news - news archive 2012:11-08

Pas Jėzų rinkdavosi visokie muitininkai ir nusidėjėliai jo žodžių pasiklausyti.

O fariziejai ir Rašto aiškintojai murmėdavo, sakydami: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo“.

Tuomet Jėzus pasakė jiems palyginimą: „Kas iš jūsų, turėdamas šimtą avių ir vienai nuklydus, nepalieka dykumoje devyniasdešimt devynių ir neieško pražuvusios, kolei suranda?!

Radęs su džiaugsmu dedasi ją ant pečių ir, sugrįžęs namo, susikviečia draugus bei kaimynus, sakydamas: „Džiaukitės drauge su manimi! Radau savo pražuvėlę avį!“

Sakau jums, taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio, negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti.

Arba kuri moteris, turėdama dešimtį drachmų ir vieną pametusi, neuždega žiburio, nešluoja namų ir rūpestingai neieško, kolei suranda?

Radusi ji susivadina drauges bei kaimynes ir sako: 'Džiaukitės su manimi, nes radau drachmą, kurią buvau pametusi'.

Sakau jums, šitaip džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio“.

Šiandien evangelistas Lukas perduoda Jėzaus palyginimus apie Dievo gailestingumą. Paklydusios avelės ir pamestos dramos palygimai atskleidžia nenusakomus dalykus - juk Dievas ieško žmogaus, pasiklydusio, pasimetusio, nusidėjusio. Jis nelaukia, kad žmogus ateitų pas Jį pirmas, kad įrodytų savo teisumą. Dievas pirmas žengia žingsnį link žmogaus, Jis pirmas tiesia pagalbos ranką. Ir, žinoma, paklydusios avies palyginimas susišaukia su Eziekielio pranašyste (Ez 34, 14), kad Jėzus yra tas ganytojas, kuris ieško savo kaimenės paklydusių avių.

Lapkričio 8 d. Romoje pagerbiamos dvi grupės pirmųjų amžių kankinių, vadinamų Vainikuotais Kankiniais (m. 305). Pirmoji grupė – penki skulptoriai persai. Kiti – keturi romėnai kariai. Dažniausiai turimi omenyje kankiniai iš Persijos, kurių relikvijos buvo atvežtos į Romą ir patalpintos Celinos kalvoje jų garbei pastatytoje bazilikoje. Vėlesnės legendos mini jų vardus: Klaudijus, Nikostratas, Simpronianas ir Kastorijus. Penktas vardas nežinia kodėl neminimas. Kankinių aktai rašo apie skulptorių ginčą su imperatoriumi Dioklecijanu Sirmiume, kur imperatorius statė sau rūmus. Skulptoriai iškalė iš akmens daugybę papuošimų rūmams, bet griežtai atsisakė iškalti stabo Eskulapo statulą. Už tai jie buvo įkalinti ir verčiami aukoti stabams. Šių kankinimų metu staiga mirė tam vadovavęs imperatoriaus karininkas Lampadijus. Įpykę jo draugai nuskandino visus skulptorius.

Antruoju atveju kalbama apie keturis romėnų karius: Severą, Severijoną, Karpoforą ir Viktoriną, kurie imperatoriaus Dioklecijano valdymo metu buvo verčiami aukoti Eskulapo statulai, imperatoriaus pastatytoje Trajano pirtyse įrengtoje šventykloje. Atsisakę tai daryti, kariai buvo užplakti rykštėmis. Popiežius Miltiadas (m. 314) jų kūnus palaidojo prie Lavikanos Kelio.

Vainikuotų Kankinių kultas taip pat labai išplito Anglijoje. Beda Venerablis Kanterburyje pastatė Vainikuotų Kankinių bažnyčią ir 601 m. joje patalpino iš Romos atvežtas kankinių relikvijas, o Anglijos benediktinai jų kultą išplatino šalyje.

Panašu, kad cepelinų su spirgučiais poreikis lietuviams perduodamas iš kartos į kartą. Mes, mūsų tėvai ir seneliai – visi mėgstame sočiai pavalgyti. Skirtumas tas, kad mūsų protėviams teko sunkiai dirbti laukuose, o dabar daug vyrų dirba sėdimus darbus biuruose ir visur keliaujame automobiliu. Kūnas nebesuspėja sunaudoti visų gaunamų medžiagų, taigi susiduriame su ansvoriu ir dažnai padidėjusiu cholesteroliu. Kodėl? Į šį ir kitus su sveikata susijusius klausimus atsakys sveikos mitybos specialistė, „Sulieknėk sveikai“ vadovė Vaida Kurpienė.

Tai riebi, į vašką panaši medžiaga, gaminama kepenyse ir randama kiekvienoje gyvoje mūsų organizmo ląstelėje. Dažniausiai išgirdę žodį cholesterolis mes manome, kad tai labai blogai ir kuo cholesterolio lygis mažesnis – tuo geriau. Iki tam tikros ribos tai nėra tiesa. Cholesterolis būtinas mūsų gyvybinėms funkcijoms: smegenų ląstelėms, vitamino D gamybai, tulžies rūgščiai gaminti ir pan. Be to, jis yra dviejų rūšių: „geras“ ir „blogas“ bei atlieka skirtingas funkcijas organizme.

„Blogasis“ cholesterolis – tai mažo tankio lipoproteinai (MTL). Jo funkcija yra iš gamybos vietos kepenų ir žarnyno gleivinės cholesterolį pernešti į periferinius audinius ir kraujagysles. „Gerasis“ cholesterolis tai yra didelio tankio lipoproteinai (DTL). Jo užduotis neleisti cholesteroliui kauptis arterijų sienelėse. Labai svarbus ne tik bendras lygis (iki 5,2), bet ir santykis tarp MTL ir DTL cholesterolio. Žalą daro ir „gerojo“ cholesterolio sumažėjimas, ir „blogojo“ padidėjimas, ir apskritai per didelis bendras cholesterolio lygis.

Anksčiau buvo manoma, kad daugiausia cholesterolio gauname su maistu. Išties didžiąją dalį cholesterolio organizmas pasigamina pats ir tik dalį gauname valgydami. Jei vartojame didžiulius kiekius gyvūninių riebalų jaunų sveikų žmonių organizmas iki tam tikro lygio mažina cholesterolio kiekio gamybą, tačiau vyresnių žmonių savireguliacijos funkcija sutrikusi ir susikaupia perteklinis cholesterolio kiekis.

Pastaruoju metu požiūris yra pasikeitęs ir dėl maisto produktų, anksčiau dėmesys buvo skiriamas tik gyvulinių, t.y. sočiųjų riebalų mažinimui, o šiuo metu jau kalbama ir apie nesočiųjų riebalų svarbą mityboje, pavyzdžiui, riebią termiškai nepadorotą žuvį, linų sėmenų ir čija sėklas. Taip pat ir apie greitai pasisavinamų angliavandenių (pvz., šlifuotų ryžių, baltų miltų, cukraus) mažinimą. Atitinkamai racione turėtų didėti šviežių daržovių, vaisių ir kito skaidulinio maisto kiekis.

Pirmiausia jo perteklius kaupiasi ant kraujagyslių sienelių, apsunkinama kraujotaka, ir tokia situacija didina širdies ligų riziką. Viena iš jų – aterosklerozė, o ji susijusi su koronarine širdies liga, atnešančia mirtį miokardo infarkto pavidalu. Per aukštas cholesterolio kiekis dažnesnė vyrų problema dėl netinkamų jų mitybos įpročių.

Su kokiomis sveikatos problemomis apskirtai susiduria antsvorio turintys vyrai?

„Sulieknėk sveikai“ dalyvių vyrų viena dažniausių problemų – padidėjes bendras cholesterolio lygis, taip pat prastas santykis tarp „gerojo“ (DTL) ir „blogojo“ (MTL) cholesterolio bei su tuo susijusios ligos. Vyrauja mitas, kad šį cholesterolį galima sumažinti tiesiog išėmus iš raciono riebalus. Tai nėra tiesa, nes riebalų organizmui būtinai reikia, tik būtina žinoti, kokių ir kiek. Taip pat nepakanka žinoti, kokius produktus valgyti, svarbu ir jų apdorojimas, ir kuriuo dienos metu juos valgome.

Svarbiausia suprasti, jog veikia kompleksinis mitybos keitimas, ir nereikėtų tikėtis, kad tik valgant vieną ar nevalgant kito produkto situacija pasikeis. Reikėtų mažinti sočiųjų riebalų kiekį: riebių mėsos ir pieno produktų kiekį racione. Venkite mėsos gaminių, nes dešroje gali būti iki 80% riebalų. Kasdieniame racione turėtų būti nesočiųjų riebalų, ypač turtingų Omega 3 riebalinių rūgščių. Jų galime gauti iš riebios žuvies: silkės, skumbrės ir lašišos. Svarbu, kad ji nebūtų termiškai apdorota, nes aukšta temperatūra suardo Omega 3, kurios būtinai reikia jūsų organizmui. Augalinio Omega 3 yra čija ir linų sėmenų sėklose bei linų sėmenų aliejuje. Taip pat reikia įtraukti į racioną šviežių daržovių ir vaisių, t.y. maisto produktų, turinčių maistinių skaidulų. Jų valgymas daro teigiamą įtaką organizmui ne tik bendrai sveikatai, bet ir cholesterolio lygio kraujyje požiūriu.

Minimizuoti racione greitai pasisavinamų angliavandenių: cukraus, aukščiausios rūšies miltinių gaminių, šlifuotų ryžių, alkoholio. Tačiau grūdai ir viso grūdo dalių miltiniai gaminiai puikiai tinka. Pavyzdžiui, pusryčiams ir pietums valgykite grūdų košes (netinka dribsniai ir greito paruošimo košės, taip pat svarbu, kad išvirus košę dar būtų ką kramtyti), nes kitaip suyra skaidulos. Vengti margarinų, rafinuotų aliejų, skrudėsių, t.y. produktų, kuriuose yra transriebalinių rūgščių. Pastarosios ne tik didina „blogojo“ cholesterolio kiekį, bet ir mažina „gerojo“ lygį.

Sveikos ir subalansuotos mitybos rezultatai būna akivaizdūs. Pavyzdžiui, keli vyrai, lankantys „Sulieknėk sveikai“ kursą, pasimatavo bendrą cholesterolio lygį prieš ir po 3 mėnesių kurso. Vieno dalyvio vyrų cholesterolio lygis nuo 7,1 iki 4,9mmol/l sumažėjo per 12 programos savaičių, t.y. tik per tris mėnesius. Kito dalyvio bendras cholesterolio lygis sumažėjo nuo 9.1 iki 7.2mmol/l, ir iš esmės pasikeitė gero ir blogo cholesterolio santykis į teigiamą pusę. Visi pokyčiai įvyko tik pakeitus mitybą.

Įprasta, kad moterys laikosi dietų ir meta svorį. O vyrai, ar jie kreipiasi į Jus dėl tos pačios problemos?

Kreipiasi, bet jų motyvacija – kita. Moterys dažniausiai kreipiasi dėl norimų ilgalaikių išvaizdos pokyčių, o vyrai kreipiasi dėl sveikatos: padidėjusio cholesterolio, aukšto kraujo spaudimo ar kasdienio padidėjusio skrandžio rūgštingumo (kaip sakoma liaudyje, dega rėmuo). Svoris paprastai būna viena iš priežasčių, bet tokių bėdų gali turėti ir neturintys antsvorio. Taip pat aiškėja tendencija, kai visiškai neturintys anstvorio ar sveikatos problemų jauni vyrai kreipiasi ir nori išmokti sveikai maitintis, užkirsti kelią širdies ir kraujagyslių ligoms bei siekdami geresnės gyvenimo kokybės.

Žinoma, kiekvienas žmogus yra individualus, tačiau kiek iš praktikos galiu pasakyti, kad moterims labiau svarbus emocinis palaikymas, tuo tarpu vyrams ypač svarbus logiškas taisyklių pagrindimas ir išaiškinimas, kodėl reikia vienos ar kitos taisyklės laikytis. Taip pat jiems svarbi atmosfera – galimybė atsikratyti antsvorio bei didelio cholesterolio kartu su kitais panašiai besijaučiančiais vyrais.

Vienas britų laikraštis suskirstė šeimą turinčius prozininkus į du tipus. Vieni jų dirba slapčiomis (kaip Jane Austin, netepdavusi savo kambario durų vyrių, kad girgždesys įspėtų apie ateinantį namiškį), kiti, kaip Dickensas, užsidaro savo studijoje ir griežtai draudžia prie jos net prisiartinti. Aišku, nuo namiškių smalsumo galima išsisukti ir kitaip: apsimesti, kad dirbi nykiausią darbą pasaulyje, keltis rašyti ketvirtą ryto ar pradėti pirmą nakties, arba išsikraustyti į viešbutį. Tik kitąkart skaitydami jaudinamą ir mielą šeimyninio gyvenimo sceną nepamirškite, kad ją galbūt parašė žmogus, kuris mėnesių mėnesius neištardavo savo žmonai/vyrui nė žodžio.

Pradėsime nuo baisiojo Amazon. Šįkart naujienos iš Brazilijos. Spalio pabaigoje pasklido gandai, kad Amazon nori imti ir nusipirkti didžiausią Brazilijos knygynų tinklą Saraiva. Šis 1914 metais įkurtas tinklas šalyje turi 102 knygynus, jam priklauso ir viena svarbiausių bei didžiausių Brazilijos leidyklų.

2008-aisiais Saraiva įsigijo Siciliano, antrąjį pagal dydį Brazilijos knygynų tinklą. O dabar Amazon, kuri taikosi į Brazilijos knygų rinką nuo 2006-ųjų, ketina tiesiog imti ir nusipirkti viską. „Velniai rautų, kodėl tiesiog neįsigijus visos šalies leidybos ir visų knygynų“, – tikriausia mąsto Amazon įkūrėjas Jeffas Bezosas.

Žinoma, esama ir kitų išeičių: Amazon gali įsigyti tik knygynus (pačius pastatus) arba Saraiva prekybos internetu tinklą. Tačiau Saraiva neketina taip paprastai pasiduoti ir derybos su Amazon stringa jau kelintus metus.

Iš tikrųjų paprastas sprendimas: atėjai, nusipirkai viską, ir nebeskauda galvos. Regis, leidybos ir literatūros pasaulyje atėjo susijungimo ir stambių žaidėjų metas, monopolistų metas. Lietuviškoje žiniasklaidoje jau nuaidėjo žinia apie dviejų didžiulių leidyklų Penguin ir Random House susijungimą. Jas valdantys žiniasklaidos koncernai Pearson ir Bertelsmann suformuos didžiausią pasaulyje leidyklą, kurios 53 procentus akcijų valdys Bertelsmann, o likę 43 procentai priklausys Pearson. Sandoris neapims Bertelsmann leidybos verslo Vokietijoje, o Pearson galės naudoti Penguin ženklą švietimo versle.

Penguin leidykla patenka į pasaulio leidyklų penketuką, jos pelnas 2011 metais buvo 1, 61 milijardo JAV dolerių. Random House – didžiausia JAV leidykla, jos pelnas – 2, 26 milijardų JAV dolerių. Kodėl jie susijungė? Oficialus paaiškinimas toks: „Turi atsirasti naujas pasaulinės rinkos lyderis, gebantis adekvačiai reaguoti į strateginius greitai augančios elektroninių knygų rinkos iššūkius.“ Išvertus į suprantamą kalbą tai reiškia: taip bus bandoma atsispirti Amazon, Google ir Apple bandymams išstumti iš rinkos tradicinius leidėjus.

Ši dvigalvė leidykla užims maždaug ketvirtį pasaulinės bei JAV knygų rinkos ir maždaug 30 procentų Didžiosios Britanijos knygų rinkos. O koks likimas laukia tarp dviejų milžinų: elektroninės leidybos ir dvigalvio slibino įspraustų nepriklausomų leidėjų?

Jų perspektyvos liūdnos. Popierinių knygų pardavimai 2011 smuko 11 procentų, knygynai, ypač smulkūs, uždaromi vienas po kito. Tuo pat metu avansai autoriams mokami vis rečiau, ir vidutinis rašytojas tampa nykstančia rūšimi, nesugebančia išgyventi iš savo kūrybos. O ką jau kalbėti apie pradedančiuosius. Tad nieko nuostabaus, kad klesti savilaida ir noras patekti po Amazon sparneliu. Ten nubyra šiek tiek didesni trupiniai.

Savo ruožtu leidėjai baiminasi likti ant ledo: populiarūs savilaidos autoriai yra linkę apsieiti be tarpinės grandies: redaktorių, administratorių, agentų etc. Jie nori kreiptis tiesiai į skaitytoją, bendradarbiauti su juo.

Kas tuomet lieka nepriklausomoms leidykloms? Ogi tas pats: stengtis išlikti literatūros avangarde, imtis rizikingų ir tariamai nepelningų autorių bei knygų. Jiems tereikia leisti tas geras knygas, kurių atsisako panikuojančios, pelno besivaikančios didžiosios leidyklos. Pavyzdžių nereikia toli ieškoti: prestižinių premijų sąrašuose mažųjų leidyklų autorių vis daugėja. Šių metų Bookerio trumpajame sąraše buvo net dviejų nepriklausomų nedidelių leidyklų leistų autorių knygos. Tereikia bendradarbiauti ir nesileisti į kompromisus...

Praėjusį mėnesį paaiškėjo, kad Holivudo žvaigždė Johnny Deppas leidykloje HarperCollins ketina turėti nuosavą mažytį leidybos padalinį. Tučtuojau pasipylė spėliojimai – gal tai nauja žvaigždžių mada? Anksčiau buvo madinga leisti ir reklamuoti savo vardo kvepalus, o dabar knygas?

Deppo padalinys (arba tai, ką pas mus būtų galima vadinti „knygų serija“) vadinsis gana niūriai – Infinitum Nihil (Nieko nėra amžina). Pirmasis jo leidinys bus istoriko ir rašytojo Douglas Brinkley knyga apie Bobą Dylaną. Deppas kartu su HarperCollins taip pat ketina išleisti folk muzikos legendos Woody Guthrie neseniai atrastą romaną.

Deppas – ne pirmoji žvaigždė, demonstruojanti susidomėjimą literatūra. Tiesa, dauguma Holivudo aktorių linkę rašyti abejotinos kokybės pasakas vaikams. Tuo jau yra nusidėję Johnas Trawolta, Jamie Lee Curtis, Whoopie Goldberg, Julianne Moore ir Madonna. Kodėl gi ne? Jų manymu, rašymas, ypač vaikams, nėra labai varginantis darbas, o geriausi, kuriuos tik galima pasamdyti už pinigus, iliustratoriai patikimai paslepia pasakojimo spragas.

Esama ir kitos aktorių-rašytojų atmainos. Tai paprastai jauni vyrai, rašantys vyriškai romantiškas ir dvasingas noveles bei romanus suaugusiesiems. Užtenka paminėti porą: Ethaną Hawke‘ą ir Jamesą Franco. Taigi, rašytojų-aktorių netrūksta. Tačiau leidėjų? Juk daugelis mėgsta rašytojus ir nekenčia leidėjų (nes šie, pasak paprasto skaitytojo, yra tam, kad paaiškintų, jog ne kiekvienas gali būti rašytoju). Iki šiol leidyba garsėjo tik vienas Viggo Mortensenas, kurio Perceval Press leidžia meno, kritikos ir poezijos knygas.

Įdomu, kokie dar aktoriai galėtų užsiimti leidyba? Gal Johnas Malkovichius? Jis galėtu leisti šiuolaikinius Lautreamontą ir Alfredą Jarry. Tilda Swinton? Ji turbūt leistų ironiškus, intelektualius ir kandžius romanus. Įdomus žaidimas, kurį galima pratęsti komentaruose arba paspėlioti laisvalaikiu.

Europos literatūra degraduoja? Frankfurto mugei pasibaigus, organizacija PETRA (European Platform for Literary Translation) paskelbė ataskaitą apie Europos literatūros vertėjus. Kas gi joje rašoma?

Daugelyje ES šalių daugiau nei trečdalį naujų knygų sudaro vertimai, o maždaug pusėje jų – vertimai sudaro apie pusę leidžiamų knygų. Europos knygų rinkoje egzistuoja didžiulis disbalansas: vertimai iš anglų kalbos sudaro nuo trečdalio iki pusės visų vertimų. Tuo tarpu Didžiojoje Britanijoje vertimai sudaro vos 3 procentus visos leidžiamos literatūros, o vertėjo profesija – itin reta.

Vertėjai Europoje (o ir visame pasaulyje) tapo leidėjų, besivaikančių bestselerių, aukomis: jie priversti dirbti daug greičiau nei anksčiau, kad leidėjai galėtų išleisti sensacingą romaną tuo pat metu visose šalyse ir taip susikrauti sau daugiau pelno.

Deja, rinka veikia taip, kad visur verčiamos ir leidžiamos vienos ir tos pačios knygos ir literatūrinė bei kultūrinė Europos Sąjungos įvairovė po truputį menksta. To pasekmės aiškios: vertėjo prestižas smunka (ypač to, kuris verčia ne iš anglų), šios profesijos atstovai sensta, nes vis mažiau jaunų žmonių nori užsiimti literatūros vertimais. Na, ir dėl jau anksčiau minėtų priežasčių mąžta įvairios ir rimtos literatūros vertimų iš įvairių Europos kalbų.

Pereikime prie atlyginimų. Vidutinis metinis literatūros vertėjo uždarbis (neišskaičiavus mokesčių!) aštuoniose ES šalyse neviršija 12 tūkstančių eurų (41, 4 tūkst. Lt – apie 3, 4 tūkst. Lt per mėnesį), o dešimtyje ES šalių – 24 tūkstančių eurų (apie 83 tūkst. Lt – apie 7000 Lt per mėnesį). Išskaičiavus mokesčius, atitinkamai lieka mažiau nei 10 tūkstančių eurų (34, 5 tūkst. Lt – apie 2800 Lt per mėnesį) ir mažiau nei 20 tūkstančių eurų (apie 70 tūkst. Lt – 5800 Lt per mėnesį. Net Vokietijoje, Skandinavijoje, Olandijoje ir Prancūzijoje). Jei kam nors Lietuvoje tie 3000 atrodo nemažai, tegul prisimena likusios Europos kainas. Ir šios sumos, žinoma, susikaupia tik tada, kai vertėjas nuolat užverstas darbu ir dirba kaip juodas jautis nuo ryto iki vakaro versdamas Stiegus Larssonus ir Joanne‘as Rowling.

Spalio pradžioje buvo paskelbtas vienos svarbiausių rusų literatūros premijų Русский Букер trumpasis sąrašas. Į jį pateko šeši autoriai. Vienas iš jų, jau Lietuvoje spėtas išleisti Marinos Achmedovos Mirtininkės dienoraštis, pasakojantis mergaitės šachidės gyvenimo istoriją. Trumpai paminėsiu likusius.

Į trumpąjį sąrašą pateko rašytojo ir psichologo Andrejaus Dmitrijevo romanas Крестьянин и тинейджер (Valstietis ir paauglys). Jame autorius kaktomuša suduria du nepanašius pasaulius – Maskvoje gyvenančio paauglio ir Rusijos provincijos (taip, tos, kurią visi daugmaž įsivaizduojam standartiškai – nykios ir beviltiškos) gyventojo. Tikrovėje beveik nesusisiekiantys socialiniai sluoksniai romane priverčiami pažinti vienas kitą.

Kito sąraše esančio garsaus rusų rašytojo Jevgenijaus Popovo romanas Арбайт, или Широкое полотно (Arbeit, arba epinis paveikslas) vadinamas pirmuoju internete sukurtu rusišku romanu. Romaną sudaro dvi dalys. Pirmojoje rusų rašytojos Gdovas bando sukurti romaną iš posovietinių inteligentų gyvenimo. Antrojoje – surinkti interneto komentarai ir atsakymai, atsiųsti į rašytojo Gdovo klausimus. Tai savotiškas interneto epochos pasakojimas.

Į sąrašą pateko ir nemažai triukšmo sukėlęs Olgos Slavnikovos romanas Легкая голова (Tuščia galva) Jame pasakojama apie reklamos vadybininką Maksimą, kurį ima persekioti paslaptinga slaptoji tarnyba „Socialiniai prognozuotojai“. Ji reikalauja, kad Maksimas nusišautų į galvą, kuri, pasak jų, – visų šalyje vykstančių nelaimių priežastis. Tai ir socialinė satyra, ir trileris.

Apie likusias dvi sąrašo knygas jau esu rašęs. Aleksandras Terechovas romane Немцы (Vokiečiai), groteskiškai pasakoja apie šiuolaikinius Rusijos valdininkus, o Marina Stepanova savo romane Женщины Лазаря (Lozoriaus moterys) vaizduoja sovietinio mokslininko gyvenimą. Jos romanas – didžiulė šeimyninė saga.

JAV leidėjams, bibliotekininkams, knygų pardavėjams skirtas žurnalas Publishers Weekly jau paskelbė geriausių 2012 metų knygų dešimtuką. Jame – mums visai ar beveik nežinomi autoriai. Į dešimtuką pateko šių metų Bookerio premiją laimėjęs istorinis Hilary Mantel romanas Bring Up the Bodies (Atneškite kūnus). Į jį taip pat pateko mano ankstesnėse kronikose minėtas Louise Erdrich romanas The Round House (Apskritas namas), pasakojantis apie šiuolaikinį indėnų gyvenimą ir taip pat mano minėta Anne Applebaum knyga Iron Curtain: The Crushing of Eastern Europe, 1945–1956 (Geležinė uždanga: Rytų Europos sutriuškinimas, 1945–1956).

