news archive 2012:10-09

Timas Kelleris

Parengta pagal Pasaulinės lyderystės konferencijos* 2010 m. seminarą vadovams „Žmonės eina pas besaikį Dievą“, pranešėjas: Timas Kelleris.

Jėzus – stebuklingasis gydytojas; Jėzus – mokytojas; Jėzus – žmonių žinovas ir jautrusis sielovadininkas. Bet Jėzus – teologas? Teologiją mes šiandien siejame su abstrakčiomis idėjomis, koncepcijomis, dėl to, pvz., apaštalą Paulių, ypatingai teologiško ir labai logiškai sutvarkyto Laiško romiečiams autorių, mums visai nesunku pavadinti teologu. Bet Jėzų?

Presbiterijonų teologas Kennethas E. Bailey'is knygoje Jesus Through Middle Eastern Eyes Jėzų vadina "metaforų teologu". Mat Jėzus savo mokyme naudojo kitas priemones nei Paulius, būtent metaforas, vaizdinius, hiperboles, dramatinį pasakojimą. Ir tai darė ne vien tik dėl vaizdingumo. Jomis jis tiesiogiai skleidė teologiją, ir ji buvo nė kiek ne mažiau veiksminga, nei Pauliaus skleistoji jo pasirinktu būdu.

Jėzus daug mokė palyginimais. Anot Bailey'io, jie yra "išplėstinės metaforos". Norint šias metaforas suprasti, labai svarbu gerai išsityrinėti pasakotojo kultūrą. Knygoje The Cross & the Prodigal Bailey'is parodo, kaip Artimųjų Rytų kultūros kontekste vertinti žymųjį palyginimą apie sūnų palaidūną iš Luko 15, 11–32 (tame regione, ypač Libane ir Egipte, 1955–1995 gyveno ir pats Bailey'is). Antai mūsų dienų skaitytojui beveik visai nedramatiškai atrodantis jaunėlio noras gauti savo paveldo dalį, tais laikais (iš dalies Artimuosiuose Rytuose ir dabar) buvo suprantamas kaip sūnaus noras matyti savo tėvą mirusį, kaip tiesioginis tėvo mirties troškimas.

Koks išties radikalus yra šis palyginimas, suprasime tik tada, jeigu žinosime, kaip kultūriškai neįprastai elgiasi būtent tėvas. Normaliomis aplinkybėmis atgailaujančio sūnaus sugrįžimas būtų atrodęs visai kitaip: dienų dienas jis būtų buvęs priverstas nežinioje laukti ir ištverti prie savo namų durų; niekada ir jokiomis aplinkybėmis joks tėvas nebūtų bėgęs sūnaus pasitikti. Jėzus šitaip neįprastai parodo, kad Dievas (kuris palyginime yra tėvas) laužo visas kategorijas; jo meilė ir gailestingumas mums nėra suvokiami; dėl mūsų jis ima ir šitaip nusižemina.

Užtat Bailey'is yra net primygtinai akcentavęs, kad palyginimą turėtume vadinti apie du sūnus palaidūnus. Nes kaip jaunėlis, taip ir vyresnysis buvo atitolęs nuo tėvo, taigi nuo Dievo, ir abiem reikėjo išganymo. Ir pamokslininkas Timas Kelleris užgriebia šią mintį savo knygoje apie tą patį palyginimą, The Prodigal God (išnašoje Kelleris išvardija visas svarbiausias Bailey'io darbų įkvėptas mintis).

Pirmame knygos skyriuje Kelleris teigia, kad pas Jėzų buvo atėjusios dvi žmonių grupės. Viena – "muitininkai ir nusidėjėliai", kita – "fariziejai ir Rašto aiškintojai". Pastarųjų laikyseną Kelleris perteikia šitaip: "Kaip Jėzus drįsta bendrauti su tokiais nusidėjėliais? Šie žmonės į mūsų pamaldas niekada neateina! Kuo juos patraukė Jėzaus mokymas? Negali būti, kad Jis skelbia jiems tiesą kaip mes. Jis tikriausiai kalba jiems tai, ką jie nori girdėti!" Dėl to šis palyginimas pirmiausiai skiriamas būtent antrajai grupei:

"Jis skirtas ne 'nuklydusiems nusidėjėliams’, o religingiems žmonėms, darantiems viską, ko reikalauja Biblija. Jėzus kreipiasi ne tiek į amoralius prašalaičius, kiek į moralius namiškius. Jis nori parodyti jiems jų aklumą, trumparegiškumą ir nuosavą teisumą bei tai, kaip šie dalykai žudo ir jų pačių sielas, ir aplinkinių gyvenimą."

Palyginimas buvo savotiška provokacija: "Pasakojimas pirmuosius klausytojus ne graudino, o veikiau sukrėtė, įžeidė ir papiktino. Jėzaus tikslas buvo ne šildyti mūsų širdis, o griauti kategorijas. Šiuo palyginimu jis meta iššūkį tam, ką beveik kiekvienas mano apie Dievą, nuodėmę ir išgelbėjimą." Palyginimas provokavo ir tebeprovokuoja, nes Jėzus juo perteikia vieną labai svarbų dalyką: "Abu – ir nereligingasis, ir religingasis yra dvasiškai žuvę; abu keliai veda į akligatvį". Abiem sūnums reikia besaikio Dievo besaikės meilės.

Tradiciškai istorija vadinama "Sūnus palaidūnas", angl. "The prodigal son". Žodis prodigal reiškia "besaikis, nesivaldantis, bet ką sau leidžiantis". Pirma reikšme pasinaudodamas, Kelleris pastebi, kad palyginimo centre stovi visai ne švaistūniškasis jaunėlis, o pats tėvas, kurio meilė yra besaikė ir skirta abiem sūnums.

Savo knygos turinio santrauką Kelleris pateikė pranešime "Žmonės eina pas besaikį Dievą", kurį perskaitė 2010 m. Pasaulinėje lyderystės konferencijoje. Šiame pranešime autorius taip pat pabrėžia, kad Jėzaus palyginimas atskleidžia du būdus, kaip pabėgti nuo Dievo. Jaunėlis akivaizdžiai nemyli tėvo ir tiesiog nori jo pinigų. Bet "ir vyresnysis brolis, lygiai kaip ir jaunėlis, myli tik tėvo turtą, o paties tėvo – ne. Jiems abiem reikia pinigų, o ne tėvo." Toliau Kelleris tęsia:

"Taigi yra du būdai, kaip pačiam tvarkytis savo gyvenimą, užuot jį pavedus Dievui. Vienas – gali labai blogai elgtis, nepaisyti moralės normų, nusispjauti į religiją. Kitas – gali labai gražiai elgtis ir laikytis dešimties Dievo įsakymų, lankyti bažnyčią ir melstis – melstis kiekvieną rytą. Vyresnysis tarsi sako: 'Kadangi aš toks geras, Dievas privalo mane laiminti. Jis privalo atsakyti į mano maldas, paimti į dangų, privalo mane gerbti.’ Tokiems kaip vyresnysis brolis, Jėzus galbūt yra gyvenimo įkvėpimas, gal pavyzdys, galbūt pagalbininkas, bet tik ne Išgelbėtojas. Tokie kaip vyresnysis gelbstisi patys."

Reformatų teologas B. B. Warfieldas (1851–1921) yra taikliai pasakęs: "Galų gale yra tik du išganymo mokymai: arba išganymą įgyvendina Dievas, arba išsiganome save patys" (The Plan of Salvation). Savęs išganymas yra dėl to toks apgaulingas, kad dažniausiai vyksta po religingumo uždanga. Bet gali vykti ir be jokio religingumo, kaip rodo jaunesniojo sūnaus pavyzdys. Kelleris pastebi: "Kai perskaitome palyginimą iki galo, negalime atsistebėti: matom, abu – ir jaunėlis, ir vyresnysis nusigręžia nuo tėvo. Ir pirmu, ir antru atveju tėvas pasitinka savo sūnus ir kviečia juos į puotą, ir tai yra išgelbėjimas."

Taigi apibendrintai galima išskirti tris esmines laikysenas. Nereligingoji byloja: "Neprivalau niekam paklusti, nes esu pats sau šeimininkas". Šią laikyseną įkūnija jaunesnysis sūnus, kuriam nesvarbu nei tradicijos, nei tėvo noras. Jis tarsi pasirenka nereligingumą ir spjauna į Dievo įsakymus. Klaidingosios religijos laikysena neša priešingą žinią: "Aš visada paklūstu, dėl to Dievas man gailestingas". Tai vyresniojo sūnaus laikysena; įstatymiškumo, išganymo darbais ir moralizmo nuostata. Išoriškai jo elgsena atrodo teisinga, bet jo motyvacija visiškai klaidinga. Kelleris sako, kad tokie "vyresnieji broliai Dievo klauso todėl, kad galėtų gauti dovanų. Taip Dievas jiems tampa priemone tikslui pasiekti. Jie Dievo klauso, stengiasi Jam tarnauti, atsiduoti – tačiau naudojasi Dievu tam, kad ką nors gautų." Kadangi išoriškai jie elgiasi teisingai ir padoriai, dėl to mano, kad Dievas jiems yra skolingas. Kelleris tęsia:

Abu broliai palyginime, kad ir kokie skirtingi, tačiau yra broliai. Jie daug labiau tarpusavyje susiję, negu dažnai galvojama. Nes abu keliai yra priešingi Evangelijos, tikrosios krikščionybės keliui.

"Vyresnieji broliai iš esmės bando užsitarnauti Dievo palankumą savo paklusnumu, malda ir ryžtu, gražiu elgesiu su kitais, su savo šeima; jie mano, kad taip renka taškus Dievo sąskaitoje; ir kadangi jie tuo tiki, tai jų pačių manymu, tampa teisesni už tuos, kurie nesielgia gražiai."

Tačiau Evangelija yra kitokia. Tas, kas ją supranta, sako: "Dievas mane priima už tai, ką man padarė Jėzus Kristus – štai kodėl aš klausau ir paklūstu." Tai yra trečioji ir vienintelė teisinga laikysena. Evangelija "nėra nei religija, nei antireligija. Ji nėra nei moralė, nei moralės nepaisymas. Ji net ne tarpinė būsena. Ji iš esmės kitokia." Kelleris pranešime priduria:

"Dievas per niekam neprilygstančią Jėzaus Kristaus auką dovanoja mums teisumą, ir tuomet gyvename jam. Ir jei tai tiki, tai reiškia, kad viskas, ko tik gali trokšti, jau yra tavo. Per Sūnų gauni Tėvą, amžinąjį gyvenimą, esi priimtas į šeimą. Dabar garantuotai esi naujojo dangaus ir naujosios žemės pilietis. Ir žinai, kad vienintelis Asmuo visatoje, kurio nuomonė yra svarbi, tavimi didžiuojasi ir džiaugiasi. Tie, kurie tiki Evangelija, tiki tam, kad gautų daugiau Dievo. Jie nori elgtis panašiai kaip Dievas, nori džiaugtis Dievu ir nori jo daugiau."

