news archive 2012:10-02

Naujosios Zelandijos mokslininkai taip modifikavo karves, jog jos gali duoti „minimaliai“ alergišką pieną, praneša  BBC.

Maždaug 3 proc. kūdikių pirmaisiais savo gyvenimo metais būna alergiški karvių pienui. O mokslininkų modifikuoti gyvūnai gali duoti pieną be beta-laktoglobulino – šiems baltymams dalis žmonių ir yra alergiški. Moterų piene šio baltymų junginio, kuriame gausu aminorūgščių grandžių, nėra.  

Šis mokslininkų pasiekimas iškart tapo ginčytinu: vieni jį laiko „labai svarbiu“, kitiems – jis kelia etinių klausimų, praneša BBC.

Instrukcijos, kaip pasigaminti beta-laktoglobuliną, slypi karvių DNR. Mokslininkai sukūrė papildomą genetinę medžiagą, kuri užblokuoja beta-laktoglobulino gamybą; ši buvo „įdiegta“ taikant „RNR įsikišimo“ (angl. RNA interference) techniką.  Tiesa, dėl to gimė veršiukas gimė be uodegos, tačiau mokslininkai įsitikinę, kad ne tai lėmė ne genetinė modifikacija. 

Naujosios Zelandijos mokslininkų tyrimas pristatytas žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“.

„Kodėl visuomenėje mažai kalbama apie senatvę?

Ar gali jaunas žmogus suprasti seną?

Kas yra ori senatvė?“

Spalio 1 dieną minime Pasaulinę pagyvenusių žmonių dieną, tad kviečiame jus į klubo diksusiją „Ir senatvė gali būti graži ir prasminga“. Renginys vyks spalio 3 dieną (trečiadienį) Pradžia – 18 val.

DĖMĖSIO: keičiasi renginio vieta. Renginys vyks Bernardinų vienuolyno Židinio salėje. Nežinantiems - renkamės Bernardinai.lt redakcijos kieme (Maironio g. 10). Labai jūsų lauksime!

Vakaros metu psichologė Regina Morkūnienė, poetė Ramutė Skučaitė ir Bernardinai.lt vyr. redaktorius A. Navickas dalinsis savo mintimis ir patirtimi, kvies į pokalbį įsitraukti ir susirinkusiuosius. Diskutuosime, kodėl šiais laikais senatvė yra tapusi nutylima tema arba ja kalbama tik iš didelio vargo, kodėl nebėra pagarbos vyresniam žmogui, o ir patys pagyvenę žmonės yra linkę save nuvertinti.

 Kviečiame susitikti!

Diskusijų klubas „Sveikas, gyvenime“ – tai „Bernardinai.lt“ vykdomo OSFL projekto „Tirpdyti neapykantą“ sudėtinė dalis. Projektas įgyvendinamas remiant Atviros visuomenės instituto Pagalbos fondui Lietuvoje.

Bernardinai.lt

Šį trečiadienį, spalio 3d. 18:00 val. Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Arsenalo g. 3, Vilnius) vyks ekspedicijos „Misija Sibiras‘12“ pristatymas.

Pirmasis šių metų ekspedicijos pristatymas - proga pamatyti ekspedicijoje užfiksuotus vaizdus, pabendrauti su ekspedicijos dalyviais, išgirsti jų mintis, išgyvenimus ir emocijas iš pirmųjų lūpų. Pristatymo metu ekspedicijos dalyviai Lietuvos nacionaliniam muziejui įteiks kryžiaus, kurį vežėsi ir pastatė lietuvių tremties laidojimo vietoje Chakasijos Respublikoje (Rusija), maketą.

Būtina išankstinė registracija iki spalio 3 d. 12:00 el. paštu ignas@jauniems.lt

Daugiau informacijos www.misijasibiras.lt 

Bernardinai.lt

Partizano keliu. Partizano Juozo Paliūno-Ryto prisiminimai. Sudarytojai Aurelija Malinauskaitė ir Darius Juodis. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 188 p.

Minint partizano Juozo Paliūno-Ryto žūties 60-metį, išleisti šio partizano prisiminimai, parašyti sudėtingomis ginkluotojo pogrindžio kovos sąlygomis.

J. Paliūnas (1915–1952) nesulaukė nė keturiasdešimties, bet antisovietinio ginkluotojo pasipriešinimo istorijoje įspaudė gilius pėdsakus. Neturėdamas specialaus karinio pasirengimo, remdamasis daugiausia kautynėse įgyta patirtimi, jis perprato partizaninės kovos esmę. Partizanų karinė taktika, įžvalgumas ir konspiracija, organizaciniai gebėjimai, informacinė kova buvo dalykai, kuriuos jis suvokė geriau nei karo mokslus baigę profesionalūs kariškiai.

J. Paliūnas paliko autentišką savo ir bendražygių išgyvenimų liudijimą – prisiminimų knygelę „Partizano keliu“, parašytą sunkiomis pogrindžio kovų sąlygomis, nežinant, kaip kova baigsis, bet jaučiant, kad žūtis neišvengiama. Šis liudijimas pasiekė mūsų laikus.

Įvadiniame straipsnyje pristatomas paties partizano kovos kelias nuo eilinio kovotojo iki Prisikėlimo apygardos vado. Pateikiama išsami prisiminimuose minimų asmenvardžių rodyklė, kai kurių įvykių aprašymai. Prieduose publikuojami su partizano Ryto ir jo bendražygių kovos aplinkybėmis susiję dokumentai.

Šis leidinys patenka į knygų sąrašą šalia kito gerai žinomo partizano dienoraščio – „Liongino Baliukevičiaus – partizano Dzūko dienoraščio“.

Bernardinai.lt

Viešojoje erdvėje netylant šurmuliui dėl „Sirenų“ festivalio metu, spalio 6-7 d., rodomą italų režisieriaus Romeo Castellucci spektaklį „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“, siūlome pokalbį su festivalio meno vadove Audra Žukaityte, kuri neigia krikščionis įžeidžiantį spektaklio pobūdį. Anot pašnekovės, tai apie tikėjimą kviečiantis diskutuoti spektaklis, paliečiantis jautrius visuomenės klausimus.

Penktadienį viena Seimo narė  kreipėsi į kultūros ministrą prašydama uždrausti jį rodyti katalikiškos kultūros krašte. Kokios, Jūsų nuomone, yra tokio nepasitekinimo spektakliu priežastys?

Atvirai pasakius, esu labai nustebusi ir net nemaniau, kad galėjo kilti toks triukšmas, nes šis spektaklis buvo parodytas įvairiausiose šalyse. Triukšmą kėlė vienintelė radikali organizacija (katalikų institutas „Civitas“ – R.G.). Tai buvo vienintelis protestas, kurį labai griežtai pasmerkė tiek vyriausybė, tiek kultūros ministras, tiek meras. Tai, kad Seimo narė, nemačiusi spektaklio, kelia šitą šurmulį, labai keista.  Visų pirma noriu pasakyti, kad niekas į Kristaus atvaizdą nemėto išmatomis.

Iš kur žmonės gavo tokią informaciją – dėl į Kristaus veidą mėtomų ekskrementų?

Viena žiniasklaidos priemonė, kurios nenoriu minėti, tą informaciją sąmoningai turbūt iškreipė, jų tikslų negaliu nuspėti. Tiesiog tas kamuolys išsirutuliojo į visišką nesusipratimų liūną – tai meno kūrinys, kuris yra labai dvasingas ir, daugelio tyrinėtojų nuomone, net religingas spektaklis.

Kuo pasižymi tas jo religingumas?

Apskritai Antonello da Messina renesansinis Ganytojo paveikslas yra nepaprasto grožio, jis yra didžiulis ir atrodo, kad Kristus stebi, verkia, žiūri į žmonių kančias. O istorija, naratyvas yra apie seną sergantį tėvą, jo bejėgiškumą ir sūnų, kuris bando išgelbėti jo orumą.

Vadinasi, Jums neatrodo, jog spektaklyje rodoma tai, kas galėtų įžeisti krikščionis?

Absoliučiai ne. Man atrodo atvirkščiai. Giliai tikintys žmonės, kurie matė spektaklį, sakė, kad pirmą kartą scenoje mato tokį gyvo tikėjimo pavyzdį. Nejaugi religija yra vien tik kažkokios dogmos ir nieko daugiau? Čia kaip tik kviečiama diskutuoti, kas yra tas gyvas tikėjimas, ir ar visada žmogus gali pakelti visas kančias ir išbandymus, kuriuos jam siunčia likimas. Aš nesu teologė, bet tai yra labai jautrus, humanistinis spektaklis. Jūs pasakykit man spektaklį, kuris bandytų iškelti tikėjimo klausimą. Vien tai, kad panaudotas tas be galo gražus renesansinis portretas, man atrodo, yra triumfo apoteozė.

Čia kaip tik kviečiama diskutuoti, kas yra tas gyvas tikėjimas, ir ar visada žmogus gali pakelti visas kančias ir išbandymus, kuriuos jam siunčia likimas.

Tad Jūs to fakto, kad Vilniaus vyskupai spektaklį vadina šventvagyste nesuprantat ir nematot jokio pagrindo?

Aš esu visiškai šokiruota. Man skambino tikintys draugai, kurie patys yra labai nustebę. Aš manau, kad reikia diskutuoti, kas yra gyvas tikėjimas, bet nuomonę galima pareikšti, tiktai pamačius meno kūrinį. Tai man primena sovietinius laikus, kai būdavo draudžiami kūriniai, nežinant, kodėl. Pavyzdžiui, Jurašo spektaklis buvo uždraustas, nes ten buvo Barboros Radvilaitės portretas. Arba kaip visi sakė, jog reikia uždrausti Pasternako „Daktarą Živago“, jo neskaičius.

Vis dėlto pristatant spaudoje Castellucci spektaklį, nuskambėjo tokios frazės, kaip „išbandyti lietuvių toleranciją“, „režisierius - teatro eretikas“ ir panašiai. Kodėl buvo pasirinkta šitaip jį pristatyti?

Aš manau, kad šiuolaikinis menas laužo normas, dažniausiai tai būtent nukreipta į mūsų vartotojiškos visuomenės patenkintą būvį. Tie spektakliai būtent kalba apie esminius egzistencinius klausimus. Taip, tai šokiruoja, nes rodyti ligotą žmogų scenoje mes nesam pripratę, mes pripratę matyti linksmus ir patogius paveiksliukus . Šiuo požiūriu, tai šokiruojantis ir nepatogus teatras. Mes rodome tai, kas mūsų visuomenei skauda, tai, apie ką mes nekalbame. Lygiai taip pat Castellucci – manau, jog tai yra vienas dvasingiausių mano matytų spektaklių.

Ar vis dėlto Jums neatrodo, kad buvo pernelyg rėksmingai išreklamuotas šis spektaklis? Kodėl, pavyzdžiui, Lenkijoje spektaklis buvo sutiktas be pasipriešinimo?

Taip, Lenkijoje, Vroclavo festivalyje, nebuvo nieko panašaus nei iš žiūrovų, nei iš Bažnyčios, nei iš tuo labiau vyriausybės ar Seimo narių pusės. Manau, jog reikėtų padiskutuoti, kokia dabar yra mūsų visuomenė. Aš sakyčiau, kad mes dar nemokam priimti nieko, kas netelpa į įprastą paveiksliuką.

Tai yra be galo gražus portretas, niekas niekaip iš jo nesityčioja. Tai yra labai religingas ir dvasingas kūrinys. 

Žurnalistams sakėte, kad meno laisvė yra nekvestionuojama. Ar tikrai negalima cenzūruoti meno kūrinių, jei jie pažeidžia tam tikrų visuomenės grupių interesus?

Man atrodo, mes turėjome puikių cenzūravimo pavyzdžių dar visai neseniai, aš puikiai pamenu. Manau, kad menininkas pats jaučia ribas ir, žinoma, jeigu jis kviečia žudyti, tada taip. Bet jeigu menininkas kviečia diskutuoti apie tai, kas mums visiems skauda, ir apie tą patį tikėjimą, kiek jis yra stiprus, kiek galim save patikrinti. Ko mes bijom – menininko, kuris diskutuoja apie senatvę? Ir jeigu pamatome Kristų... Čia yra tiesiog kažkoks nesusipratimas.  Tai yra be galo gražus portretas, niekas niekaip iš jo nesityčioja. Tai yra labai religingas ir dvasingas kūrinys. Kviesčiau visus kritikus, kurie sukėlė šį šurmulį, ateiti ir pasižiūrėti, tada padiskutuoti. Romeo Castellucci tikrai yra linkęs diskutuoti, jis atvažiuoja į Lietuvą jau trečią kartą, bus pasiruošęs atsakyti į visus dominančius klausimus.

Ar dar yra bilietų į spektaklį? Visas šis šurmulys greičiausiai suveikė kaip reklama.

Daug žmonių, pasirodžius Seimo narės pareiškimui, klausė, ar tai nėra mūsų paslėpta reklama. Bet, deja, tai ne reklama. Manau, kad mąstantys žmonės diskutuoja apie dalykus, kuriuos menas vaizduoja, ir tai yra teigiamas dalykas. Patys galime susimąstyti, kiek mes iš tikrųjų esame krikščioniška šalis, kiek laikomės krikščioniškų vertybių ar Evangelijos dvasios. Ir ar mes smerkiam ir mėtom akmenimis, nežinodami į ką.

Kalbėjosi Rosita Garškaitė

Bernardinai.lt

Tęsdami diskusiją apie prieštaringai vertinamą Romeo Castellucci spektaklį „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“, kuris šią savaitę bus rodomas LNDT, skaitytojams siūlome teatro festivalio "Sirenos" išplatintą informaciją. Pranešime cituojamos prancūzų vyskupo Pascal Wintzer mintys apie italų režisieriaus darbą bei Vatikano atstovo kardinolo Gianfranco Ravasi kita proga išsakyti svarstymai apie kultūros ir tikėjimo santykį, kviečiama į abipusiai svarbų dialogą.

Tenka konstatuoti, kad dialogiškos laikysenos ir pagarbos kitiems turime mokytis visi, net ir meno žmonės. Ar žengsime šį svarbų žingsnį iki galo? Tai parodys istorija.

---

„Nesuklyskime kovodami su kristianofobija, kuria mus nori įtikinti. Manifestuoti prieš Castellucci – perspektyvos klaida.“ - Monsinjoras d‘Ornellas, Reno miesto arkivyskupas

Italų režisieriaus Romeo Castellucci spektaklis „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“ dar neparodytas Lietuvoje sulaukė daugiau dėmesio nei bet koks kitas pastaraisiais metais rodytas spektaklis. Dėl klaidinančios informacijos, paskelbtos keliose žiniasklaidos priemonėse neva spektaklyje išniekintas Jėzaus atvaizdas, praeitą savaitę jį uždrausti siūlė viena Seimo narė, o pirmadienį buvo išplatintas Vilniaus arkivyskupijos skatinimas Lietuvos katalikams „drąsiau reaguoti į mums brangių dalykų niekinimą“. Kai kurie kunigai atvirai kvietė boikotuoti festivalio „Sirenos“ ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro repertuare esančius spektaklius.

Spektaklis, kurį prodiusavo daugiau nei 20 teatro organizacijų visame pasaulyje, keliauja per tarptautines scenas nuo 2009-ųjų: iš daugybės aplankytų šalių tik Prancūzijoje spektaklį boikotavo katalikiška organizacija „Institut Civitas“. Po tokio radikalaus tikinčiųjų žingsnio buvo išplatinta Monsinjoro Pascal Wintzer, Puatjė vyskupijos apaštalinio administratoriaus bei Prancūzijos vyskupų konferencijos tikėjimo ir kultūros observatorijos pirmininko, nota vyskupams, kurioje protesto veiksmai yra nepateisinami bei raginama pasirinkti dialogą ir akistatą.

Monsinjoras Pascal Wintzer pabrėžia: „Kaip mus ir ragina popiežius Benediktas XVI-asis, visų pirma, renkuosi dialogo kelią ir jo vaisingumą. Todėl apgailestauju dėl protesto akcijų už Théâtre de Ville (Paryžiaus miesto teatro)  sienų  ir jo viduje, kai buvo rodomas Romeo Castellucci spektaklis „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“. Net jei šiomis akcijomis norima išreikšti tam tikrų žmonių maištą spektaklio atžvilgiu, jos griauna Katalikų bažnyčios santykius su menu ir jo atstovais, kuriuos ji stengėsi nuolatos palaikyti. Šie santykiai buvo palaikomi per visą krikščionybės istoriją.

Neseniai, atsakydamas į žurnalo „La Croix“ („Kryžius“, 2009m. lapkričio 14-15 d.d. numeryje, 9 psl.) klausimus, popiežiškosios kultūros tarybos pirmininkas kardinolas Gianfranco Ravasi skatino ir toliau juos puoselėti: „Mes tikime galimu tikėjimo ir kultūros sąlyčiu, jei menas atsikratys provokatoriško bejėgiškumo. Lygiai taip pat Bažnyčia neturi laikytis pavojingai įsikibusi į senovinę stilistiką ir užmojo stokojančią amatininkišką „produkciją“. Ji turi nevengti akistatos su šia nauja kalba, su naujais išraiškos būdais. Šis dialogas bus jai vaisingas.“

Vyskupijos apaštalinis administratorius Monsinjoras P. Wintzer tiki, kad žmonės turi ne plūsti ar pasmerkti, bet imtis darbo: tokio darbo, kai kiekvienas skiria laiką suprasti kitą – kas jis ir ko nori. Kaip teigia notos autorius, „Dialogas yra proto ir širdies darbas. Jis persmelktas kuklumo. Tai – geranoriškas klausymas. Tai – į tiesą ir grožį atgręžiantis žodis. Jis džiaugiasi, galėdamas drauge ieškoti tiesos“.

Romeo Castellucci spektaklyje „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“ scenografijos dalimi ir savotišku veikėju tampa Antonello da Messinos tapytas Jėzaus Kristaus portretas, tapęs ir šįmetiniu festivalio „Sirenos“ vizualiniu simboliu, dėl ko yra smerkiami festivalio organizatoriai.

Pats spektaklio režisierius Romeo Castellucci savo pasirinkimą šiuo klausimu įvardija kaip žiūrovo ir portrete nutapyto Kristaus žvilgsnių akistatą: „Kartą vartydamas knygą pamačiau šį Jėzaus portretą. Mane tiesiog įtraukė tas į mano, žiūrinčiojo, akis neriantis žvilgsnis; tada ilgokai stabtelėjau, toji pauzė buvo neįprasta ir supratau, kad tuo metu vyksta susitikimas. Aš žiūrėjau ne tik į meno istorijos puslapį, bet ir į kažką kita. Tame žvilgsnyje slypėjo kvietimas. Paprasčiausiai: tai jis į mane žiūrėjo. Spektaklyje Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją šis Kristaus žvilgsnis yra pačiame centre ir susiduria su kiekvieno žiūrovo žvilgsniu asmeniškai. Dievo sūnus nuolat stebi žiūrovą.“

Monsinjoras d‘Ornellas, Reno miesto arkivyskupas, matęs spektaklį Reno mieste, Prancūzijoje, išplatino pranešimą apie jį Lurdo vyskupų susirinkimo dalyviams, kuriame arkivyskupas analizuoja spektaklį ir pagrindžia savo argumentus: „Akivaizdu, kad šiame spektaklyje nėra kristianofobijos. Tad kas yra? Jame yra provokuojanti režisūra. Menininkas provokuoja žiūrovą norėdamas nupurtyti jo įpročius ir pastūmėti įsijausti į autoriaus rodomą dramą, o tada „įminti užmintą paslaptį“. Pasak paties Reno miesto arkivyskupo, toks menininkų vaidmuo: „remdamiesi žmogaus jautrumu, menininkai įstengia mums parodyti tai, ko paprastai nematome. [...]“.

Tačiau sumaištį sukėlęs Antonello da Messinos tapytas Kristaus portretas nėra vienintelė spektaklio provokacija. Spektaklyje, prasidedančiame seno ir ligoto tėvo bei jo sūnaus dialogu, nemaloniame ir pasibjaurėtiname fone jautriai ir skaudžiai išryškėja meilės stiprybė. Nebefunkcionuojantis kūnas bei senatvinė gėda kviečia analizuoti ryšio tarp tėvo ir sūnaus tvirtumą. Reno miesto arkivyskupas Monsinjoras d‘Ornellas tai komentuoja teigdamas, jog „Castellucci mizanscenos provokuojančios. Iš tiesų rodyti pačią paprasčiausią, banalią kančią – senstančio žmogaus irimą – yra provokacija. Tai banalu, bet taip pat ir labai tikroviška ir tikra, tai kasdieniška. [...] Užduodamas klausimas žiūrovui: kaip jis suderins šio Kristaus – kurį iš visos širdies tiki, netiki ar siekia tikėti – veido grožį su banaliu irstančio senio kūno bjaurumu?“

Spektaklyje veikiantys vaikai ir jų mėtomos dirbtinės granatos arkivyskupui primena Kristaus kančią. Režisierius Romeo Castellucci tai žino ir patikslina: „Jokiu būdu nesiekiu desakralizuoti Jėzaus veido, priešingai: man tai savotiška malda – ji slypi vaiko gesto tyrume“. „Sirenų“ festivalio organizatoriai, kaip ir Monsinjoras d‘Ornellas kviečia tikinčiuosius ir kitus spektaklio žiūrovus nespręsti apie spektaklį paviršutiniškai. Reno miesto arkivyskupas net pabrėžia, jog  iš pirmo žvilgsnio pernelyg provokuojantys gestai reikalauja gilesnio apmąstymo, kad paaiškėtų, ką norėjo pasakyti autorius.

