news archive 2013:01-06

Pasitikdami jubiliejinius, 760-uosius miesto gimtadienio metus, gargždiškiai diskutuoja, kad miestelyje galėtų atsirasti skulptūra futbolui ir legendinei komandai Gargždų „Banga“. Nauja idėja Gargžduose pastatyti skulptūrą, skirtą futbolui, jau sulaukė palaikymo.

 „Visur Lietuvoje ir pasaulyje gyvas legendinis „Bangos“ šūkis „Kas laimės, kas laimės – Gargždų „Banga“ – išties garsina mūsų miestelį. Be to, futbolo tradicija yra ne tik praeities, bet ir šių dienų legenda, kasmet garsinanti mūsų miesto vardą. Parodytas ne vienas televizijos laidų reportažas, parašytas ne vienas straipsnis narpliojant, kokia futbolo populiarumo Gargžduose ir Gargždų „Bangos“ fenomeno Lietuvoje, priežastis. Esame įsitikinę, kad būtina originaliai įamžinti futbolo tradicijas Gargžduose. Tai šiandienos, o ne vakar dienos vertingiausia mūsų miestelio tradicija ir aktualija“, - teigia idėjos autoriai - neformalaus jaunimo bendruomenė „Taškas G“.

Meras pritaria

Išgirdęs apie jaunuolių pateiktą pasiūlymą Gargžduose įamžinti futbolo klubo „Banga“ fenomeną, Klaipėdos rajono meras Vaclovas Dačkauskas entuziastingai sutiko šią idėją.

„Netrukus „Banga“ kaip tik švęs 50-ąjį jubiliejų, galėtume įamžinti futbolo tradicijas Gargžduose, - svarstė V.Dačkauskas. – Pritarčiau, jei stadione, ar šalia stadiono atsirastų skulptūra futbolui. Juolab, kad futbolo tradicijos Gargžduose buvo gyvos ir prieškariu, ne tik sovietmečiu. Istoriniuose šaltiniuose randama informacijos, kad tuomet, kai Gargžduose 60 proc. gyventojų buvo žydai, čia žaidė jų įkurta komanda „Makabi“, o gargždiškių komanda žaidė pasivadinusi „Ąžuolyno“ vardu. Manau, kad jaunimo idėja gera, tikiu, kad sulauks ir bendruomenės pritarimo“, - sakė V.Dačkauskas.

Buvęs meras prisidėtų

Klaipėdos rajono savivaldybės Opozicijos lyderis Sigitas Karbauskas „Gargždų kraštui“ sakė, kad ir pats pagal išgales finansiškai prisidėtų prie tokios idėjos įgyvendinimo Gargžduose.

„Puiki idėja. Dar smagiau, kad ją atnešė ne valdininkai, o gargždiškiai, - „Gargždų kraštui“ sakė S.Karbauskas. – Šiandien vienas labiausiai Gargždus garsinančių projektų – būtent futbolo klubas „Banga“. Futbolas yra tas dalykas, kurį visi mėgstame ir už kurį daugelis sergame. Ne veltui į Gargždų stadioną stebėti rungtynių ateina bene daugiausiai žiūrovų šalyje. Manau, kad idėja turi racijos. Klaipėdos rajono pavadinimo greičiausiai nepakeisime, todėl būtent dėl to svarbu stiprinti ir garsinti Gargždų vardą“, - savaitraščiui sakė Opozicijos lyderis.

S.Karbauskas mano, kad skulptūros futbolui vietą turėtų parinkti gargždiškiai.

Reikia legendos

Tarybos narys Martynas Pocius taip pat palankiai sutiko šį pasiūlymą.

„Manau, kad jau per šių metų Gargždų jubiliejų galėtume įgyvendinti sumanymą. Žinant gargždiškių meilę futbolui, esu įsitikinęs, kad ir privačių rėmėjų, aistruolių lėšų šiam projektui įgyvendinti galima būtų pritraukti, - sakė jis. – Įsivaizduočiau šią skulptūrą stovint netoli stadiono, arba net Klaipėdos gatvėje, gal prie įvažiavimo į miestą. Skulptūra galėtų turėti ir kokią nors kitą idėją. Pavyzdžiui, sostinėje labai išpopuliarėjo „Stebuklo“ plytelė, kuri neva išpildo norus. Galbūt reikia kurti legendą, kad patrynus Gargžduose stovinčio futbolo kamuolio skulptūrą tris kartus, ar apėjus aplink ją tris ratus, laimėsite kokį nors savo gyvenimo mūšį, ar varžybas, kaip visuomet laimi Gargždų „Banga“, kaip skelbiama skanduotėje  „Kas laimės, kas laimės...“, - šmaikštavo politikas.

Idėjas - bendruomenei

Labdaros ir paramos fondo „Gargždų rėmėjas“ vadovas  Nerijus Galvanauskas „Gargždų kraštui“ sakė palaikantis idėją įamžinti futbolą Gargžduose.

„Pirmiausia į galvą šauna dvi erdvės, kur tokia skulptūra galėtų atsirasti – stadiono prieigose arba Gargždų parke. Tačiau manau, kad geriausiai vietą tokiam svarbiam simboliui parinktų urbanistai, architektai. Reikėtų atsižvelgti į žmonių srautus, kitus niuansus, - savaitraščiui teigė jis. – Manau, kad į diskusiją reikia įtraukti bendruomenę. Gargždiškių nuomonė, kokia skulptūra futbolui, kokioje vietoje, su kokia idėja, turi atsirasti Gargžduose – svarbi. Esu įsitikinęs, kad galime įamžinti ir cepelinus, kurie anksčiau labiau garsino Gargždus, ir Gargždų futbolo klubo „Banga“ veiklą, kuri garsina miestą šiandien, yra aktuali jaunimui. Gargždų miesto vardo garsinimo niekada nebus per daug, todėl visos iniciatyvos – geras dalykas“, - sakė N.Galvanauskas.

Kamuolio neužtektų

VŠĮ „Gargždų futbolas“ vadovas Rimantas Mikalauskas „Gargždų kraštui“ prisipažino, kad apie „Bangos“ ir futbolo įamžinimą pagalvojęs jau tuomet, kai gargždiškiai plačiai aptarinėjo skulptūros cepelinams idėją.

„Žinoma, kad man ši idėja patinka, juk esu futbolą populiarinančios įstaigos vadovas. Smagu, kad ir jaunimas mato prasmę įamžinti futbolą Gargžduose. Galbūt tiktų tokią skulptūrą pastatyti netoli stadiono, tačiau tai tik viena iš galimų vietų. Reikėtų pasitari su bendruomene, galbūt paskelbti konkursą, kad būtų pasiūlyta geriausia vieta, geriausia idėja skulptūrai, - svarstė „Gargždų futbolas“ direktorius. – Manau, kad neužtektų pastatyti futbolo kamuolio ar futbolo batelių skulptūrą, nes Gargždų „Banga“ yra ne vien tik profesionali futbolo komanda.  Tai ir vaikai, kurie mokosi žaisti futbolą, ir jų tėveliai, bendruomenė, sirgaliai ir aistruoliai, privatūs rėmėjai nuolat palaikantys futbolo idėją ir savivalda, kuri iš dalies finansuoja ir palaiko futbolo tradicijas Gargžduose. Vien futbolo kamuolys neatspindėtų Gargždų „Bangos“ legendos dvasios,“ – „Gargždų kraštui“ sakė R.Mikalauskas.

Jo nuomone, skulptūros ar paminklo futbolui finansavimas galėtų susidėti iš kelių lėšų šaltinių.

„Dabar Gargždų „Banga“ finansuojama ir iš savivaldybės biudžeto, ir iš privačių rėmėjų lėšų, prie futbolo puoselėjimo prisideda ir kiekvienas sirgalius, perkantis bilietą į varžybas, ar „Bangos“ marškinėlius. Tokiu pat principu, manau, turėtų būti surinktos lėšos ir skulptūrai. Viliuosi, kad idėja sulauks ir politikų, ir bendruomenės pritarimo bei idėjų, kaip geriau tą idėją įgyvendinti“, - teigė R.Mikalauskas.

Vita Vėlyvytė,

Savaitraštis „Gargždų kraštas“

Aplinkos ministerija siūlo, kad Lietuvai rengiantis pirmininkaujant Europos Sąjungai (ES) būtų lanksčiau žiūrima į Viešųjų pirkimų įstatymo taikymą.

Pagal ministerijos parengtą įstatymo projektą, viešųjų pirkimų konkursų nereikėtų organizuoti pirkimams, susijusiems su pirmininkavimo ES Tarybai funkcijų įgyvendinimu tarptautinių organizacijų vykdomuose renginiuose ne Lietuvos teritorijoje. Siūloma, kad išimtis galiotų nuo 2013 metų balandžio 1 iki gruodžio 31 dienos.

"Nepriėmus siūlomo pakeitimo, dėl sudėtingų ir ilgai užtrunkančių viešųjų pirkimų procedūrų būtų itin apsunkintas arba net neįvyktų paslaugų ir prekių įsigijimas pirmininkavimo ES Tarybai funkcijoms vykdyti ne Lietuvos Respublikos teritorijoje", - aiškina ministerija.

Pataisą aiškinančiame rašte dėstoma, kad Lietuvos pirmininkavimo ES laikotarpiu vien aplinkos ir klimato kaitos srityse turėtų vykti apie 20 įvairaus lygmens tarptautinių aplinkosauginių renginių, kuriuose Lietuva turės užtikrinti tinkamą atstovavimą ES. Planuojama, kad tarptautiniai renginiai vyks Šveicarijoje (Ženevoje), Japonijoje, Kinijoje, Kanadoje (Monrealyje), Vokietijoje (Bonoje), Lenkijoje, Ukrainoje. Daugumos planuojamų renginių tikslios vietos ir datos esą dar nežinomos.

