news archive 2012:10-08

Vakar baigėsi tarptautinis teatrų festivalis „Sirenos 2012”. Į šių metų teatro meno puotą buvo priviliotos devynios lietuviškos ir trys užsienietiškos sirenos: šveicarė, ispanė ir italė.

Visos trys karšto būdo, iššaukiančios išvaizdos, bet, geriau įsižiūrėjus, išmintingos senolės akimis. Priimti jas nebuvo lengva, jos provokavo, klausė nepatogių klausimų ir gundė nerti giliau, nežinant ar išnersi atgal.

Pirmąja provokacija tapo Michel Schroder (1971m.) spektaklis „Apie gyvenimo trumpumą“ (Šveicarija). Sunku buvo ir įsivaizduoti kaip šitiek visokių rakandų, skydų, lentų, padangų, čiužinių ir kito garažinio šlamšto pavyko suvilkti į „Menų spaustuvės“ Juodąją salę. Šitokia gausa įspūdį tikrai paliko. Tiesa, vėliau vienas draugas iškėlė mintį, kad jeigu tų šmutkių būtų buvę priversta arčiau kėdžių, žiūrovui būtų tekę tikrąja to žodžio prasme įsibrauti į spektaklį ir vėliau iš jo išsikepurnėti. Ir tai būtų dar sustiprinę. Kaip teigia režisierius, susimąstyti apie gyvenimo prasmę jį paskatino filosofo Senekos esė tuo pačiu pavadinimu. Šia tema ir buvo džiazuojama, tiksliau pankuojama šmaikščiomis provokatyviomis mizanscenomis, kurias meistriškai papildė netikėta, nors paprasta butaforija: milžiniškos patežę galvos-kaukės, būdelė-tualetas-raketa, traktoriaus padangos-gimda, vonia ant ratukų.

Spektaklis kaip ir pats gyvenimas susidėjo iš daugybės smulkių anekdotinių situacijų, akimirkų, suvertų beveik atsitiktine tvarka ant pokalbių šou formato, kuriame nuolat dalyvavo puikus aktorių sekstetas ar septetas. O svarbiausia, kad tas pokalbių šou, prasidėjęs pankų postringavimais garaže, ilgainiui įgavo filosofinį pagreitį, kai jo fone projekcijoje pasirodė, reikia manyti, būrelis karštai besiginčijančių Švecarijos intelektualų. Taigi, visai nesvarbu kaip mes apsirengę, kokį žodyną vartojame ir ant ko sėdime, svarbu, kad kalbamės, kad ieškom atsakymų, kad negyvenam tiesiog šiaip sau, be prasmės. Nors nesiliaujantis sakinių srautas vokiečių kalba buvo verčiamas ir projektuojamas ant tų pačių lentų, suremtų į sienas, visgi buvo akivaizdu kiek daug publika prarado nejusdama žodinių ir intonacinių žaidimų, neišverčiamos ironijos. Vien dėl to visiems tikru katarsiu, tikru nuskaidrėjimu ir atsipalaidavimu tapo personažo ruso prakalba į malonųjį žiūrovą gimtąja rusų kalba. Jo tariami žodžiai akimirksniu apaugdavo storiausiu kultūriniu pūku, kurį užaugindavo mūsų artimas ryšys su šia kalba perduota kultūra. Taip dar kartą sau supratau, kad gyvenu tiek gyvenimų, kiek moku kalbų. O kiek nemoku, tiek stingu (gyvenimo) prasmių.

Antroji provokacija ištiko Nacionalinio dramos teatro Didžiojoje scenoje, kur buvo pristatytas Rodrigo Garcia (1964m.) spektaklis „Mirtis ir reinkarnacija į kaubojų“ (Ispanija). Tai prieš šį spektaklį būtų buvę daugiau prasmės protestuoti, nes jis knaisiojosi po tai, ko rimtuose teatruose sutinkama tik simboliškai: nešvankybės, beprasmybės, nuogybės, sugyvulėjimas, šiukšlės. Žodžiu, pornografija, ne-estetika ir ne-etika plačiąja šių žodžių prasme. Aštrus dviejų nuogų kaubojų daužymasis, glamžymasis ir stenėjimas po sceną plakant ją elektrinėmis gitaromis. Berniokiškos imtynės, virstančios homoseksualia sueitimi sulindus į tuos pačius marškinėlius ir trumpikes. Alpinistiniai šokiai keliaujant su gyvų viščiukų pilna kartonine dėže po scenoje sukaltą koridorių-tarpeklį. Girtas karaokė ir priekabiavimas prie iš kaži kokio kito konteksto atsiradusios geišos. Grumtynės su jaučiu-karusele. Nuogo skrybėlėto kaubojaus siluetas projektuojamų tyrų fone. Ir taip toliau. Spektaklis margas ir lipnus kaip etikečių nuo alaus kolekcija. Groteskiškas nūdienos stabų ir tabų kebabas, kuriam patartina nusiteikti morališkai (būti iš tiesų alkanam), nes kitaip gali sustoti skrandis.

Visgi paskutinė pirmos dalies scena – kruasanas stambiu planu, maigomas delnu ir leidžiantis priešmirtinius atodūsius, kol galiausiai į jį įsminga švirkštas, agonija baigiasi ir jis uždengiamas balta skepeta, sujaudino daugelį (prasilenkdama mieste su porelėmis girdėjau tęsiant žmogaus-kruasano temą). Truputis poezijos – ir užsitęsusi pornografija pradėjo įgauti meno bruožų. Antroje dalyje kaubojai nuogaliai pagaliau (galų gale!) apsirengė, susėdo į šezlongus ir atsidarė alaus. Ir čia staiga ėmė lįsti lauk kaubojiška filosofija. Publika nepaprastai pagyvėjo pradėjus sultingą ispanišką monologą apie porų santykių stadijas pagal tai, kokia veiksmų seka oro uoste pasitinkama mylimoji: bagažas-taksi-restoranas-pokalbis-namai-lova ar visgi atvirkščiai. Režisierius teigia kritikuojantis vakarietišką vartotojiškumą ir vertybinę krizę, visgi pats užneria dar vieną grandinę ant sunkiai nuo žemės ir materijos beatsiplėšiančio šiandienos gyventojo. O norėtųsi, kad menas šiek tiek kilsteltų tą kūną nuo žemės ir bent flomasteriu pažymėtų vietas, kur turėtų prasikalti sparnai. Jei jau mokyti sielą skraidyti jam per sunku.

Trečioji ir labiausiai (ne)lauktoji provokacija susilaukė didžiausio visuomenės, tiksliau – rinkimams žirgus besibalnojančių politikų ir nuolatinėje kovinėje parengtyje esančio megztų berečių bataliono dėmesio. Tai Romeo Castellucci (1960m.) spektaklis „Apie dievo sūnaus veido koncepciją“ (Italija). Spektaklio sandara ganėtinai paprasta, bet kiekvienas jame naudojamas judesys, kiekvienas teiginys tuo pačiu yra ir kontrateiginys. Scenoje visą laiką kabo milžiniška reprodukcija renesanso dailininko Antonello da Messinos tapyto Jėzaus portreto, kurio žvilgsnis žvelgia tiesiai į kiekvieną sėdintį salėje. Tai dėl šio portreto Lietuvoje staiga sukilo protesto bangos.

Gaila, bet protestuoja akivaizdžiai tie, kurie nei skaito, nei žiūri, nei mąsto. Tuo tarpu geriau įsižiūrėjus lengva pamatyti, kad gyvename daugiaprasmiame pasaulyje ir vienos tiesos jame niekada nebuvo. Apie tai savo blog‘e šmaikščiai rašo meno istorikė ir rašytoja Kristina Sabaliauskaitė: „kelioms savo Madonoms jis [Rafaelis] yra suteikęs savo meilužės, Margheritos Luti, pravarde La Fornarina, veido bruožus. Tad, o siaube, kai šiandieniniai Castellucci spektaklį uždrausti norintys kunigai žegnojasi prieš Siksto Madoną, iš tiesų žvelgia į akis, kurios užsimerkdavo Rafaelio sukelto orgazmo ekstazėje, ir į lūpas, kurios aistringai bučiavo (o gal ir ne tik) tapybos genijų. Tikra šventvagystė, reikia uždrausti visas Rafaelio madonas.“

Režisierius paprasta vaizdų seka tarsi rankose laikomoje kino juostoje rodo sūnaus pastangas apiplauti išmatomis aptekusį seną tėvą. Tekstas taip pat paprastas, suprantamas net be vertimo: sūnus garsiai ramina tėvą,mėgindamas sukoncentruoti jo dėmesį į paprasčiausius buitinius dalykus (šlepetės, vaistus, įklotus), tuo tarpu šis nesiliauja raudoti ir atsiprašinėti. Išmatų scenoje iš tiesų liejasi gausiai, tačiau dėka aktorių maksimalaus įsijautimo plonytė riba, skirianti dramą nuo karikatūros, neperžengiama. Kunigas pranciškonas Julius Sasnauskas po šio spektaklio taikiame ir taikliame straipsnyje „Ne tie pabūklai. Ir taikinys ne tas“ Bernardinai.lt klausia: „Prisiminiau Pasislėpusiųjų krikščionių laikotarpio įvykius XVII a. Japonijoje. Tų, kurie neatsižadėdavo savo tikėjimo, laukė kankinimai ir baisios egzekucijos, tarp jų – skandinimas išmatų duobėse. Ar būtų erezija sakyti, kad ir Jėzus ten ėjo kartu su savo išpažinėjais?“.

Steriliai baltas stilingas interjeras neįtikėtinai lengvai ir greitai susitepa, tarsi mūsų šiandieninis gyvenimas, iš kurio eliminuota ne tik senatvė, bet ir bet kas, kas tepa. Tik kaži ar tos baltos sofos, ant kurių sėdime prisidengę prakaituojančius kūnus krakmolytais baltais marškiniais ir dailiai išlygintom kelnėm, galiausiai nebus taip pat išteptos. Visgi kulminacija tapo ne lovą pagaliau pasiekęs ir pats save išmatomis apsipylęs tėvas, bet žiniasklaidoje irgi gana plačiai eskaluota scena su vaikais, kurie iš mokyklinių kuprinių traukia granatas ir jomis užmėto Jėzaus veidą. Fone griaudėjo sprogimai, kuriuos pramušė mušinėjamo kamuolio garsas ir krikščioniškų giesmių nuotrupos. Stipri vizualinė metafora, įprasminanti tūkstančius metų žmonijos viltis ir neviltis prisišaukti Dievo Tėvo ar bent Sūnaus malonę, atkreipti jo nesuvokiamą žvilgsnį į save. Vaikiška agresija, verčianti nekaltąjį peržengti kultūrų ir tradicijų užbrėžtą ribą ir bent jau taip susilaukti dėmesio. Režisieriui pavyko sukurti galingą metaforą.

Po spektaklio režisierius užsiminė apie nepaaiškinamą prasminį plyšį tarp dvidešimt antrosios („Mano dieve, kodėl mane apleidai“) ir dvidešimt trečiosios („Viešpats yra mano ganytojas“) psalmių. Būtent į šį plyšį yra sutalpintas visas spektaklis. Jis taip pat užsiminė apie jį stipriai paveikusią fotografės Diane Arbus nuotrauką „Berniukas Centriniame parke su žaisline granata“. Viena susijaudinusi žiūrovė prisipažino ką tik grįžusi iš rekolekcijų vienuolyne, bet kaip tik čia, granatų gausme spektaklio metu pagaliau iš tiesų atradusi Jėzaus veidą. Kitas žiūrovas dėkojo už sustiprintą tikėjimą ir pastebėjo, kad spektaklyje tėvas taip ir nepalaimina sūnaus, kad šiandien vis dažniau sūnūs priversti būti tėvais savo tėvams.

Filosofas Kristupas Sabolius, moderavęs pokalbį su kūrėjais, perskaitė ir iš protestuotojų-giedotojų iš už anapus teatro sienų atsiųstą popierinį laišką, kuriame klausiama kodėl žiūrovai, žiūrėję į išmatose skendintį senį ir po spektaklio tapę tokiais dideliais krikščionimis nejaučia meilės gal būt tokiems pat seniems ir savo įsitikinimus ginantiems pagyvenusiems žmonėms. Atsakyti nereikėjo, nes atsakymas tvyrojo ne tik teatro fojė – apie jį kalbėjo visi, kurie buvo nusiteikę kalbėtis, bet ne rėkti: dialogas ir tik dialogas gelbsti pasaulį nuo to, kas jam nuolat gresia ir ką vienu žodžiu įvardijo pats Castellucci – fašizmas. Taigi, visi, kurie išstovėjo neprecedentiškai ilgą patikros eilę prie durų klausydamiesi čia pat atliekamų pagrabinių giesmių, kuriuos perspėjo likti savo vietose, jeigu kiltų nesklandumų, kurie žingsnis po žingsnio perėjo per visą spektaklį drauge su Tėvu ir Sūnum, kurie drauge išgyveno Jėzaus veido transformaciją ir atpažino abejonę, kurie sulaukė režisieriaus ir aktorių, ir dar kurį laiką pabuvo spektaklio sukeltoje aiškesnio pasaulio suvokimo būsenoje – visi jie savo kailiu patyrė unikalią laisvės pamoką. O jos pastaruoju metu nesimėto. Už tai ačiū organizatoriams ir aplinkybėms.

Agnė Biliūnaitė

Šeštadienį Asyžiuje baigėsi dvi dienas trukęs susitikimas „Pagonių kiemas“, kurį jau porą metų organizuoja Popiežiškosios kultūros taryba. Šiuose, popiežiaus Benedikto XVI inicijuotuose susitikimuose, tikintieji ir netikintieji diskutuoja, keičiasi patirtimi, kalba apie savo tikėjimą arba netikėjimą.

Asyžiaus Pagonių kiemo tema: „Dievas, tas Nepažįstamas“. Teminiai susitikimai buvo skirti ne tik tikėjimo ir netikėjimo, religijų ir kultūrų dialogo, bet taip pat socialinio teisingumo, darbo, ekologijos, meno temoms. Vienas iš pagrindinių susitikimų buvo dialogas tarp Popiežiškosios kultūros tarybos pirmininko kard. Gianfranco Ravasi ir Italijos Respublikos prezidento Giorgio Napolitano. Nors ir Italijos Prezidentas yra netikintis kairiųjų pažiūrų politikas, tačiau susitikime tvirtino, jog norint išgyventi dabartinę ekonominę, politinę ir socialinę krizę, šaliai yra reikalinga Asyžiaus dvasia, tikinčiųjų ir netikinčiųjų tarpusavio supratimo, įsiklausymo, dialogo ir vienybės skirtumuose. Prezidentas Napolitano taip pat pabrėžė, kad reikia atgaivinti etikos ir pareigos pajautimą, naują dvasinių vertybių, kultūros ir solidarumo supratimą. Kard. Gianfranco Ravasi kalbėjo apie politikoje viešpataujančias blogybes, arogantiškai rodomą amoralumą, kas yra baisiau už moralės nebuvimą, paviršutiniškumą ir banalumą.

Kituose susitikimuose dalyvavo Italijoje žinomi kultūros ir visuomenės veikėjai, filosofai, rašytojai, žurnalistai, kurie diskutavo apie darbą, verslumą ir atsakomybę, apie taikos tarpkultūrinį ir tarpreliginį dialogą, apie jaunimo pasirinkimą tarp tikėjimo ir nihilizmo, apie ekonomikos krizę ir darnų vystymąsi.

Šeštadienį taip pat vyko renginiai skirti vaikams apie pasaulio Sukūrimą ir Didįjį sprogimą. Buvo eksponuojama vaikų darbų paroda apie pasaulio sukūrimą, vaikai patys dalyvavo meno kūrimo užsiėmimuose. Be to, vaikai galėjo susipažinti su žemės augmenijos įvairove, buvo rodomi filmai apie jūrų gelmes, o Italijos Aeronautikos agentūros darbuotojai pasakojo apie keliones į kosmosą. 

Ruduo - grybų rinkimo metas. Dauguma grybautojų pažįsta ir renka visiems žinomus grybus: baravykus, raudonviršius, voveraites, kazlėkus, rudmėses, umėdes ir kitas rūšis. O kaip su skėtine žvynabude?

Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto  Radiologijos skyriaus vedėjas Pranas Drulia teigia, kad skėtinė žvynabudė,  pasižymi ypatingu savitu skoniu, puikiai dera, jei ją paruošime kiaušinio plakinyje su prieskoniais, tai tiesiog delikatesas!. Radus didesnį šių grybų kiekį, juos galima užšaldyti, tada net ir žiemos metu galima mėgautis šiuo skaniu grybu. Tačiau, kaip įspėja P. Drulia,  nesumaišykite jo su musmire, būkite atidūs rinkdami ne tik šį, bet ir kitus grybus.

Žvynabudė - vienas didžiausių kepurėtųjų grybų.

Jos kepurėlė siekia net iki  30 cm skersmens ir didesnė, jauna - kiaušinio formos, ovališka, senesnių grybų - paplokščia, paviršius - rudai žvynuotas, tai pievagrybinių šeimos, žvynabudžių genties grybų rūšies atstovė.

Žvynabudės kotas - 10–35×1–4 cm, su smulkiais pilkai rudais žvyneliais, dideliu baltu žiedu, pamatinėje dalyje gumbiškai sustorėjęs, be išnaros, kas būdinga musmirėms.

Lietuvoje auga kelios šio grybo rūšys – Grakščioji, Šiurkščioji ir Skėtinė žvynabudės. 

Skaniausia iš jų, kaip teigia grybautaojai – skėtinė žvynabudė. Šio grybo sezonas – rugpjūčio/spalio mėnesiai, labiausiai paplitęs spygliuočių miškuose, pušynuose, pamiškėse  ir net pakelėse.

Tačiau grybautojams derėtų prisimintii, kad .nederėtų rinkti grybų pakelėse, nes galima apsinuodyti  susikaupusiais teršalais.