Abu broliai palyginime, kad ir kokie skirtingi, tačiau yra broliai. Jų pasirinktas įstatymiškumas bei įstatymo atmetimas taip pat yra skirtingi dalykai, bet ne atskiri. Jie daug labiau tarpusavyje susiję, negu dažnai galvojama. Nes abu keliai yra priešingi Evangelijos, tikrosios krikščionybės keliui.

Viena vertus, po nuopuolio žmogus tapo maištininku, atmetančiu Dievo įsakymus ir normas. Iš prigimties besišalinantis Dievo ir nepriimantis jo įstatymo – "Mes nenorime, kad šitas [turimas omeny Dievas] mus valdytų", kaip sako žmonės palyginime apie dešimt minų Lk 19, 14. Kita vertus, žmoguje lindi ir grynasis moralistas, raginantis nuolat stengtis ir dirbti dėl savo išganymo; nenustoti tikėti, kad Dievui ar aukštesniajai būtybei yra svarbiausia ne kas kitas, o kad tik visi būtų vienas kitam draugiški, malonūs, elgtųsi mandagiai ir sąžiningai.

Visi žmonės yra ir prigimtiniai Dievo įstatymo niekintojai, ir moralistai. Galima sakyti, kad mumyse sykiu lindi abudu broliai: čia veržiasi abejingumas ir maištas, čia – po moralės kiautu pakištas savęs išganymas darbais. Abi pusės gyvena sykiu ir viena iš kitos minta, dėl to nenuostabu, kad Paulius Laiške galatams apie jas abi ir kalba. Vokiečių teologas T. Schirrmacheris rašo:

"Galatų bendruomenėje buvo susiformavusios dvi tarpusavyje smarkiai nesutarusios partijos, kurias abi Paulius griežtai bara. Viena iš jų piktnaudžiavo įstatymu, laikydama jį keliu į išganymą ir versdama pagonių krikščionis paklusti Senojo Testamento apeigų įstatymui (pvz., praktikuoti apipjaustymą). Kita pusė Senojo Testamento įstatymą (pvz., Dešimt Dievo įsakymų) visiškai atmetė, tai pateisindama gyvenimu ‚Dvasioje' ir ‚laisve' rinktis bet kokį gyvenimą. Paulius griežtai pasisako tiek prieš vienų įstatymiškumą, tiek prieš kitų įstatymo nepaisymą ir nemoralumą..." (Gesetz und Geist)

Jėzui nepriimtinas nei įstatymiškumas, nei įstatymo nepaisymas. T. Kelleris knygoje The Prodigal God rašo: "Jis nėra nei nereligingųjų, nei religingųjų pusėje, tačiau religinį moralizmą išskiria kaip itin pražūtingą dvasiai." Kadangi mūsų kultūroje krikščionių tikėjimas dažniausiai yra gretinamas su moralės religija. Tai susiję su tuo, kad bažnyčiose iš tiesų sėdi daug moralistų, kad "jose daugiau vyresniųjų brolių, nei mes norėtume". Tą patį sako ir baptistų teologas R. Albertas Mohleris straipsnyje "Kodėl moralizmas nėra Evangelija...": "Mirtinas moralizmo pavojus yra nuolatinė pagunda bažnyčiai ir itin patogus Evangelijos pakaitalas. Akivaizdu, kad milijonams mūsų kaimynų atrodo, jog skelbiame moralizmą. Niekas, išskyrus drąsiausią Evangelijos skelbimą, šio įspūdžio neištaisys ir nenuves nusidėjėlių į išganymą Kristuje." ( http://www.lksb.lt )

Kelleris pamini net kelis vyresniojo brolio tipo bažnyčių narių bruožus. Vienas iš jų – požiūris į kritiką:

"Kai kas nors išdrįsta pakritikuoti vyresnįjį brolį, jis arba įniršęs puola atgal, arba ištyžta. Kodėl? Todėl, kad vyresnieji broliai savo vertę matuoja ne pagal tai, kas jie yra Kristuje, o pagal savo sukurtą gero žmogaus įvaizdį ir reputaciją. Išgirdęs kritiką jis arba griūva, arba griauna pats, nes pažeidžiami jo gyvenimo pamatai. Kritikos priimti neįmanoma. Ir tada arba žiauriai puoli atgal, arba puoli į neviltį."

Be to, "vyresniajam broliui labai sunku nemenkinti kitų. Jei manai, kad pats sunkiai dirbi, tai labai sunku nemenkinti tų, kurie, tavo manymu, yra tinginiai. Jei save suvoki kaip tą, kuris teisingai tiki, menkinsi tą, kuris su tavim nesutinka. Vyresnysis brolis pilnas pažeminimų kitiems."

"Bet turbūt blogiausia, kad vyresnieji broliai negeba atleisti", nes jie patys dar nėra suvokę atleidimo vien iš malonės. "Vyresnysis brolis ant žmogaus pyksta todėl, kad jaučiasi viršesnis. Jis sako: 'Aš tai tikrai taip niekad nesielgčiau.’ Kitaip tariant, turi turėti pakankamai išdidumo, kad pyktum ilgai, o vyresniajam broliui to tikrai netrūksta."

"Svarbiausias dalykas, kuris žmogų atskiria nuo Dievo, nėra nuodėmės – tai jo prakeikti geri darbai’. Nes tada nematai, kad tau reikia atleidimo."

Neteisingas jaunesniojo brolio tipo žmogaus elgesys dažniau būna akivaizdus ir aiškus, o "vyresniųjų brolių" – dažnai manipuliatyvus. Jie naudojasi daugeliu gerų dalykų, tačiau naudoja juos savanaudiškai, pavyzdžiui, maldą. Jiems atgaila tampa proga pasigirti: "Aš niekad neperžengiau tavo įstatymų. Net ir tada, kai nusižengiau, vis tiek buvau klusnus, nes save nubaudžiau. Pažiūrėk, koks esu klusnus, kai neklausau."

Kelleris puikiai parodo, kokia briaunuota gali būti nuodėmė: kad ji gali pasireikšti ne tik įstatymo laužymu, bet ir klaidinga motyvacija. Tad galėtis reiktų ne tik dėl savo akivaizdžiai blogų darbų, bet "reikia gailėtis ir už tai, kodėl darai gerus darbus! Kol žiūrėdamas į savo gerus darbus nesuprasi, kad bandai manipuliuoti Dievu ar kitais, kad pats bandai tvarkytis gyvenimą, prisirinkti dvasinių taškų, kad galėtum jaustis geresnis už kitus, kol nesuprasi, kaip atgailauti, tol nebus atsinaujinimo." Ir čia Kelleris pacituoja labai taiklius kito teologo žodžius: "'Svarbiausias dalykas, kuris žmogų atskiria nuo Dievo, nėra nuodėmės – tai jo prakeikti geri darbai’. Nes tada nematai, kad tau reikia atleidimo." Čia ir yra didžioji problema, kad išoriškai "geri darbai" ir atrodo gerai, kol niekas vidaus neįžvelgia. Kol neprasikiša tikroji motyvacija. Kol nepasirodo, kokia ji klaidinga ir yra tokia pat nuodėmė, kaip ir ta, akivaizdžioji.

T. Kelleris, skleisdamas šią mintį, gerai atspindi savo, presbiterijoniškosios konfesijos požiūrį. Vestminsterio tikėjimo išpažinimo skyriuje 16,7 apie išoriškai gerus netikinčiųjų darbus sakoma, kad jie nedžiugina Dievo, nes "neatliekami teisingai, būtent ne pagal Dievo žodį..." Čia kalbama apie Dievo žodžio reikalavimus ir normas. Tie darbai Dievui nepatinka dar ir dėl to, kad "išeina iš tikėjimu neišvalytos širdies...", tai reiškia, kad kyla iš klaidingų motyvų.

Ir pagaliau Kelleris nurodo dar vieną aspektą, į kurį jo dėmesį atkreipė Bailey'is:

"Ką tėvui kainavo, kad sūnus palaidūnas sugrįžtų? Atsakysit: 'Na, nieko. Kai jis sugrįžo, tėvas jį paprasčiausiai priėmė. Aprengė, ant rankos užmovė žiedą, papjovė nupenėtą veršį ir surengė puotą. Jam tai nieko nekainavo.’ Netiesa. Nepamirškit, kad tėvas turėjo du sūnus. Vadinasi, jis turėjo tik du paveldėtojus. Savo turtą jis padalijo abiem. Jaunėlis pasiėmė savo dalį ir ją iššvaistė. Išeina, kad ir drabužis, ir žiedas, ir nupenėtas veršis iš tiesų priklausė vyresniajam. Vadinasi, viskas, ką tėvas išleido sūnui sugrįžus, yra vyresniojo sūnaus."

"Anais laikais vyresniajam tekdavo atsakomybė išlaikyti šeimos vienybę, todėl jei jis iš tiesų būtų vykdęs savo pareigas, ne tik būtų džiaugęsis, kad jaunėlis sugrįžo. Jis būtų nuvykęs į svetimą šalį, radęs savo brolį kiaulidėje, jį apkabinęs, parsivedęs pas tėvą."

"Atpirkimas brangiai kainuoja. Vyresnysis brolis dėl to supyko. Jis nepritarė tėvo elgesiui. Čia įtampa pradeda kilti." Toliau Kelleris tęsia:

"Anais laikais vyresniajam tekdavo atsakomybė išlaikyti šeimos vienybę, todėl jei jis iš tiesų būtų vykdęs savo pareigas, ne tik būtų džiaugęsis, kad jaunėlis sugrįžo. Jis būtų kaip gerasis ganytojas iš ankstesnio palyginimo, užrašyto tame pačiame skyriuje. Būtų nuvykęs į svetimą šalį, radęs savo brolį kiaulidėje, jį apkabinęs, parsivedęs pas tėvą ir taręs: 'Parsivedu savo jaunesnįjį brolį namo savo sąskaita’, – štai kur tikras vyresnysis brolis! Todėl palyginimo esmė ir yra ta, jog jaunėlis neturėjo tikro vyresniojo brolio – jis turėjo fariziejų."

Tuometiniai Jėzaus klausytojai šį jo palyginimą suprato, ir būtent dėl to jis juos "sukrėtė, įžeidė ir papiktino".

Evangelija nėra saldžiarūgštis padažas, tinkamas visiems skoniams. Evangelija yra kieta ir aštri žinia (žr. Hbr 4, 12). Anot T. Kellerio, "Evangelija yra kaip chirurgo peilis. Jei juo nepjausi, tęsis ir dvasinė apatija, ir nesvarbu, kiek kartų perorganizuosite bažnyčią, kiek strategijų prikursite."

Bet Evangelija yra ir žinia apie Gerąjį Ganytoją. Žinia, kurios turėtų būti pripildyta visa Bažnyčia. Ir kad ši "Evangelijos žinia žmones persmelktų iki kaulų smegenų, iki pat širdies ir sunaikintų dvasinę apatiją. Reikia žmonėms parodyti, kad Evangelija nėra nei religija, nei antireligija." Kad ji yra vienintelis kelias pas Tėvą, kuris štai atbėga pasitikti, trykšdamas meile be saiko ir be ribų.

