news archive 2012:09-29

Pamatęs ateinantį Natanaelį, Jėzus pasakė apie jį: „Štai tikras izraelitas, kuriame nėra klastos“. 

O Natanaelis jam sako: „Iš kur mane pažįsti?“ 

Jėzus atsakė: „Prieš pakviečiant tave Pilypui, kai sėdėjai po figmedžiu, aš mačiau tave“. 

Natanaelis sušuko: „Rabi, tu Dievo Sūnus, tu Izraelio karalius!“ 

Jėzus atsakė: „Tu tiki, kadangi pasakiau tave matęs po figmedžiu? Tu pamatysi didesnių dalykų“. 

Ir pridūrė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs matysite atsivėrusį dangų ir Dievo angelus kylančius ir nusileidžiančius ant Žmogaus Sūnaus“. 

Kiti skaitiniai: Dan 7, 9–10. 13–14; Ps 138

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Ramūnas Mizgiris OFM

Biblijoje minimi hebrajiški angelų vardai: Gabrielius („Dievo vyras“ arba „Dievo tvirtybė“), Mykolas (greičiausiai reiškia ne „kas yra toks, kaip Dievas?“, bet „nepaprastai galingas“) ir Rapolas („Dievas gydo“); taip pat kartą užsimenama apie arkangelus (žr. 1 Tes 4, 16).

Daug angelų vardų bei funkcijų aptinkame ankstyvojoje judaizmo raštijoje. Angelų vaizdinių aplinkai priklauso (keturios) esybės prie Dievo sosto (žr. Iš 25, 18-22; 1 Kar 6, 23-28; Ps 18, 11; Ez 1, 8-11; Apr 4, 6 ir t.), gyvūnų formos kerubai (žr. Pr 3, 24 kaip sargybiniai; Ez 28, 14; Žyd 9, 5) ir serafai (žr. Iz 6, 2), galybių pajėgos, kunigaikštystės, valdžios ir viešpatystės (žr. Joz 5, 14; Dan 10, 20; Ef 1, 21).

Angelų, dvasinių kūrinių, tikrovė yra aprašoma Evangelijoje. Šiandien, išplitus religiniam potyriui, vėl yra atrandami angelai, kaip kažkas tikrai realaus, nors tiesiogiai ir neapčiuopiami mūsų pojūčiams. Apreiškimas, kurį Biblija turi apie angelus, yra apšviečiamas palaipsniui, dėka Jėzaus, įsikūnijusio Žodžio, apreiškimo.

Dėmesingai skaitykime Evangeliją, kad šiuose kūriniuose atrastume ne skirtingų dievybių išraišką, kaip norėtų religinis sinkretizmas, tampantis vis aktualesnis, bet atrastume, kad angelai yra sukurtosios būtybės Dievo tarnystei dėl mūsų išganymo.

Jėzus gana aiškiai sujungia angelus su savo Apreiškimu ir Slėpiniu. Neįmanoma suvokti angelų anapus mūsų tikėjimo į Jėzų Kristų. Natanaeliui Jėzus apsireiškia kaip Žmogaus Sūnus, atskleisdamas tuo pačiu metu savo dievišką ir žmogišką prigimtį.

Jėzaus atvertas dangus Įsikūnijimo slėpinyje reiškia mūsų atrastą su Dievu draugystę, kuri galutinai išsipildo Velykų slėpinyje. Atsivėręs dangus nurodo šią meilės bendrystę, kurią Dievas nori įsteigti su mumis.

Būtent angelai Jėzaus apreiškime yra pirmieji, praeinantys šią ribą, kuri iki Jėzaus žmonėms buvo neperžengiama. Jėzus, paskelbdamas save Žmogaus Sūnumi, patikslina savo išganymo misiją. Čia pasirodo angelų buvimas kaip dangiškasis šlovės ir dėkojimo vainikas, padovanotas žmogui.

Bernardinai.lt archyvas

Evangelijos komentarų archyvas

Šventasis Raštas internete lietuviškai

Michaelis (Mykolas), Gabrielis, Rafaelis (Rapolas), Urielis, Salafielis, Jehudielis, Varachielis Ir Jeremielis

Katalikų Bažnyčia arkangelus mini rugsėjo 29 dieną. Pravoslavų senajame kalendoriuje jų šventė yra spalio 8-oji. Taip pat pravoslavų liturginėje savaitėje pirmadienis yra pašvęstas visiems angelams. Tarp jų ir arkangelams.

Didžiausias „galvos skausmas“ ir „keisčiausias“ klausimas, neduodantis ramybės, yra arkangelų skaičius. Septyni (be Jeremielio) ar Michaelis ir septyni (aštuoni). „Aš esu vienas iš septynių angelų, - tarė Rafaelis“. Tačiau prie kokio choro tada tektų priskirti Jeremielį?

Septynių arkangelų vardai pabirę įvairiose Šv. Rašto vietose: Tobijui Rapolas sakė: „Aš esu vienas iš septynių angelų, kuriems leista tarnauti Viešpaties šlovės akivaizdoje (Tob 12,15)“. Apreiškimo knygoje minimos septynios dvasios, stovinčios priešais sostą (Apr 1, 4). Pravoslavų liturgija  mini Mykolą ir jo choro septynis angelus, iš viso – aštuonis. Apreiškime Jonui rašoma apie galingą angelą, kuris sušaukė septynis griaustinius (Apr 10, 1 - 4), o Senajame Testamente, - trečiojoje Ezdro knygoje, suminėti visų aštuonių (išskyrus Mykolą, Gabrielių ir Rapolą, kurie jau pristatyti kituose šventraščio puslapiuose) vardai ir misijos, kurių bendras tikslas – siekimas grąžinti žmoniją į rojaus būseną. Visų jų vardai turi priesagą - el-,  kuri senovės aramėjų kalboje artima reikšmei Dievas. Taip arkangelai įkūnija Dievo savybes. Šie angelai sujungia visas kitų angelų ypatybes – serafimų meilę, galybių jėgą, todėl vadinami arkangelais. Jei ne didysis nuopuolis, jų turėtume dvylika.

 „Atsitiko taip, kad Jozuė, būdamas netoli Jericho, pakėlė akis ir pamatė priešais save stovintį vyrą su ištrauktu iš makšties kalaviju rankoje. Jozuė priėjo prie jo ir tarė: „Ar tu iš mūsiškių, ar iš priešų?“ Šis atsakė: ‚Nei vienas, nei kitas. Esu Viešpaties kariuomenės galva. Dabar aš atėjau!“ Jozuė parpuolė kniūbsčias ir, išreikšdamas pagarbą, tarė: „Ką mano viešpats įsako savo tarnui?“ Viešpaties kariuomenės galva atsakė Jozuei: „Nusiauk kojų apavą, nes vieta, kurioje stovi, šventa.“ Jozuė taip ir padarė.“ (Joz 5, 13–15)

Arkangelas (kol dar buvo arkangelas, o ne šėtonas) Liuciferis (šviesos nešėjas arba šviesiausioji žvaigždė) - buvo atsakingas už šviesos skleidimą, buvo gražiausias angelas iš visų, tačiau nenorėjo vykdyti angeliškų pareigų, todėl sukilo.

„Ir užvirė danguje kova. Mykolas ir jo angelai kovojo su slibinu. Ir kovėsi slibinas ir jo angelai, bet jie pralaimėjo, ir nebeliko jiems vietos danguje. Taip buvo išmestas didysis slibinas, senoji gyvatė, vadinamas velniu ir šėtonu, kuris suvedžiodavo visą pasaulį. Jis buvo išmestas žemėn, ir kartu su juo buvo išmesti jo angelai. Aš girdėjau danguje galingą balsą, sakantį: „Dabar atėjo mūsų Dievo išganymas, galybė, karalystė ir jo Kristaus valdžia, nes išmestas mūsų brolių kaltintojas, skundęs juos mūsų Dievui dieną ir naktį. Bet jie nugalėjo jį Avinėlio krauju ir savo liudijimo žodžiu. Jie nebrangino savo gyvybės ir nebijojo mirti. Todėl džiūgaukite, dangūs ir jų gyventojai!“. „Bet vargas žemei ir jūrai, nes pas jus nukrito velnias, kupinas baisaus įniršio, žinodamas mažai beturįs laiko.“ (Apr 12, 7–12a (12b)).

