news archive 2012:10-27

Žmonės, tradiciškai vadinami čigonais, buvo persekiojami ir masiškai žudomi nacių valdžios laikais. Tačiau ir dabar jų atžvilgiu netolerantiškai nusiteikę daugelis žmonių, kurių niekaip nepavadinsi nacionalsocialistais. Apie tai šiomis dienomis plačiai rašė Vakarų spauda. 

Tai ji darė dėl to, kad trečiadienį Berlyne buvo pašventintas paminklas nacionalsocialistų nužudytiems romams ir jiems giminingiems sinčiams atminti. Ketvirtadienį kai kurie laikraščiai teigė, jog toks memorialas – gerokai pavėluotas.

„Beveik 70 metų po nacių diktatūros galo atidengiamas paminklas aukoms. Reikėjo dviejų generacijų, kad Berlyno viduryje iškiltų paminklas masinėms žudynėms atminti. Tai erzinančiai ilgas laikas“, – rašė dienraštis „Lübecker Nachrichten“.

Dar griežčiau pavėlavimą įvertino Frankfurto „Allgemeine“: „Vokietijos istorijos politikai gėda, kad truko iki 1982-ųjų, kol vienas Vokietijos kancleris daugiau nei šimto tūkstančių vadinamųjų čigonų išžudymą nacių laikais pavadino tautžudyste.“ 

„Ir reikėjo dar 30 metų, kol šitoms nacionalsocialistinio pamišimo dėl rasės aukoms buvo pastatytas orus memorialas. Aišku, čia vaidmenį suvaidino ir vis dar besireiškianti diskriminacija. Tačiau ginčytasi ir dėl memorialo apipavidalinimo bei įrašo jame – dėl to atsakingas suprantamas jautrumas iš sinčių ir romų pusės“, – rašė Frankfurto laikraštis.

Nuo savęs priminsime, jog kai kurie bendruomenės vadovai reikalavo, jog vietoj neigiamą reikšmę įgijusio žodžio „čigonai“ būtų vartojami būtent žodžiai „romai ir sinčiai“.

Toliau Frankfurto dienraštis rašė: „Tai, kad nusikalstamų žudynių aukos nepamirštos, turėjo bent simboliškai parodyti Vokietijos prezidento ir Vokietijos kanclerės dalyvavimas paminklą atidengiant“.

O Halės dienraštis „Mitteldeutsche“ apgailestavo, „jog toli gražu dar ne visiems aišku, kad Vokietija skolinga sinčiams ir romams pagarbos. O priešiškumas, neva pateisinantis jų persekiojimą ir naikinimą, įsišaknijęs giliai – ne tik praeityje, bet ir dabar dar. Lygiai kaip ir nusistatymas prieš žydus. Arba homoseksualus.

Šitas Vokietijos istorijos skyrius dar neužbaigtas – net ir su Dani Karavano sukurto paminklo atidengimu“. Nuo savęs pažymėsime, kad D. Karavanas – vienas garsiųjų šiuolaikinių Izraelio skulptorių.

Kelno miesto dienraštis „Kölner Stadt-Anzeiger“ rašė, kad „naujasis memorialas Berlyne atidengiamas sąlygomis, kuriomis sinčiai ir romai Rytų Europoje turi vegetuoti vis didėjančios rasistinės agresijos ir socialinės bei kultūrinės atskirties klimate, prieštaraujančiame net primityviausiems žmogaus teisių standartams.“

„Tai gerokai viršija net kasdienę diskriminaciją tokiose valstybėse kaip Vokietija ir Prancūzija. Tuo atžvilgiu iš Berlyno galėtų išeiti signalas visai Europai: ko vertas mirusiųjų prisiminimas, jei jis nepasitvirtina gyvųjų jų palikuonių atžvilgiu“, – klausė Kelno dienraštis.

Panašiai atsiliepė ir Bremeno laikraštis „Weser-Kurier“. Jo nuomone, „mes iš Vokietijos sinčių ir rytų Europos romų persekiojimo, išvarymo ir išžudymo tikrai nepadarėme reikiamų išvadų. Tai galioja ne tik pragmatiškajai Vokietijos vyriausybei, bet ir atgailaujančiai visuomenei.

Su dabar esančiu daugelio romų skurdu nenorima rimtai susidurti. Patogu jų vargšumą aiškinti romų kultūros ypatumais. Kai paskutiniu metu kažkokie mažai kam žinomi tyrėjai ir populistiniai rašeivos romams priskiria mažą inteligentiškumą, tai niekas kitas kaip rasizmas“, – teigė Bremeno dienraštis. 

O Hanoverio „Allgemeine“ stebėjosi, kad „esama dienų, kai istorija susitinka su šia diena – ir kietai nuo jos atsitrenkia. Štai trečiadienį kanclerė Angela Merkel atidengė Berlyne paminklą pusei šimto milijono nacionalsocialistų persekiotiems ir nužudytiems sinčiams ir romams atminti.

O ketvirtadienį vidaus reikalų ministras Hans-Peteris Friedrichas ministrų susitikime Liuksemburge ieškojo kelių, kaip Vokietija galėtų kuo toliau nuo savęs laikyti tik ką pagerbtųjų palikuonis: Vokietijos ekspertai nori kuo greičiau vėl panaikinti vizų laisvę Serbijai ir Makedonijai.

Seniai prieštaravimai ir veidmainiavimas elgesyje su diskriminuojama mažuma pasireiškė taip neslepiamai kaip dabar“, – teigė Hanoverio laikraštis.

Tačiau Serbijos dienraštis „Politika“ kaip tik rado ką pagirti: „Labai tiko kanclerės A. Merkel žodžiai. Ji, kitaip nei kai kurie pietryčių Europos politikai, kai kalba eina apie karo ir neapykantos aukas, niekada nebando tarp savęs ir komentuojamų įvykių sukurti atstumą.

Tardama žodžius, jog „kiekvienas atskiras likimas pripildo mus, pripildo mane – liūdesiu ir gėdos jausmu“, ji pabrėžė savo, kaip žmogaus ir kaip vokietės, nuostatą.

Vokietijos kanclerė taip pat priminė faktą, jog šita gyventojų grupė dėl savo kilmės ir toliau diskriminuojama, be to, ji teigė, jog Vokietijos ir Europos pareiga yra šios grupės žmones saugoti“, – rašė Belgrado laikraštis. 
Tačiau Švedijos dienraštis „Upsala Nya Tidning“ pabrėžė, kad „neapykanta romams, kaip ir antisemitizmas, atsirado ne nacių laikais, bet jau seniai reiškėsi Europos fone. Šiandien dešiniųjų radikalų partija „Jobbik“ Vengrijoje atvirai kursto nuotaikas prieš romų mažumą, o Prancūzijoje jų diskriminavimas tapo tiesiog normalus. 

Be to, nepaisant judėjimo laisvės Europos Sąjungoje, romai policijos reguliariai vejami ir iš Rumunijos bei Bulgarijos. Net ir Švedijoje jie taip pat 2010-ųjų rinkimų metais buvo išvarinėjami.

Sugebėjimas visus žmones, nepriklausomai nuo jų kilmės, traktuoti su ta pačia pagarba – vienas svarbiųjų civilizuotumo kriterijų. Europoje čia dar yra trūkumų, kurie ne tik gėdingi, bet ir baimę keliantys“, – rašė Upsalos dienraštis.

Apžvalga skambėjo per LRT Radiją.

Jan Bułhak. Vilniaus panorama, 1912-1916.

Viena iš Vilniaus galerijų surinko XIX–XX amžių kūrinius, kuriuose vaizduojamas senasis Vilnius. Ekspozicijoje – urbanistiniai peizažai ir vilniečių portretai.

