news archive 2012:11-10

Jėzus kalbėjo savo mokiniams: 

„Darykitės bičiulių su nešvaraus pinigo pagalba, kad, galui atėjus, jie priimtų jus į amžinąsias padangtes. Kas ištikimas mažmožiuose, tas ištikimas ir didžiuose dalykuose, o kas nesąžiningas mažmožiuose, tas nesąžiningas ir dideliuose dalykuose. Jei tad jūs nepasirodėte verti pasitikėjimo, tvarkydami nešvarų pinigą, tai kas patikės jums tikrąsias vertybes?! Ir jeigu nebuvote patikimi su svetimu daiktu, tai kas jums duos tai, kas jūsų?! 

Joks tarnas negali tarnauti dviem šeimininkams, nes jis arba vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie ano bus prisirišęs, o šitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir pinigui“. 

Visa tai girdėjo godūs fariziejai ir šaipėsi iš Jėzaus. 

O jis jiems pasakė: „Jūs žmonių akivaizdoje dedatės teisuoliais, bet Dievas mato jūsų širdis. Kas žmonėms atrodo prakilnu, Dievo akivaizdoje bjauru“.

Kiti skaitiniai: Fil 4, 10–19; Ps 112

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Saulius Tomošaitis

Ką gi, Jėzus šiandienos Evangelijos skaitytojus kviečia rinktis Dievo kelią. Iš tiesų neįmanoma tarnauti dviem šeimininkams. Šią tiesą gražiai atskleidžia Evangelijos pagal Luką ištrauka. O renkanktis Dievo pusę, pirmas žingsnis yra ištikimybė mažuose dalykuose. Juk nuo mūsų mažų pasirinkimų kasdienybėje dažnai keičiasi mūsų gyvenimai, vyksta dideli pokyčiai. Čia galioja posakis: „nori pakeisti pasaulį – pradėk nuo savęs“. Esame kviečiami daryti pasaulį geresnį, gražesnį. Pradėkime nuo savo pasirinkimo, nuo mažų dalykų, savo kasdienybėje apsispręsdami už Dievą.

Bernardinai.lt archyvas

Evangelijos komentarų archyvas

Šventasis Raštas internete lietuviškai

 Lapkričio 10 d. – šv. Leonas Didysis

Šv. Leonas Didysis – iš tiesų vienas di­džiausių popiežių, atnešęs Romos Sostui garbę, aiškiai prisidėjęs prie jos autoriteto bei prestižo sustiprinimo. Jis buvo pirmasis Romos vyskupas Leono vardu, kurį vėliau priėmė dar dvylika popiežių. Leoną 1754 m. popiežius Benediktas XIV paskelbė Bažnyčios Mokytoju. Žemiau pateikiame dabartinio popiežiaus, Benedikto XVI, katechezės, skaitytos 2008 m. kovo 5 d., ištraukas.

Taikos popiežius

Leonas kilo iš Toskanos regiono. Apie 430 m. tapo Ro­mos Bažnyčios diakonu ir laikui bėgant įgijo svarbią padėtį. Iškilus jo vaidmuo lėmė tai, kad 440 m. Gala Placidija, anuomet valdžiusi Vakarų imperiją, nutarė išsiųsti jį į Galiją, kad pataisytų ten susiklosčiusią su­dėtingą situaciją. Tačiau tų metų vasarą mirė popie­žius Sikstas III, o jo įpėdiniu išrinktas būtent Leonas. Jis apie tai sužinojo Galijoje vykdydamas savo taikos misiją. Grįžęs į Romą nau­jasis popiežius buvo įšventintas 440 m. rugsėjo 29 d. Taip prasidėjo jo pontifikatas, tęsęsis daugiau kaip dvidešimt vienus metus ir neabejotinai priklausęs prie svarbiausių Bažnyčios istorijoje. Popiežius Leonas Didysis mirė 461 m. lapkričio 10 d. ir buvo palaidotas netoli šv. Petro kapo. Jo relikvijos šiandien saugomos viename iš Vatikano bazilikos altorių.

Popiežius Leonas gyveno labai sunkiais laikais: besi­kartojantys barbarų antpuoliai, tolydžio silpnėjanti im­peratoriaus valdžia Vakaruose, užsitęsusi visuomeninė krizė privertė Romos vyskupą imtis svarbaus vaidmens tvarkant taip pat ci­vilinius ir politinius reikalus. Tai akivaizdžiai sustiprino Romos Sosto reikšmę ir prestižą. Ypač žinomas vienas Leono gyvenimo epizodas. Tai buvo 452 m., kai Mantujoje popiežius drauge su romiečių delegacija susitiko su hunų vadu Atila ir įkalbėjo jį nutraukti karinį įsiveržimą, nuniokojusį Italijos šiaurės bei rytų regionus. Šitaip pa­vyko išgelbėti pusiasalio likutį. Šis svarbus įvykis greitai įėjo į istoriją ir tapo popiežiaus Leono taikos iniciatyvų sim­boliu. Deja, ne tokia sėkminga buvo po trejų metų kita iniciatyva, tačiau ir ji rodo mums stebinančią drąsą: 455 m. pavasarį Leonui nepavyko už­kirsti kelio Genzeriko vadovaujamiems vandalams, įsi­veržusiems pro Romos vartus į neginamą miestą ir dvi savaites jį niokojusiems. Tačiau vis dėlto popiežiaus ges­tu, kai jis beginklis ir lydimas vien savo dvasininkijos išėjo pasitikti užpuoliko ir įtikinėjo jį sustoti, pasiekta bent tai, kad Roma nebuvo sudeginta, o Šv. Petro, Šv. Pauliaus ir Šv. Jono bazilikos, kuriose slėpėsi dalis įgąsdintų gyventojų, apsaugotos nuo baisaus apiplėšimo.

Teologas ir sielovadininkas

Popiežiaus Leono veiklą žinome iš gražių pamoks­lų - jų, parašytų puikia ir aiškia lotynų kalba, išliko be­veik šimtas, ir iš apie šimto penkiasdešimties jo parašytų laiškų. Čia popiežius pasirodo visa savo didybe, susitelkęs tarnauti tiesai ir meilei uolia Žodžio tarnyste, atskleidžiančia jį kaip teologą ir sielovadininką. Leonas Didysis, nepailstamai besirūpinantis savo tikinčiaisiais ir Romos liaudimi, taip pat įvairių Bažnyčių vienybe ir jų poreikiais, buvo nenuvargstantis Romos primato palaikytojas ir puoselėtojas, tikras apaštalo Pe­tro įpėdinis: tai aiškiai suvokė susirinkę į Chalkedono Su­sirinkimą daugelis vyskupų, tarp jų didžiuma iš Rytų.

Sis Susirinkimas, vykęs 451 m. dalyvaujant 350 vys­kupų, buvo svarbiausias iš iki tol Bažnyčios istorijoje vykusių Susirinkimų. Chalkedono Susirinkime ištiki­mai apibendrinta trijų ankstesnių Susirinkimų: Nikėjos (325 m.), Konstantinopolio (381 m.) ir Efezo (431 m.) – kristologijos įžvalga. Vėliau, VI a. tie keturi Susirinkimai, iš naujo apibendrinę ankstyvosios Bažnyčios tikėji­mą, buvo lyginami su keturiomis Evangelijomis. Taip teigia Grigalius Didysis savo garsiajame laiške, kuriame ragina „kaip keturias šventosios Evangelijos knygas priimti ir gerbti tuos keturis Susirinkimus“, nes ant jų, kaip toliau aiškina Grigalius, „tarsi ant kertinio akmens iškyla tikėjimo struktūra“. Chalkedono Susi­rinkime buvo atmesta Eutichio erezija, kuri ginčijo ti­krąją žmogiškąją Dievo Sūnaus prigimtį - Susirinkimas patvirtino, jog jo viename Asmenyje nesumaišytos ir neišskirtos yra dvi prigimtys: žmogiškoji ir dieviškoji.

Tą tikėjimą į Jėzų Kristų – tikrą Dievą ir tikrą žmogų – po­piežius patvirtino Konstantinopolio vyskupui skirtame doktrininiame tekste, pavadintame Tomus ad Flavianum, kuris buvo perskaitytas Chalkedono Susirinkime ir ten dalyvavusių vyskupų vienbalsiai priimtas iškalbingu šūksniu: „Petras kalbėjo per Leoną.“ Pirmiausia iš to teksto, taip pat iš kitų tų metų kristologinės polemikos dokumentų aiškiai pasirodo, kaip itin reikliai popiežius priėmė Petro įpėdinio atsakomybę, – jo vaidmuo Baž­nyčioje unikalus, kadangi „tik vienam apaštalui buvo patikėta tai, kas kitiems buvo paskelbta“, teigia Leonas viename iš savo pamokslų šv. Petro ir Pauliaus iškilmės proga. Popiežius vykdė šios atsakomybės už­duotis tiek Vakaruose, tiek Rytuose apdairiai, ryžtingai ir aiškiai per savo raštus ar tarpininkaujant legatams, įvairiomis progomis pareikšdamas savo mintis. Taip jis parodė, kaip Romos primatą vykdyti buvo būtina tiek anuomet, tiek dabar, siekiant veiksmingai tarnauti Kris­taus Bažnyčiai būdingai bendrystei.

Kristologinio tikėjimo skelbėjas

Suvokdamas savo gyvenamo meto istorinį momentą ir gilią krizę, vykstant virsmui nuo pagoniškosios Ro­mos į krikščioniškąją Romą, Leonas Didysis įstengė būti artimas liaudžiai ir tikintiesiems savo sielovadine veikla bei pamokslais. Romą užplūdus pabėgėliams, trūkstant maisto, įsigalėjus neteisingumui ir skurdui, popiežius gaivino gailestingumą. Jis priešinosi pago­niškiems prietarams ir manichėjų grupių veiklai. Siejo liturgiją su kasdieniu krikščionių gyvenimu, pavyz­džiui, jungdamas pasninko praktiką su gailestingumu ir išmalda pirmiausia metų ketvirčių, ženklinančių metų laikų kaitą, proga.

Leonas Didysis ypač mokė savo tikinčiuosius – o jo žo­džiai šiandien mums irgi aktualūs, – jog krikščioniškoji liturgija yra ne buvusių įvykių atminimas, bet neregi­mos tikrovės, vykstančios kiekvieno iš mūsų gyveni­me, sudabartinimas. Būtent tai jis pabrėžia viename iš pamokslų, susijusių su Velykomis, kurias dera švęsti kiekvienu metų laiku „ne tiek kaip kažką iš praeities, bet veikiau kaip dabarties įvykį“. Šventa­sis popiežius pabrėžia, jog visa tai priklauso tiksliam planui: kaip Kūrėjas vienu kvėpimu įkvėpė protingą gyvybę iš žemės dulkių nulipdytam žmogui, taip ir po gimtosios nuodėmės jis pasiuntė savo Sūnų į pasaulį, idant grąžintų žmogui prarastą orumą ir sunaikintų velnio viešpatavimą per naują malonės gyvenimą.

Tai kristologinis slėpinys, prie kurio šv. Leonas Didysis savo laišku Chalkedono Susirinkimui veiksmingai ir esmingai prisidėjo, visiems laikams patvirtindamas to Susirinkimo dėka – tai, ką šv. Petras pasakė Pilypo Cezarėjoje. Su Petru ir kaip Petras jis išpažino: „Tu esi Kristus - gyvojo Dievo Sūnus.“ Drauge Dievas ir žmo­gus, „nesvetimas žmonių giminei, bet laisvas nuo nuo­dėmės“. Šio kristologinio tikėjimo galia jis nešė taiką ir meilę. Šitaip jis nurodo mums kelią: tikėjimu mokomės meilės. Mokykimės iš šv. Leono Di­džiojo tikėti į Kristų, tikrą Dievą ir tikrą žmogų, ir tą tikėjimą kasdien įgyvendinti veikdami taikos labui ir artimo meilėje.

Parengta pagal „Bažnyčios žinias“, 2008 m. Nr. 9 (279)

Štai ir paskutinis rudens mėnuo atsirito. Su vėjais, lietumis, pirmosiomis snaigėmis ir šaltukais. O dar ir su tamsa. Gal lapkritis ir yra tamsiausias metų mėnuo (gruodį, nuo Kalėdų juk diena po minutėlę jau vis ilgyn)? Tad norime jums įnešti šiek tiek šviesos – renginių, erdvių, idėjų laisvalaikiui, kad bent širdyse pašviesėtų.

Lapkričio 3 d. (šeštadienį) 20.00 val. Menų fabrike „Loftas“ Lietuvos asociacija „Gyvastis“ ir UAB „Veikli grupė“ organizuoja koncertą „Padovanok gyvenimą“. Koncertas nemokamas. Renginio metu bus galima užpildyti anketą donoro kortelei gauti. Koncertuos Gongų meistras Vyrenijus, Tomas Dobrovolskis, Jurgis Brūzga, Eva Michel ir grupė „VULEVU“, Saulius Petreikis ir Donatas Petreikis, Milda Arčikauskaitė ir Aurimas Driukas, Saulius Šemiotas, „MERLIN“, „PROPER HEAT“, „SKYDEIS“, „TIMOHI“, „DJ Andy Nic & Saltone“. Renginį ves dainininkas Juozas Liesis.

Lietuvos rekordų paroda „Yra kuo didžiuotis“. Prekybos ir pramogų centre „Ozas“ (Ozo g. 18). Šios parodos tikslas – supažindinti lankytojus su Lietuvos rekordais bei padėti suvokti pristatomų rekordų apimtis. Lapkričio mėn. rekordų sąrašas: Lapkričio 3 d. nuo 16 val. prieš OZAS įjėjimą iš arenos pusės Rekordinio dydžio šviesos kompozicija. Lapkričio 5 d. nuo 12 val. III aukšte – Naujas Lietuvos maisto rekordas. Lapkričio 7 d. nuo 12 val. III aukšte Didžiausias meduolis, margintas spalvota glazūra. Lapkričio 10 d. nuo 14 val. centrinėje renginių aikštėje Linksmi rekordai aukštyn kojom. Visi norintys išmėginti savo jėgas gerinant rekordus, yra kviečiami registruotis svetainėje: www.lrekordai.lt. Taip pat laukiami visi norintys parodą apžiūrėti su gidu. Paslauga nemokama. Registracija: infocentras@ozas.lt arba tel. +370 5 2100150.

Lapkričio 4 d. (sekmadienį) 15 val. Lietuvos futbolo federacijos stadione (Liepkalnio g. 13/2) VMFD „Žalgiris“ 2012 metų sezono rungtynės: „VMFD „Žalgiris“ - FK „REO“ (A Lyga). Bilietų kaina 11 Lt.

Lapkričio 4 d (sekmadienį) 15 val. Pavilnių regioniniame parke – Rudeninis Ilgių-Vėlynių žygis. Keliautojai renkasi 15.00 val. A. Kojelavičiaus g. prie sustojimo „Užtvanka“, (važiuoti 4 ir 27 maršruto autobusais). Bus keliaujama Pavilnių regionino parko Barsukynės kalvyno bei Ancučių kraštovaizdžio draustinio gamtos takais. Natūraliais miško takeliais vingiuosime giliomis raguvomis, kopsime į aukštąjį Kučkuriškių (Barsukynės) piliakalnį nuo kurio stačių šlaitų grožėsimės rudens spalvomis pasidengusio Vilnios slėnio vaizdais. Po žygio 17.00 val. ant Naujosios Vilnios pilkapių prisiminsime mirusius tolimuosius protėvius, ilgesio giesmėje susitiksime su išėjusiais į dausas artimaisiais, draugais, bičiuliais. Pažintinio žygio vadovė – geografė Nijolė Balčiūnienė. Daugiau informacijos: www.pavilniai-verkiai.lt, tel. 8 614 76090. Renginys nemokamas.

Lapkričio 5 d. (pirmadienį) 17 val. „Skalvijos“ kino centre – animacinė programa „Juokai juokais“ (65 min.) Šioje programoje daug juokingų studentiškų filmų. Bilietų kaina: nuo 7 Lt.

Lapkričio 8 d (ketvirtadienį) 15.30 val. kino teatre „Pasaka“ – BEIBIkinas, kuriame „Pokalbiai rimtomis temomis“. Tai dokumentinis rež. Giedrės Beinoriūtės filmas be išorinio veiksmo, dekoracijų, peizažų ir specialiųjų efektų. Pagrindiniai filmo herojai – vaikai ir paaugliai, apdovanoti ypatingu gebėjimu apsakyti juos supantį pasaulį. Intymūs minimalistine maniera nufilmuoti pokalbiai su jais atskleidžia kartais melancholišką, kartais juokingą, kartais dramatišką šiuolaikinio pasaulio vaizdą. Filme keliami klausimai apie vienatvę, meilę, Dievą, pasaulį, žmogaus ryšį su kitu žmogumi. „Pasaulis - tai žmonės." „Jūs ką, netikit į Dievą? Tai galiu išmokint, kaip pradėt tikėt..."

Nuo lapkričio 8 iki 10 d. (ketivirtadienį-sekmadienį) Litexpo rūmuose vyks Baltijos maisto ir gėrimų mugė BAF – skonių šventė, skirta gurmanams ir maisto kultūros puoselėtojams. Čia pasakojama istorija – apie prieskonius ir arbatas, vynus ir gurmaniškus produktus, jų sudėtį, pateikimą į stalą, valgymo ritualus. Mugės tikslas – sukurti gyvą ryšį tarp vartotojo ir gamintojo. BAF suteiks puikią galimybę pažinti vartotoją, jo įpročius, pomėgius, skonį, sukurti draugystę ilgiems metams. Bilietų kainos suaugusiesiems – 12 Lt, moksleiviui, studentui, senjorui (pateikus pažymėjimą) – 8 Lt.

Lapkričio 9 d. (penktadienį) 20 val. Vilniaus etninės kultūros centras kviečia į siaubo pasakų ir kino vakarą – „ETNO siaubas“. Jo metu bus pasakojamos šiurpinančios istorijos, žaidžiami baugūs žaidimai, žiūrimi mistiniai filmai ir stengiamasi nenuleisti kojų nuo kėdės, kad prisikėlę numirėliai ar paskendusio dvaro gyventojai nenusitemptų kartu ten, iš kur jau nebegrįžtama.. Nebent sapnuose... ETNO siaubo vakaro dalyvių skaičius – ribotas, tad nepamirškite užsiregistruoti el. paštu juste@etno.lt ir gauti instrukcijas... Išdrįsk būti drąsus!!! P.S. į vakarą gali registruotis tik dalyviai, sulaukę pilnametystės.

Lapkričio 11 d. (sekmadienį) 14 val. Kino teatre „Pasaka“ – savaitgalis su Pasaka. Svečias - Skani magij. Visus smalsius vaikus pakvies į magijos triukų pamokėlę su Iliuzionistu Justu iš „Skanios magijos“. Dirbtuvių metu vaikai ne tik sužinos magiškų triukų paslaptis, bet ir mokysis jų atlikimo, pateikimo ir turės galimybę repetuoti prieš visus dalyvius. Po pamokėlės vaikai magiškais triukais džiugins Jus, senelį ir močiutę bei stebins savo draugus. Po dirbtuvėlių visi dalyviai žiūrės naujausią animacinio filmo "Madagaskaras" dalį. Dirbtuvių trukmė: 50-60 min. Filmo trukmė: 93 min. Dirbtuvių ir filmo bilieto kaina vaikui: 15 Lt Tik dirbtuvių bilieto kaina vaikui: 10 Lt Vaikus lydintiems suaugusiems dirbtuvės nemokamos.

Lapkričio 14 ir 28 dienomis (trečiadieniais) 16 val. Vilniaus Mokytojų namų Svetainėje - spektaklis „Kvailos ir trumpos istorijos“, pagal. Kęstučio Kasparavičiaus kūrybą vaikams. Rež. Antanas Gluskinas. Vaidina studijos „Monoklis” aktoriai. Bilietus platina „Bilietų pasaulis”.

