news archive 2012:10-20

Siūlome dar vieną Jovitos pasakojimą apie Aziją. Šiandien kelkimės į Vietnamo šiaurę, kur sunkiai prieinamose kalnų vietovėse įsikūrę įvairios tautinės mažumos. Užsukime į jų namus, į kuriuos, tik ne vien iš svetingumo, durys visada atviros turistams.

Kelionė iš Vietnamo sostinės į kalnuotą jo šiaurę truko ilgiau negu teiktų malonumą. Po keliolikos valandų, praleistų traukinyje, persėdom į autobusą, kuris įnirtingai brovėsi į priekį siaurais ir vingių neskaičiuojančiais kalnų keliukais. Kelionės tikslą – Sapą – pasiekėme ankstų rytą, todėl trindama akis ir tuo pat metu bandydama užsiraišioti batus nepastebėjau, kaip labai netradiciškai atrodanti moteris ištiesė man savo žalutėlaitę ranką.

„Mano vardas Či. Norit į mano namus?“

Mėgindama vaikyti miegus ir užsitempti ant pečių kuprinę, tai keistai moterėlei burbtelėjau, kad dabar mums reikia susirasti kokį pigų ir atokų kampelį ir pora valandėlių nusnūsti. Tokių jau ne vieną buvom sutikę – vis siūlo ką nors.

„Tai gal norit rytoj?“ ,- neatlygo ji.

Vėl mandagiai suburbėjau, kad mes tikrai labai pavargę ir svarbiausia dabar – miegas. Tačiau Či nepasidavė, sakė, kad eis su mumis. Ji tenori pasišnekėti. Nieko nebandys mums parduoti. Leidomės visi trys į pakalnę, ji daug kalbėjo, aš daug nesiklausiau. Iš to rytinio sapno puikiai pamenu tik jos žalias rankas, brėžiančias man nesuprantamus simbolius Sapos rūke.

Užlipome laiptais į paskirtą kambarį. Atidariau langą. Či dar stovėjo po juo. Nugrimzdau į sapną.

Kai po keturių valandų atsibudau ir iš įpročio pažvelgiau pro langą – kaip ir prieš mums išsiskiriant pažadėjusi  - Či stovėjo lygiai toje pačioje vietoje. Kažką lėtai sukiojo žaliose rankose, tyliai niūniuodama nepažįstamą melodiją snūduriavo. Tačiau vos sugrigždėjus mano atverto lango rėmams, ji staiga nubudo ir mostelėjo man ranka plačiai nusišypsodama. Supratau, kad savo sumanymo ji neatsisakys ir mūsų apsilankymas jos namuose – tikriausiai svarbus. Vos mums nusileidus žemyn, Či iškart pradėjo pasakoti, kad į jos namus eitume kalnų takeliais, paskui ten galėtume pernakvoti, ji pagamintų mums vakarienę ir kitą rytą palydėtų atgal į Sapą. Nors su vietinių žmonių svetingumu Pietryčių Azijoje susidūriau ne vieną kartą, tačiau šįkart nebuvau tokia tikra, kad viskas čia tik dėl tų gražių akių.

„Kiek už tai nori?“, - tiesiai paklausiau.

Penkiolikos dolerių už du žmones dviems dienoms, - lygiai taip pat tiesiai ji man ir atsakė.

---------

Susitarėme susitikti kitos dienos rytą toje pačioje vietoje, po nakvynės namų langu. Prieš nueidama savo keliais Či dar paprašė susiliesti mažyliais pirštais, neva tai pasižadėjimo ženklas, kad tikrai eisim, ir tik su ja, ne su niekuo kitu. Tik tada atsikvošėjau, kad ir vėl pamiršau paklausti apie jos rankų žalumą.

Ir tikrai, Či puikiai suvokė šito pažado reikšmę – tą dieną į svečius mus kvietė ne mažiau nei dešimtis panašaus amžiaus moteriškaičių. Visaip bandė suvilioti, tai mažesnę kainą siulė, tai dovanas, kurias gausim, jei eisim su jomis. Sakė, jog jos skaniau gamina ir net kad jų lova minkštesnė. Bet pažado mes nelaužėm.

Kitą rytą žaliarankė Či jau laukė mūsų sutartoje vietoje. Paskubomis nusekėme ją keliuku iš miestelio. Keistas rytas. Gatvėse akis vis užkliūdavo už kitų moteriškaičių taip pat traukiančių iš miesto. Lygiai su tokiais pat pakeleiviais. Kuri vieną, kuri du ar tris nučiupusi. Keisti pasirodė ir gatvėse sutiktų vietnamiečių pikti žvilgsniai, vienas iš jų net pirštu pagrūmojo ir įspėjo – su blogais žmonėm einam. Blogi žmonės blogai elgiasi. Ėjom toliau.

Iš pradžių daug kalbėjusi Či netikėtai nutilo. Jos iškalba dingo vos pasiekėme kalnus. Tikriausiai pasijutusi saugi, kad niekas mūsų iš jos jau nebeatims, nusprendė nesivarginti. Tik nesuklysk, ji nebuvo nemaloni. Ji tebuvo motina, kuriai reikia išmaitinti penkis vaikus ir vyrą. Pasirūpinti malkomis žiemai, pririnkti jaunų bambukų po lietaus ir suvyti keletą žalių šalikų, kuriuos, jei pasiseks, greitai parduos turistams. Paliks tik rankos žalios.

Aš puikiai suprantu, kodėl ji nekalbėjo. Vakar šituo pačiu keliu namo vedėsi du prancūzus. Ir taip jau ketvirtąkart šią savaitę. Jau ne vienerius metus Či įsileidžia į savo namus nepažįstamuosius. Verda jiems vakarienę, gamina pusryčius. Aprodo apylinkes. Nepažįstamieji nakvoja jos lovoje, Či ir jos vyras tuo metu miega ant žemės. Bet užtai prieš du mėnesius nusipirko televizorių. Dabar vakarais viso kaimo vaikai susirenka žiūrėti spalvingų reklamų.

Prie vakarienės stalo susirinko visa Či šeima ir dar dvi kaimynės. Tokios šeimos tradicijos ar tik spektaklis turistams - jau sunku ir pasakyti. Valgėm pirmi ir kiek norėjom, o Či ir jos šeima mandagiai laukė, kas liks jiems. Tokios jų taisyklės ir jų neperrašysi. Už tuos penkiolika dolerių, kuriuos sumokėjom, maisto pakaks bent mėnesiui. Tuoj ir naujam telefonui sutaupys.

Vakare Či mums paaiškino, kodėl taip skubėjom iš miestelio: tai, ką daro ji – nelegalu. Nelegalu kibtis į gyvenimą. Todėl reikia saugotis vietnamiečių policijos, kuri kartais ir naktį į duris pasibeldžia. Tikrina, ar kalnuose gyvenančios gentys nesiveda į namus turistų. Patikrinę, kas miega tavo lovoje, užtrenkia duris. Todėl Či mums parodė atsarginį išėjimą, kur tektų bėgti iškilus tokiam pavojui.

Tą naktį miegojau ramiai. Tik buvo liūdna įsiveržus į vieno gyvenimą. Sapos kalnuose gyvenančios mažumos jo privatumą jau seniai prarado. Nesugebėdamos kitaip atsilaikyti prieš Vietnamo valdžios spaudimą šios moterys vis kviečia ir kviečia. Į savo gyvenimus.

Kas lieka man? Žvaigždėtas dangus ir kalnų ramuma. Gyvuliukų kvėpavimas už sienos ir rūko kvapas.

Blogi žmonės daro blogus dalykus. 

Bernardinai.lt

Jėzus kalbėjo savo mokiniams: 

„Aš jums sakau: kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, tą ir Žmogaus Sūnus išpažins Dievo angelų akivaizdoje. O kas manęs išsigins žmonių akivaizdoje, to bus išsiginta Dievo angelų akivaizdoje. 

Kas tartų žodį prieš Žmogaus Sūnų, tam bus atleista, o kas piktžodžiautų Šventajai Dvasiai, tam nebus atleista. Kai jie ves jus į sinagogas pas viršininkus ar vyresnybes, nesirūpinkite, kaip ginsitės ar ką atsakinėsite, nes Šventoji Dvasia tada jus pamokys, ką kalbėti“.

Kiti skaitiniai: Ef 1, 15–23; Ps 8

Evangelijos skaitinį komentuoja Vincas Kolyčius

Trumpas šios dienos Evangelijos skaitinys, tačiau iš jo galime daug ko pasimokyti ir prisitaikyti sau. Pirmiausia skaitome: „Kas išpažins mane  žmonių akyvaizdoje, tą ir Žmogaus Sūnus  išpažins Dievo akyvaizdoje“. Paklauskime savęs: „Ar aš niekada neišsiginu Jėzaus?“ Mes galime išsiginti Jėzaus savo žodžiais, arba net tyla, kai girdime Jėzaus priešų žodžius.

Toliau skaitome: „Kas piktžodžiautų Šventajai Dvasiai, tam nebus atleista“. Kokia yra ta nuodėmė, kurios  reikia vengti ir kuri nebus atleista? Dievo gailestingumui nėra ribų. Tačiau yra žmonių, kurie visiškai atmeta Tėvo meilę, uždaro savo ausis Dievo balsui, nepripažįsta Jėzaus aukos už mus ant kryžiaus, netiki į mums siūlomą išganymą. Jėzus kalbėjo apie šią nuodėmę tuoj po to, kai išgirdo, jog fariziejai ir Rašto aiškintojai Jėzaus daromus stebuklus priskyrė velniui, bet ne Dievui. Nėra jokių apribojimų tikėtis Dievo gailestingumo,  bet tie, kurie atsisako Jį priimti, netiki į atgailą, netiki į siūlomą išganymą, netiki į Šventąją Dvasią, kurie savo laisva valia pasirenka tokį kelią, jie „piktžodžiauja Šventąjai Dvasiai“.

Ir pabaigoje Jėzus savo mokiniams ir mums visiems sako: „Nesirūpinkite, nes  Šventoji Dvasia tą pačią valandą jus pamokys“. Jėzus turėjo galvoje ne tik tas akimirkas, kai jie bus suimti ir atvesti į teismą. Aišku, kad tuo metu jiems reikės Šventosios Dvasios išminties, tačiau Jėzus nenori, kad jie, ir mes, lauktume sunkių akimirkų ir tik tuomet kreiptumės į Šventąją Dvasią. Dievas nori, kad kreipimasis į Šventąją Dvasią taptų įprasta mūsų kasdienio gyvenimo dalimi, kad įprastume atpažinti Šventosios Dvasios vedimą ir trokštume Jos dovanų.