Vilniaus temai skirtoje parodoje į miestą pažvelgta labai skrupulingai: darbuose – net medžiai, piešti Vingio parke prieš pusę amžiaus. Iš viso – apie 120 darbų. Kuratoriai parodą pavadino kelias prasmes turinčiais žodžiais „Civitas Vilnensis“. „Civitas“ lotynų kalba reiškia piliečių bendriją,  valstybę. Pasak parodos rengėjų, taip ir Vilnius – daugiaveidis, įvairiatautės istorijos ir kultūros atspindys.

„Centrinis parodos dalykas – tai tarpukario Vilniaus autorių, Stepono Batoro universiteto dailės fakulteto aplinka, taip pat lietuvių dailininkų, kurie Vilniuje turėjo studiją, kuriai vadovavo Vytautas Kairiūkštis, veikla, kurią norėjome pristatyti“, – kalbėjo parodos kuratorė Simona Makselienė.

Lietuvių dailininkai, prieškariu gyvenę Vilniuje, pasak menotyrininkų, skyrėsi nuo Kauno dailės mokyklos, kurioje dominavo ekspresionistinė tapyba. Vilniečių V. Kairiūkščio, Vlado Drėmos darbuose – avangardas, kurio nemėgo ir Stepono Batoro universiteto lenkų kilmės dėstytojai – Tymonas Niesiolowskis, Bronislawas Jamontas ir kiti. Jie tęsė XIX amžiaus klasikinės dailės tradicijas.

„Tai buvo daugiakultūriniai, įvairių tautybių dailininkai – ir žydai, ir lenkai, ir lietuviai. Jie kiekvienas kitaip matė tą objektą, ir tas yra labai gražu“, – sakė paveldosaugininkė Gražina Drėmaitė.

Parodoje ir nemažai nuotraukų, atvirukų. Iš viso į vieną ekspoziciją, skirtą Vilniui, surinkti 40 autorių darbai. Paroda – sostinės galerijoje „Kunstkamera“.

Monika Petrulienė, LRT Televizijos naujienų tarnyba

Sekmadienį Lietuvoje, kaip ir visoje Europos Sąjungoje (ES), bus atšauktas vasaros laikas.

Jis atšaukiamas kasmet spalio mėnesio paskutinį sekmadienį 4 valandą nakties, pasukant laikrodžio rodyklę viena valanda atgal.

Žiemos laikas galios iki paskutinio kitų metų kovo sekmadienio.

Daugelis ES šalių vasaros laiką įsivedė praėjusio amžiaus 9-ajame dešimtmetyje. Pirmoji ES direktyva dėl vasaros laiko susitarimų priimta 1980 metais. Ji numatė bendrą vasaros laiko taikymo pradžios datą. Pabaigos datą - paskutinį spalio sekmadienį - nustatė 1996 metais įsigaliojusi septintoji direktyva.

Geografiškai penktadalis Lietuvos (vakarinė dalis) patenka į pirmąją laiko juostą, likusi šalies dalis - į antrąją laiko juostą.

Buvusio Italijos ministro pirmininko Silvio Berlusconi advokatai apskųs nuosprendį, paskelbtą penktadienį šiam politikui dėl išsisukinėjimo mokėti mokesčius, praneša BBC, remdamasi italų žiniasklaida.

Apeliacija bus pateikta iki lapkričio 10 dienos; manoma, kad jos svarstymas truks kelerius metus.

Milano teismas penktadienį nuteisė buvusį premjerą kalėti ketverius metus, bet vėliau dėl amnestijos sumažino kalėjimo trukmę iki vienerių metų.

S.Berlusconi nuosprendį pavadino "nepakeliamu" ir nurodė, jog teismo sprendimą lėmė politiniai motyvai. Pasak jo, šis procesas parodė, jog Italija virto necivilizuota, barbariška šalimi be demokratijos.

Kaip žinome, kasdien saulė leidžiasi vis anksčiau, vakarai namuose tampa ilgi ir tamsūs. Ką gi čia tokio nuveikti, kad visiems būtų smagu? Gal pažaiskime?

Pradžiai – labai paprastas, bet įvairaus amžiaus vaikams tinkantis žaidimas „Atspėk, kas nupiešta“. Viskas labai paprasta ir elementaru, bet labai linksma ir nenuobodu: ant sienos ar knygų lentynos, arba ant žemės prisklijuokite didelį popieriaus lapą, pasiimkite flomasterius, iš anksto kažkas (dažniausiai – mama) ant lapelių turi surašyti įvairius žodžius. Kiekvienas paeiliui eina, išsitraukia lapelį ir piešia tai, kas ant jo parašyta, o likusieji turi atspėti, kas tai. Piešiantysis kalbėti negali. Variantas – piešti temomis. Tarkim, animacinių filmukų herojus, pasakas, patiekalus, vaikų daiktus... Nedvejokite ir leiskite net ir mažam žmogučiui sudalyvauti tokiame žaidime!

Kitas smagus žaidimėlis yra muzikinis ir vadinasi „Plaustas“. Patalpos viduryje patiesiama medžiaga (antklodė, didelis rankšluostis). Tai yra plaustas. Visi žaidėjai vaikšto aplinkui – plaukia vandenyje, šalia plausto. Kai kas nors nutildo muziką, visi žaidėjai turi sutilpti ant plausto. Muzikai vėl pradėjus groti, žaidėjai gali ramiai nulipti. Kiekvieną kartą vis iš naujo pradedant groti muzikai, užlenkiama dalis medžiagos – ant plausto lieka mažiau vietos. Taip kartojama tol, kol žaidėjai sugeba visi sutilpti ant mažiausio dydžio plausto.

O šis žadimas ypač tiks, kai namuose labai šalta (arba dar nešildo) – „Apšilimas“. Tai judėjimo žaidimas, kurio metu laisvai šokama patalpoje pagal muziką. Kai muzika sustabdoma, greitai padaromi kokie nors judesiai. Kai muzika vėl paleidžiama, šokama toliau. Judesių patarimai muziką nutraukus: galima paspausti rankas kitiems žaidėjams; paliesti visas 4 sienas; kiekvienas paeiliui pasako po patarlę. Žaidime kaitaliojama muzika ir judesių darymas. Kokios tik mintys šauna, tokias galima panaudoti judesiams.

Dar vienas judrus žaidimas, tinkamas žaisti namuose – „Linksmi pritūpimai“. Tinka įvairaus amžiaus, jau ant savo kojų pastovintiems vaikams. Žaidimo eiga: visi stiprūs žmonės moka pritūpti. Pritūpimai labai naudingi, nes stiprina kojų raumenis. Šį kartą pritūpimus šiek tiek pasunkinsime ir pralinksminsime. Padarykite 10 pritūpimų: ant pirštų galų; išskėstomis rankomis prieš save laikydami laikraščio lapą; tarp kelių laikydami teniso kamuoliuką; už nugaros abiem rankom laikydami svarelį ar kitą daiktą; ant galvos laikydami stiklinę su vandeniu ir prilaikydami ją viena ranka ir taip toliau, ir taip toliau. Nepamirškite įsteigti prizų stirpriausiems!

Muzikinis žaidimas „Orkestras“ puikiai tiks visai šeimai (gal tik kaimynai nebus labai laimingi). Žaidimo eiga: būna labai įvairių orkestrų: simfoniniai, pučiamieji, liaudies instrumentų. O dar būna orkestras, kuris dažnai vadinamas „triukšmu“. Ten nėra muzikos instrumentų. Vietoje jų naudojami įvairūs daiktai, kurie nieko bendra su muzika neturi: buteliai, lazdos, puodai ir t.t. Sudarykite orkestrą, kad visi instrumentai būtų iš tos pačios medžiagos: metaliniai; mediniai, stikliniai, akmeniniai, sintetiniai. Su šiais instrumentais atlikite dainą „Du gaideliai“.

