news archive 2012:11-03

Kartą šeštadienį Jėzus atėjo į vieno fariziejų vyresniojo namus valgyti. Matydamas, kaip svečiai rinkosi pirmąsias vietas prie stalo, jis pasakė jiems palyginimą: 

„Kai tave pakvies į vestuves, nesisėsk pirmoje vietoje, kad kartais nebūtų pakviesta garbingesnio už tave ir atėjęs tas, kuris tave ir jį kvietė, netartų tau: 'Užleisk jam vietą!' Tuomet tu sugėdintas turėtum sėstis į paskutinę vietą. Kai būsi pakviestas, verčiau eik ir sėskis paskutinėje vietoje, tai atėjęs šeimininkas tau pasakys: 'Bičiuli, pasislink aukščiau!' Tada tau bus garbė prieš visus svečius. 

Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“.

Kiti skaitiniai: Fil 1, 18b–26; Ps 42

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Aurelijus Kazimieras Kasparavičius OFM 

Po trumpo intarpo apie Erodą ir Jeruzalę (galbūt įdėto čia būtent dėl kontrasto), kuri žudo pas ją siųstus pranašus, Jėzus vėl grįžta prie „ankštų vartų“ temos.

Įdomus Jėzaus santykis su fariziejais, pas kuriuos svečiuojasi: jie stebi jį, o jis – jų svečius.

Šiame vestuvių svečių palyginime Jėzus atkreipia dėmesį netgi į mūsų laikyseną kitų žmonių atžvilgiu. Jis pats, kuris praneša, kokia mirtimi savo noru mirs (Lk 13, 33), duoda geriausią reikiamos laikysenos pavyzdį. Jis nusižemino iki mirties, anot apaštalo Pauliaus (Fil 2, 8–9). Todėl jis ir buvo išaukštintas prikėlimu iš mirties.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas

Šventasis Raštas internete lietuviškai

Lima, Perù, 1579 m. gruodžio 9 d. – 1639 m. lapkričio 3 d.

Martynas Poresas gimė Limoje (Peru) 1579 metais. Jo tėvas - ispanų aristokratas Juan de Porres iš pradžių nenorėjo jo pripažinti, nes vaiko motina buvo juodaodė, afrikiečių palikuonė, buvusi vergė. Paskirtas Panamos gubernatoriumi, tėvas paliko mažametę dukterį giminaičiams, o Martyną - motinai, aprūpindamas galimybe jį leisti į mokslus.

Martynas tampa barzdaskučio chirurgo mokiniu. Tačiau jo svajonė - tapti dominikonu. Tuo metu Limoje jau buvo įsisteigęs pirmasis peruvietiškasis vienuolynas. Kadangi Martynas buvo mulatas, jį priėmė tik tretininku, ir jam buvo pavedami vien kuklūs darbai. 

Kai dominikonai pastebėjo vidinę Martyno energiją, jį priėmė į ordiną kaip brolį bendradarbį.

Martynas Poresas, „konkistadoro“ sūnus pateikė visai Peru pavyzdingo gyvenimo liudijimą. Patarimo į jį kreipėsi šalies aukščiausio rango karaliaus dvariškiai ir Limos arkivyskupas, rasdami jį dažniausiai neturtingųjų ir sergančiųjų apsupty.

Kai Limą užklupo maras, jis vienas prižiūrėjo apie 60 ligonių. Žmonės jį laikė stebukladariu: Limoje įsteigė kolegiją neturtingų šeimų vaikams mokyti – Naujajame Pasaulyje tai buvo pirmoji tokio pobūdžio įstaiga. Išgydė Meksiko arkivyskupą, kuris norėjo pasiimti Martyną su savimi. Tačiau Martynas mirė Limoje 1639 metais.

Bernardinai.lt

Štai ir paskutinis rudens mėnuo atsirito. Su vėjais, lietumis, pirmosiomis snaigėmis ir šaltukais. O dar ir su tamsa. Gal lapkritis ir yra tamsiausias metų mėnuo (gruodį, nuo Kalėdų juk diena po minutėlę jau vis ilgyn)? Tad norime jums įnešti šiek tiek šviesos – renginių, erdvių, idėjų laisvalaikiui, kad bent širdyse pašviesėtų.

Lapkričio 3 d. (šeštadienį) 20.00 val. Menų fabrike „Loftas“ Lietuvos asociacija „Gyvastis“ ir UAB „Veikli grupė“ organizuoja koncertą „Padovanok gyvenimą“. Koncertas nemokamas. Renginio metu bus galima užpildyti anketą donoro kortelei gauti. Koncertuos Gongų meistras Vyrenijus, Tomas Dobrovolskis, Jurgis Brūzga, Eva Michel ir grupė „VULEVU“, Saulius Petreikis ir Donatas Petreikis, Milda Arčikauskaitė ir Aurimas Driukas, Saulius Šemiotas, „MERLIN“, „PROPER HEAT“, „SKYDEIS“, „TIMOHI“, „DJ Andy Nic & Saltone“. Renginį ves dainininkas Juozas Liesis.

Lietuvos rekordų paroda „Yra kuo didžiuotis“. Prekybos ir pramogų centre „Ozas“ (Ozo g. 18). Šios parodos tikslas – supažindinti lankytojus su Lietuvos rekordais bei padėti suvokti pristatomų rekordų apimtis. Lapkričio mėn. rekordų sąrašas: Lapkričio 3 d. nuo 16 val. prieš OZAS įjėjimą iš arenos pusės Rekordinio dydžio šviesos kompozicija. Lapkričio 5 d. nuo 12 val. III aukšte – Naujas Lietuvos maisto rekordas. Lapkričio 7 d. nuo 12 val. III aukšte Didžiausias meduolis, margintas spalvota glazūra. Lapkričio 10 d. nuo 14 val. centrinėje renginių aikštėje Linksmi rekordai aukštyn kojom. Visi norintys išmėginti savo jėgas gerinant rekordus, yra kviečiami registruotis svetainėje: www.lrekordai.lt. Taip pat laukiami visi norintys parodą apžiūrėti su gidu. Paslauga nemokama. Registracija: infocentras@ozas.lt arba tel. +370 5 2100150.

Lapkričio 4 d. (sekmadienį) 15 val. Lietuvos futbolo federacijos stadione (Liepkalnio g. 13/2) VMFD „Žalgiris“ 2012 metų sezono rungtynės: „VMFD „Žalgiris“ - FK „REO“ (A Lyga). Bilietų kaina 11 Lt.

Lapkričio 4 d (sekmadienį) 15 val. Pavilnių regioniniame parke – Rudeninis Ilgių-Vėlynių žygis. Keliautojai renkasi 15.00 val. A. Kojelavičiaus g. prie sustojimo „Užtvanka“, (važiuoti 4 ir 27 maršruto autobusais). Bus keliaujama Pavilnių regionino parko Barsukynės kalvyno bei Ancučių kraštovaizdžio draustinio gamtos takais. Natūraliais miško takeliais vingiuosime giliomis raguvomis, kopsime į aukštąjį Kučkuriškių (Barsukynės) piliakalnį nuo kurio stačių šlaitų grožėsimės rudens spalvomis pasidengusio Vilnios slėnio vaizdais. Po žygio 17.00 val. ant Naujosios Vilnios pilkapių prisiminsime mirusius tolimuosius protėvius, ilgesio giesmėje susitiksime su išėjusiais į dausas artimaisiais, draugais, bičiuliais. Pažintinio žygio vadovė – geografė Nijolė Balčiūnienė. Daugiau informacijos: www.pavilniai-verkiai.lt, tel. 8 614 76090. Renginys nemokamas.

Lapkričio 5 d. (pirmadienį) 17 val. „Skalvijos“ kino centre – animacinė programa „Juokai juokais“ (65 min.) Šioje programoje daug juokingų studentiškų filmų. Bilietų kaina: nuo 7 Lt.

Lapkričio 8 d (ketvirtadienį) 15.30 val. kino teatre „Pasaka“ – BEIBIkinas, kuriame „Pokalbiai rimtomis temomis“. Tai dokumentinis rež. Giedrės Beinoriūtės filmas be išorinio veiksmo, dekoracijų, peizažų ir specialiųjų efektų. Pagrindiniai filmo herojai – vaikai ir paaugliai, apdovanoti ypatingu gebėjimu apsakyti juos supantį pasaulį. Intymūs minimalistine maniera nufilmuoti pokalbiai su jais atskleidžia kartais melancholišką, kartais juokingą, kartais dramatišką šiuolaikinio pasaulio vaizdą. Filme keliami klausimai apie vienatvę, meilę, Dievą, pasaulį, žmogaus ryšį su kitu žmogumi. „Pasaulis - tai žmonės." „Jūs ką, netikit į Dievą? Tai galiu išmokint, kaip pradėt tikėt..."

Nuo lapkričio 8 iki 10 d. (ketivirtadienį-sekmadienį) Litexpo rūmuose vyks Baltijos maisto ir gėrimų mugė BAF – skonių šventė, skirta gurmanams ir maisto kultūros puoselėtojams. Čia pasakojama istorija – apie prieskonius ir arbatas, vynus ir gurmaniškus produktus, jų sudėtį, pateikimą į stalą, valgymo ritualus. Mugės tikslas – sukurti gyvą ryšį tarp vartotojo ir gamintojo. BAF suteiks puikią galimybę pažinti vartotoją, jo įpročius, pomėgius, skonį, sukurti draugystę ilgiems metams. Bilietų kainos suaugusiesiems – 12 Lt, moksleiviui, studentui, senjorui (pateikus pažymėjimą) – 8 Lt.

Lapkričio 9 d. (penktadienį) 20 val. Vilniaus etninės kultūros centras kviečia į siaubo pasakų ir kino vakarą – „ETNO siaubas“. Jo metu bus pasakojamos šiurpinančios istorijos, žaidžiami baugūs žaidimai, žiūrimi mistiniai filmai ir stengiamasi nenuleisti kojų nuo kėdės, kad prisikėlę numirėliai ar paskendusio dvaro gyventojai nenusitemptų kartu ten, iš kur jau nebegrįžtama.. Nebent sapnuose... ETNO siaubo vakaro dalyvių skaičius – ribotas, tad nepamirškite užsiregistruoti el. paštu juste@etno.lt ir gauti instrukcijas... Išdrįsk būti drąsus!!! P.S. į vakarą gali registruotis tik dalyviai, sulaukę pilnametystės.

Lapkričio 11 d. (sekmadienį) 14 val. Kino teatre „Pasaka“ – savaitgalis su Pasaka. Svečias - Skani magij. Visus smalsius vaikus pakvies į magijos triukų pamokėlę su Iliuzionistu Justu iš „Skanios magijos“. Dirbtuvių metu vaikai ne tik sužinos magiškų triukų paslaptis, bet ir mokysis jų atlikimo, pateikimo ir turės galimybę repetuoti prieš visus dalyvius. Po pamokėlės vaikai magiškais triukais džiugins Jus, senelį ir močiutę bei stebins savo draugus. Po dirbtuvėlių visi dalyviai žiūrės naujausią animacinio filmo "Madagaskaras" dalį. Dirbtuvių trukmė: 50-60 min. Filmo trukmė: 93 min. Dirbtuvių ir filmo bilieto kaina vaikui: 15 Lt Tik dirbtuvių bilieto kaina vaikui: 10 Lt Vaikus lydintiems suaugusiems dirbtuvės nemokamos.

Lapkričio 14 ir 28 dienomis (trečiadieniais) 16 val. Vilniaus Mokytojų namų Svetainėje - spektaklis „Kvailos ir trumpos istorijos“, pagal. Kęstučio Kasparavičiaus kūrybą vaikams. Rež. Antanas Gluskinas. Vaidina studijos „Monoklis” aktoriai. Bilietus platina „Bilietų pasaulis”.

Lapkričio 14 d. (trečiadienį) 19 val. Ūkio banko teatros arenoje spektaklis „Ša, kalba mamos''. Spektaklis itin moteriškas ir gali būti tiesiog vadinamas tiesos apie motinystę seansu. Bilieto kaina 33 Lt

Lapkričio 16 d. (penktadienį) 18 val. Vilniaus mokytojų namų Svetainėje įvyks Dainuojamosios poezijos svetainės atidarymo koncertas. Dalyvauja Lietuvos gretutinių teisių asociacijos AGATA jaunųjų atlikėjų meistriškumo stovyklos dalyviai.

Lapkričio 17 d. (šeštadienį) 12 val. rengiama ekskursija „Vilniaus požemiai“. Sakoma, kad didelė Vilniaus senamiesčio dalis yra po žeme. Laikas ir besiplečiantis miestas paslėpė senuosius gotikinius mūrus. Ekskursijos metu išvysime dalį Vilniaus požemių, kurie mena senuosius amžius. Trukmė 3 val. Kaina 35 Lt. (į kainą įskaičiuoti papildomi mokesčiai objektuose). Bilietus į temines ekskursijas galima įsigyti Vilniaus turizmo informacijos centre (Vilniaus g. 22). Informacija ir registracija į ekskursijas telefonu +370 5 262 9660.

Lapkričio 17 d. (šeštadienį) 12 val. Kirtimų kultūros centre (Dariaus ir Girėno 69) - Priešadventinė popietė su Rokiškio ir Širvintų folkloro ansambliais.