Pasak Monsinjoro d‘Ornello: „Svarbiausia suprasti autoriaus siekį. Tada bus įmanoma suprasti jo spektaklį. Jo spektaklis nori parodyti mums tai, ko paprastai nematome. Vienokios ar kitokios režisūros provokacija – jei ji atitinka autoriaus siekį – yra ne šventvagystė, o aštrus žodis ar gestas, kuris sujudina, sukrečia, verčia reaguoti.

Ar Castellucciui pavyko? Tegu pasisako kiekvienas žiūrovas. Suprantama, šis kūrinys, kaip ir kiekvienas kitas, gali nepatikti. Tačiau Bažnyčios ir šiuolaikinio meno dialogas yra būtinas evangelizavimui. Dialogas, kad ir sudėtingas, skatina bendrauti tarpusavyje pačius krikščionis, kurie taip pat žavisi Kristaus veidu ir myli Bažnyčią – tam, kad geriau suvoktų meno vietą šiuolaikinėje visuomenėje.  Tegu šis dialogas – net jeigu verčia abejoti – sustiprina kiekvieno tikėjimą.“

Ištraukas iš prancūzų kalbos vertė Rūta Kisielytė ir Akvilė Melkūnaitė

„Sirenų“ festivalio informacija

Bernardinai.lt

Neretai tenka susidurti su jaunuoliais, kurie dalijasi skaudžia, namuose išgyvenama patirtimi dėl pernelyg didelio savo ir tėvų vertybių skirtumo. Dažniausiai skundžiamasi tėvų noru įtikinti vaikus, kad profesiją reikia rinktis „protingai“, nes gyvenime svarbiausia yra pinigai, o ne džiaugsmą ir pasitenkinimą teikianti veikla. Gerai, kai net ir pasidavę tėvų spaudimui jaunuoliai vėliau sugeba atlaikyti jų nepasitenkinimą ir po metų ar dvejų keičia studijas į tas, kurios labiau prie širdies. Tad šįkart ir aptarsime galimus vertybinius tėvų ir vaikų skirtumus, jaunų žmonių galimybes rinktis gyvenimą pagal savo įsitikinimus.

Priklausomybė nuo tėvų užgaidų ir pinigų

Štai šeimoje auga septyniolikmetė dukra. Tėvai jau seniai yra suplanavę jos ateitį – jai reikės rinktis „prestižinę“ profesiją, draugauti tik su savo šeimos „lygį“ atitinkančiais draugais, sėkmingai ištekėti už turtingo vyro ir t. t. Norėdami tai pasiekti, tėvai naudoja vieną metodą – už kiekvieną jiems patinkantį dukros poelgį, pavyzdžiui, gautą dešimtuką, dalyvavimą olimpiadoje, paklusnumą renkantis popamokinę veiklą ir net draugus, moka tam tikrą pinigų sumą. Mergina pradžioje labai priešinasi tokiam tėvų elgesiui, bet ilgainiui, negalėdama atsispirti jų spaudimui, tačiau drauge būdama ir patenkinta, kad turi savo pinigų, priima jai siūlomą sandėrį. Vis dėlto ji galvoja apie tai, kas jai būtų svarbiausia. Priklausomybė nuo tėvų nuomonės ir pinigų pamažėl darosi nepakenčiama, ypač matant visai kitokį kai kurių klasės draugų ir jų tėvų bendravimą, tarpusavio ryšį, kartu leidžiamą laisvalaikį, tikrą gimdytojų domėjimąsi savo atžalomis. Šie tėvai atsižvelgia į vaikų ieškojimus ir net skatina juos. Merginai skaudžiausia, kad tėvai jos visiškai nesupranta ir nepaiso nei jos norų, nei galimybių.

Taigi, kaip elgtis vaikams, priklausomiems nuo tėvų užgaidų ir pinigų? Vienas svarbiausių dalykų – nuspręsti, kas jums iš tiesų yra svarbiau, kaip įsivaizduojate savo ateitį ir kokios jos norėtumėte. Kartais svarbu pasikalbėti su tais žmonėmis, kuriais pasitikime ir kurių nuomonė mums yra svarbi.

Jei kyla tokių klausimų – jau gerai. Vadinasi, viduje jau kirba didžiulių abejonių dėl priklausomybės nuo savo tėvų ir jų išlaikymo, dėl to, kas šiuo metu jums svarbiausia, kokios savo pačių šeimos nenorėtumėte.

Lengvas ir patogus gyvenimas

Niekas kitas, tik mes patys galime lyg mozaiką išsidėlioti savo gyvenimą prieš akis ir pasižiūrėti, kaip klostosi jo įvykiai, kaip į savo tėvus žvelgėme vaikystėje, kaip keitėsi santykiai su jais, o ypač – mūsų vertybės. Juk pasirinkimai, požiūris į mus supančius aplinkinius ir įvykius labiausiai priklauso nuo mūsų vertybių, o jas labiausiai ir ugdė šeima, kurioje augome. Daugelis pažįstame šeimų, kuriose mamos (gali būti ir tėvai), būdamos labai valdingos, daro savo vaikams tokią didžiulę įtaką (dažniausiai nesąmoningai), kad šie tampa bejėgiai patys tvarkyti savo gyvenimą. Ypač jiems sunku prisiimti atsakomybę už jį – dėl nesėkmių jie nuolat kaltina kitus – ir įsipareigoti, atsiskirti nuo tėvų ir gyventi savarankiškai, tvarkyti savo gyvenimą taip, kad taptų nepriklausomi nuo gimdytojų nuostatų, įpročių ir materialinės paramos. Tačiau mamų ir tėčių nei pasirinkti, nei pakeisti negalime. Supratę, kad nenorime tokie būti, visa, ką galime padaryti, – tai pamažu bandyti ištrūkti iš šios, tiek materialinės, tiek ir dvasinės, priklausomybės. Tačiau, kaip liudija patirtis, tai labai sunku, nes atsiranda įprotis permesti atsakomybę kitam ir rinktis lengvesnį kelią.

Kai šeimose tėvų vertybės labai skiriasi (pavyzdžiui, mamai labiau rūpi materialiniai dalykai, o tėtis – menininkas, idealistas, mamos žodžiais tariant – tiesiog nevykėlis), kai vaikai įpranta „gerai“, patogiai gyventi ir be jokių rūpesčių viską turėti, jiems paprasčiau taip gyventi ir toliau. Tad, kiek pasvyravę, ypač jaunystėje, kai būna svarbūs ne vien materialiniai dalykai, jie renkasi patogumus ir priekaištauja, jei artimieji toliau negali užtikrinti tokio pat lengvo, nerūpestingo gyvenimo. Atprasti nuo jo ar lengvų pinigų labai sunku ir kažin ar įmanoma.

Taigi, tapę priklausomi nuo suaugusiųjų, ko gero, jaučiame ir didelį meilės, tikro dėmesio bei domėjimosi mumis stygių. Dažnai tėvai, kurie rūpinasi vaikų materialine gerove (stengiasi pavalgydinti, aprengti, nupirkti trokštamų daiktų...), iš tiesų labai daug dirba ir pateisina savo nebendravimą su vaikais tuo, kad yra pernelyg užimti. Tačiau daugelis pažįstame šeimų, kuriose irgi daug dirbama ir daug ko stinga, bet vaikai ir suaugusieji yra linksmi, išradingi, džiaugiasi mažais ir, svarbiausia, nieko nekainuojančiais dalykais – dėmesingumu, artimais tarpusavio santykiais, galėjimu išsikalbėti, drauge praleistu laiku namie, gamtoje, kelionėse… Turbūt esame pastebėję ir tai, kad vaikai tokiose šeimose irgi dirba pagal savo galimybes – namuose ar soduose… Žodžiu, taip nuo mažens yra pratinami užsidirbti ir turėti savo pinigų, į rankas duodant ne žuvį, o meškerę.

O vis dėlto... renkamės patys

Žinau, kad kai kuriems, įpratusiems gyventi ne pagal savo kišenę, šios mintys sukels pašaipą ar net pyktį, man bus prikabinta naivuolės, mažai susigaudančios šiame gyvenime etiketė. Iš tiesų visuomet galime rinktis taip, kaip mums patinka. Tik kiekvienas pasirinkimas turi savo padarinius, ir išgyventi juos tenka kiekvienam asmeniškai. Bėda, kad dažnai renkamės ne mes patys. Aplinkybės, įpročiai neretai tarsi pasirenka mus, o mes, pernelyg nesigilindami, taip ir gyvename, lyg kitokio pasirinkimo ir neturėtume.

Taigi, iš esmės mūsų gyvenimo kelionė ir priklauso nuo vertybių, kurios mums yra svarbios ir kurias mes patys pasirenkame. O renkamės pagal tai, ką esame gavę iš aplinkos, kurioje augome, ir svarbių mums žmonių, kuriuos sutikome savo gyvenime. Jei mums atrodo, kad su šeima mums nelabai pasisekė, ieškokime tokių žmonių, kurių vertybės mums būtų svarbios ir kiek kitokios nei šeimos. Kartais pasiseka sutikti žmonių, kurių bendravimas ar gyvenimo būdas užkrečia. Tada pradedame gyventi kitaip, o gal net sugebame paveikti savo artimuosius ar sukurti visai kitokią savo šeimą, negu ta, kurioje augome.

Be to, verta pridurti, kad pinigai yra uždirbamas, užgyvenamas ir taip pat greitai prarandamas dalykas. Tad svarbiau turbūt ne turėti jų iš karto ir daug, bet sugebėti taip gyventi, kad galėtume jų užsidirbti. Juk pinigų arba nuolat nėra, arba nuolat trūksta – svarbiau išmokti gyventi pagal savo galimybes.

Suprasti, kas iš tiesų mums svarbiausia, galbūt padės atsakymai į kelis klausimus.

Kaip elgsiuosi, jausiuosi ir pagaliau pragyvensiu, kai neteksiu materialinės tėvų paramos?

Kaip norėčiau tvarkytis ir ką galėčiau padaryti, kad tapčiau bent jau mažiau nuo jų priklausomas (pavyzdžiui, susirasti papildomo darbo, padirbėti užsienyje, pasirinkti kitą specialybę ir pan.)?

Ar tikrai man gyvenime bus lengva sukurti šeimą, jei nuo mažens girdėjau, kad visi vyrai – tokie nevykėliai kaip tėtis (ar tikrai nėra nieko, ko norėčiau iš tėčio išgirsti ar pasimokyti)?

Ar šeimą kurčiau tik tuomet, jei žinočiau, kad vyras sugebės uždirbti triskart daugiau nei aš arba žmona bus tik iš turtingos šeimos?

Kas man iš tiesų svarbiausia gyvenime ir kokį gyvenimą bei save patį norėčiau matyti po penkerių, dešimties, dvidešimties, trisdešimties metų?

Artuma, 2012 m. rugsėjis

Finansų ministerija, ruošdamasi teisinei kovai su buvusiu didžiausiu bankrutavusio ir likviduojamo banko "Snoras" akcininku, Londone gyvenančiu Rusijos piliečiu Vladimiru Antonovu, ketina išleisti apie 10 mln. litų.

Finansų ministerija rugsėjo 24 dieną pasirašė sutartį su konkursą laimėjusiomis Šveicarijos advokatų kontora "Lalive" ir Lietuvos teisininkų kontora "Sorainen ir partneriai" - abi įmonės veikia pagal jungtinės veiklos sutartį.

Vienintelį pasiūlymą pateikusios advokatų kontoros už atstovavimą Lietuvai gaus 8,667 mln. litų atlygį. Tačiau ministerija jų paslaugoms išleis daugiau, nes turės padengti ir kitas - trečiųjų šalių išlaidas, pavyzdžiui, vertimo paslaugų, kelionių ir kitas.

"Teisinių paslaugų teikimo sutarties vertė su "Lalive" bei "Sorainen ir partneriai" yra 8,667 mln litų. Finansų ministerija numatė, kad bus ir kitų su teisinėmis paslaugomis susijusių išlaidų, todėl šiam tikslui iš viso numatyta išleisti iki 10 milijonų litų", - BNS sakė finansų ministrės patarėja Rasa Jakilaitienė. Pasak jos, papildomos išlaidos yra suderintos su Finansų ministerija.

Finansų ministerija nurodo, jog V.Antonovas  gegužės 7 dieną Lietuvai pateikė pretenziją dėl netinkamos jo investicijų apsaugos. V.Antonovas teigia, jog Lietuvos institucijų sprendimas paskirti banko laikinąjį administratorių, nacionalizuoti banką, o vėliau paskelbti bankrotą bei pradėti jo baudžiamąjį persekiojimą yra politiškai motyvuoti ir diskriminuojantys.

V.Antonovas interviu "Lietuvos rytui" praėjusią savaitę pareiškė ketinantis Niujorke kelti ieškinį prieš Lietuvą dėl prarastų investicijų. Anksčiau skelbta, jog V.Antonovas su Lietuva ketina bylinėtis tarptautiniame komerciniame arbitraže Paryžiuje.

Vyriausybė 2012 metų birželio 13 dieną įpareigojo Finansų  ministeriją atstovauti jai, sprendžiant su "Snoru" susijusius ginčus dėl Lietuvai reiškiamų pretenzijų.

Buvusiems "Snoras" akcininkams Raimondui Baranauskui ir V.Antonovui  yra pareikšti įtarimai dėl maždaug apie 1,7 mlrd. litų vertės "Snoro" turto pasisavinimo. Lietuvos prokurorai yra pateikę Europos arešto orderį dėl jų suėmimo.

Pernai lapkričio 16-ąją nacionalizuotam bankui "Snoras" bankroto byla iškelta pernai gruodžio 7-ąją, o šių metų rugpjūčio 22 dieną teismas nutarė likviduoti banką.

Lietuvos Generalinė prokuratūra pernai lapkričio 14 dieną pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl banko "Snoras" galbūt apgaulingo apskaitos tvarkymo, dokumentų klastojimo, piktnaudžiavimo, turto iššvaistymo ir pinigų plovimo.

Netrukus po to V.Antonovas  ir buvęs "Snoro" prezidentas R.Baranauskas pripažinti įtariamaisiais dėl turto pasisavinimo stambiu mastu, dokumentų klastojimo, R.Baranauskas - ir dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo, piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi. Šiuo metu abu įtariamieji yra Londone.

R.Baranausko ir V.Antonovo ekstradicijos byla Londone nagrinėjama nuo 2011 metų lapkričio pabaigos, patys įtariamieji nesutinka būti perduoti Lietuvai. Didžiosios Britanijos Vestminsterio magistratų teismas 2013 metų sausio 21 dieną spręs, ar R.Baranauską ir V.Antonovą išduoti Lietuvai.

Siūlome tekstą, kusris buvo paskelbtas žurnalo Artuma 2012 m. Nr. 9.

Teisingumas yra tas žodis, kurį įsirašęs savo vėliavoje ir nepatingėjęs ta vėliava bent šiek tiek pamosuoti, gana greit gali susiburti didesnį ar mažesnį sekėjų ir gerbėjų pulkelį ir taikytis tiesiai į Seimą. Juolab kad ir rinkimai artėja. Vienas toks teisingumo ir tvarkos skelbėjas su savo ereliais ir deglais buvo net užkopęs ir Prezidentūros laipteliais. Tiesa, tie laipteliai pasirodė pernelyg slidūs, tad mūsų herojui teko jais čiuožtelėti žemyn. Bet juk nieko, nenusisuko sprando, tik truputį apsidaužė, o šiandien štai jau ir vėl bebaigiąs atsigauti. Ir šaunioji erelių partija, žiūrėk, vėl visai gerai pasirodys per rinkimus, nors niekas negalėtų pasakyti, ką gi ji tokio kad ir per besibaigiančią parlamento kadenciją nuveikė didžiojoje kovoje už teisingumą.

Teisingumo reikalaus ir vienintelė pasaulyje nepartinė partija, ir tie, kurie ryžosi žengti drąsos keliais. Beveik neabejoju, kad apie teisingumą garsiau ar tyliau prieš rinkimus prašneks ir vadinamos „senosios“ partijos.

Dar labiau garantuoto mūsų palaikymo sulaukia, be abejo, tie, kurie kalba ne vien šiaip apie teisingumą, bet apie socialinį teisingumą. Čia tai jau tikras švietalas, niekaip neatremiamas ir nuolatos traukiamas iš rankovės ir politikų, ir mūsų pačių.

Taip šaipydamasis, visai neketinu tvirtinti, kad apskritai teisingumo ar/ir socialinio teisingumo klausimai ir bėdos yra prasimanyti. Tų bėdų turime ir turėsime visados, jos yra dažnai net labai skaudžios, bet kaip tik tais atvejais mes mažiausiai apie jas kalbame. Didžioji mūsų kalbų apie teisingumą dalis yra arba populistinis politikų pliurpimas, arba egoistinis mūsų, piliečių ir rinkėjų, mėginimas išsisunkti lašą kitą naudos sau patiems.

Juk jeigu kone du trečdaliai mūsų manome, kad kontrabanda yra visai ne blogis, bet gėris, tai jokios rimtos kalbos apie kokį nors teisingumą nė būti negali. Jeigu mes, dirbdami nelegaliai, dar įsiregistruojame darbo biržoje kaip bedarbiai ir gauname socialinę paramą, apie jokį socialinį teisingumą kalbėti irgi negalėtume. Kartą, pamenu, rūpindamasis gauti verslo liudijimą, sulaukiau net pačios mokesčių inspekcijos darbuotojos patarimo užsiregistruoti darbo biržoje – atseit, tada verslo liudijimas būsiąs perpus pigesnis. Geroji moteris net nustebo, kai pasakiau, kad nesu bedarbis. Ji to nė nemaniusi, tiesiog norėjusi man gero. Ir negalėjau juk ant tos moters supykti – aplink mane buvo gausybė tokių fiktyvių bedarbių.

Kol manysime, kad tokie dalykėliai, kaip mėginimas išvengti mokesčių, pardavinėti ir pirkti kontrabandines prekes, susirasti įstatymų landą, leidžiančią mums pretenduoti į socialines išmokas, kurios mums iš tikrųjų nepriklauso, yra ne paprasčiausias nusikaltimas, o tiesiog girtinas apsukrumas, tol visos mūsų dejonės, aimanos ir klyksmai apie teisingumo stoką bus verti vien paniekos ir pajuokos. Mat visi mano suminėti nusikaltimai yra paprasčiausia vagystė. Ir vagiame mes ne iš kažkokios mums priešiškos valstybės, o iš savęs ir savo kaimynų. Tik mes patys ir sukrauname tą turtą, kurį valstybė gali dalyti. Jokių kitų išteklių valstybė neturi.

Tai tokios tiesos, kad jas bemaž net drovu kartoti. Tačiau kartoti tenka, nes juk kasdien gauname patvirtinimų, kad šių pamokų ne tik nesame išmokę, bet net nemėginame mokytis.

Nors galime ir pasiguosti. Šiuo požiūriu nesame nei vieniši, nei gal net ne čempionai. Pažvelkime į Graikiją, pažvelkime į kitas pietines Europos valstybes, pažvelkime kad ir Prancūziją. Visur ten bankrotų grėsmė kyla dėl tos pačios priežasties: rinkėjai pageidavo, o politikai, jiems pataikaudami, rūpinosi, kad valstybė būtų kuo dosnesnė. Anksčiau ar vėliau už tą dosnumą tenka mokėti – ir valstybei, ir jos piliečiams.

Kai mums nuolatos giriamai kalbama apie Apšvietą, atnešusią tris didžiąsias dovanas – laisvę, lygybę, brolybę, – pravartu būtų prisiminti štai ką: šiandien laisvės turime tiek daug, jog jau ir pamiršome, kad neatsakinga laisvė yra pragaištinga. Lygybė, be abejo, tiktai paika utopija. O brolybė, kuri ir turėtų būti visokio teisingumo pamatas, dažniausiai išvis pamirštama. Keliaudamas per Prancūziją, kur šie trys žodžiai įrašyti kiekvienos merijos fasade, aptikau viename miestelyje meriją, kurios sienoje paskutinysis žodis kažkada išsitrynė ir taip ir nebebuvo atnaujintas. Jei mes jo neatnaujinsime savo valstybėje, teisingumą irgi turėsime pamiršti.

Incidentą Kaune tyrusi komisija konstatavo, kad kepenų persodinimo operacija Kauno klinikose atlikta šiurkščiai pažeidžiant tvarką.

"Nustatyti ir du šiurkštūs pažeidimai: pažeista recipiento – donoro parinkimo tvarka. Kitas pažeidimas - eksplantacija (organų paėmimas) Kauno klinikose pradėta, nesulaukus donoro ištyrimo", - antradienį pranešė Nacionalinis transplantacijos biuras.

Komisijai atlikus dokumentų tyrimą taip pat paaiškėjo, kad donorystės ir transplantacijos procese yra pažeidimų. Kai kurie pažeidimai padaryti dėl trūkstamų tvarkų, atsakomybės paskirstymo.

Incidentą Kauno klinikose tyrė speciali komisija, sudaryta iš Sveikatos apsaugos ministerijos, Nacionalinio transplantacijos biuro, Valstybinės ligonių kasos, Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų ir Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų specialistų.

Tyrimas dėl kepenų transplantacijos atlikimo galimai pažeidžiant recipiento parinkimo eilę pradėtas, kai rugsėjo 11 dieną Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės (LSMUL) Kauno klinikų medikai donoro kepenis persodino savo pacientei, nors Nacionalinis transplantacijos biuras šį organą persodinti buvo skyręs Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų ligonei.