Lapkričio 14 d. (trečiadienį) 19 val. Ūkio banko teatros arenoje spektaklis „Ša, kalba mamos''. Spektaklis itin moteriškas ir gali būti tiesiog vadinamas tiesos apie motinystę seansu. Bilieto kaina 33 Lt

Lapkričio 16 d. (penktadienį) 18 val. Vilniaus mokytojų namų Svetainėje įvyks Dainuojamosios poezijos svetainės atidarymo koncertas. Dalyvauja Lietuvos gretutinių teisių asociacijos AGATA jaunųjų atlikėjų meistriškumo stovyklos dalyviai.

Lapkričio 17 d. (šeštadienį) 12 val. rengiama ekskursija „Vilniaus požemiai“. Sakoma, kad didelė Vilniaus senamiesčio dalis yra po žeme. Laikas ir besiplečiantis miestas paslėpė senuosius gotikinius mūrus. Ekskursijos metu išvysime dalį Vilniaus požemių, kurie mena senuosius amžius. Trukmė 3 val. Kaina 35 Lt. (į kainą įskaičiuoti papildomi mokesčiai objektuose). Bilietus į temines ekskursijas galima įsigyti Vilniaus turizmo informacijos centre (Vilniaus g. 22). Informacija ir registracija į ekskursijas telefonu +370 5 262 9660.

Lapkričio 17 d. (šeštadienį) 12 val. Kirtimų kultūros centre (Dariaus ir Girėno 69) - Priešadventinė popietė su Rokiškio ir Širvintų folkloro ansambliais.

Lapkričio 17 d. (šeštadienį) 15 val. kino teatre „Pasaka“ – pasakiški seminarai tėvams ir pedagogams: Vaikystės Sodo akademija. Šio seminaro tema - „Ikimokyklinukas: pašėlęs neklaužada ar skleidžianti sparnus asmenybė? O gal du viename?! Praktiniai patarimai kaip išgyventi tėvams ir auklėtojams“. Seminarus ves dr. Austėja Landsbergienė. „Koks šių seminarų tikslas? Toks, kaip ir visų mano seminarų – visų pirma skatinti tėvus ir pedagogus mąstyti. Jokiu būdu nenoriu duoti „teisingo“ ir kategoriško atsakymo. Todėl ir noriu, kad kiltų daugiau klausimų" - sako A. Landsbergienė. Vieno seminaro trukmė: 2 val. Vieno seminaro kaina: 50 Lt. Daugiau informacijos: http://www.vaikystes-sodas.lt/Austejos-blogas

Lapkričio 17 d (šeštadienį) 14 val. ekskursija Bernardinų ansamblyje. Ekskursijos metu ne tik sužinosite nuo XV a. vid. prasidėjusią Bernardinų istoriją, bet ir turėsite progą išvysti atnaujintas senojo ansamblio erdves bei pajusti iki dabar išlikusią tų laikų dvasią. Pavaikščiosite senojo vienuolyno koridoriais, nusileisite į bažnyčios požemius ir gynybinių bokštelių sraigtiniais laiptais pakilsite į palėpę. O ten išvysite, drįstame sakyti, įspūdingiausią Vilniaus senamiesčio bažnyčių bokštų ir stogelių panoramą! Reikalinga išankstinė registracija telefonu 8 682 40216 arba el. paštu: pranciskonunamai@inbox.lt Dalyvių skaičius ribotas! Bilietų kainos: ekskursijos metu renkamos aukos.

Lapkričio 17 d (šeštadienį) 18 val.  Šokio teatre (T. Kosciuškos g. 11) vyks klasikinių Indijos menų festivalis „Sursadhana 2012“. Tai vienintelis, jau turintis tradicijas Lietuvoje festivalis, pristatantis klasikinius Indijos menus – ketvirtus metus žiūrovų bei klausytojų dėmesiui pristatomi ne tik žymiausi klasikinio šokio ir muzikos meistrai iš Indijos, bet ir Lietuvos ir kitų kaimyninių Europos šalių (Lenkijos, Vokietijos, Estijos, Latvijos, Italijos, Prancūzijos, Olandijos) atlikėjai, studijuojantys ir praktikuojantys klasikinius Indijos menus. Bilietų kaina suaugusiajam: 18-38 Lt.

Lapkričio 17 d. (šeštadienį) Vilniaus etninės kultūros centre - „Šeimos popietė“. 11.00 val. į užsiėmimus kviečiami tėveliai su vaikais iki 3 m., 13.00 val. į užsiėmimus kviečiami tėveliai su vaikais nuo 3 m. Užsiėmimo trukmė 1 – 1.5 val. Būtina išankstinė registracija el. paštu juste@etno.lt arba tel. 8 5 279 1287.  „Šeimos popietė“ – tai kartą per mėnesį vykstantys užsiėmimai, skirti tėveliams ir mamytėms, kurie turi mažų vaikų arba jų dar tik laukiasi. Užsiėmimų metu bus sekamos pasakos, dainuojamos lopšinės, vaikų, šeimos, kalendorinės lietuvių liaudies dainos, žaidžiami įvairūs žaidimai, grojama kanklėmis bei kitais instrumentais, piešiama, skatinama mažylių ir jų tėvelių fantazija bei saviraiška.Šios popietės yra neformalūs, bet linksmi ir kūrybingi pasibuvimai su šeima, kurių metu ne tik stiprėja tarpusavio ryšys, bet yra pažįstama tradicinė lietuvių ir kitų tautų kultūra, plečiasi pasaulio suvokimas, bei dalijamasi patirtimi.

Lapkričio 21 d. (trečiadienį) 12 val. Naujosios Vilnios kultūros centre (Pergalės g. 8) koncertas  Juozo Pakalnio ir Maironio jubiliejams. Dalyvauja:Karolina Glinskaitė (sopranas), Viktorija Marija Zabrodaitė (fleita), Regina Paliukaitytė (aktorė), Deimantė Pamakštytė (fortepijonas). Renginys nemokamas.

Lapkričio 22 d. (ketvirtadienį) Vilniaus etninės kultūros centre – „ETNO ketvirtadienis“. Šįkart jis skirtas ETNO muzikai. Bus dainuojamos lietuvių liaudies dainos, muzikuojama. Nepamirškite atsinešti turimų muzikos instrumentų. Visų užsiėmimų pradžia – 18.30 val. Ir visai nesvarbu kiek jums metų, ar kokį darbą jūs dirbate - neabejokite, ateikite ir prabilkite viena – tradicijų – kalba. Būtina išankstinė registracija. Daugiau informacijos el. paštu juste@etno.lt arba tel. 8 5 279 1287.

Lapkričio 24 d. (šeštadienį) 11 val. Šv. Kotrynos bažnyčioje vyks XIII respublikinis fortepijoninių ansamblių festivalis „Šokių pasaulyje“. Įėjimas nemokamas.

Lapkričio 24 d. (šeštadienį) 15-17 val. „Siemens“ arenoje – Auksinis Sankt Peterburgo cirkas. Programoje dalyvauja artistai iš Rusijos, Ukrainos, Afrikos ir kt. Tik geriausi artistai gavo teisę pristatyti vieną seniausių ir žymiausių pasaulio cirko vardų Lietuvoje. Bilietai: 34-77 Lt.

Lapkričio 27-29 dienomis (antradienį-ketvirtadienį) 17.30 val. Prieraišiosios tėvystės centre (Vivulskio g. 10a-10, Vilnius) vyks 3 paskaitų ciklas „Tėvystės įgūdžių pradžiamokslis". Būtina išankstinė registracija. Tel. 8 5 251 4200, mob. 8 688 30494.

Nuo spalio 25 iki lapkričio 17 d. Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje (Vilniaus g. 39/6) veiks paroda „O kur Maironis?“ Lankymas nemokamas.

Lapkričio 23-25 d. (penktadienį-sekmadienį) Litexpo parodų rūmuose - „VAIKŲ ŠALIS“, vykstanti jau 18 metų. Paroda kasmet sukviečia svarbiausius vaikiškos produkcijos rinkos atstovus bei būrius vaikų, tėvų ir senelių. Jau penktą kartą parodoje inicijuojama interaktyvi bendravimo, žaidimų ir patyrimų erdvė, kurioje mažieji parodos lankytojai gali išbandyti žaislus ir žaidimus, lavinamąsias priemones, dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse. Parodos centru taps ŽINIŲ MIESTAS, kuris atspindės parodos VAIKŲ ŠALIS 2012 akcentą - ikimokyklinį ugdymą. Bilietų kainos suaugusiesiems – 12 Lt, moksleiviui, studentui, senjorui (pateikus pažymėjimą) – 8 Lt. Šeimos bilietai: 26 Lt – (du suaugusieji, vaikas nuo 7 iki 16 m. amžiaus), 32 Lt – (du suaugusieni, 2 vaikai nuo 7 iki 16 m. amžiaus).

Lapkričio 23-25 d. (penktadienį-sekmadienį) Litexpo parodų rūmuose veiks ir paroda „Mokykla“, siekianti pristatyti visą pradinio, vidurinio, specialiojo, meninio ugdymo įrangos ir mokymo priemonių spektrą – nuo liniuotės ar gaublio iki elektroninių dienynų ar išmaniųjų lentų. Bilietų kainos suaugusiesiems – 12 Lt, moksleiviui, studentui, senjorui (pateikus pažymėjimą) – 8 Lt. Šeimos bilietai: 26 Lt – (du suaugusieji, vaikas nuo 7 iki 16 m. amžiaus), 32 Lt – (du suaugusieni, 2 vaikai nuo 7 iki 16 m. amžiaus).

Paroda. Lietuvos vaikų ir jaunimo centro keramikos studija kviečia į parodą PC „Panorama“ (Saltoniškių g. 9, Vilnius), II aukšte. Parodos tema – Vėlinės ir tai, kas artėjant ilgesniems žiemos vakarams mums kelia šypseną ir truputį gąsdina. Paroda veiks visą lapkričio mėnesį.

Sekmadieniais nuo 12 iki 16 val., Šokių bare (Šermukšnių g. 4A)  veikia „Blusturgis“. Tai vieta, kurioje prekiaujama asmeniniais naudotais daiktais: drabužiais, aksesuarais, namų apyvokos reikmenimis, interjero detalėmis, žaislais, knygomis ir daugybe kitų. Taip pat čia galima rasti ir vienetinių rankų darbo gaminių. Blusų turgaus prekiautojai paprastai nesiekia pelno, o lankytojai ateina apžiūrėti prekių ir pabendrauti, gerai praleisti laiką, įsigyti originalių smulkmenų.

Sekmadieniais 14 val., prekybos centre „Panorama“ – Ežiukų Dryžiukų klubas. Tai socialinis projektas, siūlantis vaikams susipažinti su šiek tiek kitokiu pasauliu, išmokti naujų dalykų ir gyventi tausojant aplinką. Kiekvienas klubo sekmadienis turi skirtingą temą ir dalyvius, su kuriais Ežiukai Dryžiukai moko vaikus įvairių amatų, drauge piešia, klijuoja, perdirba, šoka, dainuoja, madas demonstruoja, eiles deklamuoja, ugdo emocinį intelektą, daro jogą, sportuoja, groja. Geriausias dalykas, kas gali atsitikti vaikams, lankantiems Ežiukų Dryžiukų klubą – susirasti naujų draugų ir išmokti ko nors naujo. Susitikimų vieta – „Panoramos“ centrinė aikštė. Renginys nemokamas.

Specialūs nemokami sporto pasiūlymai lapkričio mėnesiui

Laisvalaikio centras „7 MŪZOS“ siūlo tris nemokamus užsiėmimus. Centras, skirtas visos šeimos turiningam laisvalaikui, jos buvimui kartu. Sporto, sveikatingumo, šokio, dainavimo, grožio ir sveikatos stiprinimo paslaugos. Nemokamų užsiėmimų pasiūlymas galioja iki lapkričio 25 dienos.Registracija: registracija@7muzos.lt arba (85) 270 27 57. Užsiėmimai vyksta: Gedvydžių g. 17, Vilnius.

Profesionalus badmintas reikalauja labai gero fizinio pasiruošimo iš žaidėjų: aerobinio ištvermingumo, judrumo, jėgos, greičio ir tikslumo. Badmintonas taip pat ir labai techniškai sportas. Ateikite ir visą tai išbandykite Capital bandinton Club. Nemokamų užsiėmimų pasiūlymas galioja iki lapkričio 16 dienosRegistracija: 8 611 11033. Užsiėmimai vyksta: Filaretų g. 36, Vilnius. www.cbc.lt

Platus grupinių ir personalinių užsiėmimų (šokių, sporto, sveikatingumo) pasirinkimas patenkins kiekvieno, net paties išrankiausio lankytojo norus ir lūkesčius. Dėmesingi instruktoriai pasirūpins treniruotės kokybe bei gera energija. Nemokamų užsiėmimų pasiūlymas galioja iki lapkričio 25 dienosRegistracija: info@klubastikjums.lt arba 8699 96668. Užsiėmimai vyksta: Filaretų g. 36, Vilnius www.klubastikjums.lt

Pabaigai – nuorodos į lapkritį rodomus spektaklius vaikams įvairiuose Vilniaus teatruose:

Keistuolių teatre:

http://www.keistuoliai.lt/repertuaras/

Raganiukės teatre:

http://www.raganiuke.lt/

Vilniaus teatre „Lėlė“:

http://www.teatraslele.lt/lt/repertuaras/2012/10

Valstybiniame Vilniaus Mažajame teatre:

http://www.vmt.lt/lt/spektakliai

Valstybiniame jaunimo teatre:

http://www.jaunimoteatras.lt/repertuaras/vaikams.php

Nacionaliniame dramos teatre:

http://www.teatras.lt/lt/repertuaras/

Menų spaustuvėje:

http://www.menuspaustuve.lt/index.php?lng=LT

Vilniaus kameriniame teatre:

http://www.vkamerinisteatras.lt/repertuaras-vaikams

Rusų dramos teatre:

http://www.rusudrama.lt/lt/repertuaras

Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre:

http://www.opera.lt/repertuaras

Gero laiko Jums ir Jūsų šeimoms!

„Pasaulis vis labiau miestėja. Tačiau čia pat, didmiesčių pakraščiuose, atgimsta kaimiška idilija“, – sako prieš mėnesį Vilniaus savivaldybėje pristatytos monografijos „Nuo urvinio būsto iki šiuolaikinio megalopolio“ autorius prof. Jurgis Vanagas. Knygoje, sulaukusioje žaibiško populiarumo, VGTU profesorius emeritas žaismingai pasakoja apie miestų raidos istoriją, tendencijas ir ateities miesto vizijas, apie pažangą statant būstus ir apie paradoksą, „kai ne viskas iš senos praeities pamiršta ar išmesta, kai daug kas kartkarčiais atgyja“.

Su kokiomis mintimis pradėjote rašyti šią monografiją?

Esu išėjęs į emeritūrą, laiko turėjau į valias, „ant pečiaus lipti“ nesinorėjo, buvo prisikaupę daug medžiagos, o šiuolaikinė technika labai palengvina kūrybą. Bet ne medžiagos gausa paskatino rašyti šią knygą. Kadangi turėjau ilgametę dėstytojavimo patirtį, man visą laiką atrodė, kad architektūrą studentams pristatome kaip smulkių akmenėlių mozaiką.

Vis ginčijamasi, ar urbanistika yra architektūra, ar tiesiog inžinerijos sritis. O urbanistika, kaip ir architektūra, juk yra mokslo ir meno visuma. Pažiūrėkime į istorinius miestus, kad ir į garsųjį Peterburgą arba Brazilijos sostinę Braziliją. Kur baigiasi architektūra ir kur prasideda technologija? Todėl mano knygos uždavinys – atskleisti tą nenutrūkstamą giją nuo būsto iki megalopolio, parodyti, kad architektūra ir urbanistika yra neatskiriamos.

Jurgis Vanagas

Monografijoje aptariate įvairių laikų miestų formavimo koncepcijas. Jūsų nuomone, kokia pasaulyje šiandien ryškiausia urbanistinė tendencija?

Atgimsta kaimiškos idilijos poreikis. Pasaulis vis labiau miestėja. Jungtinių Tautų Organizacijos duomenimis, 2010 m. pasaulio miestuose ir kaimuose gyvenančių žmonių skaičius susilygino. Kuo didesnis miestas, tuo „mažesnis“ jame gyvenantis žmogus. Matyt, todėl, nepaisant neįtikėtinos pažangos statant būstus ir miestus, šiandieniame dangoraižių didmiestyje ilgimasi viduramžių auros, jaukaus žmonių bendravimo. Pavyzdžiui, Skandinavijoje renesansą išgyvena maža bendruomenė, projektuojami kotedžai, Bažnyčia, apie kurią spiečiasi klubinės patalpos, mažos parduotuvėlės, bendruomenės namai, mažos paslaugų įmonėlės. Taip atsinaujina kaimyniniai santykiai, „savo kiemo“ jausmas, žmones vėl pradeda vienyti geranoriškumas ir tolerancija, atsiranda vietos saviraiškai. Juk saviraiška yra ne tik stiklu ant kaimynų sienos išbraižyti savo vardą, bet ir groti kokiu nors muzikos instrumentu vietos bendruomenės orkestrėlyje...

Savo knygoje minite ir daug kam nežinomus faktus, pavyzdžiui, kaip VISI architekto prof. Kazio Šešelgio pasiūlytas miestų planavimo modelis tam tikra prasme nulėmė etninę Lietuvos sudėtį.

1964 m. „chruščiovinio atlydžio“ tarpsniu kiekvienai respublikai buvo šiek tiek leista kurti savo industrializacijos ir urbanizacijos schemą. Prof. K. Šešelgis buvo parašęs disertaciją apie vientisą apgyvendinimo sistemą, kurioje, atsižvelgdamas į Lietuvos miestų tinklą, nedidelius miestelius, pasiūlė visai kitokią negu kitose respublikose koncepciją – decentralizaciją. Sudarytoje Lietuvos suplanavimo schemoje buvo numatytas tolygus miestų tinklo plėtojimas, suteikiant prioritetą mažiems bei vidutinio dydžio miestams ir stabdant didžiausių krašto miestų – Vilniaus ir Kauno – augimą. Buvo suteiktas impulsas ugdyti kitus aštuonis regionų centrus – Alytų, Jurbarką, Klaipėdą, Marijampolę, Panevėžį, Plungę, Šiaulius, Uteną. Nauja ir toliau vystoma tradicinė pramonė tuose miestuose telkė nekvalifikuotą darbo jėgą iš apymiesčių, o specialistus jai rengė Lietuvos aukštosios mokyklos. Taip buvo labai apgalvotai pristabdyta masinė darbuotojų migracija iš Rytų. Tokia Lietuvos teritorijų planavimo specialistų ir profesoriaus Kazio Šešelgio politika mažų mažiausiai stebino Maskvos valdininkus. Mat daugelis kitų sąjunginių respublikų vadovų laikėsi priešingos politikos: stengtasi kaip įmanoma labiau ugdyti sostines. Buvo taisyklė, kad jei miestas nori turėti metro, jam privalu turėti milijoną gyventojų. Latviai buvo beveik pasiekę šį skaičių... Būtent todėl anuomet daugeliui sąjunginių respublikų gyventojų trys Baltijos valstybės asocijavosi su Latvija ir ypač Ryga.

Ateitis parodė, kad prof. K. Šešelgio pasiūlytas Lietuvos urbanizacijos kelias buvo ne tik tam metui racionalus sprendimas, bet ir toliaregiška strategija. Atgavus nepriklausomybę, Latvijoje gyveno 59 proc., Estijoje – 66 proc., tuo tarpu Lietuvoje – net 83,5 proc. vietinių gyventojų. Tikiu, kad kada nors lietuviai tikrai įvertins šį išmintingą istorinį prof. K. Šešelgio sprendimą.

Prisimenate ir kitus garsius tuometinius masinės statybos darbus, pavyzdžiui, Vilniaus Lazdynų gyvenamojo rajono projekto šlovę.

Lazdynų projekto ir realizacijos autoriai 1974 m. buvo apdovanoti tuo metu aukščiausia Lenino premija. Iki šio projekto tokius apdovanojimus yra gavę pompastiški, unikalūs architektūros ir meno kūriniai – memorialai, skulptūrinės kompozicijos, sukurtos tokių ano meto garsenybių, kaip L. Kerbelis, J. Vučetičius, N. Tomskis. O Lazdynai buvo pirmasis objektas, gavęs tokį aukštą apdovanojimą kaip eilinis gyvenamasis rajonas.

