news archive 2012:11-05

Pasikvietusiam jį vaišių fariziejų vyresniajam Jėzus pasakė: 

„Keldamas pietus ar vakarienę, nekviesk nei savo draugų, nei brolių, nei pažįstamų, nei turtingų kaimynų, kad kartais jie savo ruožtu nepakviestų tavęs ir tau nebūtų atlyginta. Rengdamas vaišes, verčiau pasikviesk vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų, tai būsi palaimintas, nes jie neturi kuo atsilyginti ir tau bus atlyginta teisiųjų prisikėlime“.

Kiti skaitiniai: Fil 2, 1–4; Ps 131

Evangelijos skaitinį komentuoja ses. Onutė Petraškaitė, MVS

Šiame palyginime Jėzus mus kviečia visai priešingiems dalykams, negu šiandienos pasaulyje yra įprasta, negu esame įpratę elgtis. Jėzus kviečia neskubėti rinktis pačių geriausių vietų, mūsų manymu, šventėse ir puotose. Šiandienos žmonės tik ir stengiasi pakelti savo socialinį statusą, tapti turtingesni, pasirinkdami būti tam tikrose tinkamose vietose su jiems tinkamais žmonėmis, kad tik iš viso to sau naudos gavus ir išpešus, stengdamiesi kuo įmantriau pasipuošti, stengdamiesi vairuoti „teisingą“ automobilį. Žmonės, kviesdami į savo šventes, stengiasi, kad tik jiems po to būtų teisingai atlyginta, teisingai atmokėta.

Nežinau, ar dažnas susimąstome: ir dėl ko visa tai, ir kam mes stengiamės tuo patikti? Kam mes stengiamės padaryti įspūdį? Vietoje siekiamo prestižo, konkurencijos, gal geriau paieškoti vietų ir galimybių kuo ir kur mes galime pasitarnauti konkrečiam žmogui, savo tautai ir žmonijai. Jeigu Dievas panorės, kad tu tarnautum platesniam žmonių ratui, galbūt pakvies ir tave tarnauti aukštesnėje pozicijoje, vietoje ir panašiai. Be to, jeigu tu tarnauji žmogui nuoširdžiai ir su meile, tai bet kuri vieta  nėra žeminanti, bet yra dovana ir galimybė pirmiausia tau pačiam, o po to ir artimui dovanota Viešpaties.

Kitas dalykas Jėzus primena neieškoti garbės ir puikybės, nes Dangaus karalystėje statusas ar kažkokia pozicija nėra svarbi, tarnystė iš meilės yra kur kas svarbesnė. Taip pat Jėzus primena šeimininkui nekviesti vien tik privilegijuotų, išrinktų žmonių, bet prisiminti ir tuos, kurie yra „už visuomenės ribos“, jaučiasi nuskriausti, paniekinti, atmesti. Atrodo, kam šeimininkui reikia tokių apskurėlių, nusmurgusių žmogelių,  deja, nors ir kaip būtų gaila, visi mes tokie esame, nes visi stokojame Jo malonės. Jėzus primena labai paprastai ir žmogiškai, kad jie kviečiami tam, kad nebūtų atsilyginta. Dievo malonės negalima nusipelnyti nėra, ji dovanojama veltui tam, kas jos trokšta ir ieško.

Tas šeimininkas yra mūsų dangiškasis Tėvas, kuris kiekvieną iš mūsų kviečia į savo dangiškąjį pokylį dangaus karalystėje. Kokie mes į jį eisime, kokie stengsimės ateiti, priklausys nuo mūsų pačių, nuo mūsų bendradarbiavimo su Jo malone. Jis yra tas šeimininkas, kuris kviečia kiekvieną iš mūsų. Jis atsilygins nei daug nei mažai - atidavęs savo Sūnų ant kryžiaus iš meilės mums, pakvies mus į savo dangiškąjį pokylį, kurio vaisių jau dabar galime paragauti priimdami Jėzų Eucharistijoje, kurioje Jis pasiliko.

Bernardinai.lt        

Evangelijos komentarų archyvas

Šventasis Raštas internete lietuviškai

Švęsdami Tikėjimo metus, kuriuos spalio 11 d. iškilmingai pradėjo viso pasaulio katalikai, paprašėme Šventojo Tėvo atstovo Lietuvai arkivyskupo Luigi Bonazzi pasidalinti mintimis apie tai, kas paskatino Bažnyčią paskelbti šią iniciatyvą ir kaip Lietuvos katalikų bendruomenė galėtų geriausiai pasinaudoti šiuo, anot popiežiaus Benedikto XVI, išskirtinės „malonės laiku“.     

Neseniai pradėjome Tikėjimo metus, kurie sutampa su Vatikano II Susirinkimo 50-mečiu. Kas sieja šiuos du įvykius? Ką atsakytumėte tiems, kurie abejoja Susirinkimo svarba?

Kaip gerai matome iš šia proga paskelbto popiežiaus apaštalinio laiško Porta Fidei (Tikėjimo vartai), Tikėjimo metai toliau tęsia Vatikano II Susirinkimo pradėtą vagą, seka pėdomis tų, kurie Susirinkimą pradėjo ir užbaigė, ir tų, kurie jo sprendimus pritaikė Bažnyčioje ir pasaulyje: tai – popiežiai Paulius VI ir Jonas Paulius II. Dėl šios priežasties išties reikšminga, kad Tikėjimo metai prasidėjo būtent spalio 11 d., kai šventėme Susirinkimo atidarymo 50-ąsias metines, o liturgijoje minėjome palaimintąjį Joną XXIII, popiežių, kuris su tikro pranašo drąsa Susirinkimą sušaukė ir pradėjo.

Kai popiežius Jonas XXIII sušaukė Vatikano II Susirinkimą, tuo metu Bažnyčios kelyje nebuvo jokių ypatingų tikėjimo klaidų, kurias būtų reikėję koreguoti ar pasmerkti, nebuvo iškilusių specifinių doktrinos ar disciplinos klausimų, kuriuos būtų reikėję aiškintis. Tad kam šaukti Susirinkimą? Tai paaiškino pats popiežius Jonas XXIII savo ramaus aiškumo įžanginėje kalboje, sakydamas: „Be galo svarbu šiam Ekumeniniam Susirinkimui, kad šventasis krikščioniškojo tikėjimo paveldas būtų išsaugotas ir mokomas kuo efektyviau. (...) Tad pagrindinis šio Susirinkimo tikslas nėra diskutuoti viena ar kita doktrinos tema... Tam nereikalingas Susirinkimas... Reikia, kad ši doktrina, tikra ir nekintanti, į kurią reikia ištikimai atsižvelgti, būtų giliau suprasta ir pateikta tokiu būdu, kuris atitiktų mūsų laikmečio poreikius“ (AAS 54 [1962], 790.791–792. Vertimas mūsų – red.past.).

Popiežius troško, kad Bažnyčia kalbėtų pasauliui – kuris labai sparčiai keitėsi – „nauju“ būdu, įtaigiau, tačiau išlaikydama nepaliestą amžinąjį turinį, nedarydama nuolaidų ar kompromisų, kad šiam mūsų pasauliui, linkusiam tolti nuo Dievo, pateiktų visą Evangelijos didybę ir tyrumą (plg. Benedikto XVI kalėdinę kalbą Romos kurijai 2005 gruodžio 22 d.).

Popiežiaus Benedikto XVI norėti Tikėjimo metai yra ypatingas malonės laikas, duotas visai Bažnyčiai baigti tai, ką Susirinkimo tėvai, Šventosios Dvasios raginami, puoselėjo širdyje: troškimą, kad visi galėtų pažinti Evangeliją ir sutikti Viešpatį Jėzų, kaip kelią, tiesą ir gyvenimą.

Tiems, kurie abejoja Susirinkimo svarba, norėčiau priminti žodžius, kuriuos parašė prie trečiojo tūkstantmečio slenksčio palaimintasis popiežius Jonas Paulius II savo apašaliniame laiške Novo Millennio Ineunte, kuris, man atrodo, yra tarsi jo dvasinis testamentas: „Kaip niekada jaučiu pareigą įvardyti Susirinkimą kaip didžiulę malonę, praturtinusią Bažnyčią XX amžiuje: jis yra mums patikimas kompasas prasidedančio naujo amžiaus kelyje“ (n. 57).

Tai labai stiprūs žodžiai, į kuriuos turime rimtai atsižvelgti.

Kokių privalumų atnešė Vatikano II Susirinkimas? Norėčiau pacituoti, kalbant šia tema, Tarptautinės teologų komisijos dokumentą apie „Teoglogiją šiandien“, kuris buvo išplatintas balandžio mėnesį. Dokumente tarp kitko teigiama: „Laikotarpis po Vatikano II Susirinkimo katalikų teologijai buvo itin vaisingas. Teologijoje pasigirdo naujų balsų, pirmiausia pasauliečių ir moterų, radosi naujų teologijų, kilusių iš naujų kultūrinių kontekstų, pirmiausia Lotynų Amerikos, Afrikos ir Azijos; naujų apmąstymo temų, kaip antai taikos, išlaisvinimo, ekologijos ir bioetikos; ankstesnių temų gilesnį traktavimą paskatinto atsinaujinimas Biblijos, liturgijos, patristikos ir viduramžių studijų srityse; atsivėrė naujos apmąstymo prieigos, kaip antai ekumeninis, tarpreliginis ir tarpkultūrinis dialogas. Tai iš pagrindų teigiami poslinkiai” (Bažnyčios žinios Nr. 4 (382) 2012.

Visa tai yra Vatikano II Susirinkimo vaisiai, kurie dar turės sunokti.

Gyvename didžiulių kultūrinių ir socialinių pokyčių laikais. Bažnyčia ir krikščionys visame pasaulyje atsidūrė visiškai naujame etape, kupiname naujų iššūkių...

Be jokios abejonės, gyvename didžių pokyčių ir sekuliarizacijos laikais. Atrodo, kad mūsų laikmečio žmonių dvasią labiausiai veikia individualizmo ir reliatyvizmo kultūra.

Individualizmas skatina pabrėžti troškimus ir pasirinkimo laisvę, savirealizaciją, savęs patenkinimą, aukština teises ir užmiršta pareigas. Individualizmo persmelktas asmuo nesugeba išsaugoti šeimyninių, visuomeninių ir bažnytinių santykių; besivadovaudamas principu „garbinu tave, manasis aš“ nuolat siekia asmeninės sėkmės, net ir pakenkdamas kitiems.

Reliatyvizmas yra ideologija, teigianti, kad neegzistuoja nieko absoliutaus ir nekintamo, – viskas yra „reliatyvu“, tai yra priklauso nuo žmonių, laiko, vietos, konkrečių situacijų, asmens laisvės. Tai yra: nėra gero ir blogo, tai, kas neteisinga ir bloga, gali virsti gėriu, atsižvelgiant į konkrečią epochą, aplinkybes ir ypač laisvą žmogaus sprendimą.

Nėra sunku suprasti, kad individualistinė kultūra gimdo reliatyvizmą, o reliatyvistinė kultūra skatina vis didesnį individualizmą. Pasekmės labai blogos. Išties, kai netenkame atskaitos taško – absoliučios tiesos, kuri būtų visiems akivaizdi ir kurią visi būtų kviečiami pripažinti, tuomet žmogus nuolat linksta suabsoliutinti ką nors kita: patį save, mokslą, ideologiją, grupę. Jeigu Dievo nėra, kiekvienas individas, kiekvienas mokslas, kiekviena grupė gali savintis pretenziją būti dievu, turėti tiesą ir būti visų dalykų matas. Vienoje reklamoje kartą pasirodė užrašas: „Viskas reliatyvu, išskyrus mane!“

Toks kultūrinis klimatas, deja, neišvengiamai neigiamai veikia ir Bažnyčią. Ruošiantis Vyskupų Sinodui apie naująjį evangelizavimą, visuose žemynuose buvo atliktas tyrimas, kuris išryškino keletą aspektų: pavyzdžiui, teigiama, kad tikėjimas išgyvenamas labai pasyviai ir privačiai, atsisakoma jį ugdyti, juntamas stiprus atotrūkis tarp tikėjimo ir gyvenimo. Dėl tokios situacijos, deja, dažai sutinkame krikščionių, kurie nebepažįsta pagrindinių savo katalikiško tikėjimo tiesų branduolio – Tikėjimo išpažinimo; kai kuriose šalyse vangi, jeigu ne visiškai išnykusi tikėjimo praktika.

Ką daryti tokiame kontekste? Kaip galvojama eiti į priekį? Kaip Bažnyčia siūlo stiprinti žmonių krikščioniškąją tapatybę?

Man atrodo, kad „žodis“, kurį šiandien Šventoji Dvasia šnabžda Bažnyčiai į ausį, norėdama, kad ji išgirstų (plg. Apr 2, 7) yra – „tikėjimas“. Tai yra pasitikėjimas Dievu, Dievo pirmumas. Išgirsdamas ir aiškindamas šį „žodį“, popiežius Benediktas pakvietė Bažnyčią išgyventi Tikėjimo metus, kad atsinaujintų kiekvieno tikinčiojo entuziazmas tikėti Jėzumi Kristumi.

Mums pasiūlyta nauja malonės patirtis, gaivinanti ir perkeičianti, kurią savo

EPA nuotrauka

pirmojoje katechezėje apie tikėjimą popiežius Benediktas XVI pristatė tokiu jautriu tonu: „Vatikano II Susirinkimo atidarymo 50 metų sukaktis – tai svarbi proga grįžti prie Dievo, pagilinti savo tikėjimą ir drąsiau juo gyventi, sutvirtinti savo priklausymą Bažnyčiai, „žmogiškumo mokytojai“, kuri skelbdama Žodį, švęsdama sakramentus ir artimo meilės darbus, veda sutikti ir pažinti Kristų, tikrą Dievą ir tikrą žmogų. Tai Susitikimas ne su idėja ar gyvenimo projektu, bet su gyvu Asmeniu, kuris iš esmės perkeičia mus, atskleisdamas mums tikrąją mūsų Dievo vaikų tapatybę. Susitikimas su Kristumi atnaujina mūsų žmogiškuosius santykius, diena iš dienos kreipdamas juos didesnio solidarumo ir broliškumo link, meilės logikoje. Tikėti Viešpačiu nėra faktas, dominantis vien mūsų protą, intelektinio pažinimo sferą, tai – pokytis, kuris įtraukia visą gyvenimą, visą mūsų asmenį: jausmus, širdį, protą, valią, kūniškumą, emocijas, santykius su kitais. Tikėjimas pakeičia tikrai viską mumyse ir mums, visu aiškumu atskleidžia mūsų laukiantį likimą, tiesą apie mūsų pašaukimą istorijoje, gyvenimo prasmę, skonį būti piligrimu, keliaujančiu Dangaus tėvynės link“ (2012 m. spalio 17 d.).

Manau, kasdien turime atnaujinti suvokimą, kad gyvename ypatingos malonės laiku, malonės, kurią Viešpats teikia savo Bažnyčiai. Negalime rizikuoti ją prarasti.

Tai nėra lengvas uždavinys, juk žmonės yra natūraliai linkę tapatintis su tuo, ką galvoja dauguma.

Tai tiesa. Krikščionys nėra dauguma ir niekada ja nebuvo. Tačiau jeigu žmogus yra tikras krikščionis, tampa žemės druska ir pasaulio šviesa (plg. Mt 5, 13–14), tampa raugu, kuris iškelia visą tešlą (plg. Mt 13, 33). Svarbu, kad druska neprarastų sūrumo, o šviesa nebūtų laikoma kažkur paslėpta. Nėra svarbu skaičius, svarbu būti raugu.

Gerai žinomas sociologinis dėsnis teigia, kad istoriją keičia ne masės, o nedidelės grupės, vienijamos stiprių idealų. Taip nutiko ankstyvajai Bažnyčiai. Viskas prasidėjo nuo mažos grupelės: 12 apaštalų su Motina Marija. Vienintelis jų garantas buvo Jėzaus pasakytas pažadas: „Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20). Pažadas, kuris privertė šv. Paulių sušukti: „Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?!” (Rom 8, 31).

Turime būti ne su kažin kokia ten dauguma, bet su Dievu. O Dieve –  mylėti tuos, kuriuos Dievas myli: kiekvieną vyrą ir moterį, gyvenančius šiame pasaulyje.

Viena didi mūsų laikų tikėjimo liudytoja Chiara Lubich yra pasakiusi: „Jeigu net ir mažas skaičius žmonių būtų tikri Dievo, esančio artimajame, tarnai, greitai pasaulis priklausytų Kristui.“ Kas tiki, tą įkvepia ši viltis – dorybė, būtinai reikalinga norint kurti dabartį ir ateitį, dorybė, kurios, deja, dažnai pritrūksta. Dėl to popiežius Benediktas XVI pirmąją savo encikliką paskyręs meilei (Deus Caritas est), antrąją dedikavo vilties temai (Spe salvi).

Kaip trumpai apibūdintumėte naujosios evangelizacijos esmę?

Kalbant paprastai, naujoji evangelizacija – kurios vykdytojais kviečiami būti Bažnyčia ir kiekvienas krikščionis – yra įsipareigojimas su nauju įkarščiu ir ypač gyvenimo liudijimu, skelbti, kad yra Dievas, kad jis įėjo į mūsų istoriją, kad kalbėjo mums, mus pažįsta, yra su mumis. Ir kad šis Dievas, kuris yra su mumis, yra mylintis Dievas, nes Jėzus Kristus kentėjo su mumis iki mirties ir prisikėlė.

Šis skelbimas yra būtinas ir skubiai reikalingas. Išties gyvename laiku, kai iškilo pavojus, jog tikėjimas plačiose pasaulio srityse gali užgesti tarsi nekurstoma liepsna. Todėl yra svarbu, kad – vėl aiškiai – būtų matoma, jog Dievas dalyvauja, žvelgia į mus, atsiliepia mums. Ir kad priešingu atveju žmogus praranda savo pamatinį orumą ir tai, kas daro didžią žmoniją ir jos istoriją.

Turime būti ne su kažin kokia ten dauguma, bet su Dievu.

Tačiau kaip palaikyti ar pažadinti klausimą apie Dievą? Klausimas apie Dievą pažadinamas per Susitikimą su tais, kurie turi tikėjimo dovaną, kas turi gyvybišką santykį su Viešpačiu. Dievas pažįstamas per vyrus ir moteris, kurie Jį pažįsta: kelias pas Jį konkrečiai veda per tuos, kurie yra Jį sutikę.

Tad šiais Tikėjimo metais esame kviečiami skaidriai paliudyti, koks svarbus yra Dievo klausimas kiekviename mąstymo ir veiklos bare. Šiuolaikiniam žmogui reikia savo akimis matyti ir ranka paliesti kaip kiekvienoje jo gyvenimo sferoje – šeimoje, darbe, politikoje, ekonomikoje... – viskas keičiasi su Dievu arba be Jo.

Ko norėtumėte palinkėti Lietuvos katalikų bendruomenei šia proga?

Kaip popiežiaus atstovas trokštu Lietuvos katalikų bendruomenei palinkėti to, ko Benediktas XVI linkėjo visai Katalikų Bažnyčiai: „Kelias, kurį nueisime šiais metais, teaugina mūsų tikėjimą ir meilę Kristui, kad išmoktume gyventi savo kasdieniuose pasirinkimuose ir veiksmuose gerą ir gražų Evangelijos gyvenimą.“

Kad šis linkėjimas taptų džiugia asmenine patirtimi ir kadangi tikėjimas yra visada visiems atvira dovana (plg. Apd 14, 27), norėčiau pirmiausia raginti nepaliaujamai „prašyti“ šios dovanos. Turime kasdien melstis su pasitikėjimu prašydami brangios tikėjimo dovanos.

Paskui reikia giliau pažinti mūsų tikėjimo turinį, tai yra, tiesas, kuriomis tikime. Popiežius mus tam ragina: „Intensyviau apmąstykime tikėjimą, kad visiems į Kristų tikintiesiems padėtume sąmoningiau ir tvirčiau pritarti Evangelijai, ypač gilių permainų valandą, kurią kaip tik dabar išgyvena žmonija“ (Tikėjimo vartai 8).

Tikėjimo metai išties gali tapti vertinga proga dar kartą paimti į rankas pamatinius tekstus, kuriuose surinktas ir saugomas Bažnyčios tikėjimas: visų pirma Dievo Žodis, užrašytas Biblijoje, paskui – Vatikano II Susirinkimo dokumentai ir brangus to Susirinkimo vaisius – Katalikų Bažnyčios katekizmas, išleistas prieš 20 metų. Manau, kad kiekvienas turėtų suformuluoti sau konkretų tikslą ir pasistengti jį pasiekti. Pavyzdžiui, pasiryžti: šiais metais geriau susipažinsiu su Evangelija pagal Matą arba apaštalo Pauliaus laiškais, arba, pereinant prie Vatikano II Susirinkimo tekstų, dogminę konstituciją Dei Verbum apie dieviškąjį Apreiškimą ir pan.

Kokius pamatinius tikėjimo dalykus, Jūsų nuomone, derėtų sustiprinti?

Šiuo klausimu kviečiu pirmiausia įsiklausyti į gaires, kurias pateikė Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija bei pavieniai vyskupai savo vyskupijose.

Man atrodo, kad derėtų sustiprinti visa tai, kas gali auginti mūsų tikėjimą prisikėlusiu Jėzumi, gyvu ir esančiu tarp mūsų. Reikia sustiprinti visa tai, kas padeda mums atrasti tikėjimo džiaugsmą ir Susigrąžinti entuziazmą tikėjimą perduoti kitiems. Šia tema norėčiau pasiūlyti keletą pasvarstymų ir praktinių gairių. Kur šiandien randame Jėzų?

- Atnaujinti tikėjimą Eucharistija. Apaštaliniame laiške „Tikėjimo vartai“ popiežius Benediktas XVI mums pasakė, kad Tikėjimo metai bus „puiki proga intensyviau švęsti tikėjimą liturgijoje, pirmiausia Eucharistijoje, kuri „yra viršūnė, į kurią krypsta Bažnyčios veikla, ir kartu šaltinis, iš kurio plaukia visa jos stiprybė“.(n.9).

Mes tikime, kad Jėzus realiai yra kunigo konsekruotoje duonoje ir vyne: „imkite ir valgykite, tai yra mano Kūnas“ (Mt 26, 26). Kaip galime auginti savo tikėjimą realiu Jėzaus buvimu Švenčiausiajame Sakramente? Be abejo, geriau susikaupdami ir išlaikydami tylą bažnyčioje. Tačiau ir gyviau bei aktyviau, bet ir labiau susitelkę bei pamaldžiau nusiteikę dalyvaudami sekmadienio Mišiose.

Eidami aplankyti kokio nors svarbaus žmogaus, vizitui gerai pasiruošiame. Panašiai, netgi daug geriau, turėtume elgtis eidami į bažnyčią. Švenčiausiojo Sakramento aplankymas šiais metais turėtų tapti daug dažnesnis ir nuolatinis. Klebonai turėtų geriau paruošti ir prižiūrėti visos bendruomenės eucharistinės adoracijos momentus.

Kas menkai tiki Jėzumi, esančiu Eucharistijoje, į bažnyčią įžengia tarsi į turgų, nesiliaudamas kalbėti, nesusitelkdamas pagarbioj tyloj. Per daug dažnai bažnyčioje susiduriame su išsiblaškiusiais žmonėmis, kurie nesuvokia, kad stovi akivaizdoje Visagalio, tapusio mums duona, laukiančio mūsų tyloje ir trokštančio kalbėti mums intymiausioje mūsų širdies gelmėje.

- Atnaujinti tikėjimą Jėzaus buvimu artimajame. Jėzus yra mūsų broliuose, ypač pačiuose mažiausiuose. Laiške „Tikėjimo vartai“ popiežius rašo: „Prašančiuosiuose mūsų meilės tikėjimas leidžia atpažinti prisikėlusio Viešpaties veidą: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40): šie jo žodžiai yra niekada neužmirštinas įspėjimas ir nuolatinis kvietimas grąžinti meilę, kuria jis mumis rūpinasi. Būtent tikėjimas įgalina pažinti Kristų, o jo paties meilė akina padėti jam kaskart, kai jis mūsų gyvenimo kelyje tampa mūsų artimu“ (n.14).

Šiais žodžiais Benediktas XVI primena, kad tas pats Jėzus, kuris pasakė: „Tai yra mano kūnas“, taip pat tvirtino: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40), – tiesą, kurią vėliau primins tam Pauliui, kuris persekiojo krikščionis, klausdamas: „Sauliau, Sauliau, kodėl mane persekioji?“ (Apd 22, 7). Turime tikėti, kad Jėzus yra kiekviename žmoguje. Tad jeigu pamaldžiai elgiamės Švenčiausiojo Sakramento akivaizdoje, su didžiausia pagarba turime elgtis ir su savo artimu.

Šiais Tikėjimo metais įsipareigokime aplankyti ligonius, senelius, galiausiai kalinius, didesnį dėmesį parodyti vargšams. Turėtume į visus žvelgti taip kaip į Jėzų, ir elgtis su jais su tokia pačia pagarba, kokią rodome Eucharistijai. Juk tai tas pats Jėzus!

Kas netiki, kad Jėzus yra artimajame, patenka į pavojų elgtis su kitais arogantiškai ir paniekinamai, teisti juos ir pasmerkti, pamiršdamas griežtą Jėzaus įspėjimą: „Jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme. Kas sako savo broliui: 'Pusgalvi!', turės stoti prieš aukščiausiojo teismo tarybą. O kas sako: 'Beproti!', tas smerktinas į pragaro ugnį“ (Mt 5, 22). Gal ne visada gerai suvokiame, koks svarbus yra šis Jėzaus buvimas! Pasistenkime jį atrasti šiais Tikėjimo metais.

- Atnaujinti tikėjimą Jėzaus buvimu hierarchijoje, tai yra vyskupų asmenyje, kurie yra duoti mums kaip bendruomenės vadovai, nes Jėzus yra pasakęs: „Kas jūsų klauso, manęs klauso“ (Lk 10, 16). Vėl „Tikėjimo vartuose“ skaitome: „Akinami tikėjimo, mokiniai sukūrė pirmąją bendruomenę, Susibūrusią apie apaštalų mokymą“ (n.13).

Turėtume į visus žvelgti taip kaip į Jėzų, ir elgtis su jais su tokia pačia pagarba, kokią rodome Eucharistijai. Juk tai tas pats Jėzus!

Jėzaus buvimas hierarchijoje yra tikėjimo tiesa. Šiais metais turės augti pagarba mūsų vyskupams. Žinoma, taip pat ir jie yra žmonės, gali klysti, tačiau mes neturime teisės nerodyti jiems pagarbos, pavyzdžiui, blogai apie juos atsiliepdami. Visada turime teisę, o kartais ir pareigą atkreipti jų dėmesį į visa tai, kas mums neatrodo gera ir teisinga, tačiau visada pastabą dera išsakyti su didžiausia pagarba, užuot pasidavus norui kritikuoti!

O jeigu nutiktų taip, kad vyskupas prašo ko nors, kas mums neatrodo teisinga (turiu galvoje, pavyzdžiui, kunigus, kurie gal nenorėtų sutikti su paskyrimu ar pavedimu), turime visada prisiminti, jog niekada nesuklysime paklusdami, ir kad paklūstame ne kažkam, kas kyla iš žmogaus, bet galiausiai Dievo prašymui. Tikėjimas ragina mus visada daug melstis už vyskupus, kad jie visada turėtų šviesos ir įžvalgos malonę.

Kas netiki, jog Jėzus yra Apaštalų įpėdiniuose, eina savo keliu ir nors galvoja, kad daro gera, iš tikrųjų gali padalyti bendruomenę, suskaldyti Kristaus Kūną.

- Atnaujinti tikėjimą Jėzaus buvimu Žodyje. „Tai Dievo žodis“, „Girdėjome Viešpaties žodį“ iškilmingai paskelbiama perskaičius Šventojo Rašto skaitinius. Tikėti Jėzaus Žodžiu reiškia skaityti jį atidžiai, apmąstyti ir įgyvendinti.

Gyvenimas Žodžiu tuomet tampa gyvenimu Jėzumi. Mūsų mentalitetas keičiasi ir pamažu išmokstame atsispirti pasaulio mąstymui, išmokstame turėti Jėzaus mentalitetą. Tokiu būdu mūsų gyvenimas evangelizuojamas, tampa gyva, išgyventa Evangelija, kuri kalba.

Šiais Tikėjimo metais raginu skaityti Bibliją šeimoje. Bet nepasitenkinkime vien skaitymu. Reikia paskui padėti vieni kitiems pasiekti, kad Biblija taptų gyvenimu, pasakodami vienas kitam išgyventas patirtis.

- Atnaujinti tikėjimą Jėzaus buvimu mumyse. „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime (Jn 14, 23). Jėzus, pati Trejybė, būna mumyse, jei gyvename Žodžiu. Tas subtilus balsas, kurį girdime ir kuris mums sako: „daryk tai, nedaryk šito, tai yra gerai, šitai – blogai“, yra paties Jėzaus balsas, kuriam turime paklusti.

Šv. Augustinas šį Jėzaus balsą vadino „vidiniu Mokytoju“. Sekti mūsų sąžinės balsu, kai mumyse gyvas teisingas troškimas gyventi Dievo Žodžiu, reiškia sekti Jėzaus balsu. Be abejo, reikalingas budrumas ir gebėjimas gerai atskirti Jėzaus balsą mumyse nuo mūsų kaprizų, Jėzaus Žodžius nuo mūsų žodžių. Tam reikalinga tam tikra treniruotė, tam tikra praktika palaikyti pokalbį su Jėzumi nuolat artimai bendraujant.

Šiais Tikėjimo metais išmokime širdies maldos, įpraskime, jei lig šiol to nedarėme, kartoti paprastus kreipinius, kurie padeda mums kiekvieną akimirką ir pačiomis įvairiausiomis aplinkybėmis palaikyti ryšį su Jėzumi. Keletas pavyzdžių: „Jėzau, tai darau dėl Tavęs“; „Aukoju Tau šį veiksmą“, „Priimk šią auką“, „Pasigailėk manęs nusidėjėlio“, „Viešpatie, padėk man“, „Viešpatie, gelbėk mane“. „Myliu tave“, „Neapleisk manęs“, „Teesie tavo valia“.

„Jei to nori Tu, ir aš to noriu“ – šį moto dažnai kartodavo palaimintoji Chiara Luce, aštuoniolikmetė italė, mirusi po 2 metų siaubingų skausmų. „Jei to nori Tu, ir aš to noriu“ gali tapti moto, suteikiančiu kryptį ir mums, keliaujantiems per šiuos Tikėjimo metus ir visada.

Išties gerų Tikėjimo metų!

Parengė Saulena Žiugždaitė

Bernardinai.lt

Lapkričio 5 d. minimi Elzbieta ir Zacharijas (I a.), Jono Krikštytojo tėvai. Viskas, ką tikro apie juos žinome, užrašyta Evangelijos pagal Luką pirmame skyriuje:

„Judėjos karaliaus Erodo dienomis gyveno kunigas, vardu Zacharijas, iš Abijo skyriaus. Jis turėjo žmoną, vardu Elzbieta, iš Aarono vaikaičių. Abu jie buvo teisūs Dievo akyse ir nepriekaištingai vykdė visus Viešpaties įsakymus bei nuostatus. Juodu neturėjo vaikų, nes Elzbieta buvo nevaisinga ir abu sulaukę senyvo amžiaus.

Kartą Zacharijas ėjo pagal skyriaus eilę Dievo tarnystės pareigas, ir, pagal kunigų paprotį, burtu teko jam įžengti į Viešpaties šventovės vidų ir aukoti smilkalus.  Smilkymo valandą lauke meldėsi visa tauta.

 Tuomet jam pasirodė Viešpaties angelas, stovintis smilkalų aukuro dešinėje. Pamatęs jį, Zacharijas sumišo, ir išgąstis pagavo jį.  Bet angelas jam tarė: „Nebijok, Zacharijau, tavo prašymas išklausytas. Tavo žmona Elzbieta pagimdys tau sūnų, o tu jį praminsi Jonu.  Tau bus džiaugsmas ir paguoda, ir daugelis džiaugsis jo gimimu, nes jis bus didis Viešpaties akyse. Jis negers vyno ir jokių svaigalų. Iš pat motinos įsčių jis bus kupinas Šventosios Dvasios ir daugybę Izraelio sūnų atvers į Viešpatį, jų Dievą. Su Elijo dvasia ir galybe jis žengs pirma Viešpaties, kreipdamas tėvų širdis į vaikus ir įkvėpdamas neklusniems teisiųjų nusiteikimą, kad prirengtų Viešpačiui tobulą tautą“.

Tada Zacharijas tarė angelui: „Kaip aš tai patirsiu? Aš gi jau senis, ir mano žmona nebejauna“. Angelas jam atsakė: „Aš esu Gabrielius, stovintis Dievo akivaizdoje. Esu atsiųstas kalbėti su tavimi ir pranešti tau šią linksmą žinią. Štai tu tapsi nebylys ir negalėsi kalbėti iki tos dienos, kurią tai įvyks, nes nepatikėjai mano žodžiais, kurie išsipildys savo metu“. Tuo tarpu žmonės laukė Zacharijo ir stebėjosi, kad jis taip ilgai užtrunka šventykloje. Išėjęs jis negalėjo prakalbėti, ir jie suprato, kad jis turėjęs šventykloje regėjimą. Jis aiškinosi jiems ženklais ir pasiliko nebylys.

Tarnystės dienoms pasibaigus, jis sugrįžo namo. Praslinkus kiek laiko, jo žmona Elzbieta tapo nėščia ir penkis mėnesius slėpėsi, sakydama: „Tai Viešpats man davė; jis dabar teikėsi atimti mano pažeminimą žmonių akyse“. (Lk 1, 5-25)

Rytų legendos, kurioms pritarė ir šv. Bazilius bei šv. Kirilas Jeruzalietis, tvirtina, kad Zacharijas buvo nužudytas žydų šventykloje Erodo įsakymu, tačiau „Romos Martirologijoje“ apie jo kankinystę nieko nerašoma.

„Šventųjų gyvenimai“

Bernardinai.lt

Rašinio pavadinime skambantis klausimas pasiskolintas iš grupės „Skylė“ albume „Broliai“ skambančios dainos „Priesaika“. Kaip žinome, visas albumas yra skirtas Lietuvos partizanams, 1944–1953 metais pasitraukusiems į miškus kovoti su tais, kurie kėsinosi pavergti tėvynę ir paminti pačią žmogaus prigimtį, bylojančią, kad žmogus yra pašauktas ne vergauti, o laisvei. Minėtoji dainos eilutė puikiai atspindi pagrindinį partizanų kovos motyvą. Į miškus juos išvedė ne neapykanta, barbariškas kraujo troškimas ir siekis naikinti visus, kurie neina išvien su jais. Taip, pasitaikydavo ir tokių, tačiau su jais dažniausiai susitvarkydavo patys partizanai savo karo lauko teismuose. Jaunus vyrus į kovą kvietė meilė ir suvokimas, kad dėl to, ką myli, verta aukotis ir dažniausiai sumokėti net pačią aukščiausią kainą – savo gyvybę. Būtent meilė tėvynei, josios praeičiai ir dabarčiai neleido šiems karžygiams taikstytis, matant, kaip atėjūnai be gailesčio ir sparčiai naikina viską, kas kiekvienam lietuviui yra brangu ir kas buvo taip sunkiai kurta per du nepriklausomybės dešimtmečius.

Visai neseniai teko išgirsti ir tokią mintį, kad partizanai į miškus nebūtų išėję, jei ne tarpukario mokyklose per istorijos pamokas jiems įskiepytas stiprus patriotizmo jausmas, tiesiog neleidęs jiems ramiai stebėti okupantų siautėjimo. Su šia mintimi sutikčiau, nors ir su tam tikromis išlygomis. Pagrindinė išlyga būtų ta, kad asmenybės ugdymas buvo ne tik mokyklos reikalas. Nepamirštant ir josios nuopelnų, veikiausiai verta pridurti, kad už tvirtos asmenybės formavimą buvo atsakingos ir šeimos, kurios būtent ir yra ta pirminė humanizacijos vieta, skiepijanti žmogui pamatines dorybes. Be to, nemenką vaidmenį taip pat vaidino ir Katalikų Bažnyčia. Vis dėlto šiame rašinyje apsistosiu tik ties mokykla, o dar konkrečiau – istorijos dalyku. Visa ši ilgoka įžanga buvo reikalinga siekiant nušviesti pagrindinę šio rašinio temą – klausimą, kokios pagrindinės problemos kyla dėstant istoriją. Kaip turėtų būti dėstoma istorija, kad netektų su liūdesiu atkartoti dar 1907 metais Antano Smetonos išsakytų žodžių, jog „atšalimas savo praeičiai matyti visur“? Ar šiandien mokyklose dėstoma istorija turi potencialo ne tik perteikti dalykines žinias, tačiau ir ugdyti patriotizmo jausmą?

Ar šiandien mokyklose dėstoma istorija turi potencialo ne tik perteikti dalykines žinias, tačiau ir ugdyti patriotizmo jausmą?

Istorijos dalyko bendrojoje programoje reglamentuojama, kad šis dalykas turi ugdyti tiek mokinio žinias ir supratimą, tiek gebėjimus, tiek vertybines nuostatas. Žinių perteikimas, mano manymu, kelia mažiausiai problemų, nes daugiausia apima tik faktinę medžiagą – datas, svarbiausių įvykių vietas, kontekstą, dalyvius ir panašią informaciją. Trumpai tariant, visa tai, ką galima iškalti. Kiek daugiau problemų kyla kalbant apie įvykio supratimą, ir čia turiu mintyje ne tik gebėjimą paaiškinti, kas ir kodėl įvyko, o veikiau suvokimą, kodėl konkretus nagrinėjamas įvykis yra įtrauktas į vadovėlį, kuo jis svarbus dabarčiai, kaip jisai pakeitė mūsų pasaulį. Mokykloje dažnai klausdavau savęs: kodėl vadovėlis, iš kurio mokomės, sudarytas taip, o ne kitaip, kodėl į jį įtrauktos vienos temos, tuo tarpu kiti įvykiai paprasčiausiai nutylimi arba pamirštami? Kaip tie įvykiai siejasi su dabartimi ar apskritai jie šiandien dar turi kokią nors reikšmę? Kas ir kodėl nusprendžia, ką privalau ir ko neprivalau žinoti? Juk tuo kažko yra siekiama, ar ne? Atsakymus į šiuos savo klausimus gaudavau toli gražu ne visada, ir būtent tai veikiausiai ir buvo ta pagrindinė kliūtis, neleidusi bene iki kokios vienuoliktos klasės išsamiau susidomėti mokykline istorija, į kurią tuomet žvelgdavau tik kaip į ganėtinai nuobodžius pasakojimus apie jau mirusius žmones, nebeturinčius jokios įtakos dabarčiai, muziejinius eksponatus. „Mūsų protėviai žymiai mažiau buvo linkę atidarinėti muziejus. Jie nenaudodavo senų objektų, kad paverstų juos parodos eksponatu, uždarytu stiklinėje dėžėje. Jie naudodavo juos naujoms statyboms, kitaip sakant, iš naujo įkūnydavo praeitį dabartyje“, – savo esė apie Arlio miestą rašo Zbigniewas Herbertas. Perskaitęs šias jo mintis suvokiau, kad istorijos vadovėliai man būtent ir priminė tas negyvas stiklines dėžes, o gal net karstus, kuriuose yra įkalinta praeitis. Tuo tarpu, remiantis šia citata, istorija turėtų būti ne tik eksponatas, tačiau ir statybinė medžiaga ateičiai kurti.

Gerokai įdomiau nei mokyklinė istorija būdavo klausytis močiutės pasakojimų apie Antrojo pasaulinio karo metus ir tremtį Sibire. Išsižiojęs klausydavau ir senelio, kuris neskubėdamas oriai pasakodavo apie komunistinius laikus, kai vargoninkavimas bažnyčioje toli gražu nebuvo laikomas sveikintinu tarybinio piliečio biografijos faktu. Jaučiau, kad šie pasakojimai liečia mane patį, mano šeimą, kad istorija nėra tik pliki vadovėliniai faktai, statistiniai skaičiai, kuriuose pranyksta individas, o veikiau asmeniniai išgyvenimai, atsakomybės raiškos erdvė, iššūkiai, reikalaujantys apsisprendimo čia ir dabar, dvasinės patirtys, kurios vadovėliuose, veikiausiai taupant vietą, neretai yra ištrinamos. Taip pati istorija yra nusausinama ir netenka gyvasties. Šiuo atžvilgiu, kalbant apie istorijos aktualizavimą, jos sudabartinimą, kaip pavyzdys gali pasitarnauti Normano Davieso „Praeitis Lenkijos dabartyje“. Šiame veikale istorikas tarsi detektyvas narplioja istorines gijas, jungiančias praeitį su dabartimi ir atskleidžiančias, kaip konkretūs įvykiai lėmė, kad dabar gyvename būtent taip, o ne kitaip. To dažnai trūksta mokykliniuose istorijos vadovėliuose.