Michaelis (Mykolas, jo vardas reiškia „toks kaip Dievas“) – likimo lėmėjas ir atliekantis apsaugines funkcijas. Jis yra Dievo valia, nes būtent jis yra Dievo valios vykdytojas, pats galingiausias iš visų, būtent jis kariavo ir vadovavo kovai su Liuciferiu ir išmetė ji bei jo pasekėjus iš Dangaus. „Kas kaip Dievas?“. Toks jo mūšio šūkis. O atsako jam iš padangių: „Mes kaip Dievas“. Mykolas yra arkistrategas, aukščiausias karininkas, Dievui ištikimų angelų karvedys. Ikonografijoje vaizduojamas su skydu ir kardu arba laikantis žemės rutulį ir ietį, nes jis užkariauja pasaulį Kristui. Kovoja su Puikybės demonu. Globoja Bažnyčią. Pasak Grigaliaus Didžiojo, jei kas didžio įvyksta Bažnyčioje, tai Arkangelas Mykolas visada dalyvauja. Šis arkangelas svarbus kiekvienam žmogui, nes pasakojama, jog sykį šv. Jonui Vianėjui pasirodęs piktasis rodė į šv. Mykolo paveikslą ir su pagieža tarė: „Jei šito nebūtų, aš seniai būčiau tave sumalęs“. Jis taip pat yra ligonių patepimo ir mirštančiųjų sargas. Tikima, jog Mykolas lydi mirusiųjų vėles i dangų bei gina jas nuo tamsos jėgų. Todėl būtent jam slavų kraštuose pašvęstos daugelio kapinių cerkvės. Arkangelai Michaelis ir Gabrielis dažnai ikonose vaizduojami abiejose Dievo Gimdytojos ikonos pusėse. Žinoma, jog senovės lietuviai taip pat praktikavę savaitės dienų globėjų šventimą. Tarp tų globėjų buvęs ir arkangelas Mykolas, kurį minėdavo pirmadieniais.

Gabrielis (Gabrielius) (jo vardas reiškia „Dievas yra mano jėga“ arba „Dievo žmogus“). Jis yra prisikėlimas, liepsna, tyrumas, pusiausvyra. Jis yra Dievo žinios nešėjas, nes būtent jis pranešė Marijai, kad ji pagimdys kūdikį. Jis Dievo jėga ir tvirtybė. Dievo visagalybės skelbėjas, tarnas ir pasiuntinys (Apd 8, 26; Lk 1, 26). Taip pat jis - Eucharistijos globėjas. Kovoja su godumo ir gobšumo demonu. Veda į dosnumą. Taip pat yra kontempliatyviosios maldos globėjas. Ikonografijoje vaizduojamas su lelija rankose dėvintis raudoną tuniką. Raudona spalva ikonografijoje – tai gyvybės, karaliavimo ir dieviškumo spalva. Gabri – El - parodantis Dievo jėgą. Apsisiautęs mėlyna mantija. Mėlyna – tai žmonijos, žmogiškumo spalva (nes apreiškė Dievo gimimą žmogumi).

Rafaelis (Rapolas) (jo vardas reiškia „Dievas gydo“) – įpareigotas padėti žmonijai išmokti ne tik kūno, bet ir sielos gydymo meno. Jis yra Dievo medicina. Žmogaus negalių gydytojas (Tob 3,17; 12, 15). „Auštant nunešiu tavo maldas prie Dievo sosto“. Rafaelis yra gydytojų, keleivių, jaunimo, šeimų bei kunigų globėjas. Meilės, paguodos angelas, padėjėjas varge. Sutvirtinimo sakramento globėjas, nes yra Šv. Dvasios tarnas. Ikonose jį pamatysime rankose laikantį gydančių aliejų skrynutę ir teptuką. Dėvi žalią tuniką. Žalia spalva ikonografijoje - atsinaujinimo, atnaujinto gyvenimo spalva. Iš Tobijo knygos sužinome, kad jis atnaujino Tobijo gyvenimą, grąžindamas jam regėjimą ir išlaisvindamas jo sūnaus sužadėtinę iš nelabojo valdžios. Rafaelis kovoja su paleistuvystės demonu.

Urielis (jo vardas reiškia „Dievas yra mano šviesa“) – taika, pagalba, tarnavimas, tvarkos palaikytojas. Jis yra Dievo ugnis ir šviesa. Apšviečia žmonių protus, kad geriau pažintų Dievą. Kursto Dievo ugnį žmonių širdyse (3 Ezd 5, 20). „Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies“ (Lk 12, 49). Jau IV šimtmetyje Urielis minimas kankinių aktuose. Ikonose vaizduojamas kairėje rankoje laikantis fakelą, dešinėje – kardą. Vilki, kaip ir Gabrielis raudona tunika ir mėlyna mantija. Kovoja su pykčio ir nekantrumo demonu. Veda į romumą, kantrybę, meilę.

Salafielis (jo vardas reiškia „Dievo malda“). Arkangelas, pabudinantis maldai (3 Ezd 5, 16). Veda žmones į maldą ir pats už juos meldžiasi. Ikonografijoje vaizduojamas sukryžiavęs rankas. Dėvi rausvą tuniką, geltoną mantiją (geltona  spalva ikonografijoje reiškia tiesą, kuri šviečia). Tuniką per dešinį petį juosia aukso klausas (aukso spalva - tai Dievo šviesa, kurioje dažnai viskas panyra). Ikoną su šiuo arkangelu (kaip ir kitų archangelų ikonas) dengia aukso fonas. Salafielis tartum yra visas paniręs auksinėje  Dievo maldoje. Šis arkangelas kovoja su girtavimo ir nenuosaikumo demonu.

Jehudielis (jo vardas reiškia „Dievo šlovė“). Stiprina besistengiančius dėl Dievo garbės, plečiančius Dievo karalystę. Ikonografijoje vaizduojamas su aukso karūna, papuošta rubinais ir safyrais vienoje rankoje ir skeptru - kitoje. Vilki raudoną tuniką ir mėlyną mantiją. Kovoja su pavydo ir nedraugiškumo demonu. Skleidžia draugystę, kylančią iš Trejybės bendrystės ir skatina žmones dalytis meile.

Varachielis (jo vardas reiškia „Dievo palaima, malonė“). Dalijantis Dievo malones tiems, kurie daro gerus darbus, sužadinantis dėkingumą. Išprašantis iš Dievo žmonėms gailestingumą. Vaizduojamas su rožėmis rankose. Vilki raudona tunika, mėlyna mantija. Nuo peties nuleistas auksinis klausas. Kovoja su tingumo ir religinio abejingumo demonu.

Jeremielis (jo vardas reiškia „pakėlimas Dievo link“). Teisingumo saugotojas. „Atsakė man arkangelas Jeremielis: „Kai jūsų giminių kartų skaičius išsipildys, tada Visagalis pasvers svarstyklėse visą pasaulį“ (3 Ezd 4, 36). Ikonografijoje šis arkangelas vaizduojamas su svarstyklėmis rankose. Vilki geltoną tuniką, apsisiautęs žalią mantiją. Kaip jau minėta, geltona spalva  reiškia tiesą, o žalia – atsinaujinimą. 

