet niekaip negaliu įsivaizduoti po jį vaikštančių svetimšalių.

Glumino įspūdis, kad visi tame nedideliame kambaryje susirinkę žmonės pažįsta vienas kitą, kad dėl to viskas ir vyksta.

*

Jaučiuosi kalta dėl to, kad vertinau tai, ką matau. Keista, juk Jad Vašeme net neatėjo į galvą svarstyti apie profesionalumą, estetinę kokybę ir panašiai. Atrodo, nepadoru, šventvagiška tokioje vietoje apie tai galvoti, bet kuo toliau, tuo labiau tos mintys lindo į galvą. Tik vėliau, kai sėdėjom pievoj ir pučiant stipriam vėjui šnekėjomės apie praėjusią dieną, viskas pradėjo aiškėti. Tas paradoksas. Paskui stebėjausi, kaip pati anksčiau nesupratau. Jad Vašemas yra tobulas muziejus, lyg kristalas, kur visi įvykiai, daiktai ir istorijos išgryninti, išvalyti nuo dulkių iki pačios esmės. Taip stipriai viskas ten dvelkia, bet jau ne šiuo pasauliu. Tikrovė, jau praėjusi ir dabartinė holokausto tikrovė, matyt, yra arčiausiai trečiojo muziejaus su visais jo prieštaravimais, kažkur prieš ar už kristalų.

Sunku tiksliai įvardyti šiuos dalykus. Žinau tik tiek, kad Jad Vašeme man buvo labai skaudu, ten pirmą kartą taip ryškiai ir konkrečiai suvokiau žmogaus kaltę. Net ne to, kuris žudė, o bet kurio, kiekvieno, kuris gyvena, – savo kaltę. Tačiau tai netrukdė tą patį vakarą tiesiog tirpti iš džiaugsmo ir ramybės klajojant po Jeruzalę, gal netgi tam tikra prasme padėjo būti, įjautrino. Juk jaučiausi geras žmogus, nes taip gyvai viską išgyvenau, juk iš dalies verkti buvo gera ir dar – verkti buvo gražu.

*

Kai praėjus porai mėnesių mąsčiau apie šias vietas - muziejus, kažkodėl išniro kitas prisiminimas, iš pirmo žvilgsnio visai nesusijęs. Tai buvo prisiminimas apie vieną iš paskutinių vakarų Izraelyje, Jeruzalėje.

Visi labai norėjo eiti pasivaikščioti po Jeruzalės turgų, kurį prieš tai matėm prabėgomis – kvapnų, šiurkštų, margą. Be to, reikėjo pasirūpinti dovanomis. Dėl to kilo nemažas zyzimas, kol galų gale susitarėm. Buvo dar anksti, bet jau visai sutemę ir kaip pridera „kiaulystės dėsniui“, pasirodė, kad turgus visai išmiręs. Keista, bet dabar tas vakaras, ta šilta tamsa, tušti skersgatviai ir beprasmiškas klaidžiojimas atrodo lyg dovana. Tarsi būtent tada miestas išniro, išsivadavo nuo erzelio ir norų. Dabar buvo galima ramiai bastytis ratais. Tai tada iš arti pamačiau geltonai žydintį mimozos medį! Nusiskyniau šaką, ir ji blyškiai švytėjo tamsoje. Vėliau dingo kaip į vandenį. Kažkaip sugebėjau pamesti; atidaviau atgal.

*

Būtent tą vakarą, kai jau už poros dienų reikėjo išvažiuoti, pirmą kartą pamačiau save iš šalies ir nusigandau. Mat kelionė buvo išbandymas. Ir kelionė viską pasakė. Tada kalbėjomės su Vilte apie raudoną žymę ant kojos. Jeigu liepsnojančio pastato reginys paliko tokį skaistų raudonį, kokio tuomet dydžio žyme mes pačios esam paženklintos. Dabar atrodo, kad būtent Nazareth Illit mieste akimirkai sušmėžavo tos žymės kontūras.

 Ieva Toleikytė. Jeruzalės dienoraščiai (I)

Ieva Toleikytė. Jeruzalės dienoraščiai (II)

Bernardinai.lt

Sausio 7 d. minime Šv. Raimundą Penjafortietį (1175-1275).

Raimundas gimė Vilafrankoje, Katalonijoje. Nuo dvidešimties metų dėstė filosofiją Barselonoje, tapo bažnytinės teisės daktaru, o 1219 m. - vyskupo Berengarijaus bendražygiu. 1222 m. jis įstojo į dominikonus. Raimundas šiam ordinui paruošė vadovėlį apie sąžinės problemas, klajojo po Ispaniją, pamokslavo maurams ir į vergovę vėl patekusiems krikščionims bei vadovavo maldoms už karą dėl savo šalies išlaisvinimo. Kartu su šv. Petru Nolasku jis organizavo Dievo Motinos Atpirkimo ordiną (mersedarijonus), skirtą kalinių išlaisvinimui. 1230 m. buvo pakviestas popiežiaus Grigaliaus IX į Romą būti jo nuodėmklausiu. Čia Raimundas praleido 3 metus, rinkdamas popiežių dekretus, išleistus po 1150 m.. Jų klasifikavimas tapo kanonų teisės kertiniu akmeniu iki pat 1917 m. peržiūrėjimo. Grįžęs į Ispaniją, vėl užsiėmė nuodėmklausio ir pamokslininko darbu, o nuo 1238 m. iki 1240 m. buvo savo ordino generolu. Paskutinius 34 gyvenimo metus jis aktyviai atvertinėjo į tikėjimą tūkstančius žmonių, keletoje dominikonų mokslo centrų įvedė hebrajų ir arabų kalbų mokymąsi, paskatino šv. Tomą Akvinietį parašyti "Summa contra Gentiles" bei pastatė keletą vienuolynų Šiaurės Afrikoje.

Jis mirė Barselonoje, Ispanijoje, 1275 m. sausio 6 d. Kanonizuotas 1601 m.

"Šventųjų gyvenimai"

Kiekvieną pavasarį gimnazijų abiturientams apsisprendžiant dėl studijų universitetuose, akademijose ir kolegijose, spaudoje pasirodo apibendrinimų apie paskutinių metų populiariausias specialybes ir studijų madas. Nors pasirinkimai iš metų į metus kiek keičiasi – pastaruoju metu daugiau dėmesio sulaukia medicina – iš esmės jie būna sąlygoti daug anksčiau padarytų ir žymiai mažiau apgalvotų, o dažnai ir visiškai atsitiktinių, sprendimų. Pastarieji – tai gimnazijoje privalomi mokslo profilio pasirinkimai. Jis iš esmės nulemia, kokius dalykus gimnazijos mokinys mokysis rimtai, kokius – tik paviršutiniškai, o kurių visai nesimokys. Šiuos sprendimus daro dešimtą klasę įpusėję mokiniai, daugiausia penkiolikmečiai ir šešiolikmečiai.

Gimnazijoje pasirinkto mokslo profilio svarbą tolesnėms studijoms supranta bemaž visi. Tačiau nesvarstoma, kokiomis prielaidomis remiantis šie pasirinkimai daromi ir kiek jie yra laisvi. Laisvam pasirinkimui reikia suvokti alternatyvas. Tuo tarpu specializacijos pasirinkimo reikalaujama iš žmogaus, kurio tiek intelektinė, tiek gyvenimo patirtis dar tėra labai ribotos. Beveik neišvengiamai tie pasirinkimai remiasi arba tėvų norais ir lūkesčiais dėl vaikų profesinės ateities, arba pačių mokinių išskaičiavimu, kokios profesijos ateityje bus paklausios darbo rinkoje ir leis susirasti gerai mokamą darbą.

Taigi šeimos lūkesčių savo vaikams, visuomenės prisegtų prestižo etikečių atskiroms profesijoms, bandymų apskaičiuoti vienos ar kitos profesijos poreikį dešimt metų į priekį ar dėl paprasto tingumo (fizika sekasi prasčiau negu anglų kalba) padaromi sprendimai, kurie labiausiai nulemia jaunų žmonių vėlesnius gyvenimo pasirinkimus. Siekiant kuo ankstyvesnės specializacijos, apribojamos samoningesnių pasirinkimų galimybės ateityje. Prievolė rinktis specializaciją sudaro laisvo pasirinkimo iliuziją, kurios skurdžios alternatyvos viso labo įgalina tėvus perduoti savo nuostatas, o kartu ir prietarus savo vaikams.

Studijų supratimą kaip profesinę specializaciją aš vadinu mūsų visuomenės aukštojo mokslo ortodoksija. Jos pagrindus sudaro tokios nuostatos: studijų universitetuose tikslas yra įgyti specialybę – profesinių įrankių ir įgūdžių rinkinį, kuris juos įgijusiam jaunam žmogui padės susirasti savo vietą darbo rinkoje, o visuomenei padės konkuruoti paslaugų ir prekių mainuose. Ši ortodoksija taip įsigalėjusi, kad beveik visos platesnės diskusijos apie aukštąjį mokslą, jose išsakomi už ir prieš, tėra tik variacijos profesinės specializacijos tema, neperžiangiančios siaurų jos vidinės logikos ribų. Nesuvokdami alternatyvų šiai ortodoksijai, mes kaip visuomenė toliau plaukiame pasroviui, nešami jos vidinės logikos. Priėmus šios sampratos prielaidas, kaip tam anekdote belieka aiškintis tik detales.

Studijų kaip profesinės specializacijos samprata iš vienos pusės yra labai ribojanti. Kita vertus, ji yra tiesiog pavojinga. Specializacijos vidinė logika slepia regresą ad infinitum: norint tapti kuo geresniu savo srities specialistu, reikia kuo labiau specializuotis. Kadangi mokslai ir technologijos sudėtingėja, jie sąlygoja vis siauresnius specializacijų laukus. Kartą įžengus į specializacijos lauką ir panorėjus iš jo išeiti, taisyklės (privalomi išlaikyti egzaminai) bei instituciniai barjerai greitai tampa neperžiangiama kliūtimi keisti specializaciją. Specializacijos laukai ima panašėti į vis siaurėjančius tunelius, kuriuose kalbama uždaru profesiniu žargonu, atitolinančiu vienos srities specialistus nuo kitų.

Tuo pačiu metu konkuravimas skatina nuolat ankstinti specializaciją. Šitaip vis jaunesni žmonės turi apsispręsti, kuo gi jie bus ateityje. Tačiau retas šešiolikmetis turi ryškų talentą (dažniausiai muzikinį arba matematinį), kuriuo gali remtis pasirinkdamas, į kuriuos dalykus sutelks dėmesį gimnazijoje. Dažniausiai ir beveik neišvengiamai, tokie sprendimai mažai ką bendro turi su vidine motyvacija, o labiausiai yra veikiami tėvų ir visuomenės nuomonės (pastarosios dvi viena nuo kitos gali ir nesiskirti). Užuot leidę jauniems tiesiog atrasti save, neribojant pažinimo ankstyvų specializacijų ribomis, mes vis ankstesniame amžiuje verčiame juos tapti profesionalais ar amatininkais. Sukurdami pasirinkimo iliuziją, mes kaip visuomenė vis jaunesniems žmonėms užsklendžiame tikro, sąmoningo, individualiais atradimais paremto pasirinkimo galimybę.

Toliau pabandysiu suformuluoti alternatyvą. Iškart turiu paminėti kelias išlygas. Pirmiausia, kalbėdamas apie aukštąjį išsilavinimą, turiu galvoje bakalauro studijas aukštojoje mokykloje. Magistro ir doktorantūros lygmenys liks už mano aptarimo ribų. Šiuose studijų lygmenyse specializacija būtina ir neišvengiama. Kita vertus, bakalauro studijose galima veiksminga alternatyva, kurią pabandysiu pateikti. Antra, plačiau neaptarinėsiu amatininkų ugdymo, nors jo palyginimai su aukštuoju mokslu yra reikalingi, norint suprasti pastarojo esmę.

Tie ketveri ar penkeri metai, kuriuos universiteto studentai praleidžia bakalauro studijose, turėtų būti laikas, per kurį universitetai atliktų savo esminę misiją visuomenei. Ši misija nuo senų laikų buvo suprantama kaip laisvo piliečio ugdymas. Sakydamas laisvo, pirmiausia turiu galvoje intelektualiai nepriklausomo nuo prietarų ar vyraujančių daugumos skonių ir nuostatų, visais laikais ir visur, bet ypač demokratinėje visuomenėje, lengvai paverčiamų minios tironijos įrankiais. Todėl unversitetinis išsilavinimas buvo vadinamas tiesiog laisvaisiais menais – artes liberales – pirmiausia todėl, kad tokių menų įvaldymas suteikdavo gebėjimą nuosekliai ir savarankiškai, tai yra nepriklausomai nuo daugumos nuomones, galvoti. Antra – todėl, kad laisvieji menai skyrėsi nuo amatų – tai yra taikomųjų ‘menų’ - tiesioginio praktinio pritaikymo neturėjimu. Laisvieji menai nėra įgyjami trokštant praktinės jų teikiamų įgūdžių naudos, nors tokią naudą gali ir suteikti. Pirmiausia jie tenkina prigimtinį žmogaus siekį pažinti pasaulį ir jį suprasti tokį, koks jis iš tikrųjų yra, o ne koks atrodo. Kartu laisvieji menai išlavina gebėjimus išmintingai naudotis pilietinėmis laisvėmis ir taip palaikyti laisvą visuomenę. Būti laisvam buvo neatsiejama nuo sugebėjimo kritiškai mąstyti.

Laisvieji menai - skirtingai nuo pas mus gajaus jų tapatinimo su humanitariniais mokslais – neapsiribojo vien literatūra, filosofija ir teologija. Fizika, matematika ir astronomija sudarė neatskiriamą šio išsilavinimo dalį. Laisvieji menai prasidėdavo nuo logikos, retorikos ir gramatikos - viduramžiais vadintų trivium - lavinusiu gebėjimą nuosekliai galvoti bei reikšti savo mintis ir baigdavosi aritmetika, geometrija, astronomija ir muzika - quadrivium - suteikdavusiems kiekybinę dimensiją stebimiems gamtos reiškiniams. Kad stebėtum, tai turi būti įdomu – stebinti. Stebinti gali ir darnus dangaus kūnų judėjimas – visiems matomas, bet kartu paslaptingas. Todėl astronomija buvo laikoma natūralia gamtos pažinimo pradžia

Artes liberales aprėpė skirtingas disciplinas ne vien dėl įvairovės. Šios tarpusavyje viena kitą papildydavo, todėl buvo laikomos neatsiejamos. Verta prisiminti, kad tradicija byloja ant Platono akademijos durų Atėnuose buvusį užrašą: ‘teneižengia neišmanantys geometrijos’. Šiandien tai skamba kaip nesuprantamas ir kone nepagrįstas reikalavimas. Nė vienas universitetas nedrįstų formuluoti tokio reikalavimo studentams, norintiems studijuoti filosofiją – šiandienos būsimieji filosofijos studentai jau baigę vidurinę mokyklą žino, kad geometrijos jiems ‘nereikės’. Galbūt todėl Platonas jų nepriimtų į savo akademiją: tie, kurie pradedami taško ir linijos apibrėžimais nuosekliai prieina prie sudėtingų teoremų įrodymo ir patys įsitikina, kad kitaip, nei byloja įrodymas, būti negali, vėliau geriau geba atskirti tikrovę nuo regimybės ir nebūna tokie lengvabūdiški, atsainiai kaip išminties viršūnę išsakydami teiginį, kad viskas yra reliatyvu.

Šiandieniuose Lietuvos universitetuose formaliai atiduodama duoklė senajai lavinimo sampratai. Tai vadinama bendruoju išsilavinimu. Tačiau bendras išsilavinimas mūsų universitetuose tėra tolimas senojo universitetinio išsilavinimo, pagrįsto laisvaisiais menais, atgarsis. Praradęs savo konceptualų pateisinimą aukštojo mokslo, grindžiamo specialistų rengimu, sampratoje, jis tėra tik atgyvena, kurios kaip senos relikvijos dar nedrįstama atsikratyti. Tai duoklė prasmę praradusiai tradicijai, tuščias ritualas, kuris parankus, kai reikia pademonstruoti, kad universitetai formuoja kultūringus žmones, bet kuris iš esmės tik nukreipia dėmesį ir lėšas nuo to, kas laikoma rimtais dalykais – tai yra specializuotų studijų. Akademinį požiūrį į bendruosius dalykus atspindi jų dėstymo būdas. Bendrasis išsilavinimas teikiamas per plačius įvadinius kursus, kurie, pavyzdžiui, per vieną semestrą supažindina studentus su Vakarų filosofija nuo Talio iki Vitgenšteino. Dėstant tokia sparta, plačiais mostais padengiama Vakarų civilizacija, leidžiant studentams suprasti, kad tai viso labo formalus reikalavimas ar distrakcija nuo rimtų karjeros dalykų. Tai, kad paviršutiniški kursai studentus veikiau atgraso nuo tolesnio gilinimosi į šitaip dėstomus dalykus, nepasiekia šių mokymo programų sudarytojų regos lauko. Rimtas požiūris būtų per semestrą išnagrinėti vieną Platono dialogą, kurio intelektualinė provokacija ir klausimų svarstymo būdas studentams suteiktų tiek postūmį, tiek priemones tolesnėms studijoms.

Remiantis aukščiau išsakyta kritika, pameginsiu bendrais bruožais suformuluoti geidžiamos edukacinės alternatyvos bruožus. Pirmiausia ji turi provokuoti jauno žmogaus mąstymą klausimais, kurie svarbūs jam kaip žmogiškai būtybei, o ne kaip darbo rinkos dalyviui. Bakalauro studijos - tai vienintelė proga gyvenime (išskyrus autodidaktiką), kai galima tokius klausimus kelti ir bandyti rasti į juos atsakymus. Tai reiškia, kad visos kultūrinės ir politinės nuostatos yra kvestionuojamos. Toks išsilavinimas turėtų sukurti intelektualinę atsparą visam gyvenimui; lyg namai, į kuriuos nuolatos galima grįžti, o ne tarpinė stotelė, pro kurią pravažiuojama specializacijos kryptimi. Ta atspara – tai klausimai, kurie žmonėms atrodo arba bent kažkada atrodė svarbūs – bei geriausi žinomi bandymai į tuos klausimus atsakyti. Antra, išsilavinimas laisvųjų menų programoje turi siekti atkurti saitus tarp skirtingų pažinimo sričių, o ne traktuoti juos kaip atskiras nesusijusias disciplinas, praplečiančias studento akiratį, tačiau iš esmės viena kitai nieko nesakančias. Jei fizika ir literatūra, politinė filosofija ir istorija viena kitai neturi ką pasakyti, tai anksčiau ar vėliau atsidursime toje pačioje situacijoje, nuo kurios norime pabėgti. Vienu atveju atskiros disciplinos vėl atsiras privilegijuotoje, tai yra specializuotas profesines žinias teikiančio mokslo padėtyje, o kitos taps tik įvadiniu pasirodymu, kuriam dėmesys skiriamas tada, kai lieka laiko. Didžiausia tikimybė, kad gamtos mokslai, kurių pasiekimai yra neabejotini ir kurie mažiausiai priklauso nuo socialinių ar humanitarinių mokslų paspirties, toliau gyvuos kaip prabangi elitinė kaimynystė, atlaižiai žiūrinti į už tvoros gyvenančius kaimynus. Kita vertus, humanitarinės disciplinos – taip pat ir filosofija, kažkada pretendavusi į mokslų karalienės statusą pažinimo hierarchijoje –  toliau fragmentuosis, ieškodamos savo pateisinimo kaip gamtos mokslų advokatės (medicinos etika), ar kaip pamatinių atskirų disciplinų principų ieškotojos (istorijos filosofija) vaidmenyse. Disciplinų saitai, egzistuojantys gamtos moksluose, kur biologija neatsiejama nuo chemijos, o fizika nuo matematikos, visuomet išlaikys savo vidinę logiką ir seką, o kartu ir patrauklumą studentams, kuriems humanitariai mokslai, stokojantys vidinių sąsajų, liks kaip švediškas stalas laisvalaikiui, bet ne rimtoms studijoms. Tokiu atveju nebeliks jokio rimto argumento, kuris galėtų įtikinti, kad specializaciją verta atidėti, skiriant rimtą dėmesį rimtiems klausimams. Jei tariamai rimtų klausimų kėlimas baigiasi tik painiava, savo pašaukimo ieškojimas studentui veikiau gręsia ne savęs atradimu, bet šizofrenija.

Antra, toks išsilavinimas turi suformuoti laisvą asmenybę, o ne specialistą. Tai reiškia asmenybę, gebančią savarankiškai įvertinti savosios aplinkos,kultūros ir visuomenės nuostatas, palaikyti su jomis dialogą ir formuluoti savajį atsaką joms. Priešprieša tarp specialisto ir laisvo žmogaus nėra akivaizdi. Iš pažiūros tiek vienas, tiek kitas yra laisvi piliečiai demokratinėje visuomenėje. Tačiau išsilavinimas yra žmogiškos prigimties ir joje slypinčio potencialo atskleidimas. Nusakydami išsilavinimo tikslą, kartu nusakome ir savo požiūrį į žmogaus prigimtį. Profesinių įgūdžių lavinimas, kuriuo pagrįstas specialistų išsilavinimas, išskiria pažinimą į tokį, kuris yra naudingas karjerai, ir tą, kuris profesinių įgūdžių lavinimui nepasitarnauja. Ši nematoma demarkacijos linija surikiuoja pažinimo prioritetus taip, kad visa, ko žmonės siekia ne dėl karjeros, lieka paskutinėje eilėje. Pažinimas, siekiantis atsakyti į klausimą, kokį gyvenimą verta gyventi, kuris nėra instrumentas karjeros tikslams pasiekti, lieka laisvalaikio užsiėmimu, kuriam galima skirti laiko, kai bus pasiekti karjeros tikslai. Vėliau laisvalaikis pasiekus karjeros tikslus būna panašus į bandymus sodinti daržoves ploname ir nepurentame dirvožemio sluoksnyje, kuriame vėl greitai įsigali aplink dominuojanti augalija. Specialybės išsilavinimu apsiribojęs žmogus lieka savo specialybinių paradigmų lauke.

Užuot atskleidęs jauniems žmonėms kitų gyvenimo pasirinkimų galimybes ir patrauklumą,  „specialistų“ išsilavinimas slepia savyje nuostatą, kad tos alternatyvos yra ne intelektualinio pasirinkimo dalykas, o iš anksto nulemtos darbo rinkos, į kurią žmogus anksčiau ar vėliau pateks. Pasirinkimas sąlygojamas arba bandymo nuspėti, kas darbo rinkoje bus paklausu po dešimties metų, arba tų, kurie turi gyvenimo patirties – dažniausiai tėvų, – rekomendacijų. Pirmuoju atveju pasirinkimas priklauso nuo atsakymą į klausimą: „Kieno ir kokius poreikius aš tenkinsiu“? Antruoju: „Kokius poreikius tenkindamas, būsiu labiausiai vertinamas visuomenės narys“? Tiek vienu, tiek kitu atveju yra daroma prielaida, kad yra pamatinė tikrovė, kuri diktuoja žmogaus pasirinkimą. Vienu atveju – tai darbo rinka ir paklausos bei pasiūlos santykis joje, kitu atveju – visuomenės nuomonė, nustatanti atskirų specialybių prestižų rangus. Šiose alternatyvose uždarytas specialybinis pasirinkimas praranda bet kokią humanistinę dimensiją: kad ir kaip rinktumeisi, pasirinkimas yra arba materialinių poreikių, arba visuomenės nuomonės tenkinimas.