Ties antrąja dalykine kompetencija – gebėjimais – ilgai neapsistosiu. Čia veikiausiai tik verta pasakyti, kad neretai istorijos pamokos apsiriboja elementariausiu metodu, kuris gali būti nusakytas kaip trijų žingsnių kombinacija: „atsiverti vadovėlį, perskaitai tekstą ir atsakai į gale esančius klausimus“. Pamirštama, kad, be to, būtina vaiką mokyti ir skirtingų teksto skaitymo bei konspektavimo strategijų, pirminių šaltinių analizės, suteikti daugiau erdvės jo saviraiškai, skatinti debatus, raginti mokinius kelti jiems rūpimus klausimus ir įgalinti juos patiems ieškoti atsakymų neapsiribojant tik vadovėline medžiaga. Be to, reikia mokyti skaityti ne tik tekstus, tačiau, kaip rašė Gilbertas Keithas Chestertonas, ir kiekvieną grindinio akmenį, kiekvieną plytą, kuri mums, gyvenantiems čia ir dabar, yra tarsi iš praeities atkeliaujantis laiškas ar telegrama. Tose plytose, tuose akmenyse, kuriais grįstos miestų gatvės, yra išsaugota atmintis visa tai sukūrusio žmogaus. Prakalbinę plytą ar akmenį, išmoksime suprasti istoriją ir išsiugdysime dėkingumo jausmą tiems, kurie savo pastangų dėka visa tai mums paliko. Tikiu, jog daug kur taip ir yra daroma, ir kad mano nuogąstavimas, kuriuo tik ką pasidalinau, yra kiek perdėtas

Galiausiai kiek ilgiau norėčiau apsistoti ties trečiąja dalykine kompetencija, kurią turėtų ugdyti istorijos pamokos – vertybinėmis nuostatomis. Juk būtent nuo to ir pradėjau savo tekstą kalbėdamas apie tėvynės meilę, kuri buvo įskiepyta tarpukario kartai ir kuri dalį jaunuolių paskatino išeiti į miškus, o dalį emigruoti, tačiau net ir svetur nepamiršti savosios gimtinės ir dirbti jos labui. Tad meilė savo artimui, savo miestui, savo šaliai yra vienas tų kertinių dalykų, kurių, mano įsitikinimu, turėtų mokyti istorija. Mokyti ne ideologizuotai, o pristatant mokiniams konkrečius istorinius pavyzdžius žmonių, kurių meilė ryškiausiai išsiskleidė istorijoje. Čia galime kalbėti ne tik apie jau minėtų partizanų meilę Lietuvai, tačiau ir apie Czeslawo Miloszo ar Tomo Venclovos meilę Vilniui ir iš to kylantį lokalinio, o ne etninio patriotizmo skatinimą, Šv.Maksimiliano Kolbės meilę artimui, paskatinusią jį pasiaukoti, kad būtų išgelbėta kito žmogaus gyvybė, Bartalome de las Caso meilę čiabuviams, vertusią jį kovoti prieš ispanų kolonistų žiaurumus. Pavyzdžių galima minėti dar daug. Visu tuo tenoriu pasakyti, kad, nepaisant kraupių dėmių žmonijos istorijoje, istorija tikrai nėra tik žmonijos nusikaltimų sąrašas, jog blogis ir gėris visuomet egzistuoja kartu, ir net tamsiausiomis akimirkomis visada lieka bent menkas šviesos spindulėlis. Istorija aiškiai rodo, kur link keliauja neapykantos vedami žmonės ir tautos – destrukcijos, paniekos, visuotinio dehumanizavimo, nelaisvės, vergovės link. Tad istorija per praktinius pavyzdžius yra pajėgi skiepyti, kad tik iš meilės kylantys poelgiai yra tvarios ir laimingos ateities pagrindas. Juk, kaip sakė šv.Augustinas, „mylėk ir daryk, ką nori“. Tiesa, nedera pamiršti, kad ta meilė turi reikštis šalia mūsų esantiems žmonėms ir konkrečiais darbais, o ne tik deklaracijomis, šūkiais ar ideologinėmis klišėmis, dažniausiai skelbiančiomis tariamą meilę utopiniams dalykams, tačiau slepiančiomis neapykantą dabarčiai.

Istorija, skiepydama meilę, kartu skiepija ir atsakomybės jausmą, o kartu skatina ir individualizmą. Individualizmas ir atsakomybės jausmas yra du vienas nuo kito neatsiejami dalykai.

Be to, tas, kuris myli, yra pasirengęs prisiimti atsakomybę už tai, ką myli. Tad istorija, skiepydama meilę, kartu skiepija ir atsakomybės jausmą, o kartu skatina ir individualizmą. Individualizmas ir atsakomybės jausmas yra du vienas nuo kito neatsiejami dalykai. Atsakingas žmogus nesislapsto minioje, nevergauja teisingumą pamynusiai galiai, nesikrato atsakomybės ir nebando jos perkelti kažkam kitam – vadui, tautai, liaudžiai, socialinei klasei. Atsakingas žmogus supranta pagrindinį būties įstatymą, kurį savo rašinyje „Valdymasis ir krikščioniškoji dora“ išsakė Leonas Bistras: „Padarinys negali būti tobulesnis kaip jo priežastis.“ Trumpai tariant, mano kuriama aplinka daugiausia priklauso nuo manęs paties. Jei būsiu atviras ir priimsiu kitą, tai galėsiu tikėtis būti priimtas ir pats, jei mylėsiu savo artimą, tai galėsiu tikėtis, kad ir tas artimas mane pamils, jei būsiu pagarbus ir tolerantiškas, tai tik tada galėsiu tikėtis, jog ir kiti mane gerbs, toleruos bei pakęs mano paties pažiūras ir tikėjimą. Priešingu atveju, jei atstumsiu kitą, kaip galiu tikėtis būti priimtas ir suprastas pats, jei neapkęsiu, tai kaip galiu tikėtis būti mylimas, jei vadovausiuosi tik egoistiniais sumetimais, tai kaip galiu laukti, jog kitas atsižadės savo ego, kad man ištiestų pagalbos ranką?

„Pavienis žmogus yra teisybės vykintojas (vykdytojas), iš pavienių asmenų ir visuomenės susikuria. Todėl visumos dalis tobulinant, gerinama ir visuma, ir kas asmenį doriniai keičia, naudinga yra ir visumai – visuomenei, tobulindamas socialinius palinkimus save lavina, ir atbulai“, – rašo L. Bistras. Trumpai tariant, visuomenė yra tokia, kokie yra ją sudarantys asmenys. Visuomenę pakeisti galima ne dekretais, ne revoliucijomis, o tik ilgai ir kantriai ugdant asmenybes, kurios pasižymėtų ne tik įspūdingu žinių bagažu, bet ir aukšta morale. Istorija, kuri neturėtų būti tik faktų kalimas ar ekskursija į sendaikčių muziejų, kaip tik ir yra pajėgi atlikti šią misiją, pasakodama mokiniams istorijas apie skirtingus žmones, skirtingas tautas, kultūras, joms kilusius iššūkius ir tuos, kurie nepabijojo stoti į akistatą su tais iššūkiais. Trumpai tariant, istorija yra pilietiškumo mokykla, ugdanti atsakingą ir mylinčią asmenybę, kuri ne tik nori pažinti didingus protėvių darbus, tačiau ir juos pratęsti, ne tik nori sužinoti apie protėvių klystkelius ir klaidas, tačiau ir visomis savo išgalėmis siekia jas ištaisyti.

Bernardinai.lt

„Nustojome didžiausio žmogaus, kurį mūsų tauta kada nors yra turėjusi [...]“. (Iš nekrologo apie Jurgį Matulaitį.)

Toks istorinės reikšmės arkivyskupo Jurgio Matulaičio vertinimas paimtas iš Lietuvos vyriausybės oficiozinio dienraščio „Lietuva“ vedamojo, pavadinto „Skaudus smūgis“. Kriptonimu K. J. pasirašęs autorius, iš tikrųjų Kazimieras Jokantas (1880–1942), buvo gydytojas, Lietuvos valstybės veikėjas (1917 m. Vilniaus konferencijos dalyvis, Seimo narys, „Lietuvos“ vyriausiasis redaktorius, švietimo ministras (du kartus), lotynų–lietuvių kalbų žodyno autorius), 1941 m. birželio 14 d. suimtas ir išvežtas į Altajaus kraštą, kur Ypatingojo pasitarimo nuteistas mirti, 1942 m. rugpjūčio 25 d. sušaudytas.

Išskirtinį vertinimą pagrįsdamas pirmiausia asmens moralinėmis savybėmis, įtaka visuomenės dorinimui, autorius teigia, kad arkivyskupas Jurgis Matulaitis – „tobulos asmenybės pavyzdys“, kad jis „ [...] visų ne tik labai gerbiamas, bet ir labai mylimas, buvo visų pripažintas neginčijamas autoritetas ne tiek dėl savo padėties[!], kiek dėl asmens ypatybių. Jo įtaka visuomenei augo kasdien, prisirišimas prie jo buvo tikrai nepaprastas“. Pabrėžiama: „[...] jis matė mūsų tautos silpnumus, gydė ją [tautą] nuo moralinio pakrikimo ir tai su tokia meile ir atsidavimu, kaip niekas kitas“. „Didis smūgis ištiko mūsų tautą, mirus tam dvasios galiūnui, mūsų ideališkam dorintojui. Nustojome didžiausio žmogaus, kurį mūsų tauta kada nors yra turėjusi amžių bėgyje.“

Savo vertinimo lygiu „Lietuvos“ vedamasis tarp gausybės nekrologų, atsiminimų puslapėlių, žinučių, atrodo, yra vienintelis. Tačiau, pagrįstas moralinėmis asmens savybėmis, kaip jis susisieja su šventumo, apaštališkumo pripažinimu, minėtoje literatūroje plaukusiu tiesiog nesulaikomu srautu, įgijusiu vox populi „liaudies balso“ išraišką.

Įprasta teigti, jog pirmasis apie arkivyskupo Jurgio Matulaičio šventumą prabilęs Vaižgantas. Laidotuvių dieną (1927 m. sausio 29 d.) savo straipsnyje „Mirė Jurgis Matulaitis“ jis parašė: „Aš pavydžiu dr. Jurgiui Matulaičiui: kur jis ėjo, kur žengė, ką tik dirbo, visur ir visi gaubė jį teisybės [pirmiausia!] ir brolybės apsiaustu [...]. Jis turėjo visų naštą pakelti ir kažin kur, kažin kam Galingam nunešti, kad likusiems būtų lengviau. Jis mirė in odore sanctitatis [šventumo kvapsnyje]. Ar tik žmonių širdys nebus numaniusios, kad vyskupas Jurgis galės būti ir danguje vargšų žmonelių užtarytojas? Man lengva tuo tikėti.“

Tačiau apie aukščiausias ganytojo savybes bei nuopelnus kalbėta jau ir mirties dieną, sausio 27-ąją. Antai „Ryto“ redaktoriaus E. Turausko (vėliau Seimo nario, diplomato) šios dienos mintys: „Kas jį pažino, tas negalėjo nenusilenkti jo švelnumui, jo nepaprastam taktui, jo stebinančiai išminčiai ir iš to asmens spindinčiam šventumui.“ Kitą dieną (sausio 28-ąją karstą pernešus iš Hagentorno ligoninės į Šaričių bažnytėlę, priklausančią marijonams) vėl: „ [...] visi gali pamatyti žemiškąsias graudinančias liekanas to, kuris ne čia [...] sau taisėsi buveinę, bet darbavosi Dangaus Tėvo vyndaržiuose. O vis tik skurdu ir nejauku matyti, kaip tas didelės dvasios galiūnas, tas šventas vyras, tas šventumu spinduliuojantis Bažnyčios kunigaikštis guli slaptingos rankos pakirstas.“ Toliau gilus (vaižgantiškas...) tikėjimas: „ [...] tas, kuris taip kilniai mokėjo gyventi ir taip šventai mirti, užtars juos, pažįstamus ir nepažįstamus, pas Dievą Tėvą, pas kurį jis dabar ilsisi amžių amžiams.“

Laidotuvių dieną bazilikoje per pontifikalines Mišias (laikytas arkivyskupo metropolito J. Skvirecko) pamokslą pasakė Vilkaviškio vyskupas koadjutorius M. Reinys. Lūžtančiu iš susijaudinimo balsu mokinys kalbėjo apie Mokytoją – gilų mokslininką, mokiniams diegusį mokslo meilę, jo moralinį autoritetą.

„Tas, kuris kitus moko, turi būti be priekaištų. [...] Liko jis krikščioniškųjų dorybių paveikslas, tikras apaštalas.“

Šventumo savybes atsisveikinimo kalboje (jau kriptoje) kelis sykius paminėjo Seimo pirmininkas A. Stulginskis. Jis pabrėžė: „Mes liūdime šiandien asmens, kuris toli buvo pralenkęs kitus, ne tik savo įstabia galia, galingu protu, bet ir šventu gyvenimu. Jis mus mokė Evangelijos tiesų ne vien gražia savo iškalba, bet ir vaizdžiu pavyzdžiu, šventu gyvenimu. Jis buvo ta Evangelijos šviesa, kuri skaisčiai švietė Lietuvai ir visai žmonijai [!].“

Taip pat kriptoje Respublikos prezidentas A. Smetona pagerbė arkivyskupą Jurgį kaip Bažnyčios žmogų, lygindamas jį su valstybės žmogumi: „Abu jie kuria, organizuoja, tik vienas bažnytiškai – sub specie aeternitatis, kitas valstybiškai – sub specie temporis. Į klausimą – „bet katras gi tvirčiau kuria?“ – atsako: „Tas, katras giliau deda pamatus, amžinus pamatus, religijos pašvęstus. O tie pamatai siekia žmogaus sielos gelmes.“ Tokiems pamatams pakloti „reikia pakilti aukščiau [...]. Atsiskirti nuo visų ir betgi bendrauti su visais yra didelė išmintis. Apsčiai turėdamas tos išminties, kunigas Jurgis pradėjo 1918 m. Lietuvos sostinėje Vilniuje bažnytinės kūrybos darbą kartu su Valstybės Taryba, dėjusia pradžią mūsų valstybės kūrybai. Jis, kunigas, kartu didysis pedagogas mokėjo „pagerbti kiekvieną žmogų, kataliką ir ne kataliką, to paties Dievo dvasios pakvėptą.“ Atsisveikinimo pabaigoje pamąsto: „O ką gi mes norime jam pasakyti, sakydami sudie? Ar kad mes jį užmiršime? Gal būt...[...] . Bet kad ir mes [vyriausybė] užmiršime, jo neužmirš nei Bažnyčia, nei Lietuvių tauta su savo valstybe.“

Ne vien Lietuvoje gyvenę dvasininkai, pasauliečiai jautė, kėlė Jurgio Matulaičio šventumą, suvokė skaudžią netektį, jos didelę reikšmę. Antai Romoje gyvenęs kunigas P. Kaščiukas užuojautoje prokuratoriui K. Rėklaičiui parašė taip panašiai į Vaižgantą: „Juk arkivyskupas Jurgis Matulevičius gyveno ir mirė cum fama lanctitatis [su šventumo garsu]. Kitas romėnas, kunigas P. Venckus taip pat užuojautoje prokuratoriui arkivyskupo Jurgio reikšmę ne tik Lietuvai, bet Bažnyčiai, žmonijai matuoja „nenykstančios meilės matu“: „A. a. arkivyskupas Matulevičius turėjo labai gražią ir nuoseklią [!] meilę: meilę Dievo, Bažnyčios, Žmonijos ir Lietuvos. Sulig ta meile skyrė Jis visiems ir savo darbus.“

Be atskirų dvasininkų, pasauliečių vertinimų, netrūksta panašių, pareikštų ir kolektyviai. Pavyzdžiui, Lietuvos krikščionių demokratų frakcija Seime savo užuojautoje jungia šventumą su tautiškumu: „ [...] Šventasis vyre ir Lietuvystės kankiny [...], užtark mus pas Dangiškąjį Tėvą ir melsk Jo pagalbos dirbti Tėvynės ir Bažnyčios darbą.“ O „Darbininko“ redakcija drauge su Seimo frakcija bei Lietuvos darbo federacijos sekretoriatu pabrėžė netekties reikšmę ne vien Lietuvai, bet ir visam krikščioniškajam pasauliui: „A. a. Arkivyskupo Jurgio asmenyje visas [!] krikščioniškasis pasaulis neteko didelio ir kilnaus žmogaus. Lietuva gi neteko didžiausio [] savo apaštalo, kurį Apvaizda mums buvo suteikusi.“ (Kokia panaši mintis į K. Jokanto, išreikštą „Lietuvos“ vedamajame.)

Visuotinės Bažnyčios (ne vien Lietuvos kongregacijos) netektimi J. Matulaičio mirtį laiko ir aukštoji užsienio dvasininkija. Antai Vatikano valstybės sekretorius P. Gasparis (Gasparri) užuojautos telegramoje prokuratoriui K. Rėklaičiui pareiškė: „Nuoširdžiausios užuojautos dėl sunkaus ir skaudaus nuostolio [mirus] mons. Matulevičiui, taip daug [!] nusipelniusiam Bažnyčiai pavyzdingomis dorybėmis, darbštumu, visišku atsidavimu Šventajam Tėvui.“ Taip pat nuoširdžiai dėl Matulaičio mirties apgailestavo Varšuvos arkivyskupas kardinolas A. Kakovskis (Kakowski) – senas velionio bičiulis. Jis telegramoje prokuratoriui K. Rėklaičiui parašė: „Žinia apie a. a. kun. Arkivyskupo mirtį paveikė mane skaudžiai, nes tai skaudus nuostolis Bažnyčiai ir Jūsų bendruomenei.“ O Lvovo arkivyskupas A. Šeptickis prisipažino: „Po jo mirties, kuri išplėšė tikrą mano draugą, savo maldose aš labiau šaukiuosi jo pagalbos ir prašau užtarimo, negu Dievo gailestingumui pavedu jo sielą.“ Labai pakiliai, vadindamas velionį nepaprastuoju Vilniaus vyskupu, atsiliepė vokietis SJ F Mukermanas (Friedrich Muckermann): „Jis ieškojo sielų, Jis suprato ypatingą kunigo uždavinį, Jis jau [!] gyveno toje šalyje, kur skamba šventųjų bendravimo tonas.“ Užuominą į šventumą nesunku įžiūrėti airių kilmės Gdansko vyskupo E.O’Rurko (O’Rourke) užuojautoje P. Būčiui: „[...] a. a. arkivyskupas Jurgis, taip sėkmingai vadovavęs vienuolijai, ir toliau iš dangaus nepaliaus ja rūpintis.“

Šventu, be jokių užuominų, J. Matulaitį yra pavadinęs Bažnyčios galva – Pijus XI (1934-aisiais, per audienciją, skirtą vienuolijos atnaujinimo 25-mečiui), priimdamas dovaną – arkivyskupo portretą. Tuomet jis pasakė: vir vere sanctus („Tikrai šventas žmogus“); vėliau šiuos žodžius kai kas aiškino kaip kanonizacijos pranašystę. Kito italo, kardinolo A. Samore (Vatikano bibliotekininko ir archyvaro) teigimu, „vyskupas Jurgis Matulaitis, nors kanoniškai dar nepripažintas, bet yra mūsų amžiaus [modernus] šventasis.“ Šventasis, kurį „popiežius mylėjo, vertino ir brangino“.

Šventumo garsas, įgijęs, kaip minėta vox populi išraišką, nenuslūgo. Jis plito nuo pat arkivyskupo mirties (net anksčiau), ir ne vien Kaune, bet taip pat Romoje, Vilniuje, Varšuvoje, Gdanske, Lvove, Miunsteryje, Čikagoje – ne viename žemyne. Jo skatinama Generalinė marijonų kapitula, 1939 m. liepos mėn. susirinkusi Romoje, nusprendė pradėti parengiamąjį beatifikacijos bylos darbą. Tačiau tarptautiniai tų metų rudens įvykiai sprendimus nustūmė.

„Prašant daugeliui įvairių šalių vyskupų“, byla buvo pradėta po 14-os metų – 1953 m. Romoje. Ji truko 34-erius metus, iki 1987-ųjų (tai neilgas laikas, nes pasitaiko, kad panašios bylos užsiguli „ne dešimtmečius, bet šimtmečius“). Procesas kainavo 9 tūkst. dolerių – jie buvo suaukoti.

Nagrinėjant bylą, paaiškėjo, kad joje trūksta Lenkijos vyskupų prašymo kandidatą paskelbti šventuoju. Tokio prašymo nebuvimas galėjo kelti įvairių minčių, nes J. Matulaitis gražiausius savo gyvenimo metus buvo atidavęs Bažnyčiai kaimyninėje šalyje. Tą neaiškumą pavyko pašalinti: 1965 m. visi atvykę į II Vatikano susirinkimą lenkai (23) prašymą popiežiui Pauliui VI pasirašė. Sąrašo priekyje buvo Lenkijos kardinolas primas S. Višinskis, o gale – Krokuvos vyskupas K. Wojtyla, būsimasis Jonas Paulius II.

Bylai paspartinti (panašių į ją Šventųjų skelbimo kongregacijos sprendimo laukė apie 1500), be minėto lenkų prašymo, reikšmės turėjo Amerikos senųjų emigrantų – vadinamųjų Lietuvos vyčių – prašymas su 7 tūkst. parašų, kurie 1981 m. spalio 14 d. įteikti Šventajam Tėvui „[...] labai daug padėjo. Byla gavo pirmenybę [...].“

Jos eigoje paaiškėjo, kad vadinamieji konsultoriai (teologai, istorikai) „puikiai suprato, turį reikalą su visapusiška ir nepaprasta asmenybe, su nenuilstančiu apaštalu, [veikusiu] ne tik tarp savo tautiečių Lietuvoje, bet ir kaimyninėje Lenkijoje, kartu su kitomis šio regiono tautinėmis mažumomis“. Paaiškėjo, kad tyrėjų ištartas „taip“ dėl dorybių herojiškumo buvo „ne tik įtikinamas ir entuziastingas, bet eina link taško „ir daugiau“. (Įdomu, jog prie vieno „taip“ buvo dar prierašas: palinkėjimas, kad bylą pabaigtų ir visai Bažnyčiai garbinti pristatytų „vieną iš jos ganytojų – tokį didingą ir tokios širdies“ – popiežius lenkas.) Nežinomo konsutatoriaus palinkėjimas išsipildė su kaupu.

Jonas Paulius II byla besirūpinančiam postulatoriui J. Vaišnorai buvo pasakęs: „[...] padarykime gražią paskelbimo palaimintuoju iškilmę drauge su Krikšto jubiliejaus minėjimu.“ Savo valią Lietuvos vyskupams popiežius pranešė apaštaliniu laišku, kuriame buvo žodžiai: „[...] birželio 28 dieną, tą pačią valandą, kurią Jūsų tauta Vilniuje iškilmingai minės Krikščionybės jubiliejų, čia, ant apaštalo Šv. Petro kapo, aš pats [!] vadovausiu iškilmingam minėjimui, kurio metu man bus didelis džiaugsmas, paskelbti palaimintuoju didįjį jūsų tautos sūnų ir ganytoją arkivyskupą Jurgį Matulaitį“. (Mintis apie didelį džiaugsmą laiške toliau pakartojama dar sykį.)

Popiežiaus sukviesti Šv. Petro bazilikoje 1987 m. birželio 28d. susirinko visų Europos kraštų episkopatų atstovai: tarp jų – kardinolas J. Ratzingeris, būsimasis Benediktas XVI, vyskupai (Lietuvai atstovavo vyskupas A. Vaičius), lietuviai iš viso pasaulio (4 tūkst.), taip pat iš Lietuvos – 8 kunigėliai...

Po Šventojo Tėvo ištartos beatifikacijos formulės („ [...] leidžiame, kad Garbingasis Dievo Tarnas Jurgis Matulaitis [...] būtų vadinamas Palaimintuoju [...]“) nuskamba didingas lietuvių choro (iš JAV) atsakymas „Amen“, nuo palaimintojo paveikslo (už didžiojo altoriaus) nukrenta šydas. Ne vienas lietuvis nesulaiko ašarų... (Užsienio spauda rašė: „Kas dalyvavo Vatikano iškilmėse, tas atsimins visą gyvenimą tą dvasinį pakilimą, kurio žodžiais išreikšti neįmanoma. [...] Popiežius ne tik pamokslą sakė lietuviškai, bet ir kelis kartus kalbėjo lietuviškai, ko nėra niekada daręs joks kitas Popiežius.“)

Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II ištartas „padarykime“ virto skelbusio šūkį „Nugalėk blogį gerumu“, sykiu tylinčios Lietuvos bažnyčios triumfu.

Bylos eigoje, nustatant kandidato herojiškąsias dorybes, gilintasi ypač į Vilniaus laikotarpį (1918–1925). Postulatorius rašė istorikui Z. Ivinskiui, bylos liudytojui: „Kiek jaučiu, yra smulkiai klausinėjama apie arkivyskupo Jurgio Vilniaus periodą.“ Postulatoriaus spėjimą visiškai patvirtino marijonų leidžiamas „Laivas“, skelbęs „ [...] septynerių metų vyskupavimas Vilniuje [vyskupui Jurgiui] buvo sunkiausias, bet ir nuopelningiausias. Ten jo vyskupiškos dorybės kaip tik visu šviesumu suspindėjo.“

Bernardinai.lt

Zenekos nuotrauka

Pokalbis su literatūrologu, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktoriumi Mindaugu Kvietkausku. „Bernardinai.lt“, kviesdami dar vienam pokalbiui iš ciklo „Tapatumo puoselėjimas skirtybių pasaulyje“, pašnekovo klausinėjo apie pasirinkimus, susijusius su literatūra, apie Vilnių, šio miesto autentiškumą, įvairumą, santykį su tradicija ir instituto veiklą.

Kas Jus paviliojo į literatūrą? Kodėl rinkotės būtent šią sritį?

Turbūt dėl savo paties kūrybos – jau rašiau eilėraščius, esė. Tiesiog kitaip negalėjau. Tai toks vidinis tikrumas, kurį sunku iki galo paaiškinti racionaliai. Žinai, kad taip tau yra skirta – o kas tavyje kalba, kas nusprendžia, gal Moiros... (šypsosi)

Sakote, kad kitaip negalėjote. Vis dėlto tas humanitaro kelias kažkada turėjo sąmoningesnę pradžią?

Nuo ankstyvos paauglystės prisimenu save kaip aistringą skaitytoją – iki užsimiršimo. O tas skaitymas perėjo į kūrybinius bandymus – istorijų kūrimą vaizduotėje, paskui ir rašymą. Kito ir laikysena.

Galbūt tiktai vienetai, tik atskiros asmenybės šiandien dar gali išsiveržti iš poezijai sukurto geto ir taip kalbėti, tarsi to fono nebūtų.

Prisimenu tuos metus, 1989-uosius ir 1990-uosius, kai pradėjau dažnai buvoti Vilniaus senamiestyje, klaidžioti po jį su draugais, lankytis renginiuose. Tada kaip tik buvo politinio virsmo metai – Sąjūdis, visuomenės pakilimas, labai daug tikro idealizmo, patriotizmo, nonkonformizmo – tiesiog siekio būti pačiais savimi ir jaustis laisvai. Tada dar negalėjau suprasti, kad į mus, paauglius, jau smelkiasi laisva, kartu lietuviška ir europietiška kultūros dvasia.

Tačiau bendravimas neformalioje aplinkoje su jaunais menininkais, istorikais, tuometiniais romuviečiais, vaikščiojimas po apleistus Senamiesčio pastatus, po bažnyčias, Vilniaus požemių savavališkas tyrinėjimas, lipimas į bažnyčių bokštus – tai buvo tiesiog laisvo įsigyvenimo miesto erdvėje praktika. Ir kartu taktilinis miesto patyrimas. Būdamas šešiolikmetis–septyniolikmetis kaip savanoris dalyvavau Žemutinės pilies ir Kreivosios pilies kasinėjimuose kartu su legendiniu architektu Sigitu Lasavicku. Liečiau senuosius miesto akmenis, koklius, degėsius, likusius dar po kryžiuočių antpuolio 1390 metais. Iš to neabejotinai persiduoda tam tikra taktilinė informacija, kuri veikia pasąmonę, galiausiai ir sąmonę.

Man labai svarbi anuomet patirta galimybė būti laisvam – ištikimai sau pačiam, nebijant. Po sovietinės mokyklos, kurios absurdą ir muštrą dar patyriau, tai paliko labai stiprų įspūdį ir prisidėjo prie ne itin pragmatinio rinkimosi – po mokyklos baigimo įstojau į lietuvių filologiją, nors mano mokytojai tikėjosi, kad studijuosiu teisę. Gal tai keistai skamba iš manęs, dabar atliekančio administravimo ir valdžios pareigas, bet iš tikrųjų aš tokį neįpareigotą, laisvą buvimą, nesuinteresuotą džiugesį šia akimirka, tiesiog meditavimą labai vertinu. Vertinu žmones, kurie tai sugeba.

Kas iš tų siautulingų laisvųjų laikų stipriausiai įsiminė?

Nuotrauka iš M. Kvietkausko asmeninio archyvo

Kaip vieną savo stipriausių išgyvenimų atsimenu – kai su draugais šaltą rudens vakarą, jau apie Vėlines, nusprendėme užlipti pastoliais į Šventos Kotrynos bažnyčios bokštą. Kaip žinome, ta bažnyčia buvo labai ilgai restauruojama, aptverta, ten buvo draudžiama eiti. Tai buvo tiesiog ribų laužymas, korėmės per tvorą, nepaisydami, jog gali kas nors pagauti. Lipau ir tam, kad peržengčiau savo ribas. Pamenu tą lipimą braškančiais ir siūbuojančiais, turbūt jau patręšusiais pastoliais rizikuojant nukristi. Tą pasiektą bokšto viršūnę ir nuo jos atsiveriantį, kvapą gniaužiantį miesto vaizdą aš visada atsimenu kaip gyvenimą pagal kitokias taisykles. Taigi – grįžtant prie to „kodėl?“ – literatūra ir yra susijusi su kūrybingumo galimybėmis, ne šablono rinkimusi – nežinau, kiek tam išlieku ištikimas, bet bent jau išgyvenu tai kaip svarbų potyrį.

Tad galima sakyti, kad Jums ėjimas į literatūrą tai tarsi lipimas tais pastoliais?

Taip, be abejo. Kartais žmonėms, besirenkantiems meno sferą, gyvenimas suteikia daugiau stabilumo po kojomis, tačiau dažnai tie pastoliai būna lūžinėjantys. Vis dėlto, kaip yra rašęs Spinoza savo „Etikoje“, „omnia praeclara tam difficilia quam rara sunt“ – „nuostabūs dalykai yra tuo sunkesni, kuo retesni“. Todėl sunkūs, kad reti. Ši mintis man labai įstrigo.

Tad jei nori tokius dalykus gyvenime rinktis, neišvengiamai rizikuoji.

O kiek gali pasirinkimą veikti aplinka?

Labai retai kas iš kuriančių jaunų žmonių mūsų aplinkoje randa išankstinį supratimą ar palaikymą. Tikrai negaliu skųstis, kad aš jo neturėjau iš savo artimųjų, bet dažniausiai aplinka yra linkusi slopinti, menkinti kuriančius žmones. Deja, kapitalistinė atmosfera nuo sovietinės čia mažai kuo skiriasi.

Tas nereikšmingumo pojūtis dažnai pakenkia. Tarkim, yra susidariusi viešoji opinija, kad poezija – pati autentiškiausia literatūros forma – nėra reikšmingas dalykas. Ta opinija akivaizdi visur – tiek pas mus, tiek Vakaruose. Jaunas poetas ir jo poezija praranda žodžio reikšmingumo pojūtį. Ima tiesiog sklęstis savyje, galvoti, kad žodžiai neturi ir neturės jokio svorio ar poveikio tikrovei, jog kūryba yra sukimasis labai uždarame rate, kad rašymas negali būti veiksnys, sukuriantis šiame gyvenime tam tikrą skirtumą. Tas tuštumos pojūtis smelkia patį rašančiojo vidų, ir tada lieka žaidimas tuščiomis kalbos formomis, rašymas apie nieką, kreipiantis į nieką. Kūryba be dialogo pradmens. Kartais ieškoma kompensacijos – bandoma nugriebti bent šiokio tokio dėmesio kalbos triukais, pokšto ar skandalo taktika. Bet tai elementari technologija.

Galbūt tiktai vienetai, tik atskiros asmenybės šiandien dar gali išsiveržti iš poezijai sukurto geto ir taip kalbėti, tarsi to fono nebūtų. Antra vertus, yra toks įdomus istorijos liudijamas dalykas: literatūros, poezijos nereikšmingumą cikliškai keičia labai didelio jos reikšmingumo proveržiai.

Ko gero, tas reikšmingumo/nereikšmingumo pojūtis atsispindi ir mūsų kultūros istorijoje?

Taip, ir europiniu mastu, ir Lietuvoje matyti bangos, kada humanitariniai dalykai, literatūra ir ypač poezija yra reikšmingi, kada – vėl nereikšmingi. Tos bangos kartojasi. Pavyzdžiui, Atgimimo metų ketera, kai poezija buvo suprantama kaip labai svarbus reiškinys. Buvo žodžių lūkestis, kuris veikė ir kūrybą, ir tikrovę.

Lietuvoje taip būta ir anksčiau – pavyzdžiui, pačioje XX amžiaus pradžioje. Vincas Mykolaitis-Putinas, reflektuodamas lietuvių literatūros padėtį, 1935 metais teigė, kad iki Pirmojo pasaulinio karo nebuvo didelės izoliacijos tarp poeto ir visuomenės. Nors jau daug kas buvo labai modernu, provokatyvu, bet nebuvo abejingumo problemos. O tarpukarį Putinas regi kaip tos recepcijos trūkumo, abejingumo duobę. Netgi pažvelgus į tiražus situacija kartojasi. Tarpukariu poezijos rinkiniai leidžiami kelių šimtų egzempliorių tiražais (kaip ir dabar), neretai – už paties autoriaus lėšas. O prasidėjus okupacijoms, karo metais Maironio rinkinys išleidžiamas 100 tūkst. egzempliorių tiražu, B. Brazdžionis – 30 tūkstančių. Tie dalykai kartojasi.

Ir tai leidžia suprasti, kad būna laikotarpių, kai žmogaus sąmonę vis dėlto pramuša kažkas – deja, dažniausiai tai būna katastrofos, istorijos lūžiai, lemtingi įvykiai, visuomenės perversmai – kai jinai atsiveria tam, kam įprastinėje rutininėje tikrovėje būna užsivėrusi. Gal tai nieko labai viltingo nesako apie poezijos ir literatūros perspektyvas, bet taip pat liudija, jog tai kartojasi tam tikrais periodais, cikliškai, ir kad dabartinė padėtis, kai poezija yra kažkur pariby, beveik negirdima, taip pat nėra paskutinis taškas ar etapas.

Grįžkime prie Jūsų humanitarinės veiklos. Kodėl pasukote į akademinę sritį?

Bent mane pusiau bohemiškame poetų pasaulyje truputėlį slėgė tas izoliuotos terpės bendravimas, intelektualinės įtampos, esminių pokalbių trūkumas. Esu artimas intelekto nesišalinančiai literatūrai ar bent jau tokiai, kuri nėra filosofiškai „nekalta“, o jai gyvybinės erdvės ne per daugiausia net ir poetų sferose. Taigi – mažumos mažuma. Jeigu būtų gyvas Vaidotas Daunys, greičiausiai būčiau pasukęs į jo pusę. Kitų alternatyvų trūkumas turbūt ir buvo vienas iš motyvų eiti į akademinę sferą, nors nei studijų metais, nei dabar tikrai nelaikau savęs grynu mokslininku. Net ir šiuo metu, apmąstydamas savo dabartinę, daugiausia literatūrologinę, veiklą, stengiuosi kuo dažniau prisiminti Cz. Miłoszo „Poetinio traktato“ frazę: „Juk nusveria daugiau viena gera strofa,/ Nei tūkstančio mokslingų puslapių svarumas“. Manau, jog tai tiesa. Galbūt nepakankamai gyvenu pagal šitą nuorodą, bet bent žinau, kad jinai teisinga... (juokiasi)

Jūsų, kaip literatūros tyrėjo, kelyje nuolat šmėžuoja Vilnius...

Keistas dalykas – atvykęs iš Panevėžio, kur prabėgo mano pirmieji gyvenimo metai, labai greitai pajutau sutapimą su Vilniaus erdve. Ir man tikrai sunku paaiškinti – kodėl. Galbūt dėl to, kad skaitančiam, ieškančiam paaugliui tas Senamiestis negalėjo nepatikti, negalėjo nepatraukti su tuometine savo laisvės ir griuvėsių romantika.

Yra artumo tarp lietuvių ir litvakų meno, jis dar nepakankamai apmąstytas.

Daug kur tą trauką tiesiog jaučiau intuityviai. Šį miestą bandžiau savaip aiškintis, skaityti jo erdvę. Kartą, kai man buvo gal dvylika ar trylika metų, įlindęs į vieną Šventojo Stepono gatvės kiemą užkaltais vartais, pamačiau užrašų jidiš kalba (daug vėliau tuos užrašus sugebėjau perskaityti – tai tiesiog saldainių parduotuvės iškaba). Pamačiau tas raides – hebrajišką alefą, daledą, lamedą – ir jos man pasirodė kažką kalbančios.

Tai buvo mano domėjimosi žydišku Vilniumi pradžia. Studijuodamas universitete ėmiau mokytis jidiš, vėliau judaikos studijos nuvedė mane į Oksfordą. Ta kalba atvėrė labai daug. Turėdamas priėjimą prie šitos miesto atminties dalies, pradėjau jaustis daug didesne dalimi miestietis, vilnietis.

Kokie vardai Jums atvėrė litvakų Vilnių?

Mąstant apie literatūrą ir Vilnių, šiuo aspektu man labai svarbūs poetai yra Moišė Kulbakas ir Avromas Suckeveris, kurio šimtmetis sukanka kitąmet. Tai – mąstymo, vaizduotės tipas, kuris lietuviams, atrodo, irgi savaip artimas. Jiems būdinga gamtiška, vitališka, kone panteistinė filosofija. Ir kartu abu – iki kaulų smegenų miestiečiai, vilniečiai, ir abu labai žydiški žodžio mistikai. Abiem buvo svarbus Adomas Mickevičius. Yra artumo tarp lietuvių ir litvakų meno, jis dar nepakankamai apmąstytas.

Galiausiai miestas įtraukia kaip besikreipiančių į tave skirtingų balsų polifonija. Taip Vilnius veikia ir Miłoszo poezijoje, čia einu jo pėdsaku, vėlgi kalbėdamasis.

Jidiš kalbos mokymasis ir žydų literatūros tyrimas yra suvedęs su labai įdomiomis asmenybėmis. Viena svarbiausių – profesorė Irena Veisaitė. Iki šiol per pokalbius su ja pasitikrinu savo kriterijus, taip pat ir moralinius. Taip pat bibliotekininkė Fira Bramson-Alpernienė, kuri man atvėrė Lietuvos žydų knygų lobius. Su ja skaičiau knygas, kurios buvo Vilniaus geto bibliotekoje, su tos bibliotekos antspaudais. Ir su purvinų batų antspaudais – buvo kažkieno, gal kareivių ar policininkų, trypiamos. Žinoma, negaliu nepaminėti ir mano pirmosios jidiš kalbos mokytojos, buvusios Vilniaus geto kalinės ir partizanės Fanios Brancovskajos... Būtent jai vedžiojant pirštu eilutes, po vieną žodį pradėjau skaityti poetą Moišę Kulbaką originalo kalba. Iš jos gavau dovanų pirmą poeto Avromo Suckeverio knygą, o juk poeto žmona prieš karą Vilniaus žydų gimnazijoje buvo šios mano mokytojos mokytoja. Mąstymas apie literatūrą ir Vilniaus tradiciją man pasidarė neatsiejamas nuo šių poetų ir nuo šių sutiktų asmenybių.