Radiacine tarša, kaip pažymi specialistas P. Drulia, žvynabudės neišsiskiria iš daugumos Lietuvos grybų ir neviršija 100 Bq/kg ( pagal Europos Sąjungos ir Lietuvos teisės aktų reikalavimus radiacinė tarša grybuose  turi būti ne didesnė kaip 600 bekerelių kilograme (Bq/kg)).Todėl grybų mylėtojai neturėtų jaudintis dėl šios rūšies grybų radiacinės taršos..

Bernardinai.lt

Kadangi vienas iš pastarosios savaitės priekaištų dėl Romeo Castellucci spektaklio protestuojantiems katalikams buvo, kad nedera piktintis nemačius, kaip ten gilu, krikščioniška ir prasminga – nusipirkau bilietą ir nuėjau. Eiti buvo nejauku – jau žinojau apie organizuojamą piketą. Įsivaizdavau, kaip eisiu ilgu siauru taku. Iš abiejų pusių įrėmintu protestuojančiųjų, badančių pirštais į einančius žiūrovus, iškėlusių plakatus. Būsiu atpažintas, turėsiu teisintis, kad einu it evangelinis apaštalas Tomas, tol neįtikėjęs, kol nesukišo pirštų į prisikėlusio Kristaus žaizdas.

Tačiau buvo visai smagu – piketuotojai buvo santūrūs, žvelgė su užuojauta, skambėjo giesmės. Spindėjo jaunos akys. Apėmė net kažkoks pasididžiavimas, štai ir pas mus – atviras, brandus visuomeninis protestas. Ir ne taip svarbu – kas čia perlenkia, hipertrofuoja, puola isterikon, kas gudrauja, ginasi ir t.t. Atrodė, kad organizatoriai net savotiškai mėgaujasi kilusiu ažiotažu – saugos tarnyba kratė terbas ir tapšnojo per kūnus, tvorelės, dviguba kontrolė, salėje balsas iš aukštybių perspėjo, kad jei kiltų kokių nesklandumų, visi turi likti savo vietose, kuriuos pašalinus, vaidinimas neabejotinai bus tęsiamas. Tarsi lauktų, tikėtųsi, kad koks dūmų užtaisas ar ekscesas scenoje – būtų visai ne pro šalį.

Nepaisant visų  žiniasklaidoje paskleistų išvedžiojimų apie šio vaidinimo prasmingumą, jo sukrečiantį realizmą, tragizmą ar ryšį su krikščionybe, vaidinimo pirmoji pusė labiau panėšėjo į sovietmečiu pionierių stovyklose vaidintas trumpas absurdo pantomimos intermedijas, geriausiu atveju – į britų Monty Python The Meaning of Life juodojo humoro skečus su apsirijėliu ar nelaimėliu donoru, kur vėmalai ir kraujas liejasi laisvai. Tėvo ir sūnaus scena, ištęsta iki nuobodumo, gana dviprasmiškai atrodė it beviltiškos lenktynės, kur sūnus stengiasi apiprausti, sutvarkyti neįgalų tėvą ir išskubėti savais reikalais, o šis kiekvieną kartą vėl apsivaro po savimi, tuo paskutinįjį trečiąjį kartą sukeldamas sūnaus įniršį, išlietą ant Dievo sūnaus atvaizdo. Tik subtilūs britai aiškiai deklaravo žaidimo taisykles, žanro pobūdį, ir jų filmukai jau įrašyti į kultūros istoriją. Čia gi buvo girdėti tik pretenzingi aiškinimai, menkai tesusiję su tuo, ką matėme scenoje.

Viskas, ką mačiau – pasirodė antikrikščioniška, spekuliatyvu, naivu, net miesčioniška. Ponas Romeo turbūt apskritai nesuvokia krikščionybės esmės. Jis traktuoja jos simbolius instrumentaliai, racionaliai dėliodamas emocinius efektus. Kadangi iš elementarios gyvenimiškos situacijos (visi pasensim, galbūt tapsim bejėgiais, kentėsim, galop numirsim) sunku išspausti kažkokį egzistencinį tragizmą, situacija gausiai patręšiama fiziologiniais efektais ir fekalijomis. Paradoksalu – išsikabino Jėzaus Kristaus – Pasaulio Išganytojo – atvaizdą, it kokio George‘o Orwello visastebinčio Didžiojo Brolio, egzaltuotai šnabždėjo, o užbaigė kaip elementarus pagonis – supykęs ant savojo namų dievuko, prisikrovė užantin akmenų ir nuėjo bausti, keršyti totemui, stabui. Skambant erdvėje garsiai neišsakytam isteriškam leitmotyvui – kur žiūri Dievas, kodėl neįsikiša, nepadaro stebuklo? Tai primena evangelinio plėšiko sarkastišką tyčiojimąsi iš greta pakabinto Jėzaus: „Argi tu ne Mesijas? Išgelbėk save ir mus!“ (Lk, 23-39). Ir didžiausia nuostaba, kaip gi čia dabar? Negali? Tačiau žydas Jėzus, mūsų, krikščionių, Dievas ir visos žmonijos Atpirkėjas, nėra vaisingumo, lietaus, kiškių ar tuštinimosi sulaikymo dievukas, nėra stabas, gamtos jėgų produktas. Tik šito Romeo Castellucci ir visa subrendusių priimti šiuolaikinį meną kohorta – turbūt nežino. Kitaip nebūtų sugalvoję bei toleravę tokios provokacijos ir dergimo. Jau matėme visko – Joną Paulių II prislėgtą meteorito, Nukryžiuotąjį myžaluose. Nesunku pastebėti, kad krikščioniškųjų šventenybių ir simbolių niekinimas ir darkymas nūdienėje Vakarų kultūroje ir politikoje suvokiamas kaip mažiausiai rizikingas, kaipo galintis užsitraukti teisines ar moralines pasekmes, pavojų reputacijai ar net gyvybei. Deja, krikščionių Dievas, turbūt ir ne be pačių krikščionių kaltės, nėra klasifikuotas nerašytame neliečiamųjų tabu asmenų ar reiškinių indekse, kuriame tvirtai figūruoja visiems žinomi dalykai. Plaikstytis krikščionybės simbolių aplinkoje yra šaunu, drąsu, yra komercinės ir kūrybinės sėkmės laidas.

Kūrybinė laisvė labai jau dažnai užspendė save į negailestingas lenktynes dėl išgyvenimo ir sėkmės, vykstančias trikampiu – seksas, ekskrementai ir šventenybių niekinimas. Nenuostabu, kad ir kai kurie Bažnyčios ganytojai bei katalikai, atsižvelgdami į savųjų kraštų realijas, nedrįsta tvirčiau išsakyti savo nuomonės, girdėti diplomatiški išvedžiojimai apie dialogą, kalbėjimąsi, diskusiją, supratimą, pritempiami palyginimai su Kančios Tridieniu, nelengvi, sunkaus gyvenimo saulėlydžio ir būtino pasišventimo dalykai egzaltuotai įvardijami Kančia, tarsi darančio po savimi tėvo slaugymas būtų kokia Golgota ar Holokaustas. Nekrikščionims mūsų Dievas – viso labo tik ikona kompiuteryje, failas, simbolis, kultūrinis fenomenas, kuriuo kažkodėl tiki dalis Žemės rutulio keistuolių, vis dar nesubrendusių ir nepasirengusių priimti šiuolaikinio meno ir ideologijų iššūkius, kaip kad bandyta įteigti visą praėjusią savaitę. Netrūko ir vėl pamokymų, kaip turi tikėti ar elgtis Kristaus išpažinėjai, kaip toleruoti tam tikrus naujus visuomenės reiškinius, kaip veikti ir organizuotis Bažnyčioje.   

Juk kaip tik krikščionybė atvėrė žmogui jo asmeninės laisvės vartus. Atskyrė Dievo dalykus nuo Ciesoriaus dalykų. Dovanojo laisvę tikėti ir netikėti. Laisvę pasirinkti. Laisvę ieškoti Viešpaties veido ir tūnoti prieblandoje. Laisvę gerti iš šaltinio ir į jį spjaudyti. Laisvę gauti valstybės paramą ir atsivežti tokius egzercisus. Laisvę eiti juos žiūrėti ir juos boikotuoti. Laisvę ieškoti dialogo ir kalbėtis. Tik kalbasi ne visi, ne visiems tai reikalinga. Kai kurie tiesiog provokuoja ir šventvagiauja. Mėto akmenimis į Šventąjį Veidą, jį terlioja ir galop sudrasko. Bando įtikinti, kad šis iki ausų šūdinas spektaklis yra konceptuali Dievo Sūnaus veido analizė ar kita kokia pseudoreliginė abrakadabra. Tik kasos aparatai neutraliai čeksi...

Dievo Sūnus avinėlio akimis išties mus visus stebi. Tik ne visi mato Jo veidą, ar ieško, norėdami pamatyti.

Bernardinai.lt

Praėjusią savaitę Vilniaus Rotušėje atidaryta tapybos paroda „Donelaitis, 2012”, skirta Kristijono Donelaičio 300 metų jubiliejui paminėti. Ją sudaro specialiai devyniems tapytojams šia tema užsakyti kūriniai, taip pat ir kitų norinčių dalyvauti parodoje menininkų darbai.

Parodos motto – Donelaitis ir jo epocha, jo literatūrinis palikimas, „Metų“ interpretacija. Dailininkai savo kūriniuose gilinasi į Mažosios Lietuvos istoriją ir gamtovaizdį, K.Donelaičio bei kitų ten gyvenusių ir kūrusių iškilių asmenų – kunigų, filosofų, kultūrininkų - kūrybinį palikimą. Dailininkai stengiasi nužerti laiko dulkes, nutrinti nuo mokyklos suolo uždėtą scholastinį apnašą.

Šioje parodoje dalyvauja A. Giedrimas, V. Dubauskas, R. Martinėnas, R. Balinskas, V. Marcinkevičius, A. Jonkutė, A. Vozbinas, B. Gražys, M. Furmanavičiūtė, V. Gurskas, A. Griškevičius, V. Ajauskas ir kiti žinomi tapytojai. Tapybos ekspoziciją papildo klaipėdiečio fotomenininko V. Jankausko nuotraukos iš ekspedicijos po Mažąją Lietuvą.

Tikimės, kad šių tapytojų kūryba praplės ir praturtins žiūrovo susikurtą K. Donelaičio asmenybės, jo kūrybos ir laikmečio įvaizdį bei mums primins mūsų istorinio palikimo svarbą. Ši paroda yra tęstinio projekto dalis, visas projektas vyks dar vienus metus. 2014 m., kai minėsime poeto jubiliejų, bus surengta didelė tapybos, skulptūros ir grafikos paroda, bus išleistas katalogas.

Parodos kuratorė A. Tornau

Bernardinai.lt

Rudeniui įsibėgėjus prasidėjo jau ketvirtasis kino teatro „Pasaka“ sezonas. Šį, kaip ir prieš tai buvusius sezonus, „Pasaka“ savo žiūrovus kviečia ne tik į kokybiškų filmų seansus, „Repertuaro intrigas“, „Senjorų arbatėles“ , „BEIBIkino“ seansus, bet ir į edukacines programas: kino vakarus su kino kritike Izolda Keidošiūte, animacines dirbtuves ir „Savaitgalius su Pasaka“.

Kiekvieną penktadienį ir šeštadienį naujai repertuare pasirodysiantys filmai slepiasi po rubrika „Repertuaro intriga“. Tai filmai – siurprizai, kurių pavadinimą sužinosite tik penktadienį ryte užsukę į kino teatro „Pasaka“ svetainę www.kinopasaka.lt.

Dar viena naujiena kino teatre „Pasaka“ – trumpametražių filmų vakarai, kurie pakvies žiūrovus kartą per mėnesį vakarą praleisti kartu su trumpametražiais filmais iš viso pasaulio. Kino vakarų metu bus pristatyti naujausi jaunųjų kino kūrėjų trumpametražiai filmai, skirti vienai šaliai ar regionui, juos vienys bendros temos ir žanrai. Filmai, gvildenantys šiandienos problemas, atspindintys šiuolaikinio pasaulio įvairovę jau spalio mėnesio repertuare.

Kaip ir kiekvieną sezoną, vieni iš laukiamiausių kino teatro lankytojų – mažiausieji ir vyriausieji filmų žiūrovai. Jiems skirti atskiri filmų seansai. „Senjorų arbatėlės“ žiūrovai prieš filmų seansus vaišinami arbata ir sausainiais, o bilietas į filmą senjorams kainuoja tik 5 Lt. Jų laukiame kino teatre kiekvieną ketvirtadienį 15.00 val. Mažiausiems kino teatro lankytojams skirtos "Savaitgalio su Pasaka" sekmadienio popietės, kur įvairaus amžiaus vaikai bei jų tėveliai kviečiami dalyvauti kūrybinėse dirtuvėse ir žiūrėti nuotaikingus filmus visai šeimai. Pirmąjį spalio sekmadienį, 14.00 val. “Savaitgalis su Pasaka” prasidės nuo judrių žongliravimo dirbtuvių su „Smaragdo miestu“, kuriose vaikai galės ne tik pamatyti, bet ir patys išbandyti, išmokti valdyti įvairiausius žongliravimo instrumentus: poi, diabolo, lėkštes, kamuoliukus, skareles ir t.t.

Mažieji kino žiūrovai ir jų mamytės kiekvieną ketvirtadienį nuo 15.30 val. kviečiamos į „BEIBIkiną“, kur seansų metu šviesa salėje neišjungiama, o repertuaras parenkamas taip, kad „viena akimi“ filmą galėtų žiūrėti ir mažieji žiūrovai.

„Kino vakarai su Izolda“ šį sezoną kvies pasikalbėti apie „Geismus ir tapatybes“ kine. Juk kino ištakose vietos nuogam kūnui nebuvo, o filmai su erotinėm užuominom buvo rodomi tik uždaruose vyrų klubuose. 1895 m. Georgeso Melieso sukurtas „Apre le Bal“, kuriame yra nuogos moters scenos, buvo rodomas slaptai. O 1896 nufilmuotas „The May Irwin Kiss“ vien už pirmąjį kino istorijoje bučinį buvo pripažintas pornografiniu ir prakeiktas bažnyčios. Ilgus metus stebimas nemarios cenzūros akių, kinas ir toliau negali nekalbėti apie erotiką, nes be jos neįsivaizduojamas mūsų gyvenimas. Apie per ilgus metus augančią drąsą vaizduojant aistras kino mene, apie didžiųjų menininkų bandymus atskleisti visą savo personažų jausmų išgyvenimo paletę, gimstančią ar mirštančią meilę, dramatiškus ar net tragiškus išgyvenimus.

Apie visa tai ir dar daug įvairių dalykų kalba savo filmuose tiek didieji menininkai, tiek ir amatininkai. Apie garsiausius erotinius filmus, jų istoriją, kaitą, apie jų įtaką gyvenimui, menui, besikeičiančiai tikrovei ir jiems patiems kalbės ciklo „Geismai ir tapatybė“ svečiai – žinomi režisieriai, filosofai, kino kritikai, psichoterapeutai, aktoriai. Spalio 17 d., 19.00 val. pirmasis susitikimas su psichoterapeutu Eugenijumi Laurinaičiu.

Bernardinai.lt

Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė nagrinėti GAA „Baltijos vilkas” skundą dėl Aplinkos ministro įsakymo, leidžiančio per ateinantį medžioklės sezoną sumedžioti 50 vilkų. Teismas aiškinsis, ar įsakymas neprieštarauja to paties ministro patvirtintam Vilko populiacijos gausos reguliavimo planui. Kol vyks teismas, ministro įsakymo galiojimas sustabdytas, todėl vilkų medžioklės sezono pradžia, numatyta spalio 15 d., gali nusikelti.

Vilkų skaičius - minimalus, medžioklė - maksimali

Šių metų vasario mėnesį aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas patvirtino Vilko populiacijos gausos reguliavimo planą, kuris apibrėžia vilkų medžioklės tvarką. Plane numatyta, kad apskaitų metu suskaičiavus minimalų pageidaujamą vilkų skaičių, t.y. 250 vilkų, medžioklė turi būti rajonuojama, kad vilkai būtų medžiojami tik ten, kur jų gausu ir jų daroma žala yra didelė. Likusioje šalies dalyje tais metais vilkai turėtų būti nemedžiojami, leidžiant jų populiacija atsikurti.

Oficialiais duomenimis, šiemet Lietuvoje ir buvo apskaityta 250 vilkų, tačiau aplinkos ministro įsakymu buvo patvirtintas 50-ties vilkų sumedžiojimo limitas, o medžioklės rajonavimas nenumatytas. Reguliavimo plane yra nustatyta, kad vilkų medžioklės limitas gali apimti iki penktadalio apskaitoje suskaičiuotų vilkų. Taigi šiemet apskaičius minimalų šalyje norimą turėti 250 vilkų skaičių, vis tiek buvo numatytas didžiausias 50-ties vilkų sumedžiojimo limitas.

GAA „Baltijos vilkas” nuomone, šis limitas yra nepagrįstas ir prieštarauja Reguliavimo plano tikslams įtvirtinti medžioklės tvarką, kuri reguliuotų vilkų skaitlingumą nekeldama grėsmės jų populiacijos stabilumui. Gamtosaugos aktyvistai pabrėžia, kad įgyvendinant medžioklės rajonavimą numatomas limitas negali būti didelis, antraip tokia „apsaugos” priemonė galėtų reikšti vilkų išnaikinimą tuose rajonuose, kuriuose medžioklė leidžiama.

Protestuodama prieš 50-ties vilkų sumedžiojimo limitą ir reikalavimo rajonuoti medžioklę nesilaikymą GAA „Baltijos vilkas” renka parašus po peticija (http://www.e-peticija.lt/peticija/117/neleiskime-ismedzioti-penktadalio-lietuvos-vilku), kad turėdama visuomenės palaikymą galėtų ir ne teismo keliu kreiptis į aplinkos ministrą prašydama sumažinti numatytą limitą. Peticija yra paskelbta ir anglų kalba (http://bit.ly/wolvesLT-petition), siekiant į šią problemą atkreipti kitų šalių dėmesį.