Šventoji Dvasia, pasitikiu Tavo vedimu. Padėk man išgirsti Tavo balsą ir sekti Tavimi.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas

Šventasis Raštas internete lietuviškai

Spalio 20 d. minime šv. Mariją Bertilą Boskardin (1888 m. spalio 6 d. – 1922 m. spalio 20 d., Italija).

Gimusi neturtingų ūkininkų šeimoje, Ana Frančeska (toks buvo jos krikšto vardas) nuo pat mažens buvo įpratusi prie nelengvų gyvenimo sąlygų. Kaip ir dauguma to meto mergaičių kaime, pradinėje mokykloje ji baigė keletą klasių, vėliau dirbo ir savo, ir kitų namuose, kad padėtų išlaikyti šeimą.

Kiek vėliau, pajutusi pašaukimą tapti vienuole, Ana Frančeska paprašė savo parapijos klebono, kad jis padėtų jai pasirinkti kongregaciją. Būdama 17-kos, ji įstojo į Šv. Dorotėjos seserų mokytojų, Švč. Širdies dukterų vienuoliją. Tapusi vienuole, ji priėmė Marijos Bertilos vardą.

Jos pirmieji uždaviniai bendruomenėje buvo darbas virtuvėje, prie krosnies ir skalbykloje, tačiau sesuo Marija Bertila nuo mažens buvo pratusi prie sunkių kaimo darbų, tad tai ji priėmė nuolankiai. Po kurio laiko ji ėmė dirbti Trevi ligoninėje slauge-mokine, ėmė studijuoti, tapo kvalifikuota slauge. Tačiau tai nesutrukdė jai prisiimti dar sunkesnių darbų vienuolyne, padėdama seserims.

Kai Marijai Bertilai buvo 22-eji, jai buvo operuotas auglys. Lėtai sveiko, tačiau net ir kęsdama skausmus, ji tęsė darbą ligoninėje. 

Po kelių metų prasidėjo pirmasis pasaulinis karas, ir seseriai Marija Bertilai teko su visa ligonine persikraustyti į Lombardiją. Iškilus nesutarimams, jai teko išgyventi pažeminimą pareigose – jai nebeleido būti slauge, paskyrė dirbti sunkų darbą skalbykloje.

Sesuo Marija Bertila dėl to labai pergyveno, tačiau viską ištvėrė viduje. Jai neišsprūdo nė mažiausia dejonė, nusiskundimas. Jos fizinės jėgos buvo išsekę, tačiau silpną kūną palaikė tvirta valia. Grįžusi į Trevi, Marija Bertila vėl galėjo dirbti slauge.

Dirbo, kol pajėgė: auglys atsinaujino. “Mirtis mane gali užklupti bet kurią akimirką”, rašė ji savo užrašuose, “tačiau aš turiu būti pasirengusi”. Jos laukė nauja operacija, tačiau šį kartą Marija Bertila nebepakilo iš lovos ir užgeso, kai jai buvo 34 metų.

Tačiau ji toliau šviečia kitiems. Prie jos kapo visuomet kas nors meldžiasi, kam reikia jos, sesers slaugės, pagalbos: ligoniai kreipiasi į ją prašydami gelbėti iš įvairiausių ligų, ir pagalba ateina. Gyvenusi tyliai ir kukliai, Marija Bertila labiau tapo žinoma ir mylima po mirties. Pati patyrusi kentėjimų skonį ir nusižeminimą, ji kitiems dovanoja viltį.

S. Marija Bertila Boskardin kanonizuota popiežiaus Jono XXIII 1961 m. gegužės 11 d.

Bernardinai.lt

Kristian Benedikt – Otelas, Sigutė Stonytė – Dezdemona. Martyno Aleksos nuotrauka

Šeštadienio vakarą, spalio 20-ąją, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre bus rodoma Giuseppe’s Verdi opera „Otelas“. Ją režisavo Lietuvos teatro meistras Eimuntas Nekrošius, muzikinę pastatymo dalį rengė dirigentas Gintaras Rinkevičius. Pagrindinius iki mirties neišskiriamų sutuoktinių, Otelo ir Dezdemonos, vaidmenis atliks Sigutė Stonytė (Dezdemona) ir Kristiano Benedikto sceninį vardą pasirinkęs Vaidas Vyšniauskas (Otelas). Abu menininkai už savo vaidmenis pelnė „Operos Švyturių“ apdovanojimą kaip geriausi 2011 m. operos solistai.

Otelas ir Dezdemona – ypatingos stotelės tiek Sigutės Stonytės, tiek Kristiano Benedikto karjeroje, paveikiomis spalvomis nutapyti sceniniai portretai, įspūdingi ir kiekvienas atskirai, ir kaip duetas. Tad jūsų dėmesiui – bendras pokalbis su solistais, kuriuos klausinėjo Laūra Karnavičiūtė.

Mielieji, nuo ko šiame spektaklyje prasideda Duetas?

Kristian Benedikt: Vienareikšmiškai ir visomis prasmėmis – nuo „Fuoco di gioia“, džiugesio ugnies. Kai kūrėme šį spektaklį, buvo labai netikėta sulaukti Sigutės patarimų – jie man labai patiko, esu už juos dėkingas. Pavyzdžiui, ji visada pabrėžė, kad pirmame veiksme Otelas turėtų būti laimingas, o ne iš karto besižvalgantis, ką čia nusmaugus. (juokiasi) Otelas – tai normalus jaunas vyras pačiame jėgų žydėjime, nemanau, kad tais laikais pensininkai plaukdavo į jūrą kariauti. Tarp Otelo ir Dezdemonos viskas labai šviežia ir dėl to – labai jautru...

Sigutė Stonytė: ...ir tikrasis duetas spektaklyje prasideda dar tada, kai pirmame veiksme scenos priekyje praeidami persimetame žvilgsniais. Šiuo atveju labai svarbus vidinis kontaktas – iš esmės opera ir yra kaip tik tai, tiesiog toks žanras.

KB: Mūsiškis „Fuoco di gioia“ – tai nepaprastai solidus, taurus džiaugsmas. Ir kartu – labai subtilus žaidimas: jeigu tu manęs neintriguosi, tai dueto nebus. Ir štai nuo šio dueto momento, kai dar net nedainuojama, pradedamas emociškai pinti spektaklis, vėliau spalvos tirštėja. Žodžių ir rankų teatras.

SS: Man – daugiau, nei vien tai. Šalia kitų dalykų įžvelgiu ir labai subtilią erotiką – čia ji supoetinta, nebrutali. Pamenu, kaip maestro Nekrošius sakydavo: muzikoje nieko nesuprantu. O juk supranta ir girdi absoliučiai viską. Kaip jis jaučia muzikos harmoniją, girdi ten giedančius paukščius... Daug kas kalba, kad tie judesiai neįprasti, keisti, o man už juos nėra nieko natūralesnio.

KB: Susiduriame su labai įvairiais požiūriais į tai, kaip reikėtų režisuoti muziką. Kartais, būna, orkestras griaudėja, bet juk visai nebūtina to rodyti tiesiogiai, tiesmukai. Gal solisto viduje ir taip yra visas tas dundėjimas. Negali būti iliustruojama.

Sigutė Stonytė ir Kristian Benedikt operoje „Otelas“. Martyno Aleksos nuotrauka

SS: Iliustravimas ir Nekrošius neturi nieko bendra, ir manau, kad daugelį tai erzina. Jeigu būtų tiesiogiai iliustruojama, viskas būtų daug paprasčiau: jei bučiuojasi, tai bučiuojasi, jei smaugia... Dabar kai kurie yra sutrikę.

KB: Kita vertus, tai augantis spektaklis. Daugelis paskubėjo vertinti pirminį variantą, o juk ir aš pats jaučiu, kad mano judesiai visą laiką kinta. Man sakė: „Ko tu ten tuos delnus uostai?“ Nenuostau – bučiuoju! Vadinasi, ne idėja kalta, o aš nemoku jos gerai išreikšti. Žiūrovas turi matyti, kaip aš tą delną bučiuoju. Taigi idėja gali būti gera, o išraiška – prasta. Kaip ir gyvenime – jaučiame dėkingumą, o ačiū dažnai ir pamirštame pasakyti.

SS: Iš tiesų Nekrošiaus režisūra gana sudėtinga, ir artistas turi rasti raktą, kaip ją pateikti, kad išliktų idėja.

Daug kas šiame „Otele“ atrodo net elementaru, paprasta, ar ne? Ištiesti ranką, apsisukti tris kartus, krėsle apsiversti... Bet juk viskas priklauso ir nuo to, kaip solistas tą režisūrą supranta ir kaip „padaro namų darbus“, juk teatras – tai ir energijos menas?

SS: Taip, ir kaip tik todėl čia labai svarbi partnerystė. Šiuo atveju spektaklį kūrė dramos režisierius, ir ta būtinybė dar labiau juntama. Jeigu, pavyzdžiui, mus su Vaidu (Kristianu Benediktu. – Red. past.) sieja kažkoks panašus energijos pulsavimas, tai ir man pačiai daug lengviau padaryti savo darbą. Bendras pulsas, kaip ir dramos spektakliuose, yra visko esmė. Tada viskas įvyksta, yra organiška, pamatai kito žvilgsnį, nebėra jokių abejonių dėl to, ką reikia daryti ir kaip būti scenoje.

KB: Ir štai paradoksas. Daugelis šią sceninės kalbos partitūrą kritikuoja iš buitinės kalbos taško, – tai nesakoma tiesiogiai, bet galima išskaityti tarp eilučių. Tai nesąmonė, juk gyvenime tiesiog taip nedarome, nebraukome rankomis, kaip pirmame duete. Buitis ar kažkoks socialistinio realizmo atspindėjimas nėra šio spektaklio tikslas. Man patinka, kad bėgant laikui spektaklis bręsta, ir gerai, kad stengiamės paisyti jo fizikos. Kartais tai erzina, kita vertus, tos taisyklės lyg vinys laiko prie rėmo prikaltą visą spektaklį. Tada choreografinis piešinys išlieka, bet mūsų jausmai, energijos impulsai gilėja. Ir tie kritikai, kurie vakar sakė, kad tai kvailystė, šiandien neretai yra priversti susimąstyti, ar tikrai buvo teisūs. Kita vertus, nežinau, kas geriau, ar kai spektaklį pasitinka katutėmis ir paskui jis greitai nusibosta, ar kai iš pradžių kritikuoja, o vėliau ateina tikrasis pripažinimas.