* Pasaulinė lyderystės konferencija skirta ugdyti lyderius visame pasaulyje įkvepiant juos, suteikiant ar atgaivinant ateities viziją, lavinant įgūdžius visuomenės ir bažnyčios labui. Šios konferencijos tikslas yra sukurti bendravimo aplinką, kurioje galėtų greičiau ir aktyviau formuotis gerais pavyzdžiais įkvėpta nesavanaudiška partnerystė tarp visuomenės, savivaldos, verslo ir religinių bendruomenių lyderių. Daugiau apie šį kasmetinį renginį, kuris šių metų lapkričio mėnesį vyks Klaipėdoje ir Vilniuje: www.lyderiams.lt

Bernardinai.lt

Istorikas ir filosofas, Sankt Peterburgo universiteto Judaikos instituto docentas, besidomintis istorine atmintimi, Andrejus Gorinas – vienas aktyviausių šiandienos Rusijos visuomenininkų. Sužinoję, kad istorikas vieši Lietuvoje, pakvietėme jį „Bernardinai.lt“ redakciją pokalbiui apie šiandienos Rusiją – jos politinę situaciją, požiūrį į Baltijos valstybes ir tapatybę. Svečią kalbino „Bernardinai.lt“ Politikos temų redaktorė Lina Valantiejūtė, vertė ir interpretavo Vilniaus Mykolo Romerio universiteto dėstytojas dr. Ramūnas Trimakas.

Lina Valantiejūtė (L.V.): Visų pirma norėčiau paklausti, kaip Baltijos šalys šiandien matomos Rusijoje? Ar galima kalbėti apie kokį nors vienalytį, monolitišką požiūrį, ar vis dėlto jų spektrą: politiniame establišmente, akademinėje bendruomenėje? Ką galima pasakyti apie sociologines apklausas šiuo klausimu?

Andrejus Gorinas: Sociologinės apklausos daugeliu atveju yra reprezentatyvios. Ne visomis agentūromis galima pasitikėti, tačiau nėra pagrindo netikėti, pavyzdžiui, „Levados centro“ duomenimis, kurie visada apklausia pusantro tūkstančio respondentų, ir Rusijoje yra autoritetinga institucija.

Ką gi mes pastebime? Pastebime nuomonių nestabilumą. Vos atsiradus kokiam nors publicistiniam ar politiniam paaštrėjimui, iškart pasikeičia ir Baltijos šalių traktuotė. Tokie svyravimai būdingi vis dar infantiliškai masinei sąmonei Rusijoje, kuri turi akivaizdžių saviidentifikacijos problemų. Žmonių, kurių požiūris būtų pastovus ir reikšmingai nesikeistų pakitus konjunktūrai, nedaug. Tarp akademikų tokių nuomonių svyravimų nėra daug, visgi tai žmonės pasiruošę, tačiau ten daug inercijos ir nesidomėjimo Baltijos šalimis. Tą patį galima pasakyti ir apie jaunus žmones.

Kalbant apie politikos viršūnėlę, įbrendame į drumstą vandenį, kuriame susigaudyti sunku. Vis dėlto ir čia reikėtų matyti skirtumą: realiai dabartinei Rusijos politikai svarbiausi yra ekonominiai interesai, o labiausiai rūpimas dalykas – finansinė nauda. Tam daugiausia dėmesio skiria patys įvairiausi propagandistai, atviri ir slapti įtakos agentai. Tikiuosi, kad Lietuvos specialistai stebi jų veiklą?

L. V. Kiek nustebino mintis, kad mes Rusijai, konkrečiai akademiniam sluoksniui, nesame įdomūs. Pas mus linkstama manyti, kad yra priešingai. Tikime, kad Rusija domisi mumis ne tik dėl siauros ekonominės ir politinės naudos, bet daug plačiau. Nejaugi susireikšminame?

Galiu tik patvirtinti, ką jau pasakiau. Baltijos šalys gali dominti ką nors asmeniškai, tačiau kalbat apie bendras tendencijas, to nepastebiu. O liaudies sielos gelmių įžvelgti negaliu, matau tik sociologinius duomenis, iš jų sprendžiu apie nacionalinio sąmoningumo būklę. Postotalitarinės refleksijos valdžios lygmeniu Rusijoje paremtos naudos principu. Rusijos istorikai (išskyrus keletą pavienių autorių) Baltijos šalimis nesidomi, nes vis dar neįveikė sovietinių ir posovietinių kompleksų. O juk postotalitarinės būklės studijos yra itin vaisingas laukas, ir visoms čia buvusioms tautoms, ir visai žmonijai. Kad ir kaip galvotum, Sovietų Sąjunga buvo reikšmingas geopolitinis veiksnys, XX amžiuje bene reikšmingiausias.

V. Putinas yra pasakęs, kad Sovietų Sąjungos suirimas yra „didžiausia XX amžiaus katastrofa“. Manau, būtina šiems žodžiams suteikti pozityvų turinį ir pažiūrėti, įvertinti, kokios to suirimo pasekmės, kas iš to išėjo. Ir kol kas tikrai vyrauja nuostata, kad tas suirimas buvo negatyvus įvykis.

L. V. O ar Rusijoje egzistuoja požiūrio į Baltijos šalis niuansai? Kad štai tokie dalykai vyksta Lietuvoje, o va tokie Estijoje? O gal nedaroma jokio skirtumo – Latvija, Lietuva ar Estija?

Masinėje sąmonėje skirtumo nėra. „Pribaltika“ – tai tiesiog buvusios imperijos arealo dalis.

R. T. O kaip Baltijos šalims pavyko patekti į Rusijos didžiausių priešų sąrašą? Antiamerikietiškos nuotaikos suprantamos, daugelį metų tai buvo pagrindinis priešas. Tačiau kaip Lietuva, Latvija ir Estija ten papuolė?

Papuolė visai paprastai, kaip buvusios Sovietų Sąjungos šalys. Imperinis mąstymas yra giliai įsižeidęs, kad jos yra nepriklausomos valstybės. Tai labai archajiškas mąstymas, tačiau jis toks. Ant šio negatyvaus sluoksnio dedamas kitas – politinė konjunktūra, kuriai labai paprasta šį išankstinį neigiamą nusistatymą kurstyti išpučiant priešo įvaizdį. Priešas reikalingas kiekvienam režimui, kurio legitimumas yra kvestionuojamas. Paprasčiausiai tam, kad liaudis neužduotų nereikalingų klausimų apie patį režimą. O dabartinės Rusijos valdžios legitimumas neperžengia rinkimų komisijos kambarių ribų.

L. V. Po Londono olimpiados Lietuvos žurnalistams neprasprūdo pro akis faktas, kad Rusija pabandė suskaičiuoti olimpinius medalius, kuriuos ji būtų laimėjusi, jei būtų buvusi Sovietų Sąjunga. Kaip jums atrodo, iš kur kyla toks poreikis? Kodėl, pavyzdžiui, taip neskaičiuoja Britanija ir Prancūzija, kurios tam tikru metu turėjo gausias kolonijas.

Juokais atsakyčiau, kad kodėl tuomet nepaskaičiavus, kiek medalių būtų gavusi Aukso orda, jei būtų dalyvavusi olimpinėse žaidynėse...

Vėlgi tai tapatybės problema, aktualios tapatybės nebuvimas sukuria štai tokius kazusus. Be jokių abejonių, juos galima išnaudoti žadinant tą begalinę nostalgiją Sovietų Sąjungai. Kadangi sportas yra susijęs su azartu ir emocijomis, tai labai palanki erdvė politinei eksploatacijai.

L. V. 2012 metais Rusijoje sukanka 75 metai po „Didžiojo teroro“. Ar tai aktualus klausimas šiandienos Rusijoje? Ar šie metai dar ką nors reiškia? Ar tai tebėra kolektyvinės atminties subjektas? Ar tiria juos kas nors? Ar vyksta kas nors valstybiniu lygiu minint tą laiką?

Apie oficialius renginius nieko negirdėjau, jei būtų vykę, būčiau girdėjęs. Akademinėje sferoje tokie tyrimai vyksta, ir jie glaudžiai susiję su mokslo ir švietimo organizacijų – „Memorialo“, „Demokratijos fondo“ ir „B. N. Jelcino fondo“ – veikla. Jie leidžia specialius leidinius, kuriuose daug užsienio autorių vertimų, šiemet šiuo klausimu bus organizuojama didelė konferencija.

Reikia pabrėžti, kad Stalino režimo nusikaltimai tiriami atskirai, bendro darbo, išplečiančio iki pototalitarinės būklės refleksijų, nėra. Vėlyvojo sovietmečio lauke dominuoja sociometriniai tyrimai, gyvenimo lygio tyrimai ir pan.

L. V. Kalbate daugiausia apie akademinę sferą. Bet kaip yra su paprastais žmonėmis, nes juk labai dažnai akademinis pasaulis ir „paprastas gyvenimas” gali būti nedaug sąlyčio turinčios paralelinės žemės. Ar visuomenėje šie įvykiai sukelia kokį rezonansą?

Tai socialinės komunikacijos klausimas. Istorijos temų populiarinimas praktiškai nevyksta. Apskritai šiandien didelė bėda su mokslo populiarinimo literatūra, ypač kalbant apie humanitarinius mokslus. Gal kiek daugiau jos rastume viduramžių Rusijos tematika. Paprasčiausiai tam, kad mokslo populiarinimo literatūrai atsirastų erdvės, turi būti žaliavos, tyrimų.

Vienintelis laisvas ir tik nuo skaitytojų priklausomas leidinys – „New Times“. Tiesa, yra nedidelių erdvių, tinklaraščių, kur gali rasti protingos analizės ir argumentuotų diskusijų, tačiau palyginti su tuo, kas kunkuliuoja internete – tai labai mažai. Juolab kad tinklaraščiai negali atlikti masinės komunikacijos vaidmens.

R. T. Tuomet kaip valdžia kuria ir palaiko vieningą identitetą? Juk toks procesas neišvengiamai vyksta. Ir kaip galėtume tą identitetą – tarp jų ir istorinį – charakterizuoti?

Kokios nors vieningos pozityvios pasvertos tapatybės formavimo programos aš nepastebiu. Dažniausiai tai vis dėlto žaidimas egzistuojančiais kompleksais. Reaguojama paprastai reakcingai, tiesiogine ta žodžio prasme. Reakcingai, nes reikia, kaip jau šnekėjome, save legitimuoti.

R. T. Kur galėtume rasti pozityvų tokios legitimacijos šaltinį? Kaip pastebėti ženklus rodančius, jog atsisveikinama su dažnai kriminaline istorine praeitimi?

Politologiniu požiūriu nieko naujo neišrasiu pasakęs, kad režimo legitimumas remiasi laisvais rinkimais. Šiandienis Rusijos režimas moka žaisti su įvairiomis visuomenės grupėmis (tarp jų ir opozicija), tikėdamasis jų palaikymo. Ir netgi jei jis tą palaikymą išgauna, tikram legitimumui to, deja, maža.