Dešimtuke taip pat puikuojasi Marko Binelli knyga apie Detroito miesto nuosmukį ir atgimimą – Detroit City Is the Place to Be: The Afterlife of an American Metropolis (Detroitas – vieta gyventi: pomirtinis Amerikos metropolito gyvenimas), Richardo Lloydo Parry dokumentinis detektyvas apie Lucie Blackman nužudymą Tokijuje – People Who Eat Darkness: The True Story of a Young Woman Who Vanished from the Streets of Tokyo (Žmonės, valgantys tamsą: tikra Tokijo gatvės pradingusios moters istorija) ir garsaus JAV komiksų autoriaus Chriso Ware‘o 14 knygelių, įdėtų į dėžę rinkinys Building Stories (Kuriant pasakojimus). Visą sąrašą rasite čia. Man jis pasirodė gan eklektiškas ir skystokas.

Pabaigai pamokoma istorijėlė iš Ukrainos. Šios šalies prozininkas Vasilijus Škliaras parašė romaną Залишенець (Pasilikusysis) ir, kaip pridera, ant viršelio buvo išspausdinta autoriaus nuotrauka. Tik va, bėda – autorius toje nuotraukoje rūko! Žvitri ir budri Ukrainos valdžia sureagavo nedelsdama – romanas buvo apkaltintas tabako reklama ir tučtuojau uždraustas pardavinėti visuose knygynuose.

Pats rašytojas mano, kad tai puikus pavyzdys, kaip valdininkai naudingą iniciatyvą gali paversti visišku absurdu. „Beveik visa oficiali per televiziją rodoma įvykių kronika – nesveiko ir amoralaus gyvenimo būdo propaganda. Ji moko vogti ir meluoti, nekęsti savo šalies ir žmonių, negana to, sukuria iliuziją, kad jums už tai nieko nebus“, – taip šį draudimą pakomentavo rašytojas.

Įdomu, kaip būtų pas mus? Uždraustų? Tikriausiai uždraustų. Prisiminkite sidrą spaudžiantį vaikiškos knygelės ežiuką ir dėl to kilusį skandalą...

P. S. Iš pradžių siūlau užsukti į aštuonis geriausius ir vis dar veikiančius literatūrinius pasaulio barus (t. y. tuos barus, kuriuose gėrė, geria ir dar gers rašytojai). Sužinosite, kur lakdavo Henry Milleris, Jackas Kerouackas, Dylanas Thomas, George‘as Orwellas ir Emile‘is Zola.

Didis rašytojas be didžio redaktoriaus – neįmanomas. Štai čia surinkti garsiausi rašytojų ir redaktorių tandemai ir trumpai papasakotos jų audringo ir vaisingo bendradarbiavimo istorijos.

Rašytojo siųstas atvirukas – taip pat menas. Šio meno pavyzdžiai surinkti štai čia. Taip pat įdedu tradicinį rinkinėlį knygų fetišistams. Atkreipkite dėmesį į praktišką ir lapkričio nuotaiką atitinkančią lentyną-karstą. Pravers ir gyvam esant, ir po mirties.

Tęsdami pokalbių ciklą apie lituanistiką, kaip vieną svarbiausių tautinę tapatybę formuojančių veiksnių, pristatome pokalbį su Prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėja mokslo, kultūros ir nevyriausybinių organizacijų klausimais Virginija Būdiene.

Su prezidentės patarėja „Bernardinai.lt“ kalbėjosi apie lituanistiką ir jai (ne)palankius politinius sprendimus. V. Būdienės nuomone, lituanistikos prioritetas turėtų būti įtvirtintas svarbiausiuose valstybės dokumentuose, tačiau daugiau dėmesio šiai sričiai turėtų rodyti ir visuomenė. Pasak V. Būdienės, tai turėtų prilygti galingam visuomeniniam judėjimui.

Deja, ne visi politiniai sprendimai, V. Būdienė tikina, palaiko lituanistiką, o visuomenei kai kuriais atvejais pritrūksta orumo ir sąmoningumo. Plačiau apie tai skaitykite interviu.

Kai plačiąja prasme vartojama lituanistikos sąvoka, galvoje turima ir lietuvių kalba, istorija, kultūra. Kiek ši sąvoka prigijusi ir suprantama viešojoje erdvėje?

Regis, Mikalojus Daukša sakė, kad papročiai, kalba ir žemė daro mus tokius, kokie esame. Papročius tikriausiai reikėtų suprasti platesne prasme – kaip kultūrą, istoriją. O štai lietuvių kalba – pagrindų pagrindas, didžiausias mūsų unikalumas.

Požiūris į lituanistiką plačiąja prasme, manau, yra labai teisingas, tik jis šiuo metu nėra pakankamai veiksnus. Mes turime seną įprotį skirstytis į sekcijas: lituanistai – sau, filosofai – sau, kultūros žmonės veikia atskirai. Ir nors deklaruojame, kad lituanistika yra labai plati sritis, gyvenime susiskaidymas išlieka.

Nors atsiranda ir lituanistikos sritis vienijančių dalykų, tokių kaip prie Seimo veikianti Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija, ar prie Vyriausybės neseniai pradėjusi veikti ir premjero vadovaujama Lituanistikos plėtros komisija. Veiklos pradžioje Lituanistikos plėtros komisija buvo gana aktyvi, joje svarstytos prasmingos, integruoto požiūrio į lituanistiką idėjos, tačiau dabar jos veikla sulėtėjo.

Kad Lituanistika plačiąja prasme yra fragmentuota, rodo ir mūsų infrastruktūros. Tarkime, esame įpratę, kad mokyklos veikla yra visai kas kita nei aukštųjų mokyklų veikla. Mokslinė veikla lietuvių literatūros srityje menkai integruota su Lietuvos kultūros tyrinėjimais, net kalbos srityse. Iki šiol manoma, kad tai – nesusisiekiantys indai.

Finansavimas taip pat fragmentuotas. Kiekvienoje lituanistikos srityje skirstomasi pagal projektus, nacionalinis strateginis požiūris paliekamas paraštėse. Tarkime, Mokslo taryboje atsiradusių lituanistikos projektų finansavimo principas turi ir šalutinį poveikį: institucinį finansavimą papildantis projektinis finansavimas suskaldo mokslo bendruomenę, nekuria stabilesnių mokslininkų ryšių, nesiranda ilgalaikės mokslinių tyrimų grupės. O ilgalaikiai nacionaliniai Lituanistikos moksliniai projektai yra itin svarbūs. Juk niekas kitas jų už mus nepadarys, tik lietuviai Lietuvos mokslininkai suinteresuoti ir gali tuo užsiimti. Pavieniams užsienio lituanistikos tyrėjams ačiū, bet tai beveik egzotika.

Nors Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanas Antanas Smetona yra pasakęs, kad lituanistika gyvena geriausius savo metus, tokiai jo minčiai nepritarčiau. Didelių grėsmių, jog kas nors mums uždraus kalbėti lietuviškai, puoselėti savitą kultūrą, gal ir nėra, tačiau lituanistikai plačiąja prasme ir lietuvių kalbai siauresne prasme trūksta strateginio svorio bei sisteminio požiūrio. O ir mes patys turime labai didelių lituanistikos vertybių puoselėjimo problemų. Net pasigirsta politikų, mokslininkų, kūrėjų kalbų, kad nebereikia lietuvių kalbos prižiūrėti, norminti, kurti naujus terminus. Atseit, norminė lietuvių kalba varžo reikšti mintis. Manau, kam trūksta minčių, tą lietuvių kalba gal ir varžo. Štai čia galėtume imti pavyzdį iš Lenkijos – ten labai uoliai kuriami, pavyzdžiui, nauji technologijų srities terminai.

Štai neseniai teko girdėti mokslininką lituanistą su susižavėjimu žiniasklaidoje pasakojantį, kaip neformaliai vartojama kalba Didžiojoje Britanijoje. Anot jo, klounas per Karalienės jubiliejaus renginį kreipėsi į ją neformaliai „Kaip gyveni, Liz“. Bet tai klounas. Ir tai nereiškia, kad neturime savo kalbos kultūra rūpintis.

Kokia, Jūsų nuomone, turėtų būti lietuviška mokykla? Ko jai šiandien trūktų?

Neabejotinai lietuviškos mokyklos svarbiausioji paskirtis yra puoselėti lietuvybę, lituanistiką ir taip stiprinti valstybę. Nors kiti uždaviniai taip pat yra svarbūs, tačiau šis yra pirmas, pats svarbiausias. Mokiniai turi pažinti Lietuvą, jos kultūrą, istoriją, puoselėti savo lietuvių kalbą. Ji turi išugdyti brandų žmogų, naudingą visuomenei ir valstybei, nes tik tokiu atveju valstybinis mokyklų finansavimas turi prasmę.

Išties esame devalvavę žodį patriotas ir bijome jį vartoti, nors viena mūsų mokyklos užduočių ir yra ugdyti patriotišką Lietuvos pilietį. Gal vartotojiškame pasaulyje tai skamba banaliai, bet mokyklos ir šeimos misija – ugdyti meilę Lietuvai. Pridėčiau, kad ir Lietuvos istorijos, integruotos į pasaulio istoriją, statusas yra per menkas. Jei lituanistika plačiąja prasme būtų laikoma valstybės prioritetu, ne tik lietuvių kalbos, bet ir istorijos egzaminas būtų privalomas.

Naujos, nuo 2014 m. įsigaliosiančios, stojimo į aukštąsias mokyklas tvarkos priėmimas yra politinė klaida, nuvertinanti svarbiausią valstybės kūrimosi elementą. Neakivaizdžiai buvo pasakyta, kad daug svarbesnė yra užsienio kalba, nes be tam tikro jos mokėjimo lygio nebus galima patekti į aukštąsias mokyklas.

Negana to, peržvelgę nuo 2013 m. siūlomą švietimo strategiją, pamatome, kad joje lituanistikos prioritetas neįrašytas. Nors jis numatytas kituose dokumentuose, apibrėžtas Švietimo įstatyme, to nepakanka. Tai turi būti įtvirtinta ir aukščiausiame, idėjiniu laikomame dokumente.

Šalies prioritetas, nuolat girdime, technologijos, tai – Lietuvos ateitis. Stojamiesiems į aukštąsias mokyklas atėjus, mokiniai nuolat raginami rinktis tai, kas perspektyviausia – technologinius mokslus. Ar tokiu būdu humanitariniai ir socialiniai mokslai nėra nuvertinami?

Negalėčiau patvirtinti, kad vieni mokslai puoselėjami kitų sąskaita, išskyrus kai kuriuos švietimo politikos sprendimus, keliančius neatitikimų studentui renkantis studijas. Dėmesį verta atkreipti į moksleivių pasirinkimą studijuoti, į jų polinkius. Visai kas kita – valstybės finansuojamų vietų paskirstymas, kuris šiuo metu yra gana adekvatus, tačiau valstybė turi garantuoti, kad dėl politinių ar valdymo sprendimų neatsirastų nenatūralios disproporcijos. O teisingas ir proporcingas lėšų paskirstymas debatų kelia ne tik Lietuvoje.

Humanitarai, socialinių mokslų atstovai, sakydami, kad technologiniai mokslai viską užgožia, greičiausiai galvoje turi skirtingą valstybės mokamą kainą už studijas. Jie sakys, jog yra verti daugiau, tačiau pinigai, mano nuomone, paskirstomi tolygiai, nes technologinių mokslų įrangos kaina yra gerokai didesnė nei socialinių mokslų.

Pridurčiau, kad iš kurio bokšto žiūrėsime, taip ir atrodys: humanitarai, socialinių mokslų atstovai tikins, jog technologiniai mokslai viską užgožia, nors, žiūrint pagal studentų skaičių, išeitų priešingai. Technologinių mokslų atstovai sakys, kad visus geriausius studentus „susigrobia“ socialinių mokslų studijos.

Yra įsitikinusių, kad technologijos ir per jas plintantis užsienio kalbų virusas iš dalies prisideda prie lietuvių kalbos nuvertinimo. Ką apie tai manote Jūs?

Manau, kad technologijų kontekste mes savo kalba per mažai rūpinamės ir puoselėjame, vertiname, pasiduodame atmestiniam požiūriui į lietuvių kalbą. Mums stinga orumo ir principingumo vienas į kitą kreiptis lietuviškai ne tik trumposiomis žinutėmis, bet ir elektroniniuose laiškuose. O tai turėtų būti kiekvieno lietuvio garbės ir orumo reikalas.

Aišku, kyla ir technologinių problemų, nes pati turiu telefoną, kuriuo visomis išgalėmis stengiuosi rašyti tik lietuviškomis raidėmis, tačiau tai nėra patogu: deja, ne visos lietuviškos raidės įdiegtos. Čia jau galima kalbėti ir apie įstatymų problemas, nes lietuvių kalbos įstatymo pataisos jau keletą metų guli Seime, ir nėra politinės valios šias pataisas priimti. O jos būtinos norint, kad atkeliaujančiose technologijose būtų aktyviau diegiama lietuvybė.

Lietuvoje yra daug su lietuvių kalba, kultūra, istorija susijusių komisijų, organizacijų, tyrimų institutų, pridėkime ir aukštąsias mokyklas, rengiančias studijų programas, vykdančias tyrimus. Kiek produktyvi jų veikla? Ar bendradarbiauja tarpusavyje šios įstaigos dėl bendro tikslo?

Žinoma, daug kas priklauso nuo politinės valios. Tarkime, Seimas priėmė kultūros politikos plėtros gaires, kurias parengė prie Prezidentūros suburta grupė. Manyčiau, kad lituanistikos prioritetas turėtų būti patvirtintas ne žemesniu lygiu.

Jei mes net lietuvių kalbos įstatymo pataisų nesiryžtame patvirtinti, tai akivaizdu, jog dėl šios srities kyla problemų: arba lituanistikos prioritetas valstybėje nėra tinkamai įvertintas, arba manoma, kad tai per daug kainuos, o galbūt nesusiburia suinteresuota kritinė masė.

Iš lituanistikos prioriteto patvirtinimo valstybiniu lygiu turėtų rastis ir šio prioriteto ėjimas į visas sritis formaliu lygmeniu – mokslą, švietimą, kasdienį kalbos vartojimą... Svajoju, kad dėmesys Lituanistikai būtų ne tik valstybės rūpestis, bet ir visuomeninis judėjimas, panašiai kaip „Baltųjų pirštinių“ akcija per rinkimus.

Praėjusiais metais Prezidentūros iniciatyva prabilta apie Baltistikos akademiją, jos kūrimą. Kokia veikla užsiims šis centras, ir kada galime tikėtis žinių apie jo įkūrimą?

Akivaizdu, kad niekas kitas pasaulyje negali tapti pasauliniu Baltistikos centru, tik Baltijos šalys. Žinome, lituanistinių centrų yra įvairiuose pasaulio universitetuose, taigi Baltistikos akademija galėtų tapti juos vienijančia, koordinuojančia institucija, vykdančia baltistikos, lituanistikos tyrimus, akademinius mainus, tyrimų rezultatų sklaidą. Pilietiniu, patriotiniu ir politiniu požiūriu toks centras mums gyvybiškai svarbus.

Premjero vadovaujama Lituanistikos plėtros komisija svarstė šį klausimą, jam pritarė, centro kūrimą labai palankiai įvertino ir lituanistiniai institutai – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos, Lietuvos kultūros institutai. Jie pradėjo kol kas simboliniu vardu vadinamos Baltistikos akademijos įkūrimo darbus, ir nors šiuo metu tai daugiau judėjimas, ilgainiui centras tikrai atsiras. Svarstoma, kad galbūt jį reikėtų įkurti renovuojamuose Sapiegų rūmuose.

Nuo mokslo ir didelių projektų keliaukime prie lituanistikos idėjų sklaidos užsienyje per lietuvių kalbos mokymą, kas aktualu išeiviams, emigrantams. Kiek svarbūs ir ar šalies palaikomi po pasaulį išsibarstę, maži lituanistikos centriukai?

Mums svarbus kiekvienas, norintis mokytis lietuvių kalbos: ar jis yra užsienio pilietis, ar išeivis iš Lietuvos, ar laikinas darbo migrantas. Siekiame, kad visi jie turėtų galimybę puoselėti kalbą, mokytis jos.

Daugelis turi progą tai padaryti, nes prie Lietuvos ambasadų ir atstovybių užsienyje veikia lituanistinės mokyklėlės. Šiuo metu planuojama, kad visas jų koordinavimas pereis iš Užsienio reikalų ministerijos rankų į Švietimo ir mokslo ministeriją. Reikia tikėtis, jog valdymas taps sistemiškesnis, pagerės kokybė. Nors dėl mokytojų lituanistų kyla problemų, ypač daug jų artimesniame užsienyje. Turėtume jiems teikti gerokai didesnę paramą.

Šiemet minimi Maironio metai, vyksta poezijos skaitymai, minėjimai. Kartais viešojoje erdvėje randasi pasipiktinimų, jog šie renginiai tampa tik atsiskaitymo, kad „kažkas vyksta“, forma, nepatraukia jaunimo. Kaip vertinate tokią lituanistinių idėjų sklaidą viešojoje erdvėje?

Kiekvieną su Maironiu susijusį renginį vertinčiau tik teigiamai: ar tai klasikinis konservatyvus minėjimas, ar informaciniai stendai mieste, ar reportažai per televiziją, ar įvairių profesijų žmonių skaitomos poeto eilutės.

Žmonės įvairūs, jų profesijos, išsilavinimas, skonis skirtingi, taigi kiekvienai visuomenės grupei reikia vis kitokio Maironio: vienam įstrigs, kaip ugniagesys per LRT televiziją skaito Maironio eilutes, kitam – skandalas, kilęs dėl draudimo Palangos bažnyčioje rengti koncertą, dar kitas keliaus su vaiku į Maironio muziejų Kaune, o kai kas nusipirks Maironio tomelį. Beje, mano žiniomis, Maironio poezijos tomelių ir su juo susijusių knygų pardavimai šiemet smarkiai išaugę.

Žinoma, Lietuvoje mažoka modernių, šiuolaikinių istorinės atminties ar kultūrinės atminties puoselėjimo formų. Kita vertus, šiuolaikinė raiška mūsuose priimama ne visada supratingai, matyt, esame konservatyvi visuomenė. Tą galėčiau pasakyti ir apie jaunimą, kurio konservatyvumas mane kartais stebina. Kita vertus, džiugina, kad minint Maironio jubiliejų daugelyje mokyklų, miestų vyksta daug įvairiausių žanrų renginių, konkursų. Emocinė sąsaja stipresnė, jei pats dalyvauji, rodai iniciatyvą, o ne pasyviai stebi „valdiškus“ renginius.

Šis pokalbis yra ciklo Tapatumo puoselėjimas skirtybių pasaulyje dalis. Ciklas iš dalies remiamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo.

Vilniuje ketvirtadienį prasideda dešimtmetį minintis Europos šalių kino forumas "Scanorama", kuris, anot organizatorių, drebins žiūrovų įsitikinimų pamatusi.

"Scanorama" bus atidaryta islando Hafsteinno Gunnaro Sigurdssono (Hafšteino Gunaro Sigurdsono) filmu "Bet kuriuo keliu". Juostą pristatys pats jos kūrėjas ir pagrindiniai aktoriai.

Šiemet festivalyje kitaip pažvelgti į pasaulį siūlys naujausi ir tarptautiniuose festivaliuose pripažinti filmai, retrospektyvos, konkursinė programa, lietuvių kino premjeros. Dalis filmų - su politiniu kontekstu, kai kuriuose pasakojama apie seksualines mažumas. Juos organizatoriai vadina žiūrovų tolerancijos išbandymu.

"Scanorama" pristatys šiemet geriausiomis Kanų, Berlyno ir Karlovy Varų tarptautiniuose kino festivaliuose pripažintas juostas: Michaelio Hanekės "Meilė", Vittorio Taviani (Vitorio Tavijanio) "Cezaris turi mirti", Cristiano Mungiu (Kristiano Mundžiu) "Už kalvų", Martino Lundo "Beveik vyras". Taip pat bus parodyti kiti garsūs filmai: Daniele Vicari (Danielio Vikario) "Diazas", Leoso Caraxo (Leo Karakso) "Šventieji motorai", Michelio Franco (Mišelio Franko) "Po Liusijos", Joachimo Lafosse (Joachimo Lafoso) "Mūsų vaikai".

Tarp naujųjų kūrėjų darbų - Rufuso Norriso (Rufuso Noriso) "Palaužti", Marion Laine (Marion Len) "Atvira širdim", Sebastiano Meise (Sebastiano Maizės) "Prisipažinimas" ir "Tylus gyvenimas", Umuto Dago "Kuma".

Speciali programa bus skirta Europos kino legendoms - švedų režisieriui Ingmarui Bergmanui ir jo mūzai, norvegų aktorei, režisierei Liv Ullmann (Liv Ulman), kuri pati žada atvykti į festivalį. Bus rodomi L.Ullmann režisuoti filmai ir jos vaidmenys I.Bergmano juostose, dokumentiniai filmai apie ją ir I.Bergmaną.

Kita retrospektyva skirta garsiam vengrų režisieriui Istvanui Szabo (Ištvanui Sabai). Šią programą vainikuos naujausias jo darbas "Durys", kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė "Oskaro" ir "Auksinio gaublio" laureatė Helen Mirren (Helen Miren).

Programoje "Naujasis Baltijos kinas" iš naujausių Lietuvos, Latvijos ir Estijos juostų bus išrinktas geriausias trumpametražis filmas. Varžysis penki lietuvių kurti ar finansuoti darbai: Jurgio Matulevičiaus "Auka", Ričardo Marcinkaus "Experimenas", Aistės Žegulytės "Nikodemas", Gianluca Sodaro (Džianlukos Sodaro) "Ką Dievas sau galvoja" ir Oksanos Burajos "Liza, namo!".

Festivalyje įvyks ir keturios lietuvių ilgametražio kino premjeros: Marato Sargsyano (Marato Sargsijano) "Tėvas", Linos Lužytės "Igruški", Martos Dauliūtės "Antra klasė" ir Jokūbo Viliaus Tūro "Sapnuoju, kad einu".

Festivalis Vilniuje vyks lapkričio 8-18 dienomis, Kaune - lapkričio 15-25 dienomis, Klaipėdoje - lapkričio 22-25 dienomis, Šiauliuose - lapkričio 24-25 dienomis.

Brangūs draugai, tegul nelaimės nesuparalyžiuoja jūsų. Nebijokite nei pasaulio, nei ateities, nei savo silpnumo. Viešpats leido jums gyventi šiuo istorijos metu tam, kad dėl jūsų tikėjimo jo vardas tęstųsi skambėjęs pasaulyje. (Benediktas XVI)

Londonas. Tūkstančiai sirgalių iš viso pasaulio. Tūkstančiai dalyvių, žūtbūtinai siekiančių pergalės. Naktinės pergalės dainos parkuose, prekybos centruose, gatvėse. Kasdienės viltys, dažnai sudūžtančios dėl milisekundės skirtumo tarp kelių varžovų. Visi šaukia ir ūžia. Išaušus naujai dienai, karštai meldžiasi viskam, kas tik galėtų egzistuoti, kad tik jų šalis parsivežtų auksą. Į šį šurmulį, kur kiekvieno pilnatvei trūksta tik pergalės, atvyko grupė žmonių iš viso pasaulio, norinti tūkstančiams laimėjimo ištroškusiųjų paskelbti, kad gyvenime yra kur kas daugiau nei auksas.

More than Gold („Daugiau nei auksas“) – tarptautinis krikščioniškas ekumeninis judėjimas, mažytė šviesa pasaulyje, skelbianti Kristaus meilę žmonėms, siekianti krikščionių vienybės, bandanti padėti žmonėms užmegzti ryšį su Dievu, išmokti dalytis tikėjimu. Benediktas XVI sakė: „Kalbėkite su Kristaus drąsa ir nuolankumu, kaip vilties šaltiniu mūsų gyvenimui.“ Olimpiada – puiki proga atsiliepti į šį kvietimą. Mums, Gyvųjų akmenų bendruomenės jaunimui, buvo suteikta galimybė įsitraukti į šią misiją ir prisidėti prie Evangelijos skelbimo Londone vykstant Olimpinėms žaidynėms.

Organizatoriai, Siono bendruomenės nariai, didelę svarbą teikė pasirengimui: tris dienas vyko intensyvūs mokymai, siekiant supažindinti atvykėlius su Londono kultūra, gatvės evangelizacijos specifika, parengti širdis evangelizacijai, apsivilkti džiaugsmo drabužiu, susitaikyti su Dievu bei vienas kitu ir atsikratyti visų baimių, idant leistume Šventajai Dvasiai veikti per mus.