Laisvieji menai sukuria galimybę grąžinti išsilavinimą į plačių žmogiškų alternatyvų lauką, o ne iš anksto surakinti jį tarp naudos ir prestižo. Plačių alternatyvų laukas nebūtinai reiškia visas civilizacijas apimančią kultūrinę erudiciją. Šiame kontekste laisvieji menai dažniausiai kritikuojami, kadangi remiasi Vakarų tradicija. Šis neaprėpia kitų kultūrų ir negali pretenduoti į visapusiškumą. Tai tiesa. Tačiau užmirštama, kad, norint atrasti tvirtą filosofinį pagrindą, vienaip ar kitaip reikia pradėti nuo savosios kultūros nuostatų ir savosios visuomenės prietarų kvestionavimo. Mus supančios tyliosios daugumos įsitikinimai beveik visuomet, dažniausiai to neįsisąmoninant, remiasi kokiu nors mūsų pačių – tai yra vakarietiško – palikimo fragmentu. Todėl, norint užmegzti su jais prasmingą pokalbį, verta pradėti nuo savosios civilizacijos pamatų suvokimo.

Geresniuose Amerikos universitetuose dvejus pirmuosius bakalauro studijų metus studentų reikalaujama pasirinkti kursus visuose trijuose pagrindiniuose universiteto padaliniuose: gamtos ir tiksliųjų, humanitarinių ir socialininių mokslų. Taip siekiama užtikrinti, kad, prieš pradėdamas specializuotis savo pasirinktoje srityje, žmogus susipažintų su pagrindinėmis mokslų ir menų disciplinomis, perprastų jų metodus bei kalbą ir taip įgytų platų išsilavinimą bei atrastų savo pašaukimą specializuotoms studijoms. Ši studijų struktūra pati savaime yra daug pranašesnė nei ankstyva, dar gimnazijos metais prasidedanti specializacija, taip įsivyravusi Lietuvoje. Tačiau pasirinktiniais kursais skirtingose disciplinose paremtas išsilavinimas tėra tarpinis sprendimas, iš principo netenkinantis nei pačių studentų poreikių, nei paties laisvojo išsilavinimo misijos.

Pirmiausia taip yra dėl jau minėto tarpdisciplininių sąsajų nebuvimo tarp skirtingų disciplinų. Susidūrę su telefonų knygos storio kursų katalogais, iš kurių studijų programą turi susidaryti į universitetą įstoję studentai, jie pasigenda gijų, kurios vestų nuo vienų klausimų prie kitų. Dažniausiai šitoks susidūrimas atveria dėstytojų interpretacines perspektyvas, bet neįgalina studento susieti studijuojamų dalykų į visumą, padedančią užduoti tolesnius klausimus. Sąsajos tarp disciplinų egzistuoja ne vien ten, kur viena mokslo sritis yra įrankis kitai. Iš laisvo išsilavinimo perspektyvos tokios sąsajos atrandomos ir tada, kai gamtos mokslininkas gali kažką sužinoti iš literatūros, ir atvirkščiai. Šimtai skirtingų takelių, kuriuos siūlo įvadinės laisvųjų studijų programos, turėtų padėti studentui atrasti savąjį kelią. Tačiau dažniau rezultatas yra pasimetimas: programų įvairovė lemia, kad dažnai nėra dviejų studentų, studijuojančių tą pačią programą ir galinčių diskutuoti iškylančiais klausimais. Tarp studijuojamų dalykų neatradus gijų, skatinančių užduoti kitus klausimus ir padedančių atrasti atsakymus į juos, studijos su iš anksto numatytais reikalavimais ir dalykų seka tampa patrauklesne alternatyva. Tai studentą stumteli tolyn nuo laisvųjų studijų atgal į profesinės specializacijos glėbį. Paragavus iš atsitiktinių ingredientų padaryto patiekalo, padidėja banalaus, bet nuspėjamo meniu patrauklumas.

Tarpdisciplininėms sąsajoms atsirasti labiausiai kliudo storas interpretacijų sluoksnis, kuris trukdo skaityti knygas taip, kaip norėjo savo mintis perteikti jų autoriai. Pradėti nuo interpretacijų, nepabandžius pirmiausia suvokti paties klausimo, išprovokavusio interpretacijas, yra ydinga humanitarinių mokslų praktika. Lyg ir turėdama padėti studentams lengviau suprasti interpretuojamų idėjų turinį, ji kartu atima iš studentų tiesioginio prisilietimo prie knygose esančių minčių pojūtį. Šis tiesioginis sąlytis su iškiliais mastytojais jei ne visiems, tai bent daliai smalsiausių studentų visam gyvenimui palieka atradimo jausmą. Šis pojūtis dažnam gali būti pakankama atspara ieškoti toliau. Kad taip įvyktų, reikia leisti, kad pažinimo dienotvarkę formuotų pačios knygos, o ne jų interpretatoriai. Pastarieji lyg ir parodo studentui trumpesnį kelią į tikslą. Tačiau į jį atvykus beveik visada paaiškėja, kad tai paties interpretatoriaus kioskelis.

Vietoj intelektualinių tarpininkų peršamų interpretacinių koštuvų, laisvųjų studijų programa turi geresnę alternatyvą. Tai studijų programa, pagrįsta iškilių klasikinių tekstų skaitymu ir aptarimu tarp studentų ir dėstytojų. Šios knygos taip pat turi aprėpti skirtingas disciplinas: ne tik Homero „Odiseją“ ar Šekspyro dramas, graikų tragedijas ir rusų klasikus, bet ir Euklido geometriją, Ptolemėjaus astronomijos traktatą ir Niutono Principia; ne tik Plutarchą, Herodotą ir Gibboną, bet ir Platoną, Locke, Hobbes ir Rousseau. Klasikiniai tekstai laisvųjų studijų kontekste yra tie, kurie iškėlė pamatinius klausimus ir pasiūlė atsakymus ne pagal mūsų naudojamas disciplinų kategorizacijas ir šiandien priimtinus mokslinius metodus, bet kažkokio nesuvaržyto noro pažinti pasaulį, atrasti jo tvarką ir peržengti nusistovėjusias tiesas dvasioje, taip išprovokuodami kitus su jais diskutuoti, sutikti arba nesutikti. Jų tiesioginis poveikis gali būti labai gilus, jei studentams neprimetama išankstinė nuostata, sakanti, kad didžiosios knygos – viso labo dulkėtas antikvariatas, kuriame kiekviena iš tų knygų teparodo, pavyzdžiui, ką senovės graikai galvojo apie bendrąjį gėrį, bet kurios nieko nebekalba mums, nes mes esame pažangesnė civilizacija, o gėris ir blogis nėra mokslinės sąvokos. Klasika yra dulkėtas antikvariatas tik dėl mūsų laikais vyraujančio istoricizmo ir mokslinio metodo dogmų, kurias pasitelkiu kaip iliustraciją, kaip neįsisamonintos interpretacinės nuostatos, profesorių perteiktos studentams, užgožia galimybę patiems tekstams tiesiogiai užduoti klausimus. Viskas, ko reikia, tai nusistatymo, kad tų knygų autoriai turėjo ką pasakyti apie pasaulį, kad dėl to pravartu pabandyti suprasti, ką jie norėjo pasakyti. Tuomet mūsų antikvariate atsiras daugiau šviesos nei dulkių.

Klasikinių knygų programa kaip alternatyva laisvai pasirinktų kursų skirtingose pažinimo srityse studijoms turi savų trūkumų. Vieną iš jų, liečiantį apsiribojimą Vakarų civilizacijos tekstais, jau aptariau anksčiau. Kitas dažnas argumentas yra įtarimas, kad klasikinių knygų studijos yra indoktrinacija Vakarų kanonu. Argumentas išsikvėpia, kai reikia nusakyti peršamą doktriną. Bet kas, kas skaitė tas knygas, gali pasakyti, kad Vakarų kanonas tuo ir turtingas, kad jo autoriai vienas su kitu nesutarė. Didžiųjų knygų programa dar vadinama „didžiuoju pašnekesiu“, taip pabrėžiant jos daugiabalsiškumą. Geriausiu forumu šiai programai yra studentų diskusija remiantis perskaitytu tekstu, pokalbį moderuojant profesoriui. Bendras skaitomų knygų sąrašas sukuria bendrą intelektualinę atmosferą, kurią formuoja tų knygų padiktuoti klausimai ir bendra jų aptarimo kalba.

Ar laisvaisiais menais, o ne specializacija nuo pirmos dienos pagrįstos bakalauro studijos nėra nepateisinama prabanga demokratinei visuomenei, kurioje mokesčių mokėtojų pinigais finansuojamas aukštasis mokslas turi atitikti visuomenės poreikius? Artes liberales dvelkia elitizmu, prabangiu privačių interesų tenkinimu. Galima prieštarauti, kad tokios studijos gal ir gali turėti savo vietą aukštojoje mokykloje, bet turėtų būti apmokamos privačiomis lėšomis, nes visuomenei jų teikiama nauda tėra miglota. Ši kritika irgi reikalauja atsakymo.

Pirmiausia, artes liberales studijos bakalauro lygmeniu yra geriausias būdas studentui atrasti savo tikrąjį pašaukimą. Vidurinėje mokykloje prasidedantis profiliavimas veikiau sukuria apgalvoto pasirinkimo iliuziją, bet tėra pagrįstas viso labo negatyvia selekcija (‘matematikos man nereiks’) ir atskirų profesijų patrauklumu rinkoje. Gimnazijos abiturientai turi labai menką supratimą apie tai, kas yra jų vidinis pašaukimas. Labai dažnai jie šį faktą pripažįsta. Tai yra visiškai natūralu: kad atrastum savo pašaukimą, reikia apmąstyti alternatyvas. Būtent pirmieji dveji studijų metai universitete turi būti laikas, kai jaunas žmogus persvarsto alternatyvas, studijuodamas plačią laisvųjų menų programą. Susidurdamas su reikšmingais klausimais apie save ir pasaulį ir bandymais į tuos klausimus atsakyti, jis pažadina savyje kitus klausimus. Tuo pačiu metu klausimų ir požiūrių įvairovė skatina ieškoti savų atsakymų, kritiškai apmąstant ankstesnius bandymus. Susidūrimas su tradicija provokuoja kritinį mąstymą ir autoritetų kvestionavimą, nes patys autoritetai nėra vienminčiai. Tokios studijos yra pagrindas sąmoningam apsisprendimui dėl tolesnės profesinės specializacijos, pagrįstos ne tėvų spaudimu ar būsimos karjeros statusu visuomenėje, o tvirta vidine motyvacija. Kas yra brangiau visuomenei: turėti tūkstančius nemotyvuotų aukštųjų mokyklų studentų – profesionalų be pašaukimo, ar suteikti jiems galimybę kelerius metus pažvelgti į civilizacijos intelektualinį ir kūrybinį palikimą, pajusti saitus, kuriais tradicija daro įtaką nūdienai, ir taip padėti pagrindus laisvam apsisprendimui dėl savosios profesinės ateities?

Antroji priežastis, dėl kurios visuomenė turi remti laisvąsias studijas, yra ta, kad kritinis mąstymas yra būtina sąlyga egzistuoti gyvybingai demokratijai. Demokratija reikalauja argumentuoto kiekvieno piliečio apsisprendimo visuomenei svarbiais klausimais. Be demokratijoje slypinčio pavojaus pasiduoti daugumos tironijai, egzistuoja ir iliuzinė atsvara šiai tironijai. Tai – ekspertų valdžia. Pastaroji intuityviai labai patraukli specialistams. Tačiau piliečių apsisprendimai yra visuminiai, o ne specialybiniai. Jie reikalauja gebėjimo peržengti savosios profesinės specializacijos ribas. Kai visuomenei svarbūs klausimai, kurie peržengia individualios profesinės kompetencijos ribas, atiduodami ekspertų, menamai išmanančių vieną ar kitą sritį, sprendimui, kartu „deleguojama“ pati pilietinė atsakomybė. Kuo dažniau ji deleguojama ekspertams, tuo mažiau lieka demokratijos, paremtos sąmoningų piliečių rūpesčiu ir apsisprendimu. Apatija, įsigalinti pilietinę atsakomybę atiduodant subrangovams, suteikia galią „nepriklausomiems ekspertams“, palaikantiems siauras interesų grupes.

Sugrąžinti išsilavinimą iš Lietuvoje vyraujančios aukštojo mokslo ortodoksijos, paremtos ankstyva specializacija, laisvųjų studijų link bakalauro lygmeniu alternatyvos reikalauja didžiulės transformacijos. Primiausia – tai konceptuali transformacija – galimos alternatyvos suvokimas. Bet praktiškai sukurti laisvųjų studijų programas yra ne švietimo sistemos reformos, bet atskirų universitetų, buriančių įsitikinusius entuziastus, misija. Tačiau yra du praktiniai dalykai, kurie galėtų būti nesunkiai įgyvendinti visos švietimo sistemos lygmeniu, siekiant pradėti šalinti ankstyvos specializacijos sukurtas ydas. Pirmasis – tai privalomų vidurinio mokslo baigimo egzaminų sąrašo išplėtimas, be lietuvių kalbos į jį įtraukiant matematikos, laisvai pasirinkto gamtos ir humanitarinio dalyko egzaminus.Tai įgalintų gimnazijų abiturientus, siekiančius aukštojo išsilavinimo, turėti platų pasirinkimo lauką, neliekant dešimtoje klasėje, dažniausiai patariant tėvams, padaryto specialybinio pasirinkimo įkaitais. Gimnazijos abiturientas, ateidamas į universitetą, turi teisę nežinoti, kokią profesiją jis ilgainiui pasirinks. „Atrask save“ – toks turėtų būti bakalauro studijų šūkis.

Antrasis pakeitimas liečia galimybes studentams aukštosiose mokyklose keisti pasirinktas specializacijas. Išlyginamosios studijos turi būti atviros studentams, netgi gerokai pažengusiems vienos specializacijos taku, bet norintiems pereiti į kitą. Tokiu būdu ankstyvos specializacijos klaidos netaptų permanentinėmis ir atvertų studentams galimybes daugiau eksperimentuoti, nebijant užsidaryti siaurame specializacijos narvelyje.

Įsigalėjusi aukštojo mokslo ortodoksija, paremta ankstyva specializacija, pavertė mūsų akademijas profesinio ruošimo mokyklomis. Kažkada buvę laisvos minties ir pasipriešinimo despotijai lopšiais, jos tampa miesčioniškų nuostatų vindikacijos institucijomis. Kaip aštuoniolikto amžiaus prancūzų aristokratija, jos išlaiko savo senąsias privilegijas, vis labiau atsikratydamos to vaidmens, už kurį tas privilegijas gavo. Jei akademija jauniems žmonėms negali atverti kitokių alternatyvų, nei nauda darbo rinkoje arba prestižas, tai ji viso labo tėra konvejeris, perteikiantis vienos kartos prietarus kitai kartai. Teigti, kad naudos siekimas – pagrindinė kiekvieno žmogaus motyvacija, yra blogas skonis ir supratimo stoka. Tyliai pripažinti, jog kitos motyvacijos yra tik įmantri priedanga naudos siekimui, tai moralinė kapituliacija ir universitetui patikėtos misijos atsisakymas. Mūsų išsekusiai demokratijai atgaivinti reikia jaunų žmonių, gebančių matyti kitas alternatyvas. 

Bernardinai.lt

Marius Ivaškevičius (gim. 1973 m. kovo 26 d. Molėtuose) – lietuvių prozininkas, dramaturgas, žurnalistas, režisierius. 1980–1991 m. mokėsi Molėtų 2-ojoje vidurinėje mokykloje, 1991–1997 m. studijavo VU Filologijos fakultete lietuvių kalbą ir literatūrą. 1996–1999 m. – dienraščio „Respublika“ šeštadienio priedo „Julius“ reporteris, 1999–2000 m. – „Juliaus“ redaktorius, 2000–2001 m. – LTV Kultūros laidų redakcijos žurnalistas, režisierius. Lenkijos laikraščio „Gazeta Wyborcza“ bendradarbis. Išleido novelių rinkinį „Kam vaikų“ (1996 m.),  romanus „Istorija nuo debesies“ ( 1998 m.), „Žali“ (2002 m.). Parašė pjeses „Artimas“ (2002 m.), „Malyš“ (2002 m.), „Madagaskaras“ (2004 m.), „Mistras“ (2010 m.), „Išvarymas“ (2012). Visos pjesės pastatytos Lietuvos teatruose, ir ne tik. Marius Ivaškevičius rašo ir meninių, dokumentinių filmų scenarijus. Lietuvoje ir Suomijoje šiuo metu kuria  filmą – romantinę komediją  „Santa“. Mėgsta gyvenimo iššūkius, nepiktai pasijuokti iš nusistovėjusių negyvų stereotipų. Vienas verčiamiausių lietuvių rašytojų. Jo kūryba publikuota anglų, baltarusių, italų, latvių, lenkų, prancūzų, rusų, slovėnų, suomių, švedų  ir vokiečių kalbomis.

Kaip atradote savo pašaukimą? Ar daug ieškojote, klydote, abejojote?

Viena vertus, lyg ir atradau jį labai anksti, dar būdamas paauglys aiškiai žinojau, kuo noriu būti. Kita vertus, tebeieškau jo ir dabar. Žinojau ir žinau, kad noriu kurti, o štai formos, kuria labiausiai noriu tai daryti, nebežinau. Kurį laiką atrodė, kad galiu kaip koks Bergmanas sėkmingai save realizuoti ir literatūroje, ir kine, ir teatre... Taip, darbas šiuose skirtinguose žanruose papildo vienas kitą, viename pasisemi patirties iš kito ir atvirkščiai – dirbdamas tą kitą praturtini ankstesnį. Bet yra ir tamsioji pusė. Po metų atotrūkio nuo prozos turi iš naujo mokytis ją įvaldyti. Tas pat su teatru ir kinu. Bijau, kad artėja diena, kai bent jau su vienu iš šių „pašaukimų“ teks atsisveikinti.

O ieškoti, klysti ir abejoti tenka nuolat. Prie kiekvieno kūrinio sėdi kaip pirmokas, nežinodamas, kaip jį pradėti, ir juolab, kuo užbaigti. Bet tos nežinojimo akimirkos ir yra pačios įdomiausios. Kai jau žinai, taip pat yra malonu, bet tuomet didžiųjų atradimų laikas jau būna praeityje.

Kas yra Jūsų autoritetai? Ką laikote savo mokytojais? Kodėl?

Stengiuosi neturėti konkrečių mokytojų ar autoritetų. Turiu daug man patinkančių autorių, ir ši jų mozaika bendrai juos sudėjus, matyt, ir yra mano autoritetas. Bet ji nuolat keičiasi. Kažkas iš to sąrašo iškrenta, kažkas naujas į jį patenka. O ir to sąrašo iš tiesų nėra, jie tiesiog guli mano atmintyje.

Kas Jus įkvepia? Kokios knygos, muzika, filmai ir/ar kita?

Vis dažniau mane įkvepia ne knygos ir ne filmai, o realybė. Mus supanti arba istorinė realybė. Pasaulis man atrodo beprotiškai įdomus. Matau, kad blogiausiu atveju pasaulis išgyventų be meno, bet menas be pasaulio – ne.

Ką galvojate apie mus, šiuolaikinį jaunimą?

 Manau, kad jūs esate šiuo metu sveikiausia, laisviausia, mažiausiai traumuota ir kompleksuota mūsų visuomenės dalis.

Kaip informacinės technologijos keičia mūsų visuomenę? Ar naudojatės socialiniais tinklais?

Naudojuosi viskuo, kas tampa neišvengiama gyvenimo dalimi. Naudojuosi automobiliu, mobiliuoju telefonu, televizoriumi, internetu. Kažkada jaunystėje bandžiau priešintis mobiliojo telefono įsigijimui, maniau, kad jis suvaržo žmogaus laisvę. Bet pralaimėjau šią kovą. Panašiai buvo su Facebooku. Irgi pralaimėjau. Nutariau daugiau nebekovoti, o imti geriausia, ką šios technologijos duoda. Pirmuosius garvežius ir oro balionus žmonės taip pat sutiko su dideliu įtarumu. Visos naujovės gąsdina, kol netampa gyvenimo norma.

Kodėl svarbu išlaikyti tautinę tapatybę? Ką Jums reiškia ištikimybė Lietuvai?

Žvelgiant globaliai nėra svarbu laikytis savo tautinių tapatybių, nes šiandien jos tik stabdo žmonijos vienyjimosi procesą. Nenugrimsti į užmarštį yra tik mūsų pačių interesas. Iš tiesų niekam, išskyrus mus, nesvarbu, ar po šimto metų dar egzistuos lietuviai, ar jų vietoje gyvens jau kiti. Bet asmeniškai man būtų gaila, jei visa mūsų istorija, kultūra nugrimstų į nebūtį. Ir apie tai reikia kalbėti paprastai, dalykiškai, o ne šūkiais. Būti ar nebūti – tas paprastas Hamleto klausimas šiandien yra labai realiai mums iškilęs. Ir reikia ramiai jį apmąstyti, išdiskutuoti ir apsispręsti. Jei neįmanoma išsaugoti visko, galbūt reikia kažką aukoti. Pavyzdžiui, kodėl nepasvarsčius apie daugiakalbę lietuvių tautą, tai yra ne kalbą, o kitą po visą pasaulį išsibarsčiusius lietuvius vienijančią vertybę. Suprantu, kad tokie svarstymai gali atrodyti skaudūs, bet kai iškyla grėsmė netekti gyvybės, kartais reikia daryti skaudžius sprendimus.

Kokie dalykai Jums svarbiausi bendraujant su kitu žmogumi?

Tolerancija ir humoro jausmas.

Kokie yra Jūsų ryškiausi vaikystės ir mokyklos metų atsiminimai?

Jų daug. Ir keisčiausia, kad su metais jie vis ryškėja. Kartais malonu patirti būseną, kai esi prieš užmingąs, beveik nebejauti kūno, nebesupranti erdvės, kurioje esi, prarandi laiko pojūtį ir pasijauti vaiku, įsikniaubusiu į pagalvę. Ir tau dar viskas priešaky, nereikia niekur skubėti. Nors vaikystėje priešingai – norėjosi būti suaugusiu, jau įvykusiu žmogumi. Matyt, taip žmogus sukonstruotas – nuolat privalo jausti nepasitenkinimą savimi dabartyje. Kitaip turbūt jis nejudėtų į priekį.

Ar tikite pasirinkimo laisve? Ar matote gamtoje harmoniją, grožį, ar tik  atsitiktinumų grandinę?

Tikiu laisve. O jei yra laisvė - turi būti ir pasirinkimo laisvė.

Ar tikite likimu, Apvaizda? Ar yra tekę kreiptis pagalbos į Išganytoją?

Kaip sakė Imanuelis Kantas: ko nežinau, aš tikiu. Gal ne visai tiksliai, bet panašiai pasakė. Ir aš tikiu. Tikiu, kad yra Dievas, nors nežinau. Tikiu, kad yra antgamtiniai dalykai, kurių mes negalim paaiškinti. Anksčiau žmonės jų bijodavo ir melsdavosi. Dabar tą baimę pakeitė kitas šarvas – pseudožinojimas, kad tai neįmanoma. Bet iš tiesų mes nieko nežinome, tik nebenorime bijoti nežinomybės, todėl apsimetam žinantys. Pavyzdžiui, dabar jau ir mokslininkai tiki, kad be mūsų yra daugybė kitų gyvybių kosmose. Nes pagal tikimybių teoriją neįmanoma, kad nebūtų. Bet įrodymų tam nėra. Taigi jie nežino, tik tiki. Taip pamažu tikėjimas susilieja su mokslu. Ir tas susiliejimas ateityje bus vis glaudesnis.

Bernardinai.lt

Molėtų rajono Sąjūdžio dalyvis, ilgametis lietuvių kalbos mokytojas ir Molėtų rajono meras (1997-2008 m.) Valentinas Stundys yra, ko gero, be konkurencijos geriausiai švietimo problematiką išmanantis žmogus XV Vyriausybę formavusioje koalicijoje. Praėjusią Seimo kadenciją vadovavęs Seimo švietimo, mokslo ir kultūros reikalų komitetui, iki susijungimo su Tėvynės Sąjunga pareigas ėjęs krikščionių demokratų partijos pirmininkas sutiko aptarti svarbiausius švietimo sektoriaus klausimus. Žvilgsnis iš vidaus į sėkmingų ir neretai kritikuotinų pastarosios valdžios sprendimų vidinę logiką ir Seimo komiteto vaidmenį, taisant Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) iniciatyvas, pokalbyje su darbą komitete tęsiančiu Valentinu Stundžiu. Kalbino Vytautas Sinica.

