news archive 2012:10-29

Vieną šeštadienį Jėzus mokė sinagogoje. Čia pasitaikė moteris, aštuoniolika metų kenčianti nuo ligos dvasios. Ji buvo sutraukta ir visiškai negalėjo išsitiesti. 

Jėzus pamatęs pasišaukė ją ir tarė: „Moterie, esi išvaduota iš savo ligos!“ Jis uždėjo ant jos rankas, toji bematant atsitiesė ir ėmė šlovinti Dievą. 

Tada sinagogos vyresnysis, supykęs, kad Jėzus išgydė šeštadienį, pasakė miniai: „Dirbamos yra šešios dienos. Ateikite jomis ir gydykitės, o ne šeštadienį!“

Viešpats jam atsakė: „Veidmainiai! Argi kas iš jūsų neatriša šeštadienį nuo ėdžių savo jaučio ar asilo ir nenuveda pagirdyti?! Argi šios Abraomo dukters, kurią šėtonas laikė sukaustęs jau aštuoniolika metų, nereikėjo išvaduoti iš pančių šeštadienį?“

Jam tai bekalbant, visi jo priešai susigėdo, o visa minia džiaugėsi jo šlovingais darbais.

Kiti skaitiniai: Ef 4, 32–5, 8; Ps 1

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Kazimieras Aurelijus Kasparavičius OFM

Jeigu jūs skaitote šį mąstymą, tai taip pat esate „tekstinės visuomenės" narys,-ė, ir mes turime kai ką bendro tarpusavy, tačiau skirtingo nuo Jėzaus ir jo klausytojų. Galbūt mes geriau suprastume pamaldžius žydus, kuriems Šventojo Rašto skaitymas buvo gyvenimo būdas, tačiau šie neturėjo tokio plataus akiračio, kaip mes šiandien. Todėl prieš skaitant toliau, primygtinai siūlau sustoti savo viduje ir dar kartą perskaityti Evangelijos tekstą, šįkart kaip ikoną, kuri mums daugiau kalba per vaizdus, negu per žodžius.

Ir taip, skaitydami iš kairės į dešinę ir iš viršaus į apačią, bet perkeisdami viską savyje į vaizdą, pirmiausia pamatysime susitraukusią moterį, nebegalinčią išsitiesti, nors ir vaikščiojančią savo kojomis. Kitoje ikonos pusėje pamatysime Jėzų, tiesiantį į ją ranką, o aplink jį nustebusius žmones ir, visai netoli, netgi supykusį sinagogos vyresnįjį... Pasistengę dar žengti vieną žingsnį savo fantazijos gilumon (nebijokit, ten jums nepavaldžių pabaisų negyvena) ir atgaivinti matomą vaizdą, o tam atlikti geriausia susitelkti į ištiestą Jėzaus ranką, kuri išties turėtų būti ikonos centre, regėsime, kaip Jėzaus rankos nusileidžia ant moters galvos, ir ši staiga išsitiesia. Jei geriau įsižiūrėsime į susirinkusiųjų veidus, tai pamatysime, kad nuostaba yra džiaugsminga. Ar seniai patyrėte šį jausmą? Jeigu ne - ką gi, teks pasitenkinti šiuo evangeliniu vaizdu...

O dabar, brangieji skaitytojai, laikas pabusti iš šios hipnotinės būsenos ir drąsiau susidurti su mums artimesne realybe, todėl, kad sinagogos vyresniojo pyktį lengviau suprasti žvelgiant į save, o ne į ką tik regėtą evangelinį paveikslą. Kiek kartų pykome, kai kas nors vyksta ne pagal tai, kaip susiplanavome? O galbūt savo darbe negalėjome nutylėti bendradarbio išsišokimui? O gal netgi mūsų darbdavys, kuriam stengiamės ištikimai dirbti, mus visiškai išmušė iš vėžių, nepriimdamas mūsų darbo rezultatų taip, kaip mes norėtume?.. Perkelkime save į šią evangelinę situaciją. Tuomet paklauskime savęs: ar Dievas visuomet turi veikti taip, kaip mes iš Jo to tikimės? Gal mes netgi kada nors pykome ant Jo už panašų prieštaravimą, tik nedrįsome sau to įvardinti?.. Bet kokiu atveju, jeigu išties bandome bendrauti su Juo, o ne vien apgaudinėti save, kad poterių atkalbėjimas yra daugiausia, ką galime Jam pasiūlyti, tikrai turėsime panašios patirties... Kokia mano reakcija į netikėtumus, sulauktus iš Dievo (taip taip, nebijokime kaip "anų laikų" žmonės sakyti, kad viskas ateina iš Jo!): pyktis ar šlovinimas?

Sveikinu, pilnai išgyvenus Evangeliją! Jos tikrai negalima skaityti kaip laikraščio ar internetinio "posto". Belieka būti dėmesingesniems mūsų pačių gyvenimui. Taip: gyvenimui, o ne tekstams!..

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas

Šventasis Raštas internete lietuviškai

Spalio 29 d. minime Pal. Mariją Resitutą (Heleną) Kafką.

Palaimintoji Maria Resituta (Helena) Kafka gimė 1894 metais Husovicoje, mirė 1943 metais Vienoje.

Ji gimė batsiuvio ir gėlių pardavėjos šeimoje. Kai Helenai Kafkai buvo dveji metai, ji su tėvais išsikėlė į Vieną. Jaunystėje ją kankino mikčiojimas, todėl ilgą laiką ji buvo pasišventusi tylėjimui. Helena Kafka dirbo virėja, vėliau - slaugytoja pranciškonių vienuolių globojamoje ligoninėje Lainze. Kai jai sukako 19 metų, buvo vadinama „krikščioniškos meilės pranciškone“ ir įgijo vienuoliškąjį vardą Maria Resituta bei tarnavo Vienos ligoninės operacinėje, kur Maria buvo mylima už savo draugiškumą.

1938 metais, kai valdžią perėmė nacionalistai, sesuo Maria Restituta netylėjo ir elgėsi taip, kaip jai atrodė teisinga: slapta pakrikštijo vaiką, nepaisė nacių draudimo ligoninėje nešioti krucifiksą. Vieną dieną sesuo Maria Restituta pasikvietė sekretorę ir paprašė parašyti laišką pasipriešinimo grupei „Baltoji rožė“, tačiau sekretorė ją apšmeižė: „ji išvadavo mus ir , kaip daugelis mano, apvogė mus“. Todėl Maria Restituta buvo išduota SS-gydytojams. Pelenų trečiadienį, 1942 metais ligoninėje ji buvo suimta už „ruošimąsi Tėvynės išdavystei“ ir uždaryta į kalėjimą. Vienos teismas 1942 metų spalio 29 dieną  nuteisė ją mirti, kartu su to paties ordino seserimi Edita Štein. Naktį iš kovo 29 į 30 buvo Maria Resituta nužudyta.

1998 metais, per Popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymą Austrijoje, Maria Restituta Kafka buvo paskelbta palaimintąja.

Bernardinai.lt

Nelengva būtų surasti žmogų, kuris niekada nieko nebūtų bijojęs. Tačiau paprastai baimės yra nulemtos tam tikro amžiaus ypatybių ir laikinos. O vaikų baimės, jei tik teisingai elgsimės ir aiškinsimės jų atsiradimo priežastis, dažniausiai pradingsta nepalikdamos jokių pėdsakų.

Nuotraukos autorius Kęstutis Vanagas/BFL

„Mama, o raganos nepaima gerų vaikų?“ – nepatikliai, besidairydama po kambarį ir užmesdama žvilgsnį už lango, klausia keturmetė dukra. Tenka ilgokai jai aiškinti apie tai, jog raganos būna tik filmukuose ir pasakose, ir kad šiaip ar taip ji esanti gera sesė bei dukrytė, tad Raganai rūpėti neturėtų. Tačiau vis dėlto tenka pripažinti (ir patirti žvelgiant į kitas mamas), kad kai vaikas yra nepaklusnus, išlenda ožiukai, sunku nepasiduoti pagundai jį pagąsdinti – jei nepadarysi to ar to, ateis tas ar tas, arba atsitiks tai arba tai... Blogiausia, kad kuo dažniau gąsdinsite, tuo mažiau vaikas klausysis jūsų žodžių, tačiau tai nereiškia, jog nebijos. Nesusimąstant apie tai ir nekontroliuojant tokios „auklėjimo“ priemonės, galima visai net ne iš blogų paskatų pakenkti vaikui: dings jo pasitikėjimas, saugumas... Ar pastebėjote, kad dažniausiai vaikai bijo stiprių ir šaižių garsų, bijo būti netikėtai išgąsdinti, bijo, jei kas negirdimai prisėlina iš už nugaros. Šias baimes lengva apibrėžti įgimtu savisaugos instinktu. Bet juk būna, jog vaikai išsigąsta paties paprasčiausio daikto ar dalyko, tokia baimė atrodo nei su niekuo nesusijusi ir niekaip nepaaiškinama... Beje, ilgamečiais tyrimais pastebėta, kad įvairias baimes dažniau išgyvena jautrūs ir lakios vaizduotės vaikai.

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL

Pastebėjau, kad augdamos dukros tam tikrais etapais bijojo skirtingų dalykų – mažesnės būdamos išsigalvodavo tai, ko nėra (ragana, pelytė, blogasis dėdė Petras...), o vyresnioji dabar jau „pereina“ prie kitokio tipo baimių – sukrebždėjo už lango, lietaus lašas nukrito į palangę, kažkas sušlamėjo – ir neramu. Kalbant apie vaikų baimes, svarbūs trys dalykai: visų pirma – vaikų niekada nereiktų gąsdinti dėl paklusnumo: nei piktu dėde, nei vilku, nei mišku. Antra – niekada nereiktų gėdinti vaiko dėl išgyvenamų baimių. Gėda ir baimė glaudžiai susiję dalykai – jei vaikas nuolat pajuokiamas ir gėdinamas, jis pradeda slėpti savo baimes, bet dėl to baimė ne pradingsta, o tik padidėja. Ir trečia – niekada nepalikite vaiko vieno jam nepažįstamoje aplinkoje ar situacijoje. Nepažįstamus dalykus vaikas turėtų tyrinėti ir patirti tik kartu su tėvais. Jei vaikui tėvai nepadeda pažinti pasaulio kartu, išvengti baimių nepavyks. Tėvų pagalba ir buvimas yra neįkainojamai svarbus ir daug lemiantis.

Iš kur atsiranda vaikų baimės?

Jei žvelgtume grynai mediciniškai, baimės emocija atsiranda kaip atsakas į grėsmingą stimulą, tačiau pavojaus suvokimas ir įsisąmoninimas formuojasi visą gyvenimą žmogui augant ir tampa sąmoningas įgyjant patirties. Daug pavojingiau yra su vadinamosiomis išorinėmis baimėmis, kurių šaltinis – mažą vaiką supantys suaugusieji (tėvai, močiutės, seneliai, auklės). Taigi, deja, bet dauguma vaikų baimių vis dėlto atsiranda dėl tėvų kaltės – dėl vaidų šeimoje, nesantaikos, arba kaip tik – dėl pernelyg didelės globos ar tėvų nedėmesingumo. Todėl norėdami padėti vaikams įveikti baimes, tėvai patys turi žinoti, kas tai yra, kokios būna baimės, kaip jos atsiranda ir auga, ko labiausiai bijo vaikai ir kodėl.

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL

Taigi – tėvai kaip vaikų baimių šaltinis. Prisiminkime, kad maži vaikai puikiai „perskaito“ tėvų ir artimų žmonių emocijas ir jas „įsirašo“ į savo pasąmonę. Kita vaikiškų baimių priežastis – perdėta priežiūra. Kai vaikas auginamas šiltnamio sąlygomis, vėliau jam gali būti labai sunku prisitaikyti prie gyvenimo be „apsauginio skafandro“, visur pradeda vaidentis pavojai. Ypač gali būti sunku septynmečiams, kurie po tokio šiltnamiopatenka į kolektyvą: jiems būna neįtikėtinai sunku ir baisu, atsiranda nepasitikėjimas savimi, sudėtinga perprasti naujo pasaulio taisykles. Dar viena priežastis – abejingumas ir nedėmesingumas. Šios baimės ištinka šeimų, kuriose vaikai nebuvo laukiami ir nebuvo tam pasiruošta, vaikus. Arba laukė berniuko, o gimė mergaitė. Baimių gali atsirasti dėl nedraugiškos aplinkos šeimoje, taip pat dėl to, kad tėvai „neteisingai“ elgėsi su vaiku.

Nuotraukos autorius Raitis Plauks/BFL

Tarkim, jei ant vaiko dažnai rėkiama, o jis nėra pasirengęs suprasti savo kaltę, jo širdelėje pamažu pradeda augti nerimas. Ir kadangi vaikas vis tiek ir toliau nori mylėti savo tėvus, savo baimę jis perkelia į kitus žmones, daiktus, dalykus. Dar vienas šaltinis – kai tėvai tarsi patys to nejausdami, tarsi iš gerų ketinimų, vaikui įskiepija mintį, kad jis nėra toks, koks turėtų būti. Tėvų autoritetas vaikui – vienintelė tiesos instancija, vaikas iš visų jėgų pradeda siekti „tobulybės“. Tačiau pamirštame apie tai, jog vaikas gali būti visiškai ne toks, kaip kad mums norėtųsi jį matyti! Vaikas atsisako savo individualybės bei idealų ir apsigyvena nuolatinės baimės mums neįtikti ar mus nuvilti spąstuose. O tada jau ir pačiam vaikui pradeda atrodyti, kad jis – blogiausias iš visų. Jis nustoja rodyti iniciatyvą, laiko save nevertu meilės, dėl visų nenusisekimų kaltina save.

Dažniausiai patiriamos baimės pagal amžių

Čia jau ne mano sumąstymai, o gydytojų ir psichologų išvados. Vertos dėmesio, nes suteikia žinių apie tam tikram amžiui būdingus pojūčius.

Iki dvejų metų vaikai dažniausiai labiausiai bijo nepažįstamų daiktų ir dalykų, kitų žmonių, gyvūnų. Juk mažas vaikas nuolatos klausinėdamas „kas čia?“ ne tik siekia tą dalyką pažinti, bet ir sužinoti, ar tai pavojinga, ar saugu. Nuo dvejų iki trejų metų vaikas klausia: „kur, iš kur, kada?“ Atsiranda aukščio, gylio, erdvės (giliai giliai, aukštai aukštai, toli toli...), tamsaus paros meto, atsiskyrimo nuo mamos baimė. Su klausimu „kodėl?“ nuo ketverių metų ateina ir elgesio pasekmių bei bausmės baimė. Juk vaikas labiausiai bijo to, ko nežino. Ir tai esminės baimės, kurios verčia vaiką klausti „kodėl?“ – kad sužinotų apie tai, ko dar nežino. Penkerių metų vaikas užauga iki klausimo „kas bus?“ ir sužino apie mirtį. Šiame amžiuje paprastai baigiasi ožių laikotarpis, ir vaikas perpranta savo bejėgiškumą ir gyvenimo bei pasaulio sudėtingumą. Pasikeičia baimės pobūdis. Atsiranda natūrali mirties baimė. Savisaugos instinktas – tai išgyvenimo instinktas. Jis yra mirties priešprieša. Jis prigimtinis. Mirties baimė tampa vis gilesnė, kol tampa įsisąmoninta. Ši baimė – visų baimių šaltinis ir pagrindas.

Zenekos nuotrauka

Beje, psichologai pažymi, kad vis dėlto intensyviausiai baimes išgyvena 3–5 metų vaikai – nes tai intensyvus asmenybės emocinės patirties kūrimosi tarpsnis, kada visi patyrimai daug labiau nulemti emocinio pagrindo, ir tada įvairių baimių patirtys jungiasi viena su kita ir sukuria vientisą nerimo grandinę.

Baimės taip pat ateina ir iš pasakų. Bene kiekvienoje mūsų liaudies pasakoje esama jei ne vilko ar raganos, tai kokio paslaptingo ir baisaus senuko, rūstaus karaliaus ar slibino. Bėda ta – kad maži vaikai neskiria realaus pasaulio nuo pasakų, todėl jie gali visiškai realiai suvokti mums stebuklingais atrodančius dalykus. Dažniau bijo ir vienturčiai vaikai. Tai įrodyta įvairiais tyrimais ir statistikomis. Dera atminti, kad vaikų baimės būna nepaprastai kankinančios, nes jos apauginamos dar ir lakia vaiko fantazija bei gebėjimu įsivaizduoti. Juk mažam vaikui tamsa – tai ne šiaip sau tamsa, o tamsi būtybė su didele burna ir akimis.

Nuotraukos autorė Olesja Sokolova/BFL

Kaip padėti vaikui?

Labai dažnai vaikas visiškas negali paaiškinti savo baimių. Ypač tuo metu, kai yra išsigandęs – jo psichika užstringa, ir vaikas tiesiog elementariai nebesugeba realizuoti savo intelektinių gebėjimų. Baimė taip pat mažina logiškų minčių galimybes. Vaikų širdelės itin jautrios ir pažeidžiamos. Blogiausia, kad vaikas labai greit gali apie šias žaizdas pamiršti. Ir tada jos pradeda jame gyventi šešėlinį gyvenimą, nueidamos vis gilyn ir gilyn į pasąmonę – būtent todėl vaikystės traumos tampa suaugusiųjų problemų ir nesėkmių priežastimi.

Nerimas, susirūpinimas, baimė – lygiai tokie pat emociniai patyrimai mūsų gyvenime, kaip ir džiaugsmas, pasididžiavimas, pyktis, liūdesys. Bet yra žmonių, kurie lengvai pasiduoda baimėms ar tampa nuo jų priklausomi. Svarbiausia prisiminti, kad, nepaisant to, jog baimė – stipri emocija, tėvams dera pasidomėti, kuo skiriasi įprasta baimė pagal amžių, o kada ji jau yra patologiška. Paprastai baimė būna trumpalaikė, augant dingsta ir giliau nepaliečia žmogaus vertybinės orientacijos, o kartais netgi ne kenkia, o kaip tik padeda (apsaugo nuo konkretaus santykio su tuo, ko bijai). Jei vaikų baimės liguistai paaštrėja ir tęsiasi ilgą laiką, galima nujausti, kad vaiko nervinė sistema yra jautri arba nusilpusi.

Geriausia vaikų baimių profilaktika – visavertis lavinimas ir ugdymas, visavertiški atsakymai į vaiko klausimus ir visavertė orientacija. Kuo daugiau vaikas žino ne tik apie tai, kas jį domina, bet ir apie tai, kas kelia nerimą, tuo mažiau baimių jis patiria. Reikia stengtis ugdyti vaiko optimizmą, pasitikėjimą savimi, savarankiškumą, suteikti tokių žinių, kurios reikalingos būtent tam amžiui. Vaikui negerai matyti tai, kas ne jo jėgoms ir suvokimui.

Zenekos nuotrauka

Ir žaidimai. Jie visais laikais buvo ir vis dar išlieka pačiu elementariausiu baimės išgyvendinimo įrankiu. Žaidimas – puikus būdas vaiko jausmas pasireikšti, pažinti ir modeliuoti vaiką supančią realybę. Tai ir judėjimas, džiaugsmas, pergalė, malonumas... Vaikui žaidimas – reikalas rimtas, todėl ir jūs stenkitės į tai žiūrėti rimtai. Galite žaisti vaidmeninius žaidimus, žaisti su daiktais. Žaidimai gali būti spontaniški, o gali – ir kryptingi. Žaidimuose vaikui gąsdinantys atrodantys dalykai įgyja galimybę pasirodyti kitoje šviesoje, tampa paaiškinti, apkalbėti, išjuokti... Žaidžiant geriausiai atsiskleidžia vaikų jausmai, charakteris, poreikiai, temperamentas. Taip pat – piešimas. Jis gali būti laikomas žaidimo analogija. Pieškite viską – ir ko bijote, ir kaip nebijoti. Baisius ir tamsius baimės piešinius paskui galima sukarpyti arba apklijuoti lipdukais, baimei nupiešti kaspinėlį ar širdelę.

Pabaigai. Kai turime reikalų su vaikų baimėmis, būtina atminti, kad vaikui svarbiausia – ši akimirka, šis momentas. Jis neturi tokios gyvenimiškos patirties kaip mes, suaugusieji, todėl jokie ženklai jam negali nurodyti, jog situacija pasikeis į gera ar kad viskas gyvenime praeina. Todėl labai svarbu vaikui suteikti galimybę laisvai reikšti savo jausmus ir potyrius, į vaiką gluminančius dalykus stengtis žvelgti vaiko, o ne suaugusiojo akimis. Taip pat neverta vaiko saugoti nuo visų įmanomų pavojų ir baimių, kurie kartais tėvams atrodo, kad tyko kiekviename žingsnyje. Pasaulis yra sudėtingas, ir vaikui sveika po truputį tai suvokti.

Bernardinai.lt

Pieter Bruegel „Mirties triumfas“

Avery Dulles (1918–2008) – jėzuitas, Katalikų Bažnyčios teologas,
kelių šimtų straipsnių ir įtakingų teologinių knygų autorius.

Kartais girdime nusiskundimų, jog nebepamokslaujama apie pragarą. Nepatraukli ir gąsdinanti tema, kaip ir slegiantis klausimas: kas iš mūsų ten rizikuoja keliauti po mirties?

Evangelistai pasakoja, jog Jėzus ne kartą minėjo pragarą. Pamoksluose jis tvirtino, kad kiekvienas turime dvi galimybes: būti amžinai laimingas Dievo akivaizdoje arba kęsti amžiną kančią, būdamas atskirtas nuo Dievo. Pasmerktųjų lemtį Jėzus apibūdino įvairiomis metaforomis: amžinoji ugnis, išorinė tamsa, nepakeliamas troškulys, verksmas ir dantų griežimas.

Avių ir ožių alegorija Jėzus atskleidžia mums, jog kai kurie žmonės bus pasmerkti. Žmogaus Sūnus taria ožiams: „Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri parengta velniui ir jo angelams!“ (Mt 25, 41). Evangelijoje pagal Joną, kurioje, palyginti su kitomis, apie pragarą kalbama nedaug, cituojami Jėzaus žodžiai: „Nesistebėkite, kad ateis valanda, kai visi gulintieji kapuose išgirs jo (Tėvo) balsą. Kurie darė gera, prisikels gyventi, kurie darė bloga, prisikels stoti į teismą“ (Jn 5, 28–29).

Apaštalai susirūpinę klausė: „Viešpatie, ar maža bus išgelbėtų?“ Jėzus jiems atsakė: „Pasistenkite įeiti pro ankštus vartus! Sakau jums, daugelis bandys įeiti, bet neįstengs“ (Lk 13, 23–24). Evangelijoje pagal Matą analogiškame palyginime Jėzus kalba: „Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančiųjų. Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda“ (Mt 7, 13–14).

Kitame palyginime Jėzus kalba apie tuos, kurie nori ateiti į vestuvių puotą, tačiau jiems sakoma: „O jis jums tars: „Aš nežinau, iš kur jūs. Eikite šalin nuo manęs, visi piktadariai!“ Tai bus verksmo ir dantų griežimo, kai Dievo karalystėje pamatysite Abraomą, Izaoką, Jokūbą ir visus pranašus, o patys būsite išvaryti laukan“ (Lk 13, 27–28).

Taip pat yra palyginimas, kur vestuvių svečias, vilkintis netinkamais drabužiais vestuvių puotai, yra išmetamas laukan, Jėzus sako: „Mat daug pašauktų, bet maža išrinktų“ (Mt 22, 14). Taigi, šie palyginimai leidžia sakyti, kad pragaras egzistuoja, ir ten patenka daugybė žmonių, galima net sakyti, jog pastarųjų yra daugiau nei išganytųjų.

Naujajame Testamente nėra nurodoma, jog bent vienas konkretus asmuo yra pragare. Tačiau keli sakiniai apie Judą vargu ar kitaip gali būti interpretuojami. Jėzus sako, kad jis išsaugojo visus tuos, kuriuos Tėvas jam patikėjo, išskyrus pražūties sūnų (Jn 17, 12). Kitoje vietoje Jėzus Judą vadina velniu (Jn 6, 70) ir netgi jam pasako: „Geriau jam būtų buvę negimti“ (Mt 26, 24; Mk 14, 21). Jei Judas būtų tarp išgelbėtųjų, šie sakiniai negalėtų būti tiesa. Daug šventųjų ir Bažnyčios mokytojų, kaip šv. Augustinas ir šv. Tomas Akvinietis, kaip atskleistą tiesą priima tai, jog Judas buvo pasmerktas. Kai kurie iš tėvų ir Nerono vardą įrašo į pasmerktųjų kompaniją, tačiau jie nepateikia ilgų vardų sąrašų, kaip tą padarytų Dantė savo kūriniuose.

Nuorodos į bausmę po mirties likusioje Naujojo Testamento dalyje paprasčiausiai patvirtina Evangelijų mokymą. Apaštalų darbų knygoje Paulius sako, kad paskirtieji amžinajam gyvenimui tikėjo jo pamokslavimu, tuo tarpu netikintieji Dievo žodį atmeta ir patys laiko save nevertais amžinojo gyvenimo (plg. Apd 13, 46–48).

Pirmajame laiške Petras iškelia klausimą: „Ir jeigu teisusis vos ne vos išsigelbės, tai kur pasidėti bedieviui ir nusidėjėliui?“ (1 Pt 4, 18).

Apreiškime Jonui sakoma, jog yra liepsnojantis pragaras, kur Šėtonas ir visi jo pasekėjai bus amžinai kankinami. Tada konstatuojama: „O bailiams, neištikimiems, nešvankėliams, žudikams, ištvirkėliams, burtininkams, stabmeldžiams ir visiems melagiams skirta dalis ežere, kuris dega ugnimi ir siera; tai yra antroji mirtis“ (Apr 21, 8).

Pauliaus liudijimas yra gana painus. Antrajame laiške tesalonikiečiams jis kalba apie ateinantį Dievo teismą, kuriame Jėzus atkeršys „tiems, kurie nepažįsta Dievo ir nepaklūsta mūsų Viešpaties Jėzaus Evangelijai. Jiems teks kentėti amžiną pragaištį, atstumtiems nuo Viešpaties veido ir nuo jo šlovingos galybės“ (2 Tes 1, 8–9).

Laiške romiečiams Paulius sako, kad žydai, užkietėjimu ir neatgailojančia širdimi patys sau kaupia rūstybę rūstybės dienai, kurią apsireikš Dievo teisingas teismas (Rom 2, 5). Rašydamas korintiečiams, jis išskiria tuos, kurie yra išgelbėti per Žodį ir tuos, kurie kenčia dėl to, kad negali jo priimti (1 Kor 1, 18). Daugelyje vietų jis išvardija nuodėmes, kurios atskirs žmones nuo Dievo karalystės (1 Kor 6, 9–10; Gal 5, 19–21, Ef 5, 3–6). O filipiečiams jis liepia: „Darbuokitės savo išganymui su baime ir drebėdami“ (Fil 2, 12).

Kai kurie Pauliaus laiškų fragmentai nuteikia optimistiškesnei interpretacijai, tačiau jie vargiai patvirtina išganymo visuotinumą. Laiške romiečiams (Rom 8, 19–21) Paulius perspėja, kad „kūrinija bus išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgis Dievo vaikų garbės laisvę“, tačiau tekstas, regis, nurodo gamtos pasaulį; nekalbama apie visos žmonijos šlovingą laisvę.

Pirmajame laiške korintiečiams (1 Kor 15, 28) Paulius teigia, jog visa bus Kristui palenkta, bet jis neduoda suprasti, kad palenkimas reiškia išganymą. Jis turbūt reiškia, jog demoniškos jėgos pagaliau bus įveiktos.

Laiške filipiečiams (Fil 2, 9–10) Paulius pranašauja, kad Jėzaus vardui priklaups kiekvienas kelis ir kiekvienos lūpos išpažins Jo vardą. Tačiau šis veiksmas nebūtinai reiškia išpažinimą, ateinantį iš meilės. Evangelijoje demonai skelbia, kad Jėzus yra Dievo šventasis, tačiau vien dėl šio fakto pripažinimo jie nepasieks išganymo. Lygiai toks bevaisis, mano nuomone, yra apeliavimas į tas teksto vietas, kuriose sakoma, kad Dievo planas yra visa suvienyti Kristuje (Ef 1, 10; Kol 1, 19–20). Nors tokia iš tikrųjų yra Dievo valia, tačiau Jis paiso laisvės, įgalinančios žmones pasipriešinti Jo šventai valiai. Tą patį galima pasakyti teiginiu, jog Dievas „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2, 4).

Paulius akivaizdžiai siekia uždegti misio­nierių apaštališką uolumą, kurie skleidžia gelbstinčią Kristaus tiesą tiems, kas dar netiki. Absoliutus tikėjimo reikalingumas tam, kad būtume išganyti, yra nuolatinė Pauliaus laiškų tema. Taigi, nematau priežasčių, dėl kurių Paulių galėtume priskirti universalistams.

Katalikų Bažnyčios mokymas palaiko mintį, jog yra išganyti ir pasmerkti žmonės. Trys visuotiniai Bažnyčios susirinkimai (Liono I, 1245 m.; Liono II, 1274 m.; ir Florencijos, 1439 m.) bei popiežiaus Benedikto XII bulė Benedictus Deus (1336 m.) moko, kad kiekvienas, kuris miršta mirtinos nuodėmės būsenos, tuojau pat patenka į amžinuosius pragaro kentėjimus. Šis tikėjimas yra nuolatinis ir be svarstymų Katalikų Bažnyčioje iki šių dienų, jis beveik pažodžiui išdėstomas Katalikų Bažnyčios Katekizme (KBK, Nr. 1022, 1035). Keliuose vietiniuose viduramžių susirinkimuose prabėgomis kalbama, jog kai kurie, mirę nuodėmės būsenos, buvo pasmerkti amžinoms kančioms pragare.

Reliatyvūs išgelbėtųjų ir pasmerktųjų skaičiai nėra svarstomi Bažnyčios dokumentuose, tačiau tai buvo teologų diskusijų objektas. Graikų tėvai Irenėjus, Bazilijus ir Kirilas Jeruzalietis ištrauką iš Evangelijos pagal Matą (22, 14) interpretuotų teigdami, jog dauguma bus pasiųsti pragaran. Šv. Jonas Auksaburnis, žymus Rytų tradicijos mokytojas, buvo nusiteikęs ypač pesimistiškai: „Iš tūkstančio žmonių nėra nė šimto, kurie pasieks savo išgelbėjimą, ir dėl šio skaičiaus nesu tikras; juk tiek daug užsispyrimo yra tarp jaunų ir tiek daug aplaidumo yra tarp senų.“

Šv. Augustinas, polemizuodamas su donatistu erezijos skelbėju Kreskonijumi, nurodo tiek į Evangeliją pagal Matą, tiek į Apreiškimo knygą, teigia, kad išrinktųjų skaičius labai didelis, bet prarastųjų, deja, kur kas daugiau. Knygoje „Dievo miestas“ („De Civitate Dei“) jis pirmiausia paneigia teiginį, kad visi žmonės bus išgelbėti, tuomet atmeta ir tai, jog visi pakrikštytieji bus išgelbėti, dar toliau – kad visi pakrikštytieji katalikai išsigelbės, ir galų gale teigia, jog išgelbėti bus tie pakrikštytieji katalikai, kurie atkakliai ir ištvermingai laikosi tikėjimo, susilaiko nuo sunkios nuodėmės ar nusidėję atgailauja ir susitaiko su Dievu.

Didieji viduramžių scholastai laikosi pesimistinės pozicijos. Tomas Akvinietis veikale „Teologijos sąvadas” (Summa Theologiae) moko, kad kai kuriuos asmenis Dievas pasmerkia. Kiek vėliau jis teigia, jog vienintelis Dievas žino išrinktųjų skaičių, tačiau duoda pagrindo manyti, kad tas skaičius yra palyginti mažas. Kadangi žmonija yra nupuolusi ir amžinoji laimė yra mūsų galias bei nuopelnus nepalyginamai viršijanti dovana, tikėtina, jog dauguma žmonių nepasieks šio tikslo.

Baroko epochos teologas Pranciškus Suarezas traktate apie lemtį kelia klausimą: kiek yra išgelbėtųjų? Remdamasis Evangelija pagal Matą, šv. Jonu Auksaburniu, šv. Augustinu ir popiežiumi šv. Grigaliumi, jis siūlo tokią interpretaciją: jei klaustume apie visus žmones, gyvenusius nuo pasaulio sukūrimo iki pabaigos, tai pasmerktųjų skaičius tikrai viršytų išrinktųjų. Tai paaiškinama tuo, jog Dievas nebuvo teisingai suprantamas ir žinomas iki Kristaus atėjimo ir net nuo to laiko daugelis pasiliko tamsybėse. Net jeigu žodis „krikščionis, krikščioniškas“ apimtų eretikus, schizmatikus ir krikštytus atsimetusiuosius, vis dar atrodytų, kad dauguma yra pasmerktųjų. Tačiau jei klaustume apie visus tuos, kurie mirė Katalikų Bažnyčioje, Pranciškaus Suarezo nuomone, dauguma yra išgelbėti, kadangi daugybė mirė dar prieš tai, kai galėjo nusidėti mirtina nuodėme, ir daugybė kitų buvo sustiprinti sakramentais.

Teologai Petras Kanizijus ar Robertas Belarminas buvo kur kas pesimistiškesni ir teigė, kad absoliuti dauguma žmonių nesugeba priimti Išganymo.

XX a. pradžioje išleistuose teologų darbuose vyravo įsitikinimas, kad pasmerktųjų ir išganytųjų santykis žinomas tik Dievui ir nors pagrįstesnės atrodo tos teologinės interpretacijos, kurios teigia, kad pasmerktųjų yra kur kas daugiau nei išganytųjų, tačiau nėra privalu jas priimti kiekvienam tikinčiajam.

Taip pat neturime užmiršti, jog nuo pat krikščionybės atsiradimo buvo mąstytojų, kurie visai kitaip rašė apie pragarą. Nors jų buvo mažuma, tačiau jų darbai turėjo nemažą įtaką. Pavyzdžiui, Klemensas Aleksandrietis, Origenas, Grigalius Nysietis tvirtino, kad galų gale visi žmonės bus išganyti. Žymiausias tokios pozicijos atstovas buvo Origenas, kuris teigė, kad pasmerktieji bus per atgailą apvalyti ir laikų pabaigoje dalyvaus pasaulio perkeitime. Praėjus trims šimtams metų po Origeno mirties, jo pažiūras ir kai kuriuos vertinimus pasmerkė vietinis Konstantinopolio susirinkimas, 563 metais sušauktas imperatoriaus Justiniano. Tiesa, pats Origenas ne kartą tvirtino, kad jo mokymas dažnai suvokiamas iškreiptai. Yra nemažai žymių teologų, kurie įvairiu laiku apgynė Origeno mokymą apie pasmerktųjų lemtį. Tačiau nuo VII amžiaus amžinojo pragaro doktrina tapo tvirta Katalikų Bažnyčios dogma ir nebuvo rimčiau ginčyta iki pat XX amžiaus vidurio.

Verta atkreipti dėmesį į uolaus kataliko filosofo Jacques Maritaino „hipotetinę apybraižą“ apie eschatologiją, kuri paskelbta tik po mąstytojo mirties. Čia filosofas svarsto galimybę net ir amžinai pragarui pasmerktiesiems išsivaduoti iš kančių. Pasak J. Maritaino, galima spėti, kad Dievas, atsakydamas į šventųjų maldas, gali stebuklingai perkeisti pasmerktųjų širdis, idant vietoj neapykantos ten rastųsi meilė. Tai išvaduotų juos nuo kančių ir perkeltų į limbą – pragaro prieangį. Formaliai jie vis dar būtų pragare, nes neturėtų palaimingojo Viešpaties regėjimo, bet jie galėtų patirti tam tikrą natūralią laimę, kaip ir tie vaikeliai, kurie mirė be Krikšto sakramento.

Galiausiai J. Maritainas mąsto ir apie tai, kad netgi šėtonas atsivers, ir nebebus kenčiančių sielų liepsnojančiame pragare, nors jis ir toliau egzistuos. Tiesa, J. Maritainas pripažįsta, kad jo spėjimas yra tik hipotezė, kuri neturi pagrindimo Šventajame Rašte ar Tradicijoje, be to, ji prieštarauja Paskutiniojo Teismo scenos aiškinimui Evangelijoje pagal Matą. Kita vertus, prancūzų filosofo hipotezei privalumo suteikia tai, kad ji siekia paaiškinti, kaip per Kristaus kraują net ir ant amžinajame pragare esančių išliejamas Viešpaties gailestingumas.

Žymus XX amžiaus teologas Karlas Rahneris tvirtino dar radikaliau, kad nė vienas neina į pragarą. Jo nuomone, neturime tvirto pagrindo Apreiškime, jog kai kurie žmonės iš tikrųjų yra pasmerkti. Jėzaus kalbėjimas šiuo klausimu, pasak teologo, labiau perspėjantis nei pranašaujantis. Jėzaus kalbėjimo tikslas yra įtikinti klausytojus laikytis geresnio bei saugesnio kelio, įspėjant juos apie amžinojo pasmerkimo pavojų. Anot K. Rahnerio, pripažindami realią amžinojo pasmerkimo galimybę, kartu turėtume prisiminti „tiesą apie Dievo visuotinės gelbstinčios valios visagalybę, visų atpirkimą per Kristų bei žmonių pareigą viltis būti išgelbėtiems“. Taigi, K. Rahneris tiki, kad visuotinis išgelbėjimas yra galimas.

Hansas Ursas von Baltazaras knygoje „Ar drįstame viltis, kad visi žmonės bus išgelbėti?“ pateikia sudėtingą teologinį argumentą prieš faktą, jog dalis žmonijos pateks į pragarą. Jis atmeta idėjas, kad pragaras laikų pabaigoje bus tuščias, ir pasmerktos sielos bei demonai bus sutaikyti su Dievu, ir vengia įrodinėti, jog visi bus išgelbėti. Tačiau jis teigia, kad turime teisę ir net pareigą tikėtis visų išgelbėjimo, nes neįmanoma, jog net ir didžiausi nusidėjėliai nebūtų Dievo malonės paliesti ir paskatinti atgailai prieš mirtį. Vis dėlto jis pripažįsta, kad priešingas variantas taip pat yra įmanomas. Kadangi galime pasipriešinti Dievo malonei, nė vienas nesame saugus. Taigi šį klausimą turime palikti teoriškai atvirą, pirmiausia galvodami apie pavojų, kuriame mes patys esame.

Savo knygoje H. Baltazaras cituoja Edith Stein, dabar Šv. Kryžiaus Teresę Benediktą, kuri palaiko panašią poziciją. Anot jos, kadangi Dievo visa apimanti gailestingoji meilė nužengia ant kiekvieno, tuomet tikriausiai ta meilė gali keisti ir gyvenimus. Tiek, kiek žmogus atsiveria šiai meilei, tiek jis įžengia į atpirkimo plotmę. Remdamasi tuo, E. Stein viliasi, jog visagalė Dievo meilė randa būdų pergudrauti žmonių pasipriešinimą. H. Baltazaras čia sutinka su E. Stein.

Tokia H. Baltazaro pozicija man asmeniškai atrodo teisinga. Ji neprieštarauja visuotiniams Bažnyčios susirinkimams ir ten paskelbtiems tikėjimo išpažinimais. Ji gali būti suderinama su viskuo, kas yra Biblijoje, bent jau su Jėzaus pareiškimais apie pragarą, jei jie labiau traktuojami kaip perspėjimai nei pranašystės.

H. Baltazaro nuostata taip pat ir nepaneigia sveikos baimės būti pasmerktiems. Tačiau ji ganėtinai rizikinga, nes plaukia prieš šimtmečiais vyravusios Jėzaus žodžių interpretacijos srovę.

Teologų tvirtinimas apie tai, kad tik mažuma bus išgelbėti, susijęs su įsitikinimu, jog tikėjimas Kristumi, Krikštas ir ištikimybė Bažnyčiai – būtinos sąlygos išganymui. Pirmąsias dvi sąlygas atrandame Naujajame Testamente, o trečioji buvo akcentuota Bažnyčios susirinkimuose, šventųjų ir teologų darbuose.

Tačiau visos šios sąlygos gali būti interpretuojamos ir plačiau. Pavyzdžiui, XX amžiaus antroje pusėje prabilta apie neįsisąmonintą tikėjimą, Viešpaties troškimo Krikštą bei priklausymą ne tiek regimai Bažnyčiai, bet jos „sielai“. Antrajame Vatikano susirinkime paskelbta, kad visi žmonės, net ir tie, kurie nėra girdėję apie Jėzų, gauna pakankamai malonių iš Viešpaties, idant jų išganymas būtų įmanomas.

Katalikų Bažnyčia ne kartą yra pareiškusi, kad aiškus tikėjimas, sakramentų priėmimas bei paklusnumas Bažnyčios mokymui yra būtinos krikščioniškam gyvenimui. Popiežius Pijus IX žymiajame „Klaidų sąraše“ (Syllabus) 1864 metais pasmerkė teiginį: „Mes bent jau turėtume tikėtis, kad tie, kurie nėra tikrojoje Kristaus Bažnyčioje, bus amžinai išgelbėti.“

Taip pat popiežius Pijus XII enciklikoje „Mistinis Kristaus Kūnas“ (Mystici Corporis Cristi) 1943 metais teigė, jog netgi tie, kurie su Bažnyčia yra susieti numanomo troškimo saitais – būsena, kuri jokiu būdu negali būti laikoma savaime suprantamu dalyku – vis tiek stokoja daugelio vertingų priemonių, prieinamų Bažnyčioje, ir dėl to „negali būti tikri dėl savo išgelbėjimo“. Antrajame Vatikano susirinkime paskelbta, kad kiekvienas, žinantis, jog Katalikų Bažnyčia yra įkurta Kristaus, ir atsisakantis tapti jos nariu, nebus išgelbėtas.

Priimdami šiuos mokymus sužinome, jog vargu ar kiekvienas išpildys šias būtinas sąlygas išsigelbėti.

Popiežius Jonas Paulius II knygoje „Peržengiant vilties slenkstį“ mini H. Baltazaro teoriją, iškeldamas klausimą, ar mylintis Dievas gali leisti, kad nors viena žmogiška būtybė būtų pasmerkta amžinajam kentėjimui. Popiežius taip atsako: „Ir visgi Kristaus žodžiai yra nedviprasmiški. Evangelijoje pagal Matą jis aiškiai kalba apie tuos, kurie bus atiduoti amžinai bausmei“ (žr. Mt 25, 46). Kaip pateisinimą šiam vertinimui popiežius iškelia retorinį klausimą: ar gali Dievas, kuris yra aukščiausias teisingumas, toleruoti baisius nusikaltimus ir leisti jiems likti be bausmės? Galutinė bausmė, regis, yra būtina tam, kad dorovinė nuodėmės sutrikdytos žmonijos istorijos pusiausvyra būtų atkurta.