Kasdien laukė vis kita misija su skirtingų tautybių grupėmis. Misijoje Svetingumo namai vaikams piešėme ant veido įvairius gyvūnus ar personažus, lankstėme balionus, siūlėme arbatos ir užkandžių, o su vaikų tėvais kalbėjomės apie tikėjimą; Gatvės evangelizacijoje šlovinome aikštėse, dalijome skrajutes, kviesdami į Bažnyčios renginius, su gatvėse sutiktaisiais kalbėjomės apie Dievą, siūlėme rašyti maldos intencijas ir meldėmės už juos. Šviesa naktyje kvietėme žmones į adoraciją, pamaldas bažnyčioje, siūlydami žvakę ir skelbdami, kad Dievas juos myli ir jų laukia. Nakties karštis – šia misija kvietėme žmones susitikti su Jėzumi per adoraciją ir užtarimo maldą. Misija su vaikais – bene linksmiausias užsiėmimas, kai į mokyklą iš netoliese esančių rajonų ateidavo vaikų ir visą popietę vykdavo žaidimai, bendrystė; atvykę svečiai dalijosi savo tikėjimu. Paskutinę dieną surengtas festivalis, kurio tikslas buvo kurti Dangaus karalystę žemėje, kad per mūsų dosnumą, meilę vaikai bei jų tėvai čia ir dabar patirtų Dievo džiaugsmą.

Sesijas vesdavo vis kiti kalbėtojai. Austras Bruce’as Clewettas liudijo, kaip kartą, kad pagyvėtų „sustingę“ vokiečiai, pakvietė jiems užsidegusį ir aistringą kalbėtoją iš Afrikos. Šiam karštai kalbant, žmonės gūžėsi, mat buvo nepratę prie tokio ekspresyvaus skelbimo. Ir štai pamokslininkas pamatė pirmoje eilėje sėdinčią aklą mergaitę. Prišokęs prie jos galingu balsu sušuko, kad Jėzus ją pagydytų. Tuo metu ne tik aplinkiniams, bet ir pačiam Bruce’ui buvo baisu to, kas dėjosi; jis mintyse meldėsi: „Dieve, ir kodėl Tu taip darai? Kodėl man?!“ Po kurio laiko afrikietis paklausė mergaitės: „Na, ar matai?“ Ši papurtė galvą, o kalbėtojas numojęs ranka tarė: „Nieko tokio“ ir grįžęs ant pakylos kalbėjo toliau. Tuomet Bruce’ą aplankė viena iš tų retų minčių, kada tikrai žinai, jog tau kalba Dievas. Jis sakė: „Štai kodėl aš galiu naudoti jį, o ne tave, – jis nebijo daryti klaidų, o tu labai bijai suklysti.“ Po šio liudijimo gavome užduotį prieiti prie kiek įmanoma daugiau žmonių salėje ir vienas kitam pasakyti: „Leidžiu Tau visiškai susimauti!“ Kai išgirsti iš daugybės žmonių, jog tu gali, ir „tikiuosi, kad susimausi, nes taip parodysi, jog pasitiki Dievu“, užsidegi ypač didele liepsna ir drąsa; nesvarbu, kad skelbdamas Dievo Žodį kartais apsikvailinsi, apsijuoksi, viską sugadinsi, bet Dievo didybė nusileis ant žmogaus ir darys didžius darbus.

Niekada nežinai, kas yra Dievui atviras, tad turi kiekvienam skelbti Viešpaties meilę, nes nuo to priklauso jo gyvenimas. Londone patyrėme, kad atsiliepti gali bet kas – nuo kostiumuotų verslininkų iki laisvo elgesio merginų, nuo piktai atrodančių pagyvenusių ponių iki kietuolių baikerių. Dauguma atsiliepė. Daugumai buvo svarbu paprašyti maldos, užrašyti savo intencijas, susitikti su Dievu akis į akį. Kas būtų buvę, jei būtume atsirinkę žmones, nerizikavę, bijoję apsikvailinti? Gal jie niekada nebūtų išgirdę ir priėmę Dievo kvietimo, ir jų gyvenimai būtų likę kaip anksčiau?

Mes ėjome prie visų sutiktų, palikę visą darbą Jėzui (o jis keičia gyvenimus!), ir pirmi užkalbinti žmonės atsiliepė. Jie rašė maldos intencijas, o mes meldėmės už juos. Vyko dvasinis proveržis – dauguma džiaugsmingai atsiliepdavo į mūsų kvietimą. Geriau neprisiminti, kiek gramatikos klaidų darėme, kaip painiojome žodžius ir koks buvo mūsų akcentas. Dievui tai ne kliūtis. Mūsų silpnumas, jei su pasitikėjimu rizikuojame ir nebijome apsikvailinti (kas turbūt ir įvyko), Dievui yra galimybė daryti didelius darbus. Nereikia mokėti užsienio kalbų (mūsų grupėje buvo žmonių, kurie nekalbėjo angliškai, bet jiems puikiai sekėsi evangelizuoti šypsena, akimis ir keliais išmoktais žodžiais), atrodyti solidiems ir savimi pasitikintiems – reikia pasitikėti Dievu. Ir to užtenka.

Dažnai žmogų vargina netikėjimas, kad Dievas per jį gali daryti didžius darbus. Evangelijoje Jėzus sako, kad mes galėsime atlikti daug didesnių stebuklų nei jis (plg. Jn 14, 12). Ar tuo tikime? Ar galime eiti pas žmones ir melsti stebuklų, tikėdami, jog taip ir įvyks? Na, laikas tuo patikėti, nes turime daug ką nuveikti šioje žemėje. Kiekvienas iš mūsų.

Per vieną sesiją pasakojo, kaip meldžiantis Dievas atsiunčia vaizdinį (tai gali būti veido bruožai ar tik aprangos detalės) žmogaus, kuriam turi įvykti kažkas svarbaus; mus drąsino priimti iš Dievo šiuos reginius. Kitos dienos evangelizacijoje sutikus šį žmogų ir užmezgus su juo pokalbį, visada įvyksta stebuklų: pagydoma iš negalios ar dvasinės naštos, o kartais Viešpats siunčia tam žmogui žinią, kuri pakeičia jo gyvenimą. Kokius didžius dalykus Jėzus daro čia pat, per žmones, esančius šalia, nebijančius veikti ir būti Dievo įrankiais.

Evangelizuoti galima geranoriškumu ir pagarba. Musulmonai ar homoseksualai, negalias turintys žmonės... Kaip svarbu juos mylėti ir gerbti. Vienas kunigas pasakojo, kad musulmonai dažnai rašinėja ant sienų, aršiai kivirčijasi su krikščionimis. Keista, bet evangelizacijose musulmonai ir krikščionys sugyveno taikiai. Tai buvo taikos ir ramybės dienos. Kartais musulmonai sutikdavo nueiti į bažnyčią ir pasimelsti, – juk tikime tą patį Dievą. Kaip svarbu kurti taikų buvimą vienas su kitu, juk Dievas yra didžiosios taikos nešėjas.

Meno kūriniai taip pat evangelizuoja. Bažnyčioje buvo prikabinta daug paveikslų. Vis dėlto vienas buvo ypatingas – vaizdavo, kaip veikia malda. Kai nors kartą meldiesi už žmogų, jis tarsi laiko tavo ranką, o tavo malda kartu paliečia tūkstančius, rankomis įsikibusių į tą žmogų; tai neleidžia visiems nugarmėti į bedugnę. Per maldą keičiami daugelio gyvenimai. O ką galėtų padaryti kelios maldos? Nuolatinė malda?

Liudijimų, kaip susitikimas su Jėzumi pakeitė gyvenimus, būta išties daug. Kelios merginos eina iš klubo, jas sustabdo vaikinas ir siūlo ateiti į bažnyčią; merginos pasišaipo ir eina toliau, bet viena sustoja: „Žinoma, eisim! Dėl tavo tėčio.“ Ir nueina į adoraciją. Grįžta verkdamos ir dėkoja. Netikinti moteris vėluoja į susirinkimą, bet kai jai pasiūlo užsukti į bažnyčią, sustoja ir uždega daug žvakučių už savo gyvenimo sunkumus, prašo maldos, kad atsiverstų jos sūnus. Kita atsiliepusi moteris užsidega noru pakrikštyti savo vaikus ir pati pasikrikštyti. Užsukęs tik pažiūrėti verslininkas kitą dieną susiranda jį pakvietusius ir dėkoja: „Jūs pakeitėte mano gyvenimą!“ Vieni paliesti smarkiau, kitų dar laukia ilgas Dievo ieškojimo kelias. Daug ko mes nesužinosime, bet pasitikėkime Viešpačiu ir toliau padėkime jam tęsti savo darbą.

Manau, kad evangelizacija daugiausia davė mums patiems, ėjusiems į gatves. Prieš kiekvieną misiją jausdavome piktojo puolimą, kuris reiškėsi įvairiais būdais: jėgų nebuvimu, dvasiniu nuosmukiu, beprasmybės jausmu. Pasibaigus misijai ateidavo palaima. Džiaugsmas dėl to, kas įvyko, džiaugsmas dėl atsiliepusių žmonių ir tų, kurie neatsiliepė, nes dar neatėjo jų diena. Grįžus į Lietuvą, dar kelias savaites lydėjo džiaugsmas. Liūdesys, kad kol kas viskas baigėsi (nors iš tiesų kiekvieną dieną galime evangelizuoti žmones savo aplinkoje), bet ir džiaugsmas, kad galėjome tame dalyvauti. Tai stebuklinga. Tai kainuoja, bet auka verta rezultatų. Viešpats atlygina visiems, kurie stengiasi, ne veltui mūsų stovyklos moto buvo: Dievas yra visada geras!

Džiaukimės – Dievo darbai vyksta, ir jų rezultatai stulbinantys. Melskimės už brolius ir seses Kristuje, kiekvieną dieną vykdančius misijas, melskimės už visus išdrįsusius pirmą kartą atsiliepti į Dievo kvietimą, už jų maldos intencijas, už pašaipiai nusisukusius ir nuėjusius, melskimės, nes malda – daugiausia, ką galime padaryti, didžiausia, ką turime.

Lapkričio 14 d. 18 val. Kauno arkivyskupijos jaunimo centre (Vilniaus g. 7, Kaunas) - akustinės muzikos vakaras jaunimui su Giedrium ir Mindaugu.

Lapkričio 21 d. 18 val. Kauno arkivyskupijos jaunimo centre (Vilniaus g. 7, Kaunas) - teminis vakaras jaunimui „Liturgija: ar Dievas tarnauja žmogui?“ su kun. Artūru Kazlausku.

Valstybinis jaunimo teatras ir praėjusiame sezone ryškiausiu teatro fenomenu tapęs jaunųjų menininkų judėjimas „No Theatre” apjungia savo pajėgas ir lapkričio 10, 11 d. 17 val. kviečia į intriguojančią premjerą pavadinimu „Kovos klubas“. Spektaklis kuriamas pagal amerikiečių rašytojo Chucko Palahniuko to paties pavadinimo romaną.

Chuckas Palahniukas (g. 1962) – kultinis amerikiečių rašytojas ir žurnalistas, satyrinio romano meistras, kaltintas nihilizmu, perdėtai tamsia ironija ir žodiniu brutualumu. Jo romanuose persipina smurtinis siurrealizmas, įtampos kupinas nerimas ir psichologinio pasakojimo stilius. Savo amžininkų kartą smerkęs už beprasmišką norą naikinti tai, kas sukurta, rašytojas savo kūriniuose kalba apie vaikystę, moralę, mirtį, asmenybės laisvę, seksualumą ir Dievą. Pasak jo, pagrindinis ir akivaizdus visų jo knygų motyvas byloja apie „vienišą, izoliuotą žmogų bandantį sugyventi su kitais žmonėmis“.

1996 m. pasirodęs „Kovos klubas“ nesulaukė didesnio auditorijos susidomėjimo. Knygos protagonistas – pasakotojas – kenčia nuo nemigos. Gydytojui pasišaipius, kad nemiga nėra jau toks rimtas susirgimas, palyginti su tikrą skausmą išgyvenančiais sunkiais ligoniais, pagrindinis herojus nusprendžia lankyti psichologinės tarpusavio pagalbos grupių užsiėmimus, kuriuose apsimeta turintis vis kitą ligą. Tuomet jis sutinka paslaptingą vyrą vardu Taileris ir sukuria alternatyvią psichoterapijos buveinę – pogrindinį kovos klubą.

Paradoksalu, tačiau knygą išpopuliarino iki bestselerio 1999 m. pasirodęs dabar kultiniu laikomas režisieriaus Davido Fincherio filmas. Oskarui nominuotoje juostoje filmavosi tokios Holivudo žvaigždės kaip Bradas Pittas ir Edwardas Nortonas.

„Planuodamas kitų metų repertuarą bei patį „Kovos klubo“ pastatymą, svarsčiau kelias galimybes, kur galėtų gimti šis spektaklis. Galiausiai nusprendžiau, kad geriausia vieta šio romano inscenizacijai yra būtent Jaunimo teatras – teigia spektaklio režisierius Vidas Bareikis, – pirmiausia, jau šio teatro pavadinime yra užkoduota, kad tokia gaivališka ir jaunatviška medžiaga kaip Chucko Palahniuko „Kovos klubas" tiesiog privalo būti sukurta būtent čia. Šiuo metu tai yra viena pagrindinių mūsų užduočių -„versti“ teatrą savyje, ieškoti naujų kalbos galimybių bei šviežio dialogo su publika.

Romane rašoma: „Mūsų karta nėra mačiusi didžiulio karo ar didžiulės krizės , bet mes išgyvenam didžiulį dvasinį karą. Didžioji krizė - tai mūsų gyvenimas. Tai dvasinė krizė,“ – būtent šių žodžių aštrumas bei aktualumas ir privertė režisierių imtis šio darbo. V. Bareikis tikisi, kad naujausias spektaklis Valstybiniame jaunimo teatre sukurs kažką įdomaus ir sunki, kontraversiška medžiaga į bendrą dialogą sujungs daug savo vidumi jaunų ir aktyvių žmonių.

Pagrindinius spektaklio vaidmenis kurs „No theatre“ aktoriai Ainis Storpirštis, Vainius Sodeika, Dovydas Stončius, Elzė Gudavičiūtė, Agnė Kaktaitė ir Gabrielius Liaudanskas. Taip pat spektaklyje dalyvaus Valstybinio jaunimo teatro aktoriai: Jonė Dambrauskaitė, Giedrė Giedraitytė, Sergejus Ivanovas, Aleksas Kazanavičius, Lukas Petrauskas, Gediminas Storpirštis, Simonas Storpirštis, Antanas Šurna, Vytautas Taukinaitis bei didelė jaunų vyrų „armija“.

Kompozitorius ir atlikėjai SHEEP GOT WAXED, Paulius Vaškas, Adas Gecevičius, Simonas Šipavičius

Perrinktąjį JAV prezidentą Baracką Obamą trečiadienį pasveikino kard. Timothy Dolan, Niujorko ganytojas ir JAV vyskupų konferencijos pirmininkas, informuoja Vatikano radijas. Kardinolas užtikrino, jog visi krašto vyskupai melsis už prezidentą, pažymėdamas, kad JAV katalikų vyskupai mels Dievą suteikti prezidentui stiprumo ir išminties priimant Amerikai iškylančius iššūkius. Kardinolas Dolan sveikinimo laiške pridūrė, jog katalikų vyskupai ypač melsis, kad prezidentas savo tarnystėje siektų bendrojo gėrio, stengiantis padėti ypač labiausiai pažeidžiamiems visuomenės nariams, įskaitant negimusiuosius, skurstančiuosius ir imigrantus.

Mes ir toliau ginsime gyvybę, santuoką ir labiausiai branginamą religijos laisvę, - pažymėjo laiške prezidentui Obamai kard. Dolan, kuris drauge išreiškė viltį, jog perrinktasis JAV prezidentas padės atkurti pagarbą visuomeniniame gyvenime, kad vieši debatai visuomet būtų persmelkti pagarbos ir meilės kito atžvilgiu.

Tikėjimas kartais gali būti gundomas nevilties. Tačiau kaip tik sunkmečiai paryškina, kad tikėjimas priklauso ne nuo pastangų, o yra malonė, kurią suteikia Viešpats Dievas. Tikėjimas, kurio ieškome, yra malonė. Jos reikia siekti visur, taip pat ten, kur mirtis, kraujo liejimas, priverstinė migracija, persekiojimai. Reikia melstis, kad prisikėlęs Viešpats sustiprintų tikėjimą. Reikia ugdyti paprastus eilinio krikščioniškojo gyvenimo veiksmus: pastoviai priimti sakramentus, dalyvauti Mišiose ir tarp-apeiginėse pamaldose, skaityti katekizmą, dalyvauti atlaiduose, melstis šventovėse, - Vatikano radijas cituoja Tikėjimo metams skirtą Šventosios Žemės ganytojų laišką.

Vyskupai pripažino, kad Tikėjimo metų šventimas šioje tikėjimo istorijos geografinėje vietoje įgyja savitų bruožų; iš jos kilo didžiulė gausybė Šventojo Rašto puslapiuose minimų tikėjimo liudytojų; joje per Sekmines užgimė pati Bažnyčia. Jeruzalės Motina Bažnyčia, Apaštalų tikėjimo sergėtoja, yra mūsų Bažnyčia; ji per amžius davė ir dabar duoda šviesių tikėjimo pavyzdžių.

Ganytojai be kitų tikėjimo pavyzdžių paminėjo jauną arabę Mariam Baouardy iš Galilėjos, basųjų karmeličių vienuolę Nukryžiuoto Jėzaus Mariją, kuri mirė Betliejuje būdama tik 33 metų. Beatifikacijos iškilmėje 1983 metais popiežius Jonas Paulius II kalbėjo apie vienuolės nepaprastą dvasinį grožį, kuris yra dovana visuotinei Bažnyčiai: Jos meilė Kristui buvo stipri kaip mirtis, sunkiausi išbandymai jos neužgesino, o atvirkščiai - dar labiau nuskaistino ir sutvirtino. Ji vardan šios meilės atidavė viską ir buvo iškelta į Altorių garbę. Palaimintoji Nukryžiuoto Jėzaus Marija Mariam Baouardy primena, jog pašaukimas į šventumą yra amžinasis Dievo planas žmonijai.

Šį savaitgalį Nacionalinė dailės galerija Vilniuje (Konstitucijos pr. 22) kviečia apsilankyti baigiamoje rodyti „Ne vien grožis. Moters atvaizdas LAWIN kolekcijoje“ parodoje.

Paroda „Ne vien grožis. Moters atvaizdas LAWIN kolekcijoje“ yra advokatų kontoros LAWIN Vilniaus biuro veiklos 20-mečio renginys. Sukakties paminėjimas suteikė progą pakviesti visuomenę susipažinti su kontoros sukauptomis dailės vertybėmis.

Paroda teminė: joje pristatomi kūriniai atskleidžia, kaip įsivaizdavo ir vaizdavo moterį XVIII a. pabaigos – XXI a. pradžios Lietuvos dailininkai, t. y. Lietuvoje gimę, studijavę, gyvenę autoriai, nepriklausomai nuo jų nacionalinės kilmės.

Parodos žiūrovams suteikiama galimybė susipažinti su šalies dailės rinkoje cirkuliuojančiais pripažintų Lietuvos dailininkų darbais, taip pat su muziejų rinkiniuose mažiau reprezentuojamų autorių kūriniais, taip papildant mūsų turimą lituanistinį paveldą. Šiuo požiūriu dėmesio ypač nusipelno į nacionalinį dailės istorijos diskursą iki šiol neįtrauktų autorių, pirmiausia, Stepono Batoro universiteto dailės fakulteto absolventų (Halinos Bobaryko-Modelskos, Kuzmos Čurylo, Mykolo Dobriako, Edvardo Karniejaus ir kt.) tapyba. Tačiau didžiausios kolekcijos vertybės – mūsų dailės klasikų Antano Gudaičio, Jono Mackevičiaus, Kanuto Rusecko, Pranciškaus Smuglevičiaus, Kazimiero Stabrausko, Adomo Varno, Justino Vienožinskio palikimo pavyzdžiai, nemažas Stasio Ušinsko įvairių laikotarpių kūrinių rinkinys, ankstyvieji Vytauto Kasiulio ir Kazio Varnelio paveikslai, retos Juozo Zikaro ir Petro Rimšos skulptūrų bronzinės išliejos, taip pat darbai, priskirtini Vytauto Kašubos, Antano Martinaičio, Audronės Petrašiūnaitės, Jono Rimšos, Adolfo Valeškos aukso fondui.

Stiprus 7,4 balo žemės drebėjimas trečiadienį supurtė pietvakarių Gvatemalą, griaudamas namus ir nusinešdamas bent 48 žmonių gyvybes.

Požeminiai smūgiai taip pat išgąsdino gyventojus kaimyninėje Meksikoje ir Salvadore, kurio pakrantėje buvo paskelbtas cunamių pavojus. Biurai, namai ir mokyklos buvo evakuojami iki toliau šiaurėje esančio Meksiko.

"Tenka apgailestauti dėl 48 žmonių žūties, ir šis skaičius gali didėti, nes 23 žmonės tebėra dingę", - Gvatemalos prezidentas Otto Perezas (Otas Peresas) sakė sostinėje po apsilankymo nelaimės zonoje. Anksčiau jis buvo pranešęs apie 39 aukas.

Pasak O.Perezo, 39 žmonės žuvo San Markoso departamente, esančiame prie sienos su Meksika, už maždaug 250 kilometrų į vakarus nuo sostinės Gvatemalos. Dar devyni žmonės žuvo dviejuose kituose regionuose, kuriuose gyventojų daugumą taip pat sudaro majai.

San Cristobalio Kučo kaime visa dešimties asmenų šeima žuvo, kai jų namą per žemės drebėjimą užgriuvo nuo kalvos nuslinkusi akmenų ir žemės nuošliauža, sakė meras Pedro Cardona (Pedras Kardona).

"Visas kaimas gedi, nes visą šeimą pasiėmė Dievas, - jis sakė vietos televizijai. - Ką galime padaryti?"

Žuvusių sutuoktinių, jų šešių vaikų (4-15 metų) ir dviejų kitų šeimos narių kūnai naktį tebegulėjo gatvėje, kol bus parūpinti karstai.

Žemės drebėjimas paveikė apie 16 tūkst. žmonių, sakė O.Perezas. Keliuose miestuose nutrūko geriamojo vandens arba elektros tiekimas.

Šis žemės drebėjimas buvo stipriausias Gvatemaloje nuo smogusio 1976 metais, kai žuvo beveik 23 tūkst. žmonių.

San Markoso miesto, kuriama daug kolonijinio stiliaus vienaukščių namų, griuvėsių nuolaužomis užversta pagrindinė gatvė skendėjo tamsoje. Senesni namai sugriuvo, tačiau naujesni požeminius smūgius atlaikė.

Gyventojus išgąsdino keli pakartotiniai smūgiai, kurie pasišviesdami prožektoriais ieškojo pagalvių ir antklodžių sugriuvusiuose namuose, kad nesušaltų per naktį.

Gelbėtojai ir gyventojai rausė vieną smėlio karjerą, beviltiškai ieškodami likusių gyvų žmonių.

"Jaučiamės bejėgiai dėl šio smėlio kiekio, užvertusio žmones - negalime jų greitai iškasti, - 30-metis socialinis darbuotojas Alfonso (Alfonsas) sakė naujienų agentūrai AFP. - Jauti, kad tavo rankos nepasieks žmonių."

JAV Geologijos tarnyba (USGS) pranešė, kad žemės drebėjimas smogė 16 val. 35 min. Grinvičo (18 val. 35 min. Lietuvos) laiku. Jo epicentras buvo Ramiojo vandenyno dugne netoli Gvatemalos krantų, už maždaug 24 kilometrų į pietus nuo Čamperiko miesto ir 163 kilometrų į pietvakarius nuo sostinės Gvatemalos. Požeminių smūgių židinys buvo 41,6 kilometro gylyje.

Stiprūs požeminiai smūgiai buvo juntami Gvatemalos sostinėje ir pietų Meksikoje.

Žmonės bėgo iš namų, mokyklų ir biurų pastatų Meksike, tačiau šiame 20 mln. gyventojų turinčiame didmiestyje aukų nebuvo, o žalos taip pat nebuvo padaryta. Sostinės metropoliteno darbas buvo laikinai sustabdytas.

Pastatai taip pat buvo evakuoti pietinėse Meksikos valstijose Oachakoje ir Čiapase, tačiau apie žalą ir aukas pranešimų negauta.

"Buvau išsigandusi. Buvo siaubinga", - sakė Uvita Mena, gyvennanti Čiapaso valstijos mieste Tustla Gutjerese.

USGS iš pradžių buvo paskelbusi, kad žemės drebėjimo stiprumas buvo 7,5 balo.

Salvadoro prezidentas Mauricio Funesas (Maurisijus Funesas) nurodė evakuoti gyventojus vakarinės pakrantės miestuose, kai buvo paskelbtas cunamių pavojus, tačiau šios bangos taip ir neatsirito.

Šis žemės drebėjimas įvyko praėjus dviem mėnesiams po 7,6 balo požeminių smūgių, kurie supurtė Kosta Riką, tačiau tąsyk žmonių nežuvo ir nebuvo padaryta žalos.

Lietuvos kinematografininkų sąjungos Kino klubas rudens sezone tęsia archyvinių dokumentinių filmų ciklą „Lietuvos istorijos atspindžiai kine“.

Lapkričio 8 d. Kino klubo ekrane – Pokario lietuvių dailės gyvenimo akimirkos kino kronikose „Lietuva“: atsikuriantys muziejai, menininkų „jaunuolynas“, dailės parodos, iš Rytų importuotų meno pavyzdžių įsigalėjimas ir palaipsnis žlugimas, garsių Lietuvos dailininkų veidai ir kita (1953-1963 metai).

Senuosius kronikų kadrus pristatys ir komentuos kino kritikas, dramaturgas Pranas Morkus ir tapytojas, dailės pedagogas Aloyzas Stasiulevičius.