Įsiminė ne vienoje spektaklio recenzijoje išsakyta mintis, kad mizanscenos apsunkina solistų vokalinę raišką, jiems nepatogu dainuoti. Kaip yra iš tiesų?

KB: Man tai primena pasakymą: vargšas vairuotojas – turi važiuoti, kai aplink tiek daug kelio ženklų. Jei režisierius tau kelia tam tikrus uždavinius, jis padeda eiti vaidmens esmės link.

SS: Mano galva, šis pastatymas yra visiška antitezė to, kas šiandien vyksta kai kuriuose Europos operos spektakliuose, kur solistas neretai yra iš tikrųjų fiziškai kankinamas, niekinamas, spjaudomas tiesiogine ir perkeltine prasme. Ir nežinau, ar mūsų atveju reikėtų grįžti keliasdešimt metų atgal, tiesiog stovėti ir dainuoti? Režisierius nė vieno dainininko neišniekino, nepažemino ir nesąmonių nepridarė.

KB: Niekada nesitapatinu su vaidmeniu. Scenoje esu visai kitas asmuo ir negaliu jam taikyti judesių, įprastų savo kasdienybėje.

SS: Kai tame dalyvauji, atiduodi savo sielą ir balsą, tikrai nėra jokių sunkumų, greičiau atvirkščiai.

Kaip Jūs patys matote savo ir vienas kito personažus, kaip juos jaučiate?

SS: Otelas juk visą laiką patiria vidinę kaitą? Vis grimzta žemyn...

KB: Žinoma, taip.

SS: Dezdemona, man regis, išlieka.

KB: Ori, rami, svarbiausia, – tikros meilės įsikūnijimas. Nes tikra meilė yra besąlyginė, kai myli net tada, kai tavęs kitas nemyli. Kita sakytų: ką, man būti su šituo laukiniu žvėrimi? O ji būna šalia jo visą laiką ir drąsiai eina į mirtį.

SS: Taip, yra pateisinimas visų jo poelgių, net pačių skaudžiausių. Užtat man nepaprastai graži Nekrošiaus nubrėžta Otelo linija: man visada skaudu matyti, kaip mano Otelas kankinasi. Dezdemona – tai jau kita istorija, visai kitas auklėjimas, bet nežinau, ar tikrai joje nėra to Otelo temperamentui artimo prado. Juk jos tvirtas apsisprendimas būti su Otelu – tai irgi savotiškas protestas.

Įdomu, kad Shakespeare’o tekste Dezdemonos tėvas Brabancijus ją apibūdina kaip tylios, nurimusios sielos būtybę, kad kiekvienas judesys droviu raudoniu nudažydavo jai skruostus. Ir ji, pamiršusi savo auklėjimą, kraštą, giminę, seka paskui Otelą?

SS: Ji nebuvo nuolanki. Man artimas Nekrošiaus požiūris į moterį, kai ji, neteisingai apkaltinta, nesigriebia agresijos, aštrios kūno kalbos. Viskas būtų taip paprasta ir suprantama: ak, tu man taip, kaip drįsti? Aš juk myliu tave, tavo žmona esu! Ji – ne, akių nedrasko.

KB: Ir Dezdemona neturi primityvios baimės. Iš išorės ji labai romi.

SS: Taip, nes ta meilė nėra nuolankumas – tai taip tikra, kad ji galbūt nustebs, kentės, bet niekada ant jo neužriks, nes jai tai neįmanoma. Nekrošius sukūrė labai subtilų Dezdemonos buvimą šalia Otelo, lyg medžio šlamėjimą, – man tai stebuklinga.

KB: Man labai įdomus ir dar vienas dalykas: Jagas nėra Blogis. Kaip ir gyvenime. Sakoma, kiekviename iš mūsų gyvena du šunys, geras ir blogas; kurį daugiau šersi, tas ir laimės.

Ir koks įdomus buvo Nekrošiaus sprendimas draminiame „Otelo“ spektaklyje Jago vaidmenį patikėti ypatingos šviesos Rolandui Kazlui.

SS: Rolandas Kazlas su savo didelėmis, geromis akimis...

KB: Taip, dėl to buvau tiesiog pritrenktas – juk ir pragaras gerais norais grįstas. Yra tokių žmonių, kurie labai stengiasi, tarsi ir gero nori, gal kompleksuoja. Bet kokia kaina nori pripažinimo, dėl to daro kvailystes, peržengia ribas, nekenčia savęs. Jago kredo aš matau didelę žmogaus tragediją. Gyvenime viskas yra čia pat – dangus, pragaras. Negali sakyti, kad štai šita ranka yra bloga. Gal ji gyvenime ir daug gero padariusi, nuskriaudė, bet ir paglostė.

SS: Man tam tikra prasme jie visi yra nelaimingi. Atsimeni, Dezdemona prieš savo ketvirtojo veiksmo dainą apie gluosnį Emilijai sako: „Aš tokia liūdna.“ Taip, ji visada liks ištikima Otelui, visada jį mylės, bet jau yra ir liūdesys. Daug telpa į tą žodį.

Bet abu laimingi esate šiuos vaidmenis dainuodami?

SS: Yra labai daug vidinio džiaugsmo. Gyveni sau savo gyvenimą, apie nieką nebesvajoji, nieko nebenori, ramiai dirbi savo darbą. Ir staiga – ateina Nekrošius, scenos partneriai... Tada suvoki, kad opera, tas šventas dalykas, į kurį ėjai, tavo profesija ir antras gyvenimas, – viskas nušvito tikromis spalvomis, viskas pagaliau yra taip, kaip ir turi būti. Aš dėkinga likimui. Ne veltui buvo daug vargta ir kentėta scenoje, daug kartų ten numirta, daug vaidmenų sudainuota. Man asmeniškai Dezdemonos vaidmuo, bendras visų mūsų darbas yra ir viso mano kūrybinio gyvenimo apvainikavimas. Jaučiuosi esanti šalia genialaus vyrų kvinteto – Verdi, Shakespeare’o, Nekrošiaus, dirigento Gintaro Rinkevičiaus, Kristiano Benedikto, ir galimybė kurti šalia jų – tai yra tikra laimė. Įvyko kažkoks ypatingas kontaktas, kuris tikriausiai būna tik kartą gyvenime.

KB: Atsimenu, ir man vieną akimirką atėjo stingdantis suvokimas: štai aš dainuoju Otelą, apie kurį visada svajojau, ir dainuoju jį su pačiais geriausiais. O ir pati opera – tai Verdi kūrybos viršūnė. Aš ir dabar jaučiu, kad esu nelabai vertas šito vaidmens. Žinau, kaip norėčiau jį paruošti, tačiau iki to varianto, kuris atitiktų mano idealo įsivaizdavimą, dar reikia padirbėti.

SS: Vaidas – ypatingas Otelas, ir mūsų kontaktas scenoje yra ypatingas. Aš labai džiaugiuosi ir dar dėl vieno žmogaus, kuriam, manau, ši opera taip pat turi labai didelę vidinę reikšmę. Tai Jago vaidmens atlikėjas Dainius Stumbras, turintis šiai partijai nepaprastai tinkantį balsą. Žiūriu į jį scenoje ir esu laiminga matydama, kaip jis su kiekvienu spektakliu vis labiau įsitikina, kad gali būti labai geras Jagas.

O ar judu jau repeticijų pradžioje pajutote, kad būsite pavykęs, „Švyturių“ vertas duetas?

KB: Iš pradžių, žinoma, reikėjo vienam prie kito priprasti.

SS: Atsimenu, Vaidas vis labai norėjo viską kartoti. Mane tai truputį erzino, na, vieną kartą padarai, ir viskas aišku, o čia – ne! (juokiasi) Tad iš pradžių būta nedarnos, bet vėliau supratau, kad jam tiesiog taip reikia.

KB: Kitas dalykas – mes, operos artistai, esame įpratę, kad režisierius mums faktiškai viską padiktuoja: kur nueiti, kada ranką pakelti ir pan. Čia vyko bendras darbas – Nekrošius pateikdavo kokią idėją ir žiūrėdavo, kaip mes patys ją išplėtosime. Tai sunku, bet scenoje tada atsiranda daug geresnis rezultatas.

SS: Iš tiesų repeticijose Nekrošius paberdavo visą virtinę idėjų, vizijų, patys turėjome atsirinkti ir drauge su Vaidu sugeneruoti galutinį variantą iš to, ką jis pasiūlė.

KB: Ką reiškia pasakymas „geras scenos partneris“? Tai pirmiausia vos ne intuityvus vienas kito jutimas. Jei tarp manęs ir Sigutės yra kokia nors sielų giminystė, tai ir mūsų vaidyba, būtis scenoje yra atitinkama. Manau, kad man nepaprastai pasisekė, ne tik su scenos partnere Sigute, su režisieriumi, bet ir su dirigentu, maestro Gintaru Rinkevičiumi. Tai vedlys, į kurį net nebūtina žiūrėti, – solistas jį tiesiog jaučia. Nepaprastas profesionalumas, žinios ir patirtis.

SS: Dainuodami matome maestro Rinkevičiaus rankas, veido išraišką, ir tai mus labai veikia. Tai žmogus, kuris patiria visų personažų likimus ir dramą drauge su mumis, jis visada šalia, tarsi pats dainuotų. Visada jaučiu jo absoliučią pagarbą ir meilę solistui, ir dar niekada nebuvo nė vienos akimirkos, kada spektaklyje nematyčiau jo akių.

KB: Iš tiesų sakau nuoširdžiai: esame laimingiausi solistai pasaulyje. Laimingiausi Otelas ir Dezdemona. (šypsosi) 

Bernardinai.lt

Ar dar pamenate jausmą, kai paskutinį kartą buvote visiškai pasikydęs? Taip, kad net neįsivaizdavote, kur esate ir kuria kryptimi pasukti. Nelabai malonus jausmas, tiesa? Bet primygtinai rekomenduoju - branginkite šiuos prisiminimus ir mėgaukitės jais. Kol dar galite, nes netrukus galimybė pasiklysti taps sunkiai įgyvendinama užduotimi.

Mes, žmonės - smalūs padarai, kuriems patinka tiksliai žinoti, kur esame. Tačiau šiais laikais beveik neįmanoma to nežinoti – mūsų telefonai, kompiuteriai ir navigacijos prietaisai nuolat stebi, fiksuoja ir esant reikalui praneša mūsų koordinates. Taigi be jokių pastangų ir visiškai neįtempę savo smegenų galime judėti erdvėje, visada žinodami, kur esame. Kadaise tik išrinktiesiems, turtingiems ir įtakingiems prieinami žemėlapiai, kompasai ir kiti erdvėje susiorientuoti padedantys aparatai staiga tapo vos ne prigimtine teise. Ir, tiesą pasakius, jei staiga pasiklystame ar atsiduriame ne ten, kur planavome, jaučiamės blogiau nei apiplėšti. Jaučiamės visiškai praradę orientaciją.