Rusijos visuomenėje nėra teisinės sąmonės supratimo, o esanti – liumpenizuojama. Tvirtą ir legitimų režimą formuoja tvirtai ant žemės stovintys, save gerbiantys žmonės, suvokiantys, kad institucijas formuoja jie patys ir savo didesniam labui.

Čia negali neprisiminti dar sovietų laikų disidentų išsakytos minties, kad jei per stebuklą laisvi rinkimai vis dėlto įvyktų, ar neateitų į valdžia kraštutinės totalitariniam valdymui nusitekę personažai?

Dabartiniai politiniai personažai Rusijoje autoritarūs. Tai žmonės, kurie iš valdžios daro pinigus. Realiai Rusijoje nyksta politiniai santykiai, yra tik ekonominiai, korporatyviniai. Rusijoje valstybė yra nelyg firma, turinti apsaugą ir vejanti nuo savęs žmones, vaizdžiai tariant – neįleidžianti jų į vidiniame kieme vykstantį svarbų renginį. Normali valstybė valdoma ne taip.

Čia išryškėja dar viena dramatiška aplinkybė, būdinga Putino režimui: įsitikinimas, kad „mes esame mažiausias blogis“. Tokia formuluotė veikia efektyviai, žmones tai įtikina. Tačiau tai niekaip neprisideda prie visuomenės brandos. Atvirai sakant, man, kaip laisvai mąstančiam žmogui, nepatinka nusimanyti apie blogio rūšis, man apskritai nepatinka rinktis tarp blogo, blogesnio ir blogiausio. Aš noriu pasirinkti gėrį, tačiau tokia galimybė iš manęs yra atimta. Ir aš tikrai ne vienas toks.

Taigi grįžtant prie klausimo, brandos apraiškų politiniame lygmenyje ir visuomenėje aš nematau. Žinote, 1917-aisiais, žlungant Rusijos imperijai, buvo svarstoma, galbūt būtų galima bendradarbiauti su caro režimu, turint galvoje liberalias nuolaidas, kurias jis buvo padaręs, tačiau tai vis dėlto neapsaugojo šalies nuo smukimo į bolševikinę bedugnę. Viena valdžia pasitraukė, stojo chaoso laikas, ir tada iš daugybės staiga pasirodžiusių laisvių, pasirenkama pati žiauriausia tironija.

Dabartinę situacija taip pat apibūdinčiau imdamas kaip modelį 1917-uosius. Putino režimas labai panašus į Nikolajaus I ir Nikolajaus II režimą, iš kurių kiekvienas pasibaigė pirmuoju atveju lokaliniu, antruoju - globalesniu krachu. Ir jei ši analogija išties yra teisinga, tai laikai, kuriais gyvename, man kelia didelį nerimą.

L. V. Pavasarį matėme ganėtinai koordinuotus opozicijos veiksmus, tam tikrus judesiu, kurie, atrodo, buvo ypač suaktyvėję prieš rinkimus. Kita vertus, žinome, kad opozicija yra labai nevieninga ir dėl to silpna, o vienijama tik minties, kad geriau bet kas kitas, kad tik ne Putinas.  Tad kokia iš tiesų yra dabartinės opozicijos situacija Rusijoje, ir kiek ji gali pasiekti ateityje?

Reikia sutarti, ką turime omenyje, sakydami „opozicija”, nes Rusijos opozicijoje yra daug pakištų, tariamai opoziciškų, figūrų. Geriau vartpti ne „opozicijos“, o „pozicijos“ terminą, nes pats opozicijos terminas implikuoja tendeminį veikimą. Šiame tendeme ir pozicija, ir opoziciją dirba bendrą darbą valstybės labui, tik viena šiuo metu yra valdžioje, kita ateis per kitus rinkimus. Tačiau Rusijoje tikrai nėra nieko panašaus.

Konceptualiai žvelgiant, su dabartiniu režimu net nėra kaip diskutuoti, nes jis yra paprasčiausiai tuščia vieta. Tad gal verčiau kalbėti apie bandymą išsakyti savo poziciją. Pastebėkite, dabartinis režimas net prieš rinkimus nesugebėjo savęs apibrėžti kaip nors pozityviai, o ne vien tik lygindamas save su kitais ir sakydamas, kad anie esą blogesni.

Kalbant apie tuos, kurie bando išsakyti poziciją, taip, čia galima pastebėti atotrūkį tarp žymių personų ir struktūrinių organizacijų, besisukančių apie šiuos žmones. Rusijoje radosi įvairiausių struktūrų, frontų, judėjimų, tačiau tai tik bandymas performuoti organizacijas susijusiais su tais pačiais asmenimis -Igoriu Kasparovu, Grigorijum Javlinskiu, Borisu Nemcovu ir kt. nepalyginamai radikalesniais personažais. Paradoksaliu būdu Putino režimas sugebėjo visus šiuos žmones surinkti į vieną demonstraciją, kas savaime liudija, kad jie niekaip negali būti opozicija klasikine prasme, nes turi visai skirtingą požiūrį. Tačiau jie turi poziciją ir šis faktas daro juos autoritetais tam tikruose mąstančiuose visuomenės sluoksniuose.

Taigi sakyčiau, kad daug kas vyksta, gausu judėjimo, tačiau iš to politinėje situacijoije kol kas neatsiranda jokios naujos kokybės. Tuo tarpu „naujasis“ Putinas griežtina teisinę atsakomybę už įvairius masinius renginius, nukreiptus prieš valdžią, bandydamas klijuoti antivalstybininkų etiketės įvairiausioms organizacijoms.

Grįžtant prie opozicijos, ar tiksliau pozicijos, kaip mes čia ją apibrėžėm, tai perpektyvos tikrai neaiškios, nes konsolidacija įmanoma tik atsiradus naujai politinei erdvei.

R. T. Ne vieną kartą Rusijos publicistikoje skambėjo mintis apie Rusijos istorijos matricą. Kai vėl kartojasi tas pats: judama nuo blogo prie blogesnio ir nežinoma, kaip pasisuks reikalai. Čia prisimenu istoriką, veikiau istoriosofą Aleksandrą Janovą, kurio manymu, nuo Ivano Rūsčiojo laikų vis pasikartoja panašios politinės situacijos ir būklės. Štai 1917-ieji buvo tik viena iš jų. Dabar vėl...

Esu linkęs sutikti su pasiūlyta istorine matrica, tačiau ją visų pirma aš suprantu kaip taip ir neįvykusią modernizaciją.

Rusijoje jų buvo daug. Prisiminkime kad ir Petro I laikus. Vieną dieną valstybė feodalinė, kitą – jau neva moderni. Vieną dieną vaikštai su barzda, kitą – jau švariai nusiskutęs sėdi asamblėjoje. Bet juk taip nebūna.

Griežčiau kalbant, tą istorinę Rusijos matricą apribočiau 1917-aisiais, kai žlugo Rusijos imperija arba netgi dar kiek anksčiau, caro Aleksandro II-ojo reformų ir reakcijos į jas laikotarpiu. Jei Osvaldo Špenglerio teorijos šviesoje žvelgtume į Rusijos istoriją, tai Rusijos civilizacija, mano akimis, baigiasi būtent šiuo laikotarpiu. Aišku, sunku chronologizuoti tą baigtį, tai tęstinis procesas, tačiau mano akimis Rusijoje tai įvyksta XIX amžiaus 7–8 dešimtmečiuose. O sovietinė santvarka buvo šio proceso epilogas.

L. V. Vidurio ir Rytų Europoje stebime pastangas suvienodinti nacių ir komunistinių režimų vertinimą. Lietuvoje vis pasikartoja raginimas išsireikalauti okupacijos žalos atlyginimą. Ar yra šių temų atgarsių Rusijoje? Juo labiau kad Putinas Lenkijoje yra aiškiai pasakęs, jog nacių ir sovietų režimų nelygins.

Šiomis aplinkybėmis linkčiau vartoti ne sulyginimo, o tipologizacijos terminą. Abu režimai buvo vieno tipo – totalitariniai. Tačiau, kad tai būtų įmanoma pripažinti šiuolaikinėje Rusijoje tikrai sunku tikėtis dėl paprastos priežasties: egzistuojančios politinės struktūros yra Sovietų Sąjungos įpėdinės. Tas pats buvo ir B. Jelcino, ir V. Putino laikais. O atskiriems asmenims, tokiems kaip Michailas Fedotovas, liko tik retorika. Vienas iš galingiausių Rusijos tapatybės šaltinių XX amžiuje – Antrojo pasaulinio karo pabaigos aplinkybės. Čia glūdi ir buvusio, sovietinio, ir dabartinio režimo legitimacijos šaltinis. Fašizmas pralaimėjo, nes buvo blogas, neteisingas, tuo tarpu sovietai nugalėjo, reiškia - jie teisūs. Ir kad šis vertinimas greitu metu pasikeistų, gana naivu tikėtis.

L. V. Pokalbio pradžioje nuskambėjo mintis, kad pagrindinė dabartinio režimo varomoji jėga – ekonominiai interesai. Ar galima atvirai teigti, kad režimas energetikos išteklius sąmoningai naudoja politiniams tikslams. Kada prasidėjo šis procesas? Ir kokių dėl to kyla grėsmių (jei kyla) Baltijos valstybėms?

Faktas, kad pati resursų gausa savaime nėra nei gerai, nei blogai. Yra šalių, kurios turi daug resursų ir vis tiek sugeba žlugti, yra šalių, kurios jų neturi ir tai netrukdo joms vystytis. Kitas klausimas — šių resursų panaudojimas politiniams tikslams. Štai čia iškyla režimo atsakomybės klausimas.

Galima resursus naudoti atsakingai, galima paversti juos šantažo priemone. Save gerbianti valstybė niekada nenusileis iki šantažo lygmens. Tačiau Rusijos atveju, politikos čia nedaug, daugiau retorikos. Tai vėlgi susiję, kaip jau kalbėjome, su valstybės irimu, jos transformavimųsi į Putino draugelių biznį aptarnaujančią struktūrą. Štai šie žmonės dabar prekiauja Rusijos nafta. Nežinia, kaip bus su dabartiniu Putinu (vadiname jį versija „Putinas 3.0“), bet pastarieji 6–8 metai, buvo tik verslas. Svarbiausias tikslas buvo pripildyti savo kišenes. Kas toliau? Sunku prognozuoti.

R. T. Kokia, jūsų akimis, būtų adekvačiausia Baltijos šalių reakciją ir atsakas į Rusijos veiksmus, tarkime, vadinamąjį kranelių užsukinėjimą?

Mano galva, į gryną propagandą išvis nereikia reaguoti. Propaganda skirta vidiniam naudojimui. Europos Sąjunga jau daug daro, kad ateityje apsirūpintų alternatyviais energijos šaltiniais ar bent jos tiekimo keliais. Tai objektyvus procesas, ir jis duos savo vaisių.