Kino peržiūrų ciklą „Lietuvos istorijos atspindžiai kine“ Lietuvos kinematografininkų sąjunga rengia kartu su Lietuvos centriniu valstybės archyvu. Kino kronikų įrašai peržiūrai paimti iš šio archyvo Kino ir foto dokumentų skyriaus.

NŠTA poziciją dėl Šiaurės ministrų tarybos biuro Lietuvoje ir Moterų informacijos centro bandomojo projekto tolesnės eigos ir vykdymo

Po lapkričio 5 d. įvykusio antrojo suinteresuotų institucijų atstovų susitikimas su Šiaurės ministrų tarybos biuro Lietuvoje ir Moterų informacijos centro atstovais dėl bandomojo projekto „Vaikiškų knygučių apie lyčių lygybę ir metodinės medžiagos ikimokyklinio ugdymo pedagogams vertimo iš danų į lietuvių kalbą“ tolesnės eigos ir vykdymo Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija išreiškė savo poziciją šios programos atžvilgiu.

Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos (NŠTA) atstovai anksčiau buvo pareiškę griežtai kritišką nuomonę dėl šio projekto turinio ir darbo rengiantis jį įgyvendinti. Tačiau asociaciją nudžiugino galutinis susitikimo rezultatas, kad projektas nebus vykdomas Lietuvos darželiuose, tik patalpintas Moterų informacijos centro internetiniame puslapyje iki gruodžio 1 d., kur medžiaga bus prieinama kiekvienam norinčiam su ja susipažinti.

Savo išsakytoje pozicijoje šios programos atžvilgiu NŠTA teigia, kad jai būtų galima pritarti tik tada, jei būtų viešai atsiribota nuo pažiūros, kad yra ne dvi, o 6 ar daugiau lyčių, ir jei vaikams nebūtų subtiliai peršama mintis, kad jie gali vadintis, rengtis ir, vadinasi, būti kitos lyties asmenimis. Tai ypač svarbu berniukams – jiems lyties tapatybės sutrikimas pasitaiko 5 kartus dažniau nei mergaitėms.

Anot NŠTA, kita pritarimo programai sąlyga būtų, jei jos rengėjai, kovodami prieš agresyvaus vyriškumo stereotipą, išvengtų „berniukų resocializacijos moteriškumo kryptimi“. Tokia kampanija, kaip rodo JAV patyrimas, gali sukelti nepageidaujamų socialinių padarinių; berniukų ugdymas turėtų ne blokuoti, o atsižvelgti į neurobiologiškai nulemtas vyriškosios prigimties savybes ir jas panaudoti.

Asociacija išsakė ir konkrečius savo priekaištus dėl naujosios projekto redakcijos.

Kaip antai, dėl pavadinimų „Diena, kai Frederikas buvo Frida” ir „Diena, kai Rikė buvo Rasmusas“ pakeitimo „Įdomiu antradieniu“, kuris klaidintų tėvus. Pasak NŠTA, originalūs pavadinimai – tokie jie yra Danijoje, Latvijoje etc. – atspindi gender teorijos nuostatą, pagal kurią „lytimi ne gimstama, bet tampama“. Asociacijos manymu, šis pakeitimas atspindi pastangą paslėpti vaikams diegiamą mintį apie lyčių „nepastovumą“.

NŠTA pareiškė kritiką minėtos programos gausioms pratarmėms, atspindinčiomis arba „lyčių studijų“ ideologijos problemiškumą, arba neįsigilinimą į kritikos esmę, bei sukritikavo dr. Margaritos Jankauskaitės „socialinės lyties“ sąvokos vartojimą gender prasme. NŠTA teigimu, Lietuvai brukamose Europos Tarybos nuostatose gender apibrėžiama kaip lesbietės, gėjai, biseksualai ir „translyčiai“. „Socialinės lyties“ (gender) sąvokos įvedimas į Lietuvos švietimo sistemą reikštų poveikio vaikų lytinei tapatybei taikymą. Pasak NŠTA, terminas „translytis“ mokslinėje literatūroje neegzistuoja, tai – iškreiptas „transseksualumo“ termino vartojimas. Transseksualumas yra psichinis sutrikimas, klasifikuojamas TLK-10 kodu 64.0. Todėl, kaip rašė NŠTA atstovė Vita Kuliavienė savo atsiliepime apie naująją programą, joje psichologinis sutrikimas yra pristatomas kaip norma, ir tai pažeidžia Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijoje pabrėžiamą vaiko teisę į sveiką vystymąsi

Asociacija toliau išreiškė nepritarimą M. Jankauskaitei, kuri gender teorijos teiginius pristato kaip „mokslą“. NŠTA teigimu, iš tiesų tai vien teorinių pažiūrų, kad lytį suformuoja socialinė aplinka, sistema; ji prieštarauja tiek sveikam protui, kuriuo remiantis berniukai ir mergaitės turi įgimtų skirtumų, tiek gausiems pastarųjų trijų dešimtmečių tyrimams, besiremiantiems tikslia moksline metodologija ir išryškinantiems vyro bei moters psichofizinį unikalumą. Kaip rašo žymi amerikiečių neurobiologė Loann Brizandine, „Unisex smegenys tėra politiškai korektiškas mitas“ – beje, sužlugęs po vieno genderizmo šulų – Johno Money – eksperimentų užauginti vaikus priešingai jų lyčiai.

NŠTA savo pozicijoje nepritarė ir prof. D. Pūro nuomonei, kad lyties tapatybės sutrikimas vaikystėje yra nulemtas biologinių faktorių, nes tai prieštarauja mokslinės literatūros duomenims. Pasak NŠTA, nors biologiniai faktoriai gali turėti įtakos lyties tapatumui, lyties tapatybės sutrikimas iš esmės vystosi dėl nepalankios šeimos psichodinamikos bei sutrikusio ankstyvo motinos ir vaiko ryšio. Todėl galima tik džiaugtis, kad nėra empirinių tyrimų, parodančių, jog tokios vaikų darželių programos gali sutrikdyti silpnesnių šiuo atžvilgiu vaikų lytinę tapatybę: reiškinys dar nepasiekė tokio masto, kad poveikį būtų galima matuoti kiekybiniais tyrimais. Tačiau asociacija pabrėžė, kad gausi darbo su vaikais klinikinė patirtis rodo, jog lyties tapatybės sutrikimui formuotis svarbiausi yra psichologiniai faktoriai. Tad psichologinė aplinka, skatinanti persirenginėti, žaisti ir vadinti save kitos lyties asmeniu, gali daryti neigiamą poveikį vaiko sveikatai ir tikrai, kaip tiksliai pasakė prof. Pūras, kelti sumaištį vaikų lytiniam tapatumui ar lytinei orientacijai.

NŠTA sukritikavo teiginį, kad homoseksualumas yra nulemtas biologinių faktorių, kaip nepagrįstą. Esą netgi tokia homoseksualią orientaciją propaguojanti organizacija, kaip Amerikos psichologijos asociacija, savo oficialiame 2008 m. teiginyje rašo, kad lytinės orientacijos vystymąsi lemia „galimos genetinės, hormoninės, vystymosi, socialinės ir kultūrinės įtakos“ ir kad „prigimties ir ugdymo įtaka“ homoseksualumo genezėje sudėtingai susipina. Biologinės priežastys galimai predisponuoja mažesnį atsparumą psichologiniam vaiko traumavimui nepalankioje šeimos psichodinamikos aplinkoje. Su apsunkinta vaiko raida homoseksualinį potraukį sieja ne tik psichoterapijos klasikai bet ir ne viena empirinė studija, kur pagal didelio ir sociologiškai tikslaus tyrimo rezultatus nustatyta, jog potraukio tai pačiai lyčiai galimybė dukart padidėja skyrybų atveju). Tyrėjai iš Taiwanio 2007 m. paskelbė tyrimą apie tėvo ir sūnaus santykių kokybės ir seksualinės orientacijos ryšį ir atrado jo tvirtą sąsają tarp tėvų emocinio neįsitraukimo bei sūnų homoseksualumo.

Pasak NŠTA, projekto pratarmių autorių rūpestis išgyvendinant siaurą vyriškumo kaip jėgos ir moteriškumo kaip silpnumo stereotipus yra geriau pasiekiamas stiprinant ir įvertinant netipiškai vyriškų berniukų vyrišką lytinę tapatybę (t. y. pabrėžiant, kad yra visokių vyriškumo tipų) ir, atitinkamai, nestereotipiškai moteriškų mergaičių moterišką lytinę tapatybę. NŠTA manymu, smurto bei trapios vyrų psichinės sveikatos Lietuvoje priežasčių redukavimas iki stereotipinio „kieto“ vyriško berniukų auklėjimo (D. Pūro nuomonė) neįvertina reiškinio daugiaplaniškumo. Asociacijo nuomone, emocijų refleksijos bei geresnio savęs priėmimo ugdymas berniuko asmenybėje neprieštarauja tradiciškai vyriškų savybių – tokių kaip energija, ryžtas, drąsa ir kantrybė – ugdymui; „emocingų berniukų“ („emo-boy“) karta, jau užaugusi kai kuriose Vakarų šalyse (pvz., Vokietijoje), glumina šalies merginas ne dėl to, kad jos save laiko stereotipiškai „silpnomis“ moterimis, bet dėl to, kad iš vyro tikimasi atsakomybės ir gebėjimo būti tam tikra atrama moters gyvenime. NŠTA įsitikinimu, vyro empatija ir jautrumas kitam žmogui turėtų būti ne rožinėmis kelnytėmis aprengto „gero berniuko“, o vyriškos jėgos ir kilnumo išraiška – kaip ir stipri bei savimi pasitikinti mergaitė neturi būtinai lakstyti su pagaliais ar taškytis purve, kaip siūloma programoje. Priešingai nei JAV, kur masinė mergaitės kaip aukos gelbėjimo kampanija pasiekė tai, kad toliau blogėja vyrų psichinė sveikata bei socialiniai pasiekimai, Jungtinės Karalystės pedagogikoje atkreiptas dėmesys į blogą berniukų padėtį ir pasiekti geri rezultatai jų ugdyme atsižvelgiant į įgimtus psichofizinius vyro ypatumus. Asociacija yra įsitikinusi, jog ir Lietuvoje vyrų ir berniukų padėtį racionalu gerinti atsižvelgiant į jų prigimtį, o ne ją neigiant.

Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija pareiškė nors ir vertinanti programos rengėjų norą kovoti už lygias moterų teises, tačiau mananti, jog programos teorinė paradigma lemia tai, kad vaikams diegiami požiūriai peržengia lyčių tarpusavio pagarbos ir supratimo nuostatas bei diegia lyties kaip „laisvai kintančios realybės“ nuostatą. NŠTA dar kartą pabrėžė, kad šiai programai galėtų pritarti tik tada, jei jos rengėjai atsiribotų ir nuo šios antimokslinės teorijos, o taip pat atrastų būdų ne niveliuoti, o išryškinti kiekvienos lyties vertę ir unikalumą.

Finansų ministrė Ingrida Šimonytė neperleidžia taupiausio kabineto titulo - reprezentacijai per dešimt šių metų mėnesių ji neišleido nė lito.

Tuo tarpu kiti ministrai už reprezentacijai skirtas lėšas tradiciškai pirko saldainių, gėlių, knygų ir įvairiausių suvenyrų, apmokėjo pietų bei vakarienių sąskaitas, rašo dienraštis "Lietuvos žinios".

Iki lapkričio į ministrų reprezentacines sąskaitas iš valstybės biudžeto įplaukė beveik po 21,5 tūkst. litų. Šių lėšų nepalietė tik Finansų ministerijos vadovė I.Šimonytė. "Nuo 2009 metų liepos ministrė neišleido nė lito", - dienraščiui patvirtino jos patarėja Rasa Jakilaitienė.

Iš 14 ministerijų vadovų pirmoje vietoje yra kultūros ministras A.Gelūnas, kuris panaudojo 16,6 tūkst. litų. 400 litų mažiau išleido Krašto apsaugos ministerijos vadovė R.Juknevičienė (per devynis mėnesius), 11,64 tūkst. litų išnaudojo užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis, 11,27 tūkst. litų - Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vadovas Donatas Jankauskas.

Iki 10 tūkst. litų reprezentacijai prireikė pusei ministrų kabineto narių. Sveikatos apsaugos ministras Raimondas Šukys išleido 9,5 tūkst. litų, 9,45 tūkst. litų - ūkio ministras Rimantas Žylius, 9,17 tūkst. litų - energetikos ministras Arvydas Sekmokas, 9,14 tūkst. litų - žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius, 4,87 tūkst. litų - aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas.

Teisingumo ministras Remigijus Šimašius ir susisiekimo ministras Eligijus Masiulis išleido atitinkamai 1,67 tūkst. ir 1,25 tūkst. litų.

Slapumu pasižyminti valdančioji Kinijos komunistų partija ketvirtadienį oficialiai pradėjo savo 18-ąjį suvažiavimą, per kurį bus pristatyti daug naujų lyderių, vadovausiančių antrajai didžiausiai pasaulio ekonomikai ateinantį dešimtmetį.

Antrasis pagal rangą partijos narys Wu Bangguo (U Banguo) paskelbė suvažiavimą atidarytu Pekino didžiojoje liaudies salėje, kur daugiau nei 2 200 delegatų posėdžiaus savaitę ir paskirs viceprezidentą Xi Jinpingą (Si Dzinpingą) naujuoju partijos generaliniu sekretoriumi.

Prasidėjus suvažiavimui prezidentas ir dabartinis partijos vadovas Hu Jintao (Hu Dzintao) pradėjo skaityti pranešimą apie partijos pasiekimus nuo paskutinio jos suvažiavimo 2007 metais, o jo kalbą tiesiogiai transliavo nacionalinė televizija.

"Įveikėme daug sunkumų ir pavojų bei pasiekėme naujų laimėjimų kuriant šiuolaikišką, klestinčia visuomenę", - Hu Jintao, kuris įžengė į tribūną lydimas plojimų ir nusilenkė daugybei delegatų.

Tačiau vieno Kinijos revoliucijos didvyrio sūnus Xi Jinpingas, kuris buvo akivaizdus Hu Jintao įpėdinis nuo 2007 metų, perims šalies vairą tuo metu, kai ji išgyvena retą ekonomikos sulėtėjimą, o partijos aukštuosius sluoksniui krečiant dideliam skandalui.

Skandalas dėl nužudymo ir korupcijos, susijęs su buvusiu vieno regiono lyderiu Bo Xilai (Bo Silai), kuris buvo pašalintas iš partijos ir dabar laukia teismo, atskleidė Kinijos lyderių susipriešinimą ir vidines intrigas, varžantis dėl aukščiausių postų.

Delegatai, išrinkti iš 82 mln. Kinijos komunistų partijos narių, susirinko į suvažiavimą, kuris vyks iki lapkričio 14 dienos, kai bus paskelbti naujieji lyderiai. Suvažiavimo metu Pekino centrinėje Tiananmenio aikštėje ir jos apylinkėse bus imtasi griežtų saugumo priemonių.

Partijos elitas matomai jau apsisprendė dėl Politinio biuro nuolatinio komiteto, kuris yra aukščiausiasis sprendimus priimantis organas Kinijoje, sudėties.

Šiam komitetui vadovaus 59 metų Xi Jinpingas, kuris anksčiau vadovavo kai kuriems sparčiausiai besivystantiems ir daugiausiai reformų vykdantiems šalies regionams.

Tačiau netgi geriausiai informuoti Kinijos reikalų ekspertai sako, kad apie Xi Jinpingą žinoma gana mažiai, ir neaišku, kaip jis reaguos į iššūkius, su kuriais jo šalis susiduria viduje ir išorėje tuo metu, kai Pekinas vis labiau varžosi su Jungtinėmis Valstijomis įvairiose srityse.

Mažai kas prognozuojam, kad Xi Jinpingo iškilimui gali būti sutrukdyta. Perėmęs partijos vairą, jis ateinantį kovą bus paskirtas šalies prezidentu vietoje Hu Jintao.

Tačiau prieš prasidedant suvažiavimui valdžia ėmėsi visu atsargumo priemonių.

Pekino centre aplink Didžiąją liaudies salę buvo sutelkta daug policijos, o pareigūnai ėmėsi neįprastų priemonių - pavyzdžiui, buvo uždrausta pardavinėti peilius ir netgi stalo teniso kamuoliukus, baiminantis, kad jie gali būti panaudoti "reakcingoms" žinutėms platinti.

Kaip praneša žmogaus teisių organizacijos, šimtams aktyvistų buvo skirtas namų areštas, o taksistams buvo nurodyta užrakinti savo automobilių galinius langus – matomai, kad keleiviai negalėtų barstyti politinių atsišaukimų.

Vienas valstybinis dienraštis trečiadienį paskelbė tyrimo rezultatus, rodančius, kad aštuoni iš dešimties Kinijos didžiųjų miestų nori politinių reformų. Taip pat stiprėja raginimai imtis kokių nors pokyčių šalies valdyme, kurį vykdo korumpuota Komunistų partija.

JAV prezidento Baracko Obamos perrinkimo triumfas akivaizdžiai pademonstravo, kaip politiniai reikalai tvarkomi Amerikoje, o šio proceso skirtumai nuo tvarkos Kinijoje neliko nepastebėtas tarp kinų komentatorių populiariuose socialiniuose tinkluose ir naujienų portaluose.

Kaip teigiama viename pranešime, eilinių kinų susidomėjimas JAV rinkimais pasiekė "naujas aukštumas", nes "Kinijos žmonės atsisakė savo pačių reikalų ... jiems neleidžiama jų tvarkyti!"

Jutta Noak, Vokietijoje gyvenanti lietuvė rašytoja, gydytoja, šį rudenį išleidusi naują autobiografinių detalių turintį romaną apie maištingą jaunystę sovietmečio Lietuvoje „Petitio“, atvyksta į Lietuvą jo pristatyti šalies skaitytojams – lapkričio 9 d. knygos sutiktuvės įvyks Kauno menininkų namuose (V. Putvinskio g. 56), o lapkričio 12 d. Rašytojų klube (K. Sirvydo g. 6) Vilniuje.

Kaune gimusi ir medicinos studijas baigusi rašytoja Jutta Noak (tikr. Vaitkienė) šiuo metu gyvena Vokietijoje, tačiau nuo Lietuvos neatitrūksta – leidžia savo kūrybą lietuvių, vokiečių, rusų kalbomis, vadovauja lietuvių-vokiečių kultūros draugijai „Lit.art“. Tiek biografijoje, tiek kūryboje nuolat šmėžuoja dviejų tėvynių poliai, kartu praturtinantys asmenybę, kartu supainiojantys identiteto paieškose. Tai pagrindinė naujojo romano „Petitio“ tema.

Romane „Petitio“ rimtos temos – sovietmetis, emigrantų problemos, tapatybės paieškos – vistik pribloškia gyvybingu pateikimu ir teksto stiliumi. Pasakotoja yra jauna mergina, vokietės ir ruso duktė, dėl savo kilmės nuolat patirianti spaudimą sovietmečio Lietuvoje. Panašus biurokratinis absurdas ją pasitinka ir emigravus į Vokietiją – išvykus paaiškėja, kad motinos su dukra ten irgi niekas nelaukia. Maištingą jaunuolės dvasią atskleidžia žaismingas ir provokuojantis pasakojimas, o pagrindinės veikėjos ironiškas ir autoironiškas žvilgsnis nušviečia ir kasdienybę, ir skausmingas patirtis. Būsimoji dailininkė įvairiais būdais siekia saviraiškos laisvės, o jos kūrybiškumas ir jaunystė suteikia jėgų galynėtis su santvarkos ir likimo eksperimentais.

Susitikimai su romano autore vyks lapkrčio 9 d. Kauno menininkų namuose ir lapkričio 12 d. Rašytojų klube Vilniuje. Kūrybos vakaruose pati rašytoja bendraus su skaitytojais, kūrybos ištraukų paskaitys aktorė Doloresa Kazragytė, saksofonu gros Kasparas Bagdonas. Apie knygą plačiau pasakos Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos redaktorė Janina Riškutė.

Kinijoje save padegė mažiausiai keturi tibetiečiai - tai precedento neturinti protesto aktų virtinė svarbaus Komunistų partijos suvažiavimo išvakarėse, ketvirtadienį pranešė tibetiečių vyriausybė išeivijoje.

"Remdamiesi savo šaltiniais galėjome patvirtinti keturis (protestus)", - sakė informacijos sekretorė Dicki Chhoyang (Diki Čhoyang), kuri nurodė, kad tie protestai įvyko trečiadienį.

Ji pridūrė, kad vyriausybė laukia informacijos apie galimą penktą atvejį, apie kurį paskelbė radijas "Free Asia".

Trys iš patvirtintų susideginimų įvyko tibetiečių gyvenamuose rajonuose Abos apygardoje Sičuano provincijoje, kur daug tokių protestų įvyko ir anksčiau. Ketvirtas naujas atvejis įvyko Huangnano prefektūroje Činghajaus provincijoje.

"Susideginimai Tibete yra kreipimasis į tarptautinę bendriją, į Kinijos vyriausybę ir kinų liaudį kaip žmogiškąsias būtybes, prašant išgirsti jų (tibetiečių) pagalbos šauksmą", - pridūrė D.Chhoyang.

Kinijos komunistų partija ketvirtadienį susirinko į savo 18-ąjį suvažiavimą, kurio metu paskirs naujus lyderius. Tai bus kartą per dešimtmetį įvykdomas aukščiausio rango pareigūnų pakeitimas.

Radijas "Free Asia" pranešė, kad penktas susideginimas įvyko Tibeto autonominiame regione ir kad du iš penkių save padegusių žmonių, tarp jų - jauna motina Tamdrin Tso (Tamdrin Co), mirė.

Nuo 2009 metų vasario, protestuodami prieš Pekino valdymą Tibete, save jau padegė daugiau kaip 60 tibetiečių, tarp jų – daug vienuolių, vyrų ir moterų.

Garsus Londono architektas Paulas Anthony Campbellas, JAV psichoterapeutas, gelbėjęs apdegusias rugsėjo vienuoliktosios aukas, energetikos specialistas, Niujorko avangardo muzikos žvaigždė, dizaineriai ir modeliai, politikai ir verslininkai iš įvairių pasaulio šalių atvyksta į Vilnių pamatyti lietuvio Ray Bartkaus tapybos ir instaliacijų parodos.

Vilniečiai ir sostinės svečiai įspūdingą parodą „Tapybos pabaiga“ VDA Ekspozicijų salėse „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius) galės pamatyti iki gruodžio 1 dienos.

R. Bartkus jau du dešimtmečius gyvena ir kuria Niujorke, tačiau savo tapybos pasaulinę premjerą nusprendė surengti Vilniuje, kuriame jis gimė ir pradėjo kūrybos kelią.

„Likimo dovana, kad mano penkiolika metų brandintų darbų premjera įvyks Vilniuje, o į ją atskrenda draugai iš Japonijos, Kinijos, JAV, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės, Šveicarijos, Ukrainos ir daugelio kitų šalių.

Už palaikymą ir pagalbą ypač dėkingas Vilniaus merui Artūrui Zuokui“, - sako Ray Bartkus, Niujorke kuriantis viršelius garsiausiems JAV žurnalams.

Parodos atidarymo metu bus pristatytas unikalus parodos katalogas. Dailininkės S. Chlebinskaitės sukurtas neįprastos formos Ray Bartkaus darbų katalogą kolekcininkai pradėjo „medžioti“ dar spaustuvėje, nes jis išleistas tik dviejų šimtų dvylikos numeruotų egzempliorių tiražu.

Pagrindinis parodos rėmėjas - JAV ambasada Lietuvoje. Organizatoriai - Vilniaus miesto savivaldybė, Lietuvos - JAV asociacija ir Pasaulio lietuvių jaunimo sąjunga.

Daugeliui vargonų muzikos mėgėjų gali būti įdomus šis klausimas, nes, kaip žinoma, yra sakoma, jog Bachas sugėrė iki jo gyvenusių kompozitorių pasiekimus, o daugelis po Bacho gyvenusių meistrų mokėsi iš jo ir sėmėsi įkvėpimo.

Taigi, ar galėjo centrinėje Vokietijoje kūręs Johannas Sebastianas Bachas (1685–1750) semtis įkvėpimo iš Šiaurės Vokietijoje gyvenusio Heinricho Scheidemanno (apie 1596–1663) muzikos ir ar apskritai ją žinojo? Jeigu taip, tai kokiuose vargonų kūriniuose ši įtaka yra labiausiai matyti? Jeigu jums norėtųsi sužinoti mano mintis šiuo klausimu, skaitykite toliau.
Norint išsiaiškinti šią istoriją, pirmiausia reikia pažvelgti į Bacho ankstyvuosius metus.
Kadangi Bachas anksti neteko tėvų, jį užaugino ir muzikos mokė vyresnis brolis Johannas Christophas Liuneburge, kuris buvo nepertoliausiai nuo Hamburgo. Gyvendamas Liuneburge, jaunasis Bachas, kaip manoma, mokėsi ir pas Liuneburgo Šv. Jono bažnyčios vargonininką ir garsų kompozitorių Georgą Biomą.