Daugeliui dvidešimtmečių jaunuolių jau gali būti sunku prisiminti seną gerą išlankstomą žemėlapį. Ir anekdotas apie tai, kad žemėlapyje yra visa reikalinga informacija, išskyrus tą, kaip jį sulankstyti, ne daug ką sako. Be to, pagrindiniai, patys svarbiausi šių laikų žemėlapiai atsiduria ir visai kitos kartos, net, galima sakyti, kitos rūšies kartografų rankose.

Tai nebe tie patys žmonės, kurie turėdavo nukeliauti didžiulius atstumus ir savo akimis pamatyti objektus, kurių kontūrus vėliau stengdavosi kruopščiai atvaizduoti popieriuje, žymėti aukščių skirtumus, nustatyti koordinates, o svarbiausias vietas pažymėti legendoje paaiškintais simboliais. Naujuosius žemėlapius kuria techninius dalykus kuo puikiausiai išmanantys pikselių meistrai, kuriems kur kas labiau rūpi, kiek kokybiškai atrodys ir kaip greitai vaizdas pasirodys jūsų telefono ekrane, nei tai, kad iš žemėlapio netikėtai išnyko kai kurios miestų dalys ir rajonai.

Ir čia ne smulkmenos. Tai – dabar vykstantis labai rimtas skirtingų filosofijų susidūrimas. Juk kai kurios organizacijos, pavyzdžiui, OpenStreetMap, leidžia mums visiems tapti naujo tipo kartografais ir į pasaulio žemėlapį įterpti vietinės reikšmės ar itin specializuotus objektus. Tačiau internete vis dar gausu žmonių, kurie individualumą vertina kur kas labiau nei leidybinių korporacijų padiktuotus šablonus, todėl aistringai domisi popieriniais, o dar geriau, senaisiais ranka braižytais žemėlapiais. Ir abu šie procesai vyksta vienu metu. Tačiau kai kas jau labai akivaizdžiai keičiaisi.

Tarkime, tai, kad šiais laikais žemėlapio centre esame mes patys. Jei prieš tūkstančius metų Jeruzalė buvo krikščionių pasaulėvaizdžio centras, o Youzhou miestas buvo centrinis taškas Kinijos gyventojams, tai dabar tame centre besąlygiškai esame mes – mažas mirksintis žalias taškelis savo aparatų ekranuose. Ir mes senokai nebekeliaujame iš taško A į tašką B, nors ir mėgstame taip sakyti. Dabar mes keliaujame tiesiai iš taško AŠ į tašką B, ir dažnai tam nereikia jokio žemėlapio. Na nebent nostalgijos apimti norėsime išskleisti jį ant grindų ar automobilyje.

Tiesą pasakius, tapo visai įmanoma nepakėlus akių ir visai nesidairant aplink nueiti iš vieno miesto galo į kitą vien tik įsmeigus akis į mobilujį telefoną ar GPS'ą. Šis pokytis, mano galva - istorinis, socialinis ir tiesiog monumentalus. Mašinoje įtaisytas GPS'as gali mums diktuoti kelią iš vienos šalies į kitą, o mes pasieksime savo tikslą (juk taip pasako malonus moters ar vyriškio balsas, kai atvykstate kur planavote) neturėdami nė menkiausio supratimo, kaip iš tiesų ten atsidūrėme. Pakeliui iš Londono į Kornvalį vairuotojai gali klausytis radijo dokumentikos apie Stounhendžą, net nesuvokdami, kad kaip tik pravažiavo jį, net nepastebėję, nes nebuvo jo pažymėję savo navigacijos sistemoje. Tiesą sakant, atrodo, kad įpratome mąstyti vos kelių šimtų metrų atstumu, matyti tik trumpą kelio atkapą, kai urvuose gyvenusių mūsų protėvių įdėmus žvilgsnis siekdavo kur kas toliau.

Yra ir dar viena problema – naudojantis skaitmeniniais žemėlapiais džiūsta mūsų smegenys. Richardas Dawkinsas buvo vienas tų, kurie siūlė teoriją, jog būtent žemėlapių braižymas, o ne kalbinių gebėjimų ugdymas atskyrė žmones nuo gyvūnų, nes sugebėjo išjudinti mūsų smegenis taip, kad peržengėme kritinę vystymosi ribą, kurios kitos gyvūnų rūšys taip ir neįveikė. Daugybę šimtmečių būtent žemėlapiai stūmė visą žmoniją į priekį, skatindami smalsumą ir atradimo džiaugsmą.

Aišku, dar per anksti teigti, kad mūsų erdvinis suvokimas ir mūsų gebėjimas sekti ir prisiminti ženklus taip sumenks, kad susitrauks už šiuos įgūdžius atsakinga mūsų smegenų dalis. Tačiau tai visai įmanoma. O kad tokia dalis tikrai egzistuoja, puikiai patvirtina taksi vairuotojams atlikti tyrimai, kurie rodo, kad viena jų smegenų dalis kur kas labiau išsivysčiusi, ir tai, manoma, susiję su gebėjimu išsaugoti atmintyje miestų gatvių planus, kelio ženklus ir suvokti atsumus tarp objektų.

Kita vertus, svarbu suvokti, kad dabar iš tiesų – tik pati skaitmeninių žemėlapių aušra. Daug dalykų dar keisis - žemėlapiai taps aiškesni, ryškesni, tikslesni, vartotojai juos galės individualizuoti pagal poreikius. Ir galiausiai jie tikrai virs integralia mūsų gyvenimo dalimi. Juk žemėlapiai ir vietos nustatymas – būtina visų naujų skaitmeninių aparatų funkcija. O svarbiausias šių funkcijų tobulinimo veiksnys, be jokios abejonės, ir toliau bus komercija bei didėjantys pardavimai.

Kalifornijoje įsikūrusioje Google Maps būstinėje, idilišku pavadinimu „Kalnų kraštovaizdis“, lankiausi norėdamas pasikalbėti apie žemėlapių ateitį. Ironiška, bet pokalbiui buvau pakviestas į belangę konferencijų salę, pavadintą žymaus atradėjo vardu. Netrukus sumojau, kad visi kabinetai ir salės čia pavadintos remiantis tuo pačiu principu, o linksmos medinės kelio ženklus primenančios nuorodos darbuotojams padeda susigaudyti ir judėti pastate.

Vos kelerių metų senumo ženklai buvo dirbtinai pasendinti, kiek aplaupyti, o ant jų puikavosi vardai žmonių, dėjusių didžiules pastangas atrasti pasaulį ir įamžinti jį žemėlapiuose, kol atsiradę satelitai to nepavertė visai lengvai įgyvendinama užduotimi. Čia buvo visi - Markas Polas, Francis Dreikas, Vasko Da Gama, Magelanas, Kolumbas ir kiti garsiausi keliautojai. Man tai pasirodė puiki idėja, bet paskui pagalvojau, kad ji turi ir kitokį paaiškinimą: dabar Google yra ne tik tie, kurie vien nukreipia savo darbuotojus į reikalingus kabinetus, bet ir tie, kurie labiausiai atsakingi už tai, kaip mes judame ir keliaujame šiame pasaulyje.

Pagal BBC informaciją parengė Lina Valantiejūtė

Bernardinai.lt

Savaitgalį Lietuvoje policijos pareigūnai keliuose organizuoja reidus, kurių metu tikrins transporto priemonių vairuotojų blaivumą.

Lietuvos kelių policijos tarnyba savaitgalį taip pat organizuoja prevencines priemones keliose neįvardijamose apskrityse.

Pasak Policijos departamento, šia prevencine saugaus eismo priemone policija prisijungia prie visuotinės socialinės akcijos "Europos naktis be eismo įvykių", kuri vyks šeštadienį.

Nuo 1995 metų kiekvienais metais spalio trečiąjį šeštadienį tokia akcija vykdoma daugelyje Europos Sąjungos šalių. Jos tikslas - atkreipti visuomenės dėmesį į transporto priemonių vairavimą apsvaigus ir tokio poelgio galimus skaudžius padarinius.

Kiekvienais metais Lietuvoje dėl neblaivių vairuotojų kaltės įvyksta apie 8 proc. visų eismo įvykių, kuriuose nukenčia žmonės. Per šių metų devynis mėnesius tokių vairuotojų sukeltuose 196 eismo įvykiuose žuvo 17 žmonių, 271 buvo sužeistas.

Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) šeštadienį planuoja nagrinėti susikaupusius skundus dėl rinkimų tvarkos pažeidimų, prašymus perskaičiuoti balsavimo biuletenius atskirose apygardose ir net anuliuoti rinkimų rezultatus.

VRK yra pasiekę apie dvi dešimtys skundų su prašymais perskaičiuoti balsus arba panaikinti rinkimų rezultatus.

"Turime gana daug visokiausių skundų, turime juos irgi išnagrinėti - tai perskaičiuoti balsus, patikrinti", - sakė VRK pirmininkas Zenonas Vaigauskas.

Anot jo, apie galimą rezultatų anuliavimą realiausia kalbėti dviejose rinkimų apygardose - Zarasų-Visagino ir Vilniaus-Trakų.

Dėl rinkėjų balsų pirkimo teisėsauga čia yra pradėjusi keletą ikiteisminių tyrimų.

Zarasų-Visagino rinkimų apygardoje daugiausia balsų surinko Darbo partija (25,49 proc.), antra liko partija "Tvarka ir teisingumas" (20,11 proc.), trečia - Lietuvos socialdemokratų partija (15,20 proc.). Į antrąjį rinkimų turą pateko "tvarkietis" Algimantas Dumbrava (28,82 proc.) ir "darbietis" Rimvydas Podolskis (17,25 proc.).

Vilniaus-Trakų rinkimų apygardoje nugalėjo Lietuvos lenkų rinkimų akcija (36,20 proc.), antra liko Darbo partija (21,80 proc.), trečia - Lietuvos socialdemokratų partija (8,42 proc.). Į antrąjį turą išėjo Lietuvos lenkų rinkimų akcijos atstovas Jaroslavas Narkevičius (35,09 proc.) ir "darbietė" Mingailė Binkauskaitė (17,79 proc.).