Parengė Zigmas Vitkus ir Lina Valantiejūtė

Bernardinai.lt

 Prieš kelias dienas paskambino bičiulis energetikas ir pareiškė, kad reklama su Algimantu Čekuoliu  jam padėjo apsispręsti, kaip balsuoti referendume dėl naujos atominės elektrinės (AE).

„Apsisprendimas buvo nelengvas, bet jei valdžia garsaus žurnalisto lūpomis meluoja, kad atominės statyba nieko nekainuos Lietuvos piliečiams, balsuosiu prieš“, - toks buvo jo sprendimas.

Turiu pripažinti, kad mane taip pat labai nuvylė Vyriausybės elgesys su savo piliečiais. Šiek tiek pažinodamas žmones, kurie nulėmė sprendimą vystyti atominę energetiką Lietuvoje, tikėjausi, kad iki referendumo jie sąžiningai savo piliečiams atskleis visus pliusus ir minusus šios tikrai labai sudėtingos ir ne vienos kartos likimus galinčios lemti statybos.

Nes netiesa, kad atominė elektrinė yra besąlygiškas savaiminis gėris, kaip propagandiškai mums pastarąjį metą bando įteigti valdžia. Netiesa vien dėl tos priežasties, jog sprogus reaktoriui lietuvių tauta liktų tik istorijos puslapiuose.  Netiesa ir tai, kad šiuolaikiniai reaktoriai yra tokie saugūs, jog Lietuvai tikrai niekas negresia: juk ne šiaip sau po Fukušimos tragedijos ne tik japonai, bet nemažai ES valstybių panoro atsisakyti atominės energetikos. Apskritai, toks nenuoširdus kalbėjimas, kad atominė energetika su Fukušimos reaktoriais Lietuvoje bus saugi, o štai Baltarusijoje ar Rusijoje su Černobylio reaktoriais – labai pavojinga, kelia šypseną ne tik Lietuvos energetikams. Būdami sąžiningi valstybės pirmieji asmenys turėtų atvirai pasakyti savo piliečiams, kodėl mūsų vieningos bendrijos - Europos Sąjungos valstybių vadovai taip vangiai reaguoja į Lietuvos mušamus varpus dėl statomų nesaugių elektrinių prie Minsko ir prie Karaliaučiaus – jie į tai žiūri kaip į Lietuvos bandymą sustabdyti galimus komercinius konkurentus. Ir pripažįsta, kad jei Lietuva pati atsisakytų savo atominių sumanymų, kaip šiuo metu daro didelė dalis ES narių, tada ir Lietuvos siunčiami pavojaus signalai būtų suvokiami kitaip.

Valdžios nesąžiningas kalbėjimas su ja išrinkusiais žmonėmis (aiškinant, kad naujos AE statyba nekainuos Lietuvai ir čia pat pranešant, kad dėl 1,8 mlrd. kainuosiančio dujų terminalo statybos dar pabrangs kaina už dujas) iššaukia atsakomąją nepasitikėjimo reakciją.

„SSRS statė „ mums“ Ignalinos atominę elektrinę tam, kad pririštų mus prie savęs - neatrišamai, prijungdama mus prie Smolensko, Maskvos, Leningrado AE žiedo. Kovo 11-oji ir ES reikalavimas uždaryti IAE suardė šiuos Maskvos planus. Tuo tarpu, šiandien mes patys, t.y. mūsų valdžia, nusprendė - atstatyti situaciją, buvusią iki uždarant IAE, ir grįžti į Maskvos glėbį. Šį kartą statysime VAE vietoj IAE ne už Maskvos, o už mūsų mokesčių mokėtojų pinigus. Statysime tokios pačios galios reaktorių, toje pačioje vietoje ir jungsimės per tas pačias elektros linijas prie to paties Rusijos AE žiedo, valdomo Maskvos dispečerių, kaip savo laiku buvo prijungta IAE. Tik šį kartą jungsimės patys, savo noru, ir nusižeminę prašysime Maskvos išskirti būtiną galios rezervą stabilaus ir saugaus VAE darbo užtikrinimui, nes be jo VAE negalės dirbti“, - taip savo rašte Lietuvos gyventojams teigia Kovo 11-osios akto signatarai Narcizas Rasimas, Stasys Malkevičius ir Algimantas Sėjūnas.

Kaip čia dabar nutiko, kad kai pagrindinė Vyriausybės politinė jėga – Tėvynės sąjunga - šiandien aiškina, kad nauja atominė suteiks Lietuvai energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos, buvę ištikimi TS-LKD rėmėjai žeria priešingus argumentus ir net kaltinimus valstybės išdavimu? Juk turbūt sunku būtų šiuos nepriklausomybės atstatymo signatarus apkaltinti Rusijos ar Baltarusijos spec.tarnybų užsakymo vykdymu...

Juolab, kad savo motyvus signatarai grindžia pačios TS-LKD dokumentais. „Netinkamai suplanuotas naujosios AE projektas gali pakenkti nacionaliniam saugumui. Reaktoriaus galios dydžio pasirinkimą laikydami ne techniniu, bet strateginiu sprendimu tvirtai ir be išlygų reikalausime, kad pasirenkant reaktoriaus gamintoją būtų besąlygiškai laikomasi optimalaus galingumo (t. y. 800 MW) sąlygos“, - taip savo partijos suvažiavime patvirtintoje 2008-2012 m. rinkimų programoje teigia TS-LKD.

Kodėl dabar nusprendusi statyti vos ne dvigubai didesnį (1350 MW) reaktorių, Lietuva nebeprisiriša prie Rusijos – įtikinamo atsakymo nepateikiama nei Energetikos ministerijos už mokesčių mokėtojų pinigus užsakytoje, bet užslėptoje TV reklamoje, nei nurodoma pačios ministerijos tinklalapyje. O juk tai esminis politinis klausimas – ar Lietuva su nauja AE dar labiau neprisiriš prie Rusijos šešiasdešimčiai – septyniasdešimčiai metų į priekį? Ar pagrindinė valdanti partija klydo 2008 m. ar klysta dabar? Kas lėmė klaidą tokiuose svarbiuose teiginiuose ir kas gali garantuoti, kad neklystama ir dabar?

Nėra atsakymo.

Kaip nėra sąžiningo kalbėjimo ir kitose vietose. Pvz.: „Čekuolio reklamoje“ teigiama, kad atominė energetika ekologiškai yra pati švariausia, nors tuo pat metu turime ypač rimtų problemų su buvusios atominės elektrinės labai pavojingų atliekų sandėliavimu ir laidojimu. Ir už šį darbą Lietuvos gyventojai, panašu, turės sumokėti apie kelis milijardus litų – kiek tiksliai ir vėl niekas negali pasakyti, nes atliekų laidojimo kaina vis kyla ir kyla, o Briuselis nuo savo pažadų vis tolsta ir tolsta.

Kaip niekas tiksliai negali pasakyti, kiek iš tiesų kainuos naujos AE pagaminta energija Lietuvos gyventojui. Valdžios teiginiai, kad  naujojoje elektrinėje vienos kilovatvalandės gamyba kainuos apie 18 centų ne tik kertasi su kitų ekonomistų ar energetikų paskaičiavimais ( R.Kuodys - ne mažiau 30 centų), bet ir nedžiugina, nes čia pat teigiama, kad projektas komercinis, tad elektrą vis tiek teks pirkti pagal rinkos kainą. O tai reiškia, kad kuo didesnė konkurencija bus aplinkinėje elektros rinkoje, tuo gyventojui bus pigiau. Tačiau didesnė konkurencija ir mažesnė elektros kaina mums bus tuomet, jei atomines elektrines šalia pasistatys ir rusai su baltarusiais.Tačiau mes juk kategoriškai prieš tokią konkurenciją...

Apskritai, jei Vyriausybė su savo piliečiais kalbėtų tikrai ūkiškai ir tikrai sąžiningai, tai pateiktų jiems visą pilną energetinių projektų vaizdą ir pasiūlytų rinktis iš kelių galimų variantų.

Esmė ta, kad tuo pačiu metu valdžia yra numačiusi atlikti visus gigantiškai sudėtingus ir labai brangius energetinius darbus: palaidoti senosios AE branduolines atliekas, atlikti masinę namų renovaciją, pastatyti naują dujų terminalą,  nutiesti elektros jungtis (su dažnių keitikliais) į Lenkiją ir Švediją ir taip susijungti su Vakarų elektros sistema ir sukurti plačią elektros rinką, pertvarkyti šilumos katilines į šilumos ir elektros bei nuo dujų pereiti prie biokuro, taip atsisakant priklausomybės nuo rusiškų dujų ir mažinant kainas už šildymą, išvystyti alternatyvią (vėjo, saulės) energetiką (Lietuvos įsipareigojimas ES iki 2020 m.) ir dar pastatyti naują atominę elektrinę.

Mano grubiais paskaičiavimais Lietuvos gyventojams šie projektai vienokia ar kitokia forma kainuotų virš 20 milijardų litų. Vienu metu Lietuvai ir jos gyventojams tai būtų nepakeliama finansinė našta, galinti valstybę nuvaryti į visišką bankrotą.

Tačiau apie tai valdžia nekalba savo piliečiams. Ji nesiūlo galimų alternatyvių variantų. Pvz.: pirmiausia atlikime neatidėliotinus darbus – uždarykime seną atominę, renovuokime senus namus, jungtimis į Vakarus įveskime plačią elektros rinką ir pertvarkykime nuo rusiškų dujų priklausomas elektrines prie biokuro.

Arba: palaidokime branduolines atliekas ir šalia statykime naują atominę, tieskime elektros jungtis, statykime dujų terminalą, tačiau žinokime, kad tuomet dujų elektrinėms pertvarkyti ir realiai sumažinti kainas už šildymą artimiausiu metu neturėsime lėšų.

Arba: nesivadovaudami išlaidų ir jų naudos analizės principu, t.y. nebūdami ūkiškai atsakingi už savo veiksmų visumą, atlikime iškart visus mūsų skelbiamus projektus, tačiau žinokime, brangūs rinkėjai, kad visa tai jums iš savo kišenės teks papildomai apmokėti tiek ir tiek, arba dar tiek šimtams tūkstančių Lietuvos gyventojų dėl nepakeliamos finansinės naštos teks vykti ieškoti laimės svetur.

Deja, toks sąžiningas kalbėjimas yra nebūdingas mūsų valdžioms. Paprastai neklystanti Vyriausybė tvirtai žino, ko reikia ją išrinkusiems piliečiams, todėl ir nesistengia nei tartis su jais, nei nuoširdžiai įtikinti, kodėl jiems tikrai to reikia.

Todėl taip gavosi ir su nauja atomine elektrine. Vyriausybė tikrai ir neklystamai žino, kad naujasis 1350 MW atominis reaktorius ČIA IR DABAR ir yra vienintelis Lietuvos išsigelbėjimas, viltis ir nepriklausomybė. O kas tuo abejoja yra tiesiog priešas arba kvailys.