Žaidimas su kamuoliu „Gaudyk negaudyk“. Žaidėjai stovi ratu (gali žaisti ir du ar trys žmonės, tad jie stovi eilėje) ir jų rankos sukryžiuotos ant krūtinės. Vienas žaidėjas stovi rato viduryje arba priešais likusiuosius. Jis turi kamuolį ir jį mesdamas kuriam nors žaidėjui sako „Gaudyk" arba „Negaudyk". Pirmu atveju žaidėjas turi negaudyti kamuolio ir net nepajudinti rankų, antru atveju – sugauti kamuolį. Jei žaidėjas suklysta, jis arba iškrenta arba eina į vidurį ir toliau mėto kamuolį.

Žaidimas „Intonacija“ tinka 4–10 metų vaikams. Kai kalbame, mes kreipiame dėmesį į sakinio turinį, tačiau ne mažiau svarbi ir intonacija, kuria pasakytas sakinys. Kiekvieną sakinį galime pasakyti su daugybe atspalvių. Ir kiekvieną kartą tas sakinys įgauna naują prasmę. Pasakykite labai paprastą sakinį: „Na štai ir viskas!“ Bet pasakykite tai džiaugsmingai, tarytum būtumėte pabaigę ruošti namų darbus; su pasitenkinimu, tarytum būtumėte užmušę paskutinę musę, buvusią kambaryje; nusiminusiai, tarytum būtumėte nepamatę paskutinės mėgstamo serialo serijos; su išgąsčiu, tarytum jus būtų pasivijęs vilkas, nuo kurio bėgote; pavargusiai, tarytum ką tik nuskutote kibirą bulvių arba sutvarkėte visus žaislus.

O čia – kūrybinis, bet labai skanus žaidimas „Piešiniai ant blynų“. Tinka 3–10 metų vaikams (bet ir suagusiesiems labai smagu, o leliukams beje, manau, irgi patiktų). Juk dažniausiai dailininkai piešia ant popieriaus ar drobės. Bet kai po ranka nėra nei popieriaus, nei dažų, tada dailininkai gali piešti, ant ko nori ir su kuo nori. Pavyzdžiui, galima piešti ant blyno su sutirštintu pienu, uogiene ar grietine. Tam tik reikia blyno ir šaukšto „dažų“ (uogienė, cinamonas, grietinėlė...). Po to, kai darbas baigtas, jį galima suvalgyti. Galite piešti ir temomis – tarkime, gėles, abstrakcijas, medžius...

Dar vienas kai kam gal ir gerai žinomas žaidimas „Šalta, šilčiau, karšta“. Paimamas daiktas ir visiems parodomas. Vienas žaidėjas išeina iš kambario, o tuo tarpu likę ar likęs (mes su seserimi dviese šį žaidimą irgi kuo puikiausiai žaisdavome) kažkur paslepia tą daiktą. Atėjęs į kambarį žaidėjas turi surasti paslėptą daiktą, o jam padėti galima sakant „šalta“ jei žaidėjas yra toli nuo daikto, „šilčiau“, jei artėja, „karšta“, jei visiškai priartėjo prie daikto. Variantas: padėti ieškoti daikto galima ir dainuojant dainą. Jei žaidėjas toli nuo daikto, dainuojama tyliai, kuo arčiau daikto, tuo garsiau dainuojama.

Su mažesniais vaikais galime vaidinti lėlių spektaklius (nepatingėkite iš lovos ar stalo pasidaryti sceną (tereiks keletos antklodžių...), su stalinėmis lemputėmis susikurkite tinkamą apšvietimą), taip pat vaikams ar vaikui galite pasiūlyti vienam vakarui apsikeisti vaidmenimis - tegul jis ar jie tampa tėvais, o jūs - vaikais. Iš anksto aptarkite, kokius darbus vaikai, būdami „tėvais" turės atlikti (paskaityti pasaką, apklostyti lovoje, pažaisti žaidimą, „pagaminti" valgyti...). Galite žaisti visokias šventes, puošti namus, karpyti, lipdyti... Mažam žmogučiui tai visada be galo įdomu!

Šitaip pajudėjus ir pafantazavus, vakare ir miegosis ramiau...

parengė JLK

Bernardinai.lt

Penktadienį policija gavo 25 pranešimus apie galimus rinkimų pažeidimus, pradėtas vienas ikiteisminis tyrimas dėl šmeižimo, šeštadienį pranešė Policijos departamentas.

Tyrimas atliekamas Šiaulių rajono policijos komisariate, daugiau detalių policija nepateikia.

Iš viso nuo spalio 10 dienos policija pradėjo 25 ikiteisminius tyrimus, susijusius galimais nusikaltimais per Seimo rinkimus.

Sekmadienį 67 vienmandatėse apygardose vyks balsavimas Seimo rinkimų antrajame ture.

Traukiniai, seni ir nauji, panašūs į žmones, nustatytu laiku judantys iš taško A į tašką B bekraštėje ir amžinoje gamtos galybėje... Transporto inžinerijos fakulteto magistranto Vytauto Kavaliausko fotografuojami Lietuvos geležinkeliai – tarsi savotiškas metraštis – slepia savyje ir filosofinę gelmę.

„Visas gyvenimas yra filosofija. Geležinkeliai – tik jos dalis, – teigia Vytautas Kavaliauskas. – Esu „užsispyręs“ patriotas ir man malonu, kad mano darytos ir išspausdintos nuotraukos lieka būsimosioms kartoms. Geležinkelius fotografuoju dviem tikslais: noriu užfiksuoti dabartį ateities generacijoms ir taip gražiai ir suvokiamai pateikti geležinkelio gyvenimą, kad jį suprastų kiekvienas paprastas žmogus.“ 

Meno ir technikos dialogai

VGTU Bibliotekos Galerijoje A lankytojus jau yra nustebinusi jauno kūrėjo Vytauto Kavaliausko itin brandžių fotografijų paroda. Lankytojus stebino tai, kad traukiniai fotografijose tapo meno kūriniu, sulaukusiu ne vieno „ach“ ir „och“.

„Mėgti fotografuoti – viena, tačiau norėjosi pabandyti kažką įdomesnio – atrasti grožį paprastuose dalykuose, – tuomet parodoje pasakojo Vytautas. – Techniniai dalykai mane domino nuo pat vaikystės, mane savotiškai sužavėdavo kiekvienas technikos įrenginys. Geležinkeliai – dar viena technikos sritis, su kuria susipažinau iš arčiau palyginti neseniai, tik prieš šešerius metus. Norėjosi parodyti geležinkelius tokius, kad jų grožį galėtų atrasti kiekvienas žmogus, ne tik technikas. Labai įdomu surasti kompromisą tarp technikos ir meno. Ritmingai bildantys aširačiai per bėgių sandūras, galingas šilumvežio gausmas, skardus švilpukas, pažadinantis iš apmąstymų – visa tai jau tapo mano gyvenimo dalimi.“

Vytauto Kavaliausko nuotrauka

Traukinių fotografijos darytos skirtingais metų laikais, ir šviečiant saulei, ir sningant, tad kiekviena padaryta fotografija turi ir nekasdienišką, identišką, atskiro pasakojimo vertą istoriją. „Kai iš Panevėžio atvažiavau studijuoti į Vilnių, netrukau išvaikščioti didžiąją miesto dalį. Dabar jau ir mažos gatvelės man pažįstamos. Nuo manęs nepasislėpė ir geležinkelio stotis. Mėgau keliauti traukiniais po apylinkes, išbandžiau galimybę nuvykti traukiniu iš Vilniaus į Panevėžį, tačiau tai buvo savotiškai ekstremalu, todėl, manau, kad į panašią kelionę gali leistis tik tikras geležinkelių mėgėjas... Fotografuoju visais metų laikais. Žygiai prie geležinkelio esant 20 laipsnių šalčiui ar pustant sniegui nuteikia labai įdomiai... Man visuomet patikdavo dalykai, kuriems žmonės paprastai nesiryžta.“ 

Apie „medinukus“ ir nurinktus geležinkelių bėgius

 Vytauto Kavaliausko fotoaparatas neatsitiktinai užfiksuoja ir tai, kas pamažu tampa geležinkelių praeitimi. Kokių nykstančių elementų fotografuodamas pastebi ir ko nykstančio jam pačiam labiausiai gaila?