"Visuose šiuose renginiuose Aplinkos ministerijos atstovai bus atsakingi už bendros ES pozicijos rengimą, derinimą ir pristatymą ES vardu, derybas su kitomis šalimis ir turės užtikrinti renginių metu reikalingų patalpų (ekspertų ir ministro lygmens ES koordinaciniams susitikimams, darbiniams susitikimams deryboms su trečiosiomis šalimis, ir kt.), ryšio priemonių, organizacinės technikos nuomą, ES vardu organizuojamų priėmimų ir kitų su pirmininkavimu susijusių išlaidų apmokėjimą. Šiuo metu konkrečiai įvardyti viso poreikio prekėms ir paslaugoms įsigyti neįmanoma, jis yra tik indikatyvus. Pažymime, kad konkretus kiekvieno renginio dalyvių skaičius ir kiekvienam renginiui reikalingos prekės ir paslaugos bei renginio vieta paaiškės tik prieš pat pat renginį", - teigia Aplinkos ministerija.

Priėmus pataisą, valstybės institucija galėtų užsisakyti ES tarybos pirmininkavimui reikalingas prekes ir paslaugas be procedūrų ir tarpininkų tiesiogiai iš toje šalyje, kurioje vyks renginys, esančių vietinių tiekėjų.

Šia išimtimi nurodytu laikotarpiu galėtų pasinaudoti tik oficialiai pirmininkavimo ES Tarybai funkcijas vykdanti institucija.

Laimantas Jonušys. Zenekos nuotrauka

Recenzijos autorius – literatūros kritikas Laimantas Jonušys.

Verstinės literatūros leidybą nemažai lemia vyraujančios mados. Versti angliškai parašytus romanus pastaraisiais dešimtmečiais madinga visame pasaulyje. Pačioje Britanijoje viena iš pastarojo meto madų yra skandinavų detektyviniai romanai. O šiuolaikinė vokiečių literatūra pasaulyje nėra labai madinga, nors yra buvę išimčių. Patricko Süskindo romanas „Kvepalai“ buvo itin populiarus daugelyje šalių, taip pat ir Lietuvoje. O štai Danielio Kehlmanno „Pasaulio matavimas“ – protingas ir smagus romanas apie du XIX a. mokslininkus, Alexandrą von Humboldtą ir Carlą Friedrichą Gaussą, tapęs tarptautiniu bestseleriu, – Lietuvoje, regis, nesulaukė daug dėmesio.

D. Kehlmanno romanas pateko į pirmąjį Vokiečių literatūros premijos finalinį šešetuką – tai buvo 2005 metais. Ši premija – „Deutscher Buchpreis“ – skiriama už romaną, parašytą vokiečių kalba: ją gali gauti ne tik Vokietijos, bet ir Austrijos bei Šveicarijos autoriai: kaip tik pirmoji premija atiteko vis dėlto ne Kehlmannui, o austrų rašytojui Arno Geigeriui. Pernai paskirta jau aštuntoji premija – nė vieno iš šitaip įvertintų autorių jokia knyga lietuviškai nėra išleista. O vokiškai kalbančiuose kraštuose tai šiuo metu populiariausia literatūros premija – beje, sumanyta pagal Bookerio premijos modelį: iš pradžių paskelbiamas ilgasis sąrašas, paskui, rugsėjį, trumpasis – šešių knygų sąrašas, o spalio mėnesį, Frankfurto knygų mugės metu (bet ne pačioje mugėje), iškilmingai pasveikinamas laureatas.

Pernai į šešių knygų finalinį sąrašą pateko net trys prestižinės leidyklos Suhrkamp leidiniai, tačiau Vokiečių literatūros premija įvertintas ne kuris nors iš jų, o Ursulos Krechel romanas neintriguojančiu, bet dviprasmišku pavadinimu „Landgericht“, tai yra „Krašto teismas“: turimas galvoje Reino krašto Pfalco teisimas Maince, o perkeltine prasme – pokario Vokietijos nuteisimas. Ursula Krechel gimė 1947 metais Tryre, studijavo germanistiką, teatrologiją ir filosofiją Kölno universitete, dėstytojavo įvairiuose Vakarų Vokietijos miestuose, o šiuo metu gyvena Berlyne. Tai jau 23-oji jos knyga, tačiau dauguma kitų yra poezijos ir pjesių rinkiniai. Gerų įvertinimų sulaukė jos 2008 metų romanas „Shanghai fern von wo“ („Šanchajus toli nuo kur“), pasakojantis apie tūkstančius Europos žydų, prieš Holokaustą emigravusių į Šanchajų.

Naujasis jos romanas taip pat istorinis: dėmesio centre – reemigranto arba sugrįžėlio likimas nelabai svetingoje pokario Vokietijoje. Teisėjas žydas Richardas Kornitzeris 1939 metų pradžioje dar sugebėjo ištrūkti iš nacistinės Vokietijos ir emigravo į Kubą, bet jo žmona Claire, vokietė protestantė, vizos negavo ir pasiliko Berlyne, o vėliau pasitraukė į vaizdingą ir palyginti ramią provincijos vietovę prie Konstancos ežero.

500 puslapių apimties romane pokario Vokietijos gyvenimas atkuriamas su daugybe autentiškų detalių – autorė rinko medžiagą dešimt metų ir daug ką pagrindė realiai egzistavusio žmogaus likimu, o patį romaną rašė daugiau kaip dvejus metus. Tai yra tokio Vakaruose gana populiaraus tipo istorinis romanas, kuriam neužtenka rašytojo talento, bet reikia ir daug tyrinėtojo kruopštumo.

Šiuo atveju siekiama ne tik aprašyti istorinį laikotarpį, bet ir dar kartą priminti vokiečiams nemalonius praeities dalykus. Po karo į Vokietiją sugrįžo tik 5 proc. emigrantų, ir jiems neretai tekdavo susidurti su užglaistytu priešiškumu. Romanas prasideda nuo pagrindinio veikėjo sugrįžimo į Vokietiją – tą gražią vietą prie Konstancos ežero, mat jo tema – ne Holokaustas, o į Vokietiją grįžusio žmogaus likimas pokariu. Kad neatrodytų, jog tai vien į socialines ir politines aplinkybes orientuotas pasakojimas, paskaitykime, kaip autorė aprašo sutuoktinių susitikimą geležinkelio stotyje po dešimties metų išsiskyrimo:

Jiedu sustingsta sulaikę kvapą, netekę žado; akys ieško žvilgsnio ir jį pagavusios įsikimba, plačiai atsimerkia, siurbia į save, panyra jame, o paskui tarsi su palengvėjimu nukrypsta į šalį, išvargintos atpažinimo darbo, – taip, tai tu, tai vis dar tu. Visas veidas gūžiasi į palto apykaklės atvartus, o paskui staiga išnyra aukštyn, neišlaikydamas virpulingo jaudulio, sklindančio iš kitų akių, iš per dešimt metų išsiilgtų akių. Šviesios, sudrėkusios vyro akys už akinių nikeliuotais rėmeliais ir žalios moters akys su tamsiu vyzdžių apvadu. Šį pasimatymą įveiksmina akys, tačiau tiedu, kurie jį turi išlaikyti, ištverti, yra pasikeitę, senstelėję žmonės, beveik vienodo ūgio, to paties akių lygio.

Richardas nori vėl dirbti teisėju ir galiausiai gauna darbą krašto teisme Maince, bet ten jam neleidžiama atgauti buvusio autoriteto – jis tampa nereikalingu žmogumi. Šeimos gyvenimas taip pat griūna – abu vaikai, prieš karą išvežti į Angliją, ten ir pasilieka.

Nors romane grįžtama į ankstesnio laiko plotmes, pats pasakojimas yra lėtas ir gana tradiciškas. Knygą išgyręs „Frankfurter Allgemeine“ recenzentas teigia: „Šiame romane pasakojama ne pirmuoju asmeniu, bet jame laikomasi labai arti asmens, be vidinio monologo, bet stebint vidinį gyvenimą.“

Taigi šis Vokiečių premija įvertintas romanas pasakoja apie ypatingą likimą – į Vokietiją sugrįžusio žydo: pokario laikotarpiu šalis dar nebuvo tinkamai įvertinusi savo nesenos baisios praeities ir į tokius sugrįžėlius dažniausiai žvelgė šaltai, o kartais ir tiesiog nepalankiai. Bet kartu romane „Krašto teismas“ kalbama apie universalų susvetimėjimo jausmą.

Laikraščio „Die Zeit“ recenzentas aiškino taip: „Šio romano branduolys – vis labiau ryškėjantis svetimumas. Kornitzeris Vokietijoje lieka svetimas. Kad ir kokia didelė meilė, svetimumo siena išlieka tarp jo ir žmonos; jam, praradusiam savo tėvą Pirmajame pasauliniame kare, svetimi yra ir jo vaikai. Be viso to, jis darosi vis svetimesnis sau pačiam. Pasaulis nustumia jį į šalį, ir jis tampa atkirstas nuo savęs“.

Ursulos Krechel romaną teigiamai įvertino ne tik premijos skyrimo komisija, bet ir daugelis kritikų, literatų. Šis įvertinimas atspindi platesnę šiandieninės vokiečių literatūros tendenciją – nes ir kai kurie ankstesni Vokiečių premijos laureatai savo romanuose žvelgė į Vokietijos XX a. istoriją – arba į nacistinio laikotarpio palikimą, arba į komunistinės Rytų Vokietijos laikus.

Baigiant galima priminti dar vieną svarbią vokiečių rašytoją: išskirtinę vietą šiandieninėje vokiečių literatūroje turi Herta Müller. 2009 metais jos romanas „Amo sūpuoklės“ pateko į Vokiečių premijos finalinį sąrašą – ten jis nelaimėjo, bet kaip tik tomis dienomis autorei paskirta Nobelio premija. Tačiau jos visa kūryba vaizduoja ne Vokietiją, o jai gerai pažįstamą komunistinių laikų Rumuniją arba, kaip „Amo sūpuoklėse“, iš Rumunijos į Sovietų Sąjungos lagerį išvežtus žmones. Tai, kad H. Müller kūryba nėra labai populiari, suprantama – jos raiška pernelyg subtili: toks aukštas literatūrinis lygis ne visiems skaitytojams įveikiamas, bet turime gerus dviejų knygų vertimus į lietuvių kalbą.