Lapkričio 17 d. (šeštadienį) 15 val. kino teatre „Pasaka“ – pasakiški seminarai tėvams ir pedagogams: Vaikystės Sodo akademija. Šio seminaro tema - „Ikimokyklinukas: pašėlęs neklaužada ar skleidžianti sparnus asmenybė? O gal du viename?! Praktiniai patarimai kaip išgyventi tėvams ir auklėtojams“. Seminarus ves dr. Austėja Landsbergienė. „Koks šių seminarų tikslas? Toks, kaip ir visų mano seminarų – visų pirma skatinti tėvus ir pedagogus mąstyti. Jokiu būdu nenoriu duoti „teisingo“ ir kategoriško atsakymo. Todėl ir noriu, kad kiltų daugiau klausimų" - sako A. Landsbergienė. Vieno seminaro trukmė: 2 val. Vieno seminaro kaina: 50 Lt. Daugiau informacijos: http://www.vaikystes-sodas.lt/Austejos-blogas

Lapkričio 17 d (šeštadienį) 14 val. ekskursija Bernardinų ansamblyje. Ekskursijos metu ne tik sužinosite nuo XV a. vid. prasidėjusią Bernardinų istoriją, bet ir turėsite progą išvysti atnaujintas senojo ansamblio erdves bei pajusti iki dabar išlikusią tų laikų dvasią. Pavaikščiosite senojo vienuolyno koridoriais, nusileisite į bažnyčios požemius ir gynybinių bokštelių sraigtiniais laiptais pakilsite į palėpę. O ten išvysite, drįstame sakyti, įspūdingiausią Vilniaus senamiesčio bažnyčių bokštų ir stogelių panoramą! Reikalinga išankstinė registracija telefonu 8 682 40216 arba el. paštu: pranciskonunamai@inbox.lt Dalyvių skaičius ribotas! Bilietų kainos: ekskursijos metu renkamos aukos.

Lapkričio 17 d (šeštadienį) 18 val.  Šokio teatre (T. Kosciuškos g. 11) vyks klasikinių Indijos menų festivalis „Sursadhana 2012“. Tai vienintelis, jau turintis tradicijas Lietuvoje festivalis, pristatantis klasikinius Indijos menus – ketvirtus metus žiūrovų bei klausytojų dėmesiui pristatomi ne tik žymiausi klasikinio šokio ir muzikos meistrai iš Indijos, bet ir Lietuvos ir kitų kaimyninių Europos šalių (Lenkijos, Vokietijos, Estijos, Latvijos, Italijos, Prancūzijos, Olandijos) atlikėjai, studijuojantys ir praktikuojantys klasikinius Indijos menus. Bilietų kaina suaugusiajam: 18-38 Lt.

Lapkričio 17 d. (šeštadienį) Vilniaus etninės kultūros centre - „Šeimos popietė“. 11.00 val. į užsiėmimus kviečiami tėveliai su vaikais iki 3 m., 13.00 val. į užsiėmimus kviečiami tėveliai su vaikais nuo 3 m. Užsiėmimo trukmė 1 – 1.5 val. Būtina išankstinė registracija el. paštu juste@etno.lt arba tel. 8 5 279 1287.  „Šeimos popietė“ – tai kartą per mėnesį vykstantys užsiėmimai, skirti tėveliams ir mamytėms, kurie turi mažų vaikų arba jų dar tik laukiasi. Užsiėmimų metu bus sekamos pasakos, dainuojamos lopšinės, vaikų, šeimos, kalendorinės lietuvių liaudies dainos, žaidžiami įvairūs žaidimai, grojama kanklėmis bei kitais instrumentais, piešiama, skatinama mažylių ir jų tėvelių fantazija bei saviraiška.Šios popietės yra neformalūs, bet linksmi ir kūrybingi pasibuvimai su šeima, kurių metu ne tik stiprėja tarpusavio ryšys, bet yra pažįstama tradicinė lietuvių ir kitų tautų kultūra, plečiasi pasaulio suvokimas, bei dalijamasi patirtimi.

Lapkričio 21 d. (trečiadienį) 12 val. Naujosios Vilnios kultūros centre (Pergalės g. 8) koncertas  Juozo Pakalnio ir Maironio jubiliejams. Dalyvauja:Karolina Glinskaitė (sopranas), Viktorija Marija Zabrodaitė (fleita), Regina Paliukaitytė (aktorė), Deimantė Pamakštytė (fortepijonas). Renginys nemokamas.

Lapkričio 22 d. (ketvirtadienį) Vilniaus etninės kultūros centre – „ETNO ketvirtadienis“. Šįkart jis skirtas ETNO muzikai. Bus dainuojamos lietuvių liaudies dainos, muzikuojama. Nepamirškite atsinešti turimų muzikos instrumentų. Visų užsiėmimų pradžia – 18.30 val. Ir visai nesvarbu kiek jums metų, ar kokį darbą jūs dirbate - neabejokite, ateikite ir prabilkite viena – tradicijų – kalba. Būtina išankstinė registracija. Daugiau informacijos el. paštu juste@etno.lt arba tel. 8 5 279 1287.

Lapkričio 24 d. (šeštadienį) 11 val. Šv. Kotrynos bažnyčioje vyks XIII respublikinis fortepijoninių ansamblių festivalis „Šokių pasaulyje“. Įėjimas nemokamas.

Lapkričio 24 d. (šeštadienį) 15-17 val. „Siemens“ arenoje – Auksinis Sankt Peterburgo cirkas. Programoje dalyvauja artistai iš Rusijos, Ukrainos, Afrikos ir kt. Tik geriausi artistai gavo teisę pristatyti vieną seniausių ir žymiausių pasaulio cirko vardų Lietuvoje. Bilietai: 34-77 Lt.

Lapkričio 27-29 dienomis (antradienį-ketvirtadienį) 17.30 val. Prieraišiosios tėvystės centre (Vivulskio g. 10a-10, Vilnius) vyks 3 paskaitų ciklas „Tėvystės įgūdžių pradžiamokslis". Būtina išankstinė registracija. Tel. 8 5 251 4200, mob. 8 688 30494.

Nuo spalio 25 iki lapkričio 17 d. Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje (Vilniaus g. 39/6) veiks paroda „O kur Maironis?“ Lankymas nemokamas.

Lapkričio 23-25 d. (penktadienį-sekmadienį) Litexpo parodų rūmuose - „VAIKŲ ŠALIS“, vykstanti jau 18 metų. Paroda kasmet sukviečia svarbiausius vaikiškos produkcijos rinkos atstovus bei būrius vaikų, tėvų ir senelių. Jau penktą kartą parodoje inicijuojama interaktyvi bendravimo, žaidimų ir patyrimų erdvė, kurioje mažieji parodos lankytojai gali išbandyti žaislus ir žaidimus, lavinamąsias priemones, dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse. Parodos centru taps ŽINIŲ MIESTAS, kuris atspindės parodos VAIKŲ ŠALIS 2012 akcentą - ikimokyklinį ugdymą. Bilietų kainos suaugusiesiems – 12 Lt, moksleiviui, studentui, senjorui (pateikus pažymėjimą) – 8 Lt. Šeimos bilietai: 26 Lt – (du suaugusieji, vaikas nuo 7 iki 16 m. amžiaus), 32 Lt – (du suaugusieni, 2 vaikai nuo 7 iki 16 m. amžiaus).

Lapkričio 23-25 d. (penktadienį-sekmadienį) Litexpo parodų rūmuose veiks ir paroda „Mokykla“, siekianti pristatyti visą pradinio, vidurinio, specialiojo, meninio ugdymo įrangos ir mokymo priemonių spektrą – nuo liniuotės ar gaublio iki elektroninių dienynų ar išmaniųjų lentų. Bilietų kainos suaugusiesiems – 12 Lt, moksleiviui, studentui, senjorui (pateikus pažymėjimą) – 8 Lt. Šeimos bilietai: 26 Lt – (du suaugusieji, vaikas nuo 7 iki 16 m. amžiaus), 32 Lt – (du suaugusieni, 2 vaikai nuo 7 iki 16 m. amžiaus).

Paroda. Lietuvos vaikų ir jaunimo centro keramikos studija kviečia į parodą PC „Panorama“ (Saltoniškių g. 9, Vilnius), II aukšte. Parodos tema – Vėlinės ir tai, kas artėjant ilgesniems žiemos vakarams mums kelia šypseną ir truputį gąsdina. Paroda veiks visą lapkričio mėnesį.

Sekmadieniais nuo 12 iki 16 val., Šokių bare (Šermukšnių g. 4A)  veikia „Blusturgis“. Tai vieta, kurioje prekiaujama asmeniniais naudotais daiktais: drabužiais, aksesuarais, namų apyvokos reikmenimis, interjero detalėmis, žaislais, knygomis ir daugybe kitų. Taip pat čia galima rasti ir vienetinių rankų darbo gaminių. Blusų turgaus prekiautojai paprastai nesiekia pelno, o lankytojai ateina apžiūrėti prekių ir pabendrauti, gerai praleisti laiką, įsigyti originalių smulkmenų.

Sekmadieniais 14 val., prekybos centre „Panorama“ – Ežiukų Dryžiukų klubas. Tai socialinis projektas, siūlantis vaikams susipažinti su šiek tiek kitokiu pasauliu, išmokti naujų dalykų ir gyventi tausojant aplinką. Kiekvienas klubo sekmadienis turi skirtingą temą ir dalyvius, su kuriais Ežiukai Dryžiukai moko vaikus įvairių amatų, drauge piešia, klijuoja, perdirba, šoka, dainuoja, madas demonstruoja, eiles deklamuoja, ugdo emocinį intelektą, daro jogą, sportuoja, groja. Geriausias dalykas, kas gali atsitikti vaikams, lankantiems Ežiukų Dryžiukų klubą – susirasti naujų draugų ir išmokti ko nors naujo. Susitikimų vieta – „Panoramos“ centrinė aikštė. Renginys nemokamas.

Specialūs nemokami sporto pasiūlymai lapkričio mėnesiui

Laisvalaikio centras „7 MŪZOS“ siūlo tris nemokamus užsiėmimus. Centras, skirtas visos šeimos turiningam laisvalaikui, jos buvimui kartu. Sporto, sveikatingumo, šokio, dainavimo, grožio ir sveikatos stiprinimo paslaugos. Nemokamų užsiėmimų pasiūlymas galioja iki lapkričio 25 dienos.Registracija: registracija@7muzos.lt arba (85) 270 27 57. Užsiėmimai vyksta: Gedvydžių g. 17, Vilnius.

Profesionalus badmintas reikalauja labai gero fizinio pasiruošimo iš žaidėjų: aerobinio ištvermingumo, judrumo, jėgos, greičio ir tikslumo. Badmintonas taip pat ir labai techniškai sportas. Ateikite ir visą tai išbandykite Capital bandinton Club. Nemokamų užsiėmimų pasiūlymas galioja iki lapkričio 16 dienosRegistracija: 8 611 11033. Užsiėmimai vyksta: Filaretų g. 36, Vilnius. www.cbc.lt

Platus grupinių ir personalinių užsiėmimų (šokių, sporto, sveikatingumo) pasirinkimas patenkins kiekvieno, net paties išrankiausio lankytojo norus ir lūkesčius. Dėmesingi instruktoriai pasirūpins treniruotės kokybe bei gera energija. Nemokamų užsiėmimų pasiūlymas galioja iki lapkričio 25 dienosRegistracija: info@klubastikjums.lt arba 8699 96668. Užsiėmimai vyksta: Filaretų g. 36, Vilnius www.klubastikjums.lt

Pabaigai – nuorodos į lapkritį rodomus spektaklius vaikams įvairiuose Vilniaus teatruose:

Keistuolių teatre:

http://www.keistuoliai.lt/repertuaras/

Raganiukės teatre:

http://www.raganiuke.lt/

Vilniaus teatre „Lėlė“:

http://www.teatraslele.lt/lt/repertuaras/2012/10

Valstybiniame Vilniaus Mažajame teatre:

http://www.vmt.lt/lt/spektakliai

Valstybiniame jaunimo teatre:

http://www.jaunimoteatras.lt/repertuaras/vaikams.php

Nacionaliniame dramos teatre:

http://www.teatras.lt/lt/repertuaras/

Menų spaustuvėje:

http://www.menuspaustuve.lt/index.php?lng=LT

Vilniaus kameriniame teatre:

http://www.vkamerinisteatras.lt/repertuaras-vaikams

Rusų dramos teatre:

http://www.rusudrama.lt/lt/repertuaras

Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre:

http://www.opera.lt/repertuaras

Gero laiko Jums ir Jūsų šeimoms!

Pri­sis­kai­tęs po­pu­lia­rios li­te­ra­tū­ros ir pri­si­žiū­rė­jęs pa­žin­ti­nių fil­mų apie is­la­mo kul­tū­rą pra­dė­jau daug ką sa­vo gy­ve­ni­me ver­tin­ti ki­taip. Ne­da­vė ra­my­bės min­tis – kaip jie ten, ara­bai, rū­pi­na­si sa­vo mo­te­ri­mis: kaip jas sau­go, puo­se­lė­ja, bran­gi­na. Puo­šia, auk­lė­ja ir la­vi­na sa­vo ha­re­muo­se. Ko­kia jiems tai di­de­lė ver­ty­bė. Pas mus mo­te­ris yra tie­siog žmo­gus kaip žmo­gus, be jo­kių ypa­tin­gų pri­vi­le­gi­jų. Bet pa­si­žiū­rė­jus ki­taip, jų aki­mis – tai la­bai bran­gi gy­ve­ni­mo do­va­na.

Ir iš tik­rų­jų, kai ge­rai pa­gal­vo­ji, mo­te­ris yra di­de­lis tur­tas. Kaip vy­ras gy­ven­tų be mo­ters? Bent jau aš – nie­kaip. Ar tai bū­tų gy­ve­ni­mas? Ži­no­ma, gal kai kam bu­vi­mas su mo­te­ri­mi yra tik­ras pra­ga­ras, bet tik jau ne man.

Taip mąs­ty­da­mas vis krei­piau akis į žmo­ną, žiū­rė­jau į ją tar­si iš ša­lies, lyg ma­ty­čiau ją pir­mą kar­tą. Kaž­ka­da juk ir pa­ma­čiau pir­mą kar­tą ir iš kar­to ati­tin­ka­mai įver­ti­nau, bet pas­kui lyg pri­pra­tau. O kai pri­pran­ti, tai lyg ir ne­be­ma­tai…

Ka­žin kiek ji ga­lė­tų kai­nuo­ti? – pa­ty­liu­kais mąs­tau. – Yra gra­ži, jau­na, svei­ka, ma­lo­ni, iš­min­tin­ga. Kan­triai iš­tve­ria vi­sas ne­gan­das, mo­ka gim­dy­ti vai­kus ir la­bai jais rū­pi­na­si. Ne­ga­liu at­si­žiū­rė­ti, kaip ji rū­pi­na­si mū­sų vai­kais. Vi­so­kių gė­ry­bių pil­na. Ir ma­lo­nės taip pat.