Kaip buvęs savotiškas Lazdynų metraštininkas, galiu pasakyti, kad šio projekto sėkmę nulėmė darnus architektų ir statybininkų darbas. Dar tiksliau sakant – architektai diktavo, statybininkai sutiko... Juk SSRS masinių būstų statybvietėse būdavo ir atvirkščiai – būsimo rajono projekte pirmiausia buvo išdėstoma statybinė bazė, parenkama vieta statybinių medžiagų sandėliavimui, išvedžiojamos trasos bokštinių kranų keliams, o ten, kur likdavo nepanaudoti lopiniai, leista numatyti vietas statomiems namams... Džiaugiuosi, kad mūsų architektai turėjo nepalyginamai geresnes sąlygas ir puikiai sutarė su statybininkais.

Tais laikais, kai jau buvo pastatyti Lazdynai, pamenu, sulaukėme svečių iš tuometinės Vakarų Vokietijos. Apžiūrėję šį rajoną, vokiečių projektuotojai padarė išvadą: „Gražu. Bet tokį gyvenamųjų namų rajoną galima pastatyti tik tada, kai žemė priklauso valstybei. Privačioje žemėje tai neįmanoma.“ Ir dabar suprantu, kad tai buvo auksiniai žodžiai. Graži teritorija, kalvota, apželdinta įtikino mūsų architektus ir statybininkus statyti net 15-os tipų namus, iš jų buvo ir tokių, kurie industriniu būdu niekur kitur nebuvo statomi – pakopiniai, statomi skersai šlaito, „atverstos knygos“ plano. Pasakojo, kad kai kažkurios kitos respublikos architektai paprašė Lazdynų projekto, atmintyje liko architekto Vytauto Čekanausko atsakymas: „Gerbiamieji, iš kur jūs gausite tokį reljefą?“ Jie patikino: „Supilsim tokį patį...“

Dėmesio knygoje skiriate ne tik renesanso, moderno miestų koncepcijai, bet ir „komunalkoms“, „chruščiovo“ stiliaus architektūrai. Netgi randate užtarimo žodį, nors paprastai architektai šį stilių linkę ignoruoti.

Kartais girdžiu pagrįstai kritiškų nuomonių, tačiau ką tuomet reikėjo daryti? 1940 m. Lietuvos miestuose gyveno 23 proc. šalies gyventojų, 1970-aisiais – jau 50 proc. Vadinasi, pokariu žmonių skaičius miestuose augo neįtikėtinai greitai. Vyko itin sparti industrializacija, reikėjo darbo jėgos iš kaimo, reikėjo ir masinių statybų. O juk„chruščiovkos“ ir buvo itin ekonomiški butai – minimalus aukštis, minimalus kambarių dydis, minimalios virtuvės, kuriose nebuvo vietos dviem šeimininkėms... Legendinė Eldaro Riazanovo komedija „Likimo ironija, arba po pirties“ yra tikrai realistiška ir puikiai atspindi šį stilių. Tas tipiškumas buvo pažįstamas iki skausmo – vienodi namai, vienodos durys, vienodi raktai. Ekonomiška gyvenamojo būsto aplinka pareikalavo ir kitų naujadarų – įprasti tapo pereinamieji kambariai, pradėta gaminti baldus mažagabaričiams butams, atsirado gulimosios sofos-lovos, tachtos su patalynės dėže, atsisakyta rašomojo stalo, paplito sekcija, kurioje telpa ir knygų lentynos, ir indauja, ir baras, ir atlenkiamas sekretero dangtis. Kadangi kambariai buvo itin maži, siūlyta statyti stalą ne kambario viduryje, o prie sienos, atsirado kilnojami toršerai, sieninės bra. Tie tipiniai būsto projektai buvo vienodi visur – nuo Karaliaučiaus iki Vladivostoko...

„Nuo urvinio būsto iki šiuolaikinio megalopolio“

Tačiau mūsų architektai ir tada sugebėjo diegti patobulinimų?

Galime šiandien pasidžiaugti, kad mūsų architektai išsikovojo leidimą šiek tiek modifikuoti kai kurias serijinių statinių detales. Pavyzdžiui, Klaipėdoje, pagal buvusią tradiciją buvo leista statyti naudoti raudoną mūrą namų fasaduose, Kaune, projektuojamame Kalniečių rajone, buvo leista didinti vestibiulius. Mūsų architektai, įvertinę, kad esame žemdirbių ir ūkiškai mąstančių žmonių tauta, sugebėjo Maskvos valdininkus įtikinti, kad gyvenamuosiuose namuose būtų įrengti rūsiai. Daugelyje kitų šalių to nebuvo. Nepatikėsite, Maskvos laiptinėse man teko matyti atitvarų, skirtų bulvių aruodams. Turėjome daug cemento (Akmenės cemento gamykla gamino kokybišką cementą), todėl lietuvių projektuotojai išsikovojo, kad visi šaligatviai, visos viešosios aikštės būtų išklotos ne asfaltu, o betono plytelėmis, nes, higienistų tvirtinimu, asfalte yra kancerogeninių medžiagų.

Knygoje yra paliesta ir dvimiesčio Vilnius–Kaunas tema. Ar ši idėja natūraliai augs pati?

Čia ne kabinetinis sprendimas, o savaiminis urbanistinis procesas. Bręsta ekonominiai branduoliai tarp šių miestų, kurie ateityje natūraliai susijungs, o tą jungtį sudarys gyvenviečių karoliukai su žaliomis zonomis, nedideliais traukos centrais. Teko girdėti, kad daug sklypų palei kelią Vilnius–Kaunas jau nupirkta, verslininkai turi gerą intuiciją ir žino, kad investicijos atsipirks.

Įžvelgiu ir kitas tendencijas, pavyzdžiui, madinga, kad turizmas, kultūriniai renginiai – plenerai, parodos, muzikos šventės, sporto varžybos  būtų rengiamos bendrai -  tiek sostinėje, tiek Kaune. Į Kauną galėtų persikelti Ūkio, Susisiekimo, Žemės ūkio ministerijos, kai kurie verslo centrai.

Atskiras argumentas dėl transporto: istorija rodo, kad miestai augo ten, kur kryžiavosi pagrindiniai kelių traktai. O juk  pro Kauną driekiasi eina tarptautinis Via Baltica transporto koridorius, tokio pat rango magistralė Vilnius–Klaipėda, nuo čia prasideda atšaka į Karaliaučių, greitasis Europinės vėžės geležinkelis RailBaltica taip pat šliesis prie Kauno. Kauno Karmėlavos oro uoste gali leistis net Boeing’ai, ir Concorde’ai... Mano žiniomis, šiame oro uoste, pačiame atsakingiausiame nutūpimo ruože, pakilimo tako betono sluoksnis vietomis siekia net 5 metrus. Trūksta tik geresnės infrastruktūros, didelio ir modernaus terminalo, o ypač – labai greito ir patogaus susisiekimo su sostine sistemos. Kaunas taip pat - upių miestas. Mes visai neišnaudojame vandens transporto, kuris yra pats pigiausias, estetiškiausias, labiausiai siejasi su rekreacija. Daug kas dabar su nostalgija prisimena vien garsiąją „Raketą“, kuri nuostabia upės tėkme nuplukdydavo iš Kauno į Nidą... Pažvelkime kad ir į Vokietiją. Reino upė visada pilna su įvairių valstybių vėliavomis plaukiojančių baržų, keleivinių laivų, mažų restoranėlių ant vandens. Septynios iš 11-os Baltijos jūros regiono valstybių sostinės yra jūrų uostai. Ši jūra nuo seno – regiono valstybių ryšių, prekybos, bendradarbiavimo arealas. Štai kodėl visi jo valstybių centrai susispietę prie jūros. Žinoma, iš Klaipėdos mes nepadarysime sostinės, o iš Vilniaus jūros uosto, bet krašto „gravitacinio centro“ poslinkis jūros link, į Vakarus, į Kauną, būtų labai racionalus. Gyvenimas vis tiek darys savo – šie du miestai, Vilnius ir Kaunas, palaipsniui jungsis savaime.

Koks Jums asmeniškai gražiausias urbanistinis objektas Lietuvoje? Gimtieji Šančiai?

Urbanistiniu požiūriu brandžiausiu Lietuvoje ir man labiausiai patinkančiu darbu laikau Lazdynų rajono suplanavimo ir užstatymo projektą. Ir (ką ypač norėčiau pabrėžti) – jo įgyvendinimą. Turiu ir labai branginu skaidres, padarytas, kai rajonas dar buvo jaunas, šventiškai blizgėjo, kol namai dar nebuvo „apmusiję“, apšnerkšti, apraizgyti grotuotų ir įstiklintų lodžijų voratinkliais. Pagiriamuosius žodžius šiam tarptautinio masto kūrybiniam „perlui“ anuomet su bendraautoriais tariau dviejose brošiūrose, 1973 metų vasarą dideliame straipsnyje juos išspausdino „Literatūra ir menas“, vėliau ir kiti leidiniai rusų, latvių, estų, baltarusių, švedų, ispanų kalbomis...

Apie gimtuosius Šančius, deja, liko tik spalvinga priemiesčiui neprilygstama istorija ir romantiški jaunų dienų prisiminimai. Savo knygoje rašiau: „Iki graudulio nuolat regiu geriausius metus jau labai seniai atgyvenusius, kažkaip žemėn susmegusius, aptriušusius namelius, išvartytas tvoras, numintus ir išdaužytus šaligatvius (o daug kur jų išvis nėra), duobėtą gatvių asfaltą, „girtus“ betoninius stulpus su nukarusiais laidais. Laiko žymės – rėksmingų spalvų iškabos ir reklamos ant senų pastatų, paskubomis, „gabalais“ paremontuoti fasadai tik dar labiau paryškina gatvių išklotinių skurdą.“

Žinoma, beprasmiška tikėti, kad tie žodžiai būtų ką nors paveikę. Bet man, Šančių patriotui, labai džiugu, kad knygos trečiosios laidos pasirodymas lyg tyčia sutapo su čia niekad nematyto masto tvarkymo darbais.

Prieš ketverius metus parašėte didelio pasisekimo sulaukusią knygą apie Šančius. Dabar žaibiško populiarumo sulaukė ką tik pasirodžiusi Jūsų naujoji knyga. Kaip pavyksta pritraukti skaitytojus, niekada net nebuvusius Šančiuose ir nesidomėjusius urbanistų darbais?

Triskart išleisti „Šančiai“ jau pasotino paklausą. O „Urvų“ knygos pasirodymas irgi visiškai atsitiktinai supuolė su pirmąkart Lietuvoje švęsta Būsto diena. Knyga lyg ir pritiko tai progai: šventės pirmiena sutapo su knygynų „šviežiena“... Bijau, kad tai truks neilgai, netrukus prasidės ilgas atoslūgis. Pavadinimas, viršelis gal patrauks smalsuolius atsiversti ir pavartyti knygą, bet sunkmečiu ne visi ryšis atsiverti piniginę.

Edita Jučiūtė 

Vilniaus Gedimino technikos universiteto informacija

Žmogus žemėje gyvena jau apie 200 tūkst. metų. Iš jų 10 000 tūkst. metų užsiima žemdirbyste. Iki XX amžiaus pradžios žemdirbystė nebuvo įgijusi tokio masto kaip šiandien. Vyravo maži ir vidutiniai ūkiai, kurie „augino” maistą sau ir kitiems aplinkinių miestų gyventojams. Tačiau XX amžiaus pradžioje, užgriuvus Pirmajam ir Antrajam pasauliniams karams, didžiajai depresijai, žmonėms ėmė trūkti maisto. Tai paskatino dideles investicijas į žemės ūkį. Ūkininkams neliko nieko kito, kaip tik ieškoti naujų būdų didinti žemės ūkio produkciją.

Greta žemės ūkio mechanizacijos ir industrializacijos į pagalbą atėjo chemijos pramonė, pasiūliusi sintetinių trąšų ir pesticidų. Selekcininkai savo ruožtu ieškojo produktyvesnių veislių, kurios savo derliaus gausumu patenkintų žmonijos lūkesčius. Prasidėjo intensyvios žemdirbystės laikotarpis.

Chemijos pramonei įgaunant pagreitį, visi džiaugėsi naujais laimėjimais ir dideliais derliais. Tačiau tai netruko ilgai. Intensyviai tręšiant pasėlius, kartu su jais vešėjo ir piktžolės, taigi reikėjo herbicidų joms naikinti, o norint apsaugoti žemės ūkio kultūras nuo kenksmingų vabzdžių ir mikroorganizmų imta naudoti zoocidus ir fungicidus. Tačiau ilgainiui jie kartu su sintetinėmis trąšomis ėmė skverbtis į požeminius vandenis, užteršė vandens telkinius, žalojo jų augmeniją ir gyvūniją, galiausiai patekdavo ir ant vartotojų stalo.

Vienas didžiausių nuopelnų, siekiant sumažinti besaikį pesticidų naudojimą, priklauso Rachel Carson. 1962 metai, jos knyga „Tylusis pavasaris“ sukėlė tikrą revoliuciją pesticidų naudojime žemės ūkyje. Ji pirmoji atkreipė dėmesį, kad tuo metu plačiai paplitęs pesticidas DDT (dichlorodifeniltrichloroetanas) kaupiasi gyvūnų riebaliniame audinyje. Tik vėliau buvo nustatyta, kad DDT yra stiprus kancerogenas – medžiaga, galinti sukelti vėžį. Knyga buvo sutikta kontroversiškai, vieni ją palaikė, chemijos pramonė bei kai kurie mokslininkai ją kritikavo. Bet svarbiausia tai, kad 1967 m. JAV vis dėlto uždraudė naudoti DDT bei įvedė naujus pesticidų kontrolės svertus. Tuo metu susiformavo judėjimas prieš besaikį pesticidų naudojimą ir kitokį gamtos alinimą. Biologas Wesas Jacksonas 1978 m. savo knygoje „Not man apart“ pirmą kartą suteikė šią idėją vienijantį terminą darni žemdirbystė, kalbėdamas apie tai, jog natūrali ekosistema „atlaikė“ laiko išbandymą ir turėtų būti pavyzdys žemės ūkiui.

Nuo pirmųjų darniosios žemdirbystės daigų jau praėjo keli dešimtmečiai. Tačiau pasistūmėjome nedaug. Ir tai dar vertėtų kelti klausimą: į kurią pusę?

Šiais metais portale „Guardian” paskelbta pasaulinė statistika taip pat nenudžiugino: „Nuo 1992 m. iki dabar globalus išmetamųjų teršalų kiekis padidėjo 48 %, 300 milijonų hektarų atogrąžų miškų buvo iškirsta ir pasaulis pasipildė 1,6 milijardo naujų gyventojų.

Tačiau nepaisant sumažėjusio skurdo 1 iš 6 pasaulio gyventojų negauna reikiamų maisto medžiagų su maistu.“ Straipsnyje pridedama: „Nors problemų padaugėjo, tačiau tautų galimybės jas išspręsti sumažėjo, nes pasaulis skęsta ekonominėje krizėje.“

Negalėtume pavadinti optimistine ir kelių Europos Sąjungos institucijų parengtos ataskaitos apie 2011–2012 m. Europos vystymąsi. Joje minima, jog „pasaulis jau peržengė tris iš devynių ribų, kuriose jis gali saugiai gyvuoti: biologinės įvairovės praradimą, azoto ir fosforo krūvį bei klimato kaitą. Pavojus, kad lūžio taškai yra ar greitai bus pasiekti, kelia grėsmę neturtingiausiųjų, kurie mažiausiai prisidėjo prie būsimų pasekmių, gerovei. O turint omenyje tai, kad iki 2050 m. pasaulio gyventojų skaičius priartės prie 9 mlrd., būtina vystyti inovatyvias išteklius tausojančias agrotechnologijas, padėsiančias spręsti gręsiančios maisto stokos problemą”.

Šiuo metu rengiamas ir 2014 metais turi būti priimtas Augalų apsaugos planas, siekiant įgyvendinti 2009 m. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą, skatinančią tausųjį pesticidų naudojimą. Jo pagrindinis tikslas – skatinti ekonomiškai efektyvų ir tikslingą augalų apsaugos produktų naudojimą o kartu ir mažinti augalų apsaugos produktų keliamą riziką bei poveikį žmonių sveikatai ir aplinkai. Taip pat buvo atkreiptas dėmesys į poreikį gerinti visuomenės švietimą ir informavimą tausaus augalų apsaugos produktų naudojimo klausimais.

Atrodo, kad atsakingas požiūris į gamtos išteklių naudojimą palaipsniui plinta. Vis dažniau sutinkamos technologinės inovacijos, orientuotos ne tik į dabartinių, bet ir į ateities kartų poreikių tenkinimą. Kasdien gimsta vis įdomesnių idėjų, kaip galėtume užtikrinti gamtoje darną. Pavyzdžiui, Vilniaus universiteto Taikomųjų mokslų instituto mokslininkai kartu su kolegomis iš Lietuvos Sodininkystės ir Daržininkystės instituto, siekdami plėtoti biologinę „derliaus“ kontrolę, kuria naujas, veiksmingas ir aplinkai draugiškas technologijas, nukreiptas prieš desertinių uogų kenkėjus-mikromicetus.

Šiais metais pradėtas vykdyti visiškai naujas Lietuvos mokslo tarybos finansuojamas projektas, kurio metu Lietuvoje pirmą kartą bus tiriamos gerai žinomo ir žmogui nekenksmingo biologinio junginio – natūralaus maisto dažo chlorofilino antimikrobinės savybės. Pagrindinis šios technologijos privalumas – apipurškus uogas chlorofilinu saulėtą dieną, jis veiksmingai sunaikina uogų paviršiuje esančius ir jų gedimą greitinančius pelėsinius grybus bei žmogaus ligas sukeliančias bakterijas, pvz., E. coli ir pan. Tikimasi, kad inovatyvių vaisių saugos priemonių panaudojimas praplės aplinkai draugiškų agrotechninių priemonių arsenalą, padidins šviežių uogų produkcijos saugumą ir kokybę, sumažins užkrėstumą patogeniniais mikromicetais bei bakterijomis, o svarbiausia – pailgins uogų vartojimo trukmę ir sumažins taip brangaus derliaus nuostolius.

Taigi, šviesesnės ateities siekiančių pavyzdžių nereikia toli ieškoti. Pastangas dedančių ir išeičių iš prastėjančios situacijos ieškančių žmonių ne taip jau ir mažai ne tik visame pasaulyje, bet ir mūsų gimtojoje Lietuvoje. Tačiau, norint turėti „tvaresnę” ateitį, siekiant darnios valstybės socialinės ir ekonominės plėtros, būtina ir toliau palaikyti bei investuoti į naujas žemdirbystės, maisto perdirbimo bei saugojimo technologijas, kurios padėtų pakelti žemės ūkio našumą, būtų saugios gamtai ir žmogui. Yra apskaičiuota, kad į Europos Sąjungos finansuojamus bioekonomikos mokslinius tyrimus ir inovacijas investavus 1 eurą iki 2025 m. galima gauti 10 eurų pridėtinės vertės. Atrodo, tikrai ne taip jau daug ir reikia, kad padėtume užtikrinti šviesesnę ateitį ateinančioms kartoms.

Raminta Lukšaitė
Vilniaus universitetas, Taikomųjų mokslų institutas

ekonaujienos.lt

Po kiekvienos sunkios dienos, Viešpatie, ar norėtum mums pasakyti, ką visa tai reiškia? Ar galėtum rasti bent vieną argumentą, kodėl tikėti? Tokiais žodžiais amerikietis, dainų kūrėjas ir atlikėjas Bruce‘as Springsteenas viename iš savo muzikos albumų bando nusakyti savo šalies skausmingą žmogišką ir socialinę būklę.

Jo žodžiai peržengia visas geografines ribas. Lygiai tas pats klausimas yra aktualus ir nūdienos Europos kultūroje. Jį tik dar labiau paaštrina ekonominė krizė bei daugelio patiriamas nesuvokimas to, ką išgyvena, ir prasmės buvimo galimybės.