- Žvelgiant iš šalies trys svarbiausi praėjusios kadencijos valdžios darbai švietimo srityje atrodė aukštojo mokslo (AM) reforma, tautinių mažumų švietimo pokyčiai ir vidurinių mokyklų reorganizacija. Ar sutiktumėt su tokiu išskyrimu? Ką laikot svarbiausiais darbais ir ko iš jų pats galbūt nepalaikėt, priėmėt kaip kompromisą?

- Pridurčiau, kad dar vienas paminėtinas segmentas yra mokslo sektoriaus reforma. Be abejo, bet kokios reformos, jų teisiniai instrumentai yra kompromisas net ir valdančios koalicijos viduje. Dabartinėje Lietuvos partinėje paletėje sunkiai įsivaizduojame, kad būtų įmanomi kokie nors vienpartiniai sprendimai. Ta pati mokslo ir studijų reforma buvo grindžiama labai aiškiais kompromisais, kurių buvo labai daug ir tie kompromisai buvo vardan aukštųjų mokyklų autonomijos principo įtvirtinimo. Pirminiu ministerijos teiktu įstatymo variantu mėginta daugiau galių suteikti ministerijai ir konkrečiai ministro asmeniui. Šituos dalykus pavyko šiek tiek prislopinti, bet Konstitucinis Teismas patvirtino, kad tie kompromisai buvo nepakankami ir liko neatitikimų Konstitucijai.

Tas pats buvo ir su naująja Švietimo įstatymo redakcija. Drąsiai galėčiau sakyti, kad pagrindinės pataisos buvo formuluojamos Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komitete arba Seimo narių iniciatyva, nes ŠMM teiktasis variantas buvo paremtas labiau formaliąja juridika – įstatymo pataisos iš esmės reiškė tik švietimo įstatymo suderinimą su kitais teisės aktais: Civiliniu kodeksu, Mokslo ir studijų įstatymu, Biudžetiniu įstaigų įstatymu ir t.t.. Būtent komitete gimė ir pagrindinės naujos nuostatos dėl mokyklų, kuriose mokomasi tautiniu mažumų kalba, teisės normų pakeitimo. Buvo ilgai diskutuotos nuostatos dėl bendruomenių svarbos ir vaidmens įtvirtinimo, optimizuojant mokyklų tinklą, čia gimė nuostatos dėl anksčiau neegzistavusių švietimo kokybės apibrėžčių bei dėl lankstesnės mokyklų institucinės sąrangos ir kt.

- Tautinių mažumų švietimas seniai prašėsi pertvarkų. Papasakokite įstatymo kelią: ankstesnius bandymus, kliūtis, kilusias per šį priėmimo procesą, ne tik lenkų, bet ir kitų mažumų reakciją.

- Pirmoji konservatorių-krikdemų koalicija  1996-2000 m. su tuomečiu ŠMM ministru Z.Zinkevičium ir Vilniaus apskrities viršininku A.Vidūnu Vilniaus regione intensyviai kūrė lietuviškų mokyklų tinklą kaip atsvarą tų savivaldybių pastangoms trukdyti mokytis valstybine kalba savivaldybių pavaldumo švietimo įstaigose. Kai kurias nuostatas bandyta įgyvendinti anksčiau: praeitos kadencijos Vyriausybės programoje buvo įsipareigota įdiegti vienodo turinio lietuvių kalbos egzaminą, bet vis buvo nukeliama data, kol galiausiai baigėsi jos kadencija. Dar 2005 metų Lietuvos tautinių mažumų švietimo raidos strategijoje taip pat buvo numatytas šio tikslo realizavimas iki 2008 metų  beje, ši pozicija dar 2002 m. buvo suderinta ir abiejų valstybių, Lietuvos ir Lenkijos, Švietimo ministrų. 2008 metų vasarą svarstant Švietimo įstatymo pakeitimo projektą buvo numatyta įvesti dvikalbį ugdymą tautinių mažumų mokyklose. Kiek žinau, tokioms pataisoms pasipriešino Valstiečių partijos atstovai, frakcijai tuomet priklausė ir Lenkų rinkimų akcijos seimūnai.

 - Ar sutinkate, kad lietuvių kalbos egzamino suvienodinimas lietuvių ir mažumų vaikams, nors seniai reikalingas ir vėluojantis, dabar įgyvendinamas per greitai?

- Pirmas dalykas, tai, kad reikėjo suvienodinti tautinių mažumų ir lietuvių mokyklas baigusiųjų valstybinės kalbos egzaminus, abejonių turbūt niekam nekelia. Ankstesnis egzaminas buvo diskriminacinis lietuvių, tautinės daugumos, apžvilgiu, nes tautinių mažumų atstovai jį laikė palengvintą, o stojant į aukštąją mokyklą jis buvo kotiruojamas visiškai vienodai su sunkesniu valsybiniu lietuvių kalbos egzaminu. Antra, manau, kad stengėmės tai daryti nuosekliai, nes, primenu, startavo suvienodinto pagrindinio ugdymo programa, vienoda tautinių mažumų ir lietuvių kalba dėstančiom mokyklom. Prieš metus kaip tik startavo nauja, irgi suvienodinta vidurinio ugdymo programa. Vadinasi, programiniu turinio požiūriu visose Lietuvos mokyklose lietuvių kalbos ir valstybinės kalbos yra mokoma pagal tą pačią programą. Čia jokios prieštaros nėra.

Yra kitas dalykas, apie kurį viešai nekalbama:  tol, kol nebuvo įstatymo normos, kad nuo šitų metų, o ne kažkada, buvo palikta ta galimybė mokykloms pačioms apsispręsti, kiek valandų skirti valstybinei kalbai, kiek valandų skirti tautinės mažumos, gimtajai, kalbai. Ir čia mokyklos spekuliavo taip, kaip joms atrodė geriau. Bet atsakomybė, jeigu šiandien vaikas nėra pasiruošęs laikyti suvienodintą lietuvių kalbos egzaminą, tenka pačioms mokykloms. Ne įstatymui, o būtent mokykloms, kurios pagal galiojančią teisę  turėjo galimybę, reaguodamos į būtinybę, didinti valandų skaičių valstybinės kalbos mokymuisi. Šiuo atveju, kai puolama kritikuoti šią permainą, tai tėra tam tikra savigyna, kad čia kažkas daro per skubiai ar per greitai. Viskas daroma nuosekliai: buvo keičiamos, koreguojamos pagrindinio ir vidurinio ugdymo programos,  mokyklos turėjo laisvę ir pareigą pačios vertinti mokinių valstybinės kalbos gebėjimus ir dėlioti savo ugdymo planus taip, kad mokiniai pasiruoštų valstybinės kalbos egzaminui. Deja, čia ir pristigo pilietinės atsakomybės – buvo pasiduota politikavimui. Tad jokios skubos čia nėra – tėra tylus priešinimasis šiam pokyčiui.

 - Naujausi ŠMM pasiūlyti pokyčiai priėmimo į AM tvarkoje iš esmės prilygina anglų kalbą lietuvių kalbai: anglų egzaminas tampa privalomas visiems ir pati kalba sukonkretinta (anglų, o ne be užsienio kalbos egzaminas). Suprantama, kad anglų kalba yra būtina įsitvirtinant šiandieninėje darbo rinkoje, tačiau lietuvių kalba vis tiek yra gimtoji ir esminga tapatybės dalis. Nematote problemos, jog taip suvienodinamos formalios paskatos abiejų kalbų mokymuisi ir tuo pačiu jų svarba?

- Mes tą problemą ir tuos pakeitimus komitete svarstėme, aptarinėjome su ŠMM atstovais. Taip, jie mums irgi buvo netikėti, tikrai padaryti gana greitai ir skubotai, nepatogiu metu. Iš esmės, formaliai žiūrint, peržengta nustatyta būtinoji dvejų metų trukmė, bet mes suvokiame ir kitką:  bandydami  atšaukti šitas nuostatas, atsidurtume teisiniame vakuume - nebelieka iš viso jokių sąlygų, į ką tada orientuotis? Dėl to mes tiesiog palikom jas, jau žinodami, kad Vaikų teisių kontrolierė kreipiasi į teismą. Taip klausimą palikom teisminiam procesui, nespausdami ministerijos, kad ji žūtbūtinai turi ką nors atšauktų.

Kitas momentas yra dėl turinio dalykų, dėl tų esminių pokyčių ir užsienio kalbos svarbos įtvirtinimo. Žinoma, galima diskutuoti, ar tai padaryta laiku, ar tikrai tas metas ir ar mūsų pilietinė savivoka yra tokio lygmens, kad tai dar labiau nesustiprins tautinės tapatybės patižimo, ar nesudarys prielaidų nuo pat mažumės po trupučiuką  trinti tautinės tapatybės dalykus ir orientuotis į kažkokią neva labiau europinę tapatybę, kas taip pat nėra svetima. Lieka atviras klausimas, kaip derinti tautinę ir europinę tapatybę. Beje, kadencijos pradžioje buvo didžiulės diskusijos ir komitete, kai buvo bandoma diegti dvikalbį mokymo metodą, t.y. kai atskirus dalykus ar modulius bendrojo ugdymo segmente jau siūlyta mokyti ir užsienio kalba. Mes tam prieštaravome,  buvo aštrių diskusijų ir dėl ankstyvojo užsienio kalbų mokymo įvedimo. Manau, kad tam tikra prasme bandomasis valstybinės kalbos egzaminas, jo prasti  rezultatai signalizuoja, kad šiuo požiūriu yra padaryta kalbų politikoje strateginių klaidų, nuvertinant gimtosios kalbos mokėjimo ir mokymosi svarbą.

Atkreipčiau dėmesį, kad šią  klaidą bandėme pataisyti per lietuvių kalbos ugdymo strategiją ir galų gale turbūt pirmą kartą buvo viešai priminta, kad gimtosios kalbos negalima mokyti remiantis komunikaciniu mokymo metodu, labiau tinkančiu užsienio kalbų mokymui, o mūsų gimtosios kalbos mokymas turi būti grindžiamas visiškai kitais principais. Ši klaida pripažinta. Kitas be galo svarbus momentas: grąžinta „lietuvių kalbos ir literatūros“ sąvoka į ugdymo politiką reglamentuojančius dokumentus, nes iki tol kelerius metus dominavo tik „lietuvių kalba“. Lietuvių kalba buvo suvokta tik kaip bendravimo instrumentas, bet nieko daugiau. Aiškiai pasakėme, kad lietuvių kalba yra kai kas daugiau – yra kultūros terpė, tradicija, papročiai, kultūrinis kodas, paveldimumas ir t.t.

Gimtosios kalbos vaidmuo kiekvienai tautai yra ypatingas. Tai yra kultūros kodas, tam tikros reikšmės ir prasmės, kurias turi kalba, ir per anksti niveliuoti šituos dalykus, nesant brandžiai asmens savivokai, yra klaidinga. Bandomojo egzamino rezultatai, kaip minėjau, signalizuoja aptartų klaidų realumą.

 - Universitetai priversti įsivesti BUS – įvadinio pobūdžio dalykus, kuriuos kituose fakultetuose iš pateikto sąrašo laisvai renkasi studijuoti jau pirmo kurso studentai. Jie, žinia, dažnai net nežino, kur nori stoti, ką kalbėti apie reikalingiausių studijų programos tikslams kursų pasirinkimą. Daug studentų ir dėstytojų mano, jog pagrįsčiau yra programos pagrindus formuoti patiems fakultetams. Kokia logika ir prasmė tad slypi už BUS įvedimo?

- Pirmiausiai, tai nėra Seimo jurisdikcijos dalykas, o vykdomosios valdžios sritis. Ministerija kai kuriuos bendruosius principus ir tvarkas tvirtina, tačiau bet kuriuo atveju aukštosios mokyklos autonomija pirmiausiai yra grindžiama akademine laisve. Tad studijų turinys, studijų programų parinkimas yra akademinės laisvės požymis ir ta akademinė laisvė, kaip autonomijos centras, turi būti gerbiama visais įmanomais būdais.

Antra, yra  tendencija, kuri Europoje jau aiškiai ima dominuoti, kad studijos orientuojamos į studijuojantįjį – jis yra studijų proceso centras ir objektas. Tiek vykdomoji valdžia, tiek aukštosios mokyklos privalo paisyti šitų tendencijų. Ne institucinė sąranga ar biurokratinė valdžios galia, o pačios aukštosios mokyklos gebėjimas reaguoti į besikeičiančią aplinką ir vis naujus iššūkius, teikiant tam tikras studijų programas, leidžiančias padėti žmogui įgyti kompetencijas, padedančias jam susitvarkyti su iššūkiais ir realizuoti savo karjerą, yra mūsų kelias.

 - Asmeniniu vertybiniu požiūriu, ar šis perėjimas prie orientacijos į studijuojantįjį, suteikiant jam daugiau laisvės, yra teigiamas požymis, ar mes tik konstatuojame tai kaip faktą?

- Manau, tai teigiamas požymis, tačiau jis sunkiai skinasi kelią mūsų praktikoje. Tačiau tai turi būti elementari, savaime suprantama norma.

 - „Krepšelinė“ AM reforma, manau, turėjo nemažai ne tik įgyvendinimo, bet ir principinių trūkumų. Pats studentų skirstymas į mokančius ir ne yra iš esmės liberalus ir diskriminacinis. Tai iš dalies mažintų lygi  visų studentų konkurencija rotacijos būdu, bet dėl 20% slenksčio ir ji realiai nevyksta, kad ir kaip dažnai būtų numatyta. Kuo grįsti tokie sprendimai – skirstymas į valstybės finansuojamus (VF) ir nefinansuojamus (VFN) studentus bei VF studentų saugiklis rotacijoje?

- Tas modelis irgi buvo labai ilgai diskutuotas. Pirminiame projekto variante apie jokią rotaciją apskritai nebuvo kalbama – jei įstojai į VF vietą, tai iki studijų pabaigos ir mėgaujiesi finansavimu, visiškai negalvodamas, kuo tai gali baigtis, kokie tavo rezultatai ir pastangos. Komitete diskutavome, kad toks siūlomas instrumentas yra nepakankamas, ir taip gimė rotacijos idėja, skatinanti siekti akademinės ir pasiekimų pažangos. Buvo diskusijų ir dėl jos – galbūt dažninti ją, o ne daryti po dviejų studijų metų – pasirinktas tam tikras kompromisinis variantas, kurį KT galiausiai pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai, nes studento pasiekimai turi būti vertinami reguliariai. Pataisose pasiūlėme kitą nuostatą- pačioms aukštosioms apsispręsti dėl reguliarumo (kas semestrą, ar kas metus), tik nustatydami bendrą normą, jog ji turi vykti ne rečiau kaip kas vieneri metai.

Antras klausimas, ar tai yra teisingas instrumentas. Egzistuoja instrumento taikymo problematika ir gali kilti tam tikrų abejonių, bet KT yra pasakęs, kad įstatyme turi būti apibrėžta gerai besimokančio studento sąvoka ir turi būti aiškūs jos kriterijai. Tie 20% nuo vidurkio ir tarnauja kaip toks kriterijus – žinoma, pakankamai kontekstualus, bet priklausantis nuo asmeninių pastangų ir veikiantis, palyginamas. Esant tokiam apibrėžimui, reikia paisyti, kokiomis sąlygomis įstojo studentas – į VF ar VNF vietą – ir turėti galvoje, jog valstybės resursai yra riboti, o VF vietos- tai valstybės užsakymas. Suprasdami, kad savo lėšomis studijuojantys gali puikiai mokytis, įvedėme rotacijos ir gerai besimokantiems savo lėšomis kompensavimo principą. Rotacija, sprendžiant pagal pirmąją patirtį po dvejų metų, akivaizdžiai veikia ir veikia pastoviai. Kritimas iš VF vietų jau iki privalomojo rotacijos laiko buvo didesnis nei per pačią oficialią nustatytą rotaciją. Taigi procesas neišvengiamai vyksta kas semestrą, o ta „tikroji“ įstatyminė rotacija tik patikslina kai kuriuos dalykus ir sudaro gerai besimokantiems galimybes užsitikrinti valstybės finansavimą.

 - Ką manote apie lygaus fiksuoto mokesčio už studijas visiems priimamiems studentams įvedimą? To nesiūlo jokia partija, bet taip būtų idealiai įgyvendinamas solidarumo principas, kuris yra ir vienas iš krikščioniškos demokratijos idealų. Kaina, kai ją dalintųsi visi studentai, būtų įkandama be paskolų ėmimo ar bent paverstų tai retenybe (tarkime, realu ~1100 litų semestrui), o geriausieji ir ją susigrąžintų per stipendijas.

- Be abejo, visiems mokėti vienodai, nubrėžus tam tikras valstybės galimybių ribas, galbūt ir direfencijuojant pagal tam tikras studijų programas, būtų solidariau. Tačiau tada natūraliai kyla klausimas dėl Konstitucijos nuostatos, jog valstybė laiduoja nemokamą mokslą gerai besimokantiems valstybinėse aukštosiose mokyklose. Kertinis dalykas čia yra „gerai besimokantis“. Kodėl gerai besimokantis studentas turėtų mokėti kad ir kažkokią dalinę įmoką, kai Konstitucija jam garantuoja nemokamą mokslą, nes jis yra gerai besimokantis? Tokį prof.Daujočio siūlomą modelį būtų galima svarstyti, bet tik siejant jį su konstitucinės pataisos priėmimu.

Taip pat labai svarbu, jog tas pats KT yra labai aiškiai pasakęs, jog valstybė atsakinga už atskirų specialistų poreikio vertinimą, planavimą ir užsakymą. Dabartinėje reformoje tas užsakymas realizuojamas per 11 studijų krypčių, nustatant tam tikrus skaičius, kiek valstybė mato esant reikalingų specialistų kiekvienoje kryptyje. Taigi užsakymas iš tikrųjų yra. Jei renkamės profesoriaus Daujočio siūlomą modelį, tampa visiškai nebeaiškus valstybės užsakymas, be to, tokiu atveju turime kalbėti apie vos ne visuotinį aukštąjį išsilavinimą.

 - Baigiant apie AM: kaip vertinate teiginį, kad didžiausia problema yra diplomų devalvacija, kai neproporcingai daug abiturientų stoja į universitetus, darbdaviai pradėję iš visų reikalauti diplomo ir šis praranda prestižą ir prasmę. Ar nereikia siekti proporcingo pasiskirstymo tarp profesinių mokyklų, kolegijų ir universitetų, pastaruosius paverčiant intelektualinio elito, o ne masinių srautų vieta?

- Per tuos keturis metus jau įvyko tam tikri ir net labai esminiai pokyčiai visuose povidurinio ugdymo segmentuose. Iki reformos vaizdas buvo paprastas: kas stoja į aukštąją mokyklą, tas ir įstoja, o dažniausiai stojo į universitetus-įstodavo ~70% abiturientų. Turėjome labai įdomią disproporciją:  universitetuose studijavo, berods, ~ 160 000, kolegijose ~ 60 000, o profesinėse ~40 000 studentų.

Pastaraisiais  metais į profesines mokyklas stoja vis daugiau baigusiųjų vidurinio ugdymo programą. Jei neklystu, apie  8 000 iš 20 000 visų stojančiųjų į profesines mokyklas, taigi 40%, stoja į jas jau po vidurinio ugdymo programos baigimo. Tai tam tikras „sveikimo“ ženklas. Matome ir tai, jog didėja bendras priėmimas į kolegijas bei stabilizuojasi ir net šiek tiek mažėja priėmimas į universitetus. Atsiranda normalesnės proporcijos tarp šių trijų segmentų, be abejo, paliekant galimybę turintiems noro ir interesą siekti tolesnės akademinės karjeros vėliau.

Šia prasme, manau, vyksta esminis pokytis, ypač matant, kas laukia Lietuvos universitetų ateityje, kai prie jų slenksčio ateis demografinė duobė ir studentų skaičius, pagal pesimistines prognozes, mažės net iki 40%. Šis esminis iššūkis turės konsoliduoti universitetus vidinių kooperacijos būdų paieškai, modernių jungčių tarp pačių universitetų kūrimui. Reforma kaip tik ir siekė pakeisti povidurinio ugdymo situaciją plačiąja prasme.

 Pats egzistavimas mokančių už mokslą studentų, kurie yra tarsi anapus valstybės užsakymo, taigi ne tie, kurių reikia valstybei, bet tie, kuriems leidžiama studijuoti, yra problemiškas. Kai pradedame kalbėti apie tai, kad universitetai apskritai neturėtų jų priimti, iškyla klausimas „iš ko universitetai gyvens?“. Realiai būtent šie studentai didele dalimi išlaiko universitetus, kurie gerokai per mažai išsilaiko iš inovacijų ir mokslinių tyrimų. Iš kitos pusės numatomas milžiniškas studentų skaičiaus mažėjimas, apie kurį dabar kalbate, universitetus pasmerkia bet kuriuo atveju – dabartiniu būdu jie negalės išsilaikyti. Tad ir pats mokančių už savo mokslą studentų egzistavimas nėra ateitis Lietuvai?

Panašu, jog taip ir yra, bet tada apie tai turime viešai kalbėti. Visiems yra prieinamos universitetinės studijos, bet yra valstybės interesas ir plėtros vizija bei su tuo susijusi mokslo ir studijų strategija, kuri apriboja priimamų valstybės lėšomis finansuojamų studentų skaičių; žmogus, neįstojęs į VF  vietą, prisiima atsakomybę už savo profesinę karjerą.  Kuo toliau, tuo šis klausimas bus aktualesnis ir pamečiui šita problema taps universitetų išlikimo bei jų gebėjimo kokybiškai konkuruoti mokslo ir studijų rinkoje klausimu. Jei bus įvedamos savo lėšomis studijuojančiųjų studijų programų kainos lubos, nepaisančios realių jų išlaidų, universitetams kils dar daugiau problemų.

 Rengiamoje naujoje švietimo strategijoje „2013-2020“ nėra nei žodžio „tauta“, nei „patriotizmas“. Nacionalinė tapatybė prie vertybinių principų paminima, bet tik greta atvirumo kultūrų įvairovei. Ištikimybės ir meilės valstybei ugdymas, sekant bet kokia oficialia retorika, nebėra prioritetas. Apie tai nekalba ir „Lietuva 2030“. Manau, galima apibendrintai priešpastatyti patriotinę ir emigracinę sąmones – tą, kuri esant toms pačioms ekonominėms sąlygoms verčiau prisiims papildomą naštą, kad tik liktų Lietuvoje, ir tą, kuri išvažiuoja, tos naštos vengdama. Ar nevertėtų ugdyti pirmąją: atsigręžti į M.Lukšienės tautinės mokyklos koncepciją, kurios vienas bendraautorių buvote, ir pareigos valstybei klausimą vėl iškelti kaip oficialią siekiamybę?

Galiu tik pritarti šitam siūlymui. Seimo komitete, ir ne tik, turėjome ne vieną pokalbį dėl šitos naujos strategijos projekto ir kaip patį esminį trūkumą fiksavome lygiai tą patį – lietuvybės klausimą. Šiuo požiūriu strategija pirminiame ŠMM variante buvo visiškai „išplauta“, grindžiama vien technokratiniais dalykais, išskirdama, rodos, 4 prioritetus, kurie visi orientuoti į aiškius pragmatiškus taikinius. Bendresnių valstybei, tautai  reikšmingų siekių ir ambicijų strategija visiškai neformulavo. Po pirminių diskusijų uždaruose ratuose mėginta ieškoti sąsajų su Nacionaline pažangos strategija, su Lietuvių kalbos ugdymo strategija, atsirado viena kita retorinė frazė iš tų dokumentų, bet nieko daugiau. Šiuo metu reikia palaukti, kaip elgsis ŠMM ir Vyriausybė, bet, kiek žinau, kadencija baigianti Vyriausybė tvirtins strategiją ir teiks ją Seimui, o čia bus galima tuos klausimus koreguoti, sureikšminant  vertybinius aspektus. Žinoma, jei jie bus reikšmingi naujajai daugumai: jos Vyriausybės programoje apie lietuvybę ir tapatybės dalykus net neužsimenama.