Tiesa, 1999 m. liepos 28 d. generalinės audiencijos metu Jonas Paulius II, atrodo, kiek pakoregavo savo nuomonę, perimdamas H. Baltazaro poziciją. Jis teigė „Krikščionių tikėjimas moko, kad rizikingai apsisprendus, pasirenkant „taip“ ar „ne“ toje laisvėje, kuri duota išskirtinai (žmogiškosioms) būtybėms, kai kurie jau yra ištarę „ne“. Tos dvasinės būtybės yra sukilusios prieš Dievo meilę ir vadinamos demonais (Laterano IV susirinkimas). Tai, kas nutiko joms, yra perspėjimas mums: tai yra nuolatinis kvietimas vengti šio tragizmo, kuris veda į nuodėmę, ir paklusti tokiam gyvenimui, kurį gyveno Jėzus su visišku „taip“ Dievui.

Amžinasis pasmerkimas lieka galimas, tačiau be dieviškojo apreiškimo nesame tikri, kurie/ar žmonės bus iš tikrųjų į tai įtraukti. Pragaro idėja ir dar mažiau neteisingas biblinių vaizdinių traktavimas neturėtų sukelti nerimo ar nevilties, tačiau tai reikalinga kaip sveikas priminimas apie laisvę, skelbiančią, kad Kristus nugalėjo šėtoną, atsiųsdamas Šventąją Dvasią, kuri mus kviečia šaukti: „Abba, Tėve!“ (Rom 8, 15; Gal 4, 6).

Paskutinis sakinys kalba apie viltį krikščionims jų pačių išsigelbėjimui ir negali būti taikomas palaikant visuotinio išgelbėjimo teoriją. Tačiau pirmesnis sakinys reiškia bent jau atvirumą nuomonei apie tai, kad galime tikėtis išgelbėjimo visiems.

Kyla klausimas – ar išganymo bei pasmerkimo klausimu katalikų teologijoje regime pokyčių? Iš dalies, taip, nors šie pokyčiai ir nėra tokie dramatiški, kaip kartais vaizduojama. Ilgą laiką vyravęs teologinis pesimizmas rėmėsi prielaida, kad išsigelbėjimas galimas tik tada, kai žmogus yra visiškai sąmoningai priima ir laikosi krikščioniško tikėjimo tiesų. Ši prielaida buvo kiek pakoreguota Vatikano Antrajame susirinkime. Taip pat kilo sveika reakcija prieš pamokslavimą, kuriame mėgaujamasi pražuvusiųjų kančiomis. Toks pamokslavimas įkūnija Dievo, kaip kietaširdžio ir žiauraus tirono, įvaizdį, kuris skatina sukilti prieš pragaro idėją ir net tapti ateistu.

Kita vertus, ir beatodairiškas teologinis optimizmas neretai atveria kelią sentimentaliam populiariam pamaldumui. Nesugebėdami perprasti amžinosios bausmės racionalumo, tikintieji atmeta ją, priimdami patogesnę ir malonesnę visų išganymo idėją. Tačiau jos patrauklumas jokiu būdu nereiškia, kad ji įsišaknijusi tiesoje.

Pragaro demografinių rodiklių paieška yra bergždžias reikalas. Dievas savo dieviškąja išmintimi neatskleidžia jokios statistikos. Keletas Jėzaus pasakymų Evangelijose leidžia manyti, kad pražuvusiųjų yra dauguma. Paulius, nepaneigdamas tikimybės, kad kai kurie nusidėjėliai be pakankamos atgailos mirs, moko, jog Kristaus malonė yra daug galingesnė už nuodėmę: „Bet kur buvo apstu nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė“ (Rom 5, 20). Fragmentai kaip šie teikia vilties, kad jei ir ne visi, daugelis išsigelbės.

Dievas mums nepateikė konkrečios informacijos, ir tai yra gerai. Jeigu žinotume, jog faktiškai visi esame pasmerkti, būtume gundomi pulti į neviltį. Jeigu žinotume, kad visi ar beveik visi būtų išganyti, tai taptume pernelyg pasitikintys savimi. Jei žinotume, jog kažkoks fiksuotas skaičius, tarkim, penkiasdešimt procentų, bus išganyti, būtume pagauti nuodėmingos konkurencijos. Imtume džiaugtis kiekvienu ženklu, bylojančiu apie kitus, esančius tarp pasmerktųjų, kadangi tai neva padidintų mūsų šansus būti tarp išrinktųjų. Tokia konkurencinga dvasia vargu suderinama su Evangelija.

Mes negalime siekti išganymo savanaudišku ir egoistiniu būdu. Esame savo brolių ir seserų sargai. Kuo daugiau darome dėl jų išgelbėjimo, tuo daugiau Dievo malonės galime patys tikėtis. Tie, kurie tiki ir naudojasi Dievo suteiktomis priemonėmis nuodėmėms atleisti bei keisti gyvenimą, neturi priežasčių bijoti. Turime būti tikri, kad Kristus, kuris mirė ant Kryžiaus už mus, neapvils, suteikdamas mums reikalingą malonę. Mes žinome, jog Dievą mylintiems viskas išeina į gera. Jeigu mes ištversime šitoje meilėje, niekas neatskirs mūsų nuo Kristaus meilės (žr. Rom 8, 28–39). Tai vienintelė garantija, kurią galime turėti, ir to turėtų pakakti.

Vertė Andrius Navickas

Žurnalas „Kelionė su Bernardinai.lt“

1912-ųjų rugsėjo 5-ąją Los Andžele gimė amerikiečių kompozitorius Johnas Miltonas Cage'as (1912-1992). Šiemet pasaulis mini šimtametę šios datos sukaktį. Esama asmenybių, kurių veiklos, mąstymo trajektorijų, vizijų ir kūrybinio palikimo tiesiog neįmanoma įsprausti į rėmus. Tai pasakytina ir apie Cage'ą – kultiniu vadinamą ir vienu įtakingiausių XX a. laikomą kompozitorių. Jis buvo ir pripažintas rašytojas (lietuvių kalba išleistos knygos „Tyla" ir „Metai nuo pirmadienio"), kiek mažiau žinomas kaip dailininkas, o taip pat – mikologijos (mokslo apie grybus) entuziastas, Rytų filosofijos pasekėjas, šachmatų mėgėjas. Veržli, kūrybinga, nenustygstanti, kupina paradoksalaus sąmojo, be galo išradinga natūra pelnė Cage'ui visapusiško, renesansiškų kūrybinių mostų žmogaus įvaizdį bei reputaciją. (Jo tėvas buvo išradėjas, tad galima numanyti esant tam tikro paveldimumo).

Be ypatingos patetikos galima teigti, kad Cage'o vaidmuo XX a. muzikos istorijoje – revoliucingas. Arnoldo Schönbergo mokinys, davęs mokytojui niekad nesulaužytą gyvenimo, pašvęsto muzikai, pažadą, Cage'as gana anksti pasuko savo keliu, pasitelkdamas nekonvencionalias komponavimo technikas. Ankstyva intuicija pasižymi ir 1937 m. rašytas tekstas Muzikos ateitis: credo, kuriame pateikiama muzikos kaip garsų organizavimo meno samprata, kartu vizionieriškai numatant koliažo ir montažo principu kuriamas kompozicijas. Jas turėtų kurti elektroniniai instrumentai ir jose lygiomis teisėmis su klasikinių instrumentų skleidžiamais garsais skambėtų sintetiniai arba kitokie neinstrumentinės kilmės garsai. Penktajame ir šeštajame dešimtmečiuose šios ankstyvos įžvalgos tapo realybe. Pats Cage'as kiek vėliau prisidėjo prie jų įgyvendinimo.

Atskiras garsas Cage'ui – savaiminė ir pakankama vertybė. Jam mažai terūpėjo psichologinės, komunikacinės, ką nors pasakojančios arba simbolizuojančios garso bei muzikinės kompozicijos funkcijos. Kompozitorių kur kas labiau domino kiekvieno, net ir kasdieniško, objekto skleidžiami garsai ir potencialus jo akustinio mikropasaulio turtingumas. Radikaliausiame Cage'o kūrinyje „4'33'' keturias minutes ir trisdešimt tris sekundes klausomasi tylos (su visomis kiekvienai klausymosi situacijai būdingomis išimtimis – atsikosėjimais, tyliais kėdės girgžtelėjimais, publikos atodūsiais ir pan.). Jam taip pat priskiriamas pasiūlymas natūralios aplinkos garsų klausytis ne mažiau dėmesingai nei įprasto koncerto. Dėmesys neinstrumentinio pobūdžio garsams lėmė tai, kad ankstyvąjį pripažinimą Cage'ui pelnė jo įkurta perkusinių instrumentų trupė. Instrumentu, turinčiu specifinį skambesį ir toną, čia galėjo tapti bet kuris objektas. Johno Cage'o kompozicijos „0'00'' partitūroje tėra vienintelis sakinys: „Situacijoje, kurioje garsai maksimaliai išgarsinami, atlikite disciplinuotą veiksmą." Šiame kontekste galime paminėti ir preparuoto fortepijono išradimą, kuris taip pat priskirtinas Cage'ui.

Šį kūrėją, stipriai paveiktą Rytų filosofijos idėjų, domino ne tik savaiminė atskirų garsų vertė, bet ir garsynų sudėtingumas, kompleksiškumas, simultaniškumas, dažnai suformuojamas pasitelkiant sudėtingas atsitiktinumu ir aleatorika grįstas kompozicijos technikas (čia būta akivaizdžios kinų Permainų knygos (I ching), kurią Cage'as atidžiai studijavo, įtakos). Nepaisant neapibrėžtumo principo, paliekančio galutinį kompozicijos rezultatą atsitiktinumo valiai, kūrinio vidinė logika ir struktūra dažnai būdavo aiškiai apibrėžiama. Kompozicijos atlikimui neretai buvo keliami sunkiai įgyvendinami virtuoziškos technikos reikalavimai. Atliekant ambicingiausius, didžiausios apimties sceninius kūrinius, vienu metu paraleliai vykdavo bent keletas vyksmų: galėjai girdėti keletą radijo imtuvų, regėti tarp instrumentų judančius atlikėjus, šokėjų grupes, klausytis kelių skirtingas partijas atliekančių vokalistų ir pan. Tokiems koncertams prigijo muzikinio cirko (angl. musicircus) apibūdinimas. Kalbant apie scenines Cage'o kūrybinių vizijų realizacijas, reikia paminėti jo susidomėjimą šokiu ir ilgalaikį bendradarbiavimą su legendiniu choreografu Merce'u Cunninghamu.

Skrupulingas požiūris į kūrinių atlikimą ir intencijų rimtumas skyrė Johną Cage'ą nuo žaismingo paradoksalumą ir dzen vodevilį pamėgusio Fluxus judėjimo, kuriam kompozitorius simpatizavo. Tuo tarpu radikalus atsitiktinumo principo naudojimas muzikoje susilaukė keleto tuo metu konvencionaliau nusiteikusių kompozitorių kritikos. Ir vis dėlto radikalūs eksperimentai prasiskynė savo kelią į sėkmę ir pripažinimą. Aplink Cage'o figūrą susiformavo taip vadinama Niujorko mokykla, kuriai priklausė kompozitoriaus bendraminčiai Mortonas Feldmanas, Earle'as Brownas, Christianas Wolffas, Davidas Tudoras.

Cage'as buvo ir sakytinio bei rašytinio žodžio meistras. Jo koncertus dažnai papildydavo jo paties skaitomos trumpos istorijos, dažnai primindavusios dzenbudistinius koanus (t. y. paradoksalia įžvalga pasižyminčias žodines miniatiūras, dzenbudizmo tradicijoje skirtas provokuoti nušvitimo būseną) arba pasižymėjusios Cage'ui būdingu humoro jausmu. Kaip rašytojas, Cage'as yra intertekstualus, jis nevengia atskleisti jį įkvėpusių mąstytojų ar menininkų. Jo tekstuose gausu Rytų filosofijos atgarsių ir dzen meistro Daisetzu Suzuki, Sri Ramakrishnos citatų. Juose galima rasti pamąstymų, dedikuotų XX a. menininkams: Robertui Rauschenbergui, savo baltais paveikslais savotiškai paveikusiam „4'33'' sukūrimą; Marceliui Duchampui, žavėjusiam Cage'ą konceptualumu ir gatavomis idėjomis; menininkams Jasperui Johnsui, Nam June Paikui, teoretikui Marshallui McLuhanui ir daugeliui kitų. Cage'as buvo XX a. vidurio ir antrosios jo pusės kultūroje ir mene plitusių idėjų epicentre, tad jo kūrybinės vizijos ir meniniai interesai pasižymėjo daugiasluoksniškumu ir buvo įvairiakrypčiai.

Šiemet, minint 100-ąjį kompozitoriaus gimtadienį, jį prisimena pačių įvairiausių šiuolaikinės muzikos kontekstų ir stilistikų atstovai, mat jis vienaip ar kitaip reikšmingas jiems visiems. Jo įtaką XX a. antrosios pusės muzikinių tendencijų plėtotei sunku pervertinti. 2012-ųjų metų Gaidos festivalis taip pat pažymi šią reikšmingą sukaktį dedikuodamas Johnui Cage'ui dalį savosios programos.

Pasibaigus spalio 7 - 28 dienomis Romoje vykusiai Vyskupų Sinodo asamblėjai, kur iš viso pasaulio susirinkę 262 vyskupai, kartu su ekspertais ir stebėtojais diskutavo apie naująjį evangelizavimą krikščionių tikėjimo perdavimui, norisi išskirti keletą pagrindinių šio Sinodo akcentų.

Daug dėmesio Sinode skirta vienai svarbiausių aktualijų, ypač klestinčių Vakarų šalių vyskupams, - kaip pasiekti atitolusius katalikus, padėti naujai atrasti tikėjimą. 

Jau kurį laiką ieškota, kokia turėtų būti naujojo evangelizavimo tapatybė, kad jis būtų aktualus. Tačiau kaip sakė amerikiečių kardinolas Donald Wuerl iš Vašingtono žurnalistams paskutinę Sinodo dieną, ši asamblėja nesiekė sukurti naujo apibrėžimo, o įvardyti, kaip naujasis evangelizavimas turėtų vykti: "mes nemėginome rasti tikslaus apibrėžimo, tačiau bandėme apibūdinti, kas yra naujasis evangelizavimas ir kokie jo ryšiai su mūsų pasauliu, kultūra". Tris savaites trukusiame sinode buvo iškeltos įvairios idėjos, vyko diskusijos, visa tai vėliau buvo apibendrinta keliuose dokumentuose - Žinioje bei Siūlymų sąraše, kuriuos popiežius apsvarstys apaštaliniame paraginime. Siūlymai, kurių iš pradžių buvo 326 ir kurie buvo sutraukti į 58, susitemina temas, jau paliestas Žinioje Dievo tautai, kurią penktadienį Vatikane pristatė kardinolas Giuseppe Betori.

Žinia Dievo tautai

Vyskupų sinodas naujajam evangelizavimui parengė "Žinią Dievo tautai", kurios ašis -  viltis augančios sekuliarios kultūros akivaizdoje, nes Kristus pažadėjo išganymą visiems. Dokumente sakoma, kad visos problemos, su kuriomis susiduria pasaulyje šiandienos Bažnyčia - nuo kruvinų persekiojimų iki vartotojiško Vakarų sekuliarizmo - neturėtų kelti baimės, nes Kristus pažadėjo išganymą, dabar ir visados. Į baisiausius fizinius ar dvasinius išpuolius prieš tikėjimą reikia žvelgti kaip į galimybes, nes net "aštriausios ateizmo ir agnosticizmo formos atspindi ne dvasinę tuštumą, bet ilgesį, kuris laukia atsakymo".

Žinia pradedama Evangelijos pasakojimu apie samarietę, kuri sutinka Jėzų prie šulinio. Šis susitikimas ją perkeičia. Tai rodo, kad kiekvienas, susitikęs Kristų, negali neliudyti tiesos ir vilties kitiems. Atsivertusi nusidėjėlė tampa išganymo skelbėja ir atveda pas Jėzų visą miestą. Tačiau be vidinio atsivertimo skelbimas neįmanomas, ir tam kviečiami visi Bažnyčios nariai, pradedant vyskupais. Kiekvienas katalikas turi nuolankiai pripažinti savo trapią, silpną prigimtį ir priimti perkeičiančią Kristaus galią, tada jis pajėgs atsiliepti į kvietimą atsiversti ir evangelizuoti. Be Kristaus, krikščionių misija skelbti išganymo žinią yra "misija neįmanoma".

Vieni svarbiausių narių naujojoje evangelizacijoje - šeimos ir jaunimas, kurie patiria didžiausią spaudimą - šeimos byra, plinta antikrikščioniška kultūra, ypač gaji sekuliarizuotoje Vakarų visuomenėje, iš kur vėliau yra eksportuojama į visą pasaulį.  Tad šeimos gyvenimas yra pirmoji vieta Evangelijos žiniai skelbti, ją reikia lydėti jos krikščioniškame kelyje, kad kasdieniai būties elementai ir rūpesčiai taptų meilės liudijimu.

Pasak t. Federico Lombardi, Šventojo Sosto Spaudos salės direktoriaus, Vyskupų Sinodas norėjo paskleisti pasitikėjimo ir padrąsinimo žinią visai Dievo tautai, nepaisant daugybės sunkumų, su kuriais susiduria šiandienos tikintiesieji.  Tai paskatinimas žiūrėti į pasaulį su pasitikėjimu ir drąsa, nes Dievas jį myli.

Vyskupų žinia pilna vilties, paremtos tikėjimu. Joje nėra vietos pesimizmui, nes platus temų spektras, kurias aptarė Sinodo tėvai - globalizacija, sekuliarizacija, nauji visuomenės scenarijai, migracija - turi tapti evangelizavimo galimybėmis.

Baigiamieji siūlymai

Sinodo darbo vaisiai buvo apibendrinti siūlymų sąraše, kurie dengia platų temų lauką: sekuliarizacija, Vatikano II Susirinkimo vaidmuo, žmogaus teisės, religinė laisvė, migracija, gailestingumo darbai, liaudies maldingumo praktikos, skurdas, naujų bažnytinių judėjimų ir parapijų vaidmuo, jaunimo poreikiai, mokslo ir meno ryšys su tikėjimu, ekumeninis dialogas bei dialogas su islamu. Visos šios temos apžvelgiamos šiandienos sekuliarizacijos kontekste, kuri susilpnino tikėjimą šalyse, kur iki šiol egzistavo senos krikščioniškos tradicijos, tačiau dabar yra nustumiamos į užribį. "Kaip krikščionys mes negalime likti abejingi sekuliarizacijos procesui. Dabartinė situacija prilygsta pirmųjų krikščionių patirčiai, mes tai turime priimti ir kaip iššūkį, ir kaip galimybę", pažymi Sinodo tėvai. Sąrašo oficialus tekstas lotynų kalba yra konfidencialus dokumentas, skirtas tik popiežiui. Tačiau popiežius Benediktas XVI padarė tam tikrą išimtį ir leido Vyskupų Sinodo biuletenyje paskelbti Asamblėjos galutinių siūlymų laikiną ir neoficialų tekstą anglų kalba. 

Viena temų, kuriai skirtas didelis dėmesys Sinodo tėvų pasisakymuose, tai išsiskyrusių,  gyvenančių nesusituokus ar sukuriusių antrą šeimą asmenų sielovada. Ji apžvelgiama pasiūlyme apie "krikščionišką šeimą". "Naujasis evangelizavimas turi imtis spręsti ryškiausias pastoracines problemas, susijusias su išsiskyrusių ir sudariusių antrą santuoką asmenų sielovada, jų vaikų pastoracija, kaip elgtis porų, kurios gyvena nesusituokę, atžvilgiu, kaip reaguoti mėginimų performuluoti santuokos sąvoką akivaizdoje". Kaip atkreipė dėmesį Bazelio vyskupas Felix Gmur, kalbėdamas apie išsiskyrusių sielovadą, neteisinga visus tokiose situacijose atsidūrusius žmones priskirti nusidėjėlių grupei, nes kiekvienas atvejis skirtingas.

Du siūlymai, kalbantys kaip skatinti naująją evangelizaciją, kalba apie Popiežiškosios naujojo evangelizavimo tarybos, kuriai vadovauja arkivysk. Rino Fisichella, ir kard. Gianfranco Ravasi organizuojamo "Pagonių kiemo" veiklos gaires.

Siūlyme, skirtame religijos laisvei, minima: "kad ir kokią religiją asmuo išpažintų ar būtų netikintis, kiekvienas turi neatimamą teisę susipažinti su Kristumi ir Evangelija".

Tačiau pasigirsta ir kritikos, kad pasaulio vyskupijų atstovai, posėdžiavę tris savaites, priėmė palyginti nedaug nuorodų, kurias galima konkrečiai įgyvendinti ar kurios turėtų didelės įtakos globaliai Bažnyčios veiklai ir struktūrai trečiajame tūkstantmetyje. Ši diskusijų forma gali būti nepakankamai veiksminga šiuolaikinių problemų akivaizdoje, su kuriomis susiduria pasaulio tikinčiųjų bendruomenė. Vienas aštresnių pasisakymų, nuskambėjusių Sinode apie tai - katecheto Tommaso Spinelli mintys apie būtinybę skatinti entuziazmą, kuris gęsta atsimušęs į griežtas bažnytines struktūras, karjerizmą ir negatyvų pavyzdį. 

Kaip skelbti?

Sinode kalbėta, kad negali būti efektyvaus tikėjimo skelbimo, nesistengiant suprasti, kaip žinia gali būti išgirsta, kad ji būtų suprantama klausančiajam. Tai skatina įsiklausyti į kitą, sekant paties Viešpaties pavyzdžiu. Tai turi būti būdinga ir šių dienų Evangelijos skelbėjams - pristatyti Gerąją Naujieną taip, kad ji būtų išgirsta ir priimta.

Skelbimui ne mažiau svarbus ir pačios Bažnyčios nuolatinis atsinaujinimas. Kaip sakė popiežius Benediktas XVI Sinodo uždarymo Mišiose, "Bažnyčiai reikia nuolat atsinaujinti, kad ji galėtų atnaujinti sekuliarizuotą pasaulį".

Bernardinai.lt

„Kai meldžiatės, nebūkite kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis, stovėdami sinagogose ir gatvių kampuose, kad būtų žmonių matomi. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė savo atlygį. Kai meldiesi, eik į savo kambarėlį ir, užsirakinęs duris, melskis savo Tėvui, kuris yra slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins viešai. 

Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys: jie mano būsią išklausyti dėl žodžių gausumo. Nebūkite panašūs į juos, nes jūsų Tėvas žino, ko jums reikia, dar prieš jums prašant Jo" (Mt 6, 5-8).

Jėzus moko savo mokinius melstis. Ką gi tai reiškia? Tai reiškia, jog malda jokiu būdu nėra savaime suprantamas ar natūralus veiksmas. Ir nors malda yra universalaus žmogiško instinkto išraiška, ji nebūtinai bus primtina Dievui. Net ir labai disciplinuotai ir atkakliai praktikuojama malda gali būti visiškai nenaudinga ir neišgirsta Dievo. Mokiniams leista melstis, nes Jėzus liepia jiems tai daryti - o Jis pažįsta Tėvą. Jėzus pažada, kad Dievas išklausys mokinius. Kitaip tariant, mokiniai meldžiasi tik todėl, kad yra Kristaus sekėjai ir bendrauja su Juo. Tik tie (tokie kaip jie), kurie šliejasi prie Jėzaus, per Jį turi priėjimą prie Tėvo. Visos krikščionių maldos adresuojamos Dievui per Tarpininką - pati malda neatveria tiesioginio priėjimo pas Tėvą. Tik per Jėzų Kristų maldoje galime atrasti Tėvą. Krikščionio malda suponuoja tikėjimą, t. y. atsidavimą Kristui. Jis yra vienintelis mūsų maldų Tarpininkas. Mes meldžiamės Jo paliepimu, ir krikščionio malda visuomet lieka pavaldi šiam paliepimui. 

Mes meldžiamės Dievui, nes tikime Jį per Jėzų Kristų; kitaip tariant, malda neturi būti kažkoks ypatingas mūsų maldavimas, skirtas Dievui, nes mums visai nereikia prie Jo artintis tokiu būdu. Mes esame privilegijuoti - Jėzus pasakė, kad Tėvas žino mūsų poreikius dar prieš mums Jo prašant. Būtent tai krikščionio maldai ir suteikia begalinį pasitikėjimą ir džiaugsmingą užtikrintumą. Maldos forma ar joje išsakytų žodžių gausa didelės reikšmės neturi. Svarbu tikėjimas, pasikliaujantis Dievu ir paliečiantis širdį Tėvo, kuris mus pažino kur kas anksčiau, negu mes pas Jį atėjome. 

Tikra malda niekuomet nėra „geri darbai", dievotumo „praktikavimas" ar nuostata. Tai visuomet bus vaiko malda savo Tėvui. Dėl to ji niekada nereiškia ir savęs demonstravimo nei Dievo, nei mūsų pačių, nei kitų žmonių akivaizdoje. Jeigu Dievas nieko nežinotų apie mūsų poreikius, mums reikėtų iš anksto gerai apgalvoti, kaip Jam apie tai pranešime, ką Jam pasakysime ir ar iš viso sakysime.  Taigi tikėjimas - svarbiausias krikščionio maldos akstinas - eliminuoja visus išankstinius apmąstymus.  

Malda - tai pati svarbiausia paslėpto krikščionio charakterio dalis. Tai savęs demonstravimo priešybė. Kai žmonės meldžiasi, jie liaujasi galvoję apie save ir galvoja tik apie Dievą, kurio šaukiasi. Malda nesiekia tiesioginio poveikio pasauliui. Ji adresuojama tik Dievui ir todėl yra tobulas nedemonstratyvaus veiksmo pavyzdys. 

Be abejo, ir čia slypi tam tikri pavojai. Net ir tokioje maldoje galima siekti pasirodyti ar iškelti į šviesą tai, kas paslėpta. Taip nutikti gali bendros maldos metu, kuri kartais virsta tiesiog beprasmiu triukšmu. Tačiau iš esmės didelio skirtumo nėra - netgi dar blogiau, jei aš tampu asmeninės maldos stebėtoju, jei surengiu spektaklį sau. Tada galiu džiaugtis savimi lyg koks patenkintas žiūrovas arba besimelsdamas staiga pasijusti keistai ir susigėsti. Turgavietės viešumas suteikia netgi paprastesnę formą nei tas viešumas, kurį galiu susikurti pats. Savo kambarėlio slaptoje galiu surengti sau tikrai ne prastesnį spektaklį. Ir jis bylos apie tai, kiek mes galime iškraipyti Jėzaus žodį. Viešumas, kurio aš taip trokštu, taip ir susikuriamas: tuo pat metu aš esu ir tas, kuris meldžiasi, ir tas, kuris stebi save iš šalies. Aš pats klausausi savo maldos ir pats į ją atsakau. Mums nepatinka laukti, kol Dievas atsakys į mūsų maldą ir deramu metu parodys, kad mus išklausė, todėl susikuriame savo atsakymą. Štai mes ir turime savo atlygį. Kadangi patys save išklausėme, Dievas mūsų nebesiklausys. Išgalvoję sau viešumo atlygį, jau nebesitikėkime, kad Dievas mums atlygins. 

Kurgi yra tas Jėzaus minimas slaptasis kambarėlis, kuriame galėčiau pasislėpti, jeigu negaliu pasikliauti net savimi? Kaip man užsirakinti jo duris, kad jokie žiūrovai netrikdytų maldos anonimiškumo ir nepavogtų iš manęs slaptosios maldos atlygio? Kaip mums apsisaugoti nuo savęs pačių ir nuo savo išankstinių apmąstymų? Kaip apmąstymu atsikratyti apmąstymų? Vienintelis būdas tai padaryti - numarinti savo valią, kuri nuolatos visur tik ir peršasi. O ją numarinti - tai leisti tik Kristui vienam viešpatauti mūsų širdyse, savo valią absoliučiai pavesti Jam, gyventi bendrystėje su Jėzumi, sekti paskui Jį. Tada ir galime melsti, kad būtų išpildyta Jo valia - valia To, kuris žino mūsų poreikius dar prieš mums prašant. Tik tuomet mūsų malda yra užtikrinta, stipri ir tyra. Ir tik tuomet malda yra tikrų tikriausias prašymas. Vaikas prašo Tėvo, kurį pažįsta. Krikščioniškos maldos esmė nėra neapibrėžtas pagarbinimas, o konkretus ir aiškus prašymas. Teisingas būdas artintis prie Dievo - ištiesti savo rankas ir prašyti To, kuris, kaip žinome, turi Tėvo širdį. 

Tikra malda skamba slaptoje, tačiau tai nereiškia, jog atmetama bendroji malda, kad ir kokie akivaizdūs būtų su ja susiję pavojai. Pagaliau visai nesvarbu, ar mes meldžiamės gatvėje, ar slaptoje savo kambarėlyje, ar mūsų malda trumpa, ar ilga, ar bažnytinė litanija, ar tik atodūsis to, kuris net nežino, ko turėtų melsti. Tikroje maldoje visai nesvarbu, ar meldžiasi vienas žmogus, ar visas tikinčiųjų kūnas - svarbiausia suvokimas, kad mūsų dangiškasis Tėvas žino, ko mums reikia. Taip Dievas tampa vieninteliu mūsų maldų objektu ir mums nebereikia meldžiantis tuščiai pasikliauti savo pastangomis. 

„Todėl melskitės taip: „Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas, teateinie Tavo karalystė, tebūnie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir nevesk mūsų į pagundymą, bet gelbėk mus nuo pikto; nes Tavo yra karalystė, jėga ir šlovė per amžius. Amen." Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums, o jeigu jūs neatleisite žmonėms jų nusižengimų, tai ir jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų" (Mt 6, 9-15).

Jėzus pasakė savo mokiniams ne tik kaip melstis, bet ir ko melsti. Viešpaties malda nėra tik maldos pavyzdys - tai nurodymas, kaip krikščionys turi melstis. Jeigu jie melsis šia malda, Dievas juos tikrai išgirs. Viešpaties malda - tai maldos kvintesencija. Mokinio malda yra ja paremta ir ja apribojama. Ir čia Jėzus nepalieka savo mokinių nežinioje; Jis moko juos Viešpaties maldos, suteikdamas aiškų supratimą apie maldą. 

„Tėve mūsų, kuris esi danguje..." Mokiniai šaukiasi dangiškojo Tėvo kaip vienas kūnas, jie šaukiasi Tėvo, kuris jau žino savo vaikų poreikius. Jėzaus pašaukimas susaisto juos brolybės saitais. Jėzuje jie suvokė Tėvo mielaširdingumą. Dievo Sūnaus vardu mokiniai turi privilegiją Dievą vadinti Tėvu. Jie yra žemėje, o jų Tėvas yra danguje. Jis žiūri į juos iš viršaus, o jie pakelia savo akis į Jį. 

„Teesie šventas Tavo vardas..." Dievo kaip Tėvo vardas - toks Jis buvo apreikštas Jėzuje Kristuje mokiniams - tarp jų bus laikomas šventu. Šiame varde telpa visa Evangelija. Tegul Dievas apsaugo savo šventą Evangeliją, kad jos neužtemdytų ir nesuterštų jokia klaidinga doktrina ar bedievystė. Tegul Jo šventas vardas visuomet išlieka žinomas mokiniams Jėzuje Kristuje. Teįgalina Jis visus pamokslininkus skelbti tyrą, gelbstinčios malonės kupiną Evangeliją, teapgina mus nuo gundytojų ir atverčia į tikėjimą tuos, kurie priešinasi Jo vardui. 

„Teateinie Tavo karalystė..." Mokiniai matė, kaip per Jėzų Kristų Dievo karalystė įsiveržė į žemę. Jie matė, kaip buvo sutriuškintas šėtonas, kaip buvo palaužtos šio pasaulio viešpatystės, nuodėmė ir mirtis. Dievo karalystė vis dar tebėra veikiama kančios ir kovos. Mažajai kaimenei tenka šie sunkūs išmėginimai. Jie stovi aukščiausiosios Dievo valdžios akivaizdoje, apsigaubę naujuoju teisumu, tačiau sykiu patiria ir persekiojimus. Duok Dieve, kad Jėzaus Kristaus karalystė plėstųsi Jo Bažnyčioje šioje žemėje. Te Dievas paspartina šio pasaulio karalysčių galą ir įtvirtina savo galingą ir šlovingą karalystę! 

„Tebūnie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje..." Pasilikdami bendrystėje su Jėzumi, Jo sekėjai savo valią visiškai paveda Dievo valiai ir meldžia, kad Dievo valia pildytųsi visame pasaulyje. Joks tvarinys šioje žemėje nedrįs Jam nepaklusti. Vis dėlto piktoji valia vis dar tebėra gaji net ir tarp Kristaus pasekėjų ir nuolat stengiasi pakirsti jų bendrystę su Jėzumi. Todėl mokiniai juo labiau turi be paliovos melstis, kad Dievo valia kas dieną vis labiau imtų viršų jų širdyse ir palaužtų bet kokį nepaklusnumą. Aną dieną pasaulis nusilenks prieš Jo valią, garbindamas ir dėkodamas džiaugsme ir suspaudime. Dangus ir žemė bus pavaldūs Dievui. 

Dievo vardas, Dievo karalystė, Dievo valia - tai svarbiausios krikščionio maldos kryptys. Mūsų maldų reikia ne tiek Dievui, kiek mums patiems: malda yra priemonė, kurios dėka mokiniai tampa dalininkais dangiškojo lobio, kurio jie meldžia. Be to, Dievas jų maldas panaudoja Pabaigos paspartinimui. 

„Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien..." Kol mokiniai gyvena šioje žemėje, jie neturėtų gėdytis melstis dėl savo kūno poreikių patenkinimo. Tas, kuris sukūrė žmones žemėje, saugos jų kūnus ir jais pasirūpins. Ne Dievo valia, kad Jo kūrinys būtų paniekintas. Mokiniams liepiama prašyti duonos ne tik sau, bet ir visiems žmonėms žemėje, nes visi žmonės yra jų broliai. Mokiniai suvokia, jog, nors ir būdama žemės vaisius, duona visgi ateina iš aukštybių kaip Dievo dovana. Štai kodėl prieš paimdami ją, jie turi jos paprašyti. Ir kadangi tai Dievo duona, ji šviežia kiekvieną dieną. Jie neprašo ir nekrauna atsargų ateičiai, bet pasitenkina tuo, ką Dievas duoda kiekvieną dieną. Ta duona palaikomos mokinių gyvybės, kad jie galėtų džiaugtis gyvenimu bendrystėje su Jėzumi, šlovindami Jį ir dėkodami už Jo mielaširdingumą. Šis prašymas - jų tikėjimo išbandymas, nes jis parodo, ar jie iš tiesų tiki, kad mylintiems Dievą visa išeina į gera. 

„Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams..." Kristaus sekėjai savo kaltę privalo pripažinti ir apraudoti kiekvieną dieną. Gyvendami bendrystėje su Juo, jie turėtų būti be nuodėmės, tačiau praktiškai jų gyvenimą kasdien darko netikėjimas, tingumas melstis, kūno disciplinos stoka, nuolaidžiavimas savo silpnybėms, pavydas, neapykanta bei ambicijos. Tad visai nenuostabu, kad Dievo atleidimo jie turi melsti kiekvieną mielą dieną. Tačiau Dievas atleis jiems tik tuo atveju, jeigu jie noriai atleis vieni kitiems, parodydami brolišką meilę. Taip jie atneša visas savo kaltes Dievo akivaizdon ir kaip vienas kūnas meldžia Jo atleidimo. Dieve, atleisk man ne tik mano, bet ir mums mūsų kaltes. 

„Ir nevesk mūsų į pagundymą..." Krikščionį apgula daugybė pačių įvairiausių pagundymų. Šėtonas puola jį iš visų pusių, siekdamas, kad šis sukluptų. Kartais tas puolimas įgauna netikro saugumo pojūčio formą, kartais pasireiškia kaip bedieviška dvejonė. Tačiau mokinys puikiai suvokia savo silpnumą - jis pats neieško pagundymų, norėdams išbandyti savo tikėjimo stiprumą. Krikščionys prašo Dievo nemėginti jų silpno tikėjimo, o saugoti juos pagundymo valandą. 

„[...] bet gelbėk mus nuo pikto." Tai prašymas apsaugoti nuo pikto ir paveldėti dangaus karalystę. Tai malda dėl šventos mirties ir Bažnyčios išgelbėjimo Teismo dieną. 

„Nes Tavo yra karalystė..." Mokiniams vėl primenama, kad Dievo karalystė yra jų bendrystėje su Jėzumi Kristumi, nuo kurio priklauso visų jų maldų išpildymas. Jėzuje Dievo vardas yra šventas ir pagerbtas, Jėzuje ateina Dievo karalystė ir išsipildo Jo valia. Dėl Jėzaus mokiniai tebesaugomi kūne ir gauna nuodėmių atleidimą, Jo jėga jie stiprinami per visus pagundymus, Jo galia jie išlaisvinami ir paveldi amžinąjį gyvenimą. Jo yra karalystė, jėga ir šlovė per amžius Tėvo vienybėje. Štai kokį užtikrintumą turi mokiniai. 

Ir reziumuodamas Jėzus dar kartą pabrėžia, kaip svarbu mokiniams atleisti skriaudą, kurią jie patiria gyvendami tarp nusidėjėlių. 

Ištrauka iš spaudai rengiamos D. Bonhoefferio knygos „Mokinystės kaina"

www.btz.lt

Paaiškėjus Seimo rinkimų rezultatams, trijų opozicinių partijų lyderiai sekmadienio vakarą susitiko viešbutyje "Best Western Naujasis Vilnius" ir sutarė, kad formuos valdančiąją koaliciją. Premjerą siūlys Lietuvos socialdemokratų partija.

Apie tai po susitikimo pranešė Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius, Darbo partijos lyderis Viktoras Uspaskichas, partijos "Tvarka ir teisingumas" vadovas Rolandas Paksas.

"Sutarėme, kad iš trijų politinių partijų formuosime daugumą. Sutarėme, kad ministras pirmininkas bus Socialdemokratų partijos atstovas. Sutarėme, kad pradėsime rengti Vyriausybės programą, bus sudarytos darbo grupės iš esamų trijų partijų ir taip pat kitą savaitę peržiūrėsime kitų metų biudžeto projektą", - sakė A.Butkevičius.

Jo teigimu, būsimieji partneriai dar esą apie postų ir ministerijų dalybas nekalbėjo. Tuo metu Darbo partijos vadovas V.Uspaskichas užsiminė, kad jo pavardė yra galimų ministrų sąraše.

"Neskubėkite, palaukime, kol kas esu Vyriausybės komandos sąraše, o ten žiūrėsime", - sakė jis, paklaustas, kurį mandatą - europarlamentaro ar Seimo nario - rinksis.

Paprašytas patikslinti, ar taiko į ūkio ministras, "darbiečių" lyderis suskubo pareikšti, kad kol kas nesitaiko niekur.

Pasak A.Butkevičiaus, kitą savaitę bus pradėtos derybos dėl ministerijų pasiskirstymo. Jis vylėsi, kad premjerui bus palikta laisvė pasirinkti finansų ministrą.

"Ministrai bus parinkti pagal žmonių kompetenciją", - pabrėžė jis.

LSDP lyderis įvardijo kelias prioritetines būsimos Vyriausybės darbo kryptis - tai gyvenamųjų namų renovavimas, šilumos ūkio pertvarka pereinant prie biokuro, minimalios mėnesio algos padidinimas.

"Taip pat esame nutarę sudaryti darbo grupę, kuri peržiūrėtų visą mokesčių sistemą. Tikrai naktinės mokesčių reformos nedarysime. ES finansinė parama pirmiausia bus skiriama tam, kas kuria pridedamąją vertę", - vardijo A.Butkevičius.

Socialdemokratai, "darbiečiai", "tvarkiečiai" teigė, kad koalicijos sutartį pasirašys, kai tik oficialiai bus patvirtinti Seimo rinkimų rezultatai.

A.Butkevičius neabejojo, kad pirmadienį sulauks prezidentės Dalios Grybauskaitės skambučio ir siūlymo formuoti Ministrų kabinetą.

Partijos "Tvarka ir teisingumas" vadovas R.Paksas pabrėžė, kad svarbiausia kuo greičiau patvirtinti darbų programą ir pradėti ją įgyvendinti.

"Svarbiausia, kad koalicija kuo greičiau pasitvirtintų darbų programą, kuri taptų Vyriausybės programa, padarytų Vyriausybės kalendorinį darbų grafiką ir pradėtų įgyvendinti tuos darbus, kurie reikalingi valstybei", - teigė jis.

Minėtų trijų partijų atstovai dar po pirmojo Seimo rinkimų turo pasirašė pirminį susitarimą, pagal kurį pradėtos konsultacijos dėl naujos valdančiosios koalicijos sudarymo.

Pagal pirminius Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenis, šios trys partijos naujame parlamente turės daugiausia vietų.

Socialdemokratai gali turėti apie 38 mandatus Seime, "darbiečiai" - 29, "tvarkiečiai" - 11.

Iš viso Seime yra 141 narys.

Pasibaigus antrajam Seimo rinkimų turui šalies vadovė Dalia Grybauskaitė pradeda konsultacijas dėl naujos Vyriausybės formavimo, pranešė prezidentės spaudos tarnyba.

Pirmadienį, kaip ir kiekvieną pirmą darbo savaitės dieną, 8 val. D.Grybauskaitė susitiks su kadenciją baigiančiu premjeru, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų vadovu Andriumi Kubiliumi. 10 val. prezidentė priims Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininką Algirdą Butkevičių.

Apie prezidentės susitikimų laiką su kitų politinių partijų atstovais prezidentės spaudos tarnyba žada informuoti vėliau.

Paaiškėjus Seimo rinkimų rezultatams, jau pirmadienio naktį trijų opozicinių partijų lyderiai sutarė, kad formuos valdančiąją koaliciją. Numatoma, kad premjerą siūlys Lietuvos socialdemokratų partija.

Apie tai po susitikimo viešbutyje "Best Western Naujasis Vilnius" pranešė trijų koaliciją formuoti sutarusių partijų lyderiai - Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius, Darbo partijos lyderis Viktoras Uspaskichas, partijos "Tvarka ir teisingumas" vadovas Rolandas Paksas.

Įėjusi į Vilniaus arkivyskupijos kuriją pirmadienio vakarą, viename iš koridorių visų pirma pamačiau termosą, arbatos puodelius, padėklus su sausainiais. Buvo galima išgirsti gitaros skambėjimą ir giedančius balsus, jiems nutilus – maldos žodžius. Suspėjau tik į Emauso jaunimo susitikimo pabaigą: po bendros „Tėve mūsų“ su keliais iš bendruomenės – Lina, Ingrida, Monika, Justu, Vilimu ir sese Viktorija Voidogaite CC – susėdome prie stalo pasikalbėti. Visa prasidėjo juoku, jog, deja, pokalbis negalės užtrukti ilgiau nei keturias valandas – tik tokios diktofono galimybės. Juokas netilo ir viso interviu metu: emausiečiai itin linksmai ir su įkvepiančiu lengvumu pasakojo apie buvimą ir veikimą kartu.

Kodėl jūs vadinatės Emausu – miesteliu prie Jeruzalės?