Ma­nau, to­kia mo­te­ris kai­nuo­tų tik­rai la­bai bran­giai. Bū­da­mas mu­sul­mo­nu, to­kios nie­kaip ne­įpirk­čiau.

– Ką čia gal­vo­ji? – klau­sia žmo­na, mei­liai žiū­rė­da­ma man į akis.

– Nie­ko, bran­gio­ji. Šiaip sau mąs­tau. Vi­so­kius nie­kus.

Sė­di­me Tra­kų ka­rai­mų smuk­lė­je ir val­go­me ki­bi­nus. Ne­lie­tu­viš­kas tas mais­tas, net ne­eu­ro­pie­tiš­kas, bet to­kia jau čia tra­di­ci­ja. Griež­ta, įsak­mi. Esi Tra­kuo­se – val­gyk ki­bi­ną. Ki­taip nė­ra ko čia va­žiuo­ti.

O gal­vo­je vis ta pa­ti įky­ri min­tis. Ir jau­di­na, ir ke­lia ne­ri­mą. Vis dėl­to – kiek ji ga­lė­tų kai­nuo­ti?..

Aš juk ją ga­vau už dy­ka, to­kią bran­gią do­va­ną. Bet pa­sa­ko­ti jai apie ma­no nau­jas įžval­gas gal ne­ver­ta? Ne­ži­nia, ko­kios bū­tų pa­sek­mės. Gal su ma­ni­mi nebe­si­šne­kė­tų? Kas aš jai toks? Pai­nia­me gy­ve­ni­mo ke­ly­je su­tik­tas at­si­tik­ti­nis pa­ke­lei­vis. Ge­riau jau pa­ty­lė­ti.

Vėl žiū­riu į ją – mai­ti­na kū­di­kį, kar­tu ir pa­ti už­kąs­da­ma ki­bi­no, kiek jo spė­ja nu­grieb­ti. Ge­rai, kad su­ge­bu bent tą ki­bi­ną įpirk­ti, vis šio­kio to­kio gė­rio mū­sų gy­ve­ni­me esa­ma.

– Ką gal­vo­ji?

– Nie­ko, mie­lo­ji. Ar ki­bi­nas ska­nus?

– Esu val­giu­si ir ska­nes­nių, – juo­kia­si.

Nu­si­ra­mi­nu. Ji man ne­tu­ri jo­kių prie­kaiš­tų. Įstū­miau į var­gą, bet ne­pri­ekaiš­tau­ja.

Vis dėl­to ge­rai, kad gi­miau eu­ro­pie­tis, kad esu lie­tu­vis. Kad ir uba­gas, o štai to­kį tur­tą val­dau. Vargs­tan­tis hu­ma­ni­ta­ras. Bet už­tat mo­ku mąs­ty­ti.

Ji ir­gi mo­ka mąs­ty­ti (dėl to jos kai­na tu­rė­tų bū­ti tik dar di­des­nė), tad daž­nai mąs­to­me kar­tu. Daug ką mes da­ro­me kar­tu. Mes taip pa­si­ža­dė­jo­me vie­nas ki­tam, ir tai yra ge­rai.

Kai ką nors mąs­tau at­ski­rai – iš to man ne­bū­na jo­kio džiaugs­mo. At­ski­rai mąs­tan­čio­jo kai­na – nu­li­nė. Vie­nat­vė ap­skri­tai ne­tu­ri pra­smės.

– Apie ką tu vis gal­vo­ji?

– Nie­ko ypa­tin­go. Džiau­giuo­si nuo­sta­bio­mis ru­dens spal­vo­mis. Ko­kia pui­ki mū­sų ša­lis! Ša­le­lė Lie­tu­va. Toks gam­tos gro­žis ap­lin­kui. Vi­si tur­tai čia – už dy­ka, – sa­kau, žiū­rė­da­mas jai į akis. – O štai to­kie ara­bai nie­ko ne­tu­ri. Pas juos vien smė­lis ir dy­ku­mos. Tai kas, kad po tuo smė­liu naf­tos upės te­ka. Ne­no­rė­čiau ten gy­ven­ti.

– Ar aš ta­ve ne per daug kon­tro­liuo­ju? – stai­ga klau­sia ji.

– Nė kiek ne per daug. Nie­ka­da ne­bu­vo per daug.

– Tai ge­rai. O tai vis ty­li ir ty­li.

– Aš tie­siog mąs­tau. O štai duk­ra ma­ne tik­rai kon­tro­liuo­ja. Gal net per daug, – sa­kau, žiū­rė­da­mas į žai­džian­čią duk­rą. Tai jai ki­bi­nas ne­ska­nus, tai apelsinų sul­čių per ma­žai. Ga­lė­jo iš anks­to na­mie van­dens dau­giau at­si­ger­ti. Juk jis mūsų Lie­tu­vo­je toks svei­kas ir ska­nus. Ara­bai to­kio vandens ne­tu­ri. Smėliu veidus prausia. Sa­vo de­ga­li­nė­se aikš­te­les ben­zi­nu plau­na…

Ir ma­ši­nas jie kei­čia kas tre­ji me­tai. Bet mo­te­rims va­ži­nė­ti kaž­ko­dėl ne­lei­džia. Liūd­na, kad taip yra. Mū­siš­kiai daž­niau kei­čia mo­te­rį, o ne ma­ši­ną. Taip da­ro dėl kaž­ko­kio dva­sios ak­lu­mo, nes ne­tu­ri su kuo pa­ly­gin­ti sa­vo įpro­čių ir ne­ži­no tik­rų­jų ver­ty­bių…

Kaž­ko­kios ne­są­mo­nės gal­vo­je, vi­siš­ka pai­nia­va. Jau­čiuo­si taip, lyg pra­ras­čiau ta­pa­ty­bę. Ma­žiau rei­kia skai­ty­ti, ma­žiau vis­ką čia ly­gin­ti. Juk ne­pa­ly­gin­si ki­bi­no su ce­pe­li­nu.

Grį­žęs na­mo kaip­mat su­de­gin­siu vi­sus tuos ne­svei­kus skai­ta­lus. Ir dar sa­vo už­ra­šus su vi­so­mis min­ti­mis. Vis tiek iš jų jo­kio džiaugs­mo, jo­kios nau­dos.

Ir vis dėl­to – nuo­sta­bi yra mū­sų ša­lis. Pa­tys bran­giau­si tur­tai, pa­tys gra­žiau­si da­ly­kai čia yra už dy­ka. Ne­su­vo­kia­ma ma­lo­nė tau vien už tai, kad esi žmo­gus.

Ko ge­ro, sa­vo ti­kė­ji­mo nie­ka­da ne­kei­siu.

Rašytojas Alvydas Šlepikas atsako į Herkaus Kunčiaus klausimus „Metų“ žurnale.

Mūsų kartai teko gyventi prie komunizmo ir totalitarizmo, šiandien – prie kapitalizmo ir demokratijos. Koks Tavo požiūris į praeitį ir dabartį? Kiek svarbi Tau sovietinė patirtis?

Deja, o gal ir ačiū Dievui, kad teko gyventi sovietmečiu. Todėl dabar už jokius pinigus, jokiomis gražiausiomis kalbomis niekas manęs neįtikins, kad socializmas gali būti gėris. Negali būti jokio socializmo žmogaus veidu, nes tai lūzerių ideologija, kuri nori visus suvienodinti, jos adeptai iš anksto manosi žiną, ko vienam ar kitam žmogui reikia. O iš tikrųjų yra nevykėliai, lūzeriai, besigviešiantys svetimo gero. Žodžiu – vagys. Jie nori lygybės, tai yra to, kas neįmanoma iš principo. Lygūs gali būti tik skurde – tiek materialiniame, tiek ir dvasiniame. Žmonės nėra ir niekada nebus lygūs, vienodi, o norint sulyginti, kad visi turėtų tiek pat, reikia tiesiog atimti iš tų, kurie turi daugiau. Tinginys, nevykėlis visada turės mažiau. Darbštus, talentingas turės daugiau, todėl iš jo reikia atimti. Visa kairioji ideologija pagrįsta vienintele idėja: kas tavo – tas mano. Tau leidus pacituosiu garsų rusų disidentą Aleksandrą Podrabineką, kurio mintims pritariu, ir kuris žino, apie ką kalba, nes socialistines grožybes patyrė ne tik tokiu būdu kaip mes, bet ir kalėjimuose, tremtyse. Tai citata iš jo teksto, paskelbto tinklalapyje „Grani.ru“. Tekstas vadinasi „Socialistinio periodo parkas“. „Socializmas neišgydomas. Negalima jo reformuoti, pagerinti, suteikti jam žmogiško veido. Jis vis tiek liks tas pats monstras, ryjantis laisvę, iniciatyvą ir žmogiškąją savigarbą. Jį galima tik išrauti, ir patartina – su šaknimis, nes kitaip jis tarytum blogiausia piktžolė vėl atžels ir vėl kels grėsmę visuomenei. Tie, kurie eilinį kartą kala mums neblėstančią idėją apie amžinąjį veltui (chaliava), skirtą visiems, ir apie paternalistinę valdžią išrinktiesiems, tikisi, kad istorinė žmonių atmintis yra labai trumpa. Ir jie turi pagrindo to tikėtis. Naujosios kartos neprisimena realaus socializmo košmarų, nemėgsta skaityti apie tokius dalykus, o dėl žmogiškosios prigimties yra linkę susigundyti nemokamu sūriu. Bet kad tas sūris padėtas spąstuose, suprantama, sužinos tik tada, kai jau bus per vėlu.“

Suprantu ir pritariu A. Podrabinekui. Visi matome, kaip visokios naujosios kairės organizacijos bando kimšti žmonėms į galvas suplėkusias, lavonų kvapu persmelktas idėjas.

Gerai nors tiek, kad Algirdą Paleckį teismas vis dėlto pripažino kaltu.

Man sovietinė patirtis svarbi, nes aš bijau dėl savo vaikų, dėl pasaulio, kuriame jie gyvens. Kiekvieną akimirką socializmo vis daugiau. Todėl manau, kad mano, ir kaip rašytojo, viena iš pareigų apsaugoti dabartį nuo praeities pasikartojimo.

Ar svarbu, Tavo manymu, menininkui ne iš nuogirdų, o empiriškai išgyventi būsimo kūrinio temą? O galbūt tereikia tik vaizduotės, norint, kad gimtų, pavadinkime, literatūra?

Aš paklausčiau šiek tiek kitaip: o ar įmanoma vaizduotė be empirinės patirties? Ir jeigu įmanoma, tai ar tos vaizduotės sukurti vaizdiniai kam nors įdomūs? Ar dažnu atveju „grynosios“ vaizduotės sukurta literatūra nėra tik svetimos patirties atrajojimas? Kiek daug beviltiškos, neįdomios fantastinės literatūros, kurią kartais paskaitau. O juk yra ir nepaprastai įdomių fantastinės literatūros kūrinių. prastieji dažniausiai todėl ir yra prasti, kad atkartoja jau girdėtus štampus, kuria pasaulius, kurie jau seniai sukurti, šimtą kartų aprašyti, ir šimtą kartų geriau. Kas galėtų atsakyti, kodėl taip jaudina J. R. R. Tolkieno trilogija? Ir ar ji būtų tokia paveiki, tokia galinga, jeigu ne kupina skausmo ir klajonių našlaitiška rašytojo vaikystė, jeigu ne profesoriška mokslininko patirtis, jeigu ne lingvistinės studijos (jis puikiai kalbėjo graikiškai, islandiškai, žavėjosi suomių ir valų kalbomis), o visa tai juk ir buvo empirinė jo patirtis. Galiausiai ar tie didingi Viduržemės mūšiai būtų taip aistringai ir įtikinamai aprašyti, jeigu rašytojas pats nebūtų dalyvavęs Pirmojo pasaulinio karo mūšiuose, kuriuose prarado keletą artimiausių draugų? Kitas pavyzdys – Kurtas Vonnegutas. Ko daugiau jo kūryboje – empirinės patirties ar vaizduotės? Kokį poveikį jam padarė Drezdeno bombardavimas ir ar būtų jo kūryba tokia pati be šios siaubingos patirties?

Manau, vaizduotė labai svarbi, tačiau labai svarbus ir patyrimas, išmanymas. Yra neįdomių, apgailėtinų grynosios vaizduotės kūrinių, bet yra ir daugybė nuobodžių, beveidžių, visiškai banalių knygų, kurias rašę autoriai naudojo tikrą medžiagą, tikrus empirinius potyrius. Tačiau, pavyzdžiui, ar būtų tapusi stipresnė 1962 metais išleista Aleksandro Solženicyno apysaka „Viena Ivano Denisovičiaus diena“, jeigu joje autorius būtų ėmęs fantazuoti, pasidavęs kokiam nors vaizduotės šėlsmui? Suprantama – ne. Ko daugiau – vaizduotės ar empirikos Andrejaus Platonovo kūrinyje „Duobė“, parašytame 1930 metais? Ar vaizduotė, ar patirtis sukūrė tuos pritrenkiančius vaizdus ir scenas: štai visi rausia didžiulę duobę, tik turtingesni negali, nes reikia rūpintis derlium, tad buožės susodinami ant plausto ir paleidžiami upe žemyn, tada arkliai susiburia į kolchozą ir, neturėdami daugiau ką ėsti, kiekvienas iš savo buvusių šeimininkų namų stogo atsiplėšia po kuokštą šiaudų, susineša į miestelio aikštę ir tada visi kolektyviškai ėda. Paskui ateina žiema, visi arkliai dvesia tvartuose iš bado, pūsta ir pučiasi, o kūnuose ima gamintis šiluma ir atsiranda daugybė ertmių, tose ertmėse prisiveisia musių, jos skrenda lauk iš gyvulių kūnų (kaip Vergilijaus aprašytosios bitės iš jaučių vidurių), tačiau, patekusios į aplink tvyrančią žiemą, gauna galą, ir musių tiek daug, kad aptemsta dangus, o žiema tampa juoda – sninga ne sniegu, bet musėmis, tad galiausiai tos milžiniškos duobės, kurią visi šio kūrinio veikėjai rausė didžiulio socialistinės kultūros rūmo pamatams, dugne palaidojama mažytė mergaitė, mirusi iš bado.