LSMUL Gastroenterologijos klinikos vadovas Limas Kupčinskas tuomet aiškino, kad jų gydymo įstaigoje atsiradus donorui skubiai operacija atlikta pacientei, kuriai transplantacijos reikėjo nedelsiant. Jis apgailestavo, kad dėl susidariusios skubios situacijos nespėta laiku užpildyti dokumentų.

L.Kupčinskas pripažino, kad Kauno medikai prieš operaciją žinojo, jog Nacionalinis transplantacijos biuras jiems nedavė leidimo persodinimui.

Kauno medikai tvirtino, kad jų pacientės sveikatos būklė sparčiai blogėjo, kartą jai jau buvo suteikta pirmumo eilė dėl kepenų persodinimo, bet tuomet paaiškėjo, jog šie organai netinkami transplantuoti. Todėl esą ir nuspręsta skubiai operuoti.

Tuo metu Santariškių klinikų medikai transplantacijai rengė savo pacientę.

Rugsėjo pradžioje smarkiai šoktelėjęs sergamumas gripu ir ūmiomis viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis (ŪVKTI) neslūgsta.

Praėjusią savaitę sirgo 50,67 iš 10 tūkst. gyventojų, dar savaite anksčiau bendras sergamumo gripu ir ŪVKTI rodiklis siekė 52,39 atvejo 10 tūkst. gyventojų, praneša Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras (ULAC).

Mažiausias sergamumo gripu ir ŪVKTI rodiklis praėjusią savaitę registruotas Tauragės teritorijoje - 30,15 atvejų 10 tūkst. gyventojų, o didžiausias Kauno teritorijoje, 61,2 atvejo 10 tūkst. gyventojų.

Jau rugsėjo viduryje sergamumas gripu ir ŪVKTI buvo dvigubai didesnis nei mėnesio pradžioje ir gerokai didesnis nei pernai tuo pačiu metu. Rugsėjo pirmojoje pusėje sergamumas gripu ir ŪVKTI siekė 39,64 atvejo 10 tūkst. gyventojų.

Gripo epidemija skelbiama, kai suserga 100 iš 10 tūkst. gyventojų.

Seimas antradienį priėmė Kriminalinės žvalgybos įstatymą, kuris kartu su planuojamu priimti Žvalgybos įstatymo projektu reformuoja žvalgybinę veiklą, ją atskirdamas nuo teisėsaugos.

Jame be kita ko numatyta, kad fiziškai sekti asmenį iki 3 dienų bus leidžiama be teismo sprendimo, tik sankcionavus teisėsaugos įstaigos vadovui ar įgaliotam pavaduotojui.

Kad Kriminalinės žvalgybos įstatymas būtų priimtas, antradienį balsavo 64 Seimo nariai, prieš buvo keturi, susilaikė 12 parlamentarų. Įstatymas įsigalios nuo 2013 metų sausio.

Jį parengė Seimo darbo grupė, kuriai vadovavo Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras.

Žvalgyba reformuojama argumentuojant, kad ligšiolinė tvarka, kai operatyvinės veiklos procedūros naudojamos žvalgybos ir kontržvalgybos veikloje, nėra tinkamas, kadangi operatyvinė veikla pagal savo turinį nukreipta į nusikaltimų išaiškinimą, o žvalgyba ir kontržvalgyba - rizikos veiksnių, pavojų ir grėsmių nustatymą bei informacijos apie tai pateikimą nacionalinį saugumą užtikrinančioms institucijoms.

Seimo priimtas įstatymas numato, kad kriminalinės žvalgybos uždaviniai yra nusikalstamų veikų prevencija, išaiškinimas, asmenų apsauga nuo nusikalstamo poveikio, taip pat besislapstančių nuo teisingumo paieška.

Kriminalinės žvalgybos tyrimas bus atliekamas, kai turima informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą nusikaltimą, pasislepia įtariamasis, kaltinamasis arba nuteistasis, be žinios dingsta asmuo, vykdoma asmenų apsauga nuo nusikalstamo poveikio.

Įstatyme numatyta, kad kriminalinės žvalgybos metu negali būti pažeistos žmogaus teisės ir laisvės, o galimi ribojimai turi būti laikini ir daromi tik įstatymų nustatyta tvarka, siekiant apginti kito asmens teises ir laisves, nuosavybę, visuomenės ir valstybės saugumą.

Numatyta, kad draudžiama taikyti kriminalinę žvalgybą prezidentui.

Techninių priemonių panaudojimą specialia tvarka, kitokio susižinojimo slaptą kontrolę motyvuota nutartimi turės sankcionuoti apygardų teismų pirmininkai ar jų įgalioti teisėjai pagal prokurorų motyvuotus teikimus.

Fizinį asmens sekimą iki 3 dienų leidžiama atlikti sankcionavus kriminalinės žvalgybos subjekto vadovui ar įgaliotam pavaduotojui.

Pastaroji nuostata susilaukė kai kurių parlamentarų kritikos.

"Aš suprantu, kad kriminalinis pasaulis nemiega ir turi daug galimybių atlikti savo veiksmus. Bet žmogaus teisių prasme paliekama žmogiškajam faktoriui, operatyviniam darbuotojui ar kažkokio padalinio viršininkui, jo pavaduotojams spręsti ir tris paras persekioti žmogų be teismo sankcijos, be argumentacijos, o pagal operatyvinio darbuotojo kažkokią "špargalkę". Atidarome Pandoros skrynią", - kalbėjo Socialdemokratų partijos frakcijos atstovas Valerijus Simulikas.

"Niekaip negaliu pritarti totalaus, niekaip nekontroliuojamam, neribojamam persekiojimui. Be teismo kišimosi į šį procesą nematau galimybės to patikėti eiliniam operatyviniam darbuotojui, kurie dažnai tampa užsakomaisiais darbuotojais tiek verslo,tiek politinių struktūrų", - pareiškė V.Simulikas.

Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto vadovas S.Šedbaras gynė nuostatą, sakydamas, kad Operatyvinės veiklos įstatymas iš viso neapibrėžė fizinio sekimo kaip tokio, tad tokie veiksmai nebuvo teisiškai reglamentuoti, ir minėta nuostata - siekis juos sunorminti.

"Palyginkite Operatyvinės veiklos įstatymą - sekimas, apie kurį kalbate, vienas paprasčiausių būdų - apie jį dabartiniam įstatyme nėra nė vieno žodžio. Mes pabandėme sunorminti iki maksimumo. (...) Čia yra pridėta daugybė saugiklių, daugybė kontrolės mechanizmų, ko nebuvo anksčiau. Suteikiami ir instrumentai, ir atsakomybė, realiai prokuroro ir teismo, visų pirma prokuroro kontrolės. Šis įstatymas - didelis žingsnis į priekį, o jei kyla abejonių, visada galima tobulinti. Reikia žengti tą žingsnį ir nebegyventi su Operatyvinės veiklos įstatymu, kuris yra grynas vertalas dar iš rusų kalbos", - kalbėjo S.Šedbaras.

Įstatymas taip pat numato, kad neatidėliotinais atvejais, kai iškyla pavojus žmogaus gyvybei, sveikatai, nuosavybei, visuomenės ar valstybės saugumui, kriminalinės žvalgybos veiksmus leidžiama atlikti vadovaujantis prokuroro nutarimu. Tokiu atveju prokuroras per 24 valandas turėtų teisėjui pateikti teikimą dėl veiksmų teisėtumo ar pagrįstumo patvirtinimo motyvuota nutartimi. Jeigu teisėjas nepatvirtintų minėtų veiksmų teisėtumo ar pagrįstumo motyvuota nutartimi, veiksmai turėtų būti nutraukiami, o jų metu gauta informacija nedelsiant sunaikinama.

Numatyta, kad konspiracijos tikslais motyvuota nutartis dėl kriminalinės žvalgybos priemonių atlikimo galėtų būti priimta bet kuriame apygardos teisme.

Sekimas galės būti sankcionuojamas ne ilgiau kaip trims mėnesiams. Šis laikotarpis galės būti pratęstas, bet bendras laikotarpis negalės viršyti 12 mėnesių, išskyrus atvejus, kai kriminalinės žvalgybos tyrimas atliekamas dėl turimos informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą. Tokiu atveju sankciją pratęsti turėtų apygardos teismo pirmininkas, generalinio prokuroro ar jo įgalioto Generalinės prokuratūros prokuroro teikimu.

Įstatymas draudžia kriminalinės žvalgybos subjektams provokuoti asmenis padaryti nusikalstamas veikas. Nustatyta, kad provokacija - spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jeigu dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino padaryti.

Kriminalinės žvalgybos metu nustačius, kad gauta informacija apie objektą nepasitvirtino, jos rinkimas turi būti nedelsiant sustabdomas, o surinkta informacija - sunaikinama. Jeigu pabaigus tyrimą kriminalinės žvalgybos informacija nebuvo panaudota, surinkta informacija apie privatų asmens gyvenimą per 3 mėnesius turi būti sunaikinama.

Kaip pagrindinės kriminalinės žvalgybos institucijos nurodytos Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba, Muitinės departamentas, Policijos departamentas, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Vadovybės apsaugos departamentas, Valstybės sienos apsaugos tarnyba.

Kriminalinės žvalgybos pagrindinių institucijų teises ir pareigas taip pat turės Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos ir Valstybės saugumo departamentas, kai jų padaliniai atliktų kriminalinės žvalgybos tyrimą.

Įsigaliojus Kriminalinės žvalgybos įstatymui, galios neteks Operatyvinės veiklos įstatymas.

Spalio 18 d. (ketvirtadienį) Kaune (Gedimino pr. 30) planuojamas pirmas „Aš ir kiti: santykiai mūsų gyvenime" psichoterapijos grupės susitikimas.

Psichoterapijos grupė skirta žmonėms, kurie norėtų ieškoti atsakymų į klausimus apie santykius su kitais. Tai dažni mūsų kasdienio gyvenimo klausimai:

Kodėl būname nepatenkinti arba nusiviliame santykiais?

Ką patys darome arba nedarome, kad santykiai yra tokie, kokie yra?

Kaip užmezgame ir palaikome santykius, kaip  išsiskiriame su svarbiais žmonėmis?

Kaip realiai įgyvendinti tai, ką gerai suprantame apie santykius? Ir pan.

Grupė leidžia tyrinėti savo santykius su kitais, realistiškiau pamatyti juose save ir tuos būdus, kuriais kuriame savo santykius, giliau suprasti kitus žmones, jų  jausmus ir elgesio motyvus, kažką keisti savo gyvenime.

Grupė taip pat gali būti naudinga pagalbos profesijų žmonėms (psichologams, socialiniam darbuotojams, pedagogams, gydytojams ir šių specialybių studentams), kurie susiduria su asmeninėmis kliūtimis profesiniame darbe.

Grupės susitikimai vyks ketvirtadienio vakarais, po 17 val.  (konkretus sutartas laikas priklausys nuo dalyvių galimybių), 3 kartus per mėnesį. Susitikimo trukmė 2 val. Grupėje dalyvaus ne daugiau 10 žmonių.

Pirmasis grupės susitikimas planuojamas spalio mėn 18 d. Galimybė prisijungti prie grupės bus iki lapkričio pabaigos.

Vieno užsiemimo kaina 50 Lt.

Grupės susitikimai vyks adresu: Gedimino pr., 30, Kaunas.

Grupę ves psichologė, psichoterapeutė Julija Abakumova-Kočiūnienė, Humanistinės ir egzistencinės psichologijos instituto  psichoterapeutė, dėstytoja, supervizorė (Sankt Peterburgo valstybinis universitetas, 1994; HEPI, egzistencinė psichoterapija, 2001; HEPI, grupinės psichoterapijos programa, 2008). 

Išankstinė registracija telefonu  8 615 79 391.

Bernardinai.lt

Prezidentė Dalia Grybauskaitė pateikė Seimui ratifikuoti Europos Tarybos konvenciją dėl vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo ir seksualinės prievartos.

Pasak prezidentės spaudos tarnybos, Lietuva privalo prisiimti tarptautinius įsipareigojimus, nes kovai su mažamečių seksualiniu išnaudojimu būtinos papildomos priemonės.

"Konvencija yra viena iš priemonių užkirsti kelią seksualiniam vaikų išnaudojimui ir seksualinei prievartai. Ratifikavusi Europos Tarybos konvenciją, Lietuva privalės priimti papildomus kovai su mažamečių seksualiniu išnaudojimu būtinus teisės aktus bei įsipareigoti imtis kitų veiksmingų priemonių. Taip pat Konvencija paskatins intensyvesnį tarptautinį bendradarbiavimą kovojant su seksualiniu vaikų išnaudojimu ir prievarta", - rašoma pranešime.

Ši Konvencija priimta 2007 metų spalį, tačiau Lietuva iki šiol jos nebuvo ratifikavusi.

Spalio 11-14 dienomis Vilniuje vyks 25-asis džiazo muzikos festivalis „Vilnius Jazz“ išsiskiriantis įdomių ir talentingų kolektyvų iš viso pasaulio pasirodymais. Jubiliejiniame šių metų festivalyje dalyvaus kolektyvai iš Prancūzijos, Šveicarijos, Japonijos, Didžiosios Britanijos, JAV bei Lietuvos. Skaitytojams siūlome pažintį susaksafonininkų kolektyvu iš dvylikos ES šalių.

Šiame Europos sąjungos (ES) kultūros ambasadoriumi tituluojamame ansamblyje groja 18-34 metų saksofonininkai iš dvylikos ES šalių. Jaunieji talentai buvo atrinkti meistriškumo kursuose, kurie vyko aštuoniuose Europos miestuose.

Rugsėjį jaunimas susitiko ir savaitę repetavo ansamblio rezidencijoje Gente (Belgija), o nuo rugsėjo 15-osios rodo savo darbo vaisius koncertuodamas įvairiose Europos šalyse. „Vilnius Jazz“ festivalis – šeštoji ansamblio turnė stotelė. Jis jau prisistatė Gento, Dublino, Brešijos, Helsinkio ir Talino publikai, o pasirodymus tęs Belgrade, Lisabonoje, Monpeljė, Dortmunde, Tilburge, Briuselyje ir Strasbūre.

Specialiai šia proga kūrinius kolektyvui parašė penki kompozitoriai - Stéphane‘as Payen‘as (Prancūzija), Ronanas Guilfoyle‘as (Airija), Kari Ikonenas (Suomija), Alanas Hilario (Filipinai) ir Ingrid Laubrock (Vokietija). Visi jie – ne tik tituluoti muzikos kūrėjai, bet ir žinomi pedagogai bei instrumentininkai, pripažintų kolektyvų lyderiai ir nariai.

Komponuodami Europos saksofonų ansambliui menininkai stengėsi kuo efektingiau parodyti šios sudėties galimybes ir kartu suteikti erdvės kiekvieno kolektyvo nario saviraiškai. O groja ansamblyje labai įvairios patirties saksofonininkai – nuo šiuolaikinės akademinės muzikos solistų bei džiazo virtuozų iki „punk“, afrikietiško „soul“ atlikėjų.

Iki sausio truksiantis saksofonininkų turnė bus jaunimui kartu įdomi akustinė praktika, nes ansamblio koncertai rengiami įvairiausiose erdvėse – klubuose ir koncertų salėse, industrinėje aplinkoje bei žmonių masinio susibūrimo vietose.

Lietuvai kolektyve atstovauja Lietuvos muzikos ir teatro akademijos džiazo katedros absolventas Dovydas Stalmokas, grojantis baritonu ir bosiniu saksofonu.

Lietuvoje šis atlikėjas labiausiai žinomas iš improvizacinės kūrybos projektų, bet groja įvairių stilių muziką. Dovydas muzikuoja keliuose šalies bigbenduose, yra grupių "Yrinauda" , "Aprasymaa" , "Horny Horn" narys. 2009 metais Dovydas Stalmokas buvo pripažintas geriausiu „Vilnius Jazz Young Power“ konkurso instrumentininku.

Europos saksofonų ansamblio šiemetės sesijos meno vadovas prancūzas Guillaume‘as Orti studijavo džiazą ir klasikinę muziką Avinjono konservatorijoje, tobulinosi Banfo menų centre Kanadoje pas Steve‘ą Colemaną.

Menininkas labiausiai žinomas kaip grupių „Kartet“, „Mâäk“, „Octurn“, „The Progressive Patriots“ ir Andy Emler‘o „MegaOctet“ saksofonininkas. Jis taip pat groja grupėse „Benzine“, „Reverse“ ir kitose, duete su saksofonininku Stéphane‘u Payen‘u as, trio su Andy Emler‘u bei Ballaké Sissolo.

Neseniai saksofonininkas dalyvavo „Royaumont“ fondo remiamuose projektuose, kurie suvienijo Malio, Maroko ir Prancūzijos muzikantus, dainininkus bei šokėjus.

Bilietus platina Bilietų Pasaulis

Bernardinai.lt

Lietuvos studentų sąjunga kreipėsi į Vyriausiąją rinkimų komisiją (VRK), prašydama pratęsti studentų, norinčių balsuoti savo aukštosios mokyklos apylinkėje, sąrašų pateikimo terminą.

Siekiant užtikrinti galimybę ne gimtajame mieste besimokantiems studentams patogiai dalyvauti rinkimuose, jie balsuoti gali ir savo studijų mieste. Lietuvos studentų sąjunga informuoja, jog tam tereikia kreiptis į aukštosios mokyklos administraciją, kuri, sudariusi balsuoti norinčių studentų sąrašus, turi juos pateikti apylinkės rinkimų komisijai. 

„Siekiame užtikrinti, kad visi studentai turėtų vienodas galimybes dalyvauti priimant svarbiausius sprendimus valstybės gyvenime. Sulaukėme informacijos iš dalies aukštųjų mokyklų, jog šios nespėja pateikti studentų sąrašų, todėl kreipėmės į VRK, prašydami leisti aukštosioms mokykloms balsuoti jų apylinkėse norinčių studentų sąrašus pateikti ir likus mažiau nei mėnesiui iki rinkimų. Taip pat informacijos apie galimybę balsuoti aukštosios mokyklos apylinkėje sklaidą įtraukėme į kampaniją „A8tuoni““, – sakė Sąjungos prezidentas Dainius Dikšaitis.  Aukštosios studentų sąrašus turėtų pateikti iki šios, spalio antros, darbo dienos pabaigos. Kiek iš jų to padaryti nespėja – Sąjunga šiuo metu aiškinasi. 

Anot D. Dikšaičio, padėti aukštųjų administracijoms yra pasirengę ir studentų atstovai. Visi aukštosiose, kurių studentų savivaldos yra Studentų sąjungos narės, besimokantys studentai gali kreiptis ir į savo aukštosios mokyklos studentų atstovybę. 

Kol kas nėra žinoma, ar VRK sutiks pratęsti persiregistruoti į kitą apylinkę ir balsuoti savo aukštosios apylinkėje norinčių studentų sąrašų pateikimo terminą, tačiau D. Dikšaitis ragina aukštųjų mokyklų administracijas informuoti savo studentus apie tokią galimybę bei, artėjant naujiems rinkimams, ją užtikrinti iš anksto. 

„Tokia galimybė būtų nemenkas postūmis, sprendžiant didelės dalies studentų, studijuojančių ne savo gimtajame mieste, nedalyvavimo rinkimuose problemą“, – įsitikinęs Lietuvos studentų sąjungos prezidentas. 

Studentai, išreiškę norą būti perregistruoti,  gali būti perregistruoti tik į tos rinkimų apylinkės rinkėjų sąrašus, kurioje yra įregistruota aukštoji mokykla. Balsuoti savo aukštosios mokyklos apylinkėje ketinantys studentai turėtų turėti asmens dokumentą (pasą/tapatybės kortelę) bei rinkėjo kortelę (ją galima atsispausdinti https://paslaugos.vrk.lt/pazymejimas/). Studentai balsuos už daugiamandatį sąrašą ir vienmandačių apygardų kandidatus, išsikėlusius toje apygardoje,  kurioje yra jų aukštoji mokykla. 

Kampanija „A8tuoni“ – tai studentų pilietinė iniciatyva, kurios tikslas – ne tik paskatinti kuo daugiau studentų balsuoti šiemet vyksiančiuose Seimo rinkimuose bei padėti jiems išsiaiškinti kandidatų politines pažiūras bei ketinimus švietimo srityje, bet ir atkreipti politikų dėmesį į studentų poreikius, problemas ir joms siūlomus sprendimo būdus. Daugiau informacijos apie kampaniją – www.a8tuoni.lt.

Bernardinai.lt

Tate galerijoje Londone, Didžiojoje Britanijoje, vyksta Turner prizo nominantų paroda. Tai – kūrėjų, dar nesulaukusių 50 m., gyvenančių, dirbančių ar gimusių Didžiojoje Britanijoje paroda. Turner prizo nugalėtojas bus paskelbtas gruodžio 3-ąją.

EPA nuotraukos

Bernardinai.lt

Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) antradienį panaikino kandidato į Seimo narius, sostinės vicemero socialdemokrato Romo Adomavičiaus teisinę neliečiamybę.

Septyniems komisijos nariams buvus už ir dviem susilaikius, prokurorų prašymu leista R.Adomavičių traukti baudžiamojon atsakomybėn, kitaip suvaržyti jo laisvę, išskyrus suėmimą.

R.Adomavičius komisijos posėdyje tvirtino, jog kaltinimai jam "turi labai aiškų politinį pagrindą", tačiau neprieštaravo, kad imunitetas būtų panaikintas.

"Esu pasirengęs dalyvauti (procese - red.), kiek sugebėsiu ir galėsiu, nesiruošiu slapstytis", - sakė R.Adomavičius, pridūręs, kad "byla turi labai aiškų politinį pagrindą, iškelta likus dviem savaitėms iki rinkimų".