Ses. Viktorija. Žmonės, kurie keliauja į Emausą, yra jo gyventojai, kurie eina su Prisikėlusiuoju. Mintis ta, jog jauni suaugusieji (jauniausi emausiečiai – antrakursiai) čia gali turėti kitokią bendruomenės patirtį, gali gilinti savo tikėjimą. Šie mūsų vakarai gal nėra visai bendruomenė, tai yra kelias. Kartais juo eina vieni žmonės, kartais – kiti. Mintis ta, kad jie eina savo keliu, kaip tie mokiniai ėjo į Emausą. Tada Jėzus juos susitinka, eina su jais ir, pakeliui suvokę Raštų prasmę, gyvenimo prasmę, jie apsisuka ir džiaugsmingai skelbia Prisikėlusįjį. Per mūsų gyvenimo tikrovę ir mes galime pažinti Jėzų ir eiti su Juo pirmyn. Keliaujama tiek, kiek žmogui reikia keliauti: kai kuriems reikia daug metų, kiti keliauja trumpai, dar kiti pasilieka ir palydi kitus.

Koks buvo įsikūrimas ir kaip Emauso jaunimas pasikeitė nuo to laiko?

Ses. Viktorija. Prieš aštuonerius metus merginoms vyko „Garstyčios grūdo“ rekolekcijos, kurias organizavo organizuotos Nukryžiuotojo Kristaus bendruomenės seserys. Merginoms atrodė, jog vieną kartą per mėnesį susitikti yra labai mažai, reikia kiekvieną savaitę. Sakė, jog joms reikia pastiprinimo, eiti pirmyn kiekvieną savaitę, neužtenka pabūti rekolekcijose, reikia gyventi kasdienį gyvenimą. Kaip tai, ką gauname per rekolekcijas, išgyventi kasdienybėje? Nukryžiuotojo Kristaus kongregacijos seserys ėmėsi šios misijos – dirbti su jaunimu, nes buvo poreikis. Pačioje pradžioje vaizdas buvo toks: susirenka apie dešimt žmonių, skaito Šventąjį Raštą ir dalinasi, atsigeria arbatos ir išeina su tuo Dievo žodžiu visai savaitei. O kaip yra dabar gali papasakoti Vilimas, naujas emausietis.

Vilimas. Dabar – irgi panašiai. Susitinkame prie arbatos, papasakojame apie paskutine savaitę – ne tik kaip su Dievo žodžiu sekėsi, bet ir darbais, ar kas „ant širdies guli“. Pasirenkame savaitės temą, pavyzdžiui, šiandien svarstėme apie žmogų ir žmogiškumą. Pradžioje kalbėjome apie Dievą kaip kūrėją, gilinomės į šią temą įvairiais aspektais, vėliau pasidalinome į mažesnes grupeles ir kalbėjomės patys, kas yra žmogus ir žmogiškumas mūsų supratimu. Po to susirinkome koplyčioje maldai, kartu giedame, išsakome savo maldavimus. Kartais pasidaliname rašteliais su užrašytais troškimais, bėdomis, traukiam iš pintinės – kad emausiečiai vieni už kitus melstųsi. Šitaip tarsi susitinkame dažniau nei kartą per savaitę: nešiojamės vieni kitus širdyse per tai, kad turime tą pačią užduotį gyventi Dievo žodžiu ir per tai, kad meldžiamės vieni už kitus.

Ses. Viktorija. Emausas perėjo daugybę etapų, keitėsi kiekvienais metais. Kai buvo penkerių metų šventė, atrodė: „Oho, penkis metus gyvenam.“ Būna pakilimų ir nusileidimų, bet būsime tol, kol turėsime misiją, kol bus poreikis. Galbūt visi šie mieli žmonės susituoks ir bus šeimų bendruomenė. Nėra tikslo išlaikyti konkrečią formą. Svarbu girdėti, ko dabar reikia, ir su paprastumu atsiliepti.

Keliaujama tiek, kiek žmogui reikia keliauti: kai kuriems reikia daug metų, kiti keliauja trumpai, dar kiti pasilieka ir palydi kitus.

Kokie žmonės priklauso Emauso jaunimui, ir kaip jie atranda Emausą?

Ingrida. Čia ateina muzikantų, dėstytojų, studentų, abiturientų, teisėsaugininkų, aplinkosaugininkų, medikų.

Vilimas. Ateina iš įvairiausių specialybių žmonių, dirbančių įvairiausiose sferose – nuo privačių iki valstybinių institucijų. Man nereikia girtis, koks esu geras muzikantas ar kiek man metų, kad mane priimtų. Dauguma žmonių buvo pakviesti – jei ne seserų, tai draugų.

Monika. Prisijungiau, kai dar mokiausi mokykloje, devintoje klasėje. Tuo metu blaškiausi, ieškojau Dievo kitose religijose. Galima sakyti, atsitiktinai – nors dabar žinau, jog atsitiktinumų nebūna, kad mane vedė Dievas visą tą laiką – atsidūriau „Garstyčios grūdo“ rekolekcijose. Man tai buvo naujiena: daug ko nežinojau, pavyzdžiui, kas yra adoracija. Per seseris aš atsiverčiau, labai daug verkiau po obelimi per tas rekolekcijas. Žydinčios obelys dabar asocijuojasi su atsivertimu, Emausu. Priėjau išpažinties ir atėjo didžiulė ramybė, kurios ieškojau, ir jau nebeapleido. Norisi grįžti ten, iš kur gauni tokią didelę dovaną. Todėl pradėjau ateiti ir pirmadieniais.

Ingrida. Mes su Monika grupės draugės, ji mane pakvietė. Pirmą kartą, kai atėjau, nežinojau nieko – nei kas čia, nei kaip vadinasi, nei apie ką bus. Tik žinojau, kad bus krikščioniškas jaunimas ir adresą. Dar sakė: „Ateik anksčiau, bus arbatos.“ Nuo to karto aš čia jau antri metai. Kiekvieną kartą eidama net nežinodavau, nesidomėdavau, kokia tema bus. Pasitikėdavau, žinodavau, kad verta, kiekvienas pirmadienis būdavo „motoriukas“ visai savaitei.

Ses. Viktorija. Būti emausiečiu nereiškia ateiti kiekvieną pirmadienį. Mes kviečiame žmones įsirašyti į tokią knygą, kad galėtume siųsti jiems informaciją. Joje yra apie 200 žmonių. Kartais tie žmonės išvažiuoja su ERASMUS mainų programa, grįžta. Kartais yra laikas, kada šiaip sunku (daug dirbama ar mokomasi), negali ateiti. Buvimas čia neįpareigoja ateiti. Tau reikia – tu ateini. Lankymas laisvas. Dažniausiai po kiek laiko žmonės nusiklaidžioję grįžta, vis tiek namuose geriausia.

Kalbant apie temas susitikimams – jūs visi iš skirtingų specialybių, su skirtingais poreikiais. Kaip susitarti?

Justas. Pas mus demokratija, kartu nusprendžiame, ko norime, galime siūlyti.

Lina. Mūsų susitikimų metų programa sudaryta iš ciklų, kurie trunka penkias savaites. Šiais metais norėjome pradėti aiškintis, ką reiškia terminai, veiksmai. Pradėti nuo pradžių. Aš esu žmogus, bet kodėl ir ką tai reiškia? Einu į Bažnyčią, kodėl einu, ar susimąstau? Gražiai sutapo, kad dabar – Tikėjimo metai. Grįžti prie tų paprasčiausių dalykų, kuriuos mes žinojome, sudėlioti juos į vietas, įsigilinti, ką tai reiškia. Pavadinčiau tai tikėjimo, grįžimo į pradžią ciklu. Jo struktūra atrodo taip: mokymas – rengia seserys arba mes patys, liudijimas – kviečiame svečius kalbėti, filmas, debatai-diskusija, šv. Mišios ir buvimas kartu po jų, pavyzdžiui, kitą kartą po šv. Mišių kepsime blynus.

Ses. Viktorija. Liudijimui dažniausiai ateina šeima. Labai smagu, kad jie nedėsto teorijų, pradeda nuo pradžių: „Mes susipažinome taip, augome šitaip.“ Nebijo savo nesėkmių – per nesėkmes irgi mokomės. Tai pamoka, kurią turi išmokti. „Mums dabar sekasi taip, esame šitoje atkarpoje, galime jums padovanoti šitą.“ Po jų liudijimo pasidalinama į dvi grupes: vyrai pasišneka vyriškai, o mergaitės – moteriškai. Ir kas buvo kalbėta lieka paslapty. Dar šeimos atsiveda vaikų, kad būtų gyvas pavyzdys – nuolatos zyziantys, krykštaujantys, rėkaujantys, norintys mamos dėmesio.

Žmonės ateina iš įvairiausių specialybių, dirbantys įvairiausiose sferose – nuo privačių iki valstybinių institucijų.

Ar be pirmadieninių susitikimų yra daugiau tradicinių renginių?

Monika. Du, tris kartus per metus vyksta „Garstyčios grūdo“ rekolekcijos merginoms ir moterims, paraleliai vyksta vaikinams, vyrams „Adomai, kur esi?“ Visuomet einame Šviesos kelią – parengiame vieną stotį, ruošiame mąstymą.

Ses. Viktorija. Turime baigiamąjį renginį, padarome apibendrinimą – tai proga dėkoti. Ir ne tik organizatoriams, bet Dievui ir vieni kitiems. Iš tiesų brandūs jaunuoliai daugiausia išmoksta vieni iš kitų. Yra proga pasakyti: „Ačiū, kad šiais metais, kai man buvo visiškai blogai, tavo palaikymas, tavo malda, pavyzdys arba paprasčiausiai tai, kad tu esi, mane laikė.“

Lina. Ir turim gražių norų dėl renginių. Prieš porą metų vyko nuostabus Emauso savaitgalis-seminaras, kuris atsirado tiesiog iš jaunimo iniciatyvos, noro daugiau laiko praleisti kartu, geriau vienas kitą pažinti. Yra noras tai tęsti.

Ar yra toks dalykas kaip Emauso jaunimo dvasingumas? Arba – kad būtų lengviau save apibrėžti – kuo jūs skiriatės nuo kitų katalikiškų jaunimo bendruomenių?

Vilimas. Paprastumas.

Ingrida. Čia viskas per praktiką. Jei, pavyzdžiui, jaučiame, kad esame pašaukti šeimai, tai Nukryžiuotojo Kristaus bendruomenės sesės atliepia į tai. Bus paskaitos apie finansų skirstymą šeimoje, natūralų šeimos planavimą, jos orientuotos į praktiką, kasdienybę, gyvenimą, kiekvieną minutę, čia ir dabar su Jėzumi – kaip Jį pasikviesti į savo gyvenimą ir su Juo gyventi. Tai, bent man, yra šios bendruomenės kertinė ašis – paprastumu, kiekvieną dieną, per praktiką ir kartu su Jėzumi.

Ses. Viktorija. Stovėti dviem kojomis ant žemės, viena ranka – Jėzui, kita – draugui – čia mūsų dvasingumas.

Monika. Svarbu apsikabinti savo paprastą gyvenimą. Čia susirenka žmonės su paprastomis problemomis: pavyzdžiui, nesutaria su bendradarbiu, tuomet mes gyvai aptarinėjame situaciją jo darbe, kaip tą bendradarbį mylėti ar su juo kovoti. Pastebėjau, kad labai patobulėjome vienoje srityje – žmonės labai atvirai išsako savo maldavimus. Anksčiau skaitydavome iš lapelių „meldžiame už vaikus“ ar „meldžiame už kenčiančius“, o dabar žmonės kalba iš vidaus, lyg pajutę tą bendros maldos stiprumą.

Ses. Viktorija. Dar vienas labai svarbus dalykas, apie kurį jau kalbėjome pradžioje, yra Dievo žodis. Jėzus eina keliu su mokiniais ir paaiškina: „O jūs neišmanėliai, kokios nerangios jūsų širdys tikėti.“ Seserys dažniausiai nerėkauja, kad jūs neišmanėliai, bet sako, kad yra Dievo žodis toje kasdienybėje, tame paprastume. Ne tik maldoje, bet ir viskame, ką darome, Dievo žodis duoda šviesos. Eucharistija duoda jėgos – tada mes galime gyventi gailestingai.

Justas. Yra bendruomenių, kurios kartu pasimeldžia ir išsiskirsto, mes nesame apsiriboję vien pirmadienio susitikimais. Pavyzdžiui, kai buvo tema apie tarnystę, seserys pasiūlė kiekvienam išsakyti kokį nors pasiryžimą, kam nors įsipareigoti. Tuomet mes ėjome savanoriauti, pavyzdžiui, mes su Monika dirbame su neįgaliaisiais. Žmonės to paraginti tęsia savanorystę iki šiol. Kai kurie iš Emauso jaunimo savanoriauja katalikiškame darželyje „Mažutėliams“.

Ką gyvenimo kasdienybėje pakeičia buvimas bendruomenėje?

Vilimas. Man labai svarbu būti bendruomenėje tarp bendraamžių, kad nesijausčiau vienas eidamas tikėjimo keliu. Tokie susitikimai yra patyrimas, jog tą kelią, kuris nėra pats lengviausias pasirinkimas gyvenime, einu ne aš vienas. Antras dalykas, kuris yra man svarbus – bendra malda. Trečias – galimybė pažiūrėti į tuos pačius dalykus, kuriuos galbūt jau žinau, daug kartų esu girdėjęs, iš naujos pusės – kitų asmeniško patyrimo. Tai daug duoda. Aš esu skaitęs nemažai knygų, girdėjęs daug pamokslų, daug gilinęsis, atrodo, kad aš viską žinau. Tai yra didelis pavojus, jog tos tiesos ar vertybės, svarbūs dalykai gali tarsi nusitrinti ir netekti svorio mano gyvenime. Nuolatinis grįžimas prie detalių, kurios suteikia galimybę naujai pažiūrėti ar naujai imtis kažkokio konkretaus veiksmo. Pavyzdžiui, vienos savaitės tema buvo nuolankumas, būtent tą savaitę stengiesi ne apskritai būti šventesnis, tobulesnis, geresnis, bet gyveni su labai konkrečia maža nuolankumo užduotimi. Tai puiku, nes pačiam sugalvoti pusmečio planą nėra labai realistiška.

Monika. Aš čia jau penktus metus, ir tikrai nėra taip, kad kiekvieną kartą einu su džiaugsmu. Pirmadieniai tampa rutina, nebekeli klausimo dėl ėjimo, nes yra tam tikri įsipareigojimai. Per tą vakarą galėčiau padaryti „milijoną“ kitų darbų. Kita vertus, pasirinkdama čia ateiti, niekada nenusiviliu. Tai toks lyg atkovojimas, panašiai kaip su malda: kiekvieną dieną turi melstis ir atkovoti laiką, pasirinkti tai.

Ses. Viktorija. Man Emausas irgi pakeitė kasdienybę. Maldoje su jaunimu aš išgyvenu Jėzaus džiaugsmą. Kai susirenkame visi į koplyčią, aš galvoju, kad gal šiandien bus vienas tų retų kartų, kai Jisai susitiks juos. Galvoju, jog Jėzus džiaugiasi. Pirmadienis, žinoma, sunki diena. Grįžti namo, į savo celę, ir galvoji: Jėzus džiaugiasi, ir man džiaugsmo yra visai savaitei.

Ingrida. Gal nuskambės drastiškai, bet dabar manau, jog Emausas iš esmės pakeitė visą mano gyvenimą. Kai atėjau buvau studentė, turėjau daug laisvo laiko. Kai žmonės neturi veiklos, tai vaikščiojimas po parduotuves ar kavos gėrimas su draugėmis tampa svarbiausia dienos veikla. Sesės man davė realią užduotį savo studijas paversti praktika. Savo studijas, visą gyvenimą, buvimą, norą dalintis tuo, ką turiu, aš įprasminau dirbdama katalikiškame darželyje ir bendruomenėje. Atradau visiškai nepažįstamų žmonių, kuriais galiu pasitikėti. Kai būna sunku, neturi kur eiti, visada gali paskambinti. Esi kažkam svarbus, kažkas tavęs laukia – jautiesi saugus.

Lina. Man Emausas tapo namais. Atėjau čia ieškodama tiesos, kas yra kas, savęs. Prisidėjau praėjus nedaug laiko po atsivertimo, tad Emausas mane užaugino. Šiais metais augina ypatingu būdu dėl to, kad galiu pasidalinti tuo, ką gavau Austrijoje kalbų ir katechetikos institute.

Ingrida: „Dabar manau, jog Emausas iš esmės pakeitė visą mano gyvenimą“

Susumuojant svarbiausius Emausui dalykus: Dievo žodis, malda, šlovinimas, Eucharistija, teologiniai pagrindai, tarnystė. Ar nieko nepamiršau?

Ses. Viktorija. Teisingai, Dievo Žodis, Eucharistija, vienas kito priėmimas… Tai yra draugystė, kuri moko augti, suteikia erdvės kitam. Lina kalbėjo apie namus, Ingrida – apie saugumą, Monika – apie augimą. Visa tai yra draugystė. Kaip sakėme, abiem kojom ant žemės, viena ranka – Jėzui, o kita – draugui. Ir keliauji.

Lina. Manęs dažnai klausia: „kokioje tu bendruomenėje“, ir aš sutrinku, nes bendruomenę įsivaizduoju kaip uždarą. Emause nėra uždarumo, ir tai praplečia širdį: visada gali ateiti naujas žmogus, ir jis bus namie, jis yra laukiamas, priimamas. Todėl man priimtiniau mus vadinti Emauso jaunimu, o ne Emauso bendruomene.

Ingrida. Pernai buvo labai įdomios diskusijos, kai pasikvietėme netikinčių draugų ir draugių. Tam tikri dalykai mums kartais atrodo savaime suprantami, o kai jie paklausia – susimąstai. Jie mokosi iš mūsų, mes – iš jų. Čia nėra viskas tobula, drugeliai neskraido. Pasibaram, bet dar niekas nesusimušė, diskusija kultūringa.

Kokių žmonių laukiate?

Monika. Visų laukiame.

Ses. Viktorija. No face control. Čia ateina tie, kuriuos Dievas atsiveda. Nenorime girtis, nėra čia viskas lengva. Reikės dirbti, tarnauti, vieniems kitus priimti, įsipareigoti, kartais, sukandus dantis, apkabinti, priimti iki galo, mylėti iki skausmo.

Monika. Tie du žmonės, ėję kelyje į Emausą, ginčijosi dėl Nukryžiuotojo – prisikėlė, neprisikėlė. Mes irgi panašiai: nesutariame visais klausimais vienbalsiai, natūraliai ieškome, audringai pasikalbame. Čia nereikia užsidėti šventumo kaukių ar kiekvieną dieną eiti į Mišias. Ateini su tuo, su kuo tuo metu gyveni, ir išeini su Jėzumi.

Bendravo Rosita Garškaitė

Reikės dirbti, tarnauti, vieniems kitus priimti, įsipareigoti, kartais, sukandus dantis, apkabinti, priimti iki galo, mylėti iki skausmo.

Bernardinai.lt

Sveikos mitybos specialistė Vaida Kurpienė sako - pusryčius valgyti būtina ir duoda keletą patarimų pirmajam jūsų dienos valgiui.

Pirmasis valgis - pusryčiai – turėtų jūsų skrandį pasiekti po 40-60 minučių nuo atsikėlimo. Geriausias pusryčių pasirinkimas – įvairios grūdų košės.

Suvalgę košės ne tik gausite energijos, bet ir ilgai jausitės sotūs. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad žmonės, kurie rytais valgo košes, mažiau užkandžiauja kaloringais užkandžiais ir dažniau renkasi sveikesnius užkandžius, todėl lengviau išlaiko sveiką svorį.

Puikus pasirinkimas: miežinių, perlinių, kvietinių, ruginių ar avižinių neskaldytų kruopų (ne dribsnių!), grikių, sorų košės, taip pat natūralių ryžių košė.
Manų, šlifuotų (baltųjų) ryžių, kukurūzų, kuskuso bei dribsnių košes valgyti tik ypatingais atvejais. Jos turi per mažai naudingų medžiagų ir yra per greitai pasisavinamos.

Galima įpilti šiek tiek pieno, tik tokiu atveju - būtina pavirti. Netinka uogienės, uogos, cukrus ar šviežūs arba džiovinti vaisiai, nes cukrus trikdo krakmolingų produktų pasisavinimą. Taip pat tokiu būdu gaunate žymiai daugiau kalorijų.

Geriausia valgyti pagardinant:
- įvairiais prieskoniais: cinamonu, kalendra, kumynu, kmynais, etc.,
- troškintomis daržovėmis ar jų sultiniu.
- Puikiai tinka įvairios salotos, ypač kopūstų ar morkų.
- Sotumo suteiks šaukštelis šalto spaudimo vertingo aliejaus, pvz. linų sėmenų ar kanapių sėklų.
- Natūralių ryžių košė skanu su jūros dumbliais ar žalumynais, pavyzdžiui- krapais.
- Miežinė košė puikiai dera su pesto padažu.

Netikėta? Atvirumas naujiems skoniams- būtina pokyčių sveikoje mityboje sąlyga.

Žinoma, yra ir kitų puikių pusryčių variantų:
- jei neišsimiegojote - puikiai tiks vaisių salotos,
- košę „pavaduoti“ gali ir sveikas sumuštinis.

Na, ir žinoma, ryte nepamirškite kavos ar arbatos puodelio. Tik nepadauginkite cukraus, o dar geriau - pasirinkite sveikesnį variantą: agavos sirupą.

www.sulieknek.lt

Dideliame JAV rytiniame regione gyvenimas pirmadienį apmirė, laukiant atslenkant uragano, praminto "Frankenštormu", kuris gali atnešti didelius potvynius, smarkias liūtis ir stiprius vėjus.

Niujorko pareigūnai sekmadienį nurodė evakuoti 375 tūkst. žmonių iš pajūrio žemumų, kai nepaliaujamai artėjantis uraganas "Sandy" privertė pereiti į laukimo režimą beveik visą Rytų pakrantę.

Buvo atšaukti per 7 400 skrydžių iš rytinių didmiesčių, antžeminis transportas taip pat daug kur sustabdytas. Ne pirmo būtinumo valstybinių įstaigų darbuotojams liepta neatvykti į darbą, o viešosios mokyklos buvo uždarytos.

Susisiekimo bendrovė "Amtrak" sustabdė visus autobusų ir traukinių reisus Rytų pakrantėje. Metropolitenas, autobusai ir priemiestiniai traukiniai taip pat nebekursavo Niujorke, Filadelfijoje ir Vašingtone.

Niujorko akcijų birža nurodė visiškai nedirbsianti pirmadienį ir galbūt antradienį.

Šimtams tūkstančių gyventojų pajūrio žemumose nurodyta evakuotis, o vienas naujienų agentūros AFP žurnalistas pasakojo, kad Delavero valstijoje esantis pajūrio kurortas Rihobotas suėjus privalomosios evakuacijos terminui tapo panašus į vaiduoklių miestą.

Artėjanti audra paveikė ir itin įtemptą JAV prezidento rinkimų kampanija: šalies vadovo Baracko Obamos (Barako Obamos) stovykla išsakė nerimą dėl galimo mažesnio rinkėjų aktyvumo lapkričio 6 dieną, o abu kandidatai atšaukė kampanijos renginius svyruojančiose valstijose.

"Mano pirmoji žinia skirta visiems žmonėms rytinėje pakrantėje, nuo vidurio Atlanto į šiaurę: privalote tai vertinti labai rimtai", - pareiškė B.Obama, ragindamas 50 mln. amerikiečių, gyvenančių šiame regione, vadovautis vietos valdžios nurodymais.

Prezidentas, kuris padarė šį pranešimą po pasitarimo Federalinės nepaprastųjų padėčių valdymo agentūros (FEMA) būstinėje, perspėjo, kad "Sandy" yra lėtai judanti audra, kuri gali ilgiau veikti kai kurias vietoves.

"Laikas ruoštis ir kalbėtis tuojau baigsis, - perspėjo FEMA administratorius Craigas Fugate'as (Kreigas Fjugeitas). - Žmonės turi veikti dabar."

Kai kurie neįbauginti niujorkiečiai rūpinosi alaus atsargomis ir juokėsi iš nurodymų evakuotis, sakydami, kad jie ketina ištverti audrą, bet Nacionalinė orų tarnyba kaimyniniame Naujajame Džersyje griežtai perspėjo gyventojus.

"Jeigu vengiate evakuotis ir pažįstate tų, kas pasiliko per 62-ųjų audrą Barjerinėse salose, paklauskit jų, ar jie dar kartą tai padarytų", - sakoma agentūros pranešime, kuriame minima liūdnai pagarsėjusi audra, smogusi per Pelenų trečiadienį 1962 metais.

"Jeigu vengiate (evakuotis), pagalvokite apie savo mylimus žmones, apie pagalbos darbuotojus, kuri negalės jūsų pasiekti, kai apimti panikos čiupsite telefoną ir prašysite jus gelbėti. Pagalvokite apie gelbėtojų brigadas, kurie jus išgelbės, jeigu būsite sužalotas, arba surinks jūsų palaikus, jeigu neišgyvensite", - pridūrė orų biuras.

Išsigandę gyventojai nuo Vašingtono iki Niujorko ir Bostono skubėjo įsigyti būtiniausių produktų - tokių kaip geriamasis vanduo arba baterijos, laukdami ilgose eilėse, kurios nusidriekė per prekybos centrų duris.

Nusiaubęs dalį Karibų ir ten nusinešęs 66 žmonių gyvybes, daugiausiai Kuboje ir Haityje, uraganas "Sandy", kaip prognozuojama, turi pasiekti sausumą pirmadienio vakarą arba antradienį paryčiais Naujajame Džersyje ir Delavere.

Nešantis smarkius vėjus, kurių greitis buvo didesnis nei 120 kilometrų per valandą, uraganas pirmadienį paryčiais buvo už maždaug 760 kilometrų į pietryčius nuo Niujorko ir jau pradėjo sukti į vakarus, nurodė Nacionalinis uraganų centras.

Smarkių vėjų ruožas tęsėsi daugiau nei 835 kilometrus nuo audros centro, todėl tikėtina, kad uraganas paveiks teritoriją nuo Pietų Karolinos iki pietinės Kanados.

"Ši sistema tokia didelė, jog sakyčiau, kad milijonai žmonių yra teritorijose, kuriose gresia arba staigių potvynių, arba upių išsiliejimo pavojus", - perspėjo Nacionalinio uraganų centro direktorius Rickas Knabbas (Rikas Knabas).

Meteorologai perspėjo, jog ši audra daug didesnė ir pavojingesnė negu pernai smogęs niokojantis uraganas "Irene", kuris nusinešė 47 žmonių gyvybes ir padarė žalos už maždaug 15 mlrd. dolerių.

Dabartinės prognozės rodo, kad "Sandy" slenka į šiaurę ir susidurs su dviem kitomis žemo slėgio sistemomis, kurios nublokš uraganą į Delavero ir Naujojo Džersio pakrantę, kuriuos užklups viena iš smarkiausių visų laikų audrų.

Orų ekspertai teigia, kad šis susidūrimas gali sukurti itin galingą audrą, kuri atneš potvynius, smarkius vėjus ir netgi smarkų snygį daugelyje rytinių valstijų ir netgi toliau žemyne esančiame Ohajuje.

Gubernatoriai paskelbė nepaprastąją padėtį Konektikute, Delavere, Merilande, Masačusetse, Naujajame Džersyje, Niujorke, Šiaurės Karolinoje, Pensilvanijoje, Vermonte, Virdžinijoje ir sostinėje Vašingtone.

B.Obama pasirašė dekretus dėl skubios pagalbos, kuri leis naudoti federalines nepaprastiesiems atvejams skirtas lėšas Niujorko valstijoje, Masačusetse, Merilande, Vašingtone, Naujajame Džersyje ir Konektikute.

Ukrainos valdančioji partija turi laimėti sekmadienį įvykusius parlamento rinkimus - ji akivaizdžiai lenkia buvusios premjerės Julijos Tymošenko, kurios įkalinimas sukėlė Vakarų susirūpinimą, partiją, rodo pirmadienį paskelbti preliminarūs oficialūs rezultatai.

Suskaičiavusi 30 proc. atiduotų balsų, rinkimų komisija paskelbė, kad prezidento Viktoro Janukovyčiaus Regionų partija pirmauja turėdama 36,6 proc. balsų ir kad J.Tymošenko aljansas "Tėvynė" su 21 proc. balsų gerokai atsilieka.

Rinkimai į 450 vietų Aukščiausiąją Radą buvo didžiulis išbandymas trapiai Ukrainos demokratijai ir juos jau užtemdė J.Tymošenko kalinimas. Buvusi premjerė, nuteista dėl piktnaudžiavimo valdžia, už grotų jau praleido daugiau kaip metus.

Paskelbti preliminarūs rinkimų rezultatai labai skiriasi nuo "Democratic Initiative Foundation" atliktos ilgiausios balsavusiųjų apklausos rezultatų, kurie rodė, kad Regionų partija gavo 28 proc., o "Tėvynės" aljansas - 25 proc. balsų. Kitos keturios balsavusių rinkėjų apklausos pateikė panašias prognozes.

Po to, kai buvo paskelbti balsavusiųjų apklausų rezultatai, premjeras Mykola Azarovas pasveikino valdančiąją partiją su pergale.

"Manome, kad Regionų partija turės daugumą", - vėlai sekmadienį sakė jis per spaudos konferenciją.

Tačiau J.Tymošenko partijos lyderės pavaduotojas Oleksandras Turčynovas sakė, jog balsavimas "atskleidė žmonių paramos (vyriausybei) trūkumą".

Jo partija ir kiti ukrainiečių stebėtojai sakė, kad buvo sukčiavimo per rinkimus atvejų, tarp jų - balsų pirkimo. Opozicija baiminasi, kad skaičiuojant balsus taip pat gali būti sukčiaujama.

Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijos (ESBO) stebėtojai savo vertinimą turi pateikti pirmadienį 12 val. 30 min. Grinvičo (14 val. 30 min. Lietuvos) laiku.

Daliniai oficialūs rezultatai rodo, kad trečioje vietoje yra komunistai, surinkę 15,3 proc. balsų ir kad nauja bokso čempiono Vitalijaus Klyčko partija UDAR ("Smūgis") gavo mažiau nei prognozuota - 12,6 proc. balsų.

Šį balsų pasidalijimą sunku interpretuoti, nes pusė vietų Radoje bus paskirstyta pagal proporcinę sistemą, o kitos 225 vietos - remiantis rezultatais vienmandatėse rinkimų apygardose.

Prognozes dar labiau komplikuoja tikimybė, kad penkios partijos įveiks 5 proc. barjerą ir pateks į parlamentą. Tai didina politinių aljansų galimybę.

Ultranacionalistų partija "Laisvė", kuri, pasak kritikų, yra kraštutinių dešiniųjų jėga, vartojanti rasistinę retoriką, gavo 7,6 proc. balsų, rodo preliminarūs rezultatai. Tai daug mažiau nei 12,3 proc., kuriuos rodė balsavusiųjų apklausos.

V.Klyčko per nacionalinę televiziją sakė, jog vylėsi, kad jo partija gaus daugiau balsų, bet pridūrė, kad ji yra pasirengusi formuoti parlamente aljansą su J.Tymošenko jėgomis ir "Laisve".

Autoritetingas politikos analitikas Volodymyras Fesenka sakė, kad nors Regionų partija bendros daugumos neturės, ji tikriausiai sugebės suformuoti daugumą drauge su nepriklausomais, bet jai lojaliais kandidatais iš vienmandačių rinkimų apygardų.

"Todėl atrodo, kad daugumos klausimas jau beveik išspręstas", - per televizijos 1-ąjį kanalą sakė "Penta Research Institute" direktorius.

Didelį pralaimėjimą rinkimuose, kaip atrodo, patyrė neseniai iš didžiojo sporto pasitraukusi futbolo žvaigždė Andrijus Ševčenka, kuris savo gerbėjus pribloškė tapdamas pagrindine figūra J.Tymošenko buvusios sąjungininkės Natalijos Korolevskos partijoje "Ukraina, pirmyn!".

Kaip rodo balsavusiųjų apklausa, ši partija gavo tik 1,6 proc. balsų, tad buvusios "AC Milan" žvaigždės politinė ateitis yra neaiški.

JAV prezidentas Barackas Obama ir toliau turi nedidelę persvarą prieš respublikonų kandidatą Mittą Romney, bet jiedu, iki rinkimų likus devynioms dienoms, statistiškai vis tiek yra apylygėse pozicijose, rodo sekmadienį paskelbti "Reuters" ir "Ipsos" atliktos balsuoti ketinančių rinkėjų apklausos rezultatai.

B.Obamą remia 49 proc. balsuoti ketinančių rinkėjų, o M.Romney - 46 procento. Prezidento persvara nuo šeštadienio padidėjo 1-u proc., bet skirtumas vis tiek neviršija šių kasdien internete atliekamų apklausų 4 proc. patikimumo intervalo.

Per likusias rinkimų kampanijos dienas dar gali įvykti permainų - 15 proc. registruotų rinkėjų sako, kad vis dar gali apsigalvoti ir balsuoti už kitą kandidatą.

Tai pirmoji mini ciklo „Miestas kaip ideologinis tekstas“, skirto apžvelgti įvairių
politinių režimų ir ideologijų pėdsakus mieste, dalis. Kitose bus aptariama autoritarizmo, nacionalizmo ir neoliberalizmo vizualinė raiška urbanistinėse erdvėse.

Zenekos nuotrauka

Architektūra kaip politika

Tyrinėtojai atkreipia dėmesį į tai, kad visiems XX a. I pr.–vid. totalitariniams režimams Europoje (ir, prisimenant maoistinės Kinijos atvejį, ne tik) buvo būdingas siekis radikaliai pertvarkyti viešąsias miestų erdves. Įdomu, kad gigantiškų architektūrinių projektų ėmėsi ir tuo pačiu „meilę klasikai“ išpažino kone visi XX a. pirmos pusės Europos totalitarinių bei autoritarinių valstybių vadovai – A. Hitleris, B. Musolinis, J. Stalinas, vėliau - N. Ceauşescu ir kt. Galima teigti, kad šiuo atžvilgiu totalitarinė ideologija mokslinį racionalumą, tuo metu populiarias progresistinio urbanizmo idėjas savaip susiejo su utopiškuoju ateities pasaulio vaizdiniu. Svarbiausia, kad ji ypač užaštrino architektūros, kaip veiksmingos socialinės inžinerijos priemonės, funkciją. Planuoti aplinkos pertvarkymai neišvengiamai turėjo skatinti žmonių suvokimo, įpročių, elgesio ir mąstymo pokyčius. Žinoma, ši funkcija buvo numatyta ne vien architektūrai - totalitarinėje visuomenėje iš esmės bet kurios meno rūšys ir formos buvo pajungtos tarnauti valstybinei propagandai.

Jeigu bet kuri politinė santvarka nori kurti savitą socialinių ryšių formą, tai XX a. vid. totalitariniams režimams būdinga pastanga steigti visiškai unifikuotą socialumo tipą. Demokratiniam atstovaujamajam valdymui, kuris buvo sukritikuotas ir atmestas kaip skatinantis visuomenės susvetimėjimą ir socialinę atskirtį, naujoji – totalitarinė – mąstysena priešpastatė „masių demokratiją“ ir siekė sukurti visiškai naujas valdžios ir valdomųjų tarpininkavimo bei sąveikavimo institucijas bei socialinės kontrolės formas.

Masių mobilizacija ir pajungimas valstybės aparatui bei nukreipimas vieno utopinio tikslo link tapo įmanomas tik įtvirtinus naują politinį stilių. Šiame naujajame stiliuje dominavo ne politinis racionalumas ir pragmatizmas, bet mitai ir simboliai, liturgija ir kultas, kurių pagalba, išgyvendama stiprias emocijas, „liaudis“ įsisavindavo savo naująjį tapatumą. Tokiu būdu viešasis politinis veikimas tapo ryškiai teatralizuotas ir dramatizuotas, o architektūra jam tarnavo kaip milžiniškos scenos dekoracijos. Pasak totalitarinės (daugiausia nacių) architektūros ir politikos sąsajas analizavusio filosofo M. Abensouro, to pasėkoje iš tiesų įvyko masių mobilizacijai vietą užleidžianti politinės tautos demobilizacija ir politikos apskritai sunaikinimas. Taip, sąveikaudama su propaganda ir jai tarnaudama, totalitarinė architektūra darėsi viena iš pamatinių minia paverstų individų totalinio sutelkimo priemonių ir tuo pačiu arena. Galbūt tuo paaiškintinas ir jos fasadinis pobūdis, nes dekoracijos kuria efektą tik būdamos regimos iš išorės ir neprivalo būti didingomis ir gražiomis iš abiejų pusių ar iš vidaus...

Vienas iš Maskvos stalininių dangoraižių.

Kita vertus, tokio gigantiško masto masių mobilizavimas scena paverstose urbanistinėse erdvėse neįmanomas be aukštesnės politinės valios. Todėl totalitarizmas neįsivaizduojamas be charizmatinio lyderio, kuris ne tik kad nėra pavaldus atstovaujamosios demokratijos normoms bei vertybėms, priešingai, jo valdžia bei viršenybė kyla iš transcendentinio iracionalumo. Totalitarinės kultūros polinkis į lyderį adoruojančiųjų minių kraštutinių emocijų ir ekstazės eskalavimą, išgaunamą gerai apgalvoto ir efektingai kuriamo vizualumo pagalba, ryškiausiai išsiskleidžia menų sintezėje. Neatsitiktinai šiam estetikos tipui įgyvendinti ir propaguoti A. Hitleriui prireikė dviejų svarbiausių to meto vizualinių menų
– architektūros ir kinematografo - ir dviejų talentingų įrankių šiems planams realizuoti – architekto Alberto Speero ir kino režisierės Leni Riefenstahl.

Būtent lyderis, kaip pagrindinis aktorius scenoje, kurioje visi kiti tėra statistai ar
emociškai užvaldyti žiūrovai, sutelkia mases į naująją bendruomenę. Tokia kolektyvinė euforija pasiekiama švenčių, paradų, eitynių, grandiozinių masinių renginių ir pan. pagalba. Čia pati liaudis tampa gyvuoju Valstybės pamatu - architektūrinis monumentalumas ir gigantizmas papildomas ir pratęsiamas iš gyvų žmonių sudarytomis kolonomis (parade), sienomis (stadione) ar piramidėmis (tarpukariu itin populiari sportinės gimnastikos figūra). Prieš šią totalitarinę asmens ištirpdymo vientisoje masėje misteriją nublanksta ne tik utilitarūs
urbanistinių erdvių konstravimo principai, bet ir socialiniai gyventojų poreikiai. Todėl totalitarinės architektūros statiniai dažnai atrodo kaip materiali grynojo fasadizmo išraiška, puošnaus fasado labui aukojanti funkcinį patogumą.

Verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad architektūra tokioje sociopolitinėje sąrangoje
atlieka ne tik jau minėtą „scenos“ vaidmenį, skirtą maginiams-mistiniams ritualams, palengvinantiems deindividualizacijos ir tuo pačiu racionalaus mąstymo bei kritiško santykio su tuo, kas vyksta, neutralizavimo procesą, bet ir tampa savotiška lyderio charizmos „amortizacijos“ priemone. Bėda ta, kad ilgainiui bet kurio politinio lyderio charizmai neišvengiamai iškyla banalizacijos ir rutinizacijos grėsmė. Todėl, siekiant užbėgti jai už akių, griebiamasi priemonių, kurios leistų paaiškinti totalitarinės architektūros „egiptietiškąjį“ pobūdį. Prospektų, gatvių, viešųjų erdvių ir pastatų didybė, įspūdingumas, puošnumas ir masyvumas tuo pačiu suponuoja ir ideologijos pretenzijas į amžinybę, taigi ir į jos kūrėjo - mirtingojo lyderio - nemirtingosios dvasios išliekamumą. Net jeigu būsimieji vadai nebeprilygtų jam charizma ir masių įkvėpimo įkarščiu (o kas gi ir galėtų prilygti?), jiems pagelbėtų ir tokiu atveju lyderio idėjų ir autoriteto tęstinumą užtikrintų
išliekanti totalitarinė urbanistinės erdvės poetika. Tokiu būdu architektūros monumentalumas buvo skirtas sukurti amžinybės ir nejudrumo, prieš kurį nublanksta bet kokia individo reikšmės pajauta, pojūtį.

Minsko „miesto vartų“ bokštas.

Taigi totalitarinė architektūra ir urbanistika tarnavo vieninteliam tikslui – įtvirtinti įvykusį visuomenės depolitizacijos faktą ir tuo pačiu jį nuslėpti perdėtais viešosios erdvės estetizacijos efektais. Tačiau šie išoriniai efektai neturėtų mūsų apgauti – už didingo ir monumentalaus totalitarinės erdvės fasado slypi jos neišvengiamas ir logiškas alter ego – konclagerio barakas. Neatsitiktinai granito luitai didingiems statiniams buvo tašomi mirties stovyklose, o šiuos didingus statinius irgi dažnu atveju statė kaliniai arba karo belaisviai. Tokiu būdu totalitarinėje erdvės sąrangoje buvo užmezgamas tiesioginis ryšys tarp didingumo ir siaubo, susižavėjimo ir pasibaisėjimo.

Stalininis imperinis stilius

V. Papernyj knygoje „Kultūra 2“ yra išskiriamos dvi Rusijos kultūros srovės,
du vienas kitą keičiantys konceptai – 1) veržlioji, aktyvioji, judrioji, į ateitį orientuota, egalitaristinė ir 2) elitistinė, stingdanti, monumentalistinė, į praeitį orientuota. Būtent jai ir atstovauja stalinizmo epocha, kuriai daugiausia dėmesio savo garsiojoje knygoje ir skiria tyrinėtojas. Remdamiesi šiuo „dviejų kultūrų“ kaitos algoritmu galime teigti, kad V.Lenino, N.Chruščiovo ir B. Jelcino epochos priklausys „kultūrai 1“, o J. Stalino, L. Brežnevo ir V. Putino –„kultūrai 2“.

Porevoliucinėje Rusijoje išties spontaniškai formavosi nauja kultūra, taip
vadinamasis Proletkultas, t.y. veržli, aktyvi, normas ir tradicijas laužanti proletariškosios kūrybos srovė, avangardinio, liaudiškojo meno judėjimas, atmetęs ar nepaisęs ankstesnių epochų palikimo. To meto architektūroje ir mene buvo vadovaujamasi modernistinėmis koncepcijomis, architektūroje aukštas pozicijas iškovojo tarptautiniu mastu puikiai vertintas konstruktyvizmas. Tačiau, apie 1927-1932 m. įsigalėjęs politinės galios viršūnėje, J. Stalinas pasirinko visiškai kitą estetinę programą – taip vadinamąjį socialistinį realizmą - ir privertė
į ją skubiai persiorientuoti visus sovietinius architektus bei menininkus. Taigi, nežiūrint revoliucinio laikotarpio epizodo, galima teigti, kad esminiai, ”klasikiniai” sovietinės kultūros ir mitologijos bruožai buvo susiformuoti būtent J. Stalino epochoje. O dalis jų, nepaisant tam tikrų vidinių transformacijų, dalinai išlaikė savo galią ir vėliau, iki pat Sovietų sąjungos žlugimo.