Beje, būtų visai teisinga paklausti, Herkau, ir Tavęs: ko daugiau, vaizduotės ar empirinės patirties, pavyzdžiui, romane „Lietuvis Vilniuje“? Tikriausiai atsakytum, mielas drauge, panašiai kaip aš, bandydamas dabar iš sunkaus klausimo išsisukti: reikia to ir kito. O kartais gal nereikia nei to, nei ano.

Man regis, kūriniui svarbiau ne tai, iš ko jis gema – iš vaizduotės ar iš empirikos. Svarbiausia, mano manymu, yra kalba. Jos jausmas. Sakinys. Ar autorius jį valdo, ar sugeba suvaldyti kalbą, ar sukuria ritmą, tekėjimą, ar pasirinktas kalbėjimo būdas, sakinių struktūra dera autoriaus pasirinktai temai, žodžiu, ar skamba, ar švyti kalba, ar jos haubicos muša į teisingus taikinius. Ir dar – kiekvienas literatūros kūrinys privalo turėti kad ir mažytę, bet paslaptį. Kitaip tai bus tik paprasčiausia žurnalistika.

Esi pavydėtinai plataus akiračio menininkas – poetas, rašytojas, dramaturgas, scenaristas, aktorius, režisierius... (Gal kažkurios Tavo veiklos srities nepaminėjau?) Kas Tave paskatino pasirinkti menininko kelią?

Mano vaikystė, kaip žinia, prabėgo nedideliame miestelyje, galima sakyt, kaime. Pas mus į mokyklą retkarčiais atvažiuodavo artistai – „Armonikos“ ansamblis, kokia nors dainininkė arba pianistė, kuri, grodama Chopiną išderintu pianinu, linksminosi dar ir tuo, kad kai kuriuos klavišus turėdavo ne tik paspausti, bet paskui dar ir ištraukti, nes jie įstrigdavo. Taip pat lankėsi aktoriai Algirdas Sabalys, Jonas Čepaitis, televizijos diktorius Vytautas Kybartas, vėliau ir Jonas Braškys, visi jie skaitė arba eilėraščius, arba humoreskas. Tai bene ir visi menininkai, kuriuos tada galėjau pamatyti, be Vilniuje matytų kažkokio miuzikholo artisčių ir cirko meškų.

Televizorius tuo metu, anot multiko „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“ personažės Freken Bok, rodė kažkokius sukčius, o meno mažai, bet aš daug skaičiau, o knygose tai van Goghas, tai Gauguinas vis badaudavo ir patirdavo neteisybę. Tačiau kūrė – vien tik šedevrus, o ta kančia buvo tauri.

Taip knygos ir visa kita patirtis sukūrė mano vaikiškoje galvoje tokį menininko-pusdievio vaizdinį. Tai traukė, tačiau baugu buvo net pagalvoti, kad pats galėtum tapti vienu iš tų meškų ar gogenų.

Man pasisekė, nes turėjau puikius mokytojus. daug skaičiau, o paskui ėmiau ir rašinėti. Šviesaus atminimo Videniškių vidurinės mokyklos direktorius Antanas Marcinkevičius, dėstęs lietuvių kalbą ir literatūrą, pirmasis paskatino rimčiau užsiimti rašymu. Jo dėka mano eilėraščiai pirmą kartą atsidūrė spaudoje – Molėtų rajono laikraščio „Pirmyn“ kūrybos puslapyje. Buvau gal šeštokas, bet vietoj džiaugsmo pajutau didelę nuoskaudą: mano tekstai pirmą kartą patyrė taisymus. Dabar suprantu, kad mielas direktorius Antanas tiesiog pataisė ritmikos, rimo ir kirčio riktus, tačiau tada tai buvo baisus smūgis. Verkiau užsidaręs ir įsikandęs pagalvę. Nuotaiką kiek pakėlė tai, jog už savo kad ir redaguotą kūrybą gavau pirmąjį honorarą – tris rublius. Nusprendžiau tapti rašytoju, nes moka – gerai.

Atmetus juokus, reikia pasakyti, kad Antanas Marcinkevičius, o vėliau kitas puikus pedagogas, vyresniųjų klasių lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Valentinas Stundys mane visaip stūmė, skatino rašyti, labai palaikė. Deja, vėliau, kai per žioplumą neįstojau į universitetą ir tam, kad dar ištempčiau metus nepaimtas į sovietų kariuomenę, atsidūriau 21-ojoje Vilniaus PTM, rūpėjo kiti, labiau pankiški dalykai, o paskui, kai nuo visų panašių mokyklų SSSR gynybos ministro įsakymu buvo nuimta vadinamoji bronia ir susrėbė į Kazachstaną, tada, žinoma, rašyt jau nebegalėjau. O grįžęs namo jaučiausi dvasiškai išsekęs, beveik nebepajėgiau suvokti nieko abstraktaus – sėdėjau, skaitydamas Sezemano „Estetiką“, ir baisėjausi, kad nieko nesuprantu.

Vis dėlto paskui, dirbdamas tekintoju ir šaltkalviu, stovėdamas prie staklių ir droždamas balvankę, o paskui gerdamas šiltą degtinę su šeštą kategoriją turinčiu kolega, kurį visi vadinome diadia Vania, staiga aiškiai pradėjau matyti, kaip degraduoju, kaip skęstu, o man virš galvos susiskliaudžia maurai. Tuo metu jau ir knygų negalėjau skaityti – buvo užvaldęs beveik fizinis, apčiuopiamas jausmas, kad visos šios knygos, visi šopenai ir gogenai – ne man, kad tai kažkur toli ir beprasmiška.

Ačiū Dievui, paskutinę akimirką sugebėjau iššokti iš to povandeninio laivo ir atsidūriau Muzikos ir teatro akademijoje, tuometėje Valstybinėje konservatorijoje. Nors atmosfera bendrosiose paskaitose nuo 21-osios PTM skyrėsi menkai, užtat specialybės dalykus dėstė Dalia Tamulevičiūtė ir Jonas Kavaliauskas, kalbos kultūrą – Vytautas Vitkauskas, meno istoriją – Mariana Malcienė, filosofijos istoriją – Stasys Juknevičius. Be šių puikių žmonių, suprantama, buvo kurso draugai – šaunūs ir laisvi žmonės. Pavyzdžiui, Saulius Mykolaitis ar Andrius Bialobžeskis, kuris supažindino su savo muzikantais tėvais ir močiute Kazimiera Kymantaite. Bendravimas su šiais žmonėmis atvėrė laisvę, kurią buvau užspaudęs kažkur giliai savy. Staiga aiškiai ėmiau suvokti – norint būti menininku, nereikia, kad tave palaimintų kokios nors institucijos ar komsomolo šunsnukiai. Paskui susipažinome su bendramokslio Rido Žirgulio tėvu, skulptoriumi Stasiu Žirguliu, kuris savo iniciatyva ruošė mus meno istorijos egzaminams, skaitė paskaitas savo namuose Kaune, pasakodamas ir apie savo kūrybą, jos principus, apie tai, ką man, ištrūkusiam iš ankstesnio liūno, norėjosi klausytis ir gerti į save kaip kokią girą.

Paskui jau viskas ėjosi natūraliai ir sklandžiai: dar būdamas antrakursis išspausdinau pirmuosius savo eilėraščius, susipažinau su Valdu Kukulu, kuris savo ruožtu supažindino su Vladu Šimkumi, Jonu Strielkūnu, Kaziu Jonušu... Prasidėjo Poezijos pavasariai... Taip ir atsidūriau dabartinėje situacijoje. Jeigu sakai, kad esu menininkas – tikiu. Tik labai nesinorėtų, kad pasirodytų, jog iš tikrųjų esu paprasčiausia cirko meška.

Kiekvieną rašytoją skirtingais gyvenimo laikotarpiais sužavi vis kiti autoriai, knygos, stiliai ar judėjimai. Kas Tau anuomet rodėsi svarbūs ir ką šiandien galėtum pavadinti savo autoritetais?

Poeziją pradėjau skaityti nuo Marcelijaus Martinaičio, jo knygą „Vainikas“ mokėjau kone atmintinai, paskui 1982 metais mokyklos bibliotekoje radau Vytauto P. Bložės knygą „Sena laužavietė“, kuri mane tiesiog užbūrė. Labai ilgai skaičiau tik šiuos du poetus, niekaip nesurasdamas, o gal ir nelabai ieškodamas rakto kitų kūrybai. Vis dėlto Sigito Gedos „Žydinti slyva Snaigyno ežere“, pasakykim žargonu, pramušė tą užtvanką: ėmiau skaityti Gedą, Juditą Vaičiūnaitę, Vytautą Skripką, Gintarą Patacką, Antaną A. Jonyną ir kitus, na, o Jono Strielkūno poezijos rinktinė tiesiogine prasme padėjo nepasiusti sovietinės kariuomenės marmalynėje.

Dabar gi didžiausi autoritetai yra „Vilniaus kailiai“ (visi – ir prozininkai, ir poetai).

O apie kitus prozininkus nekalbėsiu, nes jeigu paminėsiu Salingerį, tai įsižeis Faulkneris...

Rašai poeziją, apsakymus, pjeses, kino filmų scenarijus... Kuri sritis Tau artimiausia? Paklausiu plačiau: kas Tu šiandien esi?..

Atsakysiu kiek kitaip – kas aš šiandien nesu. Šiandien aš nesu aktorius. Tai nereiškia, kad niekada nevaidinsiu. Tiesiog instituciškai esu nebesusaistytas: ačiū Dievui, pagaliau išėjau iš Nacionalinio dramos teatro, kur buvau etatinis darbuotojas, vaidinau spektakliuose, repetavau ir panašiai. man tai pradėjo trukdyti. Trukdė tas fabrikinis įrėminimas, juo labiau kad ir į žmones dabar imta žiūrėti panašiai kaip fabrike. Aktorius dažnai būna ne menininkas, o tik atlikėjas, amatininkas, tokia jau jo profesijos specifika, tačiau vis tiek jis noribūti menininkas, turi visokių idėjų, kūrybinių fantazijų, bet jam sako: eik, atlik tą savo darbelį, nesikišk į mūsų didžiąją meno politiką, nestovėk, kaip sakoma, vidury meno greitkelio, netrukdyk pateptųjų ir pusdievių eismo. Bet čia tik šnekos, o ir pateptieji nelabai pusdieviai, ir greitkelis nelabai koks, o ir visa institucija dabar tik toks kišeninis fabrikėlis, gal žvakių ar kanopų virimo gamyklėlė, gal vilnos karšykla, toks privatus versliukas. Na, jei nereikia manęs tame versliuke, tai ir nereikia, man nuo to tik geriau.

Žinoma, vaidinti aš vaidinsiu, bet džiaugiuosi žinodamas, kad vaidinsiu tada ir tik tada, kai pats norėsiu, kai, pavyzdžiui, sutaps mano ir kieno nors kito požiūris į pasaulį. Arba į teatrą. Arba į šiaip ką nors.

Naujausioje savo knygoje – „Mano vardas – Marytė“ – palietei menkai Lietuvoje žinomą „vilko vaikų“ temą. Papasakok apie šio romano atsiradimo aplinkybes.

Na, apie knygos pasirodymo aplinkybes nemažai pasakojau šio romano pristatymuose, be to, apie tai rašau ir pačioje knygoje išspausdintame autoriaus pabaigos žodyje, todėl dabar gal tik dar kartą norėčiau padėkoti visiems man pagelbėjusiems, talkinusiems, kad kūrinys atsirastų.

Vis dėlto galiu pasakyti, kad kai pirmą kartą susidūriau su šia skaudžia tematika ir išgirdau, perskaičiau pirmuosius „vilko vaikų“ liudijimus, atsitiko kažkas keista: tema ėmė tarytum persekioti. Supratau, kad būtinai turiu kažką padaryti: sukurti, parašyti, kalbėti, pasakoti apie tai. Ir buvo labai svarbu atrasti tinkamą pasakojimo būdą, nes medžiagos labai daug, norėjosi, kad gana plačiai atsivertų laikotarpis, pokario Rytprūsių realijos, tos žemės kolonizacija, Lietuvos žmonių padėtis, žodžiu, kontekstas. Kartu maniau, jog būtina, kad knyga remtųsi viena išbaigta istorija, turėtų aiškų siužetą, nepavirstų faktų ir įvykių kratiniu, o skaitytojas nepaskęstų medžiagos masėje. Kadangi tų vaikų ir jų šeimų istorijose daug žiaurumo, kartais ir melodramatizmo, norėjau išvengti kraštutinumų: vien žiaurumų ir siaubo aprašymo arba sentimentalaus ašarojimo. Todėl pasirinkau pasakojimo būdą, kai istorija dėliojama iš fragmentų. Tapo labai svarbūs nutylėjimai, kai kur naudojau net grafinį teksto suskaidymą – koks dažniau naudojamas poezijoje. Iš tikrųjų viename rašymo etape rimtai svarsčiau: gal dar arčiau pasukti prie verlibro, rašyti tiesiog gana ilgą, verlibru paremtą poemą. Vis dėlto to sumanymo atsisakiau, nors jo elementų knygoje liko. Ieškojau trūkčiojančios ritmikos, tarsi kalbėtų kūkčiojantis vaikas, kai kur ją keičiau mano įsivaizduojama raudos ritmika, tai taip pat – iš poezijos konteksto ateinantys dalykai. Žinoma, fragmentiškas įvykių dėliojimas yra artimas scenarijui, juo labiau kad nuo scenarijaus viskas ir prasidėjo, tačiau tai yra visai kitas kūrinys. Beje, nesupratau, kodėl recenzentas ir mano bičiulis Rimvydas Stankevičius priekaištavo, kad šioje knygoje pernelyg daug scenarijaus ir sausumo. Sausumas kai kur atsirado todėl, kad nesinorėjo skaitytojo graudinti, todėl buvo rašoma telegrafiniais lakoniškais sakiniais, o tai padėjo vystyti ir pasakojamų įvykių tempą, kad įtrauktų skaitytoją, gintų jį knygos puslapiais. Dar viena priežastis rašyti trumpais sakiniais – galvojau apie jaunus skaitytojus, paauglius, kuriems norėjau aiškiai ir tuo pat metu nenuobodžiai papasakoti tai, ką jaučiau būtina papasakoti. Na, o priekaištauti dėl kūrinio scenarijinio pobūdžio, manau, apskritai kvaila, nes tai tik formos, kurią sąmoningai pasirinkau, reikalas. Forma pati savaime negali būti nei bloga, nei gera, todėl tokių priekaištų nepriimu ir nesuprantu.