Žinoma, tikintieji gali kalbėti apie tikėjimo krizes ir Dievo išstūmimą už kasdienybės ribų. Tačiau yra dar vienas, pirmesnis aspektas. Tai susiję su pačios prasmės perdavimo galimybe, su galimybe pasidalinti tikėjimu. Dėl mūsų miestuose vyraujančio socialinio pasiskirstymo žmonės menkai pasitiki vieni kitais. O šeima, kuri turėtų reikšti stabilų santykį tarp vyro ir moters, šiandien paprasčiausiai yra nenuspėjama ar net neįmanoma. 

Taigi, kokiu visuotinai priimtu mąstymu, jausmu, tarpusavio pasitikėjimu ar lūkesčių pagrindu galime perduoti argumentus tikėti? Reikia pripažinti, kad jei ir daugeliui horizontas yra nematomas, tačiau jis nėra užvertas, jis yra atviras ir laukia įtikinamo atsakymo. Atsakymo, kuris galėtų prisiimti visų mūsų neišpirktų nuodėmių naštą.

Tai labai atsakinga užduotis, o ypač tiems, kurie tiki, kurie turi tikėjimą. Kiekvieną dieną tai patiria tėvai, auklėtojai ir visi tie, kurie naujoms kartoms turi perduoti ar su jomis pasidalinti prasme to, kuo gyvename. Mes lyg būtume praradę įsipareigojimą kurti ateitį. Prieš porą metų Londono Vestminsterio salėje savo kalboje popiežius Benediktas XVI priminė, kad globali finansų krizė tik dar labiau išryškino pragmatinių sprendimų nepakankamumą tiek trumpu laikotarpiu, tiek sprendžiant kompleksiškas socialines ir etines problemas. Europos tautos privalo vengti užsidaryti savo skirtingumuose, kurie, kaip liudija istorija, išprovokavo tik susiskaldymą ir konfliktus. 

Norėdami ką nors perduoti kitiems, esame pašaukti naujam minties ir tikėjimo įkultūrinimui, idant žodžiai ir gyvenimo prasmės horizontai paliestų šių dienų žmonių kūnus ir kraują. Popiežius Benediktas XVI nenuilsdamas kartoja, kad reikia vadovautis išmintimi ir širdimi bei atsiverti Dievui. Įkultūrinimo darbe reikia tokios žmogiškos išminties, kuri moka atsiminti. Popiežius pranašiškai kartoja, kad protas, ignoruojantis istoriją, atsiribojantis nuo visų tradicijų ir kultūrinių vertybių, tikintis galįs viską valdyti, gyvenimą paverčia negyvenimu, iš po kojų atima pagrindą, atima visokį užsidegimą.

Šioje plotmėje vyksta svarbiausia akistata tarp skirtingų kultūrų ir tikėjimų, kurie dalinasi tomis pačiomis erdvėmis. Esame pašaukti bendrai kurti mūsų visuomenių bendrą ateitį. Privalo egzistuoti galimybė perduoti gyvenimo prasmę ir reikšmę. Kai viena mąstysena bando išsiskirti iš kitų, bando primesti beveidžio gyvenimo stilių, kai ieško tik savo ar mažumos naudos, tai kaip ji gali kurti tarpkultūrinį dialogą, lygiavertį žmonių susitikimą, ieškančiųjų brolystę ir bendrą pagrindą?

Įkultūrinimas, vertybių perdavimas, dialogas tarp kultūrų ir tikėjimų neįmanomas be žmonių širdžių. Kitaip sakant, yra būtinas gebėjimas gyventi santykių ir bendruomeniškumo dimensiją. Neišvengiamai kyla įtampa su kitu. Tačiau kiekvieną kartą, kai kitas priimamas kaip vilties nešėjas, visos kultūros įtampa perkeičiama į priėmimą ir atvirumą. Širdis yra laisva kitą pripažinti kaip brolį ir taip sustiprinti gyvenimą, išgydyti vienišumą ir neteisingumus, kurie kankina didžiąją žmonijos dalį. Ir galiausiai po sunkios darbo dienos širdis yra laisva išgirsti argumentus, kodėl tikėti.

Autorius yra Vatikano radijo žurnalistas. Vatikano radijo redakciniai straipsniai apie Bažnyčią Europoje skelbiami du kartus per mėnesį. 

Siesikų dvaras. Autoriaus nuotrauka

Į Sie­si­kus iš­va­žia­vo­me pir­mą die­ną po rin­ki­mų, gal to­dėl mies­te be­veik ne­bu­vo žmo­nių ir au­to­mo­bi­lių. „Be­veik kaip Nau­jų­jų me­tų ry­tą“, – nu­spren­dė­me, pro ma­ši­nos lan­gus žiū­rė­da­mi į tuš­čias gat­ves, nu­klo­tas krin­tan­čių gel­to­nų la­pų. Uk­mer­gę pa­sie­kė­me grei­tai, o ten ne­to­li ir Dau­ga­liai. To­lu­mo­je lyg ir pa­si­ma­tė Sie­si­kai. „Čia tur­būt taip pat bū­ta ko­kio nors dva­ro“, – pa­sa­kiau Dau­ga­lių pa­kraš­ty­je iš­vy­dęs cha­rak­te­rin­gą par­ko me­džių san­kau­pą ir stai­giai pa­spau­džiau au­to­mo­bi­lio stab­džius, su­pra­tęs, kad tai ir yra Sie­si­kų dva­ras.

Sie­si­kų dva­ras, kar­tais va­di­na­mas pi­li­mi, – tai gar­bin­gos XVI–XVII am­žiaus Sie­sic­kių gi­mi­nės re­zi­den­ci­ja. Mo­nu­men­ta­lų pa­sta­to kū­ną vai­ni­kuo­ja di­de­lis sto­gas. Į vieš­ke­lį žvel­gia ly­gi, tvir­ta, sta­bi­li sie­na su lan­gais – ma­žes­niais ir res­tau­ruo­tais pir­ma­me aukš­te, di­de­liais ir už­ka­li­nė­tais len­to­mis ant­ra­me. Tie­siu kaip sty­ga ke­le­liu įva­žiuo­ja­me į bu­vu­sį dva­ro kie­mą. Pa­si­ro­do šei­mi­nin­kas – žmo­gus, pri­žiū­rin­tis ir res­tau­ruo­jan­tis Sie­si­kų dva­rą, – Aud­rys Ma­tu­lai­tis, ma­ty­ti, kad fi­zi­nį dar­bą dir­ban­tis vy­ras vė­jų ir sau­lės nu­gai­rin­tu vei­du. Svei­kin­da­ma­sis jis tvir­tai pa­spau­džia ran­ką ir pa­kvie­čia vi­dun.

Su­girgž­da ap­rū­di­ju­sios ge­le­ži­nės du­rys ir mes pa­ten­ka­me į bu­vu­sį ves­ti­biu­lį. Pir­mas aukš­tas, kaip įpras­ta tais lai­kais, bu­vo skir­tas pa­gal­bi­nėms pa­tal­poms – vir­tu­vė, po­dė­lis, tar­nų kam­ba­riai, o ant­ras – rep­re­zen­ta­ci­nis, be­le­ta­ži­nis. Pa­grin­di­nė jo me­nė – be­veik kvad­ra­to for­mos, su pa­pil­do­ma erd­ve ap­skri­to flan­kuo­jan­čio bokš­te­lio ant­ra­me aukš­te (vė­liau ten bu­vo įreng­ta kop­ly­tė­lė). Dy­dis ir di­din­gu­mas yra skir­tin­gai ir sa­vaip su­pran­ta­mos są­vo­kos. Vie­nas daik­tas ga­li bū­ti di­de­lis, bet ne di­din­gas ir at­virkš­čiai. Bū­tent taip gal­vo­jau, sto­vė­da­mas Sie­si­kų pi­lies me­nė­je ir ly­gin­da­mas ją su ne­se­niai pir­mą kar­tą ap­lan­ky­ta Val­do­vų rū­mų sa­le. Šio­ji di­de­lė ir iš­da­bin­ta ke­so­nais bei her­bi­niais fri­zais, bet kaž­ko­dėl ne­at­ro­do di­din­ga – tie­siog iš so­viet­me­čio at­ke­lia­vu­si ak­tų sa­lė. Ma­žes­nis Sie­si­kų ana­lo­gas – vi­siš­kai ki­toks. Pa­tal­pa, pil­na sta­ty­bi­nio šlamš­to, už­ka­li­nė­tais lan­gais, be­to­ni­nė­mis per­dan­go­mis vir­šu­je, su vė­les­niu (kla­si­cis­ti­niu) apar­dy­tu ži­di­niu, iš­lie­ka mo­nu­men­ta­li ir ke­lia ins­tink­ty­vią pa­gar­bą. Pa­na­šiai kaip tik­ro aris­tok­ra­to sto­tas – net ir ap­ren­gus jį el­ge­tos skarmalais, mė­ly­nas krau­jas pa­ro­dys, kas jis yra iš tik­rų­jų.

„Čia ir yra tai, ko jūs ieš­ko­jo­te“, – sa­ko šei­mi­nin­kas. Pa­ti­ki­na­me, kad čia įdo­mu vis­kas, nors kai ta­riau­si dėl vi­zi­to, iš­li­ku­sios fres­kos bu­vo vie­nas iš svar­biau­sių ma­sa­lų. Taip, sie­ni­nė ta­py­ba ka­dai­se tur­būt den­gė vi­sas ke­tu­rias me­nės sie­nas. Taip, ji iš­li­ko tik pie­ti­nė­je, šiek tiek ry­ti­nė­je ir ne­di­de­li frag­men­tai šiau­ri­nė­je (ap­va­dai prie įė­ji­mo į bokš­te­lį) sie­no­se. Taip, jos būk­lė ap­verk­ti­na ir kal­bė­ti apie ją ga­li­ma dau­giau spė­lio­nių ir hi­po­te­ti­nių in­ter­pre­ta­ci­jų pa­vi­da­lais. Bet vis dėl­to ji iš­li­ku­si ir da­ro įspū­dį. Pir­ma, XVI am­žiaus gal­būt ant­ro­sios pu­sės ar XVII am­žiaus pra­džios sie­ni­nės pa­sau­lie­ti­nės ta­py­bos be­veik ne­tu­ri­me. An­tra, ta­py­bos plas­ti­ka. Be abe­jo­nių, ta­pė ne Mi­ke­lan­dže­las ir net ne jo mo­ki­nys. Pa­jė­gu­mai aki­vaiz­džiai kuk­les­ni. Bet efek­tą le­mia ta­py­to­jo (jei­gu tuos pa­spal­vin­tus pie­ši­nius ant sau­so tin­ko ga­li­ma va­din­ti tik­rą­ja ta­py­ba) jė­ga ir drą­sa. Jis ne­jau­tė jo­kių kom­plek­sų. Pie­šė ran­ką taip, kaip mo­kė­jo. Brė­žė ko­jos li­ni­ją lais­vai, lyg vai­kas brauk­tų pa­ga­liu per smė­lį. Taip, tai pri­gim­ti­nis eks­pre­sio­niz­mas. Taip, tai re­ne­san­si­nė lais­vė. Ir tą ne­ža­bo­tu­mą ryš­kiau­siai įkū­ni­ja dvi prie­šin­guo­se šiau­ri­nės sa­lės ga­luo­se nu­ta­py­tos fi­gū­ros: kai­rė­je vy­ro, de­ši­nė­je – mo­ters.

Siesikų dvaro sienų tapybos fragmentas. Autoriaus nuotrauka

Keis­tu ra­kur­su pa­vaiz­duo­tas vy­ras – nuo­gas, į žiū­ro­vus at­suk­tas pli­kas už­pa­ka­lis. Ko­jos lyg ap­žė­lu­sios, lyg ap­temp­tos kel­nė­mis-ko­ji­nė­mis, lyg pa­sru­vu­sios krau­jais. Kai­rė ran­ka stam­bi, de­ši­nės net ne­si­ma­to, o gel­to­nų gar­ba­nų rė­mi­na­me vei­de pūp­so di­de­lė, mė­sin­ga no­sis. Mo­te­ris – sun­kiai įžiū­ri­mas jos si­lu­e­tas skaus­min­gai iš­ties­to­mis ir su­ra­kin­to­mis ran­ko­mis – įkom­po­nuo­ta me­džių fo­ne (tiks­liau – dai­li­nin­kui ne­iš­ma­nant vi­sų per­spek­ty­vos dės­nių, jie pa­vaiz­duo­ti virš gal­vos), po ko­jo­mis dė­mė, pri­me­nan­ti kaž­ko­kį van­dens tel­ki­nį. Aiš­kiau­siai ma­to­ma tos mo­ters de­ši­nio­ji akis, žvel­gian­ti tie­siai į sa­lę. Aukš­čiau ga­na ge­rai ma­ty­ti ke­li me­džius ver­čian­tys vy­rai. Mo­ters krū­tys taip pat ma­to­mos ir sie­nos vi­du­ry­je, čia pat, tik tru­pu­tį že­miau, ga­li­ma įžiū­rė­ti kaž­ką pa­na­šaus į dvi po­ras ap­nuo­gin­tų ir su­si­py­nu­sių ko­jų. Dar at­ski­ruo­se frag­men­tuo­se (ypač di­de­lis ir aiš­kus plo­tas re­gi­mas ry­ti­nė­je sie­no­je) ma­ty­ti au­ga­li­niai mo­ty­vai – apy­nių spur­gai, le­li­jų žie­dai, ki­to­kie žied­la­piai ir la­pe­liai.

Sie­si­kų dva­ro šei­mi­nin­kas mums pa­pa­sa­ko­jo apy­lin­kė­se ge­rai ži­no­mą ro­man­ti­zuo­tą Sie­sic­kių gi­mi­nės le­gen­dą apie pi­ly­je už­mū­ry­tą ne­iš­ti­ki­mą žmo­ną ir į ga­ba­lus su­ka­po­tą jos mei­lu­žį. Gal ši is­to­ri­ja ir pa­vaiz­duo­ta ant sie­nų? Keis­ta tu­rė­tų bū­ti gi­mi­nė, jei ne to­kį jau ir gar­bin­gą sa­vo is­to­ri­jos įvy­kį vaiz­duo­tų gar­bin­giau­sio­je na­mų vie­to­je. Ži­no­ma, se­nais lai­kais pa­si­tai­ky­da­vo ir ga­nė­ti­nai eks­tra­va­gan­tiš­kų da­ly­kų – čia pri­si­min­ti­nas ir Vil­niaus Vys­ku­pų rū­mų te­ri­to­ri­jo­je ap­tik­tas fa­lo pa­vi­da­lo puo­de­lis, iš ku­rio skys­čiai ga­lė­jo bū­ti iš­trau­kia­mi ne kaip nors ki­taip, o čiul­piant la­biau­siai at­si­ki­šu­sią jo vie­tą. Taip pat be­veik ben­dra­lai­kis bu­vo ir len­kų is­to­ri­ko Ja­no Se­re­dy­kos de­ta­liai ap­ra­šy­tas me­za­lian­sas tarp Zo­fi­jos Do­ro­hos­tais­kie­nės ir Sta­nis­lo­vo Ty­mins­kio. Sie­sic­kiai ga­lė­jo už­si­ma­ny­ti įam­žin­ti kur­tu­a­zi­nius sa­vo šei­mos pus­la­pius. Juk an­tai ir re­ne­san­si­nė­je Ita­li­jo­je dar XIV am­žiaus pra­džio­je Mem­mo di Fi­lip­puc­cio ero­ti­nė­mis sce­no­mis (my­li­mie­ji mau­do­si vie­na­me ku­bi­le, my­li­mie­ji gu­la­si į lo­vą…) iš­ta­pė San Dži­min­ja­no rotušės sie­nas ar XV šimt­me­čio pa­bai­go­je Be­ne­det­to ir Bo­ni­fa­cio Bem­bo Pie­ro Ma­rios Ros­si ir Bian­cos Pel­leg­ri­ni mei­lei de­di­ka­vo Auk­si­nio kam­ba­rio sie­nas Tor­re­chia­ros pi­ly­je.

Nuo­gy­bės ir žiau­ru­mai la­biau pa­aiš­kin­ti­ni ko­kiu nors tau­ti­nės ar an­ti­ki­nės mi­to­lo­gi­jos eks­kur­su, gal­būt re­ne­san­si­nės li­te­ra­tū­ros įta­ka (Gio­van­ni Boc­cac­cio, Tor­qu­a­to Tas­so). Už­ten­ka pa­ma­ty­ti mo­ters krū­tis vaiz­duo­jan­tį iš­li­ku­sį frag­men­tą, kad gal­vo­je su­šmė­žuo­tų ma­nie­ris­ti­nio pran­cū­zų po­eto Clément’o Ma­rot ei­lė­raš­čio „Pui­kio­ji krū­tis“ ei­lu­tės: „Pui­kio­ji krū­tis, ža­vio­ji krū­tis, bal­tes­nė už kiau­ši­nio kiau­tą, / Krū­tis kaip nau­ju­tė­lis at­la­sas, / Krū­tis, pri­ver­čian­ti gė­din­tis ro­žes, / Krū­tis, ku­riai ne­pri­lygs­ta nie­kas…“ Ki­ta ver­tus, pa­žvel­gus į gre­mėz­diš­ką vy­ro kū­ną, pri­si­min­ti ga­li­ma ir Hip­po­ly­te’o Tai­ne’o įžval­gas apie šiau­rie­tiš­kas nu­ogo kū­no vaiz­da­vi­mo ypa­ty­bes: „…Čia oda sū­rio – ir net ap­ge­du­sio sū­rio – spal­vos… Žmo­gaus kū­nas ne­gra­žiai su­dė­tas, be ga­lo di­de­lis, sun­kus ir be gra­ci­jos.“

Kal­bė­ti apie vien­ti­są pro­gra­mą ma­tant tik at­ski­ras da­lis, tur­būt ko­kius pen­kis nuo­šim­čius vi­so to, kas bu­vo su­gal­vo­ta ir kuo bu­vo iš­mar­gin­tas vi­sas vi­dus, reiš­kia pa­smerk­ti sa­ve ne­pa­ma­tuo­toms spe­ku­lia­ci­joms. Ki­ta ver­tus, ži­nant ma­nie­riz­mo epo­chos už­sa­ko­vų ir dai­li­nin­kų po­lin­kį su­dė­tin­goms te­moms, mįs­lin­giems siu­že­tams, lai­kas Sie­si­kų ta­py­bos at­ve­ju re­gė­tų­si ne tik kaip prie­šas, bet ir kaip są­jun­gi­nin­kas. Vie­na aki­vaiz­du – at­ski­ros sce­nos bu­vo su­kom­po­nuo­tos at­ski­rais sta­čia­kam­piais, pa­grin­di­nės iš jų už­ėmė stra­te­giš­kai pa­to­giau­sias po­zi­ci­jas žiū­ro­vo akių ly­gy­je ir sie­kė maž­daug pa­kel­tos ran­kos aukš­tį. Vir­šum jų, siau­res­nė­je fri­zi­nė­je juos­to­je, gru­puo­ti sa­vo­tiš­ki ko­men­ta­rai; re­mian­tis iš­li­ku­sia da­li­mi, vaiz­duo­jan­čia me­džius ker­tan­čius vy­rus, įma­no­ma spė­ti, kad gal­būt bu­vo vaiz­duo­ja­mi žan­ri­niai vaiz­de­liai, skir­ti bui­ties dar­bams, – gal me­tų lai­kų ale­go­ri­jos? Tai­gi apa­čio­je vaiz­duo­ja­ma su­ra­kin­ta mo­te­ris ga­lė­tų bū­ti ne kas ki­ta, kaip mi­to­lo­gi­nė An­dro­me­da: Ka­sio­pė­jos duk­tė An­dro­me­da bu­vo pri­kaus­ty­ta prie jū­ros kaip au­ka jū­rų pa­bai­sai, o did­vy­ris Per­sė­jas ją iš­gel­bė­jo ir ve­dė. Šiau­rės pus­ru­tu­ly­je to­kiu var­du pa­va­din­tas žvaigž­dy­nas (to pa­ties pa­va­di­ni­mo ūkas ja­me ap­tik­tas kaip tik XVII am­žiaus pra­džio­je) ma­to­mas šal­tuo­ju me­tų lai­ku (ka­da ir ker­ta­mi me­džiai).