Vakarų Krante šeštadienį pirmą kartą per šešerius metus prasidėjo rinkimai, kuriuose palestiniečiai renka merus ir vietines tarybas.

Rinkimų apylinkės atvėrė duris 7 val. vietos (8 val. Lietuvos) ir bus uždarytos 19 val. (20 val.), pirmųjų rezultatų laukiama pasirodant sekmadienį.

Palestiniečių prezidentas Mahmoudas Abbasas (Mahmudas Abasas) ir jo vadovaujamas judėjimas "Fatah" tikisi, kad rinkėjai bendruomenėse atgaivins paramą šiai politinei jėgai. Registruotų rinkėjų yra apie 515 tūkstančių.

Pirmuoju etapu bus balsuojama 91-oje iš 353 šios teritorijos municipalitetų.

181-oje vietovėje kandidatai buvo paskirti be varžymosi, o likusiose vietovėse rinkimai įvyks kažkada vėliau, nurodė centrinė rinkimų komisija.

Vis dėlto jaučiama gana didelė žmonių apatija. Iš dalies tai aiškinama tuo, kad pagrindinis "Fatah" varžovas, radikaliųjų islamistų judėjimas "Hamas" boikotuoja rinkimus Vakarų Krante ir uždraudė rinkimus Gazoje, atplėšęs šią teritorija nuo M.Abaso 2007 metais."Hamas" tvirtina kad abi politinės stovyklos turi pirmiau susitaikyti, o tada rengti rinkimus.

Beje, net rinkimuose nedalyvaujant "Hamas", "Fatah" gali pralaimėti, nes kai kuriose miestuose esama gana daug atsimetusių nuo "Fatah" judėjimo. Be to manoma kad rinkėjų aktyvumas bus mažas.

Praėjusį kartą palestiniečiai balsavo 2006 metų sausį, kai vyko visuotiniai rinkimai, kuriuos užtikrintai laimėjo islamistų judėjimas "Hamas", valdantis Gazos Ruožą ir atsisakęs dalyvauti šio šeštadienio balsavime.

Vietos valdžios rinkimai praėjusį kartą vyko 2005 metais.

Beveik 10 tūkst. saugumo pajėgų narių, kurie patruliuos rinkimų dieną, savo balsus atidavė ketvirtadienį.

Prieš balsavimą rinkimų komisija paragino pusę milijono registruotų rinkėjų "atlikti savo pilietinę pareigą" ir balsuoti.

"Kelis kartus atidėjus vietos valdžios rinkimus, ši proga ideali išsirinkti savo atstovus į vietos tarybas", - trečiadienį pažymėjo komisija.

"Komisija kviečia jus nepraleisti šios progos, ja pasinaudoti ir iš naujo paleisti demokratinį procesą Palestinoje, kurio nebuvo daug metų", - nurodė komisija.

Pastaruosius dvejus metus Palestinos savivaldos prezidentas M.Abbasas ne kartą šaukė vietos valdžios rinkimus, o paskui juos atidėdavo. Kartą jis tai padarė 2010 metais ir du kartus - 2011-aisiais, dėl koordinavimo tarp jo judėjimo "Fatah" ir konkuruojančio "Hamas" problemų.

Susitaikymo susitarimas, kuriuo buvo siekiama nutraukti daug metų trukusį priešiškumą tarp šių dviejų judėjimų, per pastaruosius vienus metus išgaravo ir gegužę M.Abbasas paskyrė naują premjero Salamo Fayyado (Salamo Fajado) vyriausybę, kuriai buvo pavesta municipalinius rinkimus surengti vien Vakarų Krante.

Tai papiktino "Hamas" judėjimą, kuris apkaltino M.Abbasą atsisakius susitaikymo.

Šeštadienio rinkimuose dalyvauja beveik 4,7 tūkst. kandidatų, kurių 25 proc. sudaro moterys. Jie varžysis dėl tūkstančio vietų tarybose.

Kandidatai yra įtraukti į 300 sąrašų, o vieną jų pietiniame Hebrono mieste sudaro vien moterys.

Nedalyvaujant "Hamas" kandidatams, "Fatah" varžosi su nepriklausomais kandidatais ir įvairių kairuoliškų grupių, tokių kaip Liaudies frontas už Palestinos išvadavimą (PFLP) ir Demokratinis frontas už Palestinos išvadavimą (DFLP), nariais.

Iš esmės tai bus disciplinos ir jėgų pasiskirstymo "Fatah" išbandymas. Judėjimas jau pagrasino išvaryti kai kuriuos savo narius, kurie rinkimuose dalyvauja su konkuruojančiomis grupėmis.

Pavyzdžiui, teritorijos šiaurėje esančiame Nabulaus mieste buvęs meras yra nepriklausomų kandidatų sąraše ir varžosi su oficialiu "Fatah" kandidatu.

Rinkimai vyks po kelias savaites reikšto visuomenės nepasitenkinimo pragyvenimo brangimu; šis nepasitenkinimas daugiausia buvo nukreiptas į S.Fayyadą ir jo vyriausybę.

Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos atstovas Petras Auštrevičius siūlo griežtinti bausmes už rinkėjų balsų pirkimą, taip pat numatyti, kad už tokias veikas atsakytų ir juridinis asmuo.

Parlamentaras įregistravo Baudžiamojo kodekso pataisas, kuriomis maksimalią bausmę už balsų pirkimą siūlo nuo dabar numatomų trejų metų nelaisvės padidinti iki penkerių metų nelaisvės.

Baudžiamasis kodeksas šiuo metu numato, kad tas, kas naudodamas psichinę prievartą arba papirkdamas, arba apgaulės būdu trukdė asmeniui realizuoti savo teisę rinkti, būti išrinktam arba dalyvauti referendume, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.

Padidindamas didžiausią bausmės ribą, P.Auštrevičius taip pat iš galimų bausmių sąrašo siūlo išbraukti viešuosius darbus, taip pat numatyti, kad už tokias veikas atsakytų ir juridinis asmuo.

Parlamentaras siūlo papildyti ir Operatyvinės veiklos įstatymą numatant, kad turint informacijos apie galimą balsų pirkimą, jo organizavimą, būtų galima imtis operatyvinių veiksmų. Šiuo metu tokie veiksmai negalimi, nes trukdymas pasinaudoti rinkimų teise nėra priskiriamas prie sunkių ar apysunkių nusikaltimų, kai operatyviniai veiksmai leistini.

Šią savaitę surengtame pasitarime dėl pažeidimų per Seimo rinkimus policijos generalinis komisaras Saulius Skvernelis sakė, jog matyti požymių, kad balsų pirkimas tampa organizuotas ir sistemingas. Taip pat S.Skvernelis pabrėžė, kad teisėsauga neturi pakankamai įrankių užkirsti kelio tokiems nusikaltimams.

Generalinio prokuroro pavaduotojas Darius Raulušaitis atkreipė dėmesį, jog šiuo metu pareigūnai negali naudoti Operatyvinės veiklos įstatyme numatytų priemonių kovoti su balsų pirkimu, nes tokio pobūdžio nusikaltimai priskirti nesunkiems.

"Kalbant apie įrankius, kuriais mes naudojamės atskleisdami šituos nusikaltimus, tai iš tiesų tiriant šiuos nusikaltimus mes jų turime gerokai mažiau. Kadangi šie nusikaltimai priskiriami prie nesunkių, juos atskleisdami tyrėjai negali naudotis nei Operatyvinės veiklos įstatyme numatytomis neviešomis priemonėmis, nei Baudžiamojo proceso kodekse numatytomis neviešomis priemonėmis", - teigė prokuroras.

Dėl galimo rinkėjų papirkinėjimo per išankstinį balsavimą ir rinkimų dieną policija Lietuvoje iš viso yra pradėjusi daugiau kaip dešimt ikiteisminių tyrimų.

Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) pirmininkas Zenonas Vaigauskas yra patvirtinęs, jog daugiausiai skundų sulaukta dėl Darbo partijos kandidatų. VRK vadovas taip pat užsiminė, kad galimas rinkimų rezultatų panaikinimas realiausiai gresia dviejose rinkimų apygardose, Zarasų-Visagino ir Vilniaus-Trakų.

Po sekmadienį vykusių parlamento rinkimų pirmojo turo daugiamandatėje apygardoje daugiausia - 19,82 proc. balsų gavo Darbo partija. Antri su 18,37 proc. balsų liko socialdemokratai, treti - konservatoriai su 15,08 proc. balsų. Liberalų sąjūdis surinko 8,57 proc. balsų, Drąsos kelio partija - 7,99 proc., partija "Tvarka ir teisingumas" - 7,31 proc., Lietuvos lenkų rinkimų akcija - 5,83 procento.

Vienos Johanno Strausso festivalio orkestras

Garsųjį Vienos Johanno Strausso festivalio orkestrą Vilniuje, akivaizdu, nori išgirsti daugiau žiūrovų, nei telpa Kongresų rūmų salėje. Beveik visi bilietai į gruodžio 15 dieną vyksiantį koncertą išpirkti, iki renginio likus dviems mėnesiams. Aiškėjant, jog bilietų į renginį tikrai pakaks ne visiems melomanams, orkestras sutiko surengti papildomą koncertą, kuris įvyks gruodžio 15-osios popietę. Bilietai į jį – jau prekyboje.

Šventę muzikos mėgėjams Vilniuje dovanos per 30 muzikantų, kurie pelnytai vadinami tikrosios Vienos muzikinės kultūros saugotojais. Gilių šio miesto muzikinių tradicijų žavesį J.Strausso festivalio orkestras perteikia taip, jog niekam nekyla abejonių dėl koncertų metu pačių muzikantų patiriamo džiaugsmo. Ir taip – jau beveik 35 metus.

Kai 1978-aisiais Peteris Guthas įkūrė šį orkestrą, jis jau buvo akademinės muzikos pasaulyje gerai žinomas smuikininkas. Vienos muzikos akademijoje ir Maskvos konservatorijoje meistriškumą ugdęs orkestro vadovas – legendinio smuikininko Davido Oistracho mokinys, dar jaunystėje pradėjęs pildyti įspūdingą laimėtų konkursų, pasirodymų prestižiniuose festivaliuose ir intriguojančių muzikinių projektų sąrašą.

„Tai stilingiausiai Strausso tradicijas perteikiantis muzikas“, - taip apie Peterį Guthą atsiliepė įtakingas klasikinės muzikos žurnalų „Gramophone“. Toks komplimentas – apgalvotas ir pasvertas. Tai liudija faktas, jog šio Straussų dinastijos muzikos eksperto konsultacijos prašė daugiau nei šimtas garsių orkestrų ir klasikinės muzikos festivalių.