Ir vis dėlto kas gi tie arkangelai? Ir kam jie? Jie – Dievo paslaptys. Nematoma Dievo jėga. Nematoma mus ginanti tikrovė. Nematoma Dievo globa. Arkangelai yra siunčiami padėti tiems, kurie kenčia arba paklysta. Arkangelai yra ten, kur reikalinga jų pagalba. Pagalba tau ir man. Jie yra tiesa. Ir palydovai šiame nesuprantamame vingiuotame kelyje. Vieninteliai palydovai ir neklystantis draugai.

„Dieve, pradžioje sutvėrei du objektus: Vienas visai artimas Tau (angelai), kitas artimas niekui (medžiaga). Vienas neturi nieko viršesnio už Tave, O kitas nieko po savęs, o tik nieką“. Šv. Augustinas.

Parengė Juozapas Blažiūnas

Bernardinai.lt

„Bernardinai.lt“ virtuvėlėje – kunigas Ričardas Doveika. Jis pateikia, kaip pats sako, paprastą, kvapnų, skoningą ir, svarbiausia, nebrangų patiekalą tinkantį šeimyniniai išvykai ar draugų susibūrimui – baklažanų užkandėlę.

6–8 porcijoms pagaminti reikės:

3 vidutinio dydžio baklažanų,

1 česnako galvutės,

šaukštelio maltų juodųjų pipirų (kunigas rekomenduoja kvapnų penkių rūšių pipirų mišinį),

šaukštelio druskos,

majonezo,

pluoštelio krapų,

aliejaus kepimui.

Baklažanus supjaustome juostomis išilgai, paskui vidutinio dydžio kubeliais. Įkaitiname keptuvę su aliejumi. Aliejaus reikia gana daug, kad užpildytų visą keptuvės dugną. Sudedame baklažanus ir kepame, kol suminkštės.

Kol kepa baklažanai, atskirame inde pagaminame padažą. Česnako galvutę nuvalome ir susmulkiname česnakų trintuve arba smulkiai supjaustome. Supjaustome ir pluoštelį krapų. Baklažanams apkepus iki auksinės spalvos ir suminkštėjus, įdedame į plastmasinį indą ir sumaišome su padažu: smulkintais česnakais ir krapais, šaukšteliu pipirų ir druskos ir 4–5 dideliais šaukštais majonezo. Viską gerai išmaišome. Paruoštą karštą patiekalą apvyniojame rankšluosčiu ir padedame šiltai visai nakčiai.

„Kartais vadinu šį patiekalą kantrybės patiekalu, – sako kun. Ričardas, – nes tai, kas paprasta, visada kartu yra ir ypatinga. Tad šio patiekalo gaminimas trunka dvi dienas. Jeigu norime gardžiuotis skaniu baklažano užkandžiu, turėtume atrasti laiko iš vakaro pasigaminti patį patiekalą ir palikti jį per naktį bręsti paruoštame padaže. Baklažanas iš patiekalui skirto padažo pats pasiims, kiek jam reikės sūrumo, kartumo, majonezo švelnumo, česnako skonio. Paliksime kūrybinės laisvės ir pačiai daržovei. Kitą dieną atvėsusi užkandėlė jau tinkama valgyti.“

Ji tinka tepti ant paskrudinto batono ar juodos keptos duonos, prie mėgstamo alaus ar taurės baltojo vyno. Galima valgyti kaip užkandį, salotas arba kaip garnyrą. Kaip garnyras baklažanai tinka prie jautienos ir žvėrienos.

„Iš vakaro pasigaminus ir ryte išvažiavus į iškylą, šis patiekalas tikrai yra nepamainomas užkandis tik pradėjus stovyklauti, kol bus sukurti laužai ir išvirs lauko maistas, žuvienė ar košė“, – tikina Ričardas Doveika.

••• • ••• • •••

Kaip nutiko, kad Prekybos ir verslo mokykloje įgijęs virėjo specialybę pasukote kunigystės keliu, prie Viešpaties vakarienės stalo?

Nuo 12 metų patarnaudavau Mišioms Šv. Rapolo bažnyčioje. Jau paauglystėje po truputį brendo apsisprendimas eiti kunigystės keliu. Bendraudamas su kunigais mačiau jų kasdienybę, kaip patys buityje turi viskuo rūpintis, ir pagalvojau, kad būtų neprošal išmokti savimi pasirūpinti ir maisto atžvilgiu.

Gaminuosi maistą kiekvieną dieną, kadangi nesu pratęs dieną vienas eiti valgyti į kavines. Vyskupų konferencijos sekretoriate yra virtuvėlė, kur nusinešę galime pasišildyti maistą. Draugams dažniausiai tenka gaminti tik švenčių, gimtadienio ar vardadienio proga. Kadangi turiu virėjo specialybę, patinka šeimininkauti virtuvėje.

Ką valgymas kartu reiškia šeimos santykiams?

Manau, kad valgymas kartu yra vienas iš esminių šeimą vienijančių elementų. Gerai žinome, kad šeimoje esantis stalas, kaip ir židinys, yra sakralinė erdvė, šalia kurio glaudžiasi visi šeimos nariai, kad išgyventų intymią bendrystę. Valgymas kito akivaizdoje yra intymi patirtis, kuriai reikalingas didelis atvirumas ir pasitikėjimas. O kadangi šeimos pusryčiai, pietūs ir vakarienė gimsta iš bendrojo šeimos gėrio, man valgymas šeimoje yra ir šio bendro gėrio šventimas. Mes, būdami krikščionys, katalikai, dėkojame Dievui už dovanas ir talentus, kuriuos turime ir kurių išskleidimas leidžia šeimai susikurti gerovę.

Tad mes kiekvienas turime dėti pastangų, kad sugrąžintume bendro valgymo šeimoje kultūrą.

Maisto ruoša suvienija šeimą, o jeigu sugebėtume šią valgymo kultūrą pakelti į dar aukštesnį lygmenį ir valgymo metu skirti dėmesio šeimai – ne telefonų aparatais žaisti ar laikraščius vartyti, bet būti, bendrauti ir vienas kitą matyti, tai iš tikrųjų kiekvienas šeimos susėdimas prie stalo būtų graži aliuzija į Viešpaties vakarienės patirtį, kurioje švenčiama maisto liturgija, išskleidžiama artimo meilės iškilmė ir atidengiama pati gražiausia neskubanti ir įsiklausanti tarpusavio bendrystė.

Aš namuose ir valgydamas vienas, po dienos įsipareigojimų grįžęs ir pasigaminęs vakarienę, padengiu stalą, maistą sau visada pateikiu estetiškai sukomponuotą lėkštėje ne dėl to, kad tai kažkoks mandrumas, bet mano, kaip tikinčio žmogaus, dėkingumo ir pagarbos ženklas Dievui.

Parengė Monika Midverytė

Žurnalas „Kelionė su Bernardinai.lt“

Tęsiame Jovitos pasakojimus apie pusmetį trukusias klajones po Aziją. Ketvirtasis sustojimas užsitęsė visą mėnesį, per kurį pavyko kiek iš arčiau pažinti Laosą, jo žmones, jų buitį, svajones ir laiką, kuriame šie gyvena. Galbūt ir mėnuo taip greitai pralėkė todėl, jog paprasčiausiai norėjo aplenkti šitą belaikę zoną, pasislėpusią kažkur giliai  Pietryčių Azijos užkampyje.

Dar net nepatekus į Laoso teritoriją, jau iš toli visus sveikina didžiulėmis raidėmis išpuoštas ženklas, primenantis, jog greitu metu atsidursite Laoso Liaudies Demokratinėje Respublikoje. Tas ženklas savo dydžiu užgožia viską aplinkui, bet kai atsargiai iškiši galvą kiton jo pusėn ir apsidairai, supranti patekęs į belaikę zoną, kur penkios minutės išsitęsia į pusvalandį, šiandiena tampa rytojumi, o rytojus gali ir nepasirodyti, nes nebuvo suplanuotas. Niekas neatsitinka tada, kada tu norėtum, o gali ir visai neatsitikti. Ir nėra dėl ko niurzgėti ar priekaištauti, laikas čia neegzistuoja.