Laimanto Jonušio recenzija skambėjo LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“

Viktorijos Stankevičiūtės nuotrauka (iš eFoto.lt)

Praėjusiais metais didžiausias pajamas šalies kino teatrams nešė animaciniai filmai visai šeimai. Darbuotojai sako, kad kiekviena animacinė premjera tiek mažiesiems, tiek suaugusiems yra nauja šventė. Kino kritikas ir istorikas Gediminas Jankauskas tikina, kad šio žanro filmų populiarumą didina personažus įkūnijantys lietuvių aktoriai, be to, animaciniai filmai turi tęsinius, kuriuos mėgsta žiūrėti ne tik vaikai, bet ir tėvai.

Laurus skynė „Ledynmetis“ ir „Madagaskaras“

Kaune įsikūrusio kino teatro „Cinamon“ sales praėjusiais metais dažniausiai užpildydavo tėvai ir vaikai. „Galbūt dėl prekybos centro vietos, kurioje įsikūręs mūsų kino teatras, dažniausi mūsų žiūrovai buvo šeimos nariai. Todėl šie filmai surinko daugiau pajamų nei veiksmo filmai“, – LRT.lt komentuoja Asta Norvilienė, kino centro „Cinamon“ vadovė. Tuo metu komedijas lietuviai mėgsta metai iš metų ir šio žanro filmai yra populiariausi po animacinių.

„Cinamon“ kino teatre populiariausi filmai 2012-aisiais buvo „Ledynmetis 4: žemynų atsiradimas“, „Madagaskaras 3“, „Monstrų viešbutis“ ir „Batuotas katinas Pūkis“. A. Norvilienė sako, kad tai yra stipriausi metų filmai, kurie buvo rodomi 2D ir 3D formatu. Visų jų lankytojų skaičius buvo didesnis nei 10 tūkst. žiūrovų. Tuo metu tarp 2D formato ne animacinių filmų sėkmingiausiai pasirodė „Miegančių drugelių tvirtovė“, „Brėkštanti Aušra. 2 dalis“, „Tedis“, „Amerikietiškas pyragas: klasės susitikimas“, „007 Operacija „Skyfall“.

Panašiai atrodo ir „Multikino“ kino teatro populiariausiųjų sąrašas. Pagal surinktas pajamas 2012-aisiais „Multikino“ daugiausiai žiūrovų sulaukė „Ledynmetis 4: žemynų atsiradimas“, „Madagaskaras 3“, „Hobitas. Nelaukta kelionė HFR 3D“, „007 Operacija Skyfall“ ir „Monstrų viešbutis“. Skaičiuojant pagal lankytojų skaičių populiariausias taip pat buvo „Ledynmetis 4: žemynų atsiradimas“. Toliau rikiuojasi „Madagaskaras 3“, „007 Operacija Skyfall“, „Brėkštanti aušra 2 dalis“, „Debesų žemėlapis“.

„Šis sąrašas mus labiau nudžiugino nei nustebino, nes atspindi mūsų tikslinę auditoriją. Akivaizdu, kad esame šeimos kino teatras, ir lietuviškai dubliuoti animaciniai filmai yra patys lankomiausi. Kiekviena animacinė premjera tiek tėvams, tiek ir mažiesiems žiūrovams yra nauja šventė. Vakarais kiną lanko vyresnė auditorija, jaunimas, studentai“, – LRT.lt tinklalapiui sako „Multikino“ rinkodaros vadovas Raimundas Bilinskas.

Lemia įgarsinimas ir tęsiniai

Kino kritikas ir istorikas G. Jankauskas šypsosi – esą lengva  paaiškinti, kodėl animaciniai filmai yra tokie populiarūs ir įgarsinti lietuviškai sugeba surinkti dideles pajamas.

„Animacinių filmų sėkmės paslaptis yra ta, kad jie įgarsinami lietuvių aktorių. Tai praplečia žiūrovų auditoriją, nes mažyliai, kurie su tėveliais ateina pažiūrėti „Batuoto katino“ ar „Ledynmečio“, ne visada turi kantrybės ar moka skaityti subtitrų, todėl kur kas patraukliau, kai filmą su intonacijomis įgarsina aktoriai. Tokius filmus smagiau žiūrėti ir patiems suaugusiems.

Kita priežastis – šie filmai yra universalūs. Jų žiūrovas yra nuo mažylio iki paties seniausio, nes suaugę žmonės taip pat yra vaikai. Nėra kito tokio žanro, kuris aprėptų didžiausią žiūrovų auditoriją. „Madagaskaro“ trečia dalis visada daugiau surenka nei antra, o „Ledynmečio“ ketvirta – daugiau nei trečia. Visame pasaulyje šio žanro filmai yra populiariausi. Be to, animaciniai filmai turi tęsinius. Vieną kartą pamėgtus personažus papildomai reklamuoti nereikia – visi jų nekantriai laukia”, – LRT.lt kalba G. Jankauskas.

Pasak kino kritiko, dėl tokio populiarumo filmų platintojai jau nebegaili mokėti didelių honorarų aktoriams, nes praktika rodo, kad įgarsinti filmai sulaukia perpus daugiau lėšų nei subtitruoti.

„Psichiką perkraunančios emocijos neviliojo“

Animacinių filmų išsidėstymas populiariausiųjų sąrašo viršūnėje nenustebino ir A. Norvilienės. Kaip ji teigia, jei filmas vertas laiko jį žiūrėti, tai rezultatas proporcingas įdėtų reklamai pinigų sumai, o reklama nacionaliniu mastu yra kino platintojų darbas.

„Jei platintojas „įsuko“ gerą, tikslinę auditoriją pasiekiančią reklamą su gerai užkoduota emocine žinute „būtinai turi pamatyti“, ir jei per pirmą savaitę nepasirodo labai prastų komentarų internete, filmas neabejotinai renka savo žiūrovus“, – filmo populiarumo receptą atskleidžia A. Norvilienė.

Pasak kino centro vadovės, pastebimas siaubo filmų žanro atsigavimas. Per krizę esą šie filmai buvo menkai lankomi, mat „greičiausiai žmonėms užteko savų rūpesčių ir psichiką perkraunančios emocijos neviliojo“.

Kino teatrų darbuotojai prognozuoja, kad 2013-aisiais lietuviai išvys nemažai lietuviškos produkcijos – naujieji metai pradedami režisierės Kristinos Buožytės sukurta mokslinės fantastikos romantinė drama „Aurora“, netrukus turi pasirodyti režisieriaus Mario Martinsono „Tyli naktis“, kiek vėliau – keturių lietuvių režisierių kurta komedija „Valentinas vienas“, Mariaus Ivaškevičiaus „Santa“  bei  Igno Jonyno juosta „Lošėjas“.

Vytenis Radžiūnas, LRT.lt

Filmavimo akimirka. J. Jutaitė ir K. Buožytė. www.tremora.com nuotr.

Apie filmą „Aurora“ su režisiere K. Buožyte ir aktore J. Jutaite  LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“ kalbėjosi Jolanta Kryževičienė.

„Kūriau filmą apie aistrą, apie meilę, kaip ir ką mes mylime: ar mylime save kitame žmoguje, ar įsivaizduojamą žmogų, ar mylime kitą, kada mes jį sugebame pamatyti“, – sako režisierė Kristina Buožytė, filmo „Aurora“, pripažinto geriausiu Europos fantastiniu filmu, autorė. Anot jos, filmas daugiau kelia klausimų, nei pateikia atsakymų.

Pagrindinę filmo heroję įkūnijusi aktorė Jurga Jutaitė tvirtina, kad atlikti vaidmenį ir filme suvaidinti intymias scenas jai padėjo bendravimas ir bendradarbiavimas su režisiere. Aktorė įsitikinusi – atsiverti galima tik tada, kai režisierių laikai savo draugu, kai jis pabūna tavo nuodėmklausiu ir psichologu.

Kristina, tai antras ilgametražis Jūsų filmas. Abu – ir „Kolekcionierė“, ir „Aurora“ – iš dalies fantastiniai psichologiniai darbai. Kodėl pasirinkote būtent tokį žanrą?

K. Buožytė: Domiuosi psichologija, nes įdomu, kas vyksta žmogaus sieloje, kodėl kyla vienokios ar kitokios emocijos, kodėl žmonės elgiasi vienaip ar kitaip. Visada įdomu pasiekti išeities tašką. O fantastika domiuosi nuo paauglystės. Tuomet pirkdavau labai daug fantastinių knygų, tik, gėda prisipažinti, Stepheno Kingo nesu skaičiusi, nors ekranizaciją ne vieną mačiau.

Kai įstojau į režisūrą, domėjimasis nuslopo, nes reikėjo gilintis į specialybės dalykus, režisūra suvalgė labai daug laiko. „Kolekcionierė“ gal ne fantastinė, o labiau psichologinė drama, bet su „Aurora“, kurios tarptautinis pavadinimas „Vanishing Waves“, grįžau prie fantastinės temos.

Jurga, Jūsų interviu skaičiau, kad nebuvote didelė fantastinės literatūros ir fantastinių filmų gerbėja. Kaip įėjote į šį „lauką“?

J. Jutaitė: Per daug nebuvau, bet ir fantastikoje, ir kitur vis tiek kalbama apie bendražmogiškus dalykus, kiekvieną kartą galima rasti linijų, kurios yra artimos, o perskaičiusi scenarijų daug jų suradau.

Pažiūrėjus filmą, pirmiausia į akis krinta, kad tai tarptautinės kino grupės darbas. Kristina, kaip jums pavyko suburti grupę? Kaip atsirado scenarijaus autorius?

K. Buožytė: Scenarijaus bendraautoris yra mano draugas ir kolega Bruno Samper. „Aurora“ – mūsų antras projektas. Mes pradėjome bendradarbiauti kurdami „Kolekcionierę“. Abu esame kino mylėtojai ir kūrybos žmonės, taigi filmas gimė iš draugystės. Bruno Samper nėra scenaristas – jis audiovizualinio meno kūrėjas, turintis stiprų estetinį pajautimą, fantaziją. Aš irgi nesu tikra scenaristė, neturiu diplomo, bet Lietuvoje režisieriai privalo būti ir scenarijaus autoriais, nes negalime pasigirti dideliu scenaristų skaičiumi. Iš tos būtinybės rašyti patiems ieškome „kūrybininkų“. Man vienai labai sudėtinga dirbti.