Kuo toliau, tuo labiau vertybiniai aspektai tampa esminiai, kur kas svarbesni už technokratinius. Jie reikalingi, kad žmogus suvoktų esąs savo valstybės šeimininkas, atsakingas už jos raidą, o ne tas, kuris, atėjus sunkesniam metui, renkasi kitų sukurtą gerovę kitoje valstybėje ir dar pagrasina, kad sugrįšiąs tada, kai čia, Lietuvoje, bus toks pats gyvenimo lygis. Tą gyvenimo lygį čia, deja, turime sukurti visi kartu – pirmiausia tie, kurie lieka kantriai vargti, suprasdami savo svarbą valstybei ir tautai, bet  virtualiai, netiesiogiai ir tie, kurie lengva ranka pasirenka emigracijos kelią. Jokiu būdu nereikia suprasti, kad kaltinu taip pasirenkančius žmones, tačiau čia natūraliai iškyla ne tik moralinis, bet ir žmogaus dalyvavimo valstybės kūryboje ir nerašytos sutarties su savo valstybe įgyvendinimo klausimas.

 Ačiū už pokalbį.

Dešiniosios minties centro leidinys TRIBŪNA.

Sausio 7–11 dienomis Kretingoje vyks Mažesniųjų bvrolių ordino Lietuvos šv. Kazimiero provincijos kapitula. Kapitula vyksta kas treji metai, o kas šešeri metai perrenkamas provincijos ministras. Šios kapitulos metu savo šešerių metų kadenciją baigs dabartinis provincijos ministras br. Astijus Kungys OFM.

Kapituloje dalyvauja tie broliai, kurie patenka pagal einamas pareigas – tai pirmiausia kadenciją baigiantis provincijos ministras ir viceministras, definitoriai (provincijos ministro patarėjai) ir vienuolynų gvardijonai. Taip pat dalyvauja brolių išrinktieji delegatai bei patys į kapitulą užsiregistravę amžinųjų įžadų broliai. Kadangi Lietuvos šv. Kazimiero pranciškonų provincijai priklauso ir Kennebunko vienuolynas Jungtinėse Amerikos Valstijose bei Prisikėlimo parapija Toronte, Kanadoje, į kapitulą atvyks ir šių vienuolynų vyresnieji bei delegatai.

Kapitulai, kurioje renkamas provincijos ministras, pirmininkauja Mažesniųjų brolių ordino generolo paskirtas generalinis vizitatorius, atstovaujantis generolui, gyvenančiam Italijoje, Romoje. Šiais metais vizitatorius yra brolis iš Lenkijos Wytoslawas Sztykas OFM.

Kandidatai į atitinkamas pareigas siūlomi iš anksto. Patys broliai pasiūlo kandidatus į provincijos ministro ir viceministro postus, taip pat ir kandidatus į definitorius. „Šiuo metu jau žinome kandidatus, o galutinis lemiamas balsavimas vyks kapitulos šventimo metu, – sako provincijos sekretorius br. Andrius Nenėnas OFM. – Kapitula nėra vien administracinis susitikimas, skirtas išrinkti vadovybę ir išsivažinėti. Visada sakome, kad kapitulas broliai švenčia. Tikslas yra susitikti, pabūti ir melstis kartu, pasikalbėti, pasitarti, o tarp visų tų dalykų yra ir administraciniai sprendimai“, – pasakoja brolis.

Ruošdamiesi kapitulai broliai jai parinko temą Tikėjimas misijoje: broliai, pradėkime iš naujo. „Šv. Pranciškus prieš mirtį yra pasakęs broliams, kad iki šiol dar nieko nepadarėme, todėl pradėkime iš naujo. Kapitula bus proga atsinaujinti, peržvelgus tai, kas buvo nuveikta, padaryti išvadas ir nužymėti ateities veiklos ir gyvenimo gaires“, – pasakoja br. Andrius. Dėl to kapitulos pradžioje pirmasis darbas visada  būna praėjusio gyvenimo laikotarpio apžvalga. Aptariama atskirų vienuolynų situacija ir veikla. Antradienį po pietų bus apžvelgtos atskiros brolių veiklos sritys: ūkiniai reikalai, jaunimo pastoracija, pasauliečių pranciškonų sielovada, misija Kretingos pranciškonų gimnazijoje ir kitos.

Trečiadienį kadenciją baigiantis provincijos ministras br. Astijus Kungys OFM skaitys ataskaitą, apžvelgdamas visos provincijos gyvenimą. Po to bus renkamas provincijos ministras ir viceministras. Ketvirtadienį ryte bus renkami definitoriai.

Kitą savaitę naujai išrinkta vadovybė peržiūrės bendruomenių sudėtis, perskirstys kapitulos metu nerenkamas tarnystes: išrinks namų vyresniuosius, ekonomus, klebonus, pranciškoniškojo jaunimo ir pasauliečių pranciškonų dvasinius asistentus ir kitas pareigas.

Kapituloje dalyvaus kviestiniai svečiai: J. E. Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ ir apaštališkasis nuncijus arkivyskupas Luigi Bonazzi, kuris penktadienį popiet skaitys paskaitą, atvirą dalyvauti norintiems pasauliečiams pranciškonams.

Parengė Monika Midverytė OFS

Bernardinai.lt

Pranas Gailius. Iš ciklo „Musė“ (apie 2005 m.)

„Mano stilius yra dramblio stilius. Ir kada skruzdelės yra tam pačiam lauke, tam pačiam miške, jos niekada negali žinoti, kas yra dramblys. Jos gal atpažįsta jo kojas, jos lipa kojom, bet jos per daug aukštai nebėga. Jos nusileidžia ir sako: „Čia yra stulpai.“ Dramblys yra forma. Dramblys gyvena, dauginasi, tuokiasi. Mano stilius yra drambliškas. Skruzdelės niekados negalės žinoti, kad mano stilius yra drambliškas, aš joms esu stulpų dailininkas“, – taip savo kūrybą apibūdina menininkas Pranas Gailius.

Menininkas Pranas Gailius

Nors praėjo keli mėnesiai, mintimis sugrįžtu į rugpjūčio Paryžių, į vakarą, kai teko susipažinti su tapytoju, grafiku, abstrakcijos meistru Pranu Gailiumi. Įžengiu į butą, kuriame menininkas gyvena jau trisdešimt penkerius metus. Erdvė tarsi muziejus ir galerija viename – sienų beveik nematyti, jos slepiasi po darbais. Jaučiamas stiprus medžio ir popieriaus kvapas. Menininkas Paryžiuje gyvena jau 62-ejus metus. Jo odisėjiška kelionė per karo siaubiamą Europą užtruko pusantrų metų, kol buvo pasiektas Strasbūras. Pranas iki atrasdamas tapybą rašė eiles, tačiau juokiasi prisiminęs, kad Strasbūre lietuviai jo nesiklausė. Todėl poetas netrukus tapo dailininku, ir taip eiles pakeitė vaizdai. Jau pirmas apsilankymas dailės studijoje buvo lemtingas, aplinka ir ypatinga nuotaika Praną užbūrė – dailus modelis, jaukumo ir laisvumo dvelksmas, bet kartu išlaikytas susikaupimas: „Pasidariau dailininku tą pačią minutę, tą pačią valandą ir visam gyvenimui. Kodėl? Nutapai, kad būtų japonas ar eskimas, ar latvis, ar rusas – nėra problemų, aš galiu pasidalinti. O lietuviai manęs nesiklausė“, – su šypsena prisimena Pranas.1950 metais su penkiais frankais kišenėje jis atvyko į Paryžių, išleisdamas beveik visus turėtus pinigus pusryčiams – kruasanams ir kavai – ir pradėjo gyvenimą šiame mieste.

Užsimezgus pokalbiui, nejučia temos keitė viena kitą: atsivėrė pokario Paryžiaus vaizdai, besikeičiantis miesto veidas, jaunųjų 6–7 dešimtmečio Paryžiaus menininkų kasdienybės akimirkos, galerijų gyvenimas. Ypač spalvingai ir su užsidegimu Pranas Gailius kalbėjo apie meną, savo kūrinius bei įkvėpimus. Dalinuosi keliomis akimirkomis iš pokalbio su menininku.

„Kai įvėpimas ateina staiga, kai jis trenkia iš giedro dangaus, aš noriu atšalti. Tai kaip sriuba, kai ji yra karšta tu negali jos valgyti, nes nusiplikysi burną. Tu negali užsidegęs pulti, reikia palaukti, kol šiek tiek atvėsta, tuomet sriubą reikia valgyti.“

Miestas, kuris maitina

Pranas Gailius. „Pasibučiavimas“ (1981)

Nusikelkime į 6–7 dešimtmečio Paryžių, laiką, kai Pranas Gailius atrado šį miestą ir intensyviai leido savo jaunystės dienas.

Paryžius per karą nukentėjo minimaliai. Negalima jo lyginti nei su Varšuva, nei su Berlynu, Londonu. Karas apgriovė kai kuriuos rajonus ir juoda spalva nudažė pastatų sienas. Nepaisydami tamsios spalvos, pakilią nuotaiką jautė visi. Paryžius – tarsi gero prancūziško šampano butelis. Karas tik prilaikė butelio kamštį, kuris galiausiai, išlaisvinus miestą, šovė į orą visu galingumu. Visiškai sunaikinti kultūrinio gyvenimo, kuris virė, kadaise meno meka vadintame tarpukario Paryžiuje, nepavyko. Kultūrinis pakilimas tęsėsi iki pat 1970-ųjų.

Tapyba, Prano Gailiaus žodžiais tariant, buvo „lokomotyvas (garvežys), kuris šildė visą kultūrinį gyvenimą“. Menininkas nusišypso prisimindamas, kiek daug tuomet visuomenės dėmesio susilaukdavo parodos bei jų autoriai. Garsusis prancūzų laikraštis „Le Monde“ netgi 3–4 lapus skirdavo parodoms, ten pasirodydavo ir Prano parodų recenzijų. Itin gausus galerijų skaičius paryžiečius traukė socialiniam, kultūriniam kontaktui. Kartais penktadieniais Pranas aplankydavo net 6–7 parodų atidarymus per vakarą. Galerijos buvo menininko ir jo draugų susitikimo vieta, kur dažnai daugiau dėmesio buvo skiriama ne paveikslams, o pokalbiams ir vaišių stalui: „Kur yra bufetas, daugelis atsuka nugaras į paveikslus, – juokiasi Pranas, – Dauguma eidavo pasimatyti su draugais, o besiplepėdami užmesdavo akis ir į darbus. Žinoma, tas, kuris ateidavo be draugų, žiūrėdavo į paveikslus.“

Tuo metu buvo įprasta, kad menininkai, nešini kartoniniais segtuvais, vieną po kitos varstydavo galerijų duris ir siūlydavo jų savininkams savo kūrinius. Taip darė ir Pranas: „Eidavau per galerijas nuo ryto iki vakaro, ir aš užsidirbdavau savaitei gyventi. Aišku, tu parduodi pigiai, bet žmonės pirkdavo. Galerijos savininkas išima iš kišenės pinigus ir perka. To negalima įsivaizduoti dabar. Dabar tų galerijų beveik nebėra. Tais laikais žmonės labai domėjosi tapyba.“

Praną buvo sunku pamatyti vaikštantį be kartoninio segtuvo su savo darbais, jis buvo tarsi menininko pasas. Ir net vakarėliuose jaunąjį tapytoją buvo galima išvysti su savo „kartonu“. Jis žinodavo, kad paprastai ateis tylos momentas lengvo nuobodulio nešamas, ir kažkas būtinai pasiteiraus apie Prano segtuve sugulusius darbus. Tai bus galimybė sulaukti pirkėjų.

Po karo Prancūzija sparčiai atsistatė, darbo netrūko, netgi priešingai, trūko darbo jėgos. Pragyvenimo lygis sparčiai kilo, o prabangos prekių poreikis augo. Menininkams tai buvo išties palankus metas. Pranas, kalbėdamas apie miestą, nesudvejoja jo svarba menininkui. Jaunystės laikų prisiminimuose įsirėžę momentai, kai su draugais jis tiesiog bastydavosi Paryžiaus gatvėmis, lankydavo kavines, galerijas, ieškodavo panelių, jas tapydavo. Miestas traukė nuotykiams, veiksmui, patirtims, todėl Pranas ilgai nemiegodavo. Kartais, anksti rytais atsikėlęs, kai Paryžius dar tik vaduodavosi iš snaudulio, o Senos pakrantėse sklaidėsi paskutiniai pilkšvo rūko likučiai, jis eidavo į kavines Saint-Germain-des-Prés kvartale išgerti kavos su kruasanais. Tuo metu kavinėse dar tik būdavo plaunamos grindys ir ruošiamasi lankytojų priėmimui. Su miestu menininkas jaučia ypatingą ryšį: „Paryžiuje visuomet yra toks intymumas su miestu. Niekuomet nesijauti prapuolęs. Ko daugiau reikia dailininkui. Tas miestas yra pilnas prakaito, noro. Kiek yra poetų, dailininkų nusižudę, nušokę nuo tilto. Tai duoda tokią inspiraciją. Tai pilnumo ir idėjų vieta, kuri maitina tave. Tai maistas, kultūrinis maistas. Miestas labai svarbu. Man miestas – kada aš išeinu, aš jaučiuosi tokioje aplinkoje, kuri visiškai neatitraukia manęs nuo mano darbo. Aš galiu dirbti, kad ir tokia visiškai abstrakčia, teoretine tema, bet aš vis tiek maudausi kultūrinėje aplikoje, tas yra labai svarbu. Miestas tave maitina.“

Pranas Gailius. Iš ciklo „Adret“. 1993

Dabar Pranas Gailius gyvena tarp Paryžiaus ir Provanso. Tačiau jeigu reikėtų pasirinkti, jis greičiausiai liktų gyventi Paryžiuje. Dar 1963 metais pirmą kartą Pranas aplankė Niujorką, visgi prisipažįsta, kad miestas jam nelabai patiko. Paklaustumėte, kodėl? „Man trūksta Paryžiaus, – atsakytų menininkas. – Amerikoje reikia turėti daug pinigo, jeigu nori tikrai gyventi, taip, kad jaustumeisi laisvas. Paryžiuje to nereikia, net ir dabar nereikia. Paryžius – mano miestas.“ Nesusilaikau nepaprieštaravusi pastariesiems Prano žodžiams: Paryžius niekuomet nebuvo pigus miestas. Norint pajausti miesto pulsą, patirti kultūrinio gyvenimo malonumą reikia nemenkų finansų.

Paryžius traukė žmones iš įvairiausių kraštų daugelį metų, tačiau miestas niekuomet nebuvo toks turistinis, koks yra šiandien, kasmet sulaukiantis per trisdešimt milijonų lankytojų, o tai tik dar labiau kelia miesto kainą. Pranas tik priduria: „Bet visur yra kažko per daug. Kai nueini į parduotuvę nusipirkti normalaus natūralaus jogurto, atsistoji prie lentynos, kurioje šimtas penkiasdešimt jogurtų. Kad būtų nors penkiasdešimt - bet ne, yra dar ir antra lentyna... Ar ne durnystė? Lygiai taip pat kaip tie turistai. Kaip jie Luvre žiūri į šedevrus – tak tak tak perbėga muziejų.“

Pranas moka vertinti meną bei miestą, kuriame tiek metų gyvena. Jis turėjo galimybę stebėti Paryžiaus metamorfozes: kaip keitėsi mados, žmonės, miesto tempas. Pokario laikų Paryžiaus visuomenės veide labai greitai išryškėjo nauji bruožai. Kvartale, kuriame gyvena menininkas, prieš kelis dešimtmečius galėjai išvysti tik prancūzus, dabar čia sklando kiniškos, japoniškos, arabiškos virtuvės kvapai. Tokius pokyčius Pranas vertina palankiai: „Tai yra labai dinamiška, kvepia visokie kvepalai – kažkas nepaprasto. Pasikeitė visas vaizdas. Dabar čia yra kinų, arabų, juodųjų. Visur dabar jų pilna. Žinai, aš esu dailininkas, pažįstų baltą spalvą, esu dirbęs su ja ir juoda. Jeigu pridėsi nors biškį juodos į baltą spalvą, jinai nebėra balta. Bet juoda spalva ilgą laiką bus juoda. Bet man asmeniškai patinka tai, kas buvo atnešta, tai duoda ritmo. Konstatuoju be jokio priešingumo. Taip yra ir taip turėjo būti.“

 „Kas bus, kas nebus, bet žemaitis nepražus“

Tai – Balio Sruogos žodžiai, nuskambėję ir iš žemaičio Prano Gailiaus lūpų. Turėdamas neišsenkantį entuziazmą ir optimizmo jausmą, jis išsisukdavo iš daugelio situacijų: „Aš niekuomet nebuvau tikras, kad pradžioje mėnesio susitvarkysiu su mėnesio galu“, – prisipažino Pranas. Jis prisimena, kad tris kartus per dieną pradėjo valgyti tik tuomet, kai susituokė. O menininko pragyvenimo sistema buvo paremta paprasta logika: jeigu kišenėse jau kelias dienas vis garsiau švilpia vėjai, Prano darbus buvo galima įsigyti už mažesnę kainą, sėkmingi pardavimai ir užglaistytos finansinės skylės vėl kilsteldavo paveikslų kainas.

Kūrybinis noras ir įkvėpimas gali išaugti ir iš labai pragmatiško prado. Kai Pranas staiga atrado savo pašaukimą būti tapytoju, jau kitą dieną jis stovėjo prie studentų valgyklos durų, stabdė draugus ir pažįstamus, siūlydamas pasinaudoti galimybe įsigyti savo portretą už vieną maisto „ticketą“. Būtent tokiu būdu jaunasis menininkas daugiausia valgydavo studentų valgykloje Strasbūre. Nesusilaikau nepaklaususi Prano, kaip taip staiga, per vieną dieną, galima išmokti nutapyti žmogaus portretą. Jis nuotaikingai atsakė: „Jeigu tu tik nori... na, ir kartu dar nori valgyti – gali.“ Po akimirkos pasigirdo kiek rimtesnis tonas: „Tu visuomet išmoksti, ką tu turi savyje. Visuomet mokiniesi pagal savo galimybes. Visi profesoriai tave sulaužo, sudaužo. Kiek aš esu išsikoliojęs su savo profesoriais. Jie nori, kad taip darytum, ateina ir sugadina tavo piešinį. Tikrai. Aš tai darydavau [kalba apie portretų piešimą prie valgyklos], tam tikriausiai turiu talentą. Bet tas žmogus būdavo šiek tiek panašus... šiek tiek.“ Pranas, prisiminęs studijų metus, juokiasi, kad mokėsi tik truputį, kad neatimtų malonumo iš mokytojų, tačiau iš tiesų visuomet save laikė tikru dailininku.

Būdamas dar labai jaunas, Pranas atsiskyrė nuo šeimos ir turėjo pats pasirūpinti savimi. Kelionę iki Strasbūro, saučiant Antrajam pasauliniam karui, jis apibūdino kaip pragaro sezoną: bėgantys vokiečiai, bombarduojantys rusai, pabėgėlių šeimos su karvėmis, su manta, ieškančios saugesnio kampelio – tokie ir panašūs vaizdai, kuriuos šešiolikos metų vaikinas keliaudamas išvydo, įsirėžė giliai atmintin ir jį subrandino per labai trumpą laiką. Iš Mažeikių išvykęs jaunuolis Prancūziją pasiekė jau būdamas vyras. Pranas prisimena: „Kai atsiradau Strasbūre, juokiausi, laksčiau, atrodo, kad nieko nebuvo nutikę, bet aš jaučiausi taip, lyg mano amžiaus draugai, studentai man kaip vaikai.“ Išvydus karo vaizdus neišvengiamai suvoki savo laikinumą, ir tuomet įgauni greičio gyventi: „Gyvenimas yra nieko vertas, bet niekas nėra verta gyvenimo“, – primena prancūzišką posakį Pranas Gailius. Menininkas įsitikinęs, kad būnant jaunam nereikia daug miegoti, reikia sekti savo lemtį, reikia siekti to, kas skirta: „Kai tiek metų turi, tu esi kaip vanduo, kuris nuo kalnų, nuo akmenų bėga. Kai upelis pradeda bėgti jis šokinėja... tu gali jį gerti, nes tas vanduo yra tyras, todėl toks fantastiškas. Ta energija turi nekaltumo, turi kažką nepaprasto. Upelis bėga į apačią - į jūrą, mes visi bėgam į jūrą.“

Europoje nutilus ginklų šūviams ir besisklaidant karo dulkėms, lietuviai pabėgėliai, kurie glaudėsi Strasbūre, pradėjo išvažiuoti. Pranas pasiliko, nes jam patiko Prancūzija. Iš savojo kaimo per kariaujančią Europą perėjęs Pranas pasiekė visiškai kitokią, kontrastingą jo namams, aplinką, kurioje buvo puoselėjama miestietiška kultūra. Visgi menininkas sakosi nepatyręs kultūrinio šoko. Prancūzijoje jam atsivėrė kitas pasaulis, kuris jauną veržlią sielą viliojo pažinčiai. Pranas neslėpė, kad jaunystėje neturėjęs ramaus gyvenimo: „Gyvenimas buvo labai labai intensyvus. Aš pažinau visus prinokusius gyvenimo momentus. Kaip obuolys ar kriaušė būna prinokę, tokį gyvenimą reikia valgyti, toks jis skaniausias.“ Tokiais prinokusiais momentais Pranas gardžiavosi Paryžiuje, mieste, kuris jam siūlė įdomiausių veiklų ir pažinčių, žadėjo nuotykių tiesiog gatvėse, kavinėse ar žmonių šurmulio užpildytuose miesto soduose. Visgi neišvengiamai menininko atmintyje kartkartėmis iškyla nuoširdūs momentai iš savo vaikystės, ir Prano kalba šiek tiek sulėtėja: „Esu girdėjęs kriaušę krintant Lietuvoje, ją paėmęs ir valgęs, niekuomet daugiau nesu tokios kriaušės valgęs.“ Pranas atmintyje išsaugojo savojo kaimo idilišką vaizdą iki pat šiandien. Po daugelio metų aplankęs vietovę, kurią kadaise vadino savo namais, jis neberado artimumo. Tačiau spalvos iš vaikystės atsiminimų neišbluko. „Mano menai, mano galvosena išaugo prancūziškoje aplinkoje. Bet kas maitina mano norą kurti, yra iš mano praeities, iš mano kaimo“, – sako Pranas.

Menininko erdvė

Pranas Gailius. Iš ciklo „Surface emue“ (jautrus paviršius). 1986

Chaotiškai besitęsiantis pokalbis nutildė laikrodžio tiksėjimą. Besiliejantys žodžiai ir kelios tylos pauzės jaukiai įsipaišė į vakaro nuotaiką. Štai vieną jų staiga pertraukė Pranas, pasiūlydamas parodyti savo darbus. Jis puikiai įvaldęs tiek žodinę, tiek vizualinę kalbą, rodos, jo viduje netelpančius jausmus, gyvenimo filosofiją. Tapytojo mintys vulkanu iš jo veržiasi, metaforos ir epitetai iliustruoja pasakojimą. Mums apžiūrint paveikslus, pokalbis toliau tęsiasi įgaudamas dar daugiau netvarkos ir dar daugiau minties šuolių. Klausiu Prano: „Kaip reikia žiūrėti į jūsų paveikslus?“ Išgirstu atsakymą: „Paliekant jiems erdvės.“ Erdvė svarbi tiek ieškant santykio su paveikslu, tiek pačiam menininkui jį kuriant. Todėl Pranas tapybos darbus kuria Provanse, kur net ir esamos sienos nesuvaržo, jos – tarsi paveikslai prisigėrusios dažų, menininko ekspresijos, kai, Prano žodžiais tariant, jis „taškosi“ .