O kiek įtakos Jums turėjo lenkiškas kultūrinis klodas?

Lenkų kalbos ėmiausi irgi dėl domėjimosi Vilniumi ir poezija, pirmiausia dėl Cz. Miłoszo. Studijų metais labai intensyviai skaičiau jo kūrybą. Jaučiau, kad šis kūrėjas ateina iš tos pačios universiteto, Senamiesčio gatvių erdvės. Tai – konkreti namų topografija, kuri persiduoda, bandai aiškintis jos ženklus, tada staiga atsiveria daug platesnis peizažas. Beje, lenkų kalbos mokiausi labai lengvai, keista, bet iki šiol man lengviausia į ją pereiti. Iš mažens jos tikrai niekur negirdėjau, esu iš Aukštaitijos. Gal tai kažkoks istorinės lietuvių dvikalbystės genetinis palikimas.

Tad turbūt galima suvokti šį miesto peizažą kaip žemėlapį savajai tapatybei atpažinti. Vis dėlto – kuo jis svarbiausias?

Dabar šis miestas man ypač svarbus kaip skirtingi žmonių balsai, jų likimo istorijos, kurias jaučiu čia būdamas. Dalis tų žmonių nėra su tavimi tiesiogiai susiję, jie nutolę laike ir kitokioje kultūroje, bet su jais jungia pokalbiai mintyse. Dalis – asmeniškai svarbiausi savosios tradicijos vardai, kaip Vytautas Mačernis, irgi Vilniaus universiteto poetas, studijų metais – Vilniaus gidas. Dalis – artimi čia ir dabar, mylimi ir pažįstami, susitikimai su jais – akimirkos dovana. Kai kurių – net jaunų, kaip poeto Manto Gimžausko-Šamano, jau nebėra. Galiausiai miestas įtraukia kaip besikreipiančių į tave skirtingų balsų polifonija. Taip Vilnius veikia ir Miłoszo poezijoje, čia einu jo pėdsaku, vėlgi kalbėdamasis.

Tai, žinoma, paskui paverčia buvimą mieste tokiu savotišku tinklu, nuorodų labirintu. Vaikštai po jį, negalėdamas nesikalbėti, nejausti to balsų palimpsesto. Iš dalies todėl taip metaforiškai pavadinau savo debiutinę monografiją – „Vilniaus literatūrų kontrapunktai“. Beje, Mikalojus Vorobjovas – labai svarbus Vilniaus poetas, nors rašęs meno istorijos tekstus – manė, kad Vilniaus polifonija galiausiai išauga į kažką daugiau, į žemės trauką įveikiantį gaudesį. Į preliudą ar fugą, galbūt Bacho. Taip, čia veikia Vilniaus mitas, bet mitas galiausiai yra anapus verifikacijų, anapus loginės tiesos-netiesos.

Iš kitos pusės, yra labai man svarbių žmonių liudijimai, kad Vilnius nėra jiems egzistenciškai savas. Tarkim, poetas Marcelijus Martinaitis yra nemažai rašęs apie apie Vilnių. Bet yra pasakęs, kad Vilniuje jis nemato dangaus, kad jam tai – miestas be dangaus.

Dangų jis mato ten, kur gali atsigulti ant žolės, savo gimtinėje, prie Dubysos, o tie barokiniai debesys, apie kuriuos yra kalbėjęs Cz. Miłoszas, jam yra daugiau literatūra. Galbūt čia ir yra tam tikra lietuviškosios tradicijos riba, vyresnių kartų dar aiškiai jaučiama.

Kalbėdami apie savo agrarinės kultūros (...) nepakankamumą, dažnai pritrūkstame gilesnio suvokimo, jog būtent ta kultūra (...) duoda mums labai daug laisvės pradmenų. 

Aš tos ribos lyg ir nebejaučiu. Jau atėjau iš daugiabučių pasaulio, iš vaikystės industriniame mieste. Pagaliau mano proseneliai jau buvo miestelėnai, panevėžiečiai. Ir galbūt lietuvių literatūrai toks svarbus tiesioginis žemdirbiškos kultūros potyris man jau nėra toksai tiesioginis ir savas. Tačiau kai kurie dalykai iš tos žemdirbiškos tradicijos persikelia, atranda naujų formų, naują įprasminimą.

Būtent tai man leidžia susieti Vilniaus, kaip daugiakultūrio, daugiakalbio miesto žavesį ir žemdirbišką, gamtinę lietuvių tradiciją. Juk įspūdinga, koks egzistenciškai artimas šitas miestas pasirodė būtent lietuvių žemininkų kartai – V. Mačerniui, A. Nykai-Niliūnui, B. Krivickui, P. Jurkui. Tikrai anuomet nebuvo jis lietuviams tik „atvirukinis“, „iliuzinis“, tik „mes be Vilniaus nenurimsim“, kaip tvirtina kai kurie tyrėjai. Su tuo Vilniaus ir lietuvių etninės kultūros ryšiu susijęs demokratizmo momentas, kuris man apskritai labai svarbus galvojant apie lietuvių kultūrą.

O ką Jūs vadinate demokratizmu?

Kai savęs klausiu, kuo mane labiausiai traukia lietuvių literatūros tradicija, kokia yra jos perteikiama tapatybės žinia, be prigimtų esminių dalykų, tokių kaip lietuvių kalba, labiausiai remiuosi tuo, kad jos ištakos yra labai demokratiškos, palankios žmogui, jautrios žmogaus situacijai.

Sakykim, man tikrai labai gražūs XIX amžiaus pabaigoje–XX amžiaus pradžioje demokratiškai mąstę rašytojai – kad ir Jonas Biliūnas, Povilas Višinskis ar Žemaitė, į kuriuos dabar kartais žiūrima su paaugliška pašaipa. Tai kaip tik buvo atviro mąstymo ir hierarchijų nesilaikę žmonės, maištingi, rinkęsi ne kokias elitines galios pozicijas, bet atvirą, laisvą, kritišką, demokratišką mąstymą. Daug tokios demokratizmo dvasios turėjo ir, atrodytų, priešingas sparnas – lietuvių rašytojai kunigai: prisiminkime Juozą Tumą-Vaižgantą ar Julijoną Lindę-Dobilą. Kūryba lietuvių kalba jiems visiems buvo to humaniško demokratizmo, o ne pūstos saloninės „rafinerijos“, socialinės hierarchijos išraiška. Argi dabar tai gali būti nesimpatiška?

Tai organiškasis demokratizmas, apskritai būdingas Vidurio ir Šiaurės Europos žemdirbiškoms kultūroms, kaip yra pabrėžęs Vilniaus lenkų rašytojas Józefas Mackiewiczius, kai bandė apčiuopti lietuvių ir lenkų konflikto esmę.

Tai mes dar nemokame savo tradicijos dorai suprasti. Man atrodo, vis kalbėdami apie savo agrarinės kultūros kompleksus, jos nepakankamumą dabartiniame pasaulyje, dažnai pritrūkstame gilesnio suvokimo, jog būtent ta kultūra, kai ji modernizuojasi, duoda mums labai daug laisvės pradmenų, nepriklausomo, nešabloniško mąstymo. Žinoma, galima pasigesti lietuviškos tradicijos ištakose to, ką turėjusi dvarų kultūra – gilesnės istorinės atminties, kultūrinio principingumo, didesnio rafinuotumo, bet, antra vertus, ji turi labai daug to, ką galėtume kartu su antropologu Maxu Scheleriu pavadinti žmogiškosios širdies protu. Ši tradicija labai svarbi ir mūsų akademinei kultūrai, su kuria esu susijęs.

Ką turite omeny, kai minite akademinės kultūros ir žmogiškosios širdies proto sąsają?

Pirmiausia tą sąsają jaučiu perduotą Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros, kuri mane išaugino. Mano studijų metais joje buvo ypatingo akademinio bendravimo – su tikra intelektualine, diskusine aistra, su didele pagarba asmeniui, jaunam žmogui. Be abejo, toji tradicija per Putiną atėjo iš tarpukario, buvo apginta ir išlaikyta net gūdžiu sovietmečiu. Yra buvę ir tebėra labai daug gražaus bendravimo su vyresniąja katedros profesūra. Tai toks akademinis bendravimas, kai visų pirma sokratiškai mokoma išminties tiesiogiai bendraujant su asmeniu kaip su asmeniu, o ne kaip su „akademiniu pavaldiniu“. Pirmiausia siekiama ugdyti autentišką literatūros kūrinio supratimą, mokėjimą užklausti ir tekstą, ir kartu – save patį. Laikomasi tam tikros išmintingos distancijos žvelgiant į perdėtai mokslingas technikas, metodus, teorijas su jų žargonais ir išankstiniais atsakymais. Beje, tokį patį, ramios išminties požiūrį žvelgiant į besikeičiančias šiuolaikines teorijas, patyriau ir studijuodamas Oksforde.

Visų pirma tokį akademinį bendravimą mano studijų laikais kūrė profesorė Viktorija Daujotytė, iš kurios pasisėmiau neišmatuojamai daug. Jos išėjimas į emeritūrą šiandienėje katedroje paliko, deja, niekaip neužpildomą plyšį.

Jeigu jaunas mokslininkas lituanistas profesionalus, aktyvus, turi organizacinių gabumų, gerai moka užsienio kalbas, tai jam tiesiog gresia „darboholizmas“.

Neužmirštamas bendravimas buvo ir su katedros profesore Elena Bukeliene. Pamenu, vieną vasarą kartu su mano bičiuliu, Varšuvos universiteto literatūros dėstytoju, dabar jau prodekanu Łukaszu Książyku važiavome pro Trakus, sakau: „Va, čia mūsų katedros profesorė gyvena sodyboje, prie ežero, galim užsukti pas ją, pasilabinti, pakalbėti.“ Mano bičiulis labai nustebo, kaip galima taip tiesiog neperspėjus užsukti. O mes nusimaudėme ežere, užsukome, pasilabinome... Buvo tokia labai vaičiulaitiška situacija, kaip iš „Valentinos“: žydi liepos, ateina šviesi žilagalvė profesorė, atneša sūrio ir medaus. Valgome tą sūrį su medumi, neformaliai kalbamės apie perskaitytas knygas.

Mano bičiulis Łukaszas vėliau pasakė: „Ne, tai pas mus būtų sunkiai įmanoma.“ Lenkijoje visai kitas akademinio bendravimo su profesūra kodas. Pareigos diktuoja, privalai prisiimti oficialią bendravimo kalbą, laikytis privalomų formų, nerašytų taisyklių. O lietuviška akademinio bendravimo tradicija tuo žmogišku neformalumu, man atrodo, ir yra vertinga. Jai galima sugalvoti įvairiausių trūkumų, bet tas demokratizmas, sokratiškas pradmuo ir pagarba asmeniui, individui yra jos stiprioji pusė. Be abejo, šią tradiciją puoselėjo ir Meilė Lukšienė (kurios 100-metį švęsime kitąmet), ir Vanda Zaborskaitė. Tuo mūsų humanitarinė tradicija stipri ir autentiška. Priešingai, dabar vis dažniau mūsų sferoje demonstruojama egocentriška galia ar pikta intelektualinė agresija niekad manęs neįtikina. Tradicija kalba ir įsitvirtina kitais būdais.

Minėjote apie autentišką bendravimą su profesūra. Šiuo metu pats dėstote studentams Vilniaus universitete, matote jaunus akademikus ir kaip LLTI direktorius. Kokia jaunesniųjų, studijuojančių filologiją, padėtis – ar humanitariniai mokslai turi ateitį?

Sakyčiau, kad šiuo metu į humanistikos sritį ateina žmonių, kuriuos ši sfera labai domina. Kiek anksčiau buvo metas, maždaug dešimtmetį, pradedant gal nuo 1998-ųjų ekonominės krizės, kai labai stipriai ėmė jaustis protų nutekėjimas į svečias šalis, ir ta emigracija nebuvo tokia, kuri tampa tolesnių žmogaus studijų ir tobulėjimo tąsa, bet tiesiog dėl pragyvenimo. Pernelyg daug gabių mano kartos žmonių yra dingę už horizonto, per daug jų yra prarasta humanistikoje, ir dėl to tikrai skaudu. Dabar sakyčiau, kad jau keletą metų gabiausi žmonės vis dėlto išlieka, ir netgi išvažiavę, pozityviai pastudijavę, sugrįžta į šį lauką. Ne vienas, anksčiau pradingęs, užmetęs disertaciją, dabar sugrįžo ir į institutą. Tad to išsibarstymo pojūčio jau nėra. Galbūt jau šiek tiek yra pavykę pristabdyti tuos neigiamus procesus. Lituanistikos laukas pamažu vėl stiprėja – matyti įdomių branduolių beveik kiekviename Vilniaus universiteto filologų kurse. Tai matyti ir jau septintus metus organizuojamame „Literatūros salų“ vasaros seminare, kuriame dalyvauja literatūros studentai iš įvairių Lietuvos universitetų. Jauni žmonės labai intelektualiai diskutuoja ir tų diskusijų patys nori, kuria labai gyvą bendravimo atmosferą. Vaižganto žodžiais būtų galima pasakyti: „misa rūgsta“. Ir atrodo, kad kažkas iš naujo kyla.

Lietuvių literatūros ir tautosakos institute šiuo metu tiek veiklos krypčių, kad tikrai nekyla klausimų dėl humanistikos ateities: tik lauki, kada gabiausi doktorantai pabaigs disertacijas, kad juos būtų galima „įstatyti“ kur nors, kur labiausiai reikia.

Nuo Lietuvos mokyklų poreikių iki europinių mokslo projektų, nuo archyvų skaitmeninimo iki stambių konferencijų ir leidinių užsienyje koordinavimo. Daug darbų susiję su svarbiausiomis sukaktimis: pernai Cz. Miłoszo, šiemet Maironio, 2014-aisiais – Kristijono Donelaičio. Jeigu jaunas mokslininkas lituanistas profesionalus, aktyvus, turi organizacinių gabumų, gerai moka užsienio kalbas, tai jam tiesiog gresia „darboholizmas“.

Problema ta, kad už tai vis dar nėra adekvačiai finansiškai atlyginama: jau nekalbant apie biudžetinius pinigus, net europiniuose projektuose turime nusistatyti kur kas žemesnius atlyginimus, tarkime, už britų mokslininkus, nes tokios pas mus galioja normos. Ir mūsų visuomenėje mokslininkas – vis dar lyg „antrarūšis“. Bet svarbu nuosekliai stiprinti savo salos, kurioje esame, krantus, auginti savo polį, savo bendruomenę, nebijoti apginti jos interesus. O kai tos salos tarpusavyje susisiekia, bendradarbiauja, kai išsiunčia bendrą laivyną į svečius vandenis, tai pasirodo, kad Lietuvos humanistikos ir lituanistikos archipelagas darosi nemenka jėga.

Kad tik mums Dievas duotų daugiau laiko ramiai parašyti gerų knygų...

Parengė Antanas Šimkus

Šis pokalbis yra ciklo „Tapatumo puoselėjimas skirtybių pasaulyje“ dalis. Ciklas iš dalies remiamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo. 

Bernardinai.lt

Antradienį amerikiečiai eidami prie balsadėžių rinks ne tik naująjį šalies prezidentą ar Kongreso narius. 38 valstijų gyventojai taip pat balsuos dar dėl 174 kitų klausimų. Kai kurie iš jų tikrai gali būti vadinami esminiais visai Amerikos visuomenei nepaisant to, kad sprendimas galios tik tose valstijose, kuriose vyks balsavimas.

Pateikiame dešimties aktualiausių klausimų, dėl kurių turės apsispręsti amerikiečiai, sąrašą.

1. Marichuanos legalizavimas

Trys valstijos – Oregonas, Vašingtonas ir Kolorado valstija – balsuos dėl marichuanos prekybos ir vartojimo pasilinksminimo tikslais legalizavimo. Marichuanos prekybai būtų taikomi tokie pat apribojimai, kokie dabar taikomi cigarečių ir alkoholio įsigijimui: šio narkotiko negalėtų įsigyti jaunesni nei 21 metų asmenys.

Septyniolikoje valstijų marichuanos pardavimas ir vartojimas jau yra legalizuotas, tačiau tik medicinos tikslams.

Legalizavimo šalininkai teigia, kad toks sprendimas smarkiai padidintų įplaukas į biudžetą ir gerokai sumažintų darbą teismams bei atlaisvintų daug vietų įkalinimo įstaigose.

Priešininkai akcentuoja, kad marichuana – pavojingas narkotikas, ir jei bent viena valstija pritartų jo legalizavimui (apklausos rodo, kad Vašingtonas ir Koloradas būtų linkę pritarti), kiltų kolizija tarp valstijų įstatymo ir aukštesnių federalinių įstatymų, pagal kuriuos marichuana traktuojama kaip nelegalus narkotikas.

Teisinkų teigimu, sudėtinga prognozuoti, ar tokiu atveju galėtų įsikišti federalinė valdžia ir kokius sprendimus ji galėtų priimti.

2. Homoseksualių asmenų santuokos

Rinkėjai Meine, Merilande, Minesotoje bei Vašingtone rinkimų dieną balsuos ir dėl galimybės įteisinti homoseksualių asmenų santuokas.

Meine pirmą kartą JAV rinkėjų bus klausiama, ar reikėtų įteisinti homoseksualių asmenų sąjungas. Išankstinės apklausos rodo, kad dauguma rinkėjų tokią idėją vertina pozityviai.

Merilando valstijos gyventojai bus klausiami, ar ir toliau palikti galioti dabartinį įstatymą, kuriuo įteisintos tos pačios lyties asmenų santuokos.

Pastaraisiais metais trisdešimt viena valstija priėmė konstitucines pataisas, kuriomis uždraudė tos pačios lyties asmenų santuokas. Tuo tarpu devynios valstijos priešingai – jas legalizavo.

Šių metų liepą atlikta išsami apklausa, ir studija atskleidė, kad amerikiečių požiūris į tos pačios lyties asmenų santuokas per pastaruosius dešimt metų gerokai pasikeitė. Dabar visoje Amerikoje gyvena daugiau žmonių, palaikančių šią idėją, nei jai prieštaraujančių.

3. Išskirtinis genetiškai modifikuotų produktų ženklinimas

Rinkėjai Kalifornijoje turės progą išsakyti savo nuomonę dėl to, ar maisto produktai, į kurių sudėtį įeina genetiškai modifikuoti ingredientai, turi būti kaip nors išskirtinai pažymėti.

Siūlymo šalininkai pabrėžia būtinybę tiksliai informuoti vartotojus apie tai, ką jie valgo, ir primena, kad daugiau kaip penkiasdešimt valstybių visame pasaulyje yra įvedusios tokį žymėjimą.

Priešininkai tvirtina, kad tai pabrangintų maisto produktus ir sustiprintų neteisingą vartotojų įsitikinimą, jog paženklinti produktai yra nesaugūs ar net kenksimingi vartoti.

Aštuonolika valstijų anksčiau yra mėginusios įvesti papildomą genetiškai modifikuotų ingredientų turinčių maisto produktų ženklinimą, tačiau visos šios iniciatyvos žlugo.

Kaliforninjoje surinkta daugiau nei milijonas parašų, kad šis klausimas būtų įtrauktas į darbotvarkę, ir tai viena plačiausiai aptariamų valstijos iniciatyvų. Todėl tikėtina, jog rinkėjai balsuos už produktų su genetiškai modifikuotais ingredientais ženklinimą, o tai galėtų tapti labai rimtu postūmiu ir kitoms valstijoms svarstyti šį klausimą.

4. Mirties bausmės panaikinimas

Kalifornijos rinkėjai taip pat balsuos dėl mirties bausmės panaikinimo, pakeičiant ją įkalinimu iki gyvos galvos.

Dabar valstijoje mirties bausmės laukia 725 žmonės (daugiau nei bet kurioje kitoje Amerikos valstijoje), ir jei šios pataisos bus priimtos, jiems visiems bausmė bus pakeista į įkalinimą iki gyvos galvos.

Numatoma, kad kaliniai turėtų dirbti, o dalis uždirbamų pinigų atitektų nusikaltimų aukoms. Pataisos šalininkai taip pat pabrėžia, kad tai padėtų sutaupyti bent dalį pinigų, reikalingų išlaikyti kalinius kalėjime.

Tuo tarpu priešininkai tokį siūlymą ginčija sakydami, kad tik mirties bausmė yra tinkama kai kurių nusikaltimų atveju.

Apklausos rodo, o ir ekspertai pažymi, kad tikėtina, jog mirties bausmės panaikinimui bus pritarta.

5. Abortai

Keliose valstijose taip pat bus balsuojama ir dėl klausimų, susijusių su abortais.

Montanoje rinkėjai spręs, ar tėvai turi būti privalomai informuojami, jei jų 16 metų nesulaukusi dukra planuoja darytis abortą.

Pataisos šalininkai sako, kad abortas – sunki operacija, ir dėl jos būtinumo turėtų spręsti ne šešiolikos nesulaukusios paauglės, o tėvai apie tai tiesiog privalo būti informtuojami.

Tuo tarpu oponentai pabrėžia, kad besąlyginis reikalavimas informuoti tėvus, gali turėti neigiamų pasekmių ar net kelti pavojų merginos gyvybei, jei nepilnametė pastojo dėl seksualinės prievartos šeimoje.

Floridoje rinkėjai savo nuomonę išsakys kiek kitu su abortais susijusiu klausimu. Jie turės apsispręsti, ar abortai gali būti finansuojami iš valstijos biudžeto tokia pat tvarka, kaip ir kitos medicininės paslaugos. Tiesa, išimtys abortų finansavimo atveju būtų taikomos išprievartavimo, incesto ar pavojaus motinos gyvybei atveju.

Jei pataisai būtų pritarta, tai reikštų, kad valstybinės įstaigos negalėtų naudoti sveikatos draudimo finansuoti abortus.  

6. Florido naudojimas

Dar vienas klausimas, dėl kurio savo valią išreikš Kansaso gyventojai - florido naudojimas geriamajame vandenyje.

Šalininkų teigimu, tai pigus ir veiksmingas būdas ištisus dešimtmečius naudojamas siekiant  pasirūpinti gyventojų dantų sveikata.

Tuo tarpu priešininkai pabrėžia, kad florido kiekio didinimas geriamajame vandenyje būtų priverstinis gydymas, naudingas florido pramonei, o iš gyventojų būtų atimama pasirinkimo laisvė.

Kansasas dar 1964 m. balsavo dėl šio klausimo, ir tuomet jo gyventojai nepritarė florido naudojimui. Pasak vietos ekspertų, šis klausimas rinkėjus ir dabar labai domina, tad rinkimų dieną jis gali suveikti kaip magnetas, padidinsiantis rinkėjų aktyvumą.

Prognozuojama, kad galimybė rinktis ir Amerikos kultūrai toks svarbus individualizmas nugalės ir šį kartą, tad pasiūlymas bus atmestas.

7. Atsinaujinantys energijos šaltiniai

EPA nuotrauka

Mičigano valstijos rinkėjai turės galimybę pasisakyti, ar pritartų, kad iki 2025 m. mažiausiai 25 proc. elektros energijos valstijoje turėtų būti išgaunama iš atsinaujinančių šaltinių.

Jei pasiūlymui būtų pritarta, galutiniam jo įtvirtinimui tektų priimti konstitucinę pataisą, o Mičiganas taptų pirmąja JAV valstija, konstitucijoje numatančia, koks mažiausias kiekis energijos turėtų būti išgaunamas iš atsinaujinančių šaltinių.

Pataisos šalininkai sako, kad tai ne tik padėtų valstijai tapti žaliosios energetikos  centru, bet ir sukurtų tūkstančius naujų darbo vietų.

Tuo tarpu priešininkai, tarp jų ir didžiųjų energetikos kompanijų bei verslo atstovai, teigia, kad tai padidintų energijos kainas, o pasikeitus aplinkybėms ir esant reikalui atšaukti konstitucinę pataisą būtų beveik neįmanoma.

8. Eutanazijos klausimas

Rinkėjai Masačiusetse išreikš savo nuomonę ir dėl to, ar leisti gydytojams skirti gyvybę nutraukiančių  medikamentų tiems pacientams, kuriems, medikų teigimu, liko gyventi mažiau nei šeši mėnesiai, o jie dar gana samoningi patys priimti sprendimą ir išreikšti savo valią numirti.

Pritariantieji iniciatyvai, agituodami už tokį sprendimą, vartoja žmogiškojo orumo išsaugojimo argumentą ir teigia, kad žmogus pats turi teisę pasirinkti, kaip nori numirti.

Tuo tarpu kiti pabrėžia besąlygišką gyvybės vertę ir teigia, kad tokia procedūra – jokia pagalba, juo labiau kad nėra numatyta pakankamai teisinių saugiklių, užtikrinančių, jog tuo nebus piktnaudžiaujama.

Apklausos rodo, kad siūlymui planuoja pritarti dauguma rinkėjų. Oregonas tokį pat įstatymą priėmė prieš penkiolika metų, o Vašingtono valstijoje jis įsigaliojo 2008-aisiais.

9. Tiltas į Kanadą

Mičigane ypač daug dėmesio ir diskusijų susilaukė siūlymas nutiesti naują tiltą, jungiantį JAV ir Kanadą ties vienu labiausiai apkrautų prekybos kelių.

Kanados vyriausybė pritaria ir remia  naujo tilto statybas pabrėždama, kad vienintelis dabar esantis tiltas yra pernelyg apkrautas, jame ypač dažnai susiformuoja mašinų spūstys, o ateityje vieno tilto  niekaip nepakaks patenkinti prekybos poreikius. Kanados vyriausybė net pasišovė finansuoti dalį statybos kaštų.

Tilto statybas taip pat palaiko ir respublikonas Mičigano gubernatorius Rickas Snyderis bei dauguma verslininkų.

Tuo tarpu priešininkų stovyklai vadovauja milijardierius Manuelis Marounas – vienintelio dabartinio tilto savininkas.

Jis jau išleido milijonus dolerių, kad šis klausimas būtų pateiktas svarstyti rinkėjams. Klausimo formuluotėje taip pat nurodoma, kad jai pritarus visų tarptautinių tiltų statyba turėtų būti tvirtinama referendumu.

10. Kazino plėtra

Nors azartiniai lošimai JAV gana griežtai reglamentuojami, pastaraisiais dešimtmečiais jų plėtra Amerikoje vyko ypač sparčiai. Tai tapo ganėtinai įprastu būdu padidinti valstijų biudžetų pajamas, o žmonės į tokios veiklos plėtrą reaguoja ne taip aršiai nei į siūlymus didinti įvairius mokesčius.

Todėl ir šiais metais Merilando valstijos rinkėjai turės pasisakyti dėl azartinių lošimų ir kazino plėtros valstijoje.

Idėjos šalininkai pabrėžia, kad tai padėtų surinkti daugiau mokesčių į biudžetą, o didžiausia tokiu būdu surinktų pajamų dalis būtų skiriama švietimo įstaigoms bei įvairiems švietimo projektams.

Priešininkai tuo tarpu tvirtina, kad tai galėtų turėti neigiamos įtakos nusikalstatumo lygiui valstijoje.

Oregono gyventojai taip pat turės išreikšti savo nuomonę, ar jie sutinka, kad būtų palengvintos ir išplėstos galimybės valstijoje steigti kazino.

Parengta pagal BBC informaciją

Bernardinai.lt

E. Hemingvėjus ir F. Kastro. Osvaldo Salas nuotrauka (1959).

Šis niekada anksčiau nepublikuotas tekstas pasirodė lapkričio 2 dieną alternatyvios minties Rusijos dienraštyje „Novoje gazeta“. Jo autorius – apžvalgininnkas Aleksandras Melenburgas (1956–2010). Tai reakcija į Fidelio Kastro laišką, kuriame jis pranešė apie savo pasitraukimą iš aukščiausių valstybinių postų. Netrukus pasirodė pranešimų apie artėjančią jo mirtį. Praėjus penkeriems metams, jis tebėra gyvas. Per šį laikotarpį Kubos revoliucijos vadas jau buvo daugelį kartų „numiręs“ ir iš naujo „prisikėlė“.

… Tokio pareiškimo iš draugo Kastro jau seniai laukė tiek jo gerbėjai, tiek jo priešai. Paskutinis šaltojo karo herojus susirinko savo daiktus, susikrovė juos į krepšį su atsargine chaki spalvos uniforma viduje ir (virtualiai) patraukė namo – savo jis atkariavo. Tie, kurie pažinojo Paskutinį herojų, draugavo su juo 7-ojo dešimtmečio pradžioje, tikina, kad Fidelis nebuvo komunistas įprastine šio žodžio prasme. „Štai Če Gevara – komunistas ir Raulis Kastro – komunistas, – tikino mane vienas pagyvenęs dėdė iš Karibų krizės laikų – o Fidelis, ne, jis – antiamerikanistas.“

Iš konkistadorų?

Fidelis Kastro gimė 1926-ųjų rugpjūčio 13 dieną didelės cukraus plantacijos valdytojo šeimoje. Kaip ir priklauso auksinio jaunimo atstovui, baigė Havanos universiteto Teisės fakultetą (1950), kuriame vėliau apgynė daktaro disertaciją. Ir užsiėmė privačia advokato praktika Havanoje.

Jis pats į politiką nėjo, tai pati politika, jam būnant 26-erių, aukštas pareigas einantį, sėkmingą, populiarų tarp ieškovų ir atsakovų advokatą, pati atėjo. 1952 metais Kuboje valdžią užgrobė generolas Batista. Sujaudintas įstatymų pamynimo, teisininkas Kastro padavė ieškinį Kubos Aukščiausiajam teismui dėl neteisėto valdžios užgrobimo. Jis turėjo svarių argumentų, nes tas pats Batista prieš 19 metų, dar būdamas seržantas, buvo organizavęs panašų perversmą. Vis dėlto Kubos teismas pasirodė esąs priklausomas, batistiškas. Ieškinio nepriėmė. Po to Fidelis, pareškęs, kad Kuboje teisingumo daugiau nebėra, tapo revoliucionieriumi.

Revoliucionierius jis buvo visai ryžtingas: nepavykęs Monkados kareivinių šturmas 1953-iųjų liepos 26 dieną, turėjęs tapti sukilimo pradžia; bekompromis šūkis „Patrioomuerte!“ „Tėvynė arba mirtis“; dveji metai Pinoso salos kalėjime; jachta „Granma“, kuria 1956 metais revoliucionieriai atplaukė į Kubą; Plaja-Chirono mūšis 1961 metais su salos paplūdimyje išsilaipinusiais kontrrevoliucioneriais, Kubos emigrantais; tarptautinė Lenino premija „Už tautų draugystės stiprinimą“; Sovietų Sąjungos didvyrio vardas (1963) ir dar vienas Lenino ordinas (1972).

Fidelis pradėjo ginkluotą kovą su Batistos režimu mažiausiai galvodamas apie tolimos šiaurės šalies titulus ir ordinus. Greičiausiai tik bandė sugrąžinti status quo.

Jegoras Gaidaras, kuris audringame aštuntajame dešimtmetyje su tėvais gyveno Kuboje, o vėliau šeimomis draugavo su Fideliu, išsako pastarąjį antiamerikietiškų (laikykime, prosovietiškų) veiksmų motyvą: „Fidelis buvo kilęs iš Kastilijos aristokratijos. Tai žmonių grupė, kuri buvo pripratusi visą gyvenimą valdyti Kubą. O po to į Kubą ateina amerikiečiai, įsteigia ten jiems lojalų režimą, Kastilijos aristokratijai jie palieka nuosavybę, palieka valdas, tačiau niekada daugiau neprileidžia prie valdžios. O valdo ten žmonės, kurie, tokių žmonių kaip Fidelis akimis, yra išsišokėliai. Kas Fideliui, jo tėvui yra seržantas Batista? Visiškas niekas. Karikatūra. O kas tai padarė? Amerikiečiai. Kaip jis po to viso to žiūrės į amerikiečius?“

Kastilija Ispanijos istorijoje tas pat, kas mums Vladimiro Rusia. XV amžiuje susijungus Aragonui ir Kastilijai, susikūrė Ispanijos karalystė. Visi žymus ispanų hidalgai ir konkistadorai – daugiausia buvo kastiliečiai. Suprantama, kad neišsilavinęs mulatas Batista turėjo likti seržantas, o ne valdyti salą. Kadangi saloje veikė savi įstatymai.

Tiesa, pats Fidelis, „spaudai“, apie savo kilmę sakė taip: „Aš gimiau žemvaldžio šeimoje. Ką tai reiškia? Mano tėvas buvo ispanų valstietis iš labai neturtingos šeimos. Į Kubą jis atvyko amžiaus pradžioje kaip ispanų emigrantas ir ėmė dirbti labai sunkiomis sąlygomis. Būdamas atkaklus žmogus, jis netruko atkreipti į save dėmesį ir užėmė vadovaujančias pareigas statybose, vykdytose amžiaus pradžioje. Jam pavyko sukaupti šiek tiek kapitalo, kurį jis panaudojo pirkdamas žemę. Kitaip tariant, jam, kaip dalykiškam žmogui, pasisekė, jis tapo žemvaldžiu. Pirmaisiais respublikos metais taip dažnai nutikdavo. Po to jis ėmė nuomoti atliekamas žemes. Kai gimiau aš, iš tiesų gimiau šeimoje, kurią galima pavadinti žemvaldiška. Kita vertus, mano mama buvo paprasta neturtinga valstietė. Todėl mūsų šeimoje nebuvo to, ką būtų galima pavadinti oligarchinėmis tradicijomis. Nepaisant to, kalbant objektyviai, mūsų socialinė padėtis tuo momentu buvo tokia, kad mes priklausėme toms šeimoms, kurių pajamos buvo didelės. Mūsų šeima valdė žemes ir naudojosi visais privalumais, galima pasakyti, privilegijomis, kurios priklauso žemvaldžiams mūsų šalyje.“

Oficialioje Fidelio biografijoje pažymima, kad jo tėvas gimė valstiečių šeimoje Galisijos provincijoje. Ten būta tokių aštrių ekonominių problemų, kad pusė visų XX amžiaus iš Ispanijos į Pietų Ameriką išvykusių ispanų ieškoti geresnio likimo buvo galisiečiai. Kita vertus, nėra jokio pagrindo netikėti Jegoru Gaidaru. Išeina kaip toje liūdnoje sovietinėje istorijoje – ėmė Kastilijos dvarininkas ir nuslėpė nepritinkančią revoliucioneriui „kilmę“.

Fedia Kostrovas

Neištrinamas atsiminimas iš mano sovietinės vaikystės: grubaus darbo medinis kioskas, o jame, už stiklo, – puikūs kubietiški cigarai grakščiuose penaluose. Kaina – mažiau nei rublis. Tai Fidelis Kastro amerikiečių embargo proga pasistengė atsiųsti jų mums. Geriausiems pasaulyje cigarams vis dėlto ypatingos paklausos nėra. Iš suaugusių dėdžių jas masiškai pirkdavo tik pavieniai individai, kuriems buvo leidžiama išvykti už soc. lagerio sienų. Taip pat Fidelis mums tiekė kubietišką romą – mano vaikystėje juo mėgdavo pagardinti arbatą, kažin kodėl tą išskirtinai darydavo moterys. Taip pat Fidelis atveždavo mums cukraus, stambiagrūdžio, tamsaus. „Fidelis Kastro...“–  cukrumi ir romų pagardintu balsu tardavo įvairaus masto sovietiniai ideologai ir jų išraiškas nušviesdavo geraširdiška šypsena. O ką pats ištikimiausias jų sąjungininkas...

„Fedia Kostrovas“, – užtikrintu ir tvirtu, kaip cigaretės „Partagas“ balsu kalbėdavo karininkai iš mano armijos laikų jaunystės. Su juos mes Amerikai įkrėsim kaip reikiant... Tačiau šaltasis karas pasuko kita linkme, ne ta, kuria tikėjosi marksizmo-leninizmo dėstytojai.

Neginčijamas Fidelio Kastro pranašumas, palyginti su mūsų marksistais, buvo jam būdinga velniška intuicija ir tikslus analitinis protas. 1989 metais Sovietų Sąjunga dar tvirtai laikėsi, tik kur ne kur nubyrėjo tinkas, o Fidelis jau jautė šio projekto pabaigą. Šventinę Nacionalinio sukilimo dieną, 1989 metų liepos 26-ąją, tradiciškai kalbėdamas mitinge, Fidelis pasakė štai ką: „Mes turime įspėti imperializmą, kad jis nepuoselėtų ypatingų iliuzijų mūsų revoliucijos atžvilgiu ir nemanytų, kad mūsų revoliucija nesugebės apsiginti, jei socialistinių valstybių sąjunga sugrius... Jeigu rytoj arba kada nors prabusime ir sužinosime, kad SSSR suiro... netgi tokiomis sąlygomis Kuba ir kubiečių revoliucija tęs savo kovą ir bus pasirengusi apsiginti.“

Per kitus dvejus metus, kai Sovietų Sąjungos irimo proceso jau nebuvo galima sugrąžinti atgal, charizmatiškasis Fidelis šiuo gyvybiškai svarbiu jo salai klausimu pasisakydavo retai. Per tuos dvejus metus jis nė karto viešai nekritikavo „sovietų draugų“, greitai, visu greičiu garmančių bedugnėn.

Ramiai, kaip Teofilis Stivensonas arba Feliksas Savonas (tai žymūs Kubos boksininkai) sutikdavo priešininko smūgius, Fidelis Kastro pasitiko žymiuosius 1991 metų rugpjūčio pabaigos įvykius. Oficialus Kubos vyriausybės pareiškimas, kuriame aiškiai justi jos vadovo stilius, buvo paviešintas rugpjūčio 20 dieną:

„Įvykiai, vykstantys Sovietų Sąjungoje pastarosiomis dienomis, sukėlė didelį nerimą kubiečių tautai ir vyriausybei... Nuo pat reformų ir permainų pradžios Sovietų Sąjungoje Kubos vyriausybė... susilaikydavo nuo kokio nors viešo teisimo, kuris būtų galėjęs reikšti kišimąsi į kitos valstybės vidaus reikalus... Nepaneigiamu tokios mūsų laikysenos įrodymu visu šiuo laikotarpiu yra faktas, kad Kuboje nebuvo nė vieno pareiškimo nė prieš vieną SSRS politikos veikėją, nepriklausomai nuo jo pozicijos ir partinės priklausomybės. Būtent dėl to ne Kubos vyriausybei spręsti apie įvykius, šiuo momentu vykstančius Sovietų Sąjungoje. Vienintelis dalykas, kurio karštai trokštame šioje situacijoje, kad Sovietų Sąjungos tautos galėtų taikiai įveikti visus sunkumus, kad ši didi šalis išlaikytų savo vienybę ir įtaką, kuria ji teisėtai naudojosi tarptautiniuose santykiuose, būdama neišvengiama atsvara tiems, kurie nori primesti pasauliui absoliučią savo valdžią ir hegemoniją. Jankių imperializmas, pasaulio žandaras ir kandidatas į pasaulio šeimininkus, neturi jokios teisės spausti sau naudos iš šios sudėtingiausios situacijos. Palikime patiems patriotiškiems sovietų piliečiams, su tinkama ištverme ir išmintimi įvekti jų išgyvenamą gilią krizę.“

Gyvenantis pagal Hemingvėjų

Kadaise Vakaruose platų rezonansą sukėlė kubiečio rašytojo ir disidento Karloso Montaneto žodžiai: „Kubiečių akyse Kastro – supermenas, ne veltui jis saloje gavo pravardę „arklys“. Tačiau tuo pat metu jis ir tironas meilužis, štai jau keturis dešimtmečius valdantis savo šalį kaip moterį. Fidelis nežmoniškai susijaudina nuo to, kad gali savo tautą naudoti kaip patelę. Gali būti, jog nė vienas Lotynų Amerikos diktatorius nejautė šio jausmo taip stipriai, kaip kubiečių vadas“.

Parašys dar, žinoma, disertacijų apie freudiškuosius motyvus Fidelio Kastro kūryboje. O galbūt tuo jis ir buvo patrauklus tautai, kai prieš ją pasirodydavo „mačo“ stiliumi. Kaip tikras kastilietis arba, na, gerai, galisietis. Yra daug Kubos kontrrevoliucionerių surinktų įrodymų apie Fidelio kartojamus mielus Lavrentijos Berijos įpročius. Važinėdavo Havanos gatvėmis ir rodydavo savo pagalbininkams į jam patikusią merginą. Atsakyti Fideliui, žinoma, niekas nedrįso. Atsakyti Fideliui tai tas pat, kas atsakyti laisvei. Ir kaip atsisakysi, jei komunistas Kastro lyčių bendravimo klausimu buvo liberaliausias liberalas. Priešingai nei sovietų ortodoksai po revoliucijos pergalės, paplūdimių ir palmių rojuje sekso turistams jis status quo – tokį „status“, kad Taičio krantai gali ramiai ilsėtis. Amerikiečių režsisierius Oliveris Stounas apie Fidelį sakė, kad tai „žmogus, gyvenantis pagal Hemingvėjaus modelį“. Apsirengęs savo chaki uniformą, jis atrodo elegantiškai, pasitikinčiai, romantiškai. Ir jam nereikia psichiatro.