Įsakymas apskųstas

Aplinkos ministro įsakymas dėl 50 vilkų limito buvo priimtas 2012 m. birželio 5 d. Tą patį mėnesį GAA „Baltijos vilkas” išsakė savo susirūpinimą, kad įsakymas priimtas nesilaikant Reguliavimo plano. Liepos mėnesį organizacija kreipėsi į Valstybinę administracinių ginčų komisiją, tikėdamasi greitai ir ne teismo keliu išsiaiškinti dėl įstatymų neatitikimo. Visgi teisinės procedūros užsitęsė vos ne iki vilkų medžioklės sezono pradžios ir skundas pasiekė Vilniaus apygardos administracinį teismą. Kadangi teismas patenkino GAA „Baltijos vilkas” prašymą laikinai sustabdyti aplinkos ministro įsakymo dėl vilkų limito galiojimą iki galutinio teismo procesinio sprendimo priėmimo, faktiškai vilkų medžioklė gali neprasidėti numatytu laiku.

Medžioklės rajonavimas naudingas ūkininkams

GAA „Baltijos vilkas” siekis mažinti vilkų medžioklės limitą gali atrodyti nesuprantamas ūkininkams, patiriantiems vilkų daromą žalą. Tačiau gamtosaugos aktyvistai atkreipia dėmesį, kad laikantis Reguliavimo plano ir rajonuojant medžioklę ji ir būtų skirta būtent ūkininkų problemoms spręsti - turėtų vykti ten, kur vilkų daroma žala yra didžiausia.

Taip pat GAA „Baltijos vilkas” ragina valstybines institucijas kuo greičiau sukurti ūkininkų patiriamų nuostolių dėl vilkų antpuolių kompensavimo tvarką. Toks įstatymo projektas jau yra užregistruotas Seime ir turėtų būti svarstomas šioje ar ateinančioje sesijoje. Kol kompensavimo tvarka nėra įtvirtinta visoje šalyje, tuo gali pasirūpinti savivaldybės. Biržų rajono savivaldybės pavyzdžiu Kaimo paramos programos lėšos gali būti naudojamos plėšrūnų daromos žalos kompensavimui.

Išskirtiniais atvejais, kai kuriame nors regione vilkai ima daryti itin daug žalos ūkininkams, Aplinkos ministerija gali išduoti specialų leidimą sumedžioti probleminius vilkus ir ne medžioklės sezono metu, kaip buvo padaryta 2011 m. Vabalninko krašte.

GAA „Baltijos vilkas” informacija

Seimo rinkimuose bei referendume dėl naujos atominės elektrinės statybų šią savaitę galės balsuoti per 2,5 mln. Lietuvos piliečių.

Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) pirmadienį patvirtintuose galutiniuose rinkėjų sąrašuose įrašyti 2 mln. 579 tūkst. 466 rinkėjai. Iš jų balsuoti užsienyje užsiregistravo 13 tūkst. 519 Lietuvos piliečių.

Įstatymas numato, kad kiekvienas rinkimų teisę turintis Lietuvos pilietis turi būti įrašytas į rinkėjų sąrašus ir niekas negali būti įrašytas į rinkėjų sąrašą kelis kartus.

Didžiausios apygardos, kuriose - per 40 tūkst. rinkėjų, yra Justiniškių ir Karoliniškių sostinėje bei Širvintų-Vilniaus, mažiausios - apie 29 tūkst. rinkėjų turinčios Centro ir Kalniečių Kaune, Ignalinos-Švenčionių, Akmenės-Joniškio apygardos.

Palyginti su pastaraisiais visuotiniais rinkimais 2011 metų vasarį į savivaldybių tarybas, rinkėjų skaičius šiuose Seimo rinkimuose mažėja 58 tūkst. 267 piliečiais.

Palyginti su 2008 metų Seimo rinkimais, šiuose balso teisę turi 116 tūkst. 624 piliečiais mažiau.

Seimo rinkimuose spalio 14 dieną dėl mandatų kovos 17 partijų ir viena keturių partijų koalicija, iš viso į Seimą pretenduoja beveik 2 tūkst. kandidatų. Tuo pačiu vyks ir patariamasis referendumas dėl naujos atominės jėgainės statybos.

Pirmadienį prasidedančiuose aštuntuose „Metų knygos rinkimuose“ šiemet pirmąkart bus galima rinkti geriausią knygą poezijos kategorijoje, kurioje varžysis penki kūriniai.

Be jos, tradiciškai geriausi kūriniai bus renkami suaugusiųjų, vaikų ir paauglių kategorijose.

Ekspertai siūlo rinktis iš šešių suaugusiems skirtų kūrinių, penkių knygų vaikams, o paauglių kategorijoje varžysis tik du lietuvių autorių kūriniai, pranešė organizatoriai.

"Deja, ir šiemet paaugliams skirtos literatūros kūrėjams pristigo meninių idėjų, probleminio mąstymo, šiuolaikiškos paauglio situacijos suvokimo", - teigiama pranešime.

Akcijoje dalyvaujančios knygos parašytos šiuolaikinių lietuvių autorių ir išleistos nuo 2011 metų rugsėjo 1 dienos iki 2012 metų rugpjūčio 31 dienos.

Suaugusiųjų kategorijoje varžosi Eugenijaus Ališankos esė knyga "Gatvė tarp dviejų bažnyčių", Vaivos Grainytės autobiografinės dokumentikos knyga "Pekino dienoraščiai", Andriaus Jakučiūno "Lalagė", Donaldo Kajoko "Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys", Vlado Kalvaičio "Sustiprinto režimo barakas" bei Alvydo Šlepiko "Mano vardas – Marytė".

Geriausią poezijos knygą galima rinktis iš Antano A.Jonyno kūrinio "Kambarys", Tautvydos Marcinkevičiūtės "Greitaeigis Laiko liftas", Aido Marčėno "Ištrupėjusios erdvės", Gyčio Norvilo "Išlydžių zonos", Rimvydo Stankevičiaus "Ryšys su vadaviete".

Tarp ekspertų komisijos atrinktų knygų vaikams - Kęstučio Kasparavičiaus "Sapnų katytė", Jono Liniausko "Suvyniota diena, arba Kokio dydžio būna didelė meilė", Nomedos Marčėnaitės "Lėlė", Renatos Šerelytės ketvirtoji "krakatukų ciklo" knyga "Krakatukai kosmose" bei Vilės Vėl "Kaip mes išgarsėjome".

Paauglių kategorijoje siūloma rinktis iš Kristinos Gudonytės "Ida iš šešėlių sodo" bei Unės Kaunaitės "Sudie, rytojau".

Už labiausiai patikusią knygą visose keturiose kategorijose galima balsuoti interneto svetainėse metuknygosrinkimai.skaitymometai.lt, lrt.lt, elektroniniu paštu metuknyga@lrt.lt arba paštu.

Daugiausia skaitytojų balsų surinkę knygų autoriai tradiciškai bus apdovanoti Vilniaus knygų mugėje.

NATO karinis komitetas pritarė tam, kad Lietuvoje veikiantis Energetinio saugumo centras taptų NATO akredituotu kompetencijos centru, pirmadienį pranešė prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėja.

Aukščiausia karinė institucija Aljanse pritarimą akreditacijai davė praeitą penktadienį. Artimiausiu metu tikimasi ir Šiaurės Atlanto Tarybos, kurioje posėdžiauja civiliniai valstybių narių atstovai, pritarimo.

"Penktadienį NATO Karinis komitetas pritarė tam, kad Lietuvoje veikiantis Energetinio saugumo centras taptų NATO akredituotu kompetencijos centru. Iki pilno akreditavimo liko tik vienas formalus žingsnis – šį sprendimą turi patvirtinti Šiaurės Atlanto taryba – ir turėsime pirmą karinę tarptautinę organizaciją Lietuvoje", - BNS sakė prezidentės vyriausioji patarėja užsienio politikai Jovita Neliupšienė.

Jos teigimu, taip pripažįstama Lietuvos ekspertizės energetinio saugumo srityje, o kartu galimybė Lietuvai didinti savo įtaką Aljanse.

"Pirmą kartą prezidentė šio centro steigimo idėją iškėlė 2009 metų susitikime su NATO generaliniu sekretoriumi, vėliau šis klausimas kaip prioritetinis buvo keliamas NATO Čikagos viršūnių susitikime. Dabar turime rezultatą. Centras padės visoms NATO šalims spręsti energetinio saugumo ir išteklių naudojimo efektyvumo klausimus", - sakė prezidentės patarėja.

Numatoma, kad nuo 2010 metų Vilniuje veikiantis centras tapęs oficialiu Aljanso centru teiktų ekspertizę dėl NATO pajėgumų energetinio saugumo srityje vystymo, analizuotų energijos tiekimo ir infrastruktūros apsaugos aspektus, teiktų pasiūlymus dėl energetinio efektyvumo didinimo. Centras taip pat užsiimtų pratybomis ir mokymais.

NATO kompetencijos centras bus įsikūręs Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje. Tarptautinį personalą sudarys atstovai iš centro veikloje dalyvaujančių šalių.

Gruzijos opozicijos lyderis Bidzina Ivanišvilis pirmadienį paskelbė preliminarią savo ministrų kabineto sudėtį - po to, kai jo vadovaujama koalicija "Gruzijos svajonė" per praeitą savaitę vykusius parlamento rinkimus netikėtai įveikė prezidento Michailo Saakašvilio valdančiąją partiją.

Naujoje vyriausybėje, kuri turėtų būti suformuota vėliau šį mėnesį, B.Ivanišvilis užsienio reikalų ministro portfelį ketina skirti buvusiai ambasadorei Nyderlanduose Majai Pandžikidzei.

Savo artimą sąjungininką Iraklijų Garibašvilį jis siūlo skirti VRM vadovu, o buvusį ambasadorių prie Jungtinių Tautų (JT) Iraklijų Alasaniją - gynybos ministru.

Buvęs futbolo klubo "AC Milan" žvaigždė Kacha Kaladzė deleguojamas į infrastruktūros ir regioninės plėtros ministro postą.

"Tai išties bus liaudies vyriausybė", - B.Ivanišvilis sakė per spaudos konferenciją.

I.Alasanija ir K.Kaladzė taip pat taptų jo vicepremjerais, pridūrė "Gruzijos svajonės" lyderis.

Iš verslo į politiką pasukęs milijardierius B.Ivanišvilis tikisi tapti naujosios vyriausybės vadovu, nors jo kandidatūrą parlamentui turėtų pasiūlyti rinkimus pralaimėjęs M.Saakašvilis, kuris dar metus dirbs prezidento poste.

"Gruzijos svajonė" naujosios sudėties parlamente gali tikėtis 83, o M.Saakašvilio Vieningasis nacionalinis judėjimas - 67 vietų, rodo naujausi negalutiniai rezultatai, kuriuos centrinė rinkimų komisija paskelbė po praeitą pirmadienį vykusio balsavimo.

Pauliaus Normanto fotografijos

Spalio 10 d. 17 val. Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) fotografas, keliautojas ir poetas Paulius Normantas pristatys naują nuotraukų ciklą iš kelionių po budistų kraštus Rytuose – Indijoje ir Nepale.

„Kaip fotografas leidausi į netrumpą kelią – į piligriminę kelionę iš Žemaitijos po Indiją ir Nepalą. 2007-2008 m. fotografavau Nepale, Lumbinyje, mano paskutiniųjų 22 metų darbų ir fotoekspedicijų Vadovo ir Mokytojo gimimo vietoje. 2009 m. dirbau su kamera Bodhgajoje, kur Jis nušvito. Paskutinėje Budos Šakjamunio pėdoje, šventajame Kušinagaro mieste, kur Jis išsilaisvino iš kūno, 2010 m. žiemos viduryje baigiau fotografuoti ir apmąstyti jo gyvenimą žemėje“, – pasakojo parodos autorius.

Fotografijų cikle „Keturios Budos pėdos. Keturi šventi miestai“ įamžintos budistų piligrimystės vietos, kuriose Buda nušvito, skaitė pirmąjį pamokslą ir paliko žemę. Pasak parodos autoriaus, šie šventi miestai yra lankomi visų pasaulio budistų iš daugiau nei 20 šalių.

„Lumbinis, Bodhgaja, Sarnathas ir Kušinagra – tai viso pasaulio budistams šventos vietos, Budos gyvenimo kelią savotiškai įrėminančios ir jo patirtį bei mokymą menančios „pėdos“. Pauliaus Normanto fotokamera užfiksuoti objektai – tai meditacinė kelionė į kultūrinę Indijos budizmo praeitį ir gyvą dabartį“, – sakė prof. Audrius Beinorius.

Paroda anonsuoja ir netrukus pasirodantį tokio paties pavadinimo fotografijų albumą. Jam pratarmę parašė pats Tibeto dvasinis lyderis 14-tasis Dalai Lama. Naująjį albumą P. Normantas pristatytas lapkričio 12 d. 17:30 val. Vilniaus Rotušėje (Didžioji g. 31).

Pauliaus Normanto fotografija

Pauliaus Normanto fotografija

Pauliaus Normanto fotografija

Bernardinai.lt

Andrius Kubilius sulaukė oficialaus organizatorių kvietimo į kasmetinį Pasaulio lyderių susitikimą, kuris tradiciškai vyksta  Šveicarijos kalnų kurorte Davose.

„Jūsų įžvalgos diskusijose Kinijoje buvo labai vertingos ir sulaukė milžiniško dalyvių susidomėjimo. Todėl kviečiame pratęsti šį pokalbį Pasaulio ekonomikos forumo metiniame susitikime 2013 metų sausio 23–27 dienomis“, – rašoma Pasaulio ekonomikos forumo prezidento Klauso Schwabo laiške premjerui A. Kubiliui.

Rugsėjo mėnesį Ministras Pirmininkas dalyvavo Naujųjų lyderių forume Kinijos mieste Tiandzinyje, kurį organizuoja Pasaulio ekonomikos forumas ir kuris neformaliai vadinamas Azijos arba vasaros Davosu.

2013 metų susitikimas Šveicarijoje skirtas temai „Atsparus dinamizmas“, kurios viena sudėtinių dalių – diskusija apie valstybių gebėjimą įveikti ekonominę ir finansų krizę.

Pasaulio verslo ir politikos lyderių susitikimai Davose rengiami nuo 1971 metų.

Bernardinai.lt

Mažiausiai 160 Šanchajaus vyskupijos kunigų ir moterų vienuolių turėjo pereiti priverstinius „perauklėjimo“ kursus, Azijos katalikų žinių agentūros „Ucanews“ pranešimą cituoja Vatikano radijas.

Apie 80 arkivyskupijos kunigų ir tiek pat Mergelės Marijos paaukojimo kongregacijos moterų vienuolių Šanchajaus socializmo institute turėjo išklausyti trijų dienų intensyvius kursus – kasdien po 12 valandų – apie valstybės ir religijos santykius, komunistų partijos sąvokas apie religiją ir politiką religijų atžvilgiu, apie bendras socializmo vertybes. Visa tai turėjo sustiprinti kunigų ir vienuolių pareigų valstybei ir jos įstatymams jausmą. Kunigai ir vienuolės buvo suskirstyti į grupes, kurių pirmosios „perauklėjimo“ kursus pradėjo rugsėjo 10, o paskutinės baigė praėjusią savaitę.

Nors tiesiogiai taip nebuvo pasakyta, mažai abejonių, kad tai reakcija į liepos mėnesį per savo vyskupiškus šventimus Ma Daquin padarytą akibrokštą – netikėtai ir priešingai visiems valdžios norams vyskupas Šanchajaus katedroje viešai pareiškė išstojąs iš Patriotinės katalikų asociacijos, nes pastaroji nebesuderinama su jo, kaip vyskupo pareigomis. Patriotinė katalikų asociacija yra kontroliuojama kinų valdžios ir jos siekis yra, per neteisėtą vyskupų šventinimą, kurti nacionalinę katalikų bendruomenę, kuri visai ignoruotų Šventąjį Sostą. Bet aišku, kad tokia bendruomenė nebebūtų katalikiška. Todėl didelė dalis katalikų jau dešimtmečiais priešinasi valdžios planui ir nepripažįsta neteisėtų vyskupų autoriteto. Tad suprantama, kodėl vyskupo Ma Daquin gestas buvo priimtas kaip viešas antausis, dar skaudesnis todėl, kad po jo jam entuziastingai plojo keli tūkstančiai žmonių Patriotinės katalikų asociacijos pareigūnų akivaizdoje.

Po poros valandų vyskupas Daquin buvo uždarytas Šešano seminarijos patalpose, esą savanoriškai pamedituoti, buvo atšauktos jo kitos dienos padėkos šventosios Mišios. Netrukus buvo atstatydinta Marijos paaukojimo kongregacijos namų Šanchajuje vyresnioji. Nors nebuvo paaiškina kodėl, tačiau turbūt už tai, kad ragino seseris nedalyvauti Daquin šventimuose, jei juose dalyvaus iš kitur atvykę neteisėti vyskupai. Dėl panašių motyvų buvo atidėti Šanchajaus Šešano seminarijos mokslo metai – keli seminaristai bandė sutrukdyti naujo vyskupo šventimuose dalyvauti neteisėtam vyskupui. Na, o vyskupas Daqin vis dar Šešano seminarijoje namų arešto sąlygomis.