Ne vieno tarptautinio konkurso prizais apdovanotas dirigentas yra bendradarbiavęs su San Francisko, Londono Karališkosios filharmonijos ir kitais visame pasaulyje žymiais orkestrais. Jo parengti naujamečiai koncertai „Saliutas Vienai“ ne sykį buvo surengti prestižinėse Tokijo „Suntory“ ir Niujorko „Lincoln Center“ salėse. Kai Japonijoje pirmą kartą buvo rengiamas Vienos operetės festivalis, jo meno vadovo darbas buvo patikėtas būtent Peteriui Guthui.

Didelį pripažinimą dirigentas yra pelnęs daugelyje šalių – tarp jų Rusijoje, kur 2007-aisiais tapo pirmuoju užsieniečiu, pakviestu diriguoti Sankt Peterburgo muzikinio komedijos teatro orkestrui.

Nors koncertuoja visame pasaulyje, nenutrūkstama gija šį menininką sieja su Austrijos sostine – nuo tų laikų, kai jis dirbo Vienos radijo simfoninio orkestro koncertmeisteriu ir muzikavo kolektyve „Vienna Trio“. 2006-aisiais Vienos miestas Peterį Guthą apdovanojo auksiniu ženkleliu už nuopelnus.

Skambesio grynumas, tobulybės siekimas ir originalumas, perteikiant milijonams klausytojų žinomus kūrinius. Tai - kertiniai J. Strausso festivalio orkestro veiklos akmenys. Kolektyvo programa visada dovanoja šiltas emocijas – orkestro pavadinimą įkvėpusio kompozitoriaus, Vienos operetės meistrų ir kitų kūrėjų melodijas muzikantai atlieka su šypsena, nevengdami kontakto su publika. Laikydamasis laikų, kai buvo sukurta ši muzika, tradicijų, Peteris Guthas orkestrui diriguoja su smuiku rankoje.

Su daugeliu garsių solistų koncertavęs orkestras Vilniuje pasirodys su operos dainininke Monika Mosser. Operų ir operečių pastatymuose Vokietijoje, Lenkijoje, Italijoje, Danijoje, Šveicarijoje, Meksikoje, JAV, Indonezijoje, Kinijoje ir daugelyje kitų šalių dainavusi atlikėja yra koncertavusi su Londono simfoniniu orkestru ir kitais garsiais kolektyvais. Vis dėlto ypatingas ryšys ją jau ne vienus metus sieja su J. Strausso festivalio orkestru, kurio pasirodymus Vienos nacionalinio operos teatro artistė praturtina puikiu savo vokalu.

Orkestro muzikantai nedažnai sutinka per dieną surengti du koncertus – tai nemenkas fizinis ir psichologinis krūvis. Tačiau dėl Lietuvos publikos prieš žiemos šventes jie sutiko padaryti išimtį – taip sudarydami progą šia programa pasimėgauti dvigubai daugiau žiūrovų. Prie anksčiau skelbto koncerto, vyksiančio 19 valandą, pridėtas papildomas – jis prasidės 15 valandą. Abiejuose koncertuose orkestras atliks vienodos trukmės programą.

“Puikus sutapimas yra tai, kad šis koncertas vyks šeštadienį. Tad poilsio dienos popietę norintiems išgirsti šį nuostabų kolektyvą jokių nepatogumų neturėtų kilti“, - sako į Lietuvą orkestrą pakvietusi agentūra „BDG Music“.

Bilietus į J. Strausso festivalio orkestro koncertus galima įsigyti visuose „Ticketpro“ prekybos punktuose ir interneto svetainėje www.ticketpro.lt.

Bernardinai.lt

Kariuomenės vadas generolas leitenantas Arvydas Pocius teigia, kad penktadienį susitikime su JAV ginkluotųjų pajėgų vadu Martinu Dempsey buvo aptarta galimybė Lietuvos kariams pasitraukus iš Goro provincijos dalyvauti naujose Afganistano pajėgų mokymo programose.

BNS pasakodamas apie Pentagone įvykusį susitikimą su M.Dempsey, jis pabrėžė, jog tai, kad Lietuva iki 2013 metų pabaigos išves karius iš Goro provincijos ir uždarys savo vadovaujamą provincijos atkūrimo grupę dar nereiškia, kad apskritai "išeiname iš Afganistano".

"Pasikalbėjome apie galimybes dalyvauti kažkokioje naujoje programoje. Bet čia buvo tiesiog konsultacijos, buvo pasidalinta mintimis. Ne, jokių konkrečių pageidavimų nebuvo. Tiesiog sakė, jog yra poreikis daugelyje sričių, kad būtų mokomi afganistaniečiai, kad būtų kuriamos mokymo ir patarėjų komandos, kurios yra reikalingos padėti afganistaniečiams patiems perimti atsakomybę. Įvairiausių specialistų rengimo sąrašas yra tikrai didžiulis", - telefonu iš Vašingtono BNS sakė A.Pocius.

Pasak jo, amerikiečiai "supranta tai, kad jei mes iš Goro provincijos išeiname, tas žmonių skaičius galėtų atsirasti kitur". Lietuvos kontingentą Gore paprastai sudaro apie 150 karių.

"Mes patys turėtume apsispręsti, kur mes norėtume eiti. Jie tik pasakė galimybes, poreikius, o mums sugrįžus reikės tartis su ministerijos vadovybe, su pajėgų vadais, kurie galėtų konkrečiai atsakyti į tuos klausimus, kuriuos aš užduosiu - kokias sritis mes galėtume paimti", - dėstė kariuomenės vadas.

Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė, rugsėjį paskelbusi apie Lietuvos išvedimą iš Goro provincijos iki 2013-ųjų pabaigos, pabrėžė, jog 2014 metais naujuose Tarptautinių saugumo paramos pajėgų (ISAF) projektuose Afganistane Lietuva neplanuoja dalyvauti.

Uždarius Lietuvos vadovaujamą Goro provincijos atkūrimo grupę, dalyvavimą ISAF operacijoje Afganistano pietuose tęs Lietuvos Specialiųjų operacijų pajėgos ir Oro pajėgų mokymo grupė.

Iš viso Afganistane šiuo metu yra apie 250 Lietuvos karių.

Andrius Kulikauskas. Festivalio „Tai-aš“ archyvo nuotrauka

Spalio 20 d. (šeštadienį), 20 val. Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje pagerbiant Vytauto Kernagio atminimą, vienam vakarui atgims „Dainos“ teatras. Tai vienas iš šią savaitę vykstančio Vilniaus Mokytojų namų organizuojamo Tarptautinio dainuojamosios poezijos festivalio „Tai–aš“ koncertų. Renginio idėjinis autorius – ANDRIUS KULIKAUSKAS, su kuriuo kalbamės apie tai, kuo šis koncertas bus išskirtinis.

Kaip kilo mintis surengti tokį koncertą?

Šįmet – festivalio dešimtmetis, tad jo vadovas Juozas Žitkauskas paklausė – kaip gi be V. Kernagio? Juk „Tai–aš“ – jo dainos pavadinimas. Pernai buvo atliekamos autorinės dainos, šįmet nusprendėme padaryti kažką susijusio su „Dainos“ teatru, kuriame V. Kernagis atsiskleidė kaip režisierius, kaip grupės vadovas. Dabartinis jaunimas nelabai daug žino apie „Dainos teatro“ specifiką. Deja, bet per vieną koncertą neįmanoma parodyti viso „Dainos“ teatro, tad atrinkau įdomesnius kūrinius, kuriuos žiūrovai ir išgirs. Taip pat labai sunku buvo surasti atlikėjų – dauguma dar vasaros pradžioje buvo susiplanavę savo koncertų datas ir atsisakė dalyvauti, nors norėjo.

O ką, vis dėlto, pavyko prikalbinti?

Pasirodys Saulius Bareikis, Gediminas Storpirštis su sūnumi Ainiu, Virgis Stakėnas, kurio  keletą dainų išpopuliarino „Dainos“ teatras, Indrė Dirgėlaitė, Aidas Giniotis, Dominyka Adomaitytė su Artūru Dubaka, vokalinė ir styginių grupė ir aš su grupe (Gintaras Šulinskas, Vytis Vainilaitis, „Dainos“ teatro bosistas Edvinas Dargis).

Festivalyje „Tai–aš“ dalyvaujate kasmet. Kokius jausmus jis sukelia?

Džiaugiuos, kad festivalis išaugo iki tarptautinio. Tik gaila, kad nespėju pajusti visumos. Visąlaik esu įsipareigojęs važiuoti tai vienur, tai kitur, dėl festivalio specifikos negaliu visą laiką būti jo rėmuose ir išgirsti visų koncertų.  Daug koncertuodamas neturiu galimybių išgirsti kitų atlikėjų, o festivalio jungtiniuose koncertuose tai įmanoma.

Tačiau kita vertus, dėl to festivalį gali aplankyti daugiau žmonių.

Žinoma, žiūrovams yra smagu, kad jis išsikerojęs, kaip voratinklis – Žemaitijoje groja viena atlikėjų grupė, kita tuo metu – kažkur Suvalkijoje. O juk dar, kaip visuomet, vyksta koncertai užsienyje. Ankstesniais metais su grupe esu važiavęs į Rygą. Gražu, kad yra įtraukiami regionai, ne tik Vilnius.

Festivalio „Tai-aš“ rengėjų informacija

Izraelio karo jūrininkai šeštadienį išsilaipino laive, kuriuo į Gazą plaukė grupė palestiniečius palaikančių aktyvistų ir parlamentarų, pranešė kariškiai.

"Ką tik Izraelio karo jūreiviai išsilaipino laive "Estelle", plaukusiame į Gazos Ruožą ir mėginusiame pralaužti pajūrio saugumo blokadą", - sakoma pranešime, kuriame nurodoma kad laivas su Suomijos vėliava plaukęs į pietinį Izraelio uostą Ašdodą.

Anksčiau agentūrai AFP Stokholme įsikūrusios kampanijos "Ship to Gaza Sweden" atstovė pranešė, kad laivas "Estelle" buvo atakuotas, kai tik jį pastebėjo Izraelio laivai.

"Laivas "Estelle" dabar puolamas - ką tik gavau žinutę iš jų telefono", - sakė telefonu agentūrai AFP Victoria Strand.

"Šiek tiek anksčiau jie sakė, kad juos seka karo laivai, bet mes tiksliau nežinome, kaip suprasti jų žodžius, kad jie buvo atakuoti", - kalbėjo ji apie laivą, kuriuo plaukė apie 30 žmonių, tarp jų keli parlamentarai iš Švedijos, Norvegijos, Graikijos, Ispanijos, taip pat ir vienas buvęs Kanados įstatymų leidėjas.