Vertė Zigmas Vitkus

Bernardinai.lt

Lietuvos socialdemokratų partijos, Darbo partijos bei partijos "Tvarka ir teisingumas" lyderiai pirmadienį tikisi baigti skirstytis atsakomybės sritimis ir derinti koalicijos sutartį. Ją planuojama pasirašyti antradienį.

"Susirinksime, pažiūrėsime, kaip vyksta programos kūrimas, biudžeto peržiūrėjimas, baigsime derinti dėl atsakomybės pasiskirstymo, ir jeigu nekils didesnių problemų, antradienį planuojame pasirašyti koalicijos sutartį", - BNS sakė "Tvarkos ir teisingumas" vicepirmininkas Valentinas Mazuronis.

Nors prisidėti prie centro-kairės koalicijos pakviesta Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA), koalicijos sutartis greičiausiai bus pasirašyta kol kas be jos.

"Nemanyčiau, kad reikėtų laukti. Jeigu reikės, bendru sutarimu koalicija galės būti plečiama formatu "trys plius vienas", - tvirtino V.Mazuronis.

LLRA atstovas Leonardas Talmontas BNS sakė, kad pirmadienio vakarą vyks partijos tarybos posėdis, per kurį bus svarstomas trijų partijų siūlymas prisidėti prie formuojamos koalicijos.

Po Seimo rinkimų valdančiąją koaliciją buriantys socialdemokratai, "darbiečiai" ir "tvarkiečiai" parlamente turės 78 vietas, su LLRA - 86.

Somalio premjeras Abdi Farahas Shirdonas Saidas sekmadienį paskelbė savo naujosios vyriausybės narius ir pažymėjo, kad pirmą kartą per visą šalies istoriją užsienio reikalų ministre buvo paskirta moteris.

"Po ilgų diskusijų ir konsultacijų paskyriau savo (ministrų) kabinetą, kurį sudaro tik 10 narių. Tarp jų pirmą kartą per Somalio istoriją yra užsienio reikalų ministrė moteris", - sakė premjeras.

Naujoji užsienio reikalų ministrė Fowsiyo Yusuf Haji Adan (Fousijo Jusuf Hadži Adan) yra kilusi iš nepriklausomybę pasiskelbusio regiono Somalilando ir ilgą laiką gyveno Didžiojoje Britanijoje. 

"Mano paskyrimas užsienio reikalų ministre yra istorinis Somalio valstybei ir, ypač, Somalio moterims, jis atverčia naują mūsų šalies politinės situacijos puslapį ir nuves į sėkmę ir klestėjimą", - sakė ji.

Somalyje nuo prezidento Siado Barre (Siado Barės) nuvertimo 1991 metais viešpatauja politinis chaosas, šalis neturėjo centrinės vyriausybės.

Naujosios administracijos suformavimu baigiasi aštuonerius metus trukęs laikinosios, Vakarų remtos vyriausybės, kurią persekiojo korupcijos skandalai, darbas.

Pats A.F.Sh.Saidas buvo paskirtas spalio mėnesį. Jo ministrų kabinetą dabar turės patvirtinti Somalio parlamentas.

Lapkričio pradžioje Europos Parlamento Informacijos biuras Lietuvoje kviečia kino mėgėjus į „LUX kino dienas“ (angl. „LUX film days“). Programoje - trys filmai, kurie šiemet varžosi dėl Europos Parlamento įsteigto LUX kino apdovanojimo. Nemokami filmų seansai vyks lapkričio 5–7 dienomis Vilniaus kino teatre „Pasaka“ ir lapkričio 12–13 dienomis Kauno Mykolo Žilinsko dailės galerijos kino salėje. Renginio partneris – Tarptautinis Kauno kino festivalis.

Šiais metais LUX kino apdovanojimui nominuoti jauno vengrų režisieriaus Bence Fliegaufo filmas apie romų bendruomenę „Tai tik vėjas“ („Csak a szél“, Vengrija, Vokietija, Prancūzija), Veneto regioną vaizduojanti italų režisieriaus Andrea Segre juosta „Shun Li ir Poetas“ („Io sono Li“, Italija, Prancūzija) bei Lietuvos kino žiūrovų jau pamėgtas portugalų filmas „Tabu“ (rež. Miguel Gomes, Portugalija, Vokietija, Prancūzija, Brazilija), parodytas šiemet Tarptautinio Kauno kino festivalio programoje.

Tris LUX apdovanojimui nominuotus filmus vertins Europos Parlamento nariai. Nugalėtojas bus paskelbtas jau lapkričio mėnesį. Laimėjęs filmas bus subtitruotas visomis oficialiomis ES kalbomis ir pritaikytas regos bei klausos sutrikimų turintiems žiūrovams.

„Tai tik vėjas“ – tikrais įvykiais paremtas filmas apie romų bendruomenę. Mari gyvena su neįgaliu tėvu ir dviem vaikais namelyje, miškuose, netoli nuo miesto. Pastaruoju metu gyvenimas tapo labai neramus – penkios romų šeimos, gyvenusios netoliese, buvo išžudytos savo pačių namuose. Nepaisydama žiaurių išpuolių, romų bendruomenė stengiasi gyventi toliau: Mari dirba dviejuose darbuose, jos dukra Ana skiria visą dėmesį mokslams ir piešimui. O mažasis Rio užsiėmęs kitais dalykais... Vieno garsiausių jaunosios kartos vengrų režisieriaus Bence Fliegaufo sukurtas filmas buvo apdovanotas Berlyno kino festivalio Didžiuoju žiuri prizu. Jam taip pat atiteko Paryžiaus kino festivalio žiuri simpatijos.

Filme „Shun Li ir Poetas“ rodomas imigrantės kinės gyvenimas Romoje. Ji dirba tekstilės fabrike, kad galėtų susitvarkyti dokumentus ir atsivežti į Italiją savo aštuonerių metų sūnų. Netikėtai ją perkelia dirbti barmene į Chioggia, mažą salelę. Bepi, slavų kilmės žvejys, pravardžiuojamas Poetu, dažnai lankosi bare. Užsimezgusi Shun Li ir Poeto draugystė nepatinka nei vietos kinų, nei žvejų bendruomenėms.

Filmas „Tabu“ pasakoja apie tris moteris, gyvenančias viename iš Lisabonos namų. Kai miršta temperamentinga senolė, jos tarnaitė ir kaimynė sužino apie nutikimą iš velionės praeities: meilės ir nusikaltimo istoriją, įvykusią Afrikoje ir primenančią gerą nuotykių filmą. Šiuolaikinės Portugalijos kino žvaigždės Miguelio Gomeso sukurta juosta išsiskiria netikėta struktūra, peržengiančia įprastas žanrų ribas. Už meninį novatoriškumą „Tabu“ buvo apdovanotas Tarptautiniame Berlyno kino festivalyje.

Kino teatras „Pasaka“ (Šv. Ignoto g. 4/3, Vilnius)

Lapkričio 5 d. 18 val. - „Tai tik vėjas“ („Csak a szél“, rež. Bence Fliegauf, Vengrija, Vokietija, Prancūzija
Lapkričio 6 d. 18.30 val. - „Shun Li ir Poetas“ („Io sono Li“, rež. Andrea Segre, Italija, Prancūzija)
Lapkričio 7 d. 18.30 val. - „Tabu“ („Tabu“, rež. Miguel Gomes, Portugalija, Vokietija, Prancūzija, Brazilija)

Mykolo Žilinsko dailės galerija (Nepriklausomybės a. 12, Kaunas)

Lapkričio 12 d. 18.30 val.- „Shun Li ir Poetas“ („Io sono Li“, rež. Andrea Segre, Italija, Prancūzija)
Lapkričio 13 d. 18.30 val. - „Tai tik vėjas“ („Csak a szél“, rež. Bence Fliegauf, Vengrija, Vokietija, Prancūzija)

Daugiau informacijos www.europarl.lt, www.luxprize.eu

Bernardinai.lt

JAV prezidento Baracko Obamos ir jo varžovo respublikono Mitto Romney populiarumas tebėra apylygis, rodo naujausi apklausų rezultatai, paskelbti sekmadienį, likus dviem dienoms iki valstybės vadovo rinkimų.

Kaip rodo dienraščio "The Wall Street Journal" ir televizijos "NBC News" atliktas tyrimas, B.Obamą palaiko 48 proc., o M.Romney - 47 proc. potencialių rinkėjų, o šis skirtumas neviršija statistinės paklaidos, kuri šiuo atveju yra 2,55 procentinio punkto.

"Ši apklausa atspindi labai artimą kampaniją nacionaliniu lygmeniu", - sakoma respublikono Billo McInturffo (Bilo Makinterfo), kuris organizavo šią apklausą kartu su demokratu Peteriu Hartu (Piteriu Hartu), pranešime.

"Rezultatai visiškai lygūs, - pridūrė P.Hartas. - Šiuos rinkimus nulems aktyvumas, aktyvumas, aktyvumas."

Per tyrimą, atliktą lapkričio 1-3 dienomis, buvo apklausti 1 475 tikėtini rinkėjai. Jo rezultatai atitinka daugelį nacionalinių apklausų, rodančių, kad aiškaus prezidento rinkimų nugalėtojo nuspėti neįmanoma.

Tuo tarpu dienraščio "USA Today" ir viešosios nuomonės tyrimo agentūros "Gallup" atlikta apklausa svyruojančiose valstijose rodo visiškai lygų potencialių rinkėjų pasiskirstymą: 48 proc. renkasi B.Obamą ir tiek pat - M.Romney.

Tačiau Pew (Pju) tyrimų centro atlikta apklausa atskleidė, kad B.Obama lenkia savo varžovą 48 proc. prieš 45 proc. tarp jau apsisprendusių tikėtinų rinkėjų, o dar keturi proc. respondentų sakė iki šiol neapsisprendę.

Vis dėlto dauguma tyrimų prognozuoja nedidelę, tačiau reikšmingą B.Obamos persvarą svarbiausiose neapsisprendusiose valstijose, kuriose lems prezidento rinkimų rezultatus, todėl demokratas šalies vadovas gali tikėtis antrosios kadencijos.

Arkivyskupas Rino Fisichella

Vyskupų Sinodas paryškino, kad naujasis evangelizavimas iš tikrųjų yra sąžinės sąskaitos metas. Jeigu pripažįstame, jog tikėjimo krizė iš tikrųjų yra tokia rimta, vadinasi, praeityje turbūt buvo daroma kažkas ne taip. Tikėjimo metai turėtų padėti geriau suprasti, kas buvo ne taip ir sustiprinti įsipareigojimą, kad pavargęs, o kartais ir aptingęs tikėjimas galėtų atsigauti, kad atgytų užsidegimas ir drąsa, kurio tikėjimui taip reikia,– pasakė Vatikano radijui arkivysk, Salvatore Fisichella, Naujojo Evangelizavimo Popiežiškosios tarybos pirmininkas.

Kam pasaulyje labiausiai reikia naujojo evangelizavimo? Arkivyskupas atsakė: Globalizacijos laikotarpiu nepaprastai sunku nustatyti, kam pasaulyje labiausiai reikia naujo evangelizavimo. Be abejonės, Vakarų pasauliui jo ypač reikia, nes sekuliarizacijos dominavimas atvėrė dvasinę dykumą ir Dievo buvimo jausmo aptemimą, kurie yra labai dramatiški. Antra vertus, itin džiugina krikščioniško tikėjimo perdavimas jauniausiose Bažnyčiose. Vien tik Afrikos žemyne darbuojasi daugiau kaip 270 000 katechetų.

Lietuvos politikai ir politikos apžvalgininkai mano, kad po šią savaitę vyksiančių Jungtinių Valstijų prezidento rinkimų Vašingtono požiūris į Rytų Europą, Baltijos šalis ir Rusiją nesikeis, nepaisant to, kas įsitvirtins Baltuosiuose rūmuose - dabartinis vadovas, demokratas Barackas Obama ar jo varžovas respublikonas Mittas Romney.

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Arvydas Anušauskas BNS sakė neįžvelgiantis esminių skirtumų tarp B.Obamos ir M.Romney požiūrio į Rytų Europą ir Rusiją.

"Aš manau, tarp kandidatų saugumo ir gynybos politikos srityje galima įžiūrėti niuansuotų skirtumų, bet esminių - ne", - sakė komiteto vadovas.

A.Anušausko teigimu, nors Amerikos požiūrį į Rytų Europą dažnai linkstama vertinti Vašingtono santykių su Maskva kontekste, tačiau pasak jo, per pastaruosius ketverius metus, kuomet B.Obama administracija įgyvendino santykių su Rusija "perkrovimo" politiką, JAV santykiai su Lietuva gynybos srityje tik stiprėjo.

"Turiu pasakyti, stiprėjo bendradarbiavimas gynybos srityje, specialiųjų pajėgų, stiprėjo aktyvumo didinimas NATO matomumo kontekste Baltijos regione atsiliepiant, be abejo, į Rusijos karinio aktyvumo demonstravimą", - kalbėjo NSGK vadovas.

"Ir dar daugelis kitų dalykų, kuriuos galima būtų vardinti, rodo, kad JAV, nepaisant, kas bebūtų prezidentas, laikosi principinės pozicijos Baltijos valstybių atžvilgiu. Tos pozicijos, kuri savo laiku buvo deklaruota prezidento G.W.Busho, kai jis lankėsi Lietuvoje", - teigė konservatorių frakcijai priklausantis politikas.

"Aišku, galima būtų įžiūrėti tarp kandidatų kažkokių skirtumų, bet pasaulinė geopolitinė aplinka ir Jungtinėms Valstijoms diktuoja tam tikrus sprendimus, kaip, pavyzdžiui, tam tikrų pajėgumų stiprinimą Ramiojo vandenyno regione. Bet aš turiu pasakyti, kad nors tai siejama, bet ne visada susiję tiesiogiai su pajėgumų mažinimu Europoje. Kaip žinia, gynybos išlaidos pas juos irgi ženkliai apkarpomos taip, kad lieka tik prioritetinės kryptys. Europa - tarp jų", - dėstė A.Anušauskas.

Socialdemokratas buvęs krašto apsaugos ministras Juozas Olekas BNS išsakė panašų požiūrį - jog JAV požiūris į Lietuvą turėtų išlikti nuoseklus.

"Jungtinės Amerikos Valstijos keičiantis prezidentams bent jau Lietuvos atžvilgiu tikrai politikos nekeičia", - sakė J.Olekas.

"Mes turėjome ir vieną, ir kitą prezidentą per nepriklausomybės laikotarpį, ir visuomet turėjome stiprų palaikymą, nesvarbu, ar tai būtų respublikonų, ar demokratų kandidatas. Prisiminkime prezidento G.W.Busho žodžius: "kas bus Lietuvos priešas, bus ir Amerikos priešas". Prisiminkime - vadovaujant Barrackui Obamai vadovaujant JAV patvirtinti Baltijos šalių gynybos planai. Aš manau, galime džiaugtis ir didžiuotis nuolatine, nuoseklia JAV (politikos) linija Lietuvos atžvilgiu", - kalbėjo socialdemokratas.

Seimo Užsienio reikalų komiteto atstovas, liberalas Petras Auštrevičius sakė, kad JAV prezidento rinkimuose užsienio politika neturi didelės svarbos.

"Tradiciškai užsienio arba nacionalinio saugumo politika Amerikos prezidentų rinkimų kampanijose nevaidina pagrindinio vaidmens. Taip buvo ir taip yra, ypač atsižvelgiant į tai, kad pastarojo dešimtmečio ekonominė krizė prasidėjo Amerikoje ir nepasitraukė ir iš to kontinento, ir iš globalios ekonomikos", - kalbėjo jis.

P.Auštrevičius pabrėžė, kad B.Obama užsienio politikos bruožas yra "lankstumas ir sugebėjimas kalbėtis", tuo metu M.Romney, anot jo, pasižymi retorika, kuri yra "kietesnė", tačiau kelia klausimų, ar ją įmanoma paversti realiais veiksmais.

"B.Obama buvo iš tų, kurie sakė, kad su Rusija reikia kalbėtis kaip su lygiaverčiu partneriu, bet nebūtinai reikia keisti savo poziciją iš anksto ir nuolaidžiauti. Aš tikrai nepastebėjau jokių nepagrįstų nuolaidų trečiajai valstybei, kuri yra mūsų kaimynė", - sakė P.Auštrevičius.

"Tuo tarpu M.Romney, reikia pripažinti, turi "kietesnę" retoriką, bet man mažiau aiškūs jo sprendimai. Kandidatų debatai tai pademonstravo: jis kritikuoja, bet dažnai turi sutikti su dabartinės administracijos sprendimais ir kažkokių specifinių savo sprendimų jis negali pateikti", - sakė liberalas.

Jo teigimu, jei B.Obama nugalėtų rinkimuose, iš jo administracijos būtų galima tikėtis ryžtingesnių veiksmų, nes "antra kadencija, kaip žinia, yra paskutinė, ir prezidentai stengiasi kažką įtvirtinti".

Parlamentaras nebuvo linkęs sureikšminti pernai netyčia žurnalistų užfiksuoto B.Obama pašnekesio su tuometiniu Rusijos prezidentu Dmitrijumi Medvedevu, kuomet JAV prezidentas teigė, kad po rinkimų turės daugiau galimybių lanksčiai veikti priešraketinės gynybos srityje.

"Nemanau, kad tai frazė, kuri mums vienprasmiškai turėtų reikšti vien tik riziką. Neformalių frazių būna įvairių, bet svarbu stebėti tikrus sprendimus ir oficialią laikyseną", - pažymėjo P.Auštrevičius.

Panašiai jis įvertino ir respublikono M.Romney rinkimų kampanijos metu išsakytą teiginį, kad Rusija yra pagrindinis JAV geopolitinis priešininkas.

"Jo paties, kaip kandidato, transformacija kelia daug klausimų. Jis šiaip buvo ganėtinai nuosaikus ir staiga, matyt, dėl politinių pasirinkimų, tapo gana konservatyvus ir netgi radikalus", - komentavo P.Auštrevičius.

Politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius sakė, jog B.Obama nupelnai Rytų Europai yra nepakankamai įvertinti, o griežtų M.Romney pasisakymų Rusijos atžvilgiu nederėtų pervertinti.

"B.Obamos vaidmuo, manau, yra truputį be reikalo nuvertintamas. "Perkrovimo" (angl. reset) politika buvo naudinga, jos reikėjo, o jei kalbėtume, kad jis per daug nuolaidžiavo Rusijai, tai irgi netiesa. Reikia prisiminti, kad Baltijos šalys pagaliau buvo pilnai integruotos į NATO gynybos planus tik B.Obamos prezidentavimo laiku. B.Obama nėra toks Rusijos draugas kaip vaizduojamas, jis nėra tiek abejingas Rytų Europos atžvilgiu kiek irgi yra vaizduojamas", - teigė K.Girnius.

"Realistiškai kalbant, jei ateitų M.Romney JAV politika Rytų Europos atžvilgiu beveik nesikeistų. M.Romney labai griežtai kalba, kalba senoviškai, Šaltojo karo terminais. Bet aš manau, kad šitas šnekėjimas nemaža dalimi yra pagrįstas nesusipažinimu su problemomis", - sakė jis.

Pasak jo, politikai prezidentinės kampanijos metu "gali drąsiai kalbėti, gali grasinti, bet tapę Amerikos prezidentais, yra priversti prisitaikyti prie tikrovės".

"Kas Ameriką valdys, neišvengiamai pagrindinis JAV dėmesys bus skirtas Pietų Azijai, kur dėl Pietų Kinijos jūros gali kilti konfliktų, ir tai pavojingai arkai, kuri dabar driekiasi nuo Afganistano iki Libijos. Kaip bebūtų, kiekvienas prezidentas ten sutelks pagrindinį dėmesį šiam regionui, o ne Europai, kuri yra stabili, ar Rytų Europai, kuri irgi yra ganėtinai stabili ir kur nėra jokios rimtesnės grėsmės iš Rusijos, nes gal Rusija kietai žaidžia ūkio reikaluose, bet nėra pajėgi ko nors daryti. Esminių pasikeitimų tikrai nematyčiau", - dėstė apžvalgininkas.

Jis kaip ir P.Auštrevičius teigė nesureikšminantis B.Obama užuominos D.Medvedevui lanksčiau pažvelgti į priešraketinės gynybos sistemą Europoje.

"Aš to nesureikšminčiau, kai du politikai kalba, vienas kitam mėgina įtikti. Kai sėdi ir kalba, saldžiau kalba, nei ateityje elgsis. (...) Bet net jei B.Obama norėtų daryti nuolaidų, kuo netikiu, Kongresas tam nepritartų. B.Obama tai žino, tai net nemėgins prastumti", - sakė K.Girnius.

JAV prezidento rinkimai vyks lapkričio 6 dieną.

Matthew Westo vėliausia daina Forgiveness (Atleidimas) paremta tikra Renee istorija. Moteris neteko savo dvidešimtmetės dukters. Ją partrenkė girtas vairuotojas. Pastarasis buvo nuteistas 22 metų kalėjimo, bet bausmė nepašalino Renee jaučiamo skausmo. Tai tęsėsi iki tol, kol ji aplankė kalintį vairuotoją Eriką ir atleido jam. Taip ji patyrė išlaisvinimą iš pykčio ir neapykantos. Maža to, Renee paprašė teismo paleisti Eriką anksčiau laiko, kad jis galėtų prisidėti prie jos iniciatyvos važinėti po šalį ir kalbėti apie vairavimo neblaiviems pavojus.

Forgiveness – tik viena iš dainų, paremtų tikromis istorijomis paskutiniame M. Westo albume Into the Light (Į Šviesą), išleistame rugsėjo 25 d. Tai yra albumo The Story of Your Life (Tavo gyvenimo istorija) tęsinys,kurį kurdamas Matthew išklausė tūkstančius klausytojų istorijų, ieškodamas įkvėpimo savo dainoms.

Prieš kelerius metus, kai Matthew West pakvietė žmones dalintis savo gyvenimo istorijomis, kurios pasitarnaus jo naujojo albumo kūrimui, atlikėjas net neįsivaizdavo, kad tai bus nuostabios kelionės, amžinai pakeisiančios jo muziką, tarnystę ir gyvenimą, pradžia. Apsišarvavęs daugiau nei 10000 istorijų iš visame pasaulyje pasklidusių gerbėjų, jis sukūrė albumą Story of Your Life. Netikėtai žmonėms buvo suteikta galimybė būti išgirstiems. Ši galinga banga tęsiasi su didėjančiu pagreičiu ir išsiliejo naujame albume Into the Light.

Matthew Westas įsiveržė į krikščioniškos muzikos sceną 2003 m. su debiutiniu singlu „More“ (Daugiau) – tapusiu populiariausia 2004 m. JAV krikščioniškų radijo stočių daina. Vėliau jis jau koncertavo kartu su tokiais žinomais atlikėjais kaip TobyMac, Jeremy Camp ir BarlowGirl.

Matthew tikisi skleisti žinią, kad Dievas iš tiesų veikia visų mūsų gyvenimuose, visose aplinkybėse, kiekvieną mūsų egzistavimo akimirką. Štai keletas atlikėjo atsakymų apie jo kūrybą ir tikėjimą.

Papasakok, kaip pradėjai muzikuoti?

Užaugau supamas muzikos savo tėčio ir mamos bažnyčioje, bet labiau ja domėtis pradėjau paskutiniais vidurinės mokyklos metais. Tuo metu aktyviai įsitraukiau į mokyklos chorą ir įstojau į universitetą gauti muzikinį išsilavinimą. Universitetas padėjo man tobulėti įvairiose muzikos srityse. Ten pradėjau groti gitara ir pianinu, atradau pomėgį rašyti dainas.

Kaip supratai, kad Dievas pašaukė siekti muzikos karjeros, dirbti šioje srityje?

Jis mane suvedė su tiek daug žmonių gyvenimo kelyje, kad tikrai patvirtino man šį pašaukimą ir muzikinį talentą. Žiūrėdamas atgal, matau, kaip tie žmonės buvo Dievo panaudoti padėti nukreipti mane teisinga linkme, kur aš esu šiandien. Jaučiausi gyvas, kai dainavau ir koncertavau. Jaučiau, kad geriau sugebu perteikti savo širdį trijų minučių daina negu be muzikos. Štai kaip pradžioje Dievas parodė man, ką Jis pašaukė mane daryti.

Pažinai Dievą būdamas trylikos. Kas patraukė tave prie Kristaus?

Mano tėvas yra pastorius 35 metus, daug laiko praleisdavau bažnyčioje, ir tėvai padarė didelę įtaką mano gyvenimui. Augdamas šioje aplinkoje išmokau meno, kaip žiūrėti, kalbėti ir elgtis kaip „geram“ krikščioniui. Išmokau, kaip atrodyti tinkamai, nors mano širdis nebuvo perkeista tikėjimo. Viena yra pasidabinti, eiti į bažnyčią, įmesti dvidešimtinę į aukų krepšelį (visa tai yra geri dalykai), bet tai nepaverčia tavęs krikščioniu. Dievui labiau rūpi mūsų širdžių būklė negu išorinė išvaizda.

Giliai viduje žinojau, kad tai, ko tėvai mokė mane apie Dievo reikalingumą mano gyvenime, yra tiesa. Jaučiau Dievo beldimą į mano širdies duris daugelį kartų, dar būdamas vaikas. Bet vėlgi asmeninį santykį su Viešpačiu atradau studijų metais. Būdamas toli nuo tėvų ir bažnyčios, atnaujinau savo įsipareigojimą Jam.

Papasakok apie situaciją, kai mėginai patekti į savo namus pro langą, nes durys buvo užsitrenkusios. Kuo ši patirtis buvo ypatinga?

Na, užsitrenkusios durys ir laužimasis į savo namus nebūtų toks minėti vertas įvykis, bet man tai tapo gyvenimą keičiančia patirtimi. Bandant atverti langą ir patekti į vidų, mano ranka nuslydo per lango stiklą ir persipjoviau kairės rankos arteriją. Mane skubiai išvežė į ligoninę ir operavo. Penkias dienas gulėjau ligoninėje, ir man sakė, kad pasisekė, jog likau gyvas, bet pažeistas mano rankos nervas. Perspektyvos buvo neaiškios. Šiandien turiu randą išilgai dilbio ir istoriją, kaip Dievas išgydė mano ranką, kad vėl galėčiau groti gitara ir dainuoti.

Kokioje gyvenimo situacijoje turėjai realiai pasitikėti Dievu?

Rankos operacija buvo viena iš jų. Taip pat prieš 2 metus patyriau balso stygų operaciją. Tai buvo kitas bauginamas laikas, nes maniau, kad galbūt sudainavau savo paskutinę dainą. Kai patiri tokius momentus, kada esi bejėgis, supranti tikrąją pasitikėjimo prasmę.

Jei galėtumei pasakyti vieną dalyką savajai kartai, ką pasakytumei?

Gyvenimas be tikėjimo yra beprasmis. Gyvenimas be Dievo meilės yra beviltiškas.

Kai nedainuoji, ką mėgsti veikti?

Labiausiai branginu laiką su savo šeima, žmona ir dviem mažomis dukrytėmis. Tai ir yra mano mėgstamiausia veikla laisvalaikiu. Taip pat mėgstu kurti dainas.

Matthew West - Forgiveness

Matthew West - Strong Enough

Matthew West - Into The Light

Pagal užsienio šaltinius vertė Monika Midverytė

Bernardinai.lt

Sekmadienį, lapkričio 4 d., Šiauliuose, Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios kiemelyje, atidengtas monumentas popiežiui Jonui Pauliui II.

Tikinčiuosius laiminančio popiežiaus Jono Pauliaus II skulptūra sukurta iš granito ir bronzos. Pjedestalas ir beveik 3 m skulptūra sveria per 6 tonas.

Skulptūra pastatyta bažnyčios, kurioje per vizitą Lietuvoje 1993 m. rugsėjo 7 d. meldėsi ir ilsėjosi popiežius Jonas Paulius II, kiemelyje. Monumentui  padaryta kryžiaus formos aikštė, įrengtas apšvietimas.

Šiauliečių Žuklių šeimos užsakymu šį monumentą  sukūrė vilnietis skulptorius Mindaugas Junčys.

Skulptūrą popiežiui Jonui Pauliui II padovanojusi Žuklių šeima taip įamžino prieš pusantrų metų Anapilin iškeliavusio Alfonso Žuklio valią. Būdamas gyvas jis ne kartą namiškiams buvo užsiminęs apie norą įamžinti Šventojo Tėvo vizitą Lietuvoje ir Šv.Tėvo atminimą.

„Mes padarėme tai, ko nespėjo Alfonsas“, - sakė našlė Jūratė Žuklienė, susiradusi skulptorių M.Junčį ir pasirūpinusi monumento įrengimu.

Lapkričio 4 d. 11 val. Šv. Ignaco Lojolos bažnyčioje Šv. Mišias aukojo Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis. Po pamaldų - popiežiaus Jono Pauliaus II skulptūros atidengimo ir šventinimo ceremonija.

Popiežiaus Jono Pauliaus II vizitas 1993 metais Lietuvoje įamžintas Piligrimų keliu, kuriame - popiežiaus lankytos bažnyčios, vienuolynais, šventovės.

Bernardinai.lt

Vatikano II Susirinkimo atidarymo dieną palaimintasis Jonas XXIII pasakė kalbą, kurioje jau aiškiai matomos kai kurios idėjos,  išplėtotos po poros – trejeto metų paskelbtuose Susirinkimo dokumentuose. Susirinkimo atidarymo kalba buvo gana ilga, truko beveik 37 minutes. Jos vertimas į lietuvių kalbą buvo perduotas dviejose Vatikano radijo laidose - 1962 m. spalio 12 ir 13 d.

Palaimintojo Jono XXIII kalbos ištraukos:

Garbingieji broliai. Šiandieną šventoji motina Bažnyčia džiaugiasi sulaukusi, Dievo Apvaizdai maloningai padedant, taip lauktos dienos, kurioje iškilmingai prasideda visuotinis Vatikano II Bažnyčios susirinkimas, čia, prie šv. Petro kapo, globojant Švenčiausiajai Mergelei, kurios šiandieną švenčiame dieviškosios Motinystės šventę. [...]

Šiuo visuotinio Bažnyčios susirinkimo sušaukimu, Šv. Petro įpėdinis nori dar kartą patvirtinti Bažnyčios mokomąją galią ir pristatyti ją visiems šių laikų žmonėms nepaprasta forma, turint prieš akis šių moderniškųjų laikų reikalavimus ir paklydimus. Visai natūralu, kad pradėdami šį visuotinį Bažnyčios susirinkimą mes žvelgiame į praeitį ir į praėjusius Bažnyčios susirinkimus, norėdami išgirsti juose pasireiškusius paskatinančius balsus, balsus iškilmingus ir garbinus iš Rytų ir Vakarų, nuo ketvirtojo šimtmečio iki Vidurinių amžių, ir nuo jų iki moderniškųjų laikų, skelbusius triumfuojančios Bažnyčios gyvenimą.

Bet šalia šių džiaugsmą keliančių faktų, per devyniolika amžių Bažnyčią lydi liūdesio ir skausmo debesys. Neveltui senasis Simeonas pranašavo Marijai: „Štai šitas pastatytas nupuolimui ir prisikėlimui daugelio Izraelyje ir kaip ženklas, kuriam bus prieštaraujama“ (Lk 2,43).

Ši didžioji problema, iškelta pasauliui beveik prieš du tūkstančius metų, lieka nepasikeitusi. Kristus visada išlieka šviečiąs istorijos bei gyvenimo centre. Gi žmonės, arba yra su Juo ir su Bažnyčia – ir tada jie džiaugiasi šviesa, gerumu, tvarka ir taika; arba yra be Jo ar prieš Kristų, ir sąmoningai prieš Jo Bažnyčią, tuo pačiu duodami pagrindą chaosui, žmonių tarpusavio santykių paaštrinimui bei sudarydami brolių žudynių bei karų pavojus.

Visuotiniai Bažnyčios susirinkimai yra iškilmingi Kristaus ir Jo Bažnyčios vienybės pareiškimai, todėl jie prisideda prie visuotinio tiesos paskleidimo, teisingo individualaus, šeimyninio bei socialinio gyvenimo patvarkymo, prie dvasinio sustiprinimo, siekiant tikrojo ir amžinojo gėrio. [...] Apimta šio susirinkimo šviesos, Bažnyčia, kaip mes tikimės, sustiprės dvasiškai ir su nauja energija ir be baimės žvelgs į ateitį. Be to, šio Susirinkimo padaryti pakeitimai bei išmintingi patvarkymai padarys tai, kad žmonės, šeimos bei tautos pakels savo mintis prie dangiškų dalykų.

[...]

Čia tenka pabrėžti, kad „punctum saliens“, tai yra svarbiausias šio Susirinkimo tikslas nėra diskutuoti apie kurį nors iš pagrindinių Bažnyčios doktrinos dėsnių ar pakartoti kitų Susirinkimų nagrinėtą medžiagą. Visam tam būtų nereikalingas visuotinio Bažnyčios susirinkimo sušaukimas. Iš visuotinio Susirinkimo laukiama nurodymų gilesniam krikščioniškos doktrinos pažinimui bei jos praktiškam pritaikymui, išreiškiant ją modernaus mintijimo terminais. Nes yra du skirtingi dalykai: doktrina kaip tokia ir jos atitinkamais terminais išreiškimas. Juk Viešpaties tiesa pasilieka per amžius.

[...]

Bažnyčia visuomet yra nusistačiusi prieš klaidas: ji dažnai yra jas pasmerkusi su didžiausiu griežtumu. Tačiau šiais laikais ši Kristaus Sužadėtinė yra linkusi parodyti daugiau gailestingumo, kad šių laikų negerovės gali būti labiau pašalinamos doktrinos jėga, negu pasmerkimu. [...] Ypatingai tai liečia tokį gyvenimo būdą, kuriuo paniekinamas Dievas ir jo įstatymas, teikiamas per didelis pasitikėjimas technikos progresui, žmogaus gerovė grindžiama tik gyvenimo patogumais. [...] Šitaip dalykams klostantis Katalikų Bažnyčia šiuo savo visuotiniu Susirinkimu tarytum iškelia religinės šviesos švyturį ir visiems pasirodo kaip meilinga motina, maloni, kantri, gailestinga ir gera savo atsiskyrusiems sūnums.

[...]

Katalikų Bažnyčia jaučia pareigą prisidėti prie tos didžiosios vienybės paslapties įgyvendinimo, kurios meldė Kristus savo dangiškąjį Tėvą prieš savo kančią ir mirtį. Bažnyčia tad džiaugiasi kai mato tos maldos vaisius net ir tarpe tų, kurie yra nuo jos atsiskyrę. Atrodo, kad ši Kristaus prašyta vienybė savo Bažnyčiai suspindi trejopu antgamtinės šviesos spinduliu: tai tarpusavio katalikų vienybė, kuri turi būti pavyzdingai stipri; toliau – maldų ir karštų troškimų vienybė, kuriais atsiskyrę nuo šio apaštališkojo Sosto krikščionys nori būti su mumis; pagaliau pagarbos Katalikų Bažnyčiai vienybė tų, kurie dar nepriklauso krikščioniškoms religijoms. 

[...]

Garbingieji broliai vyskupystėje. Štai esame kartu susirinkę šioje Šv. Petro bazilikoje, kur dangus ir žemė yra tampriai susijungę, čia, prie šv. Petro kapo, prie mūsų pirmtakų kapų, kurių pelenai, atrodo, dabar džiūgauja. Susirinkimas, kuris dabar prasideda, yra tarsi nauja Bažnyčioje aušra.

[...] 

Sukčiavimu įtariamas Darbo partijos pirmininkas europarlamentaras Viktoras Uspaskichas pirmadienį pareiškė nušalinimą valstybinį kaltinimą jo byloje palaikančiam Generalinės prokuratūros prokurorui Sauliui Verseckui, kaltindamas jį politikavimu.

Bylai pirmininkaujanti teisėja Daiva Pranytė-Zalieckienė pranešė, kad prieš pat teismo posėdį raštinėje užregistruotas V.Uspaskicho nušalinimas prokurorui.

Spalio 26 dieną Generalinė prokuratūra vadinamojoje juodosios buhalterijos byloje Darbo partijai, jos lyderiui V.Uspaskichui, Seimo nariui Vytautui Gapšiui, kandidatei į Seimo nares Vitalijai Vonžutaitei ir buvusiai partijos finansininkei Marinai Liutkevičienei pateikė kaltinimus dėl sukčiavimo. Šie kaltinimai atsirado S.Verseckui nusprendus perkvalifikuoti kaltinamųjų veiksmus.

V.Uspaskicho pareikštame nušalinime rašoma, kad prokuroras prieš pat Seimo rinkimų antrąjį turą įteikė prašymą pakeisti kaltinimus, politiniais sumetimais parinktas kaltinimo sunkinimas, V.Uspaskicho manymu, tai "neleistinas prokuroro badymas politikuoti".

Nušalinimo prokurorui pareiškime cituojami politologų ir žiniasklaidos atstovų pasisakymai, žiniasklaidos pranešimai, kuriuose įžvelgiama sąsajų tarp naujų sunkesnių kaltinimų partijai ir jos nariams bei Seimo rinkimų.

Nušalinimo pareiškimas kol kas skelbiamas teismo posėdyje. Po jo paskelbimo teismo turėtų išklausyti šalių nuomones dėl šio nušalinimo, o teismas vėliau dėl to priims nutartį.

Anksčiau Darbo partija ir keturi su ja siejami asmenys kaltinti neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimu valstybės institucijoms, siekiant išvengti mokesčių ir apgaulingu pareiškimu apie juridinio asmens veiklą. Šie du Baudžiamojo kodekso straipsniai pagal dabar prokuroro naujai pateiktą kaltinimą pakeisti į Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį, kuris numato atsakomybę už sukčiavimą.

S.Verseckas tvirtino nutaręs kaltinimus perkvalifikuoti, atsižvelgdamas į dabartinę teismų praktiką tokio pobūdžio bylose - kad mokestinių prievolių vengimas prieš valstybę yra sukčiavimas. Pasak jo, su šia teismų praktika jis susipažino rugsėjo mėnesį.

Anot prokuroro, faktinės bylos aplinkybės nekeičiamos, tik duodamas kitoks juridinis įvertinimas.

Pakeitus kaltinimus į sunkesnius, ilgėja senaties terminas, griežtėja bausmės. Pagal senesnius kaltinimus, senaties terminas buvo aštuoneri metai, skaičiuojant nuo 2006 metų. Pagal dabartinius kaltininimus, senaties terminas - dešimt metų.

Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalis numato, kad tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje, baudžiamas laisvės atėmimu iki aštuonerių metų.

Prokuroras yra skelbęs, kad 2004-2006 metais partijos dokumentuose nefiksuota apie 25 mln. litų pajamų ir apie 23 mln. išlaidų, susijusių su turtu, įsipareigojimais ar struktūros pasikeitimais.

Ieškinį šioje byloje yra pareiškusi Valstybinė mokesčių inspekcija, kuriai nebuvo sumokėti daugiau kaip 3 mln. 9 tūkst. litų privalomų mokesčių ir įmokų, bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius dėl valstybei padarytos žalos nesumokant privalomų valstybinio socialinio draudimo įmokų - daugiau kaip 855 tūkst. litų.

Su lietumis, drėgme, šalto vėjo gūsiais ruduo prasiskverbė pro brežniavinio namo bloko plyšius į mūsų butą: sudrėko, atsiklijavo tapetai, ir ant jų įvairiausiais ornamentais išsimėtė pelėsių dėmės, netrukus šis švelnus kailiukas apėjo arčiausiai palangės ir lauko sienos stovėjusius baldus, sudrėko patalynė, drabužiai spintoje atrodė tarsi ką tik parnešti iš balkono ir ne iki galo išdžiūvę.

Langą ir veidrodį aplipo miniatiūrinės pelėsių snaigutės. Ir kvepėjo ne rudeniu, o rūsiu. Taip kiekvieną rudenį ir drėgnesnį pavasarį jau penkerius metus būna panašiai, bet taip kaip šiemet – dar nebuvo.