Į VRK R.Adomavičiaus neliečiamybės panaikinimo kreipėsi prokurorai, atliekantys ikiteisminį tyrimą dėl kyšininkavimo.

Specialiųjų tyrimų tarnyba ir Vilniaus apygardos prokuratūra atlieka tyrimą dėl kyšininkavimo ir prekybos poveikiu. Įtariama, kad Vilniaus miesto vicemeras galėjo paimti didesnės nei 250 minimalių gyvenimo lygių (MGL) vertės kyšį.

Anot STT, kyšis galėjo būti priimtas pažadant paveikti vienos Vilniaus miesto savivaldybės įmonės darbuotojus, kad šie priimtų palankų sprendimą organizuojamame 8 milijonų litų vertės darbų pirkimą viešajame konkurse.

STT nurodoma suma - 250 minimalių gyvenimo lygių - atitinka 32 tūkst. 500 litų.

Pareigūnai praėjusį ketvirtadienį atliko kratas sostinės savivaldybėje, vicemero kabinete, Lietuvos socialdemokratų partijos Vilniaus skyriaus būstinėje ir bendrovėje "Vilniaus vandenys". Iš R.Adomavičiaus tuomet paimti pinigai, tačiau įtarimai jam nepateikti, nes kaip kandidatas į Seimo narius jis iki šiol turėjo teisinį imunitetą, kurį panaikinti gali tik VRK.

R.Adomavičius kaltinimus neigia ir tvirtina, jog rasti grynieji - jo nuosavi pinigai rinkimų kampanijai.

Vicemeras laikinai nusišalino nuo tarnybos sostinės savivaldybėje bei paprašė sustabdyti jo narystę Lietuvos socialdemokratų partijoje.

R.Adomavičius yra Socialdemokratų partijos rinkimų sąraše įrašytas 48 vietoje, taip pat yra iškeltas kandidatu vienmandatėje sostinės Lazdynų apygardoje.

Seimo rinkimai vyks spalio 14 dieną.

Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis antradienį pripažino pralaimėjimą savo valdančiosios partijos - Vieningojo nacionalinio judėjimo - pralaimėjimą pirmadienį vykusiuose parlamento rinkimuose opozicijos koalicijai "Gruzijos svajonė", vadovaujamai milijardieriaus magnato Bidzinos Ivanišvilio.

"Aišku, kad "Gruzijos svajonė" užsitikrino daugumą" 150 vietų parlamente, M.Saakašvilis pareiškė kalbėdamas per televiziją.

Nenurodydamas, kaip pasiskirstė vietos parlamente, jis pareiškė, kad "Gruzijos svajonė" jame sudarys daugumą.

"Tai reiškia, kad parlamentinė dauguma privalo formuoti naują vyriausybę ir aš, kaip prezidentas, pagal konstituciją palengvinsiu šį procesą", - sakė jis.

Jis taip pat nurodė, kad nuo 2003 metų vadinamosios Rožių revoliucijos Gruzijoje dominavęs Vieningasis nacionalinis judėjimas liks opozicijoje.

"Mes kaip opozicinė jėga kovosime už mūsų šalies ateitį", - pridūrė M. Saakašvilis.

Jis taip pat sakė, jog nepaisant jo partiją ir opoziciją skiriančių "gilių nesutarimų", "demokratija veikia, ir sprendimą priima Gruzijos žmonės, o mes tai giliai gerbiame".

M.Saakašvilis pripažino pralaimėjęs rinkimus po to, kai kilęs skandalas dėl kankinimų kalėjimuose, likus kelioms dienoms iki balsavimo, išprovokavo protestų bangą visoje šalyje, kurios vyriausybę palaiko Vakarų palaikomoje.

B.Ivanišvilis apie savo pergalę rinkimuose paskelbė tuojau po balsavimo pirmadienį, kai balsavusiųjų apklausų rezultatai parodė, jog jo koalicija surinktų balsų skaičiumi lenkia valdančiąją partiją.

Remiantis negalutiniais antradienį paskelbtais rezultatais, opozicinė koalicija "Gruzijos svajonė" surinko 53,19 proc., o Vieningasis nacionalinis judėjimas - 41,51 proc. rinkėjų balsų. Tokie duomenys buvo gauti paskelbus proporcinio balsavimo, kuris nulems 77 iš 150 vietų parlamente, rezultatus iš ketvirtadaliui rinkimų apylinkių.

Šių metų spalio 2 diena Lietuvos pinigų sistemai ypatinga: prieš 90 metų – 1922 m. spalio 2 d. į apyvartą pirmą kartą išleista nacionalinė valiuta – litas. Tuo pat metu įkurtas ir pirmasis nepriklausomos Lietuvos centrinis bankas. Prieš 20 metų – 1992 m. spalio 1 d. – sukurta nepriklausomybę atgavusios Lietuvos pinigų sistema, laikinasis talonas tapo nacionaliniu piniginiu vienetu, rubliai išimti iš apyvartos.

Šį trigubą jubiliejų, žymintį nacionalinės pinigų sistemos gimimą ir atgimimą, Lietuvos bankas kviečia švęsti kartu šį šeštadienį renginyje „Lietuvos banke – atviros durys“.

Šį šeštadienį, spalio 6 d., Lietuvos bankas priims lankytojus savo unikaliuose rūmuose Kaune ir Vilniuje. Lankytojų laukia turininga pažintis su Lietuvos banko veikla. Bus galima išvysti unikalių eksponatų – pinigus vežančius šarvuočius, piramidę iš 3 000 000 litų, Lietuvos banko valdybos salę, kurioje priimami svarbiausi finansų rinkų sprendimai. Lankytojai turės galimybę užsukti ir į Lietuvos banko valdybos pirmininko kabinetą.

Reikšmingas sukaktis žymės ir kiti banko atvirų durų dienos programos jubiliejiniai akcentai – Vilniuje paroda „Lito kelias 1922–2012 m.“ ir dr. Meilės Jasienės paskaita „Nuo sovietinio rublio iki lito“. Bus parodyti filmai „Iš lito istorijos. Banknotai“ ir „Iš lito istorijos. Monetos“. Programoje – ir smagios viktorinos apie pinigus, jų laimėtojų laukia prizai.

Atvirų durų renginio metu Lietuvos banko tarnautojai papasakos, kaip į gyvenimą iškeliauja litų banknotai ir monetos, kaip kaupiamos užsienio valiutos ir aukso atsargos, reikalingos lito stabilumui užtikrinti, kaip valdomos Lietuvos banko mokėjimų sistemos. Lankytojai sužinos, kaip vykdoma finansų rinkų priežiūra, kaip nagrinėjami vartotojų ir finansų rinkos dalyvių ginčai, kaip vertinamos ekonominės ir finansinės rizikos. Bus pateikta informacijos apie finansinių paslaugų įkainius, kad vartotojui lengviau būtų lyginti, rinktis ir taupyti.

Lankytojų lauks ne tik vaikų ypač pamėgtas, bet ir suaugusiųjų pripažintas žaismingas ir modernus Pinigų muziejus.

Daugiau informacijos apie atvirų durų programą – Lietuvos banko interneto svetainėje.

Lietuvos banko informacija

Kai prieš trejus metus atėjau į Lietuvos krikščionių studentų bendrijos (toliau – LKSB) grupelę Kaune, mane sužavėjo gyvai tikintys bendraamžiai – studentai, gyvenantys tuo, ką kalba. Be to, iš karto įkvėpė jaunatviškas Biblijos studijavimas. Buvau visai neseniai įtikėjusi, bet nežinojau, kaip gyventi toliau. Būtent čia ir pamačiau krikščioniškos mokinystės pavyzdį, kuriuo norėjosi sekti. Užauginusi jau ne vieną studentų kartą, LKSB ir šiandien yra mokinystės, tarnystės ir bendruomeniškumo mokytoja.

Kai Dievas pašaukia…

LKSB istorijos neįmanoma papasakoti neminint žmonių – juk Dievo darbas visada vykta pašaukiant konkrečius žmones konkrečiu laiku. Tarnystė studentams pirmiausia susijusi su Kanados lietuve Sandra Raudys. Dar 1979 m. ji pirmą kartą atvyko į Lietuvą ir pradėjo bendrauti su studentais slapta dalindamasi Evangelija, parūpino Biblijų. Ilgainiui susidarė naujai įtikėjusių grupelė. Sandros tarnavimas tęsėsi visą dešimtmetį.

1989 m. šveicaras Hansjorgas Baldingeris, literatūros mokslų daktaras ir aktyvus VBG (Vereinigte Bibelgruppen – Biblijos grupių sąjunga) tarnautojas pajuto aiškų Dievo kvietimą keliauti į Lietuvą, dalintis Evangelija ir padėti įkurti IFES (International Fellowship of Evangelical Students – Tarptautinė evangelikų studentų bendrija) judėjimą. 1990 m. rugsėjį jis atvyksta į Lietuvą, užmezga pirmuosius kontaktus su bažnyčiomis, Vilniaus universitete skaito pirmąją viešą paskaitą, kurios tikslas, pasak Hansjorgo, buvo „paskleisti Evangeliją universitete ir rasti krikščionių arba tikėjimu susidomėjusių studentų“. Netrukus Vilniuje atsiranda studentų Biblijos studijos grupelė, lankomi kiti didieji Lietuvos miestai: Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys. Kaip sekėsi palaikyti ryšius su naujais studentais? „Buvo nelengva – su kai kuriais ryšys išvis nutrūko. Nepaisant to, studentų tarnystės vizija buvo paskleista“, – teigia Hansjorgas. Vietinė iniciatyva taip pat augo – 1992 m. pirmaisiais LKSB tarnystės koordinatoriais tampa Jurgis ir Aušrinė Šečkai, 1995–1996 m. atsiranda ir pirmieji darbuotojai: Diana Meškauskaitė, Renata Mažeikaitė, Artūras Ulčinas.

Hansjorgas visą dešimtmetį reguliariai ir ištikimai lankėsi Lietuvoje, jo iniciatyva atvyko evangelizacinės komandos iš Šveicarijos ir Norvegijos, parūpinama finansinė parama. Nors Lietuvoje LKSB oficialiai įregistruota 1995 m. (kaip nevyriausybinė organizacija), dvasiniu požiūriu ji įsitvirtino kur kas anksčiau – 1993 m. liepą. Tada Kačerginėje, Gintaro ir Vaivos Butkų namuose, iki šiol tebesančiuose nuostabia LKSB susitikimų vieta, įvyko pirmoji vasaros stovykla. Į ją atvyko studentų iš Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos, IFES darbuotojų iš Anglijos. Pasak Hansjorgo, „po jos buvo galima sakyti, kad LKSB iš tiesų yra“. Galiausiai, kaip ir buvo svajota, 1999 m. LKSB tapo IFES nare.

„Ir jūs patys, kaip gyvieji akmenys...“

IFES buvo įkurta 1947 m., kai 10-ies studentų krikščionių judėjimų lyderiai susitiko Harvarde (JAV). Jie svajojo, kad visose pasaulio šalyse, kur tik yra universitetai, būtų liudijamas Kristus. Šiandien IFES veikia jau apie 160 šalių. Dar apie 20 šalių judėjimas yra „nelegalus“, t. y. krikščionybės praktikavimas ten uždraustas įstatymais, todėl tarnavimas studentams vyksta slapta. Visi vietiniai IFES judėjimai yra nepriklausomi, bet turi bendrą pagrindą ir tas pačias vertybes. IFES vizijos centre – studentai, perkeisti Evangelijos, susijungę į Kristų liudijančias bendruomenes ir darantys įtaką universitetams, bažnyčioms ir visai visuomenei – kad Kristus būtų pašlovintas. Ši vizija iki 2020 m. pavadinta „Gyvieji akmenys“ („Living stones“) ir paremta 1 Pt 2, 4–5: Ženkite prie jo, gyvojo akmens, tiesa, žmonių atmesto, bet Dievo išrinkto, brangaus. Ir jūs patys, kaip gyvieji akmenys, statydinkitės į dvasinius namus, kad būtumėte šventa kunigystė ir atnašautumėte dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų.

Kertiniai bendrijos principai yra Raštas, bendrystė ir malda. Tam, kad būtume gyvaisiais akmenimis, pirmiausia mums rūpi asmeninis Dievo ir Jo Žodžio pažinimas bei taikymas kasdieniame gyvenime; tai skatina bendrystę su kitais – drauge tarnaujant, praktikuojant Kristaus vienybės pavyzdį tarp įvairiausių tautų ir bendruomenių; galiausiai, budime maldoje, nes esame visiškai priklausomi nuo Dievo pagalbos ir vedimo planuojant, drauge siekiame Jo valios pažinimo. IFES kaip organizacija atskiriems judėjimams tarnauja malda, patirtimi, idėjomis, parama, misijomis, rengia Europos ir pasaulinio masto konferencijas bei asamblėjas (daugiau apie šią bendriją galite rasti internete: www.ifesworld.org).

„Tarp visų alternatyvų turi būti Jėzus Kristus“

Charlesas H. Malikas straipsnyje „Dvi užduotys“ gana drąsiai teigia: „Išgelbėkite universitetą, ir jūs išgelbėsite Vakarų civilizaciją, o kartu – ir visą pasaulį.“ Ar universiteto vaidmuo išties toks svarbus? Kodėl būtina skelbti Kristaus Evangeliją šioje terpėje? Pasak dabartinio LKSB generalinio sekretoriaus Stepono Riboko, „studentai visada stovėjo ir stovės naujų idėjų priešakyje: tai, apie ką jie kalba, kokias idėjas apmąsto universitete šiandien, rodo, kaip visuomenė gyvens ateinančius dvidešimt metų. Ir jei studentai turi galimybę apie tai pagalvoti bibliškai, atsiranda atsvara išbalansuotoms idėjoms.“ Pakanka pažvelgti į šiandien visuomenėje dominuojančias nuostatas ir įstatymus gyvybės, šeimos, žmogaus atžvilgiu – juk tam įtaką daro konkretūs žmonės, konkrečiu gyvenimo metu pasirinkę savo vertybes ir pasaulėžiūrą.

LKSB savanorė Polina, taip pat įtikėjusi studijų metais, teigia: „Studentai yra tokio amžiaus, kai daromi svarbūs gyvenimo sprendimai, susiformuoja pasaulėžiūra, susipažįstama su daugybe įvairių filosofinių, egzistencinių pažiūrų. Tarp visų alternatyvų turi būti Jėzus Kristus.“ Bendraujant su studentais ne vieną kartą teko pajusti, kad krikščioniška veikla jiems yra tik alternatyva, tik dar vienas pasirinkimas iš daugelio, tuo tarpu mes tikime, kad Kristus iš tiesų yra svarbiausias jų poreikis. Bet, anot LKSB tarybos nario Dangio Gudelio, „tikroji tiesa (paradoksaliai) tarpsta ten, kur egzistuoja daug nuomonių“. Universitetas būtent ir yra tokia vieta.

„LKSB – Bažnyčios misija universitete“

Nors LKSB yra savarankiška organizacija, tačiau, kaip ir visi kiti IFES judėjimai, ji neįsivaizduoja savęs atskirai nuo visuotinės Bažnyčios – Kristaus kūno, taip pat ir nuo vietinių bendruomenių. Anot S. Riboko, visų pirma – tai „Bažnyčios misija universitete“. Ten, kur nepasiekia vietinė Bažnyčia, pasiekia studentai krikščionys, tarnaujantys universitete, susirinkę iš skirtingų bendruomenių ir susijungę vienam tikslui – kad Jėzus būtų žinomas. Juk „kaip evangelistai gali laikyti, kad jų užduotis įvykdyta, jeigu jie neskelbia Evangelijos universitetuose?“ – retoriškai klausia Charlesas H. Malikas („Dvi užduotys“). Tačiau Dievas, atsakydamas į šį poreikį, visų pirma naudoja tuos, kurie universitete praleidžia daugiausia laiko ir pažįsta jo gyvenimą – įtikėjusius studentus.

Vis dėlto LKSB misija yra ne tik paskelbti Evangeliją, bet, pasak S. Riboko, taip pat „padėti žmonėms tapti Kristaus mokiniais – kad jais išliktų visą gyvenimą. Taigi mums rūpi ne tik netikintys, bet ir jau įtikėję ar netgi krikščioniškose šeimose užaugę studentai. Neretai, atėję į LKSB, jie sąmoningai apsisprendžia tarnauti Dievui, čia auga ir stiprėja dvasiškai. Atrodo, kad tokia tarnystė gali atitraukti jaunimą nuo vietinės Bažnyčios, bet tai yra tik 4 metams, o rezultatai yra 20–30 ar daugiau metų labai vaisingo tarnavimo bažnyčioje“. Tam pritaria ir buvęs LKSB studentas, dabar – savanoris Kazimieras: „Daug bažnyčių, organizacijų lyderių ateina su LKSB pagrindu ir bendraujant su jais matyti, kad jie vis dar turi tą LKSB'ietiškumą, kad yra gavę iš ten didelį pastiprinimą, dvasinį ir teologinį auginimą.“

„Geriausia bendruomeniškumo mokytoja“

Be kita ko, apie LKSB norisi kalbėti ir kaip apie tam tikrą fenomenalią bendruomenę, kurioje nuolatos mokaisi kažko naujo. Savanorė Polina sako, kad LKSB yra „geriausia bendruomeniškumo mokytoja“, nes čia susirenka labai skirtingi žmonės, o tai moko „ne tik priimti ir būti, bet ir draugauti, kartu kažką veikti, organizuoti – įsileidi įvairius žmones į savo gyvenimą, į savo širdį“. Be to, čia ji išmokusi nebijoti kalbėti viešai, įgijo įvairių praktinių įgūdžių, pavyzdžiui, vesti Biblijos studijas, seminarus. Savanorė Ingrida teigia, kad čia „studentai skatinami prisiimti atsakomybes ir pagelbėti kiekvienas savo talentais“.Studentas Ernestas pasakoja LKSB išmokęs giliau pažvelgti į Šventąjį Raštą, taip pat bendrauti, priimti kitokio mąstymo ir įsitikinimų žmones. Be to, sutvirtėjo jo suvokimas, kad, norint sekti Viešpatį, reikalingi ir kiti.

Nors studentai tarnauja savanoriškai, aukodami laiką, finansus ar kitus išteklius, nesutikau nė vieno, kuris nesijaustų praturtintas, apdovanotas. Mano pačios gyvenime LKSB tarnystė iki šiol yra bene labiausiai auginantis ir stebinantis Dievo veiksmas. Žinoma, tai yra iššūkis, ir vaisiai dažniausiai matomi tik iš laiko perspektyvos. Vis dėlto, nematant akivaizdžių rezultatų, kaip tikina LKSB darbuotoja Vilniuje Sigita Rakauskaitė, drąsina suvokimas, kad „nei sėklos, nei darbo įrankiai nėra mano nuosavybė. Aš darbuojuosi Šeimininko laukuose, o ne atvirkščiai“.

Daugiau apie LKSB veiklą universitetuose galite rasti internete: www.lksb.lt ir www.kaunas.lksb.lt

Straipsnio autorė už istorinę medžiagą dėkoja Editai Parham.

Bernardinai.lt

Yuanmingyuan senųjų vasaros rūmų parke, esančiame Kinijos sostinės Pekino apylinkėse, lankytojai mėgaujasi saulėtu rudens oru, plaukioja po lotosų kupiną tvenkinį. Spalio 1-ąją šalyje švenčiama Kinijos nacionalinė diena.

EPA nuotraukos

Bernardinai.lt

Visuomenės nepasitikėjimą teismais pirmiausia ir labiausiai skatina vykdomoji valdžia.

Tie, kurie iš aukštų tribūnų ir TV ekranų mus moko vykdyti bet kokį teismo sprendimą ir gražbyliauja apie teisinės valstybės pamatus, patys nepasitiki tais pamatais – teismais, ir nevykdo jų sprendimų.

Ir kas blogiausia – už tą jų dviveidiškumą ir nepasitikėjimą pačių valdomos valstybės teisingumu mes, visi piliečiai, per valstybės biudžetą mokame milijonais iš savo kišenių.

Kalbu apie Prezidentę D.Grybauskaitę, kuri iškart po Garliavos dramos per TV ekranus pažadėjo Tautai išsiaiškinti, ar Vyriausybė tikrai įvykdė teismo sprendimą – nenaudojo prievartos. Bet pamačiusi fotojuostose įamžintus akivaizdžiausius prievartos veiksmus, staiga ir amžiams pamiršo savo pažadą teisingumui.

Kalbu apie Ministrą Pirmininką A.Kubilių, iki šiol gražbyliaujantį, jog teismo sprendimai turi būti vykdomi, kad vaikai turi gyventi su mamomis (suprask – visais atvejais), taip pripažindamas, jog net Garliavos drama neprivertė jo žvilgtelėti į tarptautinę Vaiko teisių konvenciją ir Lietuvos Civilinį kodeksą.

Kalbu apie teisingumo ministrą R.Šimašių, kuris atsitiktinai paskutinis matė pagrindinį pedofilijos bylos įtariamąjį (R.Šimašiaus liudijimu – girtą) A. Ūsą, prieš jam nuskęstant balutėje, ir kuris daug kartų ypač aktyviai reikalavo skubiai vykdyti teismo sprendimą Garliavoje.

Pagaliau kalbu apie pagrindinį teismų sprendimo vykdymo cerberį – policiją, kuri Garliavoje teisinės valstybės pamatams įtvirtinti prieš mažą mergaitę ir beginklius stebėtojus panaudojo net 240 savo geriausių policininkų.