Kai susipažinau su Bruno, pamatėme, kad mums puikiai sekasi bendradarbiauti. „Kolekcionierė“ buvo startas, o „Aurora“ – daug sudėtingesnis projektas. Daugiau žinių reikalavo ir scenarijus. Rašydami scenarijų, iškart galvojome, kaip jį įgyvendinti. Man labai priimtinas Bruno požiūris į vizualumą, todėl sutarėme, kad jis bus atsakingas ir už vizualiąją dalį.

Sulaukėte ir tarptautinių prodiuserių pagalbos – ne vien Lietuvos jėgomis filmas buvo pastatytas?

K. Buožytė: Filmą rėmė Lietuvos kultūros ministerija, gavome finansavimą iš „Media“ fondo ir „Eurimages“. Bet pagrindiniai pinigai – iš Lietuvos. Labai džiaugiuosi kompozitoriumi Peteriu van Poehlu. Jis švedų kilmės, bet daug metų gyvena ir kuria Prancūzijoje. Montuotoja gyveno Amerikoje, montavo holivudinius filmus, o dabar irgi gyvena Prancūzijoje. Postprodukciją taip pat kūrėme Prancūzijoje, Marselyje. Efektai buvo kuriami Lietuvoje, Kanadoje, Latvijoje ir Suomijoje. Tačiau pagrindinė kompanija, kuri ieškojo žmonių ir surinko grupę, kūrusią efektus, yra lietuvių kompanija „Okta“. Dauguma buvo sužavėti projektu ir mums labai pasisekė, nes atlyginimas, už kurį žmonės dirbo, buvo labai juokingas. Tai tikras stebuklas, nes už tokius pinigus kito tokio kokybiško projekto padaryti būtų neįmanoma.

Sukurti fantastinį filmą turint nedaug lėšų – tikras iššūkis. Pasaulyje tokie filmai kainuoja milžiniškus pinigus.

K. Buožytė: Mes norėjome išsaugoti ir muzikos, ir vaizdo, ir garso kokybę. Kokybė visada kainuoja, tam reikia profesionalių žmonių ir daug laiko. Ieškojome inovacijų, kaip į kinematografą atnešti kažką naujo. Kurdamas filmą neštampuoji produkto – palieki savo parašą, įnašą, todėl stengiesi daryti nuoširdžiai. Ieškojimų kelias visada labai sudėtingas. Bet žmones sužavėjo projektas, jiems labai patiko idėja, ir tokių atsidavusių žmonių grupę, tikiuosi, dar pavyks kada surinkti.

Ar Jūs pati patenkinta savo darbo rezultatu?

K. Buožytė: Kadangi filmą jau mačiau daug kartų, sudėtinga atsakyti. Nežinau, ar įmanoma būti patenkintam. Sukurti filmą užtruko ketverius metus: pusantrų metų užtrukome prie scenarijaus, dveji su puse atiteko gamybai. Kai laikas eina, keitiesi pats ir kaip autorius, kūrėjas, ir kaip žmogus, pamatai iš perspektyvos savo darbą. Jei reikėtų kas ketverius metus kurti po naują „Aurorą“, filmas labai keistųsi.

Kristina, ar Jūs sąmoningai kūrėte tarptautinį filmą (du pavadinimai, dvi kalbos)? Ar iš karto buvo galvojama apie eksportinį variantą?

K. Buožytė: Tarptautiškumas atėjo iš filmo istorijos, nes ji kalba apie tarptautinę mokslininkų grupę, kuri atlieka tyrimą. Mes bandėme atsispirti nuo realybės – dabar pasaulyje žmonės labai juda, maišosi, komunikuoja, nebėra grynosios kalbinės erdvės. Jeigu vyksta dideli procesai, ypač mokslo srityje, šalys sutelkia savo pajėgas ir galime sutikti žmonių iš įvairiausių kampelių. Taigi scenarijus pats padiktavo, kad mums reikia tokios erdvės.

„Aurora“ buvo gamybinis pavadinimas, nes ir projekto pavadinimas „Aurora“, ir Jurgos personažas – Aurora. Bet paskui pamatėme, kad yra labai daug filmų „Aurora“. Buvo ir politinių priežasčių, kodėl negalėjome panaudoti Auroros. Ir tada atėjo pavadinimas „Vanishing Waves“, kuris man ypač patinka, nes yra labai tikslus, susijęs ir su poetiškumu, ir su mokslu. Taip ir filmas sukurtas  - panaudojant ir mokslą, ir fantaziją, ir poetiškumą. Versti reikėtų „nykstančios, dingstančios bangos“, bet lietuviškai taip gerai neskamba, kaip „Aurora“. Tikiuosi, kad lietuviai žinos ir tarptautinį pavadinimą, nes, norint pasidomėti daugiau, paskaityti kitų šalių kritikos, reikėtų ieškoti „Vanishing Waves“.

Jurga, esate vaidinusi filmuose „Aš esi tu“ ir „Kai apkabinsiu tave“. Mano galva, „Auroroje“ jums teko tikrai nelengvas vaidmuo. Ar nebuvo baisu vaidinti sekso scenose?

J. Jutaitė: Buvo labai baisu. Keistas jausmas, bet net negaliu papasakoti, kaip vyko pagrindinių scenų filmavimas – intymios scenos taip paveikė, kad nelabai prisimenu. Tik prisimenu momentą, kaip per vieną pertrauką norėjau kažkur nueiti, bet supratau, kad nežinau, į kurią pusę pasukti, nors toje vietoje filmavome jau mėnesį. Sutriko net orientacija, nes tokios scenos nėra natūralus, saugus, patogus jausmas. Poveikis keistas, bet labai įdomu.

Kristina, stebiuosi ir Jūsų drąsa, nes dažniausiai lietuviškuose filmuose erotinės scenos būna nevykusiai nufilmuotos ir jas žiūrint net nepatogu darosi. Prisimenu „Kaligulą“ su Malcolmu McDowellu – ten sekso scenos paverčiamos menu, nėra primityvaus natūralizmo. Be to, rizikuoja ir režisierius, nes tokios scenos atkreipia dėmesį ir jas reikia nufilmuoti labai gerai arba visai nedėti.

K. Buožytė: Bandžiau įgyvendinti viziją, kurią turėjau galvoje, ir žinojau, kad tokių scenų reikės. Svarsčiau, kaip ir kas gali būti. Nors mane labiau žavėjo intymumo veiksnys. Be to, yra skirtingų scenų – ir intymi, ir orgijos. Kiekviena scena turi kalbėti, išreikšti kažkokią žinutę, emociją. Filme nebuvo sekso scenų tik dėl to, kad reikia parodyti nuogą kūną, kažką pritrenkti, sužavėti, šokiruoti. Kiekviena scena turėjo labai aiškų „kodėl“ ir „kam“.

J. Jutaitė: Tai labai mums padėjo. Filmuotis tokiose scenose galvojant, kad jos daromos tik tam, kad būtų, ir nejaučiant priežasties, turėtų būti labai sunku ir nenorėčiau to daryti, tai nėra malonu, bet perskaitai scenarijų ir supranti, kad tai tiesiog būdas kalbėti apie svarbesnius dalykus, todėl gali peržengti save.

Filmas apie pavojingą mokslinį eksperimentą, kai vieno žmogaus sąmonė įsilieja į kito žmogaus sąmonę. Jurga, ar jums buvo sunku rasti kelią į tuos esminius dalykus, apie kuriuos kalba filmas?

J. Jutaitė: Mano kelias ir vaidmens suradimas iš dalies unikalus, nes nesu profesionali aktorė. Iki šito personažo atėjau savo intuityviu keliu – iš scenarijaus neįsileidau daug informacijos. Perskaičiau jį vieną kartą ir tada stengiausi pamiršti didžiąją daugumą dalykų, nes negalėjau Aurorai leisti žinoti to, ko ji negali žinoti. Stengiausi ją izoliuoti.

Kol kas man sunku kalbėti apie tai, ką neša pats filmas, nes jaučiu, jog dar reikia laiko, kad galėčiau iš šalies jį pasižiūrėti. Stengiausi Aurorą izoliuoti ir iš savo patirties, išgyvenimų ištraukti pačius gryniausius, tyriausius jausmus, kuriuos yra tekę patirti arba jaunystėje, arba būnant įsimylėjusiai ar sapnuose, juos atgaminti ir įdėti į Aurorą.

Kristina jums nepadėjo eiti tuo keliu?

J. Jutaitė: Žinoma, kad padėjo. Pirmiausia, aš iš esmės bijau kamerų, bijau vaidinti ir negalėčiau nieko daryti, jei nepasitikėčiau Kristina. Atsiverti galima tik tada, kai užmezgi nuoširdų ryšį, kai pripažįsti režisierių savo draugu, kai jis pabūna tavo nuodėmklausiu, psichologu, kai galite kartu patylėti, kai papasakoji savo gyvenimo istoriją, kai palieti dalykus, apie kuriuos bijai šnekėti su artimais žmonėmis. Kai gimsta ryšys, gali padaryti daug. Kristina padėjo ypač tuo, kad puoselėjo mūsų pažintį. Mes daug kalbėjome, daug repetavome.

Kristina, apie ką jūs kūrėte filmą? Pasakojate žmonių suartėjimą neįprastu būdu, kai jie persikelia į vienas kito sąmonę ir pasąmonę, kai išlaisvinami slopinami dalykai. Filme rodoma labai stipri aistra, bet aš, kaip žiūrovė, suprantu – ta aistra žmogaus negali išgelbėti, net jeigu atsiranda patys artimiausi, jautriausi ryšiai. Jūsų personažas Aurora taip ir negrįžta į tikrąjį gyvenimą. Kas jums buvo svarbiausia?