Bren­dant į dar gi­les­nius ir ri­zi­kin­ges­nius in­ter­pre­ta­ci­nius van­de­nis ir žvel­giant į ore ka­ban­čią ran­ką bei ša­lia jos keis­tai pa­si­su­ku­sį nu­ogą jau­nuo­lį, ga­li­ma pri­si­min­ti ai­rių mi­to­lo­gi­ją ir va­di­na­mą­ją „Rau­do­ną­ją Ols­te­rio ran­ką“. Tai he­ral­di­nis sim­bo­lis, sie­ja­mas su sau­lės die­vu Nu­a­du, mū­šio me­tu pra­ra­du­siu ran­ką (ki­tas die­vas vė­liau jam pri­tai­sė si­dab­ri­nį pa­kai­ta­lą), ar­ba jo sū­nu­mi Lab­rai­du, va­din­tu Rau­do­ną­ja Ran­ka. Žo­di­nė­je tra­di­ci­jo­je taip pat kal­ba­ma apie ke­lių val­do­vų kon­ku­ren­ci­ją dėl Ols­te­rio – var­žan­tis dėl jo bu­vo nu­tar­ta, kad tas pre­ten­den­tas, ku­ris pir­ma­sis ran­ka pa­sieks kran­tą, jį ir val­dys; iš­ma­niau­sias be­si­run­gian­ty­sis nu­si­kir­to plaš­ta­ką ir svie­dė į sau­su­mą. At­ro­dy­tų, kad sie­ti Vilk­mer­gės pa­vie­te bu­vu­sią sie­ni­nę ta­py­bą su kel­tiš­ka mi­to­lo­gi­ja yra li­guis­to ro­man­tiz­mo iš­raiš­ka, ta­čiau, pri­si­mi­nus Gin­ta­ro Be­res­ne­vi­čiaus įžvelg­tas ana­lo­gi­jas tarp lie­tu­viš­ko­jo Pa­le­mo­no ir ai­riš­ko­jo Part­ho­lo­no (be­je, su juo ir jo žmo­na to­je pa­čio­je tra­di­ci­jo­je sie­ja­mas pir­ma­sis ne­iš­ti­ki­my­bės is­to­ri­jos Ai­ri­jo­je at­ve­jis), toks po­žiū­ris ne­bū­tų jau vi­siš­ka nau­jie­na.

Lyg ir įti­ki­na­mes­nis ir ge­og­ra­fiš­kai bei kul­tū­riš­kai ar­ti­mes­nis bū­tų ban­dy­mas ore ka­ban­čią plaš­ta­ką su­sie­ti su vi­du­ram­žiš­ku fla­man­dų mi­tu apie ro­mė­nų ka­rį Sil­vi­jų Bra­bą, nu­ga­lė­ju­sį Šel­dės upės apy­lin­kes te­ro­ri­za­vu­sį mil­ži­ną Druo­ną An­ti­go­ną. Pas­ta­ra­sis už per­kė­li­mą per upę rei­ka­lau­da­vo mo­kes­čio, o tiems, ku­rie ne­su­si­mo­kė­da­vo, nu­kirs­da­vo plaš­ta­ką. Ro­mė­nų ka­rys, ku­rio var­das esą vė­liau bu­vo įam­žin­tas Bra­ban­to vie­to­var­dy­je, bai­sū­nui pats nu­kir­to plaš­ta­ką. (Toks jis pa­vaiz­duo­tas jau XIX am­žiu­je pa­sta­ty­ta­me pa­min­kle prieš Ant­ver­pe­no ro­tu­šę – šio mies­to pa­va­di­ni­mas ir reiš­kia „nu­mes­ta ran­ka“ – hand wer­pen.) Spe­ku­liuo­jant, kad to­kį mo­ty­vą ta­pė gim­to­sios Flan­dri­jos pa­si­il­gęs dai­li­nin­kas ar už­sa­ki­nė­jo ten lan­kę­sis kas nors iš Sie­sic­kių, ga­li­ma pa­ti­kė­ti net ir to­kia in­ter­pre­ta­ci­ja.

Bandant surasti abiejų scenų sąsajas su tuometinėmis ak­tualijomis, neabejotinai būtų galima prisiminti ir Šeks­pyrą ir tuo metu jo ypač populiarią tragediją „Titas An­dronikas“ (parašytą 1588–1593 metais, pirmą kartą pas­ta­tytą 1594 metais). Tai viena žiauriausių ir kruviniausių dra­maturgo pjesių, kurioje teigiami ir neigiami personažai, iš­tikti smurtinių mirčių, krinta kaip lapai nuo šalnų pakąsto me­džio. Sąsajų su Siesikų tapyba kelia antrojo veiksmo tre­čioji scena, kurioje Tito dukrą Laviniją pagrobia ir giliai į miš­ką nusitempia gotų karalienės Tamoros sūnūs De­me­t­ri­jus ir Chironas. Išprievartavę auką besityčiojantys pik­ta­da­riai nukapoja jai plaštakas, nupjauna liežuvį. Kitame veiks­me intrigantas mauras Aaronas tam pačiam Titui me­la­gin­gai praneša, kad imperatoriaus Saturnino nurodymu kaip at­gai­lą Titas arba jo sūnūs Marcijus ar Kvintas turi nusikirsti vie­ną plaštaką. Tito prašymu tas pats Aaronas nukerta jam plaš­taką ir šią nusiunčia Saturninui. Žinoma, tai tik hipotetinės in­ter­pre­tacijos, net jeigu iš tiesų paaiškėtų, kad Siesikų menės vaizdai buvo skirti bru­taliam Šekspyro veikalui (įdomu, kad tai, be abejo, kompiliuotas, tačiau an­tikinių tiesioginių pirmavaizdžių ne­turėjęs anglų rašytojo kūrinys), nuos­tabą keltų kultūrinės Londono ak­tualijos (turimas omenyje spek­tak­lis) įvaizdinimo atvejis pirmuosius va­karietiškojo teatro žingsnius dar tik žen­giančioje (prisiminkime ope­ri­nes Va­zų aspiracijas arba jėzuitų „per­for­man­sus“) Lietuvoje. Gal tai tie­siog ne­atsitiktinis déjà vu, dar kar­tą įro­dan­tis, kad bendros epochos idė­jos tie­siog plevena ore?

Ga­lop tą lyg bė­gan­tį, lyg su­si­kūp­ri­nu­sį jau­nuo­lį, ta­ry­tum ban­dan­tį iš­veng­ti ore ky­ban­čios ran­kos frag­men­to, ga­li­ma ver­tin­ti ir kaip ko­kį bak­cha­na­li­jos, or­gi­jos ar ba­ta­li­nės sce­nos (kad ir Ovi­di­jaus ap­dai­nuo­tos Per­sė­jo ko­vos su jau­nuo­liais) pro­ta­go­nis­tą ar­ba ant­ra­pla­nį vei­kė­ją. Da­lis tie­sos pa­aiš­kė­tų ati­den­gus ta­py­bą sle­pian­tį ža­lią da­žų sluoks­nį, ta­čiau vi­sos is­to­ri­jos ne­at­skleis nei nu­tru­pė­ję tin­ko ga­ba­lai, nei pa­čia­me cen­tre jau vė­liau („prie Dau­gė­lų“) įreng­tas ži­di­nys.

Ku­pi­ni įspū­džių at­si­svei­ki­no­me su sve­tin­gu šei­mi­nin­ku ir per var­na­lė­šas ir šal­pus­nius pa­trau­kė­me nuo Sie­sic­kių pi­lies link to pa­ties mies­te­lio baž­ny­čios. Pa­lin­kę šven­to­riaus var­te­liai (si­dab­ri­niais ema­li­niais da­žais sto­rai už­tep­ti pi­nu­čiai by­lo­jo jų pa­ka­bi­ni­mo da­tą: „18…“) gra­si­no­si bet ku­rią aki­mir­ką nu­virs­ti že­mėn, vi­sai kaip Pi­zos kam­pa­ni­lė. Iš mo­kyk­los gat­ve į na­mus skirs­tė­si vai­kai, en­tu­zias­tin­gai da­lin­da­mie­si įsto­ji­mo į skau­tus džiaugs­mu. Pa­ma­tę mus, vai­kai ma­lo­niai pa­si­svei­ki­no. „Čia ir tu­rė­tų baig­tis pa­sa­ko­ji­mas“, – nu­si­juo­kė­me, žvelg­da­mi į nu­tols­tan­čias ir gat­ve­lės vin­gy­je iš­nyks­tan­čias jų nu­ga­ras, den­gia­mas kny­gų pri­kimš­tų kup­ri­nių.

Drabužius ir avalynę internetu lietuviai perka drąsiausiai iš visų Baltijos šalių. Tačiau tradicinės prekybos atstovai stiprėjančių interneto parduotuvių konkurencijos nesibaimina.

Nors internetu perkamų prekių nei pačiupinėsi, nei pasimatuosi, kaip įprastoje parduotuvėje, lietuviai vis daugiau drabužių ir avalynės perka neišeidami iš namų. „Spinter“ tyrimų duomenimis, pastaruoju metu drabužiai yra perkamiausia elektroninių parduotuvių prekė, populiarumu lenkianti net kompiuterius.

„Tai reiškia kelis dalykus. Pirma, žmonės pasidarė drąsesni, pirkdami darbužius internete, jiems nereikia būtinai eiti pasimatuoti. Kitas dalykas – žmonės pasidarė dar jautresni kainai“, – teigia „Stilago“ projekto vadovė Lietuvoje Jurgita Videikaitė.

Anot vienos iš internetinių parduotuvių steigėjų, mados prekės ypač išpopuliarėjo per sunkmetį, o sprendimą esą lemia ir kaina.

„Elementari logika – yra krizė, žmonės perka mažiau, bet jie vis tiek nenustoja rengtis. Jie nori gražiai rengtis ir ieško alternatyvų. Ir jie randa alternatyvą internete, kur kainos yra patrauklesnės“, – tvirtina „Studio Moderna Fashion Group“ vadovas Baltijos šalims Giedrius Sakalauskas.

Pasak G. Sakalausko, Lietuvoje jau veikia 7 ar 8 specializuotos mados prekių elektroninės parduotuvės, kurios tarpusavyje konkurencijos nejaučia. Konkurencijos kol kas neįžvelgia ir drabužių prekybos monopoliją savo rankose išlaikantys tradicinės prekybos atstovai.

„Pirmiausia, perkant drabužius yra labai daug emocijos. Ta emocija yra tokia, kad reikia ir pačiupinėti, ir paliesti. Kitas dalykas – žmonių figūros labai skiriasi, todėl norisi ir pasimatuoti, pasižiūrėti, kaip dera su kitu gaminiu. Tad tokios labai tiesioginės konkurencijos aš nematyčiau Pirkimas internetu, nors jis yra labai augantis ir yra didelis ateities prekybos kanalas, šiai dienai jis labai tiesiogiai nekonkuruoja. Jis konkuruoja tik dėl bendros piniginės, dėl bendro pinigų kiekio“, – mano įmonės „Baltika Lietuva“ direktorė Viktorija Krolytė.

Tradicinės prekybos atstovų nuomone, internetu daugiau perka jauni, drąsūs žmonės, dažniausiai vadinamieji kainų medžiotojai. Tačiau elektronines parduotuves jau steigia ir patys tradiciniai tinklai – esą taip nori išlaikyti į kitas šalis emigruojančius pirkėjus.

Tyrimai rodo, kad tarp perkančiųjų drabužius, avalynę, aksesuarus internetu – daugiausia 18–25 metų tiek miestų, tiek kaimų gyventojų, tačiau dominuoja moterys. Jos dažnai apiperka visą šeimą.

Eurostato duomenimis, elektroninėse parduotuvėse perka kas ketvirtas internetu besinaudojantis lietuvis. Pernai elektroninė prekyba mūsų šalyje augo daugiausiai Europoje – beveik 30 proc.

Aurelija Malakauskaitė, LRT televizijos naujienų laida „Šiandien“

Ne tik prezidento, bet ir Kongreso rinkimai Amerikoje jau praėjo. Kaip jų rezultatus vertina užsienio laikraščiai? Šioje apžvalgoje kreipsime ypatingą dėmesį į jų nuomones apie tai, kokie dabar bus Jungtinių Valstijų santykiai su Europa ir kitomis už Amerikos ribų esančiomis pasaulio dalimis.

Pasak Šanchajaus dienraščio „Jiefang Ribao“, „Europos valstybės turėtų labai džiaugtis dėl B. Obamos pergalės. Po ketverių metų patirties su B. Obama europiečiai žino, jog kiekvienu atveju senasis ir naujasis prezidentas yra geresnis partneris, kai kalba eina apie europiečių branginamus nusiginklavimo ir gamtos apsaugos reikalus.

Tačiau savo skolų problemas europiečiai turės spręsti patys. Jau prieš rinkimų kovą B. Obama buvo pradėjęs savo ūkio politikos svorį perkelti į Aziją, visų pirma į Kiniją, taip pat ir kitas besivystančias šalis, kaip antai Brazilija, Indija, Pietų Afrika.

Europa nebėra Jungtinių Amerikos Valstijų dėmesio centre“, – reziumavo Kinijos uostamiesčio dienraštis.
Pietų Vokietijos laikraštis „Süddeutsche“ rašė, kad nors prezidento rinkimus demokratas B. Obama laimėjo, jam darbas bus nelengvas. „Atstovų rūmuose respublikonai sustiprino savo daugumą – ypač beveik reakcingi jų elementai. Senate persvarą išlaikė demokratai. Užtat Atstovų rūmai ir Senatas toliau vieni kitus blokuos. Todėl prezidentui teks konstruoti kompromisus.

Bet jei Vokietijoje esama tik švelnaus antagonizmo tarp raudonųjų (t. y. socialdemokratų) ir žaliųjų stovyklos, iš vienos pusės, ir juodųjų (t. y. krikščionių demokratų) bei geltonųjų (t. y. liberalų) stovyklos, iš kitos, tai Amerikos politikoje tiesiog pučia stiprus kultūrinio konflikto vėjas.

Tikimybė, kad po rinkimų ir atsižvelgiant į baisų valstybės skolų lygį respublikonai ir demokratai Vašingtone ras kelią į didžiąją koaliciją, yra lygi nuliui“, – rašė Miunchene leidžiamas laikraštis. 

Tačiau Berlyne ir Hamburge išeinantis dienraštis „Welt“ teigė, jog ne tik „Amerikai, bet ir pasauliui labai svarbu, kad pasisektų šitą blokadą įveikti.

Jeigu abi pusės neras kompromiso dėl biudžeto, tai 2013 metų sausio1-ąją įsigalioja dideli biudžeto sumažinimai – su visomis blogomis pasekmėmis Jungtinių Amerikos Valstijų ekonomikai.

Tai galėtų jau ir taip negaluojančiai pasaulinei konjunktūrai suteikti stiprų smūgį. Taigi ne tik respublikonams derėtų atsitraukti nuo savo užkietėjusių pozicijų, B. Obama taip pat turi pajudėti“, – darė išvadą šiaurinės Vokietijos laikraštis.

Eseno dienraštis „Westdeutsche Allgemeine“ rašė, kad „90 proc. mūsų šalies gyventojų norėjo, kad B. Obama laimėtų – jis yra vokiečių prezidentas. Nesinori pagadinti geros nuotaikos, tačiau kaip tik šitas B. Obama nesulaikė Volstryto kapitalistų nuo lažybų prieš eurą ir netgi ateityje jų nesulaikys. 

Jis anksti pasisakė ir už Europos šalių skolų subendruomeninimą per jungtinių euro obligacijų įvedimą – tai Vokietijoje beveik pats nepopuliariausias reikalavimas. O šiaip Europos valstybėmis B. Obama beveik nesidomi. Jei Europoje bus mažiau Amerikos, tai vienintelė išeitis – tiesiog reikia daugiau Europos!“ – sušuko Vokietijos vakarinės dalies laikraštis. 
O pasak Bylefeldo dienraščio „Neue Westfälische“, „labai galimas daiktas, kad Mittas Romney buvo daug labiau orientuotas į Europą. B. Obamos vyriausybė savo politikos svorį greičiau nukreips į Ramiojo vandenyno erdvę ir varžybas su Kinija dėl pirmenybės tame regione.  

Kas iš to bus Europai ir kiek ji dėl to nukentės – klausimas atviras. Galbūt čia glūdi galimybė Vokietijai. Jeigu Jungtinėms Amerikos Valstijoms savo atlantiškajame užnugaryje reiktų funkcionuojančios Europos Sąjungos (o to joms tikrai reikia), tai tą garantuoti galėtų Vokietija.

Ji būtų centras, kuris Europos Sąjungos valstybes išlaikytų viename daikte ir visą Europos Sąjungą Jungtinių Valstijų pusėje. Tai Vokietijos federacinei respublikai būtų geras vaidmuo“, – teigė Vestafalijos laikraštis.

Kitas Vestfalijos laikraštis, Hageno dienraštis „Westfalenpost“, rašė, jog „B. Obama ne visą laiką sieks tik bendro požiūrio su europiečiais. Jau vien finansų krizė čia yra problema. Tačiau su Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento antrąja ir paskutine kadencija siejasi viltis, kad jis taktinius motyvus ir pragmatizmą pakeis vizijos įkvėptais veiksmais.

B. Obamos adresu norėtųsi sušukti: „Taip, Jūs galite!“ – rašė Hageno miesto dienraštis.
Pasak Berlyno kraštutinių kairiųjų dienraščio „Neues Deutschland“, lieka klausimas, „kada gi pagaliau B. Obama užsidirbs savo, Nobelio taikos premijos laureato, titulą. Ar jis liks tik „šešėlių karys“, kuris nepilotuojamų lėktuvų masiniu panaudojimu pažeidžia tarptautinę teisę? Ar, galų gale, jis vis tiek imsis prievartos, kad sustabdytų iraniečių branduolinę programą? Kur yra jo iniciatyva politiniam pilietinio karo Sirijoje sprendimui?

Šiais ir kitais klausimais jis negali tikėtis būti paliktas ramybėje per savo antrąją kadenciją“, – rašė Berlyno kairiųjų, buvusių komunistų, laikraštis.

Visai ne komunistinis Bratislavos dienraštis „Pravda“ rašė, kad „ir per savo antrąją kadenciją B. Obama liks daugiau į vidaus politiką atsikreipęs prezidentas. Nes Jungtinėse Amerikos Valstijose jo laukia gerokai didesni iššūkiai negu užsienyje. Europai tai reiškia, kad jis jos problemomis rūpinsis tik tada, kai tai bus absoliučiai neišvengiama.

Tai jau pasitvirtino Libijos atveju. O Europai dabar pats netinkamiausias laikas: dauguma Europos šalių sumažino savo gynybos biudžetus dėl finansų krizės. Jeigu vėl prasidėtų neramumai Balkanuose ar Šiaurės Afrikoje, Europa turėtų gerokai mažiau priemonių ir drauge sulauktų mažiau paramos iš Vašingtono“, – rašė Slovakijos sostinės dienraštis.

Beirute ir Londone leidžiamas arabų dienraštis „Al Hayat“ lyg ir neprieštarautų, jeigu B. Obama per savo antrąją kadenciją „apginkluotų Sirijos opoziciją, kad ši nuverstų režimą Damaske, arba ir sustabdytų žydų nausėdijų kūrimąsi Jeruzalėje“.

B. Obamos perrinkimą aiškiai sveikina Kabulo dienraštis „Visa“, o ir Ciuricho „Tages-Anzeiger“ nuomone, globalių persitvarkymų akivaizdoje, „B. Obama, jau pradėjęs į Aziją orientuotą užsienio politiką, yra geresnis prezidentas“ tam, kad susidorotų su „sunkiu, pasaulio visuomenėje daug įtampos sukelsiančiu jėgų subalansavimo uždaviniu“.  

Apžvalga skambėjo per LRT radiją.