Tačiau Garliavos byla ir yra ta vienintelė žinoma byla, kurioje savo besąlygišką pasitikėjimą teismais (teisėju V.Kondratjevu) rodė vykdomoji valdžia. Kitur, deja, matome visiškai priešingą vykdomosios valdžios elgesį.

Štai praėjusią savaitę Vilniaus apygardos administracinio teismo trijų teisėjų kolegija nurodo grąžinti majorą V.Giržadą į darbą Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyboje, dar priteisdama jam iš valstybės biudžeto 65 tūkstančius litų. Tačiau Vyriausybės atstovas, vidaus reikalų ministras A.Melianas, kaip ir dera tokio rango ir tokios institucijos vadovui, atsisako vykdyti teismo sprendimą, vertina jį kaip NETEISINGĄ, ir žaibiškai skundžia aukštesniam teismui. O jo tiesioginis viršininkas Ministras Pirmininkas ir tiesioginė globėja Prezidentė tyliai apsimeta, kad taip ir turi būti – teismai Lietuvoje juk neteisingi, ar ne teisinių pamatų Garliavoje sergėtojau, pone teisingumo ministre?

Taip, taip – formaliai vidaus reikalų ministras turi tokią teisę – netikėti teismų sprendimais ir juos skųsti. Tačiau ar tai tinkamas pavyzdys niekuo netikintiems savo piliečiams? Kiek nuošimčių padidės piliečių pasitikėjimas teismais po tokio pavyzdžio? Ypač kai piliečiai supranta, kad pono A.Meliano netikėjimo teismais (politiniai žaidimai) kaštai valstybės biudžetui, t.y. mums visiems bus visai nemenki. Juk šioje byloje taupusis vidaus reikalų ministras ne tik nusprendė švaistyti valstybės biudžeto lėšas naujiems teismų procesams, bet ir pralaimėjimo atveju dar padidinti V.Giržadui būtiną iš biudžeto sumokėti kompensaciją už priverstinį nedarbą – prie jau priskaičiuotų  65 tūkstančių dar panašią naują sumą (kiekvieną papildomą mėnesį po teismo sprendimo nevykdymo po 6,3 tūkstančio litų)? Juk nei ponui A.Melianui, nei buvusiam jo pirmtakui R.Palaičiui, nei taupiesiems A.Kubiliui ar D.Grybauskaitei už netikėjimą teismais antstoliai ar policija nepriskaičiuos, kaip kokiai N.Venckienei, susimokėti iš savo piniginės – tam yra mūsų visų biudžetas, pensijų ir atlyginimų mažinimo ar valstybės skolinimosi programos.

Na, o kaip teismais tiki ir valstybės pinigus taupo mūsų šaunioji teisingumo sergėtoja – policija, kurios atstovai, pritariant vidaus reikalų ministrui, ir vėl prie Vyriausybės protestuoja dėl mažų algų?

Ryškiausias pavyzdys – policijos persekiojami valstybės atkūrimo signatarai ar pirmasis švietimo ministras už tai, kad ne visai tiksliai pagal policijos formalias taisykles (o ne pagal Konstituciją, kaip nustatė teismas) organizavo renginius prieš neteisėtą (kaip dabar patvirtino ir teismas) to paties majoro V.Giržado atleidimą. Tačiau puikybės persunkta mūsų policija negali susitaikyti su tokiu neteisingu teismo sprendimu ir skundžia jį aukštesniam teismui – juk turi policinės valstybės tiesa nugalėti! Ir visiškas fiasko – Vilniaus apygardos teismas atmeta policijos apeliacinį skundą.

„Įvertinimo prašosi pati situacija: mūsų policija sukyla prieš mūsų teismus! Policija apskritai neturi teisės reikšti politinės valios. Ji vykdo, o ne nurodinėja, kaip šiuo atveju bandyta padaryti. Tai baisus skandalas“, - taip šią situaciją komentuoja vienas iš svarbiausių nepriklausomybės atkūrėjų R.Ozolas.

Tačiau ponas R.Ozolas nežino, kad nuolat skųsti teismų sprendimus (t.y. jais nepasitikėti) dėl menkiausių smulkmenų yra nuolatinė mūsų policijos praktika! Būtų labai įdomu, jei kas paviešintų, kiek per pastaruosius penketą metų policija skundė žemesnių instancijų teismų sprendimų, kokiais itin svarbiais valstybei klausimais tai buvo daroma ir kiek tai apytiksliai galėjo kainuoti valstybei?

„Jei būtų bylinėjamasi vien dėl administracinių aktų panaikinimo, nesiekiant šiais aktais sukurtų materialinių teisinių padarinių pašalinimo (buvusios padėties atkūrimo), būtų neracionaliai naudojami valstybės resursai (prokuratūros, teismų darbas), sukuriamas nestabilumas susiformavusiuose teisiniuose santykiuose ir realiai nebūtų apgintas viešasis interesas“ – taip Aukščiausiasis Teismas motyvuoja savo nutartį nugriauti neteisėtus Preilos botelius.

Tačiau visi šie Aukščiausiojo Teismo samprotavimai apie valstybės lėšų taupymą, viešąjį interesą ir nestabilumą teisiniuose santykiuose mūsų taupiajam (kitų sąskaita) Vyriausybės vadovui ar teisingumo besišaukiančiam (kitų sąskaita) teisingumo ministrui tiesiog „dzin“. Juk būtent šios dvi personos ir įtikino ministrų kabinetą nevykdyti šio neskundžiamo Aukščiausiojo Teismo sprendimo ir paprašyti teismų dar kartą pasvarstyti – na, gal vis tik galima negriauti tų botelių ir įteisinti Vyriausybės taikos sutartis su botelio savininkais.   

Premjeras su teisingumo ministru šioje istorijoje taip pasitikėjo mūsų teisinės valstybės pamatu – teismais, taip gynė neviešąjį interesą, kad  spjovė net ir į Konstitucinio Teismo nutartį, jog „„tokių teisės pažeidimų padariniai jokiais pagrindais ir jokiomis aplinkybėmis negali būti įteisinti (legalizuoti) vėliau priimtais kokių nors institucijų ar pareigūnų sprendimais“.

Tačiau smagiausioji arba liūdniausioji šios (ne)teisingumo grandinės dalis yra ta, kad visus šešerius metus, iki Aukščiausiajam Teismui paskelbiant savo griežtą nutartį, net trys Lietuvos vyriausybės (tarp jų ir A.Kubiliaus) teismų procesuose reikalavo griauti Preilos botelius.

Ir teismams pritarus Vyriausybės motyvams – še tau: nebevykdysim! Nei dabar, nei po minutės!

Vyriausybės jau nebedomina nei viešasis interesas, nei neracionaliai naudojami valstybės resursai – prokuratūros, teismų darbas, nei sukuriamas nestabilumas susiformavusiuose teisiniuose procesuose...

Suprantu, kad logiška šio komentaro pabaiga būtų aiškus atsakymas, kas taip staiga paverčia vykdomosios valdžios vadovus dviveidžiais, kai jie nieko nebodami atvirai griauna ne tik teisinės valstybės pamatus, bet ir savo asmeninį politinį autoritetą? (Tik nereikia pasakų, jog rūpestis, kad už nugriautas statybas turės sumokėti valstybė. Juk kitus teismų sprendimų - griauti - Vyriausybė nebandė apeiti.)

Prisipažinsiu - nežinau tikslaus atsakymo. Tačiau jį galėtų žinoti toks ponas G.Černiauskas iš Socialdemokratų partijos. Nes jis, kaip advokatas, ir yra tų ryškių dviejų, šios valdžios neteisingumą demonstruojančių bylų – Garliavos tragedijos ir neteisėtų Preilos botelių - jungiamoji grandis. Arba, tiksliau, jungiamoji grandis tų, kurie jį nusamdė.   

Bernardinai.lt

Švietimo ir mokslo ministerija paskyrė Kazimiero Būgos stipendijas užsienyje veikiančių lituanistikos centrų studentams. 2012-2013 mokslo metais Lietuvos valstybinėmis stipendijomis apdovanojami šeši studentai, studijuojantys lietuvių kalbą Čekijos, Italijos, Izraelio, Lenkijos, Rusijos ir Vokietijos universitetuose.

Šiemet laimėjusieji Būgos stipendijų konkursą gilinasi į lietuvių kalbą ir kultūrą Pizos, Frankfurto prie Maino Goethe‘s, Jeruzalės Hebrajų, Masaryko, Maskvos valstybinio M. V. Lomonosovo ir Varšuvos universitetuose veikiančiuosiuose lituanistikos centruose.

Kazimiero Būgos stipendija skiriama siekiant paskatinti užsieniečius aktyviau domėtis lietuvių kalba ir lituanistikos studijomis, prisidėti prie lituanistikos studijų užsienyje plėtros, skleisti lietuvių kultūros pažinimą ir žinias apie Lietuvą užsienyje, tapti Lietuvos draugais ir kultūriniais ambasadoriais. Stipendijos dydis – šiuo metu 1040 litų (8 BSI) per mėnesį.

Švietimo ir mokslo ministerija K. Būgos stipendijų konkursą skelbia kasmet. Jo metu užsienyje veikiantys lituanistikos ir baltistikos centrai teikia kandidatus iš savo studentų. 

Iškilaus kalbininko Kazimiero Būgos stipendiją LR Vyriausybė įsteigė 2007 metais. Iki šiol šias stipendijas yra gavę 24 lituanistikos studijas 8 šalyse – Čekijos, Italijos, JAV, Latvijos, Lenkijos, Rusijos, Suomijos ir Vokietijos universitetuose – pasirinkę studentai.

Savarankiškas lituanistikos ar baltistikos studijų programas šiuo metu vykdo apie 10 užsienyje veikiančių lituanistikos centrų. Pasaulyje, daugiausia Europoje, iš viso veikia apie 40 įvairaus dydžio lituanistikos centrų, kuriuose tiriama ar dėstoma lietuvių ar baltų kalbos ir kultūra.

Bernardinai.lt

Žvejai traukia 1.400 m. ilgio žvejybinį tinklą Lingshan paplūdimyje, Čingdao mieste, Šandongo provincijoje Kinijoje.

Tradiciniai žvejojimo būdai Kinijoje nėra itin populiarūs, tačiau jie prisimenami, kai į šalį suplūsta turistų. Kinijos rudens vidurio festivalis Čingdao mieste – viena progų tradicinei žvejybai pademonstruoti. 

EPA nuotraukos

Bernardinai.lt

Tapo įprasta pasisakymus už krikščioniškąsias vertybes viešojoje erdvėje traktuoti kaip neprašytą „kišimąsi“ ir įkyrų spaudimą. Tad spalio „Artuma“ – tai bandymas suprasti, kokie yra sveiki Bažnyčios ir valdžios, eilinių katalikų ir žemiškosios tėvynės santykiai. Tema ši ir vėl įkvėpta Palaimintojo Jurgio. Mat, verta prisiminti, kad Matulaitis politiką laikė teisėta ir būtina visuomenės sugyvenimo forma. Į politiką bei politikus palaimintasis savo veikloje žvelgė per tarnystės prizmę – pripažino politikos būtinybę ir politikų pašaukimą, bet politinius veiksmus matė vertybiškai, visada turėjo omenyje Dievo planą žmonijai, – apie tai rašo dr. Irena Vaišvilaitė, naujoji Lietuvos Respublikos ambasadorė prie Šventojo Sosto.

Antanas Gailius ieško racionalių atsakymų į klausimą, kodėl Bažnyčios nuomonės taip bijomasi ir kartais net isteriškai rėkiama, jog Bažnyčiai nedera reikštis politikoje. Jo įsitikinimu, „krikščionys yra visateisiai valstybės piliečiai ir turi teisę reikšti nuomonę bet kuriuo valstybei rūpimu klausimu. Ir ne vien tada, kai užkliudomi moralės dalykai“.

Spalio „Artuma“ skelbia apaštališkojo nuncijaus Lietuvoje arkivyskupo Luigi Bonazzi žodį Šiluvoje (2012 09 09) – jo dvasinį pokalbį su pal. Jurgiu Matulaičiu apie tai, kaip nepasiduoti pagundai blogį nugalėti blogiu, nes tam, kad jį įveiktum, „neužtenka tik geros intencijos ir būti tiesos pusėje“. Baigiant Palaimintojo ir įžengiant į Tikėjimo metus – skaitytojų dėmesiui pateikiamas ir atskiras interviu su šiuo ganytoju: ne tik apie popiežiaus sumanymą tiems metams ir tai, kuo pal. Jurgis Matulaitis šiandien įdomus Visuotinei Bažnyčiai, bet ir apie katalikų pilietinę laikyseną politinio gyvenimo kontekste. Ne be priežasties tad žurnalo viršelyje regime Kristaus Valdovo (Pantokrator) veidą: tai naujų – Tikėjimo – metų ikona. Tai ir priminimas, kaip labai esame reikalingi Kristaus veido šviesos, nes „Kūrėjo paveikslas yra Jėzus Kristus“, – rašoma Laiške kolosiečiams, o šį Biblijos tekstą aptaria kun. Danielius Dikevičius.

Stojus Seimo rinkimų mėnesiui, Kronikos skiltyje rasime Algimanto Ramono reziumė, ką partijos žada šeimoms, – tai tekstas, parengtas pagal kandidatų į Seimą atsiųstus atsakymus į praėjusio mėnesio „Artumos“ klausimyną. Psichologė Zita Vasiliauskaitė politinės reklamos kampanijas įvardija kaip kovą dėl pirmenybės rinkėjo vaizduotėje, dažniausiai nulemiamą politiko piniginės storio. Autorė taip pat pateikia pagrindinius politiko vertinimo kriterijus, kurie, kaip tikisi redakcija, padės atskirti kandidatų nuoširdžias intencijas nuo viešųjų ryšių specialistų kuriamų jų įvaizdžių: deja, „rinkėjas balsuoja ne už konkretų žmogų ar partiją, o už tai, kokius juos įsivaizduoja“.

Tęsiamas Popiežiškosios šeimos tarybos parengtų katechezių ciklas „Šeima: darbas ir šventė“, šįkart apie sekmadienio šventimo prasmę bei esminius skirtumus tarp pramogos, laisvalaikio ir šventės. Pirmuosius savo santykių išbandymus patyrusius mylimuosius sustiprins tėvo Kentenicho šeimų akademijos dalyvių liudijimai, viltingai teigiantys: „Regis, net sunkiausius mūsų šeimos išgyvenimus ir krizes Dievas panaudojo naujoms malonių dovanoms.“ Mažylius auginantiems tėvams skirtas Paulo Lemoine’o tekstas šįkart aptaria vaiko būseną atsidūrus ligoninėje, taip pat auklių pavojus ir privalumus.
Vandos Ibianskos parengta šv. Rapolo Kalinausko biografija ir toliau plės mūsų žinias apie Lietuvos šventuosius bei supažindins su šiuo nepelnytai pamirštu ypatingu kunigu. O Gabrielės Gailiūtės aptariama knyga „Sąjūdžio ištakų beieškant“ suintriguos tautos istorija besidominčius skaitytojus. Kun. Kęstutis K. Brilius MIC taip pat grįžta į nesenos praeities laiką, kai tauta buvo „padalyta į liaudies priešus ir gynėjus, o Tėvynė sutapatinta su Partija“. Tačiau krikščionybė Tėvynės sąvokai suteikė naują prasmę, teigia jis. Ogi „Artumos“ nuolat kalbinami vaikai liudija: „Jeigu nebūtų tokio jausmo, kaip meilė Tėvynei, tai ir Tėvynės nebūtų.“

Kun. Artūro Kazlausko nuomone, „Lietuvos Seimo rinkimo mėnesyje ir Tikėjimo metų pradžioje verta prisiminti, jog krikščionys savo tikėjimą turi įnešti visur, kur veikia, net į aukščiausios valdžios postus“. Kažkada jau svarstėme popiežiaus Benedikto XVI žodžius, jog „visuomenėje vis labiau įsivyrauja įsitikinimas, kad nereikia ieškoti tiesos, o reikia siekti tik to, kas gali būt naudinga“. Ar pasielgsime pagal šią formuluotę, – rinksimės kiekvienas asmeniškai. O „Artuma“ visiems linki savigarbos kupinų, sąžiningų ir protingų pasirinkimų.

Rūta Lazauskaitė

Bernardinai.lt

Artėjant eiliniams Seimo rinkimams, vis daugiau žmonių susimąsto apie demokratijos kokybę mūsų šalyje. Daugelio nuomonė skeptiška ir taip teigti, sutikime, yra pagrindo. Dažnai politiniai sprendimai priimami žmonių, kurių niekas nerinko (šešėlinių klanų atstovai, esantys valdžios struktūrose), realios opozicijos šalyje taip pat nėra, nes esamos politinės jėgos, dažniausiai įvardijamos „tradicinėmis“ partijomis ir turinčiomis lemiamą galią Seime, vykdo manipuliacinę politiką, imituodamos demokratinį procesą. Veiksmas vyksta lyg kokiame teatriūkštyje, tačiau tikrame teatre ir aktoriai ir žiūrovai žino ir priima žaidimo taisykles, kurdami alternatyvią realybę, tikrovės simuliakrą. O štai tokiame politiniame žaidime teatras yra paslėptas nuo žiūrovo po „realaus“ politinio proceso skraiste. Paprastai tariant, rinkėjas yra apgaudinėjamas, juo manipuliuojama.

Vis daugiau apžvalgininkų Europoje kalba ir apie visos ES demokratijos manipuliacinį pobūdį. Beveik nieko nesprendžiantis butaforinis parlamentas, niekieno nerinktas nomenklatūrinis vadovas, biurokratijos visagalybė...

Rytuose turime kaimyninių šalių, kurių režimas vadinamas valdoma demokratija dėl atvirai autoritarinių valdymo tendencijų.

Štai tokiame kontekste atsiduria mūsų šalis, lyg įstrigusi tarp Rytų ir Vakarų, tarp postsovietinės praeities ir nomenklatūrinės europietiškos ateities. Ir mūsų šalyje įsitvirtinęs režimas turi tiek valdomos, tiek manipuliacinės demokratijos požymių. Mažiausia jame pačios demokratijos, kuri pakeičiama biurokratinėmis procedūromis, „įstatymo viršenybe“ be etikos ir moralės bei užkulisiniais klanų susitarimais. Lyg koks neįgalus Rytų ir Vakarų vaikas, perėmęs blogiausias tėvų savybes... Tiesa, ir nedemokratiniu tokio režimo nepavadinsi: dar turime tegu ir ribotą žodžio laisvę, susirinkimų laisvės likučius, turime rinkimus, demokratines procedūras ir valdžios kaitą. Tai suteikia potencialias galimybes visuomenei keistis, tačiau visas politines ir valdymo struktūras apraizgęs voratinklis tam beveik nepalieka galimybių.

Visos taip vadinamos sisteminės partijos dalyvauja „sisteminiame“ žaidime, minėtame teatrinio pobūdžio vaidinime. Laimėjusios rinkimus – valdo tiek, kiek leidžia susiklosčiusi tvarka. Keisti nusistovėjusią tvarką joms nėra jokios prasmės, nes galvojama pirmiausia apie asmeninius ir klano interesus, valdžios kėdes bei finansinius srautus. Pralaimėjusios – skalbiasi partinius mundurus bei pamažu ruošiasi kitiems rinkimams, neįtikinamai vaidindamos opoziciją. Nesant aiškių politinių bei vertybinių orientyrų, tokios, pasitaikius tinkamai progai, gali sudaryti koaliciją su bet kuria partija bet kokiu pagrindu ir taip prasiveržti į valdžią arba joje išlikti gana ilgą laiką. Puikiausias tokio elgesio pavyzdys – Liberalų ir centro sąjunga, buvusi koalicijoje tiek su socialdemokratais, tiek su konservatoriais. Politinė rinka užimta šių „tradicinių“ jėgų ir naujoms prasiveržti yra labai sunku. Politinės klasės uždarumas gimdo egzistuojantį politinį režimą, dabar valdantį mūsų šalį.

Jei pasirodo tikrosios opozicijos užsistovėjusiai sistemai daigai, tokie visaip pjudomi, juodinami, į procesą įtraukiant ir valstybės specialiąsias tarnybas. „Nesisteminių“ partijų etapą yra praėjusios, pavyzdžiui, ir Darbo bei „Tvarkos ir teisingumo“ partijos. Nesistemines partijas bandoma skaldyti iš vidaus, skatinti esamų Seimo narių perbėgimą į kitas frakcijas (partijas) arba naujų politinių darinių kūrimą senųjų pagrindu (pavyzdys - Pilietinės demokratijos partija). Jei politinės jėgos sunaikinti vis tik nepavyksta, ji bandoma infiltruoti į esamą sistemą meduolio bei rimbo politikos pagalba, grasinimais ir pažadais. Taip pat per įtakos agentus, infiltruojamus į partijos gretas ir darančius ten politinę karjerą. Po visų šių priemonių taikymo, minėtosios dvi partijos, darbiečiai bei tvarkiečiai, jau beveik yra tapusios sisteminėmis. „Beveik“ – nes dar neturi užkulisinių lėlininkų pasitikėjimo.

Krintant kai kurių tradicinių partijų reitingams ir joms nykstant iš politinio horizonto (pvz., išnykus socialiberalams) Darbo partija bei „Tvarka ir teisingumas“  gali būti labai reikalingos, formuojant naują koaliciją ir šešėliniai strategai tai puikiai supranta.