„Geležinkelio riedmenys, kaip ir bet kokia mašina, turi kažką savito, originalaus ir nepakartojamo. Labiausiai susidomėjau senos kartos lokomotyvais, ypač TEP60 serijos. Šias mašinas geležinkelių entuziastai vadina klasika. Tiek dizainas, tiek technologijos, panaudotos jose, vis dar šeštojo dešimtmečio... Dauguma tikriausiai pamena dyzelinius traukinius, dėl savo medinių suolų dar vadintus „medinukais“. Visos šios mašinos jau baigia pasitraukti iš tarnybos. Labai gaila, kad tik paskutinėmis šių mašinų gyvavimo dienomis jomis susižavėjau. Dabar kiekvienas kadras, kuriame jas užfiksuoju, įgyja istorinę vertę, – sako Vytautas Kavaliauskas. – Didelę pagarbą reiškiu šviesaus atminimo Lietuvos geležinkelių fotometraštininkui Aleksandrui Malinovskiui. Besižvalgydamas po jo virtualiąją fotogaleriją(www.parovoz.com) aptikau daugybę įdomių kadrų: įvairūs geležinkelio riedmenys, kurių jau seniai nebėra, įvairių maršrutų traukiniai iš įvairių Lietuvos kampelių, kurie jau senokai nebegirdi traukinio bildesio. Iš čia ir gimė idėja bent dalele prisidėti prie Lietuvos geležinkelių fotofiksacijos.“ 

Vytauto Kavaliausko nuotrauka

Šiandien keliauti traukiniu Lietuvoje turbūt daugeliui būtų smagi atrakcija, bet tikrai ne kasdienybė. „Šalyje vis daugiau įsigali automobilizacija. Pažiūrėkime – gatvės ir aikštelės užkimštos mašinomis. Benzinas brangsta, vairuotojai skundžiasi, tačiau vis tiek važinėja automobiliais ir į viešąjį transportą net nežiūri, o juk mūsų krašte geležinkeliai gyvuoja jau 150 metų. Viskas prasidėjo nuo magistralės Sankt Peterburgas–Varšuva, kuri ėjo per Turmantą, Švenčionėlius, Vilnių, Lentvarį, Marcinkonis. Šiuo metu šie geležinkelio ruožai yra naudojami tik priemiestiniams traukiniams, kuriais keleivių srautas būna nedidelis. Pamenu, kadaise iki Ignalinos ėjo dvikelis geležinkelis, dabar antrojo kelio bėgiai yra nurinkti. Ruožas Lentvaris–Marcinkonys yra dar prastesnės būklės – mediniai pabėgiai ir labai apribotas greitis, o ties siena su Baltarusija – bėgiai nurinkti. Bėga metai nuo Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, o geležinkelių tinklas vis siaurėja. Išlaikomos tik pagrindinės linijos, kur eina didžiausi krovinių srautai, o šalutinės pamažu užmirštamos: uždaryti ruožai Mažeikiai–Laižuva–Rengė, Kretinga–Skuodas–Priekulė. O kažkada tai buvo pagrindinis susisiekimo kelias su Latvija. Apleista istorinė geležinkelio magistralė Sankt Peterburgas–Varšuva, kur dabar važinėja tik priemiestiniai traukiniai ir tarptautinis Vilnius–Sankt Peterburgas, kroviniai ten nevežami. Jau nebėra daug keleivinių traukinių maršrutų į įvairius Lietuvos kraštus, nebėra ir susisiekimo su mūsų kaimynės Latvijos sostine“, – pasakojo geležinkelius fotografuojantis Vytautas.

Kalbant apie keleivių pervežimus traukiniais, pasak jo, vertėtų imti pavyzdį iš Vokietijos, Prancūzijos, Olandijos, Šveicarijos, kur susisiekimas traukiniais yra labai išvystytas ir keleivių anaiptol netrūksta. Kodėl Lietuvoje viskas vyksta kitaip? Nereikia net toli ieškoti – Baltarusija, ten keleivių pervežimas klesti, traukiniai sausakimši, bilietus reikia pirkti iš anksto. Lietuvoje jau senokai buvo tokie laikai. „Mano nuomone, keleivių pervežimas turi prasidėti nuo paslaugos lankstumo ir rinkodaros priemonių, o ne vienu kitu pranešimu geležinkelio stotyse ir keturiais naujais dviaukščiais traukiniais, kurie, jei dabartinė situacija tęsis, netrukus galės būti parduoti arba supjaustyti metalo laužui. Priklausau Lietuvos studentų bendruomenei, studijuoju geležinkelio transporto inžineriją, todėl labai norėčiau atstovauti šaliai, kuri ne tik sėkmingai gabena krovinius geležinkeliais, bet galėtų pasididžiuoti ir keleivių pervežimais“, – įsitikinęs Transporto inžinerijos fakulteto studentas. 

Padžiazavimas geležinkelių tema

 Lietuvos fotografijos korifėjus Antanas Sutkus sakė: „Su fotografija yra panašiai kaip su aukso ieškojimu – kasi kasi, paskui plauni tas žemes, vildamasis atrasti aukso kruopelytę. O tas auksas gali būti pirmame kastuve, gali būti ir paskutiniame...“ Klausiu, kaip gimsta VGTU studento fotografijų auksas?

„Svarbiausia, man atrodo, yra matyti kadrą „ne per objektyvą“... Tas „aukso ieškojimas“ vyksta nuolat, net ir be fotoaparato. Esu savamokslis, viską bandau daryti savaip. Labiausiai vertinu fotografijas, kurios nėra apdorotos kompiuterinėmis programomis. Jeigu įmanoma, stengiuosi „Photoshop’o“ nenaudoti. Geros fotografijos yra tos, kurios yra kokybiškos pačios iš savęs, o ne „padarytos geromis“. Taip pat nuotraukas daro ne fotoaparatas, o fotografas“, – įsitikinęs Vytautas Kavaliauskas, savo geležinkelių nuotraukas nusiuntęs ir populiariajam žurnalui „BalticRailways magazine“.

Vytauto Kavaliausko nuotrauka

Pirmąją Vytauto Kavaliausko parodą priėmė savosios Panevėžio Juozo Miltinio mokyklos sienos. Priėmė ir antrą, ir trečią kartą. Fotografijų parodos rengtos įvairiomis temomis: „Senas fotoaparatas“, „Jazz’o kompozicijos“, „Iš plačiųjų Amerikos tyrų“.„Teko lankytis Jungtinėse Amerikos Valstijose. Parodą apie šią šalį surengiau norėdamas atskleisti nors dalelę gamtos grožio, kurį ten teko pamatyti. Amerikietiškoji civilizacija taip pat turi savo ypatumų, tačiau įspūdį paliko tik tam tikros detalės. O gamta: įspūdį paliko viskas, ką ten teko matyti. Mėgstu keliauti, įdomu pamatyti kitus kraštus, tačiau namai visada liks namais, ir tai tik viena priežastis, dėl ko neturiu nė mažiausio noro pabėgti iš Lietuvos. Liūdna pagalvoti, tačiau kai vis didėja emigracija iš Lietuvos, išvyksta tiek daug jaunimo, kas tuomet kurs Lietuvą?“ – mintimis dalijasi Vytautas, nes daug jo kartos atstovų ir geležinkelio bėgiais, ir lėktuvais, ir automobiliais emigruoja į kitas šalis. 