Tęsiant kalbą apie erdvę, teiraujuosi, ar menininkas dažnai išeina pasivaikščioti į miestą, į gamtą. Jis atvirauja, kad vis rečiau. Besiklausant lengva pastebėti ypatingą tapytojo santykį su gamta, stiprų jos pajautimą: „ Kai aš vaikštau po gamtą, jaučiu, kad tas medis, kuris auga čia, myli eglę, kurios aš matau tiktai viršūnę. Aš jaučiu, kad tas medis yra įsimylėjęs būtent tą eglę, kurios beveik nesimato. Ir aš žinau, kai tapysiu tas formas, jas suvesiu. Formos išryškėja, kada jos būna jausme.“ Pranas iš savo paveikslų išmeta tai, kas neleidžia suartėti, nuvalo tai, kas trukdo pamatyti, ir kuria tai, kaip jis jaučia, kad turėtų būti: „Mano piešinys prasideda nuo kojų. Mano pėdos yra mano akys. Linija kyla nuo pėdų, eina per mane ir nutupia lyg paukštis. Kai tapau, kartais jaučiu, kad kažkur yra klaida. Kada jauti klaidą, yra kažkas nepaprasto. Absoliučiai negali jos pamiršti, ji tarsi trenkia tau į snukį. Reikią ją numesti, ištrinti.“

Moteris – tai kūryba

Pranas Gailius. „Nue“

„Dailininkas yra labai jautrus. Dailininkas yra kaip vėtrungė ant stogo, mažiausias vėjelis, ir jis pradeda judėti. Tą mes turime kartu su moterimi.“

Pranas Gailius visuomet jautė ypač stiprų ryšį su moteriškąja lytimi. Jo gyvenime moters figūra užėmė itin svarbią vietą. Tai matyti ir jo kūriniuose. Kita vertus, moters išskirtiniu vaidmeniu menininkų gyvenimuose negalime abejoti vien prisiminus Dali ir Galos istoriją, Pablo Picasso įkvėpusias moteris. O juk ir senovės graikų mitai pasakoja apie Dzeuso ir Mnemozinės dukras – devynias mūzas, globojusias menus ir mokslus. Pranas Gailius sako, kad jo aplinkoje daugelio menininkų žmonos turėjo darbus ir buvo finansiniai šeimų ramsčiai, kartu ir menininkų globėjos.

Pranas Gailius pabrėžia, kad jam, kaip vyrui ir kaip menininkui, būtų labai sunku, net neįmanoma įsivaizduoti gyvenimo be moters. Menininkas atrado moters supratimą, meilę, pagarbą. Moteris jam yra ir inspiracija, ir motyvacija, ir pamoka: „Yra durna sakyti – „mėgsti moteris“... Bet aš negaliu įsivaizduoti gyvenimo, pasaulio, nei žemės, nei miesto – nieko be moters. Morfologiškai kalbant, moteris yra labai gražiai sukurta Dievo. Jinai tikrai menas! Jei reikėtų pasakyti, koks yra simbolis (arba ženklas) dailininkui, kaip suprastinti kūrybą, – tai yra moteris. Kadangi į ją žiūrėdamas gali visko išmokti. Tu nori, kad ir tapyboje būtų tas toks jų lengvumas, toks formų lankstumas, šviesos žaismas. Tapyboje reikia atrasti tai. Moters kūnas yra labai įdomus forma, šviesa, kompozicija. Kaip jinai juda, kaip jinai elgiasi, kaip jinai santykiauja su aplinka. Reikia, kad tapyboje viskas kvėpuotų, kad viskas turėtų santykį. Moters kūnas yra pamoka po pamokos. Moteris ir yra kūryba.“

* * *

Prano Gailiaus bute beveik nematyti daiktų, atspindinčių 21-ąjį informacinių technologijų amžių. Čia dar gyva ankstesniojo Paryžiaus dvasia. Atrodo, laikas menininko erdvėje sulėtėjęs. Kol vakaro visiškai nepakeitė naktis, sustabdėme pokalbį. Pranas pasisiūlė palydėti iki metro stotelės. Kartu nusileidome iš buto vedančiais vingiuotais laiptais, labai primenančiais Gaudi architektūros stilių. Prie metro stotelės akimirką prisėdome. Pranas pasakojo, kad jam nepatinka metro, mieliau naudojasi autobusais. Jis prisiminė, jog kadaise Paryžiaus metro vagonai turėjo medinius salonus, o prie kiekvieno įėjimo stovėdavo uniformuotas kontrolierius, kuris pasisveikinęs pažymėdavo bilietą. Dabar Pranui metro nebeatrodo saugūs ir jaukūs kelionei... Miestas labai pasikeitė. Pranas kur kas geriau pažįsta senesnįjį Paryžių.

Kol nenuvažiavo paskutinis metro, atsisveikinau su menininku ir likau dėkinga už pasidalintas mintis ir paryžietiško vakaro kvapą.

Sigita Kupscytė

Bernardinai.lt

Pirmadienį Seimo rūmuose pradeda posėdžiauti naujos kadencijos Lietuvos mokinių parlamentas (LMP).

Jo rinkimai vyko kaip tikro šalies parlamento – 2012 metų rudenį. Pirmieji posėdžiai numatyti sausio 7–8 dienomis.

Lietuvos mokinių parlamentas dirba jau dvylika metų. Jis tapo jaunimo politikos kūrėju ir partneriu, atstovaujant moksleivių nuomonei ir interesams įvairiose darbo grupėse, sprendžiant laisvalaikio, kokybiško ugdymo, sveikatos klausimus.

Be to, LMP daugeliui tapo gera lyderių mokykla, nes kadenciją baigę mokinių parlamento atstovai toliau aktyviai veikia neformaliojo ugdymo srityje, kuria projektus, bendradarbiauja su jaunimo organizacijomis ir valstybinėmis institucijomis.

Šią savaitę Vilniaus apygardos teismas po beveik dviejų mėnesių pertraukos planuoja nagrinėti Darbo partijos "juodosios buhalterijos" bylą.

Pertrauka padaryta, kol Seimas priėmė sprendimą panaikinti trijų šioje byloje teisiamų parlamentarų Viktoro Uspaskicho, Vytauto Gapšio ir Vitalijos Vonžutaitės teisinę neliečiamybę.

Seimas gruodžio 20-ąją davė leidimą šiuos Seimo narius patraukti baudžiamojon atsakomybėn ar kitaip suvaržyti jų laisvę.

Teisinį imunitetą "darbiečiai" buvo įgiję lapkričio 16 dieną, kai prisiekė ir tapo naujos kadencijos parlamento nariais.

V.Uspaskichas, V.Gapšys, V.Vonžutaitė Vilniaus apygardos teisme teisiami, kad eidami vadovaujančias pareigas Darbo partijoje nuo 2004 iki 2006 metų Vilniuje organizavo apgaulingą partijos buhalterinės apskaitos tvarkymą. Sukčiavimu šioje byloje be minėtų trijų parlamentarų kaltinama pati Darbo partija ir buvusi jos finansininkė Marina Liutkevičienė.

Spalio 26 dieną prokuroras Saulius Verseckas pateikė prašymą teismui kaltinimus perkvalifikuoti į sukčiavimą.

Prokuroras yra skelbęs, kad 2004-2006 metais partijos dokumentuose nefiksuota apie 25 mln. litų pajamų ir apie 23 mln. išlaidų, susijusių su turtu, įsipareigojimais ar struktūros pasikeitimais.

Darbo partijos atstovai kategoriškai atmeta kaltinimus ir bylą sako esant politine.

Palestinos nacionalinės administracijos pirmininkas Machmud Abbas paskelbė įsakymą, kuriame pareikalavo visuose dokumentuose pervadinti PNA į Palestinos valstybę. M. Abbas pareikalavo, kad per du mėnesius naujasis pavadinimas būtų įvestas į visus žemėlapius, turistinius gidus, vadovėlius ir visą kitą produkciją, kurią leidžia dabartinė PNA.

Toks įsakas susijęs su JTO sprendimu suteikti Palestinai valstybės - stebėtojos statusą, kas esą labai svarbus žingsnis, sukuriant Palestinso valstybę, su sostine Jeruzale.

Parengta pagal užsienio spaudą

Bernardinai.lt

JAV prezidentas Barackas Obama ketina pirmadienį teikti Chucko Hagelio kandidatūrą į gynybos sekretoriaus postą, tačiau respublikonai rodo esantys pasiryžę įnirtingai kovai per tvirtinimo procesą, net jeigu jis yra vienas iš jų.

B.Obama nusprendė norintis, kad 66 metų buvęs respublikonų senatorius pakeistų Pentagone Leoną Panettą ir ketina apie tai paskelbti pirmadienį, vienas administracijos šaltinis sakė naujienų agentūrai AFP, patvirtindamas JAV žiniasklaidos pranešimus.

Prezidentas taip pat turėtų paskelbti kandidatą, turintį pakeisti Davidą Petraeusą prie Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) vairo, o pagrindiniais favoritais laikomas dabartinis laikinasis direktorius Michaelas Morellis ir patarėjas kovos su terorizmu reikalams Johnas Brennanas, nurodė televizija CNN.

Nors Ch.Hagelis yra respublikonas, partijos sunkiasvoriai smarkiai susipriešinusiame Vašingtone kaltina jį priešiškumu Izraeliui ir naivumu Irano atžvilgiu, o tai pranašauja sudėtingą nominacijos procesą.

Aukščiausio rango Senato respublikonas Mitchas McConnellis gyrė Hagelį, kai jis 2009 metais paliko Nebraskos senatoriaus postą, dėl jo "aiškaus balso ir požiūrio į nacionalinį saugumą ir užsienio politiką", tačiau sekmadienį jis kalbėjo visiškai kitaip.

"Jam turėtų būti surengti sąžininga klausymai, kaip ir bet kuriam kitam nominantui, ir tai bus padaryta, - M.McConnellis sakė televizijai ABC. - Ketinu palaukti ir pažiūrėti, kaip vyks klausymai, ir ar Chucko pažiūros atitinka darbą, kurį jis bus siūlomas atlikti."

Tačiau kalbėdamas per CNN, įtakingas respublikonas senatorius Lindsey Grahamas nevengė tiesioginio puolimo, sakydamas, kad Ch.Hagelis būtų "labiausiai antagonistinis gynybos sekretorius Izraelio valstybės atžvilgiu per mūsų šalies istoriją".

"Jis ne vien yra sakęs, kad reikėtų tiesiogiai derėtis su Iranu, kad sankcijos neveiks, kad Izraelis privalo derėtis su "Hamas" - su organizacija, teroristų grupuote, kuri leidžia tūkstančius raketų į Izraelį, - sakė L.Grahamas. - Jis taip pat buvo vienas iš 12 senatorių, atsisakęs pasirašyti laišką Europos Sąjungai (ES), raginantį įvardyti (Libano islamistų judėjimą) "Hizbollah" kaip teroristinę organizaciją."

Ch.Hagelis kandidatūra būtų B.Obamos "akibrokštas" ir "neįtikėtinai prieštaringas pasirinkimas", kuris taptų "vienu tiltu per toli" L.Grahamui ir daugeliui kitų respublikonų, pridūrė jis, sakydamas, kad klausymai turėtų suteikti kandidatui galimybę "kai ką iš to išsiaiškinti".

Ch.Hagelis, kuris yra apdovanojimų pelnęs Vietnamo karo veteranas, yra žinomas dėl savo įpročio veikti griežtai nepriklausomai ir kalbėti be užuolankų. Kai kurie respublikonai jam niekada neatleis kritikos dėl ankstesnio prezidento George'o W.Busho veiksmų vadovaujant karui Irake.

Jeigu Senatas patvirtintų Ch.Hagelį vadovauti Pentagonui, jam tektų vadovauti dideliems gynybos išlaidų karpymams, taip pat užbaiginėti JAV karo veiksmus Afganistane ir ruoštis blogiausiems scenarijams Irane arba Sirijoje.

Šių metų gruodžio mėnesį nevyriausybinė organizacija „China Aid“ paviešino dokumentą, datuotą dar 2011 metų gegužės mėnesiu, kuriame Kinijos komunistų partijos centro komitetas pateikia direktyvas šalies universitetams priešintis krikščionybės plitimui. Tuzino puslapių apimties dokumentas paskelbtas tik 8330 kopijų tiražu, tokiai šaliai kaip Kinija tai nedaug, skelbia Vatikano radijas. Tai reiškia, kad jis buvo rezervuotas pakankamai aukštiems partijos ir provincijų funkcionieriams.

Dokumente rašoma, kad per studentų mainus, užsieniečių dėstytojus kinų universitetuose ar įvairias labdaringas akcijas universitetų miesteliuose yra platinama krikščionybė. Komunistų partijos, deklaruojančios valstybinį ateizmą, akimis tai yra didelė ilgalaikė žala, kurią reikia sustabdyti, jei reikia, prievartinėmis priemonėmis. Iš kai kurių užuominų galima spėti, kad labiausiai kinų komunistų partiją erzina evangelikų ar sekmininkų misionieriai iš JAV, atvykę į Kiniją kaip užsienio kalbų dėstytojai. Kinijoje studijuoja apie 290 000 užsieniečių studentų, čia dirba tūkstančiai svetimšalių dėstytojų. 

Partijos rekomendacijose siūloma atidžiai tikrinti užsieniečių ryšius ir gyvenimo kontekstą, siekiant užkirsti kelią „religijos infiltravimui“. 

Kita vertus, kaip rašoma prancūzų misionierių žinių agentūros EDA pranešime, daug kas abejoja, ar partinės direktyvos turės didelių pasekmių. Viena vertus, egzistuoja internetas, antra vertus, prie tokių partinių dokumentų visi pripratę ir dažnai jie nugrimzta į stalčius.

Nuo sausio 1 dienos prasidėjo registracija į 2013 metų Lietuvos jaunimo dienas, kurios birželio 28–30 d. vyks Kaune.

Kaip skelbiama 2013 LJD svetainėje, tikėjimo susitikimuose registracija – įprastas reiškinys. Ji BŪTINA tam, kad organizatoriai galėtų kuo geriau priimti kiekvieną dalyvį. Dalyvių amžius – 14–35 metai.

Registracijos laikas – nuo sausio 1 d. iki birželio 1 d. Registruojamasi asmeniškai arba su grupe. Visą reikalingą informaciją registracijai rasite LJD tinklapyje http://www.jaunimodienos.lt/ljd2013/turinys/registracija/

Taip pat nuo dabar kviečiami registruotis ir savanoriai.

Savanorių amžius nuo 17 m. iki 35 m (nepilnamečiams reikės tėvų sutikimų). Savanoriai privalės dalyvauti apmokymuose ir dirbs nuo birželio 26 d. vidudienio. Išvyks – birželio 30 d. vakare, bus galimybė pasilikti pernakvoti Kaune. Vyks dveji savanorių apmokymai Kaune: gegužės mėn. – vienos dienos ir birželio mėn. – dviejų dienų. Savanoriams bus privaloma medicininė pažyma (tokia, kokios reikia vykstant į stovyklas). Simbolinė auka  – 10 lt. Daugiau informacijos norintiems savanoriauti LJD metu - http://www.jaunimodienos.lt/ljd2013/turinys/savanoriams/ 

Naujienas apie LJD 2013 galima sekti ir socialiniame tinkle „Facebook“ – http://www.facebook.com/jaunimodienos.

Bernardinai.lt

„Moteris yra lietuvė, aš pas ją svečiuojuosi, ji atsiliepia telefonu ir sako: „Labas, čia Džein.“ Paskui aš jos klausiu, kodėl Jūs Džein? O ji atsako: „Na klausyk, kas čia per klausimas? Man gėda, kad aš esu su lietuvišku vardu.“ Bet, bendraudama su lietuvėmis, ji prisistato lietuviškai“, – sako sociologė, antropologė Ieva Kripienė, šių dienų lietuviškumo sampratą tyrinėjusi JAV, Kalifornijoje ir Niujorke bei jo apylinkėse.

Anot jos, esama daugybės pavyzdžių, kuomet lietuviai, gyvenantys svečiose šalyse manipuliuoja savo identitetu ir to net neslepia. Tačiau dažnas emigravęs lietuvis nesibodi savo tautybės, atvirkščiai – didžiuojasi lietuviu gimęs.  

Apie emigrantų gyvenimą ir lietuviškumą su Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) mokslininke I. Krypiene kalbėjosi žurnalistė Agnė Kairiūnaitė.

Pristatykite savo disertacijos temą. Kokia ji ir kokius tikslus sau kėlėte? 

Galbūt pradėčiau nuo to, kad magistro studijų metais mane ypač domino politiniai emigrantai, pokario metu pasitraukę iš Lietuvos, ir jų grįžimas į Lietuvą. Labiausiai domino klausimai, kodėl jie grįžta, ką veikia ir kaip jaučiasi grįžę ten, kur jų tikrieji namai, kam jie priklauso, kam nepriklauso ir kodėl.

Stojant į doktorantūrą, mano pirma mintis buvo toliau bendrauti su politiniais emigrantais jau už Lietuvos ribų – persikelti į Ameriką ir politinių emigrantų, kurie negrįžo į Lietuvą, paklausti tų pačių klausimų: kodėl jūs negrįžote? Kur jūsų namai? Kas jūs – lietuviai, amerikiečiai?

Pradėjusi tyrimus Amerikoje, pirmiausia nuvažiavau į vakarinę pakrantę, į Kalifornijos valstiją ir jos apylinkes, ir pamačiau, kad šiandieninių emigrantų gyvenimas užsienyje labai aktuali tema. Ne todėl, kad tai dabar vykstantys procesai, ne todėl, kad tai populiaru, ne todėl, kad visi apie tai šneka. Pajutau, kad politiniai emigrantai labai stipriai ideologiškai angažuoti, jie puikiai žino, kas jie yra, kodėl jie yra ir kuo nenori būti.

Tačiau mano pirminis pajautimas sakė, kad šiuolaikiniai emigrantai nėra apsisprendę, kur jie yra, kur gyvena, kur nori gyventi. Tada pradėjau kelti klausimus, gal jie nėra kažkur įsitvirtinę kaip kad politiniai emigrantai, jie tiesiog gyvena ir čia, ir ten. Pradėjau ieškoti teorinių paradigmų, kurios pagrįstų empirinius, iš lauko tyrimų ateinančius pamąstymus. Čia man puikiai tiko transnacionalizmo paradigma, reiškianti, kad viskas priklauso procesui, judėjimui tarp kelių šalių, tarp dviejų, galbūt daugiau valstybių, kur nebūtinas „įsivietinimas“, įsitvirtinimas, asimiliacija. Tam visiškai nebūtini tokie dalykai, kaip šaknų akcentavimas.

Mane šie klausimai labai užkabino, buvo be galo įdomu suprasti, ar mums reikia vartoti tokius terminus, kaip „emigrantai“. Galbūt jie yra tiesiog lietuviai iš Lietuvos, šiuo metu gyvenantys Amerikoje ar kur kitur, gal jie gyvena globaliame pasaulyje. Dabar populiarus globalios Lietuvos strategijos akcentavimas, jos kūrimas. Tad galbūt mes visi esame tiesiog globalūs lietuviai, kosmopolitai. Būtent šie klausimai man buvo labai įdomūs.

Prabilote apie tyrimo išvadas. Kaip jums atrodo, kaip būtų galima šiandien, XXI a., apibūdinti lietuvybės sampratą? Kas yra lietuvis šiandien, kokie bruožai jam būdingi? Ką pastebėjote atlikdama savo tyrimą, prie kokių išvadų priėjote?

Visų pirma jokiu būdu nenoriu formuluoti nei apibrėžimo, nei išskirti kokių nors bruožų, nes manau, kad tai iš esmės neįmanoma, juo labiau kad kalbama apie identitetą, apie tapatybę, kuri yra nuolatiniame kaitos procese. Ji kinta, ji yra kontekstuali, ji priklauso nuo daugybės veiksnių, nuo asmenybių. Žinoma, socialiniai faktoriai daro didžiausią įtaką, bet apibendrintai tai yra kaitus reiškinys.

Per visus doktorantūros studijų metus Sociologinės antropologijos centras, esantis VDU, atliko porą didelių projektų, kuriuose nagrinėjo lietuvių tautinės tapatybės bruožus. Taip pat tyrinėjo užsienio šalyse – JAV, Airijoje, Ispanijoje, Norvegijoje, Didžiojoje Britanijoje – gyvenančių lietuvių bruožus, buvo bandoma atsakyti, kokie yra tie tautinės tapatybės modeliai, kokia jų raiška. Manau, kad labai svarbu žiūrėti kontekstualiai, kalbėti apie kiekvieno tyrimo išvadas, kurių, ypač kiekybinių tyrimų, kad ir kaip gaila, dažnai negalime taikyti kitose šalyse gyvenantiems lietuviams.

Tačiau disertacinėmis išvadomis bandau „kristalizuoti“ dvi lietuvių, gyvenančių Amerikoje, kategorijas. Vis dėlto tas statiškas lietuviškumas yra pakankamai gajus, ryškus ir dažnas reiškinys. Statiškas lietuviškumas yra suprantamas ta prasme, kad akcentuojamos lietuviškos šaknys, didžiuojamasi esant lietuviais, kalbama lietuvių kalba, vartojamas lietuviškumas, etnifikacija vyksta per vartotojiškumą – per maistą, lietuviškas šventes, drabužius, keliones į Lietuvą, nuolatinius skambučius į Lietuvą. Žinoma, didžiausias akcentas ir mano tyrime buvo lietuviškų mokyklėlių veikla.

Tad šios kategorijos žmonių, nors ir priskiriančių save kosmopolitų kategorijai, identiteto konstravime, savęs suvokime dominuoja statiškas, faktiškai nekintantis lietuviškumas. Jie didžiuojasi iš Vytauto laikų ateinančiais istoriniais akcentais, lietuvių kalba, gintaru. Jų savęs suvokimas yra nekintantis, neatitrūkstama nuo propaguojamų tradicijų.

Tai viena Jūsų išskirta kategorija. O kita, apie kurią užsiminėte?

Aš ją disertacijoje pavadinau dinamine-kontekstualia lietuviškumo konfigūracija. Iš esmės tai reiškia, kad šios kategorijos lietuviai Amerikoje kai kuriais atvejais nepriskiria savęs lietuviams. Jie gali pasivadinti ir amerikiečiais, ir rytų europiečiais. Priklausomai nuo žmonių, su kuriais bendrauja, jie pasakoja apie Lietuvą arba nepasakoja, vieniems sako, kad didžiuojasi Lietuva, kitiems net nesako, iš kokios šalies yra. Vienus stengiasi atsivežti į Lietuvą, parodyti Trakus, Vilnių, Nidą, kitiems sako, kad Niujorke yra viskas, ko žmogus gali norėti. Čia išryškėja dinamiškumas – tai visiškai nepriklauso nuo jų nuostatų, jie tiesiog taikosi prie situacijos ir konteksto.

Namuose jie yra lietuviai, ypač jei turi partnerius lietuvius, kalba lietuviškai, kai kuriais atvejais ir šventes švenčia pagal nusistovėjusias tradicijas. Bet visiškai nebūtinai – jie su didžiausiu aktyvumu švenčia ir amerikietiškas šventes. Jeigu kambario draugai yra rytų europiečiai, sakykim, rusai, jie švenčia ir stačiatikių šventes. Žodžiu, jie yra vartotojiškos visuomenės atstovai.

Namuose jie yra lietuviai, tačiau, išėję už namų ribų, išėję į gatvę, jie nekalbės kita kalba, kaip tik angliškai, nes jiems bus gėda. Darbe ypač profesionalūs darbuotojai bendrauja tik profesionalia kalba ir kalba tik apie darbo reikalus, o apie Lietuvą jokiu būdu nekalba, neakcentuoja ar, kaip minėjau, kai kuriais atvejais ir slepia.