K. Buožytė: Stačiau ne pasaką ir stengiausi pažiūrėti iš to taško, kuriame buvau. Grįžta ar negrįžta, laiminga ar nelaiminga pabaiga – visos skausmingos istorijos turi tragizmo elementų. Kai rašau scenarijų, yra nuojauta, į kurią pusę einu, bet tiksliai suformuluotų eilučių nėra. Nėra vienos idėjos, kuri išsigrynina, ir tada sakai, kad mano filmas būtent apie tai. Aš taip nemoku. Daug vadovaujuosi intuicija, nuojauta, paskui viską užgožia ir sudėlioja protas. Bet kryptys yra iš gyvenimo paimtos, suvoktos, išnešiotos.

Kūriau filmą apie aistrą, apie meilę, kaip ir ką mes mylime: ar mylime save kitame žmoguje, ar įsivaizduojamą žmogų, ar mylime kitą, kada mes jį sugebame pamatyti... Daug tokių klausimų. Filmas yra apie meilės gimimą, kai iš pradžių pagrindas yra aistra, žiežirba, kaip paskui aistra perauga į meilę. Tai intymūs ir asmeniški klausimai, į kuriuos daug žmonių turi savus atsakymus. Filme daugiau paklausta, negu atsakyta.

Einant į fantastinį filmą nereikia galvoti, kad jis bus apie kitus pasaulius, kažką, kas mums visai neaktualu. Dažniausiai aktoriai ir režisieriai kalba apie mūsų gyvenimą, personažus.

J. Jutaitė: Filmai labai skirtingi, bet „Aurora“ yra labai įdomus tuo, kad tai fantastikos ir jautraus autorinio kino sintezė. Dėl to filmas unikalus ir, sėkmingai keliaudamas po pasaulį, paveikė žmones.

K. Buožytė: Toks mūsų tikslas ir buvo – sulieti meilės istoriją ir fantastinį žanrą. Kad nenueitume ta pačia kryptimi, pradėjome žiūrėti filmus, bet neradome daug panašių pavyzdžių.

Filmas sėkmę patyrė Amerikoje, kur fantastiniai Holivudo darbai yra su daugybe efektų, greitu montažu, efektingais persikėlimais, dideliu biudžetu. Filmas tapo ir geriausiu Europos fantastiniu filmu. Tai savotiškas paradoksas.

K. Buožytė: Buvome sužavėti, nes Amerikoje po „Fantastic Fest“ pasirodė daug straipsnių, o juos rašę kritikai sugebėjo pamatyti net tarp eilučių paslėptas tyliausias detales, kurių, galvojome, niekas nepastebės. „Aurora“ yra įdomus darbas, bet jam reikia laiko. Tai nėra pramoginis „popkorninis“ filmas, kurį pasižiūri, suvartoji, išeini ir pamiršti.

Kai tik filmas išėjo, susidarė įspūdis, kad kritikai nežinojo, kaip vertinti. Vieni pamatė tik viršutinį sluoksnį. Vis galvojau, negi tikrai niekas nepastebės, apie ką filmas, apie ką subtiliai kalbėjome. Po truputį žmonės pradėjo matyti giliau, o Amerikoje filmą išnarstė po kaulelį ir sulaukėme labai malonių rezultatų.

Kartais atrodo, kad filmas labai lėtas, iš pradžių galvojau, kad tai bus tipiškas lietuviškas filmas. Tempas, stilistika ir estetika –tai buvo labai svarbu? Pavyzdžiui, kur radote tokį gražų namą ant jūros ar ežero kranto, kuris yra Auroros galvoje?

K. Buožytė: Radom B. Samper vaizduotėje – namus, laboratorijas. Bandėme, kad Auroros pasaulis būtų tąsa jos jausmų, būsenų, emocijų. Atsispyrėme nuo šito pagrindo, kad tai būtų ne tiesiog pasaulis, kur, neaišku kodėl, vyksta kažkokie keisti dalykai, fantazija liejasi per kraštus. Kadangi veiksmas vyksta galvoje, kiekviena detalė, elementas turėjo atspindėti, pratęsti Aurorą, ko jinai gal net pati nesuvokia. Pavyzdžiui, namas, pusiau sulaužytas ir chaotiškas, pusiau normalus, minimalistinis, uždaras,  yra Auroros atspindys. To namo ieškojome penkis mėnesius, galvojome, kaip išreikšti Auroros „vidų“.

„Aurorą“ yra privaloma žiūrėti kino teatre, nes labai daug dėmesio skyrėme garsui – norėjome, kad garsas ir vaizdas veiktų ne tik emociškai, bet ir fiziškai, todėl naudojome ir žemus, ir aukštus dažnius. Bet tai pajuntama kino teatre, o ne per kompiuterio ekranėlį.

Kai praeina kiek laiko, pradedi kitaip vertinti darbą. Jurga, ką jūs dabar galvojate apie filmą?

J. Jutaitė: Kol filmas buvo sudėtas į visumą, praėjo geri metai. Per tą laiką bandžiau atsiriboti nuo personažo, nuo filmo, pamiršti, susidėlioti, grįžti į realų gyvenimą, nes dirbdamas prisiriši, patenki į kitą realybę, pradedi ten gyventi ir sunku sugrįžti.

Filmą vėl noriu pasižiūrėti po gerų metų, kad jį iki galo suvokčiau. Tačiau pamačiusi jį pirmą kartą Karlovi Varų festivalyje išėjau iš salės labai rami, miegojau labai saldžiai ir atsibudusi pastebėjau, kad šypsausi.

Kristina, ar buvo nerimo, kol viską pabaigėte?

K. Buožytė: Filmas pareikalavo labai daug laiko, nes neužtenka tik nufilmuoti, sumontuoti, sukurti garsą ir spalvas. Specialiuosius vaizdo efektus kūrėme aštuonis mėnesius, paskui – postprodukciją. Tai užsitęsė, dvejus su puse metų gyvenau su filmu, o finišui artėjant vis daugėjo problemų, iššūkių, ieškojimų. Taigi kai viskas padaryta, ateina laikas paleisti tai, ką pradėjai ir pabaigei, ir eiti prie kitų darbų. Filmas jau gyvena savo gyvenimą – aš tuo labai džiaugiuosi.

Kai žiūriu savo darbus po kurio laiko, man atrodo, kad ne mano daryti, vis galvoju, kas čia padarė. Esu perfekcionistė, todėl visada norisi padaryti geriau, matau savo klaidas, matau, kur pavyko, kur ne, matau daug daugiau negu žiūrovai, bet tai normalu. Tegu filmas gyvena, tegu žmonės žiūri, labai laukiu nuomonių, atsiliepimų, nes man labai svarbu, kaip įvertins filmą Lietuvos žiūrovai.

Nacionalinė premija lengvina kovą dėl semiotikos su jos priešininkais, sako premiją pelnęs literatūrologas, semiotikos tyrinėtojas Kęstutis Nastopka.

"Ji daro galbūt lengvesnę kovą dėl semiotikos, nes semiotika turi ir šalininkų, ir priešininkų. Dabar, man rodosi, su tais priešininkais bus lengviau grumtis", - vylėsi A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centro profesorius.

K. Nastopka premiją pelnė už "pasaulinį pripažinimą pelniusios lietuviškosios semiotikos plėtojimą ir literatūros kūrinių suvokimo meną". Pasak jo, šis apdovanojimas rodo, kad semiotika - mokslo sritis, tirianti ženklų sistemas - Lietuvoje yra pripažįstama.

"Premija pirmiausia reiškia semiotikos krypties pripažinimą - ne tik mano asmeninio darbo, bet visų Lietuvos semiotikų, VU A. J. Greimo semiotikos centro darbo (įvertinimą - BNS)", - BNS sakė mokslininkas.

Nepaisant šio įvertinimo, K. Nastopkos teigimu, Lietuvoje netrūksta semiotikos priešininkų.

"Lietuvoje, bent jau universiteto aplinkoje, yra gana skeptiškas požiūris į semiotiką. Gana dažnai keliamas klausimas, kam Lietuvai reikia semiotikos. Ši premija, pajuokausiu, gal ir duoda atsakymą – semiotikos Lietuvai reikia tam, kad būtų už ką skirti premijas", - juokavo jis.

Literatūros tekstus analizuojantis mokslininkas įsitikinęs, jog nors semiotika daugeliui sunkiai suprantama, ji gali padėti žmonėms suvokti gyvenimo prasmes ir reikšmes.

"Iš šalies žiūrint, daug kam atrodo, kad semiotika yra sausas mokslas, "paukščių kalba", kurią sunku suprasti. Tai galbūt ir tiesa, bet ta "paukščių kalba" yra pasakomi dalykai, kurie žmonėms reikalingi. Man semiotika yra, kaip ir A. J. Greimui buvo, pirmiausia reikšmės supratimas, suvokimas, reikšmes aprašymas – parodyti, kokios reikšmės yra žmonių gyvenime, kaip jiems dorotis su tomis reikšmėmis, kaip jiems elgtis", - kalbėjo profesorius.

"Aš daugiau analizuoju literatūros tekstus, bet ir literatūroje ieškau tų žmogiškų reikšmių, žmogiškų verčių, kurios žmonėms būtų įdomios ir gal net šiek tiek padėtų gyventi. F. Dostojevskis sakė, kad menas gali išgelbėti pasaulį. Aš toks optimistas nebūčiau, bet kad menas gali padėti žmonėms gyventi, susikalbėti, plačiau suvokti pasaulį, aš tuo tikiu, ir šį tą padaryti pavyksta", - teigė nacionalinės premijos laureatas.

K. Nastopka taip pat tikisi, kad pelnyta premija paskatins Lietuvos visuomenę labiau domėtis jo tyrinėjama sritimi.

"Lietuvoje semiotiką daugiau supranta humanitarai, o Vakaruose, ypač Prancūzijoje, sakysime, reklamų agentūros užsakinėja semiotines analizes. Joms jos padeda vykdyti savo reklamas ar kurti naujas reklamas. Lietuvoje to stinga –galbūt kaip tik ši premija sulaukė tam tikro atgarsio, atkreips ir kitų žmonių dėmesį į semiotiką. Šitokios viltys, nedrįsčiau sakyti, optimistinės, bet šviesios", - kalbėjo jis.