Tačiau turint omenyje, koks didžiulis metropolis jau tomis dienomis buvo Hamburgas, nekyla jokių abejonių, kad Bachui iš tikrųjų labiausiai rūpėjo nukeliauti į šį miestą, apie kurio vargonų kultūrą jau tada sklido legendos.
Yra žinoma, kad Bachas Hamburge buvo bent du kartus – 1701 ir 1722 metais (iš tikrųjų ir dar dažniau, bet tiksliai nežinoma, kada). Abu kartus jis lankėsi pas to meto žymiausią Hamburgo vargonininką, kompozitorių ir improvizatorių Johanną Adamą Reinckeną, bet antrąjį kartą jis taip pat dalyvavo atrankoje į prestižinį Šv. Jokūbo bažnyčios vargonininko postą.

Pirmąjį kartą Bachas girdėjo, kaip Reinckenas improvizavo choralinę fantaziją, paremtą garsiąja šiaurės Vokietijos tradicija. Kūrinys turbūt buvo pilnas aido efektų, sudėtingų kontrapunktinių gudrybių ir spalvingų registrų panaudojimo, kokių pilna paties Reinckeno išlikusiuose kūriniuose.

Grįžęs namo į Liuneburgą, o vėliau ir Arnštadte Bachas pradėjo vargonams adaptuoti kai kuriuos Reinckeno kūrinius bei kurti savuosius, pagrįstus Šiaurės Vokietijos stiliumi. Čia dar, žinoma, prisidėjo ir Dietericho Buxtehudės iš Liubeko įtaka, pas kurį Bachas praleido daugiau kaip 4 mėnesius per 1706-ųjų metų Kalėdas.

Pirmiausia į galvą ateina šie Šiaurės Vokietijos stiliumi parašyti Bacho kūriniai: Tokata ir fuga d-moll, Tokata (Praeludium) E-dur, Pasakalija c-moll, ir daugelis kitų.

Antrąjį kartą Bachas pamatė Reinckeną likus tik metams prieš šio mirtį – 1722 m. Tąkart jis, jau subrendęs meistras, improvizavo ilgą choralinę fantaziją „An Wasserflussen Babylon“ (Prie Babilono upės) – galbūt kaip aliuziją į paties Reinckeno 25 minučių trukmės kūrinį tuo pačiu pavadinimu.

Tuomet senasis Reinckenas pasakė Bachui šitokį komplimentą: „Maniau, kad šis menas jau yra miręs, bet dabar matau, kad jis gyvena tavyje.“ Reinckenas turbūt omenyje turėjo choralinės fantazijos improvizavimo būdą, kuris buvo žinomas Šiaurės Vokietijoje XVII a.

Jums turbūt kyla klausimas, o ką bendro turi Bachas, Reinckenas ir Scheidemannas, kurio įtaka Bachui ir buvo pagrindinė šio straipsnio tema.

Matote, šioje vietoje reikia prisiminti, kad legendinio Jano Pieterszoono Sweelincko mokinys Heinrichas Scheidemannas buvo Reinckeno mokytojas. O čia ir susieina visi mūsų istorijos galai.

Jeigu Bachas mokėsi iš Reinckeno, o šis – iš Scheidemanno, galima manyti, kad Scheidemanno įtaka Bachui tikrai buvo, nors ir netiesioginė. Juk Hamburgo bažnyčiose Bachas tikrai galėjo girdėti vieną didžiausių to laikmečio meistrų kūrinių.

Galėjo netgi būti, kad, lankydamasis pas Reinckeną, Bachas gavo priėjimą prie Scheidemanno rankraščių, o gal net ir Sweelincko kūrinių kopijų. Reikia nepamiršti, kad tais laikais natos cirkuliavo iš rankų į rankas, ir vargonininkai, norėdami patys groti kokį nors kūrinį, turėjo savo ar savo mokinių rankomis jį nusikopijuoti (juk kopijavimo aparatų tuo metu dar nebuvo).

Beje, pats kopijavimo ranka veiksmas buvo vienas iš pagrindinių ir giliausių mokymosi būdų tuo metu (Exempla Classica) – per lėtą rašymą žmogus galėjo iš arti pažinti visą kūrinio struktūrą ir jo muzikinę kalbą.

Jeigu nebandėte ranka perrašyti kokio nors teksto (arba kūrinio) – pabandykite – patirsite neįtikėtinų įspūdžių, tokių pačių, kokius patyrė Sweelinckas, Scheidemannas, Reinckennas, Buxtehudė, Bachas ir daugelis kitų praeities meistrų, kurie ir šiandien mums rodo kelią.

Beje, ar norėtumėte sužinoti daugiau apie Heinricho Scheidemanno kūrybą ir išgirsti jo vargoninius kūrinius, atliekamus gyvai didžiausiais Lietuvos vargonais? Jeigu taip, tai jums tikrai patiks koncertas iš ciklo „Septyni vargonų muzikos šimtmečiai“.

O gal jums patinka vargonai? Ar esate buvę vargonų viduje tarp tūkstančių didelių ir mažų vamzdžių? Atsisiųskite dr. Vido Pinkevičiaus nemokamą videoekskursiją po VU Šv. Jonų bažnyčios vargonus.

Valdančiosios Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų lyderis premjeras Andrius Kubilius sako matantis visas galimybes sudaryti koaliciją be vadinamosios juodosios buhalterijos byloje kaltinamos Darbo partijos.

Tuo metu formuojamos valdančiosios koalicijos kandidatas į premjerus socialdemokratas Algirdas Butkevičius tokią galimybę atmeta, teigdamas, jog kitų variantų suburti daugumai nėra, o vadinamoji vaivorykštės koalicija iškreiptų rinkėjų valią.

Premjeras konservatorių lyderis A.Kubilius ketvirtadienį interviu Žinių radijui sakė, jog socialdemokratų su Darbo partija bei "tvarkiečiais" sudaryta koalicija "kenktų valstybės autoritetui ir prestižui".

"Šiomis aplinkybėmis valdanti koalicija su Darbo partija kenktų valstybės autoritetui ir prestižui, galų gale tiems patiems socialdemokratams, bet čia jau jų reikalas. Iš kitos pusės aš galiu pasakyti, kad jeigu tie patys socialdemokratai suvoks, kad aukoti valstybės prestižo ir savo partijos prestižą jau nebegalima, aš matau visas galimybes sudaryti koaliciją be Darbo partijos", - sakė premjeras.

Klausiamas, ar tai būtų vadinamoji vaivorykštės koalicija su dabartiniais dešiniaisiais valdančiaisiais ir socialdemokratais, konservatorių lyderis sakė nevardysiąs detaliai.

"Aš nevardinsiu detalių, yra įvairūs variantai, bet, mano įsitikinimu, šiuo atveju mes turime visi pagalvoti apie valstybės autoritetą ir prestižą, ir rasti būtų, kaip nepadaryti labai skausmingų, klaidingų politinių sprendimų, susitarti dėl labai konkretaus darbų sąrašo, nesiginčijant dėl ideologijų. Aš manau, visada yra galimybė, ir artimiausiam laikotarpy, bent keliems metams, galima įsivardyti, kokie pagrindiniai darbai reikalautų atsakingiausių partijų susitarimo, turiu omeny finansinę drausmę, pirmininkavimą Europos Sąjungai, galų gale euro įvedimą, ir tai užimtų didžiąją dalį artimiausių metų darbotvarkės", - kalbėjo A.Kubilius.

"Mes neįsivaizduojame koalicijos be Darbo partijos todėl, kad tokiu atveju mes negalime sukurti daugumos. Mes vykdome piliečių išreikštą nuomonę, rinkėjai pasakė, kas turi būt daugumoje, kas turi formuoti Vyriausybę. Demokratinėje teisinėje valstybėje kitų kelių nėra. Jei pono A.Kubiliaus retorika yra tokia autokratinė arba dar sovietinio mąstymo, kad rinkėjų nuomonė nieko nereiškia, ir jis norėtų, kad visuomenė neturėtų jokios įtakos nei formuojant Vyriausybę, nei Seime daugumą, tegul tai lieka konservatorių noras", - A.Kubiliaus pasisakymą žurnalistams ketvirtadienį komentavo A.Butkevičius.

Jis priminė, kad socialdemokratai ne kartą pabrėžė nematą galimybės sudaryti "vaivorykštės" koaliciją.

"Mes esam aiškiai pasakę - mes apie vaivorykštinę koaliciją negalvojame, todėl, kad visuomenė pasisakė už kairiąsias partijas, o jeigu yra politikai, kurie dalyvavo rinkimuose nusižengdami įstatymams, jie turi būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn", - kalbėjo A.Butkevičius.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė kitą dieną po rinkimų susitikusi su Lietuvos socialdemokratų lyderiu A.Butkevičiumi pareiškė, kad formuojant Vyriausybę negali dalyvauti partija, kuri įtariama rinkimuose padariusi daugiausiai šiurkščių pažeidimų, įtariama dėl juodosios buhalterijos ir neskaidrios veiklos ir kurios partijos lyderiai yra kaltinamieji baudžiamojoje byloje. Taip pat prezidentė pareiškė remsianti valdančiąją koaliciją, kuri būtų be Darbo partijos.

Antradienį Lietuvos socialdemokratų partija, Darbo partija ir partija "Tvarka ir teisingumas" pasirašė koalicinį susitarimą. Prezidentė pareiškė formuojamą koaliciją vertinsianti tik po Konstitucinio Teismo išvados. Į jį šalies vadovė kreipėsi prašydama atsakyti, ar nebuvo pažeistas Seimo rinkimų įstatymas.

Į naują Seimą išrinktą Audronę Pitrėnienę Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (LRT) taryboje turėtų pakeisti dabartinis parlamento vicepirmininkas Česlovas Juršėnas.

"Opozicinės frakcijos bendru sutarimu teikia Č.Juršėno kandidatūrą", - ketvirtadienį BNS sakė "tvarkietis" Valentinas Mazuronis.

Anot jo, jo Č.Juršėno kandidatūra pasirinkta, nes jis gerai išmano ir supranta televizijos reikalus, be to, ilgus metus dirbo parlamente ir gali svariai LRT taryboje atstovauti visuomenės interesams.

Seimas ketvirtadienį planuoja svarstyti A.Pitrėnienės atleidimą iš LRT tarybos. Nors jos įgaliojimai turėtų baigti tik 2016 metų rugsėjo 1 dieną, A.Pitrėnienė pagal Darbo partijos sąrašą išrinktą į kitos kadencijos parlamentą.

Socialdemokratas Č.Juršėnas pagal išsilavinimą yra žurnalistas, yra dirbęs spaudoje, nuo 1964 metų – Televizijos ir radijo komitete tarptautiniu apžvalgininku, Televizijos informacijos redakcijos vyriausiuoju redaktoriumi, 1978–1983 metais buvo „Vakarinių naujienų“ dienraščio vyriausiasis redaktorius. Č.Juršėnas yra dirbęs ir Lietuvos komunistų partijos Centro komitete, 1983–1988 metais ėjo šio komiteto Spaudos, televizijos ir radijo sektoriaus vedėjo pareigas. 1988–1989 metais jis organizavo ir vedė pirmąsias „Atgimimo bangos“ ir kitas populiarias laidas.

Nuo 1990 metų Č.Juršėnas yra parlamentaras, tačiau šį spalį vykusiuose rinkimuose nebedalyvavo.

LRT taryba yra aukščiausioji Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (LRT) valdymo institucija, atstovaujanti visuomenės interesams. Ji sudaroma šešeriems metams iš 12 asmenų – visuomenės, mokslo ir kultūros veikėjų. Keturis narius šešeriems metams į tarybą skiria prezidentas, keturis narius 4 metams - Seimas (du nariai skiriami iš opozicinių frakcijų pasiūlytų kandidatų), keturis narius, kaip savo atstovus (po vieną), dvejiems metams skiria Lietuvos mokslo taryba, Lietuvos švietimo taryba, Lietuvos meno kūrėjų asociacija ir Lietuvos vyskupų konferencija.

Šveicarijos mieste Bazelyje esančiame Tinguely muziejuje pristatyta paroda „Naujas žvilgsnis į Jean Tinguely darbus“.

Šeštadienį, lapkričio 10 d., 19 val., penkmetį mininčio tarptautinio aktualaus džiazo festivalio „VDU Jazz Jungtys“ scenoje – premjera! Kauno valstybiniame lėlių teatre (Laisvės al. 87A) jaunosios kartos saksofonistas Dovydas Stalmokas surengs pasirodymą kartu su žinomais šalies improvizacijos meistrais Eugenijumi Kanevičiumi ir Arkadijumi Gotesmanu bei prancūzų instrumentalistais – saksofonistu Jefu Sicardu ir trimitininku Rasulu Siddiku.

Šio kvinteto pavadinimas kalba pats už save – „Savaiminis užsidegimas“ („Spontaneous Combustion“). Muzikantai publikai lies spontaniškos improvizacijos, tarpusavio komunikacijos bei skirtingų patirčių išraiškos priemonių derinį. Pasak Dovydo Stalmoko, kvinteto muzikinės idėjos remsis oro temperatūra, atmosferos slėgiu ir mėnulio fazėmis. „Su Jefu ir Rasulu susipažinau prieš dvejus metus, be to, kelis kartus teko groti su šiais muzikantais Paryžiuje. Man regis, mūsų muzikos požiūriai sutampa, o tai labai svarbu improvizacinėje muzikoje“, – pasakojo D. Stelmokas.

Jefas Sicardas - kompozitorius, improvizacijos meistras, grojantis ne vienu instrumentu: saksofonu, klarnetu, fleita ir kt. Nuo 1970-ųjų jo ryšys su džiazu tapo itin intensyvus ir toks išliko ir šiandien: J. Sicardas vis dar nevengia naujų patyrimų, todėl nuolat dalyvauja daugelyje teatro ir šiuolaikinės muzikos projektų, kuria muziką filmams ir vaidinimams. 2003 m. jis kartu su N. Genestu, S. Llado, F. Mechaliu ir P. Soiratu įkūrė savo garsųjį kvintetą ir grodamas su l'Arfi, F. Tusques, F. Méchali ir Djelsa pasirodė daugybėje koncertų bei festivalių Prancūzijoje ir kitose šalyse: „Europa Jazz“, „Festival du Mans“, „Banlieues Bleues“, „La Villette Jazz Festival“, „Rencontres Internationales de Jazz de Nevers“ ir t. t.

Kitas kvinteto „Savaiminis užsidegimas“ narys, trimitininkas Rasulas Siddikas, nuo pat vaikystės domėjosi džiazu. Šis iš San Diego (JAV) kilęs muzikantas prisipažįsta, jog didžiausią įtaką jam padarė Milesas Davisas ir Johnas Coltrainas. Pirmąsias savo muzikines idėjas R. Siddikas materializavo dirbdamas su „Black Artist Group“. Amerikietis jau kūrė ir improvizavo kartu su tokiomis asmenybėmis kaip Julius Hemphil, Lester Bowie, Oliver Lake, Archie Shep, David Murray, Archie Shep, Bobby Few.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Džiazo katedros absolventas Dovydas Stalmokas Lietuvoje labiausiai žinomas iš improvizacinės kūrybos projektų, bet groja įvairių stilių muziką. Jis muzikuoja keliuose šalies bigbenduose, yra grupių „Yrinauda“, „Aprasymaa“, „Horny Horn“ narys. 2009 m. D. Stalmokas buvo pripažintas geriausiu „Vilnius Jazz Young Power“ konkurso instrumentininku.

Primename, kad penktasis aktualaus džiazo festivalis „VDU Jazz Jungtys“ vyks lapkričio 8-11 d. Kauno Žalgirio arenos amfiteatre, Kauno valstybiniame lėlių teatre ir klube „Punto Jazz“.

Gerbiami Broliai ir Seserys!

Žaviuosi Jūsų meile mirusiesiems artimiesiems: visose bažnyčiose nuolat užprašomos šv. Mišios už mirusiuosius. Jos kaip taisyklė aukojamos mirusiųjų laidotuvių dieną, praėjus mėnesiui po mirties, metinėse ir kitomis progomis. Jūsų gerumas skatina Jus nuolat atsiliepti į Dievo žodžio raginimą „melstis už mirusius, kad jie būtų išvaduoti iš nuodėmių“ (2Mak 12,46).

Jūsų meilę liudija ir nepaprastai gražiai tvarkomi kapai. Lietuvoje paminklai mirusiesiems tokie pat meniški ir didingi, kaip Vokietijoje, Italijoje ir Prancūzijoje, papuošti religiniais ženklais. Kapai lankomi, prie jų nuolat meldžiamasi, sodinamos gėlės, uždegamos žvakės. Ypač gausus kapų lankymas mirusiųjų minėjimo dienomis: Visų Šventųjų šventėje ir Vėlinėse.

Savo meilę ir gerumą ypač parodome mirusiųjų laidotuvėse. Jose paprastai dalyvauja visi giminės, bendradarbiai, kaimynai ir kiti pažįstami. Tačiau miestuose įsigalėjo keistas paprotys: laidotuvių dieną Mišios aukojamos ankstį rytą, o mirusieji palydimi į kapines iš šarvojimo patalpų dienos metu. Todėl ne visiems laidotuvių dalyviams įmanoma dalyvauti laidotuvių Mišiose, atlikti išpažintį ir priimti šv. Komuniją. Jose dažniausiai dalyvauja vos keli artimieji. Tai tikrai nenormali padėtis. Dėl to ne kartą tenka girdėti tiesiog skausmingus nusiskundimus: kodėl ne visi laidotuvių dalyviai gali pilnai dalyvauti laidotuvėse? Brangūs Tikintieji, tai teisingi nusiskundimai. Mes, dvasininkai, norime sudaryti sąlygas laidotuvių pamaldose dalyvauti visiems laidotuvių dalyviams. Dera laidotuvių pamaldoms atnešti į bažnyčią mirusius, kurie visą gyvenimą šventadieniais lankė bažnyčią. Žinoma, tai susiję ir su papildomomis išlaidomis. Reikės apmokėti laidotuvių organizatoriams, laukiančiam transportui. Bet daugelis tikinčiųjų sako: negi per visą gyvenimą aš to neužsidirbau?

Be abejo, būna ir labai skurdžios aplinkybės. Tada galimas ir kitas būdas: mirusįjį paliekame šarvojimo patalpose, o visi einame dalyvauti laidotuvių Mišiose. Po to, sugrįžę palydime į kapines. Nedidelės papildomos išlaidos, bet pilnas dalyvavimas laidotuvėse – tikroji pagalba mirusiajam ir jo artimiesiems.

Be to laidotuvėse dažnai matome ir neprotingą išlaidavimą: gėlių ir vainikų kalnus, kurie po kelių dienų atsiduria šiukšlyne. Ką gi gėlė mirusiam duoda? Šiokią tokią laikiną pagarbą, daugiau nieko. Gėlės tėra svarbios tik mums – gyviesiems. O mirusiajam – svarbios tik mūsų maldos. Mirusiam šimtus kartų labiau reikia maldų, negu gėlių...

Kas sugalvojo tą absurdišką paprotį apkrauti karstą ir kapą brangiomis gėlėmis? Man teko laidoti keturių mažų vaikų motiną. Šeima skurdi. Sunkiai pakeliama našta –laidotuvių išlaidos ir vėliau vaikų-našlaičių išlaikymas. O tuo tarpu gėlių, gėlių! Iki bažnyčios durų vainikai už keliolika tūkstančių litų. Ar ne geriau vietoj gėlių įteikti paramą, kaip daroma daugelyje Vakarų šalių?

Labai trokštu, kad pradėję Tikėjimo metus atnaujintume ir laidotuvių apeigas, jose dalyvaudami nuo pradžios iki pabaigos pagal Katalikų Bažnyčios mokymą ir lietuvių tautos tradicijas padėdami vieni kitiems. Brangieji, laikykime savo pareiga mirusiuosius pavesti Dievui, savo maldomis žadinti dalyvaujančių viltį ir gaivinti tikėjimą mirusiųjų prisikėlimu ir amžinuoju gyvenimu (plg., Laidotuvių apeigos, 17). Katalikų Bažnyčia kiekvienose Mišiose meldžiasi už visus gyvuosius ir mirusiuosius ir mus ragina melstis. Aš, Jūsų vyskupas, kasdien maldose prisimenu visus Jus ir Jūsų mirusiuosius.

Vėlinės, 2012 m. lapkričio 2 d.

Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas

http://panevezys.lcn.lt/

Jau devynioliktą kartą Lietuvos muzikų rėmimo fondas kviečia sostinės gyventojus ir svečius pasiklausyti jaunųjų talentų atliekamos muzikos. Lapkričio 13 d., antradienį, 18 val. Vilniaus rotušėje vyks Kauno krašto muzikos žvaigždžių ir žvaigždučių koncertas – susitikimas, kuriame dalyvaus Birštono, Jonavos, Kaišiadorių, Kauno miesto, Kauno rajono, Kėdainių, Prienų ir Raseinių jaunieji muzikai, respublikinių ir tarptautinių konkursų laureatai.

Šventėse, kurios rengiamos Vilniaus rotušėje, dalyvauja talentingiausi Lietuvos regionų muzikos mokyklų moksleiviai, jų mokytojai bei iš to krašto kilę žinomi muzikai – atlikėjai. Tad ir šiemet koncertą praturtins Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė Aušra Cicėnaitė ir pianistė Šviesė Čepliauskaitė. Ne vienam talentingam mokiniui šie koncertai atvėrė kelią į Nacionalinę M.K.Čiurlionio menų mokyklą, Kauno J.Naujalio muzikos gimnaziją, Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, paskatino dalyvauti tarptautiniuose konkursuose, tapo meninio ugdymo rezultatų patvirtinimu, paskata tobulėti.

Šiandien į jaunuosius muzikus dedamos didelės viltys. Jie yra savo miesto, savo rajono pasididžiavimas. Tačiau netruks prabėgti metai, kiti ir kai kurie vardai jau bus tariami didžiosiose pasaulio scenose ir garsins Lietuvą. Kviečiame su jais susipažinti.

Konstitucinis Teismas (KT) ketvirtadienį viešame posėdyje pradėjo nagrinėti bylą dėl pažeidimų per Seimo rinkimus.

Trečiadienį priėmęs nagrinėti Seimo ir prezidentės Dalios Grybauskaitės paklausimus dėl išvados, ar per rinkimus nebuvo pažeistas Seimo rinkimų įstatymas, KT juos sujungė į vieną bylą.

Į KT posėdį atvyko Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas (VRK) Zenonas Vaigauskas, kiti komisijos nariai, prezidentės vyriausioji patarėja teisės klausimais Rasa Svetikaitė, patarėja Indrė Pukanasytė, Tautininkų sąjungos lyderis Gintaras Songaila.

Pastarasis posėdyje pateikė įvairių prašymų, tarp jų - kviesti liudytojais Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos vadovą Kęstutį Jucevičių, policijos generalinį komisarą Saulių Skvernelį, VRK narį Liutaurą Ulevičių, vidaus reikalų ministrą Artūrą Melianą, Širvintų merą Vincą Jasiukevičių, Valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovę rinkimams Jonę Valčiukienę.

VRK prašymu kaip liudytojai bus apklausti Pajūrio rinkimų apygardos pirmininkas ir sekretorė Vytautas Krutulis ir Rasa Miceikienė bei Vilniaus - Trakų rinkimų apygardos pirmininkė Janina Girucka.

Prezidentūros atstovės atskirų prašymų neturėjo. I.Pukanasytė tik pažymėjo, kad prezidentei adresuotose skunduose dėl pažeidimų jų aplinkybės buvo "pakankamai išsamiai atskleistos".

VRK narys Jonas Udris per posėdžio pertrauką žurnalistams sakė, kad Rinkimų komisija rezultatus patvirtino, nes galimai nupirkti balsai sudaro labai mažą visų rinkėjų dalį ir negalėjo iš esmės pakeisti rezultatų.

"Rinkimuose dalyvavo 1,2 mln. Lietuvos Respublikos piliečių. Įvertinus visus skundus ir visas galimas prielaidas, visus pradėtus ikiteisminius tyrimus, mes turime maksimaliai - darant prielaidą, kad visi šitie tyrimai pasitvirtintų - turime nepilnus 4 tūkst abejotinų balsų, kas sudaro viso labo labai mažą procentą. Tuo tarpu norint, kad rinkimų rezultatai daugiamandatėje apygardoje iš esmės pasikeistų - bent dviem mandatais, tam reikia per 20 tūkst. balsų", - sakė jis.

Prezidentės ir Seimo paklausimai turi būti išnagrinėti ne vėliau kaip per 72 valandas nuo jų įteikimo KT.

Antradienį Seimas priėmė nutarimą, kuriuo prašo KT išvados, ar "šiurkštūs Seimo rinkimų įstatymo pažeidimai leido Vyriausiajai rinkimų komisijai nustatyti esminius rinkimų rezultatus daugiamandatėje rinkimų apygardoje daugiau kaip vieno mandato tikslumu".

Taip pat klausiama, ar šiurkštūs įstatymo pažeidimai Šilutės-Pagėgių, Biržų-Kupiškio, Širvintų-Vilniaus, Vilniaus-Trakų, Kaišiadorių-Elektrėnų bei Jurbarko apygardose leido po pirmojo turo tiksliai nustatyti visus kandidatus, patekusius į Seimo rinkimų antrąjį turą.

Trečiadienį į KT prašydama išvados, ar per Seimo rinkimus nebuvo padaryti šiurkštūs įstatymo pažeidimai, kreipėsi ir šalies vadovė D.Grybauskaitė.