Žurnalo „Sapereaude“ kalbintas vienas Elektronikos fakulteto docentas gyvenimą palygino su lėkimu traukiniu, o žmogus likimui turi būti dėkingas už tuos, ką sutinka tame traukinyje... VGTU studentui šis palyginimas pažįstamas: „Taip, gyvenimas – traukinys, gyvenimas – kelias, geležinkelio bėgiai. Gyvenime, kaip ir traukinyje, į tavo vagoną įlipa žmonės ir užima jame tam tikrą vietą, kiti išlipa, o treti – tiesiog pamoja nuo perono. Galiu tik pridurti, jog kelionė traukiniu gali užimti ne visą gyvenimą. Gali pasitaikyti, jog susirenki lagaminus ir išlipi kažkokioje stotelėje vidury miško... Tada vėl lauki kito traukinio, vėl važiuoji toliau...“

Vytauto Kavaliausko nuotrauka

Daugelis šių laikų fotografų vis daugiau krypsta į postmodernizmą, tuo tarpu Vytautas sąmoningai puoselėja klasikines lietuviškosios fotografijos vertybes: „Kadangi esu klasikos mėgėjas, pasirinkau šią kryptį ir fotografijoje. Klasika – tai išbandyti ir visiems gerai suvokiami metodai. Juos pasirinkęs gali būti užtikrintas, kad būsi suprastas ir įvertintas, atlikęs savo darbą gerai.“ Klasika Vytautui yra ir senųjų, dar iš senelių paveldėtų vertybių saugojimas, kūryba ir darbas savojoje šalyje. Beje, savo ateitį jis sieja irgi tik su geležinkelių inžinerijos mokslais. „Mano senelis Stasys Kavaliauskas taip pat buvo geležinkelių mėgėjas. Jis yra išvaikščiojęs palei visus siauruko bėgius, nuo Anykščių iki Panevėžio. Pamenu, kaip vaikystėje su juo vaikščiodavome palei bėgius... Kitas mano senelis, kurio man taip ir neteko pamatyti, buvo geležinkelininkas. Gali būti, kad iš jo paveldėjau ne tik Vytauto vardą... Ne be reikalo sakoma, kad jei geležinkeliai prigyja – tai visam gyvenimui. Su šia galinga sistema mane susiejo keistas ryšys – nepakartojamas jausmas, kai pro šalį pralekia tūkstančių tonų sąstatas, traukiamas galingo šilumvežio, nors truktelk švilpuką ir lėk savo gyvenimo traukiniu. Atsargiai, durys užsidaro...“ – filosofiškai svarsto geležinkelių mėgėjas ir įstabių jų fotografijų kūrėjas. 

Vytauto Kavaliausko nuotraukos

Arnoldas Šneideris

Ukraina šeštadienį ruošiasi parlamento rinkimams, prieš kuriuos bokso superžvaigždė Vitalijus Klyčko netikėtai iškilo kaip pagrindinis oponentas valdančiajai partijai, atimdamas šį vaidmenį iš kalinamos opozicijos lyderės Julijos Tymošenko.

Strategiškai svarbią geografinę padėtį užimanti 46 mln. gyventojų turinti šalis, esanti tarp Europos Sąjungos (ES) valstybių ir Rusijos, sekmadienį pirmąkart rengs rinkimus po to, kai J.Tymošenko pralaimėjo Viktorui Janukovyčiui per itin įtemptus prezidento rinkimus 2010 metais.

Nepraėjus nė dvejiems metams, karingo būdo 2004 metų Oranžinės revoliucijos lyderė buvo nuteista kalėti dėl įgaliojimų viršijimo V.Janukovyčiaus valdančiosios Regionų partijos inicijuotoje byloje, kurią J.Tymošenko ir Vakarų šalys laiko prezidento kerštu politinei varžovei.

Sekmadienį vyksiantys rinkimai į 450 vietų Aukščiausiąją Radą dabar laikomi apšilimu prieš 2015 metų prezidento rinkimus ir galimybe rinkėjams pareikšti savo nuomonę dėl J.Tymošenko įkalinimo, užrūstinusio ES šalis.

Apklausos rodo, kad Regionų partijos aljansas su Komunistų partija ir vienu įtakingu centristinių pažiūrų politiku padės jai išlaikyti nedidelę persvarą, tuo tarpu J.Tymošenkos opozicijos blokas gali tikėtis antrosios vietos.

Tačiau jam ant kulnų mina trečioje vietoje galinti likti V.Klyčko partija UDAR ("Smūgis"); šis sunkiasvoris bokso čempionas, simpatizuojantis opozicijai, anksčiau dirbęs Kijevo miesto taryboje, dabar turi galimybę iškilti į nacionalinės politikos lygą.

"Galiu daug ką prarasti, - įspūdingo stoto boksininkas, turintis sporto daktaro laipsnį, nurodė šią savaitę savo tinklalapyje paskelbtuose komentaruose. - Didžiausias ir vertingiausias mano turimas dalykas yra mano reputacija - ne tik Ukrainoje, bet ir visame pasaulyje. Per šiuos rinkimus pastačiau ant kortos vertingiausią savo turimą dalyką."

Seniai svarstoma UDAR ir J.Tymošenko bloko sąjunga galėtų suteikti opozicijai daugumą parlamente ir dar labiau apriboti politines galimybes V.Janukovyčiui, kuris jau anksčiau buvo smarkiai spaudžiamas Vakarų šalių.

Apklausos rodo, kad opozicija gali tikėtis surinkti kiek daugiau nei 40 proc. balsų, o Regionų partija kartu su savo sąjungininkais gali užsitikrinti apie 38 proc. rinkėjų palaikymą.

Pusė iš 450 vietų parlamente bus paskirstytos pagal proporcinę sistemą, rinkėjams balsuojant pagal partijų sąrašus. Į Aukščiausiąją Rada pateks tik 5 proc. balsų slenkstį perkopusios partijos.

Kita pusė vietų atiteks vienmandatėse apygardose išrinktiems kandidatams.

Valdančioji partija ir jos sąjungininkai šiuo metu kontroliuoja daugiau nei 240 vietų, o J.Tymošenko šalininkams priklauso apie 150 mandatų.

Artėjant rinkimams Ukrainoje, JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton ir ES diplomatijos vadovė Catherine Ashton paskelbė nepaprastai retą bendrą pareiškimą, ragindamos V.Janukovyčių įrodyti pasauliui, kad jis yra ištikimas demokratijai.

"Ukrainos vyriausybė turi imtis svarbių veiksmų, kad išnaudotų visą savo potencialą", - sakoma šiame atvirame laiške.

62 metų Ukrainos vadovas, iškilęs į valdžią su Rusijos palaikymu, tačiau vėliau pasisakęs už glaudesnį suartėjimą su ES, beveik nedelsdamas reagavo, paskelbdamas griežtas instrukcijas rinkimų organizatoriams.

"Turi būti suskaičiuotas kiekvieno žmogaus balsas", - pažymėjo V.Janukovyčius savo paskutiniame kreipimesi į tautą prieš balsavimą.