Artimiausiomis dienomis lietus iš Lietuvos trumpam pasitrauks, o negausių kritulių gali sulaukti tik vakariniai šalies rajonai. Atidesni turėtų būti vairuotojai – naktį atšalus, gali susidaryti plikledis.

Šeštadienį dieną, anot sinoptikės Juditos Liukaitytės, nors debesų ir bus gausu, palyti turėtų tik vakariniuose rajonuose. Tačiau ten pradės stiprėti pietvakarių vėjas, jis taps gūsingas. Temperatūra bus artima 3–8 laipsniams.

Sekmadienis žada būti dar gražesnis. Naktį kritulių iš viso nenumatoma, dieną tik kai kur ir negausiai palis. „Vėjas po truputį rims. Naktį jis dar bus gūsingesnis, dieną bus mažiau vėjuota“, – prognozuoja J. Liukaitytė.

Nakties temperatūra jau bus neigiama visuose rajonuose – apie 0–5 laipsnius šalčio, tik pajūryje bus apie 7 laipsnius šilumos. Dieną oras šils iki 4–9 laipsnius.

Ne itin malonūs orai numatomi pirmadienį – bus vėjuota ir lietinga.

„Naktis bus lietinga, dieną taip pat daugelyje rajonų trumpai palis, tačiau su lietumi taip pat atkeliaus gūsingi vėjai. Jų gūsiai sieks vietomis 15–18 metrų per sekundę“, – teigė sinoptikė.

 Naktį temperatūra jus bus teigiama ir sieks 1–6 laipsnius šilumos. Diena taip pat bus laipsniu šiltesnė – apie 5–10 laipsnių.

„Naktį iš pirmadienio į antradienį dar yra tikimybė vietomis sulaukti lietaus, o antradienio dieną, trečiadienį kritulių jau nenumatoma. Pūs vidutinio stiprumo pietų, pietvakarių vėjas“, – kalbėjo J. Liukaitytė.

Naktį iš pirmadienio į antradienį temperatūra dar bus teigiama, dieną termometro stulpelis rodys 4–9 laipsnius. Naktį iš antradienio į trečiadienį orai vėl po truputėlį pradės vėsti – naktį temperatūra svyruos apie nulį, dieną bus 3–8 laipsniai šilumos.

Klaipėdiečiai išlydėjo burlaivį „Meridianas“. Tikimasi, kad suremontuotas burlaivis į savo vietą Danės upėje sugrįš maždaug po pusmečio.

Apie pusę dešimtos pradėta kelti tiltus per Danės upę, kad pro juos „Meridiano“ link galėtų įplaukti du vilkikai, kurie ir ištempė burlaivį į įmonės „Klaipėdos laivų remontas“ doką. „Meridianas“ nuo krantinės pajudėjo apie pusę vienuoliktos.

Vos prieš tris savaites prie „Meridiano“ šturvalo stoję naujieji savininkai – klaipėdiečiai verslininkas Aidas Kaveckis ir jūrų krovinių kompanijos „Bega“ generalinis direktorius Aloyzas Kuzmarskis – sako, kad burlaivį remontuos iš asmeninių lėšų.

Tikimasi, kad jis į Danės upę grįš ir miestą papuoš jau po pusmečio.

„Meridianas“ pastatytas prieš daugiau nei 60 metų Suomijoje. Dabar jo būklė labai bloga – po iš išorės gana neblogai atrodančiu korpusu beveik viskas supuvę, į vidų sunkiasi vanduo. 

Ekspertai teigia, kad per žiemą ant vandens burlaivis nebeišlaikytų.

Asta Kažukauskienė, LRT radijas 

Pirmasis dvi savaites vyksiančių įtemptų derybų dėl Europos Sąjungos (ES) biudžeto pirmasis etapas žlugo penktadienį, kai taupyti linkusios šalys atsisakė padengti 2012 metų fiskalinę spragą lėšomis, kurias planuojama skirti labiausiai pagalbos reikalaujančioms Bendrijos narėms.

Per penktadienį vykusias derybas tikėtasi patvirtinti biudžetą 2013 metams, tačiau jos įstrigo iš pat pradžių, diskutuojant dėl 8,9 mlrd. eurų (30,7 mlrd. litų) šių metų išlaidų perviršio, kaip rodo Europos Komisijos pateikti duomenys.

Didžiulį ES biudžetą turi patvirtinti visos 27 Bendrijos šalys ir Europos Parlamentas, tačiau europarlamentaras Alainas Lamassoure'as, vadovaujantis Biudžeto komitetui, pranešė: "(Ministrų) taryba nesugebėjo susitarti, todėl derybos buvo sustabdytos."

Nesėkmė derybose dėl ateinančių metų biudžeto, kurias lyderiai dar turės galimybę pratęsti antradienį, yra blogas ženklas prieš lapkričio 22-23 dienomis vyksiantį ES viršūnių susitikimą, kuriame vyks diskusijos dėl ilgalaikio finansavimo 2014-2020 metais planų, provokuojančių dar audringesnius ginčus.

"Jeigu šios derybos mums būtų sėkmingos dabar, mes sukurtume geresnę atmosferą suartėjimui ir susitarimui per derybas (viršūnių susitikime)", - sakė Kipro ministro ES reikalams pavaduotojas Andrėjas Mavrojanis (Andreas Mavroyannis), kuris pirmininkavo penktadienio sesijai.

Tačiau netgi dar prieš pradedant svarstyti išlaidas 2013 metais, vyriausybės atsisakė skirti lėšų, kad būtų padengtas šių metų pereikvojimas, dėl kurio kyla pavojus įvairioms socialinėms programoms, tarp jų ir studentų mainų programai "Erasmus".

Derybos taip pat vyko dėl 670 mln. eurų, planuojamų skirti nukentėjusiems nuo žemės drebėjimo Italijoje. Pareigūnai ir ES vyriausybės pažadėjo užtikrinti, kad Italija gaus šias lėšas.

Per derybas aštuonios šalys (Austrija, Didžioji Britanija, Danija, Vokietija, Prancūzija, Suomija, Nyderlandai ir Švedija) pareikalavo, kad ES aukščiausioji vykdomosios valdžios institucija panaudotų 15 mlrd. eurų dar nepanaudotų lėšų susidariusiai spragai panaikinti.

Tačiau Europos Komisija atsakė, jog tos lėšos jau išleistos.

A.Mavrojanis nurodė, kad pastangos atnaujinti derybas bus tęsiamos iki galutinio termino antradienį.

Romoje šiomis dienomis vyko Interpolo generalinė asamblėja, kurioje dalyvavo šiai organizacijai priklausančių 190 pasaulio šalių policijos atstovai. Suvažiavime buvo atstovaujama ir Vatikano žandarmerijai, kuri Interpolui priklauso nuo 2008 m. Penktadienį asamblėjos dalyviai Vatikane susitiko su popiežiumi Benediktu XVI.

Šiomis studijų ir diskusijų dienomis, - kreipėsi Popiežius į audiencijos dalyvius, - jūs sutelkėte dėmesį į tarptautinio bendradarbiavimo plėtojimą kovoje su nusikalstamumu. Iš tiesų stiprinti bendradarbiavimą ir dalintis patirtimi labai svarbu ypač dabartiniu metu kai globaliniu mastu konstatuojame smurto židinių daugėjimą, kurstomą transnacionalinių reiškinių, stabdančių žmonijos pažangą. Dabartiniais laikais žmonija kenčia nuo daugybės teisės pažeidimų, kurie daugeliu atvejų virsta smurto veiksmais. Šiandien smurtas įgauna ir naujas formas, - sakė Popiežius ir paminėjo dvi, pavojingiausias ir keliančias didžiausią susirūpinimą – terorizmą ir organizuotą nusikalstamumą.

Šiandienis susitikimas su jumis, tarptautinės policijos darbuotojais, - sakė Benediktas XVI, - man suteikia progą dar kartą pabrėžti, kad smurtas ir visos jo teroristinės bei kriminalinės formos, niekada negali būti pateisinamas, nes jis grubiai kėsinasi į žmogaus asmens orumą ir įžeidžia visą žmoniją. Su smurtu visuomet reikia kovoti gerbiant moralės ir teisės normas, gerbiant žmogaus teises ir teisinės valstybės principus. Tačiau kova su nusikalstamumus negi ribotis tik policijos veikla. Svarbu, kad prieš nusikalstamumą nukreiptus represinius veiksmus, visuomet lydėtų drąsi ir blaivi nusikaltimų priežasčių analizė. Reikia ypatingą dėmesį skirti socialinės atskirties situacijoms ir kitoms visuomenės gyvenimo problemoms, kurios kursto neapykantą ir smurtą. Reikia politinėmis ir pedagoginėmis priemonėmis neleisti nusikalstamumui atsirasti ir plėtotis. Smurto ir nusikalstamumo problemos sprendime turi dalyvauti ne tik tam skirtos institucijos, bet visa visuomenė: šeima, mokykla, taip pat religinės bendruomenės, visuomenės informavimo priemonės ir visi piliečiai. Kiekvienam žmogui tenka dalis atsakomybės už teisingą ir taikią ateitį.

Baigdamas kalbą Popiežius taip pat padėkojo Interpolui už bendradarbiavimą su Vatikano žandarmerija, ypač jo tarptautinių apaštališkųjų kelionių metų, ir galiausiai visiems audiencijos dalyviams palinkėjo, kad visagalis gailestingas Dievas laimintų jų sunkų ir atsakingą darbą.

Į Didįjį Bažnyčios Sinodą Romoje prieš penkis dešimtmečius suvažiavo keli tūkstančiai viso pasaulio vyskupų. Vienas iš jų, būsimasis popiežius Jonas Paulius I ir Venecijos patriarchas Albino Luciani, Vatikano II Susirinkimo pradžioje buvo mažos šiaurės Italijos vyskupijos Vittorio Veneto vyskupas. Viename laiške savo ganomiesiems 1962 metų balandžio mėnesį Luciani aiškino būsimo Ekumeninio Bažnyčios Susirinkimo reikšmę, palygindamas jį su futbolo žaidynėmis.

„Žaidėjų daugiau kaip du tūkstančiai; teisėjas tam tikru būdu yra Popiežius; stadionas – visas mūsų pasaulis; tarp žiūrovų, sekančių žaidynių eigą per radiją ir televiziją, esame visi mes“. Toks Vatikano II Susirinkimo palyginimas buvo prisimintas Vatikane ketvirtadienį surengtoje konferencijoje „Ostensus magis quam datus“ (lotyniškai: parodytas labiau, nei duotas) Dievo tarno Jono Pauliaus I šimtųjų gimimo metų proga.

Suvažiavimą surengė du katalikiški laikraščiai, Vatikano dienraštis „L’Osservatore Romano“ ir populiarus italų žurnalas „Il Messaggero di sant’Antonio“, su kuriuo būsimasis popiežius bendradarbiavo keturis metus nuo 1971. Žurnalas spausdino Luciani rašytus „laiškus“ praeities asmenybėms – Jėzui, Hipokratui, šv. Bernardui Klerviečiui, Johanui Volfgangui Gėtei, Čarlzui Dikensui, Markui Tvenui, Teresei iš Lizjė, kaip ir visų literatūros žanrų personažams, kaip Čičikovui, Sevilijos kirpėjui Figarui, Penelopei parašė net tris laiškus, Pinokiui, arba visai išsigalvotoms asmenybėms (pav. Nežinomam pilies dailininkui). Iš šių „laiškų“ sudarytas atskiras veikalas „Įžymieji“ buvo išleistas porą metų prieš kardinolo Luciani išrinkimą popiežiumi ir jo mirtį 1978 metais. Šis veikalas yra vienintelė kardinolo Albino Luciani – popiežiaus Jono Pauliaus I knyga. Naujas jos leidimas pasirodė šiomis dienomis autoriaus gimimo šimtmečio proga.

Tačiau kas buvo Luciani kaip asmuo, kuris per trisdešimt tris popiežiavimo dienas buvo „parodytas“, tačiau kuriam nebuvo lemta atsiskleisti, atsakymų buvo ieškota Vatikane vykusioje konferencijoje.

Albino Luciani įstojo į mažąją seminariją būdamas vienuolikos metų ir buvo įšventintas kunigu 23 metų. Seminarijoje išmoko griežtos gyvenimo disciplinos ir Bažnyčios pastoracinio funkcionavimo koncepcijos, grįstos trimis sąlygomis: atsiskyrimo nuo pasaulio, klusnumo vyresniesiems, visiškos ištikimybės institucijai, kurios jam iki pat popiežystės buvo viso gyvenimo kelrodis žiburys. Tačiau prie viso to prisidėjo dar vienas labai asmeniškas Luciani pomėgis – literatūra.

Luciani kunigas, dėstytojas ir ganytojas, norėdamas vaizdžiau pristatyti įvairias situacijas ir sąvokas savo pamokas, homilijas ir net visą pastoracinę veiklą praturtino gausiomis nuorodomis ir citatomis iš pamėgtų autorių, net roko muzikos ir komiksų kūrėjų, kūrinių.

Tačiau Jonas Paulius I, dažnai vadinamas besišypsančiu popiežiumi, buvo iki galo nuolankus. Kartą jis rašė: „kad ir kokia didelė buvo skaitymo, smalsumo, noro suprasti aistra, tačiau niekuomet nebuvau „avangardo“ kunigas, arba „fronto linijose“; manyje vyravo paklusnumo, disciplinos ir pagarbos jausmas Popiežiaus ir vyskupų magisteriumui“.

Tačiau Albino Luciano nebuvo vien tik Alpių kalnų, arba, kaimo kunigas. Labai anksti pradėjęs bendradarbiauti spaudoje, Luciani dar prieš Susirinkimą samprotavo apie tai, kaip įvilkti „spausdintą“ Dievo Žodį, t.y. kaip žiniasklaidą panaudoti kaip evangelizavimo priemonę. Vėliau matėsi, kad prieš televizijos kameras Papa Luciani jaučiasi visiškai savas. Trumpas pontifikatas, Popiežiaus gebėjimas sakyti kalbas be teksto, galėjo nulemti naują radikalų ir nepakeičiamą popiežių komunikavimo stilių.

Jonas Paulius I neabejotinai buvo Dvidešimtojo amžiaus asmenybė. Jis puikiai suprato, kad medijų sistemos dabartiniais laikais užims centrinį vaidmenį ir kaip svarbu, kad pasauliečiai ir dvasininkai jomis naudotųsi apaštalavimo darbe.

Konferencijoje pranešimus skaitė keturi knygų apie Dievo tarną Albino Luciani autoriai ir minėtųjų dviejų katalikiškų laikraščių vyriausieji redaktoriai, kurių mintis susumavo Venecijos patriarchas Francesco Moraglia. Apie konferencijos eigą išsamiai pranešė Vatikano dienraštis.

Kaip Dievas siuntė Jėzų, taip ir Jėzus siunčia mus, kaip savo mokinius. Mūsų misijos erdvė nesiriboja mūsų bažnyčių vidumi, o turi būti veikli aikštėse ir gatvėse, kur žmonės susitinka ir gyvena, kur dirba, kenčia ir džiaugiasi. Nesitenkinkime laukimu, kol jie ateis. Reikia mums patiems pakilti ir eiti į žmones, kad skelbtume jiems Evangeliją vaizdžiai ir sumaniai, nors taip daryti ir būtų sunku.

Krikščionis negali duoti kitiems, ko pats neturi. Jis gali duoti tik Jėzų, tačiau tik jei jau pats susitiko su juo ir leidosi būti persmelktas jo meilės. Šis glaudus meilės susitikimas su Jėzumi verčia tikintį skelbti, savo žodžiais, veiksmais ir gyvenimu liudyti apie Dievo grožį ir gerumą.

Tad evangelizavimas krikščioniui nėra apsisprendimo klausimas, o bendras visų reikalas; tiesiog neįmanoma būti krikščioniu ir neevangelizuoti, nes kas sutiko ir patyrė prisikėlusį Viešpatį, nebegali laikyti jo vien sau, o jaučia reikalą, yra spaudžiamas būtinumo apie jį skelbti kitiems.

Šiais žodžiais kardinolas Fernando Filoni, Tautų evangelizavimo kongregacijos prefektas, trečiadienį kreipėsi į Nigerijos katalikų bendruomenę pietinės Imo valstijos sostinėje Owerri. Kardinolas sakė kalbą simpoziume, kuris užbaigė regiono evangelizavimo pirmojo šimtmečio jubiliejų.

Evangelizuoti, - pažymėjo kardinolas, - t.y. su kitais dalytis Evangelijos džiaugsmu, kad Jėzus prisikėlė, nugalėjo mirtį ir yra Dievo Tėvo dešinėje, yra meilės aktas. Jei į jį atsiliepsime aistringai, tuomet mūsų vykdomas evangelizavimas bus kūrybingas ir entuziastingas, iki galo pasiaukojantis ir dosnus.

JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) direktorius Davidas Petraeusas penktadienį atsistatydino iš savo posto, nurodydamas, kad užmezgė nesantuokinį romaną, ir prisipažindamas elgęsis "itin neprotingai".

Laiške CŽV darbuotojams 60 metų D.Petraeusas sakė ketvirtadienį susitikęs su prezidentu Baracku Obama Baltuosiuose rūmuose ir paprašęs "leisti dėl asmeninių priežasčių atsistatydinti iš posto".

"Gyvenęs santuokoje 37 metus, pasielgiau itin neprotingai, įsitraukdamas į nesantuokinius ryšius, - rašė jis. - Toks elgesys nepriimtinas nei vyrui, nei organizacijos, tokios kaip mūsiškė, vadovui."

B.Obama, kuris antradienį buvo perrinktas antrai kadencijai, savo pranešime nurodė priėmęs D.Petraeuso atsistatydinimą, girdamas jį už darbą CŽV ir ankstesnį vadovavimą JAV pajėgoms Irake bei Afganistane.

Vienas su šiuo incidentu susipažinęs asmuo sakė, kad buvęs CŽV direktorius užmezgė romaną su Paula Broadwell (Pola Brodvel), kuris yra parašiusi jo biografiją "Va bank" (All In)

Mėginimai susisiektu su P.Broadwell buvo nesėkmingi - niekas neatsiliepė netgi prie jos namų durų Šiaurės Karolinos miesto Šarlotės prabangiame rajone Dilvorte.

Penktadienio vakarą dar daug neaiškumų liko dėl šių netikėtų ir dramatiškų įvykių - pavyzdžiui, kiek laiko truko šis romanas ir kas paskatino D.Petraeusą atsistatydinti dabar, praėjus kelioms dienoms po prezidento rinkimų.

Popiežius Benediktas XVI turės oficialią paskyrą socialiniame tinkle "Twitter" ir jau nuo šių metų pabaigos reguliariai siųs žinutes savo sekėjams visame pasaulyje, Vatikano atstovas Federico Lombardi pranešė penktadienį.

Šis jėzuitų kunigas nurodė, kad pontifiko "Twitter" paskyros pavadinimas bus oficialiai paskelbtas vėliau, nors viena iš galimų (@BenedictusPPXVI), užregistruota šiais metais, jau turi apie 2 900 sekėjų, tik kol kas neskelbė jokių pranešimų.

"Twitter" tinkle jau buvo atsiradusios kelios suklastotos paskyros popiežiaus vardu; kai kuriose iš jų šaipytasi iš 85 metų vokiečio Katalikų Bažnyčios vadovo.

Vatikano pareigūnai sakė, kad oficialiojoje paskyroje bus skelbiami esminiai Šventojo Tėvo pranešimai, nuorodos į jo kalbas, taip pat raginimai solidarizuotis su šalimis, patyrusiomis nelaimių.

Iki 140 spaudos ženklų ilgio žinutės rašys ne pats pontifikas, o Vatikano pareigūnai, kurių tekstai bus pateikiami tvirtinti Šventajam Tėvui.

Vatikano reikalus nušviečianti naujienų agentūra "I.Media", nurodė, kad popiežiaus "Twitter" paskyra jau sukurta, tačiau šios žinios paviešinimą atidėjo Valstybės Sekretoriatas  - Šventojo Sosto vyriausybė - dėl "Vatileaks" skandalo.