Nėriausi iš kailio: ir vėdinau, ir šildžiau tuos galinius kambarius, turinčius lauko sieną. Kūdikį su dvimete dukrele perkrausčiau į svetainę, ten pasiliko tik vyras. Sakiau: nieko nesiimi, kad pakeistum situaciją, tai ir pelyk čia, kerpėk. Na, taip, nupirko jis buitinį drėgmės rinktuvą, kuris vietoj nurodytų veiksnių dviejų mėnesių, per dvi savaites išeikvojo savo resursus – ir nieko geriau.

Susisiekiau su miesto renovacijos sistema: taip, renovacija išgelbėtų, bet reikia pasiekti bendrijos balsų daugumos imtis renovacijos darbų. Mūsų vadybininkas numojo ranka, esą namas per didelis, ir dar, be to, probleminis. Ką reiškia probleminis? – ogi tai, jog name didžioji dalis gyventojų yra pensinio amžiaus arba iš probleminių socialinių sluoksnių, kurie niekada nenori jokių renovacijų ir papildomų mokesčių. Ir apskritai jiems geriau, kad šildymą įjungtų tik esant dideliems šalčiams, o dabar galima ir su paltais namie pasėdėti, kad tik nereikėtų mokėti.

Vaikščiojau su lapu po laiptinę visą savaitę, mėgindama surinkti 50% vien mūsų laiptinės gyventojų parašus, kad būtų atlikta bent vienos sienos renovacija. Jaunos šeimos pasirašė iškart, bet jų mažuma. O kiti – apsisuka aplink savo ašį prie durų ant kilimėlio – ne, ne, mums nereikia – ir uždaro duris. Taip, 30000 sutvarkyti penkiaaukščio namo vieną sieną – skamba labai slegiamai. Bet juk tai – viso namo siena, taigi visi gyventojai ir pasidalintų šią sumą.

Tik paaiškink tu kitiems, kurie apšildyti iš visų pusių savo kaimynų, kuriems niekas nepelija ir nešlampa, kad kažkur ten, už kelių butų ar laiptinių, sieną reikia šildyti. O man gerai. Na ir kas, kad ten vaikai šąla ir nuolat serga, kad pelėsis jiems sukelia alergiją. Ne mano. Bendruomeniškumo dvasia pro blokus sunkiai prasimuša. Gelžbetonis per daug šaltas ir sunkus. O ir pinigų – ne perteklius: ir maistui, ir vaistams, ir dar laidotuvėms reikia pasitaupyt.

Penktame aukšte susipažinau su naujakuriais – prieš porą mėnesių jauna šeima su mažamečiu vaikeliu nusipirko butą keliais aukštais virš mūsų. Nusipirko irgi iš jaunos šeimos, kurie neišlaikė šio buto išbandymų – drėgmės ir šalčio, žiemą, pasakojo, per šalčius miegodavo su kojinėmis, o savaitgaliais stengdavosi nepasilikti namie. Ir ką, kosmetiškai užmaskavo apipelijusius kampus ir prakišo kitiems. Dabar kiti keikiasi. Žiauru, bet kad kitos išeities nėra.

Beviltiškumo apimta per rinkimų į Seimą kampaniją atidžiausiai skaičiau visų partijų programas, ieškodama: na, kuri gi pasakys kažką viltingo apie daugiabučių renovaciją – et, už ją ir balsuočiau. Mat emocijų sužlugdyta, galvoji vien tik apie tai, kas tau skauda, ir tuomet nelengva pranokti asmeninius interesus ir galvoti apie tai, kas būtų naudinga visai valstybei.

Paskui nuo žemiškų šventųjų užsipuoliau dangiškuosius. Sakiau: ei, kas ten iš jūsų danguje galite mūsų sienomis pasirūpinti? Nesu gera hagiografijos žinovė, tai pasirinkau Pranciškų, juk atstatinėjo jis bažnyčios sienas, tai ir šaukiausi, kad mūsų šeimos bažnyčios sienomis pasirūpintų.

Žodžiu, nesėdėjau sudėjusi rankų, išmėginau visus kelius – gal gi kas atsigręš į parpuolusią ir besišaukiančią moterį, kad jos šunyčiams trupiniai nubyrėtų...

Bernardinai.lt

Artūro Rimkevičiaus darbas

Lapkričio 8 d.(ketvirtadienį),16 val. J. Vienožinskio menų fakulteto galerijoje(A. Mackevičiaus g. 27, Kaunas) pristatoma keturių stiklo menininkų – Artūro Rimkevičiaus, Sigitos Grabliauskaitės, Valdos Verikaitės ir Audronės Andrulevičienės kūrinių paroda „Keturi, įkvėpti Bornholmo“. 

Ši paroda Lapkričio 9 d.(penktadienį),15 val. bus pristatyta Kauno miesto muziejuje (M. Valančiaus g. 6, Kaunas). 

Šie dailininkai į vieną draugiją susibūrė ne tik J. Vienožinskio menų fakulteto galerijoje. Šiuo metu jų kūrinių kolekcija reprezentuoja Lietuvos stiklą Bornholmo meno muziejuje Gudhjeme ir parodų centre Haslėje veikiančioje didžiulėje Europos šiuolaikinio stiklo meno bienalėje „European Glass Context 2012“. Nuo 2006 metų čia pradėtos organizuoti tarptautinės keramikos ir stiklo meno bienalės, kurioje kviečiami dalyvauti menininkai iš visų Europos šalių. Kiekvieną šalį organizatorių sumanymu projekto parodose pristato keramikos arba stiklo profesionalai, kurių kūryba atitinka pripažintų ir kylančių/jaunųjų menininkų kategorijos. Pasiūlyti šalis atstovaujančius menininkus pavedama nacionaliniams komisarams (Lietuvos menininkų kolekcijos kuratorė yra dailėtyrininkė Raimonda Simanaitienė), toliau dailininkai dar atrenkami kompetentingos tarptautinės projekto komisijos. Lietuva Bornholmo meno bienalėje dalyvauja jau ketvirtą kartą. Daugiau informacijos apie Bornholmo renginį galima rasti ČIA. 

Šių metų Lietuvos dailininkų prisistatymas bei dalyvavimas bienalėje vyko bendradarbiaujant ir remiant European Glass & Ceramic Context organizatoriams, LR Kultūros rėmimo fondui, LR ambasadai Danijoje bei KK J. Vienožinskio menų fakultetui. Todėl šios institucijos galerijoje sumanyta ir Lietuvos žiūrovams pristatyti minėtų stiklo dailininkų kūrybą. Beje, derėtų akcentuoti ir tai, kad Sigita Grabliauskaitė ir Artūras Rimkevičius yra KK J. Vienožinskio menų fakulteto dėstytojai, o Valda Verikaitė – šios mokyklos absolventė.

Norisi plačiau pristatyti 2012 metų European Glass Contex lietuvių dalyvius bei jų kūrybos credo.
Stiklo dailininkas Artūras Rimkevičius dailę studijavo nuo pat vaikystės: vidurinėje (buvusioje J. Naujalio) meno mokykloje jis mokėsi skulptūros, o įstojęs į Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakultetą baigė stiklo specialybę. Menininkas teigia, kad šių dviejų sričių profesionalus supratimas labai papildė vienas kitą ir sėkmingai apsijungė jo kūriniuose, kur visuomet atsispindėjo eksperimentavimas medžiagų bei technologijų srityse. Įgyvendindamas pastarųjų metų darbus marinistine tema dailininkas jiems daugiausia taikė sluoksniuoto stiklo sulydymo techniką, kurią papildė ir kitais (pūtimo, liejimo, šalto apdirbimo) techniniais sprendimais. Neretai autorius stiklą derino ir su skirtingomis medžiagomis – metalu, medžiu, silikonu. Visos šios dermės sukūrė daug netikėtų prasmių bei įdomių asociacijų. Bornholmo parodoje eksponuotuose Artūro darbuose žiūrovą magiškai veikia skaidrios medžiagos spindesys ir jos optinė gelmė, nors visumoje menininko kūrinių spalvinis spektras yra itin saikingas, vibruojantis žalsvų tonų skalėje: žiūrovo nesistengiama manipuliuoti darbų ryškumu, įmantriu koloritu. Kaip sako pats autorius: „spalva, jo manymu, neturi nei šokiruoti, nei įkyrėti, ji neturi sugriauti žmogaus ir jo aplinkos harmonijos“. Siekdami įvertinti paskutiniųjų metų Artūro kūrybą, galime pripažinti, jog tai – racionalumo ir emocijos, tam tikros šmaikštumo dozės pusiausvyra grindžiamas menas. Ieškodamas formos dailininkas mėgsta pasitelkti keistumo ir taisyklingumo santykį. Jis teigia: „juk apskritimas ir kvadratas, pasak Leonardo da Vinčio, yra arti gamtos idealų, įkūnijančių visas gamtos formas ir taisykles. Taigi, natūralu, jog mano darbams dažnai būdinga gana tiksli, geometrinė kūrinio forma, primenanti slovakišką ar skandinavišką minimalistinį stiklą“.

Stiklo dailininkė Sigita Grabliauskaitė pastaraisiais metais kuria stiklo plokščių bei skulptūrų ciklus. Tai – darbai ženklų, kaukių, gėlių, angelų temomis, draugų skulptūriniai atvaizdai, vyrų ir moterų santykius gvildenančios stiklo reljefų serijos. Juose siekiama atspindėti plastikos bei technikų įvairovę, plėtoti grafinę bei skulptūrinę raišką. Priklausomai nuo poreikio stiklo kūriniuose išreikšti spalvą, formą ar liniją, pasitelkiamos ir tam tikros technikos. Jeigu pabandytumėme Sigitos Grabliauskaitės kūryboje ieškoti meninių įtakų, jų taip pat rastume labai įvairių. Tarkime, plokštėse su ženklų siužetais galime pajusti senųjų istorinių epochų dvelksmą. Kituose plokščių cikluose skleidžiasi gamtiškasis pasaulis, primenantis abstrakčią vaizdo viziją arba art nouveaux krypties estetiką. Su ja Sigitos paveikslus sieja ir tai, kad mėgstamas ne tik skaidrus, bet ir nepermatomas stiklas, stebėtojui primenantis brangių akmenų tekstūras ar, vėlgi, gamtiškojo pasaulio elementų struktūras. Stiklo plokštėse, kur regimi žmonių kaukių, tulpių motyvai, itin svarbi yra spalvingo stiklo raiška, tampanti pagrindine romantiško ar ekspresyvaus meninio vaizdo kūrėja. Pastaraisiais metais Sigitos sukurti skulptūriniai stiklo veidai yra ne kas kita, kaip gyvų, realiai egzistuojančių dailininkų draugų bei kolegų portretai. Sustingę, įamžinti stiklo medžiagoje jie demonstruoja netikėtą veido mimiką, intriguoja, ar net atskleidžia tokius žmonių asmenybinius bruožus, kurių šie nesitikėjo turį.

Jaunosios kartos dailininkė Audronė Andrulevičienė meninio stiklo specialybę baigė 2007 metais Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakultete, kur apgynė magistro laipsnį. Ji yra įvairių meninio stiklo tarptautinių renginių ir dailės projektų organizatorė, menininkų asociacijos „Tame taške“ prezidentė. Dar studijų metu dailininkė pradėjo kurti socialinės tematikos darbus, kur šilkografijos technika buvo vaizduojami socialiai pažeidžiamo sluoksnio atstovai: paprasti kaimo žmonės, taurelės nevengiantys asmenys, vargšai. Pastaraisiais metais jos stiklo plokštėse dažniausiai vyravo subtiliai perteikti paprasto (ar prarasto) žmogaus gyvenimo akimirkų vaizdiniai, gvildenta „paribio žmogaus“ tematika. Su šiais personažais menininkė iš tiesų bendravo daugelį metų, stebėjo, kaip juos keičia laikas. Todėl daugelis jos kūrinių ir siejosi su šiais žmonėmis: taip tarsi norėjosi užbaigti bendravimą, įamžinant juos stikle. Blunkančių fotografijų, trapaus piešinio, šilkografijos, skulptūrinio stiklo, video intarpų, metalo ar medžio karkaso deriniai Audronės kūriniuose atspindi ir ypač šiuolaikiškus, postmodernistinius meno kūrinio sprendimus. Propaguojamas sudėtingas plastinis darbų sprendimas, siekiama gilesnių prasmių. Dailininkės kūrybai ir toliau išlieka aktualūs asmeninio gyvenimo patirčių, savianalizės, žmogaus tapatybės paieškos klausimai, atsiskleidę ir jos nūdienos skulptūriniuose bei ready-made principu įgyvendintuose kūriniuose (pavyzdžiui, darbe „Introspekcija“ matome išorinio ir vidinio žmogaus turinio sarkastišką palyginimą: žiūrovas rentgeno nuotraukos pagalba stikle turi galimybę žvilgtelėti į savo vidų tarsi iš šalies).

Valdos Verikaitės stiklo darbai yra skirtingų siužetų, bet labiausiai jai aktuali populiariosios kultūros, panaudotų daiktų perfrazavimo tematika. Šią temą autorė sprendžia ne tiek ironiškai, kiek romantiškai, nostalgiškai. Tarkime, tam tikrus pop meną atspindinčius įvaizdžius autorė pasitelkia kaip įdomias ar „topines“ gyvenimo akimirkas menančius simbolius...

Taip pat ji nuosekliai domisi stiklo mozaikos technika. Dar studijuodama dailės akademijoje diplominiam magistrantūros darbui menininkė sukūrė originalią optinę instaliaciją, kurios pagrindą sudarė mozaikinio ornamento vizualinė kaita. Taip pat efektingas darbas buvo veidrodiniai „taikiniai“ - kelios plokščios stiklo figūros su mozaikiniais raštais, išsirangiusiais ant kūnų ir ženklinančiais taikymosi į objektus sritis. Netradicinės mozaikos pavyzdžiais tapo ir stiklinis mozaikinis šulinio dangtis, naudojamas gatvių sanitarinėms šachtoms uždengti, bei monumentalus, stiklo gabalėliais papuoštas, „genetiškai modifikuotas“ kiaušinis, apkeliavęs daugelį tarptautinių parodų. Menininkė kuria skulptūrines formas, instaliacijas, jos darbai tarsi grindžiami žaismingumo, vitališkumo, paradoksalumo kriterijais. Tarpusavyje derindama mozaikos, sukepinimo, grafikos technikas, autorė išnaudoja struktūriškumo, daugiaelementiškumo, šviesos atspindžių, skirtingų medžiagų bei formų, spalvų tarpusavio sąveikos efektus.

Lapkričio 8 d. 17.00 val. KK J. Vienožinskio menų galerijoje bus pristatytas nesenai spaudoje pasirodęs dailininkės Filomenos Ušinskaitės kūrybai skirtas albumas.

Albumo rengėjos ir sudarytojos - dailėtyrininkės Algė Gylienė, Raimonda Kogelytė-Simanaitienė, dizainerė Gintarė Jarašienė, leidėjas – LDS Kauno skyrius. Knygoje atsispindi dailininkės kūrybos raida, pristatomi skirtingų rūšių kūriniai, menininkų ir dailėtyrininkų tekstuose atsiskleidžia įvairiabriaunė Filomenos Ušinskaitės asmenybė, jos požiūris į kūrybą ir gyvenimą.

F. Ušinskaitė (1921–2003) – geriausiai yra žinoma kaip viena iš Lietuvos vitražo ir meninio stiklo pradininkių. Visgi dailininkė yra nemažai dirbusi vaikiškų knygų iliustravimo, molbertinės tapybos, scenografijos, teatro kostiumo srityse. F. Ušinskaitės kūrybą pristatant albume siekta aprėpti dailininkės darbų visumą, nuosekliau apžvelgti ir giliau įvertinti šios talentingos menininkės kūrybą.

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro informacija

Bernardinai.lt

Seimo rinkimus laimėjusios Socialdemokratų partijos vadovas Algirdas Butkevičius teigia, jog daugiausia diskusijų su potencialia koalicijos partnere Darbo partija kyla dėl Žemės ūkio ir Susisiekimo ministerijų pasiskirstymo.

"Šiuo metu vyksta dar diskusija dėl kelių ministerijų - dėl Žemės ūkio, Susisiekimo, Energetikos. Ir Teisingumo - ar ji turėtų būti socialdemokratų pozicijoje, ar Tvarkos ir teisingumo pozicijoje. Bet dėl jos aš manau daug ginčų nekiltų, bet mums reikalinga buvo kai kurių partnerių aiški pozicija. Aišku, gal didesnė vyksta diskusija tarp Socialdemokratų partijos ir Darbo partijos dėl Susisiekimo ministerijos ir Žemės ūkio ministerijos, nes vieni norėjo, kad abi ministerijos priklausytų kažkuriai vienia partijai, mūsų yra partijos pozicija, kad šitos abi ministerijos negali priklausyti vienai politinei jėgai, nes tai yra ir didžiuliai Europos Sąjungos pinigai, ir kitas dalykas - tai yra labai svarbūs sektoriai", - sekmadienį interviu TV3 laidai "Savaitės komentarai" sakė A.Butkevičius,

Jis taip pat atskleidė, jog kita "piniginga" ministerija - Aplinkos ministerija - teks Tvarkos ir teisingumo partijai, o aplinkos ministru greičiausiai taps vienas šios partijos lyderių Valentinas Mazuronis.

"Aišku, man yra nekorektiška sakyti, kol nėra galutinio mūsų susitarimo pasirašyto, bet čia nėra jokia paslaptis - tikrai Aplinkos ministerija priklausys Tvarkai ir teisingumui", - sakė A.Butkevičius.

Paklaustas, ar šios ministerijos vadovo postas tektų V.Mazuroniui, A.Butkevičius atsakė: "Tikiuosi, kad taip".

A.Butkevčiius "klaidinga informacija" vadino savo paties anksčiau pareikštą poziciją, kad kai kurių ministrų - būtent užsienio reikalų ministro - kandidatūras siūlys pasirinkti pačiai prezidentei.

"Čia klaidinga paskleista informacija buvo, kad prezidentė pasiūlys kandidatūras. Ne", - sekmadienį "Savaitės komentaruose" sakė A.Butkevičius, pridūręs, jog su prezidente bus derinamos visos kandidatūros, tačiau jas teiks jis pats.

Praėjusį antradienį interviu BNS A.Butkevičius teigė, jog pasiūlymą dėl užsienio reikalų ministro kandidatūros galės pateikti pati prezidentė.

"Dėl Užsienio reikalų ministerijos mes siūlome, kad šitą poziciją galėtų valdyti ir tiesiog pateikti pasiūlymą pati prezidentė. Turime ir tokį pokalbį, ir aš manau, būtų labai gražu, kad mes koalicijoje tokiai pozicijai pritartume ir galėtume prezidentei pasiūlyti", - BNS antradienį sakė A.Butkevičius.

Praėjusios savaitės pradžioje A.Butkevičius taip pat yra minėjęs, jog Seimo rinkimus laimėję socialdemokratai norėtų kuo daugiau ministrų portfelių, tarp jų - teisingumo ir vidaus reikalų ministrų.

Anksčiau skelbta, kad socialdemokratai taikosi ir į Finansų, Ūkio ministerijas.

Lietuvos socialdemokratų partijos, Darbo partijos bei partijos "Tvarka ir teisingumas" lyderiai pirmadienį tikisi baigti skirstytis atsakomybės sritimis ir derinti koalicijos sutartį. Ją planuojama pasirašyti antradienį.

Nors prisidėti prie centro-kairės koalicijos pakviesta Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA), koalicijos sutartis greičiausiai bus pasirašyta kol kas be jos.

LLRA atstovas Leonardas Talmontas BNS sakė, kad pirmadienio vakarą vyks partijos tarybos posėdis, per kurį bus svarstomas trijų partijų siūlymas prisidėti prie formuojamos koalicijos.

Po Seimo rinkimų valdančiąją koaliciją buriantys socialdemokratai, "darbiečiai" ir "tvarkiečiai" parlamente turės 78 vietas, su LLRA - 86.

Bene kiekviena mama atšalus orams suabejoja - ar jau laikas aptūloti vaikutį, išsitraukti žiemines striukes ir batus, ar eiti žaisti į lauką, o kuo tuomet aprengti, nes vaikas žaisdamas sušils? Pabandysime apžvelgti keletą svarbiausių dalykų, į ką būtina atkreipti dėmesį rūpinantis rudenine „amunicija".

Parinkti vaikui drabužius rudeniui – sudėtinga užduotis . Vaikai, būdami lauke, domisi tik žaidimais, ir jiems visai nė motais sušlapusios kojos ar pamestos pirštinės. Todėl svarbiausia užduotis tėvams – teisingai parinkti rūbus, atsižvelgiant į vaiko charakterį, laisvalaikį, pomėgius ir rūbų pritaikymą žaidimams ar pasivaikščiojimui lauke.

Ne paslaptis, kad ruduo – klastingas metų laikas, kai per orai per parą gali pasikeisti net keletą kartų: gali pašviesti saulė, po valandos pradėti lyti lietus, o paskui gal net sniegas, kuris vakarop ištirpsta vėl pasirodžius saulei. Esant tokioms sąlygoms net ir suaugusysis ne kartą susimąsto, kuo rengtis einant į lauką. Ką jau bekalbėti apie mažus vaikus... Bet net ir tokiu oru eiti į lauką su vaikais būtina. Svarbu tik tinkamai apsirengti. Posakis „nėra prasto oro, yra tik netinkama apranga“ šioje vietoje – labai į temą.

Svarstydami, kuriuos rūbus rinktis, pirma turite pagalvoti, ar jūs patys tai rengtumėtės ir, antra, – atsižvelgti į vaiko amžių. Svarbu nuolatos stebėti, ar ne šaltos ir ne šlapios vaikučio kojos. Ne ką mažiau svarbu prieš einant į lauką vaiką sočiai pamaitinti (bet ne permaitinti). Jei diena vėjuota ir žvarbi – pasirūpinkite tinkama veido kosmetika.

Zenekos nuotrauka

Dabar apie rūbus. Paprastai vaiką užtenka aprengti dviem sluoksniais drabužių: apatiniai drabužiai turėtų būti kuo natūralesni ir maksimaliai patogūs (marškinėliai – ne per trumpi, rankovės – kad nespaustų riešų ir pan.), viršutiniai rūbai – jūsų pasirinkimas: galbūt tai gali būti vilnonis ar flisinis kombinezonas, megztinis su kelnėmis...  Po kelnėmis, jei jos nėra labai storos, galima užmauti pėdkelnes. Didelė problema šiuo metų laiku – nuoga nugara. Kad ji „nešvytėtų“ visu gražumu, pasirūpinkite tinkamo ilgio apatiniais marškinėliais (mažiems vaikams idealus variantas – vadinamasis bodžiukas), kelnėmis su petnešomis ar ilgesniu megztiniu.

Mūsų orų sąlygomis – striukė ar paltas taip pat būtini. Megztinis su gaubtu ar liemenė puikiai tiks rugsėjo mėnesiui, bet spalį-lapkritį retai beištaikysite progą tokiam deriniui. Variantas – neperšlampamas lietpaltis, velkamas ant storesnio megztinio, jis apsaugos drabužius nuo peršlapimo. Taip pat šiais laikais yra lietpalčių, kurie apsaugo ir nuo vėjo. Dar vienas neperšlampamo lietpalčio pliusas – paprastai tai būna ryškių spalvų, šviesą atspindintis drabužis, lengvai užvelkamas ant sotresnių drabužių. Medžiaga, iš kurios gaminami lietpalčiai, lengvai plaunama ir nesukelia vargo prižiūrint. Geriau, kai lietplatis yra su kapišonu. Beje, dar vienas dalykas apie neperšlampamus drabužius. Verta žinoti, kad jie būna guminiai ir membraniniai. Guminiai drabužiai ir batai neleidžia odai kvėpuoti, nors absoliučiai nepraleidžiai drėgmės. Membraniniai rūbai ir avalynė saugo nuo drėgmės net ir tuo atveju, kai vaikais tiesiai į balą atsisėda. Beje, membraniniai rūbai ir avalynė yra kelis kartus brangesni nei sintetiniai, bet membraninės medžiagos savybės iš tiesų to vertos.

Eidami į lauką pasirūpinkite atsarginiais rūbais, kad atšalus ar atsitikus nenumatytam atvejui (tokių atvejų su vaikais pasitaiko labai dažnai), galėtumėte tinkamai apsisaugoti. Jei lauke temperatūra apie nulį – pirštinės ir šalikas būtini. Ar reikalinga kepurė – spręsti jums. Tačiau esant vėjuotai dienai ji taip pat pageidautina.

Verta atsiminti, kad visų drabužių su pašiltintais sluoksniais didžiausias minusas yra tas, kad vaikui sudėtinga taip aprengtam judėti. Tokie rūbai teikia gremėzdiškumo ir apriboja vaiko judesius. Todėl jei lauke dar nepaspaudęs didesnis šaltukas, geriau, matyt, rinktis kelis plonesnių sluoksnių drabužių derinius. Aprengdami vaiką „kopūsto“ principu, leisite jo organizmui pačiam išlaikyti šilumą ir laisvai judėti, o vėjui ir drėgmei nepralaidžios medžiagos apsaugos nuo vėtros ir lietaus.

Batai

Jei lauke lyja ar yra balų, naivu būtų tikėtis, kad jūsų vaikas į jas nelips. Nejaugi jums patiems vaikystėje nepatiko bėgioti po balas? Šiam atvejui puikiai tiks guminiai batai. Jei jau pakankamai šalta – galima pirkti šiltus įdėklus į guminius. Kita vertus, reikia nepamiršti, kad bet kokia guminė avalynė neleidžia kojai kvėpuoti. Todėl kasdien vaikui vaikščioti su guminiais tikrai nereikėtų.

Perkant rudeninius batus, verta atidžiai patikrinti, ar vaiko kojytė laisvai juose jaučiasi. Jei batai be kailio – apmaukite šiltas kojines.

Vaikų darželyje

Vaikų užėmimas darželyje – auklėtojų užduotis, teisinga vaiko „ekipiruotė“ – jūsų. Stenkitės vaikams parinkti tokius drabužius ir batus, kuriuos vaikui pačiam nebūtų sudėtinga apsiregti/apsimauti ir nusiimti. Tarkim, geriau jei striukė bus su kapišonu ir aukšta apykakle, tuomet net ne itin tvirtai aprišama kepurė ar pamestos pirštinės nesutrukdys žaisti kartu su draugais. Kai perkate šlepetes buvimui grupėje – geriau, kad jos būtų su lipdukais ar tiesiog įkišamos, nei su raišteliais ar kitais, rankų miklumo reikalaujančiais, užsegimais. Visada pasirūpinkite tinkamais lauko drabužiais – vaikų darželiuose paprastai būna pakankamai šilta, tad buvimui grupėje nereikėtų ypatingai šiltų rūbų, o štai eiti į lauką šiltos viršutinės kelnės ir megztinis yra būtini.

Pabaigai

Vaikui nesvarbu, kada džiaugtis gyvenimu: ir vasarą, ir žiemą, ir rudenį jis bėgioja ir išdykauja. Svarbiausia – užtikrinti komfortą tokiems žaidimams, neleidžiant vaikui nei peršalti, nei perkaisti.

Parengė JLK

Bernardinai.lt

Pradedame trumpų apybraižų apie Katalikų Bažnyčios katekizmą ciklą, kurį specialiai Vatikano radijui parengė Popiežiškojo Grigaliaus universiteto dėstytojas t. Dariusz Kowalczyk SJ.

1. Įvadas

Tarp daugelio raginimų, kuriuos girdėjome iš popiežiaus Benedikto XVI lūpų pradedant Tikėjimo metus, buvo raginimas skaityti Katekizmą. Savo laiške „Porta fidei“ Šventasis Tėvas sako, kad Katekizmas ypač Tikėjimo metais turėtų būti „tikra tikėjimo palaikymo priemonė“.

Turime įvairių Katekizmo variantų. Pirmiausia tai Katalikų Bažnyčios katekizmas, paskelbtas prieš 20 metų. Pernai buvo išleistas jaunimui skirtas Katekizmas Youtacat. Nors abu šie variantai išversti į daugelį kalbų ir išplatinta milijonai egzempliorių, vis dėlto ir didysis katekizmas, ir kiti jo variantai pasiekė tik nežymią Katalikų Bažnyčios narių dalį. Ir nors katekizmas pagrįstai vadinamas „vienu svarbiausių Vatikano II Susirinkimo vaisių“, jis tebėra gana menkai pažįstamas ir vertinamas. Tikėjimo metai turėtų būti proga pakeisti šią situaciją.

Katekizmo jaunimui Youcat pratarmėje Benediktas XVI ragino skaityti šį Katekizmą aistringai ir ištvermingai. Negailėti jam laiko. Skaityti tyliai savo kambaryje, skaityti dviese, skaityti draugų ir bendramokslių grupėse, keistis idėjomis internete. Kalbėtis apie savo tikėjimą. Šiandien pradedamu trumpų pamąstytų apie Katekizmą ciklu ir norima atsiliepti į tą popiežiaus Benedikto raginimą. Aptardami įvarius pirmosios Katekizmo dalies, pavadintos „Tikėjimo išpažinimas“ skyrius, kaip popiežius prašė, kalbėsimės apie tikėjimą. Tad imkime į rankas Katekizmą!

2. Dievo troškimas

„Dievo troškimas yra įrašytas žmogaus širdyje“ – tai pirmieji Katekizmo žodžiai. Jie reiškia, kad vienas žmogaus grindžiamųjų elementų yra asmeninis ryšys su Begalybe. Dievas tarė: Myliu tave, Adomai ir šitaip Adomas buvo sukurtas. Dėl to šv. Augustinas „Išpažinimuose“ rašo: „Sutvėrei mus, Viešpatie, sau, ir nerami mūsų širdis, kol neras atilsio Tavyje“.

Dievo troškimas – tai ne aklos evoliucijos klaida ir ne Begalybę pasiekti trokštančio žmogaus absurdiška pretenzija. Šis troškimas gali būti patenkintas. Katekizmas pabrėžia, kad žmogus yra pajėgus siekti Dievo, nes tokiu jis buvo sukurtas. Žmogus sukurtas Dievo ir Dievui. Tad būti „pajėgiam“ siekti Dievo, su juo bendrauti, tai ne mūsų susigalvota iliuzija, bet mūsų Kūrėjo ir Išganytojo mums suteikta savybė. Čia glūdi ir pats svarbiausias neprilygstamo žmogaus orumo pagrindas.

Bet ar mes tikrai trokštame Dievo? Katekizmas sako, kad šitą troškimą žmogus gali „pamiršti, jo neįvertinti ar net aiškiai jį atmesti“. Vadinasi, galime neklausyti širdies balso. Viena tokios laikysenos priežasčių gali būti „maištas dėl blogio pasaulyje“. Su mumis gali atsitikti kaip su tais grūdais, kurie pateko tarp erškėčių: pasaulio rūpesčiai arba turtai atitraukia mūsų dėmesį nuo svarbiausių dalykų. Kitos Katekizmo nurodomos Dievo troškimą slopinančios priežastys – tai tikinčiųjų rodomas blogas pavyzdys, tikėjimui priešiškos mąstymo srovės, o visų pirma žmogui nusidėjėliui būdingas polinkis slėptis nuo Dievo.

Tad imkime į rankas Katekizmą ir perskaitykime 27 straipsnį. Žmogus trokšta Dievo. Šis troškimas priklauso jo prigimčiai.

(Bus daugiau)

Kompozitorius Richardas Wagneris

Kasmetiniame Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro rengiamame meno kritikų seminare lapkričio 7 d. bus demonstruojamas unikalus 1913 m. sukurtas vokiečių kino pionieriaus Carlo Froelicho filmas „Richardas Wagneris“. Jis tetrunka kelioliką minčių, tačiau – tai vienas pirmųjų kino filmų Europoje. Jo pasižiūrėti kviečiami visi norintys, pradžia 10 val. LNOBT Kamerinėje salėje.

Filmą „Richardas Wagneris“ pakomentuos latvių muzikologas Mikusas Čeže, seminare kalbėsiantis apie garsaus 19 a. vokiečių kompozitoriaus Richardo Wagnerio veiklą Rygoje ir jos atspindį nebyliajame kino filme („Nemaloni tiesa ir maloni fantazija interpretuojant Rygos periodą“).

Kitais – 2013 – metais muzikinis pasaulis minės vieno įtakingiausių vokiečių operos kūrėjų, R. Wagnerio, 200-ąsias gimimo metines. Ta proga LNOBT rengia seminarą „Tristanas. Tarp operos ir baleto“, kuriame kviečiami dalyvauti tiek operos ir baleto kritikai, tiek mėgėjai. Mat pastaroji LNOBT premjera buvo baletas pagal R. Wagnerio muziką „Tristanas ir Izolda“.

Šiandien R. Wagnerio muzika inspiruoja ne tik įdomius operos pastatymus, apie vieną iš jų kalbės lenkų muzikos kritikas Danielis Cichy („Wagnerio melancholija. Pildant repertuaro spragas, arba apie Varšuvos didžiajame teatre Mariuszo Trelińskio pastatytą „Skrajojantį olandą“). LNOBT baleto vadovas Krzysztofas Pastoras sukūrė baleto spektaklį „Tristanas ir Izolda“, o kino teatruose ne taip seniai matėme Larso von Triero filmą „Melancholija“, kuriame nuo pat pradžių skamba R. Wagnerio „Tristano“ uvertiūra.

Carlo Froelicho 1913 m. filmas „Richardas Wagneris“, be abejo, yra pirmasis kino kūrinys apie šį kompozitorių.

Daugelio kino naujovių Vokietijoje pirmeivis Carlas Augustas Froelichas (1875–1953) iš pradžių, nuo 1903 m., buvo kito vokiečių kino avangardisto Oskaro Messterio filmų operatorius, padėjo jam konstruojant filmavimo įrangą. Beje, kas savaitę filmuodamas kino kronikas Froelichas yra nufilmavęs ir vieną didžiausių anų laikų transporto avarijų, įvykusią Berlyno estakadiniame geležinkelyje 1908 m. (rugsėjo 28 d.).

Iš viso Froelichas sukūrė 77 filmus. „Richardas Wagneris“ 1913 m. tapo jo režisūriniu debiutu. 1920 m. jis įkūrė savo studiją „Froelich-Film GmbH“, čia sukūrė filmus „Kabale und Liebe“ (Intriga ir meilė, 1921), „Die Brüder Karamasoff“ (Broliai Karamazovai, 1922) ir „Mutter und Kind“ (Motina ir vaikas, 1924). Jo filmuose dažnai pasirodydavo garsi nebylaus kino aktorė Henny Porten, debiutavusi viename iš jo ankstyvųjų filmų.

1929 m. Froelichas sukūrė ir pirmąjį vokišką garsinį filmą „Die Nacht gehört uns“ („Naktis priklauso mums“). 1936 m. jo studijoje buvo sukurtas pirmasis spalvotas vokiečių filmas, režisieriaus Rolfo Hanseno „Das Schönheitsfleckchen“ (Groži vieta, 1936). Ketvirtajame dešimtmetyje Froelichas buvo vienas iš pačių garsiausių Vokietijos kino menininkų, pas jį filmavosi tokios žvaigždės kaip Ingrid Bergman, Zarah Leander, Hansas Albersas, Heinzas Rühmannas.

Deja, 1933 m. C. Froelichas įstojo į nacionalsocialistų partiją, tapo „Kino gamybos ir vertinimo sąjungos“ („Gesamtverbandes der Filmherstellung und Filmverwertung“) vadovu. 1939–1945 m. buvo „Reicho kino tarybos“ („Reichsfilmkammer“) prezidentas, kūrė propagandinius meninius filmus. Po karo buvo suimtas ir 1948 m. denacifikuotas. Froelicho studija per karą labai nukentėjo ir vėliau veiklos neatnaujino, iki pat mirties jis sukūrė tik dar du filmus.

LNOBT seminare „Tristanas. Tarp operos ir baleto“ taip pat bus kalbama apie šiuolaikinį baletą Lietuvoje, skelbiamas recenzijų konkursas.

Daugiau informacijos apie tai rasite ČIA

LNOBT informacija

Bernardinai.lt

Europos šalių lyderiai pirmadienį išskrido į neturtingą Laosą, kur vyks svarbus viršūnių susitikimas - su misija dar kartą patikinti Aziją, kad jiems pavyks suvaldyti euro zonos skolų krizę.

Aukščiausi Europos pareigūnai, tarp jų Prancūzijos prezidentas Francois Hollande'as (Fransua Holandas) ir Italijos premjeras Mario Monti (Marijus Montis), vadovauja šioms pastangoms, siekiant padidinti prekybos apimtis su sparčiai augančiomis Azijos ekonomikomis.

Pasak F.Hollande'o, jo pirmosios kelionės į Aziją nuo darbo prezidento poste pradžios šių metų gegužę pagrindinis tikslas - pasiųsti žinią, kad "Europa tebėra ekonomikos jėgainė".

"Esu čia, kad iš naujo patikinčiau Azijos šalis", tačiau tuo pačiu "pasakyčiau joms, kad jos taip pat turi vaidmenį Europos ir pasauliniame augime", pridūrė Prancūzijos lyderis.

"Azija daug laimėjo iš mūsų augimo. Dabar jiems laikas paspartinti mūsų augimą savo paklausa", - sakė jis.

Daugelį metų Vakarų šalių pasipiktinimas dėl žmogaus teisių pažeidimų Mianmare, įskaitant ilgametes represijas prieš Nobelio taikos premijos laureatę Aung San Suu Kyi (Aung San Su Či) ir kitus politinius kalinius, buvo pagrindinė trinties tarp abiejų regionų priežastis.

Kitaip nei kitoms Azijos ir Europos viršūnių susitikimo dalyvėms, Mianmarui būdavo leidžiama deleguoti tik savo užsienio reikalų ministrą.

Tačiau toje šalyje prasidėjus reformoms, dėl kurių buvo paleisti politiniai kaliniai, o Aung San Suu Kyi - išrinkta į parlamentą, Vakarų valstybės pradėjo švelninti sankcijas ir pradėjo palankiau vertinti Mianmaro prezidentą Theiną Seiną (Teiną Seiną), kuris buvo įtrauktas į šių metų forumo svečių sąrašą.

Europos Sąjungos (ES) prezidentas Hermanas Van Rompuy (Hermanas Van Rompėjus) taip pat išvyko į Laosą - neturtingą 6 mln. gyventojų turinčią šalį, kuri gali greitai tapti Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) nare, atverdama savo sparčiai augančią ekonomiką.

Europos diplomatinis reidas vertinamas kaip ženklas, jog kylančios Azijos ekonomikos įgyja didesnę svarbą Senajam žemynui, taip pat Europos pastangas sukurti atsvarą didesniam JAV įsitraukimui į šį regioną.

Azijos ir Europos viršūnių susitikimas, rengiamas kas antrus metus, suteikia galimybę stiprinti prekybos ryšius tarp abiejų regionų, kurie kartu sudaro apie pusę pasaulio bendrojo vidaus produkto.

Europos lyderiai taip pat gali siekti įtikinti Kinijos premjerą Wen Jiabao (Ven Dziabao) panaudoti dalį milžiniškų Pekino užsienio valiutos atsargų, vertinamų apie 3 trln. JAV dolerių, investuojant į ES finansinio gelbėjimo fondus.

Kai kurios forume dalyvaujančios Azijos šalys, įskaitant Filipinus, taip pat pageidauja iškelti klausimų dėl šio regiono valstybių ginčijamų jūrinių teritorijų, tačiau Kinija tam veikiausiai priešinsis.

Sauliaus Vaitiekūno darbas „Vienintelė jungtis“

Lapkričio 6 d. 18 valandą įvyks rugsėjo mėnesį (AV17) galerijos  surengto konkurso „Jungtys“ parodos atidarymas. Parodos ir konkurso tikslas - pristatyti visuomenei naujus bei netikėtus mažosios plastikos objektus, o pagrindinis atrankos kriterijus – netradicinis požiūris bei originali temos interpretacija. Susirinkusi vieninga komisija (menotyrininkė Jurgita Ludavičienė,  skulptorius Mindaugas Šimkevičius bei juvelyrė Šarūnė Vaitkutė) atrinko geriausius bei labiausiai parodos koncepciją atspindinčius darbus ir išrinko nugalėtoją, kuris bus paskelbtas bei apdovanotas parodos atidarymo metu (AV17) galerijoje.