Klausimas, ar V.Janukovyčiaus partija praras daugumą, labiausiai priklauso nuo to, ar V.Klyčko, kuris veikiausiai taps pagrindiniu derybų dėl koalicijos taikiniu, tesės savo pažadą bendradarbiauti su J.Tymošenko stovykla.

Šis ambicingas politikos naujokas iki šiol atsisakinėjo atskleisti, ar kels savo kandidatūrą per prezidento rinkimus. Jis taip pat nelinkęs daug kalbėti apie savo planus sudaryti aljansą su J.Tymošenko bloku.

"Kol kas dar per anksti pasirašyti susitarimus (dėl bendradarbiavimo), kol dar nepatekome į parlamentą", - jis sakė nacionalinei televizijai penktadienį.

Pasak analitikų, šių rinkimų baigtį labiausiai lems asmenybės, o ne pagrindiniai politikos klausimai - pavyzdžiui, dėl suartėjimo su Rusija arba ES šalimis, kurie buvo pagrindinė tema per istorinius rinkimus po 2004-ųjų Oranžinės revoliucijos.

"Šie klausimai dabar nėra taip svarbūs, - sakė politinių studijų centro PENTA ekspertas Volodymyras Fesenko. - Iš tikrųjų tai tik repeticija prieš prezidento rinkimus."

Pati J.Tymošenko buvo pasiųsta už grotų iki 2018 metų, be to dabar jai iškelti nauji kaltinimai dėl sukčiavimo ir mokesčių vengimo. Ji taip pat yra liudininkė atskirame tyrime dėl žmogžudystės.

Afganistano karo veteranai šeštadienį rinkosi į kasmetę talką Vilniuje, prie paminklo žuvusiems kare atminti, taip pat aptarė ir vis nesibaigiančias problemas.

Prie paminklo, menančio dešimt metų trukusio Afganistano karo aukas, veteranai renkasi kasmet. 1979–1989 metais vykusiame Sovietų Sąjungos ir Afganistano kare dalyvavo 5 tūkst. priverstinai Sovietų Sąjungos kariuomenėje tarnavusių lietuvių. 96 jaunuoliai iš karo lauko negrįžo, daugelis patyrė sunkių traumų.

Nors per daugiau nei dvidešimtmetį veteranų gyvenimo sąlygos pagerėjo, spręstinų problemų vis dar yra.

„Šiuo metu mes turime nukentėjusių statusą, tačiau, mūsų manymu, šis statusas nėra visiškai teisingas. Vis tiek reikia pripažinti, kad mes dalyvavome kare, teisingesnis būtų karo dalyvio statusas. Tačiau kol kas pozicija valdžios yra tokia, kad Lietuva kariniuose veiksmuose nedalyvavo“, – teigė Vilniaus karo Afganistane veteranų sąjungos pirmininkas Dalius Didika.

Ne mažiau svarbi, pasak sąjungos pirmininko, yra ir veteranų sveikatos problema. Lėšų gydymui tenka ieškoti patiems.

„Mes savo surinktomis lėšomis vykstame gydytis į sanatorijas, turime sudarę sutartis. Bet labai norėtumėme, kad prie šito prisidėtų Vyriausybė kažkiek, suteiktų asmenims, kuriems tas gydymas tikrai reikalingas, kažkiek vietų per metus“, – sakė D. Didika.

Sostinėje gyvena apie 500 Afganistano karo veteranų. 1995 metais jie įkūrė Karo Afganistane veteranų sąjungą.

Justė Navickaitė, LRT Televizijos naujienų tarnyba, LRT.lt

Vokietijos užsienio reikalų ministras Guido Westerwelle ragina kurti laisvosios prekybos zoną tarp Europos Sąjungos (ES) ir Šiaurės Amerikos šalių, kuri taptų atsaku į skolų krizę, sakoma interviu, kuris buvo paskelbtas šeštadienį.

"Primygtinai raginu Europą ir Šiaurės Ameriką kuo greičiau pradėti derybas dėl transatlantinės laisvosios prekybos zonos", - G.Westerwelle sakė Vokietijos dienraščiui "Neue Osnabrucker Zeitung".

"Laisvoji prekyba yra augimo variklis, kuris ne kartą pasirodė esantis veiksmingas", - pažymėjo jis, pridūręs, kad krizė Europoje ir Jungtinėse Valstijose sustiprino pasaulines rinkos protekcionizmo tendencijas, kurios veikia augimą.

Europos nacionalinių įsiskolinimų lygis gerokai viršijo ES nustatytas ribas: visų 27 Bendrijos šalių bendroji skola antrąjį šių metų ketvirtį sudarė 84,9 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP).

Prie 100 proc. artėjantis įsiskolinimo lygis laikomas neįmanomu stabilizuoti ilgalaikėje perspektyvoje, tačiau kai kurios šalys, tokios kaip Japonija, daug metų gyveno būdamos daug labiau įsiskolinusios.

Europoje nesutariama, kurios priemonės yra raktas į regiono skolų krizės sprendimą - griežtas taupymas ar ekonomikos augimą skatinančios priemonės.

Penktadienio rytą Vyskupų Sinodas patvirtino vieną iš dviejų baigiamųjų dokumentų – „Žinią Dievo tautai“, kuri penktadienio vidudienį buvo pristatyta Šventojo Sosto spaudos salėje.

Dokumento pradžioje primenamas Evangelijos pagal Joną pasakojimas apie samarietės susitikimą su Jėzumi prie šulinio. Tai šiuolaikinio žmogaus įvaizdis. Jis ateina prie šulinio su tuščiu indu. Jis trokšta Dievo. Bažnyčia turi išeiti jo pasitikti, turi padėti jam susitikti su Viešpačiu. Ir kaip samarietė prie šulinio sutikusi Jėzų, taip kiekvienas, kas jį sutinka gyvenime, turi tapti Evangelijos žinios ir vilties skelbėju ir liudytoju.

Savo misiją suvokdama kaip pareigą padėti šiuolaikinei žmonijai sutikti Jėzų, Bažnyčia taip pat puikiai supranta, kad pirmiausia ji pati turi būti evangelizuojama. Mes jaučiame pareigą – rašo Sinodo tėvai – pradėti nuo mūsų pačių atsivertimo į Kristų, kuris vienintelis visa daro nauja. Turime nuolankiai pripažinti, kad mūsų, ypač šventimus priėmusiųjų, skurdas ir silpnumas, kenkia mūsų misijos patikimumui. Tačiau kartu privalome įveikti baimę ir drąsiai žiūrėti į ateitį, nes dabartinis pasaulis, nepaisant visų jo prieštaravimų, vis tiek yra Dievo pasaulis, Dievo, kuris jį myli.

Dėl to nepasiduodama pesimizmo nuotaikoms, bet ir blaiviai suprasdama visus sunkumus, į globalizaciją, sekuliarizaciją, ateizmą, politikos ir valstybės krizę, Bažnyčia žiūri kaip į naujojo evangelizavimo galimybes. Bažnyčia turi ne kurti naujas Evangelijos platinimo strategijas, tarsi Evangelija būtų koks komercinis produktas, bet privalo surasti naujus žmogaus artėjimo prie Jėzaus kelius.

Sinodo Žinioje Dievo tautai pirmiausia žiūrima į šeimą, kuri yra pirmutinė natūrali evangelizavimo erdvė, ir pabrėžiama, kad jai reikalinga ir Bažnyčios, ir visuomenės bei atsakingųjų už politinius pasirinkimus parama. Šeimos viduje pabrėžiamas motinos vaidmuo, bet taip pat ir tėvo autoritetas. Kalbant apie sugyventinių, išsiskyrusiųjų ir antrą civilinę santuoką sudariusių žmonių santykį su Bažnytine bendruomene ir šioje srityje iškylančius sunkumus, primintas būtinumas laikytis galiojančios sakramentų teikimo tvarkos, bet kartu pabrėžiama, jog Viešpats šių žmonių neatstūmė ir kad Bažnyčia ir jiems yra svetingi namai.