Tai, kad politinis režimas arba „sistema“ šia partijas priėmė į savo gretas, bylotų šie ženklai. Darbo partija: pono Artūro Paulausko, vieno iš valstybininkų klano idėjinių vadovų, atsiradimas Darbo partijos gretose ir rinkiminiame sąraše. „Tvarka ir teisingumas“: suteiktas leidimas partijos lyderiui R.Paksui kandidatuoti Seimo rinkimuose (tiesa, vėliau šiam sugrįžimui laikinai užkirto kelią Konstitucinis Teismas). Ką rodo šis KT sprendimas? Tik tai, jog sistema nėra autoritarinė, o greičiau manipuliacinė, be vieno tvirto galios centro (beje, tai yra ir jos stiprybė), tačiau lemiamais momentais sugebanti susivienyti bei konsoliduotai apginti savo gyvybinius interesus (pvz., vadinamas R.Pakso skandalas).

Šiuo metu sistemos apologetų nerimo žvilgsniai pirmiausia nukreipti į naujas, augančias politines jėgas (jų idealas – visiškai manipuliacinė dvipartinė sistema) ir pirmiausia – į „Drąsos kelio“ partiją, kuri turi daugiausia galimybių peržengti 5 proc. rinkimų barjerą. Ir tai, kad kitos bent kiek sveikesnės politinės jėgos tų galimybių praktiškai neturi,  yra mūsų rinkėjų sąmoningumo bei egzistuojančios sistemos politinės inercijos klausimas. Ši inercija lemia, kad toliau bus renkamos keletas žinomų partijų, kurios yra turtingos biudžeto lėšomis ir plačiai matomos viešojoje erdvėje, lyderiai moka gražiai kalbėti ir turi logiškus atsakymus į visus gyvenimo klausimus. Valdžioje yra buvę jau ne kartą ir tik naivus vaikas galėtų tikėtis, kad jiems esant valdžioje galėtų įvykti esminių permainų. Daugiausia, ko galima būtų tikėtis – tai sutrūnijusio  politinio pastato kosmetinio remonto (puikus pavyzdys – tiesioginių merų rinkimų klausimas), kai sutrūnijusios sienos bus nudažytos kokybiškais ir gražiais dažais. Iki kito karto...

O kol kas toliau persekiojami ir bauginami „Drąsos kelio“ politinės jėgos kandidatai į Seimą. Įbauginti ir sustabdyti šiame etape, matyt, nepavyks. Jei DK pavyks suformuoti bent kiek įtakingesnę ir gausesnę frakciją Seime, prasidės antrasis – skaldymo – etapas. Bus bandoma partiją bei frakciją kuo greičiau suskaldyti, ieškant perbėgėlių, siūlant jiems įvairias valdžios gėrybes, postus ir „šviesias perspektyvas“ kitose partijose. Bus bandoma supjudyti lyderius, bei, paskatinant jų ambicijas, kurti naujas partijas ar frakcijas.

Jei DK atsilaikys prieš šias grėsmes ir viliones, gal būt ji galėtų padėti pagrindus realiai opozicijai parlamente. Jei partijos bei būsimos frakcijos Seime vadovai (gal prie frakcijos prisijungtų ir kiti pavieniai politikai, laimėję vienmandatėse apygardose) išlaikys tyrą vidinę motyvaciją – tai galėtų tapti proveržiu iš sistemos gniaužtų nepriklausomos partinės politikos link. Tačiau kelias – vingiuotas ir sunkus. O jėgos kol kas nelygios. 

Bernardinai.lt

Tom Rachman. Netobulieji: romanas. Iš anglų kalbos vertė Emilija Ferdmanaitė. – Vilnius: Vaga, 2012. – 320 p.

Debiutinio britų kilmės autoriaus Tomo Rachmano romano „Netobulieji“ veiksmas vystosi Romoje, Vitorijo Emanuelio II gatvėje. Čia įsikūrusi anglakalbio laikraščio redakcija, čia nuo ryto iki vakaro galvas laužo ir klaviatūras tarškina žodžio ir išmonės meistrai.

Deja, auksinės laikraščio dienos jau praeityje: skaitomumas krenta, tiražas mažėja, gerbėjai baigia išmirti, internetinio puslapio kaip nėra, taip nėra.

Profesionalūs žurnalistai pradeda suvokti, kad jų darbas visuomenės akyse nebeturi prasmės, ir kad vieninteliai juos suprantantys žmonės sėdi tame pačiame skęstančiame laive.

Vienuolikoje knygos skyrių sutinkame vis kitą laikraščio figūrą – nuo vyriausiosios redaktorės iki kuklaus nekrologų rašytojo. Kiekvienas skyrius – atskira asmeninė istorija, persipinanti su kitomis ir po truputį atskleidžianti laikraščio žlugimą.

Tomas Rachmanas gimė 1974 m. Londone, užaugo Vankuveryje. Baigė Toronto universitetą ir Kolumbijos žurnalistikos mokyklą. Dirbo užsienio korespondentu Romoje įsteigtoje naujienų agentūroje „Associated Press“, siuntė reportažus iš Japonijos, Pietų Korėjos, Turkijos, Egipto. 2006-2008 m. dirbo „International Herald Tribune“ redaktoriumi Paryžiuje. Gyvena Romoje.

Romanas visiems, svarstantiems, kam šiais laikais reikalingi žurnalistai, jei kiekvienas pilietis naujienas renkasi ir interpretuoja pats.

Bernardinai.lt

Radviliškyje pradėjo veikti „Sodros“ informacinis centras. Paskambinusiems numeriu 1883 bus suteikta informacija visais valstybinio socialinio draudimo klausimais.

Kaip praneša LRT Televizijos Naujienų tarnyba, iki šiol informacija gyventojams vien sostinėje teikta 53 skirtingais „Sodros“ telefono numeriais. Skambinantysis ne visada žinojo, į kurį darbuotoją geriausiai kreiptis. Jam suteiktos informacijos kokybės patikrinti nebuvo galima, nes pokalbių niekas neįrašinėjo.

Nuo šiol telefonu 1883 paskambinęs žmogus galės pasirinkti vieną iš keturių temų – tai ligos, motinystės, tėvystės pašalpos, pensijos, įmokos bei mokesčiai ir elektroninės paslaugos.

„Tai kainuos mums  apie 200 tūkstančius per metus. Aš manau, kad tai atsipirks gaunant kokybišką paslaugą“, – sako „Sodros“ direktorius Mindaugas Sinkevičius.

Radviliškis pasirinktas neatsitiktinai -  pasirinkimą nulėmė  regioninė politikos įgyvendinimas ir tai, kad netoli yra  Šiaulių universitetas, kurio studentai bus priimami dirbti.

„Pagal sutartį su „Sodra“ buvo įdarbinti 26 Radviliškio rajono gyventojai. Tai yra didžiulė parama mūsų rajono gyventojams, galbūt tai viena iš priemonių, kuri paskatino tuos žmonės neišvykti į užsienį, likti čia Radvilišky“, – sako Radviliškio rajono savivaldybės meras Darius Brazys.

Kol kas informacijos centras konsultuos bendrojo pobūdžio klausimais, ateityje ketinama teikti ir individualią informaciją.  Skambučio minutės kaina su sujungimo mokesčiu pagal  nuo ryšio operatorių kainuoja nuo 15 iki 45 centų.

Lidija Jankauskienė, LRT Televizijos Naujienų tarnyba 

Viena didžiausių žmogaus vertybių – laisvė visuomenėje skleidžiasi įvairiais būdais: spaudos, žodžio, tikėjimo, judėjimo, pasirinkimo, rinkos ir kitos laisvės jau tapo mūsų gyvenimo kasdienybe. Laisvai veikdamas asmuo yra visiškai atsakingas už savo veiksmus, todėl svarbu žinoti laisvės ribas. Mano laisvė baigiasi ten, kur prisideda kito asmens teisė į gerą vardą, tikėjimo, pasirinkimo ar kitas laisves. Šiuo atžvilgiu laisvė negali būti naudojama kito asmens įžeidimams ar piktavališkoms patyčioms iš pamatinių žmogaus vertybių.

Pasaulis dar nepamiršo keleto neatsakingų žmonių JAV sukurto ir internete paskelbto musulmonų religinius jausmus įžeidžiančio filmo, ar Prancūzijos spaudoje pasirodžiusių Mahometo karikatūrų... Nors kūrėjai apeliuoja į spaudos ir žodžio laisvę, tačiau dėl šios „laisvės“ jau žuvo šimtai žmonių, o musulmoniškuose kraštuose buvo dėl saugumo uždaryta keliasdešimt ambasadų. Susipriešinimas tarp civilizacijų pasiekė aukščiausią lygmenį, nes į kiekvieną svetimšalį Artimųjų Rytų kraštuose imta žiūrėti kaip į priešą. Žvelgiant į neatsakingą veiksmą ir pasekmes, karikatūristo plunksna tapo atsakinga už žmonių žūtį, milžiniškus materialinius nuostolius, diplomatines krizes...

Pastaruoju metu Lietuvoje pasklido žinia dėl Nacionaliniame dramos teatre planuojamo rodyti spektaklio, kuriame bus viešai tyčiojamasi iš Dievo Sūnaus veido, niekinami krikščionims brangūs tikėjimo simboliai. Katalikai atitinkamai į tai reagavo, todėl tikinčiųjų jausmus užgaunančios spektaklio scenos buvo sušvelnintos. Anot 2011 m. surašymo, daugiau kaip 82 % Lietuvos gyventojų save priskiria krikščioniškoms konfesijoms. Kadangi kultūra yra išlaikoma mokesčių mokėtojų pinigais, save vadinanti kultūros įstaiga turėtų tikrai skleisti kultūrą ir kelti žmogaus dvasią. Mat kultūros smukimas civilizacijų istorijoje signalizuodavo apie didžiulius visuomeninius sukrėtimus, pasibaigiančius visišku civilizacijos ir kultūros dekadansu.

Šeštadienį Kaišiadorių gatvėse šurmuliavo tradicinė „Rudens šventė“, kurioje kiekviena seniūnija buvo paruošusi prisistatymo programą. Akį patraukė Kruonio seniūnijos paviljone lopšyje gulintis vaikas. Paklausiau: kieno tas vaikas? Man buvo atsakyta, jog tai – kunigo vaikas. Smalsumo vedamas klausiau toliau: „O kurio kunigo?“ Moteris atsakė, kad Kaišiadorių kunigo... Prisistačiau, kad esu kunigas iš Kaišiadorių. Moteris pasijuto nepatogiai. Nepaisant to, kita seniūnijos gyventoja praeivius kvietė vaišintis „Kristaus krauju“, siūlydama stiproko gėrimo taurelę. Seniūnijos prisistatymą galima būtų pavadinti perdėtai „religiniu“, nes ir pats seniūnas persirengęs kunigu klajojo po parką „šventindamas“ paviljonus, o kaip susieti seniūnijos prisistatymą su kunigo vaiko krikštynomis, taip ir liko neaišku.

Kūrybiškumo ir idėjų trūkumas veda lėkštumo link, o laisvė tuomet tampa žeidžianti kitų asmenų orumą, ciniškai interpretuodama tai, kas kitiems yra ypač brangu. Nenuostabu, kad tokios „laisvės“ kartėlis stumia rinkėjus rinkti griežtos rankos politikus, tačiau atsakinga laisvė nėra tokia vertybė, kurią galima būtų įskiepyti griežtumu ir baime. Katekizmas sako: „Kuo daugiau žmogus daro gera, tuo jis tampa laisvesnis. Tikroji laisvė tik ta, kuri tarnauja gėriui ir teisingumui. Pasirinkdami neklusnumą ir blogį, žmonės piktnaudžiauja laisve ir tampa nuodėmės vergais^“ (KBK 1733).

Esminis klausimas visgi išlieka – kokį laisvės naudojimo būdą pasirinkti? Šiame pasirinkime mes turime visišką laisvę.

Bernardinai.lt

Spalio 2 d. katalikai mini Angelų Sargų šventę. Ta proga siūlome žymaus amerikiečių autoriaus filosofo Peterio Kreeftoje parengtą Trumpą angelistinės filosofijos kursą, išspausdintą klausimų atsakymų knygoje "Angelai (ir demonai). Ką mes iš tik­rų­jų ži­no­me apie juos?" ("Katalikų pasaulio leidiniai, 2008 m.)

Dau­ge­lis fi­lo­so­fi­jos is­to­ri­jos klai­dų ky­la iš to, kad žmo­nės pai­nio­ja­mi su an­ge­lais. To­liau pa­tei­kia­mos kai ku­rios „an­ge­lis­ti­nės“ klai­dos, bū­din­gos aš­tuo­nioms fi­lo­so­fi­jos ša­koms.

1. ANGELISTINĖ METAFIZIKA

Me­ta­fi­zi­ka – tai fi­lo­so­fi­jos šaka, ti­rian­ti bū­tį, ar­ba tik­ro­vę, t. y. vi­są tik­ro­vę, tik­ro­vę kaip to­kią. Me­ta­fi­zi­kai bū­din­gos dvi an­ge­liz­mo at­mai­nos: a) spi­ri­tu­a­liz­mas, ar­ba ma­te­ria­lio­sios tik­ro­vės nei­gi­mas; ir b) gnos­ti­ciz­mas, ar­ba ma­ni­cheiz­mas, ma­te­ri­jos die­višku­mo nei­gi­mas.

a) Dau­gy­bė spi­ri­tu­a­liz­mo at­mai­nų bū­din­gos in­duiz­mui ir bu­diz­mui, krikš­čio­nių moks­lui, Nau­jo­jo amžiaus fi­lo­so­fi­jai, Leib­ni­co (Leib­nitz) ir Ber­klio (Ber­ke­ley) fi­lo­so­fi­jų sis­te­moms.

Be abe­jo, jis an­ge­lis­ti­nis, nes an­ge­lai nė­ra ma­te­ria­lūs.

Pan­teiz­mas – mo­ky­mas, kad vi­sa („pan“) yra Die­vas („the­os“) ir Die­vas yra vi­sa – dažniau­siai reiškia­si kaip spi­ri­tu­a­liz­mo at­mai­na. Esą jei­gu Die­vas yra dva­sia ir vi­sa yra Die­vas, va­di­na­si, vi­sa yra dva­sia.

Pan­teiz­mas vė­luo­ja bent aš­tuo­nio­li­ka mi­li­jar­dų me­tų. Jo dar ne­pa­sie­kė ge­ro­ji ži­nia – kad Die­vas su­kū­rė ma­te­ri­ją.

b) Gnos­ti­ciz­mas ir ma­ni­cheiz­mas, ma­te­ri­jos die­višku­mo nei­gi­mas, mū­sų lai­kais bū­din­gas dau­gy­bei ma­din­gų nau­jų­jų „dva­sin­gu­mų“, ku­rių tiks­las – ne lais­vė nuo nuo­dė­mės, o lais­vė nuo ma­te­ri­jos ir iš­oriš­ku­mo.

Ga­lu­ti­nai šią te­ori­ją įgy­ven­din­ti įma­no­ma tik pra­ga­re, kur ego ne­tu­rės nie­ko, kas bū­tų jo iš­orė­je, ir bus pa­lik­tas am­žiams mai­tin­tis pa­čiu sa­vi­mi. (Ma­nau, kad pra­ga­ro lieps­nos yra sim­bo­liai, o ne tik­ro­vė tie­sio­gi­ne pras­me. Jie sim­bo­li­zuo­ja tai, kas bai­siau už tie­sio­gi­ne pras­me su­vo­kia­mą ug­nį: sie­lai pra­žū­tin­gą gry­no­sios sa­vi­ma­nos ir vie­nat­vės lieps­ną.)

Gnos­ti­ciz­mas, kaip ir pan­teiz­mas, vė­luo­ja. Jo dar ne­pa­sie­kė ge­ro­ji ži­nia – kad su­kū­ręs ma­te­ri­ją Die­vas pri­pa­ži­no, jog ji ge­ra.

2. ANGELISTINĖ EPISTEMOLOGIJA

Epis­te­mo­lo­gi­ja – tai fi­lo­so­fi­jos ša­ka, ti­rian­ti pa­ži­ni­mą ir tai, kaip jį pa­sie­kia­me. Epis­te­mo­lo­gi­jo­je iš­si­ski­ria trys pa­grin­di­nės an­ge­liz­mo at­mai­nos:

a) Kar­te­zi­nin­kų ra­cio­na­liz­mas, aki­vaiz­džiai ky­lan­tis iš gry­no­jo mąs­ty­mo – „mąs­tau, va­di­na­si, esu“ – ir at­si­sa­kan­tis jus­li­nės ma­te­ria­lio­jo pa­sau­lio pa­tir­ties. De­kar­tas (Des­car­tes) pa­si­kliau­ja sa­vo vi­di­niu an­ge­lu (in­te­lek­tu), bet ne vi­di­niu gy­vū­nu (jus­lė­mis).

b) Lo­ko (Loc­ke) em­pi­riz­mas, taip pat an­ge­lis­ti­nis, nors ir grindžia­mas jus­li­niu pa­ty­ri­mu, o ne abst­rak­čiu mąsty­mu. Sa­vo sis­te­mo­je Lo­kas da­ro es­mi­nę an­ge­lis­ti­nio po­bū­džio klai­dą: „su­daik­ti­na“ idė­jas. Pa­sak jo, pir­mi­nis ir tie­sio­gi­nis mąs­ty­mo ob­jek­tas yra idė­ja, o ne re­a­lus daik­tas.

Lo­giš­ka, kad tai ve­da į Lo­ko se­kė­jui Hju­mui (Hu­me) bū­din­gą skep­ti­ciz­mą (nei­gi­mą, kad ap­skri­tai ge­ba­me pa­siek­ti tik­rą­jį pa­ži­ni­mą). Jei­gu tie­sio­giai pa­žin­ti ga­liu tik sa­vo pa­ties idė­jas, o ne re­a­lias esa­tis, tai ne­ga­liu nė pa­tik­rin­ti, ar vie­na ati­tin­ka ki­tą. Tar­si ste­bė­tum tik fo­to­gra­fi­jas ar te­le­vi­zi­jos vaiz­dus. Esu įka­lin­tas sa­vo pa­ties są­mo­nė­je (net jei­gu, kaip mo­ko em­pi­ri­kai, ši są­mo­nė pri­klau­so nuo jus­lių).

c) Kan­to (Kant) ide­a­liz­mas; pa­sak jo, pro­tas jam a pri­ori įgim­tas ka­te­go­ri­jas pri­tai­ko pa­tir­čiai, o ne se­mia­si jų iš pa­tir­ties. Kan­tas šitai va­di­na „Ko­per­ni­ko re­vo­liu­ci­ja fi­lo­so­fi­jo­je“: pa­žįs­tan­ty­sis pro­tas ir pa­žįs­ta­ma­sis daik­tas su­kei­čia­mi vie­to­mis, kaip Ko­per­ni­kas su­kei­tė vie­to­mis Že­mę ir Sau­lę. Pa­sak Kan­to, daik­tai pri­si­tai­ko prie pro­to, o ne pro­tas – prie daik­to. Pro­tas val­do, o ne yra val­do­mas.

Iš tik­rų­jų tai blo­giau nei pai­nio­ti žmo­nių pro­tus su an­ge­lais: tai žmo­nių pro­tų pai­nio­ji­mas su Die­vu!

De­kar­tas yra mo­der­nio­jo ra­cio­na­liz­mo tė­vas, Lo­kas – em­pi­riz­mo, Kan­tas – ide­a­liz­mo. Tai – trys pa­grin­di­nės kla­si­ki­nės mo­der­nio­sios fi­lo­so­fi­jos mo­kyk­los. Vi­sos trys, kiek­vie­na sa­vaip, yra an­ge­lis­ti­nės klai­dos at­mai­nos.

3. ANGELISTINĖ RELIGIJA

An­ge­lis­ti­nė re­li­gi­ja yra re­li­gi­jos tik­ro­jo tiks­lo, šven­tu­mo (lais­vės nuo nuo­dė­mės) pai­nio­ji­mas su dva­sišku­mu (lais­ve nuo ma­te­ri­jos).

Die­vas to ne­da­rė. Jis su­kū­rė ma­te­ri­ją, pats ma­te­ria­liai įsi­kū­ni­jo, ma­te­riją at­pir­ko ir to­liau vei­kia per ma­te­riją: re­gimąją Bažny­čią ir ma­te­ria­lius sak­ra­men­tus. Tei­gian­tys, esą ma­te­ria­lūs veiks­mai, – kai ant žmo­gaus gal­vos už­pi­la­mas van­duo ar pri­ima­ma į bur­ną ir val­go­ma tai, kas at­ro­do kaip duo­nos ga­ba­lė­lis, – ne­ga­li bū­ti Die­vo įkur­ti ke­liai, ve­dan­tys į am­ži­ną­jį gy­ve­ni­mą, pa­si­ro­do di­des­ni „an­ge­lis­tai“ už Die­vą.

Ne­bū­ti­nai yra gė­ris bū­ti „dva­siškes­niam“ ir mažiau ma­te­ria­liam. Vel­nias yra gry­no­ji dva­sia. Ki­ta ver­tus, Die­vas tu­rė­jo kū­ną (bent jau tarp Įsi­kū­ni­ji­mo ir Žen­gi­mo į dan­gų).

Ar jums daž­nai te­ko gir­dė­ti nuo­mo­nę, kad „re­li­gi­jai tu­ri rū­pė­ti ne iš­ori­nės for­mos, o vien vi­di­nė dva­sia“? Gal ir ga­li bū­ti to­kia „re­li­gi­ja“, ta­čiau tai ne krikš­čio­ny­bė. Jei ši nuo­mo­nė bū­tų tei­sin­ga, Die­vas nie­kuo­met ne­bū­tų į skaus­mo ap­im­tą ma­te­ria­lų­jį pa­sau­lį siun­tęs sa­vo Sū­naus, kad šis nu­kan­kin­tas mir­tų; bū­tu­me bu­vę pa­lik­ti sa­vo pa­čių „vi­di­nėms dva­sioms“ bei ge­riems tiks­lams. To ne­pa­kan­ka! Ne­pa­kan­ka mums iš­gel­bė­ti nuo blo­ges­nio už mir­tį li­ki­mo.