“Pasaulis yra nedaiktinė daikto jungtis” – teigė filosofas Martin‘as Heidegger‘is, tačiau kiekvienas iš mūsų pasaulį suvokiame kitaip, tad ir jungtys tarp mūsų ir daiktų gali būti skirtingos. Parodos kontekste šios “jungtys” tampa kiekvieno autoriaus asmeniniais naratyvais, kuriais, pasitelkiant skirtingą meninę kalbą, apmąstomas sąsajų daiktiškumas arba bandoma įdaiktinti jungtis tarp žmogaus ir žmogaus, žmogaus ir pasaulio, žmogaus ir laiko, žmogaus ir jo vidinio pasaulio. Taigi, kvestionuojama ne tik pačios „jungties“ sąvoka, bet ir „jungiamieji“ objektai, kurie kiekvieno autoriaus darbuose kinta. Pasitelkdami „jungčių“ motyvą, menininkai skirtingai prakalbina medžiagas (kartais net pačias netikėčiausias ar kasdieniškiausias), sukuria ar perfrazuoja simbolius ir konstruoja metaforas. Nors pristatomų darbų idėjinis krūvis svyruoja nuo transcendentalumo paieškų iki ironizuojamos kasdienybės, visgi parodos dalyvius vienija novatoriškumo paieškos, bei noras pažinti netikėtas išraiškos formas, o kartu ir patį mažosios plastikos žanrą.  

Parodoje bus pristatyta  net 20 mažosios plastikos objektų, sukurtų specialiai šiam konkursui, kurie išsiskiria ne tik savo įdomia koncepcija, bet ir itin savita atlikimo technika. Kaip pastebėjo komisija, šis konkursas - paroda išsiskiria savo vientisumu bei naujumu, nes dalyvaujantys skirtingų sričių menininkai įnešė originalių bei netikėtų požiūrių į mažosios plastikos žanrą, kuris neretai yra pamirštamas. Konkurso pagrindiniai kriterijai - tai temos „Jungtys“ originalus bei profesionalus techninis ir idėjinis išpildymas. Kadangi mažosios plastikos žanras įtraukia skirtingų meno formų atstovus – konkursas “Jungtys” suteikė galimybę išbandyti jėgas  jaunosios kartos menininkams bei sulaukė dėmesio iš autorių, ne vienerius metus dirbančių šioje srityje, tokių kaip Saulius Vaitiekūnas, Andrius Erminas, Adolfas ir Mari-Relo Šauliai, Danas Tamašauskas, Ugnė Blažytė, Nerijus Erminas, Remigijus Praspaliauskas bei daugelio kitų. 

Konkurso nugalėtojas lapkričio 6 dieną (AV17) galerijoje bus apdovanotas piniginiu prizu, kurį įsteigė bei konkursą-parodą rėmė Vilniaus miesto savivaldybė. Paroda truks iki lapkričio 27 dienos.

Bernardinai.lt

Prestižinė Vlado Jurgučio premija šiemet skirta ekonomistui Vladui Terleckui už monografiją „Bankininkystė Lietuvoje 1795–1915 m.“. Premija, kuri dabar yra 50 tūkst. litų, V.Terleckui skiriama jau antrą kartą.

Premiją skyrė Lietuvos bankas ir Lietuvos mokslų akademija, pranešė centrinis bankas.

"Autorius atliko didžiulę archyvinių šaltinių ir literatūros paiešką, pirmasis ištyrinėjo carinės Rusijos laikais Lietuvoje veikusių kredito įstaigų archyvus. Ši studija turiningai tarsi pratęsia akademiko Antano Tylos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždo XVII amžiuje tyrinėjimus“, – pranešime spaudai sakė Lietuvos banko valdybos narys, premijos skyrimo komisijos pirmininkas Vaidievutis Geralavičius.

V.Terlecko monografijoje surinkta informacijos apie žemėvaldos Lietuvoje rusifikavimo procesą, apie iki šiol dar nežinotas kredito įstaigas – žydų skolinamąsias be palūkanų draugijas.

1999 metais V.Terleckas premiją pelnė už 1995–1999 metais išleistas knygas ir straipsnius apie Lietuvos bankininkystės istoriją. Pagal premijos skyrimo taisykles, praėjus penkeriems metams ji vėl gali būti skiriama.

Nuo 1997 metų V.Jurgučio premija skirta šeštą kartą. Ją yra gavę profesorius Alfonsas Žilėnas už darbus bankininkystės ir finansų srityse, Stasys Sajauskas ir Dominykas Kaubrys - už darbą „Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės numizmatika“, Arūnas Dulkis, Juozas Galkas ir Stanislovas Sajauskas - už darbą „Lietuvos monetos“, Antanas Tyla už monografiją „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždas per dvidešimtmetį karą (1648–1667)“ ir Vytautas Valvonis – už darbus bankininkystės, ypač kredito rizikos valdymo, srityje, taip pat už praktinę naudą gerinant rizikos valdymą bankuose bei stiprinant bankų veiklos patikimumą.

Karalienė Beatrix pirmadienį prisaikdina naują Olandijos centristų vyriausybę, kuriai vadovaus premjeras Markas Rutte, nors jį jo paties partijos nariai griežtai kritikuoja dėl plano didinti mokestį už sveikatos apsaugą.

Audringas oras, kurį meteorologai prognozuoja per prisaikdinimo ceremoniją karalienės Heis ten Boscho rūmuose, atspindi ir politinį Hagos klimatą. M.Rutte konservatorių partijos nariai kategoriškai nepritaria tam, kas yra tarp svarbiausių elementų M.Rutte valdymo pakte, sunkiai suderėtame su centro kairės Darbo partija.

M.Rutte planuoja susieti mokestį už sveikatos apsaugą su žmonių pajamomis, ir tai reiškia, kad turtingesnieji mokės daugiau.

Konservatoriai sako, kad ši idėja iš esmės prieštarauja jų principams. M.Rutte teigia, jog Olandijos žiniasklaidoje pateikiamos prognozės dėl to, kiek žmonių turės mokėti, yra labai netikslios.

Darbo partijos vadinamosios juodosios buhalterijos bylą nagrinėjantis Vilniaus apygardos teismas nusprendė daugiau nekviesti liudytojų į posėdžius, kurie yra byloje esančiame sąraše.

Teismas nusprendė tik paskelbti mirusių ir į užsienį išvykusių liudytojų parodymus - tokių yra arti dvidešimties.

Darbo partijos byloje iš viso yra apie 330 liudytojų, teisme apklausta apie pusantro šimto, tarp jų - ir pagrindinė liudytoja Nijolė Steponavičiūtė. Prokuroras yra sakęs, kad teismui ir be liudytojų parodymų pakanka byloje esančios medžiagos.

Teismo sprendimas nebekviesti liudytojų papiktino kaltinamuosius.

''Džiaukitės tokia demokratija ir teise. (...) Ateityje ir jūs čia sėdėsite", - žurnalistams sakė kaltinamasis partijos vadovas Viktoras Uspaskichas.

Teismui nusprendus nebekviesti liudytojų į apklausas, bylos įrodymų tyrimas artėja pabaigos link. Šalys dar turi teisę prašyti teismo kviesti, jų manymu, svarbius bylai liudytojus.

Kaltinamieji yra pareiškę, kad savo parodymus duos tik po liudytojų apklausos. Kada įvyks jų apklausos, kol kas nežinoma.

Pirmadienį teismas taip pat atmetė sukčiavimu įtariamo Darbo partijos pirmininko europarlamentaro V.Uspaskicho pareikštą nušalinimą valstybinį kaltinimą jo byloje palaikančiam Generalinės prokuratūros prokurorui Sauliui Verseckui. Teismas taip pat netenkino kaltinamojo Vytauto Gapšio ir jo gynėjo prašymo kreiptis į Seimą dėl neliečiamybės panaikinimo pateikus naujus kaltinimus. Teismas konstatavo, kad 2008-ųjų gruodį Seimas rezoliucija tiesiog leido patraukti V.Gapšį baudžiamojon atsakomybėn, o rezoliucija jokio Baudžiamojo kodekso straipsniai nurodyti nebuvo.

Atmetęs prašymus, teismas po pietų toliau nagrinėja bylą.

Spalio 26 dieną Generalinė prokuratūra vadinamojoje juodosios buhalterijos byloje Darbo partijai, jos lyderiui V.Uspaskichui, Seimo nariui V.Gapšiui, kandidatei į Seimo nares Vitalijai Vonžutaitei ir buvusiai partijos finansininkei Marinai Liutkevičienei pateikė kaltinimus dėl sukčiavimo. Šie kaltinimai atsirado prokurorui S.Verseckui nusprendus perkvalifikuoti kaltinamųjų veiksmus.

V.Uspaskicho pareikštame nušalinime teigta, kad prieš pat Seimo rinkimų antrąjį turą kaltinimus perkvalifikavęs prokuroras politikuoja.

Anksčiau Darbo partija ir keturi su ja siejami asmenys kaltinti neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimu valstybės institucijoms, siekiant išvengti mokesčių ir apgaulingu pareiškimu apie juridinio asmens veiklą. Šie du Baudžiamojo kodekso straipsniai pagal dabar prokuroro naujai pateiktą kaltinimą pakeisti į Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį, kuris numato atsakomybę už sukčiavimą.

S.Verseckas tvirtino nutaręs kaltinimus perkvalifikuoti, atsižvelgdamas į dabartinę teismų praktiką tokio pobūdžio bylose - kad mokestinių prievolių vengimas prieš valstybę yra sukčiavimas. Pasak jo, su šia teismų praktika jis susipažino rugsėjo mėnesį.

Anot prokuroro, faktinės bylos aplinkybės nekeičiamos, tik duodamas kitoks juridinis įvertinimas.

Pakeitus kaltinimus į sunkesnius, ilgėja senaties terminas, griežtėja bausmės. Pagal senesnius kaltinimus, senaties terminas buvo aštuoneri metai, skaičiuojant nuo 2006 metų. Pagal dabartinius kaltininimus, senaties terminas - dešimt metų.

Prokuroras yra skelbęs, kad 2004-2006 metais partijos dokumentuose nefiksuota apie 25 mln. litų pajamų ir apie 23 mln. išlaidų, susijusių su turtu, įsipareigojimais ar struktūros pasikeitimais.

Ieškinį šioje byloje yra pareiškusi Valstybinė mokesčių inspekcija, kuriai nebuvo sumokėti daugiau kaip 3 mln. 9 tūkst. litų privalomų mokesčių ir įmokų, bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius dėl valstybei padarytos žalos nesumokant privalomų valstybinio socialinio draudimo įmokų - daugiau kaip 855 tūkst. litų.

V.Uspaskichas kategoriškai atmeta kaltinimus.

Garsieji „Christie`s“ ir „Sotheby`s“ aukcionai Niujorke rengiasi, ko gero, didžiausiam meno kūrinių pardavimui ir tikisi surinkti šimtus milijonų dolerių, o meno gurmanus vilioja tokiais vardais kaip Pablo Picasso, Claude`as Monet ar Andy Warholas.

Menų rinka gerokai greičiau atsigauna negu ekonomika, sako ekspertai. Aukcionai džiaugiasi rekordiniais pardavimais, „Christie`s“ aukcione per pirmąjį pusmetį surinkta 3,5 milijardo dolerių – 13 procentų daugiau negu per tą patį laiką pernai.

„Sotheby`s“ aukcionas gegužę už 12 milijonų dolerių pardavė Edvardo Muncho „Riksmą“.

Lapkričio 7-ąją aukcionas „Christie`s“ kviečia impresionizmo ir moderniojo meno mėgėjus – bus pasiūlyta apie 70 darbų. Šįkart žvaigždė bus C. Monet „Vandens lelijos“, tapytos 1905 metais. Ekspertai tikisi iki 50 milijonų.

Konkurentai – „Sotheby`s“ – aukcionas taip pat siūlo C. Monet kūrinį „Javų laukas“, be to, P. Picasso darbus, kuriuos pardavinės lapkričio 8-ąją.

„Mums labai malonu, kad ketvirtadienį pasiūlysime ir devynis P. Picasso kūrinius. Tai jo stipriausi darbai, sukurti nuo 1932-ųjų iki Antrojo pasaulinio karo, keturi iš jų tikrai aukščiausio lygio“, – „Sotheby`s“ Impresionizmo ir moderniojo meno skyriaus vadovas Somonas Shaw.

Vėliau aukcionai siūlys šiuolaikinio meno kūrinius – bus ką veikti, pavyzdžiui, A. Warholo kūrybos gerbėjams. Šoktelėjusios kainos padrąsino savininkus parduoti aukcionuose vertingus meno kūrinius, kuriuos noriai perka ir naujieji Rusijos turtuoliai, ir, pavyzdžiui, Kataro naftos princai.

Tiesa, ekspertai perspėja – tai negali tęstis amžinai. Kita vertus, šoktelėjo tik trokštamiausių kūrinių vertė, kito meno rinka vos kvėpuoja.

„Žmonėms meno kūriniai ir galimybė juos įsigyti teikia ištaigos. Net ir nestabiliais laikas jie juos perka, kartais dar ryžtingiau“, – teigia „Sotheby`s“ Šiuolaikinio meno skyriaus vadovas Tobiasas Meyeris.

„Christie`s“ aukcionas modernaus meno gerbėjus ypač vilioja Vasilijaus Kandinskio kūriniu. Šio menininko darbų aukcione nebūta 50 metų.

Jolanta Paškevičiūtė, LRT televizijos naujienų tarnyba

Varniuose, Žemaičių vyskupystės muziejuje, surengta rožinių paroda. Karoliukų vėrinį maldoms skaičiuoti turi kiekvienas praktikuojantis katalikas.

Kelios dešimtys rožinių, žemaičių vadinamų rožančiais, sukauptų muziejuje, atkeliavo skirtingais keliais – vienus iš piligriminių kelionių parvežė maldininkai, kitus dovanojo vienuolės, surinko varniškiai. Muziejininkų teigimu, neįmantrus karoliukų vėrinys apie save daug papasakoja.

„Galima atskirti pagal rožančiuje įkomponuotą medalikėlį. Jis ir pažymi vietą, iš kur jis atkeliavęs. Paprastai tai šventųjų atvaizdai – šventasis Antanas, Dievo Motina, kūdikėlis Kristus, šventoji Bernadeta. Tai ir žymi tas vietas, iš kur atkeliavęs rožančius“, – pasakojo Žemaičių vyskupystės muziejaus darbuotoja Alma Budvytienė.

Seniausias ekspozicijos rožinis sukurtas XIX amžiaus pabaigoje. Paprasčiausias – surištas iš virvelės. Dar yra medinių, metalinių, stiklinių ar gintarinių. Iš tremties parvežtas rožinis nulipdytas iš duonos minkštimo. Atskira dalis – vienuolė Reginos Teresiūtės rožiniai, kuriuos jai dovanojo Popiežius Jonas Paulius II, kiti iškilūs dvasininkai.     

„Sovietmečiu itin sunkiai buvo gaunami rožančiai, todėl to darbo ėmėsi sesės vienuolės. Jos paprašydavo, kad kas nors perdirbtų kokį įrankį ir savo rankomis pagamindavo rožantėlį. Kartais netgi pataisydavo senus. Šitie rožančiai yra labai paprastučiai su paprastais medalikėliais ,labai paprastai įspausti kryželiai“, – kalbėjo A. Budvytienė.

Rožinis – tai malda, taip pat vadinami ir ant siūlo suverti karoliukai maldoms skaičiuoti. Teigiama, kad viduramžiais iš Rytų juos atgabeno kryžiuočiai, o išpopuliarino dominikonai. Tikinčiajam mirus, jo rožinis įdedamas į karstą.

Lidija Jankauskienė, LRT televizijos laida „Panorama“ 

Pirmadienio rytą vykusioje spaudos konferencijoje pristatytas renginys „Globalios Lietuvos apdovanojimai 2012“, kurį organizatoriai „Global Lithuanian Leaders“ (toliau – GLL) vadina pasaulio lietuvių „Oskarais“. Apdovanojimais siekiama pagerbti tarptautinės sėkmės sulaukusius pasaulio lietuvius ir lietuviais save laikančius profesionalus, kurie padeda garsinti Lietuvos vardą, prisideda prie Lietuvos ekonominio, kultūrinio, mokslinio vystymosi.

Iškilmingų apdovanojimų vakaras vyks šventiniu laikotarpiu – 2012 m. gruodžio 27 d. – kai į Lietuvą sugrįžta daug užsienyje dirbančių, kuriančių, studijuojančių žmonių. Organizatoriai renginyje tikisi sulaukti apie 300 sėkmės versle, moksle, mene ir kitose srityse sulaukusių ir siekiančių lietuvių iš viso pasaulio bei šių sričių lyderių Lietuvoje. Taip pat renginio metu vyks diskusija, kurioje bus aptariama, kaip iš Lietuvos išvykusius „protus“ ir gabius lietuvių kilmės žmones įtraukti į šalies ekonomikos gerinimo procesą.

Asmenys apdovanojimams nominuojami keturiose kategorijose:

-     Verslo (verslo valdymo, kūrimo, finansiniai pasiekimai)

-     Mokslo ir technologijų (pasiekimai moksliniame darbe, inžineriniuose laimėjimuose, technologinėse inovacijose)

-     Kultūros ir visuomenės (darbai kūrybinėse industrijose, sporte, meno kūrime, visuomeninėje veikloje, vyriausybinėse bei politinėse organizacijose)

-     Viso gyvenimo pasiekimų (dideli pasiekimai bet kurioje srityje viso gyvenimo laikotarpiu: iniciatyvos, leidusios didinti Lietuvos ekonominį augimą ir globalų konkurencingumą, indėlis į Lietuvos vardo garsinimą, lietuviško identiteto išlaikymą).

Nominuojamus asmenis gali siūlyti visuomenės atstovai bei organizacijos nariai specialiai sukurtame interneto tinklalapyje. Nominantai bus renkami dviem etapais. Pirmajame savo balsą atiduos organizacijos „GLL“ nariai, bus išrinktas trumpasis sąrašas. Galutinius nominantus ir apdovanotinus asmenis išrinks speciali komisija, sudaryta iš „GLL“ valdybos narių, apdovanojimų partnerių ir patarėjų tarybos narių. Renginio partneriai: Užsienio reikalų ministerija, „Versli Lietuva“, Pasaulio lietuvių ekonomikos forumas, Žinių ekonomikos forumas ir kiti.

Organizacijos „GLL“ valdybos pirmininkė Dalia Venslovaitė-Petkevičienė išvardijo kelis jau nominuotų asmenų skirtingose kategorijose pavyzdžius. Verslo srityje – visiems žinomas verslininkas, filantropas Juozas Kazickas, Londone įsikūrusios tarptautinės transliacijų kompanijos „Today Translations“ steigėja Jurga Žilinskienė, įmonės „Defibtech“, gaminančios defibriliatorius (aparatus atkuriančius širdies ritmą) įkūrėjas Gintaras Vaišnys. Mokslo ir technologijų srityje – Kanadoje dirbantis chemikas Viktoras Sniečkus, gamtosaugininkė, orangutangų tyrinėtoja Birutė Galdikas. Kultūros ir visuomenės srityje – Bogotos meras Antanas Mockus, JAV iliustratorius Ray Rimvydas Bartkus, filmo „Kita svajonių komanda“ režisierius Marius Markevičius. Viso gyvenimo pasiekimų kategorijoje jau pasiūlyti poetas, publicistas, JAV dėstytoju dirbantis Tomas Venclova bei informatikos mokslininkas profesorius Algirdas Antanas Avižienis. 

Kiti spaudos konferencijos dalyviai džiaugėsi organizuojamu renginiu ir žadėjo remti bei dalyvauti, kiek galėsiantys. Verslininkas ir mokslininkas dr. Vladas Lašas kalbėjo apie apdovanojimų svarbą, pabrėždamas, jog pasaulio lietuviai – pavyzdys jaunimui esančiam Lietuvoje, svarstančiam, ką nuveikti savo gyvenime. Verslininkas „TonyBet“ savininkas Antanas Guoga teigė, jog sėkmingų lietuvių pasaulyje pavyzdys suteikia pasitikėjimo, jog galime konkuruoti su kitomis šalimis, įkvepia entuziazmo. Anot jo, Lietuva turi puikius protus, talentingus ir darbščius žmones, tačiau jiems dažnai pristinga pasitikėjimo savo sugebėjimais, jų išsikeliami tikslai ar perspektyvos dažnai pernelyg kuklios. A. Guoga įsitikinęs, kad atradus ar susikūrus savo nišą, patikėjus savo galimybėmis, Lietuvos profesionalai gali pasiekti išties puikių rezultatų pasaulinėse rinkose.

Apie įkvėpimą kalbėjo ir menininkas Ray Rimvydas Bartkus: „Kai buvau mažas ir gyvenau didžiulėje Sovietų Sąjungoje, mane pasiekdavo žinios apie Joną Meką, Jurgį Mačiūną iš Niujorko, Žibuntą Mikšį iš Paryžiaus. Jie savo darbu įkvėpė ne tik mus, bet ir pačius amerikonus, prancūzus.“ Anot Bartkaus, dabar mūsų tikslas turėtų būti toks pat – tapti geriausiais ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Australijos lietuvis, automobilių pramonės korporacijos „CIE Automotive China“ prezidentas John Mack pastebėjo, jog „Globalios Lietuvos apdovanojimai“ bus puiki proga ne tik atrasti iškilias asmenybes iš Lietuvos, bet ir joms pačioms susitikti, bendrauti ir keistis gerąja patirtimi. 

Bernardinai.lt

Vatikane pirmadienį prasideda kompiuterių specialisto teismo procesas, kuris gali atskleisti, ar buvęs popiežiaus Benedikto XVI liokajus nutekindamas konfidencialius dokumentus veikė vienas, ar turėjo bendraminčių.

Claudio Sciarpelletti (Klaudijus Šarpeletis) yra kaltinamas tuo, kad padėjo liokajui Paolo Gabriele (Paolui Gabrielei) ir jį kurstė. Pats liokajus spalio mėnesį už vagystę sunkinančiomis aplinkybėmis buvo nuteistas kalėti pusantrų metų.

48 metų C.Sciarpelletti gegužės 25-ąją, vieną naktį, praleido Vatikano kalėjimo kameroje. Tai įvyko dvi dienos po to, kai buvo areštuotas P.Gabriele, kurio namuose policija per kratą surado daug popiežiaus dokumentų kopijų. 

P.Gabriele, kuris buvo vienas artimiausių popiežiaus padėjėjų namų ūkyje, prisipažino nutekinęs dokumentus žiniasklaidai ir sakė, kad tai buvo bandymas padėti atskleisti korupciją Vatikane.

Vatikano pareigūnai sako, kad C.Sciarpelletti vaidmuo buvo nereikšmingas ir kad jo teismo procesas, vyksiantis toje pačioje mažoje teismo salėje, vyks sparčiau nei buvusio liokajaus, dėl kurio buvo surengti keturi teismo posėdžiai.

Tikrindama C.Sciarpelletti darbo stalą Valstybės sekretoriate Vatikano policija surado užklijuotą ir liokajui P.Gabriele adresuotą voką, ant kurio buvo žyma "asmeniška".

Jame buvo dokumentai, susiję su vienu skyriumi italų žurnalisto Gianluigi Nuzzi (Džanluidžo Nucio) knygoje apie korupciją ir intrigas Vatikane. Tas žurnalistas gavo slaptų dokumentų iš P.Gabriele.

Per keturias apklausas gegužės ir birželio mėnesiais C.Sciarpelletti pateikė "neryžtingus ir prieštaringus" atsakymus, nurodoma kaltinamajame akte.

Savo arešto vakarą C.Sciarpelletti sakė, kad su P.Gabriele palaikė tik "darbo santykius". Vėliau jis kalbėjo, kad jie buvo draugai, kad jų šeimos drauge išsirengdavo pramogauti ir kad jis žinojęs apie labai sunkią P.Gabriele vaikystę.

Iš pradžių C.Sciarpelletti sakė, kad minėtą voką jam davė P.Gabriele, vėliau tvirtino, kad jį jam davė kitas žmogus, teismo dokumentuose įvardijamas kaip "W", o dar vėliau - kad gavo voką iš žmogaus "X".

Neaišku, ar "X" ir "W" yra dvasininkai, ar Vatikane dirbantys pasauliečiai.

Kaltintojai iš pradžių norėjo apkaltinti C.Sciarpelletti kaip tiesioginį vagystės sunkinančiomis aplinkybėmis, valstybės paslapčių išdavimo ir trukdymo teisingumui bendrininką, bet vėliau kaltinimus sušvelnino iki pagalbos ir kurstymo.

C.Sciarpelletti gresia kalėjimas iki vienų metų, bet manoma, kad jis atsipirks nedidele kalėjimo bausme ar bauda.

Graikijos viešojo transporto ir žiniasklaidos darbuotojai pirmadienį pradėjo streikų savaitę, protestuodami prieš naujas biudžeto išlaidų taupymo priemones, kurių Atėnai turi imtis, kad gautų gyvybiškai svarbių lėšų iš tarptautinių skolintojų, ir kurias vyriausybė planuoja pateikti svarstyti parlamentui.

Pirmadienį buvo uždarytas Atėnų metropolitenas ir veikė tik viena tramvajaus linija. Taksistai taip pat nedirbo, todėl sostinėje kilo transporto chaosas.

Parą truksiantį streiką taip pat paskelbė žiniasklaida - nedirbo spausdinamų leidinių, radijo, televizijos ir interneto naujienų portalų žurnalistai.

Be to, sulėtėjo paslaugų teikimas gydymo įstaigose, nes į darbą atėjo tik dalis darbuotojų.

Valstybinės elektros tinklų bendrovės DEI profsąjunga pagrasino nuo pirmadienio vakaro pradėti dviejų parų streiką, kuris gali būti pratęstas.

Streikai gali suintensyvėti visoje šalyje antradienį ir trečiadienį, nes viešojo sektoriaus profsąjunga GSEE ir privataus sektoriaus "Adedy" paskelbė planuojančios visuotinius streikus.

Planuojama, kad nuo antradienio prie šių protestų prisidės autobusų vairuotojai, visiškai paralyžiuodami viešąjį transportą Atėnuose, o keltų reisai į aplinkines salas bus sustabdyti dviem paroms.

Oro uostų dispečeriai taip pat pranešė antradienį stabdysiantys darbą trims valandoms 

Be to, profsąjungos nuo antradienį planuoja rengti demonstracijas Atėnų centre, protestuodamos prieš vyriausybės planus sutaupyti apie 18 mlrd. eurų (62,2 mlrd. litų), dėl kurių parlamentas turėtų balsuoti trečiadienį.

Pagal naująjį planą numatoma mažinti viešojo sektoriaus atlyginimus, pensijas, mažinti darbuotojų skaičių, taip pat imtis kitų priemonių, paveiksiančių darbo rinką.

Šis diržų veržimo planas yra išankstinė sąlyga, kad Graikija galėtų gauti 31,5 mlrd. eurų (108,8 mlrd. litų) išmoką pagal Europos Sąjungos (ES), Tarptautinio valiutos fondo (TVF) ir Europos centrinio banko (ECB) parengtą finansinio gelbėjimo programą, be kurios Atėnams gresia bankrotas lapkričio viduryje.

Spalio 15 d. elektroninis dienynas „TAMO“ pristatė naują moksleivių motyvavimo programą „Mokslotronas“. Per dvi savaites prie programos jau prisijungė 16 600 moksleivių iš 205 Lietuvos mokyklų. 

Pasak projekto vadovės Viktorijos Burlinskaitės, tai yra vienas iš būdų skatinti šiuolaikinių vaikų žingeidumą bei norą tobulėti. 

„Mokslotrone“ dalyvaujantys moksleiviai už mokykloje gautus pažymius, pakilusį vidurkį, pasistūmėjimą aukštyn klasės reitinge ir kitus pažangumo rodiklius apdovanojami taškais, kuriuos vėliau bus galima iškeisti į „TAMO“ partnerių įsteigtus prizus. Vienas mokinys, greičiausiai surinkęs 700 taškų, gaus planšetinį kompiuterį „iPad“. Dar trys pažangiausieji laimės mobiliuosius telefonus. Be to, visą programos laikotarpį taškais bus galima atsiskaityti už mobiliojo ryšio išankstinio mokėjimo paslaugos papildymus. 

„TAMO“ taškai pradedami kaupti nuo kiekvienų mokslo metų pradžios ir galioja iki jų pabaigos. Per šį laikotarpį nepanaudoti „Mokslotrono“ taškai bus anuliuoti. Šiais metais taškai pradėti skaičiuoti nuo spalio 15 d., t. y. nuo programos pradžios. 

Tiems, kas nerimauja dėl tokios motyvavimo formos tinkamumo, „TAMO“ atstovė paaiškino, kad svarbiausius sprendimus, susijusius su dalyvavimu „Mokslotrone“, priima mokyklos ir jose besimokančių vaikų tėvai. 

„Dėl dalyvavimo „Mokslotrone“ pirmiausia sprendžia mokyklos administracija. Vėliau, joms nutarus prisijungti prie programos, norintys joje dalyvauti mokiniai privalo gauti dar ir tėvų sutikimą. Be to, yra numatyta galimybė tėvų ar globėjų sprendimu pasitraukti iš programos“, – aiškino V. Burlinskaitė. 

Anot V. Burlinskaitės, „Mokslotronas“ – tai lyg laboratorija, kurioje vyksta stebuklingos cheminės reakcijos, mokymosi rezultatus paverčiančios apčiuopiamais dalykais. Tai tampa įmanoma panaudojant šiuolaikines informacines technologijas. 

„Mokyklose diegiant elektroninius mokinio pažymėjimus (EMP), „TAMO“ sistema tampa platforma įvairiems projektams. Vienas jų yra „Mokslotrono“ programa. Sąsaja tarp dienyno ir EMP reikalinga tam, kad „Mokslotrono“ taškus ateityje būtų galima išleisti ne tik internete, bet ir pasinaudojus moksleivio pažymėjimo kortele. Manau, dar didesnę naudą ši iniciatyva sukurs prie jos prisijungus gausesniam socialinių partnerių būriui“, – sakė V. Burlinskaitė. 

Bernardinai.lt

Lapkričio 24-ąją dieną Litexpo parodų rūmuose įvyks forumas „Laimingai augti“, skirtas švietimo srityje veikiantiems arba ja besidomintiems žmonėms. 

„Švietimo pasaulyje kasdien pasėjama puikių idėjų, tačiau toli gražu ne visoms pavyksta sudygti iniciatyvomis, dar mažiau jų išauga iki pastebimų pokyčių. Auginamas idėjas dažnai nustelbia suvešėję rutininiai darbai ir rūpesčiai, atšaldo aplinkos abejingumas, nualina biurokratiniai parazitai. Tačiau visgi dalis idėjų atlaiko išbandymus ir subrandina pažangius vaisius“, - sakė vienas iš forumo organizatorių Paulius Mieželis. 

Apsilankyti parodoje „Mokykla 2012“ vyksiančiame forume ir pasimėgauti šiais vaisiais kviečiami visi žingeidūs švietimo bendruomenės nariai. Organizatoriai tiki, kad tai, ką lankytojai išgirs ir pamatys dar labiau sustiprins jau auginamas idėjas. Forume dalyvaus pranešėjai iš Lietuvos ir užsienio šalių. 

Forumą sudarys trys atskiros ir lygiavertės dalys, kurių kiekvienoje bus trys trumpi pranešimai ir vienas vaizdo įrašas iš TED konferencijos. Todėl žiūrovai kviečiami dalyvauti visame forume, bet gali užsiregistruoti ir tik į vieną ar kitą jo dalį. Kiekvienos dalies pabaigoje forumo žiūrovai taps jo dalyviais ir padedami forumo savanorių galės bendraudami reflektuoti patirtus įspūdžius.

Renginį organizuoja Ugdymo plėtotės centras ir pelno nesiekianti asociacija „Licėjaus Alumni“, vienijanti buvusius Vilniaus licėjaus mokinius. 

Bernardinai.lt

V. Žalys Lietuvos ambasadoje bendrauja su renginio svečiais

Lietuvos ambasada Kanadoje lapkričio 3 dieną surengė Lietuvos pristatymą įvairių sričių jauniesiems Kanados profesionalams, taip skatindama glaudesnį dvišalį bendradarbiavimą ateityje. 

Ambasada kartu su Ispanijos, Vokietijos ir Kroatijos atstovybėmis Otavoje bei nevyriausybine organizacija „Arts Scene“ įgyvendino projektą „Embassy Experience 2012“, kurio metu jaunieji kanadiečiai supažindinti su šiomis Europos valstybėmis ir jų kultūros ypatybėmis.

 Sveikindamas Lietuvos ambasadoje apsilankiusius projekto dalyvius, Lietuvos ambasadorius Otavoje Vytautas Žalys pabrėžė visapusę tokio renginio naudą plėtojant dvišalius ekonominius, politinius ir kultūrinius santykius ateityje. 

„Šia iniciatyva siekiama užmegzti Lietuvos diplomatų ir jaunųjų Kanados profesionalų ryšius ir pakloti pamatus glaudesnei dvišalei partnerystei ateityje“, – sakė V. Žalys. 

Renginyje kanadiečiams pristatyta Lietuvos istorija bei kultūra, demonstruoti nuotraukose iš paukščio skrydžio užfiksuoti šalies vaizdai, siūlyta lietuviško kulinarinio paveldo patiekalų. 

Projekto partnerė nevyriausybinė organizacija „Arts Scene“, visoje Kanadoje vienijanti per 60 tūkst. jaunųjų verslo, politikos ir kultūros profesionalų, šį renginį įvertino kaip sėkmingiausią šiais metais ir kaip pirmą tokios didelės apimties projektą organizacijos istorijoje.

Bernardinai.lt

Pagal Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) sąrašą į Seimą išrinkti europarlamentarai Zigmantas Balčytis ir Vilija Blinkevičiūtė liks dirbti Briuselyje. Jų vietas parlamente turi teisę užimti Orinta Leiputė ir Gintautas Mikolaitis.

"Partijos taryba delegavo mus dirbti Europos Parlamente. Ir ten bus svarbių darbų - laukia pirmininkavimas ES, svarbūs darbotvarkės klausimai - Ignalinos atominės elektrinės uždarymo lėšos, nauja finansinė perspektyva", - pirmadienį BNS sakė Z.Balčytis.

Anot jo, šis sprendimas taip pat reiškia, kad jis su V.Blinkevičiūte nepretenduos į ministrus.

"Taip, tai reiškia", - teigė Z.Balčytis.

Z.Balčytis ir V.Blinkevičiūtė į naujos kadenciją Seimą išrinkti pagal LSDP sąrašą. Jiems atsisakius mandatų, jų vietas parlamente gali užimti toliau sąraše esantys politikai - 29-oji sąraše esantis Kauno vicemerė Orinta Leiputė ir 30-uoju - Raseinių rajono savivaldybės tarybos narys, buvęs parlamentaras Gintautas Mikolaitis.

G.Mikolaitis pirmadienį BNS patvirtino ketinąs atsisakyti savivaldybės tarybos nario ir dirbti parlamente. O.Leiputė taip pat sakė nutarusi tapti Seimo nare.

Jos teigimu, Kauno vicemero postą turėtų užimti kitas LSDP narys. Planuojama, kad vietoj jos Kauno miesto savivaldybės tarybos nariu taps Vasilijus Popovas. Jis ir kitas tarybos narys Valys Venslovas laikomi realiausiais kandidatais į Kauno miesto mero pavaduotojo postą.

Per Seimo rinkimus LSDP iškovojo 38 vietas 2012-2016 metų parlamente.

Lietuvos ambasadoje JAV lapkričio 2 dieną surengta labdaros akcija paremti daugiau nei pusę amžiaus lietuvybę puoselėjančią Vašingtono Kristijono Donelaičio lituanistinę mokyklą. 

Labdaros vakaro metu tautiškumą užsienyje skleidžiančiai mokyklėlei gausiai aukojo Vašingtono ir Baltimorės lietuvių bendruomenių nariai, labdaringos veiklos patirtimi dalinosi visuomenės veikėja, žurnalistė ir kulinarė Beata Nicholson. 

Lietuvos ambasadoriaus JAV Žygimanto Pavilionio teigimu, lietuvybės išlaikymas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje yra ne tik valstybės, bet ir kiekvieno tautiečio rūpestis. Tą puikiai suvokia Amerikos lietuviai, perėmę itin aktyvia labdaringa veikla pasižyminčių amerikiečių aukojimo tradicijas ir savo lėšomis išlaikantys didžiausią pasaulyje lituanistinių mokyklėlių skaičių – net 40. 

„Pažymėtina tai, kad ir Lietuvoje labdaros projektai populiarėja. Lietuva sustiprės tuomet, kai savo stiprybę suvoks jos žmonės ir bendruomenės, vis dažniau pajėgsiančios padėti savo artimajam“, – sakė ambasadorius. 

Prie ambasados akcijos prisidėjusiai nuolatinei labdaringų renginių iniciatorei ir dalyvei Beatai Nicholson Kristijono Donelaičio lituanistinės mokyklos direktorė Ilona Verbušaitienė įteikė mokinių ir mokytojų surinktus lietuviškus receptus, kuriuos Beata pažadėjo įtraukti į naująją savo kulinarijos knygą.

Bernardinai.lt

Lenkijos mieste Gdynėje lapkričio 5 dieną surengtas tarptautinis seminaras, skirtas aptarti jūroje paskandinto cheminio ginklo amunicijos poveikį aplinkai. Renginys organizuotas bendra Lietuvos užsienio reikalų ir Aplinkos ministerijų, Karinio jūrų laivyno akademijos Gdynėje, Lietuvos ir Lenkijos aplinkos apsaugos agentūrų  iniciatyva. 

Tarptautinį seminarą atidarė Lenkijos karinio jūrų laivyno akademijos rektorius-komendantas kontradmirolas Czeslawas Dyrczas, pagrindinius atidarymo pranešimus skaitė Lietuvos užsienio reikalų ministerijos ambasadorius ypatingiems pavedimams Vaidotas Verba ir Lenkijos aplinkos apsaugos agentūros vyriausiasis inspektorius Andrzejus Jagusiewiczius.  

Renginyje dalyvavo aplinkos tyrimų įstaigų, mokslo centrų, tarptautinių ir nevyriausybinių organizacijų atstovai iš Lietuvos, Danijos, Kanados, Rusijos, JAV, Japonijos, Lenkijos, Švedijos, Suomijos, Vokietijos ir kitų šalių. 

Seminaro metu diskutuota apie galimybes gerinti bendradarbiavimą sprendžiant jūrose palaidoto cheminio ginklo amunicijos klausimus, dalytasi patirtimi, kaip sumažinti poveikį žmonių sveikatai, saugumui ir jūrinei aplinkai. 

Seminare buvo parengtas raportavimo modelis, padėsiantis šalims parengti informaciją Jungtinėms Tautoms. JT generalinio sekretoriaus 2013 metų raporto apie rezoliucijos įgyvendinimą pagrindu bus priimta nauja JT Generalinės Asamblėjos 2-ojo komiteto rezoliucija. 

JT pirmąją Lietuvos pateiktą rezoliuciją dėl jūrose paskandinto cheminio ginklo amunicijos poveikio aplinkai (A/RES/65/149) vienbalsiai priėmė 2010 metų pabaigoje. Šiuo dokumentu valstybės ir tarptautinės organizacijos raginamos glaudžiau bendradarbiauti tarpusavyje siekiant įvertinti jūrose paskandinto cheminio ginklo amunicijos keliamas grėsmes aplinkai. Šalys susitarė didinti visuomenių informuotumą šiuo klausimu, bendrai įvertinti šios aplinkos apsaugos problemos aktualumą. 

Tarptautinį seminarą, skirtą bendradarbiavimo sprendžiant jūrose paskandinto cheminio ginklo amunicijos problemą perspektyvoms, Lietuvos užsienio reikalų ministerija jau buvo surengusi Vilniuje 2011 m. 

Daugelio valstybių tyrimai rodo, kad paskandinto cheminio ginklo esama Atlanto ir Ramiajame vandenynuose, Viduržemio, Šiaurės, Baltijos ir kitose jūrose. Žinoma, kad po Antrojo pasaulinio karo Baltijos jūroje paskandinta apie 40 tūkstančių tonų cheminio ginklo, kurio sudėtyje yra apie 13 tūkstančių tonų kovinių nuodingų medžiagų.

Bernardinai.lt

Neseniai atlikti tyrimai rodo, kad kūprinimasis žmones verčia niurzgomis, gadina nuotaiką, kenkia fizinei ir emocinei sveikatai. Nbcnews.com išvardija 7 blogos laikysenos pasekmes.