Prezidentė prašo KT įvertinti, ar "masiniai rinkėjų papirkinėjimai ir kiti pažeidimai" turėjo reikšmingos įtakos galutiniams rinkimų rezultatams daugiamandatėje rinkimų apygardoje. Taip pat šalies vadovė prašo išaiškinti, ar nebuvo pažeistas Seimo rinkimų įstatymas tvirtinant galutinius rinkimų rezultatus Šilutės-Pagėgių, Biržų-Kupiškio, Širvintų-Vilniaus, Vilniaus-Trakų, Kaišiadorių-Elektrėnų, Jurbarko ir Pajūrio vienmandatėse rinkimų apygardose.

Dėl rinkimų pažeidimų šiose apygardose į prezidentę su skundais kreipėsi Lietuvos tautininkų sąjunga, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga bei Darbo partija.

Su paklausimu, ar nebuvo pažeistas Seimo rinkimų įstatymas, į KT gali kreiptis Seimas bei prezidentas ne vėliau kaip per tris dienas po to, kai paskelbiami oficialūs rinkimų rezultatai.

Tokį paklausimą KT turi išnagrinėti ne vėliau kaip per 72 valandas nuo jo įteikimo, į šį terminą įskaitomos ir ne darbo dienos.

Remdamasis KT išvadomis, galutinį sprendimą dėl Seimo rinkimų įstatymo pažeidimo priima Seimas.

Jei KT priima išvadą, kad buvo šiurkščiai pažeistas Seimo rinkimų įstatymas ir tai turėjo įtakos nustatant rinkimų esminius rezultatus, Seimas gali priimti vieną iš šių nutarimų: pripažinti rinkimus vienmandatėje ar daugiamandatėje rinkimų apygardoje negaliojančiais arba nustatyti tikruosius esminius rinkimų rezultatus.

Latvijos parlamentas ketvirtadienį per paskutinį svarstymą priėmė pataisas, kuriomis patrigubinamas rinkėjų parašų, reikalingų referendumams inicijuoti, skaičius, bet tuo pačiu suteikiamos platesnės galimybės rinkti parašus internete.

Pagal naująjį įstatymą referendumui Latvijoje inicijuoti reikia surinkti nebe 10 tūkst., o 30 tūkst. parašų. Tokiems pakeitimams pritarė 55 deputatai, o 38 balsavo prieš juos.

Naujosios taisyklės galios pereinamuoju periodu iki 2015-ųjų. Po to parašų rinkimo dviem etapais sistemos bus atsisakyta ir referendumui inicijuoti reikės įsteigti iniciatyvinę grupę, kuri tuo tikslu turės surinkti mažiausiai 10 proc. rinkimų teisę turinčių žmonių parašus.

Nuo 2015 metų rinkėjai tokioms iniciatyvoms pasirašyti taip pat galės naudotis elektroniniu parašu.

Latvijos referendumų įstatymo pataisos buvo priimtos pagreitinta tvarka po dviejų svarstymų.

Seimas ketvirtadienį priėmė naujos redakcijos Susirinkimų įstatymą, kuriuo liberalizuotos nuostatos dėl mitingų organizavimo.

Naujasis įstatymas numato, kad nepranešę savivaldybei piketuoti galės iki 15 žmonių, o ne iki dešimties, kaip šiuo metu.

Taip pat naujasis įstatymas numato, jog mitingas derinamas su savivaldybės atstovu, tačiau braukiama galimybė savivaldybei atsisakyti išduoti leidimą susirinkimui.

Nauja redakcija numato, kad susirinkimo organizatoriai ne vėliau kaip prieš 5 darbo dienas iki numatytos susirinkimo dienos privalo pateikti savivaldybės administracijos direktoriui ar jį pavaduojančiam asmeniui rašytinį pranešimą apie organizuojamą susirinkimą, kuriame dalyvaus daugiau kaip 15 žmonių.

Gavęs tokį savivaldybės atstovas nustato jo derinimo datą, į kurį kviečiami akcijos organizatoriai bei policijos atstovai. Nustatoma, kad pranešimas apie organizuojamą susirinkimą turi būti suderintas ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo jo gavimo.

Tuo tarpu ligšiolinė redakcija numato, kad išnagrinėjęs pranešimą apie susirinkimo organizavimą, savivaldybės atstovas priima vieną iš šių sprendimų: išduoti susirinkimo organizatoriui pažymėjimą dėl suderintos susirinkimo vietos, laiko ir formos; atsisakyti išduoti tokį pažymėjimą, jeigu organizuojant susirinkimą gali būti pažeistas valstybės ar visuomenės saugumas, viešoji tvarka, žmonių sveikata ar dorovė ar kitų asmenų teisės ir laisvės.

Taip pat Seimas priėmimo metu pritarė pasiūlymui, kad susirinkimo metu, be draudimo demonstruoti nacių ar sovietų simboliką, kurstyti pažeisti Konstituciją bei įstatymus, būtų įtrauktas draudimas pažeisti dorovės, geros moralės ir etikos normas.

Humanitarinė padėtis Sirijoje dabar yra tokia bloga, kad Raudonasis Kryžius nebepajėgia su ja susidoroti, ketvirtadienį nurodė šios tarptautinės pagalbos agentūros vadovas.

"Humanitarinė padėtis blogėja, nors šios operacijos mastas didėja, - Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus Komiteto (TRKK) pirmininkas Peteris Maureris (Pėteris Maureris) sakė žurnalistams Ženevoje. - Nebegalime susidoroti su padėties blogėjimu."

TRKK bendradarbiauja su Sirijos Arabų Raudonuoju Pusmėnuliu, tiekiant pagalbą pilietinio karo krečiamoje šalyje, tačiau dar lieka "daug baltų dėmių", mėginant patenkinti vietos gyventojų poreikius, pridūrė jis.

"Sirijoje yra nežinomas skaičius žmonių, kurie negauna jiems reikalingos pagalbos", - pažymėjo P.Maureris.

Seimas ketvirtadienį priėmė nutarimą, kuriuo šiemetinę Laisvės premiją skyrė buvusiam sovietinio režimo disidentui, Laisvės lygos vadovui Antanui Terleckui.

Už premijos skyrimą A.Terleckui balsavo 64 Seimo nariai, vienas susilaikė. Premija bus įteikta minint Laisvės gynėjų dieną - kitų metų sausio 13-ąją.

84 metų A. Terleckas buvo vienas iš aktyviausių disidentų sovietinės okupacijos metais, 1978 metais su bendražygiais jis įsteigė Lietuvos laisvės lygą. Dėl savo veiklos A. Terleckas yra kalėjęs Sibiro lageriuose, Urale, kalėjime Vilniuje

Laisvės premija siekiama įvertinti asmenų ir organizacijų laimėjimus ir indėlį ginant žmogaus teises, plėtojant demokratiją, skatinant tarpvalstybinį bendradarbiavimą kovojant už Rytų ir Vidurio Europos tautų laisvą apsisprendimą ir suverenitetą.

Laisvės premiją Seimas įsteigė praėjusių metų rugsėjo 15 dieną, priimdamas specialų įstatymą. Premija siekia 5 tūkst. eurų (17,25 tūkst. litų).

Pirmoji - 2011-ųjų Laisvės premija buvo skirta aktyviam kovotojui už laisvę ir demokratiją, žmogaus teisių gynėjui, Rusijos disidentui Sergejui Kovaliovui.

Realiausias pretendentas į premjerus, socialdemokratas Algirdas Butkevičius neatmeta, kad su Rusijos gamtinių dujų milžinu "Gazprom" gali būti ieškoma kompromiso. Jis teigia norintis susipažinti su dokumentais, Lietuvos pateiktais arbitražui dėl "Gazprom" Lietuvai taikomų dujų kainų.

"Pirmiausiai turėčiau susipažinti su visa medžiaga, kuri pateikta arbitražui (Stokholmo arbitražui - BNS). Sukviesčiau tarptautinės teisės specialistus ir paprašyčiau, kad per kuo trumpesnį laiką jie pateiktų savo išvadą, ar Lietuva kreipėsi dėl to, kad šaliai tikrai padaryta žala, ar dėl to, kad toliau būtų kovojama su "Gazprom", kas blogina Lietuvos gyventojų situaciją, naudojant šilumą. Kitas variantas yra ieškoti kompromisų vardan Lietuvos, nepatiriant nuostolių. Taip kad ir viena, ir kita pusė nusileistų", - portalo 15min.lt konferencijoje ketvirtadienį sakė Socialdemokratų partijos lyderis.

Lietuva spalio pradžioje "Gazprom" apskundė Stokholmo arbitražui ir paprašė šalies vartotojams grąžinti iki 5 mlrd. litų permoką už rusiškas dujas, kaip teigia Lietuvos atstovai, neteisinga kaina tiektas Lietuvai 2004-2012 metais.

Teigiama, jog Lietuvai tiekiamų dujų kainos formulė nuo 2005-ųjų buvo pakeista penkis kartus, galiausiai ją susiejant su smarkiai brangstančių naftos produktų kaina pasaulio rinkose. Lietuva siekia, kad tiekiamų dujų kaina dabar būtų susieta su biokuro kaina.

Europos Komisija šiuo metu atlieka tyrimą dėl "Gazprom" veiklos Vidurio ir Rytų Europoje - be kita ko, įtariama, kad koncernas, susiedamas dujų kainas su naftos kainomis, galėjo nustatyti neteisingas kainas klientams.

Lietuva mano, kad "Gazprom" šaliai, kuri pirmoji iš Baltijos šalių įgyvendina trečiąjį ES energetikos paketą ir iki 2014 metų pabaigos ketina visiškai atskirti Rusijos koncerno iš dalies valdomų "Lietuvos dujų" veiklas, taiko diskriminacinę dujų kainą, kuri yra didžiausia ES.

2011 metais "Gazprom" peržiūrėjo ilgalaikėse sutartyje numatytas kainas bendrovėms "Premium Gas", "Edisson", "Sinergie Italiane", "GDF Suez", "Wieh", "Wingas", SPP, o šiemet kainas pakeitė įmonėms "E.ON Ruhrgas" (Vokietija), "Econgas" (Austrija), ENI (Italija) ir "GWh Gashandel" (Austrija). Be to, trečiadienį pranešta, jog Lenkijos dujų bendrovė "PGNiG" susitarė su "Gazprom" dėl nuolaidos dujoms ir dėl dujų kainos formulės pakeitimo. Nuolaidą Lenkija esą gavo už pažadą įsileisti "Gazprom" į naujai statomas šilumines elektrines.

Ateinantį trečiadienį numatytas autobusų ir troleibusų vairuotojų streikas nevyks - teismas patenkino bendrovės "Vilniaus viešasis transportas" prašymą ir paskelbtą įspėjamąjį streiką atidėjo 30-čiai dienų.

Tesimas nusprendė, kad sprendime rengti streiką nebuvo išdėstyti motyvai, kad įspėjamojo streiko organizavimas nuo 4.30 val. iki 6.30 val. nesutrikdys visuomeninio transporto paslaugų teikimo viešajame sektoriuje, kai tuo metu vilniečiai vyksta į darbą ir prasideda rytinis pikas transporte.

Nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių trečiadienį patenkinęs Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas atkreipė dėmesį, kad "priimtant sprendimą dėl įspėjamojo streiko nebuvo svarstytas klausimas apie tokį streiko organizavimo, būdo, laiko ir priemonių pasirinkimą, kad nebūtų pažeistas viešasis interesas".

''Nėra duomenų, kad streiko metu bus užtikrintas būtinas minimalus tokios paslaugos kieki visuomenei, todėl yra pagrindas pagrįstai manyti, kad gali kilti grėsmė laiku neužtikrinti žmonių gyvybei, sveikatai ir saugumui reikiamų paslaugų dėl sutrikusių miesto visuomeninio transporto paslaugų", - rašoma teismo nutartyje.

Ši nutartis nėra galutinė - per septynias dienas gali būti apskųsta Vilniaus apygardos teismui.

Reaguodama į teismo nutartį atidėti streiką, Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija teigia, kad uždraudžiant streikus Lietuvoje, atimama teisė darbuotojams reikalauti, kad darbdaviai laikytųsi darbo įstatymų, kolektyvinių sutarčių ir susitarimų.

"Lietuvoje susiklostė tokia situacija, kad nors teoriškai streikas galimas, praktiškai jį surengti neįmanoma", - sako konfederacija.

Ji primena, kad 2011 metų vasarą, pasinaudojant teismų pagalba, uždrausta streikuoti UAB "Švyturys–Utenos alus" darbuotojams.

Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija teigia pritarianti Vilniaus viešojo transporto darbuotojų teisėtai keliamiems reikalavimams dėl kolektyvinės sutarties nevykdymo ir kreipsis į tarptautines organizacijas dėl esminių Žmogaus teisių ir laisvių Lietuvoje nepaisymo.

Bendrovėje "Vilniaus viešasis transportas" dirba 2140 darbuotojų, balsavime dėl įspėjamojo streiko paskelbimo dalyvavo apie 1760.

Skelbiama, kad atlyginimai Vilniaus viešojo transporto sistemos darbuotojams mokami laiku, tačiau per kelerius metus susikaupė 25 mln. litų skola dėl nemokamų priemokų. Miesto savivaldybė viešojo transporto įmonei skolinga apie 90 mln. litų - tai esą ir yra pagrindinė priežastis, kodėl įsiskolinta darbuotojams.

Savivaldybė savo ruožtu pirštu baksnoja į Vyriausybę, kuri esą niekaip nekeičia gyventojų pajamų mokesčio dalies skyrimo Vilniui tvarkos.

Duris atvėrė nauja Varnių regioninio parko ekspozicija „Septyni keliai iš Varnių“. Pristatant kiekvieną maršrutą, iškeliamos ryškiausios Varnių regioninio parko gamtos ir kultūros vertybės.

Varniai ir jų apylinkės – žemaičių žemės širdis, todėl nemaža ekspozicijos dalis aprašyta žemaitiškai. Lankytojai septyniais keliais iš Varnių tarsi praeina mūsų protėvių takais. Ekspozicijos tema „Septyni keliai iš Varnių“ pasirinkta pagal žymaus Lietuvos geografo prof. Česlovo Kudabos to paties pavadinimo knygą. Lankytojų centro ekspozicijoje užfiksuotas ne tik unikalus Varnių apylinkių kraštovaizdis, lėmęs žemaičių gyvenseną, ne tik įdomūs maršrutai ir lankytini objektai, bet ir unikalios gamtos ir kultūros vertybės.

Varnių regioninis parkas – saugoma teritorija, apimanti Žemaitijos aukštumų centrinio kalvyno dalį. Čia - iškiliausios Žemaitijos kalvos: Šatrija, Sprūdė, Moteraitis, Girgždūtė, Medvėgalis ir kitos. Čia – turbūt vienintelis Lietuvos ežeras (Lūkstas), išmetantis gintaro. Čia - didžiausių Žemaitijos upių (Minijos, Virvytės, Ventos) ištakos. Varnių regioniniame parke yra 33 draustiniai ir 1 gamtinis rezervatas.

Lankytojų laukia Medvėgalio archeologinis kompleksas, Aukštagirės pažintinis pėsčiųjų ir dviratininkų takas (23 km), Debesnų botaninis takas, Sietuvos kūlgrinda, Jomantų miško pažintinis takas (4 km), Žąsūgalos pažintinė dviratininkų trasa (32 km.), Lūksto gintarų takas (1 km), Šatrijos kalnas ir t.t.

Išsami informacija apie šiuos maršrutus, gamtos ir kultūros vertybes pateikiama Varnių regioninio parko Lankytojų centro naujoje ekspozicijoje. Gamtinės ir archyvinės nuotraukos, garso įrašai su paukščių ir varlių balsais, sakmėmis ir mitais, žemaitiškai įgarsinti tekstai, galimybė pamatyti Lūksto ežero gintarą, reljefinis Varnių regioninio parko maketas, Šatrijos geologinis pjūvis, archeologinio paveldo pristatymas – visa tai ir dar daugiau pamatysi modernioje ekspozicijoje. Lankytojai supažindinami su istorine, turistine, gamtine bei pažintine Varnių krašto medžiaga info terminaluose.

Vaikams labiausiai turėtų patikti „Paukščių balsų paros laikrodis“. Ant ekspozicijos sienos nupiešti šio parko paukščiai – savo čiulbėjimu geriausiai atspindintys paros ritmą, paspaudus mygtuką su paukščio pavadinimu, pasigirsta čiulbėjimas. Smagu pažaisti žaidimą „Kūlgrinda“, kur reikia nepaskęsti pelkėje. Intriguojantys pažintiniai žaidimai - „Atspėk medį“ ir „Atspėk augalą“. Žaidime „Palangos Juze“, pajudinus medinio Juzės žirkles, pasigirsta žemaitiškai įgarsintos M.Valančiaus kūrinio „Palangos Juzė“ ištraukos.

Pasak Varnių regioninio parko direktorės Irenos Zimblienės, lankytojų centro ekspozicijos tikslas – sudominti ir suteikti daugiau žinių apie kraštovaizdį, augaliją ir gyvūniją, saugomus objektus, kad parko lankytojas vėliau galėtų savarankiškai keliauti ir pats „atrasti“ mūsų krašto gamtos lobius.

Varnių regioninio parko Lankytojų centro (Dumbrių g. 3, Ožtakių k., Varnių sen., Telšių r.) naujos ekspozicijos „Septyni keliai iš Varnių“ pristatymas visuomenei – lapkričio 9 d. 11 val. Renginio metu – pranešimai, atviros diskusijos, taip pat Varnių regioninio parko folklorinio ansamblio „Druja“ koncertas.

Varnių regioninio parko lankytojų centras ir ekspozicija įrengti, įgyvendinant ES struktūrinių fondų ir valstybės biudžeto lėšomis finansuojamą projektą „Saugomų teritorijų tvarkymas“. Tai bendras Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos ir Varnių regioninio parko direkcijos veiklos rezultatas.

Lietuvos saugomose teritorijose jau įrengta 12 naujų vidaus ekspozicijų: Aukštaitijos ir Dzūkijos nacionaliniuose parkuose, Anykščių, Aukštadvario, Biržų, Kauno marių, Krekenavos, Pajūrio, Rambyno, Sartų, Tytuvėnų ir Varnių regioniniuose parkuose.

Tik ką turėjome progą prisiliesti prie anapusinės tikrovės. Visų Šventųjų dieną pagerbėme tuos Kristaus sekėjus, kurie, per Krikštą tapę Jėzaus broliais ir seserimis, išsaugojo savo ištikimybę ir dabar jau regi Dievo veidą. Vėlinių dieną meldėmės už mirusiuosius, kuriems galbūt dar reikia Dievo gailestingumo. Lankydami kapus ir melsdamiesi už mirusiuosius, kaip niekad anksčiau suvokėme, kad ir mes patys esame laikini šios žemės keleiviai. Natūraliai kyla klausimas: kur mes einame, kur skubame ir kokia yra mūsų gyvenimo prasmė?

Mūsų atsakymas galėtų tilpti į du žodžius – ieškome laimės. Jos ieškodami dirbame, skubame, kartais pešamės, siekiame daugiau laisvės, net darome nusikaltimus. Visas Šventasis Raštas yra ilgas pasakojimas apie laimės ieškojusius žmones. Vergais paversti izraelitai leidosi Mozės įkalbami palikti Egiptą ir per dykumą iškeliauti į naują žemę, kuri žadėjo laimingą gyvenimą. Tačiau keliaudami žmonės pavargo, suabejojo, ar teisingai pasielgė, palikdami pakankamai sotų gyvenimą. Netekę kantrybės žmonės net maištavo. Ką pasakys tautos vadas maištaujantiems ir viskuo nepatenkintiems žmonėms? Mozė kalbėjo: „Tie įstatai ir įsakai, kurių Viešpats, jūsų Dievas, įsakė man jus mokyti, kad vykdytumėte juos krašte, kurio einate paveldėti, idant tu, tavo vaikai ir tavo vaikų vaikai pagarbiai bijotų Viešpaties, savo Dievo.Klausykis tad, Izraeli, laikykis jų ištikimai, kad tau gerai sektųsi“ (Įst 6, 1–3). Taigi Mozė paliepė izraelitams bijoti Dievo, mylėti jį ir laikytis jo paliepimų. Dievo žodis tiek Senajame, tiek Naujajame Testamente įsakmiai teigia: žmogau, jei nori būti laimingas, mylėk Dievą, bijok Dievo ir laikykis jo nurodymų!

Evangelijoje pagal Morkų yra pasakojimas apie Rašto žinovą, klausiusį Jėzaus, koks yra didysis įsakymas. Šis žmogus, gilindamasis į Raštą, taip pat ieškojo atsakymo, ką turįs daryti, kad jo gyvenimas būtų laimingas. Į vyro klausimą Jėzus atsakė trumpai ir aiškiai: „Mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi“ ir „Mylėk savo artimą kaip save patį.“ Jėzus pagyrė vyrą, suvokusį, kad meilė Dievui ir žmonėms yra svarbesnė už bet kokius religinius ritualus – „už visas deginamąsias atnašas ir kitokias aukas“ (Mk 12, 30–33).

Jėzus, girdėdamas, kaip tiksliai Rašto aiškintojas nusakė tikėjimo į vienintelį Dievą svarbą, ištarė: „Tu netoli nuo Dievo karalystės!“ (Mk 12, 34). Tai reiškia: jei tiki į Dievą, jau esi netoli nuo siekiamo tikslo, tačiau jį pasieksi tik tuomet, kai gyvensi tikėjimu, tai yra kai tavo gyvenimas bus pilnas meilės Dievui ir žmonėms. Jėzaus mokinys Jokūbas šią tiesą šitaip nusako: „Tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs.Tu tiki, jog yra vienas Dievas? Gerai darai! Bet ir demonai tiki ir dreba.Kaip kūnas be dvasios miręs, taip ir tikėjimas be darbų negyvas“ (Jok 2, 17–26). Tikėjimas be meilės yra negyvas. Meilė yra gražiausias tikėjimo veidas.

Atrodo, viskas taip aišku. Priimk, žmogau, tau paties Dievo rodomą kelią, eik juo ir būsi laimingas. Tačiau laisvas žmogus nuolat abejoja ir jam dažnai atrodo, jog Dekalogas – Dievo parodytas kelias – yra pasenęs, kad tikėjimas į Dievą yra kliūtis išsiskleisti žmogaus asmenybei. Todėl žmonijos istorija yra pilna laimės paieškų šalia Dievo.

Panašiai yra ir mūsų dienomis. Europa, turinti gilias krikščioniškas šaknis, šiandien yra sutrikusi ir savo kelio į laimę ieško šalia Dievo. Ieško visai panašiai, kaip XX amžiuje elgėsi utopinio komunizmo statytojai. Atrodo, žmonės turėjo pasimokyti iš istorijos, kur veda Dievo atmetimas. Tačiau žmogaus gundymas atsistoti į Dievo vietą yra toks stiprus, kad istorijos pamokos lieka dūlėti istorijos vadovėliuose, o žmonės iš naujo renkasi klystkelius.

Tų klystkelių pilna Lietuva. Po dvidešimties Nepriklausomybės metų žmonės pasimetę kaip niekad anksčiau. Aplinkui aidi kaltinimai – visi vagys, visi savanaudžiai, visi nesirūpina žmogumi. Ir nebandyk šiam kaltinimų chorui prieštarauti, nes būsi apkaltintas visomis galimomis nuodėmėmis. Tačiau šiame chore trūksta paties svarbiausio kaltinimo, skirto sau pačiam.

Ne tik kiti kalti, kad nemyli, bet ir mes patys sergame savimeilės liga – rūpinamės tik savimi. Politinis, ekonominis ir socialinis gyvenimas tol bus panašus į sunkiai pagydomą ligonį, kol nesuvoksime esminio dalyko, kad reikia visų pirma ne iš kitų reikalauti meilės, bet patiems pradėti mylėti. Tol neišsivaduosime iš dabartinių bėdų, kol nesuprasime, kad jų esminė priežastis yra meilės praradimas. O meilė prarandama visuomet, kai prarandamas Dievas. XX amžiaus nežmoniškos ideologijos – fašizmas ir komunizmas – buvo kuriamos ant neapykantos ir bedievybės pagrindų. Be meilės ir be Dievo galima bandyti pastatyti dangų siekiantį, tai yra laimę žadantį, bokštą, bet jis visuomet bus pasmerktas griūti. Jei norime, kad mūsų gyvenimas būtų prasmingas ir patys jaustumės laimingi, pradėkime ištikimiau laikytis meilės įsakymo: tebūnie Dievas aukščiau už viską, o kiekvienas žmogus tebūnie vertas tiek mūsų dėmesio, kiek jo skiriame sau.

Čekijos parlamentas ketvirtadienį patvirtino ambicingą planą grąžinti Bažnyčiai milijardų eurų vertės turtą, kuris buvo nusavintas komunistinio režimo, per balsavimą, kuris tapo premjero Petro Nečaso pergale.

Šis įstatymas numato per 30 metų grąžinti Bažnyčiai konfiskuotą žemę, nekilnojamąjį turtą arba išmokėti finansines kompensacijas. Pagal šį planą Bažnyčia taptų nepriklausoma nuo valstybės ir palaipsniui netektų vyriausybės finansavimo.

Susitarimas turėtų atverti galimybę naudoti apie 6 proc. šalies miškų ir laukų, anksčiau priklausiusių daugiausiai krikščioniškų konfesijų Bažnyčioms, tačiau tas turtas buvo įšaldytas, kol bus išspręsti restitucijos klausimai.

Žemė, kuri buvo konfiskuota komunistų režimo po 1948 metų, ateityje gali būti užstatyta, išnuomota arba parduota.

200 vietų turintys žemieji parlamento rūmai patvirtino atitinkamus teisės aktus 102 įstatymų leidėjų balsais, panaikindami Senato, kuris nepalaikė šio žingsnio, paskelbtą veto.