Kaip žinia, J. Stalinui savo estetine programa pasirinkus neoklasicizmą, buvo
atsisukta į praeitį, į klasikinės architektūros palikimą, ypač į klasikinės Graikijos ir Romos estetiką bei meną. Tačiau ne tik sovietai savo architektūroje aktyviai naudojo Romos imperinio laikotarpio stilistiką. Išryškindamas Romos miesto – fašistinės valstybės sostinės – imperines ištakas aktyviai pasidarbavo B. Musolinis, pradėjęs grandiozinį Romos urbanistinio pertvarkymo projektą. Taipogi savo susižavėjimo imperinės Romos architektūra neslėpė ir A. Hitleris, sumanęs ne mažiau didingą Trečiojo Reicho sostinės Berlyno, pervadinto Germania
perstatymo planą. Ar šis svarbiausių Europos totalitarinių diktatorių skonių sutapimas gali būti atsitiktinis? Vargu bau. Visi jie iš esmės savo šalių sostines siekė paversti „naująja Roma“, didinguoju būsimosios pasaulinės imperijos centru.

Kita vertus, totalitarinių režimų architektūra tampa ir idealiu modeliu, įkūnijančiu
būsimąją pertekliaus visuomenę. Su šiuo pamatiniu utopiniu troškimu siedintinas ir jos paradiškumas, iškilmingumas, didybė, dažnas vaisingumo ir gyvenimiškos energijos alegorijų bei simbolių naudojimas. Štai apytikris pozityvių ideologinių reikalavimų sąrašas stalininės epochos architektams: būtina naudotis tik klasikinės architektūros elementais, perimtais iš antikinės Graikijos ir Romos, italų Renesanso, rusų ampyro. Nacionalinėse respublikose leistina naudoti taip pat vietinių istorinių stilių elementus. Beveik visi kiti reikalavimai buvo negatyvūs. Neleistina naudotis gotikos ir moderno kaip „socialinio nuosmukio laikų“ stiliais. Nepageidautinas barokas. Kategoriškai atmestini vakarietiškas funkcionalizmas ir vietinis konstruktyvizmas.

Kijevo Kreščiatike.

Visgi klystume manydami, kad „Stalino ampyras“ buvo tiesiog dar viena, kad ir
vėluojanti (o gal kaip tik atvirkščiai, savo laiką pralenkusi – postmoderni?) improvizacija klasikinių stilių tema. Kiek ironizuodamas V. Papernyj pastebi, kad, nors europinio klasicizmo atgarsių stalininėje architektūroje gausu, tačiau gotikos žinovas joje lengvai aptiktų gotikinių motyvų, Babilono architektūros specialistas nesunkiai įžvelgtų panašumus su zikuratais, o amerikietiškų dangoraižių tyrinėtojas stalininiuose bokštuose pamatytų nevykusį XX a. pradžios dangoraižių mėgdžiojimą. Tad, anot jo, stalininę architektūrą išskirtine daro ne šis, tuomet privalomas, stilių citavimas, bet būtent būdas, kaip jie yra sujungiami.

Ryškiausi totalitarinės architektūros pavyzdžiai – didingi Maskvos prospektai ar
ypač septyni dangoraižiai (pastarųjų, beje, iš viso turėjo būti dešimt, tačiau svarbiausiojo ir didingiausiojo iš jų - Tarybų rūmų – taip ir nepavyko realizuoti, o dar du pastatyti Rygoje ir Varšuvoje), Kijevo pagrindinis prospektas Kreščiatikas, didžioji Minsko dalis bei kai kurie kiti miestai ar centrinės jų magistralės. Beje, būtent Minską galėtume laikyti totalitarinio miesto per se įsikūnijimu. Čia, po karo valant griuvėsius ir griaunant „nebereikalingus“ išlikusius pastatus, tai pavyko padaryti bene nuosekliausiai ir išsamiausiai. Kita vertus, ligi šiol plotu didžiausias totalitarinę logiką bei estetiką įkūnijantis pasaulio visuomeninis pastatas – Respublikos rūmai (dabar Parlamento rūmai) - valdant N. Ceauşescu beveik prieš
pat žlungant soclageriui 1983-1989 m. buvo realizuotas Bucharešte, Rumunijoje, prieš tai sunaikinus nemenką dalį istorinio miesto užstatymo.

Vilnius šiuo atžvilgiu galbūt lygintinas su Moldavijos SSR sostine Kišiniovu. Abu
miestai pradėti sparčiai sovietizuoti tik pokaryje, nes iki tol jie priklausė sovietų įtakos išvengusioms valstybėms Lenkijai ir Rumunijai. Taipogi abiejų šių sovietinių respublikų sostinėse bandytas kurti ne tik sovietinis, bet ir nacionalinis, atribotas nuo lenkų ar rumunų, tapatumas (tačiau Vilniaus unikalumas slypi tame, kad tik čia taip radikaliai pasikeitė tautinė gyventojų sudėtis). Pažvelgus į dabartinį Kišiniovo miestovaizdį, matyti, kad stalininis laikotarpis čia palikęs gana ryškų pėdsaką. Puošnia ir įvairia architektūra ypač išsiskiria paradinė miesto gatvė - buvęs Lenino (dabar šv. Štefano Didžiojo) prospektas. Savo ruožtu kaip urbanizmo elementas socrealistinė architektūra Vilniuje ryškiausiai juntama kairiajame Neries krante (partinio ir visuomeninio elito atstovų gyvenamųjų namų
kompleksas) ir kvartalo palei Žvėryno tiltą užstatyme. Tai vis reprezentaciniai objektai, nors jie ir nepalyginamai kuklesni už minskietiškuosius. Kitur, išskyrus be sistemos mieste išsibarsčiusius pavienius visuomeninius ar gyvenamuosius pastatus, galime priskaičiuoti nedaug itin kuklios stalininės statybos sankaupų Antakalnyje, Žvėryne, Šiaurės miestelyje ir pan. Savo puošyba iš jų masės kiek išsiskyria tik dab. Savanorių (buv. Raudonosios armijos) prospekto pavieniai stalininiai daugiabučiai ir, žinoma, Žaliasis tiltas – ryškiausias stalinizmo
pėdsakas Lietuvoje. Vienas iš socrealizmo doktrinos postulatų reikalavo konkrečiomis meninėmis formomis įkūnyti „socialistinio turinio ir nacionalinės formos“ idėją. „Socialistinis turinys“ apėmė tokias ideologines klišes kaip „Partijos dvasia“, „progresyviosios idėjos“, „liaudies heroizmas“ ir pan., o „nacionalinei formai“ buvo skirta atspindėti SSRS tautų vietinių meno tradicijų ypatumus.

Kišiniovo stalininio pastato puošyba su vynuogės elementais.

Galima pastebėti, kad Vilniuje nėra išlikę daug gausiai dekoruotos, kokybiškos ir
originalios stalininės architektūros, o išlikusiuose objektuose dominuoja veikiau klasikinių architektūrinių stilių dekoro priemonės, nei nacionaliniai lietuvių tautodailės ornamentai. Tarp pasitaikančių „nacionalinės formos“ pavyzdžių daugiausia galima išskirti augalinius (tulpės, ramunės, rūtos) bei geometrinius liaudies juostų motyvus. Preliminari Minsko apžvalga šiuo klausimu irgi atskleidė panašų vaizdą. Nors socrealizmas architektūroje ten nepalyginamai puošnesnis, o jos dekoro stilistinė įvairovė pakankamai turtinga, tačiau nacionalinės baltarusių tautodailės elementai - nežymūs. Ryškesnis geometrinis (rombinis) ornamentas, itin paplitęs tradicinių baltarusių rankšluosčių ir marškinių siuvinėjime, augaliniai gėlių (ypač rugiagėlės) motyvai, kai kuriais atvejais atliekantys mitologinio pasaulio medžio funkciją. Atsižvelgiant į tam tikrą pastebėtą „emblemiškumą“ augalinių ornamentų pasiskirstyme sąjunginių
respublikų sostinių stalininiuose pastatuose, keltina hipotezė, kad, naudojant šiuos stilistinius šablonus-metonimijas (Lietuva - tulpė, Baltarusija - rugiagėlė, Moldova - vynuogė, Centrinės Azijos respublikos – medvilnės žiedas ir t.t.) sovietinis režimas tokiu būdu vizualiai ir simboliškai „paženklindavo“ skirtingas etnokultūrines erdves.

Taigi, viena vertus, stalininių pastatų puošyboje dominuojantys eklektiškai atrinkti klasikinių stilių elementai įkūnijo vieningą imperinį stilių ir unifikavo viešąsias erdves. Bet, kita vertus, negausi „nacionalinių motyvų“ priemaiša leido konkrečioms SSRS tautoms atpažinti jose ir „savumo“ bruožų, tokiu būdu savotiškai „įvietinant“ ideologiją. Šis dviejų tikslų susiejimas leido vizualinei propagandai, nepametant iš akių pagrindinio - „tarybinio žmogaus“ kūrimo - tikslo, tuo pačiu demonstruoti ir „rūpestį“ lokalių nacionalinių kultūrų
puoselėjimu. Kai N. Chruščiovas 1955 m. pradėjo destalinizacijos kampaniją ir tuo pačiu „kovą su nesaikingumais architektūroje“, kas galėjo numanyti, kad, praėjus daugeliui metų po šio naujojo posūkio SSRS politikoje ir net po pačios Sovietų sąjungos žlugimo, stalininė architektūra vėl galėtų atgimti? Tačiau nūdienės Maskvos ir, ją mėgdžiojant, kitų stambiųjų Rusijos miestų architektūroje (taip vadinamame „Lužkovo stiliuje“) šalia kitų, nesunkiai įžvelgtini ir (neo?)neoklasicizmo bruožai. Pavyzdžiui, 2006 m. Maskvoje buvo baigtas
statyti šiuo metu antras pagal aukštį Europos dangoraižis „Triumfo rūmai“, kuris vizualiai menkai kuo tesiskyria nuo septynerių asmenine Stalino inicatyva pastatytų dangoraižių. Taipogi galima paminėti kitus stalininės architektūros citatomis pasižyminčius naujuosius aukštuminių gyvenamųjų namų kompleksus Rusijos federacijos sostinėje: „Raudonosios burės“, „Šuvalovskij“, „Gončiarnyj“ ir kt. Iki 2015 m. planuojama pastatyti apie 60 tokių dangoraižių, turinčių apjuosti naująjį Maskvos žiedą.

Tad, jeigu V. Paperno įžvalga apie Rusijos istorijoje nuolat vykstančią „dviejų
kultūrų“ kaitą teigia vidinį J. Stalino ir V. Putino epochų, atstovaujančių tą patį „antrosios kultūros“ tipą, panašumą, tai nūdienis stalininės estetikos atgimimas Rusijoje galbūt patvirtintų po SSRS žlugimo ilgai latentinėje fazėje tūnojusio imperinio mąstymo
aktyvizaciją?

Nuotraukos: R. Čepaitienės

Bernardinai.lt

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre lapkričio 4 d. 18 val. bus rodomas vienas naujausių Juozo Miltinio dramos teatro pastatymų – Regnaro Vaivaro pjesė „Bičai“.

Regnaras Vaivaras (g.1973) – pripažintas vienu geriausių Latvijos jaunosios kartos režisierių. Jo pjesė „Bičai“, pasakojanti 4 brolių gyvenimo istoriją, tapo savotišku iššūkiu Juozo Miltinio dramos teatro jauniesiems aktoriams ir žiūrovams. Trupei teko lankyti bokso treniruotes, o sportinius įgūdžius perkelti į scenoje stovintį tikrą ringą. Kartais jame užverda tokios kovos, jog atrodo, visai nedaug trūksta „iki pirmojo kraujo“.

„Pjesė atveria opias socialinės tikrovės atodangas. Bokso ringas tampa gyvenimo metafora. Iš buitinės kasdienybės išauga kone pietietiškų aistrų dramos – meilės trikampis, kerštas, žmogžudystė...“ - sako pjesės vertėja Laura Laurušaitė, pripažindama, kad ir jai teko nemenkas iššūkis susidoroti su gausiu žargonu bei „žemųjų sluoksnių“ leksika.

Teko pasukti galvą, kaip išversti pjesės pavadinimą „Bračkas“, ieškant tiksliausio lietuviško atitikmens. „Broliukai, brolyčiai ar brolija – skambėjo nepakankamai išraiškingai ir neprilygo rusiškajam „bratva“, kuris pagal emocinį krūvį būtų tiksliausias“, - sako R.Vaivars, pasirinkęs lietuviško žargono žodį „Bičai“ ir sulietuvinęs kai kurias pjesės detales.

Keturi broliai Bratkai (latviškame variante Burtanai) – Andrius, Aivaras, Romas ir Paulius, gimę ir užaugę kaime, gerbia tėvo požiūrį, kad gyventi reikia ten, kur gimei. Tačiau vienas brolių vis dėlto spjauna į tėvo priesakus ir persikelia į miestą. Čia dirba, boksuojasi, turi miestietę panelę...

Tėvui mirus, paskui „kietą“ vyresnėlį į miestą ryžtingai patraukia trys jaunesnieji broliai. Į miestą, jaunystės svajonių žemę, veržiasi ir jų motina, kuri kaime jautėsi prislėgta, nerealizavusi savęs kaip moteris.

Mieste brolių Bratkų tarpusavio santykiai persikelia į ringą. Aistros užverda, iš pirmo žvilgsnio paprasta šeimos istorija tampa intriguojančia.

Sportininkai ringe kovoja pagal taisykles. Bet gyvenimo realybė gerokai nuožmesnė. Brolių kova klostosi pagal kitokias taisykles: kuo artimesnis šeimos žmogus, tuo taiklesni ir skaudesni tau jo smūgiai...

Kaip sako režisierius, jei niekas laiku nepasako stop, - procesas tampa nebevaldomas.

Mintis parašyti pjesę R.Vaivarui kilo pamačius italų režisieriaus Lučiano Viskonti (Lucino Visconti) 1960-ųjų metų filmą „Rokas ir jo broliai“, kuriame vaidino Alenas Delonas (Alain Delon), Ani Žirardo (Annie Girardot), Klaudija Kardinale (Claudia Cardinale), Renato Salvatori ir kt.

Spektaklį „Bračkas“ R. Vaivars pastatė Naujajame Rygos teatre 2009 m.

Juozo Miltinio dramos teatro pastatymui scenografiją kūrė Aigars Ozolinš, kostiumus ir scenos judesį – Anta Priedite, jauni, žinomi ir talentingi kaimyninės valstybės menininkai.

Spektaklis „Bičai“ susilaukė plataus Latvijos teatro kritikų dėmesio.

Vaidina: Andrius Povilauskas, Gintautas Žiogas, Jonas Čepulis, Marius Cemnickas, Raimonda Kimbraitė ir Toma Razmislavičiūtė, Vidmantas Fijalkauskas, Albinas Kėleris, Regina Kairytė, taip pat jaunieji Panevėžio boksininkai.

Premjera įvyko 2012 m. birželio 10 dieną.

Spektaklio trukmė – 2 val. 30 min.

Gertrūda Rinkūnienė, Juozo Miltinio dramos teatro literatūrinės dalies vedėja

Bernardinai.lt

Vakar Užutrakyje italų kompanija pradėjo filmuoti dramą „Ana Karenina“. Lietuvą užklupęs šaltis ir lietus nesutrukdė kanadiečių režisieriui Christian Duguay nufilmuoti pirmųjų juostos kadrų. Užutrakis – tik pirmoji tarptautinės komandos stotelė. Per 40 filmavimo dienų Lietuvoje planuojama žinomas Vilniaus vietas, Rumšiškes, mūsų krašto dvarus paversti Levo Tolstojaus romane aprašytomis gatvėmis ir vietovėmis.

„Anos Kareninos“ kūrėjai vienai iš scenų Vilniuje pasirinko Lukiškių aikštę. Ji taps čiuožykla, kurioje romantiškai laisvalaikį leis pagrindiniai filmo herojai. Dominikonų ir Universiteto gatves planuojama paversti XIX a. Maskvos ir Sankt Peterburgo gatvėmis su riedančiomis karietomis, puošniomis damomis ir elegantiškais džentelmenais.

Filmavimai planuojami ir literatūriniame Aleksandro Puškino muziejuje, Šv. Nikolajaus cerkvėje, Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, Vilniaus geležinkelio stotyje. Vilniaus kino biuras, siekiantis į sostinę pritraukti kuo daugiau kino kūrėjų iš užsienio, bendradarbiavo su prodiuseriais ir išdavė būtinus leidimus filmuoti įvairiose Vilniaus vietose.

Pasak Jūratės Pazikaitės, Vilniaus kino biuro direktorės, senamiestis jau buvo tapęs Amsterdamu, Vingio parkas – Kvalo Lumpūro miškais, o dabar Vilnius filmavimų metu pavirs Maskva ir Sankt Peterburgu.

„Metų laikų skirtumai ir architektūrinė įvairovė – Lietuvos sostinės privalumas, todėl pamažu ją atranda vis daugiau užsienio filmų kūrėjų. Beveik visa „Ana Karenina“ likusį rudenį ir žiemos pradžioje bus kuriama Vilniuje bei gretimose vietovėse. Tai didelis įvertinimas miestui ir ženklas, kad sostinė grįžta į tarptautinį kino žemėlapį. Svarbu paminėti, kad pastaruosius metus Vilniuje bent kartą per mėnesį filmuojamos užsienio kino gamintojų juostos“, - sako J. Pazikaitė.

Jos teigimu, finansinė filmavimo pusė – taip pat aktuali. „Užsienio kino gamintojai dažnai lieka patenkinti lietuvių profesionalumu. Juos tenkina ir konkurencingos kainos, ir darbštūs kino industrijos darbuotojai, ir viešbučiai, ir maitinimas“, - teigia J. Pazikaitė.

Milda Leiputė, kartu su italais dirbančios prodiuserių kompanijos „Nordic Productions“ prodiuserė, atskleidė, kad filmavimo grupę sudarys apie 100 kino kūrimo profesionalų iš Italijos ir Lietuvos, filme vaidins atliks apie 70 aktorių iš Italijos, Vokietijos, Prancūzijos ir Lietuvos, o masinėse scenose dalyvaus apie 600-700 žmonių.

Dviejų dalių filmas „Ana Karenina“ bus kuriamas anglų kalba. Pagrindinės filmo herojės vaidmenį atliks žinoma italų aktorė Vittoria Puccini. Juostoje taip pat vaidins garsi ispanų aktorė Angela Molina, Santjago Cabrera, Maxas Von Thunas. Planuojama, kad apie 40 dienų filmavimai vyks Lietuvoje, kelias dienas kūrėjai dirbs Latvijoje, Rundalėje.

Bernardinai.lt

Milžiniška audra, apėmusi Saturną prieš beveik dvejus metus, buvo dar galingesnė nei manė mokslininkai, rodo naujas tyrimas.

Stebėjimai, atlikti NASA kosminiu zondo „Cassini“ (kuris pirmasis ir aptiko audrą 2010 metų gruodį) rodo, kad milžiniška Saturno audra temperatūrą planetos stratosferoje pakėlė 66 laipsniais aukščiau įprasto lygio.

„Šis temperatūros šoktelėjimas toks ekstremalus, jog tuo sunku patikėti, ypač šioje Saturno atmosferos dalyje, kuri paprastai yra labai stabili“, – teigė tyrimo vadovė Brigette Hesman iš Merilendo universiteto ir NASA Goddardo kosminių skrydžių centro Grynbelte.

„Jei tokiu mastu temperatūra pakistų Žemėje, tai būtų tarsi persikėlimas iš gilios žiemos Aliaskoje į didžiausią vasaros karštį Mohavės dykumoje“, - pridūrė mokslininkė. 

Tyrėjai taip pat aptiko, kad audros metu smarkiai padidėjo etileno kiekis. Manoma, kad audra prigamino šimtą kartų daugiau šių bekvapių, bespalvių dujų, kurios, kaip manyta, gali susidaryti Saturne. Jos kilmė vis dar lieka paslaptimi.

„Iki šiol etileno Saturne niekada nematėme, tai buvo visiška staigmena“, – teigė Michaelas Flasaras iš Goddardo kosminių skrydžių centro, komandos, atsakingos už „Cassini“ infraraudonųjų spindulių spektrometro instrumentą, vadovas.

Didžiulė Saturno audra buvo viena iš planetos taip vadinamųjų Didžiųjų baltųjų dėmių, kurios pasirodo kas maždaug 30 Žemės metų (ar maždaug kartą per vienerius Saturno metus). Ši pastaroji prasidėjo 2011 metų sausį ir galiausiai išsidriekė maždaug 15 tūkst. kilometrų iš šiaurės į pietus, kol galiausiai tų metų birželio pabaigoje išsisklaidė.

Tai buvo ilgiausiai stebėta tokio pobūdžio audra Saturne, teigia mokslininkai. Ir pirmoji, kurią iš arti tyrinėjo orbitoje esantis zondas.

„Cassini“ taip pat pastebėjo dvi keistas šilto oro dėmes, kurios per audrą ryškiai švietė stratosferoje. Tai rodo, kad į planetos atmosferą buvo išskiriami dideli energijos kiekiai.

Kitame tyrime, skelbiamame žurnale „Icarus“, kuriame nagrinėti „Cassini“ ir dviejų Žemėje esančių teleskopų surinkti infraraudonųjų spindulių duomenys, mokslininkų komanda aprašo, kaip ši dvi dėmės susiliejo ir tapo didžiausiu iš karščiausiu stratosferiniu viesulu, kurį kada nors teko stebėti mūsų Saulės sistemoje. Iš pradžių šis viesulas buvo didesnis nei žymioji Jupiterio Didžioji raudonoji dėmė.

Nors regimųjų ženklų, kad Saturne audra tęstųsi, nebėra, viesulas liko iki šių dienų. Tačiau abejojama, ar jis gyvuos daugiau kaip 300 metų – tiek matoma Didžioji raudonoji dėmė Jupiteryje. Mokslininkai mano, kad viesulas greičiausiai išsisklaidys iki 2013 metų pabaigos.

„Šie tyrimai suteiks mums žinių apie kai kuriuos fotocheminius procesus, vykstančius Saturno ir kitų Saulės sistemos ir toliau esančių planetų milžinių stratosferose“, – teigė Scottas Edgingtonas, „Cassini“ projekto mokslininkas iš NASA Reliatyvinio judėjimo laboratorijos Pasadenoje. 

Bernardinai.lt

Remigijaus Karpuškos nuotrauka.

Šią savaitę Lietuvos gyventojams nemažai nepatogumų sukėlęs gausus sniegas, padidino rūpesčių ir paukščiams. Ypač žiemą primena apsnigti Rytų ir Pietų Lietuvos laukai. Migrantai, sniegui užklojus žemę, sparčiau patrauks piečiau – jiems tokie atšalimai ir net buvusios sniego pūgos nėra baisūs, tačiau nemaža dalis sparnuočių liks mūsų krašte iki pavasario. Tai sėsliai gyvenantys vištiniai ir dauguma varninių paukščių, žvirbliai, žaliukės, o taip pat klajojančios zylės, geltonosios startos ir kiti sparnuočiai. Smulkiems žvirbliniams paukščiams, ypač vabzdžialesiams, šiomis dienomis žymiai pablogėjo mitybinės sąlygos. Būtent tokiu metu jiems reikalinga žmonių pagalba, todėl Lietuvos ornitologų draugija kviečia visus pasirūpinti sparnuotais draugais ir, kol nepasitrauks šalčiai bei išliks sniego danga, juos lesinti. Atšilus lesinimą reikėtų nutraukti iki nusistovės pastovūs žiemiški orai, mat paukščiai turėtų gyventi kiek įmanoma natūraliomis sąlygomis. Ankstyvas jų lesinimas pratina sparnuočius prie nuolatinio gausaus maisto šaltinio ir jam pradingus, jie nebesugeba išsimaitinti, todėl galimi tik trumpalaikiai ankstyvi paukščių maitinimai, esant tikrai ekstremalioms sąlygoms. Tuo tarpu žiemos mėnesiais, kuriems būdingos trumpos dienos, žmogaus pagalba yra tiesiog būtina.

Kol ledas dar nesukaustė vandens telkinių, jokiu būdu nereikia maitinti vandens paukščių. Jie suranda pakankamai maisto įvairiuose vandenyse, o jei jaučia mitybinių buveinių trūkumą, pasitraukia į kitus regionus. Tuo tarpu žiemos mėnesiais žmogus maitina jau mūsų krašte pasilikusius vandens paukščius, už kurių likimą būtent mes esame atsakingi. Lietuvos ornitologų draugija, šią žiemą vėl planuoja vandens paukščių šėrimą Kauno mieste, o jei bus savanorių, organizuosime panašias akcijas ir kituose šalies vandenyse.

Šiuo metu taip pat geras laikas pasirūpinti inkilais: išvalyti senus, jei reikia, juos suremontuoti, o kai kurioms paukščių rūšims jau dabar iškelti naujus. Inkilų išvalymas prieš žiemą yra labai svarbus, mat su senąją lizdine medžiaga išmetami ir buvę paukščių parazitai, o likę inkiluose iššąla, jei nėra kur jiems pasislėpti. Be to, inkilai svarbūs ne tik kaip perėjimo, bet ir kaip sparnuočių nakvynės vieta, tai ypač aktualu ilgomis žiemos naktimis esant nepalankioms orų sąlygoms. Kur nėra inkilų, jau dabar vertėtų iškelti naujus, nelaukiant pavasario. Juose nakvynei apsistotų lesyklose besimaitinančios zylės, kurių dalis pavasarį liktų perėti. Galiausiai, didieji dančiasnapiai, pelėdos, kuosos, naminiai žvirbliai inkilus renkasi jau žiemos mėnesiais, todėl norint, kad šios rūšys įsikurtų kitais metais, jau dabar reikia rūpintis inkilų joms kėlimu.

Apie paukščių maitinimą galite daugiau sužinoti LOD portale www.birdlife.lt

Lietuvos ornitologų draugijos informacija

Igno Maldžiūno fotografija

Šį rudenį fotomenininkas I. Maldžiūnas dviejuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose pristato savo naują fotografijų parodą „China. 1/5“. Iki spalio pabaigos eksponuota Vilniuje, lapkričio 2 d.paroda duris atvers Kaune, Fluxus Ministerijoje (Jonavos g. 2). Atidarymą lydės alternatyvios elektroninės muzikos grupės „Fusedmarc“ koncertas, nuo 21 val. meno mekos erdves pripildysiantis rytietiškais garsais.

Fotografas Ignas Maldžiūnas parodoje „China. 1/5“ eksponuos fotografijas, sukurtas kelionės po Kinija metu. Parodos pavadinimas – nuoroda į tai, kad Kinijoje gyvena penktadalis visų mūsų planetos žmonių. Tačiau I. Maldžiūno fotografijos byloja ne apie gyventojų ir egzotikos perpildytą Tolimųjų Rytų milžinę, bet subtiliai kalba apie kelionėje įgytą asmeninę autoriaus patirtį. „Ten jaučiau vienatvę, laisvę, džiaugsmą ir liūdesį. Gavau daugiau, nei tikėjausi,“ – prisimena parodos autorius.

Kinijoje Ignas atranda naują motyvą – „mirusius“ miestus ir jų platybėje vos įžiūrimą mažą žmogų, ištirpstantį urbanistiniame peizaže, kuris primena dzenbudistinį motyvą kinų graviūrose. Šie maži gyvybės taškai kaunasi su milžinišku peizažo karstu ir išlieka nenugalėti.

Kitaip nei daugeliui keliautojų, I. Maldžiūnui fotografija yra ne malonus kelionės priedas, bet jos tikslas. „Mano kelionės skirtos fotografijai, todėl jau seniai žvelgiu į pasaulį tarsi pro objektyvą“, - prisipažįsta autorius. „Noriu, kad kiekviena mano nuotrauka pasakotų istoriją, kad sukeltų žmonėms savitų emocijų, momentinių ar egzistencinių“, - teigia fotografas. Naujausioje I. Maldžiūno fotografijoje nebus sunku atpažinti visą jo kūrybą vienijantį autorinį braižą. Nesvarbu, ką autorius fotografuoja – ištuštėjusius Kinijos „miestus vaiduoklius“ ar fotosesijai specialiai surežisuotas scenas – jo geriausi darbai tuo pat metu yra ir maloniai lakoniški, ir estetiniu bei prasmės požiūriu iškalbingi.

Kaip teigia amerikiečių rašytoja, žymi kino kūrėja S. Sontag, fotografija vilioja mus, žadėdama parodyti tikrovę tokią, kokios nesame regėję. Igno Maldžiūno paroda – tai būtent toks pasaulio atvaizdas.

Igno Maldžiūno fotografija

Igno Maldžiūno fotografija

Igno Maldžiūno fotografija

Igno Maldžiūno fotografija

Bernardinai.lt

Šiemet Aplinkos ministerijos organizuojamas forumas, vyksiantis lapkričio 15 dieną, rengiamas kartu su Vilniaus Gedimino technikos universitetu ir vyks šio universiteto rūmuose Saulėtekio alėjoje. Į forumą kviečiami valstybės ir savivaldybių institucijų, mokslo ir verslo bendruomenių, suinteresuotų nevyriausybinių organizacijų atstovai, investuotojai, architektai, urbanistikos, teritorijų planavimo, kraštovaizdžio ir statybos specialistai.

Šeštasis urbanistinis forumas skiriamas Pasaulinei miestų planuotojų dienai. Ji minima lapkričio 8-ąją. Pagrindinė forumo diskusijų tema – „Šiuolaikiški miestai ir miesteliai: situacija, vystymosi tendencijos, vizija“. Jo dalyviai apžvelgs šalies miestų ir miestelių vystymo, jų urbanistinių struktūrų atnaujinimo pagal darnios plėtros principus problemas, įvertins dabartinę padėtį ir aptars gaires ateičiai. Taip pat numatyta aptarti, ką reikia daryti, kad mūsų miestai ir miesteliai būtų gražūs, gyvybingi, kad pagerėtų žmonių gyvenimo sąlygos, racionaliai ir taupiai būtų naudojami gamtiniai, kultūriniai ir energiniai ištekliai, apsvarstyti, kaip sustabdyti chaotišką miestų plėtrą ir išvengti vidinių teritorijų „senėjimo“ bei skatinti centrų gyvybingumą, kokia turėtų būti Lietuvos urbanistinė politika, teritorijų planavimo sistema, kad būtų užtikrinta darni plėtra, telkiami finansiniai ištekliai, skatinami veiksmai ir pastangos veiksmingai modernizuoti miestų teritorijas.

Forumo dalyviai išklausys pranešimus apie ES ir Jungtinių Tautų urbanistinės politikos kryptis, urbanistinių struktūrų atnaujinimą, susitraukiančių miestų erdvinės struktūros kaitą, finansines ir ekonomines priemones prioritetiniams urbanistiniams uždaviniams spręsti, socialinius demografinius pokyčius ir Lietuvos miestų perspektyvas, kultūros paveldo, gamtos, kraštovaizdžio saugojimą ir naudojimą.

Bernardinai.lt

Suskaičiavus antrojo turo rinkimų rezultatus daugiausia vietų (38) Seime gavusi Socialdemokratų partija teigianti nekeisianti po pirmojo rinkimų turo paskelbtų planų ir koaliciją sudarysianti su Darbo partija (29 vietos) bei Tvarka ir teisingumu (11 vietų).

Visų trijų partijų lyderiai akcentuoja, kad pirmiausia nori suderinti pozicijas dėl svarbiausių klausimų ir galimos Vyiausybės programos ir tik tada oficialiai kalbės apie postų dalybas. Tačiau jau dabar Socdemų pirmininkas Algidas Butkevičius, ir Darbo partijos lyderis Viktoras Uspaskichas įvardija svarbiausius prioritetus ir galimus politikos pokyčius.

K.Girnius: formuojama koalicija turėtų būti gana stabili

Formuojama naujoji valdančioji koalicija bus ganėtinai pastovi, nes centro kairės partijos, sudarančios koaliciją, žino, kad geresnio partnerio neras, teigia politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius.

"Aš manau, kad naujoji koalicija bus ganėtinai pastovi, manau, kad šitos partijos žino, kad nesuras geresnio partnerio - todėl didesnių kaitaliojimų nebus. Jų programa, kurią paskelbė Algirdas Butkevičius atrodo ganėtinai kukli - čia apie šildymą, butų renovaciją, truputį ambicingesnis gali būti klausimas dėl minimalios algos pakėlimo ir, manau, įsidėmėtina, kad dabar tiktai kalbama apie mokesčių reformas ir staiga pažadai, kad tikrai bus įvesti progresiniai mokesčiai, jau kaip ir išnyko. Aš manau, kad ši koalicija nebus ambicinga ir tiek prezidentės Dalios Grybauskaitės reikalavimai dėl finansinės drausmės, tiek Europos Sąjungos reikalavimai dėl finansinės drausmės irgi turės savo poveikį. Ir nors jiems bus sunku tai pripažinti, jie nemaža dalimi vykdys tai, ką darė ankstesnė - A.Kubiliaus Vyriausybė", - BNS sakė K.Girnius.

Apžvalgininko teigimu, ketvirtoji partija į koaliciją nebus priimama, nes Lietuvos lenkų rinkimų akcijos priėmimas į koaliciją būtų kontroversiškas, o partija "Drąsos kelias" iš viso neturi ateities.

"Ši koalicija tikrai pakankamai tvirta, jiems ketvirtas partneris tik reikalus maišytų, nes reikėtų atiduoti ministro vietą ir panašiai. Jie gali pritraukti daugiau žmonių tik iš save išsikėlusių asmenų ir tų partijų, kurios nepateko į Seimą, atstovų, tačiau tam būtinybės tikrai nėra",- teigė K. Girnius.

K.Girnius teigė, kad "konservatoriai bus energinga opozicija - labai pabrėš tą finansinę drausmę, labai atkakliai ir greičiausiai su prezidentės Dalios Grybauskaitės pagalba kovos dėl atominės elektrinės pastatymo ir tai bus pagrindiniai tikslai".

"O kiek jie (konservatoriai - red.) bus aktyvūs ir veiksmingi kitose srityse sunku pasakyti, bet žiūrint į praėjusios kadencijos Seimą, tai matyti, kad opozicija tiesiog reiškia nepasitenkinimą, kelia nepasitikėjimą ministrais ir tik stebi įvykius - Lietuvoje opozicinės partijos šiuo metu yra silpnos".

"Pirmiausiai, aš tikėčiausi stabilumo, politikų nuspėjamumo ir įrodymų, kad yra pasirengę perimti valdžią iš pasitraukiančių valdančiųjų", - komentuodamas Seimo rinkimų rezultatus BNS sakė politologas Alvidas Lukošaitis.

A.Lukošaičio nuomone, ši naujoji koalicija turi tam tikrą rizikos faktorių, kurio prieš ketverius metus konservatoriai neturėjo.

"Šiuo besiformuojančios koalicijos atveju, manau, kad gali būti įvairių niuansų - Socialdemokratų partijos (LSDP) ir Darbo partijos (DP) santykiuose ir ne tik šių partijų santykiuose. Ir tam tikras apsižodžiavimas grėstų DP pasitraukimu iš koalicijos. Vienareikšmiškai tai reikštų šios koalicijos griūtį, o jos performavimas lyderiaujant LSDP būtų gana komplikuotas. Galiu pasakyti, kad savo partnerių konfigūracijos, politikos svorio prasme, formuojasi stipriai skirtinga koalicija nuo tos, kuri buvo",- sakė A. Lukošaitis.

Preliminariais Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenimis trys partijos, planuojančios sudaryti koaliciją, naujame parlamente turės 78 vietas - Socialdemokratai turės 38 mandatus, Darbo partija - 29, partija Tvarka ir teisingumas - 11. Iš viso Seime yra 141 narys.

A.Butkevičius: deficitas kitąmet neturi viršyti 2,5 proc.

A.Butkevičiaus, kalbėdamas apie svarbiausius prioritetus teigė, kad fiskalinis deficitas kitąmet neturi viršyti 2,5 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), kaip ir suplanavo kadenciją baigianti centro dešiniųjų vyriausybė.

Jo teigimu, formuojama centro kairiųjų koalicija neatsisako ketinimu nuo kitų metų iki 1000 litų padidinti minimalią mėnesio algą, tačiau dėl konkretaus skaičiaus apsispręs vėliau šią savaitę po analizės, kiek tai kainuotų šalies biudžetui. Socialdemokratų vadovo teigimu, Lietuva eurą turėtų įsivesti 2015 metais.

"Fiskalinis deficitas turės išlikti toks, koks yra šiuo metu suplanuotas - tai yra 2,5 proc nuo BVP. Mūsų iššūkis - Lietuva de facto turi eurą. Manau, būtų tikslinga, kad Lietuva, žiūrint į makroekonominius rodiklius, finansinę perspektyvą, realiai galėtų būti 2015 metai, kada galėtume įsivesti eurą", - žurnalistams sakė A.Butkevičius, kuris laikomas realiausiu kandidatu į premjerus.

"Kalbėjome apie minimalios mėnesinės algos pakėlimą nuo sausio 1 dienos iki  tūkstančio litų (...). Paprašėme, kad per artimiausias dienas būtų paruošti skaičiavimai, kiek tai pareikalaus papildomai lėšų viešajame sektoriuje ir kaip galėtume kompensuoti papildomų išlaidų augimą. Šitos savaitės pabaigoje, manau, sutarsime konkrečius  skaičius", - teigė socialdemokratų vadovas.

Socialdemokratų vadovas, anksčiau ėjęs finansų ir susisiekimo ministro pareigas, atsisakė įvardyti, kas galėtų užimti finansų ministro postą. A.Butkevičiaus teigimu, kandidatai į ministrus turėtų paaiškėti per dvi savaites.

Tarp svarbiausių naujos valdžios pirmųjų darbų jis įvardijo gyvenamųjų namų renovaciją ir šilumos ūkio pertvarką, kuri leistų šildymui mažiau naudoti dujų ir daugiau biokuro.

Palaiko atominę energetiką , bet ne VAE projektą

A.Butkevičius taip pat sako pasisakantis už atominę energetiką, tačiau jis sako kol kas nepritariantis kartu su Japonijos korporacija "Hitachi" jau pradėtam įgyvendinti Visagino atominės elektrinės (VAE) projektui.

"Labai atsakingai pasakau, kad mes pasisakome už atominę energetiką. Tokie strateginiai projektai demokratinėse šalyse yra svarstomi pusantrų ar dvejus metus. Šis projektas buvo pateiktas skubotai dėl pagrindinė priežasties, kad artėja  Seimo rinkimai ir parodyti visuomenei, kad ši Vyriausybė yra nuveikusi kažkokius darbus", - pirmadienį spaudos konferencijoje sakė A.Butkevičius.

"Mes kol kas pasisakome prieš šio projekto įgyvendinimą", - atsakydamas į klausimą, ar yra galimybė, jog dabartinė naujos AE strateginė investuotoja "Hitachi" vis dėlto statys naują branduolinę jėgainę, sakė "socdemų" vedlys.

V.Uspaskichas: tikimės vadovauti 4-5 ministerijom

Pagal Seimo rinkimuose laimėtų mandatų skaičių Darbo partija turėtų turėti 4-5 ministrus, sako partijos pirmininkas Viktoras Uspaskichas.

"Bus maždaug 4,5-5 ministrai", - pirmadienį spaudos konferencijoje sakė V.Uspaskichas.

Jis neatskleidė, kokį postą pats galėtų užimti naujojoje Vyriausybėje.

"Dar anksti apie tai kalbėti, aš linkęs iš pradžių sudėlioti Vyriausybės programą ir jeigu pakankamai daug procentaliai bus Darbo partijos programos – taip, norėčiau", - paklaustas, ar norėtų ministro portfelio, sakė jis.

V.Uspaksichas taip pat neatskleidė, kurio mandato atsisakytų - ar dabar turimo europarlamentaro, ar Seimo rinkimuose iškovoto Seimo nario mandato.

Jis sakė, kad partiją domintų Seimo pirmininko postas, tačiau sakė pats į jį nesitaikantis.

"Iš tikrųjų tai ne mano protui – aš esu geriausias vykdomosios valdžios atstovas negu Seimo, bet kaip ir partija dar nuspręs. Aš save mažiau matau tame poste", - teigė V.Uspaskichas.

Žiūrint į benamio, sušąlusio, išalkusio, susivėlusio ir murzino šunelio akis, pradedi suprasti, jog gyvūnas, kaip ir žmogus, sugeba jausti. Kiekvieno beglobio gyvūno akyse galite išvysti skausmą ir liūdesį, tad padėkime jiems vėl pajausti pamirštą džiaugsmą! „Gyvenimas suteikia begalę progų pasirūpinti šalia esančiais. Nepraleiskite nė vienos tokios progos.” (Linda Macfarlane Stuart)

Pabandykime įsivaizduoti, kaip jaučiasi gyvūnai, kada, pasikeitus gyvenimo sąlygoms, augintinis, kuris jaukiuose namuose kartu su mylima šeima pragyvenęs pusę savo amžiaus, yra paprasčiausiai išmetamas į gatvę, nes tapo nebereikalinga našta. Argi jo neužvaldo baimė ir nežinia? Argi iš skausmo neplyšta širdis, suvokiant jog šeimininkams dovanotas besąliginis atsidavimas ir meilė, tapo nebereikalinga? Ir tik dėl tavęs beglobis gyvūnas gali vėl jaustis kažkam reikalingas…

Gyvūnų prieglaudos

Šimtai gyvūnų kasmet netenka savo namų. Vieni yra paprasčiausiai šeimininkų išmetami, kiti – pasimetę ar gimę gatvėje. Ilgainiui visi jie, išsigandę ir išalkę, pirmiausia patenka į gyvūnų prieglaudas. Pokalbio su Lolita Grėbliene, gyvūnų prieglaudos „Nuaras“ ir Gyvūnų globėjų asociacijos darbuotoja, metu sužinojome, jog dažniausiai pasitaikanti gyvūno atidavimo į prieglaudą priežastis yra šeimininkų išvykimas gyventi į užsienį ar gyvenimo sąlygų pasikeitimas. Kad tokių istorijų būtų kuo mažiau, kiekvienas turėtume suprasti, kad gyvūnas nėra daiktas, puošiantis aplinką ir suteikiantis namams jaukumo, jis taip pat nėra žaislas, su kuriuo gali žasti vaikai, ar sargybinis, skirtas tik saugoti namus. Gyvūnas yra lygiavertis šeimos narys, kuriam, kaip ir kiekvienam žmogui, reikia šilumos ir meilės.

Sėkmės istorijos (vilties žiburys juodo tunelio gale)

Dauguma žmonių, dirbančių gyvūnų prieglaudose, yra visa širdimi atsidavę šiai veiklai ir dirba vien iš begalinės meilės gyvūnams. Kiekvienas turėtume iš jų pasimokyti tokio ryžto ir noro prisidėti bandant paversti pasaulį nors truputį gražesniu. Šių atsidavusių žmonių dėka šimtai įvairiausių gyvūnų kasmet suranda naujus šiltus ir mylinčius namus.

L. Grėblienė pažymėjo, jog Gyvūnų globėjų asociacija gina naminius ir laukinius gyvūnus bei ieško būdų gyvūnų gerovei užtikrinti. Pašnekovė džiaugėsi, jog per metus iš jų globojamų gyvūnų net apie 350 šunų suranda namus, o kur dar ir kitokių rūšių laukiniai, egzotiniai gyvūnai. „Geriausias jausmas – kada gyvūną atiduodi naujam šeimininkui ar paleidi jį į laisvę“, – įspūdžiais dalinasi L. Grėblienė.