Kaune 1940 metais gimęs K. Nastopka Vilniaus universitete baigė lituanistiką, dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute, o nuo 1992 metų yra Vilniaus universiteto A. J. Greimo semiotinių studijų centro profesorius.

Mokslininkas išleido keletą semiotiniams tyrinėjimas skirtų knygų, parengė leidimui svarbių A. J. Greimo darbų, išvertė jo veikalą "Struktūrinė semantika".

Sirijos prezidentas Basharas al Assadas sekmadienį sakydamas pirmą per septynis mėnesius viešą kalbą, pareiškė, kad jo vyriausybė „nerado partnerių“ politiniam metus ir devynis mėnesius trunkančios krizės sprendimui.

"Vien todėl, kad neradome partnerio, dar nereiškia, kad nesame suinteresuoti politiniu sprendimu, ... (tai reiškia), kad neradome partnerio", - sakė prezidentas, kurio žodžiai nacionalinėje operoje Damaske buvo palydėti garsiais plojimais.

Prezidentas sakė, kad konfliktas vyksta ne tarp vyriausybės ir opozicijos, o tarp "šalies ir jos priešų".

"Viena yra tikra: kad tie, su kuriais šiandien susiduriame, ... neša "al Qaeda" ideologiją", - sakė B. al Assadas, kuris pakartojo ankstesnius teiginius, kad už sukilimo jo šalyje stovi "užsienio teroristai".

"Yra tokių, kurie siekia suskaldyti Siriją ir ją susilpninti. Tačiau Sirija yra stipresnė, ... liks suvereni ... ir tai liūdina Vakarus", - sakė B. al Assadas.

Su reta kalba Sirijos vadovas kreipėsi tokiu metu, kai palei Turkijos sieną dislokuojamos amerikiečių raketos "Patriot", kurios, pasak JAV kariškių, turi padėti Turkijai apsiginti nuo bet kokios grėsmės iš Sirijos, kur vyksta pilietinis karas.

Praėjusį kartą B. al Assadas viešai kalbėjo birželio 3 dieną, kai Damaske kreipėsi į parlamentą.

Lapkričio mėnesį jis davė interviu Rusijos televizijai, kuriame atmetė pasiūlymus išvykti į užsienį ir pareiškė, kad "gyvens ir mirs" Sirijoje.

Nuo to laiko jis nekomentavo konflikto, kuris drasko jo šalį ir nuo sukilimo prieš režimą pradžios 2011 metų kovą, Jungtinių Tautų (JT) duomenimis, jau pareikalavo mažiausiai 60 tūkst. žmonių gyvybių.

Tačiau sekmadienio kalba jis pademonstravo kovingumą ir kreipėsi į visus sirus ragindamas susiburti ir drauge ginti šalį.

"Kiekvienas privalo ją ginti ... Ataka prieš visą šalį ... Kiekvienas pilietis, kuris supranta ... ir atsisako prisidėti prie sprendimų, stumia šalį atgal", - sakė B.al Assadas.

Prezidentas, kurį dažnai pertraukdavo skanduotės "Su savo siela, savo krauju aukojame save tau, o, Basharai", taip pat sakė, kad bet kokie pokyčiai turi ateiti konstitucinėmis priemonėmis, ir ragino pradėti dialogą, kai tik baigsis mūšiai.

Jis apkaltino užsienio galias kišantis į Sirijos konfliktą.

"Regiono ir tarptautinės (bendrijos) šalys privalo liautis finansavusios tuos ginkluotus vyrus, kad iš namų išvaryti žmonės galėtų grįžti, ... kai tik mūsų karinės operacijos liausis", - sakė jis.

Vatikano radijas cituoja Benedikto XVI-ojo pasisakymą homilijos metu.

Sekmadienio rytą popiežius Benediktas XVI vadovavo Viešpaties Apsireiškimo iškilmės Mišioms. Jų metų buvo konsekruoti keturi nauji vyskupai. Pradėdamas homiliją Popiežius sakė, kad išminčių iš Rytų šalies kelionę į Betliejų, kurią šiandien minime liturgijoje, Bažnyčia suvokia kaip per visą istoriją nusidriekusios ilgiausios žmonių eisenos pradžią. Jei piemenys, atskubėję pagarbinti kūdikio, atstovauja Izraelio tautos nariams, taip tie keliauninkai iš Rytų įkūnija visas pasaulio tautas, pagonių Bažnyčią, žmones, kurie per visus amžius keliauja pas Betliejuje gimusį Dievo Sūnų.

Sekant palaimintojo Jono Pauliaus II pradėta tradicija, šiandien Viešpaties Apsireiškimo šventės dieną konsekruojami keturi nauji vyskupai. Ryšys tarp vyskupų konsekravimo ir šventės, kuria minime tautų piligrimystę pas Kristų yra akivaizdus, - sakė Popiežius. Vyskupas pašauktas ne tik keliauti kartu su kitais piligrimais, bet eiti priekyje ir rodyti kelią. 

Remdamiesi evangelisto Mato pasakojimu galime susidaryti tam tikrą nuomonę apie tuos vyrus, kurie sekdami žvaigždę, keliavo pas gimusį Karalių, ne tik Izraelio karalių, bet Tą, kuris įsteigs naują karalystę visai žmonijai. Kas gi buvo tie išminčiai? Keliauti į nežinią tuos žmones paskatino nerami širdis, jų nerimas dėl Dievo ir dėl pasaulio likimo. Jie nesitenkino pajamomis ir socialine padėtimi, bet ieškojo didesnių dalykų. Jiems rūpėjo žinoti tai kas svarbiausia: ar yra Dievas, kur Jis yra ir koks Jis yra? Kur Jį sutikti? Jie ne tik norėjo žinoti, bet ir Jį pažinti. 

Šitie klausimai, šiandien mums siūlo ir kitą klausimą: koks turi būti vyras konsekruojamas Jėzaus Kristaus Bažnyčios vyskupu? Jis turi būti žmogus, kurio visas dėmesys sutelktas į Dievą, nes tik taip jis sugebės rimtai rūpintis ir žmonėmis, - sakė Popiežius. Vyskupas turi būti tikėjimo ir maldos vyras, palaikantis nuolatinį vidinį ryšį su Dievu. Jo siela turi būti plačiai atverta Dievui. Jis turi ryžtingai siekti tiesos, net jei pasaulis, tariamai protingas, iš jo juokiasi.

Ypač šiandien nuolankus tikėjimas, tikėjimas kartu su visų laikų Bažnyčia, dažnai nesiderina su tuo, ko laikosi tariamai protinga dauguma. Šiandien plačiai įsiviešpatavęs agnosticizmas su savo dogmomis yra labai nepakantus viskam kas su juo nesutinka. Dėl to pareiga pasipriešinti dominuojančioms srovėms iš vyskupo reikalauja nemenkos drąsos. Tačiau, kaip sako Siracidas, „bijančiam Viešpaties, nėra ko bijoti“ (Sir 34,14). Dievo baimė vaduoja iš žmonių baimės, - sakė Popiežius ir priminė ankstyvosios Bažnyčios gyvenimo epizodą, apie kurį pasakoja Apaštalų darbų knyga. Apaštalai buvo pakviesti į žydų tautos tarybą, primušti ir prigąsdinti, kad nekalbėtų apie Jėzų. „O tie ėjo iš tarybos džiaugdamiesi, kad dėl Jėzaus vardo užsitarnavo panieką. Jie nesiliovė kiekvieną dieną mokyti šventykloje bei namuose ir skelbti gerąją naujieną apie Jėzų – Mesiją“ (Apd 5,41-42). Taip pat ir apaštalų įpėdiniai turi žinoti, kad bus puolami ir plakami dėl to, kad skelbia Jėzaus Evangeliją.

Mes, kaip ir apaštalai, norime, - sakė popiežius Benediktas, - kad mūsų skelbiamas įtikintų žmones ir būtų priimtas. Mes savo skelbimu nieko neprovokuojame, bet visus kviečiame džiugiai priimti tiesą, kuri rodo tikrąjį kelią. Tačiau negalime sutikti su daugumos nuomone. Mums ji ne kriterijus. Mums vienintelis kriterijus yra Viešpats. Jei ginsime jo tiesą, Dievo dėka laimėsime daugiau Evangelijos sekėjų.

Po Mišių, pasveikinęs maldininkus susirinkusius į Šv. Petro aikštę kalbėti „Viešpaties angelo“ maldos, Popiežius priminė, kad pirmadienį Julijaus kalendoriaus besilaikančios Bažnyčios švęs Kalėdas ir kreipdamasis į šių bendruomenių narius, tarė: „Džiaugdamasis mus jungiančiu tuo pačiu tikėjimu, nuoširdžiai linkiu ramybės ir atsimenu jus maldoje“. Trumpas Popiežius sveikinimas taip pat buvo skirtas į Šv. Petro aikštę atėjusios spalvingos folklorinės Trijų karalių eisenos dalyviams. 

Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkas kardinolas Kurtas Kochas. Šaltinis - http://lt.radiovaticana.va

Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkas kard. Kurt Koch davė interviu Austrijos katalikų žinių agentūros korespondentui. Pokalbio temos – Tikėjimo metai, Vatikano II Susirinkimo interpretacija šiandien. Keletą pokalbio ištraukų penktadienį paskelbė Šventojo Sosto dienraštis „L‘Osservatore Romano”.

Pokalbis pradedamas popiežiaus Pauliaus VI iškart po Vatikano II Susirinkimo paskelbtų Tikėjimo metų ir dabartinių, popiežiaus Benedikto XVI paskelbtų Tikėjimo metų sugretinimu. Nors Pauliaus VI ir Benedikto XVI paskelbtus Tikėjimo metus skiria ištisi penki dešimtmečiai, abi šios iniciatyvos turėjo tą patį atramos tašką – Vatikano II Susirinkimą. Nors skiriasi laikai ir Bažnyčios bei pasaulio gyvenimo situacija, tačiau, pasak kardinolo Kocho, tarp abiejų metų tikrai daugiau panašumų, negu skirtumų. Pauliaus VI paskelbtieji Tikėjimo metai buvo Susirinkimo „pasekmė“. Juos skelbti paskatino Susirinkimo metu subrandintas būtinumas išpažinti tikrą krikščionių tikėjimą to meto pasaulio visuomenės ir bažnytinės bendruomenės gyvenimo problemų akivaizdoje. Popiežius Benediktas XVI dabar paskelbdamas Tikėjimo metu norėjo, kad šiandien visa Bažnyčia iš naujo įsijaustų į tai kas labiausiai rūpėjo Susirinkimui.