Tačiau kaip ne kartą įsitikinome, už valdžios nepasitikėjimą savo piliečiais, jie paprastai atsilygina tuo pačiu. Tokį ir prognozuočiau referendumo rezultatą.  

Bernardinai.lt

Jėzus užsuko į vieną kaimą. Ten viena moteris, vardu Morta, pakvietė jį į svečius. Ji turėjo seserį, vardu Mariją. Ši, atsisėdusi prie Viešpaties kojų, klausėsi jo žodžių. 

Morta buvo susirūpinusi visokiu patarnavimu. Ji stabtelėjo ir pasiskundė: „Viešpatie, tau nerūpi, kad sesuo palieka mane vieną patarnauti! Sakyk, kad ji man padėtų“. 

Tačiau Viešpats atsakė: „Morta, Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta“.

Kiti skaitiniai: Gal 1, 13–24; Ps 139

 Evangelijos skaitinio meditacija

„Tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno“.

Ar Kristaus ramybė viešpatauja tavo namuose ir asmeniniame gyvenime? Jėzui patiko lankytis svetinguose Mortos ir Marijos namuose. Šis trumpas vizitas atskleidžia, kokie skirtingi Mortos ir Marijos temperamentai. Mortai patiko patarnauti svečiams, tačiau jos nerimastinga maniera sukėlė nepasitenkinimą. Tuo tarpu Marija paprasčiausiai pasitikėdama sėdėjo prie Jėzaus kojų ir dėmesingai klausėsi. Ji instinktyviai jautė, kad Viešpats ir Mokytojas tuo momentu labiausiai troško jos dėmesio. Nerimas bei nuolatinis rūpestis trukdo mums klausytis ir skirti Viešpačiui visą dėmesį. Jėzus liepia mums pavesti jam visus reikalus bei rūpesčius, nes jis yra vertas pasitikėjimo ir gali patenkinti kiekvieną poreikį. Jo malonė išlaisvina nuo bereikalingo nerimo. Ar dėmesingai ieškai Viešpaties? Ar Jėzus laukiamas ir gerbiamas tavo namuose?

Kristus trokšta, kad mes atrastume vietos jam ne tik savo širdyse, bet ir savo namuose bei kasdienėse gyvenimo aplinkybėse. Mes pagerbiame Viešpatį, paaukodami jam viską, ką turime ir ką darome. Galų gale, juk visas mūsų turtas yra Dievo dovana (1 Kr 29,14). Apaštalas Paulius ragina mus visame kame šlovinti Dievą: „Ir visa, ką tik darytumėte žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus vardu, per jį dėkodami Dievui Tėvui.” (Kol 3,17). Kai sėdi, valgai, miegi ar linksminiesi su svečiais bei draugais, atmink, kad Viešpats Jėzus taip pat svečiuojasi tavo namuose. Šventasis Raštas pasakoja, kaip Abraomas priėmė savo namuose tris nepažįstamus keliautojus, jis taip pat priėmė Viešpatį, kuris palaimino jį už dosnų svetingumą (Pr 18,1-10; Žyd 13,2). Viešpats nori, kad šlovintume jį bendraudami su kitais žmonėmis ir naudodamiesi jo dosniomis dovanomis. Savo ruožtu, Dievas palaimina mus savo maloningu artumu ir pripildo džiaugsmu.

Viešpatie Jėzau, buvimas Tavo artumoje man teikia gyvybę ir džiaugsmą. Išvaduok mane iš bereikalingo nerimo bei rūpesčių, kad galėčiau skirti Tau visą dėmesį ir meilę.

Pagal „RCNet Daily Scripture Readings and Meditations“ parengė M. Burdulytė 

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas

Šventasis Raštas internete lietuviškai

Gabija, antrus metukus skaičiuojančios Gajos mama, prisipažįsta, kad buvo labai išranki maistui, dėl to labai daug domėjosi įvairiomis valgymo filosofijomis. Dabar svarbiausias jų šeimos valgymo principas - valgį ruošti kuo paprasčiau ir iš kuo mažiau ingredientų. Viena paskutinių įdomybių - valgyti pagal spalvas. „Kiekviena savaitės diena turi spalvą“ - sako Gabija. „Šiuo metu pirmadienis - baltas, antradienis - mėlynas, trečiadienis - geltonas, ketvirtadienis - raudonas ir t.t. Tai reiškia, kad ketvirtadieniais gaminu iš braškių, aviečių, burokų, pomidorų, raudonos mėsos ar raudonųjų paprikų. Principas turbūt aiškus. Šita valgymo paletė atsirado iš aklavietės „o ką šiandien duoti vaikui valgyt?“. Juk tai to nevalgo, tai ano nevalgo - o, štai šitą valgo, tai ir šiandien, ir ryt, ir poryt vėl tą patį valgo... Vėl negerai, nevisavertė mityba... Aaaaaaaaaaaaa!Valgymas pagal spalvas užtikrina, kad mes valgome įvairų maistą“.

Rubininė burokinė - mūsų ketvirtadienio sriuba. Labai gražios spalvos diena (žodis „keturi“ mano galvoje skamba raudonai), labai gražios spalvos sriuba (kas atims iš buroko raudonumą? Nebent negailestingas pervirimas), ypatingai lengvo padarymo. Šis valgis iš tų, kurie tinka „opapa“ dienoms („nors pasiusk, bet noriu būti mamai ant rankų ir niekur kitur“).

Jums reikės:

1 buroko (vieno didžiulio arba 2-3 mažesnių, nors drąsiai galima dėt ir visą kilogramą);

1 svogūno;

1 bulvės (vienos didelės ar 2 mažesnių);

šiek tiek citrinos;

1,5 l vandens arba sultinio;

aliejaus arba sviesto; druskos ir pipirų.

Užbaigimui - grietinės ir kokių žalumynų, jei norisi, bet visai nebūtina.

Gaminti galima dviem būdais. Pirmas būdas idealus blogiausiomis „opapa" dienomis (arba DSA - Didžiausio skubėjimo akimirką). Nuluptas ir net nepjaustytas daržoves sumetam į puodą ir verdam apie pusvalandį ant mažos ugnies. Nesvarbu netgi ir tai, ar į šaltą, ar į verdantį vandenį sumesim daržoves - juk rankos užimtos, tai visos chuliganiškos priemonės pateisinamos. Kai burokas tampa toks minkštas, kad lengvai leidžiasi perskrodžiamas net buku peiliu - viską sutrinam. Šliūkšt citrinos sulčių, šliūkšt aliejaus ir/arba tekšt šaukštą sviesto, druskos žiupsnis, kelios smiltelės pipirų. Pamaišom, išpilstom. Grožimės spalva ir valgom. Galvojam, kaip geležis teka mūsų gyslomis. Nuostabu ir stipru.   

Variacija - bulves su svogūnu verdame 15-20 min., pridedame jau virtų burokų ir dar kelias minutes paverdam. Pervirt nederėtų, bet tai juk žinoma tiesa. Kita tiesa - marinuoti burokai šiame patiekale netiks...

Antras būdas - laisvų rankų. Tuomet svogūną supjaustom kaip patinka ir kepinam tiesiai sriubos puode įkaitintame aliejuje apie 10 min. Aliejaus kiekis - nuo šaukšto iki apsemto dugno, kas kaip mėgsta. Po to pridedam kubeliais supjaustytą bulvę ir pakepam dar 5 min., uždengę (kaip ir prieš tai). Užpilame 1,5 l verdančio vandens ar mėsos sultinio, sudedame kubeliais supjaustytą buroką, jei žalias ir verdame dar apie 20 min. Jei burokas virtas, sudedam jį po 10 min. ir paverdam 5 min. Viską sutraiškom trintuve. Jei norime kiek skaidresnio viralo - galime dar ir papildomai perkošti per sietą. Pridedam citrinos sulčių, druskos ir pipirų, o kas pageidauja - balinasi grietine. Tada tai bus Purpurinė burokinė :)

Ši sriuba gali būti valgoma ir šilta, ir šalta. Originaliame recepte turi būti dedama citrinos žievelė (tuo metu, kai užverdame skystį) - tai suteikia sriubai puikaus prieskonio. Tačiau vaikams dažniausiai tas skonis jau per stipus ir greičiausiai bus atstumtas. Bet sau būtinai rekomenduoju pamėginti. Dar vietoj citrinos galima dėti imbiero arba česnako. Arba net obuolį. Kad tik be žievelės ir sėklų.

Sėkmės improvizuojant! 

Bernardinai.lt

„Kiekvienas už save, Dievas prieš visus“ – taip vadinasi 1974 m. Wernerio Herzogo filmas apie Kasparą Hauserį, suaugusį vyrą, kuris 1828 m. netikėtai atsirado Niurnbergo aikštėje. Nemokėjo kalbėti, vos paėjo, nes buvo laikomas, pasak filmo versijos, surakintas kažkokiame rūsyje, kur maitintas tik duona, ir visiškai nepažino pasaulio, nerišliai kartojo išmoktą sakinį apie tėvą arklių išjodinėtoją.

Filmas grįstas tikra istorija. Hauseris nebuvo vienintelis ar garsiausias iš surastų vadinamųjų laukinių vaikų – prieš 100 metų netoli Hammelno buvo rastas pirmas iš garsiųjų laukinių vaikų – Laukinis Peteris. Anksčiau prancūzų filosofas ir epistemologas Etienne‘as Condillacas darbe  „Apie žmonijos sąmonės kilmę“ priminė 1694 atvejį, kai Lietuvoje buvo rastas vaikas, išaugęs tarp lokių. Carlas Linneus savo knygoje „Systema naturae“ (1758 m.) išvardina dešimtis panašios kilmės vaikų.

Bet svarbiausia čia ne rastinuko nuotykiai, o miesto gyventojų. Visi atsiradę vaikai aplinkai kėlė filosofinį, rousseau ‘istinį  klausimą: ar įmanoma dvasią kaip baltą lentą pripildyti to, ko norėtume, ar įmanoma ją išmokyti dorovės ir papročių, ar geriau ją palikti tokią, kokia ir yra? Herzogas rodo, kaip nustebęs Hauseris  žiūri į keistus juokdarius – fechtavimo mokytojus, kaip bando ragauti vyną, kuris prigimtiniams ir civilizacijos nesuterštiems receptoriams visiškai neskanus, – juk  skonis taip pat grįstas susitarimu ir ritualais. Ir nors po dvejų metų rastinukas prabyla rišlesniais sakiniais, bet prasmės nėra ar ji nelogiška, o intonacija visiškai dirbtinė – „Betgi bokštas aukštas. Matyt, jį pastatė aukštas žmogus“. Ir kai dvasininkai jį bando atvesti prie Dievo, jis argumentuoja: „Pirma turiu išmokti geriau skaityti ir rašyti“. Dvasininkai atsako: „Ne,  Kasparai, reikia tiesiog tikėti“.