Sinodo dokumente parapijos vadinamos niekuo nepakeičiamais evangelizavimo židiniais, primenamas kunigų ir vienuolių nuolatinio formavimo būtinumas, pasauliečiai, vienybėje su ganytojais, raginami plačiau įsijungti į Bažnyčios misiją. Raginamas ypatingą dėmesį skirti jaunimui – įsiklausyti į jų idėjas, neslopinti entuziazmo. Naujosios evangelizacijos akiračiai platūs kaip visas pasaulis, - sakoma dokumente. Dėl to reikalingas dialogas visomis kryptimis: reikia tikėjimo ir proto dialogo, reikia Bažnyčios dialogo su šiuolaikine kultūra, su besidarbuojančiais jaunosios kartos ugdymo srityje, su žiniasklaidos darbuotojais, kad būtų galima pasiekti kuo daugiau žmonių, su mokslu, kad jis neužsidarytų materializmo horizonte, bet būtų sąjungininkas kuriant naują humanizmą. Svarbus dialogas taip su meno kūrėjais, su ekonomikos, darbo ir politikos pasauliu, kad visose gyvenimo situacijose būtų apsaugotas žmogaus asmens orumas, kad būtų remiama vyro ir moters santuokos ryšiu sudaryta šeima, kad skaidriai ir teisingai būtų kuriamas bendras gėris. Svarbus taip pat ir religijų dialogas, atmetantis fundamentalizmą ir smurtą, ugdantis skirtingų tikybų žmonių darnų sambūvį.

Sinodo žinioje taip pat iškelti du evangelizavimui ypatingai svarbūs gyvenimo stiliai: kontempliatyvus gyvenimas, kuriame tyla padeda aiškiau išgirsti ir priimti Dievo Žodį, bei tarnavimas vargšams, Kristaus veido matymas kenčiančio žmogaus veide.

Paskutinėje Sinodo Žinios Dievo tautai dalyje paliesta padėtis atskiruos kontinentuose ir kreipiamasi į juose gyvenančių bažnytinių bendruomenių narius. Rytų tradicijos Bažnyčioms Sinodas linki greit sulaukti dienos, kai bus galima gyvenant taikoje visiškai laisvai išpažinti ir skelbti tikėjimą. Afrikos Bažnyčių prašoma plėtoti evangelizaciją kalbantis su tradicinėmis kultūromis, o taip pat reikalauti visų konfliktų ir smurto pabaigos. Šiaurės Amerikos krikščionys raginami būti atsivertimo skatintojais tuose įvairiuose vietinio gyvenimo kontekstuose, kurie šiandien yra nutolę nuo krikščionybės. Pietų Amerikai linkima, kad viso žemyno mastu jau kuris laikas vykdoma didžioji misija padėtų ugdyti susipratusius krikščionis ir atsakingus savo šalių piliečius, kurie sėkmingai įveiktų dabartinius socialinius sunkumus, smurtą ir nesaugumą. Sinodas išreiškia solidarumą ir padrąsinimą Azijos Bažnyčios bendruomenėms, kurios dažniausiai sudaro savo šalių gyventojų mažumas, neretai yra marginalizuojamos arba ir persekiojamos. Primenama, kad Azijos žemynui priklauso ir ta Šventoji Žemė, kurioje Jėzus gimė, mirė ir prisikėlė. Okeanijos bendruomenės raginamos plėtoti Evangelijos skelbimą jos dar negirdėjusiems žmonėms.

Europa, - sakoma dokumente, - slegiama agresyvaus sekuliarizmo, sužalota dešimtmečiais trukusio Dievo ir žmogaus priešų režimų valdymo, vis dėlto turi nepaprastą humanizmo potencialą. Dabartiniai sunkumai tenegąsdina Europos krikščionių. Jie visus sunkumus tepriima kaip iššūkį, kurį reikia įveikti.

Sinodo Žinia Dievo tautai užbaigiama prašymu, kad visas šias Bažnyčios pastangas lydėtų Marijos, Evangelizacijos Žvaigždės, užtarimas.

Baigėsi Vyskupų Sinodo asamblėja apie naująjį evangelizavimą krikščionių tikėjimo perdavimui. Sinodo tėvai šeštadienio rytą, po tris savaites trukusios asamblėjos, pritarė jos siūlymams ir drauge paprašė popiežiaus Benedikto XVI, kad jis parengtų naują savo magisteriumo dokumentą, kuriuo padrąsintų visuotinę katalikų Bažnyčią ir nurodytų naujas naujojo evangelizavimo gaires.

Popiežius šeštadienio rytą Sinodo tėvams sakė, kad Sinodo siūlymai – jų iš viso yra 58 – jam yra kaip dovana: „Tai man perduotas Sinodo testamentas mums“, sakė popiežius, reikšdamas viltį, kad naujasis jo magisteriumo dokumentas atneš naujos gyvybės Bažnyčios gyvenimui.

Paskutinėse dviejose Vyskupų sinodo generalinėse kongregacijose penktadienio vakarą ir šeštadienio rytą Sinodo dalyviai galėjo susipažinti su visais asamblėjos siūlymais Popiežiui. Balsavimas už galutinį siūlymų sąrašą, turėjęs įvykti popiet, buvo užbaigtas ankščiau laiko šeštadienio ryto kongregacijoje, kuri buvo dvidešimt antroji.

Sąrašo oficialus tekstas lotynų kalba yra konfidencialus dokumentas, skirtas tik popiežiui. Jis neviešinamas iš pagarbos Vyskupų Sinodo asamblėjai, kuri pagal paskirtį yra patariamasis organas.

Tačiau popiežius Benediktas XVI padarė tam tikrą išimtį ir leido Vyskupų Sinodo biuletenyje paskelbti Asamblėjos galutinių siūlymų laikiną ir neoficialų tekstą anglų kalba. Galutinių siūlymų sąrašą, be įvado ir išvadų, sudaro keturios dalys: Naujojo Evangelizavimo prigimtis, Bažnyčios tarnystė dabartiniais laikais, Pastoraciniai atsakymai į nūdienos aplinkybes ir Naujojo Evangelizavimo veikėjai.

Nuo pat pradžių Bažnyčia suprato, jog yra atsakinga už Gerosios Naujienos perdavimą. Vatikano II Susirinkimas mums primena, jog šis uždavinys yra sudėtingas procesas, įpareigojantis kiekvieno krikščionio tikėjimą ir gyvenimą. Tačiau šio tikėjimo neįmanoma perduoti gyvenime, kuris tvarkomas ne pagal Evangeliją, arba gyvenime, nesurandančiame Evangelija pagrįstos prasmės, tiesos ir ateities, - pažymėjo popiežiui Benediktui XVI Vyskupų Sinodas 57 siūlyme.

Todėl, Naujoji evangelizacija krikščioniškajam tikėjimui perduoti kviečia visus tikinčiuosius atnaujinti savo tikėjimą ir savo asmeninį bendravimą su Jėzumi Bažnyčioje, pagilinti tikėjimo tiesų supratimą ir džiaugsmingai juo dalintis.