Nesisukant jokioms laikrodžių rodyklėms, tavo gyvenimas tampa plastelino kamuolėliu, kurį imk ir minkyk, kaip tik nori. Nekimba mintys, kad dvidešimties jau turėtum įsigyti savo pirmąjį automobilį, šiek tiek vėliau surasti sutuoktinį, suburti pulką vaikų. Dar medį užauginti ar kokį kitą krūmą. Pastatyti namą, ir, būtų gerai, ne pirkią iš rastų, o tikrą, kuriame tavo giminaičiams būtų gera ir erdvu. Kur jų juokas ir liaupsinimai atsimuštų į baltutėlaites sienas ir į naujausio modelio sony plačiaekranį.

Tuo pačiu metu dar ir laiptais kopti nepamiršk. Tais stačiaisiais, kur į padangę veda, ir kur, užkopus aukščiau, geriau matai. Visus tuos, kurie dar nepradėjo, neįstengia arba nesiruošia kopti. Paklausi, kam gi lipti tais laiptais, ar tik tam, kad apsidairytum? Prisipažinsiu, aš į šitą klausimą atsakymo neturiu, tačiau duodu pirštą nukirst, kad tokius sudėtingus reikalus visada išsamiai paaiškintų kokia nors tetulė ar kita (ne)artima giminaitė.

O čia laiko nėra. Gali piktintis kiek tik nori, bet tau niekas nepasakys, kada prasideda darbas, kiek ilgai turėtų trukti tavo pietų pertrauka, kokia šiandien savaitės diena. Laose žmonės neskaičiuoja jų taip, kaip darom mes, jų kalendorius remiasi mėnulio fazėmis, kurios ir praneša apie senojo ciklo pabaigą ir naujojo pradžią, kuris paženklinamas kaip Budos diena. Jokių kitų atraminių rodiklių, padedančių man susivokti, istorijoje nėra. Su lietumi prasideda ir ryžių sodinimo sezonas, o daugiau ar bereikia žinoti?

 Kaip man, „laikrodžių – gyventojų“ šalies piliečiui, suprasti, kas tame Laose po šimts pypkių dedasi? Tai kada pagaliau atliksi savo namų darbus?, – klausiau savo mokinio. Kai galėsiu. Kada galėsi? Kai pabaigsim sodinti ryžius. Kada pabaigsit? Kai visus pasodinsim. Kada visus pasodinsit? Kai daugiau nebeliks. Kada pagaliau jų neliks? Nežinau, neskaičiavau. Ir taip gali klausti, kol pagaus įsiūtis. Bet kam gi siusti, nesveika veido odai, greičiau jau reikėtų nepamiršti, kad tokie klausimai Laose – visiškai neprasmingi. Ten net žmogaus amžiaus klausti nėra prasminga, nes metai stovi vietoje, tik kūnas auga.

 Šioje belaikėje erdvėje gali kiekvieną dieną dirbti ryžių laukuose, sodinti daržoves, rinkti sėklas. Ar varles ir šimtakojus iš balų. Purvinomis rankomis, bet šviesia galva, be jokių įkyrių minčių artimiausiais metais tapti Seimo nariu ar bent jau valstybės tarnautoju. Visai nereikia vairuoti naujausio modelio mersedeso arba tapti geru verslininku pirmaisiais metais po bakalauro studijų (pageidautina dar studijų metais, pabrėžtų ta tetulė). Nereikia važiuoti į užsienį, dirbti Anglijoje ar Danijoje, nes vieta, kurioje dabar esi, yra pati geriausia. Kodėl geriausia? Nes Tu ten esi. Nes Buda taip norėjo.

  Tu tik nepagalvok, kad žmonės Laose nesvajoja. Jie svajoja ir svajoja nuolat. Kaip rytoj sugaus didžiulę žuvį vakarienei, sutiks nepažįstamą merginą arba išmoks kalbėti angliškai ir galės suprasti visus tuos gražiuosius žmonės iš svetur.

 Vienas mano mokinys, paklaustas apie savo svajones, stipriai užsimerkė ir pasakė, jog norėtų, kad vietoj mangų ir papajų ant medžių jo sode augtų obuoliai. Taip kaip yra Paryžiuj. Sakė, kad Paryžius – tai obuolių miestas, bet kur tas Paryžius, jis nežino, tik žino, jog toks yra. Ir dar – geras svajoja būti. Ne geras medžiotojas, studentas ar vairuotojas. Geras žmogus.

 Ir visa tai tik todėl, kad Laose, mielasis, daug svarbiau yra būti laimingam negu tokiam, kuriam sekasi. Tavo vidinė ramybė išlieka pagrindinis prioritetas. Būti liūdnam ir nelaimingam yra nedovanotina, nes Budos noras buvo kitoks. Jis norėjo, kad būtum laimingas, o laimė ir sėkmė juk ne visada pakeliui. Ir todėl jie visi kaip susitarę ignoruoja laiką. Iki šiol maniau, jog laiką žmogus sugalvojo tam, kad jam būtų lengviau organizuoti dienos darbus, planuoti, ilsėtis. Dabar jau pati nebesu tikra, ar man jis reikalingas. Visai neseniai sutikau vieną draugę iš tų senųjų laikų, papasakojau jai apie savo klajones, ji man – apie savo aukštumas. Ir susirūpino, gi man jau dvidešimt šešeri, o dar neužlipau ant pirmojo laiptelio.

 ....

 Jei Laose, tik niekur neskubėk.

 Ir prisimink, kad stipriausi vaistai nelaimingumui gydyti yra laimė, nesvarbu, ką galvotų ar sakytų kiti. 

Bernardinai.lt

Apskritojo stalo diskusija Nacionalinėje filharmonijoje

Kultūros laukas platus: čia ir muzika, teatras, kinas, šokis, dailė…Ar ten, kur viešpatauja kūryba, nėra problemų? Kodėl girdime vis garsiau skambančius šalies kultūros ir meno žmonių balsus? Kokios opiausios problemos juos kamuoja? Kokia kultūros strategavimo ir finansavimo padėtis? Kokios pertvarkos ir reformos padėtų išspręsti susidariusias problemas?

Į šiuos ir kitus klausimus atsakymų ieškojo rugsėjo 26 dieną į apskritojo stalo diskusiją susirinkę Rasius Makselis, Lietuvos kultūros tyrimų instituto mokslinis bendradarbis, ES ir Lietuvos kultūros politikos ekspertas, Aurimas Pautienius, ISM universiteto dėstytojas, ES struktūrinių fondų švietimui ir kultūrai ekspertas, Lolita Jablonskienė, Lietuvos nacionalinės dailės galerijos vadovė, Aušra Jolanta Pliaugienė, Lietuvos nacionalinio dramos teatro generalinio direktoriaus pavaduotoja, Vytautas Balčiūnas, Vilniaus dailės galerijos vadovas, Rūta Prusevičienė, Lietuvos nacionalinės filharmonijos generalinė direktorė, Sigitas Renčys, Valstybinio studijų fondo direktorius, Jonas Korenka,  liaudies teatrų režisierius, Lietuvos kultūros, teatro ir politinis veikėjas, Naujosios Vilnios kultūros centro direktoriaus pavaduotojas. Apskritojo stalo diskusijos dalyvių susitikimo vieta – Lietuvos nacionalinė filharmonija – pasirinkta neatsitiktinai. Šioje didžiausioje šalies koncertinėje įstaigoje, puoselėjančioje Lietuvos muzikinę kultūrą ir muzikos atlikėjų meną, vyksta dažnos diskusijos kultūros politikos ir vadybos temomis. Šį kartą diskusijai pakvietė kompozitorius, Konstantino Stanislavskio premijos laureatas, Lietuvos ambasados kultūros atašė Rusijos Federacijoje Faustas Latėnas