Nuotrauka: jpost.com

Lietuvos kultūros tyrimų instituto Lyginamųjų kultūros tyrimų skyrius ir Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus 2012 spalio 11 dieną rengia ketvirtą respublikinę mokslinę konferenciją „Litvakų bendruomenės kultūros, religijos ir meno recepcija Lietuvoje“

Konferencijos programa: 

I sesija. Moderuoja prof. habil. dr. Antanas Andrijauskas, dr. Odeta Žukauskienė

10.00-10.20 Odeta Žukauskienė. „Lietuvių ir žydų kultūrinio dialogo slinktys“

10.20-10.40 Vilma Gradinskaite. „Viduramžių agados Chad gadja įtaka šiuolaikinei žydų poezijai ir kinui“

10.40-11.00 Akvilė Naudžiūnienė. „Litvakiškojo paveldo ir istorijos recepcija Lietuvos edukacinėje sistemoje tarpukario ir nūdienos Lietuvoje“

11.00-11.20 Antanas Andrijauskas. „Litvakų dailės iškilimas Prancūzijoje: temos ir stiliaus ypatumai“

11.20-11.40 Kavos pertrauka

II sesija. Moderuoja dr. Vilma Gradinskaitė, dr. Odeta Žukauskienė

11.40-12.00 Aušra Rožankevičiūtė. „Žakas Lipšicas ir totalitarizmas: kūrybinės ir biografinės paralelės”

12.00-12.20 Evelina Bukauskaitė. „Juozo Levinsono-Benari įnašas į tarpukario Kauno meninį gyvenimą”

12.20-12.40 Ilona Murauskaitė. „Abromo Suckeverio poezijos estetizmas: Jung Vilne periodas“
12.40-13.00 Roza Bieliauskienė. „Mokytojas ir mokinys - apmastymai apie Benciono Michtomo ir Moše Kulbako lemtį“

13:00-14:00 Pietų pertrauka

III sesija. Moderuoja prof. habil. dr. Antanas Andrijauskas, dr. Gediminas Degėsys

14.00-14.20 Rūta Akelaitytė – Kukanskienė. „Žydų bendruomenių demografinė,
socialinė ir profesinė struktūra XVIII a.: Trakų vaivadijos atvejis“

14.20-14.40 Kristina Apanavičiūtė. „Sovietinės represijos aukos: litvakai - pamiršta Lietuvos kančios istorijos dalis”

14.40-15.00 Donatas Brandišauskas. „Litvakas Voldemaras Jochelsonas – Rytų Sibiro tautų antropologijos pionierius”

15.00-15.20 Gediminas Degėsys. „Zamenhofo idėjų sklaida daugiakalbiame pasaulyje“

15.20-16.00 Diskusijos

Iš konferencijoje perskaitytų pranešimų bus atrenkami geriausi trečiam „Lietuvos žydų kultūros tyrinėjimų“ tomui, kurį numatoma išleisti 2014 – 2015 metais.

Konferencija vyks Lietuvos kultūros tyrimų instituto salėje (Saltoniškių g. 58).

Bernardinai.lt

Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus kviečia į atminimo vakarą, skirtą režisieriui Jonui Vytautui Misevičiui  (1943 - 2009) ir dokumentinio filmo ,,Bresto getas" (1995) peržiūrą. 

J. V. Misevičiaus režisuotame filme „Bresto getas“ pasakojama 1942 m. ant Bronsos kalno, Baltarusijoje, įvykusi tragedija. Iš 35 tūkstančių Bresto žydų liko gyvi tik devyniolika. Filmas 1995 m. buvo nominuotas „Oskaro“ apdovanojimui. Garsus amerikiečių kino režisierius, „Oskaro“ laimėtojas Stevenas Spielbergas apie šį filmą yra pasakęs, kad „tai geriausias pasaulyje sukurtas filmas apie Holokaustą“. Tais pačiais metais ,,Bresto getas“  laimėjo didįjį prizą tarptautiniame konkurse Bar‘95, tuometinėje Jugoslavijoje,  taip pat apdovanojimus Izraelyje ir JAV.  

Jonas Vytautas Misevičius – televizijos ir  dokumentinių filmų režisierius, filosofas, literatas, daugelio filmų scenarijų kūrėjas, televizijos programų autorius ir režisierius. J. V. Misevičiaus kūrybinis polėkis ir šiuolaikinės kultūros samprata padėjo  jam  įveikti ideologines sovietinės sistemos užkardas ir tapti kūrėju, sugebėjusiu kultūros sritį susieti su  Andrejaus Sacharovo, akademiko Dmitrijaus Lichačiovo, Mstislavo Rostropovičiaus, poetų Davido Samoilovo, Andrejaus Voznesenskio ir kitų žinomų  kūrėjų demokratinėmis ir žmogaus teisių gynimo idėjomis. Ilgą laiką dirbęs Maskvoje J. V. Misevičius palaikė glaudžius ryšius su Lietuvos kūrybine visuomene, tačiau iki šiol Lietuvoje jo kūryba nebuvo kiek plačiau žinoma. Renginyje prisiminimais apie J. V. Misevičių pasidalins kartu dirbę aktoriai,  bičiuliai ir šeimos nariai.

Renginys vyks 2012 spalio 12 dieną, penktadienį, 16.30 val.,  VVGŽM Tolerancijos centre (Naugarduko g. 10/2, Vilnius). Filmas lietuvių kalba. Trukmė: 36 min.

Britas Johnas Gurdonas ir Shinya Yamanaka iš Japonijos pelnė 2012 metų Nobelio medicinos premiją už svarbius atradimus kamieninių ląstelių srityje.

Nobelio komitetas Stokholme veikiančiame Karolio institute pirmadienį paskelbė, jog šie du mokslininkai pagerbiami "už atradimą, kad subrendusias ląsteles galima perprogramuoti paverčiant jas pliuripotentinėmis".

Pasak komiteto, šis atradimas "iš pagrindų pakeitė mūsų supratimą apie tai, kaip vystosi ląstelės ir organizmai".

J. Gurdonas EPA nuotrauka

J.Gurdonas ir Sh.Yamanaka atrado, jog "subrendusias, specializuotas ląsteles galima perprogramuoti, kad jos taptų nebrandžiomis ląstelėmis, galinčiomis išsivystyti į visus kūno audinius", sakoma komiteto pranešime.

Mokslininkai nori pasinaudoti tuo perprogramavimu ir kurti pakaitinius audinius tokioms ligoms, kaip parkinsonizmas, gydyti ir ligų priežastims laboratorijose tyrinėti.

"Gurdono ir Yamanakos atradimai pademonstravo, kad specializuotos ląstelės tam tikromis sąlygomis gali atsukti atgal vystymosi laikrodį", - pažymima pranešime.

Perprogramuodami žmogaus ląsteles, "mokslininkai sukūrė naujas galimybes ligoms studijuoti ir diagnozės bei terapijos metodams plėtoti", nurodo Nobelio komitetas.

J.Gurdonas 1962 metais pademonstravo, kad DNR iš varlės specializuotų ląstelių, tokių kaip odos ar žarnų, galima panaudoti naujiems buožgalviams "sukurti". Bandymai pademonstravo, kad ta DNR nėra praradusi galios nulemti visų organizmo ląstelių išsivystymą.

Iš pradžių šis svarbus jo atradimas buvo vertinamas skeptiškai, nes nespecializuotos ląstelės virtimas specializuota anksčiau buvo laikomas negrįžtamu procesu.

Tačiau jo teorija buvo priimta, kai ją patvirtino ir kiti mokslininkai.

Sh. Yamanaka EPA nuotrauka

O po daugiau kaip 40 metų, 2006-aisiais, Sh.Yamanaka pademonstravo, kad vienas netikėtai paprastas receptas gali brandžias ląsteles vėl paversti primityviomis, kurias savo ruožtu galima priversti išsivystyti į įvairias specializuotas ląsteles.

Iš esmės tos primityvios ląstelės atitinka embrionines kamienines ląsteles, kurių naudojimas vertinamas prieštaringai, nes tokioms žmogaus ląstelėms gauti reikia sunaikinti žmogaus embrioną. Sh.Yamanakos metodas sudarė sąlygas gauti tokias ląsteles be embrionų naikinimo.

Vos praėjusią savaitę japonų mokslininkai pranešė, kad naudodamiesi Sh.Yamanakos metodu pelių odos ląsteles pavertė kiaušinėliais, iš kurių išsivystė peliukai.

79 metų J.Gurdonas buvo Kembridžo universiteto Magdalietės koledžo ląstelių biologijos profesorius, o šiuo metu dirba Gurdono institute Kembridže, kurį pats įsteigė. 1962 metais gimęs Sh.Yamanaka dirbo Gladstone'o (Gladstouno) institute San Fransiske ir Naros mokslo ir technologijų institute Japonijoje, yra Kioto universiteto profesorius.

Nobelio komiteto sekretorius Goranas Hanssonas sakė, kad prieš laureatų paskelbimą su jais abiem susisiekė.

"Telefonu kalbėjausi su abiem laureatais, jie vienodai džiaugiasi ir (sako, kad) nekantrauja atvykti į Stokholmą", - sakė jis.

„Šitas atradimas iš esmės pakeitė mūsų požiūrį į ląsteles. Anksčiau manė, kad jeigu organizme jos pavirto tam tikromis ląstelėmis – mūsų odos, plaukų ar pan. – reiškia, jos atgal į embrioną, pradines ląsteles pavirsti nebegalėtų, jos kažkokios labai pakitusios. Mokslininkai išaiškino, kad jeigu suteiksime ypatingas sąlygas toms ląstelėms, tai bet kuri diferencijuota mūsų audinių ląstelė – žarnyno ar odos – galėtų pavirsti pradine ląstele, į tokią, iš kokios išsivysto kiekvienas žmogus.

Praktiškai atsirado visa nauja kryptis, vadinamoji ląstelių terapija, tai irgi yra rimtas lūžis medicinoje. Dabar mąstoma taip, kad jeigu audiniai pakitę kažkokiu susirgimu, rimta bėda, tai anksčiau būdavo gydoma vaistais, o dabar galvojama, kad galima tiesiog iš to žmogaus paimti sveikų ląstelių, pervesti į pirmykštę būseną, paauginti mėgintuvėlyje ir pabandyti gydyti jo paties ląstelėmis. Taip, pavyzdžiui, gydomi nudegimai. Tai labai didelis pasiekimas“, – LRT.lt kalbėjo Vilniaus universiteto (VU) Gamtos mokslų fakulteto profesorė Sonata Jarmalaitė.

Nobelio medicinos premijos laureatai šiemet paskelbti pirmieji.

Praėjusiais metais Nobelio medicinos premiją už imuninės sistemos tyrimus, kurie atvėrė naujas galimybes vėžiui ir kitoms ligoms gydyti, gavo amerikietis Bruce'as Beutleris, Liuksemburge gimęs Jules'is Hoffmannas ir kanadietis Ralphas Steinmanas.

Šiemetinė premija abiem mokslininkams bus įteikta gruodžio 10 dieną per Stokholme įvyksiančią iškilmingą apdovanojimų įteikimo ceremoniją.

Nobelio fondas dėl ekonominės krizės sumažino premijas iki 8 mln. Švedijos kronų (930 940 eurų) - nuo 10 mln. kronų sumų, kurios būdavo teikiamos nuo 2001-ųjų.

BNS ir Lrt.lt informacija

Spalio 13, 14 dienomis Menų spaustuvės Juodojoje salėje teatras „Atviras ratas“ rodys jau antrąją ką tik prasidėjusio septintojo kūrybinio sezoną premjerą – spektaklį „1/3 gyvenimo” (pagal Justo Tertelio pjesę). Spektaklio idėjos autorius ir režisierius – Justas Tertelis.Vaidina: Marija Korenkaitė, Vesta Šumilovaitė, Šarūnas Banevičius, Ainis Storpirštis, Vytautas Leistrumas, Jonas Šarkus. Scenografiją ir kostiumus spektakliui kūrė Laura Luišaitytė, muziką – Rita Mačiliūnaitė.

„1/3 gyvenimo” – tai netikėtas spektaklis, kviečiantis teatro žiūrovus pažvelgti į mus supančią realybę iš iracionaliosios ir nepaaiškinamosios – sapnų – pusės. Juk jau seniai visiems žinoma, ir seniai įrodyta, kad trečdalį savo gyvenimo žmogus praleidžia miegodamas, vadinasi, gyvendamas paraleliniame ir nepažiniame sapnų pasaulyje. Sakoma, kad kai kurie žmonės būtent jame susikuria žymiai įdomesnį, spalvingesnį ir patrauklesnį gyvenimą, nei racionalioje realybėje. Ar tai yra iš tiesų, ir ar tai įmanoma, ir jei įmanoma, tai kaip? Būtent šiuos ir daugybę kitų klausimų, susijusių su sapnais, mėgina gvildenti spektaklio „1/3 gyvenimo” kūrybinė grupė.

Naujausioji premjera – bus pirmasis aktoriaus ir dramaturgo Justo Tertelio režisūrinis darbas ir jau trečioji teatre Atviras ratas inscenizuota jo pjesė. 2007 metais buvo pastatyta mono pjesė „PRA. Vieno aktoriaus vienos dalies prasidėjimas” (režisierius Aidas Giniotis), 2010-aisiais – „Sudie, idiotai!” (režisierius Aidas Giniotis).

Paklaustas apie spektaklio kūrybinį procesą, Justas Tertelis pripažįsta, kad „kuriant spektaklį buvo įdomu visai kitaip pasižiūrėti į personažus, t.y. ne sugalvoti, ką jie veikia, ką jaučia, o sugalvoti, ką jie sapnuoja. Juk sapne atsiskleidžia užslėptos baimės ir troškimai. Ar iš sapno galima sužinoti, ką realybėje veikia mūsų personažas, ir ką jis galvoja? Vėliau, atsispirdamas nuo sapnų temos pradėjau, galvoti apie žmoguje esančius ir jį valdančius racionalųjį ir neracionalųjį pradus. Taip susiklojo kelios skirtingos spektaklio plotmės: sapnai ir realybė, protas ir jausmai. Juk kuo daugiau mes vadovaujamės racionalumu, tuo daugiau mums reikia iliuzijos.”

Keliaplanę iliuziją mėginančio apčiuopti ir parodyti spektaklio kūrybinė grupė tvirtina, kad žiūrovas į šį spektaklį turi ateiti pasiruošęs visiems įmanomiems netikėtumams, nes tik atvira sąmone ir atviru žvilgsniu per teatre sapnuojamą kolektyvinį sapną galima mėginti įsibrauti ir į individualius sapnus.

Pirmosios nemigdančios ekskursijos į nepaaiškinamą sapnų pasaulį – jau spalio 13, 14 dienomis, 19 val. Menų spaustuvės Juodojoje salėje.

Bernardinai.lt

Spalio 9 d. 18 valandą Vilniaus Mokytojų namų svetainėje vyks Tarptautinio dainuojamosios poezijos festivalio „Tai–aš“ renginys „Pasidainavimai su Veronika“, kuriame bus pristatyta Juozo Žitkausko knyga „TAI–AŠ. Bardų istorija. Pirmasis tarptautinis festivalis“ ir kompaktinė plokštelė „TAI–AŠ“ (sudarytojas Gediminas Storpirštis). Nemokamą renginį ves dainininkė Veronika Povilionienė.

Knygoje „TAI–AŠ. Bardų istorija. Pirmasis tarptautinis festivalis“ apžvelgti dainuojamosios poezijos žanro ir festivalio pokyčiai, įvykę per dešimtmetį. „Pirmasis festivalis prasidėjo ne koncertais, jis prasidėjo diskusija – kas yra ta dainuojamoji poezija, nuo kada skaičiuoti šio žanro istoriją“, – pasakoja knygos autorius Juozas Žitkauskas.

Rengdamas knygą, šią diskusiją jis įdėmiai perskaitė ir pajuto, jog praėjus beveik dešimt metų, į daugelį tuomet keltų klausimų, apie kuriuos diskutavo Vytautas Kernagis, Sigitas Geda, ir šiandien nėra atsakymų.

„Neįstengtume nubrėžti vienos linijos, tarsi kiekvienas pasiliekame prie savo teiginio. Daugiau yra daugtaškių, negu taškų. Tačiau nepaneigsi, kad pats žanras turi mįslingumo – koncertai, publika, kuri ateina pas mus yra kitokia, o apibrėžti jo specifiką – beveik neįmanoma“, – tikina festivalio vadovas J. Žitkauskas.

Be to, bus pristatoma ir specialiai išleista dviejų dalių kompaktinė plokštelė, kurioje sudėtos geriausios lietuvių ir užsieniečių atlikėjų dainos, skambėjusios ankstesniuose festivaliuose.

Vakare bus dalinamasi prisiminimais ir apie festivalio krikštatėvį – Vytautą Kernagį. „Jau 1968 m. prisimenu V. Kernagį vaikščiojantį Gedimino prospektu su gitara. Tuos jo simboliškos akinukus įsidėmėjo ne vienos kartos žmonės. Juk šio atlikėjo muzika – tai tautos muzika. Galbūt, kai išėjo V. Kernagis, dainuojamoji poezija pasikeitė, juk baigėsi tam tikra era“, – apie tai, kokios mintys bus gvildenamos vakare, užsimena lietuvių liaudies folkloro atlikėja Veronika Povilionienė.

Atlikėja vertina tokius renginius kaip spalio 15 – 21 d. vyksiantis dešimtasis Tarptautinis dainuojamosios poezijos festivalis „Tai–aš“: „Nukultūrėjimo pasaulyje tokia muzika yra šventas reikalas. Šiame festivalyje niekada nekito kokybė – aukštos prabos poezija, dainininkai bei labai gera muzika.“

Bernardinai.lt

Autorius yra evangelikalų bendruomenės Tikėjimo žodis vadovas.

Nieko nėra niekingesnio, kaip pažinimą ir patyrimą pakeisti įsakymais ir pamokymais.Ciceronas

Mintis dėl reakcijos į Romeo Castelluccio spektaklį „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją" pradėjau rašytis dar jo nematęs, o po peržiūros parašiau antrą dalį. Tad jas pateikiu chronologine tvarka. 

Prieš

Kaip krikščionis norėčiau solidarizuotis su Vilniaus vyskupų raginimu dėl tikinčiuosius skaudinančių viešųjų atvaizdų, tačiau negaliu, nes pasigendu nuoseklios argumentacijos ir teologinio pagrindimo. Tiek šis kreipimasis, tiek kai kurių politikų mėginimas įstatymiškai boikotuoti spektaklį paskatino, o iš dalies ir įpareigojo jį pamatyti, idant savo nuomonę susidaryčiau, remdamasis pirmuoju šaltiniu.