Šio filmo Lietuvos televizijos neparodė. Nebuvo ir Wernerio Herzogo retrospektyvos, ja galėjo tenkintis vieno Vilniaus kino festivalio lankytojai. Jei apskritai kalbėtume apie iškilių režisierių retrospektyvas, tai jų per visus 20 metų Lietuvos televizijose nebuvo daug – šiek tiek Truffaut, Formano, keli Fellinio filmai, daugiau Pasolinio, tikrai daug Bergmanno ir čekų Prahos pavasario režisierių. Bendroje eterinėje produktų masėje jie užima apgailėtiną vietą, o ir pasirodę jie nebūdavo deramai pristatomi. Dar prieš kokius penketą metų „Elito kinas“ ar ankstesnės visuomeninės TV laidos drįsdavo išleisti prieš filmo seansą kino kritiką, kad šis punktyriškai nužymėtų filmo suvokimo gaires. Vėliau ir to buvo atsisakyta, matyt, nusprendus, kad apskritai nurodinėti žiūrovui yra žema, dvelkia socializmu ir diktatūra, ir jis pats turėtų atsirinkti. O ir pačių filmų, kurie yra kinematografo menas, beviltiškai mažėja. Tai liudija ir kino kritiko Sauliaus Macaičio, ilgą laiką rašiusio filmų per televiziją pristatymus į spaudą ir internetą, filmų sąrašas, dabar išleistas elektronine knyga: jei 2003 metais jis dar turėjo gan nemažai medžiagos, tai 2007-aisiais jau nemažai filmų buvo „pritempinėjama“ prie tam tikrų kokybės reikalavimų. O šiandien mes jau galime pavydėti ir anų metų mums patiems.  Taigi, kultūros laidų ar svarbesnių filmų žiūrovas atsiduria Kasparo Hauserio vietoje, kai aplink jį miestiečiai ginčijasi, ar galima jį išmokyti orientuotis nepažįstamos kultūros pasaulyje, kai tuo tarpu pačios kultūros eterio laukas traukiasi.  

Tačiau ritualizuotoje visuomenėje su aibėmis ceremonijų ir protokolų režisierius Herzogas stoja Kasparo pusėn – jo natūralumas yra kur kas simpatiškesnis už tuščias salonines kalbas ir dvariškių  savigyros seansus. Televizijos sferoje ceremonijas pakeiskime formatu, asistavimą dvariškių damoms – laidos flirtu su reklamos davėjais, pelnomą susižavėjimą – reitingais, ir kultūros laidas regėsime tokias pat pasimetusias, išvarytas iš garbių buržua namų ir stovinčias Niurnbergo turgaus aikštėje. Ir kultūros laidos, ir jų žiūrovai vis dar tebesitiki, kad jie kažkam rūpi.

Visgi miestiečiai Kasparu Hauseriu rūpinosi – jis teikė jų miestui išskirtinumą. Ir jei XIX a. pradžioje turistinė industrija dar tik kūrėsi, egzistavo kita pramoga, kuria miesto galvos nusprendė pasinaudoti, idant Hauseris papildytų miesto biudžetą – cirkas su keistais personažais, kaip dabar sakytume, frykais. Hauseris iš ten pabėgo, nes prigimtinė laisvė jam buvo svarbesnė.

O dabar pažvelkime į kitą „rastinuką“, mielai parsidavinėjantį bet kurio televizinio turgaus aikštėje. Tai – televizijos personažas ir tikras asmuo Radžis. Prieš keletą metų surastas vieno TV konkurso metu ir staiga pasirodęs kaip tikras XXI amžiaus laukinis vaikas, išaugęs už civilizacijos ribų (nes yra romų tautybės): pačios televizijos čiupo jį ir ėmė sukti laidų serialus su detektyvu: kas jo tėvas? Kur jo giminė? Iš kur jis? Skirtingai nuo Kasparo Hauserio Radžis puikiai orientavosi šiuolaikiniame pasaulyje ir noriai ėmė mokytis visų civilizacijos gudrybių. Televiziniame cirke jo numeriai buvo svarbiausi, jis ėmė koncertuoti ir ekrane, ir už jo ribų, tapdamas vyresnio amžiaus moterų ir senelių numylėtiniu – jis buvo joms idealus sūnus ar anūkas. Šiandien vienoje komercinėje televizijoje Radžis ieško žmonos pagal iš užsienio nupirktą laidos formatą. Tai – idealus televizijos suformatuotos visuomenės žmogus, kuriuo vykusiai naudojasi cirko direktoriai.

Ar galėtų šiedu pamestinukai susitikti? Arba – ar įmanoma, kad pasimetęs kultūros Hauseris gautų daugiau visuomenės dėmesio ir imtų pats pamažu ją keisti?

Skirtumai tarp jų akivaizdūs, bet ir panašumų rasime. Kultūros laidos taip pat bando orientuotis į savotišką formatą, jos taip pat matuojamos reitingais ir pagal juos sprendžiama apie jų naudą. Jų herojai taip pat nedaug išmano apie aplink dominuojantį gyvenimą ir bando tam priešinti save. Bet skirtingai nei komercinių TV laidų prodiuseriai, kultūrinių kūrėjai, regis, nežino net patys, koks yra jų laidų žiūrovas. Nei kas žiūrėdavo rodomus filmus vėlai vakare, kada viena galimų auditorijų – mokytojai – jau miegodavo, nei kas žiūri šeštadienį iš ryto, kai menininkai gal dar nepabudę. Bet čia labiau turiu kalbėti apie visuomeninę LRT, nes kitose mūsų televizijose kultūros laidų – turiu omeny autorines lietuviškas, o ne pirktines – vos viena kita, ir abi jos bus Ryčio Zemkausko.

Jo pavyzdys įdomus: pradėjęs nuo savotiško vaidmens – tarp vedėjo ir kino kritiko –  kuriuo įvesdavo žiūrovą į būsimo kino pasaulį „Snobo kine“, jis, kaip tikras snobas, taškėsi itin keistomis frazėmis ir, švelniai tariant, abejotinomis įžvalgomis. O kai kurie šios rubrikos filmai gal ir galėjo būti verti sinefilo akies, tačiau dauguma, regis, būdavo netyčiukai, tiesiog įkritę į komercinį paketą, ir kai nežinia kur tokius supozicionuoti, tai ir kišama į „kultūrą“. T.y. trenktiems meno žmonėms. Bet dabar  Rytis jau trečią sezoną veda „Pasivaikščiojimus“ ir „Alchemiją“ – ir dabartinis jo vaidmuo akivaizdžiai išduoda, ko neturi kitos televizijos kultūros laidos: jis nebevaidina. Jis vaidina save. Jis kuria formatą sau ir jame jaučiasi taip, kad jam pačiam būtų patogu. Nes jis leido sau snobiškai pagalvoti, kad yra asmenybė, gyvas žmogus, ir todėl nusipelno nebevaidinti. Ir tai tampa įdomu.

Nes čia pasibaigia ritualai ir prasideda žmogaus mintis. O LRT, būdama visuomenine, vis dar tebesivaiko keisto fenomeno, kuris vadinamas telegeniškumu: kaip taisyklingai sėdėti, kalbėti, kaip atrodyti pakankamai taisyklingai gražiai. T.y. kaip atrodyti taip nepatogiai, kad ir žiūrovui dėl to būtų nepatogu. Itin pagirtina, kad puoselėjama graži ir taisyklinga kalba. Tačiau drauge tenka pamiršti apie mintį – dažnas vedėjas ją iškeisdavo į parodos, koncerto ar kito meno įvykio standartinį pristatymą. Lietuvos televizija niekaip nesutinka, kad galvojantis, eteryje mąstantis žmogus gali būti įdomus ir jau tuo gražus. Vaikomasi kadro dinamikos, efektingų iliustracijų, todėl net laidoje apie kiną, kur pristatomas lietuviškas filmas, autoriai pateikia filmų ištraukas taip, tarsi lietuviai nuo pat LKS įsteigimo būtų kūrę vien vesternus.

Buvo ir atvirkščių variantų, desperatiškų bandymų pristatyti kultūrą kitaip, t.y. nesuformatuotą. Tokie buvo „ŠMC televizija“ ir ypač VEKS projektas – meno čempionatas „Artotlonas“. Ar kas pastarąjį, trukusį keletą mėnesių, žiūrėjo iki pabaigos, lieka absoliuti mįslė, nes po pirmųjų šio realybės-nerealybės šou laidų avangardistiškiausi menininkai konstatavo: jei galima buvo suniekinti šiuolaikinį meną, atbaidyti nuo jo žmogų, o menininkus parodyti tik kaip ekstravagantiškus idiotus (ne Larso von Triero filmo prasme), „Artotlonas“ tai padarė.

Be abejo, būta išimčių. Todėl jos ir išimtys, kad prisimeni: Romo Sakadolskio pokalbis su režisierium Anthony Minghella – įdomus, gyvas, įrodantis, kad kalbančios galvos gali būti ne tik labai įdomios, bet ir vizualios. Vadinasi, kai norima – įmanoma? Dalios Kutavičienės, Juozo Javaičio laidos (abu režisieriai jau nebedirba LRT, nebuvo išsaugoti). Būta ir dar - tačiau tos išimtys regisi kaip Kasparo Hauserio išmokti sakiniai, kurie nerodo, kad televizijoje buvo sukurta nuosekli  sistema, kaip pateikti kultūrą. Žinoma, būtų klaida nepaminėti viso kanalo, skirto kultūrai, tačiau ten rodoma keleto ar ir keliasdešimties metų senumo produkcija pateikiama be jokio įpakavimo: bet šiais laikais jo reikia, nes net kinematografiją studijuojantys nespalvotus filmus regi kaip blogybę. Ir, atrodo, gerą dalį produkcijos ten užima ilgiausi be montažo pateikiami vakarai iš knygų mugės ar Rašytojų sąjungos jubiliejų. Taip išduodamas pagrindinis kanalo tikslas – galvosūkis, kuo užpildyti eterį.

Štai čia ir stebiesi: ar žmonės tikrai nemato jokių užsienio televizijų, iš kurių standartiškai paminėsiu „arte“ ir „Mezzo“, pagaliau ir rusiškus kanalus ar kultūros laidas? Ar čia taip norisi išrasti lietuvišką dviratį, nors jis visada su kvadratiniais ratais? Ir – jei jau sutiksime, kad dabar – ne XIX amžius, o seniai postmodernaus būvio – ar būtina priešinti Radžį su Kasparu Hauseriu, t.y. ar tikrai kultūra televizijoje turi būti visuomenės paribyje, jei patys pristatomos kultūros produktai seniai yra kitokie.

Vienas iš esminių dalykų jau paminėtas: kultūros prezentacijose dominuoja ne mintis, o jos rezultatas, paruošti trafaretiniai sakiniai ir standartiniai kadrai – apie ką bebūtų kuriama, finale vis tiek menininkas tolsta laukais ar gatve.