4. ANGELISTINĖ ETIKA

a) La­biau­siai įpras­ta šios klai­dos ap­raiška – (Kan­to) min­tis, kad vie­nin­te­lis svar­bus da­ly­kas yra žmo­gaus vi­di­nis, dva­si­nis tiks­las. Vis­kas ge­rai, kol žmo­gus nuo­šir­dus. Iš­ori­niai, ma­te­ria­lūs veiks­mai mo­ra­li­nės ver­tės ne­tu­ri.

Ho­lo­kaus­to au­koms tai at­ro­dy­tų žiau­rus pokš­tas. Hit­le­ris bu­vo ga­nė­ti­nai nuo­šir­dus; ne­si­no­rė­tų, kad to­kią eti­ką iš­pa­žin­tų mū­sų chi­rur­gas. Jei pik­ta da­ro­ma var­dan tei­sin­go mo­ty­vo (dva­si­nio tiks­lo), vis tiek da­ro­ma pik­ta. Svar­bu ir ma­te­ria­li išraiška, ir dva­si­nis tiks­las.

b) Ant­ro­ji an­ge­lis­ti­nės eti­kos ap­raiš­ka – (Pla­to­no) mo­ky­mas, kad žmo­gui te­rei­kia ug­dy­mo; kad blo­gis tė­ra mo­ra­li­nis ne­iš­ma­ny­mas (ne­iš­ma­ny­mas tie­sos, jog mo­ra­lė žmo­gui vi­suo­met ge­ra, vi­suo­met nau­din­ga, vi­suo­met jį da­ro lai­min­gą). Pla­to­nas tei­gia: ka­dan­gi blo­gis yra ne­iš­ma­ny­mas, tai do­ry­bė yra pa­ži­ni­mas: gė­rį pažin­ti reiškia vi­suo­met rink­tis gė­rį ir bū­ti ge­ram. Iš sa­vo pa­tir­ties ži­no­me, kad toks tvir­ti­ni­mas, nors ir at­ro­do pa­grįs­tas, tie­siog nė­ra tei­sin­gas: la­bai daž­nai, ži­no­da­mi, kaip tu­rė­tu­me elg­tis, taip nepa­si­el­gia­me.

Aris­to­te­lio mo­ky­mas re­a­lis­tiš­kes­nis: tu­ri­me ne tik pa­žin­ti gė­rį, bet ir pra­tin­tis jį prak­tiš­kai vyk­dy­ti, ypač steng­da­mie­si su­val­dy­ti egois­ti­nes sa­vo aist­ras. Iš­mok­ti ga­li­ma tik „in­te­lek­tu­a­lių­jų do­ry­bių“ (su­pra­ti­mo, iš­min­ties, pa­ži­ni­mo); mo­ra­li­nės do­ry­bės, to­kios kaip tei­sin­gu­mas, drą­sa, sa­vit­var­da ir dos­nu­mas, tu­ri bū­ti įgy­ja­mos nuo­lat prak­ti­kuo­jan­tis ir ug­dant bū­do bruo­žus – an­ge­lams ši­to da­ry­ti ne­rei­kia.

Pla­to­no klai­da mū­sų lai­kais la­bai po­pu­lia­ri, mat ji reiš­kia, jog mums net­gi ne­rei­kia bū­ti „kri­tiš­kiems“; ma­ty­da­mi žmo­nes blo­ga da­rant, ga­li­me juos pa­tei­sin­ti tar­da­mi, esą jie tie­siog ne­iš­ma­nė­liai. Ki­ta ver­tus, daž­nai ti­ki­mės, kad iš­si­la­vi­nę žmo­nės mo­ra­les­ni už ne­iš­si­la­vi­nu­sius. Ta­čiau sta­tis­ti­ka ro­do ką ki­ta! Pa­vyz­džiui, na­cis­ti­nių kon­cen­tra­ci­jos sto­vyk­lų ty­ri­mai pa­ro­dė, jog pa­tys žiau­riau­si kan­kin­to­jai bu­vo la­biau­siai išsi­la­vinę. Vien dėl in­te­lek­to žmo­gus dar ne­tam­pa ge­ras. Įspū­din­giau­sias ka­da nors eg­zis­ta­vęs pro­tas, be­veik pri­ar­tė­jęs prie Die­vo, bu­vo Liu­ci­fe­ris iki nuo­puo­lio.

5. ANGELISTINĖ ANTROPOLOGIJA

Ką reiš­kia bū­ti žmo­gu­mi? Štai (an­ge­lis­ti­nis) Pla­to­no at­sa­ky­mas: tai reiš­kia bū­ti sie­la. Sa­vas­tis yra sie­la. Skam­ba di­din­gai, bet tai ne­tie­sa. Jei­gu ja ti­ki­te, abe­jin­giau re­a­guo­si­te į kū­no pa­ken­ki­mą; štai ko­dėl tai skam­ba di­din­gai. (Jei esa­te vien sie­la, tuo­met vi­sa, kas at­si­tiks jū­sų kū­nui, pa­nė­šės į tai, kas at­si­tin­ka jū­sų dra­bu­žiams.) Ta­čiau tai ne­tie­sa, nes jū­sų kū­nas nė­ra dra­bu­žis: jis yra tik­ro­sios jū­sų sa­vas­ties da­lis. Dra­bu­žį ga­li­te nu­si­vilk­ti, bet kū­no – ne.

Pla­to­nas ti­kė­jo ir re­in­kar­nacija. Toks įsi­ti­ki­ni­mas tin­ka „an­ge­lis­ti­nei“ ant­ro­po­lo­gi­jai, nes jei­gu per­si­kū­ni­ja­te į įvai­rius kū­nus, „jū­sų“ sa­vas­tis, ben­dra vi­siems kū­nams, jo­kiu bū­du nė­ra kū­nas, o yra tik sie­la; mir­da­mas jūs tik per­si­kraus­to­te į ki­tą „vieš­bu­tį“. To­kiu at­ve­ju svar­bos ne­be­ten­ka ir mir­tis, ir gy­ve­ni­mas. Ki­tas pa­da­ri­nys tas, kad krikš­čio­niš­ko­ji Pri­si­kė­li­mo dok­tri­na jau nė­ra pa­ža­das, bet tam­pa grės­me. Nes jei­gu ti­ki­te re­in­kar­nacija, jū­sų tiks­las – iš­si­lais­vin­ti iš vi­sų kū­nų, lyg iš ka­lė­ji­mų, ir tap­ti gry­ną­ja dva­sia, tar­si an­ge­lu; iš­si­verž­ti iš šio vieš­bu­čių ra­to ir par­vyk­ti na­mo.

Ki­ta ant­ro­po­lo­gi­jos an­ge­lis­ti­nė ere­zi­ja – įsi­vaiz­da­vi­mas, kad sie­los yra be­ly­tės, kad iš kū­no įei­da­mi į sie­lą pa­lie­ka­me už sa­vęs bet ko­kį ly­tiš­ku­mą. An­ge­lis­ti­nė ji yra to­dėl, kad žmo­nių sie­las, ku­rios ly­ties po­žiū­riu yra skir­tin­gus kū­nus at­gai­vi­nan­tys pra­dai, pai­nio­ja su gry­no­sio­mis an­ge­liš­ko­sio­mis dva­sio­mis, in­di­fe­ren­tiš­ko­mis kū­nų ir ly­tiš­ku­mo at­žvil­giu.

Jei pri­pa­žįs­ta­te dvi prie­lai­das: a) ly­tiš­ku­mas yra es­mi­nė ir ne­at­ski­ria­ma kū­no sa­vy­bė ir b) kū­nas nė­ra tik prie­das lyg koks dra­bu­žis, bet bū­tent tas da­ly­kas, su ku­rio pa­vi­da­lu gy­ven­ti ski­ria­ma jo sie­la; c) iš to lo­giš­kai iš­ei­na, kad sie­los, kaip ir kū­nai, tu­ri ly­tį ir kad iš tie­sų eg­zis­tuo­ja to­kie da­ly­kai, kaip ti­piš­kai vy­riš­kas ar­ba mo­te­riš­kas mąs­ty­mas bei ati­tin­ka­mi jaus­mai. Mo­te­riš­ku­mas ir vy­riš­ku­mas yra su­dė­tin­ges­ni ir dva­sin­ges­ni da­ly­kai nei tie­siog ly­ties or­ga­nų san­da­ra ir hor­mo­nai. Jie la­bai su­si­ję su mū­sų as­me­ny­bė­mis.

Ga­lų ga­le – čia tre­čia an­ge­lis­ti­nė ant­ro­po­lo­gi­jos idė­ja – dau­ge­lis žmo­nių (bet ne vi­si), jau­čian­čių po­trau­kį ne­kū­niš­koms pa­tir­tims ir ne­jus­li­niam su­vo­ki­mui, yra be­kū­nės bū­ties iš­si­il­gę „an­ge­lis­tai“. Ne­kū­niš­kos pa­tir­ties ir ne­jus­li­nio su­vo­ki­mo at­ve­jų iš tie­sų pa­si­tai­ko, ta­čiau mums, „mąs­tan­tiems gy­vū­nams“, jie nė­ra pri­gim­ti­niai nei įpras­ti.

6. ANGELISTINĖ POLITIKA

Vie­na iš an­ge­lis­ti­nės po­li­ti­kos at­mai­nų yra uto­pi­niai mo­de­liai, ig­no­ruo­jan­tys žmo­nių aist­rų, iš­anks­ti­nių įsi­ti­ki­ni­mų ir nuo­dė­mių is­to­ri­ją. Ki­ta at­mai­na yra anar­chiz­mas, troš­ki­mas bū­ti vi­siš­kai lais­vam nuo val­džios. Fe­de­ra­lis­tų raš­tuo­se („Fe­de­ra­list Pa­pers“, Nr. 51) sa­ko­ma: „Jei žmo­nės bū­tų an­ge­lai, ne­rei­kė­tų jo­kios val­džios.“ Kū­niš­kas žmo­gus iš pri­gim­ties yra vi­suo­me­ni­nis gy­vū­nas.

Po­li­ti­nė „vi­suo­me­ni­nės su­tar­ties te­ori­ja“ taip pat yra an­ge­lis­ti­nė (ma­žes­niu mas­tu nei anar­chiz­mas), nes, pa­gal ją, vals­ty­bė yra ne pri­gim­ti­nė, bet dirb­ti­nė, o žmo­gus iš pri­gim­ties nė­ra vi­suo­me­ni­nis gy­vū­nas. Žmo­nės esą vei­kiau ato­mis­ti­niai (kaip an­ge­lai) in­di­vi­dai, o ne to­kie, ku­riems es­min­ga įsi­šak­ny­ti ir įsi­tvir­tin­ti šei­mo­se bei tra­di­ci­jo­se. Tiesą sa­kant, to­kia lin­kmė bū­din­ga ko­ne vi­soms šių lai­kų po­li­ti­nės fi­lo­so­fi­jos te­ori­joms. To­ta­li­ta­riz­mas iš es­mės tė­ra iš­virkš­čia šio an­ge­lis­ti­nio in­di­vi­du­a­liz­mo pu­sė: šak­nų ne­tu­rin­čius in­di­vi­dus jis su­lie­ja į ben­drą skruz­dė­ly­ną. Nei in­di­vi­du­a­liz­mo, nei to­ta­li­ta­ri­nio ko­lek­ty­viz­mo ša­li­nin­kai ne­ma­no, kad mums es­min­gai svar­bu tu­rė­ti šak­nis, šei­mas, tra­di­ci­jas, pa­vel­dą ir is­to­ri­ją.

An­ge­lis­tai ga­li bū­ti ir kai­rie­ji, ir de­ši­nie­ji. Kai­rių­jų ver­si­ja yra uto­pi­nis ide­a­liz­mas, de­ši­nių­jų – li­ber­ta­liz­mas. Kai­rie­ji links­ta į ko­lek­ty­viz­mą, o de­ši­nie­ji – į ide­a­liz­mą; nors tai vi­siš­kai prie­šin­gos klai­dos, vis dėl­to jos su­si­ju­sios.

7. ANGELISTINĖ LINGVISTIKA

An­ge­lai ne­tu­ri kū­nų, va­di­na­si, ne­tu­ri nei jus­lių, nei vaiz­duo­tės (nes vaiz­duo­tė – tai ge­bė­ji­mas su­kel­ti jus­li­nių pa­tir­čių vaiz­di­nius), nei mi­tų ir sim­bo­lių. Jie yra gry­nie­ji pro­tai. Jų kal­ba – to­kia pat aiš­ki ir ra­cio­na­li, kaip ma­te­ma­ti­ka.

Tai­gi vie­na iš an­ge­lis­ti­nės ling­vis­ti­kos at­mai­nų yra pa­stan­gos su­ras­ti vie­ną uni­ver­sa­lią „ide­a­lią kal­bą“, vi­siš­kai aiš­kią ir ne­dvip­ras­miš­ką. Šį ide­a­lą įgy­ven­din­ti ban­do­ma es­pe­ran­to kal­ba; iš vi­sų ka­da nors iš­ras­tų šio­ji yra pa­ti pa­pras­čiau­sia ir ra­cio­na­liau­sia (ir nuo­bo­džiau­sia). Dar vie­na dirb­ti­nė kal­ba – kom­piu­te­rių kal­ba: vi­sas reikš­mes ji iš­ver­čia į kom­bi­na­ci­jas, ga­lų ga­le kil­din­ti­nas iš vie­no ir nu­lio.

8. ANGELISTINĖ LOGIKA

Nors an­ge­lai yra vei­kiau in­tui­ty­vūs nei lo­giš­ki – tie­są jie su­ži­no tie­sio­giai, jiems ne­rei­kia lo­gi­niais sam­pro­ta­vi­mais žings­nis po žings­nio ju­dė­ti nuo prie­lai­dos prie iš­va­dos – vis dėl­to net ir mo­der­nio­jo­je lo­gi­ko­je esa­ma an­ge­lis­ti­nės pa­krai­pos. Tai įpras­ti­nės Aris­to­te­lio kal­bi­nės lo­gi­kos pa­kei­ti­mas sim­bo­lių ar­ba ma­te­ma­ti­ne lo­gi­ka, ko­ne vi­suo­ti­nai pa­pli­tęs vi­so pa­sau­lio fi­lo­so­fi­jos ka­ted­ro­se. Aris­to­te­lio lo­gi­ka pa­rem­ta kon­kre­čią reikšmę tu­rin­čiais po­sa­kiais, to­kiais kaip „žmo­gus“ ar „obuo­lys“, ku­rių reikš­mės pa­žįs­ta­mos iš (kū­niš­ko­sios) pa­tir­ties. Pa­vyz­džiui: „Vi­si žmo­nės yra pro­tin­gi, o obuo­liai nė­ra pro­tin­gi, va­di­na­si, žmo­nės nė­ra obuo­liai.“ Ta­čiau sim­bo­li­nė lo­gi­ka vi­siš­kai ati­trūks­ta nuo po­sa­kių ir pa­grin­di­niais sa­vo vie­ne­tais pa­da­ro tei­gi­nius. Pa­vyzdžiui: „Jei­gu a yra tei­sin­ga, tai b yra tei­sin­ga. B nė­ra tei­sin­ga. Va­di­na­si, a nė­ra tei­sin­ga.“ A ir b ga­li bū­ti bet ko­kie tei­gi­niai, – ir toks kaip „vi­si žmo­nės yra pro­tin­gi“, ir toks kaip „vi­si vėž­liai ket­vir­ta­die­nių nak­ti­mis bū­na die­vai“. Tei­gi­nio tu­ri­nys vi­siš­kai ne­svar­bus; ki­taip ta­riant, sim­bo­li­nė lo­gi­ka yra gry­nai ra­cio­na­lis­ti­nė ir ati­trū­ku­si nuo bet ko­kios jus­li­nės pa­tir­ties. Kaip ir an­ge­lai.

Nors an­ge­liz­mas (spi­ri­tu­a­liz­mas), ar­ba ima­te­ria­liz­mas, ir ani­ma­liz­mas (ma­te­ria­liz­mas) yra prie­šin­gi, jie vie­nas ki­tą su­stip­ri­na ir švy­tuo­ja pir­myn ir at­gal lyg švy­tuok­lė, re­a­guo­da­mi vie­nas į ki­tą. To­kį an­ge­liz­mo po­pu­lia­ru­mą mū­sų vi­suo­me­nė­je la­biau­siai le­mia tur­būt tai, kad juo ins­tink­ty­viai re­a­guo­ja­me į mū­sų kul­tū­ros ma­te­ria­lizmą. Sa­vo ruož­tu ma­te­ria­liz­mas yra (na­tū­ra­li, ta­čiau per­dė­ta) re­ak­ci­ja į an­ge­liz­mą.

No­rint pa­žin­ti pa­čius sa­ve, bū­ti­na pa­žin­ti ir an­ge­lus, ir gy­vu­lius. Pa­ska­lis sa­ko:

„Žmo­gus ne­tu­ri ma­ny­ti, kad pri­lygs­ta gy­vu­liams ar an­ge­lams, nei apie vieną ir kitą pusę nežino­ti – jis pri­va­lo pažin­ti abi“ (Min­tys („Pensées“), 121).

„Žmo­gus nė­ra nei an­ge­las, nei gy­vu­lys. Taip jau ne­lai­min­gai lem­ta, kad kas no­ri tap­ti an­ge­lu, pa­si­da­ro gy­vu­liu“ (Min­tys („Pensées“), 678).* 

Katalikų pasaulio leidiniai

Lietuvos užsienio reikalų ministerija pirmadienį Gruzijoje įvykusius parlamento rinkimus pavadino reikšmingu žingsniu į priekį siekiant demokratijos konsolidacijos.

Antradienį išplatintame pranešime atkreipiamas dėmesys į tarptautinių organizacijų vertinimus, kurie, anot ministerijos, rodo, jog rinkimai Gruzijoje įvyko ramiai ir taikiai, laikantis įstatymų, konkurencingoje, demokratiškoje ir atviroje aplinkoje, atitiko tarptautinius demokratinius standartus ir buvo profesionaliai organizuoti.

"Rinkimus vertiname kaip reikšmingą žingsnį į priekį siekiant demokratijos Gruzijoje konsolidacijos. Pasitikėjimą tiek rinkimais, tiek demokratiniu procesu pademonstravo ir Gruzijos rinkėjai, aktyviai dalyvavę rinkimuose. Rinkimus vertiname kaip Gruzijos visuomenės laimėjimą", - sakoma URM pranešime.

"Dabar svarbu, kad pagrindinės vietas parlamente iškovojusios politinės partijos įvertintų rinkėjų jiems išreikštą pasitikėjimą ir vieningai siektų svarbiausių Gruzijai tikslų įgyvendinimo. Lietuva pasirengusi toliau bendradarbiauti su demokratiškai išrinkta Gruzijos vadovybe, ypač didelį dėmesį ir toliau skiriant Gruzijos europinės ir euroatlantinės integracijos siekių paramai", - nurodo URM.

Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis antradienį pripažino savo valdančiosios partijos - Vieningojo nacionalinio judėjimo - pralaimėjimą pirmadienį vykusiuose parlamento rinkimuose opozicijos koalicijai "Gruzijos svajonė", vadovaujamai milijardieriaus magnato Bidzinos Ivanišvilio.

Remiantis negalutiniais antradienį paskelbtais rezultatais, opozicinė koalicija "Gruzijos svajonė" surinko 53,19 proc., o Vieningasis nacionalinis judėjimas - 41,51 proc. rinkėjų balsų.

José Saramago. Kai mirtis nusišalina: romanas. Iš portugalų kalbos vertė Zigmantas Ardicka. – Kaunas: Kitos knygos, 2012. – 216 p.

Literatūrinės Nobelio premijos laureatą José Saramago (1922−2010) visada traukė egzistencinės žmonijos problemos. Jo romanas „Kai mirtis nusišalina”, prasidedantis sakiniu „Kitą dieną niekas nemirė“, kelia esminį filosofinį klausimą – kas būtų, jei vieną gražią dieną nebeliktų mirties? Taip ir nutiko knygoje aprašytoje šalyje – pasipiktinusi žmonių nedėkingumu, pirmąją naujųjų metų dieną mirtis paskelbė neterminuotą streiką, ir nuo to laiko niekas nebemirė!

Toks staigus pokytis, be abejonės, pasėjo siaubą ir sumaištį tarp politikų, religinių lyderių, laidotuvių biurų savininkų ir gydytojų, bet žmonės linksminosi ir šoko gatvėse: jie juk pasiekė išsvajotą žmonijos tikslą – amžinąjį gyvenimą. Deja, netrukus iškilo milžiniškų demografinių ir finansinių problemų: daugybė žmonių neteko darbo, ligoninės persipildė nepagydomais ligoniais, o pats gyvenimas ėmė nebetekti prasmės. Padėties neišgelbėjo net mapfija vadinama verslo grupuotė, organizavusi sunkių ligonių gabenimą į kaimynines šalis.