Kultūriniai tekstai visų pirma turi būti perskaityti, suprasti ir tik po to interpretuojami. Išankstinės radikalios pozicijos piršimas, traktuojant sceninį kūrinį kaip profanaciją, menkina individo laisvę ir trukdo sąmoningai susiformuoti savo nuomonę. A prioriteigiama, kad visi, kuriems bent kažkiek brangūs šventi dalykai, neturi kito pasirinkimo kaip įsižeisti ir piktintis. Suprantu, kad į vyskupų raginimą turi atsižvelgti kunigai ir jiems pavaldžios religinės organizacijos, todėl nesistebiu dėl pamokslų, smerkiančių spektaklį bei jo kūrėjus, organizuojamų akcijų ir nesankcionuotos protesto akcijos prie Dramos teatro. Tačiau liūdna, kai, pavyzdžiui, ateitininkai imasi kalbėti visų Lietuvos tikinčių vardu, nors tėra vienos konfesijos proteguojama religinė organizacija.

Juolab, kad pačių katalikų gretose požiūriai išsiskiria. Julius Sasnauskas straipsnyje „Ne tie pabūklai. Ir taikinys ne tas" romiai kvestionuoja Vilniaus vyskupų raginimą sąmoningiems katalikams naudotis „visomis įstatymų nedraudžiamomis protesto, boikoto ar kitokiomis poveikio formomis," primindamas, jog „jau kuris laikas visuotinė Bažnyčia oficialiame lygmenyje vengia būti literatūros ir meno kūrinių arbitru, palikdama tikintiesiems galimybę patiems pasirinkti, kas šiose srityse yra vertinga ir kas nepriimtina." Tačiau ne visi katalikai tokie brandūs ir drąsūs kaip pranciškonų vienuolis.

Vienas mano pažįstamas teatralas pasakojo, kad, kilus ažiotažui dėl Castelluccio pastatymo, iš karto ketino parašyti recenziją, kviečiančią dialogui, supratimui ir pakantumui, tačiau jam pasidarė baugu plaukti prieš srovę. Gal po spektaklio išdrįs? Šis jausmas, kaip ir cenzūra, mums gerai pažįstami iš sovietinių laikų. Kadangi esu krikščionis, bet ne katalikas, galiu drąsiau reikšti savo nuomonę, tačiau prisipažinsiu, kad ir man šiek tiek baugu.

Ar neeklezinių visuomenės struktūrų atstovai, šiuo atveju menininkai, turi teisę naudoti ir interpretuoti sakralius tekstus ir atvaizdus taip, kaip jie išmano, ar ne? Jeigu taip, tai kad ir kaip mums beskaudėtų ir kokios subjektyvios ar šlykščios tos interpretacijos bebūtų, reikia jas priimti ir tikėjimą ginti argumentų pagalba. O jeigu ne, tuomet krikščionys turi siekti kuo didesnių įstatyminių galių, kurios leistų nustatyta tvarka cenzūruoti „netinkamą" tekstų ir atvaizdų panaudojimą, o profanacijas apskritai uždraustų. Be abejonės, pastaroji nuostata grąžintų mus į inkvizicinius Viduramžius arba priartintų prie šių dienų musulmoniškų valstybių, kurių teisė remiasi šariatu. Tačiau, rodos, būtent taip sekuliarios visuomenės christianizaciją suvokia kai kurie save krikščionimis pristatantys politikai.

Krikščionybė, mano giliu įsitikinimu, skiriasi nuo islamo, o tiksliau nuo radikaliosios jo pakraipos, tuo, kad santykyje į kitą vadovaujasi meile, atlaidumu, gerumu ir pakantumu, o ne įžeistais jausmais. Paradoksalu, kad Rusijoje muzikinė grupė, protestuojanti prieš valstybės ir bažnyčios sąjungą, neleistinai reiškėsi sakralioje erdvėje, o Lietuvoje be leidimų protestuojantys katalikai gviešiasi cenzūruoti meno erdvę ir pažaboti mūzų pasaulį. Mėgindami išsaugoti valstybės ir bažnyčios „vienybę"?

Režisieriaus pasirinktas pavadinimas eksplikatyviai nurodo, kad jo sceninės refleksijos yra vienaip ar kitaip susijusios su Jėzaus Kristaus asmeniu. Castelluccis savo kūrinio žanrą apibūdina net kaip kristologinį ir teigia, jog sąmoningai meta iššūkį prietaringai tikėjimo sampratai, prilygindamas ją stabmeldystei. Pasak režisieriaus, šis jo pastatymas, kaip, beje, ir pati Biblija, nėra cukraus gabalėlis prietaringiems žmonėms.

Nežinau, ar režisierius yra tikintis, tačiau jo mintys man yra suprantamos, o klausimai - teologiškai legitimūs. Net jei iš tiesų Kristus būtų kryžiuojamas Dramos teatre, labai norėčiau tai matyti savo akimis, kaip moterys iš evangelijų, stebėjusios ant kryžiaus kenčiantį Viešpatį. Būdamas tikinčiu, siekiu pažinti Kristų ne tik Jo išaukštinime, bet, pasak apaštalo Pauliaus, ir jo pažeminime, bendraudamas Jo kentėjimuose.

Po

Tačiau nukryžiavimo ir Viešpaties veido išniekinimo neišvystu. Priešingai, ramus, tačiau dėl Antonello da Messino talento iki kaulų smegenų skrodžiantisSalvator mundi žvilgsnis primena, jog bet kurios šeimos, kaip ir visos žmonijos, kančios nepraslysta pro Išganytojo akis. Vizualinėmis priemonėmis sukurtas emocinis spektaklio krūvis pažadina ne vieną mintį apie kančios problemą. Ar Dievas regi nesibaigiančią kančią ir sizifišką beprasmybę, kurią režisierius scenografiškai vaizduoja pasirinktu sūnaus, pagarbiai tarnaujančio savo nukaršusiam ir ligotam tėvui, motyvu? Stipriausią įspūdį palieka mizanscena, kurioje sūnus desperatiškai glaudžiasi prie Gelbėtojo veido, skambant maldos žodžiams: „Jėzau, Jėzau..."

Epizode, iššaukusiame didžiausią protestą, kuriame vaikai mėto granatas į Kristaus atvaizdą, neįžvelgiu jokios profanacijos. Tiesą sakant, šis vaizdinys yra labai realistinis, o šventvagiškas tiek, kiek šventvagiška yra pati mūsų kasdienybė. Iš tiesų nereikia eiti į Castelluccio spektaklį, idant išvystum kaip į Kristų mėtomos granatos. Užtenka apsižvalgyti aplinkui. Pagaliau pasižiūrėti į savo vidų. Jėzus kryžiuojamas kas dieną. Ne tik netikinčiųjų, bet ir tikinčiųjų Juo. 

Tie, kurie spektaklį prilygino „kultūrinei" pedofilijai, pamiršo, kad religiniame kontekste ji reiškiasi iš tikrųjų. Negirdėjau, kad Castelluci kalbėtų apie šią analogiją. Tačiau girdint granatų dunksėjimą, man ji iškyla. Ar realios kunigų pedofilų aukos, kurioms įvairiose valstybėse Romos katalikų bažnyčia moka milijonines kompensacijas už padarytą žalą, nėra panašios į tuos vaikus, iš nepakeliamo skausmo mėginančius nužudyti Dievo Sūnaus paveikslą, išniekintą šventoje vietoje, t.y. savyje?

Išmatų į paveikslą niekas nemėto. Jomis suteršiamos baltos grindys, balta odinė sofa, baltos miegamojo antklodės. Bet ne piktybiškai, o iš senatvės negalios. Galbūt tai idealistinio jaunosios kartos paveikslo, kuris anksčiau ar vėliau sugriūna, simbolis? Akivaizdu, kad režisierius kalba metaforiškai, pasitelkdamas įvairią simboliką. Spektaklio pabaigoje Jėzaus veidas pajuoduoja, o suplyšus drobei, tezė Tu esi mano ganytojasgrumiasi su antiteze Tu nesi mano ganytojas. 

Nors šioje kovoje nesi yra blankesnis negu esi, pats žiūrovas jau sprendžia, kurią pusę jam pasirinkti. Reikšminga, kad spektaklio kulminacijoje žiūrovas atvedamas iki tikėjimo arba netikėjimo pasirinkimo.

Po vaidinimo teatro fojė sutikau savo klasės draugę. Jos brolio vaikui teko vieno iš berniukų, mėčiusių granatas, vaidmuo. Nors, kiek žinau, ji nėra tikinti, tačiau išsiskiriant prasitarė, jog nori pasivaikščioti viena ir apmąstyti savo santykį į Dievą. Ironiška, kad išeinant iš teatro jai dar teks prasibrauti pro kelią pastojusių šventuolių gretas.

www.btz.lt - Tikėjimo žodžio bendruomenės svetainė

Maltos ordino pagalbos tarnyba ir jaunieji maltiečiai šeštąjį kartą organizuoja nacionalinį labdaros konkursą. Jaunimas kviečiamas padėti visuomenės užribyje paliktiems vienišiems Lietuvos senjorams. Renginio metu surinktos lėšos yra skiriamos „Maistas ant ratų“ projektui bei senolių slaugai.

„Idėjų padėjėjų“ organizatoriai skelbia, jog vargstantiems padėti gali ne tik pasiturintys asmenys, dalintis gerumu gali kiekvienas norintis, tereikia pastangų ir vaizduotės. Tai gali būti ir suorganizuotas šokių vakaras, ir krepšinio turnyras, protmūšis, kepinių mugė, spektaklis, roko koncertas... Idėjų sąrašas yra begalinis!

2011 m. buvo įgyvendinta 60 idėjų, o į konkursą įsitraukė net 20 000 jaunuolių, jų mokytojų bei tėvų. Šiais metais tikimasi dar didesnio dalyvių aktyvumo. Konkurse dalyvaujančių idėjų kūrimą ir įgyvendinimą rodys Lietuvos nacionalinės televizijos (LRT) laida „Tūkstantmečio vaikai“. Daugiausiai lėšų surinkusių, originaliausių, populiariausių idėjų autoriai bus apdovanoti šios laidos metu sausio 4 d. Labdarai lėšos bus renkamos iki gruodžio 25 d.

Detalesnė informacija pasiekiama adresu http://idejospadejejos.lt

Bernardinai.lt

Jonathan Düring OSB. Su smurtu susidūrus. Krikščioniškieji savigynos principai. Iš vokiečių kalbos vertė Lolita Panzer.– Vilnius: Všį Bernardinai.lt, 2012, - 144 p.

Knygos Su smurtu susidūrus viršelis

Pasklaidyti

„Bernardinai.lt“ bibliotekoje naujiena - Jonathano Düringo knyga „Su smurtu susidūrus. Krikščioniškieji savigynos principai“.

Nedidelės apimties, neįmantriu stiliumi parašyta labai svari knyga, atsakanti į vieną aktualiausių šiandienos klausimų - kaip mes, krikščionys, turime reaguoti į smurtą? Kaip nutinka, kad patys tampame ne smurto tirpdytojais, bet jo šaltiniu?

Pasak knygos autoriaus, šiandien didžiulę žalą daro krikščionybei klaidingai priskiriamas įsitikinimas, jog tikintis žmogus turi būti pasyvus smurto atžvilgiu ir susitaikyti su aukos vadimeniu.

Vokiečių vienuolio įsitikinimu, autentiškas atsakas į smurtą – jo sustabdymas ir perkeitimas. Tačiau tam pirmiausia turime  suprasti smurto fenomeną ir tai, kad vienintelis priešnuodis jam - pagarba asmens orumui.

Dvasininkas sielovadininkas, pedagogas, teologijos mokslų daktaras, aikido meistras Jonathanas Düringas OSB gimė 1960 metais. 1983 metais įstojo į benediktinų vienuolyną, o 1997-aisais apgynė teologijos daktaro disertaciją krikščioniškos laikysenos smurto atžvilgiu tema. J. Duringas vadovauja rekolekcijoms, dvasinėms konferencijoms, skaito pranešimus mokslinėse konferencijose, rašo knygas, kuriose Bažnyčios ir visuomenės problemas nagrinėja remdamasis ne tik teologijos, bet ir psichologijos, sociologijos mokslų įžvalgomis, taip pat remiasi ir savo, kaip aikido meistro, patirtimi. „Su smurtu susidūrus: krikščioniškos savigynos principai“ – žymiausia jo knyga, itin palankiai sutikta Vokietijoje, viliamės, jog atkreips ir Lietuvos skaitytojų dėmesį.

Galima sakyti ir taip: vokiečių vienuolio ir teologo knyga – įtaigus pal. Jurgio Matulaičio principo „Nugalėkime blogį gerumu“ išskleidimas. Krikščioniška savigyna smurto akivaizdoje, pasak autoriaus, turi daug bendro su rytietiškais kovos menais, o Kalno pamokslas – tai neprarandanti svarbos gyvenimo programa visų laikų žmonėms. 

Pateikiame nedidelį fragmentą iš knygos:

„Kas nori išdrįsti atrasti save, turi atsisakyti noro sau patikti.“ Šis posakis daugelį metų kabėjo mano vienuolyno celėje. Diena iš dienos jis primindavo man, kad savęs atradimo kelias nebūtinai lydimas malonių jausmų. Šiuo keliu galima eiti tik būnant nuoširdžiam su savimi. Tačiau atsisakymas sau patikti dar nereiškia, kad turiu savęs nemėgti. Priešingai. Atsisakymas vertinti ir teisti man teikia tvirtą pagrindą priartėti prie tiesos apie save, nebijant, kad, pasipiktinęs savo įtartinais motyvais, abejotinomis fantazijomis, netyrais jausmais bei paslėptais troškimais, nuo jos nusigręšiu. Jei su nuoširdžiu tiesumu neišsižadu šios tiesos apie save, matau, ko pats iš savęs galiu tikėtis ir kam esu pasiruošęs. O tai man dažniausiai visiškai nebepatinka. Be to, man kas kartą vis mažiau norisi iškelti į dienos šviesą ir panašias kitų žmonių savybes.

Jėzaus žodžiai apie krislą ir rąstą akyse man dar labiau padeda apsisaugoti nuo pagundos spręsti savo problemas, perkeliant jas kitiems žmonėms. Būdamas noviciate, vienais metais išgyvenau ypač sunkią krizę. Man labai padėjo lakoniška novicijų mokytojo pastaba: „Jonathanai, tegul neerzina Tavęs Tavo brolyje tai, kas Tau pačiam nesiseka.“ Kitą kartą jis man tarė: „Brolis, dėl kurio kyla daugiausia sunkumų, tau yra pats svarbiausias. Nes jis daugiausia papasakoja apie Tave patį.“ Šiuose žodžiuose slypi gili tiesa, atsiradusi iš ilgametės patirties. Vos tik įveikus kokią nors savo paties problemą, man nebetrukdo ir brolio problema. Visiškai ramiai galiu imtis kitos – asmeninės – problemos..." 

Knygą galite įsigyti ČIA

Bernardinai.lt

Vatikane baigiasi istoriniu vadinamas teismo procesas. Vienas artimiausių popiežiaus Benedikto XVI aplinkos žmonių, buvęs liokajus Paolo Gabriele šeštadienį nuteistas kalėti 1,5 metų, nes pavogė ir į viešumą nutekino asmeninius pontifiko dokumentus, kuriuose aptariamos katalikų Bažnyčios problemos. Tačiau kai kurie apžvalgininkai sako, kad sunkumai Vatikane tuo neišsispręs, o Romos kurijoje būtinos permainos. Kiti teigia, kad situacija nėra tokia bloga.

Kai 2005-aisiais vokiečių kardinolas Jozefas Ratzingeris išrenkamas katalikų Bažnyčios popiežiumi, visuomenėje kyla entuziazmo banga. Akademinėje bendruomenėje vadinamas vienu didžiausių XX amžiaus intelektualų, ekologijos entuziastas, plataus požiūrio teologas, pasivadinęs Benedikto XVI vardu, sulaukia teigiamų atsiliepimų net iš tų, kurie iš pirmo žvilgsnio bažnyčią aplenkia iš tolo. „Jo išrinkimas – gera žinia. Jis palankus intelekto ir kultūros žmonėms“, – teigia Italijos postkomunistų vadovas Massimo D`Alema.

Dar džiaugsmingiau nusiteikę patys tikintieji, kuriems šis konklavos sprendimas nėra netikėtas. Popiežius neapsiriboja katalikais – aktyviai bendrauja su kitų konfesijų krikščionimis, lanko musulmonų religinius lyderius, organizuoja ir susitikimus su ateistais. Tačiau jau per įvesdinimo į tarnybą pamokslą Benediktas XVI kreipiasi į tikinčiuosius šiais žodžiais: „Melskitės už mane, kad bailiai nebėgčiau nuo vilkų“. Šios eilutės tampa pranašiškos, ir nė pats pontifikas neįtaria, kaip arti jo bus prisėlinę vilkai.

„Manau, kad tai pats didžiausias pastarųjų metų Vatikano įvykis. Jau šimtą metų nebuvo taip nutikę, kad toks artimas popiežiui žmogus būtų įtraukas į tokį reikalą. Pagrindinis man iškylantis klausimas šiame skandale – kaip tai išvis įmanoma ir kodėl liokajus tai padarė. Teismas nėra pilnai atsakęs į šiuos klausimus“, – sako Andrea Tornielli, vatikanistas, italų dienraščio „La Stampa“ Vatikano apžvalgininkas.

Dar šių metų pavasarį Italijos, o vėliau ir pasaulio žiniasklaida kalbėjo apie tai, kad Vatikane areštuotas 46-erių Paolo Gabriele už tai, kad iš popiežiaus kabineto į viešumą nutekino popiežiaus ir jo asmeninio sekretoriaus laiškus ir asmeninius užrašus.

Šis įvykis sulaukė dvigubos nuostabos. Pirma – kaip teigė kai kurios žiniasklaidos priemonės, paviešinta medžiaga atskleidė piniginę korupciją, neūkiškumą ir vidinius Vatikano konfliktus.