Pašnekovė pasakojo, jog į prieglaudą buvo patekęs stradforšyro veislės šuo. Benamis šunelis buvo visiškai sulysęs, iš gana stambaus šuns likusi tik didelė galva. Jis buvo rastas Vilniuje, spėjama, jog gyvūnas buvo paprasčiausiai išmestas į gatvę. Iš pradžių šunelis buvo agresyvus, puolė ant kiekvieno žmogaus, norinčio jam padėti. Šiuo metu jis turi naujus namus ir mylintį šeimininką, kuris šunį gali vedžioti net be pavadėlio. Tačiau šeiminikas yra susisiekęs su prieglauda, norėdamas pasiskųsti pasiimtu šunimi. „Šeiminkas sako, kad turi dvi problemas: viena – šuo bijo avių, o – šoka į vandenį ir skęsta, o tada pats šeimininkas irgi šoka į vandenį gelbėti šuns“, – juokiasi prieglaudos „Nuaras“ darbuotoja.

Niekam nereikalingi – tampa reikalingais

Ieva Balčiūnaitė, prieglaudos „Lesė“, esančios Kaune, darbuotoja, pažymėjo, jog pastaruoju metu beglobių gyvūnų situacija Lietuvoje gerėja. Skleidžiama daugiau informacijos apie beglobius gyvūnus, didėja žmonių sąmoningumas ir daugiau gyvūnų atranda naujus šeimininkus. Pašnekovės nuomone, prie žmonių sąmoningumo didinimo daugiausia prisideda gyvūnų globos organizacijos, kurios aktyviai, žiniasklaidos priemonių pagalba, bando žmonėms suteikti kuo daugiau informacijos apie beglobius gyvūnus. Žmonės šias organizacijas vis dažniau paremia pinigais, rūbeliais, laikraščiais, gyvūnų maistu ir kt. Prie organizacijų jungiasi vis daugiau savanorių, norinčių padėti beglobiams gyvūnams.

I. Balčiūnaitė pabrėžia, jog nuo tos minutės, kada gyvūnas patenka į prieglaudą, prasideda jo laimingoji istorija. Pašnekovė džiaugiasi, jog paskutiniu metu padaugėjo neįgaliųjų gyvūnų ir gyvūnų senjorų, suradusių namus. Vienas iš jų, 15 metų šunelis, neturintis sveikatos problemų, kuris buvo šeimininkų atvestas pas veterinarą užmigdyti dėl amžiaus. Gyvūnų mylėtoja stebisi, kaip įmanoma pragyvenus su gyvūnu 15 metų nuspręsti, jog jis tapo nebereikalingas ir nebepageidaujamas. Tačiau specialistas gyvūno migdyti neleido ir šuo pateko į prieglaudą, kurioje labai kentėjo, nes ilgėjosi savo namų ir šeimininkų. Senyvo amžiaus šuneliui, kuris visą gyvenimą gyveno sau pažįstamoje aplinkoje, su jį mylinčia šeima, buvo sunku adaptuotis visiškai naujoje aplinkoje. Šuo staugdavo naktimis ir prašydavosi išleidžiamas iš gardelio. Tuomet į prieglaudą kreipėsi žmonės, kurie ieškojo augintinio virš 80 metų turinčiai senutei, kuri visą gyvenimą augino šunis. Neseniai mirė jos mylimas šunelis, todėl ji norėjo panašaus į save augintinio, kuris būtų vyresnio amžiaus, šiek tiek lėtesnis ir kartu su ja nugyventų jai likusį laiką. Taigi šunelį senjorą senutė pamilo iš pirmo žvilgsnio.

Gyvūnų prieglaudos „Lesė“ darbuotojos nuomone, rotveilerės Bertos istorija taip pat verta skaitytojų dėmesio. Šuo buvo „ištrauktas“ iš asocialios šeimos, kurioje buvo girtaujama, šeimininkai niekur nedirbo, o rotveilerį, iš kažkur jį gavę ir niekuo nešerdami, augino tvarte kergimui. Kada prieglaudos darbuotojai šunelį pamatė, iš Bertos buvo likę tik didelė rotveilerio galva ir liesas kūnas su išsišokusiais kaulais. Prieglaudos darbuotojai bandė paaiškinti šeimininkams, kad šuo gimdymo neatlaikys, tačiau galiausiai teko rotveilerę išpirkti. Bertai patekus į prieglaudą, ji buvo atšerta, sutvarkyta ir pagydyta. Nors šuo buvo gero charakterio, ji ilgokai užsibuvo prieglaudoje, nes nerado sau tinkamo šeimininko. Šiek tiek vėliau atsirado moteris, kuri norėjo pasiimti šunį sau, bet jos sūnus, pamatęs Bertą, iškarto įsimylėjo rotveilerę. Dabar Berta kartu su nauju šeimininku sportuoja ir laksto po parką.

I. Balčiūnaitė prisiminė katytės,vardu Miška, kuri buvo rasta miške su visiškai sutraiškyta kojyte iki peties, istoriją. Katytei patekus į prieglaudą, jai buvo suteikta visa medicininė pagalba ir galiausiai Miška prisitaikė gyventi su trimis kojytėmis. Miška buvo padovanota vienai moteriai, kuri, susižavėjusi prieglaudos personalo darbu, taip pat tapo savanore gelbstint, prižiūrint ir rūpinantis gyvūnais.

Pašnekovė pažymėjo, jog lengva padovanoti sveikus ir jaunus gyvūnus, tačiau kada šeiminkus suranda sužaloti, problematiški gyvūnai, kuriuos tokiais pavertė žmogus – tai yra didžiausias džiaugsmas prieglaudų darbuotojams. Dar vienas toks pavyzdys – juodas katinas, kurio psichologinė būsena buvo nestabili, nes ankstesnieji šeimininkai katiną varinėdavo gyventi į lauką, garažą arba priglausdavo namuose. Katino gyvenime nebuvo jokio pastovumo ir patekęs į prieglaudą gyvūnas neprisileido jokio žmogaus, visąlaik šnypštė ir kando. Galiausiai prieglaudos darbuotojų rūpestis ir bendravimas padėjo katinui nusiraminti, nors jis ir išliko ūmaus charakterio, bet gyvūną buvo įmanoma paglostyti, paimti ant rankų. Prieglaudos darbuotai buvo besusitaiką su mintimi, jog katinas naujų šeimininkų neras ir liks gyventi prieglaudoje, kol nepasirodė mergina, kuri pamačiusi juodą katiną ir sužinojusi visas jo problemas, nusprendė, jog tai yra jos gyvūnas!

Pašnekovė prisiminė ir gyvūnų prieglaudos sargės istoriją. Vilkšunio mišrūnė, vardu Aira, šiuo metu yra didžiulis ir sargus šuo, sveriantis apie 60 kg. Aira į prieglaudą atkeliavo iš Gervėnupio sodų, kada gyventojai pranešė, jog prie namelio jau mėnesį yra pririštas šuo. Gyvūnas buvo pririštas prie namelio, neturėjo jokios būdos ir galimybės susirasti maisto šiukšlyne. Prieglaudos kolektyvas labai pamilo Airą ir tokiu būdu vilkšunio mišrūnė tapo ištikima prieglaudos sarge, be kurios žinios nei vienas negali įžengti į teritoriją.

Pačios pašnekovės namai pilni buvusių beglobių gyvūnėlių. Vienas iš tokių – nuostabaus grožio baltas katinas Angelas. Katinas atkeliavo iš Kėdainių, kur buvo paprasčiausiai išmestas į gatvę. Kadangi buvo kurčias, katinas neišgirdo atvažiuojančios mašinos ir ratas įtraukė jo koją. Pasekmė – raumuo buvo atplėštas nuo menties. Dabar vienas katino petis yra didesnis už kitą ir primeną sparną, todėl katinėlis gavo Angelo vardą.

Pašnekovė su džiaugsmu prisimena, jog prieglaudos darbuotojams dažnai skambina žmonės norėdami padėkoti už naują šeimos narį ir pasidalinti įspūdžiais, kuriuos gyvūnas suteikė. Taip pat gyvūnų mylėtoja pataria žiūrėti į gyvūną ne kaip į nemokamą daiktą, tačiau matyti daugiau. Juk gyvūnas yra gyvas sutvėrimas, kuris yra asmenybė, jis taip pat kaip mes jaučia, džiaugiasi, kenčia, supranta, gali užsigauti, jaučia skausmą ir liūdesį. Žmogus iš beviltiškos padėties visada turi galimybę surasti išeitį, o gyvūnai yra visiškai priklausomi nuo mūsų ir žmonės privalo rūpintis jais. Turbūt nėra geresnio jausmo, kada išgelbėtas gyvūnas su džiaugsmu ir begaliniu atsidavimu kiekvieną dieną pasitinka šeimininką tarpduryje. Jam nesvarbu, šeimininkas linksmas ar piktas, liūdnas ar pavargęs, irzlus ar nusiminęs, jam nerūpi šeimininko materialinė padėtis, nuotaikų kaita, svarbiausia – jog jis turi šeimininką!

Moterys, metusios rūkyti iki 30 metų, praras tik mėnesį savo gyvenimo, tuo tarpu vyresnės rūkalės – mažiausiai dešimt metų, informuoja BBC.

Tokią išvadą priėjo mokslininkai, vadovaudamiesi savo 15 metų trukusio tyrimo rezultatais, ištirta daugiau nei milijonas žmonių. Eksperimente dalyvavo tik moterys, nes jos pradėjo rūkyti palyginti neseniai – praėjusio šimtmečio 6–7 dešimtmetyje.

„Rūkalės, atsikračiusios žalingo įpročio iki vidutinio amžiaus, išsaugo iki 10 gyvenimo metų“, – pareiškė vienas iš tyrimo vadovų seras Richardas Peto iš Oksfordo universiteto.

Mokslininkas pastebėjo, kad tyrimo rezultatai greičiausiai tinka ir rūkaliams vyrams. 

„Rūkymas žudo, metimas rūkyti duoda rezultatų. Kuo greičiau jūs mesite, tuo bus geriau“, – kalbėjo mokslininkas. 

Dvinarė pulsaro sistema tokia kompaktiška, kad lengvai tilptų mūsų Saulėje, M. Plancko instituto nuotrauka

Astronomai aptiko ypač tankią žvaigždę, kuri aplink savo mirštančią žvaigždę palydovę apskrieja per 93 minutes. Taigi tai greičiausiai skriejanti tokios rūšies žvaigždė.

Greitas objektas, neutroninė žvaigždė, vadinama milisekundžių pulsaru, per kosmosą skrieja 13 tūkst. kilometrų per valandą ar dar didesniu greičiu, teigia tyrėjai. Jo lengvasvoris kompanionas, kurį pulsaras naikina savo skleidžiama radiacija, keliauja dar greičiau – aplink bendrą sistemos masės centrą jis lekia maždaug 2,8 mln. kilometrų per valandą greičiu.

Pulsarą, vadinamą PSR J1311-3430, ir jo palydovą skiria tik 520 tūkst. kilometrų. Šis atstumas prilygsta maždaug 1,4 Žemę ir Mėnulį skiriančio nuotolio. Taigi tai glaudžiausia tokio pobūdžio pora iš visų žinomų, rašo SPACE.com.

Mokslininkai PSR J1311-3430 pastebėjo analizuodami ketverių metų duomenis, kuriuos surinko NASA „Fermi“ gama spindulių kosminis teleskopas. Tai pirmas kartas, kai milisekundžių pulsaras aptiktas naudojant vien aukštos energijos gama spindulius, pažymi tyrėjai. 

„Šio pulsaro atradimas iš tiesioginių gama spindulių pulsacijų atveria duris ieškoti kitų dvinarių pulsarų“, – teigė tyrimo autorius Holgeris Pletschas iš Maxo Plancko gravitacinės fizikos instituto Hanoveryje, Vokietijoje.

Kaip ir kitos neutroninės žvaigždės, pulsarai susiformuoja tuomet, kai supernovos sprogimu miršta masyvios žvaigždės, o jų likučiai virsta kompaktiškais objektais, sudarytais tik iš neutronų.

Kai maždaug mūsų Saulei prilygstanti masė sutalpinama į miesto dydžio erdvę, dėl judesio kiekio momento tvermės neutroninė žvaigždė pradeda suktis labai greitai ir skleidžia aukštos energijos šviesos spindulį.

Pavadinimas „pulsaras“ kyla iš to, kad šis spindulys pulsuoja (nes astronomai jį mato tik tuomet, kai jis nukreiptas į Žemę). „Įprasti“ pulsarai apsisuka 0,1–60 kartų per sekundę, tačiau milisekundžių pulsarai gali apsisukti 700 kartų ar dar daugiau.

Manoma, kad milisekundžių pulsarus suaktyvina medžiaga, kurią šie siurbia iš žvaigždės palydovės. Iš tiesų didžioji dalis iki šiol aptiktų milisekundžių pulsarų rasti dvinarėse sistemose. Naujai atrastas PSR J1311-3430, esantis Kentauro žvaigždyne, nėra išimtis.

H. Pletschas su kolegomis PSR J1311-3430 skleidžiamą gama spindulių signalą aptiko duomenyse, kuriuos nuo 2008 metų surinko „Fermi“. Tai nebuvo lengva. Pulsarui, per sekundę apsisukančiam 390 kartų, surasti prireikė naujai sukurto algoritmo ir didžiulių kompiuterinių pajėgumų

„Pulsarui surasti prireikė maždaug 5 tūkst. CPU dienų. Kompiuterijos kaštai šiuo atveju auga trigubai, palygus su ieškomo pulsaro sukimosi dažniu. Pradėjome ieškoti žemiausiame dažnyje ir tuomet kilome aukštyn. Šis pulsaras sukasi 390 hercų dažniu. Jei ieškotume 700 hercų dažnyje, paieškai reikėtų apie 270 tūkst. CPU dienų“, – aiškino H. Pletschas.

Gama spindulių signalas pateikė daug informacijos ir apie pulsarą, ir apie jo palydovą, kuris greičiausiai yra kitos žvaigždės likutis.

Pavyzdžiui, komanda nustatė, kad kompaniono skersmuo yra mažesnis nei 88 tūkst. kilometrų, taigi jis mažesnis nei Jupiteris. Tačiau keistasis objektas yra mažiausiai aštuonis kartus masyvesnis nei planeta milžinė, taigi jis ypač tankus – maždaug 30 kartų tankesnis nei mūsų Saulė.

Be to, tyrėjams pavyko apskaičiuoti, kad pulsaras yra ypač arti savo kolegos, o tai turi rimtų pasekmių. Intensyvi PSR J1311-3430 radiacija garina kompanioną. Nuolatinis švitinimas kompanioną gali visiškai sunaikinti.

PSR J1311-3430 sistemos tyrinėjimas gali padėti astronomams geriau suprasti milisekundžių pulsarų atsiradimą ir evoliuciją, teigia H. Pletschas.

Naujasis komandos naudotas paieškos metodas taip pat gali padėti astronomams atrasti daugiau milisekundžių pulsarų, kuriuos šiaip aptikti gana sudėtinga. Iki šiol jų emisijas mokslininkai aptikdavo dažniausiai radijo bangose.

Damaske spalio 19 dieną pagrobtas Sirijos ortodoksų kunigas Fadi Jamil Haddad, šv. Elijo parapijos klebonas, buvo nužudytas. Jo kūnas, su brutalaus kankinimo žymėmis, buvo surastas ketvirtadienį šiauriniame Damasko kvartale Jaramana, netoli vietos, kurioje buvo pagrobtas, informuoja Vatikano radijas. 

Nenustatyta, kas pagrobė kunigą, tačiau anot Damasko ortodoksų bendruomenės atstovo, negalima abejoti, kad tai buvo teroristai. Kankinimo žymės rodo, kad buvo įvykdytas teroristinio pobūdžio susidorojimas, pažymėjo katalikiškos žinių agentūros „Fides“ pašnekovas, kuris praprašė neminėti vardo.

Sirijos ortodoksai nužudytąjį kun. Haddad laiko tikru savo Bažnyčios kankiniu. Tuo metu Sirijoje kovojančios pusės viena kitą kaltina kunigo brutaliu nužudymu. 

Romoje agentūra „Fides“ pasmerkė Sirijoje vidaus karo metu įsigaliojusį įprotį grobti nekaltus žmones, o paskui juos žudyti. Kun. Haddad pagrobėjai kreipėsi į jo šeimą, reikalaudami didelės išpirkos, lygios maždaug dviem milijonams litų, tačiau nebuvo įmanoma surasti tiek pinigų ir sumokėti pagrobėjams. 

Vyskupų Sinodas ir Šventasis Sostas rengiasi pasiųsti į Siriją specialią delegaciją, kuri išreikštų Sirijų visuomenei ir ypač krikščionių bendruomenei savo solidarumą ir artumą kritišku metu, kai tęsiasi bergždžias konfliktas. Sinodo auditorė, tai yra klausytoja, iš Sirijos Alepo miesto Giséle Muchati, „Naujųjų šeimų“ atstovė regione, per Vatikano radiją viename interviu pažymėjo, kad šios delegacijos sudarymas ir siuntimas į Siriją yra nepaprastas įvykis, padėsiantis visai sirų tautai pajusti visos Dievo tautos artumą. 

Sirijos katalikai, sužinoję apie Popiežiaus sudaromą delegaciją, labai apsidžiaugė. Jie pajuto, kad yra mylimi, kad Visuotinė Bažnyčia jų neužmiršo dabar, kai tenka pakelti tiek daug kančios. Mes prašome melstis, kad į Siriją ir visą Artimųjų Rytų regioną sugrįžtų taika, - pasakė Vatikano radijui Vyskupų Sinodo auditorė. 

Rinkimus laimėjusių socialdemokratų lyderis Algirdas Butkevičius pirmadienį pareiškė, kad Lietuvos užsienio politikos kryptis nesikeis, o ambasadorius Baltarusijoje Linas Linkevičius yra vienas iš kelių svarstomų kandidatų į užsienio reikalų ministro postą.

"Stengsimės išlaikyti gerus santykius tiek su kaimyninėmis šalimis, bet užsienio politikos krypties tikrai nesiruošiame keisti", - žurnalistams sakė A.Butkevičius.

Jis pabrėžė, kad "už užsienio politiką atsakinga Respublikos Prezidentė".

"Užsienio reikalų ministerija yra savotiškas vykdytojas tiek Vyriausybės, o pirmiausia Respublikos Prezidentės suformuotus uždavinius turi įgyvendinti, atlikti. Labai svarbu, kad komunikavimas užsienio reikalų ministro būtų geras su Prezidentūra ir su Vyriausybe", - teigė A.Butkevičius.

A.Butkevičius sakė, kad buvęs krašto apsaugos ministras ir buvęs Lietuvos ambasadorius NATO L.Linkevičius yra "vienas iš kandidatų" užimti užsienio reikalų ministro postą. Kitų kandidatų jis neįvardijo.

Socialdemokratų vadovas pabrėžė, kad užsienio reikalų ministro pozicija tampa dar svarbesnė dėl artėjančio Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungai (ES). Politikas sakė, kad užsitęsus deryboms dėl būsimo 2014-2020 ES biudžeto, sutarimas gali būti pasiektas Lietuvos pirmininkavimo metu.

"Užsienio reikalų ministro pozicija visada yra svarbi, bet kitų metų antrajame pusmetyje Lietuvos laukia svarbūs uždaviniai. Pirmininkavimas ES tarybai yra didžiulis iššūkis ir gali atsitikti taip, kad Lietuva turės galutinai susiderėti dėl naujos finansinės perspektyvos 2014-2020 metų", - kalbėjo A.Butkevičius.

Marius Ščavinskas. Kryžius ir kalavijas. – Vilnius: Baltos lankos, 2012. – 244 p.

Monografijoje analizuojamas baltų genčių christianizacijos procesas nuo pirmųjų misijų X a. pabaigoje iki pat XIII amžiaus. Pirmą kartą lietuvių istoriografijoje tai nagrinėjama plačiame Vidurio Europos ir Skandinavijos šalių christianizacijos proceso kontekste. Keliamas anksčiau neanalizuotas klausimas, kokių prievartos formų imtasi krikštijant baltų gentis ir kodėl ši prievarta netapatintina su Kryžiaus karais. Knygoje remiamasi gausias rašytiniais ir archeologiniais šaltiniais.

Monografija šviežiai peržiūri katalikų misijas Baltijos jūros srityje plačiame Europos christianizacijos istorijos kontekste, be kurio nėra įmanoma suprasti lietuvių krikšto reikšmės.

Prof.Stephen C. Rowell (Lietuvos istorijos institutas)

M. Ščavinsko studija skirta ikivalstybiniam Lietuvos laikotarpiui ir „ikilietuviškiems“ kryžiaus karams, bet ji kaip tik aptaria pačių taikių ir ginkluotų misijų fenomenų susiklostymą ir raidą ir parodo dirbtinį jų taikymo suformalinimą į die Kreuzmission bei die Schwertmission vokiečių (ir ne tik vokiečių) istoriografijoje.

Prof. habil. dr. Edvardas Gudavičius (Vilniaus universitetas)

Viena svarbiausių monografijos problemų – misijų politikos pokyčiai Kryžiaus karų epochoje: t. y. kaip keitėsi įprasti misionierių darbo metodai, koks buvo taikių ir karinių priemonių santykis ir panašiai. Tai platus ir sistemingas misijų organizavimo ir įgyvendinimo tyrimas, pradedant Apaštalų Sosto veikla ir baigiant pačių naujakrikštų įsitraukimu į krikščionybės platinimo darbą.

Prof. dr. Rimvydas Petrauskas (Vilniaus universitetas)

M. Ščavinsko monografija įdomi ir vertinga dar vienu aspektu: nesibaigiančiomis diskusijomis tarp istorikų ir archeologų, kurios dažniausiai dar neprasidėjusios baigiasi archeologų įsitikinimu, kad istorikai neskaito ir nesidomi jų darbais . Šiuo aspektu M. Ščavinsko monografija yra reta išimtis, nes joje yra panaudota nemaža aptariamo laikotarpio archeologų darbų, bet svarbiausia – pateikta naudotų straipsnių analizė ir vertinimai.

Doc. dr. Audronė Bliujienė (Klaipėdos universitetas)

Bernardinai.lt

Skiriama architektūros istoriko Stasio Abramausko (1927–1996) gimimo 85-erių metų sukakčiai ir jo studijos „Mūrinės statybos raida Lietuvoje XIII–XVI a.“

Studija „Mūrinės statybos raida Lietuvoje XIII–XVI a.“ išleidžiama norint paminėti garsaus lietuvių architektūros istorijos tyrinėtojo profesoriaus dr. Stasio Abramausko (1927–1996) gimimo 85 metų sukaktį, informuoja Valdovų rūmai.

Knygoje pirmą kartą publikuojama į lietuvių kalbą išversta profesoriaus disertacija „Mūrinės statybos raida Lietuvoje XIII–XVI a.“, itin sėkmingai apginta Maskvoje 1965 m. ir nuolat cituota Lietuvoje bei užsienyje iš mašinraščio. Autoriaus pateiktas originalias mokslines įžvalgas apie ankstyvąją Lietuvos mūro architektūrą patvirtino pastarųjų dešimtmečių Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų Vilniuje bei kitų svarbių mūro objektų archeologiniai, architektūriniai, dendrochronologiniai ir kiti tyrinėjimai. Tai liudija, kad prieš beveik pusę amžiaus parengta ir dėl ideologinių priežasčių tuo metu rankraščio pavidalu likusi fundamentali studija neprarado savo mokslinės reikšmės, tapo Lietuvos architektūros raidos istoriografijos klasikiniu veikalu.

Pristatomoje knygoje taip pat pirmą kartą skelbiama profesoriaus publikacijų bibliografija bei jo mokinio dr. Kazio Napaleono Kitkausko parengtas įvadinis straipsnis apie prof. S. Abramausko asmenybę ir jo mokslinę bei pedagoginę veiklą.

Renginyje dalyvaus Valdovų rūmų atkūrimo projekto mokslinis vadovas, architektas dr. Kazys Napaleonas Kitkauskas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakulteto dekanas, architektas prof. dr. Rimantas Buivydas, Vilniaus dailės akademijos dėstytoja, architektūros istorikė doc. dr. Rasa Butvilaitė, inžinierius, architektas, restauratorius Romanas Jaloveckas, Valdovų rūmų muziejaus darbuotojas, architektas, fotografas Vytautas Abramauskas, Valdovų rūmų muziejaus direktorius, Vilniaus universiteto dėstytojas, istorikas dr. Vydas Dolinskas.

Bernardinai.lt

Czesław Miłosz. Abėcėlė. Iš lenkų kalbos vertė Vytautas Dekšnys. – Vilnius: Aidai, 2012. – 380 p.

„Abėcėlė“ – kūrinys vietoj romano ar ties romano riba, atspindintis mano nuolatines „talpesnės formos“ paieškas. […] 

Rašydamas šią knygą, tenkinau metų būvyje vis ryškėjantį giluminį poreikį: įžengti į mūsų laikų istorija ar tiesiog mūsų civilizacija vadinamą žmogiškųjų dalykų tankmę. Tai nuostabus reginys, ir, pats jame dalyvaudamas, stebėdavausi tam tikru neaprėpiamu šių žodžių pertekliumi.

Sendamas pasidariau tarsi namas, atviraskadaise pažinotų, taip pat iš nuogirdų ar knygų pažįstamų žmonių balsams. Ištisa raizgalynė susipynusių likimų, tragiškų ir komiškų, spalvų, formų, įvairių kalbų ir įvairių tarčių garsų.

Czesław Miłosz

Bernardinai.lt

Prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė, kad formuojant Vyriausybę Darbo partija negali dalyvauti.

"Mano nuomone, formuojant Vyriausybę negali dalyvauti partija, kuri įtariama padariusi daugiausiai šiurkščių rinkimų tvarkos pažeidimų, įtariama dėl juodosios buhalterijos ir kurios lyderiai yra kaltinamieji baudžiamojoje buhalterijoje", - sakė D.Grybauskaitė po susitikimo su Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininku Algirdu Butkevičiumi.

Generalinė prokuratūra vadinamojoje juodosios buhalterijos byloje Darbo partijai, jos lyderiui Viktorui Uspaskichui, Seimo nariui Vytaytui Gapšiui, į Seimą išrinktai Vitalijai Vonžutaitei ir buvusiai partijos finansininkei Marinai Liutkevičienei pateikė kaltinimus dėl sukčiavimo.

Šie kaltinimai atsirado valstybės kaltintojui Generalinės prokuratūros prokurorui S.Verseckui nusprendus perkvalifikuoti kaltinamųjų veiksmus.

Anksčiau Darbo partija ir keturi su ja siejami asmenys buvo kaltinami neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimu valstybės institucijoms, siekiant išvengti mokesčių ir apgaulingu pareiškimu apie juridinio asmens veiklą.

Prokuroras yra skelbęs, kad 2004-2006 metais partijos dokumentuose nefiksuota apie 25 mln. litų pajamų ir apie 23 mln. išlaidų, susijusių su turtu, įsipareigojimais ar struktūros pasikeitimais.

Ieškinį šioje byloje yra pareiškusi Valstybinė mokesčių inspekcija, kuriai nebuvo sumokėti daugiau kaip 3 mln. 9 tūkst. litų privalomų mokesčių ir įmokų, bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius dėl valstybei padarytos žalos nesumokant privalomų valstybinio socialinio draudimo įmokų - daugiau kaip 855 tūkst. litų.

"Darbiečiai" kaltinimus kategoriškai neigia.

Nors sinoptikai pirmadienį žada gana šiltus orus, savaitės viduryje, ypač naktimis, vėl gali atšalti. Visų Šventųjų diena, tikėtina, bus gana šilta, bet pūs stiprokas pietryčių vėjas.

Kaip prognozuoja sinoptikė Alva Nagelytė, šią savaitę pradėsime gana saulėtais, giedrais orais. Vis dėlto bus vėsu: rytinėje šalies dalyje temperatūra tesieks 1–2 laipsnius šilumos, vidurio  ir vakarų Lietuvoje bus 4–5 laipsniai šilumos, prie jūros sulauksime iki 7 laipsnių šilumos. Pirmadienio diena turėtų būti ne tik saulėta, bet ir rami – tik antroje dienos pusėje vakariniame šalies pakraštyje truputį sustiprės pietryčių vėjas.

Antradienį orai keisis – dangų vėl uždengs debesys. Daugelyje pietinių bei rytinių šalies rajonų gali truputį pasnigti. Kiek daugiau snigs Dzūkijoje. Naktį bus šaltoka – apie 2–7 laipsnius šalčio. Šalčiausia bus rytiniuose šalies rajonuose. Dieną rytiniuose rajonuose temperatūra svyruos apie 0, vakariniuose rajonuose šils iki 1–3 laipsnių šilumos.

Trečiadienį per Žemaitiją praslinks nedideli krituliai. Gali ir palynoti. Kai kur galima tikėtis lijundrų. Temperatūra naktį išliks panaši, kaip ir ankstesnėmis naktimis – spaus šaltukas. Dieną jau bus kiek šilčiau: nuo 2 laipsnių šilumos rytiniuose rajonuose iki 8 laipsnių pajūryje. Vėjas turėtų pasisukti iš pietvakarių.

Visų šventųjų dieną kritulių nenumatoma. Naktis nebebus tokia šalta. Temperatūra naktį svyruos apie 1–3 laipsnius šalčio, o dieną kils nuo 3 iki 8 laipsnių šilumos. Smarkiai stiprės pietryčių vėjas.

Kompozitorė Onutė Narbutaitė. Darijos Vasiliauskienės nuotrauka

Spalio 31 d., trečiadienį, 18.30 val. Vilniaus šv. Kazimiero bažnyčioje po ketverių metų vėl nuskambės jaudinantis ir subtilus kompozitorės Onutės Narbutaitės kūrinys chorui ir instrumentams „Lapides, flores, nomina et sidera“ (lot. „Akmenys, gėlės, vardai ir žvaigždynai“).

Šią Vėlinėms skirtą kompoziciją atliks Valstybinis choras „Vilnius“ (meno vadovas ir vyr. dirigentas Povilas Gylys), Giedrius Gelgotas (fleita), Laurynas Lapė (trimitas), Marius Balčytis (trombonas) ir Zenonas Bagavičius (būgnas). Koncertą organizuojanti Lietuvos kompozitorių sąjunga kviečia visus vilniečius ir miesto svečius pasinerti į jaudinantį muzikinį vyksmą.

Kompoziciją „Lapides, flores, nomina et sidera“ O. Narbutaitė sukūrė 2008 m. festivalio „Gaida / ISCM pasaulio muzikos dienos“ užsakymu. Anuomet kūrinys vienu metu nuskambėjo septyniose Vilniaus bažnyčiose, giedant septyniems chorams. Po premjeros muzikologė Audronė Žiūraitytė savaitraštyje „7 meno dienos“ rašė: „muzika skambėjo it jaudinantis stebuklas, kuriame susiliejo etinės ir estetinės vertybės“.

Kūrinys „Lapides, flores, nomina et sidera“ kupinas užuominų į praeitį, į gimtojo Narbutaitės miesto – Vilniaus – aurą, kurią formuoja ir katalikiškosios, ir žydų kultūrų ženklai, „bendri daugeliui žmonių, nepaisant jų tautybės, kalbos ar konfesinių skirtumų.“ Kompozitorė teigia, jog šis opusas yra labiau liturgiją primenantis garsinis vyksmas, nei „kūrinys“ tradicine prasme: „Čia naudoju lotyniškus akmenų, gėlių ir žvaigždynų pavadinimus bei Visų Šventųjų litaniją. Akmenys, gėlės ir žvaigždynai – lyg ir neliturginiai dalykai, tačiau pati muzika iš esmės yra savotiška Vėlinių malda, tarsi mantra.“

Kūrinio dalis kompozitorė pavadino „Akmenų vainikas“, „Gėlių vainikas“, „Visų Šventųjų litanija“ ir „Žvaigždžių vainikas“: „Norėjosi viską pradėti tarsi nuo pamato, nuo Senojo Testamento, kuriame labai svarbūs yra akmenys. Tarp kitų geologinių pavadinimų čia vardinami ir Senajame Testamente minimi 12 akmenų kaip 12 Izraelio genčių. O juk ir Vilnius tampriai susijęs su žydų kultūra. Naudoju po dvi eilutes iš kelių Senojo Testamento psalmių, pirmoje ir paskutinėje dalyse šie tekstai skamba ir hebrajiškai. Per šią kalbą man norėjosi aprėpti visumą įvairiom prasmėm, taip pat ir miesto istorijos požiūriu“, – sako kompozitorė.

Ši kompozicija Lietuvos kompozitorių sąjungos geriausių metų kūrinių konkurse buvo pripažinta geriausiu 2008 metų choriniu kūriniu.

Įėjimas į renginį nemokamas.

Lietuvos kompozitorių sąjungos informacija

Bernardinai.lt

Antrus metus iš eilės portalo Autoledi.lt vykdomas socialinis projektas „Saugus vaikas kelyje“, kurį remia Vilniaus miesto savivaldybė, užbaigtas saugaus vaikų vežimo naujienų pristatymu tėvams. Pristatytas atnaujintas leidinys tėvams „Vaikas automobilyje“, aiškinantis nuo šių metų lapkričio 1 d. sugriežtintas vyresnių nei 3 metų vaikų vežimo automobilyje taisykles.

Kaip pasakoja portalo Autoledi.lt projekto vadovė Ieva Kukevičienė, praėjusiais metais išleistas leidinys sulaukė vairuojančių tėvų susidomėjimo, todėl šiais metais jis atnaujintas įtraukus ir naujausius saugaus vaikų vežimo reikalavimus.

„Vaikai – brangiausias mūsų turtas, todėl rūpintis jų saugumu kelyje ir vežant automobiliu – visų tėvų pareiga, – pasakoja I. Kukevičienė. – Įsigaliojus naujiems saugaus vaikų vežimo reikalavimams siekiame, kad apie tai sužinotų kuo daugiau tėvų. Be to, tiek apklausos, tiek praktika rodo, kad mažesnių vaikų saugumu tėvai linkę rūpintis labiau, o vyresnėliai vis dar retai vežami automobilinėse kėdutėse arba visai neprisegami, – teigia I. Kukevičienė.

Siekiame priminti tėvams, kad nuo šių metų lapkričio 1 d. įsigalioja Kelių eismo taisyklių pakeitimas, pagal kurį visi vaikai iki 135 cm ūgio turės būti vežami naudojant tik specialias jų ūgiui ir svoriui pritaikytas saugos sistemas, kaip to reikalauja bendros Europos Sąjungos taisyklės.

Pasak VGTU doc. dr. saugaus eismo centro vadovo Vigilijaus Sadausko, skaičiusio paskaitą per renginį, KET pakeitimai priimti remiantis Europos Sąjungos direktyva ir kitose šalyse atliktais moksliniais tyrimais. Pasak V. Sadausko, kai kuriose ES valstybėse vaikams pritaikytos sėdynės būtinos iki 150 cm ūgio.

„Iki šiol vaikus nuo 3 metų amžiaus ant galinės automobilio sėdynės buvo galima prisegti saugos diržu, skirtu suaugusiesiems. Tačiau toks saugos diržas negali tinkamai apsaugoti vaikų dėl jų mažesnio ūgio, kitokio kūno sudėjimo, svorio, – pasakoja V. Sadauskas. – Įsigaliojus naujiems reikalavimams, pagal kuriuos vaikai iki 135 cm ūgio, t. y. apytikriai iki 12 metų, turi būti vežami naudojant jiems pritaikytas saugos sistemas, kad jie būtų prisegti taisyklingai.“

VGTU saugaus eismo centro vadovas pabrėžia, kad šių ūgio ir amžiaus apribojimų nereikėtų suprasti tiesiogiai: jei vaikas yra per didelis sėdėti jo svorį atitinkančioje automobilinėje kėdutėje, jo ten ir nevertėtų sodinti. Todėl tėvai turėtų naudoti kitas automobilyje esančias apsaugos sistemas – saugos diržus, skirtus suaugusiesiems, ir naudoti specialius paaukštinimus. Be to, KET aiškiai nurodyta, kad saugos diržas turi būti juosiamas ne per kaklą, o ties krūtinės ląsta ir raktikauliu viršuje bei ties klubais apačioje.

Bernardinai.lt

Naujajame Seime didesnę dalį sudarys kitai kadencijai išrinkti dabartiniai parlamentarai, kai kurie į parlamentą grįžta po pertraukos.

Iš 38 didžiausią frakciją pretenduojančių turėti socialdemokratų pusė yra dabartiniai parlamentarai. Taip pat į Seimą daugiamandatėje apygardoje yra išrinkti ir du LSDP europarlamentarai, kurie dar nėra atskleidę, ar eis dirbti į Seimą.

Iš dabartinių Seimo narių į naująjį parlamentą išrinkti Vytenis Povilas Andriukaitis, Mindaugas Bastys, Bronius Bradauskas, partijos lyderis Algirdas Butkevičius, Edmundas Jonyla, Gediminas Kirkilas, Albinas Mitrulevičius, Juozas Olekas, Bronius Pauža, Aušrinė Marija Pavilionienė, Milda Petrauskienė, Julius Sabatauskas, Algimantas Salamakinas, Valerijus Simulikas, Rimantas Sinkevičius, Algirdas Sysas, Birutė Vėsaitė, Irena Šiaulienė, Edvardas Žakaris.

Taip pat į parlamentą išrinkti Europos Parlamento mandatą turintys Zigmantas Balčytis ir Vilija Blinkevičiūtė, buvę ankstesnių kadencijų parlamentarai Juozas Bernatonis, Giedrė Purvaneckienė, Vytautas Saulis, Artūras Skardžius, Eduardas Šablinskas.

Į Seimą pirmą kartą išrinkti Arūnas Dudėnas, kadenciją baigęs Vilniaus univerisiteto rektorius Benediktas Juodka, Arvydas Mockus, Kristina Miškinienė, Alma Monkauskaitė, Antanas Nesteckis, Juras Požela, Darius Petrošius, Domas Petrulis, Raminta Popovienė, Aleksandras Zeltinis, buvusi vaiko teisių apsaugos kontrolierė Rimantė Šalaševičiūtė.

Iš 33 Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų atstovų Seime pirmą kartą į jį išrenkami buvęs garsus krepšininkas Sergejus Jovaiša, žinomas operos solistas Vytautas Juozapaitis, buvęs ūkio ministras Dainius Kreivys, sostinės Lazdynų rajono seniūnas Algis Strelčiūnas, Liutautas Kazlavickas.

Kiti išrinkti - dabartiniai konservatorių frakcijos nariai Mantas Adomėnas, Vilija Aleknaitė Abramikienė, Arvydas Anušauskas, Audronius Ažubalis, Agnė Bilotaitė, Vida Marija Čigriejienė, Rimantas Jonas Dagys, Seimo pirmininkė Irena Degutienė, Arimantas Dumčius, Donatas Jankauskas, Rasa Juknevičienė, partijos pirmininkas premjeras Andrius Kubilius, Rytas Kupčinskas, Kazimieras Kuzminskas, Vincė Vaidevutė Margevičienė, Kęstutis Masiulis, Antanas Matulas, Naglis Puteikis, Jurgis Razma, Paulius Saudargas, Kazys Starkevičius, Valentinas Stundys, Egidijus Vareikis, Arvydas Vidžiūnas, Emanuelis Zingeris, Stasys Šedbaras, Pranas Žeimys, Rokas Žilinskas.

Iš 29 Darbo partijos atstovų naujajame Seime dirbs 10 dabartinių parlamentarų: Virginija Baltraitienė, Saulius Bucevičius, Valentinas Bukauskas, Kęstutis Daukšys, Vytautas Gapšys, Vydas Gedvilas, Loreta Graužinienė, Jonas Kondrotas, Dangutė Mikutienė, Mečislovas Zasčiurinskas.

Taip pat su DP į naująjį Seimą išrinkti partijos pirmininkas Europos Parlamento narys Viktoras Uspaskichas, buvęs europarlamentaras Šarūnas Birutis, buvęs parlamento vadovas Artūras Paulauskas, buvę Seimo nariai Jonas Pinskus, Audronė Pitrėnienė, Zita Žvikienė. Naujai išrinkti į Seimą Sergejus Dmitrijevas, Viktoras Fiodorovas, Jolanta Gaudutienė, Raimundas Markauskas, Petras Narkevičius, Raimundas Paliukas, Živilė Pinskuvienė, Ričardas Sargūnas, Valdas Skarbalius, Darius Ulickas, Sergejus Ursulas, Vitalija Vonžutaitė, Petras Čimbaras.

Iš 11 partijos "Tvarka ir teisingumas" išrinktų atstovų - septyni dabartiniai Seimo nariai Petras Gražulis, Kęstas Komskis, Andrius Mazuronis, Valentinas Mazuronis, Ona Valiukevičiūtė, Julius Veselka, Remigijus Žemaitaitis. Taip pat pagal sąrašą išrinkti buvęs Seimo narys, mandatą iškeitęs į Raseinių mero postą Remigijus Ačas, eksparlamentaras Vytautas Kamblevičius. Nauji TT parlamentarai - Kęstutis Bartkevičius ir Jolita Vaickienė.

Iš dešimt Liberalų sąjūdžio atstovų parlamente naujokais būtų teisingumo ministras Remigijus Šimašius ir buvęs Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovas Vitalijus Gailius. Į Seimą taip pat išrinktas Kovo 11-osios nepriklausomybės atkūrimo Akto signataras, buvęs Europos Parlamento narys Eugenijus Gentvilas. Kiti liberalų atstovai - dabartiniai parlamentarai Petras Auštrevičius, Kęstutis Glaveckas, Algis Kašėta, Dalia Kuodytė, Eligijus Masiulis, Gintaras Steponavičius, Dalia Teišerskytė.

Su Lietuvos lenkų rinkimų akcija, kuri turės aštuonis atstovus Seime, išrinktas partijos lyderis, buvęs Seimo narys, europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis, dabartiniai Seimo nariai Michalas Mackevičius, Jaroslavas Narkevičius, Leonardas Talmontas, naujokai - Vanda Kravčionok, Juzefas Kvetkovskis, Zdislavas Palevičius, Rita Tamašunienė.

Iš septynių partijos "Drąsos kelias" atstovų parlamente yra dirbę Kovo 11osios nepriklausomybės atkūrimo akto signataras Algirdas Vaclovas Patackas, Povilas Gylys, Aurelija Stancikienė, taip pat į parlamentą išrinkti Vytautas Antanas Matulevičius, Jonas Varkala, Valdas Vasiliauskas, Neringa Venckienė.

Į Seimą išrinkti trys savarankiškai išsikėlę kandidatai - buvęs prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėjas, Lietuvos žaliosios politikos instituto vadovas Linas Balsys, Andrius Palionis, buvęs Spcialiųjų tyrimų tarnybos Panevėžio padalinio vadovas Povilas Urbšys. Taip pat į Seimą išrinkta viena Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovė, dabartinė parlamentarė Rima Baškienė.

Derybose dėl valdančiosios koalicijos Darbo partija yra iškėlusi neviešą reikalavimą, kad byla dėl galimų finansinių nusikaltimų būtų numarinta, pirmadienį pareiškė konservatorių lyderis premjeras Andrius Kubilius.