Vatikanas kelis mėnesius nagrinėjo bylą dėl konfidencialių Vatikano dokumentų nutekinimo, kurį įvykdė buvęs popiežiaus liokajus Paolo Gabriele (Paolas Gabrielė), kuriam nuosprendis buvo paskelbtas praėjusį mėnesį. Šiuo metu taip pat teisiamas vienas Vatikano kompiuterių technikas, kaltinamas padėjęs vykdyti šį nusikaltimą ir skatinęs jį.

Popiežius savo pirmąją ir kol kas vienintelę žinutę Vatikano oficialioje paskyroje paskelbė pernai birželį, pranešdamas apie atidaromą naują Šventojo Sosto informacijos portalą news.va.

"Mieli draugai, ką tik atidariau www.news.va. Tebus pašlovintas mūsų Viešpats Jėzus Kristus! Su mano maldomis ir palaiminimu, Benediktas XVI", - sakoma tame pranešime.

Keli kardinolai ir vyskupai reguliariai skelbia žinutes šiame tinkle.

Autorius yra Verslo žinių apžvalgininkas.

So­cial­de­mok­ra­tų ly­de­ris ir bū­si­mas mi­nist­ras pir­mi­nin­kas Al­gir­das But­ke­vi­čius pa­ga­liau be dvi­pras­my­bių at­sklei­dė, ką reiš­kia jo par­ti­jos rin­ki­mų kam­pa­ni­jos me­tu nau­do­ta re­to­ri­kos for­mu­lė „Mes ne­sa­me prieš bran­duo­li­nę ener­gi­ją, mes pa­si­sa­ko­me prieš Vi­sa­gi­no AE pro­jek­tą“. Vie­na ver­tus, in­ter­ne­to por­ta­lo „15min.lt” tie­sio­gi­nė­je kon­fe­ren­ci­jo­je p. But­ke­vi­čius nu­ro­dė, kad Vi­sa­gi­no ato­mi­nės elek­tri­nės pro­jek­tas ne­bus įgy­ven­di­na­mas. Bū­si­mas prem­je­ras dė­jo­si ne­su­pran­tąs, ko­dėl ži­niask­lai­da jo pa­reiš­ki­muo­se įžvel­gia dvi­pras­my­bių ir pats sau at­sa­kė, jog grei­čiau­siai jam rei­kia iš­mok­ti kal­bė­ti trum­pais sa­ki­niais.

Gal­būt. Ta­čiau var­gu ar kal­bė­ji­mo ma­nie­ra ga­lė­tų pa­keis­ti kal­bė­ji­mo es­mę. Mat so­cial­de­mok­ra­tų ly­de­ris sa­kė, esą po ku­rio lai­ko JAV bus li­cen­ci­juo­ti pir­mie­ji va­di­na­mie­ji „ma­ži bran­duo­li­niai re­ak­to­riai“, ta­da, su­prask, Lie­tu­va ga­lė­sian­ti su­grįž­ti prie bran­duo­li­nės ener­ge­ti­kos klau­si­mo. Iš tik­rų­jų pa­sau­lio in­ži­ne­ri­nės ir ener­ge­ti­kos kom­pa­ni­jos vys­to ma­žų­jų bran­duo­li­nių re­ak­to­rių tech­no­lo­gi­jas, ta­čiau tai tė­ra ieš­ko­ji­mai. Pa­na­šūs į tuos, ku­rie vyk­do­mi jau ke­le­tą de­šimt­me­čių ža­dant su­kur­ti ko­mer­ciš­kai pa­trauk­lius van­de­ni­liu va­ro­mus va­rik­lius, tal­pius ku­ro ele­men­tus (angl. fu­el cells), kon­ku­ren­cin­gus elek­tro­mo­bi­lius, po­tvy­nių bei ato­slū­gių, ban­gų ener­gi­jos gau­dy­mo įren­gi­nius.

 Jei­gu tai, p. But­ke­vi­čiaus nuo­mo­ne, rim­ta al­ter­na­ty­va Lie­tu­vos ir ja­po­nų „Hi­ta­chi“ pra­dė­tam Vi­sa­gi­no AE pro­jek­tui, ku­rio pa­grin­das 10–13 mlrd. li­tų už­sie­nio in­ves­ti­ci­jų į ša­lies eko­no­mi­ką (pri­de­dant maž­daug 7 mlrd. lie­tu­viš­kų li­tų), bū­si­mam prem­je­rui gre­sia rim­tai ap­si­juok­ti. Pri­dė­jus dar vie­ną jo idė­ją šia­me kon­teks­te: p. But­ke­vi­čiaus ma­ny­mu, to­kia „ma­žo­ji bran­duo­li­nė jė­gai­nė“ ga­lė­tų bū­ti įkur­din­ta Elek­trė­nuo­se. Ki­taip ta­riant, pu­siau­ke­lė­je tarp Vil­niaus ir Kau­no. So­cial­de­mok­ra­tų ly­de­ris ga­lė­tų ne­lauk­ti ne­apib­rėž­tos at­ei­ties, ku­ri mū­sų, jo žo­džiais ta­riant, bus „po ku­rio lai­ko“ – iš kar­to skelb­tų dar vie­ną re­fe­ren­du­mą, pa­si­tik­rin­tų ir dau­giau ne­pliurp­tų nie­kų.

 Be­je, kom­pak­tiš­ko bran­duo­li­nio re­ak­to­riaus, tel­pan­čio ant ba­lis­ti­nių ra­ke­tų vil­ki­ko va­žiuok­lės, tech­no­lo­gi­ją so­viet­me­čiu kū­rė ir Bal­ta­ru­si­ja. Šia te­ma ne­reik­tų net ame­ri­ko­nų li­cen­ci­ja­vi­mo pro­ce­so pa­bai­gos – pliurpt į glė­bį Alek­san­drui Lu­ka­šen­kai, ir nau­ja stra­te­giš­kai bran­duo­li­nė part­ne­rys­tė! Be­veik ne­iš­ski­ria­ma.

 Pri­me­nu bal­ta­ru­siš­ką re­ak­to­rių ne šiaip sau. Šią tech­no­lo­gi­ją man, ener­ge­ti­kos te­mo­mis daž­nai ra­šan­čiam žur­na­lis­tui, kaip la­bai per­spek­ty­vią pri­sta­ti­nė­jo vie­nas bal­ta­ru­sių val­džios pa­rei­gū­nas. Be jo­kio hu­mo­ro tvir­tin­da­mas, esą tai ga­lė­tų bū­ti la­bai svar­bi dvi­ša­lio Lie­tu­vos ir Bal­ta­ru­si­jos ben­dra­dar­bia­vi­mo sri­tis. Tai įvy­ko per­nai me­tų pra­džio­je. Tuo pat me­tu, ka­da ame­ri­ko­niš­kų „ma­žų­jų re­ak­to­rių“ tech­no­lo­gi­ją Drus­ki­nin­kuo­se spe­cia­liai or­ga­ni­zuo­to­je kon­fe­ren­ci­jo­je pri­sta­tė dar a. a. Bro­nis­lo­vo Lu­bio va­do­vau­ja­mi pra­mo­ni­nin­kai, teig­da­mi, kad ji – re­a­li al­ter­na­ty­va Vi­sa­gi­no pro­jek­tui. Po­nas Lu­bys, kaip pri­si­me­na­me, vi­sais lai­kais ak­ty­viai reiš­kė­si ener­ge­ti­kos stra­te­gi­jos klau­si­mais. Pro­ble­ma, kad nie­ko la­bai po­zi­ty­vaus dėl na­cio­na­li­nio ener­ge­ti­kos in­te­re­so taip ir nė­ra nu­vei­kęs. O pri­si­mi­nus vi­siš­kai ne­igia­mą jo įta­ką pro­jek­tui „Po­wer Brid­ge“ (pa­me­na­te, dar prieš pen­kio­li­ka me­tų bu­vo pla­nuo­ta ties­ti elek­tros jung­tį tarp Lie­tu­vos ir Len­ki­jos!), ga­li­ma sa­ky­ti, kad ša­lies ener­ge­ti­kos stra­te­gi­ją da­bar jau ana­pi­lin iš­ėjęs „Ache­mos“ pre­zi­den­tas bu­vo įpra­tęs tam­py­ti įta­kos vir­ve­lė­mis taip, kaip rei­ka­la­vo jo ver­slo in­te­re­sai. Ta­čiau Lie­tu­vai iš to sum­ma sum­ma­rum– lyg iš mėš­lo mil­tų.

 Jei­gu ką, tai ir no­riu pa­sa­ky­ti: pra­ėju­sių me­tų pra­džio­je Lie­tu­vą už­plū­du­sios įvai­rių „nau­jų“ ža­lių­jų, bran­duo­li­nių tech­no­lo­gi­jų pro­pa­gan­dos tiks­las: jauk­ti lie­tu­vių są­mo­nę ir žūt­būt at­si­sa­ky­ti VAE. Jei­gu p. But­ke­vi­čius to dar ne­su­pran­ta – jo bė­da. Ki­tu at­ve­ju bent ne­at­ro­dy­tų vis juo­kin­ges­nis.

 Nes čia – „Net ne­abe­jo­ju, kad Lie­tu­vai nau­ja ato­mi­nė elek­tri­nė rei­ka­lin­ga – taip už­tik­rin­tu­me ener­ge­ti­nę ne­pri­klau­so­my­bę; ži­no­ma, bū­tų ga­li­ma iš­si­vers­ti ir nau­do­jant ki­tus ener­gi­jos šal­ti­nius, bet ta­da už ener­gi­ją mo­kė­tu­me dau­giau, o Lie­tu­va tap­tų ne­kon­ku­ren­cin­ga“ – su­pran­ta­ma, taip pat p. But­ke­vi­čiaus sen­ten­ci­ja. Tie­sa, yra iš­ly­ga – tre­jų me­tų se­nu­mo. Ta­čiau ar tre­ji me­tai jau yra sa­vai­me su­pran­ta­mas lai­ko­tar­pis, per ku­rį sa­ve ger­bian­tys po­li­ti­kai iš es­mės pa­kei­čia nuo­mo­nę?

 Tu­riu vie­ną ver­si­ją: gal 2009 me­tais tuo­met dar švie­žias LSDP ly­de­ris ne­bu­vo ap­spis­tas gau­sių ža­lio­sios ener­gi­jos lo­bis­tų, ku­rie sap­na­vo ir re­gė­jo pa­sa­kiš­ką sau­lės ba­te­ri­jo­mis, vė­jo ir bio­ku­ro jė­gai­nė­se ga­mi­na­mos elek­tros ener­gi­jos pel­ną vi­sų mo­kes­čių mo­kė­to­jų są­skai­ta. To­dėl ta­da dar kuk­laus po­li­ti­ko diag­no­zė ir įžval­ga bu­vo daug ar­čiau tik­ro­vės ir re­a­laus gy­ve­ni­mo. Už­tat pa­klau­sy­ki­te, ką jis kal­ba šiais lai­kais...

 Įta­riu, nie­ko ne­be­ga­li­me pa­keis­ti iš es­mės. Ne­bent už­fik­suo­ti, pri­si­min­ti ir at­ėjus lai­kui pri­min­ti da­bar­ti­nę so­cial­de­mok­ra­tų ener­ge­ti­kos stra­te­gi­ją su bū­si­mo­mis elek­tros kai­no­mis. Tuo ir už­si­im­sim.

Rusijos ortodoksų patriarchas Kirilas šeštadienį, antrąją istorinio vizito Šventojoje Žemėje dieną, įžengė į Kristaus Gimimo bažnyčią Betliejuje, pranešė naujienų agentūros AFP korespondentas.

Po apsilankymo Betliejaus bažnyčioje, pastatytoje virš buvusio tvartelio, kuriame, kaip tiki krikščionys, gimė Jėzus Kristus, patriarchas Kirilas susitiks su palestiniečių prezidentu Mahmudu Abbasu (Mahmudu Abasu) jo biure šiame Vakarų Kranto mieste.

Apie 150 mln. tikinčiųjų turinčios Rusijos Ortodoksų Bažnyčios vadovas penktadienį atvyko į Jeruzalę, pradėdamas savo pirmąjį vizitą Šventojoje Žemėje nuo jo išrinkimo šios bendruomenės vadovu, ir meldėsi Kristaus Kapo bažnyčioje.

Per šešių dienų kelionę Kirilas taip pat susitiks su Izraelio prezidentu Shimonu Peresu (Šimonu Peresu) ir Jordanijos karaliumi Abdullah II (Abdula II), stiprindamas savo autoritetą pasaulinėje arenoje.

Izraelio URM pareiškė, kad patriarcho Kirilo kelionė yra "svarbiausias (religinis) vizitas (Izraelyje) nuo popiežiaus Benedikto XVI" viešnagės 2009 metais.

65 metų patriarchas taip pat aplankys krikščionių šventąsias vietas šiaurės Izraelyje ir Jordanijoje.

Dešinysis Nemuno intakas Leitė vėl išsiliejo iš krantų ir apsunkino susisiekimą su Šilutės rajone esančiu paleitės kaimu, šeštadienį rašo lrytas.lt.

Spalio pradžioje keturias paras ši upė buvo pakilusi ir viršijusi stichinį lygį, nes kritulių kiekis pamario krašte buvo itin gausus. Dabar vėl pasikartojo gausių liūčių periodas, todėl upė skandina paupių slėnius.

Apsemtų teritorijų, esančių žemiau jūros lygio, pamario krašte kasdien daugėja dėl dažno smarkaus lietaus. Be to, spalio mėnesio krituliai beveik dvigubai viršijo daugiametį vidutinį klimatinį standartą. Lapkričio mėnesio pirmąjį dešimtadienį šis rodiklis viršytas kone trigubai.

Marko Tveno knygoje yra pasakojama, kaip princas Edvardas 1547-aisiais susipažįsta su labai panašiu į jį elgeta Tomu ir apsikeičia su juo drabužiais. Tomas apsigyvena Anglijos karaliaus Henrio VII rūmuose, o Edvardas tampa benamiu. Šių jaunuolių persirengimas ir apsikeitimas vietomis nėra tik išorinis dalykas, bet tai daro tiesioginę įtaką jų mąstymui, emocijoms ir gyvenimo būdui. Kas ragauja išmėginimus pakeliančio žmogaus duonos, tas yra mokomas nuolankumo dorybės, idant nuo jį užgriuvusių bėdų vidinį žvilgsnį kreiptų į Tą, kuris, būdamas turtingas, dėl mūsų tapo vargdieniu, kad mes per Jo neturtą taptumėte turtingi (plg. 2 Kor 8, 9).

Evangelijoje našlės aukojamų dviejų pinigėlių moralinė vertė simbolizuoja būsimosios Jėzaus aukos neaprėpiamą ant kryžiaus mastą. Tos dvi mažytės monetos – tarsi dvi išganymo plane dalyvaujančios figūros: Dievo Sūnus, atiduodantis už mus save, ir tikintysis, kuris besąlygiškai priima Jį. Du pinigėliai sudaro vieną skatiką, už kurį anuomet buvo galima nupirkti tik 100 gramų duonos. Našlės metamo skatiko maža valiutinė vertybė nė kiek nemažina jo neišmatuojamos dvasinės vertės. Skatikas – tai du viename: per malonę aš esu Jėzuje ir Jis – manyje. Kaip skatikas metamas į aukų skrynią, taip aš krentu į Dievo Avinėlio glėbį, ir mus abu Šventosios Dvasios vėjas gena tarnystės žmonėms keliais.

Didis šios bevardės našlės dosnumas liudija, jog įmanoma įvykdyti svarbiausią Dievo meilės įsakymą, kai žmogaus širdis leidžiasi pripildoma Jo meilės. Bet jei žmogus keliaklupsčiauja prieš save ir kūrinius, kaip prieš stabus, ignoruoja Dekalogo viršūnės įsakymo vykdymo pirmenybę, tada, užuot tapęs nuo amžių Viešpaties numatyto dieviškos meilės pilnuma spinduliuojančiu atvaizdu, deja, tampa neišsipildančių iliuzijų vaikymosi apgailėtina karikatūra.

Toji išskirtinai dosnios širdies beturtė našlė, vienu rankos judesiu atiduodama visus savo išteklius, kita ranka tarytum atidengė savo tikėjimo bei meilės dorybių uždangą. Žmogaus Sūnus, tai matydamas ir viską apie kiekvieną žmogų iš anksto žinodamas, ištarė tokius žodžius, kurie įrodė, kad jos auka visada bus įkvepiančiu pavyzdžiu tiems, kurie viską darydami didesnei Dievo garbei ir artimo labui dar labiau praturtina save.

Žodžiai moko, pavyzdžiai patraukia. Tenesio gyventojas (Jungtinėse Valstijose) Smitas kiekvieną darbo dienos rytą skubėdavo į vieną Viktorijos laikų pastatą, kuriame buvo įsikūrusi neįgalių žmonių asociacija. Jis ten dirbo su vaikais, kurie dėl protinių sutrikimų negalėjo lankyti normalios mokyklos. Vienintelis jo atlyginimas buvo vaikų tėvų žodžiai: „ačiū“ ar „telaimina jus Dievas“. Smitas vaikams davė daug, bet dar daugiau gaudavo atgal. O ponia Smit plušėjo Komercijos paslaugų biure. Ji be atlygio padėdavo tvarkyti korespondenciją ir atlikdavo kitus smulkius, bet labai reikalingus darbus. Ji atiduodavo visas jėgas ir daug gaudavo atgal – jos širdis pulsavo džiaugsmu. Vaikai nuėjo tėvų pėdomis. Jų sūnus buvo buhalteris. Jis kiekvieną šeštadienio rytą pagyvenusių žmonių centre konsultuodavo lankytojus. Nemokamai! Jo žmona dirbo savanore pradinėje mokykloje. O mažasis jos sūnus globojo šuniuką šunų prieglaudoje. Jų dukra penkias dienas per savaitę padėdavo mažoje miesto ligoninėje. Jos vyras buvo bažnyčios ekonominės tarybos narys... Jų vaikai sekmadieniais padėdavo senelių namų personalui. Jie vis duodavo ir duodavo. Ir vis gaudavo ir gaudavo! Jie turėjo gerą įprotį daryti gera.

Šių žmonių altruistiniai darbai – tai auksinės monetos, krintančios į Viešpaties širdies didžiosios meilės skrynią. Nelieka neįvertintas nė mažiausias žmogaus gerumo judesys – Visagalis viską mato, žino ir atlygina šimteriopai bei tūkstanteriopai. Neskaičiuojame, kiek ir kam už gerus tikėjimo darbus atlyginama čia ir amžinybėje. Dabar nepalyginamai svarbiau praplėsti savo širdis (plg. Kor 6, 13) ir pradėti  labiau trokšti visur bei visada daryti gera. Rašytojas C. S. Lewis linki užauginti savo troškimams sparnus: „Jeigu dauguma šiuolaikinių žmonių mano, jog trokšti sau gero ir nuoširdžiai tuo geru džiaugtis yra blogas dalykas, tuomet aš teigiu, kad tokia nuomonė nėra krikščioniškojo tikėjimo dalis. Iš tiesų, turint omenyje, apie kokį stulbinamą atpildą kalba Evangelijų pažadai, panašu, kad Viešpačiui mūsų troškimai veikiausiai ne per dideli, o per maži.“

Kai mūsų kilniausi troškimai nepaliaujamai plėsis ir įsikūnys konkrečiuose darbuose, išgirsime savyje tylų, bet drąsinantį balsą: „Tu esi visai šalia Dievo karalystės, tu jau matai jos krantus, ji jau tavo viduje. Ką pradėjai, nepailsk tęsti iki galo, ir džiaugsmas tavyje nematys vakaro.“

Bernardinai.lt

Nustatant Seimo rinkimų rezultatus ir daugiamandatėje apygardoje laimėtojais paskelbiant kelis Darbo partijos kandidatus buvo pažeistas Seimo rinkimų įstatymas, šeštadienį paskelbė Konstitucinis Teismas.

Teismas pažeidimų taip pat nustatė Biržų-Kupiškio vienmandatėje rinkimų apygardoje, pranešė teismo pirmininkas Romualdas Kęstutis Urbaitis.

Konstitucinio Teismo nuomone, tvirtindama galutinę Darbo partijos eilę ir nustatydama, kokie konkretūs asmenys išrinkti į Seimą, Rinkimų komisija nevertino turimos informacijos apie galimą masinį balsų pirkimą kai kurių kandidatų atžvilgiu.