Antras ne ką mažiau įdomus dalykas – P. Gabriele yra vienas iš artimiausių popiežiui žmonių – vadinamasis liokajus. Šiam skandalui, kurį vieni laiko žygdarbiu, kiti – paprasčiausia vagyste ir išdavyste, prilipo „Vatileaks“ pavadinimas, prisimenant garsiuosius „Wikileaks“ atvejus. Taigi Romos kurija – pagrindinė Katalikų Bažnyčios institucija – vėl atsiduria dėmesio centre.

„Romos kurija sudaryta iš įvairių kongregacijų, iš jų vadovų, taip pat iš valstybės sekretoriato ir panašių institucijų, – pasakoja Vytautas Ališauskas, istorikas, buvęs Lietuvos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius prie Šventojo sosto. – Tai gana sudėtingas mechanizmas, jo uždavinys – užtikrinti visuotinės Bažnyčios sėkmingą funkcionavimą. Be abejo, Romos kurija yra artimiausia popiežiaus bendradarbių aplinka. Jis nurodo ar pasiūlo – nelygu kokia jo valia – tam tikrus sumanymus atitinkamai kongregacijai ar komisijai, arba savo artimiausiems tiesioginiams bendradarbiams, pvz., valstybės sekretoriui. Esu pats susidūręs su valstybės sekretoriatu, kuris yra atsakingas už gausybę išorinių Bažnyčios reikalų, už santykius su valstybėmis ir t.t., tai palyginti nedidelis darinys ir žmonės ten dirba labai intensyviai, yra apkrauti.“

V. Ališauskas: tikrųjų priežasčių ir aplinkybių niekada nesužinosime

Romos kurijoje išskirtinėmis galėtume vadinti popiežiaus liokajaus pareigas. Jis – vienas iš nedaugelio pasauliečių, kurių Vatikaną saugantys šveicarų sargybiniai nesustabdys prie popiežiaus kabineto durų. Į popiežiaus privačias patalpas gali patekti tik liokajus, keturios vienuolės ir du sekretoriai. Tad nenuostabu, kad pasitikėjimas liokajumi turi būti nepriekaištingas.

„Lietuviškas žodis „liokajus“ turi tokių neigiamų atspalvių. Tai yra tiesiog asmeninis tarnas, jis nėra joks pareigūnas. Tai yra žmogus, kuris padeda popiežiui tvarkyti buitinius elementarius dalykus. Kaip juokais sakoma: paduoda arbatą, kai popiežiui jos reikia, ir tiek. Lietuviškai jį galbūt vadintų asistentu“, – sako V. Ališauskas.

P. Gabriele namuose rasta per tūkstantį nuskaitytų ar nufotografuotų dokumentų, paimtų, kaip įtariama, nuo popiežiaus stalo. Tikslios to priežastys iki šiol nežinomos. Pats buvęs popiežiaus liokajus iš pradžių teigė veikiantis Šventosios Dvasios vedimu ir norėjęs atkreipti dėmesį į esą įsigalėjusią biurokratiją Romos kurijoje. Taip pat – apsaugoti pontifiką, kuriuo, jo manymu, yra „manipuliuojama“.

Tačiau kodėl nuspręsta tai daryti tokiu būdu, tuo labiau, puikiai suvokiant, jog įtariamojo paieškos ilgai netruks. Tiesaus šviesaus atsakymo laukia ne tik laikraščių skaitytojai, bet ir patys apžvalgininkai. Buvęs Lietuvos ambasadorius prie Šventojo Sosto V. Ališauskas mano, kad tikrųjų „Vatileaks“ bylos priežasčių ir aplinkybių niekada nesužinosime.

„Kas jį suviliojo – ar jis iš tiesų buvo suklaidintas, kaip kad dabar bando teisintis, kad tiesiog norėjo padėti popiežiui, kuriam, jo nuomone, galbūt trūko ryžto spręsti kai kurias blogybes; ar buvo kaip nors paveiktas morališkai arba finansiškai – šito mes turbūt nesužinosime. Oficiali gynybos versija – kad turėjo pačių geriausių ketinimų, tiesiog matydamas tam tikrą biurokratinės aplinkos užkietėjimą, norą nespręsti iškilusių problemų Bažnyčioje, ėmėsi tokių radikalių veiksmų. Be abejo, čia būta išankstinio susitarimo su žurnalistu, kuris paskui parašė tų dokumentų pagrindu knygą“, – teigia V. Ališauskas.     

Laiškai ir užrašai paviešinti knygoje   

Šių metų gegužę atgarsio susilaukė italų žurnalisto ir rašytojo Gianluigi Nuzzi knyga „Sua Santita“ – „Jo Šventenybė“, kurioje būtent paviešinami nutekinti Benedikto XVI laiškai ir asmeniniai užrašai, taip pat – pokalbiai su savo tapatybės nenorėjusiais atskleisti informacijos šaltiniais, kurie pasakojo apie problemas Romos kurijoje.

G. Nuzzi žiniasklaidai teigė, kad tie šaltiniai – patys įvairiausi. Vienas pagrindinių – tai slapyvardžiu „Marija“ pasivadinęs asmuo, kuris, kaip teigė žurnalistas, suteikdavo informacijos vakarais, Šv. Petro bazilikos šešėlyje. Ar tarp informacijos šaltinių buvo ir P. Gabriele, G. Nuzzi nenorėjo komentuoti. Tačiau stebėtojams iš šalies atsakymas beveik aiškus. Vatikanas žurnalisto knygą pavadino „nusikalstama“ – dėl nutekintų asmeninių dokumentų bei šmeižto.

„Jo Šventenybėje“ rašoma apie daugybę skandalų Vatikane. Kaip pabrėžia G. Nuzzi, pagrindinės iškeliamos problemos – tai pedofilija, slapti nužudymai, taip pat ir pinigų plovimas, korupcija ir įvairūs grasinimai.

Kalbėdamas apie šią knygą, V. Ališauskas tikina, kad Bažnyčios istorijoje būta sunkesnių momentų ir didesnių, rimtesnių skandalų, o G. Nuzzi knygoje nieko siaubingo nemato.

„Aš tą knygą perverčiau – neradau ten nieko labai sukrečiančio, veikiau atvirkščiai – popiežius ir katalikų Bažnyčia čia pasirodo dar palyginti teigiamoje šviesoje, nes problemos keliamos, popiežius, akivaizdžiai matome, gauna svarbesnius skundus ar prašymus“, – sako istorikas V. Ališauskas.

Tuo metu dienraščio „La Stampa“ apžvalgininkas, vatikanistas A. Tornielli pripažįsta, kad knygoje pateikti kaltinimai – labai rimti, tad reikia atskiro tyrimo, kuris nustatytų, kiek jie yra realūs. Tuo pačiu A. Tornielli mano, kad knygoje – nemažai klaidinamų interpretacijų.

„Tai sunkūs kaltinimai, tikrai neturiu supratimo, ar tai, kas pateikta knygoje, yra tiesa, bet manau, kad tie patys Vatikano teisėjai turėtų tai ištirti. Knygoje daugybė dokumentų, bet iš jų sunku suprasti, ar tai, kas rašoma, yra tiesa, ar ne. Laiškai, privati korespondencija iš tiesų pristato situaciją Romos kurijoje, bet jei rašau laišką, kuriame išsakau nuomonę ar bandau pateikti faktus, tai dar nereiškia, kad visa tai, ką rašau, privalo būti tiesa. Todėl ir manau, kad reikalingas tyrimas. P. Gabriele pasielgė kaip vagis. Tačiau manau, kad su jo teismu problemos tikrai neišsispręs, – sako žurnalistas A. Tornielli. – Katalikai jaudinasi dėl popiežiaus, jis šiuo metu tikrai kenčia dėl šios situacijos, kaip ir dėl „Vatileaks“. Taip pat manau, kad katalikai turi ne kokią nuomonę apie tai, kokie dalykai dedasi aplink popiežių ir Romos kurijoje.“

A. Tornielli: yra problemų Romos kurijos darbe

Pasak jo, viena didžiausių egzistuojančių problemų Vatikane, kuri galėjo pastūmėti ir popiežiaus liokajų viešinti dokumentus, – tai nesusikalbėjimas pačioje Romos kurijoje bei komunikacijos su išoriniu pasauliu stoka.

Kada Bažnyčiai iškyla sunkumų ar jos atstovai sulaukia neigiamo žiniasklaidos dėmesio, atsakingi asmenys dažnai nesugeba tinkamai paaiškinti, pakomentuoti ar pristatyti visuomenei vienokių ar kitokių dalykų.

Pasak apžvalgininko, net ir pačioje kurijoje netyla diskusijos apie tai, kad šioje srityje reikia permainų.

„Yra problemų Romos kurijoje, jos darbe – visų pirma, tai santykiai tarp skirtingų įstaigų, taip pat sekretoriatų. Su jų valdymu ten yra sudėtinga situacija, čia reikia permainų. Tai ne vien mano nuomonė, apie tai labai diskutuojama pačioje kurijoje – per 7-erius Benedikto XVI pontifikato metus buvo problemų dėl tinkamo valdymo, tai yra žinoma. Manau, kad trūksta ryšio tarp popiežiaus ir skirtingų įstaigų. Taip pat yra problematiška su realiu įvykių nušvietimu tarptautinėje plotmėje, išorine komunikacija. Per popiežiaus pontifikato metus būta daug sunkumų kalbant apie komunikaciją ir tą mes žinojome dar prieš P. Gabriele atvejį“, – tvirtina dienraščio „La Stampa“ vatikanistas A. Tornielli.

Nesusikalbėjimo ir viešųjų ryšių problemą vokiečių žurnalistui Peteriui Seewaldui buvo pripažinęs ir pats Benediktas XVI. Tiesa, apžvalgininkų nuomone, šioje srityje per kelis dešimtmečius katalikų Bažnyčia gerokai pasikeitė. Pradžią davė Jonas Paulius II, kuris buvo pirmas popiežius, dalinęs žurnalistams interviu, kada skrisdavo lėktuvu.

Septintajame dešimtmetyje vykusio Vatikano II susirinkimo dokumentuose nurodoma, kad komunikacija yra „Dievo dovana“, kuria būtina naudotis. Galų gale Jozephas Ratzingeris, dar būdamas kardinolu, tapo pirmuoju istorijoje tokio aukšto rango dvasininku, išleidusiu interviu knygą su tuo pačiu žurnalistu P. Seewaldu.

Šiandien tokių pontifiko ir žurnalisto knygų yra trys, ir jose popiežius atvirai atsako į visus tiek lengvus, tiek provokacinius tautiečio klausimus. Prieš šimtą metų toks dalykas būtų sensacingas. Tačiau tokie teigiami poslinkiai, atrodo, kol kas tėra keleto asmenybių darbo vaisius, o visuotinei Bažnyčiai dar yra ko mokytis.

L. Ulevičius: trūksta dialogo

Viešųjų ryšių specialisto Liutauro Ulevičiaus teigimu, iš Bažnyčios pusės dažnai trūksta dialogo.

„Krikščionių bažnyčia neišvengiamai turės specializuotis arba labai individualizuoti savo kalbėjimą. Pavyzdžiui, jeigu krikščionių dvasininkai kalba su savo tiesiogine bendruomene, tikinčiaisiais – apeigų dalyviais, dar kokiu būdu suburtais į vieną vietą, tai natūralu, kad jie turi teisę ir gali kalbėti aštriau, griežčiau ir labiau pamokomai.

Tuo metu kalbantis su visuomenės nariais, kurie su Bažnyčia turi daug menkesnius santykius nei tikrieji nariai, pavyzdžiui, kitų religinių bendruomenių atstovais, netikinčiais asmenimis, natūralu, kad viešojo kalbėjimo logika sakytų, kad tokiu atveju jų nuostatos ir veiksmai turi būti žymiai nuosaikesni. Tai šioje vietoje klausimas – kaip jiems užtikrinti šiuolaikiško dialogo galimybę. Būtent dialogo, o ne vienpusiškos nuomonės reiškimo.

Nes Bažnyčia čia turi tokią esminę vidinę problemą, susijusią su autokratijos principais, kai popiežius iš esmės valdo visą bendruomenę savo tiesioginiais įsakais, jokios demokratijos Bažnyčioje iš esmės nėra ir pagal apibrėžimą negali būti. Kaip popiežius visos Bažnyčios mastu, taip vyskupai vyskupijos mastu yra tiesioginiai valdovai. Jie turi suvokti, kad šiuolaikiniame pasaulyje tas autokratinis modelis veikia mažų mažiausiai su didelėmis išlygomis, o aš sakyčiau, praktiškai visai nepasiteisina.

Tai šioje vietoje didžiausia problema Bažnyčiai yra mąstymo pobūdžio pasikeitimas, jie turi pradėti klausyti ir įsiklausyti į savo bendruomenę, kas yra sudėtinga grynai iš psichologinės pusės. Bažnyčiai buvo įprasta, kad pakakdavo pasakyti savo nuomonę ir ji tapdavo įrašyta tiesa. Tačiau dabartinėje visuomenėj Bažnyčia nebegali leisti sau taip elgtis, nes tiesiog ta abejonės dalis yra tiek daug išaugusi, kad vienpusiškas ir tiesmukas teigimas kažkokių tiesų jų nepagrindžiant, neįtikinant savo bendruomenės tampa nuolatinė problema ir mažina tikinčiųjų dalį“, – įsitikinęs viešųjų ryšių specialistas L. Ulevičius.

Tuo metu Kauno arkivyskupijos atstovas spaudai Darius Chmieliauskas teigia, kad Bažnyčios viduje ir išorėje komunikacija vyksta, ir kiekvienais metais čia pasiekiama vis geresnių rezultatų.

„Prieš metus viename kongrese Vatikane esu girdėjęs įvairius pasaulio žurnalistus dalijantis įspūdžiais iš darbo su aukščiausiomis bažnytinėmis organizacijomis. Korespondentai ir apžvalgininkai iš JAV, kurie pasakojo apie tuos atvejus, kurie buvo ypatingai karšti – susiję su pedofilijos klausimais ir panašiai, tai jie pastebėjo, kad progresas yra iš tiesų labai didelis. Dar prieš dešimtmetį, kai iškilo pirmieji ypatingai jautrūs atvejai, Bažnyčios atstovų laikysena buvo daug labiau pasimetus ir atsargesnė, vėliau ji kito į vis didesnį atvirumą ir pakankamai aiškų norą bendradarbiauti su žiniasklaida ten, kur yra įmanoma. Reikia ieškoti tos kalbos, kurią žmogus supranta – tai yra užduotis ir ganytojui, ir kiekvienam tikinčiajam bandyti atrasti tokią kalbą, tokį veikimo būdą, kuris būtų tinkamas perduoti žinią, susikalbėti su kitu.

O tai, kad sakoma: katalikams kalbėkim griežtai apie moralės normas, o sekuliariai visuomenei kalbėkime švelniai, nekalbėkime apie kažkokias moralines tiesas, tos tiesos Bažnyčios akimis galioja kiekvienam – nori jas priima, nori – nepriima, bet, aišku, su netikinčiu žmogumi ar ieškančiu, bandančiu pažinti tikėjimą, Dievą kalbėsi kitaip nei su Bažnyčios senbuviu.

Jeigu kalbėtume apie tikėjimo tiesas, Bažnyčios mokymą, taip, jis yra suformuluotas, bet net pačiais pamatiniais tikėjimo klausimais Bažnyčioje vyksta daug įdomių diskusijų. Noras parodyti Bažnyčią kaip autoritarinę instituciją yra ženklas, kad žmonės arba nėra pabandę suprasti, arba nenori suprasti, kokia ta institucija yra. Ji daug labiau panaši į šeimą nei į autokratiją.

Taip, tėvo žodis man svarbus, įdomus, ypač jei tėvas pasižymi išmintimi ir amžiumi, aš įsiklausau į jo žodį. Labai sudemokratėjusiame pasaulyje tai galbūt labai sudėtinga suprasti, bet pati demokratija pripažįsta, kad ji nėra tobula sistema ir valdymo forma. Ir tai, kad gali būti ne visai demokratiška tokia, kokia yra Bažnyčia, tai nereiškia, kad ji būtinai turi būti autokratiška“, – sako Kauno arkivyskupijos atstovas spaudai D. Chmieliauskas.

Struktūrinių pokyčių nesitikima

Grįžtant prie popiežiaus liokajaus istorijos – tai dar vienas įvykis, kuriame, nesvarbu, kas teisus, kas ne, Bažnyčia susiduria su viešumo iššūkiu. Visi kalbinti pašnekovai sutinka, kad geri dalykai, nuveikti darbai ne taip sulaukia visuomenės dėmesio kaip klaidos, nors ir nedidelės. Taigi klausimas, ar iš tiesų Romos kuriją apėmusi gili krizė, ar tai tėra pernelyg sureikšminama istorija – lieka atviras.

Kalbant apie liokajaus bylą, A. Tornielli spėja, kad Benediktas XVI jam suteiks malonę ir atleis nuo, kaip manoma, ketverių metų laisvės įkalinimo bausmės. Kitų nuomone, popiežius greičiausiai suteiks dvasinį atleidimą, bet į teismo procesą nesikiš.

Ar bus struktūrinių pokyčių Romos kurijoje po šio incidento? V. Ališausko manymu, šis įvykis nėra toks reikšmingas, kad kas nors iš esmės keistųsi.

„Galiu tik spėti žmogiškai, kad privatūs ar slapti, konfidencialūs dokumentai nebus palikinėjami ant stalo, bet nemanau, kad būtų struktūrinių pokyčių, nes tikriausiai tie dalykai nereikalauja struktūrinių pokyčių.

Dar kartą norėtųsi pakartoti, kad toje medžiagoje, kuri buvo išviešinta, nėra kažkokių sukrečiančių dalykų, tik tokie privatūs. Kadangi žmonės mažai žino apie Vatikano funkcionavimą, tai jiems buvo smalsu, kas kokį sprendimą priėmė, pas ką nuėjo. Kaip britai domisi Karalienės gyvenimu, taip Romoje žmonėms įdomus Vatikano gyvenimas“, – sako buvęs Lietuvos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius prie Šventojo sosto.