"Galiu spėti, kad viena iš sąlygų formuoti tokią koaliciją yra neviešas Darbo partijos reikalavimas, kad jų partijos byla būtų numarinta", - žurnalistams sakė A.Kubilius, komentuodamas formuojamą centro-kairiųjų koaliciją.

Pirmadienio naktį Lietuvos socialdemokratų partijos, Darbo partijos bei partijos "Tvarka ir teisingumas" lyderiai Algirdas Butkevičius, Viktoras Uspaskichas ir Rolandas Paksas sutarė dėl naujos valdančiosios koalicijos formavimo.

A.Butkevičius pirmadienį po susitikimo su prezidente Dalia Grybauskaite neigė, kad "darbiečiai" jiems yra iškėlę minėtą sąlygą.

"Aš kaip politikas galiu užtikrinti, kad niekada su manimi tokių pokalbių negali būti ir nebus. Jokiu būdu negali būtų daromas spaudimas tiek iš Vyriausybės, tiek iš kurios nors politinės partijos, kad teisingumas Lietuvoje nestiprėtų ir negerėtų. Teismai turi iki galo išspręsti šią bylą ir visuomenei pasakyti, koks yra atsakymas ir koks yra galutinis rezultatas", - pabrėžė A.Butkevičius.

Jis tvirtino, kad priimdamas įvairias sąlygas ar reikalavimus niekada nerizikuosiąs savo vadovaujamos partijos reputacija.

"Aš kaip partijos vadovas, galvoju apie partijos dabartį ir partijos ateitį, ir tikrai niekada nerizikuosiu dėl vieno ar kito asmens, kad partija įgytų blogą etiketę", - tvirtino politikas.

Nuo 2008 metų pavasario Vilniaus apygardos teismas nagrinėja baudžiamąją bylą, kurioje Darbo partija, jos pirmininkas V.Uspaskichas, vicepirmininkas Vytautas Gapšys, buvusi centrinės būstinės vadovė Vitalija Vonžutaitė ir finansininkė Marina Liutkevičienė kaltinami dėl "juodosios buhalterijos".

Prokurorų duomenimis, 2004-2006 metais Darbo partijos dokumentuose nefiksuota apie 25 mln. litų pajamų ir apie 23 mln. išlaidų, susijusių su turtu, įsipareigojimais ar struktūros pasikeitimais.

Penktadienį prieš pat antrąjį Seimo rinkimų turą valstybinį kaltinimą byloje palaikantis Generalinės prokuratūros prokuroras Saulius Verseckas paprašė kaltinimus minėtiems asmenims ir partijai perkvalifikuoti į sunkesnius. Prokuroras siekia, kad jie būtų teisiami dėl sukčiavimo.

Kol kas teismas nėra pasisakęs dėl šio prašymo.

V.Uspaskichas kaltinimus kategoriškai atmeta.

Pirmadienį prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė, kad kaltinamųjų suole sėdinti partija negali dalyvauti formuojant naują Lietuvos Vyriausybę.

Respublikos prezidentas negali laisvai pasirinkti premjero ar ministrų kandidatūrų ir turi rūpintis sudaryti daugumos remiamą Vyriausybę, tačiau turi tam tikrų politinio poveikio priemonių personalinei sudėčiai formuoti, numato Lietuvos konstitucinė doktrina.

Konstitucija įtvirtina, kad prezidentas "Seimo pritarimu skiria ministrą pirmininką, paveda jam sudaryti Vyriausybę ir tvirtina jos sudėtį".

Aiškindamas Konstitucijos nuostatas, 1998 metų sausio 10 dienos nutarime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad prezidento "kaip valstybės vadovo, rūpestis - sudaryti daugumos remiamą Vyriausybę, todėl jis, nors ir turi pasirinkimo teisę, neignoruoja parlamento daugumos".

"Pagal Europos konstitucinę tradiciją prezidentas Vyriausybės vadovu skiria tą asmenį, kurį remia parlamento dauguma. Tokios konstitucinės praktikos laikomasi ir Lietuvoje", - teigė Konstitucinis Teismas.

Pagal išaiškinimą, "prezidento veiklos svarbiausias uždavinys - laiduoti  valdžios institucijų sąveiką".

"Formuojant Vyriausybę jo (prezidento - BNS) veiksmus visų pirma turėtų lemti pareiga veikti taip, kad būtų sudaryta veiksminga, t.y. turinti Seimo pasitikėjimą, Vyriausybė", - nurodė Konstitucinis Teismas.

Pagal doktriną, prezidentas negali laisvai pasirinkti premjero ir ministrų kandidatūrų.

"Taigi remiantis parlamentinės demokratijos principais, įtvirtintais Konstitucijoje, darytina prielaida, kad Respublikos Prezidentas negali laisvai pasirinkti ministro pirmininko ar ministrų kandidatūrų, nes visais atvejais minėtų pareigūnų skyrimas priklauso nuo Seimo pasitikėjimo ar nepasitikėjimo jais. Kartu negalima ignoruoti ir to, kad Respublikos Prezidentas, būdamas vykdomosios valdžios dalis, turi tam tikrų politinio poveikio galimybių Vyriausybės personalinės sudėties formavimui", - yra nurodęs Konstitucinis Teismas.

Lietuvos prezidentė Daliai Grybauskaitė pirmadienį pareiškė, kad ji palaikys tik tą politinę jėgą, kuri galės suformuoti daugumą be teisiamųjų suole esančios Darbo partijos.

Ukrainos valdančioji partija pirmadienį paskelbė pergalę sekmadienį įvykusiuose parlamento rinkimuose, nes preliminarūs rezultatai parodė, kad ji atlaikė buvusios premjerės Julijos Tymošenko, kurios įkalinimas praėjusiais metais sukėlė pasaulio susirūpinimą, sąjungininkų mestą iššūkį.

Premjeras Mykola Azarovas išreiškė įsitikinimą, kad valdančioji Regionų partija laimės daugumą vietų naujajame parlamente. Vakarai sekmadienio rinkimus laikė svarbiu testu Ukrainos demokratijai, kilus triukšmui dėl J.Tymošenko įkalinimo.

Nors J.Tymošenko opozicinis aljansas gavo nemažai balsų, bokso čempiono Vitalijaus Klyčko partija nepateisino didelių lūkesčių, o politinis futbolininko Andrijaus Ševčenkos krikštas tikriausiai baigsis visiška katastrofa.

Prezidento Viktoro Janukovyčiaus Regionų partija gavo 35,03 proc. balsų, o J.Tymošenko opozicinis aljansas - 21,98 proc. balsų, pranešė centrinė rinkimų komisija, suskaičiavusi 50,12 proc. pagal proporcinę rinkimų sistemą atiduotų balsų. Pagal šią sistemą bus paskirstyta pusė vietų naujajame parlamente.

Valdančioji partija taip pat turėtų laimėti mažiausiai 110 iš 225 vietų, skirstomų vienmandatėse apygardose, rodo preliminari rezultatų analizė.

"Tikimės, kad Regionų partija gaus daugumą naujajame parlamente", - sakė M.Azarovas.

Rinkėjų aktyvumas buvo nemaži 58 procentai, nurodė centrinė rinkimų komisija.

Komunistai, regis, gavo 14,89 proc. balsų ir liko trečioje vietoje. V.Klyčko nauja partija UDAR ("Smūgis") surinko 12,88 proc. balsų, kurie jam reiškia tam tikrą nusivylimą, nes kai kurios prieš rinkimus atliktos apklausos rodė, kad ši partija gali atsidurti antroje vietoje.

Ultranacionalistų "Laisvė" irgi peržengė 5 proc. barjerą - ji gavo 8,34 proc. balsų, rodo negalutiniai rezultatai.

Prognozuoti, kaip jėgos pasiskirstys parlamente, kol kas sunku, nes vienmandatėse apygardose turėtų laimėti dešimtys nepriklausomų kandidatų ir kol kas neaišku, ką jie palaikys. Tai paaiškės tik naujajam parlamentui susirinkus į pirmąją sesiją.

J.Tymošenko, V.Klyčko partijos ir "Laisvė" parlamente tikriausiai formuos aljansą, bet vis dar neaišku, ar tai sutrukdys Regionų partijai užsitikrinti bendrą daugumą.

V.Klyčko per nacionalinę televiziją pripažino, jog tikėjosi, kad jo partija gaus daugiau balsų. Nuviliančius rezultatus jis aiškino "nešvaria" politika ir sakė, kad "pažeidimų paskutinę savaitę skaičius pranoko net tai, ko tikėjomės".

Didelį pralaimėjimą rinkimuose, kaip atrodo, patyrė neseniai iš didžiojo sporto pasitraukusi futbolo žvaigždė A.Ševčenka, kuris savo gerbėjus pribloškė tapdamas pagrindine figūra J.Tymošenko buvusios sąjungininkės Natalijos Korolevskos partijoje "Ukraina, pirmyn!".

Kaip rodo pradiniai rezultatai, ši partija gavo tik 1,7 proc. balsų ir kelias vietas vienmandatėse apygardose, tad buvusios "AC Milan" žvaigždės politinė ateitis yra neaiški.

Naktį iš sekmadienio į pirmadienį išjungus antžeminę analoginę televiziją, skaitmeninę televiziją jau gali matyti bent trys ketvirtadaliai gyventojų, sako Susisiekimo ministerija. Išjungus antžeminę analoginę televiziją Lietuva prisijungė prie grupės Europos Sąjungos šalių, jau įvykdžiusių įsipareigojimą pereiti vien prie skaitmeninės antžeminės televizijos.

Visos ES šalys yra įsipareigojusios pereiti prie skaitmeninės antžeminės televizijos. Prie skaitmeninės televizijos jau perėjo Latvija ir Estija, taip pat Belgija, Suomija, Vokietija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Ispanija, Švedija ir kitos. Likusios šalys tai ketino padaryti artimiausiu metu.

"Spalį atlikto tyrimo duomenimis, antžeminę analoginę televiziją dar žiūrėjo 14 proc. gyventojų. Du trečdaliai iš jų teigė ketinantys pereiti prie skaitmeninės iki analoginės išjungimo", - BNS sakė susisiekimo ministro patarėjas Martynas Čerkauskas.

Susisiekimo ministerija skaičiuoja, kad bendrai iš visos Lietuvos gyventojų, 5 proc. žmonių teigė nesidomintys analoginės antžeminės televizijos išjungimu. Beveik 75 proc. gyventojų teigė jau dabar galį žiūrėti televiziją skaitmeniniu būdu.

Valstybės valdomo ir signalo siuntimo paslaugas Lietuvoje teikiančio Lietuvos radijo ir televizijos centro (Telecentro) atstovė Gintarė Rimkuvienė sakė, kad po analoginės televizijos išjungimo didelio gyventojų skambučių antplūdžio nesulaukta.

"Kol kas antplūdžio nėra. Bet kyla tokių nesusipratimų - gyventojai ne ten nukreipia anteną, kyla klausimų, kurie specialistams atrodo paprasti, tačiau gyventojams sukelia problemų", - BNS sakė G.Rimkuvienė.

Šiuo metu nemokamai galima matyti 12 skaitmeninės antžeminės televizijos tinklais nacionaliniu mastu siunčiamų televizijos programų: "LRT televizija", "LRT Kultūra", TV3, LNK, BTV, "Lietuvos ryto TV", TV1, TV6, "Info TV", "Liuks!", "TV Polonia" ir "BBC World".

Susisiekimo ministerija tikina, kad pusantrų metų trukusi informacinė skaitmeninės televizijos plėtros skatinimo kampanija buvo sėkminga. Spalio mėnesį atliktų tyrimų duomenimis, absoliuti dauguma – 96 proc. Lietuvos gyventojų žinojo, kad, norint žiūrėti skaitmeninę televiziją, reikia turėti atitinkamą televizorių arba televizorių priedėlį. Apie tai, kad analoginės antžeminės televizijos transliavimas spalio 29 dieną bus nutrauktas ir bus pereita prie skaitmeninės televizijos, žinojo 98 proc. minėtos apklausos dalyvių.

Išjungus analoginę antžeminę transliaciją, norint matyti televiziją reikalingas televizorius su įmontuotu skaitmeninės televizijos imtuvu arba specialus priedėlis, daliai vartotojų gali prireikti ir lauko antenos. Pokyčiai nepalietė gyventojų, besinaudojančių kabelinių operatorių paslaugomis.

Analoginė antžeminė televizija Lietuvoje išjungta naktį iš sekmadienio į pirmadienį, 3 val. nakties.

Ryšių reguliavimo tarnybos (RRT) skaičiavimais, antžeminės skaitmeninės televizijos signalas patikimai dengia apie 90 proc. Lietuvos teritorijos, į kurią patenka apie 97 proc. Lietuvos gyventojų. Antžeminės analoginės televizijos patikimas padengimas buvo panašus - siekė 93 proc. teritorijos ir 98 proc. gyventojų.

Analoginės antžeminės televizijos signalas Lietuvoje buvo siųstas daugiau nei 55 metus - pirmasis signalas gyventojus pasiekė 1957 metų balandžio 30 dieną. Pirmasis skaitmeninės antžeminės televizijos programų siųstuvas Vilniaus televizijos bokšte buvo įrengtas 2003 metais.

2007 metais popiežius Benediktas XVI, gerai įvertinęs situaciją, nusprendė, kad Šventojo Sosto ir Kinijos santykiai objektyviai vėluoja, todėl reikia veikti skinant jiems kelią. Kaip praneša Vatikano radijas, pirmas uždavinys buvo parodyti Šventojo Sosto nuostatą dėl sudėtingos Bažnyčios Kinijoje situacijos, kokios turėtų būti nuostatos pačioje Bažnyčioje ir jos santykiuose su valdžia, galiausiai, kokios nuostatos tarp Šventojo Sosto ir Kinijos valstybės, rašo kardinolas Fernando Filoni, Tautų evangelizavimo kongregacijos prefektas, straipsnyje, skirtame penkmečiui po Benedikto XVI laiško Kinijos katalikams.

Grįždamas prie laiško ištakų, kardinolas pažymi, kad po daugelio metų trukusių studijų padaryta išvada, kad Bažnyčia Kinijoje savo visumoje nėra schizmatinė. 

Jai apibūdinti tinka tokia metafora: iš evangelizavimo šaltinio, Kristaus, ištryško srovė, Bažnyčia, tekanti per istorijos peizažą. Tačiau 1950 metais, atėjus komunistiniam režimui, įvyko žemės drebėjimas, kuris padalijo vandens srovę į du srautus, požeminę ir antžeminę. Viena Bažnyčios dalis nepriėmė kompromisų ir politinės kontrolės, kita priėmė, kad išgyventų.

Kaip šie du srautai vėl galėtų susilieti, tapti vieninga ir regima srove? Popiežiaus laiškas skirtas šiam klausimui. Laiškas nėra politinis, jo pagrindinis rūpestis yra Bažnyčios gyvenimas. Vis dėlto jis liečia ne tik „pogrindinę“, valdžios nepripažįstamą, ir „patriotinę“, valdžios pripažįstamą, Bažnyčios dalį, bet ir Šventąjį Sostą bei kinų valdžią. Ar abiejų Bažnyčios Kinijoje srautų susitaikymas įmanomas be dialogo tarp Šventojo Sosto ir Kinijos valstybės?

Tačiau dialogas nėra lengvas. Per dešimtmečius padaryta didelių žaizdų ir pastatyti aukšti atskyrimo mūrai. Dialogo prielaidos yra tiesos ieškojimas, juo siekiama atleidimo ir susitaikymo. Problemos negali būti išspręstos per nuolatinį konfliktą – toks yra popiežiaus priminimas abiem Bažnyčios Kinijoje srautams. 

Benediktas XVI taip pat pasakė, kad Šventasis Sostas yra pasiruošęs pagarbiam ir konstruktyviam dialogui su kinų valdžia. Ši gera valia tebėra ir šiandien. Suprantama, kad sprendimai Šventajame Soste ir didelėje bei besikeičiančioje šalyje priimami skirtingu greičiu. Bet kiek dar reikės laukti? 

Šventasis Sostas dialoguoja su valstybėmis remiantis visiems galiojančiomis prielaidomis: abipusiu pasitikėjimu, vienodu orumu, ryžtu spręsti sunkius klausimus. Tačiau jis taip pat turi specifinių parametrų, kylančių iš pačios Bažnyčios prigimties, suteiktos jos Steigėjo: vienybę, taip pat vyskupų ir popiežiaus, šventumą bei vyskupų, katalikiškumą kaip tikėjimo visumą, apaštališkumą, iš kurio kyla Bažnyčios struktūra. 

Atsižvelgiant į šiuos kriterijus, galima įvardyti tris akmenis, už kurių klumpama Šventojo Sosto ir Kinijos santykiuose. Pirma, 2010 metais kinų valdžios iniciatyva organizuotame Nacionaliniame katalikų delegatų suvažiavime padidinta valstybės kontrolė Bažnyčiai ir „pogrindinių“ dvasininkų persekiojimas, kad šie stotų į Patriotinę asociaciją, atsiskiriančią nuo katalikiškumo ir popiežiaus. Antra, kišantis į kandidatų į vyskupus atranką, jie vertinami ne sielovados ir moraliniais kriterijais, o lojalumu valdžiai. Trečia, stengiamasi į vyskupų šventimus pasiųsti neteisėtai įšventintus vyskupus, kuriant dramatiškas sąžinės krizes tiek šventinamiems, tiek šventinantiems. 

Situacija išlieka sunki. Iš kai kurių vyskupų ir kunigų yra atimama laisvė, naudojamas spaudimas ir valstybinė indoktrinacija. Po daugiau nei 20 metų kontaktų, rezultatų trūko, nors netrūko klaidingų naujienų, kaltinimų ar užsispyrimo. 

Bet galbūt atėjo laikas naujam, atviresniam dialogui. Tam yra gerų precedentų ir prielaidų. Pavyzdžiui, Vietnamas ir Šventasis Sostas rado būdą veikti kartu. Nuo 1977 metų, kai Kinija pradėjo atsiverti pasauliui, daug kinų dvasininkų, vienuolių ir pasauliečių išvyko studijoms į po visą pasaulį išsibarsčiusius katalikiškus institutus. Nė vienas iš jų nebuvo verčiamas atsisakyti savo nacionalinės tapatybės. Priešingai, didžiavosi būdami kinais, tačiau dėl savo tikėjimo buvo žeminami namuose. Ar valdžia ir toliau bus nejautri jų, norinčių būti gerais katalikais ir gerais kinais, norinčių dirbti dėl visos valstybės bendro gėrio, šauksmui?

Popiežiaus laiškas Bažnyčiai Kinijoje nepaseno, tai tebėra tinkamas atsispyrimo pagrindas, jį geriau supratus ir apvalius nuo abejonių. Šis laiškas laukia atsakymo.

Trečius metus Lietuvoje rengiama Pasaulinė lyderystės konferencija, kuri organizuojama net 350-yje pasaulio miestų, šiemet bus pasiekiama ne tik Klaipėdos, bet ir Vilniaus auditorijai. Renginio tikslu organizatoriai įvardija lyderių ugdymą visame pasaulyje, o jo metu skambantys pasaulio autoritetų pasisakymai apie nesavanaudišką lyderystę keičia dalyvių gyvenimus. Apie tai liudija ir ankstesnėse konferencijose dalyvavę žinomi verslininkai ir didelių kompanijų vadovai.

Šiemet konferencija Klaipėdoje, LCC tarptautiniame universitete, vyks lapkričio 16–17 d., o Vilniuje, „Forum Palace“ arenoje, – 23–24 d. Sostinėje vyksiančioje konferencijoje dalyvaus ir žinomas visuomenės veikėjas, verslo koučeris, vadybos ir organizacinės elgsenos, taip pat ir dvasingumo magistras, kunigas jėzuitas Rytis Gurkšnys. „Lyderyste domiuosi jau apie du dešimtmečius, vedu seminarus ir pratybas, padedu atskleisti žmonėse tai, kas juose yra geriausio, kad jie galėtų tuos sugebėjimus panaudoti siekiant savo asmeninių ir organizacijos tikslų“, – savo susidomėjimą konferencijos tema aiškino R. Gurkšnys.

Jo nuomone, šiuo metu Lietuvoje vyrauja pesimizmas, žmones slegia iššūkiai ir sunkumai, todėl jie skuba palikti šalį ir emigruoja. „Pasaulinė lyderystės konferencija atveria akis, padrąsina, suteikia vilties ir ryžto Dievo skirtomis dovanomis džiaugtis ir Lietuvoje, – tikina žinomas koučeris. – Konferencijoje pabrėžiamos lyderio vertybės – pakantumas, nuoširdumas, lygiavertis bendravimas su pavaldiniais, jų potencialo atskleidimas.“ Anot R.Gurkšnio, svarbus šios renginio privalumas – galimybė sutikti bendraminčių, užmegzti naujų kontaktų, pasisemti pozityvumo ir naujų idėjų.   

Verslo sferoje sėkmingai dirbantis kunigas įsitikinęs, kad Pasaulinė lyderystės konferencija yra didelė dovana Lietuvai, nes visuomenėje, tarp verslo vadovų, politikų jaučiamas didžiulis poreikis ugdyti krikščioniškąsias vertybes ir diegti šiomis vertybėmis grįstą vadovavimą. „Konferencija padeda kitokiu aspektu pažiūrėti į lyderystę. Jos dėka ugdomos sąžiningo lyderio savybės, atskleidžiamas gerasis žmonių potencialas“, – apie renginio reikšmę kalbėjo R. Gurkšnys.

Asociacijos „Mano miestas Klaipėda“ prezidentas, konsultacinės darbų saugos kompanijos „Sabelija“ vadovas Tadas Šatkauskas Pasaulinę lyderystės konferenciją gyrė už tai, kad ji lyderiams ir vadovams skatina pagrindines moralines vertybes, o ne moko darbo metodikos ypatumų, kaip daroma įprastuose seminaruose ir mokymuose.

„Juk be vertybių jokios metodikos ir strategijos nepadės, – įsitikinęs jis. – Be to, mane džiugina tai, kad konferencija vyksta visame pasaulyje, joje sudalyvauja tūkstančiai vadovų, o tai reiškia, kad skirtinguose pasaulio kampeliuose vadovai pradeda kalbėti ta pačia kalba ir įgyja panašios dvasinės patirties.“

T. Šatkauskas dalyvavo pernai LCC tarptautiniame universitete vykusioje konferencijoje, o šiemet joje ketina dalyvauti ne tik jis, bet ir visi aukščiausio rango įmonės vadovai, nes, anot jo, tokia konferencija – puikus profesinio tobulėjimo būdas.

„Smagu, kad prie vieno stalo vyksta skirtingiems veiklos sektoriams priklausančių vadovų diskusijos. Tai yra puiki proga susitikti verslininkams, dvasininkams, visuomeninių organizacijų atstovams. Pastarieji ne visada turi didelius biudžetus mokymams, bet Pasaulinės lyderystės konferencijos mokestis yra labai adekvatus ir prieinamas ne tik verslo organizacijoms“, – apie renginio svarbą kalbėjo verslininkas ir uostamiesčio visuomenininkas.

Lietuvoje konferenciją rengia kelios visuomeninės organizacijos: tarptautinė asociacija „Willow Creek“, Klaipėdoje įsikūrę LCC tarptautinis universitetas ir Miesto bažnyčia bei Vilniuje esantis Gerosios Naujienos centras. 1995-aisiais startavusi Pasaulinė lyderystės konferencija, kurioje anuomet dalyvavo apie 2200 vadovų iš 300 bažnyčių, šiomis dienomis išaugusi iki 120 tūkstančių dalyvių iš 10 tūkstančių bažnyčių 75-iose pasaulio valstybėse.

Visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, renginys vyksta DVD formatu, kai pranešėjų kalbos įgarsinamos vietos kalba ir rodomos dideliuose ekranuose. Čia pat vyksta pranešimų aptarimas, diskusijos su kitais konferencijos dalyviais, skamba padrąsinimo žodžiai ir malda.

Konferencijos pranešimus kasmet ruošia ryškiausi šių dienų pasaulio lyderiai – Bažnyčių vadovai, politikai, verslo įkūrėjai, pramogų pasaulio žvaigždės ir t. t. Šiemet dvi dienas vyksiančiose konferencijose susirinkusieji išgirs buvusios JAV valstybės sekretorės Kondolizos Rais, Bažnyčios „Willow Creek“ įkūrėjo ir pastoriaus Bilo Haibelso, Harvardo universiteto Derybų programos bendrasteigėjo Viljamo Ario ir kitų garsių veikėjų kalbas.

Pasak renginio iniciatorių, Pasaulinė lyderystės konferencija nėra tik atsitiktinis žmonių susibūrimas. „Tikime nesavanaudiška lyderyste ir tuo, kad mūsų visuomenei reikalingi sąžiningi lyderiai. Susirinkę kartu ir klausydamiesi neeilinių pranešėjų padrąsinančių kalbų galime drauge augti ir keisti aplink esantį pasaulį“, – apie konferencijos tikslą kalba jos organizatoriai.

Bernardinai.lt

Jonas Rustemas, „Autoportretas su fesu“

Lietuvos dailės muziejus spalio 30 d., antradienį, 16 val. Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) atidaro parodą „Jonas Rustemas – dailininkas ir pedagogas“, skirtą dailininko 250-sioms gimimo metinėms (veiks iki 2013 m. vasario 17 d.). Parodą atidarys Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, parodos kuratorės Dalia Tarandaitė ir dr. Rūta Janonienė, fortepijonu skambins tarptautinių konkursų laureatė, pianistė Eglė Andrejevaitė.

Šiemet sukanka 250 metų, kai Konstantinopolyje (dabar Stambulas) krikščionių apgyventame Peros priemiestyje gimė talentingas piešėjas ir portretistas, Vilniaus universiteto Piešimo ir tapybos katedros profesorius Jonas Rustemas (1762–1835). Vilniuje dailininkas paleido beveik keturiasdešimt metų. Jo kūryba ir pedagoginė veikla padarė didžiausią įtaką XIX a. Lietuvos dailei. Jubiliejinėje parodoje pristatomos įvairios J. Rustemo kūrybos sritys ir žanrai – portretinė tapyba, buitinės tematikos piešiniai, „Fantastinės“ kortos, šventinių renginių apipavidalinimas ir t. t., per dailininko mokinių darbus parodomas J. Rustemo meninių idėjų tęstinumas ir transformacija jaunosios kartos dailininkų romantikų kūryboje.

Pasak parodos kuratorių, „apie savo kilmę dailininkas paliko prieštaringų žinių. Tėvą vienuose šaltiniuose nurodo buvus graikų, kituose – armėnų tautybės pirklį, motiną – prancūzę. Apie 1744 m. J. Rustemą Podolės žemių generolas kunigaikštis Adomas Kazimieras Čartoriskis atsivežė į Lenkiją. Būsimasis dailininkas buvo auklėjamas aktyviu kultūriniu gyvenimu garsėjusiame A. K. Čartoriskio dvare.

1798 m. J. Rustemas buvo paskirtas tapybos profesoriaus Pranciškaus Smuglevičiaus adjunktu Vilniaus universitete ką tik įsteigtoje Piešimo ir tapybos katedroje. Iki universiteto uždarymo 1832 m. čia dėstė piešimą, o tam tikrais laikotarpiais ir tapybą. Nuo pirmųjų darbo universitete metų, o ypač 1819 m. tapęs faktiniu ne tik Piešimo ir tapybos katedros, bet visos Vilniaus meno mokyklos vadovu, J. Rustemas rūpinosi dailės dėstymo Vilniaus universitete tobulinimu, rengė mokymo programas ir dailės katedrų pertvarkymo projektus, koordinavo Grafikos ir Skulptūros katedrų ir litografijos dirbtuvės veiklą, rūpinosi mokyklos materialinės bazės stiprinimu, mokinių stipendijomis, stažuotėmis, apdovanojimais, mokslinių laipsnių teikimu, dailės galerijos kaupimu ir t. t. Ėmėsi organizuoti studentų dailės parodas – pirmąsias grupines dailės parodas Vilniuje.

Per beveik keturiasdešimt Vilniuje praleistų metų J. Rustemas šiame mieste tapo savas, buvo gerbiamas už meno išmanymą, dalykiškumą, mylimas už linksmą ir malonų būdą. Daugelis jį pažinojo ir atpažindavo iš tolo. Adomas Šemešys prisimena: „kas iš vilniečių nematė jo važiuojančio ar jojančio Antakalnio keliu ar žaidžiančio biliardą Didžiosios gatvės kavinėje, vadinamoje „Polska kawa“. Kas nematė jo portretų, kurių tiek daug ir su tokiu taiklumu tapė.“

Portretai buvo pagrindinė J. Rustemo kūrybos sritis. Savo drobėse dailininkas įamžino kone visą to meto Vilniaus ir dalies Lietuvos diduomenę, universiteto profesorius ir miesto inteligentiją, šeimos narius ir bičiulius. Ne viename kūrinyje jis paliko ir savo raiškų veidą. Bruožų egzotiškumą dar labiau sustiprindavo raudonas turkiškas fesas, kurį, pasak amžininkų, „amžinai ant galvos nešiojo“.

Vienas netikėčiausių ir labiausiai intriguojančių J. Rustemo kūrinių  – didžiulio populiarumo sulaukusios „Fantastinės kortos“. Jų idėja, greičiausiai, buvo perimta iš XIX a. pradžioje Vokietijoje plitusių „Cotta“ kortų, kuriose kortų ženklai buvo integruojami į piešinius, taip kortų žaidimą – anuomet populiarią laisvalaikio pramogą – paverčiant estetinio lavinimo priemone. „Fantastines kortas“ J. Rustemas komponavo iš įvairių savo piešinių ir eskizų (mitologinių, religinių, buitinių kompozicijų, natiurmortų, portretų), ieškodamas, kur įpaišyti akis, žaisdamas siužetais, motyvais, kultūrinėmis aliuzijomis.

J. Rustemas kūrė dekoracijas ir kostiumus mėgėjų teatrams, nuo 1810 m. talkino profesionaliam Vilniaus teatrui, įėjo į 1816 m. įsteigtą Teatro direkciją, kur buvo atsakingas už viską, kas susiję su spektaklių apipavidalinimu – kūrė kostiumus ir dekoracijas, prižiūrėjo kitų dailininkų darbą.

Jono Rustemo vadovaujamoje Vilniaus universiteto Piešimo ir tapybos katedroje subrendo dailininkų romantikų karta. Iš savo mokytojo jie perėmė tikėjimą auklėjamąja meno galia, aukštos menininko misijos visuomenėje suvokimą. Stiprėjant politinėms ir kultūrinėms represijoms, prasidėjusioms po 1831 m. sukilimo (jame ne vienas J. Rustemo mokinys pats dalyvavo), dailė ėmė įgauti legalaus pasipriešinimo carizmui formą, tapo vienu iš svarbiausių tautinės savimonės palaikymo būdų. Tiesa, žinomais menininkais („tautos šaukliais“) tapo tik nedidelė dalis iš gausaus J. Rustemo mokinių būrio (universiteto dokumentuose jų nurodoma daugiau negu 500) – V. Smakauskas, K. Ruseckas, V. Vankavičius, M. Kulieša, V. Dmachauskas, K. Ripinskis ir kt.”

Eksponatus parodai skolino: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Lietuvos nacionalinis muziejus, Anykščių menų centras, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, Vilniaus universiteto biblioteka, Lietuvos valstybės istorijos archyvas, Advokatų kontora LAWIN, Jaunius Gumbis.

Skaitmeninius vaizdus skolino: Muzeum narodowe w Warszawie, Zakład Narodowy im. Ossolińskich.

Bernardinai.lt

Kelių eismo taisyklės numato, kad iki lapkričio 10 d. visi vairuotojai privalo vasarines automobilių padangas pakeisti žieminėmis. Naudojimui nebetinkamas padangas ar jų atliekas kauniečiai gali nemokamai palikti keturiose stambiagabaričių ir pavojingų atliekų priėmimo aikštelėse.

„Raginame gyventojus pasinaudoti mūsų teikiama paslauga ir nemesti senų padangų į bendrus komunalinių atliekų konteinerius, nepalikti jų pakelėse. Primename, kad padangas pakeitę autoservisų darbuotojai naudojimui nebetinkamas padangas privalo pasilikti“, – teigė VšĮ Kauno regiono atliekų tvarkymo centro Techninis inžinierius Darius Dijokas.

Kauno miesto gyventojai senas padangas gali nemokamai pristatyti į stambių gabaritų ir pavojingų atliekų priėmimo aikšteles:

Nemajūnų g. 15B, Kaunas Tel.: 8 682 55783,  8 682 55780;
Darbo laikas: II, III, V 10-19 val., VI 9-16 val., VII, I – nedarbo dienos; pietų pertrauka 13-14 val.
Raudondvario pl. 155D, Kaunas   Tel.: 8 682 55782, 8 682 55780;
Darbo laikas: II, III, V 10-19 val., VI 9-16 val., VII, I – nedarbo dienos; pietų pertrauka 13-14 val.
Ašigalio g. 20, Kaunas (UAB „Kauno švara“ aikštelė)     Tel. (8 37) 386949
Darbo laikas: II, III, V 9-18 val., VI 9-15.30 val., VII, I – nedarbo dienos
Julijanavos g. 1a, Kaunas
(UAB „Kauno švara“ aikštelė)    Tel. (8 37) 386949
Darbo laikas: II, III, V 9-18 val., VI 9-15.30 val., VII, I – nedarbo dienos

Vilniaus gyventojai padangų (iki 4 vnt.) atliekas nemokamai gali palikti tik dviejose didžiųjų atliekų surinkimo aikštelėse: Lentvario g. 15 ir UAB “Ecoservice” teritorijoje, Gariūnų g. 71 (pastarojoje – pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais nuo 6 iki 18 val.; antradieniais ir ketvirtadieniais – nuo 8 iki 20 val.; šeštadieniais ir sekmadieniais – nuo 9 iki 15 val.)

Daugiau informacijos rasite čia.

Bernardinai.lt

Egipto krikščionys koptai pirmadienį renka savo naują lyderį, kuris turėtų pakeisti kovą mirusį popiežių Shenudą III (Šenudą III) ir imti vadovauti tikinčiųjų bendruomenei, kuri nerimauja dėl situacijos valdant islamiškų jėgų dominuojamai vyriausybei.

Maždaug 1,5 tūkst. žmonių - aukšto rango dvasininkų, koptų pareigūnų, tarp kurių yra dabartiniai ir buvę ministrai, parlamentarai ir vietos tarybų nariai, žurnalistų sąjungai priklausančių koptų - susirinko Kairo Šv.Morkaus katedroje, kur įsikūręs koptų popiežiaus sostas, rinkti naujo Bažnyčios vadovo iš penkių kandidatų.

Shenuda III, kuris buvo rūpestingas, pragmatiškas lyderis, mirė kritiniu vis labiau persekiojamai koptų mažumai laiku - padaugėjus religinės neapykantos kurstomų išpuolių po prezidentą Hosni Mubaraką (Hosnį Mubaraką) 2011 metų pradžioje nuvertusio sukilimo.

118-uoju Aleksandrijos popiežiumi ir visos Afrikos patriarchu Šv. Morkaus soste pretenduoja tapti penki kandidatai - du vyskupai ir trys vienuoliai.

Koptų popiežius yra dvasinis Egipto krikščionių, kurie sudaro 6-10 proc. 83 mln. šalies gyventojų, lyderis.

Trijų kandidatų, kurie taryboje surinks daugiausiai balsų, vardai bus užrašyti ant trijų popieriaus lapų. Jie bus sulankstyti ir sudėti į dėžę ant Šv.Morkaus katedros altoriaus. Sekmadienį vieną jų išrinks vaikas užrištomis akimis.

Tas, kurio lapelį ištrauks vaikas, per ceremoniją lapkričio 18 dieną taps naujuoju koptų popiežiumi.

Kandidatai yra 54 metų vyskupas, gydytojas ir dabartinis Kairo centro vyskupo padėjėjas Rafaelis, 60 metų vyskupas Tawadrosas (Tavadrosas) iš al Buchairos provincijos Nilo deltoje, 70-metis tėvas Rafaelis Ava Mina, 53 metų tėvas Seraphimas al Souriani (Serafimas Surianis) ir 49 metų tėvas Pachomious al Suriani (Pachomijus Surianis).

Prieš balsavimą jie lankė bažnyčias ir pamokslavo visoje šalyje.

Koptų visame pasaulyje buvo paprašyta tris dienas prieš balsavimą pasninkauti, - sakė rinkimų komiteto atstovas vyskupas Paulas.

Tarp dvasininkų, nepatekusių į "trumpąjį" kandidatų sąrašą, yra griežtosios linijos šalininkas vyskupas Bishoy (Bišojus), kuris sulaukė kritikos dėl komentarų apie musulmonų šventąją knygą Koraną. Jo pašalinimas rodytų, kad Koptų Bažnyčia bando sutrukdyti dalyvauti rinkimuose prieštaringai vertinamoms figūroms.

Naujasis popiežius pradės vadovauti Bažnyčiai tokiu metu, kai padidėjo nuogąstavimai dėl koptų bendruomenės likimo į valdžią šalyje iškilus islamiškoms jėgoms ir pirmajam Egipto islamiškam prezidentui - Mohamedui Morsi (Mohamedui Morsiui), nors šis ir žadėjo būti prezidentas "visiems egiptiečiams".

Šį sekmadienį įvyko naujas incidentas, kai penki koptai buvo sužeisti per susirėmimą su musulmonais vienoje bažnyčioje kaime į pietus nuo Kairo.

Susirėmimas kilo kaimiečiams musulmonams pabandžius blokuoti priėjimą prie bažnyčios, kai dalyvauti sekmadienio mišiose suvažiavo koptų tikintieji iš visų apylinkių.

Vyskupas Morcosas (Morkosas), įtakingo Bažnyčios žiniasklaidos komiteto pirmininkas, valstybiniam savaitraščiui "al Ahram" sakė: "Atmetame religinės valstybės sąvoką, kuri neleistų mums naudotis savo, kaip koptų, laisvėmis. Valstybė turėtų būti valdoma įstatymu, o ne religija".

Kauno valstybiniam dramos teatrui (KVDT) reikėtų suteikti nacionalinio teatro statusą, mano Vyriausybė.

Dėl to pirmadienį per pasitarimą sutarė ministrai, pranešė premjeras Andrius Kubilius.

Jeigu būtų pritarta šiam Kultūros ministerijos siūlymui, tai būtų trečiasis nacionalinis teatras šalyje.

Anot Kultūros ministerijos, šį statusą pirmajam profesionaliam Lietuvos dramos teatrui norima suteikti už išskirtinę veiklą - "nacionalinės dramaturgijos puoselėjimą, produktyvų bendradarbiavimą su lietuvių dramaturgais, nuoseklią edukacinę veiklą ir išskirtinio kūrybinio braižo repertuarą".

"Pirmą kartą po ilgų dešimtmečių dar kažkas įgis (nacionalinį) statusą nusistovėjusioje struktūroje", - BNS yra sakiusi ministerijos Profesionaliojo meno skyriaus vyriausioji specialistė Rasida Žygienė.

Kauno teatrui įgijus nacionalinio teatro statusą, anot ministerijos, būtų plačiau pristatyti iškiliausi Lietuvos ir užsienio scenos meno kūriniai bei užtikrinta visavertė šalies meninės kultūros sklaida šalyje bei užsienyje.

KVDT pradėjo Lietuvos profesionaliojo teatro gyvavimą. Kauno dramos užuomazga tapo Juozo Vaičkaus režisuotos Hermanno Sudermanno "Joninės", suvaidintos 1920 metų gruodžio 19 dieną buvusiuose rusų Miesto teatro rūmuose (dabar - Kauno valstybinis muzikinis teatras).

Šiuo metu Lietuvoje yra du nacionaliniai teatrai: Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras bei Lietuvos nacionalinis dramos teatras. Abu jie įsikūrę Vilniuje.

Lietuvos teatrų sistemą sudaro valstybės, savivaldybių, privatūs (nevalstybiniai) ir mėgėjų teatrai. Šalyje iš viso yra 13 valstybės teatrų, aštuoni iš jų - dramos teatrai.

Aleksandro Ostašenkovo fotografija iš ciklo „Mirties sodas“

Vėlinių išvakarėse, spalio 31 d. Kauno fotografijos galerijoje (Rotušės a.1/Vilniaus g.2, Kaunas) atidaroma Aleksandro Ostašenkovo fotografijos paroda „Mirties sodas” bei tekstilininkių Bronės Neverdauskienės ir Monikos Žaltauskaitės-Grašienės instaliacija „Absoliuti lygybė” .

Šiauliečio Aleksandro Ostašenkovo(g. 1951) kūryba – tai pamąstymai apie gyvenimo laikinumą per savo patirtį ir jausmus, savęs paties nagrinėjimas kitų žmonių sielose. Autoriaus darbuose gausu laikinumo ženklų, o svarbiausiu motyvu yra žmogaus egzistencijos ir jį supančių daiktų ryšys, kūniško laikinumo drama ir už kasdienybės šydo slypinčios nebūties nuojautos.

„Mirties sodas”― tai sunkiai išreiškiama žodžiais žmogaus būsena pakeliui į kitą dimensiją. Tas trumpas gyvybės blyksnis ― fotografo stebėjimo ir analizės priežastis. Tai bejegiškumas prieš savo laikinumą, netobulumą ir laiką, suvokimas, kad gyvenimas― tai ne tik unikali dovana, bet ir klaida, kurią mes duotoje atkarpoje stengiamės tobulinti ir taisyti. Bet taip ir išsinešame jausmą, kad tai mums nepavyko...

„Apie ką Aleksandro Ostašenkovo fotografijos? Apie sukrečiantį mirštančio žmogaus vienišumą, apie nepakeliamą nykstančio kūno apleistumą, apie mirštantįjį gaubiančią tylą. Apie išeinančiojo abejingumą mirčiai, pasauliui ir tau. Apie akis, kurios nebemato, bet šaukiasi. Tik ne tavęs, šaukiasi atsakymo, klausia ir tyli. Susitaiko su pasmerktumu ir smerkia, atsisveikina tamsos kelionei ir tuo pačiu metu, dar drėgnais vyzdžiais kabinasi į skaudžią šviesą.” (A. Kinčinaitis)

Bronės Neverdauskienės (g. 1977) ir Monikos Žaltauskaitės-Grašienės (g. 1975) instaliacija „Absoliuti lygybė” (kuratorius Ignas Kazakevičius) kelia klausimą apie lygybės stereotipo galios lauką. Pasak pačių autorių, „Šiame darbe, interpretuodamos vaikiškus šliaužtinius, mes norime atskleisti stigmatizuotųjų padėtį visuomenėje. Ši juos tarsi įkalina vaikiškame amžiuje, tad stigmatizuotiesiems belieka tik paklusti ir vaidinti „vaiko tarp suaugusiųjų“ vaidmenį. Kūrinyje jungdamos seno žmogaus kūną ir vaikiško drabužio užuominą, atkreipiame dėmesį į tai, kad minėtas „įkalinimas“ sukelia saviidentiteto paieškos problemų, nes asmuo išmetamas už „normalaus“ pasaulio ribų. Kitaip tariant, mums „suteiktos“ etiketės-stigmos mus apipjausto ir palieka amorfiškus, tarsi vaikiškame šliaužtinyje „įkalintą“ tuštumą.“ Projektu teigiama, kad, nepaisant rasinių ar nacionalinių skirtumų, žmonės paženklinti likimo „etikete“ būti „teisingais“ žmonėmis, profesionalais karjeristais, namų šeimininkėmis ar nevykėliais…”

Kūrinio pavadinimas „Absoliuti lygybė“ akivaizdžiai prieštarauja tam, apie ką šia instaliacija kalba - žmonių lygiava iš tiesų yra neįmanoma. Tačiau A. Ostašenkovo „Mirties sodo“ fone „Absoliuti lygybė“ įgauna naujų prasmių. Paprastai instaliacija interpretuojama kaip socialinės hierarchijos kritika, čia įgauna platesnį interpretacinį lauką – žmonių lygybė tampa įmanoma, tačiau vienoje vienintelėje aplinkybėje – akistatoje su mirtimi, įžengiant į savąjį mirties sodą.