Tada mirtis prisėdo ant kėdės savo vėsiame kambaryje, nužvelgė į sieną atremtą dalgį ir susimąstė – gal šis eksperimentas vis dėlto buvo klaida? Juk ji, sena kvėša, dabar nebegali padėti vienišam ir nelaimingam violončelininkui, kurį netyčia įsimylėjo…

Bernardinai.lt

Sako, kad grįžtant namo visa, kas tądien įvyko, reikia palikti už durų ar kokio įsivaizduojamo slenksčio. Mąstau apie tai mindama dviračiu savo kasdieninį kelią namo, jis kyla į kalną. Kol minu, sukaupusi visą per vasarą sugertą saulės energiją, išžvalgau pakelėj augančius krūmus, medžius, jų jau metamus lapus (kelio pradžioje auga klevas, šiemet jis labiau margas nei gelsvas kaip pernai), šaligatvių duobes ir įtrūkimus po kojomis, vieną iš pažiūros negyvenamą namą, kelis reklaminius skydus ir kaštoną, barstantį savo vaikus ten, kur vasarą krito geltonos slyvukės. Tokios, nuo kokių vaikystėj būtinai paleisdavo vidurius. Kai, keletą jų nenorom sutraiškydama, pervažiuoju kaštonų ruožą, galvoje nebelieka jokių dieną nejučia sukauptų zvimbiančių rūpestėlių, o priekyje laukia tik posūkis, žymintis įkalnės pabaigą ir palengvėjimo akimirką.

Prieš sukdama į gatvę, vedančią namo, sustoju ir pasilenkus paimu kaštoną. Čia jie maži, bet ryškiai rudi, blizgantys, švelnūs ir saulėj įšilę. Gniaužiu miniatiūrinį pečių delne it pirkioj ir minu toliau, nors namo, į seną pastatą aukštomis, niekada neįšylančiomis sienomis, visai nesinori — veidą šildo besibaigiantys sezoniniai saulės spinduliai. Taip šilta ir šviesu tarsi vasarą, nesinori pabėgti iš šios akimirkos į kambario prieblandą, todėl, užuot pasisveikinusi su A. Gustaičiu, suku į Universiteto gatvę. Įsivaizduoju kadaise čia turėjusius vaikščioti profesorius ― vieni rimtesni už kitus, bet pasisveikinu su naujaisiais gyventojais: vienas dailidė neseniai išdrožė gaują kunigaikščių. Stovi didingi ir ramūs abipus nedidelio tvenkinio ir jaukiai šypsosi iš savo praeities, kol aš paguldau dviratį ant kranto, o pati įsitaisau šalia. Ošteli vėjas, aš užsimerkiu, įsivaizduodama jūrą.

Žemė dar šilta, nors rugsėjis jau įsibėgėjęs taip, kad tuoj padus tematysim. Markstydamasi nuo saulės galėtum pamanyti, kad kažkas ėmė ir atsuko laiką atgal — birželis, liepa, nors gal labiausiai rugpjūtis, kai koncentruotą šilumą ūmai keičia žaibuojantys debesys. Ir vis tiek slapčia jaučiu: čia, prie tyvuliuojančio vandens, vidury sausų gatvių, jau labai labai ruduo. Gražus ruduo: su mirguliuojančiais šlapiais paviršiais, lapais, tykiai prisiliečiančiais prie vilnijančių ratilų ir palengva smengančiais gilyn, ten, kur akis paskui nenuneria, į tokią gilią tamsą, kokią sukurti gali vien tik ruduo. Atsimušusi į vėjo šokdinamas bangeles lūžta vis bąlanti saulė, o aš imu ir pagalvoju: štai mano jūra, mano namai, mano miestas.

Sausumos žmonės visada buvo šiek tiek kitokie negu tie, kur nuo jūros, argi apie tai nekalbėjo Mazalaitė? Sausose gatvėse, net tokiose kaip ši, besirangančiose aplink mažus vandens akivarus, vietoj begalinių drėgnų jūros vėjo ir druskos draikanų, džiovinančių akis iki ašarų ir ištaršančių plaukus, plyti skaisti dulkėta saulė ir sunkiai įvardijama tyla. Prie jūros audrų draskoma krūtine žmogus laukia to, kas gali ir negrįžti, o sausumos žmonių laukimas erdvesnis — ilgu to, kas būtinai sugrįš, nors nežinia, ar tikrai išėjo, dingo, ar tikrai buvo. Lauki to, ko gerai net nepažįsti, – tarsi girdžiu tariant vyrą saulės nugairintu veidu, V. Riaubos gatvėje, vieno namo prieangyje, atsainiai rūkantį raudonai smilkstančią poilsio cigaretę. Tarsi važiuotum ten, kur dar niekada nebuvai ir nežinia ar ką rasi, –nuskrieja vėju jo piktokas žvilgsnis, kai aš, pasiekusi akligatvį, suku dviratį atgal. Šis žmogus ir ši gatvė galbūt laukia jos pratęsimo nuo aklagatvio iki..? Galbūt dar rudens ar žiemos, o gal jau ir naujo pavasario, gal Dievo ar saulės, nužengiančių iš dangaus, gal laikraščio ar net knygų (Mazalaitės?) prenumeratos — bet ko, tik ne manęs, nežinia kodėl sukančios čia ratus.

Akimirkai stabtelėjusi pakeliu nuo žemės nugeltusį lapą ― mažą mažą saulės dalelę. Aš laukiu saulės, o gal bandau ją užrakinti viduje, toje erdvėje už akių, glamonėjamų turbūt paskutinių šiltų spindulių, nors, kaip ir visi sausumos žmonės, žinau, kad saulė niekur neišeina ir niekada nesugrįžta. Norėčiau viską — šią šilumą ir šviesą, šį žmogų, jo poilsio minutę, nepasitikėjimo kupiną žvilgsnį, gal net akligatvį ir, be abejo, rudenėjančių gatvių grožį — įsidėti it kokį paveikslėlį gilyn į širdį, – pagalvoju nuvažiuodama, bet, bandydama visa tai užrašyti laikinomis atminties formulėmis, išbaidau tą saulės ir tylos magiją. Besibaigiančio rugsėjo ir sausumos žmonių sukurtų magiškų erdvių sumažinti iki tau suvokiamo kąsnio nepavyks — suklydai, paklydai, na, ir ko tau čia klaidžioti, ruduo atėjo ir išeis be tavęs, – tarsi pritardamas Erdvės gatvėje aploja mažas rugiakailis šunėkas. Bėk šalin, ko loji, bėk šalin, – tariu ir kvatodamasi minu gilyn į gatvelę, kol atsitrenkiu į dar vieną pašaipų akligatvį. Apsisuku, matau laukiantį ir jau pamažu pradedantį loti saulėtakailį. Akimirką žiūrim vienas į kitą taip, tarsi negalėtume patikėti tuo, ką žinom tuoj įvyksiant, ir abu svarstom, kam pasiseks labiau. Bėk šalin, nebelok, juk tik pravažiuosiu, – jau iš anksto raginu, o vis tiek loja, vis tiek bėga, springsta, virsta, vėl atsikelia ir toliau loja, tarpais aršiai suurgzdamas, tarsi maža vietos Erdvės gatvėje. Šypsausi saulei, juokiuosi šunsnukiui į dantis ir, stipriau pamynusi, nuvažiuoju iškėlus kojas aukštyn, kad nekąstų ― taip irgi darydavom vaikystėje.

Minu namo, į A. Gustaičio gatvę. Prie pat pastato ― dar keli kaštonai. Čia nukritę vaisiai didesni negu įkalnėj, gal todėl, kad medžiai senesni ir paslaptingesni, tarsi dar iš tų laikų, kai anie kunigaikščiai gyvi buvo. Kai kurie užima kone pusę delno ir gražiai ruduoja. Pasiimu vieną ir, įsikibus į dviratį, saulę ir dulkes iš sausų gatvių, einu pro duris. Nesinori nieko palikti už jų: nei vasaros, nei rudens, nei kaštono, nei šuns, nes nesu tikra, ar jie labiau nebuvę, ar labai amžini ― nei išeina, nei sugrįžta. Laukiu rudens. Gražus ruduo.

Bernardinai.lt

S. Daukanto aikštėje protestuojantiems žmonėms vos ne kiekvieną dieną tenka bendrauti su užsieniečiais, kurie susidomi čia esančiais plakatais, vėliavomis, kreida ant šaligatvio plytelių parašytu žodžiu. Neretai užsimezga labai įdomūs pokalbiai. Vieną vakarą prie mūsų priėjo ispanė – anglų kalbos mokytoja iš Madrido Lourdes Alfonso Velasco, jos pasakojimas buvo toks jaudinamas, kad paprašėme visa tai papasakoti prieš videokamerą. Lourdes sutiko, ir po valandos priešais S. Daukanto aikštę esančioje kavinėje „Klaipėda“ gimė šis interviu.

Lurdes, pirmą kartą keliaujate po Baltijos šalis, lankotės Vilniuje. Kuo Jus sudomino S. Daukanto aikštėje vykstantis protestas?

Kai šįvakar ėjau pro Prezidentūrą ir pamačiau grupę protestuotojų su plakatais, nesupratau, kas čia vyksta. Mane sudomino vienas plakatas anglų kalba, kuriame parašyta: „Patraukit rankas nuo mergaitės.“ Tai buvo tarsi raktas, kabliukas, kuris mane užkabino. Tada paklausiau apie tai protestuotojų, ir taip sužinojau apie mažos mergaites bylą, kurią Lietuvoje tikriausiai žino kiekvienas. Ši istorija man iš karto asocijavosi su mano pačios patirtimi Himalajuose, kur aš, galima sakyti, gelbsčiu mergaites…

Papasakokite apie savo patirtį.

Esu anglų kalbos mokytoja iš Madrido, ir jau šešerius metus važinėju į Nepalą, kur dalyvauju organizacijos „Maiti Nepal“ veikloje. Ši organizacija užsiima mergaičių, kurios buvo parduotos į sekso vergiją Indijoje, vadavimu, sugrąžinimu į Nepalą ir reabilitacija.

Šios mergaitės, dažniausiai dar vaikai, pagrobiamos ir priverčiamos dirbti prostitutėmis Indijoje. Jos kilusios iš atokių ir labai skurdžių šalies vietovių, jų tėvai, kurie gyvena labai vargingai, jas parduodami iš tiesų net nežino, koks likimas laukia dukrų, jie tiesiog mano, kad jas siunčia į Katmandu Valey dirbti kilimų fabrikuose, kur dirbdamos galės paremti šeimą, atsiųsdamos šiek tiek pinigų. Iš tiesų jos yra apgaunamos apsimetėlių, tariamų mergintojų, jaunų vyrų, galiausiai išprievartaujamos. Kai gyvenimas merginoms pradeda slysti iš po kojų, galiausiai joms pasakoma, kad yra toks rojus kaip Indija, kur jos galės susikurti laimingą gyvenimą.

Tokias įtikėjusias geresniu gyvenimu merginas labai lengva pervežti per sieną. Šiuo metu yra labai daug tarptautinių organizacijų, kurių savanoriai dirba vietovėse prie Indijos ir Nepalo sienos. Ten jie sugeba išlaisvinti kai kurias merginas dar prieš joms su pagrobėjais kertant sieną, nes jie stabdo mašinas, sunkvežimius net ir vidury nakties. Kai savanoriai pamato išsigandusias mergaites, o vaikinai negali įrodyti, kad yra teisėti jų vyrai ar giminaičiai, tai jau įrodymas, jog jos pagrobtos. Bet daugelis merginų nėra tokios laimingos, ir kai jos nuvežamos į Delį, Mumbajų, ten pakliūva į viešnamius, gerai dar, jei jos ten sugeba išlikti, nes yra atvejų, kad pagrobiamos net 7–10 metų mergaitės, kurios nukraujuoja, patiria persileidimų, yra užkrečiamos ŽIV ir hepatitu, o kartais net susilaukia vaikų, su kuriais gyvena viešnamiuose.

Organizacija „Maiti Nepal“, kur aš dirbu, stengiasi surasti ir išvaduoti tokias mergaites, yra žmonių, savanorių, kurie gyvena šiuose didmiesčiuose, jauni vaikinai apsimeta viešnamių lankytojais, eina ir kalbasi su tomis merginomis, kai kurios jau būna praradusios visą orumą, net nenori grįžti namo; kai kurios verkia. Kai pavyksta jas išvaduoti, aišku, su policijos pagalba, nes tai – sunkus nusikaltimas, susijęs ir su pedofilija, ir pan.

Kai mergaitės pagaliau pargabenamos į šalį, jų tiesiog negalima palikti likimo valiai, nes tai yra sunkios ligonės, kurias reikia ilgai gydyti, juk dauguma mergaičių net neturi 12 metų.

„Maiti Nepal“ jas apgyvendina savo įkurtuose globos namuose ir bando suteikti visokeriopą gydymą bei reabilitaciją. Aš dirbu tuose globos namuose. Ten pat darbuojasi ir mano sesuo, medikė iš Madrido, kuri taip pat jau daug metų dirba savanorišką darbą Nepale, šiuo metu ji vadovauja klinikai, kurios anksčiau ši organizacija neturėjo. Tokia mano patirtis dirbant su nuostabiomis būtybėmis, kurios prieš tai buvo tokios nusivylusios, kad net norėjo palikti šį pasaulį.

Jūs matote šias mergaites iš labai arti, bendraujate su jomis. Kaip keliais žodžiais galėtumėte jas charakterizuoti, nusakyti jų savijautą?

„Maiti Nepal“ organizacijoje sutiktas merginas mes lyginame su sudaužytu veidrodžiu, jos dėl savo hindu religijos taip pat mano, kad savo praeitame gyvenime padarė kažką labai blogo, todėl turi kentėti šiame, esą jų bloga karma. Todėl mes stengiamės jas priimti kuo šilčiau, bendrauti kaip su normaliais žmonėmis, nepaisant jų praeities. Praeina labai daug laiko, kol jos vėl įstengia nusišypsoti

Jūs taip pat daug keliaujate po Azijos šalis ir lankotės ten ne vien kaip turistė. Papasakokite trumpai, kokią ten misiją vykdote.

Keliauju po Pietryčių Aziją, kurioje klesti pedofilijos verslas, aš ten mačiau daug vakariečių, į tai įsitraukusių. Laimė, dabar jau yra daug savanorių, aš taip pat esu viena iš jų. Jei mes, savanoriai, pastebime savo tautietį, bendraujantį su vietiniu vaiku, belaikantį už rankų, flirtuojantį, jei tai sukelia įtarimą, tai būtinai nufotografuojame ir pranešame savo šalies ambasadai. Tai darau ir aš, nes manau, kad pedofilija yra vienas iš baisiausių nusikaltimų prieš vaikus.

Gal galite prisiminti, kas per tą laiką, praleistą Nepale, labiausiai sukrėtė, ko jau niekada negalėsite pamiršti?

Aš prisimenu du labai jaudinančius įvykius, kuriuos patyriau dirbdama reabilitacijos centre. Vienas, kai Anuradha Koirala (organizacijos „Maiti Nepal“ lyderė) mane skubiai pakvietė į centro kiemą, labai gražų sodą, kuriame merginoms paprastai rengiamos šokio, rankdarbių pamokos, taip pat jos mokomos rašyti, skaityti, daugelio dalykų. Pamačiau grupę žmonių, tarp kurių, be policininkų, buvo 5 vyrai ir apie 15 ką tik išvaduotų merginų, kurios jau buvo paruoštos pervežti per sieną. Jos net nežinojo, kur vežamos, manė, kad į Katmandu Valey dirbti fabrike. Vienas savanoris jas pastebėjo, nes jos gyveno jau atskirtos nuo savo šeimų kaimyniniame name. Aš niekada nepamiršiu jų veidų, jos buvo mirtinai persigandusios.

Kitas atvejis, visiškai priešingas, kai mane pakvietė į įstaigą, o ten buvo du ką tik sugrąžinti iš Indijos vaikai, dabar jie jau įvaikinti ir laimingai gyvena Ispanijoje.

Būna ir ne tokių džiuginančių patirčių. Mane labai sukrėtė vienas vaikas, mergaitė, kuri buvo labai agresyvi ir pikta. Ji nieko neprisileido. Tas vaikas gimė ir augo viešnamyje, kuriame gyveno mama. Visiškai aišku, kodėl ji nenori nieko prisileisti, nenori apkabinimų. Jei žiūrėsite dokumentinį filmą „Tin girls“, arba ispaniškai „Niñas de Hojalata“ (rež. Miguelis Bardemas), ten viešnamyje kalbinama mergina, o po jos lova yra įrengta maža patalpėlė kūdikiui.

Kitą dieną mergaitė jau buvo šiek tiek linksmesnė, ir tai yra didelė viltis. Kiekvieną kovą verta kovoti, ji duoda gerų rezultatų. Aš noriu jus padrąsinti, kad dirbtumėte sunkiai, tada pasieksite tikslą.

Pasakojote apie Migelio Bardemo 2004 metais sukurtą dokumentinį filmą, jame nusifilmavo Jūsų sesuo Aurora Alfonso. Papasakokite plačiau.

Filmas yra apie šias Nepalo merginas, prekybos žmonėmis aukas. Filmo pavadinimas „Tin girls“ reiškia skardinės merginos. O ir iš tiesų yra taip, kad šeima, kuri atidavė savo dukrą prekiautojams žmonėmis, gauna šiek tiek pinigų ir užsidengia stogą skarda, o tai laikoma prabanga. Todėl savanoriams, kurie ieško merginų šeimų, toks stogas kaime yra kaip orientyras. Mano sesuo tame filme yra tarsi šviesos spindulys. Ji jau daugelį metų dirba su „Maiti Nepal“.

Dirbate neabejotinai prasmingą darbą. Ar ši patirtis praturtino Jus kaip asmenybę, ar tai kažkaip pakeitė Jūsų požiūrį į gyvenimą?

Jei pradedi dirbti šį darbą, negali sustoti, atsipalaiduoti, nesvarbu, kur esi, darbe, atostogauji, jau matai pavojingas situacijas. Taip pat mes visi – nesvarbu europiečiai ar iš kitų žemynų – turime dėti pastangas, kad apsaugotume vaikus nuo tų pabaisų. Mes negalime leisti vaikams kentėti šiame pragare. Situacija pasikeičia, kai daug žmonių įsitraukia ir kovoja prieš. Jei vyriausybe, valdžia negali apginti vaikų, turi visuomenė įsitraukti ir kovoti, visa tai viešinti.

Aš nieko nežinojau apie šią bylą Lietuvoje, bet kai man papasakojot, tai galiu pasakyti, kad taip pat yra visame pasaulyje. Prieš porą metų Ispanijoje buvo išaiškintas pedofilų tinklas, kuriam vadovavo vos 23 metų vaikinas. Tai buvo Europoje viena didžiausių nusikalstamų organizacijų, kurios nariai išnaudojo mažus vaikus.

Tai yra baisus nusikaltimas, į kurį mes negalime žiūrėti pro pirštus. Kiekviena bendruomenė turi kažkaip su tuo tvarkytis, kovoti.

Organizacija „Maiti Nepal“

Organizacija „Mait Nepal“ įkurta 1993 metais, jos tikslas – apsaugoti Nepalo mergaites ir moteris nuo tokių nusikaltimų kaip smurtas namuose, prekyba žmonėmis, vaikų prostitucija, nelegalus vaikų darbas, taip pat kitų išnaudojimo bei kankinimo formų. Organizaciją įkūrė grupė neabejingų šioms socialinėms problemoms žmonių, kurių daugumą sudaro mokytojai, žurnalistai, socialiniai darbuotojai. Pagrindinė organizacijos veikla yra prekybos žmonėmis prevencija, prekybos žmonėmis aukų vadavimas ir reabilitacija. Žodis „Maiti“ neturi tikslaus vertimo, jis reiškia merginos gimtuosius namus, kuriuose ji užaugo, šie namai vadinami „maiti“ ir apdainuojami dainose, jose kalbama apie sunkią dalią ištekėjusios moters, kuri priklauso vyrui ir yra praradusi visas teises į šiuos namus, o savo šeimos jau laikoma svetima. „Maiti Nepal“ yra visų, nesvarbu ištekėjusių ar ne, merginų namai. Organizacijos įkūrėja ir vadovė Anuradha Koirala yra buvusi anglų kalbos mokytoja. Pradėti šią veiklą ją įkvėpė Motinos Teresės pavyzdys.

2010 metais Anuradha Koirala CNN buvo išrinkta metų didvyre.

Interviu pagal Aušros Gabalytės filmuotą medžiagą parengė Milda Mažėtytė

Bernardinai.lt

Dažnai apie tuos pačius istorinius reiškinius ar įvykius tenka skaityti skirtingus tekstus- istorinių faktų interpretacijos priklauso nuo autoriaus pasirinktų šaltinių, jų pateikimo būdo.

Netgi mokslininkai, pavyzdžiui , vertindami ikikrikščioniškosios Lietuvos nueitą kelią renkasi skirtingus šaltinius ir vertinimo aspektus. Šįkart ir bandysime paanalizuoti, kaip gimsta romantiškoji istorijos versija

ir kokios linijos laikosi tyrėjai, ieškantys savo tiesai  tik  istoriškai pagrįstų  argumentų. Daugiausia legendomis yra apgaubta Vilniaus Arkikatedra –  šimtmečiais perpasakojamos istorijos , atitrūkę nuo istorinių  faktų  teikia džiaugsmą romantikams ir išblaško mokslininkų dėmesį. Istorikas Darius Baronas ir dailės istorikė Giedrė Mickūnaitė, išskirtinai naudodamiesi  šiuolaikinio tyrėjo instrumentais ir metodika, atskleidžia intriguojančius pastebėjimus apie Katedros istorinę raidą .Šiandien laidoje dalykiški atsakymai į klausimus - kas ir kaip nutapė seniausią freską Katedros rūsiuose ir apie pagoniškos šventyklos egzistavimą Katedros vietoje.

 Ved.Inga Berulienė.

"Gyvoji istorija"- spalio 5d.16.03 per LRT Radiją.

Bernardinai.lt