Man buvo svarbu parašyti knygą apie tikėjimą, apie tai, kaip Dievas veda ir neapleidžia jokiose situacijose. Šiuo požiūriu, knyga yra religinė. Manau, kad vokiečiams ji gali pasirodyti net pernelyg katalikiška, tačiau ką padarysi – knygą rašė katalikiškos šalies rašytojas.

Keista, tačiau net ir po to, kai knyga pasirodė, jos tema vis dar sugrįžta toliau persekiodama mane, nors, kita vertus, galbūt galima tai priimti kaip savotišką visos su knyga susijusios istorijos epilogą. Turiu omeny štai ką: Molėtų viešojoje bibliotekoje pristatant knygą dalyvavo ir mano krikšto mama Janina Šlepikienė. Nors aplink mus Šlepikų pavardė gana paplitusi, tačiau artimų giminių turime nedaug – turiu tik brolį bei seserį, na, ir du pusbrolius, tetos Janinos sūnus – Valentiną ir Aleksandrą Šlepikus. Ir štai, kai Molėtuose padovanojau tetai knygą ir paprašiau kitas dvi perduoti pusbrolių šeimoms, teta Janė paklausė: „o tu žinai, kad Bronytės tėtis taip pat buvo „vilko vaikas?“ Teta kalbėjo apie vyresniojo pusbrolio Aleksandro žmoną Bronę, kurią visi mylime, ir aš, suprantama, žinojau, kad jos šviesaus atminimo tėtis buvo vokietis, tačiau nė neįtariau, kad jis – taip pat „vilkiukas“. Jį, vienuolikmetį, pasirodo, surado pasislėpusį šieno kupetoje. Pats nė nepagalvojau apie tai, nes viskas atsitiko Kupiškio rajone – gana toli nuo Rytprūsių.

Paskui Bronė sakė, kad negali skaityti mano knygos, nes vos tik pradeda, tuoj verkia. „Tu parašei apie mano tėvą – ko aš pati nežinojau.“ Man tai labai svarbus įvertinimas. Šia knyga norėjau pasakyti tik viena – karas yra beprotybė.

Kodėl žmonės rašo? Ar sau, sėsdamas prie kompiuterio, neužduodi klausimo – vardan ko visa tai?..

Žmonės, matyt, rašo dėl skirtingų priežasčių: vieni – kad užsidirbtų, kiti – kad paskleistų savo idėjas, treti – dėl garbės, ketvirti – paprasčiausiai dėl malonumo rašyti. Priežastys pačios įvairiausios, kartais gal net tokios, kokių mes negalime įsivaizduoti – juk galima ir keršyti rašant, ir prisipažinti meilėje, ir iš savigailos ar narcisizmo išsilieti, taip sakant, balto popieriaus klane. manau, pagrindinis akstinas rašyti yra tas pats, dėl kurio užsiimame bet kuria kita veikla, – pasaulis kuriasi, mes stovime vidury šio kūrybos proceso ir patys į jį įsitraukiame, norime tapti jo dalimi. Tai pakankamai svarbi priežastis.

Kaip įsivaizduoji lietuvių literatūros ateitį? Ar neapninka beprasmybės jausmas regint milijonus knygų, kurios, beje, kaip ir visa kita, kada nors virs dulkėmis?

Manęs negąsdina knygų kalnai, mėgstu knygas, man gera ten, kur daug knygų. Aš skaitau (ar bent jau stengiuosi skaityti) kiekvieną dieną, o jeigu neturiu galimybės paskaityti, ta diena tampa šiek tiek beskonė, tuštoka, joje kažko trūksta. Skaitau savo malonumui, taip pat ir mokausi iš man įdomių autorių. Pati populiariausia knyga nebūtinai būna įdomi, visada traukia skaityti draugų, pažįstamų, žmonių, su kuriais bendrauji, knygas. Vis atsiranda padovanotų knygų, kurias priimdamas jau savaime įsipareigoji perskaityti, nenukišti kur nors į šeštą lentyną iš kairės. Visada skaitau ateinančiųjų, jaunų autorių knygas ir publikacijas, tik gal ne taip, kaip Valdas Kukulas, kuris studijavo turbūt absoliučiai visą lietuvių literatūrą, paskui jau iš tų jaunųjų kūrybos atsirenki, supranti, kad vienas tau įdomesnis nei kitas, tačiau bent jau dvi pirmąsias knygas perskaitau būtinai, na, o jeigu tos knygos atrodo įdomios, tada jau seku visą tolesnę to autoriaus kūrybą.

Be to, nemažai skaitau (šiuo metu gal reiktų sakyti – skaičiau) naujosios mūsų literatūros ir dėl savo darbo specifikos, nes gana ilgai buvau (ir gal dar būsiu) „Literatūros ir meno“ originaliosios literatūros ir vertimų skyriaus redaktorius. Daugelį šiandienos autorių pažįstu ir iš jų moksleiviškų metų: kartu su Jonu Liniausku, Valdu Kukulu, Agne Žagrakalyte, Algimantu Zurba ir kitais keletą metų dalyvavau respublikinio jaunųjų literatų konkurso komisijos veikloje. Todėl esu susidaręs, manau, gana išsamų mūsų literatūrinio vyksmo vaizdą. Ir jis tikrai yra neblogas.

Labai liūdna, kai išeina anapilin talentingieji mūsų rašytojai. Taip atsitiko, kad pastaraisiais metais ta pjovėjėlė pasidarbavo iš peties. Atsivėrė tikrai nemenkos žaizdos, tačiau literatūra yra gajus žvėris ir, nepaisant to, kad niekas nepakeis unikalių mus palikusiųjų balsų, nors mes, juos pažinoję, šių rašytojų visada ilgėsimės, jausim netekties šaltį bei tuštumą, tačiau vis dėlto viskas juda į priekį, į išėjusių vietą stoja nauji talentingi žmonės. Literatūra kaip ryklys – išlūžo dantis, bet jo vietoj tuoj išdygs net keli nauji.

Į kurį klausimą, pragyvenęs keturiasdešimt šešerius metus, šiandien žinai teisingą, Tavo manymu, atsakymą?

Matyt, dar kol kas nesubrendau ir tokio klausimo, į kurį atsakyčiau nedvejodamas, dar nežinau. Aš suprantu, kad už horizonto pasaulis dar nesibaigia. Suvokiu, kad senstu, ir jau patikėjau, kad kada nors mirsiu. Tačiau tai nėra jokie atsakymai į klausimus, tai tik patirtis. Dar žinau, kad nors kūryba yra vienatvė, tam, kad ta vienatvė tavyje galingiau skleistųsi, reikia kuo dažniau susitikti su draugais. Nes tos akimirkos – vis trumpesnės.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 8–9 (rugpjūtis–rugsėjis)

Valdančiąją koaliciją formuojančių partijų lyderiai žada jau kitą savaitę pasirašyti koalicinę sutartį. Politologai sako, kad greit žinosime ir naujos Vyriausybės sudėtį, mat tiek koalicinės partijos, tiek Prezidentė sieks kompromiso. Priešingu atveju kiltų politinis chaosas.

Valdančiosios koalicijos sudarymo peripetijas stebintys politologai sako, kad dėl pozicijų Vyriausybėje ir Seime partijos linkusios susitarti kuo greičiau.

„Mano galva, jau seniai deramasi ir, matyt, iš principo yra pasidalintos tam tikros pozicijų kryptys. Ir dabar jau greičiausiai derinamos detalės“, – sako politologas Lauras Bielinis.

Formuojant naują koalicinę Vyriausybę, korekcijų gali įnešti Lenkų rinkimų akcijos dalyvavimas valdančiojoje daugumoje. Dėl to savo pozicijos dar nėra pareiškusi ir Prezidentė. 

„Tomaševskis iš pradžių sakė, kad neis su Darbo partija išvis į koaliciją, po to, kad jau eis, po to prakalbo apie keturis ministrus, paskui apie tris. [Koaliciją formuojančios] partijos [lenkams] siūlo tik vieną ministeriją. Sunku ką pasakyti apie partiją, kuri taip keičia savo pozicijas. Ir nelabai suprantama, ko jie siekia“, – teigia politologas Vytautas Dumbliauskas.

„Tai, ką dabar jie [Lenkų rinkimų akcija] deklaruoja – tris ministrų portfelius – net aritmetiškai neišeina. Geriausiai tris viceministrų portfelius jie gali gauti ir galbūt vieną ministro“, – mano L. Bielinis.

Politologai spėja, kad po pažadų, jog vadovaujančių postų Vyriausybėje ir Seime neužims juodosios buhalterijos „herojai“ – Viktoras Uspaskichas ir Vytautas Gabšys, Prezidentė taip pat turės žengti kompromiso link.

„Apskritai Prezidentės pasakymas buvo labai stiprus. Aritmetiškai žiūrint, be Darbo partijos praktiškai neįmanoma jokia koalicija. Prezidentė iš esmės eliminavo tuos Darbo partijos veikėjus, kurie yra susitepę, kurie yra įtariamieji. Sunku pasakyti, kaip Daukanto aikštėje elgsis, bet turėtų eiti į kompromisą, nes kitaip bus krizė“, – įsitikinęs V. Dumbliauskas.

„Manau, kad jai turi tikti toks scenarijus. Nes visi kiti scenarijai yra chaoso scenarijai“, – tvirtina L. Bielinis.

Politologai sako, jog Prezidentei būtų priimtinesnė socialdemokratų ir konservatorių partnerystė, tačiau ji sunkiai įsivaizduojama. Socialdemokratai rizikuotų prarasti ne tik tapatybę, bet ir pozicijas Vyriausybėje, nes tokios koalicijos ašimi taptų Tėvynės sąjunga kartu su Liberalų sąjūdžiu.

„Politikoje turi būti dvi komandos kaip sporte. Turi turėti žiūrovai, tai yra, mes, rinkėjai, dvi komandas. Sakykim, yra žalieji ir mėlynieji, mes tada renkamės tuos ar tuos, tai tie nugali, paskui nugali kiti, o jei tos komandos sueina į krūvą ir muša į vienus vartus, tada daug klaustukų iškyla“, – teigia V. Dumbliauskas.

Valdyti Seimą ir Vyriausybę siekiančios partijos koalicinę sutarti žada pasirašyti kitą savaitę.

Algirdas Igorius, Jevgenijus Bardauskas, LRT televizijos laida „Panorama“

Japonistikos centro Kauno Vytauto Didžiojo universitete (VDU) įkūrėjas Arvydas Ališauskas bus apdovanotas Japonijos ordinu.

Lapkričio 20 dieną "Tekančios saulės ordiną su aukso spinduliais ir rozete" jam perduos Japonijos ambasadorė Lietuvoje Kazuko Shiraishi (Kazuko Širaiši), pranešė Japonijos ambasada.

Apdovanojimas A.Ališauskui skirtas už jo nuopelnus skatinant Japonijos kultūros populiarinimą ir japonų kalbos studijas.

A.Ališauskas yra pirmasis Lietuvos civilis asmuo, kurį Japonijos vyriausybės apdovanos šiuo ordinu.

Japonijos literatūros vertimas tiesiogiai į lietuvių kalbą ir Japonijos kultūros populiarinimas

A.Ališauskas baigė Rytų kalbų institutą prie Maskvos Lomonosovo valstybinio universiteto ir įgijo japonų kalbos specialybę.

Jis yra pirmasis vertėjas Lietuvoje, nuo 1969 metų vertęs japonų literatūros kūrinius tiesiogiai iš japonų kalbos.

Nuo 1970 metų A.Ališauskas rašė straipsnius bei vedė paskaitas apie Japonijos ekonomikos valdymo sistemą bei ekonomikos raidą, taip pat skatino Lietuvos įmones savo darbe pritaikyti Japonijos įmonių valdymo modelį.

1994 metais A.Ališausko iniciatyva VDU buvo įkurtas Japonistikos centras, kurio pirmuoju vadovu jis ir tapo.

Iki 2008 metų, kol ėjo Japonistikos centro vadovo pareigas, A.Ališauskas, anot ambasados, labai daug prisidėjo prie japonologijos studijų plėtojimo.

Prieš keletą metų Japonistikos centras sujungtas su Azijos studijų centru.

Itin stiprios audros "Sandy", siautėjusios šią savaitę JAV rytinėje pakrantėje, aukoms Jungtinėse Valstijose ir Kanadoje priskiriama mažiausiai 102 žuvę žmonės, pranešama penktadienį.

Vien Niujorke aptikta 40 žuvusiųjų, pusė kitų buvo Staten Ailande - priemiestyje, kuris yra kitoje pusėje Niujorko uosto akvatorijos, žiūrint nuo Manhatano. Naujajame Džersyje, pasak valdžios pareigūnų, žuvusiųjų yra 13, o Pensilvanijoje - 14.