"Vyriausiosios rinkimų komisijos lapkričio 4 dienos sprendimu (...) tiek, kiek juo nustatyta, kad Jolanta Gaudutienė, Jonas Pinskus, Živilė Pinskuvienė išrinkti į Seimą daugiamandatėje rinkimų apygardoje pagal Darbo partijos kandidatų sąrašą, buvo pažeista Seimo rinkimų įstatymo 5 straipsnio pirmoji dalis, 90 straipsnis", - sakė R.K.Urbaitis.

Trečiadienį priėmęs nagrinėti Seimo ir prezidentės Dalios Grybauskaitės paklausimus dėl išvados, ar per 2012 metų Seimo rinkimus nebuvo pažeistas Seimo rinkimų įstatymas, teismas sujungė juos į vieną bylą.

Seimas antradienį priimtu nutarimu prašo KT išvados, ar "šiurkštūs Seimo rinkimų įstatymo pažeidimai leido Vyriausiajai rinkimų komisijai nustatyti esminius rinkimų rezultatus daugiamandatėje rinkimų apygardoje daugiau kaip vieno mandato tikslumu".

Taip pat buvo klausiama, ar šiurkštūs įstatymo pažeidimai Šilutės-Pagėgių, Biržų-Kupiškio, Širvintų-Vilniaus, Vilniaus-Trakų, Kaišiadorių-Elektrėnų bei Jurbarko apygardose leido po pirmojo turo tiksliai nustatyti visus kandidatus, patekusius į Seimo rinkimų antrąjį turą.

Prezidentė prašė KT įvertinti, ar "masiniai rinkėjų papirkinėjimai ir kiti pažeidimai" turėjo reikšmingos įtakos galutiniams rinkimų rezultatams daugiamandatėje rinkimų apygardoje. Taip pat šalies vadovė prašė išaiškinti, ar nebuvo pažeistas Seimo rinkimų įstatymas tvirtinant galutinius rinkimų rezultatus Šilutės-Pagėgių, Biržų-Kupiškio, Širvintų-Vilniaus, Vilniaus-Trakų, Kaišiadorių-Elektrėnų, Jurbarko ir Pajūrio vienmandatėse rinkimų apygardose.

Dėl rinkimų pažeidimų šiose apygardose į prezidentę su skundais kreipėsi Lietuvos tautininkų sąjunga, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga bei Darbo partija.

Su paklausimu, ar nebuvo pažeistas Seimo rinkimų įstatymas, į KT gali kreiptis Seimas bei prezidentas ne vėliau kaip per tris dienas po to, kai paskelbiami oficialūs rinkimų rezultatai. Tokį paklausimą KT turi išnagrinėti ne vėliau kaip per 72 valandas nuo jo įteikimo, į šį terminą įskaitomos ir ne darbo dienos.

Remdamasis KT išvadomis, galutinį sprendimą dėl Seimo rinkimų įstatymo pažeidimo priima Seimas.

KT priėmus išvadą, kad buvo šiurkščiai pažeistas Seimo rinkimų įstatymas ir tai turėjo įtakos nustatant rinkimų esminius rezultatus, Seimas gali priimti vieną iš šių nutarimų: pripažinti rinkimus vienmandatėje ar daugiamandatėje rinkimų apygardoje negaliojančiais arba nustatyti tikruosius esminius rinkimų rezultatus.

Vyriausiajai rinkimų komisijai nustatant Darbo partijos kandidatų eilę buvo pažeistas Seimo rinkimų įstatymas, tačiau mandatų skaičius daugiamandatėje apygardoje nustatytas teisingai, šeštadienį paskelbė Konstitucinis Teismas.

"Konstitucinio Teismo vertinimu, Seimo rinkimų įstatymo pažeidimų daugiamandatėje rinkimų apygardoje mastas nebuvo toks didelis, kad būtų galėjęs turėti esminę reikšmę nustatant kandidatų sąrašams tenkančių mandatų skaičių", - sakoma teismo pranešime spaudai.

"Pagal sąrašus tenkančių kandidatų skaičius nėra pakitęs tiek Darbo partijai, tiek socialdemokratų partijai, tiek kitoms partijoms", - skelbdamas sprendimą sakė teismo pirmininkas Romualdas Kęstutis Urbaitis.

Teismas pažeidimų taip pat nustatė Biržų-Kupiškio vienmandatėje rinkimų apygardoje, kur Seimas turbūt turės skelbti pakartotinius rinkimus. Šitoje apygardoje laimėtoju buvo patvirtintas socialdemokratas Aleksandras Zeltinis.

Tačiau, Konstitucinio Teismo nuomone, tvirtindama galutinę Darbo partijos eilę ir nustatydama, kokie konkretūs asmenys išrinkti į Seimą, Rinkimų komisija nevertino turimos informacijos apie galimą masinį balsų pirkimą kai kurių kandidatų atžvilgiu.

"Vyriausiosios rinkimų komisijos lapkričio 4 dienos sprendimu (...) tiek, kiek juo nustatyta, kad Jolanta Gaudutienė, Jonas Pinskus, Živilė Pinskuvienė išrinkti į Seimą daugiamandatėje rinkimų apygardoje pagal Darbo partijos kandidatų sąrašą, buvo pažeista Seimo rinkimų įstatymo 5 straipsnio pirmoji dalis, 90 straipsnis", - sakė R.K.Urbaitis.

Išbraukus minėtus kandidatus iš Darbo partijos sąrašo, pagal rinkimuose gautus reitingo balsus į išrinktųjų sąrašą pretenduoja pakilti "darbiečiai" Vilija Filipoviečienė, Gediminas Jakavonis, Larisa Dmitrijeva.

R.K.Urbaitis teigė, kad Biržų-Kupiškio vienmandatėje rinkimų apygardoje neteisingai nustatytas laimėtojas, kadangi rasta neatitikimų Kaštonų rinkimų apylinkėje.

"Apygardos rinkimų komisijos atstovai išsivežė iš Kaštonų apylinkės į savo patalpas biuletenius, kur juos suskaičiavo apygardos rinkimų komisija. Skaičiuojant rinkėjų biuletenius buvo suskaičiuota daugiau rinkėjų biuletenių, nei buvo perimta iš Kaštonų rinkimų apylinkės. Iš viso suskaičiuota 452 biuleteniais daugiau. Iš jų vienmandatėje apygardoje - 198 biuleteniais daugiau nei perduota", - sakė teisėjas. Pasak jo, dėl šios apylinkės biuletenių stipriai pasikeitė vienmandatės apygardos rinkimų rezultatai: "balsų skirtumas tarp pimo ir antro kandidato sumažėjo iki 5 balsų, o tarp antro ir trečio padidėjo iki 24 balsų."

Prezidentei KT atstovavusi jos patarėja Indrė Pukanasytė teigė, jog "prezidentė Konstitucinio Teismo išvados nekomentuoja".

"Dabar kadangi pagal Konstituciją ir Seimo rinkimų įstatymą Seimas turi priimti sprendimą, o prezidentė pati priims sprendimus ir apie juos informuos kitos savaitės pradžioje", - sakė patarėja.

Vyriausiosios rinkimų komisijos  (VRK) pirmininkas Zenonas Vaigauskas teigė, jog Konstitucinio Teismo išvada - netikėta, tačiau vertinga.

"Kiek netikėtas ir nelauktas Konstitucinio Teismo sprendimas, apibendrinantis sakyčiau rinkimų patirtį ir labai vertingas, nes Konstitucinio Teismo sprendimo esmė, kad kandidatų sąrašai daugiamandatėje apygardoje nekvestionuojami, tą patį ir mes labiausiai akcentavome, (...) ir tas pats darytas yra paklausimas - Seimo ir prezidentės. Bet Konstitucinis Teismas iškėlė visai kitą aspektą, kuris nebuvo svarstytas ir kuris rinkimų įstatymu, mano supratimu, nėra pakankamai aiškiai apibrėžtas - kad tie kandidatai, kurie pažeidė įstatymą, turėtų būti braukiami ir iš daugiamandatės rinkimų apygardos kandidatų sąrašo ir negauti mandatų pagal reitingo balsus. Tai tie Darbo partijos kandidatai yra, tas Konstitucinio Teismo sprendimu ir pasiūlyta padaryti", - žurnalistams sekmadienį sakė Z.Vaigauskas.

Anot jo, dabar atitinkamus sprendimus turėtų primti Seimas - t.y. rinkimai Biržų - Kupiškio rinkimų apygardoje, kurioje laimėtoju buvo pripažiintas socialdemokratas A.Zeltinis bus pripažinti neįvykusiais, taip pat bus sprendžiama dėl Darbo partijos sąrašo eiliškumo.

"Čia tą spręs Seimas, bet greičiausiai spręs taip, kad Biržų Kupiškio rinkimų apygardoje rinkimai yra neįvykę ir kandidato išrinkto Seimo nariu nėra, tai čia būtų socialdemokratų partijos kandidatas A.Zeltinis. Darbo partijos kandidatai, kurie išvardinti KT sprendime, yra siūloma, kaip suprantu, kad jie būtų iš partijos kandidatų sąrašo visiškai išbraukti ir jokių mandatų neturėtų gauti, tai jų vietą užims tie kandidatai, kurie įrašyti DP sąraše ir gavę mažiau reitingo balsų", - aiškino Z.Vaigauskas.

Jis pripažino, jog VRK neatliko gerai darbo kai kuriais atvejais, tačiau klausiamas apie galima atsistatydinimą teigė kol kas to nesvarstąs.

Tautininkų sąjungos vadovas Gintaras Songaila teigė pirmadienį Seime registruosiantis Seimo nutarimo projektą, kuriuo siūlysiąs Seimui priimi sprendimus atsižvelgiant į KT išvadą.

Anot G.Songailos, po tokios KT išvados VRK įgaliojimai turėtų "automatiškai" nutrūkti. Tačiau Seimo socialdemokratų frakcijos nario Vytenio Andriukaičio teigimu, tai tėra asmeninė G.Songailos nuomonė. Dėl galutinių sprendimų ir dėl VRK įgaliojimų, anot V.Andriukaičio spręs visas Seimas, o sprendimai "gali būti labai įvairūs".

Patvirtindamas Seimo rinkimų rezultatus daugiamandatėje apygardoje Konstitucinis Teismas priėmė vienintelį įmanomą teisingą sprendimą, tai yra sveiko proto ir demokratijos pergalė, mano politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius.

"Kitaip negalėjo būti. Balsavo beveik 1,3 milijono piliečių. Įvertinusi visus skundus ir visas galimas prielaidas, visus pradėtus ikiteisminius tyrimus, Vyriausioji rinkimų komisija priėjo išvadą, kad būta mažiau negu 4 tūkst abejotinų balsų, o tai per mažas nuošimtis paveikti rinkimų rezultatus. Taigi, teismas nutarė, kad beveik visi Lietuvos piliečiai balsavo sąžiningai ir kad negalima nepaisyti jų valios. Tai sveiko proto ir demokratijos pergalė. Tai rodo, kad ir Konstitucinis Teismas įvertino padėties rimtumą ir adekvačiai reagavo", - BNS šeštadienį sakė K.Girnius.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas taip pat vadino neįprastu precedentu KT sprendimą, pagal kurį bus naikinami rinkimų rezultatai vienmandatėje Biržų - Kupiškio apygardoje.

"Gaila, kad dar vienos vienmandatės apygardos rezultatai gali būti panaikinami. Tai gana pavojingas precendentas, neįprastas Vakarų pasaulyje", - sakė K.Girnius.

Po pirmojo Seimo rinkimų turo VRK buvo panaikinusi rezultatus ir vienmandatėje Zarasų - Visagino apygardoje.

Anot apžvalgininko, pasibaigus teisiniams ginčams, "laikas sutelkti dėmesį į Vyriausybės formavimą".

"Nepaisant prezidentės ir premjero samprotavimų, vienintelė galima koalicija yra centro-kaires, tad laikas ją ir patvirtinti", - mano K.Girnius.

Sprendimą po KT išvados dar turės priimti Seimas.

Susitarimą dėl centro - kairės koalicijos formavimo yra pasirašę socialdemokratų, Darbo partijos ir Tvarkos ir teisingumo vadovai. Šios trys partijos Seime gali sudaryti - 77 - 78 balsų daugumą. Dėl galimo prisijungimo prie šios koalicijos tariamasi ir su Lietuvos lenkų rikimų akcija.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė yra iškėlusi sąlygą, kad Vyriausybės ir Seimo daugumos formavime negali dalyvauti dėl sukčiavimo teisiama Darbo partija.

Savo sprendimą dėl to, kam patikės formuoti naują Vyriausybę, D.Grybauskaitė žadėjo paskelbti po KT sprendimo.

Kaip jau oficialiai patvirtinta lapkričio 9 dieną, naujuoju Kenterberio arkivyskupu bus paskirtas 56 metų Justinas Welby, kuris visai neseniai, 2011 metais tapo Durhamo vyskupu.

Užimti istorinį Kenterberio arkivyskupo sostą reiškia tapti visos Didžiosios Britanijos anglikonų vadovu ir Pasaulinės anglikonų Komunijos, kurią sudaro Bažnyčios Afrikoje, Azijoje, Amerikoje, Australijoje, turinčios apie 77 milijonus tikinčiųjų, dvasiniu lyderiu, „pirmuoju tarp lygių“.

Anglikonų vyskupas Welby pakeis dabartinį Kenterberio arkivyskupą Rovaną Williamsą. Kaip priminė ne vienas apžvalgininkas, prieš žengdamas religinio pašaukimo keliu, Welby, pasiturinčios šeimos atžala, įgijo puikų išsilavinimą, pakanka paminėti karališkąjį Etono koledžą, vieną iš žymiausių Anglijos mokyklų, ar Kembridžo universitetą. Vėliau pradėjo karjerą naftos pramonėje, kurioje dirbo iki 31 metų. Tuo jis skiriasi nuo kelių kitų paskutinių Kenterberio arkivyskupų, akademinio pasaulio žmonių. Vyskupas Welby yra vedęs žmoną Karoliną, su kuria sulaukė šešių vaikų. Tačiau jų pirmagimė mergaitė žuvo avarijoje vos septynių mėnesių amžiaus.

Vyskupą Justiną Welby, kuris Kenterberio arkivyskupo sostan žengs jau kitais, 2013 metais, pasveikino kardinolas Kurtas Kochas, Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkas.

Leiskite man prisijungti prie visų, kurie meldžiasi už jus ir linki jums visokeriopo džiaugsmo ir laimės naujoje tarnystėje, kurią jūs netrukus pradėsite kaip Kenterberio arkivyskupas ir Anglikonų komunijos dvasinis lyderis. Popiežiaus Benedikto XVI įpareigojimu ir Popiežiškosios krikščionių tarybos vardu siunčiu jums sveikinimus ir šilčiausius linkėjimus, rašo kardinolas Kochas.

Pasak jo, santykiai tarp katalikų Bažnyčios ir Anglikonų Komunijos yra labai svarbi dalis visame ekumeniniame kvietime visiems krikščionims siekti Viešpaties valios, kad „visi būtų viena“. Jau beveik penkiasdešimt metų tarp katalikų ir anglikonų vyksta oficialus teologinis dialogas, kuris, viena vertus, padeda giliau suprasti bendrą tikėjimo paveldą, antra vertus, tuos punktus, kurie trukdo pilnai bažnytinei bendrystei.

Tuo pat metu santykiai tarp popiežių ir Kenterberio arkivyskupų buvo pažymėti daugelio susitikimų, kurie išreiškė didelę dvasinę ir žmogišką draugystę, susirūpinimą dėl Evangelijos liudijimo ir tarnavimo žmonijai.

Esu įsitikinęs, tęsia savo laiške Popiežiškosios krikščionių vienybės pirmininkas, kad jums vadovaujant šie puikūs santykiai toliau duos vaisių, laukiu asmeniško susitikimo su jumis ir progų kartu įsipareigoti dėl krikščionių vienybės.

Giedojimas leidžia pagilinti ir išreikšti tikėjimą, nes giesmės, sujungtos su žodžiais, leidžia šlovinti Dievą ir šventinti žmones, - pasakė popiežius Benediktas XVI šeštadienio rytą specialioje audiencijoje kreipdamasis į kelis tūkstančius bažnytinių chorų choristų iš visos Italijos, šiomis dienomis Romoje dalyvaujančių šv. Cecilijos Italijos asociacijos surengtoje piligrimystėje.

Piligrimystę į Romą asociacija surengė Vatikano II susirinkimo penkiasdešimtųjų metinių proga, todėl Šventasis Tėvas kalboje priminė Susirinkimo konstitucijos mokymą apie liturgiją ir įsakmiai apie bažnytinę muziką.

Visa Bažnyčia švenčia Tikėjimo metus tam, kad krikštytieji galėtų pagilinti tikėjimą ir pasišvęsti naujajam evangelizavimui. Taip pat bažnytinė muzika gali padėti tikėjimui ir bendradarbiauti naujajame evangelizavime, - sakė popiežius, primindamas, jog vieno iš didžiųjų Bažnyčios tėvų, IV ir V amžių sandūroje gyvenusio šv. Augustino atsivertimą nemaža dalimi nulėmė būtent sakralinė muzika.

Jei tikėjimas užgimsta klausantis Dievo žodžio, suprantama, ne vien tik jusliniu būdu, bet per jusles taip pat protu ir širdimi, tada muzika, o ypač dainavimas, gali dar labiau paryškinti psalmių ir biblinių giesmių turinį.

Šventasis Augustinas savo raštuose pasakoja apie didžiulį įspūdį, kurį jam sukeldavo psalmių ir šventų giesmių giedojimas šv. Ambraziejaus liturgijose Milane, išpažindamas, kad jos stipriai paveikė jo tikėjimą. Šv. Augustinas apie tai prisimindavo savo raštuose ir net parašė atskirą veikalą apie muziką.

Šv. Augustinas nepateisino giedojimo liturgijoje vien kaip jausmų tenkinimą, o pripažino, kad gražiai atliktos muzikos ir giesmės gali padėti priimti Dievo Žodį ir sukelti sveiką jaudulį. Šis šv. Augustino mokymas, - tęsė popiežius, - atsispindi taip pat Vatikano II susirinkimo konstitucijoje Sacrosanctum Concilium, kurioje sakoma, kad „šventa giesmė, sujungta su žodžiais, yra būtina arba neatskirtina iškilmingosios liturgijos dalis“. Būtina arba neatskirtina, - pridūrė popiežius, ne dėl estetinių motyvų, o kad padėtų pagilinti ir išreikšti tikėjimą, taigi, šlovinti Dievą ir šventinti žmones.

Dėkodamas choristams už brangią tarnystę liturgijai, popiežius pridūrė, kad bažnytinių chorų giedojimas nėra tik liturgijos priedas arba jos pagrąžinimas, o yra pati liturgija. Giedojimu padedat visai asamblėjai šlovinti Dievą, leidžiate iki pat širdies gelmių priimti Jo Žodį. Giedodami meldžiatės ir leidžiate melsis, dalyvaujat visos kūrinijos Kūrėją šlovinančios liturgijos giesmėje ir maldoje, - sakė Benediktas XVI.

Vatikano teismas šeštadienį paskelbė nuosprendį antroje byloje, susijusioje su konfidencialių dokumentų vagystėmis ir perdavimu spaudai. Teismas pripažino Claudio Sciarpelleti, Šventojo Sosto Valstybės sekretoriato darbuotoją, kaltu dėl bendrininkavimo ir skyrė 4 mėnesių laisvės atėmimo įkalinant bausmę. Tačiau, dėl lengvinančių aplinkybių, teismo skirta bausmė buvo sumažinta iki dviejų mėnesių, o pats teismo nuosprendžio vykdymas atidėtas penkeriems metams. Nuteistasis taip pat privalės padengti teismo išlaidas.

Buvęs Popiežiaus liokajus Paolo Gabriele spalio 6 d. Vatikano teismo jau buvo pripažintas kaltu dėl Šventojo Sosto dokumentų vagystės ir nuteistas 18 mėnesių kalėjimo.