Ypatingą dėmesį Vyskupų Sinodo asamblėja skyrė žmonėms, kuriems religija yra svetima, o Dievas – nežinomas, tačiau kurie vis dėlto nenori likti be Dievo, o trokšta priartėti prie jo, kad ir kaip prie Nežinomojo. Bažnytinės bendruomenės iniciavo vadinamuosius „Pagonių Kiemus“, t.y. susitikimo erdves, kuriose tikintieji ir netikintieji gali dialoguoti pagrindinėmis didžiosiomis temomis apie etikos, meno ir mokslo vertybes, apie transcendencijos ieškojimą. Katalikiškos švietimo institucijos galėtų ugdyti tokį dialogą, kuris, - kaip pažymėjo Popiežiui Sinodo tėvai 55 siūlyme, niekuomet nėra atskirtas nuo „pirmojo skelbimo“.

Vyskupų Sinodas paragino parapijas veikti aktyviau: parapijos turėtų raginti savo narius tapti Naujojo Evangelizavimo veikėjais tiek žodžiu, tiek gyvenimu. Vienas būdas tai daryti yra organizuoti šeimų lankymą kaip būdą atnaujinti parapijų gyvenimą. Kartais būna, kad parapijos yra suvokiamos kaip vietos, tinkamos tik svarbiems renginiams, arba net kaip turistiniai centrai. Pastoracijos veikėjai turi suprasti, kad taip pat ligoninėse, jaunimo centruose, fabrikuose, kalėjimuose reikia atrasti vietos naujajam evangelizavimui. Bažnyčiai svarbu būti šiose vietose, nes pats Kristus parodė, kad jam miela būti su jose esančiais žmonėmis.

Be kitų siūlymų Popiežiui ir pasvarstymų apie vietinių Bažnyčių, vyskupų, kunigų, pašvęstųjų ir pasauliečių, taip pat mokslo ir meno pasaulio atstovų vaidmenį, liturgijos, teologijos, katechezės ir ekumeninių santykių svarbą, Vyskupų Sinodas pasisakė už tai, kad būtų steigiami naujojo evangelizavimo formacijos centrai. Juose pasauliečiai išmoktų kaip kalbėti apie Kristaus asmenį; kalbėti suprantamai dabartiniais laikais ir atsižvelgiant į specifinių žmonių grupių – pav. jaunimo, agnostikų, senų žmonių poreikius.

Jėzus iš meilės mums viską, kas svarbiausia, padarė tobulai. Jis mirė ant kryžiaus, kad per mus tekėtų Jo prisikėlimo gyvybės syvai ir nuodėmė nebegalėtų įsišaknyti mūsų širdyje. Bet kol siekiame galutinės laimės danguje, esame kviečiami budėti, kad akylai stebėtume savo Mokytoją ir nemestume kelio dėl takelio.

Aklasis elgeta Bartimiejus turėjo dvi akiduobes, kuriose akys buvo „paskandintos“ tarsi bežvaigždės galaktikos tamsoje. Kasdienis rūpestis sukramsnoti duonos griežinėlį kėlė vidinę įtampą, nes jis ne tik nematė, ką valgo, bet, atsėlinus visiško nusivylimo pagundai, galėjo prapliupti pykčio srautu, kuris nuo gyvenimo kelio nušluoja paskutinius vilties trupinius...           .

Tačiau Bartimiejus galėjo girdėti tai, ką šneka aplinkiniai, taigi jį pasiekusi žinia apie jo krašte vaikščiojantį geradarį Jėzų, suteikė jam galimybę puoselėti slaptą svajonę: „Nenukabinsiu nosies. Tikėsiu ir lauksiu, o kai reikės ir šauksiu iš širdies, ir neaplenks manęs malonė...“ Pro Dievo Sūnaus jautriausią širdį negali praslysti nė vienas net trumpiausias maldaujančio žmogaus atodūsis. Jei yra sakoma, kad Jėzus net dėl vieno žmogaus išgelbėjimo būtų miręs ir prisikėlęs, tuo labiau Jis vien dėl šio aklo neturtėlio išgydymo galėjo išskirtinai eiti su mokiniais keliu į Jerichą, kad susitiktų su tuo, kuris, būdamas visiškas vargšas, netrukus taps „milijonieriumi“ Kristuje.

„Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs!“ (Mk 10, 47), – štai į šitą Bartimiejaus širdyje prasiveržusį šauksmą, kurio nesugebėjo sustabdyti visos pragariško pavydo ugnies liepsnos, įžengė didžioji dieviško gailestingumo malonė, ir Aukščiausiojo Dievo Sūnus veidu atsigręžė į tą, kuris visiems paliko neužmirštamą maldaujančio prašymo pavyzdį. Jėzus kviečia Bartimiejų per aplinkinius žydus, kurie tampa tarsi Jo gerumo tiltu, kuriuo netrukus atskubės išgelbėtasis. Beskubėdamas pas Jėzų, elgeta nusimeta savo apdriskusį apsiaustą, simbolizuojantį gimtosios nuodėmės dvasinio skurdumo „blizgesį“ ir tekinas puola prie Išganytojo..

„Ko nori, kad tau padaryčiau?“ (Mk 10, 51), – pasigirsta lemtingas Jėzaus klausimas. Ačiū Dievui, kad jau gyjantis neregys iš netikėtumo nepraranda sveiko proto šviesos ir neištaria tų žodžių, kuriuos to paties paklausti praėjusio sekmadienio Evangelijoje Jo mokiniai Jokūbas ir Jonas pasakė, kad jiems labiausiai rūpi jų amžinoji prestižinė garbė. Tik pagalvokime: jei Bartimiejus, tiek daug patyręs gyvenimo sielvartų vis dėlto būtų sumanęs prašyti Jėzų ne tik akių šviesos, bet, trokšdamas iš paskutinio driskiaus vietos atsisėsti dieviškuose spinduliuose skendinčiame dangaus šlovės soste, nebūtų įvykusi tragedija, nes į jį Viešpats būtų pažvelgęs viską persmelkiančiu žvilgsniu, kuris taip sugėdintų prašantįjį, jog šis, užuot garbėtroškiškai svajojęs, būtų paskatintas pulti prieš Dievo Sūnų ant kelių ir maldauti: „Viešpatie, suteik man akių regėjimą ir malonę, kad kai būsiu vertas patekti į dangų, galėčiau save išvysti tarp paskutiniųjų, nes ten pirmutinių laimė niekada nesukels pavydo „žemesnio“ kilmingumo laimingiesiems“.

Jėzus, žvelgdamas į Bartimiejaus vidų, matė jo tvirtą tikėjimo dorybę, kurios dėka jis ne tik buvo išgydytas, bet ir laimėjo bilietą į amžinybę. Jis tuoj pat pradėjo sekti Kristumi... Rašytojas Wm. Paulas Youngas į vieno iš savo pagrindinių herojų – į Jėzaus – lūpas.„įdėjo“ tokius žodžius: „Kalbant rimtai, mano gyvenimas skirtas ne tam, kad jį kopijuotum. Jeigu nori būti mano sekėju, tai reiškia ne tai, kad turi būti kaip Jėzus, o kad reikia atsisakyti savo nepriklausomybės. Aš atėjau, kad duočiau tau gyvenimą, tikrą gyvenimą, savo gyvenimą. Mes ateisime ir gyvensime tavyje, kad pradėtum matyti mūsų akimis, klausytis mūsų ausimis, liesti mūsų rankomis ir mąstyti kaip mes. Bet mes niekada neįsakinėsime. Jeigu nori daryti savaip, tai ir daryk. Mes palauksime“.

Jėzau, noriu atsiliepti veiksmu. Tavo žodžių tiesa tepakelia mane dabar nuo kėdės ir teskatina įveikti kiekvieną neryžtingumą sekant Tavimi. Tavo vidinė šviesa persmelkia mane taip, kad aš trokščiau ne to, ko kartais dėl savimylos geidžiu, bet to, ko Tu iš manęs nori...

Bernardinai.lt