Pats kardinolas Kochas, kaip žinoma, vadovauja Popiežiškajai krikščionių vienybės tarybai, atsakingai už katalikų Bažnyčios ekumeninius ryšius su kitomis Bažnyčiomis ir krikščionių bendruomenėmis, tad iš savo vadovaujamos dikasterijos perspektyvos žiūrėdamas į dabartinius Tikėjimo metus, jis juose mato gerą progą iškelti krikščionių vienybę, krikščionišką ekumeninį sąmoningumą, kaip vieną svarbiųjų tikėjimo atnaujinimo veiksnių. Krikščionių vienybės svarba ir tikėjimo pagrindų atnaujinimas turi būti suvokiami ir sprendžiami kartu, nes ir ta dvasinė dykumą, apie kurią pastaruoju metu ne kartą girdėjome Popiežiaus pasisakymuose, yra ne tik katalikų problema, bet ji vienodai rimtai palietė visas krikščioniškas Bažnyčias ir bendruomenes.

Kalbėdamas apie šiandieninį požiūrį į Susirinkimo įvestą liturgijos reformą, kardinolas atkreipė dėmesį, kad šiame kontekste terminas „reforma“ yra patyręs tam tikrą infliaciją ir jis taikomas pernelyg plačiai. Nes juk neįmanoma visiško santykių su praeitimi nutraukimo vadinti terminu „reforma“. Jei liturgijos sferoje taikomą terminą „reforma“ suvokiame pažodžiui, tuomet liturgijos reformos prasmė negali prasilenkti su tuo fundamentaliu krikščioniškojo kulto suvokimu, kurio laikytis mus įpareigoja Bažnyčios tradicija. Nesusipratimų šioje srityje atsirado dėl vadinamosios „lūžio (arba trūkio) hermeneutikos“, kuria vadovaujantis buvo aiškinamas visas Susirinkimo mokymas ir ypač liturgijos reforma. Popiežius Benediktas XVI dar būdamas kardinolu yra ne kartą atkreipęs dėmesį į tai, kad problemų, atsiradusių posusirinkiminėje liturgijos raidoje priežastis yra nepakankamai išmąstytas santykis su visu Susirinkimo mokymu.

Potvynio užlietame kelyje Šilutė-Rusnė vandens gylis išlieka 63 centimetrai. Toks pats jis buvo ir sekmadienio rytą.

Lengvąsias transporto priemones ir gyventojus "Klaipėdos regiono keliai" perkelia specialiomis transporto priemonėmis, pranešė Lietuvos automobilių kelių direkcija.

Tuo tarpu Rytų Lietuvoje bei Panevėžio ir Alytaus apskrityse protarpiais snyguriuoja.

Neringoje ant krašto kelio dangos susiformavo plikledis, kelias yra barstomas. Šalčininkų rajone krašto keliai provėžoti, barstomos Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose slidžios kelių atkarpos. Likusioje šalies teritorijoje magistralinių ir krašto kelių dangos daugiausia sausos, vietomis drėgnos.

Rajoniniai keliai, daugiausia miškingose vietose, vietomis dar apledėję, kai kur padengti prispausto sniego sluoksniu, provėžoti.

Vairuotojų prašoma atkreipti dėmesį į pavojingus kelio ruožus ir sumažinti greitį prieš juos.

Pirmasis naujosios Vyriausybės sprendimas, įsigaliojęs nuo šių metų pradžios – mėnesinės minimalios algos padidinimas iki 1000 litų. Taip kairioji valdančioji dauguma neva siekia pamaloninti mažiausiai uždirbančiuosius. Beje, jie daugiausiai dirba smulkaus verslo įmonėse.

Šių įmonių savininkai ir vadovai sutinka, kad dirbantieji turi uždirbti daugiau, nes kas labiau nei jie jaučia darbo jėgos emigraciją į Vakarų šalis. Nors po krizės vidaus vartojimas ėmė stabilizuotis, tačiau į prieškrizinį lygį dar negrįžo. Brangstanti energetika, patalpų nuoma ir algų didinimas verčia verslininkus peržiūrintys buhalterines ataskaitas, kaip Vyriausybės sprendimai paveiks jų įmonių veiklą. Jie žada bent jau pora mėnesių stebėti situaciją, tačiau neatmeta, kad vėliau gali tekti mažinti darbuotojų skaičių.

Kol verslininkai dar tik skaičiuoja ir tikisi padidėsiančių apyvartų, Vyriausybė jau suplanavo, kad minimalios algos padidinimas per mokesčius iki 190 milijonų litų papildys Nacionalinį, Sodros ir Privalomojo sveikatos draudimo biudžetus. Kas tai – nuoširdus siekis šiek tiek palengvinti mažiausiai uždirbančiųjų gyvenimą ar žarstomas dosnumas verslo sąskaita, tiesa, dar papildant ir valstybės biudžetą?

Sostinėje bei uostamiestyje veikiančių picerijų vienas iš savininkų sako, kad maitinimo įstaigose minimalų atlyginimą gauna iki 40 procentų dirbančiųjų: valytojai, indų plovėjai, kiti, dažniausiai, virtuvės darbuotojai. Padavėjų darbo nesibodi studentai, taip pat gaunantys minimalų atlyginimą. Padidėjusi MMA vers peržiūrėti ne tik įmonės buhalteriją.

„Gali būti, kad peržiūrėsim buhalteriją, nuo pilno etato darbuotojus pervesim į 0,75 etato. Vis dėlto bus „žirklės“: mes atlyginimą turėsim mokėti vasario mėnesį, kai tiek sausio antra pusė, tiek vasario mėnuo yra tikrai prekybai blogiausias laikotarpis. O galbūt tas padidėjimas, kurio mes tikimės, ateis kovo mėnesį. Geriausiu atveju šituos du mėnesius mes turėsim sumokėti jau padidintą atlyginimą, o pajamas gausim truputį vėliau. Vis dėlto reikia tikėti ir ekonomistų paskaičiavimais, ir Vyriausybės pažadais, kurie irgi sako, kad tai atneš papildomas pajamas.“, – sako picerijų tinklo „Submarine“ bendrasavininkas Raimundas Kairys.

Tačiau tarp smulkaus ir vidutinio verslo atstovų nemažai tokių, kurie tokį optimizmą dėl galimo vartojimo padidėjimo vertina skeptiškiau, esą dėl minimalios algos padidinimo smulkaus verslo apyvartos nepadidės. 

„Kur tas žmogus išleidžia pinigus? Jis išleidžia prekybos centre tam, kad nusipirktų duonos. Arba sumoka monopolininkams, kad sumokėtų šilumos mokesčius. Viskas, šitas žmogus daugiau nieko sau neleidžia. Ir kada sakome, kad verslininkai turės pinigų iš apyvartos, tai tos apyvartos čia nėra. Vadinasi, mūsų smulkiam ir vidutiniam verslui yra didžiulis nuostolis“, – teigia Dalia Matukienė.

Verslininkų atstovai teigia, kad iš minimalios algos didinimo daugiau išloš ne jas gaunantys žmonės, o per įvairius mokesčius valstybės biudžetas.

„Didinant minimalią algą nuo 850 iki 1000, darbuotojas, kuriuo rūpinasi profsąjungos, gauna 109 litais daugiau. Verslininkui 296-iais litais didėja mokesčiai. Ne tik mokesčius, bet ir žmogui reikia mokėti. Ir valstybė iš to išlošia 187 Lt“, – tikina D. Matukienė.

Jeigu jau verslui užkraunama papildoma finansinė našta, tai ir valstybė turėtų daugiau prisidėti didindama neapmokestinamajį minimumą, tvirtina smulkaus  ir vidutinio verslo atstovai. Tuo metu premjeras apie tokias galimybes kol kas kalba miglotai.

„Mokesčių sistema bus peržiūrėta. Darbas šitas pradėtas. Bet yra iškeltas vienas pagrindinis tikslas, kad apmokestinimą darbo pajamom reikia mažinti, bet perskirstomoji dalis lyginant su BVP negali mažėti“, – sako Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius.

Finansų analitikai sako, kad minimalios algos didinimas sukels poreikį didinti atlyginimus biudžetinių įstaigų darbuotojams.

„Aš matau didesnę grėsmę biudžetininkams. Ko gero, kad didės algos ir iš biudžeto išlaikomiems žmonėms. Aš neturiu galvoje nei gydytojų, nei mokytojų, nei darželio auklėtojų, bet aš turiu galvoje tuos elementarius valdininkus, kuriems irgi, ko gero, didės algos. Tai reiškia, kad visam valstybės aparatui mums reikės surinkti daugiau mokesčių tam, kad juos išlaikytume“, – mano Finansų analitikų asociacijos valdybos narė Daiva Rakauskaitė.

Verslininkai sako, kad didinant minimalią algą, didės skolų skylė Sodros biudžete. Ir ne tik.

„Sausio 1 dieną verslo įmonės Sodrai buvo skolingos 176 milijonus. Prieš metus skola buvo 166 milijonai. Vadinasi,  per metus verslo įsiskolinimas padidėjo 10 milijonų. Dabar pažiūrėsim, kas pasidarys, kai maždaug po kokių mėnesio ar dviejų šitos įmonės turės sumokėti Sodros mokesčius. Nes verslininkui darys yra tik keli pasirinkimai. Tai, kad jis mažina darbuotojų skaičių, vadinasi, žmonės eis į Darbo biržą ir ten gaus iš valstybės socialines garantijas – didinam neatsakingų žmonių skaičių. įmonės galbūt samdys žmones pusę etato arba 25-iems procentams etato. Įmones priverčiam kažką daryti. Ir jei didės įsiskolinimas Sodrai, Sodra dar labiau praloš, vietoj to, kad išloštų“, – mano D. Matukienė.