Prieš smogdamas JAV pakrantei pirmadienį uraganas "Sandy" Karibų regione nusinešė 69 gyvybes, iš jų 54 - Haityje, 11 - Kuboje.

JAV valdžios pareigūnai pateikia oficialius patvirtintus, su audra susijusių aukų Šiaurės Amerikoje skaičius; bet jie gali keistis, net gali mažėti, jei paaiškėtų, kad kurio nors asmens mirtis negali būti siejama su "Sandy":

Niujorko valstijoje - 48 (40 pačiame Niujorke, dar 8 kitur valstijoje); Naujame Džersyje -13; Merilande - 11; "Pensilvanijoje - 14; Vakarų Vidžinijoje - 6; Konektikute - 4; Virdžinijoje - 2; Šiaurės Karolinoje - 3;

Kanadoje, Toronte žuvo vienas žmogus.

JAV Pakrančių apsaugos tarnyba baigė ieškoti laivo "Bounty", nuskendusio vandenyne už 125 mylių į pietryčius nuo Hateraso kyšulio Šiaurės Karolinoje dingusio kapitono.

Plungės kunigaikščio Mykolo Oginskio dvaras tampa vienu geriausiai tvarkomų dvaro ansamblių Vakarų Lietuvoje. Rekonstruotoje laikrodinėje duris lankytojams atvėrė viešoji biblioteka.

Raudonų plytų pilaitė – seniausias išlikęs Plungės dvaro ir seniausias žinomas mūrinis pastatas visoje Plungėje. Pilaitę su laikrodžiu bokšte, kuri labai panaši į Florencijoje esančius rūmus, 1846-aisiais pastatė grafai Zubovai. Tai lyg maža itališkų rūmų kopija. Joje buvo įkurta ir oranžerija. Vėliau visą dvarą su laikrodine nusipirko kunigaikštis M. Oginskis.

Keletą pastarųjų dešimtmečių pastatas istoriniame Plungės parke stovėjo apleistas ir nyko. Vyriausybei patvirtinus šalies bibliotekų modernizavimo programą, kurioje buvo numatyta ir naujos Plungės bibliotekos statyba, sužibo viltis prikelti pilaitę gyvenimui.

„Kultūros darbuotojai pradėjo puoselėti mintį biblioteką statyti ne naujoje erdvėje, ne miegamajame rajone, kur būtų tą padaryti daug paprasčiau, bet prikelti kultūros paveldo objektą gyvenimui“, – pasakojo Plungės viešosios bibliotekos direktorė Violeta Skierienė. 

Beveik keturių milijonų litų vertės projektas įgyvendintas per porą metų. Rekonstruotoje laikrodinėje-oranžerijoje įsikūrė suaugusiųjų biblioteka. Čia įrengtas informacijos ir mokymo centras, renginių salė, skaitykla.

Pastarojoje palikta autentiškos XIX amžiaus sodinukų auginimo patalpos dalis su krosnies, vandens šildymo ir senojo pamato liekanomis.

Tačiau išskirtiniu bibliotekos akcentu išlieka bokštas su laikrodžiu. Jo mechanizmą 1741 metais išrado vienas prancūzų laikrodininkas.

„Šitas laikrodis išskirtinis yra tuo, kad jis turi vieną tokią detalę, vadinamą inkaru. Ir būtent dėl šitos detalės bokšto laikrodžiai buvo labai sudėtingi ir laikrodžių meistrai tiesiog nesiimdavo jų daryti“, – sako V. Skierienė.

Pasak specialistų, Lietuvoje yra tik du tokie bokšto laikrodžiai – Plungėje ir Varniuose.

Marija Gabrienė, LRT televizijos laida „Panorama“

Pasirodė žurnalo „Aš ir psichologija“ lapkričio mėnesio numeris. Pristatome jo turinį ir redakcijos žodį.

Redakcijos žodis

Prieš pradėdama rašyti redaktorės žodį susimąsčiau, su kuo labiausiai man siejasi lapkritis. Netikėtai vaizduotėje iškilo neįprastas vaizdinys: temsta, gatvelės grindinį nukloję pūvantys lapai, o žibintininkas vieną po kito uždega gatvės žibintus. Dabar žibintininkų, žinoma, gatvėse nebūna, tačiau tai nereiškia, kad išnyko jausmas, kurį sukelia jaukios švieselės įžiebimas rudeniškoje tamsoje. Pagaliau, ar ne kažką panašaus patiriame uždegdami Vėlinių žiburėlius?

Žibintas – labai gražus ir mįslingas simbolis. Iš žibinto niekada nesklinda akinanti šviesa, jis neskirtas kam nors netikėtai pažadinti, apstulbinti. Kaip tik priešingai – jaukus, šildantis, kviečiantis švytėjimas prasklaido tamsą tik tiek, kiek reikia, kad matytum, kur žengti žingsnį. Ten, kur dega žibintas, – saugu, intymu, sakralu. O čia pat, už keleto žingsnių, – vaizduotę kurstanti paslaptinga tamsa.

Ir koks sutapimas – rinkdami iliustraciją žurnalo viršeliui tiesiog paskutinę minutę aptikome neįprastą iliustraciją ir ji kaipmat patraukė žurnalo meninių darbuotojų dėmesį – mįslingos mergelės piešinys (kurią dabar ir matote ant viršelio). Pasirodo, rankoje ji laiko senovinę lempą-žibintą!

Norėtųsi, kad šį lapkritį pavyktų atrasti tai, kas pabūtų mums tuo žibintu, skleidžiančiu mįslingą, kviečiančią ir saugančią šviesą. Ką gali žinoti, galbūt tai padės atrasti ir kuris nors straipsnis ar mintis, išsakyta šiame žurnalo numeryje...

Egidija

Turinys

AŠ ASMENYBĖ

Dalintis judesiu. Interviu su choreografe Birute Letukaite

AŠ DIRBU

Sėkmė nebūna akla. Liucija Sabė

MES TĖVAI

Motinystės liūdesys. Sigita Valevičienė

TEMA

Raktas į kitą pasaulį. Egidija Šeputytė-Vaitulevičienė

Atsakymai pleveno ore. Interviu su poetu, rašytoju Donaldu Kajoku

AŠ IR PASAULIS

Lozungas Pažabokime emigraciją kartu! Dainius Genys

AŠ IR TU

Tik draugai. Aldona Steponavičiūtė

Prie ligonio lovos. Evelina Globė

PSICHOLOGO DIENORAŠTIS

Savivertė, savigarba ir pasitikėjimas savimi. Sikstas Ridzevičius

ĮDOMIOS ISTORIJOS

Tarp genialumo ir beprotybės. Dalia Bagdžiūnaitė

ATVEJIS

Kaip Edis pademonstravo aktorinį talentą. Genovaitė Petronienė

KŪNAS IR SIELA

Tikite tuo, ką matote? Egidija Šeputytė-Vaitulevičienė

AŠ KONSULTUOJUOSI

Kinas kaip terapija. Kristina Augustinaitė

AŠ NE PSICHOLOGAS

Optinė iliuzija apie iliuzijas. Valdas Kilpys

Europos maisto saugos tarnyba (EMST, angl. – EFSA) paskelbė atnaujintą ataskaitą dėl akrilamido kiekio maisto produktuose 25 Europos šalyse.

Akrilamidas yra cheminė medžiaga, susidaranti perdirbant maisto produktus. Ataskaitoje išanalizuoti 2007 - 2010 m. duomenys rodo, kad per šį laikotarpį daugumoje maisto produktų grupių esminių pokyčių nebuvo.

Akrilamidas - kancerogeninė ir genotoksiška medžiaga

Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto specialistai aiškina, kad akrilamidas susidaro perdirbant krakmolingus maisto produktus, tokius kaip bulvių traškučiai, gruzdintos bulvytės, duona, sausainiai, kava, aukštoje temperatūroje (įskaitant virimą riebaluose, kepimą ir skrudinimą).

2005 m. EMST atkreipė dėmesį, kad akrilamidas gali būti potenciali sveikatos problema, nes ši cheminė medžiaga yra žinoma kaip kancerogeninė ir genotoksiška (t. y. gali sukelti vėžį ir pažeisti DNR – ląstelės genetinę medžiagą). Kasmet valstybių narių prašoma stebėti akrilamido kiekį, t. y. tam tikrų kategorijų maisto produktuose atlikti laboratorinius tyrimus, kuriuos EMST analizuoja metinėse ataskaitose.

Nuo 2009 m. paskelbta jau ketvirtoji EMST metinė ataskaita dėl akrilamido stebėsenos maisto produktuose. Ataskaitą, kurią rašant naudota maždaug 13000 duomenų taškų dėl akrilamido kiekio maisto produktuose, parengė EMST Mitybos ir Cheminės stebėsenos skyrius.

Nuo 2008 m. analizės duomenų, pateiktų EMST, skaičius sumažėjo, nes 2010 m. akrilamido stebėsenos laikotarpiu buvo pateikti tik vidutiniškai du trečdaliai Europos Komisijos nustatytų mėginių skaičiaus tam tikrai maisto kategorijai.

Akrilamido tyrimų rezultatai

Išanalizavus rezultatus, matomos akrilamido kiekio mažėjimo tendencijos kai kuriose maisto produktų kategorijose, pvz. perdirbtuose grūdiniuose maisto produktuose, skirtuose kūdikiams ir mažiems vaikams, užkandžiuose be bulvių bei sausainiuose ir džiūvėsiuose kūdikiams bei mažiems vaikams.

Kita vertus, kavoje ir kavos pakaitaluose, traškioje duonelėje, tirpioje kavoje ir gruzdintose bulvytėse iš šviežių bulvių, pastebėtas akrilamido kiekio didėjimas, nors šios tendencijos nebuvo vienodos visoje Europoje.

Akrilamido stebėsena ES - tęstina

EMST ir toliau rinks akrilamido stebėsenos duomenis Europos šalyse ir 2013 m., remdamasi naujausiais duomenimis apie akrilamido kiekį maisto produktuose bei maisto produktų suvartojimą, atnaujins poveikio vertinimą (paskutinį kartą atliktas 2011 m.). Danijos, Prancūzijos, Vokietijos ir Švedijos maisto saugos agentūros kartu su EMST ir kitais Patarėjų susirinkimo (angl. Advisory Forum) nariais, aptarinėja ir naujausius mokslinius tyrimus apie akrilamidą ir jo galimą poveikį visuomenės sveikatai.

Akrilamido stebėsena - Lietuvoje

Lietuvoje vykdoma augalinio maisto produktų taršos stebėsena, kurios tikslas – stebėti, vertinti ir valdyti pesticidų, mikotoksinų, akrilamido ir furano liekanas augalinio maisto produktuose.

Vadovaudamasi 2010 m. birželio 2 d. Komisijos rekomendacija 2010/307/ES, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba atrenka mėginius akrilamido kiekiui nustatyti vietiniuose, įvežtuose ir importuotuose maisto produktuose.

Akrilamido kiekiui nustatyti tiriami šie maisto produktai:

-Valgyti paruoštos gruzdintos bulvytės;

-Bulvių traškučiai;

-Gruzdintų bulvyčių pusgaminiai ir (arba) namuose gaminti skirti bulvių produktai;

-Minkšta duona,

-Javainiai;

-Sausainiai, trapučiai, traški duona ir pan.;

-Kava ir kavos pakaitalai;

-Kūdikių maistas;

-Perdirbti grūdiniai maisto produktai kūdikiams ir mažiems vaikams;

-Kiti produktai : imbieriniai sausainiai, skrudinti riešutai, skrudintos saulėgrąžos, šakočiai.

Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto specialistai atlieka minėtų kenksmingų medžiagų laboratorinę tyrimų kontrolę.

Per metus institute. ištiriama per 40 akrilamido mėginių.

Bernardinai.lt

Lapkričio 9-10 d. Kaune susitiks jaunimo sielovados bendradarbiai iš visos Lietuvos ir bandys atsakyti į klausimą „Kaip Jėzus Kristus skelbtų Gerąją Naujieną šiandien?“. Pranešimus šia tema skaitys kun. Eric Jacquinet, kuris yra Popiežiškosios pasauliečių tarybos jaunimo skyriaus vadovas.

Teminėse grupėse savo patirtimis dalinsis ir Lietuvos Bažnyčios darbininkai: „Kaip auginti jaunus žmones evangelizacijai?” kun. A. Akelaitis, „Keliaujanti Geroji Naujiena – piligrimystė“ kun. A. Simonavičius, „Evangelizacija mokyklose“ Vilniaus Arkivyskupijos jaunimo centro komanda, „Evangelizacija per muziką ir meną“ V. Lizdenis ir Kretingos Pranciškoniškojo Jaunimo Tarnyba, „Skirtingi evangelizacijos būdai“ Tiberiados bendruomenė ir San Damijono maldos grupės nariai, „Evangelizacija per asmeninį pokalbį“ t. A. Gudaitis SJ.

Jaunimo sielovados forumas skirtas visiems jaunimo sielovados bendradarbiams: vadovams ir sielovadininkams. Šio susitikimo tikslai: aptarti darbo su jaunimu patirtį bei žvelgti į perspektyvas; analizuoti jaunimo sielovados tendencijas bei aktualijas; ieškoti naujų veikimo būdų, galimybių; padėkoti dirbantiems Bažnyčios vardu su jaunimu, sustiprinti tolimesnei tarnystei.

Registracija į jaunimo sielovados forumą vyksta vyskupijų jaunimo centruose iki lapkričio 5 dienos. 

Rengėjai: Lietuvos Vyskupų Konferencijos jaunimo pastoracijos taryba  

Bernardinai.lt

Šeštadienio rytą šiaurės vakarų Lietuvoje bei Kėdainių ir Raseinių rajonuose eismo sąlygas sunkina rūkas, informuoja kelininkai.