Po dvejus dešimtmečius trukusių derybų tarp politikų, vadovaujant Katalikų Bažnyčiai, religinės bendruomenės palankiai vertina šią sutartį, tikėdamosi, kad tai padės atkurti jų turtą ir sustiprinti sumenkusį vaidmenį Čekijos bendruomenėje.

Balsavimo rezultatai tapo pergale P.Nečasui, kurio nestabili koalicija trečiadienį sugebėjo užgniaužti savo deputatų maištą, skubant įgyvendinti mokesčių didinimo programą ir reformuoti pensijų sistemą.

Šią sutartį palaikį P.Nečasas ir jo konservatyvieji sąjungininkai, tačiau jis labai nepopuliarus Čekijos visuomenėje, kurioje tikintieji sudaro mažumą, ir centro kairiojoje opozicijoje.

Finansinėms kompensacijoms per metus bus skiriama tik apie 100 mln. JAV dolerių per metus, tačiau ši suma turi didelę simbolinę reikšmę tuo metu, kai šalyje didinami mokesčiai ir vykdomos taupymo priemonės, kurių vyriausybė ėmėsi siekdama sumažinti biudžeto deficitą.

Dabar šis įstatymas bus pateiktas pasirašyti prezidentui Vaclavui Klausui, kuris reiškė dėl jo abejones. Šalies vadovas gali blokuoti jau anksčiau Senato atmestą įstatymą, tačiau 102 balsų, kuriuos P.Nečasas ketvirtadienį užsitikrino žemuosiuos parlamento rūmuose, pakaks atmesti ir prezidento veto.

Įgyvendinant šį įstatymą, šių metų biudžeto deficitas gali padidėti 1,5 procentinio punkto, jeigu vyriausybė skirtų lėšų kompensacijoms, kurias planuojama išmokėti per 30 metų.

Šiais metais, kai švenčiame Lietuvos Biblijos draugijos (LBD) dvidešimties metų veiklos jubiliejų, yra džiugu pranešti, kad šiomis dienomis, lapkričio viduryje, Lietuvoje pasirodys šeštas pataisytas ir papildytas „Biblijos, arba Šventojo Rašto“ leidimas lietuvių kalba.

Primenu, kad pirmas Biblijos leidimas išėjo 1999 metais. Senąjį Testamentą iš hebrajų, aramėjų ir graikų kalbų vertė Antanas Rubšys. Naująjį Testamentą iš graikų kalbos – Česlovas Kavaliauskas. Šiandien LBD sudaro devynios krikščionių Bažnyčios: Evangelikų Baptistų, Evangelikų Liuteronų, Evangelikų Reformatų, Evangelikų Sekmininkų, Laisvųjų Krikščionių, Romos Katalikų, Sentikių, Septintosios Dienos Adventistų ir Stačiatikių.

Tad kuo ypatingas naujausias Biblijos leidimas Lietuvos krikščionims? Tiesa, kad šiame leidime rasime nežymių teksto patikslinimų, praktiškai kartojamas 1999 m. leidimas. Tačiau, atsižvelgdami į skaitytojų pastabas bei sukauptą ilgametę Jungtinių Biblijos draugijų patirtį, padarėme keletą naujovių:

Atnaujinta išvaizda: kruopščiai parinktas šiuolaikiškas dizainas ir formatas (trijų skirtingų įrišimų);

Popierius gelsvas, o ne baltas, nes, remiantis psichologiniais tyrimais, gelsvas pagrindas ne taip vargina regėjimą kaip baltas, todėl daug mieliau yra skaityti tokį tekstą;

Danijos Biblijos draugijos dėka atrastas specialus šriftas, kurio Lietuvoje nėra (bent jau Lietuvos Biblijos draugijai nepavyko rasti);

Šį naujausią Biblijos leidimą bus galima įsigyti ne tik knygynuose, bet ir internetu, adresu: http://www.biblijatau.lt/

Antiislamiško mėgėjiško filmo, kuris sukėlė kruvinus protestus musulmoniškajame pasaulyje, kūrėjas trečiadienį Jungtinėse Valstijose metams buvo pasiųstas į kalėjimą - už savo bandomojo laikotarpio dėl ankstesnio nuosprendžio taisyklių pažeidimą.

55 metų Markas Basseley Youssefas (Markas Baselis Jusefas) turės atlikti bausmę JAV federaliniame kalėjime. Jis prisipažino kaltas dėl keturių kaltinimų naudojus suklastotas tapatybes, o tai yra jo bandomojo laikotarpio, 2010 metais paskirto už bankinį sukčiavimą, taisyklių pažeidimas.

Jam grėsė iki dvejų metų kalėjimo, bet kiti keturi kaltinimai pagal susitarimą su kaltintojais buvo panaikinti.

M.B.Youssefas laikomas žmogumi, sukūrusiu filmą "Musulmonų nekaltybė" (Innocence of Muslims), kuriame pranašas Muhammadas (Muhamadas) vaizduojamas kaip žudikiškas iškrypėlis ir kuris rugsėjo mėnesį sukėlė protestų bangą, pareikalavusią dešimčių žmonių gyvybių.

Šis filmas taip pat siejamas su rugsėjo 11-osios ataka prieš JAV konsulatą Bengazyje, kai buvo nužudyti JAV ambasadorius Libijoje Chrisas Stevensas (Krisas Stivensas) ir dar trys amerikiečiai.

2009 metų vasarį M.B.Youssefą ir kitus asmenis federaliniai pareigūnai apkaltino tuo, kad per jie apgaulę įgijo tapatybes bei klientų socialinio draudimo numerius keliuose "Wells Fargo" skyriuose Kalifornijoje ir tuo naudodamasis išsiėmė 860 dolerių.

M.B.Youssefas buvo nuteistas metus ir devynis mėnesius kalėti, jam buvo uždrausta penkerius metus be leidimo naudotis kompiuteriu ir internetu, taip pat - priežiūros laikotarpio metu naudotis išgalvotais vardais.

M.B.Youssefas buvo areštuotas rugsėjo mėnesį dėl aštuonių bandomojo laikotarpio taisyklių pažeidimų. Per teismo posėdį praėjusį mėnesį jis visus kaltinimus neigė, bet trečiadienį pripažino savo kaltę dėl keturių - mainais į tai, kad kiti keturi kaltinimai būtų anuliuoti.

JAV apygardos teisėja Christina A.Snyder (Kristina A.Snaider) sakė, kad M.B.Youssefas, kuris jau penkias savaites buvo sulaikytas, už grotų turės praleisti metus ir kad po to dar ketverius metus jis bus prižiūrimas laisvėje.

Anksčiau, kai kilo protestai dėl minimo filmo, M.B.Youssefas buvo vadinamas Nakoula Basseley Nakoula (Nakula Baseliu Nakula) ir Samu Bacile'iu (Semu Beisiliu).

JAV prokuroro padėjėjas Robertas Dugdale'as (Robertas Dagdeilas) sakė, kad M.B.Youssefas "išdavė" aktorius, kurie filmavosi "Musulmonų nekaltybėje", nes nepasakė jiems, kad yra "neseniai paleistas teistas nusikaltėlis".

Šis Egipte gimęs krikščionis koptas taip pat apgavo aktorius tuo, kad nufilmavęs filmą jį dubliavo ir vietoje aktorių žodžių įrašė antiislamiškus dialogus. "Jis taip nusprendė už kitus žmones", - sakė kaltintojas.

Toks elgesys buvo M.B.Youssefo "ilgalaikio apgavysčių modelio" dalis, pridūrė jis.

Viena to filmo aktorė, Cindy Lee Garcia (Sindi Li Garsija), pateikė du ieškinius "YouTube", kuriuose reikalauja, kad ši interneto svetainė išimtų 14 minučių trukmės filmo klipą. Abu ieškiniai buvo atmesti; vieną jų atmetė vietos teisėjas, o kitą - federalinis teismas.

C.L.Garcia sakė maniusi, kad pasirašė kontraktą filmuotis juostoje "Dykumos karys" (Desert Warrior) apie gyvenimą prieš 2000 metų, o tai, kad jos žodžiai buvo dubliuoti, suprato tik rugsėjį, kai musulmoniškajame pasaulyje kilo protestai.

Filmo įžeistos ir dėl jo įpykusios minios padeginėjo JAV misijas, mokyklas ir kompanijų atstovybes.

Kaip nurodoma teismo dokumentuose, M.B.Youssefas parašė ir prodiusavo tą klipą, o liepos 2 dieną anglišką jo versiją paskelbė "YouTube". Rugsėjo 11-ąją - per 2001 metų rugsėjo 11-osios atakų metines - buvo paskelbta arabiškai dubliuota versija.

"Jo apgavystė ... realiai pakenkė žmonėms", - Los Andželo teisme sakė R.Dugdale'as, kuris pridūrė, kad mažiausiai viena to filmo aktorė nuogąstauja dėl savo gyvybės, o kiti aktoriai "mano, kad jų karjeros yra sužlugdytos".

Tačiau gynybos advokatas Steve'as Seidenas (Stivas Seidenas) sakė, kad M.B.Youssefas turi teisę keisti filmo dialogus ir kitus dalykus. Jis pažymėjo, kad "aktoriai pasirašė oficialius pareiškimus", kuriais visas teises perleido filmo kūrėjui.

Lapkričio 8-oji – Europos sveikos mitybos diena. Jau tapo tradicija, kad šią dieną nacionalinis projektas „Sveikatiada“ bando atkreipti mokinių dėmesį į tinkamą mitybą bei sveiką gyvenseną, o Vilniaus sveikatos visuomenės biuras paskelbė jau antrus metus iš eilės sėkmingai ikimkyklinėse įstaigose vykdomo konkurso „Vitaminizuotas 2012“ rezultatus.

Projektas „Sveikatiada“ – tai Socialinė iniciatyva, kuria siekiama formuoti sveikos mitybos ir fizinio aktyvumo įgūdžiais pagrįstą kultūrą mokyklose. Ypatingas dėmesys šiame projekte skiriamas mokyklų bendruomenėms, kurios kviečiamos smagiai ir moksleiviams patraukliomis priemonėmis ugdyti supratimą apie mitybą ir fizinį aktyvumą.

Mokiniai, minėdami šią dieną, organizuoja renginius, diskusijas, konkursus ir įvairias varžytuves sveikos mitybos tema. Debatuose apie mitybą jie diskutuoja apie tinkamą ir netinkamą maistą, kuria savo mitybos taisykles ir sudarinėja „Sveikos mitybos dienos meniu“. Taip pat vaikai atlieka apklausas, bandydami išsiaiškinti mokyklos bendruomenės narių bei artimųjų mitybos įpročius. Sužinoję apie netinkamus artimųjų mitybos įpročius mokiniai galės skatinti aplinkinius juos keisti.

Pasak „Sveikatiados“ projekto vadovės, pernai sveikos mitybos dienos renginius organizavo 121 mokykla. Juose dalyvavo net 462 mokytojai ir daugiau nei 11 tūkstančių mokinių. Šiemet „Sveikatiados“ dalyvių skaičius išaugo, pastebimas vis didesnis mokinių susidomėjimas sveiku gyvenimo būdu, todėl tikimasi dar aktyvesnio jų dalyvavimo“.

Minėdami šią dieną praėjusiais metais mokiniai buvo ypač aktyvūs ir kūrybingi: rengė konkursus bei pusryčių valgymo akcijas, kūrė maisto produktų skulptūras, organizavo įvairiausius žaidimus. Į diskusijas apie tinkamos mitybos bei aktyvaus gyvenimo būdo svarbą buvo įtraukta visa mokyklos bendruomenė, nepamirštant ir mokytojų. Jie patirties šia tema sėmėsi konferencijose bei diskusijose.

Europos sveikos mitybos diena minima ir vaikų darželiuose. Lapkričio 8-ąją Vilniaus visuomenės sveikatos biuras paskelbė jau antrus metus iš eilės sėkmingai vykdomo konkurso „Vitaminizuotas 2012“ rezultatus, kuriame dalyvavo nemažai Vilniaus miesto, Vilniaus ir Šalčininkų rajonų ikimokyklinio ugdymo įstaigų.

Vaikų ir jaunimo sveikatos priežiūros specialistės Julijos Meišimės teigimu, mažieji konkurso dalyviai dar kartą įrodė, kad maitintis taisyklingai ir tinkamai visai nesunku, tereikia tik šiek tiek žinių, noro ir be abejo, suaugusiųjų pagalbos. Jiems patinka gaminti, jie domisi tinkama mityba ir labai skaniai ir noriai suvalgo savo pagamintus patiekalus. Pasak specialistės, visai netiesa, kad vaikai nemėgsta daržovių, vaisių ar kitokių naudingų maisto produktų. Greičiausiai, nemokame jų sudominti.

Vaikų ur jaunimo sveikatos priežiūros specialistė pateikia keletą naudingų patarimų kaip paskatinti vaiką valgyti tai, kas naudinga:

1. Įtraukite mažus vaikus į maisto gamybos procesą: paveskite jiems nesudėtingus gamybos darbus. Nustatyta, kad naminis ir su vaikų pagalba pagamintas maistas mažiesiems yra daug skanesnis ir jie gana noriai tai suvalgo.

2. Puoškite, dekoruokite patiekalus, pasitelkite fantaziją! Estetinis vaizdas ne ką mažiau svarbus veiksnys, žadinantis arba slopinantis vaiko apetitą.

3. Rodykite gerą mitybos pavyzdį, nes vaikai visus mitybos įpročius (tiek gerus, tiek blogus) semiasi šeimoje. Juk ne veltui sakoma, kad vaikai daro ne tai, kas jiems sakoma, o tai, kas rodoma.

4. Akcentuokite, kad produktai iš bazinės piramidės grupės yra naudingiausi ir juos būtina valgyti kasdien.

5. Maistas visada turi būti šviežias, nes tik tokiame yra daugiausia vitaminų ir mikroelementų, ko negalime pasakyti apie pusfabrikačius.
6. Niekada nevalgykite patys ir patarkite savo vaikams to nedaryti, kai esate blogos nuotaikos, suirzę, nepatenkinti, nes visa tai trukdo normaliam bei sklandžiam virškinimui.

7. Gerkite patys ir mokykite vaikus gerti vandenį – be angliarūgštės, be sintetinių dažiklių, cukraus ir kitų kenksmingų priedų, o tik paprasčiausią vandenį, kuris yra gyvybės šaltinis kiekvienai mūsų kūno ląstelei. Juk mūsų organizme nėra gazuoto vandens, nėra saldžių vaisvandenių – jų organizmas negamina, jose nevyksta jokie biocheminiai procesai. Tad mums būtinas tik vanduo!

8. Nei vienas maisto produktas nėra blogas, svarbu tik suvartojimo kiekis ir dažnumas.

9. Jei vaikai nevalgo žalių daržovių – virkite sriubas, troškinkite arba atvirkščiai – jei vaikai nemėgsta jų termiškai apdorotų – duokite žalias.

10. Venkite vaikus maitinti dešrelėmis (nors labai dažnai jos yra labai mėgstamos) ar kitais pusfabrikačiais, nes maistinė tokių produktų vertė yra menka, o augančiam vaiko organizmui būtina gauti kuo daugiau skirtingų maistinių medžiagų.

11. Visiškai uždrausti mažiems vaikams saldumynų negalima, norint suformuoti taisyklingus jų mitybos įpročius. Kur kas išmintingiau tiksliai nustatyti laiką, kada galima valgyti saldumynus: po pusryčių, pietų, per šventes, išvykas, gimtadienius ir pan. Žinoma, saldumynai turi būti vartojami nedideliais kiekiais.

Viktorija Šenbergs. Žingsniai į Tave: lyrika. - Klaipėda: „Eglės“ leidykla, 2012. - 80 p.

Vos perskaičiusi pirmąsias Viktorijos Šenbergs erotinės lyrikos knygelės „Žingsniai į Tave“ eilutes, supratau, kad bus labai „nekorektiška“. Knygelė skirta Moteriai! Meilės, erotikos terapija užsisukusiai darbuose, namuose, skalbiniuose, puoduose ar popieriuose moteriai.

Kad prisimintų – štai, aš tokia. Man žvaigždės ir angelai šypsosi, ir tos akimirkos niekas neatims!

Iš pradžių suabejojau, ar ši saldi ir pozityvi poezija nėra tik „cukraus vata“, kuri neturi maistinės vertės nei smegenims, nei protui. Bet kai visa naktį nesudėjau bluosto, o galvojau apie „šilkinio raudonumo sapnus“, „švelniai krintančią į plaukus baltą palaimą“, „obuolines svajones“ – esu paveikta netikėtų epitetų, poetiškumo, nutylėjimų. Grakštus erotizmas, plevenantis trapumas, didingas ryžtas ir drąsa. Būti čia ir dabar – gyventi su Meile! Moters žibančiomis akimis priesakas, jau kuris laikas neapleidžiantis minčių.

„Žingsniai į Tave“ – jausmingas ėjimas link to, kas svarbu, kas pakylėja, kas įkvepia. Jokio slapukavimo, tik mylinčios moters subtilus atvirumas. Tą iliustruoja emociškai stiprią energetiką spinduliuojančios menininkės Kristinos Jasudaitės nuotraukos. Moterystės paslaptys apgobtos šydu tikrų jausmų, kuriuos išgyvena Ji tik tą stebuklingą akimirką, kai meilė karaliauja širdyje. Be amžiaus ribos...

Harmonija su savimi ir supančiu pasauliu. Ramybė. Akimirką – jokio chaoso ir destrukcijos, ji ir jos jausmas, pakylėjantis į moteriškumo dausas. Tai knygelė apie ypatingą meilę. Tiesa, tai nereiškia, kad vyrai negali skaityti, bet supras jie kitaip. Tebūnie palaimintas vyras, pakylėjęs savo moterį tokiems išgyvenimams.

Tai ne meilės iliuzija, tai tikra meilės kalba. Tai lyg moters mantra, paskatinanti į laimės žygį, nesvarbu – įsimylėti ar pozuoti meniškai nuotraukai, ar nueiti pas kirpėją pakeisti šukuosenos, ar perskaityti neįveikiamą romaną. Kiekviena turime savo kalnus, kuriuos įveikiame tik tikėdamos ir matydamos meilę, prasmę, nors ir trumpą akimirką. Nuolat prisiminkim būti laimingos, kurti savo laimę mylėdamos save ir savo netobulus jausmus, kūnus ar žmones aplink.

Šitaip netikėtai Viktorija Šenbergs žengė į mane. Pažadindama didingą, mistišką, erotišką, aistringą ir slaptą, pasirodo, manyje gyvenusios, bet niekada nekalbėjusios, dievaitės gyvastį. Ir tai ne sapnas, o Meilė sau ir Pasauliui...

Europos Parlamento biuras pritarė Baltijos valstybių europarlamentarų pasiūlymui pagrindinei Europos Parlamento alėjai suteikti Baltijos kelio vardą. Šis pasažas bus pavadintas Lietuvos, Latvijos ir Estijos piliečių garbei, kurie 1989 m. rugpjūčio 23 d. susikibę rankomis sudarė simbolinę 600 kilometrų ilgio žmonių grandinę, nusidriekusią per visas tris Baltijos valstybes ir tokiu būdu visam pasauliui pademonstravo savo laisvės siekį.

"Baltijos kelio" manifestacija 1989 m. buvo ne tik unikalus trijų tautų politinis veiksmas, bet ir simbolis, ir istorinio lūžio momentas. Jis rodė, kad į Rytus einanti demokratijos banga neapsiribos Vidurio Europos komunistinėmis šalimis, nesustos ties Hitlerio ir Stalino linijomis. Laisvė visiems! – toks buvo estų, latvių ir lietuvių reikalavimas Baltijos kelyje. Prasminga ir teisinga, kad viena Europos Parlamento Briuselyje viešųjų erdvių, kur nuolat matoma įvairių renginių, turės "Baltijos kelio" vardą", - komentavo šį sprendimą Europos Parlamento narys, pirmasis atkurtos Lietuvos valstybės vadovas, Vytautas Landsbergis. Idėja alėją pavadinti Baltijos kelio vardu politikams kilo 2011 m. rudenį vykusioje konferencijoje, kuri buvo skirta Baltijos valstybių 20-osioms nepriklausomybės metinėms paminėti. Pasiūlymą parėmė visi keturių didžiausių Europos Parlamento frakcijų Baltijos valstybių europarlamentarai.

Oficialią ceremoniją Europos Parlamente Briuselyje, kurios metu formaliai bus suteiktas šiai alėjai Baltijos kelio vardas, ketinama surengti 2013 m. pavasarį.

Seimas be didelių diskusijų patvirtino įstatymo pataisas, kuriomis griežtėja bausmės už rinkėjų papirkinėjimą ir už šios veiklos organizavimą, taigi, už rinkimų pažeidimus bus galima bausti ir partijas.

Griežtesnės bausmės jau galios ir po kelių mėnesių vyksiantiems rinkimams Zarasų-Visagino apygardoje. Čia rinkimų rezultatai panaikinti dėl šiurkščių pažeidimų, praneša LRT televizijos naujienų tarnyba.

Seimo sugriežtinti bausmes už balsų pirkimą prašė Prezidentė. Ji pataisas inicijavo po gausių pranešimų apie šiuose rinkimuose pirktus balsus. Ypatingos skubos tvarka svarstytas įstatymas diskusijų ir priešininkų nesulaukė, tačiau sugriežtinti bausmių vos nesukliudė vangiai į salę besirenkantys parlamentarai. Reikėjo, kad balsuotų mažiausiai 71-as.

„Išėjo vienas, bet trūksta keturių. Ar yra sugrįžtančių? Dalis grįžo, tvarka bus. Gerbiami kolegos, jūs mane teisingai supraskite. Čia ne man asmeniškai reikia. Mes visi turime būti suinteresuoti, kad pabaigtume tuos įstatymus priimti. Negi taip sunku grįžti į salę? negi visi taip išalkę, kad valgote?“ – parlamentarus drausmino posėdžiui pirmininkavusi Seimo vadovė Irena Degutienė.

Vis dėlto pavykus sušaukti Seimo narius, įstatymas buvo priimtas. Už rinkėjų balsų pirkimą numatyta maksimali penkerių metų laisvės atėmimo bausmė, dabar yra treji metai.

„Sugriežtinta dėl to, kad šitas nusikaltimas tikrai patektų į apysunkių sąrašą. Kitas dalykas, kaip rodo mūsų patirtis, griežčiau traktuojant, kai tai tampa apysunkiu nusikaltimu, galima atlikti ir žvalgybinius slaptus veiksmus užkardant, stebint, kas vyksta, nes be šito būtų labai sudėtinga“, – kalbėjo Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras.

Naujovė įstatyme – bus baudžiami ne tik pavieniai asmenys, bet ir organizatoriai, tai yra partijos. Iki šiol jos neatsakė už sukčiaujančius savo narius.

Šiuose rinkimuose balsus pirkę asmenys dar bus baudžiami pagal seną įstatymą, tai yra papirkimas traktuojamas tik kaip nesunkus nusikaltimas.

„Įstatymas galios tiems rinkimams, kurie po trijų mėnesių turėtų būti Zarasų-Visagino apygardoje“, – pabrėžė S. Šedbaras.

Prezidentė siūlė nustačius pažeidimų, kandidatus į Seimą iš rinkimų šalinti iškart. Dabar galioja išskirtinė sąlyga, kad likus 15 dienų iki balsavimo, net ir užfiksavus pažeidimų, negalima pašalinti kandidatų. Tačiau šio klausimo parlamentarai nesvarstė.

Goethe instituto konferencijoje Prahoje neseniai diskutuota, kaip švietimo sistema galėtų padėti antikorupciniam ugdymui? Sudėtingas klausimas dėl bent trijų priežasčių.

Pirma, dėl pas mus vyraujančios atsilyginimo paslauga už paslaugą kultūros. Antra, dėl nepažangaus dėstymo mokyklose skatinačio masinį nusirašinėjimą. Ir trečia, dėl principingo elgesio pavyzdžių stokos žiniasklaidoje.

Pirma. Pasigilinkime į populiarų frazeologizmą „švogerių kraštas“. Jis išreiškia tikėjimą atsilyginimo galia. „Transparency International“ pernai organizavo septynių šimtų jaunuolių apklausą. 81 proc. jų pateisina susitarimo „paslauga už paslaugą“ vykdymą. Atsilyginimas „paslauga už paslauga“ yra giliai užkoduotas žmogaus psichologijoje. Antropologai aiškina, jog žmonių dalinimasis maistu ir įgūdžiais nuo priešistorės pavertė atsilyginimą vienu stipriausių įtakos mechanizmų. Įtakos psichologijos tyrėjas Robert B. Cialdini nurodo atvejį, kai per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečių žvalgas šliaužė į prancūzų apkasus paimti vadinamojo „liežuvio“. Patyręs vokiečių smogikas niekieno žemėje esančiame apkase užtinka duona užkandžiaujantį prancūzų karį. Užklumpa netikėtai. Nuginkluoja. Tačiau prancūzas pasiūlo vokiečiui gabalą duonos. Sutrikęs vokietis paima duoną ir nušliaužia atgal į savo apkasus palikęs belaisvį ramybėje… Kaip Lietuvos ugdymo įstaigos gali įrodyti mūsų vaikams, kad ne visada yra gerai atsilyginti paslauga už paslaugą? Sunkus klausimas, tad pereikim prie lengvesnio.