Kaip anksčiau pranešta tinklalapyje ynetnews.com, laive "Estelle" esantis Izaelio aktyvistas Dror Feileris, pasak palestiniečius palaikančios žiniasklaidos, sakė, jog laivas buvo atakuotas apie 10 valandą ir kad kaukėti kariai mėgina į jį įlipti. Jis dar tvirtino, kad ši ataka surengta tarptautiniuose vandenyse.

Su Suomijos vėliava plaukiantis 53 metrų ilgio laivas "Estelle" gabena du alyvmedžius, 41 toną cemento, knygų, žaislų, medicinos įrangos.

Bernardinai.lt

Skelbti viltį krizės prispaustam pasauliui yra bene svarbiausias ir pagrindinis naujojo evangelizavimo tikslas. Ši Vyskupų Sinodo žinia pasklido penktadienio rytą asamblėjos kalbinių grupių atstovams aptarus grupėse vykusias diskusijas ir pristačius pirmuosius siūlymus. Sinodo salėje penktadienio rytą buvo taip pat popiežius Benediktas XVI, Vyskupų Sinodo prezidentas.

Penktadienio rytą įvyko septynioliktoji Vyskupų Sinodo asamblėjos Generalinė kongregacija. Kalbinės grupės savo diskusijose taikė skirtingus metodus, tačiau iš esmės brėžė tas pačias išvadas, praneša iš Sinodo salės Vatikano radijo reporterė Isabella Piro:

Gražinti pasauliui viltį, pasauliui, kuriame nėra nieko pastovaus, kuriame jaučiamas ne tik Dievo nebuvimas, bet ir Dievo ilgėjimasis. Tad kokių veiksmų turi imtis Bažnyčia? Visų pirma svarbu Bažnyčiai įsisąmoninti kodėl reikia iš naujo evangelizuoti. Gal krikščionys prarado kažką, ko Bažnyčia nesugebėjo duoti? Tačiau dar prieš kito evangelizavimą svarbu patiems būti evangelizuotiems. Pasak Sinodo tėvų, tai ženklas, jog reikia gaivinti Atgailos sakramentą.

Kitos svarbios temos: Dialogas, tiek ekumeninis, tiek tarp religijų. Pirmasis daro Evangelijos skelbimą įtikinamu, antrasis, jei pagrįstas Šventojo Rašto žiniomis ir liudijimu, leidžia skelbti Dievo žodį taip pat musulmonų daugumos šalyse.

Vyskupai neaplenkė šeimos krizės temos: būtina remti šeimą, pirmąjį evangelizavimo branduolį, tėvus, kurie yra pirmieji katechetai, ir santuokos šventumą.

Politikos pasaulis irgi svarbus evangelizavimui: politikai krikščionys, privalo būti nuoseklūs tikėjimo reikaluose, vadovautis sąžine ir nekintančiomis vertybėmis.

Kai kurios grupės akcentavo socialinio teisingumo ir meilės darbų svarbą, priminė Bažnyčios socialinę doktriną. Dėmesys vargšams irgi padeda įtikinamai skelbti Evangeliją, sukuria susitikimo su Dievu oazes. Buvo siūlyta peržiūrėti katekizavimo ir parengimo sakramentams tvarką, kaip ir skelbti pasaulinio masto evangelizavimo misiją, kurią Popiežius galėtų paskelbti Tikėjimo metais.

Sinodo tėvai atkreipė dėmesį ir į žiniasklaidos svarbą: pastebimas tikėjimo reikalų išmanymo trūkumas iškraipo krikščioniško gyvenimo vaizdavimą. Tačiau tinkamai pasirengę susisiekimo priemonių darbuotojai ir teisingas priemonių panaudojimas daro juos tikrais evangelizavimo sąjungininkais.

Generalinėse kongregacijose pasisakė didžioji dauguma Sinodo tėvų, kurių yra 262. Tik keli negalėjo pasisakyti Sinodo salėje, tačiau jų pranešimų tekstai su vertimais į Sinodo kalbas buvo išspausdinti ir išplatinti visiems Vyskupų Sinodo dalyviams. Penktadienį Sinodo salėje kalbas sakė taip pat Sinodo svečiai, broliškų delegacijų atstovas ir keli auditoriai.

Policijos departamento duomenimis, pastarąją Seimo rinkimų savaitę policija iš viso yra gavusi 272 pranešimus apie galimus pažeidimus Seimo rinkimuose ar referendume dėl naujos atominės elektrinės, daugiau nei pusė jų gauta Vilniaus apskrityje. Iš viso pradėta 14 ikiteisminių tyrimų.

Vyriausioji rinkimų komisija šeštadienį prasidėjusiame posėdyje svarsto skundus dėl galimų rinkimų pažeidimų.

Kaip nurodoma Policijos departamento pateiktoje informacijoje Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK), nuo spalio 10 iki spalio 17 dienos daugiausia pranešimų - 127 - gauti iš Vilniaus apskrities, iš Kauno apskrities - 36, iš Alytaus apskrities - 24.

Policijos departamento duomenimis, 13 ikiteisminių tyrimų pradėta pagal Baudžiamojo kodekso (BK) 172 straipsnį - dėl trukdymo pasinaudoti rinkimų ar referendumo teise, ir vienas - pagal BK 154 straipsnį - dėl šmeižto.

Daugiausia ikiteisminių tyrimų dėl pažeidimų rinkimuose atlieka Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, kurio pareigūnai šiuo metu vykdo 3 tyrimus, po du ikiteisminius tyrimus vykdo Vilniaus, Klaipėdos, Utenos ir Alytaus policijos komisariatai, po vieną tyrimą - Šiaulių ir Marijampolės komisariatai.

Kaip nurodoma Policijos departamento rašte VRK, daugiausia ikiteisminių tyrimų - šeši - atliekama pagal galimai Darbo partijai nusikalstama veika padarytą naudą, dviejuose ikiteisminiuose tyrimuose minima Tėvynės sąjunga - Lietuvos krikščionys demokratai, kurios kandidatų naudai galimai daryti pažeidimai, dar du tyrimai susiję su "Tvarkos ir teisingumo" partijos atstovais, dar kelių tyrimų atveju konkrečios partijos nenurodomos.

Spalio 17 dieną katalikų humanitarinė organizacija „Kirche in Not“ - „Pagalba kenčiančiai Bažnyčiai“ pristatė atskaitą apie religijos laisvę pasaulyje.

131-oje krikščioniškos kultūros šalyje nėra nei vienos, kurioje trūktų religijos laisvės įteisinimo. Iš 49-ių musulmonų kultūros šalių 17 netoleruoja jokios kitos religijos ir griežtai kontroliuoja tikinčius nemusulmonus, o 19 teorijoje pripažįsta religijos laisvę, tačiau jos nesilaiko praktikoje, - pristatymo konferencijoje pažymėjo „Pagalbos kenčiančiai Bažnyčiai“ Prancūzijos padalinio vadovas Marc Fromager, pridurdamas, jog krikščionys išlieka labiausiai diskriminuojama grupe pasaulyje: trys ketvirtadaliai diskriminacijos atvejų liečia būtent juos.

Šių metų ataskaitoje yra dokumentuota 195 valstybių teisė ir praktika religijos laisvės atžvilgiu. Sunkiausia padėtis yra Saudo Arabijoje ir Šiaurės Korėjoje. Pakistano santvarkoje religijos laisvei palikta kažkiek vietos, tačiau aukšto politinio ir socialinio rango asmenų, pasisakiusių už didesnę religijos laisvę, žmogžudystės verčia jį priskirti prie labiausiai religijos laisvę pažeidžiančių valstybių trejeto.

Religijos laisvė labiau nei kitur varžoma Artimųjų Rytų, Šiaurės Afrikos ir Azijos regionuose. Pastaruoju metu religijos laisvės situacija prastėjo Nigerijoje, Kinijoje ir „arabų pavasario“ šalyse. Kalbant apie pastarąsias, pažymėtinos dvi tendencijos. Viena vertus, dalis jų populiacijos įsisąmonino ir remia „lygios pilietybės“ principą, numatantį visiems lygias teises ir pareigas, taip pat ir religijos sferoje. Kita vertus, tose pat šalyse iškilo islamistinės partijos, kurios siekia santvarkos, nepalankios religijos laisvei. Tai nerimą keliantis ženklas.

Trejose šalyse – Pietų Sudane, Kuboje ir Birmoje - galima konstatuoti mažesnę ar didesnę evoliuciją link didesnės religijos laisvės.

„Kirche in Not“ - „Pagalbos kenčiančiai Bažnyčiai“ organizacija buvo įkurta tuoj po II Pasaulinio karo olando kunigo Werenfried Van Straaten, norėjusio padėti pokario aukoms. Nuo to laiko organizacija gerokai išaugo ir veikia daugybėje šalių, kuriose krikščionių bendruomenės patiria sunkumų.

Kai Evangelijoje pagal Morkų 10 skyriuje Jėzus visiems suprantamais žodžiais paaiškino apie savo mokinių asmeninio atsižadėjimo vaisius ir apie savo neišvengiamą kančią bei prisikėlimą, kuriam iš Jo mokinių galėjo kilti pagunda vienu šokiruojančios godulystės rankos mostu atsainiai numoti į tai, ką jie ką tik buvo išgirdę? Ne tik du Mokytojo sekėjai -Jokūbas ir Jonas, - kurie dėl garbėtroškos užsimanė Jį prašyti įtakingiausių „postų“ amžinybėje, bet ir visi kiti apaštalai, supykę ant jų, savo širdyje puoselėjo tokias pat ambicingas užmačias.

Šitoks Kristaus mokinių kreipimasis į Jį yra vienas blogiausių prašymo maldos pavyzdžių. Kas maldoje pradeda Dievui nurodinėti besąlygiškai vykdyti prašančiųjų užgaidas, tiems puikybė užtemdo sveiką protą, ir jie lengvapėdiškai Dievo Sūnaus artumo ir Jo tarnystės meilės šlovę bematant iškeičia į trokštamo „ordino“ apgaulingą gerovę. Visai neseniai Jėzus apaštalams buvo žadėjęs, kad nėra ir nebus nė vieno, kuris dėl Jo ir Evangelijos atsižadėjęs asmeninių planų, materialinių vertybių, jaukaus šeimos židinio bei vienadienių svajonių, jau dabar negautų šimteriopai medžiaginių dalykų ir būsimosios garbės būsimajame pasaulyje (žr. Mk 10, 28 – 30).