Antra – kultūra suvokiama iš esmės tik kaip menas ir meno objektas. Jei žiūrėtume į kultūrą plačiau, antropologiniu jos suvokimu, tai  tris LTV kultūros laidas („Dokumentinio kino vakaras“, „Kine kaip kine“, „Durys atsidaro“) praturtintume dar pora laidų – „Popiete su Algimantu Čekuoliu“, „Stiliumi“ ar vaikų švietimo laidomis.  Šalia – ačiū LNT – yra ir išlaikyta „Kultūros“ rubrika „Panoramoje“. Tačiau nerasime jokios laidos, kurioje būtų nagrinėjami kultūros procesai, kur kultūra būtų suvokiama kaip svarbi mūsų gyvenimo dalis, visiškai nekalbama, kas dedasi už sienos, kas yra kultūros politika, kuri taip pat yra įdomi ir svarbi, nes, šiaip ar taip, mes gyvename pagal ją. Nesuvokdamos priežastinių ryšių, kultūros kaip visuminio proceso, mūsų TV kultūros laidos regisi kaip Kasparas Hauseris, vis kartojančios, kad bokštas aukštas, nes jį pastatė aukštas žmogus.

Kultūros laidos visada buvo skaidomos pagal menų sritis: gabalėlis dailei (scenarijus: bendras parodos planas, tada dailininko pasisakymas, tada kuratorės, vėl bendras planas su lankytojais), gabalėlis koncertui (orkestro repeticija ir analogiški kūrėjo ir dirigento pasisakymai), teatrui (ištrauka iš repeticijos, paprastai kur daug rėkiama, ir režisieriaus ar – kartais – garsios aktorės monologas), knygai (trys rašytojo sakiniai ir knygos viršelis). Taip, deja, segmentuojamas ir dažnas žiūrovas: kyla pavojus, kad pažiūrėjęs gabalėlį dailės dailėtyrininkas išjungs televizorių, o teatralas dar lauks savos sferos. Po to ir jis išjungs. Kažkas panašaus į Haidno „Atsisveikinimo simfoniją“.

Nes: kuriant laidas remiamasi ne kūrėjų išmanymu, ne jų gebėjimais įžvelgti tendencijas, pasikapstyti giliau ir plačiau, o einama paskui kultūros įstaigų pranešimus žiniasklaidai. T.y. kas įvyko, o ne kas vyksta. Kultūra televizijoje šalia kai kurių asmenybių jubiliejų – yra kultūros įstaigų reklaminis ruporas. Nesakau, kad tai nesvarbu. Bet akivaizdus stulbinantis autoriteto ir kultūrinės kompetencijos deficitas. Keista, bet situacija su Lietuvos radiju yra visiškai priešinga, ten intelektualaus ir kultūrinio potencialo yra gerokai daugiau ir laidos verčia žavėtis tiek kultūriniu ir šviečiamuoju turiniu, tiek vedėjų profesionalumu – gal ne kalbos grožiu, bet pirmiausiai savo srities išmanymu.

Ir čia belieka klausti, ar išties tie autoritetai, gerai išmanantys kultūros sritį kaip visuminį procesą, susipažinę su tendencijomis ir tuokiantys dar kurią nors sritį, egzistuoja, ar tiesiog  neįsileidžiamos naujos jėgos? Gal jos neįsileidžiamos dėl suprantamų socialinių ir finansavimo sąlygų: kur dėsi kitus darbuotojus, ar galėsi mokėti daugiau labiau išmanantiems? O gal tų žmonių nėra, nes jie tinkamai neparengiami universitetuose? O jei tokių nėra, kodėl nepasitelkiami konsultantai? Ar tai – vėl finansų klausimas, aktualus šioje TV visada?

Kitas kultūros laidų aspektas yra laikas. Kai dabar joms suteikiama po pusvalandį, tai tampa tiesiog įvykių registracija ir maratonu per renginius. Pasikviečiamas pašnekovas suspėja pasakyti 2-3 sakinius – kam jis kviečiamas apskritai? Kitas laiko aspektas – nuolatinė sezoninė kaita. Kai kurios kultūros laidos išsilaikydavo metus, tada būdavo keičiamos kitomis, ir jau įsivažiavusi kūrėjų komanda būdavo priversta palikti studiją, nes ateidavo nauja, kuriai susigaudyti, įsivažiuoti taip pat reikėdavo bent sezono. Ir vėl naujieji išradinėdavo tai, kas jau kitur sukurta.

Todėl kalbant apie kultūros atspindėjimą televizijoje akivaizdu viena – jai trūksta autoritetingų advokatų, kurie spaustų pačius TV vadovus daugiau kreipti dėmesį į šią sferą. LRT Taryba tuo visiškai nesidomi ir nesikiša į turinį, nebent kokio politinio skandalo atveju – šiaip jokių pareiškimų nesigirdi, o tyla ir nesikeičianti situacija reiškia, kad ji Tarybą tenkina. 

Čia nenoriu kalbėti apie laidų vizualumą – tai yra skonio reikalas, ir kadangi kiekvienas mūsų yra dizaineris, palikime tai profesionalams. Svarbesnis klausimas yra auditorija: ar taikyti kultūros laidas tiems, kurie su ja ir taip prastai bendrauja, ar bandyti kurti vien meno vartotojams? Ir tuo, ir kitu atveju įžeisime likusius, bet nereikia bandyti įrodinėti, kad negalima apie kultūrą kalbėti populiariai. Tik šį žodį pakeiskime į kitą: aiškiai. Aiškiai suvokiant problemą, suprantamai – taip, kad net pats laidos vedėjas suprastų – pateikiant personaliją ir jos meno ypatybes. Negalvoti, kad šviečiamoji funkcija yra žeminanti ar baigėsi Švietimo amžiuje. Ir pasitikėti žiūrovu, negalvojant kad jis kvailas.

Tam pavyzdžių – aibės. BBC laidos apie dailininkus, pateikiamos iš istorinės perspektyvos. „History“ kanalas. Spaudoje – tekstai dienraščiuose. Vienos įdomiausių recenzijų ar parodų anonsų pasirodo „Financial Times Weekend“, pakanka pažvelgti ir į įvairių britų dienraščių anonsus, prilygstančius ištraukoms iš meno istorijos. Tereikia domėtis. Išties tai, ką minėjau, dažnai galioja visai žiniasklaidai, tačiau internete ir spaudoje probrėkšmių tikrai esama, ir jų vis daugiau.

Todėl šiandien iš tiesų TV žiūrovą gelbsti kitas ekranas – interneto. Žiūrimi filmai, atsisiunčiamos laidos (pvz., pažįstu žmones, žiūrinčius internete Rusijos TV „Piktžodžiavimo mokyklą“, kitas laidas).  Iš tiesų situacija yra – kiekvienas už save.

LRT pagal įstatymą ir misiją vykdo šviečiamąją ir kultūrinę priedermę. Bet tik statistiškai. Kultūros rasime, jos yra. Tai tarsi Dievo įrodymas. Televizijos vadovai, kaip tie dvasininkai, sako mums, kaip Kasparui Hauseriui, kad svarbiausia – tikėti Dievą. O mes vis dar norime išmokti geriau skaityti ir rašyti.

Pranešimas skaitytas konferencijoje „Kultūra besikeičiančioje televizijoje: didžioji profanacija ar didžiulės galimybės?"

Bernardinai.lt

„Bažnyčios ganytojų tarnystės veiksmingumas nepasveriamas vien žemiškai visuomenei tinkančiais kriterijais, nes jis priklauso nuo Dievo malonės veikimo. Gi pastaroji yra Kryžiaus vaisius ir veikia tik pagal Kryžiaus „logiką“. Kunigo, vyskupo ir net popiežiaus tarnystės vaisingumas yra proporcionalus jo paties susitapatinimui su nukryžiuotu ir prisikėlusiu Kristumi. Tai žmogiškai nesuvokiama taisyklė, tačiau labai aiškiai pastebima Bažnyčios istorijoje, o ypatingai šventųjų gyvenimuose“.

Šiais žodžiais Popiežiaus Valstybės sekretorius šeštadienio rytą Mišių aukoje paminėjo Garbingojo Dievo Tarno, popiežiaus Pijaus XII mirties metines, skelbia Vatikano radijas. Mišias Valstybės sekretorius kardinolas Tarcisio Bertone aukojo prie Apaštalo šv. Petro kapo altoriaus Vatikano bazilikos kriptoje. Toje pačioje kriptoje ilsisi Garbingojo Dievo tarno, popiežiaus Pijaus XII žemiški palaikai. 

Šeštadienį, spalio 6 d. buvo minimos popiežiaus Pijaus XII 54-osios mirties metinės. Romoje 1876 metais gimęs Eugenio Pacelli buvo išrinktas į Apaštalo Petro sostą 1939 metais ir, pasivadinęs Pijumi XII, valdė katalikų Bažnyčią du dešimtmečius.

Kur stoti? Ar verta būti savanoriu? Kaip ieškotis darbo? Ar galiu atlikti praktiką užsienyje? Tai tik vieni iš dažiausiai jaunimui kylančių klausimų, į kuriuos atsakymų, atrodytų, pilna visur: nuo žurnalų iki interneto. Tačiau kaip tarp daugybės informacijos šaltinių nepasimesti ir atsirinkti patikimiausią? Susigaudyti informacijos sraute nuo spalio 9-os dienos kauniečiams padės duris atversiantis jaunimo informacijos centras.

Eurodesk yra Europos jaunimo informacijos tinklas, veikiantis 33 Europos šalyse ir teikiantis išskirtinę europinę informaciją, skirtą jaunimui ir dirbantiems su jaunimu. Šio tinklo pagrindas yra informacija apie programas, iš kurių yra finansuojamos jaunimo iniciatyvos, bei mobilumas (studijos, stažuotės, darbas ir savanorystė) Europoje. Taip pat yra įtraukiama informacija kitomis jaunimui aktualiomis temoms. Nacionalinis Eurodesk partneris – Lietuvos jaunimo organizacijų taryba (LiJOT) – įsiliejo į tinklo veiklą 2004 m., o pirmieji regioniniai partneriai prie tinklo veiklos prisijungė 2005 m. Per keletą metų jų atsirado beveik visoje Lietuvoje. Šiais metais prie Lietuvos jaunimo informavimo prisideda ir Kauno miestas.

Spalio 9-ą dieną, antradienį, 16 val., duris visiems smalsuoliams atidaro „Eurodesk Lietuva“ atstovybė Kaune, kurios veiklą koordinuoja su jaunimu dirbanti organizacija „Jaunimo asmeninio tobulėjimo centras“. Puikiai visiems pasiekiamoje vietoje, Donelaičio g. 33 esančiame verslo centre, informacinės konsultacijos jaunimui bus teikiamos kiekvieną antradienį ir trečiadienį nuo 16 iki 18 val.

Informacijos centre dirbs savanoriai, baigę specialius jaunimo informavimo ir konsultavimo kursus. Daugiau informacijos apie Eurodesk tinklą galima rasti www.zinauviska.lt

Jaunimo informacijos centras įsikūręs K.Donelaičio g. 33, 106 b kab. Norint atvykti išankstinė registracija nereikalinga.

Dėl išsamesnės informacijos kreiptis į:

Žilviną Mažeikį,

„Jaunimo asmeninio tobulėjimo centro“ vadovą

Tel. 8 601 85996

Bernardinai.lt