Faustas Latėnas. Esame pažįstami visą sąmoningą kultūros gyvenimą, vieniems kitų pristatyti nereikia. Gerai žinome šiandienes problemas, pagrindinius kultūros skaudulius. Artėjant rinkimams visada suaktyvėja rūpinimasis kultūra. Visos partijos remia kultūrą. Jau esu sakęs, kad partijų programas iš esmės galime pavadinti pjesėmis. Jeigu vieną ar kitą partiją išrinks, tai pagal tokią pjesę bus statomas spektaklis. Bėda ta, kad po rinkimų aktyviai deklaruotas rūpestis dėl kultūros dažnai užsibaigia kvietimų į spektaklius poreikiu. Aš (ir kaip kultūros žmogus, ir kaip kūrėjas) jaučiu kultūros tęstinumo stygių. Kultūros ministerijai turi būti svarbios kultūros savivaldos kolegijos, Kultūros ir meno tarybos žmonių nuomonės. Jeigu valstybė atsakinga už kultūrą, jeigu atsakinga už tai, kad kultūra būtų prieinama visiems, turėtų būti girdimas kiekvieno kultūrininko balsas. Kultūros opinija pastaruoju metu smuko. Informacija apie VEKS programą, Valdovų rūmų statybą platųjį skaitytoją pasiekė iškreipta, pateikta sąmoningai tendencingai. Geriau pagalvojus, argi šie projektai nedavė Lietuvai realios naudos?

Vytautas Balčiūnas. Kultūros žmonės nežinojo, ką daryti, kaip gintis, nes pirmą kartą vyko toks atkaklus kultūros niekinimas. Kolegialumas, kolegialumo atkūrimas – svarbiausias kultūrininkų ateities uždavinys. Visi kartu (diskutuodami, mokydamiesi iš klaidų) turime suvokti kultūros atsinaujinimo problemas. Bet kur tas problemų sprendimų centras? Kur tas taškas, iš kurio galėtume suvokti atsinaujinimo galimybes? Nacionalinės pažangos strategijoje per 10 tūkstančių žodžių, bet nė vieno karto nepaminėta „biblioteka“. Žodis ,,kultūra“ paminėtas 66 kartus, bet visus kartus suvokiamas kaip energingumo ir kūrybingumo sinonimas. Tai kas gi šiandien strateguoja kultūros politiką ir užtikrina jos tęstinumą?

Rūta Prusevičienė. Dažnai save ir bendraminčių grupę vadiname smogikais. Per pastaruosius metus kultūros laukas buvo deformuotas, deformacijos procesai vyksta ir dabar. Tai, kas sukurta per penkiasdešimt metų, lengvai galima sugriauti per vieną dieną. Abejingai stebėti ir likti nuošalyje negalime ir neturime teisės. Bendraminčių grupėje nuolat gimstantys konstruktyvūs pasiūlymai turi būti išgirsti Kultūros ministerijoje, Seime, Prezidentūroje. Dirbame tam, kad kultūros keliu eiti būtų lengviau visiems kolegoms.

Apskritojo stalo diskusija Nacionalinėje filharmonijoje

Faustas Latėnas. Rugsėjo mėnesį Lietuvos Respublikos Seimo dauguma po pakartotinių projekto atmetimų ir pateikimų priėmė Lietuvos kultūros tarybos įstatymą. Apie Kultūros ministerijos parengto Kultūros tarybos įstatymo trūkumus savo nuomonę yra išsakę garsūs kultūros ir meno kūrėjai, kultūros darbuotojai. Visokių buvo pasiūlymų. Buvo siūloma pirmiau parengti ir priimti bendrą Kultūros įstatymą, o Kultūros tarybos įstatymą priimti kaip Kultūros įstatymo sudedamąją dalį arba rengti atskirai po to. Neaiški ekspertų delegavimo procedūra. Tačiau faktas jau įvyko, įstatymas priimtas. Kodėl taip skubėta?

Aušra Jolanta Pliaugienė. Taryba finansuos kultūros ir meno programas, projektus ir kitokias priemones; administruos jos pavaldumui priskirtą Kultūros rėmimo fondą; skirs kultūros ir meno kūrėjams stipendijas ir kitokią finansinę paramą; organizuos kultūros ir meno tyrimus, koordinuos šių tyrimų įgyvendinimą; atliks vykdomų kultūros ir meno projektų stebėseną ir kt. Taip bus įgyvendinamas ištiestos rankos atstumo principas. Tai nėra blogai.

Aurimas Pautienius. Esmė ne per kokį instrumentą finansuoti, o kaip. Per pastaruosius du dešimtmečius vyravo ir tebevyrauja tendencijos diskriminuoti kultūros sektorių, kas kelia realų pavojų Lietuvos kultūros tęstinumui ir konkurencingumui. Dėl nesuprantamų priežasčių kultūros sektoriaus finansavimo dalis valstybės biudžeto struktūroje nuolat mažėjo. Akivaizdu, kad valstybė neįstengia vykdyti savo įsipareigojimų. Skirtingai nei daugelis kitų valstybės politikos sričių, kultūros sektorius nei 2004–2006, nei 2007–2013 metais negavo tikslinio tiesioginio ES struktūrinių fondų finansavimo. Kultūra – šalies raidai svarbi sritis. Pasitelkiant struktūrinių fondų lėšas nebuvo pastatytas nė vienas teatras, koncertų salė, menininkų kūrybos rezidencija. Dėl to kenčia visuomenė, patirdama kultūrinę atskirtį. Prarandama konstitucinė teisė į laisvą kultūrinę raišką. ES skiria daug dėmesio kultūrai. Tai pretekstas veikti. Tik reikia keisti mąstymą, logiką.

Rasius Makselis. Pratęsiant Aurimo mintį svarbu akcentuoti, kad tol, kol atsižvelgiant į Lenkijos, Latvijos, Estijos ir kitų šalių patirtį Lietuvos kultūros infrastruktūra nebus pripažinta lygiaverte šalia kitų sričių, kol nebus Kultūros ministerijai suteiktas tarpinės institucijos statusas, nebus užtikrintos galimybės atsakingai formuoti kultūros politiką, įgyvendinti Nacionalinės pažangos programos priemones ir kitus svarbius kultūrai dokumentus. Parengėme kreipimąsi į valstybės vadovus, kuriame išdėstėme savo nuomonę ir prašymus šiuo svarbiu klausimu.

Vytautas Balčiūnas. Analizuojant teisės aktus, dokumentus, bandant koreliuoti juose išdėstytus argumentus, kartai pasijauti iškreiptų veidrodžių karalystėje. Vieni teiginiai prieštarauja kitiems. Dabar kultūros laukas neprimena bendro kelio. Ateitis turi vienyti visus. Ar eisme per kultūros lauką bendru keliu? Kartoju, kažkur turi būti problemų sprendimo centras. Vienas taškas, iš kurio galėtumėme suvokti kultūros atsinaujinimo galimybes.

Faustas Latėnas. Kolegialumas, turi sugrįžti į kultūros bendruomenę. Kultūros ministerijai turi rūpėti kultūros žmonių nuomonės. Neturi būti slaptų sprendimų, viskas turi būti vieša. Suprantu, kad naktinių mokesčių reformų sukeltas deformacijas kultūros srityje tik kartu, kolegialiai tegalėsime ištaisyti.

Sigitas Renčys. Šis apskritasis stalas parodė, kad ieškome bendrystės ir einame teisingu keliu. Įtraukime nevyriausybines organizacijas į kultūros veiksmą, išgirskime jų bėdas. Kalbėkimės su visais. Eikime per kultūros lauką kartu.