Tai ko dar trūko apaštalams, kad jie būtų laimingi ir, užuot egoistiškai meldę tos garbės, kuri yra skirta vieninteliam Viešpačiui (juk Tėvo dešinės šlovėje visada esti Sūnus!, žr. Kol 3, 1), dėkingai širdyje šlovintų Jį už dieviškus pažadus, kuriems anksčiau ar vėliau neišvengiamai lemta išsipildyti? Jiems visiems dar trūko didžiosios dovanos – Šventosios Dvasios žmogišką būtybę perkeičiančio išsiliejimo. Tik tada, kai Dievo Dvasia uždega žmogaus širdyje tikėjimo, meilės ir vilties ugnį, atgaivina atmintį, nuolat primena esminį Jėzaus mokslą, - Ji krikščionį tiesiausiu keliu veda į tiesos pilnatvės alėjas ir į neaprėpiamos laisvės vejas.

Mūsų laikais tikintieji gali klausytis, pavyzdžiui, per Marijos radiją skelbiamo Dievo žodžio (beje, tai yra palaimingo tikėjimo kelio pradžia ir nesibaigianti Žemėje tąsa), bet jei netrokšta Šventosios Dvasios betarpiško veikimo savo gyvenime ir neprašo Jos vadovavimo bei vedimo kasdienybės vingiuose, - slypi pavojus skaudžiai suklysti, tai yra prarasti vidinį budrumą ir pasielgti savanaudiškai. Padaryta nuodėmė dažnai byloja, jog mes leidžiamės ne Tiesos Dvasios vadovaujami, bet savimeilės, kuri, kol neatgailaujame, yra netikras dievas, nes mes savo nuodėmės pažeista esybe glaudžiamės prie jo ir esame jo dešinėje...

Kiekvienam žmogui būtina stengtis ištrūkti iš netikrojo „aš“, net iš mažiausių rafinuotų priklausomybių tinklo, ir vidumi veržtis link malonės šviesos, kuri apšviečia mūsų sąmonės gelmes, ir mes nuščiūvame save išvysdami tokius, į kokius mus žvelgia viską matanti Aukščiausiojo akis. Jis visada į mus žiūri kiaurai ir tiesiogiai, tai yra per savo Sūnaus mirties ir prisikėlimo iš numirusių nuopelnų prizmę. Toks žvilgsnis amžinybės begalybėje Viešpačiui neleidžia matyti tų mūsų nuodėmių purslų, kurių paprasčiausiai nebėra. Net didžiausias pasaulyje nusidėjėlis, paskutinę žemiškojo gyvenimo akimirką suspėjęs  atgailauti dėl savo piktadarybių, pritraukia Visagalio žvilgsnį, kad (per nutyrinimą skaistykloje) jo vardas būtų įrašytas ne tik į amžinai laimingųjų sąrašą, bet dar tą patį jo atsivertimo momentą pradėtų pildytis įkvepiantys Šventojo Rašto žodžiai: „Dievas apstus gailestingumo, savo didžia meile, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi, – jūs gi esate išgelbėti malone, – prikėlė ir pasodino danguje su Kristumi Jėzumi, kad ateinančiais amžiais beribį savo malonės lobį parodytų savo gerumu mums Kristuje Jėzuje“ (Ef 2, 4 – 7). 

Tačiau gailestingumo kupiname Dievo žvilgsnyje gali pasirodyti ir ašara. Jei žmogaus arogancija, užuot mažėjus, vis auga, jis rizikuoja prasilenkti su savo tikrąja laime ir  užsispyrusiu nenoru keistis be galo nuliūdina Kūrėją. Tada Jis danguje mato ne šventume išaukštintą savo kūrinį, bet tarsi drumzliną jo silueto šešėlį. Deja, tikroji esybė yra kitur - per neįsivaizduojamus šviesmečius nutolusi nuo palaimintojo Dievo kūrybos ištakų...

Šventoji Dvasia geriausiu būdu mus trokšta sugrąžinti į savosios esaties gelmes ir padeda iš naujo atrasti savyje Dievą bei tikrąją meilę sau ir artimui. Tada baigiasi mūsų egoizmo viešpatavimo laikai, nes, pasak vieno rašytojo, „ego gali viešpatauti tik nenuovokoje. Kai sąmonė nubunda, spąstai sulaužomi ir mes ištrūkstame. Tokiu būdu Šventoji Dvasia keičia mūsų gyvenimą ir jį keis tol, kol Jos kūrinys bus baigtas, kol išauš amžinybės valanda“.

Bernardinai.lt

Juozo Kėdainio darbas ekspozicijoje „Civitas Vilnensis“

Nuo spalio 26 d. galerija „Kunstkamera“ (Ligoninės g. 4, Vilnius) kviečia pasižvalyti po senojo Vilniaus vaizdų bei tarpukario Vilniaus autorių rinkinį ir pirmąkart rengia tylųjį dviejų kūrinių aukcioną.

Tylusis aukcionas skelbiamas 1921 metų Vytauto Kairiūkščio (1890–1961) pastelei „Koncertas“ bei 1939 metų Vaclovo Kosciuškos (1911–1984) drobei „Paris. Pont Neuf“.

Vilniaus temai skirtoje parodoje eksponuojama virš 40 autorių, arti 120 darbų. Rodomi kūriniai apima XIX–XX a. 6 deš. laikotarpio ribas. Žanriniu požiūriu neapsiribojama vien urbanistiniu peizažu, bet pateikiami ir portretai, plakatai, publicistiniai vaizdai ir kita. Vilniaus siužetus parodoje iliustruoja tapyba, grafika, fotografija bei atvirukai.

„Civitas Vilnensis“ – daugiaprasmis pavadinimas. Kaip ir pats žodis Civitas, lotynų kalboje nusakantis tiek piliečių bendriją, tiek valstybę, kuri gali būti suvokiama kaip piliečių bendrija, ar net miestą, uždarą bendruomenę arba bendros savybės vienijamą visumą, taip ir pats Vilnius – daugiaveidis, prieštaringos, įvairiatautės mūsų istorijos ir kultūros atspinsdys, kuriame galime ieškoti įvairių tapatumo reikšmių.

Parodoje XIX a. autoriams atstovauja Jonas Kazimieras Vilčinskis, Antonis Oleščinskis, Napoleonas Orda. Stepono Batoro universiteto aplinką reprezentuoja lenkų kilmės universiteto dėstytojai Timonas Niesiolovskis, Juozapas Horydas, Bronislovas Jamontas, Edwardas Karniejus. Tarpukario Vilnių atspindi lietuviai avangardistai  – Vytautas Kairiūkštis, Vladas Drėma, Balys Macutkevičius bei Vaclovas Kosciuška. Pokarį – tokie autoriai kaip lietuviai Jonas Vilutis ir Emilija Liobytė, Leonas Linas Katinas, Juozas Kėdainis, žydų kilmės Rafaelis Chwolesas, baltarusių kilmės Semionas Gierusas, karaimų kilmės Bari Egizas bei kiti. Eksponuojamoje parodoje stangiamasi apjungti keletą laiko sluoksnių, atskleidžiančių ne tik Vilniaus vaizdų estetiką, bet pažvelgti plačiau – į šio miesto žmones, gamtą bei istorinio, kultūrinio, įvairių tautinių paveldų kontekstus.

Paroda galerijoje „Kunstkamera“ veiks iki š. m. gruodžio 8 dienos.

Bernardinai.lt

Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) šeštadienį pripažino, jog Darbo partijos kandidatas Rimvydas Podolskis vienmandatėje Zarasų - Visagino rinkimų apygardoje papirkinėjo rinkėjus ir taip šiurkščiai pažeidė Seimo rinkimų įstatymą.

Sprendimą dėl galimo rinkimų rezultatų anuliavimo šioje vienmandatėje apygardoje VRK žada priimti sekmadienio posėdyje, tačiau jau šeštadienį vykusiame posėdyje didesnė dalis kalbėjusiųjų VRK narių pasisakė už tai, kad tokių akivaizdžių, organizuotų ir sisteminių pažeidimų toleruoti negalima ir kad rezultati šioje apygardoje būtų pripažinti negaliojančiais.

Jei VRK pripažintų negaliojančiais rinkimų rezultatus vienmandatėje Zarasų - Visagino apygardoje, tokiu atveju būtų skelbiami pakartotiniai rinkimai šioje apygardoje, kurie būtų surengti maždaug po pusmečio.

Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) penktadienį panaikino kandidato į Seimo narius "darbiečio" Rimvydo Podolskio teisinį imunitetą.

To VRK pranešė Utenos rajono apylinkės prokuratūros prokuroras Genadijus Jefimovas. Jis tvirtino, kad per ikiteisminį tyrimą surinkti duomenys dėl trukdymo pasinaudoti rinkimų teise, leidžia įtarti, kad R.Podolskis pirko rinkėjų balsus.

Kandidatai į Seimo narius turi teisinę neliečiamybę, kurią panaikinti gali tik VRK. To nepadarius, kandidatų negalima apklausti įtariamuoju.

Per praėjusį sekmadienį vykusį pirmąjį rinkimų turą. R.Podolskis su "tvarkiečiu" Algimantu Dumbrava surinko daugiausia balsų ir pateko į antrą rinkimų turą. Jis vyks spalio 28 dieną.

Darbo partijos taryba penktadienį sustabdė R.Podolskio narystę partijoje.

Bernardinai.lt

- Tomuk, kodėl geri tiek vandens?
- Suvalgiau obuolį.
- Na ir kas?
- Prieš valgydamas užmiršau jį nuplauti, tai bent dabar, sakau, nuplausiu.  

Matematikos profesoriaus klausia:
- Jei žmogus iškrito iš 30 metrų aukščio ir neužsimušė, kaip tai galima pavadinti?
- Atsitiktinumu.
- O jei taip įvyko ir antrą kartą?
- Sutapimu.
- O jei tai įvyko net tris kartus?
- Tai jau tapo įpročiu.  

- Anūkėli, ką tau padovanoti gimtadieniui?
- Muzikinį diską.
- Tačiau aš nesusigaudau, kas tau patinka?
- Nueik į parduotuvę ir paprašyk pasiklausyti. Pirk tą, kuris labiausiai tau nepatiks.  
Jei svečiuose laikysiesi etiketo taisyklių, tai į namus išeisi piktas, blaivus ir alkanas.  
Jei nori gyventi aukštai iškėlęs galvą, tapk astronomu.

Bernardinai.lt