Didžiausia ir seniausia pasaulyje institucija ir bendruomenė – katalikų Bažnyčia, ko gero, visada bus dėmesio centre. Kaip pastebima, tam įtakos turi ir sekuliarėjanti visuomenė, ir faktas, kad iš žmonių, kurie nesustodami propaguoja tokius dalykus kaip tikėjimas, dora ar sąžiningumas, ir tikimasi daugiau.

Pasakojimas transliuotas spalio 5 dieną, nuosprendžio P. Gabriele paskelbimo išvakarėse, LRT Radijo laidoje „Ryto garsai“.

Likus mažiau nei savaitei iki Seimo rinkimų ir 10 dienų iki 2013 metų biudžeto projekto pateikimo Seimui termino pabaigos, premjeras Andrius Kubilius tikina, kad Vyriausybė kitų metų biudžeto projektą pradės svarstyti, kai jį suderins ministerijos.

"Vyriausybė svarstys biudžetą tada, kai jis bus baigtas derinti tarp atskirų ministerijų", - pirmadienį po Vyriausybės pasitarimo žurnalistams sakė A.Kubilius.

"Matysime, čia nėra didesnių problemų", - atsakydamas į klausimą, ar iki spalio 17 dienos Vyriausybė biudžeto projektą spės pateikti Seimui, teigė premjeras.

Finansų ministerija kartoja nežinanti, kada 2013 metų biudžeto projektas bus pateiktas Vyriausybei. Finansų ministrės patarėja Rasa Jakilaitienė BNS pirmadienį sakė dar nežinanti, kada dokumentas bus galutinai parengtas. Tokį pat atsakymą ji kartojo ir praėjusią savaitę.

Paprastai dokumentą Vyriausybė svarsto apie dvi savaites, o Seimui jis turi būti pateiktas vėliausiai spalio 17-ąją.

Prieš 2008 metų Seimo rinkimus tuometinė socialdemokratų vadovaujama Vyriausybė 2009 metų biudžeto projektą pradėjo svarstyti spalio 8-ąją. Tačiau viešai tuometinio projekto duomenys buvo atskleisti tik spalio 13-ąją, praėjus dienai po Seimo rinkimų.

Praėjusią savaitę A.Kubilius teigė, kad Lietuva turi gyventi pagal išgales.

"Biudžetą svarstysime laikydamiesi labai aiškių principinių nuostatų, o principinės nuostatos yra tai, kad Lietuva ir toliau turi tęsti labai atsakingą finansų politiką. O atsakinga finansų politika reikalauja, kad išlaidos būtų subalansuotos su pajamomis. Mes negalime leisti sau gyventi ne pagal išgales, ir krizės pamoka šiuo klausimu yra pati efektyviausia", - prieš savaitę žurnalistams sakė A.Kubilius.

Jis priminė, kad šiuos metus Lietuva planuoja baigti su 3 mlrd. litų valdžios sektoriaus deficitu, kitais metais planuojama turėti apie 2,5 mlrd. litų deficitą.

"Šiuo atžvilgiu bet kokie siūlymai didinti kurias nors išlaidas neturėtų kirstis su bendra strategine politika - gyventi pagal išgales", - pabrėžė Vyriausybės vadovas.

Vyriausybė pirmadienį iš esmės pritarė, kad būtų sukurta nepriklausoma Ignalinos atominės elektrinės (IAE) eksploatavimo nutraukimo agentūra.

"Mūsų siūlymui įsteigti nepriklausomą Ignalinos atominės elektrinės uždarymo agentūrą pritarė Vyriausybė. Energetikos ministerija artimiausiu metu turi pateikti atitinkamus teisės aktus. Tai viena iš sričių, kur Lietuva buvo kritikuojama, kad nėra nepriklausomo uždarymo valdymo", - po Vyriausybės pasitarimo žurnalistams sakė Ministro pirmininko tarnybos kancleris ir darbo grupės vadovas Deividas Matulionis.

Energetikos ministras Arvydas Sekmokas anksčiau yra sakęs, jog IAE uždarymo projektų priežiūrą bei europinės paramos lėšų administravimą ketinama perduoti specialiai įkurtai Centrinei projektų valdymo agentūrai (CPVA).

Be to, iki agentūros įsteigimo pratęsta specialios darbo grupės veikla, atnaujinant jos sudėtį. Pasak D.Matulionio, artimiausiu metu planuojama pateikti kandidatūras į darbo grupę.

D.Matulionis BNS anksčiau sakė, kad prieš metus sudaryta darbo grupė koordinavo darbą tarp institucijų ir pateikė Lietuvos poziciją visoms ES narėms bei ES Tarybos sekretoriatui dėl IAE uždarymo finansavimo naujoje finansinėje perspektyvoje - 2014-2020 metais. Anot jo, procesas iš esmės baigtas - tikimasi, kad lapkričio mėnesį ES Vadovų Taryboje valstybių vadovai turėtų sutarti dėl finansinės perspektyvos paketo 2014-2020 metais.

D.Matulionis kol kas sakė nežinantis, ar ketinama ieškoti pamainos dabartiniam derybininkui su Europos Komisija (EK) Neilui Tankevičiui, kuris paskirtas Lietuvos ambasadoriumi Estijoje.

"Bus atnaujinta darbo grupės sudėtis. Ar bus derybininkas, ar bus kažkas kitas, sunku pasakyti. Mano nuomone, dar kartą pradėti važinėti per Europos Sąjungos valstybes, nėra artimiausiu metu jokios prasmės. Tas buvo padaryta ne vieną kartą, visos valstybės donorės buvo aplankytos, pateikta mūsų problematika. Supratimas tikrai yra gerokai didesnis negu buvo prieš metus",  - sakė D.Matulionis.

N.Tankevičius BNS anksčiau sakė, jog ES Vadovų Taryba bus pagrindinis derybų etapas, siekiant Lietuvai užsitikrinti "adekvatų" finansavimą IAE uždarymui.

EK 2011 metų lapkritį pasiūlė IAE uždarymui iki 2017 metų skirti 210 mln. eurų vietoj Vyriausybės prašomų 770 mln. eurų. Premjeras Andrius Kubilius yra ne kartą pareiškęs, kad toks EK siūlymas yra nepriimtinas, nes kyla abejonių dėl jo atitikimo Lietuvos stojimo sutartyje užfiksuotiems įsipareigojimams.

Europos Vadovų Tarybos susitikimas vyks lapkričio 22-23 dienomis - jame dėl daugiamečio biudžeto toliau derėsis ES valstybių ir vyriausybių vadovai.

Beveik 25 000 bežemių valstiečių bei neturtingų darbininkų iš Centrinės Indijos valstijų jau savaitę žygiuoja į šalies sostinę Naujajį Delį. Tokiu būdu stengiamasi šalies vyriausybės vykdomą žemės reformą pakriepti vargingų visuomenės sluoksnių naudai.

Panašaus masto eitynių Indija matyt nematė nuo 1930-ųjų, kai Mahatma Gandis vedė tūkstančius indų garinti jūros druskos, šitaip išreiškiant taikų pasipriešinimą kolonistams britams. Šįkart indai protestuoja prieš savo pačių valdžią. 350 kilometrų žygis, kurio organizatoriai tvirtina jam ruošęsi kelis dešimtmečius, skirtas įrodyti šalies vyriausybei, kad milijonams žmonių reikalingas vos nedidelis žemės plotelis tam, kad jie taptų nepriklausomi nuo išmaldų ar valstybės paramos.

„Valstybė skiria didžiules teritorijas korporacijoms ir statybų bendrovėms, tačiau tvirtina neturinti laisvos žemės skurdžiams. Norime kovoti su šia diskriminacija“, – sako žygio organizatorius Radžagopal P. V.

Dienomis 40 laipsnių karštyje žygiuojantys žmonės patiria nemažai sunkumų, dalis jų jau ilgai kenčia nuo prastos mitybos. Tad norint išlaikyti žygiuojančiųjų valią bei discipliną, žygio organizatoriai skirsto žmones į mažas grupeles. Kiekviena iš jų turi maistu, nakvyne bei pavargusių kojų gydimu besirūpinančius atstovus. Maistą, gėrimus bei būtinus rakandus, kuriems žygio dalyviai taupė beveik trejus metus, gabena kartu riedantys sunkvežimiai. Visgi nuotaika pakili.

„Esu tikras, kad iš šio žygio turėsime kokios nors naudos. Pakaktų ir nedidelio žemės lopinėlio namams pasistatyti, tai mums būtų jau didelis pasiekimas. Nueisime visą kelią iki Naujojo Delio, net jei tai truktų daugiau kaip mėnesį“, – teigia žygio dalyvis Bola Das.

Žemės nuosavybė Indijoje – viena rimčiausių politinių problemų, dėl laisvos žemės kaunasi iš jos pasipelnyti norinčios statybų ir verslo kompanijos bei žemdirbiai, kuriems nedideli žemės ploteliai dažniausiai reiškia vienintelį pragyvenimo šaltinį.

Karolis Kaupinis, LRT Televizijos naujienų tarnyba 

Vilniaus universitetas ir Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas kviečia į tarptautinę mokslinę konferenciją „Petras Skarga SJ ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kultūra. 10-ieji Jurgio Lebedžio skaitymai“. 

Konferencija skirta pirmojo Vilniaus universiteto rektoriaus Petro Skargos 400-ųjų mirties metų sukakčiai pažymėti. Plati ir įvairiapusiška P. Skargos veikla Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir jos įtaka Lietuvos kultūrai iki šiol yra žinoma palyginti menkai. Konferencijoje bus skaitomi pranešimai, atveriantys šio didžio katalikiškosios reformos vyro kūrybą, gyvenimą, veiklą, susijusius su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, Lietuvos jėzuitų provincija, Vilniumi, Vilniaus universitetu. Bus aptariami Lietuvoje rašyti P. Skargos veikalai, homiletika, jo organizacinė, poleminė veikla, religinio reformatoriaus, teologo, Bažnyčios unijos rėmėjo ir kitos veiklos sritys, pateikiami naujausiais tyrimais paremti šiuolaikiniai jų vertinimai, istorinio konteksto tyrimai. Pranešimus skaitys Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos mokslininkai.

Konferencija vyks Vilniuje, 2012 m. spalio 11-12 dieną, Vilniaus universitete, Universiteto gatvė 3 g., Mažojoje auloje. Jos programą rasite čia. 

Bernardinai.lt

Spalio 12 d., penktadienį, Kaune vyks Lietuvos partizanų vado generolo Adolfo Ramanausko-Vanago ir partizanės, jo žmonos Birutės Mažeikaitės Ramanauskienės arešto 56-ųjų bei partizanų vado žūties 55-ųjų metinių minėjimas.

A. Ramanauskas su dukra Aukse (1953).

1956 m. spalio 12 d. po partizaninėje kovoje praleistų 12-kos metų KGB operacijos metu Kaune, Kampo gatvėje buvo suimti Lietuvos partizanų vadas, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdţio (LLKS) gynybos pajėgų vadas generolas Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir jo žmona partizanė Birutė Maţeikaitė Ramanauskienė.

Ramanauskų šeimos paieškai ir likvidavimui KGB skyrė ypač daug dėmesio. Nuolatinė operatyvinė grupė buvo sudaryta iš kvalifikuočiausių KGB darbuotojų. Vien tik 1956 metais užverbuota 30 agentų, papildomai atnaujintas ryšys su 20 agentų, kurie prieš tai buvo išbraukti iš agentūrinių sąrašų. A. Ramanausko-Vanago paieškoms vadovavo Rainių budelis, KGB 4-osios valdybos vadovas Petras Raslanas ir tos pačios valdybos antrojo skyriaus vadovas Nachmanas Dušanskis.

Adolfą ir Birutę Ramanauskus išdavė KGB agentas Antanas Urbonas, slapyvardžiu „Žinomas“. Po suėmimo partizanai iš karto išveţti į Vilniaus KGB kameras. Lietuvos ypatingajame archyve esantys dokumentai liudija apie barbariškus abiejų kankinimus. Partizanų vadas po pirmųjų kelių tardymo valandų mirtinos būklės buvo nugabentas į kalėjimo ligoninę, apgydytas ir dar beveik metus fiziškai bei moraliai kankintas.

1957 lapkričio 29 d. A. Ramanauskas sušaudytas Vilniuje. Palaikų paslėpimo vieta nežinoma. A. Ramanausko-Vanago žmona Birutė žiauriausių kankinimų politinės kalinės golgotas ėjo lageriuose atšiaurioje Kemerovo srityje.

Minėjimo programa

10.00 val. atminimo žymens atidengimo ir pašventinimo ceremonija partizanų suėmimo vietoje Kampo ir Kalniečių gatvių sankryžoje, Žaliakalnyje, Kaune;

12.00 val. Šv. Mišios Kauno Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje;

14.00 val. Iškilmingas minėjimas LK Kauno įgulos karininkų ramovėje (Mickevičiaus g. 19).

Renginyje dalyvaus partizanų Adolfo ir Birutės Ramanauskų dukra, Seimo narė Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė. Minėjimo metu muzikinę-literatūrinę kompoziciją atliks folkloro ansamblis „Kupolė“, vadovaujamas doc. Antano Bernatonio, bus demostruojamas režisieriaus Justino Lingio filmas „Partizanų vaikai“.

Adolfas Ramanauskas vaikystėje (1920).

Adolfas Ramanauskas (pirmoje eilėje, vidurinis) su Klaipėdos pedagoginio instituto bendramoksliais, 1938 m.

Adolfas (stovi iš kairės pirmas) greta kitų Kauno karo mokyklos kursantų.

Mokytojas A. Ramanauskas su kolegomis (stovi iš kairės pirmas), 1944 m.

Birutė Mažeikaitė, 1944 m.

Partizanų šeima. Dzūkijos miškai. 1947 m.

Nuotraukos iš knygos „Partizanų vadas generolas Adolfas Ramanauskas-Vanagas“ (2007). 

Bernardinai.lt

Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA) ir Vilniaus universitetas (VU) pasirašė bendradarbiavimo sutartį.

Pagal ją šios dvi aukštosios mokyklos rengs bendras studijų programas, sudarys sąlygas studentams rinktis universitete ar akademijoje siūlomus dalykus, mokslo ir pedagoginiam personalui bendradarbiauti leidžiant vadovėlius, metodinę medžiagą.

LMTA turės galimybę VU erdvėse rengti savo studentų spektaklius, koncertus, kūrybinių darbų pristatymus ir kitus renginius. VU atstovai bus kviečiami vadovauti ir recenzuoti LMTA studentų baigiamuosius darbus.

Taip pat bus skatinamas bendrų tarptautinių ir nacionalinių projektų rengimas ir vykdymas, plėtojama bendra mokslo taikomoji veikla ir mokslo ir meno tyrimai, organizuojami bendri seminarai ir konferencijos, dėstoma LMTA pirmadienį išplatintame pranešime.

Bendradarbiavimo sutartį pasirašė LMTA rektorius Zbignevas Ibelhauptas ir VU rektorius Benediktas Juodka.

Vilniaus universiteto (VU) senatas posėdyje antradienį spręs, kurį iš prorektorių skirti laikinai vadovauti šiai aukštajai mokyklai.

Dabartinio rektoriaus Benedikto Juodkos kadencija baigiasi spalio 11 dieną. Jis, be kita ko, yra Socialdemokratų partijos kandidatas į Seimą.

VU senato pirmininkas Domas Kaunas BNS patvirtino, kad laikinojo rektoriaus skyrimo klausimas yra antradienio posėdžio darbotvarkėje.

"Senatas yra universiteto aukščiausioji valdžia, kuri ir turi tokią teisę", - BNS sakė D.Kaunas.

Pasak jo, pagal dabar galiojantį VU Statutą laikinuoju rektoriumi gali tapti tik kuris nors iš prorektorių. Šiuo metu jų VU yra keturi: akademinių reikalų prorektorius Juozas Galginaitis, administracijos reikalų prorektorius Aleksas Pikturna, mokslo reikalų prorektorius Jūras Banys ir tarptautinių reikalų prorektorius Rimantas Vaitkus. Pastarasis taip pat kandidatuoja į Seimą socialdemokratų partijos sąraše.

Kaip anksčiau sakė VU tarybos pirmininkas Kazimieras Motieka, viešas konkursas nuolatinio VU rektoriaus pareigoms eiti bus skelbiamas po to, kai Seimas patvirtins naują šios aukštosios mokyklos Statutą ir bus išrinkta nauja VU taryba.

B.Juodka antrai penkerių metų kadencijai išrinktas 2007 metų rugsėjo 13 dieną.

Tuomet jį į pareigas rinko universiteto Senatas, sudarytas iš akademinės bendruomenės narių. Pagal 2009 metais priimtą ir po Konstitucinio Teismo (KT) išaiškinimo 2012 pavasarį pataisytą Mokslo ir studijų įstatymą, rektorių renka Taryba. Šiuo metu galiojantis Mokslo ir studijų įstatymas numato, kad ne visą tarybą sudaro akademinė bendruomenė - taryba sudaroma iš devynių arba 11 narių, iš kurių keturi arba penki nepriklauso mokyklos personalui ir studentams.

VU Statutą tvirtinti Seimui buvo pateikęs ir prieš KT išaiškinimą. VU norėjo, kad Statutas būtų patvirtintas įstatymu, o ne nutarimu, kaip numato Mokslo ir studijų įstatymas, bei siekė daugiau autonomijos, nei numatė tuomet galiojusi Mokslo ir studijų įstatymo redakcija.

Kauno prokurorai kreipėsi į Vyriausiąją rinkimų komisiją (VRK) prašydami panaikinti dviejų kandidatų, konservatoriaus Vyganto Gudėno ir liberalcentristo Roberto Stanionio teisinę neliečiamybę.

Prašoma juos leisti patraukti baudžiamojon atsakomybėn ar kitaip suvaržyti laisvę. Šį klausimą VRK planuoja svarstyti artimiausiame posėdyje.