Tekstą parengė ir nuotraukas atsiuntė Aldona Jeleniauskienė

Bernardinai.lt

Kadras iš „Vilniaus dokumentinių filmų“ festivalyje rodomos programos. Šaltinis – http://zagrebdox.net

Rugsėjo 20–ąją „Skalvijos“ kino centre prasidėjusi šventė vis dar džiugina vilniečius, nepasotinamus turininga ir turtinga šiųmetine Vilniaus dokumentinių filmų festivalio pasiūla. Matant kone nuolat prie bilietų kasos nusidriekusią eilę, lūkuriuojančias grupeles, aptarinėjančias matytą ar planuojamą pamatyti dokumentiką, savaitgalinį „anšlagą“, kyla klausimas: ar čia žymusis Viktoras Kosakovskis, ar pirmasis rudeniškas šaltukas, gnybtelėjęs už nosies, ar paprastas žmogiškas smalsumas tapo priežastimi šios susidomėjusių sostinės gyventojų bangos?

Turbūt visi šie dalykai, tačiau lydintys svarbiausią – įvairiaspalvį festivalio dokumentinių filmų repertuarą, kurį kruopščiai atrinko Sonata Žalneravičiūtė, Austė Zdančiūtė bei Vilma Levickaitė, anot kurios toks žmonių susidomėjimas organizatorių nestebina. Juk šis festivalis rengiamas jau devintus metus. Pasak jos, pagrindinė filmų dalis atkeliauja iš Amsterdamo dokumentinių filmų festivalio. Tai, Vilmos Levickaitės žodžiais, pagrindinis jų festivalio turgus. Paklausta, kokie svarbiausi kriterijai, kuriais remiantis yra atrenkami filmai festivaliui, ji sakė, jog svarbiausia – autoriai, kūrybinė, autorinė dokumentika, filmų ryškumas bei gylis. Taigi šiais metais organizatorės visą filmų programą suskirstė į konkursinę, pagrindinę ir spacialiąją bei vieno žymiausių pasaulyje dokumentinio kino režisieriaus Viktoro Kosakovsio retrospektyvą. Pasiteiravus, ar sunku buvo prikalbinti į Lietuvą atvykti tokio „kalibro“ asmenybę, Vilma Levickaitė atsakė, jog buvo tikrai sudėtinga. Juk Viktorą Kosakovskį festivalio rengėjai bandė prikalbinti ketverius metus. Kol po truputį, prieigose prie režisieriaus ir derybose dalyvaujant Audriui Stoniui bei Arūnui Mateliui, jis pagaliau buvo prikalbintas.

Taigi festivalyje pristatytą Viktoro Kosakovsio retrospektyvą sudaro septyni iš devynių jo filmų. „Losevas“ – tai pirmas, 1989 metais sukurtas, režisieriaus filmas, dedikuotas jo mokytojui, rusų religijos filosofui ir mąstytojui Aleksejui Fedorovičiui. Kita jo juosta „Belovai“, pasakojanti iš pažiūros eilinės rusų šeimos, gyvenančios kaime, kasdienybę, atnešė jam pasaulinį pripažinimą. Režisieriaus retrospektyvą taip pat sudaro vos 40-ies minučių juosta „Šventa“, kurioje buvo įamžintas jo dviejų metų sūnaus „susipažinimas“ su dar nė kartą nematytu savimi - jo atvaizdu veidrodyje. O štai filmas „Tišė!“ suteikia galimybę kartu su Viktoru Kosakovskiu pasidairyti, kas vyksta gatvėje pro jo namų Sankt Peterburge langą. Ši juosta pagrindžia posakį, kad žavesys slypi paprastume, o norint susukti gerą dokumentinį filmą, svarbiausia stebėti ir domėtis viskuo, kas vyksta aplinkui. Filme „Trečiadienis 1961.07.19“ atskleidžiamos žmonių, gimusių tą pačią dieną, kaip ir kino kūrėjas, tapatybės, o Aleksandro Puškino eilėraščio „Aš jus mylėjau“ įkvėpta to paties pavadinimo juosta pasakoja apie meilės galią bei universalumą. Tačiau turbūt didžiausią masę festivalio lanytojų pritraukė jo naujausia įspūdingo grožio juosta „Tegyvuoja antipodai!“, suteikianti galimybę „perskrosti“ visą žemės rutulį ir aplankyti priešingose pusėse esančias vietoves: Čilę – Kiniją, Argentiną – Rusiją, Havajus – Botsvaną bei Ispaniją – Naująją Zelandiją.

Specialiąją festivalio programą „Bitnikai kelyje“, skirtą Jacko Kerouaco devyniasdešimtmečiui atminti, sudaro keturios dokumentinės juostos. „Ištakos: bitnikų ir „palūžusios kartos“ istorija“ pasakoja apie bitnikų judėjimo pradžią, kuri laikoma hipių judėjimo pranašu vadinamo Alleno Ginsbergo ir rašytojo Jacko Kerouaco susitikimas. Čia pateikiami reportažai, interviu, archyvinė filmuota medžiaga, atskleidžianti įtakos XX a. vidurio amerikiečių ir pasaulio kultūrai, mastą. Čioje programoje taip pat pasakojama apie bitnikų krikštatėviu laikomą rašytoją Williamą S. Burroughsą, jo asmenybės prieštaringumą bei įtaką kitų menininkų kūrybai filme „William S. Burroughs: iš vidaus“, o juostoje „Alleno Ginsbergo gyvenimas ir laikai“ pasakojama jau minėto bitniko, šio judėjimu pranašu laikyto peoto gyvenimo istorija. Filmas „Jacko Kerouaco Amerika“ – tai žavinga dedikacija kontaversiškajam bitnikui, tikrai literatūrinei legendai Jackui Kerouacui.

Konkursinėje programoje varžosi filmai iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Čia rodomi gal jau kai kam matyti lietuvaitės Giedrės Žickytės „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ apie grupės „Antis“ indėlį valstybės nepriklausomybės atgavimui. Taip pat drąsi Mindaugo Survilos juosta „Stebuklų juosta“, kurioje įamžinta Budos miške, esančiame prie buvusio Kariotiškių sąvartyno, daugelį metų gyvenančių žmonių kasdienybė, džiaugsmai ir rūpesčiai. Šis dokumentinis filmas buvo įvertintas net penkiais apdovanojimais, iš kurių vienas - „Sidabrinė gervė“. Žiūrovą taip pat pasiekė ir naujausia Audriaus Stonio dokumentika apie Raminą Lomsadzę iš Gruzijos (filmas „Raminas“), kuris būdamas garbaus 75-erių metų amžiaus nusprendžia grįžti į savo Tėvynę prarastos meilės ieškoti. O štai režisierės Godos Rupeikaitės pasakojime „Variacijos kaukių tema“ iliustruojamas dažnas žmogaus siekis pasislėpti po kauke.

Pagrindinę Vilniaus dokumentinių filmų festivalio programą sudaro devynios juostos, atkeliavusios iš viso pasaulio. Apie atsiskyrėlio gyvenimą Škotijos miškuose vaizdais pasakojama Beno Riverso filme „Dveji metai prie jūros“, o panašų žmogaus susiliejimą su gamta bei draugystės trapumą žiūrovas gali išvysti režisieriaus Jorge Gaggero „Montenegro“.