Bernardinai.lt

Kadagių slėnis prie Kauno marių.

Paprastasis kadagys (Juniperus communis L.) – tai visžalis dvinamis, rečiau vienanamis, spygliuotis, turintis labai nusmailėjusius, dygius lapus (spyglius), menturiuose išsidėsčiusius po tris ir ant šakelių išsilaikančius apie ketverius metus. Paprastasis kadagys priskiriamas kiparisinių (Cupressaceae) šeimai, kuriai priklauso ir mūsų sodybose labai mėgstama auginti vakarinė tuja (Thuja occidentalis).

Paprastasis kadagys yra plačiausiai geografiškai paplitęs iš visų sumedėjusių augalų, auga visame šiauriniame pusrutulyje: visoje Europoje, šiaurinėse Azijos ir Afrikos dalyse, Šiaurės Amerikoje. Per visą savo arealą paprastasis kadagys aptinkamas įvairiame aukštyje virš jūros lygio, o aukščiausiai (net 3 500 m virš jūros lygio) auga piečiausioje arealo dalyje. Toks didelis šios rūšies geografinis paplitimas yra vienas iš morfologinių požymių ir viena spygliuose bei lapuose sintetinamų eterinių aliejų kiekybinės ir kokybinės sudėties įvairovės priežasčių.

Kadagiai Lietuvoje

Paprastasis kadagys, dar vadinamas ėgliu, kadugiu, kaduogiu, yra savaiminė Lietuvos floros rūšis ir auga visoje šalies teritorijoje. Tenkinasi sausu, nederlingu smėlio dirvožemiu, rečiau aptinkamas pelkėse, kur yra pratekančio vandens. Derlingesniame dirvožemyje nepaplinta dėl medžių ir krūmų konkurencijos. Paprastasis kadagys labai dažnas pušyno trake, bet geriau vystosi atviroje vietoje. Šviesomėgis, bet jauni medeliai pakenčia ūksmę. Nors augalo šaknys ir paviršinės, tačiau jis atsparus sausrai ir šalčiams.

Dažniausiai paprastųjų kadagių aptinkama augančių pavieniui ar nedidelėmis grupelėmis spygliuočių miškų trake, miško kirtimuose, tačiau dažnai jie sudaro ir stambius sąžalynus – kadagynus. Lietuvoje auga keletas didesnių kadagynų, kurie yra kaip rekreacijos objektai. Iš tokių kadagynų minėtini Arlaviškių kadagynas Kauno marių regioniniame parke (Kauno r.), Šauklių riedulynas-kadagynas Salantų regioniniame parke (Skuodo r.), Vilkokšnio kadagynas Vilkokšnio ežero pakrantėje (Trakų r.). Tokie kadagynai yra įtraukti į valstybės saugomų teritorijų tinklą, jiems rengiami specialūs gamtotvarkiniai planai, juose reglamentuojama ūkinė veikla.

Svyruoklinė forma Šauklių kadagyne.

Arlaviškių kadagynas – vienas didžiausių Vidurio Lietuvos kadagynų, užimantis 44,68 ha plotą ir išsidėstęs kairiajame Kauno marių krante. Kai kurių kadagių amžius čia gali siekti beveik 100 metų. Kadagynas patenka į Kauno marių regioninio parko Arlaviškių botaninio draustinio teritoriją: kadagyne prieglobstį radusios net keturios į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos augalų rūšys: boloninis katilėlis (Campanula bononiensis), gauruotasis gvazdikas (Dianthus armeria), dirvinis česnakas (Allium vineale) ir melsvasis gencijonas (Gentiana cruciata)). 1960–1961 m. Kauno marių krantams sutvirtinti statūs kadagyno šlaitai buvo apsodinti nevietinės kilmės medžių ir krūmų rūšimis (alyvomis, erškėčiais, raugerškiais, svarainiais ir kt.). Šiuo metu iškyla uždavinys mažinti šių svetimšalių augalų kiekį, nes jie kelia grėsmę nustelbdami kadagius. Kadangi pastaruoju metu mažiau ganoma ir šienaujama, kadagynas tankėja ir taip praranda galimybę natūraliai atsisėti ir ataugti. 2006 m. Arlaviškių kadagynas patvirtintas kaip Europinės svarbos buveinė ir parengtas jo gamtotvarkos planas.

Šauklių riedulynas-kadagynas – tai natūrali paskutinio ledynmečio, slinkusio prieš 26 tūkst. metų, suformuota teritorija, dar vadinama Lietuvos tundra. Šauklių kadagynas, apimantis apie 79 ha plotą, yra svarbus gamtinis kompleksas, kuris patenka į Šauklių kraštovaizdžio draustinio teritoriją. Jame auga vešlūs įvairiausių formų ir dydžių kadagiai, čia susiformavę unikalūs Lietuvoje gamtiniai kompleksai su didele biologine įvairove, retomis augalų, grybų ir gyvūnų rūšimis. 2004 m. Šauklių riedulynas įrašytas į Europos svarbos natūralių buveinių ir rūšių sąrašą. Šauklių riedulyne yra randama keletas labai retų Lietuvos raudonosios knygos kerpių, keletas gegužraibinių (Orchidaceae) šeimos rūšių (vyriškoji gegužraibė (Orchis mascula), baltijinė gegūnė (Dactylorhiza baltica), dėmėtoji gegūnė (Dactylorhiza maculata), žalsvažiedė blandis (Platanthera chlorantha). Kadagynas išsiskiria ir didele vabzdžių įvairove. Gamtiniu požiūriu tai unikali vieta, reikalaujanti dar detalesnių mokslinių tyrimų. Kad ši vertinga teritorija neužželtų, kadagyne taip pat turi būti kertami menkaverčiai krūmai.

Vilkokšnio kadagynas užima daugiau nei 3,5 ha plotą. Nuo 1992 m. įeina į Aukštadvario regioninio parko kraštovaizdžio draustinio teritoriją. Vilkokšnio kadagynas nėra toks tankus kaip jau aprašytieji kadagynai, tačiau tinkamai jo neprižiūrint (nešienaujant, neiškertant menkaverčių krūmų) kiltų grėsmė jam užželti. Kadagynas yra įtrauktas į Europos Sąjungos saugomų teritorijų tinklą „Natura 2000“.

Prinokę (antramečiai) ir neprinokę (pirmamečiai) kankorėžėliai.

Formų įvairovė

Įvairios augalų formos dažniausiai būna kuriamos ir dauginamos žmogaus, tačiau šį kūrybinį procesą atlieka ir pati gamta. Dėl to ir natūraliose augavietėse neretai galima aptikti skirtingos išvaizdos paprastųjų kadagių individų. Šie skirtumai dažniausiai susiję su spyglių atspalviu ir paties augalo forma. Vienų krūmų spygliai yra sodriai žali, o kitų turi melsvą ar pilkšvą atspalvį dėl storesnio vaško sluoksnio. Taip pat yra kadagių su geltonais spygliais – tai paprastojo kadagio formos ‘Depressa Aurea’, ‘Gold Cone’. Šios geltonspyglės formos auginamos dekoratyviniuose želdiniuose, natūraliai augančių aptikti neteko.

Lietuvoje natūraliose augavietėse dažniausiai auga koloniškos formos (‘Hibernica’) paprastieji kadagiai, kurių moteriškieji individai, kaip jau minėta, dėl išplatėjusios apatinės lajos dalies kiek panašūs į skėstašakes kadagių formas. Taip pat aptinkama ir natūraliai augančių svyruoklinių formų kadagių – Lietuvoje augantiems kadagiams labai neįprasta forma, turinti svyrančias šakas.

Ne uogos, o kankorėžėliai

Paprastojo kadagio vaisius žmonės vadina uogomis, nes jie yra apvalios formos ir iš tikrųjų labai panašūs į uogas. Tačiau tai ne uogos, o kankorėžėliai. Atidžiau apžiūrėjus vaisius, matyti, kad jie sudaryti iš sustorėjusių, mėsingų, neprasiveriančių sėklinių žvynų. Kankorėžėlyje uždera 1–3 pailgos, tribriaunės, sakingos sėklos, kurios dygsta sunkiai, kartais po metų ar vėliau. Augalai sporifikuoja balandžio–gegužės mėn., o kankorėžiai subręsta tik antrųjų metų rudenį. Dėl to ant to paties augalo, kuris augina vaisius, šakelių tuo pat metu galima matyti dvejopus kankorėžius – žalios arba pilkšvai žalios spalvos neprinokusius pirmamečius ir mėlynus arba melsvai juodus jau prinokusius antramečius.

Vaikščiojant miške galima pastebėti, kad ne visi kadagių krūmai dera. Žemesni krūmeliai nepasipuošę kankorėžėliais, nes jie dar per jauni ir derėti pradės tik maždaug dešimties metų amžiaus. Tačiau nedera ir dideli, savo aukščiu į medžius panašūs krūmai. Taip yra todėl, kad paprastajam kadagiui būdingas dvinamiškumas, t. y. būdingi vaisius vedantys moteriškieji ir vaisių nevedantys vyriškieji individai. Augdamas atviroje vietoje vyriškasis individas virsta medžiu, kartais iki 15 m aukščio, o moteriškasis individas lieka kelių metrų aukščio krūmu. Paprastojo kadagio vyriškųjų individų laja dažniausiai būna siauresnė ir kompaktiškesnė, moteriškųjų – labiau skėstašakė, nes apatinė lajos dalis išplatėjusi dėl žemutinių šakų krūmijimosi (vegetatyvinis dauginimasis atlankomis). Kadangi paprastasis kadagys – vėjo apdulkinamas augalas, dėl labiau išskėstų moteriškųjų individų šakų jis geriau apdulkinamas.

Koloniška ir skėstašakė (priekyje) formos Vilkokšnio kadagyne.

Kaupia eterinius aliejus

Kadagiai sintetina antrinius metabolitus – eterinius aliejus, kurie susideda iš biologiškai veiklių junginių (iš kurių pagrindiniai yra biologiškai aktyvūs terpenoidai) mišinio ir kaupiasi tiek kadagių lapuose, tiek kankorėžėliuose. Buvo atlikti tyrimai ir nustatyta, kad mūsų šalyje augančių kadagių prinokusiuose kankorėžėliuose susikaupia apie 1,1 proc. eterinio aliejaus. O neprinokusiuose kai kurių kadagių kankorėžėliuose buvo aptikta net iki 4,2 proc. eterinio aliejaus. Šis antrinis metabolitas kaupiasi ir kadagių lapuose, tik daug mažesniais kiekiais – vidutiniškai apie 0,4 proc.

Lietuvoje augančių kadagių eteriniuose aliejuose buvo aptikta apie pusantro šimto junginių, iš kurių vyraujantis komponentas yra biciklinis monoterpenoidas α-pinenas. Nustatyta, kad jo kiekis tiek skirtingų individų lapuose, tiek kankorėžėliuose gali labai įvairuoti ir sudaryti nuo 10 iki beveik 80 proc. eterinio aliejaus sudėties. Prinokusių ir neprinokusių kankorėžėlių eterinių aliejų cheminė sudėtis labai panaši.

Iš skirtingų kadagių išskirti eteriniai aliejai skiriasi savo kiekybine ir kokybine sudėtimi. Šiuos skirtumus gali lemti tiek skirtingos augaviečių sąlygos, tiek genetiniai augalo ypatumai. Pavyzdžiui, atlikti tyrimai parodė, kad kadagiai, augantys intensyvesnio apšviestumo ir didesnio dirvožemio rūgštingumo augavietėse, sukaupia mažiau eterinių aliejų spygliuose. Tačiau toje pačioje augavietėje greta augantys individai taip pat sintetina skirtingą kiekį eterinių aliejų ir skirtingos cheminės sudėties. O tai jau byloja, kad tam įtakos turi genetiniai augalo ypatumai.

Naudojamas nuo seno

Paprastasis kadagys naudojamas gana plačiai. Iš kvapnios, patvarios, rausvo branduolio ir gražios tekstūros medienos gaminami smulkūs namų apyvokos reikmenys, o kadagių malkos gerai dega ir yra labai kaitrios.

Kadagiai kaip prieskoniniai augalai vartojami daugelyje Europos šalių virtuvių, ypač Alpių regione. Tai vienintelis prieskoninis augalas iš spygliuočių grupės ir vienas iš nedaugelio šaltojo klimato regiono šalyse. Paprastojo kadagio kankorėžėliai kaip prieskonis vartojami žvėrienos, žuvies patiekalams, marinatams, kopūstams, burokėliams paskaninti, džino gamyboje. Iš kankorėžėlių galima pasigaminti sirupą, uogienę, girą, jų sultimis pagardinti kitų vaisių gėrimus.

Šauklių kadagynas.

Liaudyje nuo neatmenamų laikų žinoma, kad kadagio šakelės degdamos maloniai kvepia, todėl jomis tinka aprūkyti mėsos ir žuvies gaminius. Žmonės jau seniai žinojo, kad kadagiams būdingos stiprios dezinfekuojamos savybės, todėl jų šakelėmis senovėje buvo smilkomi namai įvairių epidemijų metu.

Paukščiai kadagiuose mėgsta sukti lizdus, minta jų uogomis (taip padeda kadagius platinti ir dauginti sėklomis). Kadagių lapija yra maistas kai kuriems miško gyvūnams.

Dėl savo formų įvairovės paprastasis kadagys labai populiarus dekoratyviniuose želdiniuose, gali būti auginamas tiek pavieniui, tiek grupėmis, kaip gyvatvorė, nes pakenčia karpymą.

Paprastasis kadagys – vaistinis augalas, įtrauktas į daugelio šalių ir Europos farmakopėją. Prinokusiuose kankorėžėliuose susikaupia iki 30 proc. cukrų (todėl vaisiai turi saldoką skonį), apie 9,5 proc. dervų, dažinių medžiagų, eterinių aliejų. Medicinoje ir veterinarijoje naudojami džiovinti paprastojo kadagio kankorėžėliai. Jų preparatai slopina uždegimą, veikia dezinfekuojamai, skatina šlapimo ir tulžies išsiskyrimą, palengvina atsikosėjimą ir pagerina virškinimą. Tačiau didelės dozės gali pakenkti sveikatai, todėl vartoti savarankiškai, be gydytojo priežiūros, nerekomenduojama. Paprastojo kadagio vaisių ekstraktai naudojami vonioms sergant reumatinėmis ligomis, podagra.

Farmacijoje taip pat naudojamas iš kankorėžėlių išskirtas eterinis aliejus, kuriam būdingas stiprus antibakterinis, priešgrybinis, antimikrobinis, antioksidacinis poveikis. Kadagių eterinis aliejus naudojamas gydant peršalimo ligas, gerina kraujotaką, mažina arterinį kraujo spaudimą. Šis aliejus suteikia šildomąjį poveikį organizmui, dėl to naudojamas gydant raumenų skausmus ir spazmus. Taip pat eterinis kadagių aliejus vartojamas siekiant įveikti nervinę įtampą, stresą, nemigą, kvapniam pirčių garui išgauti. Naudoti kadagių eterinius aliejus galima tik išoriškai.

Kaip rinkti

Vaistinei žaliavai renkami tik antramečiai prinokę (t. y. mėlyni) kankorėžėliai. Žaliava renkama rudenį arba žiemos pradžioje. Kadangi prinokę kankorėžėliai lengvai byra prisilietus, o spygliai skaudžiai bado, rankomis kankorėžėliai nerenkami. Patogiausia juos nukrėsti ant audinio, patiesto po kadagiu – prinokę kankorėžėliai nubyrės ant audinio, o žali, neprinokę liks kabėti ant augalo. Tik purtyti medelį reikia atsargiai, kad jo nenulaužtumėte, ir jokiu būdu negalima kankorėžėlių nudaužyti nuo šakų lazdomis, nes tada nusidaužo smulkios šakelės, prikrenta neprinokusių kankorėžėlių, o tai gadina ne tik renkamą vaistinę žaliavą, bet žalojamas ir pats augalas. Džiovinti ir laikyti kankorėžėlius reikia tamsoje kambario temperatūroje.

Kadagiai auga lėtai (dešimties metų kadagys būna maždaug apie pusės metro aukščio), derėti pradeda tik maždaug dešimtaisiais metais, todėl vaistinę žaliavą reikia rinkti atsargiai – nenudraskyti, nenulaužyti ar kitaip nepažeisti augalų.

Kadangi didieji Lietuvos kadagynai yra įtraukti į įvairius draustinius ir kitas saugomas teritorijas, reikia nepamiršti, kad tokiuose kadagynuose gali būti ribojama ar net visiškai draudžiama augalus ir jų vaisius rinkti.

Veikla vykdoma pagal Mokymosi visą gyvenimą programos GRUNDTVIG projektą Nr. LLP-GRU-2011-LT-00137 „Forest plants wild harvesting learning in Europe“ („Laukinių miško augalų rinkimo mokymasis Europoje“). Programą Lietuvos Respublikoje administruoja Švietimo mainų paramos fondas. Straipsnyje pateikta medžiaga atskleidžia tik autoriaus požiūrį, todėl Švietimo mainų paramos fondas ir Europos Komisija negali būti laikomi atsakingais už bet kokį medžiagoje pateikiamos informacijos naudojimą.

Autorės nuotraukos

„Žurnalas apie gamtą“

Kasmet spalio mėnesį Pietvakarių Prancūzijoje įsikūręs Jūros Marijų kaimelis sulaukia piligrimų iš visos Europos. Sekmadienį, artimiausią spalio 22-ai dienai, Jūros Marijų bažnyčioje minima šv. Marijos Salomės ir šv. Jokūbo Marijos šventė. 

Pasak krikščioniškos legendos, po Jėzaus nukryžiavimo ėmus persekioti jo mokinius ir sekėjus, Marijos buvusios įsodintos į laivelį, kurį Apvaizda atplukdžiusi į Prancūziją.

Būtent ši akimirka ir inscenizuojama šventės metu. Apsupta jojančių sargybinių, tradiciniais rūbais pasipuošusi maldininkų procesija neša statulas iš pajūrio.

EPA nuotrauka

EPA nuotrauka

EPA nuotrauka

EPA nuotrauka

EPA nuotrauka

EPA nuotrauka

EPA nuotrauka

EPA nuotrauka

EPA nuotrauka

EPA nuotrauka

Bernardinai.lt

Konservatorių lyderis premjeras Andrius Kubilius racionaliu pavadino prezidentės Dalios Grybauskaitės pareiškimą, jog formuojant Vyriausybę negali dalyvauti Darbo partija.

Jis sakė, kad svarstytų socialdemokratų pasiūlymą kartu formuoti Vyriausybę, jei tokį gautų.

"Prezidentės pareiškimą vertinu kaip visiškai racionalų. Mes, Tėvynės sąjunga, tą kartojome jau nuo pat pirmo rinkimu turo, kad iš tiesų atsakingos politinės partijos neturėtų sudaryti koalicijos su tokiomis partijomis, kurios naudoja rinkimuose labai purvinus metodus, tame tarpe balsų pirkimą ir balsų pirkimą kalėjimuose. Šiuo atžvilgiu, mano įsitikinimu, prezidentės pareiškimas yra visiškai logiškas, racionalus, demonstruojantis atsakingą požiūrį į politiką", - trečiadienį po Vyriausybės pasitarimo žurnalistams sakė A.Kubilius.

Darbą baigiančios Vyriausybės vadovas apgailestavo, kad socialdemokratai jau po pirmo rinkimų turo "nepadarė panašių išvadų".

Anot A.Kubiliaus, Konstitucija ir įstatymai numato prezidentės "teisę, pareigą ir atsakomybę pasiūlyti kam nors formuoti Vyriausybę" ir iš pirmadienio pareiškimų jis sprendžia, kad tokį pasiūlymą ji pateiks socialdemokratų lyderiui Algirdui Butkevičiui.

"Jeigu bus pasiūlyta Algirdui Butkevičiui, jeigu Algirdas Butkevičius galvos, kad reikia su kuo nors kaip nors kalbėtis, tai tada ir bus, ką toliau svarstyti ir atsakinėti", - teigė premjeras.

Po antrojo Seimo rinkimų turo paaiškėjus balsavimo rezultatams, pirmadienio naktį Socialdemokratų partijos pirmininkas A.Butkevičius, Darbo partijos lyderis Viktoras Uspaskichas bei partijos "Tvarka ir teisingumas" vadovas Rolandas Paksas sutarė dėl valdančiosios daugumos formavimo. Šios trys politinės jėgos naujajame parlamente turės daugiau nei pusę vietų.

Tačiau D.Grybauskaitė pirmadienį po susitikimo su A.Butkevičiumi pareiškė, kad, jos nuomone, formuojant Vyriausybę negali dalyvauti partija, kuri "įtariama padariusi daugiausiai šiurkščių rinkimų tvarkos pažeidimų, įtariama dėl "juodosios buhalterijos" ir neskaidrios veiklos ir kurios lyderiai yra kaltinamieji baudžiamojoje byloje".

Pirminiais Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenimis, naujame Seime didžiausią frakciją su 38 nariais turės Lietuvos socialdemokratų partija. Antra pagal narių skaičių turėtų būti Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų su 33 nariais, trečia - Darbo partijos frakcija su 29 nariais.

Partija "Tvarka ir teisingumas" naujame parlamente turės 11 vietų, Liberalų sąjūdis - dešimt, Lietuvos lenkų rinkimų akcija - aštuonis, partija "Drąsos kelias" - septynis, Valstiečių ir žaliųjų sąjunga - vieną vietą.

Kaip prieš tris savaites pradedant naujojo evangelizavimo tematikai skirtą Tryliktąją eilinę generalinę Vyskupų Sinodo asamblėją, taip ir šį sekmadienį ją uždarant, popiežius Benediktas XVI koncelebravo Mišias Šv. Petro bazilikoje kartu su visais Sinodo tėvais, informuoja Vatikano radijas.

Homilijoje komentuodamas šio sekmadienio Evangelijos skaitinį apie aklojo Bartimiejaus pagydymą, popiežius atkreipė dėmesį į šv. Augustino interpretaciją. Pasak jo, tai, kad Morkus pasakodamas apie šį Jeriche įvykusį stebuklą mini ne tik pagydytojo, bet ir jo tėvo vardą, reiškia, kad Bartimiejus buvo nuskurdęs turtuolis, žinomas personažas, kuris viską prarado ir turėjo elgetauti. Šis aiškinimas aklojo pagydymą padaro ypač aktualų mūsų laikais, naujojo evangelizavimo kontekste.

Ši interpretacija mus kviečia atsiminti, kad mūsų gyvenime būna brangių dalykų, ne tik materialinių, kuriuos galime prarasti. Šia prasme Bartimiejus galėtų būti įvaizdis žmonių, gyvenančių seniai evangelizuotuose pasaulio regionuose, kuriuose tikėjimo šviesa nusilpo, kur žmonės nutolo nuo Dievo, nemano, kad jis svarbus gyvenime. Tai žmonės, kurie prarado didelį turtą – ne materialinius turtus ar žemiškąją galią, bet savo krikščionišką orumą, parado patikimus ir tvirtus gyvenimo orientyrus ir tapo, kartais ir patys to nesuvokdami, elgetomis, prašančiais gyvenimo prasmės. Tai žmonės – ir jų yra labai daug – kuriems reikia naujo evangelizavimo, tai yra naujo susitikimo su Jėzumi Kristumi, Dievo Sūnumi. Iš tiesų reikšminga, – pažymėjo Šventasis Tėvas, – kad šią dieną, kai užbaigiame naujajai evangelizacijai skirtą Sinodo asamblėją, liturgija mums siūlo šį Evangelijos pasakojimą apie Bartimiejų.

Naujoji evangelizacija liečia visą Bažnyčios gyvenimą, bet pirmoje vietoje įprastinę sielovadą, kurią turi labiau gaivinti Dvasios ugnis, kad uždegtų širdis tikinčiųjų, reguliariai lankančių bendruomenę, susirenkančių Viešpaties dieną maitintis jo Žodžiu ir amžinojo gyvenimo Duona. Čia norėčiau iškelti tris Sinodo nurodytas sielovados kryptis, – kalbėjo popiežius. Pirmoji liečia įkrikščioninimo sakramentus. Buvo dar kartą patvirtintas būtinumas derama katecheze palydėti pasirengimą Krikštui, Sutvirtinimui ir Eucharistijai. Buvo taip pat pabrėžta Susitaikinimo, Dievo Gailestingumo sakramento svarba. Šiuo sakramentų keliu reikia eiti atsiliepiant į visiems krikščionims skirtą Viešpaties kvietimą į šventumą. Daug kartų buvo pabrėžta, kad šventieji yra evangelizuotojai; jie kalba visiems suprantama savo pavyzdžio ir meilės darbų kalba.

Antra, – tęsė popiežius, – naujasis evangelizavimas yra esmiškai susijęs su misija ad gentes. Bažnyčia yra įpareigota evangelizuoti, skelbti išganymo žinią Kristaus dar nepažįstantiems žmonėms. Taip pat ir Sinodo svarstymų metu buvo pabrėžta, jog Afrikoje, Azijoje ir Okeanijoje yra dar regionų, kurių gyventojai, kartais ir to iki galo nesuvokdami, dar laukia Evangelijos skelbimo. Globalizacija paskatino didelį žmonių mobilumą, dėl kurio pirmasis skelbimas reikalingas ir jau anksčiau evangelizuotose šalyse. Visi žmonės turi teisę susipažinti su Jėzumi Kristumi ir jo Evangelija. Gerąja naujieną skelbti privalo visi krikščionys, visi – kunigai, vienuoliai ir pasauliečiai.

Trečiasis aspektas – tai pakrikštytų, bet pagal krikšto reikalavimus negyvenančių žmonių naujas evangelizavimas. Bažnyčia jiems turi skirti ypatingą dėmesį, kad jie vėl sutiktų Kristų, atrastų tikėjimo džiaugsmą, grįžtų prie religinės praktikos tikinčiųjų bendruomenėse. Greta visuomet aktualių tradicinių būdų, Bažnyčia ieško naujų metodų, naujos kalbos, suprantamos įvairioms pasaulio kultūroms, siūlo dialogą apie Kristaus tiesą ir draugystę, grindžiamą Dievu, kuris yra meilė. Įvairiose pasaulio šalyse jau imtasi tokios kūrybingos sielovados, stengiantis prisiartinti prie nutolusių žmonių, prie ieškančiųjų gyvenimo prasmės, laimės, o tuo pačiu ir Dievo. Tai ir miestų misijos, ir „Pagonių kiemas“, ir kontinentinės misijos, ar kitos panašios iniciatyvos. Neabejokime, kad Viešpats, Gerasis Ganytojas, gausiai laimins visas pastangas, kurias įkvepia uolumas dėl jo Asmens ir jo Evangelijos.

Brangieji broliai ir seserys, – sakė popiežius homilijos pabaigoje vėl grįždamas prie šio sekmadienio Evangelijos temos, – Bartimiejus, atgavęs regėjimą, prisijungė prie Jėzaus mokinių, tarp kurių buvo ir kitų, kurie kaip jis buvo Mokytojo pagydyti. Tokie tebūnie ir naujieji evangelizuotojai: žmonės, kuriuos Dievas pagydė per Jėzų Kristų.

Sekmadienio vidudienį, po Mišių, Šventasis Tėvas kalbėjo tradicinę Viešpaties Angelo maldą kartu su maldininkais, susirinkusiais į Šv. Petro aikštę. Šia proga jis dar kartą pabrėžė, koks svarbus visai Bažnyčiai yra ką tik pasibaigęs Vyskupų Sinodas. Popiežius sakė, kad jis įdėmiai klausėsi visų pasisakymų, ir dabar stengsis parengti sintezę su pasiūlymais visai Bažnyčiai. Sinodas sustiprino visos Bažnyčios pasiryžimą nuolatos atsinaujinti, kad ji galėtų atnaujinti ir sekuliarizuotą pasaulį. Atsinaujinimo jėga – tai nuolatinis Jėzaus, jo tiesos ir malonės atradimas; tai atradimas jo veido, tokio žmogiško ir tokio dieviško veido, kuriame atsispindi Dievo slėpinys.

Socialinėms pašalpoms ir kompensacijoms už šildymą lapkritį Vyriausybė surado papildomus beveik 35 mln. litų.

Vyriausybė pasitarime pirmadienį iš esmės pritarė, kad būtų sumažintos išmokos vaikams bei valstybinės pensijos bei pašalpos - šių programų bus paimta atitinkamai 8,438 mln. litų ir 26,138 mln. litų. Pinigai bus skirti pašalpoms ir kompensacijoms, kurioms, savivaldybių skaičiavimais, lapkritį trūksta 34,57 mln. litų.

Numatoma, kad pinigai bus papildomai skirti šildymo išlaidų ir išlaidų vandeniui kompensacijoms, laidojimo pašalpoms ir paramai nepriklausomybės gynėjams. Tam valstybė šių metų biudžete skyrė 656,4 mln. litų dotaciją - 20,8 proc. mažiau negu pernai.

Galutinį sprendimą dėl 2012 metų valstybės biudžeto patvirtintų asignavimų perskirstymo Vyriausybė priims posėdyje trečiadienį.

Lietuvoje atsiras dar 16 jungtinių studijų programų su užsienio aukštosiomis mokyklomis. Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius pasirašė įsakymą dėl lėšų joms rengti skyrimo. Aštuonios aukštosios mokyklos iš viso gaus apie 25 mln. litų iš ES struktūrinių fondų.

„Studentui pasirinkus jungtinę programą dalis jo studijų vyksta Lietuvos universitete ar  kolegijoje, o kita dalis – užsienio aukštoje mokykloje, – sako švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius. – Tokios programos naudingos ne tik jaunimui, bet ir mūsų universitetams ir kolegijoms. Tai skatina užsienio partnerių paiešką ir tarptautinį bendradarbiavimą, jas rengiant ir vykdant keičiamasi idėjomis, protais ir geriausia patirtimi siekiant tarptautinių kokybės standartų“.

Jungtines studijų programas su užsienio partneriais rengs keturi universitetai ir keturios kolegijos. 4 naujos jungtinės studijų programos atsiras Mykolo Romerio universitete, po 3 – Šiaulių universitete ir Socialinių mokslų kolegijoje, dvi – Vilniaus Gedimino technikos universitete, po vieną – Tarptautinėje teisės ir verslo aukštojoje mokykloje, Utenos ir Vilniaus kolegijose bei Vytauto Didžiojo universitete.

Jungtines studijų programas rengia ir vykdo kelios aukštosios mokyklos kartu. Pasirinkęs tokią programą studentas vienu metu studijuoja Lietuvos ir užsienio universitete ar kolegijoje, o baigęs šias studijas gauna abiejų aukštųjų mokyklų diplomą. Jungtines programas gali kartu organizuoti ir kelios Lietuvos aukštosios mokyklos.

Šiuo metu Lietuvoje jau galima studijuoti pagal 8 jungtines studijų programas, parengtas ES struktūrinių fondų lėšomis. Jas siūlo penkios aukštosios mokyklos – Mykolo Romerio, Vilniaus, Vilniaus Gedimino technikos ir Vytauto Didžiojo universitetai bei Socialinių mokslų kolegija – kartu su Lenkijos, Portugalijos, Italijos, Vengrijos, Belgijos, Austrijos, Suomijos, Ispanijos, Vokietijos, Rusijos ir kitų šalių universitetais.

Bernardinai.lt

„Sveikinu Andrių Kubilių ir Tėvynės sąjungą su puikiais rinkimų į Seimą rezultatais“, – sakė  Europos Parlamento narė dr. Laima Andrikienė, šiuo metu su EP delegacija dirbanti Niujorke, Jungtinių Tautų Generalinėje sesijoje.

„Lietuva ir Andrius Kubilius beveik pakartojo Latvijos sėkmę, kada Valdis Dombrovskis, paveldėjęs Vyriausybės vairą tuo metu, kai Latvija buvo ant bankroto slenksčio, sugebėjo po kelerių metų laimėti rinkimus“, – tokią  analogiją įžvelgė europarlamentarė.

Nors Tėvynės sąjunga Seimo rinkimuose nėra pirmoji pagal gautų mandatų skaičių, – penkiais mandatais daugiau gavo LSDP, tačiau, L. Andrikienės nuomone, Tėvynės sąjungos gautų mandatų skaičius liudija apie žmonių pasitikėjimą: „Tik tie, kuriems bet kurioje pasaulio šalyje teko dirbti Vyriausybėje pastarosios pasaulinės finansų ir ekonominės krizės sąlygomis, gali įvertinti Tėvynės sąjungos ir Liberalų sąjūdžio pasiektus rezultatus bei sėkmę. Tai iš tikrųjų labai geras rezultatas.“

 Europarlamentarė sakė, kad nuoširdžiai džiaugiasi, jog pasitvirtino optimistinė prognozė ir dvidešimtyje rinkimų apygardų buvo išrinkti TS-LKD kandidatai. L. Andrikienė pridūrė, kad taip pat džiaugiasi Liberalų sąjūdžio sėkme: „Tai didelis ir Liberalų sąjūdžio lyderio Eligijaus Masiulio laimėjimas, kad partija gavo tiek mandatų, ir visos Vyriausybės nuopelnas.“

Svarstydama naujos Vyriausybės formavimo situaciją, EP narė sakė: „Sveikinu Prezidentės Dalios Grybauskaitės pareiškimą, kad ji netvirtins nė vienos vyriausybės, kurioje bus Darbo partija. Tai ne tik teisinga, bet ir tikrai pilietinė pozicija. Manau, Darbo partija turi pirmiausia išsiaiškinti savo lyderio ir kai kurių narių teisinę situaciją ir savo statusą teisme ,– sakė  L. Andrikienė, – ir  galėtų pretenduoti tik po to, kai visos abejonės bus išsklaidytos ir taps aišku, kas kaltas ir kas nekaltas. Tik tuomet Darbo partija ir jos kandidatai galėtų dalyvauti Vyriausybėje.“

L. Andrikienės įsitikinimu, šiuo metu geriausią koaliciją galėtų sudaryti  socialdemokratai, Tėvynės sąjunga ir Liberalų sąjūdis. Europarlamentarė neabejoja, kad šis variantas būtų labiausiai priimtinas. „Daugiau nei po pusantrų metų Lietuvoje vyks Prezidento rinkimai. Pagal Konstituciją, išrinkus naują Prezidentą, Vyriausybė grąžina įgaliojimus ir sudaroma nauja Vyriausybė. Ši koalicija turėtų apie dvejus metus parodyti, ar gali dirbti kartu“.

 Europarlamentarė sakė, kad labai svarbu ir tai, jog nuo 2013 metų antrojo pusmečio Lietuva pirmininkaus Europos Sąjungai, o tokia koalicija būtų pajėgi pakankamai stipriai vadovauti ne tik Lietuvai, bet ir Europos Sąjungai.

 EP narė L. Andrikienė sakė nuoširdžiai linkinti socialdemokratų partijai, Tėvynės sąjungai ir Liberalų sąjūdžiui susitarti dėl valdančiosios koalicijos: „Lietuvos piliečiams labiausiai reikia darnos ir sutarimo“.           

Bernardinai.lt

Rimvydas Stankevičius. Ryšys su vadaviete. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 104 p.

„Seniai nujaučiau, kas iš tiesų yra vėjas, tik tylėjau – bijojau beprotnamio“ (p. 5).

Poetas nebebijo, poetas kalba. Tai – Rimvydas Stankevičius. Autorius, kurio jau nebereikia pristatinėti. Poezija, kuri kalba pati už save. Ir galbūt gimstanti tradicija – naujas eilėraščių rinkinys prieš Poezijos pavasarį. Pernai tokiu pat metu pasirodė „Patys paprasčiausi burtažodžiai“, o šiemet knygynuose skaitytoją intriguoja „Ryšys su vadaviete“.

Visų pirma būtina įvertinti Romą Orantą – dailininką, daug metų dirbusį Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje ir apipavidalinusį ne vieną R. Stankevičiaus knygą. Poetas ir dailininkas šioje knygoje sudaro glaudų menininkų duetą: antrasis autentiškai jaučia pirmąjį, todėl skaitytojas į rankas ima vientisą, išbaigtą leidinį. O juk dažnai būna, kad knygos vizualioji dalis gyvena sau, o tekstas – sau.

Anotuodamas šį poezijos rinkinį Aidas Marčėnas rašo apie poetocentrizmą. Iš tikrųjų, kaip išduoda rinkinio pavadinimas, R. Stankevičius imasi drąsios misijos – tampa laidininku, savotišku retransliuojančiu kanalu, kuris perduoda aukštesniųjų sferų kuždesius, verčia juos į mirtingųjų kalbą. Galėtume samprotauti apie romantinį menininko susireikšminimą: štai išrinktasis, kuriam kalba dievai. Tačiau vargu ar tai būtų teisinga, nes R. Stankevičius, kaip visada, esminius dalykus išsaugo giliai savyje. Ir kalbėjimas jam reikalingas tikrai ne tam, kad atsivertų plačiajai visuomenei ir praneštų jai kažką tokio, ką mato tik jis vienas. Priešingai: jo eilėraštis – greičiau mėginimas iškalbėti save, susikalbėti su savimi. Mėginimas kalbėjimu išeiti iš savęs, stovėti šalia savo gyvenimo mėnulio veidu ir bandyti galutinai susivokti. Nereikėtų sureikšminti poetinės komunikacijos galios, nes ir pats poetas tokią savo „misiją“ vertina atsargiai: „O ir pats esi joks laidininkas... / Greičiau – prielaidininkas“ (p. 39).

Polinkis ieškoti atsakymų į egzistencinius klausimus šio autoriaus kūryboje tikslingas ir turi aiškų šaltinį: R. Stankevičiaus kodėl? kyla ne iš ramaus pasaulio kontempliavimo, bet iš netekties skausmo. Tiesa, šis kodėl? šiame rinkinyje jau kiek kitoks – daug ramesnis, nuosaikesnis. Ankstesniuose rinkiniuose iš skausmo ir nevilties buvo draskomasi, dabar renkamasi mąstymo būsena. Atrodo, kad suvokiama, jog nieko pakeisti negalima – kad visa žmogiškoji būtis yra ilgas ėjimas iki finišo linijos, „diena po dienos arčiau grabo lentos“. Visi mes tęsiame savo keistą piligrimystę.

                                           kad nieko nebesitikiu, nebijau –

                                          Esu laisvas –

                                          Patvirtini man ir tu – šąlantis dabar

                                          šlapiomis pirštinėmis,

                                          Einantis paskui karstą –

                                          Eik, eik – ko sustojai?..

                                                                                   (p. 51)

Kaip jau minėta, ankstesniuose rinkiniuose intensyviai ieškojęs atsakymų į skaudžius būties klausimus, šiame R. Stankevičius artėja prie vienos įmanomos išvados – kuo mažiau bendrauti su išore. Tiesiog šamaniškai burti savo gyvenimą. Burti jį pačiam sau. Tai eilėraščiuose liudija gana dažni pasakymai: „sau pripažinti“ (p. 46), „sau tyliai pažadėjau“ (p. 53), „stengiuosi įsiklausyti į save“ (p. 29). Kartojami egzistenciškai prasmingi įvardžiai: sau, aš, man, mano. Poetas neskelbia bendrų tiesų – visas jo poetinis žinojimas yra individualių patirčių rezultatas, o ne koks nors universalus vaistas nuo gyvenimo ligos. Kurdamas ryšį su Jais poetas ne priartėja prie kitų, bet veikiau nutolsta. Tai patvirtina ir rinkinio kalba: dėmesingiau skaitantys R. Stankevičiaus poeziją atkreips dėmesį, kad gerokai mažėja žodžių. Poetinė žinutė intensyvėja. O prasmė kuriasi kažkur tarp žodžių: ji randasi iš papildomų konotacijų, ji prisitraukia ir asmenines skaitytojo patirtis. Prisiimama kontroversiška pozicija – bendrauti su vadaviete ir kuo mažiau kalbėti. Bręsta supratimas, kad žodis neturi galios perteikti visko. Vargu ar jis gali tapti gyvu kūnu. Tai savotiška spragų poezija: jas kiekvienas turi užsipildyti kaip įmanydamas, todėl perskaityto eilėraščio galutinė prasmė kiekvienam gali būti visiškai skirtinga. Verta konstatuoti, kad toks žodžio tildymas anaiptol nereiškia švelnaus susitaikymo su pasauliu ir pasižadėjimo būti nuosaikiu Dievo avinėliu: tai suvokimas, „kad tyloje dar baisiau“ (p. 22). Ir vis dėlto tas pasirinkimas kalbėti mažiau yra visiškai sąmoningas.

Tačiau kaip tik tai gali kiek suerzinti R. Stankevičiaus užsiaugintą skaitytoją. Pripratus prie intensyvaus kalbos srauto nutylėjimai pradžioje veikia keistai: jauti, tarsi poetas tau kažko nebepasako, lyg žaistų, erzintų. Kalba atrodo kažin kokia praretėjusi, ji bėga pro pirštus kaip vanduo ir niekaip negali jos pagauti. Po įtraukiančios žodžių tėkmės ankstesnėse knygose šis rinkinys kelia keistą tuštumos įspūdį. Veikiausiai neatsitiktinai – poetas su pasyvia nuostaba supranta, kad pasaulis yra kažkas daugiau nei vien kalbėjimas. Kažkas tokio, ko nei šiaip žmogus, nei ryšį su vadaviete palaikantis poetas nepajėgūs suprasti. Tiesiog cikliškas žaidimas, kurį esame priversti žaisti.

Tačiau R. Stankevičiaus kalba išlieka atpažįstama, jos su kitų nesupainiosi: kartojasi tie patys šalčio, sniego motyvai, vis dar aktyvus visas su ligonine ar karine tematika susijęs žodynas (čia ir palata, injekcija, daktaras, inhaliacija, granatos žiedelis, vikšrai, rogės, šaltis, tardymai, sniegas... – tęsti būtų galima be galo). Tačiau kartu atsiranda ir naujų leksinių grupių, pirmiausia susijusių su vaikyste. Rinkinyje dominante tampažaislo, vaiko motyvas, taip pat itin gausu Biblijos citatų ir įvairios religinės leksikos. Atrodo, kad R. Stankevičiaus sąmonėje rašant aktyvuojamos kelios teminės žodžių grupės, kuriomis jis laisvai disponuoja. Reikia pasidžiaugti, kad nenunyko dar vienas išskirtinis šio poeto bruožas – mokėjimas žaisti kalba, ypatingas kalbos jausmas, padedantis išvengti daugiažodžiavimo. Kurdamas įtaigias priešpriešas, atrasdamas originalias žodžių sąsajas knygos autorius įgyja galios pasakyti kur kas daugiau nei perkraudamas savo eilėraštį žodžiais. Tai ypač pabrėžia polinkis į binarines kompozicijas: lūpų – liepų lapų, suręstum – surastum, apželtum – pražiltum ir t. t.