Pasal Lietuvos automobilių kelių direkcijos, ten, kur tvyro rūkas, matomumas siekia 100-300 metrų.

Rokiškio rajone lynoja, čia bei vidurio Lietuvoje ir Vilniaus apskrityje magistralinių, krašto ir rajoninių kelių dangos šlapios.

Likusioje šalies teritorijoje be kritulių, valstybinės reikšmės kelių dangos drėgnos.

Garsusis Niujorko maratonas, turėjęs vykti sekmadienį, atšauktas dėl didėjančio uragano "Sandy" aukų skaičiaus, nuniokotos miesto infrastruktūros ir didelio degalų stygiaus.

Nors daugelyje miesto rajonų vėl įjungta elektra, kituose tebebuvo šalinami padariniai niokojančios audros, kuri 15 valstijų ir Kanadoje nusinešė bent 95 žmonių gyvybes.

Aukų skaičius Niujorke padidėjo iki 41, dar mažiausiai 14 žmonių žuvo kaimyniniame Naujajame Džersyje, kur tebevyksta paieškos kai kuriose izoliuotose vietovėse.

Sulaukta ir šiokių tokių gerų žinių: Manhatane vėl įjungta elektra 90 tūkst. vartotojų - beveik pusei namų ūkių, kurie buvo likę be šviesos nuo "Sandy" siautėjimo.

Žmonės žemutinio Manhatano gatvėse džiūgavo, kai vienur ar kitur vėl įsižiebdavo šviesos. Tikimasi, kad elektros tiekimas turtingiausiai ir tankiausiai apgyventam miesto rajonui bus visiškai atkurtas šį savaitgalį.

Tačiau daug kitų Niujorko ir Naujojo Džersio rajonų tebeskendėjo tamsoje. Padidėjusią įtampą puikiai pademonstravo prie nedaugelio tebeveikiančių degalinių nutįsusiose automobilių eilėse kilusios muštynės, o kai kurie Niujorko regiono miestai pradėjo normuoti degalus netgi gelbėjimo tarnyboms.

Vienam vyrui, kuris Niujorko Kvinso rajone mėgino savo automobiliu įsibrauti į degalinę be eilės, buvo pateikti kaltinimai už tai, kad jis grasino ginklu kitam vairuotojui.

Niujorkui išgyvenant didžiulius sunkimus, miesto meras Michaelas Bloombergas (Maiklas Blumbergas) pakeitė savo ankstesnę poziciją, kad maratonas turi būti surengtas kaip stiprybės ženklas.

Meras patyrė didelį kritikų spaudimą, tvirtinusių, kad maratonui tektų skirti kitur labai reikalingus policijos pareigūnus ir kitokius išteklius.

"Maratonas visada suvienydavo mūsų miestą ir įkvėpdavo mus drąsos ir ryžto istorijomis. Nenorėtume, kad virš bėgimo arba jo dalyvių kabotų debesis, todėl nusprendėme jį atšaukti", - M.Bloombergas pareiškė netikėtame pranešime.

Sprendimas atšaukti jau 40 pastarųjų metų kasmet rengiamą bėgimą buvo džiaugsmingai pasveikintas niujorkiečių, kurie organizavo specialią kampaniją socialiniuose tinkluose, kaltindami miesto valdžią atitrūkimu nuo tikrovės.

Šiuo metu vos kiek daugiau nei 2 tūkst. litų parlamentinei veiklai per mėnesį gaunantys Seimo nariai kitą kadenciją planuoja tam turėti mažiausiai po 4,7 tūkst. litų.

Taip nutiks, jeigu Seimas kitą savaitę, kaip planuoja, priims Seimo narių, teisių, pareigų ir veiklos garantijų įstatymo projektą.

Jam parlamentarai trečiadienį pritarė po svarstymo, liko paskutinė stadija - priėmimas.

Pagal šiuo metu galiojantį Seimo statutą, kiekvienas Seimo narys per mėnesį gauna vieno vidutinio darbo užmokesčio (VMDU) dydžio (2100 litų) sumą su parlamentine veikla susijoms išlaidoms padengti. Už šias lėšas parlamentarai perka kurą, nuomoja automobilį, išlaiko biurus, perka viešosios informacijų rengėjų paslaugas, kanceliarines prekes ir pan.

Tuo metu priėmus minėtą įstatymą, būtų detaliai reglamentuota, kam kokia suma skiriama. Per svarstymo procedūrą parlamentarai jau yra pritarę, kad kitos kadencijos tautos išrinktieji savo biurui išlaikyti ir jį aprūpinti būtinomis priemonėmis kas mėnesį gautų 0,3 paskutinio paskelbto šalies ūkio VMDU dydžio sumą arba 630 litų. Tuo atveju, kai Seimo narys turi du biurus, ši suma būtų trečdaliu didesnė.

Už biuro arba biurų nuomą turėtų mokėti Seimo kanceliarija.

Informacijos apie Seimo nario veiklą sklaidai, taip pat specialiems leidiniams, literatūrai projekte numatyta kas mėnesį skirti 0,5 VMDU dydžio sumą arba 1050 litų, tarnybiniams telefonams ir kitoms ryšio priemonėms planuojama - dar po 0,1 VMDU arba 210 litų.

Kurui, visuomeniniam transportui, taksi parlamentarai dar gautų po 0,5 VMDU arba 1050 litų per mėnesį. Seimo nariui, kurio biuras būtų ne Vilniaus mieste, ši suma būtų didinama taikant koeficientą 0,2 kiekvienam 100 kilometrų nuo Vilniaus miesto centro iki savivaldybės, kurioje yra Seimo nario biuras, rinkimų apygardos administracinio centro.

Remiantis įstatymo projektu, dar kas mėnesį Seimo nariai gautų maždaug po 1700 litų automobilio nuomai. Tai maksimali suma.

Maksimalų kompensacijos už automobilį dydį kiekvienų metų sausio mėnesį turėtų nustatyti Seimo kanceliarija, apklaususi ne mažiau kaip penkias automobilių nuomos įmones ir apskaičiavusi vidutinės klasės automobilio (rinkos klasifikacija DE1), turinčio ne daugiau kaip penkias sėdimas vietas ir ne brangesnio kaip 40 VMDU (be PVM), nuomos kainos vidurkį.

Suskaičiavus visas šias išlaidas, išeina, kad kitos kadencijos parlamentarai kas mėnesį parlamentinei veiklai galėtų išleisti apie 4,7 tūkst. litų. Šiuo metu ši suma sieki 2,1 tūkst. litų.

Išlaidos kas ketvirtį būtų apmokamos pagal pateiktas sąskaitas, o sutaupyti pinigai nebūtų perkeliami į kitą ketvirtį.

Be to, jeigu būtų priimtas minėtas įstatymas, dar papildomai Seimo kanceliarija turėtų rasti lėšų tautos išrinktųjų būsto nuomai. Dabar visi sostinėje pastogės neturintys Seimo nariai apgyvendinami Seimo viešbutyje. Tuo metu, pagal projektą, Seimo nariui, kurio deklaruota nuolatinė gyvenamoji vieta yra toliau negu 50 kilometrų nuo Vilniaus miesto centro, Seimo kanceliarija jo prašymu privalėtų išnuomoti būstą.

Seimo kancleris Jonas Milerius BNS pripažino, kad šios didžiulės naujos išlaidos nenumatytos kitų metų Seimo kanceliarijos biudžete.

"Finansų ministerija buvo mus įspėjusi, kad visas kitų metų išlaidas turime planuoti neviršydami šių metų išlaidų. Todėl ir kitų metų biudžeto projekte su parlamentine veikla susijusioms išlaidoms numatyta po 1 VMDU", - sakė kancleris.

Jis teigė jau nurodęs Finansų departamento specialistams paskaičiuoti, kiek lėšų reikėtų, jeigu kadenciją baigiantis parlamentas priimtų Seimo narių, teisių, pareigų ir veiklos garantijų įstatymą ir šis, kaip numatyta, įsigaliotų nuo sausio 1-osios.

Kancleris taip pat atkreipė dėmesį, kad ir nepriėmus šio įstatymo, parlamentinei veiklai skirtos išlaidos gali didėti keliais milijonais litų, mat gruodžio 31 dieną baigiasi laikinas jų sumažinimas. Jeigu jis nebus pratęstas, anot J.Mileriaus, Seimui reikės "daug daug milijonų daugiau".

Eidama 75-uosius metus šeštadienį mirė lietuvių teatro ir kino aktorė Eugenija Pleškytė. Aktorė sukūrė vaidmenis daugiau nei 30-tyje filmų. Dirbo Kauno dramos, Vilniaus dramos ir Jaunimo teatruose. Apdovanota valstybinėmis premijomis. 2009-aisiais jai skirtas specialus „Auksinės gervės“ apdovanojimas.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė, reikšdama užuojautą dėl aktorės Eugenijos Pleškytės mirties, pabrėžė jos vaidmenų svarbą Lietuvos teatro ir kino istorijoje.

"Itin didelio talento aktorė ir ryški asmenybė Eugenija Pleškytė aukso raidėmis įrašė savo vaidmenis Lietuvos teatro ir kino istorijoje. Jos vardas ir kūryba plačiai žinomi už Lietuvos ribų, vaidinti su ja scenoje ir kine laikė garbe iškiliausi mūsų bei užsienio aktoriai. Žinomų teatro ir kino režisierių kūrybai ji turėjo didelę įtaką. Jos kūryba Kauno ir Vilniaus dramos teatruose, o ypač - Vilniaus Jaunimo teatre, kuriame ji sukūrė iškiliausius savo teatrinius vaidmenis, ryškiai spindėjo visoje Lietuvos teatro padangėje ir lėmė išskirtinį ne tik teatro, bet ir kino režisierių dėmesį", - rašoma prezidentės užuojautoje.

Kino kritikė Gražina Arlickaitė LRT radijui sako, kad E. Pleškytė mokėjo gyventi gyvenimą ekrane.

„Prieš mano akis sukasi ilga, didžiulė juosta filmų, kuriuose aš matau jos nepaprasto grožio veidą ir ekraną, nušviestą jos didžiulio ir įvairiapusio talento. Netekome puikios aktorės, netekome nuostabaus grožio moters, tačiau mums liko filmai, kurie garsūs tuo, kad juose vaidino ji – Eugenija Pleškytė. Ir ne tiek vaidino, kiek jos buvimas kine, ekrane turėjo prasmę. Ji mokėjo gyventi gyvenimą ekrane“, – tvirtina G. Arlickaitė.

Tuo metu teatrologė Irena Aleksaitė teigia, kad E. Pleškytė turėjo išskirtinius duomenis kinui: „Aš visada stebėdavausi nieko jai nesakydama, kokia ji darbšti. Kiekvieną vaidmenį tiesiog nušlifuodavo. Ir kaip iš viso ji žiūrėjo į savo profesiją – nepaprastai atsakingai. Puiki buvo teatre, bet dar puikesnė buvo kine, kadangi jos duomenys buvo tiesiog kinui sukurti.“ 

Aktorė gimė 1938 m. sausio 6 d. Giliogiryje (Plungės rajonas). 1961 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją. 1961–1963 m. dirbo Kauno dramos teatre, 1963–1965 m. – Valstybiniame akademiniame dramos teatre, nuo 1965 m. – Jaunimo teatre. Nuo 1995 m. iki 2008 m. gyveno San Franciske.

Už nuopelnus lietuviškam kinui auksiniam talentui 2009-aisiais buvo įteikta „Auksinė gervė“. Šį apdovanojimą įteikė Ingeborga Dapkūnaitė, tikinusi, kad jai nereikia atplėšti voko, nes ji jau žino laureatės vardą – tai Eugenija Pleškytė. Šiai kino legendai tuomet ilgai netilo publikos ovacijos.

„Aš labai labai laiminga, matydama čia savo draugus, partnerius, režisierius. Tai – mano namai. Džiaugiuosi būdama su jumis. Gerbiama komisija tikriausiai pagalvojo, kad man dar trūksta šios statulėlės prie visiškos laimės. Būta ir anksčiau apdovanojimų, bet pats mieliausias ir brangiausias – šiandieną, nes aš jį gaunu nepriklausomoje laisvoje Lietuvoje“, – graudindamasi tuomet dėkojo garsi aktorė.

E. Pleškytė suvaidino tokiuose filmuose kaip „Laiptai į dangų“ (1966), „Vyrų vasara“ (1970), „Herkus Mantas“ (1972), „Sadūto tūto“ (1974), „Grynai angliška žmogžudystė“ (1975), „Ilga kelionė prie jūros“ (1976), „Nesėtų rugių žydėjimas“, „Velnio sėkla“ (1979), „Mažos mūsų nuodėmės“ (1979).

Kodėl mylėti Meilę – Dievą – reikia įsakymo? Todėl, kad ne veltui sakoma: tik žmogui mirus, jo savimeilė išleidžia paskutinį atodūsį. Kadangi mes egoistiškai mylime save dažniau ir labiau negu mums atrodo, Viešpats visada trokšta, kad mes, nusigręždami nuo pataikavimo savo įnoriams, veidu atsigręžtume į Jį patį, ir pirmiausia stengtumės kuo giliau Jį pažinti, su Juo bendrauti, į Jį panašėti ir Jį iki „ausų“ įsimylėti.

Ne visada meilė Dievui panaši į pirmąją vaikino ir merginos meilę, kai šie, neišskiriamai susikibę rankomis, džiūgaudami ir pasišokinėdami eina gyvenimo keliu, ir jiems daugiau niekas pasaulyje nerūpi. Ne amžinai truks šis kvaitulingos, viską apakinančios meilės laikotarpis, ir ateis momentas, kai jie vėl „nusileis“ ant žemės. Jų meilei bus lemta patirti neišvengiamų išbandymų, idant paaiškėtų, ko ji verta: sudilusio skatiko ar kilniausios pagarbos vainiko.