Šioje kategorijoje man buvo labai įdomu stebėti, kaip suamerikoninami vardai. Moteris yra lietuvė, aš pas ją svečiuojuosi, ji atsiliepia telefonu ir sako: „Labas, čia Džein.“ Paskui aš jos klausiu, kodėl Jūs Džein? O ji atsako: „Na klausyk, kas čia per klausimas? Man gėda, kad aš esu su lietuvišku vardu.“ Bet, bendraudama su lietuvėmis, ji prisistato lietuviškai. Yra daugybė tokių pavyzdžių, kai manipuliuojama savo prigimtimi, dažnai žmonės to net neslepia. Jie pripažįsta ir suvokia, kad manipuliuoja savo identitetu.

Kaip vyko jūsų tyrimas? Kiek žmonių buvo apklausta?

Mano tyrimas vyko dviem etapais. Pirmasis etapas, kaip minėjau, vyko vakarinėje Amerikos pakrantėje, Kalifornijoje ir jos apylinkėse. Ten didžiausią laiko dalį praleidau su politiniais emigrantais – gyvenau ir bendravau su jais, už ką esu jiems be galo dėkinga. Žinoma, jie ir patys labai džiaugėsi, kad jais domimasi, kad jų gyvenimas, identitetas svarbūs kitiems.

Kitas etapas – kai maždaug po metų, užmezgusi kontaktus, persikėliau į Niujorką. Pagrindinis tyrimas vyko Niujorke ir aplinkinėse valstijose, Konektikute, Pensilvanijoje, Filadelfijoje. Ten didžiąją laiko dalį praleidau su šiandieniniais emigrantais iš Lietuvos. Pakalbinau mažiausiai 60 žmonių. Tačiau noriu pabrėžti, kad mano tyrimai yra antropologiniai ir didžiausio dėmesio neskiriu vien sociologiniams metodams. Tai reiškia, kad didžiąją laiko dalį praleidau atlikdama stebėjimus, kartu su šiandieniniais emigrantais iš Lietuvos dalyvaudama jų veikloje, kartu eidama į lituanistinę mokyklėlę, kartu lankydama mišias, po mišių bendraudama prie kavos, važiuodama su jais į keliones. Įgijusi pasitikėjimą, buvau kviečiama ir į šeimos šventes, asmeninius šeimos pasisėdėjimus ar šiaip pabendrauti antrą, trečią, ketvirtą kartą jau po atlikto formalaus interviu. Tad man labai sunku pasakyti, su kiek žmonių bendrauta.

Ar mokslininkams aišku, kaip reikia tyrinėti tautinę tapatybę? Juk tai reliatyvi sąvoka. Kaip apskritai tyrinėti lietuviškumą, amerikietiškumą, itališkumą? Kaip užčiuopti tą tautinės tapatybės gyslelę? Ko gero, tai labai sudėtingas dalykas?

Pritarčiau, kad tai gana sudėtinga. Tačiau kiekvienas mokslininkas turi polinkį į kažkokią metodologiją. Ne paslaptis, kad nemaža dalis sociologų Lietuvoje labiau pasitiki ar tiki kiekybine metodologija, kada pasitikima statistika, kada skaičiuojama, matuojama, išskiriami bruožai ir pasakoma, kad 20 proc. lietuvių yra tokie ir tokie. Tai – viena metodologija.

Kokybinės metodologijos šalininkai labiau tiki naujų idėjų, naujų akcentų paieška. Kokybiniai tyrimai leidžia ieškoti naujų įžvalgų, naujų reiškinių. Manau, kad tai bene pagrindinis įrankis, kaip galima kažką apčiuopti, kai kalbama apie tapatybę, ypač lietuvių emigrantų šiandieninę tapatybę.

Aš linkstu savo srities, pagrindinio antropologų įrankio link. Pagrindinis antropologų akcentas yra dalyvaujantis stebėjimas, neprisirišimas prie išankstinių išsikeltų klausimų ar nuostatų. Tiesiog eini atviromis akimis ir stebi, kas išryškėja, kokie bruožai dominuoja, kas pasikartoja.

Kad iliustruočiau šias kokybines metodologijas, būtent antropologinių lauko tyrimo metodų svarbą analizuojant tapatybės klausimus, galiu paminėti, kad, važiuodama atlikti tyrimo į Niujorką, jokiu būdu negalvojau apie šeimų kūrimo klausimą. Turėjau mintyse, kas mane labiausiai domina, tačiau po pirmo, antro, trečio pokalbio supratau, kad be galo įdomus ir mažai tyrinėtas, mažai aprašytas ir pačių emigrantų mažai akcentuojamas klausimas yra „lietuviškos“ šeimos kūrimas.

Kas jums čia pasirodė įdomu?

Vadinamosios endogaminės šeimos kūrimas, neišėjimas už statiškos lietuviškumo konfigūracijos ribų. Jeigu vyras moka anglų kalbą, kai kuriais atvejais yra baigęs mokslus Amerikoje, turi puikų darbą, galima teigti, kad jis visiškai įsitvirtinęs Amerikoje ir turi visas galimybes ieškotis bet kokios tautybės partnerės. Bet ne, pasąmonėje jis turi angažuotumą susirasti lietuvę. Jeigu klausi: „Kodėl? Tu turi galimybę bendrauti su turtingomis amerikietėmis“, jis sako: „Ne, nesuprantu, ko tu klausi. Aš ieškau tik lietuvės. Aš noriu lietuvės, nes jos yra pačios šauniausios moterys pasaulyje.“ Ir man tas klausimas buvo labai įdomus. Jaučiausi nuostabiai, atradusi šį naują klausimą būtent atlikdama lauko tyrimą, o ne skaitydama literatūrą Lietuvoje, būdama tuo kabinetiniu mokslininku.

Kokių dar netikėtų atradimų, apie kuriuos negalvojote ruošdamasi atlikti tyrimus, padarėte?

Kalifornijoje man buvo susiformavęs įspūdis, kad dauguma šiandieninių imigrantų iš Lietuvos jaučiasi gyvenantys tarp dviejų pasaulių, kad didžioji jų dalis neigia, smerkia Lietuvą, nes taip pateisina savo išvažiavimą. Paklausti, kodėl išvažiavo, jie tiesiai šviesiai sako, kad tai lėmė ekonominis aspektas ir kad Lietuvoje, šitam „paniurėlių, depresuotų krašte su pačia blogiausia valdžia pasaulyje“, neįmanoma gyventi.

Bet toliau gilindamasi, toliau bendraudama, supratau, kad tai labai paviršinis dalykas. Nemaža dalis akcentuoja savo šaknis, neatitrūksta nuo statiško, tradicinio lietuviškumo. Jei žmogus sako, kad yra kosmopolitas ir nemėgsta Lietuvos, ką tada reiškia tai, kad jis ieško žmonos lietuvės, eina sekmadienį valgyti cepelinų į kažkokį barą, o rusų parduotuvėje perka tik „Kalnapilį“? Tokie klausimai ir tokia kasdienybė, kurios per interviu jie patys neakcentuoja, verčia pamąstyti.

Buvo vienas labai įdomus atvejis – pokalbis su vyru, kuris, baigęs mokslus Amerikoje, dirba valstybinėje tarnyboje, nemėgsta Lietuvos, grįžta ten kartą per trejus metus vien iš reikalo – jeigu kas nors miršta ar išteka, atostogauja egzotiškose šalyse, visi jo draugai amerikiečiai. Per antrą pokalbį mes susitikome šio vyro namuose, nes jis žadėjo parodyti laiškų, nuotraukų. Atsisėdome virtuvėje, šnekamės ir po kurio laiko jis klausia: „Gal nori ko nors užkąsti?“ Sakau: „Gali padaryti arbatos.“ Jis išsitraukia ramunėlių arbatos pakelį. Atsidaro šaldytuvą, o ten lietuviška „Dvaro“ varškė padėta, „Kalnapilio“ alus stovi ir dar nemažai lietuviškų produktų. Tuomet nori nenori klausi, ar tu tikrai, žmogau, esi amerikietis, kaip tu sakai, ar tu tikrai neigi viską, kas susiję su Lietuva?

Tada galima vėl grįžti prie vieno iš pirmų jūsų klausimų, kas tas lietuvis. Sunku pasakyti. Tai yra kintantis dalykas, tai taip sąlygiška, todėl manau, kad kokybiniai tyrimai apie emigrantus iš Lietuvos, gyvenančius skirtingose šalyse, yra neišsemta tema. Čia galima ieškoti, atrasti, klausti ir domėtis.

Kad tema tikrai neišsemta, rodo ir informacija bei diskusijos viešojoje erdvėje čia pat, Lietuvoje. Noriu paklausti, kas būtent iš to viešosios informacijos srauto emigracijos, lietuvių tautinės tapatybės tema jums labiausiai kelia nuostabą, o galbūt ir erzina?

Turėčiau išlikti iki galo korektiška ir kalbėti kaip mokslininkė, bet negaliu atsiriboti nuo pamąstymų apie tai, kiek dėmesio skiriama emigracijos temai. Kartais, stebint žiniasklaidą, susidaro įspūdis, kad emigrantams kai kuriais atvejais skiriama ar stengiamasi skirti daugiau dėmesio negu likusiems Lietuvoje. Truputėlį gal per drastiškai skamba, aš jokiu būdu neapibendrinu to kaip galutinių išvadų, bet tokios įžvalgos susidaro ir skaitant komentarus, kurie yra labai svarbus ir įdomus visuomenės, emigrantų atspindys. Iš jų gali susidaryti vaizdą, kokios įtampos tvyro, kodėl jos tvyro. Nori nenori jaučiamas susipriešinimas.

Lietuviai Lietuvoje galbūt išreiškia pavydą, galbūt nepasitenkinimą, galbūt nusivylimą, kad emigrantai paliko Lietuvą ir nekuria Lietuvos čia. Iš emigrantų pusės gali jausti, kad jie niekina, smerkia likusius čia. Jau mano minėta globalios Lietuvos strategija ir politikų vizitai prieš rinkimus į kitas šalis bei daugybė kitų pavyzdžių rodo, kad nenorima paleisti emigrantų. Nors atlikus tyrimus užsienyje galima suprasti, kad emigrantai visai norėtų būti paleisti, kad jie jaučiasi laisvi žmonės, galintys ir turintys teisę gyventi ir čia, ir ten. Jie visai nenori priverstinai būti priskirti kažkokiai šaliai ar politinei sistemai. Jie patys renkasi, kur nori būti, patys renkasi, dėl ko jie lietuviai, patys renkasi, kur jiems mokytis ar nesimokyti.

Tad pradedi mąstyti, galbūt visa tai turi tekėti sava vaga, gal žmonėms reikia leisti judėti, atrasti save, pažinti kitas šalis ir taip galbūt suvokti, kad Lietuvoje, o ne Amerikoje yra jų šaknys. Diskusijos, ar emigracija yra gerai, ar negerai, ar emigrantas geras žmogus, ar negeras, ar jis išdavikas, ar protingas žmogus, kuris ieško galimybių kitur, neretai atrodo priverstinės ir ne visais atvejais būtinos. Kita vertus, puiku, kad įvairiai ir plačiai nušviečiama šita tema, kuri tikrai svarbi, aktuali.

Ko gero, tokia išliks ir ateityje, turint omenyje, kad mūsų nėra šimto milijonų.

Nėra mūsų šimto milijonų. Kad ir kaip liūdna, tas skaičius mažėja. Gyventojų surašymo duomenimis, mūsų yra apie 3 milijonus. Kita vertus, kas pasakys, kiek mūsų Lietuvoje turi būti, kad mes liktume Lietuva. Ar tikrai mums reikia 4 milijonų? Gal mums užtenka 2 milijonų?

Agnė Kairiūnaitė, LRT Klasikos laida „Manasis aš“, LRT.lt

Astronomai aptiko paslaptingus, didžiulius krūvį turinčių dalelių nuotėkius iš mūsų galaktikos centro, besidriekiančius iki pusės padangės.

Anot tyrėjų, juose yra nepaprastai dideli energijos kiekiai, tačiau jie pabrėžia, kad žmonėms tai pavojaus nekelia.

Mokslininkams pavyko pažymėti kosminius dujų „geizerius“. Tam naudotas CSIRO 64 metrų „Parkes“ radijo teleskopas Australijoje. Nuotėkius aptiko astronomai iš Australijos, JAV, Italijos ir Nyderlandų.

Apie jų atradimus skelbiama žurnale „Nature“. 

„Šiuose nuotėkiuose yra nepaprasti energijos kiekiai – maždaug tūkstantį kartų didesni nei sprogstančios žvaigždės“, – teigė tyrimų komandos vadovas Ettore Carretti.

Tačiau jie pavojaus Žemei ar Saulės sistemai nekelia.

Nuotėkių greitis yra viršgarsinis, siekiantis apie tūkstantį kilometrų per sekundę.

„Tai greita net astronomams. Jie nesklinda mūsų link, tačiau keliauja aukštyn ir žemyn nuo galaktikos plokštumos. Mes esame už 30 tūkst. šviesmečių nuo galaktikos centro, plokštumoje. Mums pavojaus nėra“, – pažymėjo E. Carretti.

Nuo viršaus iki apačios nuotėkiai driekiasi 50 tūkst. šviesmečių. Tai prilygsta pusei galaktikos skersmens, kuris siekia 100 tūkst. šviesmečių.

Nuotėkiai sutampa su mikrobangų emisijos „migla“, kurią anksčiau pastebėjo WMAP ir „Planck“ kosminiai teleskopai, ir gama spindulių emisijos sritimis, kurias 2010 metais pastebėjo NASA „Fermi“ kosminis teleskopas, ir kurios buvo pramintos „Fermi burbulais“.

Tačiau WMAP, „Planck“ ir „Fermi“ stebėjimai nepateikė pakankamai įrodymų, leidžiančių tiksliai nustatyti, iš kur sklido jų aptiktas spinduliavimas. Nauji „Parkes“ teleskopu atlikti stebėjimai tą padaryti leidžia.

„Galimybės buvo į kvazarą panašus prasiveržimas iš juodosios skylės, esančios galaktikos centre, ar žvaigždžių energija – karšti vėjai iš jaunų ir sprogstančių žvaigždžių. Mūsų stebėjimai parodė, kad tai žvaigždžių energija“, – teigė komandos narys Gianni Bernardi iš Harvardo-Smithsono astrofizikos centro Kembridže, Masučusetse.

Atrodo, kad nuotėkių varomoji jėga – per pastaruosius šimtą milijonų metų daugybė besiformuojančių ir sprogstančių žvaigždžių galaktikos centre.

Tą nustatyti pavyko išmatavus nuotėkio magnetinius laukus.

„Mes tą padarėme išmatavę svarbiausią nuotėkių radijo bangų savybę – jų poliarizaciją“, – aiškino komandos narys  Rolandas Crockeris iš Maxo Plancko instituto Vokietijoje ir Australijos nacionalinio universiteto.

Nauji stebėjimai taip pat padeda astronomams atsakyti į vieną svarbiausių klausimų apie mūsų visatą – kaip ji sukuria ir palaiko magnetinį lauką.

„Nuotėkiai iš galaktikos centro neša ne tik dujas ir daug energijos turinčius elektronus, bet ir stiprius magnetinius laukus. Mes įtariame, kad tai gali vaidinti didelį vaidmenį generuojant visą galaktikos magnetinį lauką“, – kalbėjo Marijke Haverkorn iš Radboudo universiteto Nyderlanduose.

Mūsų Paukščių Tako galaktikoje yra mažiausiai 100 mlrd. planetų, o galbūt ir dar daugiau, teigiama naujame tyrime.

„Tai stulbinantis skaičius. Iš esmės kiekvienai žvaigždei tenka po planetą“, – teigė tyrimo autorius Jonathanas Swiftas iš Kalifornijos technologijų instituto („Caltech“) Pasadenoje.

J. Swiftas su kolegomis tokius skaičius pateikė ištyrinėję penkių planetų sistemą Kepler-32, esančią už maždaug 915 šviesmečių nuo Žemės. Šiuos penkis pasaulius atrado NASA „Kepler“ kosminis teleskopas, fiksuojantis mažyčius žvaigždžių ryškio sumažėjimus, kuriuos sukelia priešais žvaigždę praskriejančios egzoplanetos, rašo SPACE.com.

Kepler-32 planetos skrieja aplink M nykštukę, žvaigždę, kuri mažesnė ir vėsesnė nei mūsų Saulė. M nykštukės yra labiausiai paplitusios žvaigždės Paukščių Take, sudarančios maždaug 75 proc. iš 100 mlrd. galaktikos žvaigždžių, teigia tyrėjai. 

Penkios Kepler-32 planetos savo dydžiu panašios į Žemę ir skrieja gana arti savo motininės žvaigždės, taigi jos charakteringos kitoms planetoms, kurias „Kepler“ pastebėjo aplink kitas M nykštukes. Taigi Kepler-32 sistema turėtų reprezentuoti daugybę kitų galaktikos planetų, pažymi mokslininkai.

„Paprastai nebandau dalykų vadinti „Rozetės akmenimis“, tačiau tai Rozetės akmeniui artimiausias dalykas iš visų, kuriuos teko kada nors matyti. Tai tarsi kalbos, kurią bandome suprasti, iššifravimas – planetų formavimosi kalbos“, – teigė tyrimo bendraautorius Johnas Johnsonas iš „Caltech“.

„Kepler“ planetines sistemas gali aptikti tik tuomet, jei jos į teleskopą nukreiptos kampu. Kitaip prietaisas nepastebės žvaigždę užtemdančių planetų tranzitų. Taigi tyrėjai apskaičiavo tikimybes, kad M nykštukės sistema Paukščių Take bus orientuota būtent tokiu kampu, tuomet pridėjo tokių sistemų, kurias „Kepler“ galėjo aptikti, skaičių ir gavo apytikrį 100 mlrd. egzoplanetų skaičių.

Komanda įtraukė tik planetas, skriejančias arti M nykštukių. Į jų analizę neįtrauktos išorinės M nykštukių sistemų planetos ar pasauliai, skriejantys aplink kitų tipų žvaigždes. Taigi galaktikoje iš tiesų gali būti daug daugiau planetų nei rodo šie atsargūs skaičiavimai – galbūt 200 milijardų ar po du kiekvienai žvaigždei, teigė J. Swiftas.

Naujoji analizė patvirtina tris iš penkių Kepler-32 planetų (kitos dvi patvirtintos anksčiau). Kepler-32 pasaulių skersmuo yra nuo 0,8 iki 2,7 kartų didesnis nei Žemės, visi jie skrieja per 160 mln. kilometrų nuo savo žvaigždės. Palyginimui, Žemę nuo Saulės skiriantis atstumas vidutiniškai siekia 150 mln. kilometrų.

Kadangi Kelper-32 žvaigždė yra mažesnė ir ne tokia ryški kaip mūsų Saulė, penkios planetos greičiausiai nėra tokios karščio nualintos, kaip gali atrodyti įvertinus atstumą. Iš tiesų tolimiausia sistemos planeta, atrodo, patenka į gyvybei tinkamą zoną – atstumo ribą, kur gali egzistuoti skystas vanduo.

Nauja analizė taip pat leidžia manyti, kad Kepler-32 planetos iš pradžių susiformavo toliau nuo žvaigždės, o tuomet bėgant laikui prie jos priartėjo.

Tą rodo keletas faktų. Pavyzdžiui, tyrėjai apskaičiavo, kad penki Kepler-32 pasauliai susidarė iš medžiagos, kurios masė prilygsta trijų Jupiterių masei. Tačiau modeliai rodo, kad tiek dujų ir dulkių negalima sutalpinti į mažą sritį, kurią apriboja dabartinės planetų orbitos, teigia tyrėjai.

Naujasis tyrimas skelbiamas leidinyje „The Astrophysical Journal“.  

Amerikiečių antropologo F. Boaso pristatytą žavingą mintį, kad eskimų kalboje yra kelios dešimtys žodžių, reiškiančių sniegą, nemažai kalbininkų laiko greičiau išpūsta legenda, o kai kurie – netgi apgaule. Newscientist.com domisi: kaip yra iš tiesų?

Amerikiečių antropologas Franzas Boasas, keliavęs po Kanados arktiniame salyne esančią Bafino Žemę ir tyrinėjęs vietinių gyventojų – eskimų – gyvenimą, buvo ypatingai sužavėtas jų kalba. Savo 1911 metais išleistoje knygoje „The Handbook of American Indian Languages“ savo įžvalgomis jis sudarė įspūdį, kad eskimų kalboje egzistuoja tuzinai, o gal net šimtai skirtingų žodžių, reiškiančių sniegą. Vis dėlto Iki šiol paplitusią žavią idėją (amerikiečių dainininkė Kate Bush savo 2011 m. albumą pavadino „50 Words for Snow“) daugelis kalbininkų laiko greičiau išpūsta legenda, o kai kurie – netgi apgaule.

Vis dėlto, naujausi atradimai perša mintį, kad visgi F. Boasas buvo teisus.

Šios teisybės ieškojimo diskusijos iš dalies kilo dėl eskimų kalbų šeimos gramatinio savitumo. F. Boasas tyrinėjo eskimų inuitų kalbą – vieną iš dviejų pagrindinių šakų. Kita šaka – jupikų. Kiekviena kalbos šaka turi daugybę dialektų, tačiau visa tai jungia vienas bruožas – jos yra inkorporacinės arba polisintetinės. Tai reiškia, kad kalbėtojas gali užkoduoti didžiulį informacijos kiekį vienu žodžiu, pridedant įvairias skirtingas priesagines pabaigas prie bendro pagrindo. Pavyzdžiui, vienas eskimų kalbos terminas anglų kalboje gali būti visas sakinys. Pavyzdžiui, Sibiro jupikų kalbos žodis „angyagh“, reiškiantis laivą, tampa „angyaghllangyugtuqlu“, reiškiančiu „be to, jos nori didesnio laivo“. Taigi, eskimų kalbos žodynų sudarymas tampa išties labai komplikuotu reikalu. Kyla klausimas, ar to paties pagrindo, bet skirtingas priesagines pabaigas turintys žodžiai yra bendros kalbos idiomos, ar viskas priklauso nuo kūrybinių kalbėtojo apibūdinimo įgūdžių ir tokių žodžių savarankiškais, skirtingais terminais vadinti negalima. Abu variantai įmanomi. Ir nuo to priklauso, ar F. Boasas buvo teisus, ar gerokai perdėjo, kalbėdamas apie eskimų kalbos lingvistinius bruožus ir terminų, reiškiančių sniegą, kiekybę.

Antropologo iš Arktikos studijų centro Vašingtone Igorio Krupniko įsitikinimu, F. Boasas buvo pakankamai atsargus ir kruopštus, nuspręsdamas, ar terminas atskiras, ar jo tokiu laikyti negalima. Jis sudarė 10 inuitų ir jupikų eskimų dialektų žodyną ir priėjo prie išvados, kad sniegą reiškiančių žodžių eskimai turi tikrai kur kas daugiau, nei kitos kalbos, pavyzdžiu, anglų. Centrinio sibiro jupikai turi 40 sniegą reiškiančių terminų, Kvebeko Nunaviko inuitai sniegą gali pavadinti bent jau 53 žodžiais. Tarp jų, ir „matsaaruti“ – drėgnas sniegas, „pukak“ – kristalinis smulkus sniegas, išvaizda primenantis druską.

Daugumoje šių dialektų žodynas, susijęs su jūros ledynais, yra dar turtingesnis. I. Krupnikas sudarė 70 ledo terminų Aliaskos inupiakų dialektu sąrašą. Tarp jų – „utuqaq“ – ledas, išliekantis metų metus, „siguliaksraq“ – kristalų sluoksnis, apgaubiantis vandenį, kai šis ima stingti, „auniq“ – porėtas, skylėtas, primenantis šveicarišką sūrį ledas.

Beje, ne vien eskimų kalbose egzistuoja tokių spalvingų terminų apibūdinti juos supančią šaltą aplinką. Anot norvegų lingvisto Ole Henriko Magga, samiai, gyvenantys Skandinavijos ir Rusijos šiaurinėse dalyse, turi bent 180 žodžių, susijusių su sniegu ir ledu. Samių kalba neturi polisintezės, tad atskirti atskirus savarankiškus žodžius – kur kas lengviau.