Premjeras žada verslininkams palengvinti naštą didinant atlyginimus ir atidėti kuriam laikui mokesčių mokėjimą.

„Yra apsispręsta ir kalbėta su mokesčių inspekcija. Aš manau, artimiausiu metu, jeigu reikės, bus paruošta tam tikra dokumentacija, kad jie tiesiogiai kreipiasi į mokesčių inspekciją su atliktais paskaičiavimais ir įrodomu pagrįstumu, kad tam tikram laikotarpiui būtų galima nukelti mokesčių mokėjimą vėlesniam laikotarpiui“, – sako A. Butkevičius.

„Mes jau pripratom per 4 metus prie tų drastiškų priemonių. Aš galvoju, kad tie, kurie išgyveno tuos keturis metus, išgyvens ir šitą laikotarpį, aš tikiu. O atleidimas darbuotojų nėra pati drastiškiausia priemonė. Drastiškiausia priemonė būtų bankrotas. Tada visų darbuotojų yra išėjimas į gatvę“, – tikina picerijų tinklo „Submarine“ bendrasavininkas R. Kairys.

Verslininkai sako pritariantys, kad jų darbuotojai turi uždirbti Lietuvoje ir neemigruoti į kelis kartus didesniais atlyginimais juos viliojančias kitas šalis. Tačiau jie tikina, kad verslo finansines galimybes riboja bendra šalies rinka, todėl iš naujosios valdžios tikisi daugiau dėmesio verslo problemoms.

Algirdas Igorius, Reda Gilytė, Rūta Lankininkaitė, Salomėja Pranaitienė, LRT televizijos laida „Savaitė“, LRT.lt

Visus metus netilo pareigūnų profesinių sąjungų protesto akcijos prieš skurdinimą teisėsaugoje. Pareigūnai turi jausti atsakomybę, bet taip bus tik tada, kai jie gaus orų atlyginimą, sako pareigūnai ir priduria, kad per 20 metų politikai taip ir nesugebėjo pagerinti sąlygų pareigūnams. Ar tą sugebės padaryti naujoji valdžia?  Į LRT televizijos laidoje „Savaitė“ Nemiros Pumprickaitės užduotus klausimus atsako vidaus reikalų ministras Dailis Barakauskas.

Pernai patys pareigūnai konstatavo, kad 2008–2012 metais nesiimta jokių esminių ir veiksmingų politinių priemonių, kurios spręstų ekonomines-socialines statutinių pareigūnų problemas. Tai kaip Jūs spręsite tas problemas?

Žiniasklaidoje pasirodė vienas iš mano paskelbtų tikslų: kad per 4 mūsų kadencijos metus, tiek, kiek turėtų dirbti Vyriausybė, atlyginimai visiems statutiniams pareigūnams, nepriklausomai nuo to, kurioje tarnyboje jie tarnauja, vidutinis atlyginimas pakiltų 30 procentų. Mes padarėme pirmuosius žingsnius. Ir visi Lietuvos piliečiai žino, kad Vyriausybė iš karto padidino MMA, kuris realiai atneš į kiekvieno, gavusio MMA, kišenę 110 litų papildomų pajamų.

Bet ką tai turi bendro su statutiniais?

Aš dabar paaiškinsiu. Žiūrėkit, 110 litų. Ką žmogus darys gavęs šituos pinigus? Jis pirmiausia stengsis patenkinti savo poreikius: nusipirkti maisto sau ir savo vaikams, drabužių, sumokėti už šildymą, sumokėti už paslaugas. Tie pinigai iš karto atsiras apyvartoje ir nuo šitų pinigų, perkant bet kurią paslaugą ar bet kurią prekę, 21 proc. iš karto nueis į biudžetą per PVM. Tokiu būdu mes gausime papildomas įmokas į valstybės biudžetą. Ir aš manau, kad maždaug apie gegužės mėnesio pradžią mes turėsime galimybę koreguoti valstybės biudžeto išlaidas ir tokiu būdu dalį tų lėšų numatyti statutinių pareigūnų atlyginimų kėlimui.

Tai ar aš teisingai suprantu, kad Jūs duodate tokią viltį pareigūnams, kad po gegužės mėnesio jų atlyginimai gali jau šiek tiek padidėti?

Visiškai teisingai, Jūs visiškai teisingai pastebėjote.

Tai kaip Jūs manote, kiek dar šiais metais galėtų pakilti, jeigu kils 30 procentų per visus 4 metus?

Na, aš manau, kad tai galėtų būti apie 8–12 proc. šiais metais.

FNTT skandalas. Buvę FNTT vadovai Vitalijus Gailius ir Vytautas Giržadas laimėjo bylas teisme dėl neteisėtų atleidimų, o VRM apskundė tuos sprendimus. Ir dėl Vitalijaus Gailiaus, jau Jums tapus ministru. Ar tai reiškia, kad Jūs laikotės nuostatos, kad šiame ginče teisus buvo Jūsų pirmtakas ministras Raimundas Palaitis?

Aš pirmiausia norėčiau pasakyti, kad nereikėtų viso šito proceso tapatinti su manimi, nes visas šitas skandalas buvo prieš du ministrus. Kažkiek kliuvo ir prieš mane buvusiam ministrui, tačiau aš nesu tų dokumentų matęs, tai įvyko normalia tvarka. Ir Barkauskas, kaip ministras, tikrai šitoje situacijoje tikrai „ne prie ko“. Dar kartą kartoju: „ne prie ko“.

Kaip ir Prezidentė sakė, jog ministras Palaitis kažkada buvo „ne prie ko“, tačiau dabar, žiūrėkite, pamažu tampa „prie ko“.

Bet Prezidentė nesakė, kad Barakauskas yra „prie ko“.

Šito ji nesakė. Bet žiūrėkite, ministre, tuo metu, kai ministerija apskundė Vitalijų Gailių išteisinančią teismo nutartį, Jūs jau buvote ministras, tai Jūs negalite sakyti, kad „ne prie ko“.

Gerbiamoji Nemira, aš pasirašiau priėmimo aktą, perdavimo iš ministro Meliano, tai buvo gruodžio 13 diena, po pietų. Susipažinti su dalimi dokumentų aš galėjau tik pirmadienį, nes tai buvo penktadienis, po to buvo Kalėdos, Naujieji metai ir visas šitas procesas realiai žygiavo be manęs.

22 dieną šitas sprendimas apskųstas.

Sprendimas apskųstas normalia tvarka VRM ir tų, kurie tame procese dalyvauja.

Tai Jūs norite pasakyti, ministre, kad Jūs nežinote, kas vyksta normalia tvarka, Jūsų neinformuoja?

Aš galiu pasakyti, kad tas procesas vyksta Lietuvos Respublikos teismuose.

O ar Jūs tęsite paieškas tų, kurie nutekino informaciją apie „Snorą“?

Klausimas geras, šitokio klausimo man tikrai niekas nėra uždavęs. Jūs supraskite, aš tuo metu Seime dirbau – Užsienio reikalų ir Europos reikalų komitetuose, ir buvau visus 4 metus Europos reikalų komiteto pirmininko pavaduotoju, t. y. komitetas, kuris turi nepaprastai didelį krūvį, ypač praėjusiais metais.

Bet dabar Jūs esate vidaus reikalų ministras. Ir turite turėti savo poziciją.

Visiškai teisingai, bet Jūs vėl klausiat manęs, kokia buvo mano pozicija Seime.

Ne, aš dabar klausiu, ar Jūs tęsite paieškas tų, kurie nutekino informaciją apie „Snorą“?

Aš tiesiog, nežinau, kaip Jums atsakyti, nes praktiškai „Snoro“ situacija yra tokia, kaip mes matėme, yra atlikta begalė teisinių procedūrų dėl „Snoro“ veiklos sustabdymo. Aš galvoju, kad niekada nereikia kovoti su praeitimi ir dabartimi, nes tada visuomet tu neteksi ateities. Aš dirbsiu dėl ateities ir niekada negrįšiu nė vieno žingsnio atgal.

Gerai ministre, jeigu dirbsite dėl ateities, tai ar reikia pertvarkos FNTT? Nes ana Vyriausybė sakė, kad ji būtina, Premjeras Algirdas Butkevičius savo nuomonę irgi yra pareiškęs. Tai ką Jūs manote?

Mano nuomonė yra lygiai tokia pati, kaip ir Ministro Pirmininko, nes mes esame šitą klausimą aptarinėję. Viena galimybė yra, kad šita tarnyba būtų perduota pagal savo funkcijas iš VRM vis tik, ko gero, ne Vyriausybei, bet...

Finansų ministerijai?

Finansų ministerijai, tačiau aš nesu tikras, kad tai yra pats geriausias sprendimas, nes tai yra visgi tyrimo insitucija. Tai yra institucija, savo funkcijomis labai panaši į STT, t. y. tai, ką daro policija. Ir aš nesu tikras, tačiau pasaulyje ir Europoje variantai yra du: vienas – toks kaip pas mus, kitas – toks, kaip buvo siūloma praeitos Vyriausybės. Klausimas yra ne tai, kas yra vadovas, klausimas yra: kaip ta institucija atlieka savo funkcijas, kurios yra numatytos įstatyme. Štai, kur pagrindinis klausimas, bet visa žiniasklaida šiandien klausia ne apie funkcijas ir apie naudą valstybei, o klausia, kaip yra su Gailiumi ar dar kažkuo kitu. Mes nuėjome į klausimą, kuris šiandien valstybei jokios naudos įplaukoms į biudžetą neduoda.

Tai, pone ministre, mano klausimas toks ir buvo, ar reikia pertvarkos, ir ką Jūs apie ją manote? Jūs pasakėte, kad yra du keliai, Jūs nežinote, kuris geresnis, bet prieš tai Jūs sakėte, kad laikotės Premjero Butkevičiaus nuostatos. Tai jo nuostata – perduoti FNTT Finansų ministerijai.

Taip, apie tai yra kalbama, aš galiu pasakyti, kad sprendimas bus kolegialus, jis nepriklausys nuo vieno vidaus reikalų ministro nuomonės.