1. Gilina depresiją.

Dalies San Francisko universiteto studentų buvo paprašyta koridoriumi praeiti susikūprinus, dalies tą patį atstumą įveikti pasišokinėjant. Vėliau susikūprinę koridoriumi keliavę studentai teigė jautęsi ne tokie energingi, prislėgti, palyginus su tais, kurie koridoriumi prašuoliavo. Tokie rezultatai visiškai nestebina laikysenos eksperto, jogos dėstytojo, knygos „Healing Yoga for Neck and Shoulder Pain“ (liet. „Kaklo ir pečių skausmo gydimas joga“) autoriaus bei healingmoves.com įkūrėjo Carolio Krucoffo, tvirtai įsitikinusio ryšiu tarp laikysenos ir žmogaus savijautos.

2. Kenkia karjerai. 

Kūprinimasis ne tik blogina žmogaus savijautą, bet ir tai, kaip jį mato bei vertina aplinkiniai. „Niekada neikite pas būsimą darbdavį į kabinetą susikūprinę, sulinkę – taip atrodysite negyvybingi, todėl pirmas įspūdis bus nekoks“, – užtikrina Janice Novak, „Posture, Get it Straight“ autorė, improveyourposture.com vadovė.

3. Apsunkina virškinamojo trakto veiklą

„Kai sėdite susikūprinę, susispaudžia žarnynas, o tai sulėtina virškinamuosius ir šalinimo procesus“, – atkreipė dėmesį „Stand Taller, Live Longer“ autorius ir BodyZone.com įkūrėjas Stevenas Weinigeris.

4. Didina mirties ir nutukimo riziką

Neseniai Australijoje atlikto tyrimo autoriai priėjo prie nerimą keliančių išvadų: anot jų, vyresniems nei 25 metų amžiaus žmonėms kiekviena valanda, praleista sukniubus ant  sofos prieš televizoriaus ekraną, gyvenimą sutrumpina maždaug 21,8 min.

5. Verčia atrodyti sunkesniu

J. Novak teigimu, sėdėjimas susikūprinus net ir vizualiai žmogų verčia atrodyti stambesnį.  „Kai sėdime susikūprinę, vidaus organai neturi kur pasidėti ir susmunka žemyn bei į šonus – taip vizualiai atrodome storesni“, – aiškina ji.

6. Blogina apytaką

„Mūsų kūnai – sudėtingos mašinos, kuriose nuolatos vyksta įvairių skysčių bei dujų apykaita. Pernelyg ilgas laikas, praleistas sėdint, susikūprinus, o dar blogiau – sukryžiavus kojas, stabdo kraujo apytaką, didina spaudimą ir žvaigždinių venų atsiradimo tikimybę.

7. Stiprina stresą, mažina pasitikėjimą savimi

Harvardo universitete atlikto eksperimento rezultatai parodė, kad gerų, tvirtos laiskysenos žmonių hormono testosterono lygis 20 proc. aukštesnis, o kortizolio (antinksčių gaminamas hormonas, svarbus organizmo reakcijose į stresą) – 25 proc. žemesnis nei įprasta. Tuo tarpu smarkiai besikūprinančių žmonių testosterono lygis 10 proc. žemesnis, o kortizolio – 15 proc. auštesnis. Šie duomenys nemažai pasako apie žmogaus pasitikėjimą savimi ir patiriamą stresą. Sukniubusi krūtinė suspaudžia plaučius, todėl jie turi veikti tankiau, kad aprūpintų organizmą reikiamu deguonies kiekiu. Širdis tokiu atveju taip pat yra priversta smarkiau dirbti, tankiau plakti, kad jį išnešiotų. Taip ciklas tampa pernelyg nirtus, kvėpavimas nelygus, o tai kelia didesnį stresą, įtampą.

Spektaklio „Fliuchšteino moterys“ akimirka

Lapkričio 15-17 d. Klaipėdoje, „Švyturio menų doke“ (Naujoji Uosto g. 3) duris atvers Teatro elingas: naująją renginių seriją pradės jaunų ir ambicingų uostamiesčio teatro kolektyvų projektai, tarp jų – dvi premjeros. Savitumo siekiantys ir paieškoms atviros publikos ieškantys jaunieji profesionalai kviečia pamatyti skirtingus spektaklius – savo kūrybinius manifestus.

Anot „Švyturio menų doko“ steigėjo, režisieriaus, Teatro elingo projekto iniciatoriaus Vaido Kvedaro, publikai norima suteikti progą susipažinti su jaunųjų uostamiesčio scenos menų profesionalų kūryba ir planais.

Režisieriaus pastebėjimu, nors meno specialistų rengimas – viena iš Klaipėdos tradicijų, absolventams progų ir erdvių pristatyti savo kūrybinę produkciją mieste nėra gausu. Ką jau kalbėti apie kitokius iššūkius: studijų metais neužsmezgusiems tvirtų profesinių kontaktų, perspektyvos įsidarbinti kurioje nors kultūros įstaigoje bei pristigusiems ryžto veikti savarankiškai tenka svarstyti skaudų pasirinkimą visai atsisakyti kūrybinės profesijos ir rinktis „žemišką“ darbą.

„Norime ne tik pasidžiaugti tais, kurie neišsigąsta sunkumų, neišsižada savo pasirinkimo ir kursto savyje kūrybinę ugnį, bet ir suteikti jiems galimybę pristatyti savo darbus“, – sakė V. Kvedaras. Idėja sulaukė palaikymo: jaunųjų uostamiesčio teatralų kūrybai skirtas renginių savaitgalio projektas pelnė Klaipėdos miesto savivaldybės paramą pagal Jaunimo programą.

Apie tikrumą ir iliuzijas – su Roisin Murphy muzika

Lapkričio 15 d., ketvirtadienį, 19 val. dainininkės Roisin Murphy muzikos intepretaciją „Geroji ir išvirkščioji pusės“ pristatys prieš dvejus metus įsikūręs Memelio teatras. Anot jo vadovės bei naujojo mados ir šokio spektaklio režisierės Rūtos Bunikytės, tai dar vienas jos mėgstamo tarpdisciplinio žanro darbas. Choreografas Karolis Barčius, statydamas spektaklį, dirbo su kūrybingų uostamiesčio šokėjų komanda: Rasa Želnyte, Jolanta Milčiene, Artūru Ženčiumi ir Mantvydu Žilinsku. Juos papildys aktorius Karolis Makauskas.

Spektaklio pavadinimas sufleruoja kūrėjų gvildenamą mūsų iliuzijų ir tikrovės susidūrimą, primenantį skirtumą tarp siuvinio pusių. Progą naujai jį įvertinti suteiks specialiai šiam projektui sukurti futuristiniai kostiumai, kurių kiekvienas gali būti tiesiog scenoje modifikuotas į bent penketą skirtingų variantų – jaunosios dizainerės, Vilniaus dailės akademijos absolventės Gretės Petkevičiūtės fantazijos ir darbo vaisius.

Prieš dvejus metus publikai pristatęs šiuolaikinį miuziklą „(ne)Laimingi žmonės“ pagal Kate Bush dainas, Memelio teatras laikosi pasirinktos krypties – kurti spektaklių, pristatančių iškilias šiuolaikinės kultūros asmenybes, ciklą. Ir kartu primena, kad šie darbai nėra iliustracijos arba žymių kūrėjų mėgdžiojimas. „Vadinčiau šiuos darbus mūsų interpretacija arba įspūdžių vizualizacija, inspiruota pasirinktos asmenybės“, – teigia R. Bunikytė. Tai – viena iš priežasčių, kodėl tarp spektaklio kūrėjų šiuosyk yra ir klaipėdietis muzikantas, garso inžinierius, elektroninės muzikos projekto „Driezhas“ įkūrėjas Kristijonas Lučinskas: iš R. Murphy dainų ir savo muzikos jis sukūrė spektaklio garso takelį.

Kūno perkusija ir mistiniai ritualai

Pavasarį savarankiško Klaipėdos jaunimo teatro statusą įgijusi režisieriaus, aktoriaus ir teatro pedagogo Valentino Masalskio suburta trupė lapkričio 16 d., penktadienį, 18 val. pakvies iškart į du spektaklius – „Žinią“ ir misteriją „Už linijos“.

Aktyviai į uostamiesčio kultūrinį gyvenimą įsiliejusi gausi jaunų aktorių komanda, kurią gali išvysti dalyvaujant įvairiuose renginiuose, ypač – netradiciniuose miesto aktyvinimo, meno akcijose ir kituose projektuose, Teatro elingo publikai vakaro metu pristatys rečiau rodomus savo spektaklius, režisuotus V. Masalskio. Spektaklių kompozitore – Nijolė Sinkevičiūtė, dailininkė ir scenografė – Renata Valčik, juose vaidina gausi Klaipėdos jaunimo teatro trupė.

„Žinia“ – veržlumu trykštantis šaukinys, kuriame susilieja skudučiai, savadarbiai būgnai, kūno perkusija, ritmas ir dainos. Mačiusieji šį spektaklį vieningi: tai – tikras energijos užtaisas, neribotų kūrybinio kolektyvo galimybių ir pedagogo indėlio iliustracija, žavinti darna ir polėkiu.

„Už linijos“ – misterija, arba scenoje kuriamas ritualas. Juo siekiama atkartoti pasaulio cikliškumą: nenutrūkstamą jo kūrimo tėkmę ir susidūrimą su riba, kurią peržengus įvyksta susinaikinimas.

Sveikas požiūris su juodu humoru

Dar vieną premjerą lapkričio 17 d., šeštadienį, 18 val. pristatys trečiuosius metus gyvuojantis Apeirono teatras, šį rudenį iš neformalios bendraminčių grupės tapęs savarankiška įstaiga. Naujajame spektaklyje „Fliuchšteino moterys“ pagal filosofo, teologo ir psichoterapeuto Davido Madseno romaną „Sapnų dėžutė“ nagrinėjama kasdienybės absurdo supamo individo pasaulėjauta.

Barokine juodąja komedija vadinamas britų autoriaus kūrinys inspiravo režisierę Gretą Kazlauskaitę eksperimentinei komedijai su tragedijos motyvais. „Kokią ribą pasiekė visuomenė, kur asmenybė, turinti sveiką ir šviesų požiūrį, ima abejoti visa ko tikrumu?“ – klausia spektaklio kūrybinė komanda.

Anot G. Kazlauskaitės, situacijoje, kai išpažįstančiajam žmogiškumo idealus tenka svarstyti, ar jis yra „normalus“, tenka rinktis – pritapti prie aplinkos arba kovoti su vėjo malūnais. „Fliuchšteino moterys“ – apie tai, kas nutinka pasirinkus drąsesnį kelią.

Spektaklyje vaidina Eglė Šimėnaitė, Gerda Surgautaitė, Kornelija Krasilnikovaitė, Agnė Stalaučinskytė, Eglė Kazickaitė, Aiva Krupelytė, Viktorija Kriučkovaitė, Živilė Beniušytė, Erika Kubiliūtė.

Ši premjera Apeirono teatro repertuare – jau ketvirtoji. Aktyvių ir ambicingų jaunųjų kūrėjų komanda, puoselėjanti diskursyvinio teatro, kuris nuosekliai plėtotų savo teminę liniją ir ugdytų režisierius ir aktorius kaip vienodai svarbius sceninio vyksmo dalyvius, siekia publikai siūlyti alternatyvą Lietuvoje egzistuojančioms teatro organizacinėms formoms ir kūrybiniams sprendimams.

Bilieto į vieną Teatro elingo vakarą kaina perkant iš anksto – 20 Lt, abonemento kaina – 45 Lt.

Bilietai – „Tiketoje“.

Bernardinai.lt

Trakų salos pilies Didžiojoje menėje įvyko tradicinis Vytauto Didžiojo mirties metinių minėjimas, kuriame Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarė Birutė Valionytė pristatė knygą „Didžioji Lietuva“ (trečią tomą), o Trakų istorijos muziejaus direktorius Virgilijus Poviliūnas skaitė pranešimą apie Vytauto Didžiojo atvaizdus numizmatikoje.

„Vytautas Didysis yra neatsiejamas nuo Trakų ir Lietuvos etnine prasme bei Didžiosios Lietuvos istorijos, – sako Trakų istorijos muziejaus direktorius Virgilijus Poviliūnas. – Gimęs Senuose Trakuose, nuėjęs ilgą ir sudėtingą politiko, karvedžio ir neeilinės Viduramžių epochai asmenybės gyvenimo kelią, užbaigė jį Trakų pilyje. Čia valdovas mirė 1430-ųjų metų spalio 27 d. Aplinkybės bei mirtis sutrukdė karūnuotis Lietuvos karaliumi, tačiau tautos atmintyje jis tokiu liko. Renginių metu labiau susipažįstame su valdovo aplinka, laikmečiu, ieškome sąsajų su nūdiena“.

Vytautas Didysis kūrė valstybę, kurios prisiminimas kiekvienam lietuviui kelia pasididžiavimą. Jo valdymo laikotarpiu Lietuva buvo viena didžiausių ir galingiausių valstybių Europoje. Tai vienintelė baltų valstybė išlikusi nuo viduramžių iki mūsų dienų. Ji išsaugojo baltų kultūrą ir puoselėja jos kultūrinį paveldą.

Unikalus 680 puslapių fotografijų albumas „Didžioji Lietuva“ pristato visus svarbiausius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės architektūros paveldo objektus, šiuo metu esančius už Lietuvos ribų.

Knygoje taip pat publikuojami Lietuvos žemėlapiai – pradedant XIII amžiumi – dabartinės Ukrainos teritorijų žemėlapiai, kuriuose yra nuorodos, padedančios keliaujantiems surasti lankytinus objektus. Pirmąsyk nufotografuota ir aprašyta 170 paveldo objektų (lietuvių, anglų kalbomis, vietovardžiai ir ukrainiečių kalba). Tai Didžiosios Lietuvos paveldas Ukrainoje – Haličo, Kijevo, Siverų žemėse, Podolėje, Voluinėje, Užkarpatėje ir Kryme. Įspūdingose fotografijose vaizduojamos Lietuvos valdovų pastatytos pilys, dvarai, miestai, išlikę piliakalniai, kulto pastatai ir kt. paveldas.

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė turėjo savo pinigus. Monetos buvo kaldinamos valstybės centre bei periferijoje. Šiuolaikinėje lituanistinėje numizmatikoje įsivyravo nuomonė, kad kaltinių lietuviškų monetų pradininkais yra Jogaila ir jo pusbrolis Vytautas Didysis. Tačiau nei vienoje Vytauto Didžiojo kaltoje monetoje nėra valdovo portreto. Apie jo išvaizdą žinome tik pagal išlikusį labai stilizuotą gotikinį majestotinį antspaudą bei trumpus amžininkų aprašymus. LDK istorijoje portretinės monetos pasirodo tik Žygimanto Augusto laikais. Todėl apie Vytauto Didžiojo atvaizdus numizmatikoje galima kalbėti tik nuo 1918-ųjų metų. Apie tai, kiek ir kokių monetų bei banknotų su Vytauto Didžiojo atvaizdu yra, kas juos kūrė, renginio metu kalbėjo Trakų istorijos muziejaus direktorius Virgilijus Poviliūnas.

Brigita Balčytienė, Trakų istorijos muziejaus Ryšių su visuomene ir edukacijos skyriaus vedėja

Pietų Korėjos mokslininkai tvirtina radę dramblį, kuris sugeba imituoti žmonių kalbą. Tai pirmas toks atvejis, sulaukęs plataus mokslininkų susidomėjimo.

„Gerai, gerai“, – korėjiečių kalba murma dramblys, vardu Košikas, gyvenantis viename Pietų Korėjos zoologijos sode. Aplinkiniai sutartinai tvirtina, kad žodžiai tariami pakankamai aiškiai, jog dramblį būtų galima suprasti.

Mokslininkai iš įvairių šalių kol kas dar nežino, kodėl dramblys staiga ėmė mėgdžioti žmonių garsus. Tačiau spėja, kad vos gimęs prižiūrėtojus jis tikriausiai palaikė tėvais, nes jokių gyvūnų aplink ilgą laiką nebuvo.

„Tyrimas parodė, kad Košikas tikrai išmoko ir mėgdžioja žmonių kalbą, kad išlaikytų ryšį su savo prižiūrėtojais“, – teigia mokslininkas Sukhun Ohas. 

Mokslininkai, dirbę su dramblio klausančiais korėjiečiais, nustatė, kad gyvūnas moka penkis žodžius: sveiki, sėskite, ne, gulkite ir gerai. Šiuos žodžius Košikas taria straublį įsikišęs į žiotis. Tačiau kol kas nėra jokių įrodymų, ar dramblys supranta, kai žmonės bando su juo bendrauti.

„Mokslininkai dabar labai domisi, ar Košikas sugebės taisyklingiau ištarti žodžius, kuriuos dabar mėgdžioja, ir ar išmoks daugiau žodžių“, – sako Sukhun Ohas.

Anksčiau jau būta pranešimų apie dramblius, mėgdžiojančius sunkvežimio variklio garsą. O Kazachstano zoologijos sode gyvenęs dramblys esą mokėjo keletą žodžių rusiškai. Tačiau Korėjos atvejis – pirmasis, nuosekliai tiriamas mokslininkų.

 Algirdas Acus, LRT televizijos laida „Šiandien“, LRT.lt

Elektronikos pramonė turi didelę problemą – atitarnavusius įrenginius ir prietaisus, kurių elektronines dalis yra nelengva rūšiuoti ir perdirbti. 

Manoma, kad Didžiojoje Britanijoje iki 85 proc. spausdintinių plokščių su elektronikos komponentais pakliūna tiesiai į sąvartynus, nes didžioji dalis šių atliekų - nevertingas tekstolitas, plastikas, kuriuos perdirbti yra neekonomiška. 

Nacionalinė fizikos laboratorija (National Physical Laboratory, Didžioji Britanija), kartu su partneriais, kompanijomis In2Tec Ltd. ir Gwent Electronic Materials Ltd. nutarė šią problemą spręsti netradiciniu būdu – pamėginant sukurti medžiagą, kuri pakeistų įprastinius tekstolitą ir lydmetalį, tačiau leistų nesunkiai nuimti elektronikos komponentus nuo atitarnavusių plokščių. 

Jie sukūrė sluoksniuotą polimerinę plokštę, kuri, būdama tinkama elektronikos komponentams montuoti, atspari šilumai, ištirpsta, ilgesniam laikui panardinta į šiltą vandenį. Po to nuo jos komponentus galima tiesiog nuimti ir panaudoti iš naujo arba perdirbti.

Tokia technologija leistų pakartotinai panaudoti net iki 90% spausdintinės plokštės, tuo metu kai vidutiniškai šiuo metu yra perdirbama ne daugiau nei 2% tradicinių elektronikos spausdintinių plokščių.

MokslasPlius

Eugenijus Ališanka. Gatvė tarp dviejų bažnyčių. – Vilnius: Tyto alba, 2012. – 213 p.

Nuo ko pradėti? – tokiu klausimu savo pirmąjį „Niekis ir esmas“ tomą „Pakeliui į Niekį“ pradeda Arvydas Šliogeris. Didžiojo Marcelio Prousto romano pirmasis sakinys „Ilgai aš eidavau anksti gulti“ taip pat implikuoja pradžios problemą. Ir Eugenijaus Ališankos eseistiniame tekste „Cartagena no problem“ pradžios problema yra svarbi – kaip religijos, atminties, pasakojimo, kūrybos ir istorijos šerdis.

„Gatvė tarp dviejų bažnyčių“, trečioji E. Ališankos eseistikos knyga, susitelkia ties autobiografiniu autoriaus lauku. Tekstai gimsta iš patirties ir atminties santykio, tačiau pasakotojas jau neieško universalaus matmens, kuriuo bandytų paaiškinti ir suprasti save laiko tėkmėje. Jis tarsi priima postruktūralizmo pamoką: „Jokio absoliutaus pirmapradiškumo, kuriuo būtų galima interpretuoti, nes viskas iš pagrindų jau yra interpretacija. Kiekvienas ženklas pats savaime yra ne dalykas, kuris save prezentuoja interpretacijai, bet kito ženklo interpretacija“ (Michel Foucault „Nietzsche, Freud, Marx“, 1990). Knygoje, sudarytoje iš trylikos eseistinių tekstų, ryškiausi motyvai – kelionė, vaikystės patirtis, kultūra kaip mąstymo erdvė, buvimas kalbos ir literatūros lauke, Kito sutikimas – susipina ir kuria minėto pirmapradiško žvilgsnio išnykimo įspūdį. Pati tematikos įvairovė parodo, kad tekstas yra daugiasluoksnis, galimi įvairūs jo perskaitymo būdai, priklausantys jau tik nuo skaitytojo.

Ši E. Ališankos knyga gali būti suvokta kaip įžanga į jo autentiškos kūrybos erdvę, kadangi jungia poetinį regėjimą ir gyvenimo patirtis. Autorius, nuo 1991 m. išleidęs šešis poezijos rinkinius, literatūroje įsitvirtino kaip savitos stilistikos, išcentrintos, tradicinę sintaksę laužančios ir iš nuolaužų savitą pasaulį kuriančios poetinės kalbos meistras, o į eseistiką atėjo su kultūrologinėmis studijomis „Vaizdijantis žmogus“ (1998) ir „Dioniso sugrįžimas“ (2001). Jau nuo 2000 m. (pirmosios šios aptariamos knygos esė data) ima rašyti ir autobiografinius tekstus, kur distancija tarp autoriaus ir jo pasakojimo tarsi nusitrynusi. Štai esė „Gatvėje tarp dviejų bažnyčių“ teigiama, kad „literatūra prasideda ten, kur baigiasi gyvenimas, gyvenimo paribiuose. Kol myliu, kol sprendžiu kasdienius klausimus ar vaikštau pajūriu stebėdamas saulėlydį, literatūra neegzistuoja“ (p. 182). Įdomu tai, kad lyginant naujausius E. Ališankos eilėraščių rinkinius ir šios knygos tekstus, visus juos galima skaityti kaip patirties įtekstinimą. „Gatvėje tarp dviejų bažnyčių“ kaip autoriaus atminties istorijos pradžia įvardijamas „didžiulis auksinis rutulys“, tas pats rutulys matomas ir rinkinio „Jeigu“ (2011) eilėraštyje „Introdukcija“.

Tekstas, kaip jau minėta, tokiu daugiasluoksniškumu kelia klausimų: iš kur gimsta pasakojimas, koks ryšys tarp sakymo ir gyvenimiškos situacijos? Galima pripažinti, kad tokius klausimus užduoda visa kūryba, tačiau E. Ališankos tekste gyvenimo ir jo pasakojimo problemiškas santykis užaštrinamas sąmoningai ir kryptingai – iki visiško prustiškojo biografinio „aš“ ir įsivaizduojamojo „aš“ atskyrimo. Pvz., esė „Interviu“ prisipažįstama: „išgirsti, kaip tuštėja dažnai kartojami žodžiai, kaip aidi juose mano abejingumas tam, ką kalbu, kaip mechaniškai, be aistros atmušinėju kamuoliuką“ (p. 139). Apskritai visas XX amžius susitelkia ties šia kalbiškumo problema: antai Ludwigui Wittgensteinui esminis klausimas yra kalbos, mąstymo ir tikrovės ryšys, iškylantis kaip prasmingos kalbos ir jos supratimo santykis. Tad neatsitiktinai E. Ališankos eseistinės refleksijos, postmodernus autoriaus mąstymas susitelkia ties žodžiu „plyšys“, kuris, anot rašytojo, „nepelnytai nureikšmintas, nurašytas į pagalbinių žodžių archyvą“ (p. 83). Plyšys čia tampa daugiareikšme kategorija, talpinančia įvairius prieštaravimus: plyšys yra ir tai, ko neturėtų būti, kas yra trūkumas, ir tai, kas atsiveria kaip netikėti „anapusybės blykstelėjimai ir užuominos“ (p. 83).

Plyšys atsiranda tarp kūrybos ir kalbos, tarp kalbos ir daikto. Autorius fiksuoja paradoksą: žmogus stengiasi plyšį eliminuoti kaip kažkokį įtrūkį įsivaizduojamo vienio būtyje, tačiau plyšys yra tokia svarbi patirtinė kategorija, kad nesileidžia eliminuojama. Ką reiškia būti žodyje, kalboje ir daiktiškoje tikrovėje ir tuo pačiu metu būti savo sąmonės kiaute? Juk sąmonė yra tarsi vidinė tikrovė, bet ji visada nukreipta į kažką, kas nėra ji pati? Taigi plyšys visada lieka, o vieningas pasakojimas, arba didysis metapasakojimas, siekiantis sąmonės, tikrovės ir žodžio vienovės, anot Jeano Franēois Lyotard’o yra ne kas kita, kaip proto bandymas daugiasluoksnę tikrovę sulydyti į vieną absoliutinę tiesą, taip siekiant aprėpti anapusybę.

Jeigu reikėtų sudarinėti svarbiausių knygos žodžių sąrašą, dažniausi iš jų būtų „tarp“, „plyšys“, „distancija“ ir pan. Grįžtant prie E. Ališankos pasakojimo daugiaplaniškumo temos, konstatuotume, kad visuose jo tekstuose vienas kitą užkloja du lygmenys – gyvenimo ir literatūros tikrovės. Nuolatinė praeities refleksija susilieja su literatūrinės vaizduotės klodu: taip į sąmonės ir prisiminimo dialogą įsijungia ir jo dalyviais tampa literatūriniai intertekstai. Pvz., jau minėtoje esė „Plyšys“ cituojama ištrauka iš Franco Kafkos „Laiško tėvui“ tampa santykio su tėvu variantu, o tėvui parašyti, bet neišsiųsti laiškai išreiškia mintį, kad galima gyventi šalia žmogaus, bet nekomunikuoti su juo, būti tarsi kitur. Santykis su tėvu – tai santykis su buvusiu „aš“. Taip atsiveria dar viena ryški tekstų ypatybė – ryšio su praeitimi dvilypumas. praeitis knygoje prabyla kaip buvusi realybė, kuri gali iš dalies paaiškinti (o gal sukurti?) dabartį: „tenkinuosi atminties ir vaizduotės proveržiais. Šukėmis, kuriose bandau įžvelgti save ir tą teritoriją, kurioje šiandien klajoju“ (p. 176). Bet tuo pačiu metu ši praeitis neskatina kurti vientiso biografinio naratyvo iliuzijos (kaip jau minėta, postmoderniam individui tai nėra tikslas), nebandoma ja užpildyti atminties tarpų. Atsiminimais tekste dažnai tiesiog žaidžiama – re-miantis asociacijų principu ir kuriant distancijos įspūdį, kai pasakotojas ste-bi save praeityje kaip visiškai kitą.

E. Ališankos tekstas savitas ne tematika ir net ne problemomis, bet kalbine ir stilistine pasakojimo realizacija: jo stilius lakoniškas, frazės trumpos, pasakojimas tikslus, saikingai intriguojantis ir sklandžiai užbaigiamas. Svarbus ir žaidybinis elementas, o autoriui būdinga stilistinė bei pasaulėžiūrinė priemonė – ironija – suteikia vientisumo, į visumą sulydo praeitį ir dabartį. Vienu sakiniu atveriamas prisiminimų klodas, dažnai susiejantis individualią pasakotojo patirtį ir kolektyvinę atmintį, tekste tampa esmingu prasmės elementu.

Stilistinis knygos bruožas, tampantis pasaulėžiūrinio lygmens funkcija, yra apriorinis pasakotojo beasmeniškumas. Tai knygoje įvardijama labai aiškiai: „jokio asmeniškumo, jokio seilėjimosi, švari faktų kalba ir nepriekaištingos loginės išvados“ (p. 201). Tokią nuasmeninto asmeniškumo poziciją galima suvokti pasitelkus intertekstualumo teoriją. Anot Rolando Barthes’o, „kiekvienas tekstas yra praeities citatų audinys. Kodo formulių, ritminių modelių nuotrupos įeina į tekstą ir jame yra pertvarkomos, nes visada esama kalbos iki teksto ir aplink jį“ („Moderniosios literatūros teorijos žinynas“, p. 139). Jei kalba negalima pasakyti nieko, kas nebuvo pasakyta anksčiau, tenka ieškoti kito kelio – individualioje atmintyje ieškoti ne unikalios savasties, bet universalesnių sąmoningumo ženklų.

Susitelkdami ties paviršiniu knygos intertekstualumo klodu konstatuotume, kad E. Ališankos tekste dažniausiai cituojami ar parafrazuojami Jorge Luisas Borgesas, Gabrielis Garcķa Ma´rquezas, F. Kafka, M. Proustas. Jų frazės ar parafrazės tekste veikia kaip „paralelinis pasaulis“, į atmintį ateinantis per įvairias asociacijas, išorinius impulsus. Todėl neatsitiktinai keliavimą autorius susieja su literatūra: „Taigi literatūra yra kelionės menas“ (p. 172). Tačiau E. Ališankai literatūra yra kelionė be jokių ypatingų tikslų, be apriorinių nuostatų ir verčių. Buvimas literatūroje kaip kalbos mene sutampa su keliavimu: tas kelias yra tarsi individualus, bet iš tikrųjų pasakotojas eina takais, jau iki jo išvaikščiotais daugelio kitų keliautojų. Žengti tokiais visų pramintais takais reiškia leistis į begalinį labirintą, kuriame vargu ar galima rasti prasmingos išeities siūlą, kokį antikiniame mite iš Ariadnės rankų gavo herojus Tesėjas.

Tačiau dėl tokios nežinomybės šiuo labirintu klajoti tik dar įdomiau: galbūt kada nors rasi kokį tikrą ženklą, kuris tave sujungs su pačiu keliu, ir tada pajusi prustiškojo pyragėlio efektą, kai išnyks laiko tėkmė ir nebeliks tos varginančios būtinybės nuolatos kažką tvirtinti, o gyvenimą mąstyti kaip vientisą ir tikslingą pasakojimą.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 8–9 (rugpjūtis–rugsėjis)

Gintaras Grajauskas. Istorijos apie narsųjį riterį Tenksalotą ir drakoną misterį Kaindlį. – Vilnius, Tyto alba, 2012. – 136 p. Dailininkė Lina Kusaitė

Gintaras Grajauskas – žinomas poetas, eseistas, dramaturgas, prozininkas, dainų autorius ir atlikėjas. Išleidęs šešias eilėraščių, dvi eseistikos knygas, romaną bei pjesių rinkinį. Eilėraščiai versti į anglų, vokiečių, švedų, rusų ir kt. kalbas, poezijos knygos išleistos Vokietijoje, Švedijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Islandijoje.

Ši knyga siūlo keliauti į XIX a. Škotiją – į tą keistą ir žavų laiką, kai industrinė revoliucija persipynė su Viktorijos epochos drovumu. Tačiau tai ir pasakų Škotija, kurioje šalia realių personažų, tokių kaip vienas garsiausių pasaulio išradėjų Ričardas Trevitikas, padovanojęs žmonijai garvežį, puikiai jaučiasi drakonai, burtininkai ir kitos pasakiškos būtybės.

Čia susitinka itin mandagus ir kiek naivokas riteris Tenksalotas ir senas elegantiškas drakonas misteris Kaindlis. Tenksalotas atvyksta į Škotiją atlikti savo, kaip riterio, priedermės – susikauti su drakonu, tačiau netikėtai abu pajunta vienas kitam palankumą ir net šiokią tokią sielų bendrystę. Tad užuot stoję kovon, jie įsitaiso prie židinio ir ima pasakoti istorijas.

Riteris porina apie savo bičiulį Zemnickį ir jo keliones po visą pasaulį, o senas išmintingas drakonas, tiksliau – visos devynios jo galvos paeiliui, rezga istorijas apie gyvenimą. Kiekviena galva turi savo charakterį, tad ir istorijos skirtingos – apie drakonų psichologiją ir jų šeiminio gyvenimo ypatumus, apie pasaulyje – be abejo, ir Lietuvoje – gyvenančių drakonų panašumus ir skirtumus bei daugybę kitų dalykų.

Šmaikščiai, elegantiškai aptardamas riterių ir drakonų reikalus, autorius kalba ir apie nūdieną, kelia keblius klausimus, pašiepia tam tikrus stereotipus, dabarties procesus. Ši knyga skirta sunkiai nusakomai amžiaus grupei. Vienintelė sąlyga – kad skaitytojas būtų išsaugojęs sveiką smalsumą ir turėtų humoro jausmą.

Ištrauka iš knygos „Istorijos apie narsųjį riterį Tenksalotą ir drakoną misterį Kaindlį“

– Matote, taip jau yra. Mes, drakonai, visi iki vieno iš prigimties esame smalsūs. Gal net pernelyg. Mums pašėlusiai įdomu viskas, kas vyksta. Įdomu, kodėl viskas vyksta būtent taip, o ne kitaip. Kaip viskas veikia. O kai kurie – pabrėžiu – kai kurie žmonės yra tiesiog stebėtinai nesmalsūs. Tarsi viskas, kas vyksta aplinkui, jų visiškai neliestų. Lyg jie būtų kokia atskira sala pasaulio vandenyne. O taip juk nėra – viskas čia susiję ir persipynę, visi priklauso nuo visų. Net atsiskyrėlis oloje – net ir jis nėra atskira sala, o tik maža didelio pasaulio dalelė.

– Taip, šitai pamažėle jau imu suvokti, – tarė Tenksalotas.

– Na, tiesą sakant, apie tą suvokimą „pamažėle“... Tokio taip pat nebūna. Jei jau suvoki, tai suvoki. Viskas nutinka staiga. Tavyje kaupiasi, kaupiasi – ir staiga pratrūksta. Tarsi kas iš tavęs ištrauktų kamštį, vaizdžiai kalbant. Drakonai turi net tokį posakį – „išsitrauk kamštį!“ Tai va: kai kurie žmonės ramiausiai gyvena su tuo kamščiu galvoje ir bijo net pagalvoti, kad gali būti kitaip. Tikriausiai baiminasi, kad ištraukus kamštį išeis visas oras, ir iš jų liks tuščia vieta, – sukrizeno misteris Kaindlis.

– Tuomet manyje tikriausiai viskas dar kaupiasi, – santūriai atsakė Tenksalotas. – Bet jaučiu, kad jau judina kamštį.

- Gal ir taip. O gal tiesiog ką nors nešviežio suvalgėte, – vėl sukrizeno misteris Kaindlis, paptelėjo pypkę ir išpūtė gražiai apvalų dūmų kamuolį.

Bernardinai.lt

Nuo lapkričio 6 d. iki gruodžio 1 d. Kauno miesto muziejus (Valančiaus g. 6) kviečia aplankyti parodą „Napoleono gyvenimo ir kovų vaizdai mene“. Paroda skirta Prancūzijos imperatoriaus Napoleono I lankymosi Lietuvoje 200-osioms metinėms pažymėti. Iš kolekcininko Zigfrido Jankausko rinkinių.

Napoleonas I Bonapartas gimė 1769 m. rugpjūčio 15 d. Ajače, neturtingų Korsikos bajorų šeimoje. Būdamas dešimties stojo į prancūzų karo mokyklą, o nuo 16 metų – į kariuomenę, nes mirus tėvui turėjo išlaikyti didelę šeimą. Tuo metu daug skaitė, savarankiškai studijavo karo istoriją, matematiką, geografiją, kelionių aprašymus. Begalinis darbštumas ir nepaprasta atmintis Napoleonui padėjo kilti karo tarnyboje: poparučikas, leitenantas, kapitonas ir 25 metų - brigados generolas.
Dalyvavo kovose dėl Korsikos nepriklausomybės, malšino monarchistų maištą Paryžiuje 1795 m., 1796-1797 m. vadovavo Italijoje veikusiai prancūzų kariuomenei, 1798-1799 m. - Egipto ekspedicijai, bet jos nepabaigęs, 1799 m. lapkričio 9 d. įvykdė karinį perversmą, nuvertė direktoriją ir kaip I konsulas faktiškai paėmė valdžią. 1804 m. pasiskelbė Prancūzijos imperatoriumi, 1805 m. - Italijos karaliumi. Išsituokęs su žmona Žozefina, 1810 m. vedė Austrijos imperatoriaus dukrą 18-metę Mariją Liudviką, kuri 1811 m. pagimdė sūnų Fransua Žozefą Šarlį (nors tituluojamas Napoleonu II, faktiškai imperatoriaus sosto negavo, tik Reichštato kunigaikščio).
1813 m. Tautų mūšyje prie Leipcigo Napoleono kariuomenė buvo sutriuškinta, Napoleonas buvo priverstas atsisakyti sosto „vardan taikos Europoje atstatymo". 1814 m. imperatorius ištremiamas į Elbos salą Viduržemio jūroje.
1815 m. kovo mėn. Napoleonas, palaikomas senosios gvardijos, grižo į Paryžių ir, išvijęs Burbonus, susigrąžino sostą 100 dienų. Pralaimėjęs Vaterlo mūšį 1815 m. birželio mėn., antrą kartą priverčiamas atsisakyti sosto ir ištremiamas, bet dabar jau kaip Didžiosios Britanijos belaisvis, į tolimą Šv. Elenos salą Atlanto vandenyne, kur 1821 m. gegužės 5 d. mirė.
1840 m. Napoleono palaikai buvo iškilmingai perkelti į Paryžių. Invalidų rūmų katedroje marmurinėje lentoje įrašyti Napoleono žodžiai: „Aš noriu, kad mano palaikai ilsėtųsi ant Senos krantų, tarp prancūzų liaudies, kurią taip mylėjau.“

Apie kolekcininką Zigfridą Jankauską

Gimė 1949 m. lapkričio 16 d. Švenčionėliuose. 1956 -1967 m. Švenčionėlių 1-os vidurinės mokyklos mokinys. 1967 m. Z. Jankauskas įstojo į Kauno Politechnikos institutą, kur studijavo chemiją ir statybą. 1969-1971 m. atliko privalomąją karinę tarnybą Sovietinėje Armijoje, o grįžęs iš karinės tarnybos studijavo Vilniaus Universitete, kurį baigė 1974 m. įgydamas ekonomisto specialybę. Baigęs studijas, dirbo vadovaujantį darbą.
1996-2001 m. Z. Jankauskas buvo firmos „Maldis“ meno kūrinių salono direktoriumi, 2001-2003 m. „Naručio antikvariatas“ direktoriumi. Nuo 2003 m. UAB „Totorių gatvės antikvariatas“ direktorius.
Zigfridas Jankauskas-Lietuvos Kolekcininkų Asociacijos sekretorius, jam suteiktas Lietuvos Pasižymėjusio Kolekcininko Garbės vardas, apdovanotas I-ojo laipsnio Garbės žymeniu, parašęs ir išspausdinęs per 50 straipsnių Lietuvos istorijos, kultūros klausimais. Surengė 37 parodas, tame tarpe penkias apie Prancūzijos Imperatorių Napoleoną I-ąjį, Z. Jankausko eksponatai publikuoti 30-yje leidinių.
Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę 1991-1998 m. Z. Jankauskas buvo Savanoriškos Krašto Apsaugos Tarnybos savanoris, 1991 m. sausio - rugpjūčio įvykių dalyvis, Parlamento gynėjas. Vienas iš Lietuvos Kariuomenės Rezervo Karių Asociacijos kūrėjų, Revizijos komisijos pirmininkas, Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos narys.
Už nuopelnus Lietuvai apdovanotas 24-iais Valstybiniais, Krašto apsaugos ministerijos ir sistemos, visuomeninių organizacijų, remiančių Krašto apsaugą šv. Kazimiero, šv. Stanislovo ordinų medaliais, LR Kultūros, Krašto Apsaugos Ministrų, Kariuomenės Vado padėkomis, LR Premjero vardiniu laikrodžiu.
Z. Jankauskas kolekcionuoja Lietuvos istorijos ir kultūros objektus. Žinomas numizmatas, atradęs ir aprašęs per 80 LDK monetų atmainų.

Bernardinai.lt

Lietuviai kartu su latviais ketina kurti filmą apie baltų gentį žiemgalius ir jų kunigaikštį Nameisį, pirmadienį pranešė Latvijos režisierius Aigaras Grauba.

Planuojama, kad filme "Nameisio žiedas" vaidins lietuvių ir latvių aktoriai. Filmą ketinama pradėti kurti kitąmet ir baigti iki 2018 metų, kada Latvija minės valstybingumo šimtmetį.

"Sukursime savo istoriją filmui. Svarbiausia tema bus vienybė. Tuo metu Latvijoje gyvenusios gentys ir jų vadovai nesugebėjo susitarti tarpusavyje. Tai viena iš priežasčių, kodėl kryžiuočiams pavyko įsitvirtinti. Tai klausimas, susijęs su vienybe ir stipriais lyderiais, turinčiais vienybės viziją", - BNS sakė A.Gauba.