Itin intriguojantis, tačiau stiprių nervų žiūrovams rekomenduotinas filmas „66 mėnesiai“, į kurio seansą rugsėjo 27-ą dieną atvykęs filmo kūrėjas James Bluemelis ir prodiuseris Gordonas Wilsonas. Pastarasis, kaip ir pagrindinis filmo herojus, buvęs benamis. Festivalyje taipogi pristatomas korėjiečių darbas „Sraigių planeta“. Šiame poetiniame pasakojime vaizduojama meilė tarp nematančiojo bei negirdinčiojo ir merginos, tapusios jo akimis ir ausimis. Levino Peterio iš Austrijos filme „Pažadas“, remiantis asmenine istorija, svarstoma apie vedybas ir skyrybas, Helenos Treštikovos „Privačiame pasaulyje“ stebima, kaip pasikeitė Čekijos visuomenė per 37 metus, o štai Robo Schroderio ir Gabrielle Provaas juostoje leidžiama pasižvalgyti po slaptą seniausios pasaulyje profesijos veteranių gyvenimą. Išties verčiantis susimąstyti Chanoch Zeevi darbas „Hitlerio vaikai“ apie tai kokią dėmę užtarnavo tėvai šiandien gyvenančių žmonių, pavarde Himleris, Frankas, Geringas ir Hiosas, bei Krzysztofo Kadlubowski filmas „Sugrįžimas“ apie 2010 metų balandį įvykusią tragediją, kuomet prie Smolensko sudužo lėktuvas, kuriuo į Katynės žudynių metinių minėjimą skrido Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis, jo žmona bei daug aukštų valstybės pareigūnų. Repertuaro spalvingumu pasižymintis šiųmetinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis tikriems kino gurmanams taip pat siūlo apsilankyti kūrybinėse dirbtuvėse.

Paklausta, kokių siurprizų Vilniaus dokumentnių filmų festivalyje galima tikėtis kitąmet, Vilma Levickaitė prižadėjo, jog festivalis nustebinsiąs žiūrovus. Juk 2013-aisiais bus švenčiamas pirmas jo jubiliejus. Taigi su nekantrumu laukiame naujienų iš kitais metais vyksiančio festivalio, o šiandien siūlau pasinerti į nenuspėjamą dokumentikos žavesį ir pamatyti tai, kas dar liko nepamatyta.

Rūta Kazlauskaitė

Bernardinai.lt

Kultūros ministerija siūlo gerokai išplėsti Valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektų sąrašą.

Pagal ministerijos parengtą projektą, jis turėtų pailgėti beveik dvigubai.

Sąrašą papildyti siūloma daugiausia Lietuvos dvarų sodybomis. Į jį ketinama įrašyti Raudondvario, Palangos, Pakruojo, Plungės, Baisiogalos, Rokiškio, Bijotų, Verkių, Lentvario, Jašiūnų, Biržuvėnų ir Paežerių dvaro sodybas. Taip pat Trakų salos, Biržų ir Raudonės pilis, Klaipėdos pilies ir bastionų kompleksą.

Kultūros ministro Arūno Gelūno teigimu, 2007 metų birželį patvirtintame Valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektų sąraše tėra 17 reikšmingiausių šalies kultūros paminklų. Į sąrašą pateko tik tie objektai, kurie tuo metu nuosavybės teise priklausė Lietuvos Respublikai ir buvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre.

2008 metais kultūros paminklais paskelbta daugiau paveldo objektų, todėl atsirado galimybė papildyti sąrašą naujais paminklais.

Kultūros ministerija inicijavo Lietuvai reikšmingiausių paveldo objektų atranką, iš viso buvo atrinkti 101 objektai, dalį jų ir siūloma įrašyti į sąrašą. Ateityje numatoma atrinkti ir reikšmingiausius archeologijos paveldo objektus.

Be to, atrenkant objektus, atsižvelgta į Konstitucinio Teismo nutarimą, kad valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektais gali būti pripažinti ir ne valstybės nuosavybei priklausantys kultūros paveldo objektai. Todėl sąrašą papildyti siūloma ir savivaldybėms bei privatiems asmenims priklausančiais kultūros paminklais.

"Priėmus nutarimą, visuomenei bus užtikrinta galimybė lankyti į sąrašą įtrauktus Lietuvos kultūrai reikšmingiausius kultūros paminklus", - teigia ministras.

Šiuo metu galiojančiame Vyriausybės nutarime Valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektų sąraše yra Žemutinės ir Aukštutinės pilių Vilniuje liekanos, Kauno pilies liekanos, Trakų pusiasalio pilies liekanos ir Dominikonų vienuolynas, Medininkų pilis, Užutrakio dvaro sodyba, Kryžių kalnas, Ministrų kabineto pastatas Kaune, Signatarų namai Vilniuje, Kauno meno mokyklos rūmai, Karininkų ramovė, Maironio rūmai Kaune, Kauno valstybinis muzikinis teatras, Chaimo Frenkelio vila Šiauliuose, KGB rūmai Vilniuje ir Lietuvos banko pastatas Kaune.

Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) sprendė klausimą, ar pagrįsta viešai paskelbta informacija apie galimą "tvarkiečių" kandidato į Seimo narius, buvusio Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) rektoriaus Romualdo Ginevičiaus bendradarbiavimą su KGB.

Žiniasklaidoje paskelbus apie galimus kandidato ryšius su KGB, VRK pakartotinai kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą (LGGRTC). Gautame atsakyme nurodoma, kad Liustracijos komisija svarstė klausimą dėl R.Ginevičiaus, bet tuomet  nuspręsta, kad bendradarbiavimą įrodančių faktų nepakanka, ir padaryta išvada, kad su KGB jis slapta nebendradarbiavo.

Penktadienį per VRK posėdį paskelbus iš LGGRTC gautą centro direktorės Teresės Birutės Burauskaitės pasirašytą raštą, bendru sutarimu nuspręsta, kad kelti klausimą dėl R.Ginevičiaus išbraukimo iš kandidatų sąrašo nėra pagrindo.

Kaip teigiama rašte, Liustracijos komisija 2010 metų spalio 26 dieną nusprendė, kad surastoje medžiagoje nepakanka duomenų, įrodančių R.Ginevičiaus galimą slaptą bendradarbiavimą su KGB, tai tik fragmentiška informacija, ir pagal susiformavusią teisminę praktiką įrodymų dėl slapto bendradarbiavimo nepakanka.

Buvęs VGTU rektorius R.Ginevičius "tvarkiečių" sąraše įrašytas devintuoju numeriu. Vienmandatėje apygardoje jis nesibalotiruoja.

Kandidatai rinkimuose savo anketose privalo nurodyti bendradarbiavimo su KGB faktą, ši informacija skelbiama kandidato plakate, nuslėpusių registracija panaikinama. Per šiuos rinkimus VRK į dviejų kandidatų plakatus įrašė apie jų buvusį bendradarbiavimą su KGB, o vieną kandidatę išbraukė iš sąrašų, nes ji nuslėpė šį savo biografijos faktą.

Dienraštis "Lietuvos žinios" pranešė, kad R.Ginevičius sovietmečiu KGB rašė agentūrinius pranešimus ir turėjo slapyvardį "Lakštutis".

Jis cituoja Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) internetiniame tinklalapyje Kgbveikla.lt paskelbtą KGB agentūrinį pranešimą apie 1981-1982 metais vykusią R.Ginevičiaus stažuotę tuometėje Vokietijos Federacinėje Respublikoje (VFR).

R.Ginevičius pripažino, kad šiame pranešime kalbama apie jo stažuotę, tačiau jis tvirtino nei prieš stažuotę VFR, nei vėliau nesilankęs KGB pastate ir nesusitikinėjęs su jokiais KGB karininkais. Jis pabrėžė, kad "Lakštučio" slapyvardžiu parengta  informacija nėra jo bendradarbiavimas su KGB.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorė Teresė Birutė Burauskaitė dienraščiui sakė, kad faktą, ar R.Ginevičius bendradarbiavo su KGB, turėtų nustatyti teismas.

"Paaiškėjus "Lakštučio" istorijai, Vyriausioji rinkimų komisija turėtų kreiptis į mūsų centrą, mes - į teismą", - sakė ji dienraščiui.