Tikėjimo metais neįsivaizduojame tikėjimo be meilės darbų. Jei prie žodžio „tikėjimas“ prijungtume – „meilė“ ir tartume, kad 2012–2013 metai yra Tikėjimo ir Meilės metai, neklystume. Bet visada žmogui pirmiausia suteikiama tikėjimo dorybė, o tik paskui, jam pačiam besistengiant, ji virsta sąmoningos ir kantrios meilės veiksmais. Todėl logiška bei prasminga, jog dabar esame kviečiami labiau koncentruotis į tikėjimą, kad jis pražystų meile... Tikėtina, jog Dievui laiminant, po dvejų ar kelerių metų sulauksime ir dieviškos Meilės bei Vilties dorybių – tų neišskiriamų sesių – paskelbimo metų, nes mylėdami  Dievą ir vildamiesi Jo malone augame tikėjimu, ir juo be galo patinkame Viešpačiui (plg. Žyd 11, 6).

Kai skelbiami Šventojo Rašto žodžiai per žmogaus klausos aparatą patenka į jo vidų, prabunda tikėjimas, kuris įskelia meilės kibirkštį ir uždega uolumo ugnimi žmogaus gyvenimą. Vienuolė šv. Lijoba (gyveno 8 amžiuje, Vokietijoje) daugiausia laiko praleisdavo ne dirbdama fizinį darbą, bet skaitydama ir klausydama Šventojo Rašto. Tai, ką skaitė ar girdėjo, ji stengėsi įgyvendinti. Vienuolyno seserys ją mylėjo dėl jos elgesio. Ji iš visų seserų mokėsi, sekdama geromis jų savybėmis. Iš vienos mokėsi santūrumo, iš kitos – linksmumo, švelnumo ar kantrybės. Vienai seseriai stengėsi prilygti dėmesingumu maldai, kitai – atsidavimu skaitymui. Tačiau svarbiausia – ji buvo geraširdiška, nes žinojo, jog be geraširdiškumo visos kitos dorybės yra tuščios.

Kad galėtume greičiausiu būdu augti dorybėmis, o amžinybėje gėrėtis didesne Dievo artuma, nekviečiu skaitytojų atsisakyti pasaulietiško gyvenimo būdo bei savojo pašaukimo ir pradėti galvoti apie kitą gyvenimo kelią. Tiesa, pravartu ieškantiems artimesnio santykio su Viešpačiu retkarčiais nuvykti (iš anksto telefonu suderinus atvykimo laiką; beje, internete yra adresai) į kokį nors kontenpliatyvų vienuolyną ir ten leisti savo sielai paskęsti vienumos tyloje, idant ne tik dvasinių prioritetų svarba naujai nušvistų sąmonėje, bet svarbiausia, kad, vėl grįžus į pasaulietiškų rūpesčių sūkurius, dieviškoji malonė skatintų neužmiršti padarytų pasiryžimų: kasdien per maldą priglusti prie Jėzaus širdies, kad augdami tikėjimu pradėtume labiau norėti vienaip ar kitaip pirmiausia padėti tiems, su kuriais susitinkame, ir kurie prašo mūsų pagalbos.

Kaip moko šio sekmadienio Evangelija, kuo labiau pažįstame ir pamilstame Dievą, tuo labiau Jame turėtume mylėti artimą bei save patį (Mk 12, 29–31). Meilė – tai trumpiausia mūsų gyvenimo programa, kurią vykdydami visi tampame Dievo numylėtiniai ir mylintieji. Nors Jėzaus meilės kelias yra erškėčiuotas, bet kai juo einame, Jo meilė uždengia visas mūsų kaltes (Pat 10, 12) ir įkvepia nepalūžti, prisimenant padrąsinančius Motinos Teresės žodžius: Aptikau tokį paradoksą: kai pamilstame ką nors iki skausmo, skausmas dingsta. Ir lieka tik meilė.     

Negalime būti laimingi negaudami meilės ir jos neduodami kitiems. Todėl, anot vieno teologo, „privalome suprasti Jėzaus mokymą apie meilę... Kiek mes atsiduodame dieviškajai malonei, tiek mes susiliejame su Dievo meile“.                                                 

Bernardinai.lt

Mianmare besilankantis Europos Komisijos vadovas Jose Manuelis Barroso (Žozė Manuelis Barozu) per derybas su prezidentu Theinu Seinu (Teinu Seinu) oficialiai pasiūlė papildomą materialinę pagalbą, pranešama BBC tinklalapyje.

J.M.Barroso pažadėjo Mianmarui daugiau kaip 100 mln. dolerių ir aptarė su Theinu Seinu priemones, kurios leistų didinti prekybos su ES apimtis. Lig šiol daugelį dešimtmečių šią prekybą ribojo sankcijos Mianmaro režimui.

J.M.Barroso dar susitiko su kitais aukšto rango pareigūnais, taip pat ir demokratinės opozicijos lydere Aung San Suu Kyi (Aung San Su Či).

Europos Komisijos vadovas užsiminė ir apie musulmoniškos rohingjų mažumos teisių nepaisymą. Dėl religijų priešpriešos kilus smurtui, daugiau kaip 100 tūkst. rohingjų per pastaruosius kelis mėnesius buvo priversti palikti savo namus.

Vien per praėjusią savaitę per musulmonų rohingjų ir budistų rakhainų susirėmimus, žuvo apie 90 žmonių.

Mianmare rohingjai laikomi nelegaliais migrantais iš Bangladešo, todėl valdžia nepripažįsta jų teisės įsikurti Mianmare.

Prezidentas Theinas Seinas neseniai pripažino, kad požiūrį į rohingjus reikia keisti.

Vėlinių popietę būrys Romos lietuvių susirinko į senąsias kapines Campo Verano melsti Dievo gailestingumo jose palaidotiems ir per pastaruosius metus mirusiems savo bendruomenės nariams.

Mišios už mirusiuosius, kurioms vadovavo Popiežiškosios šv. Kazimiero kolegijos vicerektorius kun. Saulius Tamošaitis, su Dvasios tėvu prel. Stasiu Žiliu ir kunigais studentais, buvo aukojamos aikštelėje priešais Lietuvių kolegijos koplyčią. Joje palaidota dešimt asmenų. Tarp jų du vyskupai - buvęs Vilkaviškio vyskupijos koadjutorius vysk. Vincentas Padolskis ir Apaštališkasis nuncijus arkivysk. Jonas Bulaitis, o taip pat Šveicarijoje 1964 m. miręs Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras prel. Kazimieras Steponas Šaulys.

Šiemet Vėlinių dieną prisimename ir Barborą Vileišytę, kuri mirė Romoje š.m. gegužės 8 d. eidama 95 metus. Velionė, nepaisant amžiaus naštos, pastaruosius tris dešimtmečius aktyviai dalyvavo Romoje lietuvių bendruomenės gyvenime. Barbora Vileišytė, ilgametė Vatikano Radijo bendradarbė, didžią dalį laisvo laiko paskyrė organizacinei ir leidybinei veiklai Romoje, buvo Lietuvių katalikų mokslo akademijos valdybos narė ir viena iš užsienio lietuvių vyskupo Antano Deksnio leidžiamo žurnalo „Krivūlė“ bendradarbių. Barboros Vileišytės palaikai buvo pervežti į Lietuvą ir birželio 4 d. palaidoti Vileišių šeimos kape Vilniaus Rasų kapinėse. 

Viena Sirijos žmogaus teisių organizacija šeštadienį paskelbė vaizdo įrašus, kuriuose matoma, kaip Damasko režimą palaikantys kovotojai žudo belaisvius ir pjausto ausis jų lavonams.

Ši medžiaga buvo paskelbta po to, kai anksčiau paviešinti vaizdo įrašai, kuriuose matoma, kaip sukilėliai vykdo egzekucijas režimo pajėgų kariams, sukėlė nerimą tarptautinei bendruomenei.

Didžiojoje Britanijoje įsikūrusi nevyriausybinė organizacija "Syrian Observatory for Human Rights" (SOHR) paskelbė gavusi šiuos vaizdo įrašus jau po to, kai ankstesni įrašai, kuriuose matoma, kaip sukilėliai muša ir žudo sučiuptus karius, sukėlė tarptautinį pasipiktinimą.

"Šiuos vaizdo įrašus atsiuntė aktyvistai, stebėję užvakar vykusią vaizdo įrašų, rodančių sukilėlių vykdytus žiaurumus, transliaciją", - SOHR direktorius Rami Abdel Rahmanas (Ramis Abdel Rahmanas) sakė naujienų agentūrai AFP.

"Režimas vykdė karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui nuo pirmosios revoliucijos dienos, tačiau šie nusikaltimai jokiu būdu nepateisina kitos pusės nusikaltimų", - pažymėjo jis.

Viename vaizdo įraše, kuris, anot R.Abdel Rahmano, buvo nufilmuotas liepą šiaurės vakariniame Latakijos regione, matomi karinę uniformą vilkintis vyras, laikantis kelias nupjautas ausis ir peilį bei besijuokiantis prieš kamerą.

"Štai šuns ausis - mes juo pamokysim", - sakė vyras, turėdamas omenyje sukilėlius, kovojančius prieš prezidento Basharo al Assado (Bašaro Asado) režimą.

Vėliau tame vaizdo įraše matomi keli ant žemės gulintys sudarkyti lavonai. Atsiskyręs nuo grupės karines uniformas vilkinčių kovotojų, vienas vyras prisiartino prie kūnų ir nupjovė vieno nužudytojo ausį, o kitas tuo metu šaukė: "Atiduok jo ausį šunims!"

Kitame įraše, nufilmuotame vasarį pietinėje Derijos provincijoje, matomi vieni civilius rūbus vilkintys, kiti uniformuoti vyrai, šaudantys iš automatų į grupę ant žemės suguldytų vyrų, kurie, pasak jų, buvo sukilėliai.

"Čia ginkluoti žmonės, šunys, nešvarieji!", - šaukė vienas vyras.

Anksčiau paskelbtas vaizdo įrašas, kuriame matoma, kaip sukilėliai muša ir žudo karius, sučiuptus per ketvirtadienį surengtus išpuolius prieš patikros postus netoli šiaurės rytinio Sarakibo miesto, sukėlė didelį pasipiktinimą.

Tame įraše, kurį taip pat paviešino SOHR, matoma, kaip apie dešimt karių buvo sumušti, o vėliau suguldyti į eilę ant žemės ir nušauti iš automatų.

Jungtinių Tautų (JT) žmogaus teisių biuras pareiškė, kad šiame vaizdo įraše užfiksuotas karo nusikaltimas, ir perspėjo, kad taip besielgiantieji už žiaurumus "turės atsakyti". Susirūpinimą taip pat išsakė Londonas, Paryžius ir Vašingtonas.

"Jeigu norime naujos demokratinės Sirijos, kuri gerbtų žmogaus teises, negalime tylėti dėl jokių nusikaltimų, kad ir kas būtų jų vykdytojai", - pažymėjo R.Abdel Rahmanas.

Lenkijos lietuvių organizacijos viešu laišku kreipėsi į kardinolą Audrį Juozą Bačkį informuodamos, kad iš Seinų parapijos išvykus lietuviui kunigui, mūsų tautiečiams atimta galimybė melstis gimtąja kalba. Seinų bazilikoje ir Žagarių bažnyčioje Mišios lietuviams ir lenkams būdavo aukojamos atskirai.

Seinų bazilikoje vakar 13 valandą skelbtų lietuviškų Mišių nebuvo. Melstis gimtąja kalba Seinų lietuviai negalėjo ir praeitą sekmadienį – jos buvo laikomos lenkiškai.

Nuo spalio lietuvis kunigas Bernardas Augaitis atšauktas iš Seinų parapijos, o kitas – nepaskirtas.

„Kai nėra lietuvių kunigo, visos apeigos vyksta ne lietuvių kalba, o tai yra ir krikštynos, ir laidotuvės, ir paruošimas pirmajai komunijai – kitiems metams yra trylika vaikų. Buvo toks laikotarpis, kai atvažinėjo kunigas iš Lazdijų – tai jau ne tas. Visai nėra kunigo, kuris nors kiek mokėtų lietuvių kalbą“, – pasakojo Lenkijos lietuvių Šv. Kazimiero draugijos pirmininkas Algirdas Vektorius. 

Tokio atvejo, kai Seinuose nebuvo lietuvio kunigo, mūsų tautiečiai sako per dešimtį metų neprisimenantys – be pertraukų čia gyveno ir dirbo trys lietuviai kunigai.

„Mišios gimtąja kalba yra vienas iš labai svarbių tautinio tapatumo elementų. Seinuose, žinome, Mišios po karo buvo uždraustos, galimybė melstis lietuvių kalba yra labai neseniai – nuo 1983 metų“, – sakė Lenkijos lietuvių draugijos pirmininkas Algirdas Vaicekauskas.

Lietuviškas bažnytinis choras Seinų bazilikoje giedoti lenkų kunigo laikomose Mišiose atsisako. Choro vadovas tikina, kad lietuvybei iškilo pavojus.

„Yra pasakyta, kas gieda, tas dukart Dievą garbina. Mes galim giedot ir be kunigo, o kada išeis lenkas kunigas aukot Mišių, mes protesto akciją parengę – negiedosim visai, neatsakinėsim, tegul būna, kaip bus.

Istorijoj taip buvo, kad per bažnyčią buvo lenkinamos visos tautybės, kurios buvo aplink. Yra tokia grėsmė, kad mus, kaip lietuvius, iš bažnyčios gali pašalinti“, – kalbėjo Seinų bažnyčios choro vadovas Vytautas Grigutis.

Lietuviai kunigai į Seinus skiriami Vilniaus ir Elko vyskupijų bendru susitarimu. Kurį kunigą skirti, spręs Vilniaus arkivyskupijos metropolitas, kardinolas A. J. Bačkis. Kada bus priimamas sprendimas, pasak kurijos atstovų, – dar nežinia. Esą kunigų trūksta ir Lietuvoje.

Rūta Lankininkaitė, LRT televizijos naujienų tarnyba, LRT.lt