Tad antra, 88 proc. apklaustų jaunuolių prisipažįsta nusirašinėję mokykloje. Vienas Švietimo ir mokslo ministerijos specialistas man išsakė prielaidą, jog masinis nusirašinėjimas liudija, jog mokyklose verčiama kalti užuot mokius su įdomumu. Panašu į tiesą. Po diskusijos konferencijoje Prahoje prie manęs priėjo čekų abiturientas. Pasakė, kad jam labai gerai sekasi tikslieji mokslai ir ketina studijuoti fiziką. Tada be pasididžiavimo prisipažino, kad nusirašinėja per humanitarinių dalykų kontrolinius. Paaiškino, kad jam tie humanitariniai dalykai nei reikalingi, nei įdomūs. Jam atrodo, kad jis yra stumiamas nusirašinėti. Manding, taip mąsto ne vienas jaunuolis ir Lietuvoje. Jei vaikai be noro eina į mokyklą, tėvai ir mokytojai reikalauja gerų pažymių iš jiems beverčių dalykų – tai netiesiogiai vaikai yra skatinami nusirašyti ir tokiu būdu pratinami sukčiauti.

Trečia, sociologų apklausa atskleidė, kad beveik pusė jaunuolių nurodo, kad didžiausią įtaką bendraamžių nesąžiningam elgesiui daro žiniasklaidos skleidžiama informacija ir šalies politika. Kaip jaunuoliams paaiškinti, kad korupcija yra blogai, kai beveik kasdien girdime politikus atmetančius kaltinimus korupciją ir aiškinančius apie visuotinį teisėsaugininkų sąmokslą prieš juos? Norom nenorom žiniasklaida populiarina sukčiavimą skirdama daugiau dėmesio nesąžiningam elgesiui nei sąžiningam.

Kaip tai veikia? Arizonos nacionaliniame parke amerikiečių psichologai atliko eksperimentą. Tikslas – paprašyti parko lankytojų nepasiimti namo suakmenėjusios medienos gabalų kaip suvenyrų. Vienoje vietoje jie iškabino užrašą „Daug parko lankytojų pasiėmė suakmenėjusios medienos pakeisdami natūralų kraštovaizdį“. Kitoje vietoje parašė „Prašytume neliesti suakmenėjusios medienos, kad išsaugotume šio parko natūralumą“. Trečioje vietoje nekabino jokio užrašo. Eksperimentas atskleidė, kad iškaba, informavusi apie daugelio parko lankytojų paprotį pasiimti suakmenėjusios medienos namo, labiausiai ir skatino vogti. Po ta iškaba žmonės vogė medieną tris kartus daugiau nei vietose be jokios iškabos ir penkis kartus daugiau nei po iškaba tiesiog prašančia medienos neimti…

Žinodami neigiamų pavyzdžių jėgą mes turime keisti ir kalbėseną apie sukčiavimą. Pranešti ir apie geruosius pokyčius. Štai STT atliktas pernykštis Lietuvos korupcijos žemėlapio tyrimas atskleidė, kad mūsų šalyje daugėja sąžiningų verslininkų. Pernai keturiasdešimt proc. įmonių atstovų teigė, kad duotų kyšį siekdami išspręsti savo problemas. Tačiau net keturiasdešimt proc. verslininkų teigia, kad kyšio neduotų. Ir tų sąžiningų verslininkų skaičius per beveik dešimtmetį padvigubėjo.

Apibendrindamas noriu pasakyti, kad geriausias antikorupcinis jaunimo švietimas yra padaryti taip, kad vaikai norėtų eiti į mokyklą dėl mokymosi smagumo. Ir turime surasti daugiau sėkmės istorijų apie principingumą bei dalintis jomis.

Šią savaitę Londono teatro gurmanai džiaugiasi galimybe išvysti režisieriaus Rimo Tumino spektaklį. Prieš šimtą metų pastatyto prestižinio „Noel Coward“ teatro scenoje, kurioje kitais metais kurs tokios pasaulio kino ir teatro megažvaigždės kaip Judy Dench, Jude`as Law arba Hario Poterio vaidmens atlikėjas Danielis Radcliffe`as, nuo pirmadienio iki šeštadienio rodomas Rusijos teatro „Auksinė kaukė“ apdovanojimus susišlavęs Antono Čechovo spektaklis „Dėdė Vania“.

Šį londoniečių žiūrimą šedevrą trys lietuviai – režisierius Rimas Tuminas, kompozitorius Faustas Latėnas ir scenografas Adomas Jacovskis – sukūrė Maskvos Vachtangovo teatre, kurio meno vadovas nuo 2007 metų yra Rimas Tuminas. Šis režisierius vadinamas geriausiu A. Čechovo interpretuotoju.

A. Čechovą atradęs dar mokydamasis Vilniaus konservatorijos, kurioje studijavo televizijos režisūrą, trečiame kurse, R. Tuminas šio autoriaus laikosi iki šiol. Atrodo, tarsi pjesės būtų parašytos specialiai jam. Režisierius sako, kad ir studijuoti režisūros į Maskvą, Valstybinį teatro meno institutą (GITIS), važiavo vien dėl to, kad norėjo statyti A. Čechovą.

1990 metais Vilniaus mažajame teatre pirmą kartą pastačius A. Čechovą, Rimui Tuminui šis rašytojas tapo savotišku gyvenimo draugu, su kuriuo jis keliauja per įvairių šalių teatro scenas. A. Čechovo pjesės jam primena liaudies dainas, kurias visi moka ir dainuoja. Tačiau atsiranda vis daugiau suvokimo, kad praeities įvaizdžiai skiriasi nuo dabarties, todėl norisi juos išlukštenti.

1992 metais Suomijos Vasos teatre pastatytas „Dėdė Vania“ buvo pripažintas geriausiu sezono spektakliu šalyje. Po metų, 1993-iaisiais, Islandijos nacionalinio teatro scenoje Rimo Tumino pastatyta A. Čechovo „Žuvėdra“ tapo geriausiu metų spektakliu, įvertintu Islandijos nacionaline premija teatro srityje. 2001 metais „Žuvėdra“ buvo statoma Škotijos „Dundie Rep“ teatre. 2005 metais A. Čechovo „Tris seseris“ didysis mūsų režisierius kūrė Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre, po metų, 2006-aisiais, „Vyšnių sodą“ – Švedijoje, Geteborgo miesto teatre.

1994 metais už A. Čechovo „Vyšnių sodo“ pastatymą Rimui Tuminui paskirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.

R. Tumino interpretacijos ir kitoks A. Čechovo iššifravimas stebina ne tik savo klasiką išmanančius Rusijos teatro guru, bet ir pasaulio meno žinovus. Režisierius sako, kad visi A. Čechovo personažai panašūs į jį patį. Gal todėl, kad geriausiai A. Čechovo pasaulėjautą apibūdina žodelis „tarp“: tarp netikėjimo ir vilties, tarp gyvenimo absurdiškumo pajautos ir meilės bei tikėjimo gyvenimu. A. Čechovas dažnai juokaudavo tais atvejais, kuriais kitas liedavo ašaras.

Knygoje „Rimas Tuminas: teatras, tikresnis už gyvenimą“ Ramunė Balevičiūtė taikliai pastebi, kad R. Tuminui čechoviškos detalės, užuominos yra reikšmingi vaizduotės akstinai, galintys nuvesti toli už pjesės ribų ir sukurti atskirą pasaulį. Režisierius nori teatre sukurti šventę, nes, jo nuomone, tik „teatras gali praplėsti ir atgaivinti mūsų gyvenimą; tik scenos dėžutėje yra tai, kas buvo ir ko nebuvo, kas dar gali būti; tik čia susitelkia patirtis ir atmintis“.

R. Tumino vadovaujamos Vachtangovo teatro trupės laukę Londono teatralai svarsto galimybę kviestis jį kurti Jungtinėje Karalystėje. Ką gali žinoti, gal po kelerių metų žiūrėti jo sukurtų spektaklių važiuosime ne į Maskvą, o į Londoną. Juk, kaip sakoma, pranašu savo žemėje nebūsi.

Trečaidienio bendrojoje audiencijoje Šventasis Tėvas išreiškė susirūpinimą dėl padėties Sirijoje, kurią pavadino tragiška. Nesiliauja ginklų žvangesys ir kasdien auga aukų skaičius, kaip ir milžiniškos gyventojų kančios, ypač tų žmonių, kurie buvo priversti apleisti namus, - sakė trečiadienio rytą Benediktas XVI, kurio žodžius cituoja Vatikano radijas.

Popiežius apgailestavo, kad į Damaską negalėjo išvykti, kaip buvo planuota, Vyskupų Sinodo speciali delegacija, kuri paliudytų popiežiaus ir visos Bažnyčios solidarumą Sirijos tautai ir dvasinį artumą šalies krikščionių bendruomenei. Šventasis Tėvas taip pat pranešė, jog Vyskupų Sinodo delegacijai dėl įvairių aplinkybių negalėjus išvykti, kaip buvo tikėtasi, pasiuntė su nepaprasta misija Popiežiškosios tarybos „Cor Unum“ pirmininką kardinolą Robertą Sarah, kuris nuo trečiadienio iki lapkričio 10 dienos lankosi Libane.

Popiežiaus nepaprastas pasiuntinys vizito metu susitiks su į Libaną atvykusiais Sirijos Bažnyčios atstovais – įvairių apeigų Bažnyčių ganytojais ir tikinčiaisiais bei aplankys pabėgėlius iš Sirijos. Popiežiaus Benedikto įgaliotas kardinolas Sarah taip pat vadovaus Libane įvyksiančiam katalikiškų karitatyvinių organizacijų koordinaciniam posėdžiui. Benediktas XVI, pranešdamas apie „Cor Unum“ tarybos pirmininkui pavestą misiją pažymėjo, jog Šventasis Sostas paprašė visų katalikiškų karitatyvinių organizacijų skirti ypatingas pastangas Sirijos gyventojams, tiek esantiems krašte, tiek išvykusiems.

Melsdamas Dievą, atnaujinu kvietimą susipriešinusioms pusėms ir visiems, kuriems rūpi Sirijos gerovė, kad netaupytų jėgų taikos paieškose ir per dialogą ieškotų kelių, vedančių į teisingą sambūvį ir taikingą konflikto sprendimą. Turim daryti viską kas įmanoma, kad nebūtų per vėlu, - pridūrė popiežius Benediktas XVI.

*

Šventasis Sostas nuo Sirijos krizės pradžios daug kartų pasisakė už konflikto taikų sprendimą. Taip pat popiežius pakartotinai prašė atsakingųjų sustabdyti smurtą Sirijoje ir susitaikyti. Vyskupų Sinodas apie naująjį evangelizavimą Romoje spalio mėnesį paliudijo solidarumą sirų tautai ir Sirijos krikščionių bendruomenėms, tačiau jo sudaryta delegacija negalėjo įgyvendinti savo planuotos misijos Sirijoje. Todėl popiežiaus ir visos Bažnyčios susirūpinimą bei artumą sirams dabar pareikš Benedikto XVI nepaprastas pasiuntinys kard. R. Sarah.

Šventojo Sosto spaudos salės direktorius t. F. Lombardi patikslino, jog kardinolas R. Sarah vadovaus katalikiškų karitatyvinių organizacijų posėdžiui, kuris įvyks lapkričio 9 dieną Libano sostinėje Beirute bei perduos Vyskupų Sinodo surinktą milijono JAV dolerių sumą, kuri skirta nuo Sirijos konflikto kenčiančių žmonių gelbėjimo veiksmams. Prie rinkliavos solidžia asmenine auka prisidėjo ir popiežius, pažymėjo notoje Šventojo Sosto spaudos salės direktorius.

Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) pirmininkas Zenonas Vaigauskas teigia sulaukęs Darbo partijos nario, Vilniaus vicemero Jono Pinskaus žodinio patikinimo, kad jis atsisako Seimo rinkimuose iškovoto parlamentaro mandato.

Konstitucinio Teismo (KT) posėdyje ketvirtadienio vakarą Z.Vaigauskas sakė sulaukęs J.Pinskaus skambučio - jis esą pranešė, kad Seimo nariu nebus.

"Pareiškimo dar neturiu", - nurodė VRK vadovas, bet sakė, kad J.Pinskus žadėjo raštiškai mandato atsisakyti penktadienį.

Į naujos kadencijos parlamentą J.Pinskus išrinktas pagal Darbo partijos sąrašą. Jame politikas buvo įrašytas 140-uoju, bet buvo išreitinguotas į 22 vietą.

"Labai norėjau pasitikrinti, kaip Lietuvos žmonės mane vertina, ar gerai dirbu. Mane reitingavo, esu labai dėkingas už tai. Tačiau labai vertinu abi pozicijas - ir Seimo nario, ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nario. Būdamas vicemeru pradėjau daug darbų, kuriuos norėčiau pratęsti", - ketvirtadienį savo pasirinkimą BNS argumentavo J.Pinskus.

Jis priminė, kad dėl įtarimų korupciją socialdemokratą Romą Adomavičių nušalinus nuo sostinės vicemero pareigų, darbo padaugėjo kitiems vicemerams.

J.Pinskaus pavardė minima ikiteisminiame tyrime dėl kalinių balsų pirkimo. Bylos duomenimis, balsų pirkėjai siekė, kad bausmes laisvės atėmimo įstaigose atliekantys rinkėjai ne tik balsuotų už Darbo partiją, bet be kitą kandidatų reitinguotų ir J.Pinskų.

Vicemero vietą Seime turėtų užimti Vilniaus rajono savivaldybės tarybos narė Vilija Filipovičienė.

Pritardama naujoms taupymo priemonėms Graikija žengė svarbų žingsnį, tačiau jai vis dar reikia patvirtinti 2013 metų biudžetą ir spręsti svarbius klausimus - tik taip ji galės užsitikrinti kitą tarptautinės finansinės pagalbos išmoką, ketvirtadienį paskelbė Europos Komisija (EK).

"Mes sveikiname... šį balsavimą kaip svarbų žingsnį teisinga kryptimi", - sakė EK ekonomikos komisaras Olli Rehnas (Olis Rehnas), kalbėdamas apie trečiadienį parlamento patvirtintą naują taupymo priemonių paketą, mainais į pagalbos išmoką Atėnams.

"Tačiau sekmadienį laukia dar vienas svarbus balsavimas ir dar vienas sėkminga jo baigtis yra būtina... tęsti diskusijas" su Graikija dėl tarptautinės finansinės pagalbos programos, sakė jis, kalbėdamas apie 2013 metų Graikijos biudžeto tvirtinimą.

Trečiadienį Graikijos parlamentas patvirtino išlaidų mažinimą 18,5 mlrd. eurų, kaip reikalavo jos kreditorių trejetas; už tai Graikija turėtų gauti 31,5 mlrd. eurų paramą.

Išlaidoms iki 2016 metų sumažinti graikai numato nustatyti išėjimo į pensiją amžių 67 metus, mažinti pašalpas bei minimalią algą.

ECB prezidentas Mario Draghi (Marijus Dragis) ketvirtadienį taip pat palankiai įvertino graikų parlamentarų sprendimą, atvėrusį kelią tarptautinei pagalbai.

"ECB tikrai sveikina vakarykščio balsavimo rezultatus kaip labai svarbų žingsnį. Tai iš tikrųjų reiškia pažangą", - sakė jis per spaudos konferenciją.

Tačiau akivaizdžiai itin nepopuliarų 18,5 mlrd. griežto taupymo priemonių paketą Graikija siekia peržiūrėti, kad jis būtų įgyvendinamas iki 2016 metų - Atėnai pageidauja, kad ši iki 2014 metų planuota priemonė būtų pratęsta dviem metais.

Jeigu tai bus padaryta - nors tam priešinasi kompromisams nelinkusios euro zonos šalys, atrodo, kad taip ir bus - Graikijos kreditoriai, ES, Tarptautinis Valiutos Fondas (TVF) ir Europos Centrinis Bankas (ECB) turi rasti būdą, kaip padengti papildomų dvejų metų išlaidas.

Tuo pačiu metu pranešama, kad TVF nerimauja, jog didėjanti Graikijos skolų našta paprasčiausiai yra nepakeliama, ypač turint omenyje jos ekonomikos nuosmukį penktadaliu nuo krizės pradžios ir tai, kad nematyti jokių atsigavimo ženklų.

ES trečiadienį skelbti skaičiai rodo, kad 2014 metais Graikijos skola sieks beveik 190 proc. Bendrojo Vidaus Produkto (BVP) - tai yra, tris kartus viršys ES nustatytą 60 proc. ribą. Tokiomis sąlygomis Graikija negali tikėtis spartaus augimo ir gebėjimo išsimokėti skolas.

Vokietijos finansų ministras Wolfgangas Schaeuble (Volfgangas Šoiblė) ketvirtadienį sakė nemanantis, kad "artimiausiomis savaitėmis" tikėtina susitarti su tarptautiniais kreditoriais dėl pagalbos skolose įklimpusiai Graikijai.

"Šiuo metu nematau, kad būtų priimami sprendimai", siekiant užtikrinti galutinį susitarimą su trimis Graikijos kreditoriais, sakė W.Schaeuble.

Graikijos ministras pirmininkas Antonis Samaras perspėjo, kad jo šalis, negavusi 31 mlrd. eurų paramos, lapkričio 16 dieną bankrutuos.

Trečiadienį vykęs balsavimas, laimėtas tik 153 balsais iš bendro 299 parlamentarų skaičiaus, A.Samarui kainavo brangiai - septyni koalicijos parlamentarai nuo jo nusisuko; taigi, sekmadienį premjero vėl laukia nerimastingas balsavimas.

Konstitucinis Teismas (KT) ketvirtadienį viešame posėdyje išnagrinėjo bylą dėl pažeidimų per Seimo rinkimus, savo išvadą numato paskelbti šeštadienį.

Visą dieną trukusiame teismo posėdyje dalyvavo Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas (VRK) Zenonas Vaigauskas, komisijos nariai Rokas Stabingis, Jonas Udris, Justinas Žilinskas, prezidentės vyriausioji patarėja teisės klausimais Rasa Svetikaitė, patarėja Indrė Pukanasytė, Tautininkų sąjungos lyderis, Seimo narys Gintaras Songaila, kuris yra paskirtas parlamento atstovas šioje byloje.

Tiek I.Pukanasytė, tiek G.Songaila teisme teigė, jog dėl pažeidimų galėjo atsirasti daugiau nei vieno mandato paklaida. Įstatymas nustato, kad esminiai rinkimų rezultatai daugiamandatėje rinkimų apygardoje gali būti patvirtinti tik tuo atveju, jei neginčijamų rezultatų paklaida neviršija vieno mandato.

"Gali būti daroma prielaida, kad jei papirktieji rinkėjai būtų nedalyvavę, viskas galėjo susidėlioti kitaip. Galėjo praeiti Valstiečių ir žaliųjų sąjungos sąrašas. Bet tai tik prielaida ir abejonė", - sakė I.Pukanasytė, pažymėjusi, kad prezidentei adresuotuose skunduose dėl pažeidimų jų aplinkybės buvo "pakankamai išsamiai atskleistos".

Teismo paklausta, ar prezidentės atstovų netenkina VRK atliktas tyrimas dėl pažeidimų, I.Pukanasytė sakė: "Mums kyla abejonė".

VRK narys Jonas Udris ketvirtadienį žurnalistams sakė, kad Rinkimų komisija rezultatus patvirtino, nes galimai nupirkti balsai sudaro labai mažą visų rinkėjų dalį ir negalėjo iš esmės pakeisti rezultatų.

"Iš to, ką mes girdėjome, vis dėlto aiškėja faktas, kad VRK visos daugiamandatės apygardos mastu netyrė šiurkščių pažeidimų, būtent masinio balsų pirkimo, faktų", - posėdžio pabaigoje sakė G.Songaila.

Z.Vaigauskas sakė liekantis prie pozicijos, jog daugiamandatėje rinkimų apygardoje buvo padaryti pažeidimai, bet jie nepasiekė tokio masto, kad būtų galima naikinti 1,3 mln. rinkėjų valią.

G.Songaila posėdyje pateikė įvairių prašymų, tarp jų - kviesti liudytojais Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos vadovą Kęstutį Jucevičių, policijos generalinį komisarą Saulių Skvernelį, VRK narį Liutaurą Ulevičių, vidaus reikalų ministrą Artūrą Melianą, Širvintų merą Vincą Jasiukevičių, Valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovę rinkimams Jonę Valčiukienę.

J.Valčiukienę teismas apklausė kaip liudytoją. Kitų G.Songailos pasiūlytų liudytojų KT nusprendė nekviesti.

VRK prašymu kaip liudytojai apklausti Vilniaus - Trakų rinkimų apygardos pirmininkė Janina Girucka, Pajūrio rinkimų apygardos pirmininkas ir sekretorė - Vytautas Krutulis ir Rasa Miceikienė.

Prezidentės ir Seimo paklausimai turi būti išnagrinėti ne vėliau kaip per 72 valandas nuo jų įteikimo KT.

Trečiadienį į KT prašydama išvados, ar per Seimo rinkimus nebuvo padaryti šiurkštūs įstatymo pažeidimai, kreipėsi ir šalies vadovė D.Grybauskaitė.

Dėl rinkimų pažeidimų šiose apygardose į prezidentę su skundais kreipėsi Lietuvos tautininkų sąjunga, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga bei Darbo partija.

Su paklausimu, ar nebuvo pažeistas Seimo rinkimų įstatymas, į KT gali kreiptis Seimas bei prezidentas ne vėliau kaip per tris dienas po to, kai paskelbiami oficialūs rinkimų rezultatai.

Tokį paklausimą KT turi išnagrinėti ne vėliau kaip per 72 valandas nuo jo įteikimo, į šį terminą įskaitomos ir ne darbo dienos.

Remdamasis KT išvadomis, galutinį sprendimą dėl Seimo rinkimų įstatymo pažeidimo priima Seimas.

Socialdemokratų lyderis, realiausias kandidatas į premjerus Algirdas Butkevičius teigia, kad konservatorių pradėtas Visagino atominės elektrinės (VAE) projektas, kurio referendume nepalaikė šalies gyventojai, nebus įgyvendinamas.

"Žmonės per referendumą išsakė savo pageidavimus ir aš vykdysiu žmonių valią. Artimiausiu metu Seime turės būti paruoštas teisės aktas, kuriame mes pritarsime, kad atominė elektrinė Lietuvoje nebūtų statoma - Visagino atominė elektrinė", - interviu portalui 15min.lt ketvirtadienį sakė A.Butkevičius.

"Po kurio laiko gali būti licencijuoti reaktoriai JAV, jie gali būti statomi ir Elektrėnuose (Lietuvos elektrinėje Elektrėnuose - BNS), ten, kur elektros tinklų infrastruktūra išplėtota. Mes nesame prieš atominę energetiką", - tvirtino A.Butkevičius.

Vėliau ketvirtadienį jis BNS patikslino, kad kalbėjo daugiau apie teorinę galimybę statyti reaktorių Elektrėnuose, nes naujų reaktorių galingumą, skaičių ir statybos vietą nulemtų susidaręs poreikis.

Paklaustas, kaip Lietuva gali kovoti prieš nesaugių naujų AE statybas Rusijoje ir Baltarusijoje, A.Butkevičius nurodė užsienio institucijas.

"Čia tik yra įmanomas kelias per tarptautines institucijas - per Europos Sąjungos institucijas, Europos Komisiją, tarptautines energetinio saugumo įstaigas. Nors yra, aišku, tiesioginės derybos su tų šalių vadovais. Bet jeigu su jais nepavyksta, reikia naudotis mums ES, NATO narės tam tikra teise, kuri gina mūsų šalį", - sakė Socialdemokratų partijos lyderis.

Po spalio 14-ąją įvykusio patariamojo referendumo, kuriame "ne" naujos AE statybai pasakė 62,68 proc. balsavusių Lietuvos rinkėjų, Latvijos ir Estijos atstovai bei daugelis užsienio apžvalgininkų skeptiškai įvertino projekto perspektyvas, o Japonijos koncernas "Hitachi", kuris yra pasirinktas strateginiu Lietuvos partneriu, teigia kol kas neketinantis trauktis, bet lauksiantis naujos Vyriausybės pozicijos.

Dabartinė konservatorių ir liberalų Vyriausybė planavo pastatyti Visagine naują atominę elektrinę, kuri galėtų pradėti veikti 2020 metais.

Tačiau dar 2008 metais tuometinė socialdemokratų Vyriausybė planavo statyti naują atominę jėgainę Visagine ir tam kartu su privačiu kapitalu, kurį pasirinko be konkurso, įsteigė nacionalinę energetikos bendrovę "Leo LT". Vėliau į valdžią atėję konservatoriai likvidavo bendrovę, o jos akcininkei - "Vilniaus prekybos" akcininkų valdytai "NDX energijai" už pasitraukimą sumokėjo 680 mln. litų kompensaciją, kartu susigrąžindami pastarosios 2003 metais privatizuotą elektros skirstomųjų tinklų bendrovę VST.

"Hitachi" siūlo Visagine statyti 1350 megavatų galios pažangųjį verdančio vandens reaktorių ABWR. Padidinto saugumo ABWR yra vienintelė šiuo metu pasaulyje eksploatuojama trečiosios kartos reaktorių technologija.

JAV bendrovė "Westinghouse" anksčiau domėjosi galimybe pagaminti Lietuvai atominį reaktorių. 2011 metų kovą įmonės atstovai Druskininkuose pristatė 1000 MW galios reaktorių kaip tinkamą statyti Visagine.