Kauno kino studijos direktorius Edvinas Bindokas BNS pirmadienį sakė, kad susitarimas su latviais kol kas nepasirašytas, bet dėl bendradarbiavimo sutarta žodžiu.

Kunigaikštis Nameisis 1279-1281 metais vadovavo žiemgalių sukilimui, prasidėjusiam po Livonijos ordino kariuomenės pralaimėjimo lietuviams Ašeradės mūšyje. Kunigaikštis Nameisis buvo remiamas lietuvių, pripažino Lietuvos didžiojo kunigaikščio Traidenio valdžią. Livonijos ordinui nuslopinus žiemgalių sukilimą, jis pasitraukė į Lietuvą, rašoma Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje.

Eiliuotoje Livonijos kronikoje jis buvo vadinamas karaliumi.

Šių metų pabaigoje Romoje vyks jau 35-asis ekumeninės Taizé bendruomenės organizuojamas pasitikėjimo piligrimystės žemėje etapas. Iš visos Europos į susitikimą atvykstantys tūkstančiai jaunuolių yra puikus telkiančios Kristaus jėgos pavyzdys, ženklas, kad jaunimas aktyviai dalyvauja Bažnyčios gyvenime ir yra neabejingas jos ateičiai.

Po daugelio metų Europos jaunimo susitikimas sugrįžta į bažnyčias. Nuo 1989 m. tokie susitikimai nuolat vykdavo didžiųjų Europos miestų ekspozicijų salėse. Popiežius Benediktas XVI visus renginio dalyvius jau pakvietė bendrai maldai į Vatikano Šv. Petro baziliką. Visos kitos Taizé pamaldos vyks didžiosiose Romos bazilikose.

Skirtingų krikščioniškų konfesijų jaunimą į tokius gausius susitikimus telkia labai paprastos Taizé pamaldos giesmėmis ir tyla, bei noras drauge žvelgti į Kristų.

Manoma, kad dėl Romos miesto svarbos krikščionybės istorijoje susitikime dalyvaus gerokai daugiau jaunųjų piligrimų nei anksčiau vykusiuose susitikimuose. Be to, renginys truks viena diena ilgiau nei ankstesnieji.

Italijos sostinėje vyksiantis susitikimas – tai ne tik Romos gyventojų pasitikėjimo ir svetingumo išbandymas, bet ir iš visos Europos suvažiuosiančių pagalbininkų, kuriems teks su džiaugsmu imtis visokio pavesto darbo, nepaisant užduoties paprastumo ar sudėtingumo.

Savanorių šį kartą reikės daugiau nei įprastai, todėl šiais metais iš Lietuvos formuojamos dvi savanorių grupės Vilniuje ir Kaune.

Visus norinčiuosius savo darbu prisidėti prie renginio kviečiame keliauti kartu.

Informaciją apie pasiruošimo grupes galite rasti čia: http://www.taize.fr/lt_article1219.html

Parengė Dainius Dijokas

Bernardinai.lt

Diwali šventei artėjant, Chakdah kaime, esančiame 75 kilometrai į šiaurę nuo vieno didžiausių Indijos miestų Kolkatos, gaminamos žvakės.      

EPA nuotraukos

Bernardinai.lt

Nuo rugsėjo 1-osios leidus Lietuvoje steigti mažąsias bendrijas, Alytaus regione jų atsirado jau dešimt. Galimybe palengvinti administracinę naštą savo verslui dažniausiai pasinaudoja pradedantys jauni verslininkai arba studentai. Steigti mažąją bendriją galima ir internetu.

Alytiškis Dovydas Černiauskas apie nuosavą verslą – kavinę jaunimui – svajojo penkerius metus.

Vaikinas, pats gaminsiantis maistą, sako mažąją bendriją įsteigęs drauge su mama ir tiki verslo projekto sėkme.

„Mažoji bendrija man pasirodė geriausia verslo terpė, steigiant įmonę. Steigiant individualią įmonę kaip kavinę, susiduri su sunkumais dėl veiklos, uždarąją akcinę bendrovę steigiant reikia 10 tūkstančių įstatinio kapitalo. Jaunam žmogui 10 tūkstančių tai yra kosmosas“, – teigė mažosios bendrijos savininkas.

Paklaustas, ar tiki savo verslo projekto sėkme, D. Černiauskas atsakė: „Šimtu procentų. Jeigu iškiltų bent menkiausias klaustukas, to nedaryčiau.“

Mažųjų bendrijų steigimas ypač patrauklus jaunimui ir studentams – mažesni mokesčiai valstybei, paprastesnė buhalterinė apskaita.  

„Pirmas privalumas yra tai, kad nėra įstatinio kapitalo. Kad į šitą mažąją bendriją gali susinešti žmonės (o jų gali būti iki dešimt) tai, kas jiems reikalinga – gal stalą, gal kompiuterį – ir juos užpajamuoti kaip įmonės turtą. Nereikia įdarbinti vadovo, gali atstovauti šitai mažajai bendrijai atstovas.. Visi bendrijos nariai, dirbdami čia, gali gauti atlygį kaip avansinį pelną, tik susimokėti 20 proc. mokesčių“, – aiškino Alytaus krašto verslininkų asociacijos prezidentė Dalia Matukienė.

Tikimasi, kad mažųjų bendrijų steigimas leis sumažinti jaunimo nedarbą. Alytaus regione jis vienas aukščiausių šalyje ir siekia 9 procentus. Paramą jauniems verslininkams siūlo Alytaus miesto savivaldybė. Šiemet smulkiajam ir vidutiniam verslui remti skirta 185 tūkst. litų – kompensuojamos įmonių steigimo ir dalyvavimo verslo misijose išlaidos. Kitąmet tam žadama skirti 50 tūkst. litų daugiau.

„Kiek reikės pagal nustatytus kriterijus verslą remti, kad jauni žmonės turėtų galimybę grįžti į Alytų ir pradėti verslą, kad Alytus jiems taptų mielas, tiek pinigų visada atsiras. Miesto biudžetas yra 140 milijonų, tad 200 ar 300 tūkstančių visada surasi“, – sakė Alytaus meras Jurgis Krasnickas.

„ Tie studentai, kurie dirba korepetitoriais, rašo kursinius darbus ar augina gėles, arba sugalvoja išradimą, dabar jie savęs nėra įforminę. Tai šita forma leis legaliai atlikti darbą ir turėti pelną“, – tvirtina  D. Matukienė.

Alytaus regione įsteigta 10 mažųjų bendrijų, jas galima steigti ir internetu.

Rūta Lankininkaitė, LRT televizijos naujienų tarnyba 

Lietuvos piligrimų bendrija išleido dokumentinį filmą „Piligrimystės vietos Lietuvoje“, kuriame apžvelgiamos pagrindinės Lietuvos krikščioniškos piligrimystės vietos. Vatikano radijas siūlo pokalbį su Lietuvos piligrimų bendrijos pirmininku – Dariumi Liutiku. 

Kaip kilo idėja išleisti tokio pobūdžio filmą, kodėl pasirinktos būtent šios piligrimystės vietos?

Džiaugiuosi, galėdamas pristatyti Lietuvos piligrimų bendrijos projektą – šią vasarą išleistą filmą „Piligrimystės vietos Lietuvoje“. Trumpai noriu pristatyti, kaip kilo idėja išleisti šį filmą. Lietuvos piligrimų bendrijos tikslas – skatinti piligrimines keliones, pažinti Lietuvos ir užsienio šventąsias vietas. Pamatėme, kad trūksta piligrimystės vietų pažinimo. Kai kurių momentų Lietuvos piligrimai nežino. Toks trūkumas šventų vietų pažinimo ir istorijos yra taip pat ir užsienio piligrimų, kurie keliauja į Lietuvą ir mažai turi informacijos apie Lietuvos šventąsias vietas, dauguma užsienio piligrimų aplanko tiktai Vilniaus ar Kauno šventoves. Filme yra pristatomos vietos ne tik Vilniuje ar Kaune, bet ir kitose šalies vietose. Filme pasirinktos pagrindinės vietos Lietuvoje – tai yra: Kryžių kalnas, Šiluva, Aušros Vartai ir Vilniaus arkikatedra, kurios turi tarptautinę reikšmę, ir piligrimai į šias vietas keliauja iš visų krikščioniškų šalių. Kitos vietos – nacionalinės, bet į jas keliauja taip pat nemažai piligrimų iš užsienio šalių. Mes, kaip Lietuvos piligrimų bendrija matėme, kad Lietuvos piligrimams ir užsienio piligrimams, kurie nori atvykti į Lietuvą, trūksta informacijos apie šventąsias vietas ir tokio filmo, kur būtų sudėtos ir papasakotos apie jas istorijos. Tai yra pirmas tokio pobūdžio filmas Lietuvoje. Svarbu paminėti, kad filmas yra išleistas ir lietuvių kalba, tačiau filmo titrai yra anglų, italų ir lenkų kalbomis. Tai yra galimybė piligrimams iš daugumos Europos šalių, ypač iš krikščioniškų, katalikiškų kraštų – Lenkijos, Italijos – labiau pažinti Lietuvos piligrimystės vietas ir susipažinti su jų istorija, lankymo tradicijomis. Jiems besilankant, pvz., Vilniaus bažnyčiose, įsigijus šį filmą DVD formatu, galbūt kils noras aplankyti ir kitas Lietuvos šventoves. 

Ką naujo Lietuvos ar užsienio šalių piligrimai gali sužinoti, peržiūrėję šį filmą?

Filme randame informacijos apie piligrimines keliones, piligriminius žygius – kaip tradicinį piligrimų žygį iš Kryžių kalno į Šiluvą, kuris vyksta kiekvienais metais. Taip pat pristatoma ir daugiau piligrimystės vietų, pal. pop. Jono Pauliaus II piligrimų kelias. Įdomu tai, kad į šį filmą įtraukta Keturnaujiena, kuri nėra Bažnyčios pripažinta apsireiškimo vieta, tačiau lankoma piligrimų, daugelis jų ten patiria dvasinį atsinaujinimą ir atranda dvasinę ramybę. 

O kur galėtų piligrimai įsigyti šį filmą?

Piligrimai ir besidomintieji piligrimyste Lietuvoje tikriausiai žino piligrimai.lt tinklalapį, kurį aplankę ras visą sąrašą vietų, kuriose galima įsigyti šį filmą. Jį galima rasti katalikiškuose knygynuose ir keliose interneto parduotuvėse. Norėčiau paminėti, kad filmo kūrėjas Dalius Ramanauskas yra sukūręs nemažai filmų apie Lietuvos šventąsias vietas, apie tradicinį žygį iš Kryžių kalno į Šiluvą. Šiame filme yra apibendrintas jo indėlis, apibendrinta jo turima medžiaga, plačiai pristatomos pagrindinės Lietuvos piligrimystės vietos, ką ir norėjome atskleisti.

Renata Žiūkaitė

Seimo įsteigtai Laisvės premijai gauti pateikti du kandidatai - buvęs sovietmečio disidentas Antanas Terleckas ir išeivijos politologas, mokslininkas Tomas Remeikis.

Tai BNS pranešė Laisvės premijų komisijos pirmininkas Petras Auštrevičius.

Trečiadienį komisija planuoja rinktis į posėdį, per kurį jau gali būti paskelbtas premijos laureatas.

Tarp A.Terlecko kandidatūros rėmėjų yra Užsienio reikalų ministerija, buvęs Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas europarlamentaras Vytautas Landsbergis, kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus.

T.Remeikio kandidatūrą pateikė Pasaulio lietuvių bendruomenė.

Teikti kandidatus Laisvės premijai gauti turėjo teisę akademinės bendruomenės, visuomeninės organizacijos ir asociacijos, kūrybinės sąjungos, bendruomenės, valstybės ir savivaldybių institucijos, visi Lietuvos piliečiai. Jas reikėjo pristatyti iki lapkričio 1 dienos.

Pretendentais premijai gauti gali būti Lietuvos ir užsienio valstybių fiziniai, viešieji ir privatūs juridiniai asmenys, nusipelnę laisvei, demokratijai ir žmogaus teisėms.

Premija siekiama įvertinti asmenų ir organizacijų laimėjimus ir indėlį ginant žmogaus teises, plėtojant demokratiją, skatinant tarpvalstybinį bendradarbiavimą kovojant už Rytų ir Vidurio Europos tautų laisvą apsisprendimą ir suverenitetą.

Premija bus įteikta Laisvės gynėjų dieną – Sausio 13-ąją.

Laisvės premiją Seimas įsteigė praėjusių metų rugsėjo 15 dieną, priimdamas specialų įstatymą. Pirmoji – 2011-ųjų Laisvės premija buvo skirta aktyviam kovotojui už laisvę ir demokratiją, žmogaus teisių gynėjui, Rusijos disidentui Sergejui Kovaliovui.

Protestuotojų minios bei automobiliai užtvėrė  vieną Kuveito greitkelių taip išreikšdami nepasitenkinimą naujomis šalies parlamento rinkimų taisyklėmis.  

Nors Kuveite po paskutinio mitingo spalio 21 d. uždrausti didesni nei 20 žmonių susibūrimai, protestuotojai šios taisyklės nepaiso ir toliau rengia streikus. 

EPA nuotraukos

Bernardinai.lt

Ieva Mediodia, Be pavadinimo, 2012, mišri technika, 92 x 92 cm

Lapkričio 6 d. galerijoje „Vartai“ atidaroma šiais metais paskutinioji projekto „Artscape“ paroda, pristatanti šiuolaikinių JAV ir Lietuvos menininkių iš Niujorko Alyson Shotz ir Ievos Mediodia kūrybą. Ir šįkart projekto paroda skyla į dvi konceptualiai skirtingas dalis, turinčias atskirus pavadinimus bei raiškos būdus. 

Amerikiečių menininkės Alyson Shotz dalyje-parodoje „Intervalas” pristatomi Alyson Shotz, bendradarbiaujant su animacinių filmų kūrėju Todd Akita, sukurtas animacinis filmas „Skysta būsena“ ir piešiniai iš siūlų. JAV vakarų pakrantę užklupusios super-audros Sandy metu menininkės Alzson Shotz studija buvo užlieta ir dalis kūrinių nepataisomai sunaikinti. Dėl šios priežasties menininkė negalėjo atvykti i Vilnių ir instaliuoti piešinių iš siūlų, todėl ši parodos dalis bus pristatyta dokumentacijos formatu, kaip užuomina į tai kas turėjo būti.

Alyson Shotz meno lauke gerai žinoma kaip menininkė, besigilinanti į erdvės ir šviesos santykį, jomis manipuliuodama ji kuria sudėtingas skulptūrines struktūras. Kūriniuose „Skysta būsena“ ir piešiniuose iš siūlų gilinamasi į daugiasluoksnį erdvės, šviesos, judesio ir laiko ryšį. Piešiniai iš siūlų – tai sudėtinga iš vinių ir siūlų sukurta struktūra, kurioje esminę vietą užima tarpas (intervalas), be jo bet koks piešinys, vaizdas, struktūra yra neįmanomi. Animaciniame filme tarpo/pauzės vaidmenį įgyja laikas. Čia jis egzistuoja kaip intervalas be kurio neįmanomas bet koks judėjimas, o erdvė kaip lemiama visa to kas yra (kas juda) egzistencijos sąlyga.

Alyson Shotz, Fluid State (Skysta būsena), skaitmeninė animacija, 2,33 min

Alyson Shotz šiuo metu gyvena ir kuria Niujorke, Brukline. Aktyviai dalyvauja įvairiose šiuolaikinio meno parodose visame pasaulyje. Jos kūrinius yra įsigiję tokie muziejai kaip: Solomon R. Guggenheim muziejus, Hirshhorn muziejus ir skulptūrų sodas, Modernaus meno muziejus, San Francisko modernaus meno muziejus ir Whitney amerikiečių meno muziejus.

Menininkės Ievos Mediodia parodoje „Tuštumos simuliakrai“ pristatomi piešiniai ir tapybos darbai, kuriuose kalbėjimas apie šiuolaikinių skaitmeninių technologijų įtaką ir problemas susijungia su kalbėjimu apie imigraciją. Tikrovę imituojantys kompiuteriniai žaidimai (pavyzdžiui, Second Life) yra grynų gryniausios simuliakrų sistemos, kuriose žaidėjas yra įstrigęs tarpinėje erdvėje (tuštumoje) tarp realaus ir virtualaus pasaulio. Panaši yra ir imigranto padėtis, jis irgi tarsi įstrigęs tarpinėje erdvėje tarp seno ir naujo pasaulio. Erdvėje, kurioje dingsta ribos ir daiktų kontūrai, prarandamas realybės pojūtis, aplinka tampa neatpažįstama. Ievos Mediodios piešiniuose ši neapčiuopiama tarpinė būsena vaizduojama per abstrahuotų potėpių, sintetinių spalvų ir asmeninių patirčių jungtį.

Ieva Mediodia gyvena ir kuria Lietuvoje ir Niujorke. Menininkė tapybos mokėsi Vilniaus dailės akademijoje. 1992-1993 metais Ieva Mediodia mokėsi vizituojančio dėstytojo Kes Zapkus klasėje Vilniaus dailės akademijoje, vėliau tapybos magistrantūros studijas tęsė Hunnter koledže Niujorke. Jos kūryba pristatyta JAV, Italijoje, Prancūzijoje, Lietuvoje, Rumunijoje, Suomijoje.

Bernardinai.lt

Lietuvoje sergamumas gripu ir ūmiomis viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis (ŪVKTI) praėjusią savaitę siekė 36,48 iš 10 tūkst. gyventojų.

Nors palyginti su ankstesne savaite, kuomet 10 tūkst. gyventojų teko 51,99 ligos atvejo, spalio 29 - lapkričio 4 dienomis fiksuotas mažesnis sergamumas, medikai ragina neprarasti budrumo.

"Manoma, kad sergamumo statistiką šiek tiek galėjo pakoreguoti praėjusią savaitę buvusi laisva diena – tuomet mažiau gyventojų kreipėsi į poliklinikas. Specialistai ragina gyventojus neprarasti budrumo ir pasiskiepyti nuo gripo", - sakoma Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro pirmadienį išplatintame pranešime.

Mažiausias sergamumo gripu ir ŪVKTI rodiklis spalio 29 - lapkričio 4 dienomis registruotas Alytaus administracinėje teritorijoje, o didžiausias – Vilniaus administracinėje teritorijoje.

Į gydymo įstaigas dėl gripo kreipėsi aštuoni pacientai, hospitalizuoti penki asmenys.

Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė sekmadienį nevyks į Lenkiją dalyvauti Nepriklausomybės dienos minėjime, į kurį ją pakvietė Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis (Bronislavas Komorovskis). Tai pirmas kartas per pastaruosius penkerius metus, kai Varšuvoje lapkričio 11 dieną nebus Lietuvos valstybės vadovo.

Prezidentės atstovė spaudai Daiva Ulbinaitė BNS sakė, kad sekmadienio iškilmėse D.Grybauskaitė nedalyvaus dėl neatidėliotinų su vidaus politika susijusių klausimų.

"Dėl neatidėliotinų, su vidaus politika susijusių, klausimų prezidentė šiemet lapkričio 11 dieną nenuvyks į Lenkiją. Perduodama sveikinimus Nepriklausomybės dienos proga Lenkijos Prezidentui Bronislavui Komorovskiui, prezidentė pasiūlė Lietuvos ir Lenkijos žmonėms svarbius dvišalio ir regioninio bendradarbiavimo klausimus aptarti darbo susitikime gruodžio pradžioje ar kitu Lenkijos prezidentui patogiu metu", - BNS pirmadienį sakė D.Ulbinaitė.

Lenkijos ambasada Lietuvoje BNS pirmadienį patvirtino, kad prezidentas B.Komorowskis pakvietė prezidentę D.Grybauskaitę į Nepriklausomybės dienos minėjimą Varšuvoje. Platesnių komentarų ambasada nepateikė.

Tai pirmas kartas, kai prezidentė nevyks į Varšuvą pasveikinti lenkų Nepriklausomybės dienos proga. Lapkričio 11-ąją, Lenkijai minint nepriklausomybės atgavimą 1918 metais, prezidentė Varšuvoje viešėjo 2009, 2010 ir 2011 metais. Prieš tai šia proga į Lenkiją vykdavo ir tuometinis prezidentas Valdas Adamkus.

Savo ruožtu Lenkijos prezidentai atvykdavo į Vilnių vasario 16-ąją - Lietuvos valstybės atkūrimo dieną.

Balandžio mėnesį D.Grybauskaitė atsisakė vykti į Varšuvoje vykusį Lenkijos ir Baltijos šalių prezidentų susitikimą aptarti saugumo klausimus. Prezidentės atstovė spaudai Daiva Ulbinaitė BNS tuomet sakė, kad šalies vadovė buvo informuota apie "Lenkijos diplomatų pareiškimus Lietuvos diplomatams, jog jei nebus sprendžiamos tautinių mažumų problemos, Lenkija gali pergalvoti savo poziciją dėl oro policijos misijos".

Paskutinius kelerius metus Lietuvos ir Lenkijos santykiai buvo įtempti dėl skirtingai vertinamos tautinių mažumų padėties. Šiemet vasarą prezidentė pareiškė, kad "geriau kai kuriuose santykiuose daryti tam tikrą pauzę nei bandyti taisyti, kas šiuo metu nepataisoma".

Praeitą mėnesį prezidentės patarėja Jovita Neliupšienė BNS sakė, kad šalies  vadovė pasisako už "pauzę ne aukščiausio lygio, o išimtinai ceremoniniams susitikimams".

BNS kalbinti Seimo užsienio reikalų komiteto nariai pabrėžė, kad aukščiausio lygio Lietuvos ir Lenkijos vadovų susitikimai yra svarbūs, ir sakė tikį, kad prezidentai susitiks kitu metu.

Liberalas Petras Auštrevičius teigė, kad porinkiminės koalicijos dėlionės yra svarbi priežastis nukelti susitikimą, tačiau jis pripažino įžvelgiantis neigiamą tendenciją.

"Aš manau, kad pas mus susitikimų perviršio tikrai nėra, ypač šiuo metu. Žinant, kad tik susitikimuose ir diskusijose galima rasti sprendimus, manau, kad tokia bendra tendencija nėra ypatingai gera", - BNS sakė P.Auštrevičius.

"Bet tikiuosi, kad pasiūlytas susitikimas vis dėlto sprendžia esminį klausimą - kad tai nėra atsisakymas susitikinėti, tiesiog atidedama susitikimo data paaiškinant tai rinkimais. Rinkimai bet kuriai valstybei yra rimtas argumentas, bet dabar reikėtų mūsų iniciatyvos iš karto neatidėliojant pasiūlyti vietą, laiką ir suderinti darbotvarkę, kuri tikrai yra kupina svarbių dalykų", - kalbėjo politikas.

KItas Seimo URK narys socialdemokratas Vytenis Andriukaitis sakė, kad Lietuvai būtina aktyviau bendradarbiauti su Varšuva, Berlynu ir Maskva, ir tam išnaudoti visas galimybes, taip pat ir galimus vizitus.

"Mano įsitikinimu, Lietuvos užsienio politikoje yra labai svarbu vykdyti aktyvią regioninę kooperaciją su sostinėmis, kurios yra mums labai svarbios. Tai ne tik Ryga, Talinas ir Helsinkis, bet ir Berlynas, Varšuva ir Maskva. Todėl, man atrodo, kad šios trys sostinės - Berlynas, Varšuva ir Maskva, prezidento darbo planuose turėtų sulaukti ypatingo aktualumo ir dėmesio. Ir reikia išnaudoti visas įvairiausias galimybes, nes šiose sostinėse tikrai yra ką aptarti, nes mums reikia išjudinti šito regiono įšalą, kuris yra aplinkui", - sakė jis.

"Taigi, aš manau, kad prezidentės namų darbų sąrašuose Maskva, Varšuva ir Berlynas turėtų būti kaip prioritetai ir tuomet reikia naudotis visomis galimomis progomis. Prioritetai turi būti sudėlioti taip, kad kuo daugiau dėmesio būtų skiriama tokiems vizitams", - teigė socialdemokratas.

Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) reikalauja formuojamoje koalicijoje tokių pat sąlygų kaip ir partijai "Tvarka ir teisingumas", sako partijos lyderis europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis.

"Sąlygos turi būti vienodos kaip partijos "Tvarka ir teisingumas". (...) Mes turime panašų mandatų skaičių", - po partijos tarybos posėdžio žurnalistams pirmadienio vakarą sakė V.Tomaševskis, paklaustas, ar LLRA priims pasiūlymą jungtis prie socialdemokratų, "darbiečių" ir "tvarkiečių" kuriamos koalicijos.

Anot V.Tomaševskio, LLRA galėtų dirbti ir opozicijoje. Jis teigia visa tai praėjusį trečiadienį išsakęs realiausiu pretendentu į premjerus laikomam socialdemokratų lyderiui Algirdui Butkevičiui.

"Pasakėme tą, ką šiandien sakome jums – sąlygos negali būti prastesnės negu vienos iš partijų – "Tvarka ir teisingumas", ir dar pabrėžėme, kad mes galime dirbti ir opozicijoje – mes nebijome dirbti opozicijoje, mums yra svarbūs būtent programiniai reikalavimai. Mes tokių keletą punktų ir pasakėme ponui Butkevičiui", - kalbėjo jis.

Pasak LLRA lyderio, partija išsakė reikalavimus dėl didesnio finansavimo vietos keliams bei vyriausybinės programos dėl biokuro gamybos ir naudojimo šilumos ūkyje.

"Tai yra kelių priežiūra - kad vietiniams keliams būtų skiriama žymiai daugiau pinigų, apie 20 proc. nuo visų skiriamų pinigų, kuriuos turi Kelių direkcija - maždaug 50 proc. didesnė suma. Ir vyriausybinė programa rėmimo perėjimo prie biokuro gamybos ir naudojimo šilumos ūkyje, kad būtų sudaryta ir veiktų vyriausybine programa", - dėstė jis.

"Kituose reikaluose mes galime tartis ir susitarti", - pareiškė V.Tomaševskis.

Neoficialiomis žiniomis, 11 mandatų Seime iškovojusi partija "Tvarka ir teisingumas" pretenduoja į dvi ministerijas.

"Jeigu mes sudarysime koaliciją, tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip viena iš partijų - "Tvarka ir teisingumas", - klausiamas apie ministrų portfelius, atsakė V.Tomaševskis. Anot jo, pirmadienį apie konkrečius postus nebuvo kalbėta.

LLRA Seime užsitikrino 8 vietas.

EPA nuotrauka

Ispanija blokavo vieno kandidato paskyrimą į Europos centrinio banko (ECB) valdybą, taip pakoreguodama kito ES viršūnių susitikimo darbotvarkę ir vėl sukeldama diskusiją dėl moterų atstovavimo institucijoje, pirmadienį pranešė šaltinis.

Po to, kai Europos Parlamentas balsavo prieš Liuksemburgo bankininko Yves'o Merscho (Ivo Meršo) paskyrimą į šešių narių Europos centrinio banko valdybą, euro zonos šalys iki pirmadienio turėjo raštu nurodyti priežastis, dėl kurių nepritaria supaprastintai I.Merscho skyrimo tvarkai.

"Šią procedūrą raštiškai blokavo mažiausiai viena (euro zonos) narė, Ispanija, ir to pakanka, kad ji būtų sustabdyta", - sakoma bendrame Prancūzijos europarlamentarės Sylvie Goulard (Silvi Gular)ir jos kolegos vokiečio Sveno Giegoldo (Sveno Gigoldo) pareiškime.

I.Merschas, kuris į valdybą buvo pasiūlytas vietoje kito pretendento Ispanijos kandidato, turėjo pakeisti darbą baigusį Ispanijos atstovą Jose Manuelį Gonzalez-Paramo (Manuelį Gonsalesą Paramą).

Pask S.Goulard ir S.Giegoldo, dabar europarlamentarai nori, kad ES lyderiai pasiūlytų naują kandidatą.

Parlamentas siūlo į šį svarbų postą skirti kompetentingą moterį ir taip pamėginti po truputį atkurti lyčių pusiausvyrą ECB.

Keli šaltiniai ES patvirtino, kad nuo liepos iškelta Liuksemburgo centrinio banko vadovo kandidatūra yra blokuojama; vadinasi, euro zonos lyderiams teks prie šio klausimo sugrįžti kitame ES vadovų susitikime.

Artimiausi ES lyderių susitikimai vyks lapkričio 22 ir 23 dienomis bei gruodžio 13 ir 14 dienomis.

Nors I.Merscho kvalifikacija ir sugebėjimais niekas neabejoja, į valdybą jis  nebuvo patvirtintas dėl politinių motyvų - protestuojant, kad tarp kandidatų nebuvo moterų ir dėl to, kad ES lyderiai nepaisė Europos Parlamento patariamojo balso.

Paskutinioji ECB valdyboje dirbusi moteris buvo Austrijos atstovė Gertrude Tumpel-Gugerell (Gertrūdė Tumpel-Gugerel). Jai šis postas priklausė 1998-2011 metais, tačiau vėliau ją pakeitė belgas Peteris Praetas (Pėteris Pretas), įveikęs Slovakijos kandidatę Eleną Kohūtikovą.

Tautininkų sąjunga, Darbo partija, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, Socialistinis liaudies frontas bei kandidatas į Seimo narius Kęstutis Rupulevičius skundžia prezidentei Daliai Grybauskaitei Seimo rinkimų rezultatus.

Tautininkų sąjunga praneša skundą dėl Seimo rinkimų įteikusi valstybės vadovei ir parlamentui.

Tautininkai "dėl daugybinių balsų pirkimų ir kitų šiurkščių pažeidimų" ginčija esminių rinkimų rezultatų nustatymą daugiamandatėje rinkimų apygardoje ir dar šešiose vienmandatėse apygardose: Šilutės-Pagėgių, Biržų-Kupiškio, Širvintų-Vilniaus, Vilniaus-Trakų, Kaišiadorių-Elektrėnų bei Jurbarko.

Jiems kyla abejonių, ar minėtose apygardose užfiksuoti pažeidimai leido Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK) tiksliai nustatyti kandidatus, kurie po spalio 14 dienos balsavimo pateko į antrą rinkimų turą. 

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis pirmadienį BNS patvirtino, kad skundžiami rinkimų rezultatai vienmandatėje Biržų-Kupiškio rinkimų apygardoje. Čia jų kandidatė Nijolė Šatienė po pirmojo turo liko trečioje vietoje.

Taip pat skundą Prezidentūrai įteikė Darbo partija, kuri ginčija rinkimų rezultatus Pajūrio vienmandatėje rinkimų apygardoje. Čia nedidele 39 balsų persvara konservatorius Pranas Žeimys nugalėjo "darbietę" Genoveitą Krasauskienę.

Kaip BNS sakė Darbo partijos vicepirmininkas Vytautas Gapšys, keliose Pajūrio apygardos rinkimų apylinkėse nesilaikyta išankstinio balsavimo balsų skaičiavimo procedūros.

"Trijose apylinkėse buvo atkerpami mažieji vokai su balsavimo biuleteniais, nors prieš tai didžiuosiuose vokuose nerasta rinkėjų kortelės. Tokiu atveju reikėjo arba visur atkirpti tuos vokus, arba išvis nekirpti", - sakė V.Gapšys.

Anot jo, didžiajame voke neradus rinkėjo kortelės, vokas su biuleteniu jau negalėjo būti atkirptas, o balsas suskaičiuotas.

"Mes manome, kad tokiu būdu nėra galimybės nustatyti rinkimų laimėtojo", - aiškino "darbietis".

Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad kai kuriose apylinkėse būtent išankstinio balsavimo balsai lėmė konservatoriaus P.Žeimio pergalę.

Kaip BNS informavo Prezidentūroje, taip pat dėl rinkimų rezultatų gautas Socialistinio liaudies fronto skundas bei Kretingos apygardoje nesėkmingai kandidatavusio K.Rupulevičiaus skundas.

Savarankiškai rinkimuose dalyvavęs K.Rupulevičius prašo anuliuoti rinkimų rezultatus Kretingos apygardoje, nes per pirmąjį rinkimų turą,anot jo, būta daug rinkimų tvarkos pažeidimų. Kandidato teigimu, jo stebėtojams neleista dalyvauti skaičiuojant balsus. Be to, padaryta pertrauka juos skaičiuojant, įtarimų kelia ir didelis sugadintų biuletenių skaičius.

Įstatymas numato, kad kandidatai bei partijos ne vėliau kaip per 24 valandas po to, kai paskelbiami oficialūs rinkimų rezultatai, gali apskųsti Seimui ar prezidentui Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimus arba jos atsisakymą nagrinėti skundus dėl Seimo rinkimų įstatymo pažeidimų. Tuomet Seimas ar prezidentas su paklausimu dėl Seimo rinkimų įstatymo pažeidimo kreipiasi į Konstitucinį Teismą (KT).

KT per šiuos Seimo rinkimus jau nagrinėjo vieną kreipimąsi - šalies vadovė D.Grybauskaitė "tvarkiečių" prašymu kreipėsi dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimo po pirmojo turo negaliojančiais pripažinti vienmandatės Zarasų-Visagino apygardos rezultatus. KT nusprendė, kad panaikindama rezultatus Rinkimų komisija Seimo rinkimų įstatymo nepažeidė.

Šioje apygardoje į antrą turą buvo išėję "tvarkietis" Algimantas Dumbrava ir Darbo partijos atstovas Rimvydas Podolskis, pastarasis pripažintas papirkinėjęs rinkėjus ir taip šiurkščiai pažeidus įstatymą.

Valdančiąją koaliciją formuojančios trys partijos pirmadienio vakarą vykusiose derybose sutarė dėl ministerijų pasiskirstymo būsimoje Vyriausybėje.

Pagal susitarimą, socialdemokratams teks premjero postas ir 7 ministerijos: Finansų, Susisiekimo, Ūkio, Krašto apsaugos, Sveikatos apsaugos, Užsienio reikalų ir Teisingumo ministerijos.

Darbo partija valdys penkias ministerijas - Žemės ūkio, Vidaus reikalų, Švietimo ir mokslo, Socialinės apsaugos ir darbo, Kultūros ministeriją.

Tvarkai ir teisingumui teko Aplinkos ir Energetikos ministerijos.

"Diskusija buvo laibai ilga, ūkines minsiterijas sugrupavome į atskirą pogrupį, kitas ministerijas - į kitą pogrupį ir po to žiūrėjome į tai, kaip galėtume sėkmingiau vadovauti ministerijoms priskiriant tam tikroms partijoms", - po pirmadienio derybų su Darbo partijos ir Tvarkos ir teisingumo lyderiais sakė A.Butkevičius.

"Kadangi buvo galima sakyti sutarta, nekilo jokių abejonių, klausimų papildomų, tai nutarėme, kad rytoj Seime pasirašysime koalicijos sutartį", -sakė A.Butkevičius.

Jis teigė, jog Lietuvos lenkų rinkimų akcija neturi galimybių gauti ministrų postų ir galėtų jungtis prie trijų partijų koalicijos nebent pretenduodama į kai kuriuos viceministrų postus.

"Lenkų rinkimų akcija gali prisijungti programiniu principu, tai yra prie koalicijos papildomai ir kalbėtis apie viceministrų postus", - teigė socialdemokratų vadovas.

Darbo partijai taip pat teks Seimo pirmininko postas.

"Po ilgų diskusijų nuspręsta, kad Darbo partija parinks kandidatūrą į Seimo pirmininko postą", - sakė A.Butkevičius. Paklaustas, ar į šį postą tikrai nepretenduos Darbo partijos byloje sukčiavimu kaltinamas Vytautas Gapšys, A.Butkevičius atsakė: "Truputį palaukim, tikiuosi taip ir bus".

Darbo partijos pirmininko V.Uspaskicho teigimu, V.Gapšys pretenduotų užimti Seimo pirmininko pirmojo pavaduotojo pareigas, pats V.Uspaskichas patvirtino atsisakysiantis europarlamentaro mandato ir vadovausiantis Seimo Darbo partijos frakcijai.

Paklaustas, kodėl Energetikos ministerija teko būtent Tvarkos ir teisingumo partijai, A.Butkevičius teigė, jog tai ilgų derybų rezultatas.

"Jiems iš pradžių buvo numatyta Teisingumo ministerija, pagal tam tikras formules jie paskui išreiškė norą Teisingumo ministeriją sukeisti su Energetikos ministerija ir tada jau jiems nebe trys ministerijos buvo skiriamos, bet tik dvi", - sakė A.Butkevičius.

Kandidatų į ministrų postus pavardės kol kas neatskleidžiamos.

"Kada pasirašysime koalicijos sutartį ir kada gausime galutinį prezidentės pritarimą, kad galima ministrui pirmininkui formuot Vyriausybės kabinetą, tada pradėsime kalbėti apie atskirų kandidatūrų svarstymą atskirose ministerijose", - kalbėjo LSDP vadovas.

Apie centro kairės koaliciją formuojančių partijų susitarimus į premjero pareigas pretenduojantis A.Butkevičius teigė antradienį informuosiąs prezidentę Dalią Grybauskaitę.

Anot A.Butkevičiaus, artimiausiu metu po koalicijos sutarties pasirašymo bus deramasi postų Seime pasiskirstymo.

Pasak jo, partijų pasiskirstymas ministerijomis bei kai kurios nuostatos dėl aukštus postus užimsiančių kandidatūrų bus įvardintas priede prie koalicijos sutarties.

Socialdemokratai Seimo rinkimuose iškovojo 38 mandatus, Darbo partija - 29, Tvarka ir teisingumas - 11 mandatų. Šios trys partijos Seime sudarytų 78 narių valdančiąją daugumą.

Darbo partijos (DP) lyderis Viktoras Uspaskichas ketina atsisakyti europarlamentaro mandato ir likti dirbti Lietuvos Seime.

"Taip, būsiu frakcijos vadovu", - pirmadienį po trijų centro-kairės koalicijos partijų vadovų susitikimo žurnalistams sakė V.Uspaskichas.

Jis neatmetė galimybės, kad gali vadovauti kuriam nors parlamento komitetui.

Į Seimą V.Uspaskichas išrinktas pagal Darbo partijos sąrašą. Vienmandatėje rinkimų apygardoje jis nesibalotiravo.

Centro-kairės koaliciją formuojančių Lietuvos socialdemokratų partijos, Darbo partijos bei partijos "Tvarka ir teisingumas" lyderiai pirmadienio vakarą per derybas taip pat sutarė, kad DP vicepirmininkas Vytautas Gapšys nebus siūlomas vadovauti parlamentui.

"Sutarėme, kad V.Gapšys gali kandidatuoti į pirmojo Seimo pirmininko pavaduotojo pareigas", - pranešė V.Uspaskichas.

Jis tvirtino, kad Darbo partija siūlys savo kandidatą į parlamento pirmininkus, bet tai esą darys "paskutiniu momentu" ir galimų kandidatų neįvardijo.

Pasak "darbiečių" vadovų, šis kompromisas padarytas atsižvelgiant į prezidentės Dalios Grybauskaitės reikalavimus.

"Mes išgirdome prezidentės nuomonę ir nutarėme - kad tiek to, tegu būna taip, kaip sako Dalia Grybauskaitė. Kad Seimo pirmininku turi būti švarų švariausias, bet mes įrodysime po metų, kad ir mes švarūs ir švariausi. Ji – teisi, negalima statyti valstybės į tokią padėtį, kad kiekvienas išvažiuodamas į užsienį, turi aiškinti, kodėl jis toks, o ne kitoks. Bet mes tikimės įrodyti, kad esame teisūs, įrodyti, kad ta mūsų politinė kova ir teisme, ir politinėje arenoje teisinga", - kalbėjo V.Uspaskichas.

V.Uspaskichas ir V.Gapšys, kaip ir visa DP, teisiami dėl vadinamosios juodosios buhalterijos. Partija įtariama nuslėpusi apie dvi dešimtis milijonų litų pajamų ir išlaidų.

Centro kairės valdančiąją koaliciją ketina sudaryti Lietuvos socialdemokratų partija, Darbo partija bei partija "Tvarka ir teisingumas". Prezidentė Dalia Grybauskaitė yra pareiškusi, kad "palaikys tik tą politinę jėgą, kuri galės suformuoti daugumą be teisiamųjų suole esančios Darbo partijos".

Antradienį Lietuvos socialdemokratų partijos, Darbo partijos bei partijos "Tvarka ir teisingumas" lyderiai taip pat planuoja pasirašyti koalicijos sutartį.

Šios trys partijos būsimajame Seime turės mažiausiai 78 vietas.