Apskritai, tai visiškai neturėtų stebinti. Tautos savo kalbose visuomet turi platų spektrą terminų, skirtų apibūdinti idėjas ir dalykus, itin svarbius kalbančiųjų gyvenime.

„Šiems žmonėms būtina žinoti, ar ledas yra pakankamai tvirtas, kad būtų galima juo vaikščioti, ar yra porėtas ir silpnas, kuriuo vaikščioti pavojinga ir rizikuojama įlūžti ir nuskęsti. Tai gyvybės ir mirties klausimas“, – kalbėjo lingvistas Willemas de Reuse`as iš Šiaurės Teksaso universiteto.

Visos kalbos suranda, kaip išreikšti tai, ko labiausiai reikia. Tai ne terminų gausos, kiekybės, o būtinybės klausimas.

Besibaigiant 2012 metams, Lietuvos švietimo istorijos muziejus minėjo savo veiklos 90-metį. Ta proga stabtelėkime ir atsigręžiame į devynių dešimtmečių muziejaus istorijos pradžią.

Lietuvos švietimo istorijos muziejus – vienas seniausių muziejų Nepriklausomoje Lietuvoje. Senesni tik Vytauto Didžiojo karo muziejus ir Nacionalinio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejus. Visi trys muziejai, garbingų Lietuvos vyrų – Vlado Nagevičiaus, Pauliaus Galaunės, Vinco Ruzgo bei jaunos ir ambicingos lietuvių inteligentijos iniciatyva įkurti, beveik kartu pradėjo savo veiklą. Jų pastangos ir veikla buvo vaisingos ir pateisino visos tautos lūkesčius.

Švietimo ministerija, matydama sudėtingą tuometinių mokytojų padėtį, ir mokymo priemonių trūkumą, 1922 m. žiemos atostogų metu surengė mokytojų ir mokinių vaizdinių mokymo priemonių parodą pradinėje mokykloje Prezidento g. Paroda turėjo didžiulį pasisekimą, todėl buvo nutarta jos pagrindu organizuoti nuolatinę mokytojų ir mokinių vaizdinių mokymo priemonių ekspoziciją. Miesto burmistras Jonas Vileišis pasirašė įsakymą dėl V. Ruzgo paskyrimo būsimo muziejaus direktoriumi ir paskyrė kuklius 3 kambarius Laisvės al. 12.

1922 m. lapkričio 18 d. įvyko oficialus muziejaus atidarymas. Iškilmėse dalyvavo ir kalbėjo Kauno miesto burmistras J. Vileišis, LR švietimo ministerijos Pradinio mokslo departamento direktorius Juozas Vokietaitis, Kauno miesto švietimo skyriaus vedėjas L. Kairiūnaitis, Kauno miesto ir apskrities švietimo inspektorius Juozas Damijonaitis, Amerikos lietuvių „Sandaros“ įgaliotas atstovas J. Ivaškevičius, Kauno miesto valdybos mokyklų komisijos atstovai Aleksandras Timinskis ir K. Volockis, Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos nariai Antanas Busilas ir Jurgis Gūžys bei kiti svečiai. Visi kalbėjusieji džiaugėsi įkurtu Pedagoginiu muziejumi ir skaitykla, vadino jį kultūros židiniu, linkėjo jam pasisekimo, klestėjimo ir miesto valdžios dėmesio, ieškant tinkamesnių patalpų muziejinei veiklai plėtoti.

Pradinių mokyklų mokytojų ir mokinių darbų paroda. Ketvirtas iš kairės sėdi Vincas Ruzgas. Kaunas, 1922 m.

Ir iš tiesų Kauno miesto valdžia tęsėjo žodį, parodydama pakankamą dėmesį kultūrai. Jau 1923 m. muziejus buvo perkeltas į bent kiek erdvesnes, uždaryto restorano patalpas Prezidento g. 2. Tačiau ir šios patalpos muziejaus netenkino. 1925 m. pradžioje miesto valdžia išnuomojo Pedagoginiam muziejui ir centrinės bibliotekos skaityklai jau tinkamesnias, erdvesnes, muziejaus reikmėms pritaikytas patalpas Laisvės al. 24. Šiose patalpose muziejus įsikūrė daug geriau. Jau turėjo specialiai muziejui pagamintų stiklinių vitrinų ir kitų baldų, nemažai įsigijo naujų eksponatų, pagerėjo muziejaus darbo sąlygos.

Praėjus vos metams nuo muziejaus įkūrimo, muziejus jau turėjo Pedagogikos; Negyvosios ir gyvosios gamtos, anatomijos ir fiziologijos; Kraštotyros, geografijos, istorijos; Matematikos; Darbinio mokymo ir grafikos ir Rankdarbių skyrius. Jau vien muziejaus skyrių pavadinimai rodo gamtamokslinę kraštotyrinę linkmę. Nehumanitarinį muziejaus profilį patvirtina ir prie jo veikę du būreliai: kraštotyros ir gamtamokslinis. 1937–1940 m. muziejuje veikė ir Egiptologijos skyrius, kuriame buvo eksponuojami doc. Marijos Rušinskaitės-Arcimavičienės deponuota Amono Ra šokėjos, gimusios 945 m. pr. m. e. mumija, kaukės ir kiti eksponatai. 1940 m. šie eksponatai perduoti saugoti M. K. Čiurlionio dailės muziejui.

Muziejuje buvo ir gyvosios gamtos kampelis, kuriame buvo auginamos retos kambarinės gėlės, šilkaverpiai, terariumuose – voveraitės, vėžiai, ropliai, akvariumuose – kelių rūšių žuvys ir kita. Šiuo kampeliu labai domėjosi muziejaus lankytojai, ypač vaikai.

Muziejaus organizatoriai neapsiribojo vien muziejine veikla. Pirmiausia pažymėtina, kad muziejus veikė kaip lektoriumas, kuriame paskaitas skaitė to meto žymūs visuomenės veikėjai, mokslininkai, pedagogai: Kazys Grinius, J. Vileišis, Kazys Sleževičius, Jonas Vabalas-Gudaitis, Vaclovas Biržiška, Jonas Šliūpas, Antanas Purėnas, Vladas. Lašas, Vincas Čepinskis, A. Busilas, Antanas Vokietaitis, pats V. Ruzgas ir dar daug kitų tuometinio Kauno inteligentijos elito atstovų. Paskaitos buvusios labai įdomios ir populiarios. Salė visada buvo perpildyta paskaitų lankytojų. Iš viso surengta per 70 paskaitų, kurių klausėsi ne tik pedagoginė, bet ir plačioji Lietuvos visuomenė.

Kita muziejaus veiklos darbo forma – parodų rengimas. 1933 m. Ugniagesių rūmuose (1930 m. muziejus ir skaitykla buvo perkelti vėl į kitas patalpas – Ugniagesių rūmus) buvo surengtos trys užsienio šalių vaikų literatūros parodos: čekų, latvių, rusų. Itin turtinga ir įdomi buvo Čekijos vaikų knygų paroda. Pradedant 1924 m., muziejus kas antri metai organizuodavo mokytojų ir mokinių darbų parodas, kurių tikslas – pasidalinti patirtimi.

1934 m. lapkričio mėn. surengta Raudonojo kryžiaus organizacijos mokytojų ir mokinių darbų paroda. Tada Lietuvoje buvo per 130 Raudonojo kryžiaus organizacijos jaunimo būrelių, kurie jungė 4020 narių. Pedagoginis muziejus XX a. 4 deš. tapo Raudonojo kryžiaus organizacijos jaunimo centru. Muziejus sukaupė apie 100-tą šią veiklą atspindinčių albumų iš viso pasaulio ir Lietuvos. 1936 m. muziejuje surengta vadovėlių paroda, 1940 m. – vaikų darželių ir mokyklų kūrybos paroda. Tais pačiais metais atidaryta vaikų darželių auklėtojų kursų darbų bei dar daug kitų parodų.

Minėtina muziejaus veiklos darbo forma – spaudos apžvalgos-parodos, rengiamos kas dveji metai. Parodose vykdavo leidėjų, autorių, skaitytojų susitikimai, konferencijos.

Vasaros pradinių mokyklų mokytojų pedagoginiai kursai. Pirmas iš dešinės – kursų vadovas Vincas Ruzgas. Marijampolė, 1928 m.

Pedagoginiame muziejuje (tiesa, su pertraukomis) veikė vaizdinių mokymo priemonių gamybos dirbtuvės. Ten vykdavo pratybos, per kurias buvo gaminami herbariumai bei kitos vaizdinės mokymo priemonės gamtos mokslo pamokoms. Visų šių darbų mokytojus ir mokinius dažniausiai mokydavo pats V. Ruzgas. Vyresnių skyrių pradinių klasių mokytojai, konsultuojami V. Ruzgo, čia pat muziejuje pravesdavo pamokas ir laboratorinius darbus. Muziejus turėjo kartono, knygrišystės, medžio bei metalo darbų įrankių komplektus, kuriuos naudodavo, organizuojant pradinių mokyklų mokytojams trumpalaikius darbelių kursus. Muziejus mielai skolindavo įrankių komplektus mokykloms.

V. Ruzgo pastangomis muziejuje susiformavo dar viena nauja darbo kryptis – mokomosios ekskursijos. Vėliau tos dalykinės gamtinės mokomosios ekskursijos išaugo į mokytojų kvalifikacijos kėlimo kursus, kurie vykdavo visoje Lietuvoje. Ekskursijos tapo pavyzdžiu kitų – geografinių, istorinių ir kraštotyrinių, literatūrinių – ekskursijų mokytojų kvalifikacijos kėlimo kursų programos dalimi, o jau patys mokytojų kvalifikacijos kursai – tai garsių pedagogų J. ir A.Vokietaičių sumanymas.

Muziejus patyrė ir konfliktinių situacijų, pvz., 1936 m., kada muziejus buvo iškraustytas į bibliotekos patalpas, nes reikėjo patalpų lombardui. Kai burmistro pareigas ėjo Merkys, tai jo pavaduotojas pulk. Rusteika 1936 m. pareikalavo vieną pagrindinę salę ištuštinti ir perduoti miesto lombardui. Duodamas tokį parėdimą, Rusteika motyvavo tuo, kad lombardas duoda savivaldybei pelną, o muziejus tik nuostolį, – atsiminimuose rašė V. Ruzgas. Kita konfliktinė situacija susiklostė 2000-siais metais, kai norint grąžinti patalpas vienuolių bendrijai, muziejus buvo verčiamas išsikelti į gatvę arba net likviduotis. Tačiau įsikišus pedagoginei ir plačiajai visuomenei, konfliktas buvo išspręstas muziejaus naudai.

Antrasis pasaulinis karas nutraukė įsibėgėjusius darbus. Vokiečių okupacijos metais muziejus buvo uždarytas, o jo eksponatai išslapstyti. Dalis eksponatų ir visas archyvas žuvo. Po karo muziejus ilgą laiką veikė kaip metodinis kabinetas prie Kauno miesto liaudies švietimo skyriaus, kuriam vadovavo V. Ruzgas. 1958 m. tuometinio švietimo ministro M. Gedvilo įsakymu Pedagoginis muziejus reorganizuotas į Respublikinį pedagoginį muziejų. Jam suteikiamos dar prieš karą buvusios patalpos Laisvės al. 24, įrengiama pirmoji stacionarinė ekspozicija. Direktoriumi ir toliau dirbo V. Ruzgas. 1979 m. muziejus persikėlė į naujas patalpas Žaliakalnyje – Žemaičių g. 85, kurios buvo specialiai pritaikytos muziejaus reikmėms. 1986 m. įrengta nuosekli, istorinė, mokslinė ekspozicija. 1997 m., minint Lietuvos mokyklos 600 metų jubiliejų, ekspozicija atnaujinta, papildyta atkurtos nepriklausomos Lietuvos mokyklų pertvarkos dokumentine, ikonografine, daiktine medžiaga.

2000 m. muziejus persikraustė vėl į naujas, muziejui nepritaikytas, buvusios profesinės mokyklos patalpas Vytauto pr. 52. Prasidėjo kapitalinis pastato remontas. Per tą laiką 2002 m. pasikeitė ir muziejaus steigėjas, muziejus pervardytas Kauno apskrities pedagoginiu muziejumi.

Laikas koreguoja ne tik muziejaus veiklos vingius – jis keičia ir žmonių likimus. Pažymėtina, kad muziejui per visą 9 dešimtmečių istoriją vadovauja tik ketvirtas direktorius. Muziejaus jubiliejaus proga tai kuklus bandymas pagerbti trijų žmonių – Vinco Ruzgo, Benedikto Šukviečio ir Jono Bielskio – atminimą. Nuo 2004 m. muziejui vadovauja direktorė Živilė Jakaitė.

Po priverstinės pertraukos muziejus pirmuosius lankytojus pasitiko 2005 m., atverdamas duris į ką tik įkurtą V. Ruzgo memorialinį kambarį pirmame aukšte (aut. Jūratė Jagminienė, dail. Viktorija Paliokienė). O jau 2006-aisiais atvertos durys pedagoginei ir plačiajai visuomenei, pristatant naują, modernią, informatyvią, interaktyvią ekspoziciją Iš amžių glūdumos į mus, skirtą supažindinti lankytoją su švietimo raida Lietuvoje nuo pirmosios mokyklos prie Vilniaus katedros paminėjimo 1397 m. iki 1990 m. (aut. Gabija Mackevičiūtė, Jūratė Jagminienė, Edmundas Kazlauskas, dizainerė Skirmantė Vaitkevičiūtė).

Ekspozicija susilaukia daug teigiamų lankytojų įvertinimų – yra įdomi ne tik lietuviui, bet ir atvykusiam iš svetur. Ekspozicija pritaikyta interaktyviai, edukacinei veiklai – čia vyksta teatralizuoti edukaciniai užsiėmimai. Daug dėmesio skiriama jaunimo edukacijai. Muziejaus specialistai yra parengę dešimt edukacinių programų, orientuotų į skirtingas lankytojų amžiaus grupes.

Be pagrindinės muziejaus funkcijos – kaupti, saugoti, tyrinėti ir populiarinti tautos kultūros, švietimo istorijos vertybes, šiandien muziejaus veiklos formos kur kas platesnės. Muziejuje nuolatos rengiamos tematinės, proginės, virtualios parodas iš muziejaus fondų ir kitos kūrybinės parodos, organizuojamos konferencijos, seminarai ir kt. Muziejaus rinkiniuose sukaupta per 50 tūkst. eksponatų.

2011 m. muziejui grąžintas respublikinio muziejaus statusas, suteiktas Lietuvos švietimo istorijos muziejaus pavadinimas.

Lietuvos švietimo istorijos muziejaus muziejininkė Jūratė Jagminienė

Bernardinai.lt

Manoma, kad absoliutus nulis yra žemiausia įmanoma temperatūra. Tačiau mokslininkai pademonstravo galintys pasiekti dar žemesnę temperatūrą, priklausančią keistai „neigiamos absoliučios temperatūros sričiai“.

Anot tyrėjų, kitas būdas žvelgti į šias neigiamas absoliučias temperatūras – laikyti jas karštesnėmis nei begalybė.

Šis neįprastas pasiekimas gali pasitarnauti kuriant naujus variklius, kurie galėtų būti 100 proc. našesni, ir padėti įminti tamsiosios energijos, medžiagos, skatinančios visatos plėtimąsi, paslaptis.

Objekto temperatūra nusako, kiek jo atomai juda. Kuo objektas šaltesnis, tuo lėtesni atomai. Esant fiziškai neįmanomai pasiekti nulio kelvinų temperatūrai (minus 273,15 laipsnių Celsijaus), atomai visiškai nustotų judėti. Dėl šios priežasties niekas negali būti šaltesnis už absoliutų nulį Kelvino skalėje. 

Norint suvokti neigiamą absoliučią temperatūrą, kurias mokslininkai dabar surado, apie temperatūrą reiktų galvoti kaip apie skalę, kuri yra ne linijinė, o kilpinė. Vieną kilpos dalį sudaro teigiamos temperatūros, o kitą – neigiamos. Kai teigiamoje dalyje temperatūros nukrenta žemiau nulio ar pakyla aukščiau begalybės, jos atsiduria neigiamoje teritorijoje.

Esant teigiamoms temperatūroms, atomai dažniausiai yra žemos, o ne aukštos energijos būsenose. Tai fizikoje vadinama Boltzmanno pasiskirstymu. Kai atomas įkaitinamas, jo atomai gali pasiekti aukštesnius energijos lygius.

Esant absoliučiam nuliui, atomai būtų žemiausios energijos būsenoje. Esant begalinei temperatūrai, atomai turėtų užimti visas energijos būsenas. Neigiamos temperatūros tuomet yra teigiamų temperatūrų priešingybė – labiau tikėtina, kad atomai bus didelės energijos, o ne žemos energijos būsenoje.

„Atvirkštinis Boltzmanno pasiskirstymas yra neigiamos absoliutinės temperatūros ženklas, būtent tai mes ir pasiekėme. Tačiau dujos nėra šaltesnės nei nulis kelvinų, bet karštesnės. Jos net karštesnės nei bet kokia teigiama temperatūra – temperatūros skalė paprasčiausiai nesibaigia ties begalybe, o peršoka į neigiamas reikšmes“, – aiškino fizikas Ulrichas Schneideris iš Miuncheno universiteto Vokietijoje.

Kaip ir galima tikėtis, neigiamos temperatūros objektai elgiasi labai keistai. Pavyzdžiui, energija paprastai teka iš objektų, kurių teigiama temperatūra aukštesnė, į tuos, kurių teigiama temperatūra mažesnė, tai yra, karštesni objektai sušildo vėsesnius, o vėsesni atvėsina karštesnius, kol jų temperatūra susilygina. Tačiau energija visuomet tekės iš objektų, kurių temperatūra neigiama, į tuos, kurių temperatūra teigiama. Šiuo požiūriu, objektai, kurių temperatūra neigiama, visuomet karštesni nei tie, kurių temperatūra teigiama.

Dar viena keista neigiamų temperatūrų pasekmė susijusi su entropija, kuri rodo, kiek netvarkinga yra sistema. Kai teigiamos temperatūros objektai išskiria energiją, jie padidina aplink juos esančių objektų entropiją, tad jie pradeda elgtis chaotiškiau. Tačiau kai neigiamos temperatūros objektai išskiria energiją, jie gali entropiją sugerti.

Neigiamos absoliučios temperatūros turėtų būti neįmanomos, nes kaip teigia dabartinės teorijos, nėra viršutinės ribos, kiek energijos atomai gali turėti (egzistuoja ribos, kokiu greičiu jie gali keliauti – anot A. Einsteino reliatyvumo teorijos, niekas negali judėti greičiau nei šviesa).

Norėdami sukurti neigiamą absoliučią temperatūrą, mokslininkai sukūrė sistemą, kur nustatomos ribos, kiek energijos atomai gali turėti. Iš pradžių jie apie 100 tūkst. atomų atšaldė iki teigiamos temperatūros, siekiančios kelis nanokelvinus arba vieną milijardinę kelvino dalį. Atomus jie atšaldė vakuuminiame kambaryje, izoliuotame nuo aplinkos poveikio, kuris galėtų atsitiktinai juos sušildyti. Jie taip pat naudojo lazerių spindulių tinklą ir magnetinius laukus, kad galėtų labai tiksliai kontroliuoti, kaip šie atomai elgiasi.

„Temperatūra, kurią pasiekėme, yra neigiamas nanokelvinas“, – LiveScience.com teigė U. Schneideris.

Temperatūra priklauso nuo to, kiek atomai juda – kiek kinetinės energijos jie turi. Lazerio spindulių tinklas sukūrė tobulai išdėstytą ryškių šviesos taškų komplektą. Šioje „optinėje gardelėje“ atomai vis dar galėjo judėti, tačiau jų kinetinė energija buvo apribota.

Temperatūra taip pat priklauso nuo to, kiek potencialios energijos atomai turi, ir kiek energijos slypi atomų tarpusavio sąveikoje. Naudodami optinę gardelę, tyrėjai apribojo ir potencialią atomų energiją, o pasitelkę magnetinius laukus, jie galėjo kontroliuoti atomų sąveiką, paversdami juos arba stumiančiais, arba traukiančiais.

Temperatūra susijusi su slėgiu – kuo karštesnis yra objektas, tuo labiau jis plečiasi, kuo vėsesnis – tuo labiau jis traukiasi. Norėdami užtikrinti, kad dujos bus neigiamos temperatūros, tyrėjai taip pat turėjo jas veikti neigiamu slėgiu, tol reguliuodami atomų sąveikas, kol jie vienas kitą traukė labiau nei stūmė.

„Mes pirmą kartą sukūrėme neigiamų dalelių neigiamą absoliučią temperatūrą“, – teigė Simonas Braunas iš Miuncheno universiteto Vokietijoje.

Neigiamos temperatūros galėtų būti naudojamos kuriant šiluminius variklius, kurie šilumos energiją paverčia mechanine, pavyzdžiui, degimo varikiai. Jie galėtų būti 100 proc. efektyvesni. Iš esmės tokie varikliai ne tik sugertų energiją iš karštesnių, bet ir iš vėsesnių medžiagų. Taigi variklio atliktas darbas būtų didesnis nei energija, paimta vien iš karštesnių medžiagų.

Neigiamos temperatūros taip pat galėtų padėti atskleisi vieną didžiausių mokslo paslapčių. Mokslininkai tikėjosi, kad medžiagos gravitacinė trauka po Didžiojo sprogimo sulėtins visatos plėtimąsi, kol galiausiai jis sustos, o galbūt prasidės ir „Didysis griuvimas“. Tačiau visatos plėtimasis vis spartėja, o kosmologai spėja, kad tai gali būti susiję su tamsiąja energija, medžiaga, užpildančia daugiau kaip 70 proc. kosmoso.

Lygiai taip pat neigiamas šaltų dujų slėgis, kurį tyrėjai sukūrė, turėtų jas suardyti. Tačiau nuo to jas apsaugo neigiamos temperatūros. Tad neigiamos temperatūros gali turėti įdomių analogijų su tamsiąja energija, kuri gali padėti mokslininkams šią mįslę įminti.

Neigiamos temperatūros taip pat galėtų padėti daugiau sužinoti apie egzotiškas medžiagos būsenas, sukurdamos sistemas, kurios paprastai be jų nebūtų stabilios.

„Geriau supratę temperatūras, galėtume aptikti dalykų, apie kuriuos iki šiol net nepagalvojome. Kai kruopščiai ištiri esminius dalykus, niekada nežinai, kur tai gali nuvesti“, – teigė U. Schneideris. 

Prieš daugybę erų, kai Saulė buvo blyškesnė nei yra dabar, Žemę nuo apledėjimo apsaugojo molekulių susidūrimai atmosferoje. Jie pasaulį šildė pakankamai, kad jame galėtų atsirasti gyvybė, teigia mokslininkai.

Naujai atrastasis šildymo efektas gali turėti įtakos mokslininkams apibrėžiant nežemiškus pasaulius, kuriuose galėtų klestėti gyvybė, rašo SPACE.com.

Kai Saulė dar buvo jauna, jos ryškumas siekė tik 70 proc. dabartinio, rodo modeliai. Tačiau per pirmuosius 2 mlrd. Žemės istorijos metų mūsų planeta vis tiek buvo pakankamai šilta, kad viso jos paviršiaus nepadengtų ledynai ir kad joje atsirastų pirmykštė gyvybė.

Mokslininkai, tarp kurių – Carlas Saganas, pateikė keletą būdų, kaip būtų galima paaiškinti taip vadinamą „blyškios jaunos Saulės paradoksą“. Galbūt šiltnamio efektą sukuriančios dujos šildė planetą. Galbūt Saulė buvo ryškesnė nei anksčiau manyta. O galbūt ankstyvoji Žemė sugėrė daugiau saulės šviesos nei anksčiau teigta. 

Tačiau vėliau nustatyta, kad daugelis šių efektų turi daug svarbių trūkumų, teigė tyrimo vadovas Robinas Wordsworthas, planetų mokslininkas iš Čikagos universiteto.