Buvęs Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius V.Gudėnas Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų rinkimų sąraše įrašytas 62 vietoje, Kauno Šilainių poliklinikos direktoriaus pavaduotojas R.Stanionis, anksčiau irgi ėjęs miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pareigas, - 46-as Liberalų ir centro sąjungos sąrašo vietoje.

Generalinė prokuratūra pranešė, kad rugsėjo 5 dieną V.Gudėnui buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl piktnaudžiavimo ir dėl turto iššvaistymo.

"Ikiteisminio tyrimo metu nustatyti duomenys yra pakankami ir leidžiantys pagrįstai įtarti, kad V.Gudėnas, eidamas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pareigas, galėjo už savivaldybės biudžeto pinigus brangiau nei rinkos kaina pirkti valstybės garantijos turėtojams, vykdant šią garantiją, jų pasirinktus būstus", - rašoma pranešime.  

Tokie pat įtarimai dėl tokios pat veikos pateikti ir R.Stanioniui.

Šios rinkimų kampanijos metu VRK jau yra panaikinusi 14 kandidatų į Seimą teisinį imunitetą. Pagal Seimo rinkimų įstatymą, visi kandidatai į Seimo narius nuo jų paskelbimo dienos įgyja teisinę neliečiamybę iki pirmojo plenarinio posėdžio ir ją panaikinti gali tik VRK.

VRK praėjusią savaitę panaikino kyšininkavimu įtariamo Vilniaus vicemero socialdemokrato Romo Adomavičiaus teisinę neliečiamybę. Tą pačią dieną buvo panaikintas Drąsos kelio kandidatės Tatjanos Žgunovos imunitetas.

Anksčiau Kauno apygardos prokurorų prašymu panaikinta Drąsos kelio kandidatų Ryčio Saladžiaus, Juozo Valiušaičio, Tautrimo Januševičiaus, Evelinos Paltanavičiūtės - Matjošaitienės neliečiamybė. Jie figūruoja tyrime dėl trukdymo antstolio veiklai, įžeidimo. VRK yra panaikinusi ir Drąsos kelio kandidačių Neringos Venckienės bei Audronės Skučienės neliečiamybę.

Taip pat panaikintas Lietuvos žaliųjų sąjūdžio vienmandatėje Prienų-Birštono apygardoje keliamo Gintauto Sodaičio imunitetas, konservatorių kandidato Dobilo Kurtinaičio neliečiamybė, Demokratinės darbo ir vienybės partijos keliamos kandidatės Birutės Jankauskienės imunitetas, Liberalų sąjūdžio kandidato Modesto Kliknos neliečiamybė.

VRK taip pat yra panaikinusi vadinamojoje Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje teisiamų Darbo partijos lyderio europarlamentaro Viktoro Uspaskicho bei Vitalijos Vonžutaitės teisinę neliečiamybę.

Seimo rinkimai vyks spalio 14 dieną.

Lietuvos ambasadose ir konsulatuose užsienyje jau prasidėjo balsavimas. Sankt Peterburge ir aplinkiniuose Rusijos miestuose gyvenantys lietuviai Seimo rinkimuose aktyviai dalyvavo jau savaitgalį.

Pasak Lietuvos konsulato Sankt Peterburge darbuotojų, šiame mieste balsuoti ketina beveik du šimtai balsavimo teisę turinčių lietuvių. Dalis jų į konsulatą atvyksta ir iš kitų Rusijos regionų.

„Mes su šeima turime verslą Pskove ir ten dirbame sezoninį darbą, po to vėl grįžtame į Lietuvą ir ten gyvename. Kadangi Pskove nėra vietos kur balsuoti, gyvena mažai lietuvių, tenka važiuoti į Sankt Peterburgą ir generaliniame konsulate balsuoti“, – sako verslininkas iš Pskovo Žydrūnas Zinkevičius.

Pasak konsulato darbuotojų, lietuviai labai domisi rinkimais, o balsuojančiųjų skaičius priklauso nuo atvykstančiųjų laikinai padirbėti. Jau dabar trisdešimčiai pageidavusiųjų dokumentai dalyvauti rinkimuose išsiųsti į namus.

„Iki galo dar nesu apsisprendusi, bet taip, mintį turiu. Daugiau internete skaitau, o kai būnu Lietuvoje, klausiu žmonių, ką jie masto, ką galvoja. Kiekvienas, kuris eina balsuoti, galvoja, kad geriau butų jo šaliai. O mano šalis vis tiek yra ne tik Rusija, bet ir Lietuva“, – teigia mokytoja Gintė Jamburova.

Balsuoti diplomatinėse atstovybėse ir konsulinėse įstaigose Lietuvos piliečiai gali darbo dienomis, taip pat rinkimų dieną. Rinkėjai buvo raginami iš anksto užsiregistruoti, nors balsuoti bus leidžiama ir neužsiregistravusiems.

„Kadangi tėveliai, visa šeima Lietuvoje, situaciją žinau, seku informaciją žiniasklaidoje ir su tėveliais bei draugais šnekuosi. Padėtis yra suprantama, žinoma, todėl, manau, balsuoti dabar yra būtina“, – tvirtina Sankt Peterburge studijuojanti Ana Berezovskaja.

Vyriausiosios rinkimų komisijos patvirtintuose galutiniuose rinkėjų sąrašuose balsuoti užsienyje užsiregistravo beveik 14 tūkstančių Lietuvos piliečių.

Skirmantas Pabedinskas, LRT Televizijos laida „Šiandien“

Siūlome pokalbį su teologijos mokslų magitru, ilgamečiu Marijos radijo laidų vedėju Jonu Dapšausku, kuris dalyvauja Seimo rinkimuose. J. Dapšauskas nepriklauso jokiai partijai, bet į rinkimus eina kaip Drąsos kelio kandidatas. Tiesos.lt redaktorė Ramutė Bingelienė parengė pokalbį, o Bernardinai.lt ryžosi kiek jį sutrumpinti, nes šiandien norisi skelbti ne agitacinius, bet geriau pažinti kandidatus į Seimą skatinančius tekstus.

Kaip vertinate priešrinkiminę Lietuvos situaciją?

Tai, kad prieš kiekvienus rinkimus atsiranda vis naujų partijų ir jos laimi rinkėjų pasitikėjimą, rodo, jog biudžetinės partijos iš esmės neatlieka patikėtos misijos. Jeigu būtų nors padorumo minimumas, naujoms partijoms susikurti būtų nebent teorinės galimybės. O dabar viskas atvirkščiai: kuo ilgesnį laiką pabuvęs Seime, tuo didesnį „neigiamą krūvį“ sukaupia savyje. „Buvęs Seime“ faktiškai reiškia: esi „padaręs ką nors blogo Lietuvai“.

Norėtųsi šią Lietuvai pragaištingą tradiciją sulaužyti. Turint omeny, kad Seimas yra vieta, kur sukuriamos „žaidimo taisyklės“, nusprendžiama, kaip gyvensime, kas bus mūsų prioritetai, kaip auklėsime savo vaikus, kiek ir kokius mokesčius mokėsime ir visa kita. Tai, kad daugelyje sričių Lietuva pirmauja kaip blogiausius rezultatus pasiekusi šalis, visų pirma yra valdančiųjų sąmoningai, tik siauram ratui, sukonstruoto valstybės valdymo modelio pasekmė. Taip atsitiko ne todėl, kad mūsų toks likimas, tokios išorinės aplinkybės, o todėl kad įstatyminė bazė tyčiojasi iš žmogaus stambiu mastu. Pavyzdžiui, Lietuvoje piliečiai, gaunantys milijonines pajamas per metus, moka daug kartų mažesnius mokesčių nei eilinė mokytoja. Tokia – regresinė – mokesčių sistema yra amorali, neteisinga, nekrikščioniška!

 Kodėl Jūs, teologinį išsilavinimą turintis žurnalistas, ryžotės pasukti į politiką – kandidatuoti į Seimą?

Dirbdamas Marijos radijuje mačiau, kai laidų pašnekovai, pavyzdžiui, gydytojas psichiatras dr. Aurelijus Veryga, skubėdavo į Seimą ginti viešąjį interesą – kaip nors apginti Lietuvos žmones nuo Seimo narių užsispyrimo priimti akivaizdžiai daugumai žalingus, korupcinius įstatymus. Išties liūdnas vaizdas susidaro iš arti stebint, kaip įžūliai ignoruojami sociologiniai, ekonominiai, medicininiai argumentai (kalbu apie kvaišalų reklamą, kuri skirta vaikams). Įstatymų svarstymas ir jų priėmimas vykdavo pagal įstatymo užsakovų iš anksto parengtą scenarijų, o ne pagal kvalifikuotų ekspertų išvadas. Čia tik vienas akivaizdaus korumpuotumo epizodas. O nesiskaitymo su elementaria logika, padorumo pamynimas bei tarnavimas siauriems interesams būdingas ir kitose srityse. Negaliu būti ramus, kai yra galimybė keisti padėtį iš esmės.

 Lietuvoje kol kas esate labiau žinomas kaip kovotojas prieš kvaišalų vartojimą ir jo reklamą. Koks būtų Jūsų, kaip politiko, svarbiausias tikslas?

Taip susiklostė gyvenimas, kad po religijos magistro studijų atsidūriau Marijos radijuje, kur turėjau galimybių kalbinti daug šviesių, įdomių žmonių: vien per 2008–2009 m. sezoną kalbinau apie 100 pašnekovų. Vienas jų – ypač klausytojų pamėgtas dr. Aurelijus Veryga. Pats daug sužinojau ir sudariau galimybę kitiems išgirsti unikalių gyvenimo kokybę lemiančių žinių. Šiuo metu, kai tūkstančiai žmonių skaičiuoja centus, sutikite, tas faktas, jog Lietuvos gyventojai vien degradaciją stimuliuojantiems preparatams (alkoholiui, rūkalams) per metus išleidžia beveik 5 milijardus litų, vis dėlto šokiruoja... O juk į šią sumą neįskaičiuota prarasta sveikata, artimųjų skausmas, prarasti darbai, sugadinta reputacija, beprasmės mirtys ir t. t. Taigi bendri nuostoliai yra kelis kartus didesni ir, ko gera, net nepaskaičiuojami. Neatsitiktinai į turtingiausių Lietuvoje „verslininkų“ sąrašą patenka žmonių žudymo preparatus gaminantys veikėjai. Todėl ekspertų, profesionalų, PSO (Pasaulio sveikatos organizacijos) siūlomos priemonės, kurias pateikia ir NTAKK (Nacionalinė tabako ir alkoholio kontrolės koalicija), privalo būti kuo greičiau priimtos Seime, kad keistųsi sveikatingumo, socialinio saugumo, išlaidų paskirstymo, verslo aplinkos klimatas.

Neatsitiktinai alkoholio gamintojai kiekvienais metais vien reklamai skiria apie 40 milijonų! Be jokios abejonės, gamintojų vadybininkai, reklamos ekspertai neišleistų nė vieno cento, jei tai neduotų keleriopai didesnės grąžos. Primenu, jog reklamos taikinys yra vaikai, kitaip sakant, yra ruošiama nauja vartotojų karta. Paradoksalu: Lietuvoje gyventojų mažėja, o suvartojamų nuodų apyvarta didėja! Taip yra tik todėl, kad šiuo metu kvaišalų vartojimo skatinimas Lietuvoje yra valstybinio lygio prioritetas. Ir taip nusprendė paskutiniųjų kadencijų Seimai.

 Kokiomis vertybėmis Jūs remiatės gyvenime ir visuomeninėje veikloje?

Esu krikščionis. Religijos mokslų magistras. Esu įsitikinęs, jog SĄŽINĖ – Dievo balsas žmoguje, o SĄŽININGUMAS – laimingo gyvenimo sąlyga. Kartą perskaičiau Juozo Keliuočio posakį: „Būk kraštutinis idealistas pasirinkdamas tikslus ir kietas pragmatikas jų siekdamas“. Nuoširdūs, kilnūs, sąžiningi žmonės Lietuvoje dažniausiai stokoja kieto pragmatizmo siekdami bendrojo gėrio. Vienas tokio nesugebėjimo pragmatiškai modeliuoti ateitį pavyzdžių – nesėkmė, patirta šią vasarą buriant vieningą antisisteminių jėgų frontą.

Rusų mąstytojas Kraštanskyj yra rašęs: „Kad ką nors nuveiktum reikšminga žmonių labui, nepakanka daug mylėti – reikia ir daug žinoti.“ Žinantys, bet be meilės – tai cinikai ir chamai. Mylintys, bet be žinių – tai naivūs, lengvai cinikų ir chamų apgaunami žmogeliai. Jų būna tiek politikoje, tiek bažnyčioje. Tačiau žmonės, gebantys mylėti bei sukaupti kvalifikuotas žinias, keičia ir savo, ir visos aplinkos likimą. Ir tokie pokyčiai turi ilgalaikių, šviesių pasekmių.

Esate vienas iš Lietuvos Sąrašo remiamų ir piliečiams siūlomų remti kandidatų į Seimą. Kurie Lietuvos Sąrašo siūlomi darbai Jums atrodo reikalingiausi Lietuvai, jos žmonėms?

Visų pirma – besąlyginis skaidrumas, liustracija ir viešumas valstybiniame sektoriuje. Tam visų pirma privalo įsipareigoti vadinamieji „antisistemininkai“, kad neatsitiktų taip, jog... „drakonas mirė – tegyvuoja drakonas“.

Algirdas Patackas „Disidento dekaloge“ įžvalgiai pateikia nuorodą, kaip nesudrakonėti: „Mušk savus, kad jie išliktų savi. Disidentas vis turi tikrinti save (ypač būdamas valdžioje) ar jis pasirengęs, kaip ir ankščiau, dešimt kartų griežčiau teisti savo bendraminčius, nei priešininkus“. Ir tik po to – visa kita.

 Ką duotų Lietuvai į Seimą patekę Lietuvos Sąrašo remiami ir demokratinę Respubliką atkurti įsipareigoję žmonės?

Pasaulyje yra šalių, kurios buvo patyrę dar didesnių bėdų nei šiandieninė Lietuva, bet pertvarkydami teisėsaugą, žmonių santykius su valstybe bei tinkamai koreguodami mokesčių sistemą pasiekė įspūdingų rezultatų. Pavyzdžiui, Singapūras. Po karo 3 milijonų šalis buvo kur kas didesnė pelkė nei Lietuva šiandien. Šiuo metu Singapūras – viena sėkmingiausiai savo žmonėms gerovę kuriančių šalių. Tarp kitko, mokesčiai čia yra arčiausiai rekomenduojamų Biblijoje. Tik ant moralinių pamatų galima ilgalaikė ekonominė gerovė. Perimdami sėkmingiausiųjų patirtį galime tikėtis ir panašių rezultatų.

 Kaip Jums atrodo, ar pakaks Seime bendraminčių valstybei pertvarkyti?

Pirma – viskas priklausys nuo to, kiek jų pateks. Antra – kokie bus jų gebėjimai mylėti ir pragmatiškai veikti bendrojo gėrio labui.

 Ką patartumėte nesiruošiantiems balsuoti arba neapsisprendusiems už ką balsuoti rinkėjams?

Rinkimai tikrai įvyks. Spalio 28 dieną 141 atstovas gaus įgaliojimus tvarkyti Lietuvos (arba savo klano bei asmeninius) reikalus. Sisteminės partijos išleidžia milijonus reklamai ir pažadams. Dalis supranta, jog tai – tik akių dūmimas ir atsisako balsuoti. Bėda ta, kad už pasyviuosius sprendžia aktyvieji. Kuo mažiau Lietuvos gyventojų dalyvauja rinkimuose, tuo didesni šansai laimėti miesto tentuose fotošopintus veidelius besireklamuojantiems veikėjams. Jie puikiai supranta aktyvumo reikšmę ir už tai juos galime tik pagirti. Esu už vienmandatinę rinkimų sistemą. Teisingai sako Kęstutis Girnius, kad daugiamandatiniai sąrašai – dažnai tampa nevykėlių priebėga.

 Kieno balsų tikitės šiuose rinkimuose?

Esu nepartinis „Drąsos kelio“ iškeltas bei Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos ir „Lietuvos sąrašo“ remiamas kandidatas į LR Seimą. Artimiausiu metu tikiuosi būti paremtas Lietuvos sveikuolių. Tikiuosi šiuos judėjimus palaikančiųjų balsų. Taip pat mane gerai pažįsta Marijos radijo klausytojai.

Tiesos.lt

JAV respublikonų kandidatas į prezidentus Mittas Romney pirmadienį metė pirštinę Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, pareikšdamas, jog būdamas prezidentu nerodysiąs "jokio lankstumo" priešraketinės gynybos srityje.

"Aš vykdysiu efektingą raketinę gynybą, kad apsisaugotume nuo grėsmių. Šioje srityje nebus jokio lankstumo (santykiuose) su Vladimiru Putrinu", - pareiškė M.Romney, kalbėdamas Virdžinijos karo institute apie pagrindines savo užsienio politikos gaires, kai iki JAV prezidento rinkimų liko keturios savaitės.

Taip pat jis pareiškė, kad prezidentas Barackas Obama "nesugebėjo vadovauti Sirijoje" ir tik padidino nestabilumą Artimuosiuose Rytuose garsiai šaukdamas apie JAV lyderiavimą.

"Prezidentui nepavyko vadovauti Sirijoje, kur Assado režimas per praėjusius 20 mėnesių išžudė daugiau kaip 30 tūkstančių vyrų, moterų, vaikų", o sukilėliai neturi ginklų, kurių reikia kovai su Basharo al-Assado pajėgomis, kalbėjo M.Romney.

Dar jis nurodė, kad per B.Obamos prezidentinę kadenciją atsirado įtampa su Izraeliu - pagrindiniu sąjungininku Artimuosiuose Rytuose; ir tai veda į "pavojingą padėtį", drąsinančią Iraną.

Pasak M.Romney, JAV ir Izraelio santykiai patyrė "didžiulę įtampą" prie Obamos; tai leido Iranui panaudoti šiuos nesutarimus vykdant branduolinę programą, kuri "niekada nekėlė didesnės grėsmės mūsų draugams, mūsų sąjungininkams ir mums".