Užsiminėme apie poeto išėjimą iš savęs ir persikėlimą arčiau Ten. Tačiau apie visišką jo nutolimą nuo buvimo čia ir dabar kalbėti negalima: juk jo eilėraščio lyrinis subjektas cituoja Rimvydą Stankevičių, vadinasi, vienas žino, kad dar esama ir antrojo. Kad antrasis reikalingas, jog pirmasis būtų parašytas. Tas, pirmasis, palaiko ryšį su vadaviete, o antrasis laiko rašiklį ar beldžia kompiuterio klavišais. Dar daugiau – poetas primena, kad jis taip pat svarbus: kad jo poezija yra jo, kad autorius nemirė – jis yra gyvas ir jo poezija pulsuoja jo gyvybe. Arba jis pats pulsuoja savo poezija. Antai iškalbingas epigrafas: „Tuo metu, kai rašiau šitą eilėraštį, žuvo mano draugas Mindaugas Štaras. Jo atminimui skiriu“ (p. 94). „Ketureilis su skaitymo instrukcija“ – poeto intervencija į savo paties kuriamą pasaulį – byloja norą liudyti, kad jis dar yra čia, kad jo buvimas – ne fikcija.

Regis, pastaruoju metu poetai pamėgo demonstruoti savo indėlį į savo poeziją: kad ir kiek jie kalbėtų apie slėpiningą įkvėpimą ar poeziją suvoktų kaip diktantą iš aukščiau („tas, kuris manimi rašo“, p. 28), vis dėlto autoriai nori ir patys įsisprausti į savo poetinę tikrovę. Todėl skaitytojui jau reikalingas ir atitinkamas komentaras: štai p. 38 labai aiškus autoriaus balsas mums pakomentuoja gražius veidrodinius sutapimus. Čia atsimintume ir Tomą Venclovą, ne per seniausiai išleidusį eilėraščių rinktinę su konkrečiais komentarais kas, kaip ir kodėl. Vadinasi, romantiškasis po dausas skrajojęs poetas tikrai žuvo – dabartiniai poetai tvirtai stovi ant žemės ir dar brukasi į savo pačių eilėraščius. Į klausimą – ar tikrai skaitytojui reikia tokio autorinio baksnojimo pirštu – atsakykime kiekvienas savo nuožiūra.

Sunkiausia spręsti apie R. Stankevičiaus žinutę: ką mums perduoda šie eilėraščiai, keisto ryšio su Anais ten, viršuje (apačioje?), liudininkai? Sakyčiau, nieko. Šie tekstai neimplikuoja visiškai nieko, tik išreiškia žmogišką nerimą, skaudėjimą. Tai toks žmogiškas jaudulys: o kas, jeigu ten nieko nėra? O kas bus po To? Ir jeigu kažkas ten yra, tai kas?

Galbūt mums bus atsakyta kitais metais, jei tik neišsipildys grėsmingas R. Stankevičiaus pasižadėjimas: „Nuo šiandien – jokių eilėraščių“ (p. 101). Prie šios knygos reikėtų pridėti ir įspėjimą dėl šalutinio poveikio, kokiais palydimi nereceptiniai vaistai: atsargiai, eilėraštis gali įtraukti. Kokią akimirką skaitant gali net pasirodyti, kad tavęs visai nėra. Nei čia, nei ten.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 8–9 (rugpjūtis–rugsėjis)

Lietuvoje jau 8-erius metus vykdoma gimdos kaklelio vėžio patologijos programa, pagal kurią kiekviena 25–60 metų moteris kartą per 3 metus dėl gimdos kaklelio vėžio gali išsitirti nemokamai.

Deja, daugelis moterų vis dar nėra įpratusios periodiškai tikrintis sveikatos, o apie gimdos kaklelio vėžio prevencijai svarbų PAP tyrimą žino tik tiek, kad reikia jį atlikti. Trumpai apie tai, ką privalėtų žinoti kiekviena moteris, pasakoja Medicinos diagnostikos ir gydymo centro akušerė-ginekologė Antonina Makauskienė.

Kas yra PAP tyrimas arba gimdos kaklelio tepinėlis?

Onkocitologinis (toliau – PAP) tyrimas, dar vadinamas gimdos kaklelio tepinėliu, yra pirmas tyrimas, nuo kurio pradedamas moters ištyrimas dėl gimdos kaklelio vėžio.

Tyrimas padeda nustatyti pačius pirmuosius gimdos kaklelio ląstelių pokyčius, kurie, laikui bėgant, gali išsivystyti į vėžį.

Kodėl turėtume reguliariai atlikti PAP?

Gimdos kaklelio vėžys išsivysto iš ikivėžinių gimdos kaklelio gleivinės pokyčių. Vėžiu nesusergama per vieną dieną. Pakitimų gimdos kaklelio audiniuose atsiranda per keletą metų. Organizme gali būti pakitusių ląstelių, tačiau pakitimai nesukelia jokių simptomų. Profilaktinis, laiku atliktas PAP tyrimas padeda nustatyti ląstelių pakitimus, laiku pradėti gydymą ir apsisaugoti nuo gimdos kaklelio vėžio.

Kokio amžiaus moterys turėtų atlikti PAP tyrimą?

Aš rekomenduoju tikrintis kiekvienai 18 m. sulaukusiai ar pradėjusiai lytinį gyvenimą merginai ir moteriai, reguliariai kas 1‒2 metus.

Ką svarbu žinoti moterims apie PAP tyrimą?

Reikėtų žinoti, kad pats PAP tyrimas, nelygu, kaip jis atliktas, gali būti skirtingo patikimumo.

Įprastai moterims poliklinikoje PAP tyrimas atliekamas taip – ginekologas paima gimdos kaklelio tepinėlį, kurį siunčia į laboratoriją. Gydytojas patologas, apžiūrėjęs tepinėlyje esančias ląsteles pro mikroskopą, nustato ląstelių pakitimus.

Tyrimų duomenimis, tokio PAP tyrimo patikimumas yra apie 70 procentų. Patikimumas didėja, kartojant PAP tyrimą reguliariai, geriausia – kasmet.

Patikimesnis yra THINPREP® PAP metodas. Naudojant jį, ląstelės nuo gimdos kaklelio paviršiaus surenkamos tokiu pat būdu. Skirtumas tas, kad instrumentas su ląstelėmis išskalaujamas skystoje terpėje. THINPREP metodu paruoštas gimdos kaklelio ląsteles tyrėjas – gydytojas patologas – gali geriau apžiūrėti pro mikroskopą, taigi ir tiksliau ištirti.

Jei po PAP tyrimo randama pakitusių ląstelių, atliekama kolposkopija (makšties gleivinė ir gimdos kaklelio makštinė dalis apžiūrimos specialiu optiniu prietaisu – kolposkopu) ir jei reikia, biopsija (paimamas ir ištiriamas pakitusių audinių gabalėlis). Tik tuomet galima daryti išvadą, sergate vėžiu ar ne.

Skubančias moteris norėčiau paskatinti pasidomėti galimybe gauti visą ištyrimą (nuo PAP tyrimo iki galutinio atsakymo) vienoje  įstaigoje tą pačią dieną.

Mielos moterys, rūpinkitės savimi, juolab kad tai padaryti šiandien tikrai yra palankios sąlygos.

Citologinis gimdos kaklelio tepinėlio tyrimas (THINPREP PAP) – 90 Lt iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Lietuvos ambasada Prancūzijoje kartu su Oskaro Milašiaus bičiulių draugija spalio 29-ąją Paryžiaus knygų centre (Centre national du livre) rengia garsaus prancūziškai kūrusio lietuvių poeto, iškilaus Lietuvos diplomato ir lietuvių kultūros skleidėjo Vakarų Europoje Oskaro Milašiaus kūrybos vakarą.

Poetas gimė 1877 metais bajorų šeimoje Čerėjos dvare dabartinės Baltarusijos Vitebsko srityje. Sulaukęs 11, buvo išsiųstas mokytis Prancūzijoje, kur baigęs licėjų, studijavo Rytų kalbas ir pradėjo rašyti prancūziškai.

Pirmąsias eiles jis paskelbė 1899 m. – pasak garsaus prancūzų poeto ir dramaturgo Paulio Forto, O. Milašius yra pati gražiausia dovana, kokią tik Europa yra padovanojusi Prancūzijai.

Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, 1919 m. O. Milašius paskirtas pirmuoju Lietuvos pasiuntiniu Prancūzijoje ir atstovu Tautų Sąjungoje.

Nors lietuvių kalbą išmoko tik pradėjęs dirbti atstovybėje Paryžiuje, iš Simono Daukanto, Antano Baranausko ir kitų lietuvių autorių pasakų O. Milašius parengė prancūziškus rinkinius „Senosios Lietuvos pasakos ir pasakojimai“ ir „Mano močiutės pasakojimai“, tapo vienu aktyviausiu to meto lietuvių kultūros skleidėjų Vakarų Europoje.

1928 m. apdovanojamas Gedimino Didžiojo ordinu, 1936 m. jam suteikiamas Kauno Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro vardas.

Oskaras Milašius mirė 1939 m., palaidotas Fontenblo kapinėse, kur kasmet pavasarį poezijos renginiu pagerbiamas jo atminimas.

Renginys yra 2012–2013 m. Lietuvos ambasados kartu su Prancūzijos kultūros ministerija įgyvendinamo Lietuvą Prancūzijoje pristatančių kultūros renginių ciklo „Kelionė į Lietuvą“ (Voyage en Lituanie) dalis. Kultūrines prancūzų keliones po Lietuvą remia Užsienio reikalų ir kultūros ministerijos.

Bernardinai.lt

Autorė yra psichologė ir psichoterapeutė.

Taigi – pakalbėkime apie mirtį... Nors visi sutiksite, kad mirtis yra neišvengiama ir visų mūsų gyvenimas kada nors baigsis, tačiau apie mirtį kalbėti ir skaityti nėra lengva. Todėl jaučiu jums didžiulę pagarbą, kad ryžotės skaityti šį straipsnį.

Gali būti, kad jūs straipsnį apie mirtį skaitote todėl, kad jau yra miręs vienas iš jūsų vaiko artimų žmonių, o gal mirė vaiko gyvūnėlis, o gal vaikas dar nėra išgyvenęs netekties, tačiau jūs galvojate: o ką reikėtų daryti, jeigu taip atsitiktų?  Kaip kalbėtis su vaiku, kaip reaguoti, kaip padėti vaikui išgyventi sielvartą ir netekties sukeltą skausmą?

Daugybė tėvų jaučiasi nejaukiai, kai prie vaikų reikia pasakyti „mirė“ ar „miręs“. Tačiau vaikus žeidžia ne tiesa, o tiesos nutylėjimas arba iškraipymas. Todėl su vaikais privaloma kalbėtis apie mirtį, tačiau kaip tai daryti?

Kaip su vaiku kalbėtis apie mirtį?

Stebėkite gamtą. Pasivaikščiodami miške ar parke vaikui parodykite, kad rudenį medžių lapai nukrinta, tai reiškia- numiršta. Taip pat ir seni medžiai miršta- juos nupjauna arba jie patys nudžiūna ir nuvirsta.

Stebėkite mirusius gyvūnus. Kai eidami ar važiuodami pamatote nudvėsusį naminį gyvūną, paukštį ar žvėrelį- netempkite vaiko tolyn ir nebėkite nuo pokalbio apie tai, o atvirkščiai- paskatinkite vaiką prabiltį apie mirtį. Papasakokite, kad miręs gyvūnas (taip pat ir žmogus) nekvėpuoja, nevalgo, nejuda, jis taip pat nebegali kalbėti, svajoti, žaisti. Mirtis vaikui turi būti paaiškinama kaip negrįžtamas procesas, dėl to jokiu būdu nesakykite apie mirusį gyvūną (ar žmogų), kad jis miega, nes tada vaikas gali bijoti užmigti, gali neleisti miegoti tėvams, pastoviai eiti tikrinti, ar miegantys tėvai dar kvėpuoja.

Nuvykite į kapines. Kapinėse tikrai galite pradėti kalbą apie mirtį, papasakoti, kaip laidojami žmonės, kaip artimieji lanko ir prižiūri kapus, kam reikalingi antkapiai, kas ir kodėl ant jų būna parašyta.

Pasikalbėkite apie laidotuves. Jeigu miršta vaiko artimas žmogus, patartina vaikui sudalyvauti laidotuvėse. Tačiau prieš tai reikėtų vaikui paaiškinti, kas yra laidotuvės, kaip vyksta laidotuvių ritualas, kaip reikia elgtis šarvojimo salėje ir kapinėse, papasakoti, kad per laidotuves daugelis žmonių verkia ir tai yra normalu, nes jie liūdi dėl artimojo mirties.

Atsakykite į vaikų klausimus apie mirtį. Vaikai apie mirtį klausinėti pradeda labai anksti, dažnai dar nesusidūrę su artimųjų netektimi. Savo klausimais jie ieško gyvenimo prasmės, nori į kažką atsiremti ir gauti atsakymus, kurie garantuotų aiškumą ir saugumą. Būtinai atsakykite į šiuos klausimus, nes kitaip jie daugiau neišdrįs apie tai kalbėti. Į vaikų klausimus reikia atsakyti tiesiai, drąsiai ir nuoširdžiai. Pvz.: „Mama, kas bus, jeigu tu mirsi?“- klausia 6 metų mergaitė. „Na, aš tikrai dar nemirsiu...“- atsako mama. „Bet kažkada mirsi?“- nepasiduoda mergaitė. „Taip, mirsiu...“. „Tai tada aš liksiu viena?“- išsigąsta vaikas. „Ne, tu gyvensi su kitais suaugusiais. O su kuo norėtum gyventi?“- klausia mama. „Su tėte...O jeigu ir tėtė mirs? Na, tada gyvensiu su močiute ir seneliu, gal dar su krikšto mama, ir su teta...Su daug kuo galėčiau gyventi...“- nusiramina mergaitė.

Pasitelkite vaikų fantaziją ir vaizduotę. Paprašykite, kad vaikas papasakotų, kaip jis įsivaizduoja, kas būna po mirties. Pvz.: „Kur dabar yra mano mirusi močiutė?“- klausia 5 metų berniukas. „O kaip tu galvoji - kur ji?“- perklausia tėtė. „Na, man atrodo, ji dabar danguje, ji mus mato ir siunčia mums linkėjimus“. Kitas pvz.: „Kas bus, kai aš numirsiu? Ar mane gražiai palaidos?“- klausia 7 metų mergaitė. „Na, man atrodo, tu dar ilgai gyvensi...O kaip tu norėtum, kad tave palaidotų?“- klausia mama. „Kad būtų daug gėlių, grotų rami muzika, kad visi mano klasiokai man padainuotų. O aš iš dangaus viską matyčiau ir jiems pamojuočiau.“

Netektis...Kaip padėti vaikui ją išgyventi?

Kad ir kaip būtų liūdna ir sunku pripažinti- mūsų vaikai gyvenime patirs netekčių. Netektys gali būti labai įvairios: vieno iš tėvų ar abiejų mirtis, senelio (-ės) mirtis, brolio (sesers) mirtis, bendraklasio ar draugo mirtis, giminaičio, kaimyno, mokytojo, auklėtojo mirtis, augintinio mirtis. Bet kuri iš šių mirčių gali sukelti vaikui sunkius, kamuojančius jausmus: sielvartą, liūdesį, baimę, kaltę, pyktį, kančią, neviltį, bejėgiškumą...Vaikui vienam dažnai būna per sunku išbūti su šiais jausmais, todėl labai svarbu suaugusiojo palaikymas, supratimas, pagalba ir buvimas šalia.Taigi- kaip turi elgtis suaugę?

Nepalikite vaiko vieno. Labai dažnai po artimųjų mirties suaugę patys išgyvena didžiulę neviltį ir liūdesį, todėl vaikas tiesiog lieka pamirštas. Su vaiku būtina pasikalbėti, paaiškinti, kas atsitiko ir tiesiog būti kartu.

Leiskite vaikui išlieti jausmus. Mirus artimam žmogui normalu liūdėti ir verkti, todėl neraminkite vaiko, tegul išsiverkia ir išsiliūdi. Tose šeimose, kur po artimo žmogaus mirties šeimos nariai atvirai verkia, kalba apie liūdesį ir sielvartą- vaikai greičiau išgyvena gedulą, priima netektį ir su ja susitaiko. Taigi- nebėkite į kitą kambarį, jeigu pajusite, kad akyse kaupiasi ašaros- geriau paverkite kartu su vaiku.

Kalbėkitės apie praeitį. Paskatinkite vaiką papasakoti apie praeitį, kaip jis bendravo su žmogumi, kuris dabar mirė: ką jie veikdavo kartu, ar žaisdavo, ar būdavo, kad susipykdavo, kada džiaugdavosi, kur keliaudavo, kokie juokingi nutikimai jiems kartu nutiko, ar yra koks nors dalykas, už ką vaikas norėtų atsiprašyti mirusio žmogaus, ar yra kažkas, dėl ko vaikas pyksta ir pan. Lygiai taip pat pasidalinkite prisiminimais ir jūs patys.

Naudokite atsisveikinimo ritualus. Pasiūlykite vaikui parašyti atsisveikinimo laišką mirusiam žmogui, nupiešti piešinį, padaryti darbelį. Skraidinkite į dangų balionus su atsisveikinimo užrašais mirusiajam. Kartu su vaiku nueikite į bažnyčią pasimelsti, dalyvaukite mišiose. Nusiveskite vaiką į šarvojimo salę ir į laidotuves, nes būtent taip vaikas atsisveikina su mirusiuoju.

Pasitelkite pasakas, istorijas apie mirtį. Kartu su vaiku skaitykite arba pasakokite pasakas, istorijas apie mirtį. Papasakokite apie savo vaikystę ir jaunystę- kada ir kokias jums teko patirti netektis, kaip jūs su šia patirtimi tvarkėtės, kokius jausmus jautėte, kas jums tuo metu padėjo.

Leiskite vaikui žaisti. Neišsigąskite ir nedrauskite vaikui žaisti laidotuves- būtent per žaidimą vaikas išgyvena sunkius jausmus, susitaiko su netektimi. Žaisdamas vaikas gali užkasti lėles ar kitus žaislus smėlio dėžėje, gali pradėti verkti ar pykti.

Kuo mažiau suaugusieji stengsis mirtį ir sielvartą išstumti iš gyvenimo kasdienybės, kuo mažiau laikys tai tabu, tuo geriau vaikai susidoros su šia skaudžia patirtimi. Vaikai mažiau bijos, bus mažiau sutrikę, labiau pasitikės savimi ir aplinkiniais.

Straipsnis buvo išspausdintas žurnale „Mažylis“, 2008 m. Nr. 11

Spalio 29 dieną, eidamas 72-osius metus, po ilgos ir sunkios ligos mirė žymus lietuviškosios estrados dainininkas, 1968-ųjų metų „Vilniaus bokštų“ konkurso diplomantas, 2003-ųjų metų A. Šabaniausko premijos laureatas Eugenijus Ivanauskas (1941–2012).

Dainininko karjerą E.Ivanauskas pradėjo 1960 metais. Nuo 1966 m. pradėjo įrašinėti lietuvių kompozitorių dainas Lietuvos radijo įrašų studijoje. Didžiąją savo gyvenimo dalį dainavo duete su Lietuvos estrados primadona Nelly Paltiniene. Nuo 1967-ųjų iki 1982-ųjų duetas – Maestro A. Paltino vadovaujamo estradinio ansamblio „Kopų balsai“ „vizitinė kortelė“. Įrašytas į Lietuvos rekordų knygą, duetas – įstabaus sceninio ilgaamžiškumo, nelygstamos kultūros ir atsidavimo dainai pavyzdys. Duetas aktyviai koncertavo iki 2007 metų. Eugenijaus Ivanausko duetai su Nelly Paltiniene įrašyti keturiose vinilinėse plokštelėse, devyniose garsajuostėse ir septyniose kompaktinėse plokštelėse.

2006 m. jis dalyvavo tarptautiniame sakralinės muzikos ir labdaros projekte „Pax et Bonum“.

2008 metais pristatydamas pirmąją solinę E.Ivanausko kompaktinę plokštelę „Neužpūsk tu žvaigždės“ Arūnas Peškaitis OFM rašė: „Neprilygstamas, unikalus E. Ivanausko balsas. Jame – šiluma, gelmė, romantika. Jis užpildo erdves ir įsismelkia širdin. Beveik operinis stiprumas ir šansono stiliaus ideali pajauta. Balsas – vienintelis toks Lietuvoje. Gal ir Europoje... ...O 1968 metais Eugenijus Ivanauskas išpopuliarino garsiąją „Raudonąją rožę (A. Raudoniko „Lauksiu tavęs ateinant“). Su šia daina jis tapo „Vilniaus bokštų“ konkurso diplomantu, ši daina liko visų laikų lietuviškojo šansono hitu...“

Bernardinai.lt

Batų fabriko ceche. Aut. nežinomas. XX-a. 4 deš. Šiaulių Aušros muziejaus rinkinys.

Apsilankęs Šiauliuose, atidesnis pastebės, jog mieste likę nedaug senų, iki sovietmečio statytų pastatų. Nenuostabu, per Antrąjį pasaulinį karą Šiauliai smarkiai nukentėjo, 1944-aisiais, pasitraukus vokiečiams, sveiki liko tik du iš dešimties iki karo stovėjusių pastatų. Todėl kiekvienas išlikęs namas, stovįs tokioje istorinių tektoninių plokščių sandūroje, didelė laimė. Ypač jei jis priklausė šeimai, miestui turėjusiai didelės reikšmės. Kalbu apie vilą Vilniaus gatvėje 74 – šiauliečio pirklio, pramonininko, mecenato Chaimo Frenkelio (1857–1920) namus.

Viena iš nedaugelio secesinės architektūros Lietuvoje pavyzdžių vila buvo pastatyta 1908 metais. Šalia jos stovi baltas medinis namas, statytas dar anksčiau – apie 1887-uosius. Manoma, kad 1887–1889 metais statant odų apdirbimo fabriką čia kurį laiką gyveno pats Ch. Frenkelis, vėliau – fabriko meistrai. Visas vilos grožis atsiskleidžia žvelgiant iš kiemo pusės. Čia įrengta plati terasa, laiptai, nuo kurių atsiveria patrauklus vaizdas į prancūziško stiliaus parką, kuriame tryško, kaip manoma, pirmasis Šiaulių fontanas.

Iki 1940-ųjų vila buvo Chaimo ir Doros Frenkelių gyvenamasis namas. Ch. Frenkeliui 1920-aisiais mirus, jame apsigyveno jo sūnus Jokūbas Frenkelis. Atėjus sovietams, vila buvo nacionalizuota ir paversta karo ligonine, baltajame name įsikūrė ligoninės administracija. Ir tik 1993 metais pastatų kompleksas buvo grąžintas muziejui. Tuomet prasidėjo jo rekonstrukcija, galutinai pasibaigusi tik šiais metais. Vilos fasadą restauratoriai sutvarkė 1997-aisiais, o pirmieji lankytojai į muziejų užsuko 2000-aisiais. Nuo 2007-ųjų restauratoriai tvarkė baltąjį namą, ūkinį pastatą ir namo aplinką.

Jokūbas, Dora ir Chaimas Frenkeliai Šiauliuose apie 1893 m. Šiaulių Aušros muziejaus archyvas.

Kuo reikšminga Frenkelių šeima Šiauliams, o kartu ir visai Lietuvai? Atsakant į šį klausimą, visų pirma reikėtų priminti, kad Šiaulių istorija, kaip ir daugumos kitų Lietuvos miestų ir miestelių, glaudžiai susijusi su žydų bendruomene. 1909 metais net 56,4 procentai visų Šiaulių gyventojų sudarė žydai. Paprastai daugelis jų buvo amatininkai arba vadinamųjų laisvųjų profesijų atstovai. Ir Ch. Frenkelis karjerą Šiauliuose 1879-aisiais pradėjo kaip paprastas odų išdirbėjas. Būtent šis šuolis – nuo paprasto odininko iki vieno turtingiausių tuometinės Rusijos imperijos žmonių, vadovavusio fabrikams Šiauliuose ir Rygoje (1911-ųjų metų „Britannicos“ duomenimis, – vieniems didžiausių pasaulyje), labiausiai ir stebina.

Ch. Frenkelis gimė Ukmergėje, iš kurios yra kilę ar gyvenę nemažai garsių žydų kilmės asmenybių, tarp jų žydų apšvietos – Haskalos lyderis M. L. Lielenblumas. Nuo ketverių metų Chaimas mokėsi religinėje pradinėje žydų berniukų mokykloje (chederyje), vėliau tęsė mokslus Voložino žydų dvasinėje seminarijoje (ješivoje). Voložine jis sutiko odos išdirbėją vokietį, kuris paskatino Chaimą imtis šio amato. Būdamas 20-ties Chaimas grįžo į Ukmergę, kur kartu su broliu atidarė rauginimo ir išdirbimo dirbtuvę. 1879 metais, pardavęs broliui savo dalį, persikėlė į Šiaulius, kur pradėjo individualų verslą. Sąlygos jį įkurti tuomet buvo itin palankios: Šiaulių apylinkėse ūkininkai augino daug gyvulių, mieste šurmuliavo iš baudžiavos paleisti, darbo ieškantys žmonės, o Rusijos valdžia kaip tik apribojusi odų importą.

Verslas sekėsi, ir nedidelė dirbtuvė netrukus išaugo į didelį fabriką, eksportavusį odos dirbinius į Rusijos gilumą ir užsienį. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Chaimo Frenkelio fabrike jau dirbo apie 800 žmonių. 1905 metais Paryžiaus parodoje šio fabriko odos dirbiniai buvo apdovanoti aukso medaliu. Įdomumo dėlei: Ch. Frenkelio įmonė buvo pirmoji visoje imperijoje naudojusi specialią technologiją neperšlampamiems batų padams, vadintiems „raudonasiais“, gaminti. 1906-aisiais prie tėvo prisidėjo sūnus Jokūbas, Berlyne baigęs chemijos mokslus. Šiauliuose kilo vis daugiau Ch. Frenkeliui priklausančių pastatų, kuriuos jis aprūpindavo moderniausiais įrengimais. Būtent jis 1900-aisiais pirmasis Šiauliuose įsivedė elektrą ir telefoną bei išsigręžė artezinius šulinius.

Natūralų fabriko darbą ir plėtrą sutrikdė Pirmasis pasaulinis karas. Tuo laikotarpiu fabrikui teko visu pajėgumu dirbti dieną naktį, nes valdžia reikalavo kiek įmanoma didesnio skaičiaus odų kariuomenės reikmėms. Artėjant frontui, 1915-aisiais, caro kariuomenės vadovybės įsakymu, dalis fabriko įrenginių buvo išmontuoti ir išvežti į Rusijos gilumą. Ten pasitraukė ir Ch. Frenkelio šeima. 1917-ųjų spalio mėnesį į valdžią atėjus bolševikams, Frenkeliai išvyko į Vokietiją, kur Ch. Frenkelis po trejų metų iškeliavo amžinybėn.

Ch. Fren­ke­lio vi­la. Fo­tog­ra­fas: Ge­rar­das Bag­do­na­vi­čius (XX am­žiaus 4 de­šimt­me­tis).

Jei reikėtų išskirti porą bruožų, itin būdingų Ch. Frenkeliui, tai būtų jau minėtas jo sugebėjimas verslininkauti (nepaisant to, jog buvo savamokslis) ir rūpinimasis savo darbininkais. Prie fabriko jis įsteigė medicinos punktą, kuriame buvo nemokamai gydomi fabriko darbininkai ir jų šeimos, 1908-aisiais – priešgaisrinę komandą. 1907 metais Ch. Frenkelio iniciatyva medinė fabriko darbuotojų sinagoga buvo perstatyta į mūrinę, 1908-aisiais pastatyta religinė mokykla, kurioje mokėsi 300 berniukų, įsteigta senelių prieglauda ir kt. 1915-aisiais jis pastatydino mokyklą mergaitėms.

Po tėvo mirties fabriko reikalus paveldėjęs Ch. Frenkelio sūnus Jokūbas – ne mažiau nusipelnęs Šiauliams žmogus. 1915 metais kaizerinei Vokietijos armijai nuniokojus fabriko likučius, 1920-aisiais grįžęs į Lietuvą, jis, giminaičių padedamas, netruko jį atstatyti. Tiesa, kiek anksčiau į Lietuvą buvo grįžęs ir tėvas. Pamatęs nusiaubtą fabriką, jis bandė derėtis su Vokietijos vyriausybe dėl kompensacijos, tačiau nesėkmingai. Anot tarpukario lietuvių spaudos, Jokūbas Frenkelis buvo itin žydų ir lietuvių gerbiamas, labdarai atsidavęs žmogus. Už savo veiklą Lietuvai apdovanotas Vytauto Didžiojo II laipsnio medaliu. Nors daugumą laiko praleido Vokietijoje ir fabriką valdė per savo paskirtus direktorius, gyvai domėjosi jo aktualijomis, diegė technologines inovacijas.

Antrą didelį sukrėtimą fabrikas patyrė per Antrąjį pasaulinį karą. Jam baigiantis, vokiečiai fabriko pastatus apiplėšė arba susprogdino, darbininkus žydus išžudė. Daugelis Ch. Frenkelio pastatų stebuklingai išliko. Berniukų mokykloje dabar įsikūrę Šiaulių universiteto rūmai, Senelių prieglaudoje – Centriniai Šiaulių universiteto rūmai, Mergaičių gimnazijoje veikia Didždvario gimnazija, mūrinėje sinagogoje – Šv. Pijaus X kunigų brolija, Ch. Frenkelio viloje – istorinis kultūrinis centras. Tai bene geriausias likimas, koks galėjo juos ištikti. Kylant susidomėjimui pramoniniu paveldu, reikia tikėtis, bus sutvarkyti bent kai kurie buvusio fabriko pastatai. Sovietmečiu ir ypač pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais jie buvo smarkiai nuniokoti, ypač gamybinės patalpos.

Frenkelio odų fabriko Šiauliuose firminis ženklas 1906 m. Šiaulių Aušros muziejaus archyvas.

Frenkelio odų fabriko Šiauliuose meistrai. Jokūbas Frenkelis sėdi centre. Šiaulių Aušros muziejaus archyvas.

Frenkelio odų fabriko Šiauliuose gaisrininkai. Jokūbas Frenkelis sėdi centre. Šiaulių Aušros muziejaus archyvas.

Frenkelio odų fabriko Šiauliuose darbininkai sutinkant Lietuvos prezidentą. Jokūbas Frenkelis sėdi centre. Šiaulių Aušros muziejaus archyvas.

Frenkelio odų fabriko Šiauliuose griuvėsiai 1945 m. Stasio Ivanausko nuotrauka. Šiaulių Aušros muziejaus archyvas.

Frenkelio odų fabriko Šiauliuose griuvėsiai 1945 m. Stasio Ivanausko nuotrauka. Šiaulių Aušros muziejaus archyvas.

Buvęs Frenkelio odų fabrikas Šiauliuose. Rimanto Lazdyno nuotrauka. Šiaulių Aušros muziejaus archyvas.

Zigmas Vitkus

Šaltiniai: Aušra Pačkauskienė, Vytautas Toleikis. Kn. Garsūs Lietuvos žydai, Vilnius, 2008; 32 p.; Gyvoji krašto enciklopedija; www.grazitumano.lt, www.shtetl.lt

Tekstų ciklą „Bendra erdvė“ remia Atviros visuomenės pagalbos fondas (OSFL)

Mokslo metai eina vis tikryn. O aš – vis aukštyn – link Viešosios bibliotekos. Bet kaip nenoriai... Turbūt ir  jums teko susidurti su realybe, kad ten knygos per penkias minutes nepasiimsi – nueisi į vieną aukštą, į kitą, į tą kabinetą, į aną, ir pusę dienos jau išbraukei iš savo gyvenimo. Ar verta?

Kartais mintys (kaip Virdžinijos), kad Paskutiniojo teismo dieną apdovanoti mūsų nereikės, nes mes apdovanoti pomėgiu skaityti, guodžia, deja, tik kartais. Savaitei artėjant į pabaigą draugai planuoja ką veiks tas dvi trumpas laisvas (ne visų universitetų studentams) dienas. Bet mes to negalim, juk turime perskaityti bent penkias knygas. Ir vis dėlto pagalvojame, ar iš to mums kas nors liks? Draugai po septynių neatsakytų kvietimų daugiau nebekvies, kolokviumai baigsis, pažymiai priklausys ne nuo to ką perskaitėme, o kaip buvome nusiteikę rašydami.  Vakar F. Bakonas priminė, kad knygos turi būti mokslų rezultatai, o ne mokslai – knygų. Tai kodėl mums reikia skaityti daugiau, negu įmanoma...

Gerai, jūs esat stropios studentės, po paskaitos bėgate į biblioteką knygų, lenktyniaujate, kad tik gautumėte tai, ko reikės kitai paskaitai. Bet eidamos į biblioteką praeinate veidrodį. Kažin, ar dar liko jūsų kūno kalėjime bent lašas žmogaus, to, kuris džiaugiasi krintančiais spalvotais lapais, kuriam smagu, nes lauke dar šilta... Užsimetę ant pečių kuprinę, į ranką pasiėmę Maximos maišelį (kurio staiga prireikė knygoms, nes kuprinė nėra tas stebuklingas krepšys į kurį tilps viskas, ką dėsi), prakaituotos nuo bėgimo, riebaluotais plaukais (juk praustis nėra laiko – reikia skaityti), ir taip beveik kasdien. Taip kvaila kai jūsų galvos vos matosi per knygų kalną, kurio viduje mechaniškai skaitote, o širdyse pavydite tiems, kurie savaitgalį linksminsis, prieš kolį perskaitys kelias recenzijas ir (eilinį kartą) gaus geresnį pažymį. Kartą girdėjau, kad buvo tokia labai pavyzdinga mokinė, lankė visas pamokas, skaitė viską, ką liepė, kol galiausiai išprotėjo.

Kai bibliotekose prie nemokamai dalijamų knygų pamatai nepaimtus literatūros klasikų raštus, susimąstai, kas nutiko? Kodėl žmonės neskaito klasikos, o gal net nebesilanko bibliotekoje, jei nepastebi tokių grynuolių? Kai susirenki kiek tik gali panešti knygų ir įlipi į troleibusą, akivaizdžiai jauti užuojautą – vargšas vaikas, mokytoja uždavė daug perskaityti. Abejoju, ar kas  nors pagalvoja – o, kaip puiku, mergaitė mėgsta skaityti, ji šiek tiek senamadiška, bet galbūt įdomi. Juk jūs taip nepagalvotumėt, tiesa? O aš tikra kaupikė, ant palangių nėra vietos gėlėms, nes ten J. Jablonskio raštai, J. Avyžiaus „tuštėjimai“ ir t. t. Ciceronas kažkada pasakė, kad namai, kuriuose nėra knygų, panašūs į kūną be sielos. Bet nepasakė, kad tas knygas būtina perskaityti. Tad aš ir nemanau, kad kada nors jas perskaitysiu, juk visada bus kitų darbų, tariamai svarbesnių. Vis dėlto, kai kiti mato knygomis „dekoruotą“ kambarį, jautiesi aukščiau už juos, juk tu filologas, nors tik kartais širdimi, o dažniausiai (aplinka kalta) – išoriškai. Čia panašiai, kaip Beresnevičiaus snobai – besijaučiantys pranašesniais, nes turi pinigų nusipirkti naujausias (kartais ir geriausias) knygas. Skirtumas tas, kad aš jas pasiimu nemokamai.

– O tau rimtai įdomu skaityt tas nesąmones? Neužtenka, ką liepia, tai dar ir šiaip į namus tysi visokias senienas, – prisimenu pašaipų brolio balsą ir tada abejopas abejojimas dėl visko, kas čia išsakyta tik dar labiau padidėja, ir aš kaip tikra abejoklė ir toliau nežinau, tai ar verta skaityti viską, „ką reikia“? Ar verta rizikuoti, kad tas literatūros pomėgis gali virsti nekenčiama prievole? Ar išliks manyje kas nors iš tų per pusmetį perskaitytų, tiksliau – akim permestų, penkiasdešimties knygų?

Su savo pasvarstymais ir toliau bakoju[1] vis dar remontuojamu keliu į kalną, gal ten, kaip kokiam laimės žibury viskas paaiškės.

[1] Laisvalaikiu neskaitantiems D(abartinės )L(ietuvių) K(albos) Ž(odyno) paaiškinu, kad bakoti reiškia „sunkiai bristi, klampoti“.

Bernardinai.lt

Bernardinai.tv  tęsia laidas cikle Pokalbiai apie sveikatą.

Siūlome pokalbių ciklą su Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesoriumi, Vilniaus respublikinės universitetinės ligoninės Bendrosios chirurgijos centro vadovu Gintautu Brimu. Profesorius yra garsiausias bariatinės chirurgijos, padedančios žmonėms, sergantiems nutukimu, specialistas Lietuvoje, per aštuoneius merus atlikęs daugiau nei 900 šimtus operacijų šioje srityje.

Apie nutukimą ir jo keliamus pavojus vis garsiau skamba pavojaus varpai, tačiau pati mintis, kad čia gali padėti chirurgo intervencija,  vis dar atrodo egzotiška. Paprašytas papasakoti apie tai, kuo chirurgija gali padėti nutukusiems žmonėms, profesorius Brimas pasiūlė plačiau pakalbėti apie pačią nutukimo problemą ir vis dar gajus su ja susijusius mitus, pagalbos nutukusiems žmonėms galimybes bei apie šios ligos prevenciją.

Pirmojoje laidoje profesorius pasakoja apie tą kainą, kurią mums tenka gyventi už dabartinį komfortą, gyvenimo būdą, kai vis mažiau judame ir vis daugiau valgome.

Laukiame Jūsų atsiliepimų, naujų temų pasiūlymo - rašykite - andrius@bernardinai.lt

Ispanijos ministras pirmininkas Mariano Rajoy pirmadienį po susitikimo su savo kolega iš Italijos pareiškė, kad skolų ir recesijos slegiamai jo šaliai dar nereikia Europos finansinės pagalbos.

Italijos ir Ispanijos, kurių ekonomikos užima trečiąją ir ketvirtąją vietas euro zonoje, lyderiai susitiko aptarti, kada Madridui reikės, jeigu reikės, kreiptis pagalbos į Europos centrinį banką (ECB).

Kai kurie ekspertai būgštauja, kad jeigu Ispanijai tektų prašyti finansinės pagalbos, Italija būtų kita jos prašanti šalis, nes finansų rinkos kirstų per kitą silpniausią grandį, taip domino kaladėlių principu išversdamos silpniausias nares 17-os šalių euro zonoje.

Spaudos konferencijoje, kurioje dalyvavo ir Italijos premjeras Mario Monti (Marijus Montis), Ispanijos lyderis buvo paprašytas atsakyti į klausimą, ar įmanoma, kad Madridas prašys euro zonos pagalbos, taip pat ir iš ECB.

„Vyriausybė jos nereikalauja, nes supranta, jog šiuo metu, ginant Ispanijos žmonių interesus, tai nėra būtina“, - pareiškė jis.

Vis tik  M.Rajoy ir M.Moni sutarė, kad privaloma išsaugoti euro zoną ir stiprinti jos galias.

"Europa nestoja, Europa toliau juda į priekį ir tai ji daro, Ispanijai ir Italijai esant vieningesnėms nei kada nors anksčiau", - sakė 57-erių Ispanijos lyderis.

"Mūsų ryžtas išsaugoti eurą yra nepalaužiamas ir mes imsimės visų būtinų priemonių, kad užtikrintumėme jo stabilumą ir išlikimą", - pridūrė M. Rajoy.

Roma ir Madridas pakartojo savo įsipareigojimus Graikijai likti vieningos valiutos zonoje, pažymėjo jis.

Italija ir Ispanija išgyvena "gana sunkų Europos Sąjungos paauglystės laikotarpį", sakė M.Monti toje pačioje spaudos konferencijoje.

Socialdemokratų partijos lyderis Algirdas Butkevičius svarsto, kad kol Viktoras Uspaskichas ir Vytautas Gapšys yra įtariamieji Darbo partijos "juodosios buhalterijos" byloje, jie neturėtų dalyvauti formuojant Vyriausybę.

"Mes manome, kad kol vyksta teismas arba yra pareikšti kaltinimai, arba įtarimai, tai manau, kad turėtų būti susitarimas koalicijos daugumoje, kad tie žmonės negalėtų užimti atsakingų pareigų", - pirmadienį žurnalistams po Socialdemokratų partijos valdybos posėdžio sakė A.Butkevičius, atsakydamas, ar svarsto galimybę siūlyti V.Uspaskichui ir V.Gapšiui neužimti postų Vyriausybėje.

Pasak jo, tai turėtų galioti visų partijų politikams, kuriems yra pateikti kokie nors kaltinimai ar įtarimai.

A.Butkevičius tvirtino, kad socialdemokratai nekeičia pozicijos ir toliau svarstys galimybę sudaryti koaliciją su partija "Tvarka ir teisingumas" bei Darbo partija.

"Šiandien valdybos posėdyje sudarėme grupes, kurios ruoš Vyriausybinę programą, taip pat kita darbo grupė analizuos biudžeto projektą ir dar viena darbo grupė, kuri vykdys derybas tarp trijų partijų", - tvirtino A.Butkevičius.

Pasak jo, vadinamoji vaivorykštės koalicija su konservatoriais šiuo metu nesvarstoma, o dauguma partijos narių, jo nuomone, būtų prieš tokią koaliciją. A.Butkevičius teigė nėra sulaukęs dešiniųjų partijų siūlymo formuoti bendrą koaliciją.

"Kol kas mes iš konservatorių ir liberalų neturime jokių pasiūlymų ir mes nesiblaškome", - sakė socialdemokratų lyderis.

Pasibaigus antrajam Seimo rinkimų turui, Lietuvos socialdemokratų partijos, Darbo partijos ir partijos "Tvarka ir teisingumas" lyderiai sutarė, kad formuos naują valdančiąją koaliciją. Tačiau pirmadienį su prezidente Dalia Grybauskaite susitikęs A.Butkevičius sužinojo, kad valstybės vadovė nepritars koalicijai, kurioje bus "teisiamųjų suole sėdinti Darbo partija".

Darbo partija kaltinama, kad 2004-2006 metais dokumentuose nefiksavo apie 25 mln. litų pajamų ir apie 23 mln. išlaidų, susijusių su turtu, įsipareigojimais ar struktūros pasikeitimais.

Pirminiais Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenimis, naujame Seime didžiausią frakciją su 38 nariais turės Lietuvos socialdemokratų partija. Antra pagal narių skaičių turėtų būti Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų su 33 nariais, trečia - Darbo partijos frakcija su 29 nariais.

Partija "Tvarka ir teisingumas" naujame parlamente turės 11 vietų, Liberalų sąjūdis - dešimt, Lietuvos lenkų rinkimų akcija - aštuonis, partija "Drąsos kelias" - septynis, Valstiečių ir žaliųjų sąjunga - vieną vietą.