Naujajame tyrime jis su kolega Raymondu Pierrehumbertu iškėlė mintį, kad vandenilio ir azoto molekulių susidūrimai ankstyvos Žemės atmosferoje galėjo padėti sulaikyti atsklindančią Saulės spinduliuotę ir sušildyti planetą.

Molekulės gali sugerti infraraudonąją šviesą (kuri dažniausiai skleidžiama kaip šiluma), kai reaguodamos į šviesą virpa; Šiltnamio efektą sukeliančios dujos, pavyzdžiui, anglies dvideginis, gali sugerti infraraudonosios šviesos fotonus ir sušildyti planetą, tačiau azoto ir vandenilio dujos paprastai taip nedaro.

„Tačiau jei atmosfera yra pakankamai tanki, vandenilio ir azoto molekulės retkarčiais susijungs, kai viena su kita susiduria, suformuodamos naujas „silpnesnes“ vandenilio azoto molekules. Šios molekulės virpa labai įvairiais būdais, o tai leidžia joms labai efektyviai sugerti infraraudonos šviesos fotonus ir taip palaikyti planetos paviršiaus šilumą“, – aiškino R. Wordsworthas.

Ankstesniuose tyrimuose teigta, kad ankstyvoje Žemėje nebuvo daug vandenilio.

„Šiandien vandenilis yra taip retai Žemės atmosferoje aptinkamos dujos, kad iš pirmo žvilgsnio atrodo keista, kad jos kada nors galėjo padėti šiltinti klimatą“, – kalbėjo mokslininkas.

Tačiau neseniai atlikti skaičiavimai rodo, kad ankstyvosios Žemės atmosferoje iš tiesų galėjo būti iki maždaug 30 proc. vandenilio. R. Wordsworthas ir R. Pierrehumbertas nustatė, kad jei ankstyvosios Žemės atmosferoje buvo 10 proc. vandenilio dujų, jos paviršiaus temperatūrą galbūt galėjo pakelti 10–15 laipsnių.

Vandenilio-azoto šiltėjimas ypač įdomus todėl, kad jis turi didelę reikšmę biosferos vystymuisi, pažymėjo R. Wordsworthas. Iki šiol tyrėjai manė, kad ankstyvoje Žemėje turėjo vyrauti metano dujas gaminantys, vandenilį naudojantys mikrobai, nes jie manė, kad planetai sušildyti būtinas atmosferoje esantis metanas.

„Ši idėja turi sunkumų, nes ankstyvosios Žemės sąlygomis metanas iš tiesų buvo gana neefektyvios šiltnamio efektą sukeliančios dujos. Mūsų tyrimas rodo, kad Žemė galėjo būti šilta net ir tuomet, jei ankstyvoji biosfera nebūtų išskyrusi didžiulių metano kiekių“, – sakė R. Wordsworthas.

Iš tiesų galėjo būti, kad šie mikrobai ne šildė klimatą, išskirdami metaną, kaip anksčiau manyta, o jį vėsino, sunaudodami vandenilį.

Šis šiltėjimo efektas gali būti labai svarbus, tyrinėjant kitų planetų klimatus. „Tai gali padėti praplėsti didesnių planetų, vadinamų „superžemėmis“, esančių toli nuo motininių žvaigždžių, gyvybei tinkamos zonos apibrėžimą“, – pažymėjo R. Wordsworthas.

Žvaigždės gyvybei tinkama zona apibrėžiama kaip sritis, kurioje esančios planetos paviršius pakankamai šiltas, kad jame galėtų egzistuoti skystas vanduo. Kadangi Žemėje gyvybė randama beveik visur, kur tik yra skysto vandens, šis šiltėjimo efektas gali būti svarbus ir ieškant bioženklų kituose pasauliuose, teigia mokslininkams. Manoma, kad superžemių atmosferose yra pakankamai daug vandenilio ir azoto.

Rinkos stebėtojas „DigiTimes“, kuris skelbia Roberto Wongo, vieno iš didžiausių optinių diskų gamintojo „CMC Magnetics“ vadovo žodžius, praneša, jog šiais metais optiniai diskai brangs net iki 50 proc., o 2012 metai buvo beveik tokie, kokie planuoti – stebėtas 10 proc. rinkos smukimas.

Tiesa, artimiausiu metu optinius diskus bus galima įsigyti vis dar gana pigiai, o ir sandėliai užpildyti gana dideliais kiekiais, bet dėl ypač populiarių filmų pasirodymo praėjusių metų pabaigoje, paklausa dviejų sluoksnių DVD diskams ir „Blu-Ray“ diskams yra ypač didelė.

Kol kas sunku pasakyti, kaip tai paveiks įprastas optinių diskų kainas ne verslo segmento atstovams, tačiau R. Wongas iš „CMC Magnetics“ kainų pakilimą žadą jau artėjant antrajam šių metų pusmečiui, tačiau filmų, tiek DVD, tiek „Blu-Ray“ formatu, kainos didėti neturėtų.

Sausio mėnesį Vilniaus bažnyčia „Tikėjimo žodis“ maldomis palaikys ekumeninių pamaldų savaitę. Be to, šis mėnuo vilniečiams - istorinio Bažnyčios paveldo mėnuo. Šia proga ketvirtadieniais šioje bažnyčioje viešės ir mintimis apie Dievo darbą savo konfesijoje dalinsis skirtingų konfesijų dvasininkai:

- sausio 10 d. 18.30 val. - vyskupas Mindaugas Sabutis, Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčia, Vilniaus parapija;

- sausio 17 d. 18.30 val. - generalinis superintendentas Tomas Šernas, Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia Unitas Lithuaniae;

- sausio 31 d. 18.30 val. - kunigas Arūnas Peškaitis OFM, Romos katalikų bažnyčia, šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) parapija;

- sausio 24 d. 18.30 val. - malda už krikščionių vienybę, į kurią kviečiame visų krikščioniškų bendruomenių atstovus.

Šia ekumenine krikščioniškos bendrystės gaida, primenančia turtingą tikėjimo paveldą, bažnyčia „Tikėjimo žodis“ pradeda švęsti jubiliejinius 25-uosius bendruomenės metus.

Pamaldos vyks Vilniaus bažnyčioje "Tikėjimo žodis", Gilužio g. 15.  Maloniai kviečiame.

www.btz.lt

Tėvų patarimas  – verčiau paskaityk gerą knygą – nūdienos paaugliui dažniausiai yra visiškai neveiksmingas ir beprasmis. Tačiau, pasirodo, kad knygų skaitymas ne tik praplečia akiratį, bet ir saugo nuo depresijos, kuri prasideda jau paauglystėje. Neseniai Pitsburgo (JAV) universiteto tyrėjai nustatė, kad perdėtas muzikos klausymasis yra vienas jaunuolių melancholijos rizikos faktorių.

Daugiau kaip du mėnesius tyrėjų komanda savaitgaliais nuolat kontkatavo su 106 jaunuoliais, iš kurių 46 sirgo klinikine depresija. Tyrėjai daug kartų netikėtai skambindavo kiekvienam tiriamajam, klausdami ar jis tą akimirką yra užsiėmęs kuria nors šių veiklų, kaip televizoriaus žiūrėjimas, muzikos klausymasis, žaidimas kompiuteriu, naršymas internete, žurnalo ar laikraščio sklaidymas bei knygos skaitymas. Tada buvo apskaičiuota, kaip dažnai konkrečia medija naudojosi kiekvienas tiriamųjų.

Į akis krenta du tyrimo rezultatai. Visų prima, tie jaunuoliai (tiek vaikinai, tiek merginos), kurie savo laisvalaikiu dažniausiai klausydavosi muzikos, buvo aštuonis kartus labiau linkę į depresiją nei tie, kurie muzikos klausydavosi retai. Antra, tyrėjai nustatė, kad tie, kurie dažniausiai būdavo užklumpami skaitantys knygą, dešimt kartų mažiau buvo linkę į depresiją nei tie, kurie grožinės ar mokslinės literatūros knygą į rankas paimdavo itin retai. Mokslininkų duomenimis, kitos medijos ryškesnės įtakos depresyvumui ar jo nebuvimui neturėjo.

Kalbant apie muzikos ir depresijos sąsają tyrėjams dar nėra visiškai aišku, kas buvo pirmiau – „višta ar kiaušinis“. Kol kas nėra nustatyta, ar depresyvūs žmonės klausosi daugiau muzikos tam, kad palengvintų savo liūdesį, ar perdėtas muzikos klausymasis gali sukelti depresyvią nuotaiką, ar šie dalykai daro abipusę įtaką vienas kitam. Intuityviai turėtų atrodyti, kad muzikos klausymasis kaip tik pataiso nuotaiką ir sukelia džiaugsmą, nei priešingai – ją pablogina.

Tačiau pasak Londono Roehamptono universiteto psichologo Changiz Mohiyeddini, taip būti neprivalo. Jis nustatė, kad liūdnai nusiteikę žmonės linkę klausytis liūdnos muzikos. Jie muzikos klausosi ne todėl, kad išsivaduotų nuo blogos nuotaikos, bet tam, kad muzikoje atrastų atbalsį savajai melancholijai. Juos guodžia muzika, atspindinti jų nuotaiką, šiems jaučiantis emociškai prastai tiek vidiniame tiek išoriniame pasaulyje. Juk niekas nesiklauso užstalės dainų, kai jaučiasi tikrai apgailėtinai.

Pitsburgo universiteto tyrėjų studijos rezultatas, kad knygų skaitymas efektyviai padeda sumažinti polinkį į depresyvią nuotaiką – džiugi staigmena. Jis prieštarauja senam prietarui apie drovią ir vienišą „knygų žiurkę“, kuri bėga į fantazijos pasaulį, nes realiame gyvenime neranda draugų. Priešingai – knygos veikiau įkvepia drąsą gyventi, nei bėgti nuo gyvenimo.

Parengta pagal „Psycholgie heute“

Bernardinai.lt

Bėgant metams, mokslininkai aptinka vis daugiau požymių, jog kadaise, prieš milijardus metų dalį Marso paviršiaus galėjo dengti tyvuliuojantys vandenynai. Kiti nevengia drąsiai pasvajoti apie Marso teraformavimą – Raudonosios planetos pavertimą gyvybei tinkamu pasauliu su vandenynais ir augalija. Suderinęs keleto šaltinių duomenis ir pasitelkęs šiek tiek kūrybiškumo, programinės įrangos inžinierius Kevinas Džilas (Kevin Gill) sukūrė įspūdingų kadrų, kuriuose vaizduojama, kaip galėtų atrodyti gyvenamas Marsas. 

©Kevin Gill

„Šito dalyko aš ėmiausi ir vedinas smalsumo, kaip galėtų atrodyti Marsas, ir siekdamas patobulinti programinę įrangą, kuria šiuos vaizdus sukūriau, - portalui „Universetoday.com“ elektroniniame laiške pasakoja kvapą gniaužiančių vaizdų autorius. – Esu programinės įrangos inžinierius – tikrai ne planetologas. Tad daugelį prielaidų padariau paprasčiausiai subjektyviai lygindamas Marso paviršių su analogiškomis paviršiaus struktūromis Žemėje (pvz., jų aukščius, konkrečių objektų atstumą nuo vandens telkinių, fizines savybes, geografines koordinates ir pan.). Paskui, taikydamas Žydrojo gaublio spalvas, specialia grafine programa „nudažiau“ Marso plokštumas.“

Pavyzdžiui, žemiau esančioje nuotraukoje vaizduojamas vakarinis Marso pusrutulis, kuriame palei horizontą aiškiai matyti Olimpo ugnikalnis ir kiti Tarsidės srities vulkanai, taip pat pusiaujo zonoje esantys Marinerio slėnio kanjonai, kuriuose tyvuliuoja vanduo. Toks Marsas būtų matomas iš maždaug 10 tūkst. km aukščio.

K. Džilas pripažįsta, kad debesų išsidėstymas nuotraukose yra „trauktas iš lubų“ ir ne tiek atitinka galimą tikrovę, kiek teikia vizualinį efektą. Tą patį galima pasakyti ir apie kai kurias kitas paviršiaus struktūras. Nuotraukų autorius aiškina, kad, pvz., Olimpo ugnikalnį ir gretimas viršukalnes palikęs plikus, be žalumos, nepaisant to, kad šios viršūnės stūkso pusiaujo zonoje, kuri turėtų būti palanki augalijai. K. Džilui pasirodė, kad veikiančių ugnikalnių apylinkėse žalumos neturėtų būti daug (nors Olimpas ir jo kaimynai jau seniai užgesę). Vidutinėse platumose žalių plotų daugiau – kaip ir Žemėje. Subtropinėse platumose – daugiau dykumingų ruožų. Aukštikalnėse ir arčiau ašigalių – daugiau tundrų, ledynų.

„Mano tikslas nebuvo sukurti kuo tikslesnį moksliškai nepretenzingą vaizdą – neabejoju, kad kai kurios mano prielaidos, kurias taikiau formuodamas šiuos „gaublius“, yra neteisingos, - neslepia autorius. – Bet aš tikiuosi, kad šie kadrai bent jau paskatins vaizduotę, tad kviečiu pasimėgauti vaizdais.“

2013 m. kovo 16 d. Vytauto Didžiojo universitete įvyks Kauno istorijos olimpiada, kurioje kviečiami dalyvauti laikinosios sostinės bendrojo lavinimo mokyklų 5–12 klasių moksleiviai, besidomintys Kauno miesto ir regiono istorija.

Rengiama olimpiada – pirmasis lokalinės istorijos konkursas mokiniams, kurį organizuoja Lietuvos aukštoji mokykla. Tikimasi, kad renginys reikšmingai prisidės prie Kauno istorijos žinių populiarinimo bei suvienys mokslininkų ir mokyklų bendruomenes.

Olimpiada siekiama skleisti mokslinių kaunistikos tyrimų rezultatus visuomenėje, stiprinti Vytauto Didžiojo universiteto ir bendrojo lavinimo mokyklų ryšius, prisidėti prie humanitariniams ir socialiniams mokslams gabių moksleivių ugdymo ir skatinimo.

Olimpiadą organizuoja VDU Kauno istorijos centras. Vytauto Didžiojo universitetas jau nuo 1997 m. aktyviai prisideda prie kaunistikos tyrimų: iki šiol įvyko šešiolika Kauno istorijos konferencijų, išleista dvylika mokslinio tęstinio leidinio „Kauno istorijos metraštis“ tomų, pirmoji akademinės „Kauno istorijos“ dalis. Nuo šių metų Kauno istorijos centras savo veiklą plečia į kaunistikos žinių sklaidą įtraukdamas miesto mokyklas.

Olimpiados partneriai: Istorinė Lietuvos Respublikos Prezidentūra Kaune, Kauno apskrities viešoji biblioteka.

Daugiau informacijos apie olimpiadą Kauno mokytojams ir moksleiviams čia.

VDU inf. 

Bernardinai.lt

Nuotraukos autorius Tomas Lukšys/BFL © Baltijos fotografijos linija

Prezidentė Dalia Grybauskaitė nesuteikė Lietuvos pilietybės šokėjai ant ledo amerikietei Isabellai Tobias, kuri siekė Lietuvos paso, kad su Deividu Stagniūnu galėtų atstovauti Lietuvai Sočio olimpinėse žaidynėse.

Šalies vadovė atsižvelgė į Konstitucinio Teismo išaiškinimą, kad būsimi nuopelnai negali tapti pagrindu pilietybės suteikimui išimties tvarka.

„Pilietybė išimties tvarka gali būti suteikiama užsienio valstybių piliečiams, kurie turi neginčijamų nuopelnų Lietuvos valstybei, yra integravęsi į Lietuvos visuomenę ir su Lietuva yra susiję nuolatiniais faktiniais ryšiais", – pažymima Prezidentūros pranešime.

Anot pranešimo, pilietybės suteikimas išimties tvarka asmenims, neatitinkantiems nors vieno iš įstatyme numatyto reikalavimo, pažeistų ne tik Pilietybės įstatymą, bet ir Konstituciją.

Nesuteikti amerikietei Lietuvos pilietybės rekomendavo ir Pilietybės reikalų komisija.

I.Tobias ir D.Stagniūnas ne kartą svarbiausiu savo tikslu vadino 2014 metų Sočio olimpines žaidynes. Tačiau čiuožti pora būtų galėjusi tik jei JAV pilietė I.Tobias būtų gavusi Lietuvos pilietybę.

Pernai Europos dailiojo čiuožimo čempionate pora iškovojo 9-ąją vietą, šiuo metu pasaulio reitinge jie užima 13-ąją vietą.

2009 metais prezidentė D.Grybauskaitė nusprendė nesuteikti Lietuvos pilietybės išimties tvarka tuometinei D.Stagniūno partnerei Katherine Leigh Copely (Katerinai Ly Kopeli). Pilietybė nesuteikta atsižvelgus į dvejas Pilietybės komisijos rekomendacijas, kad pilietybės suteikimas prieštarautų Konstitucijai ir įstatymams.

Nuo sausio 1 dienos prasidėjo registracija į 2013 metų Lietuvos jaunimo dienas, kurios birželio 28–30 d. vyks Kaune.

Kaip skelbiama 2013 LJD svetainėje, tikėjimo susitikimuose registracija – įprastas reiškinys. Ji BŪTINA tam, kad organizatoriai galėtų kuo geriau priimti kiekvieną dalyvį. Dalyvių amžius – 14–35 metai.

Registracijos laikas – nuo sausio 1 d. iki birželio 1 d. Registruojamasi asmeniškai arba su grupe.

Visą reikalingą informaciją registracijai rasite LJD tinklalapyje >>

Jaunieji kauniečiai kviečiami rengtis Lietuvos jaunimo dienoms miesto parapijose bei rektoratuose >>.

Praėjusiais metais aplinkosaugininkai, Aplinkos apsaugos agentūros (AAA) duomenimis, išaiškino arti 4 tūkst. gyvūnijos išteklių naudojimo reikalavimų pažeidimų – 27 proc. daugiau negu 2011 metais, informuoja Aplinkos ministerija.  Tai itin sustiprintos aplinkosauginės kontrolės išdava. Kaip sakė AAA Gyvūnijos naudojimo kontrolės skyriaus vedėjas Kęstutis Motiekaitis, brakonieriams išaiškinti regioninių aplinkos apsaugos departamentų pareigūnai rengia vis daugiau reidų, aktyviau bendradarbiauja su neetatiniais aplinkos apsaugos inspektoriais, teisėtvarkos tarnybomis, medžioklės ir žūklės plotų naudotojais.

Pernai pažeidėjams buvo skirta beveik perpus (47 proc.) daugiau administracinių baudų negu 2011 metais – per 650 tūkst. litų. Daugiau kaip trečdaliu (37 proc.) išaugo ir pateiktų civilinių ieškinių už gyvūnijai padarytą žalą suma. Ji siekė daugiau kaip 400 tūkst. litų. Pareigūnai iš pažeidėjų konfiskavo per tūkstantį tinklinių ne mėgėjiškos žvejybos įrankių, 75 vandens transporto priemones, 32 šautuvus.

Daugiausia gyvūnijos išteklių naudojimo reikalavimų pažeidimų pernai nustatyta Klaipėdos (1072), Kauno (574) ir Vilniaus (554) regionuose, mažiausiai – Panevėžio regione (203). Tarp šių pažeidimų vyravo, kaip ir kasmet, mėgėjiškos žūklės taisyklių pažeidimai. Jų pernai išaiškinta daugiau kaip trys tūkstančiai (2011 m. – 2155). Norą neteisėtai žvejoti turėtų apmalšinti stipriau užveržtas baudų apynasris – baudos tokiems pažeidėjams nuo praėjusio rugsėjo yra padidėjusios dvigubai.

Pernai bene skaudžiausias ir gamtai, ir visuomenei brakonieriavimo atvejis buvo išaiškintas Šiaulių regione. Per dvi praėjusio gruodžio dienas Šiaulių rajone trys šiauliečiai neteisėtai nušovė 11 tauriųjų elnių (2 pateles ir 9 jauniklius) ir 3 stirnas. Gyvūnijos ištekliams padaryta daugiau kaip 13 tūkst. litų žalos. Iš pažeidėjų paimti 8 medžiokliniai šautuvai. Už šį nusikaltimą gresia ne tik administracinė, bet ir baudžiamoji atsakomybė. Šiuo metu vyksta ikiteisminis tyrimas.

Brakonieriams tramdyti aplinkos ministras Valentinas Mazuronis nustatė dešimteriopai didesnius žalos atlyginimo už neteisėtai sumedžiotus gyvūnus įkainius. Pavyzdžiui, įkainis už neteisėtai sumedžiotą briedį, taurųjį elnią ar danielių padidintas nuo 1750 iki 17 500 litų, už jų patelę ar jauniklį – nuo 1050 iki 10 500 litų. Ministro įsakymas įsigalios sausio 15 dieną.

Užkertant kelią pažeidimams labai svarbi ir visuomenės pagalba. Aplinkos ministerija dėkoja visiems žmonėms, pranešantiems apie brakonierius. Gyventojai, pastebėję pažeidimus, apie juos turėtų nedelsdami pranešti to regiono, kuriame pastebėtas pažeidimas, aplinkos apsaugos departamento (RAAD) Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijai ar rajono agentūrai.

Jų telefonai:

Alytaus RAAD Gyvosios gamtos apsaugos inspekcija, tel. 868659494, 868676010;

Kauno RAAD Gyvosios gamtos apsaugos inspekcija, tel. 868603706, 862040249;

Klaipėdos RAAD Klaipėdos gyvosios gamtos apsaugos inspekcija, tel. 861838833, 8698 24405;

Klaipėdos RAAD Šilutės gyvosios gamtos apsaugos inspekcija, tel. 869844527, 861223645;

Marijampolės RAAD Gyvosios gamtos apsaugos inspekcija, tel. 861597870, 868247730;

Panevėžio RAAD Gyvosios gamtos apsaugos inspekcija, tel. 868692859, 868673817;

Šiaulių RAAD Gyvosios gamtos apsaugos inspekcija, tel. 861248266, 868251876;

Utenos RAAD Gyvosios gamtos apsaugos inspekcija, tel. 8 686 48 407, 868632927;

Vilniaus RAAD Gyvosios gamtos apsaugos inspekcija, tel. 868649176, 861495287.

Bernardinai.lt

V. Dambrausko fotografija

Sausio 25 dieną 19 val. Vilniaus universiteto planetariumas nušvis Virgio Stakėno žvaigžde.

Lygiai metus skaičiuojantis projektas tęsiasi, o jo organizatorius – Viešoji įstaiga „Bardai LT“ ir šiais metais žada nenuvilti dainuojamosios poezijos mylėtojų kviečiant pačius geriausius atlikėjus, kurie parodys pačias geriausias programas.

Pirmasis naujųjų metų projekte, po labai ilgos pertraukos į Vilnių su autoriniu koncertu atvykstantis Virgis Stakėnas drąsiai gali būti įvardijamas vienu iš dainuojamosios poezijos kūrėjų – puoselėtojų, palaikytoju, atlikėju.

„Jeigu Lietuvoje atsirastų nors vienas žmogus, kuris nežinotų Virgio Stakėno, drąsiai jį pavadinčiau keistuoliu arba išskirtiniu reiškiniu“ – dainuojamosios poezijos renginių vadovas J. Žitkauskas.

„Jis ne vien tik mūsų lietuviškosios dainuojamosios poezijos projektų organizatorius, idėjų generatorius, bet ir skirtingų vokalinių žanrų atlikėjas. Daugelis Virgį pažįsta iš country pusės, kitiems jis asocijuojasi su populiariosiomis baladėmis, tretiems – su tikrąja muzika – dainuojamąja poezija. Taigi kiekvienas bardų muzikos mylėtojas, apsilankęs V.Stakėno koncerte pavadinimu „Folkabilly baladės. ..Iš 25 metų aruodų...“ išgirs ne vieną savo mėgstamą dainą, kurioms mistinę vizualinę atmosferą kurs skraidantys dangaus kūnai.

Bernardinai.lt