Seimo rinkimai vyks spalio 14 dieną.

Kultūros ministerija pranešė Europos Komisijai pateikusi Lietuvos visuomenei reikšmingų įvykių, transliuojamų televizijoje, sąrašą, kuriame yra ir Lietuvos klubų rungtynės Eurolygos krepšinio turnyre.

Būtent dėl nemokamų Eurolygos transliacijų per televiziją kilo daugiausia diskusijų rengiant šį sąrašą.

"Vadovaujantis Visuomenės informavimo įstatymo reikalavimais bei numatomomis papildomomis sąlygomis, visi į sąrašą įtraukti renginiai Lietuvos Respublikoje turės būti rodomi tiesiogiai bei nacionalinėse televizijos programose, kurios visuomenei prieinamos nemokamai", - rašoma ministerijos pranešime.

Pasak ministerijos, į sąrašą įtraukti televizijoje rodomi renginiai, kurie "yra svarbūs nacionaliniu aspektu, įprastai rodomi televizijoje bei sulaukia ženklaus visuomenės susidomėjimo".

Be Eurolygos į sąrašą įtrauktos žiemos ir vasaros Olimpinės žaidynės, Lietuvos krepšininkų rungtynės pasaulio, Europos čempionatuose ir vasaros Olimpinėse žaidynėse bei atrankos į visas šias varžybas turnyruose, pasaulio, Europos ir vasaros Olimpinių žaidynių vyrų krepšinio turnyrų pusfinalių ir finalo rungtynės, nepriklausomai nuo to, ar jose žaidžia Lietuvos nacionalinė vyrų krepšinio rinktinė, Lietuvos futbolininkų rungtynės pasaulio ir Europos futbolo čempionatuose bei atrankos į šias varžybas turnyruose, pasaulio ir Europos futbolo čempionatų pusfinalių ir finalo rungtynės, nepriklausomai nuo to, ar jose žaidžia Lietuvos nacionalinė vyrų futbolo rinktinė, pasaulio ir Europos lengvosios atletikos čempionatų finalinių etapų rungtys, kuriose dalyvauja Lietuvos sportininkai ir Lietuvos dainų šventė.

Ministerija pažymi, kad šiuo metu EK atlieka vidinį Lietuvos pateiktų dokumentų vertinimą. Numatoma, kad Lietuvos pateikti dokumentai bus svarstomi Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvos kontaktiniame komitete lapkričio mėnesį. Pastarajam pritarus Lietuvos teikiamų įvykių sąrašui bei jų rodymo sąlygoms, galutinius sprendimus dar turės priimti Lietuvos Vyriausybė ir Europos Komisija.

Lietuvos radijo ir televizijos komisija tarpininkaus sprendžiant galimus tarpvalstybinius ginčus su kitų valstybių transliuotojais bei bendradarbiaus su kitų valstybių institucijomis, kad į Lietuvos reikšmingų įvykių sąrašą įtraukti renginiai būtų prieinami plačiai Lietuvos visuomenei.

"Europos Komisijos pareigūnų reikalavimu, pastarosios taisyklės įsigalios po 1 metų nuo oficialaus patvirtintų dokumentų paskelbimo oficialiame ES teisės aktų skelbimo leidinyje. Numatomas "pereinamasis laikotarpis" būtinas suderinant verslo subjektų interesus su numatomais naujais jų veiklos apribojimais bei apribojant jų galimybes naudotis jau įsigytomis išskirtinėmis transliavimo teisėmis", - rašoma pranešime.

Mažiausiai šeši žmonės, tarp jų viena mažametė ir senyvo amžiaus moteris, žuvo penktadienį Ispanijos pietinėje dalyje kilus potvyniams - srautai vartė automobilius ir privertė šimtus žmonių palikti savo namus, pranešė pareigūnai.

Mažiausiai 600 žmonių turėjo būti evakuoti iš savo namų Andalūzijos regione, kur, dėl smarkių liūčių iš krantų išsiliejus upėms, gyventojai buvo priversti gelbėtis ant namų stogų. Apsemti keliai ir geležinkeliai.

Šeštadienį paryčiais audros judėjo į rytus Valensijos uosto link.

Viena vyresnė nei 80 metų moteris žuvo penktadienį paryčiais, kai upei išsiliejo iš krantų potvynio srautas apsėmė jos namus Aloros mieste į šiaurę nuo Malagos, regiono vyriausybės atstovas sakė naujienų agentūrai AFP.

Pasak provincijos pareigūnų, dar du žmonės vėliau žuvo tame pačiame Andalūzijos regione, o kiti trys, tarp jų ir dešimtmetė - kaimyniniame Mursijos regione.

Viljanueva del Trabuko miestelyje gatves užliejo rudi potvynio vandenys; gelbėtojų brigados stengėsi ištraukti dumblu užneštus automobilius, kai vietos gyventojai valė dumblinus šaligatvius.

"Malagos provincijoje 800 darbuotojų stengiasi, kad padėtis kuo greičiau grįžtų į įprastas vėžes, - sakė gelbėjimo tarnybų atstovė Pilar Limon. - Liūtys liaujasi ir tikriausiai slenka link Granados bei Almerijos (toliau rytuose)."

Valstybinė meteorologijos agentūra AEMET nurodė, kad rytą vienam kvadratiniam metrui teko iki 245 litrų kritulių.

Orų uostų valdyba AENA informavo, kad skrydžiai buvo nukreipti į Seviliją, audroms slenkant link Malagos, kuri yra į rytus nuo kurortinio Marbeljos miesto turistų rojuje Kosta de Solyje.

Pasak pareigūnų, buvo uždarytos bent dvi didelės automagistralės.

Kaimyniniame pietrytiniame Mursijos regione vienoje automagistralėje smarkios liūtys sugriovė tiltą, pranešė nacionalinė televizija TVE.

Valensijos pareigūnai šeštadienį paryčiais nurodė uždaryti uostą, artėjant audroms. Per miestą praūžė tornadas, kuris sužeidė 35 žmones, nurodė Ispanijos žiniasklaida.

Sankt Galleno mieste, Šveicarijos šiaurės rytuose, šiomis dienomis vyksta Europos vyskupų konferencijų tarybos plenarinis susitikimas, tema: „Mūsų laikų iššūkiai – socialiniai ir dvasiniai aspektai“. Lietuvos vyskupų konferencijai jame atstovauja Vilniaus arkivyskupas kardinolas Audrys Juozas Bačkis, praneša Vatikano radijas.

Į Sankt Galleną susirinkusius Europos vyskupų konferencijų pirmininkus arba atstovus popiežiaus Benedikto XVI vardu pasveikino jo Valstybės sekretorius kardinolas Tarcisio Bertone. Laiške pirmiausia pastebima, kad šiemetinis plenarinis posėdis surengtas Sankt Galleno mieste, kuriam vardą davė šį dabartinės Šveicarijos pakraštį evangelizavęs šv. Galas. Garsiojo abato šv. Kolumbano mokinys Galas, kaip daugelis kitų tuometinės Europos apaštalų, atvyko iš Airijos. Ligos priverstas ilgesniam laikui sustoti šiose apylinkėse, prieš 1400 metų jis įsteigė abatiją, kuri greit tapo svarbiu evangelizavimo židiniu ir prie kurio vėliau išaugo šv. Galo vardu pavadintas miestas.

„Šv. Galo, panašiai kaip ir kitų Europos bei viso pasaulio evangelizuotojų, pavyzdys rodo, - rašoma kardinolo Bertone laiške, - kad krikščioniškoji žinia sėkmingiausiai plinta ten, kur ją skelbia maldos ir artimo meilės gaivinama bendruomenė. Dėl to šv. Galo ir jo darbų atminimas naujajam evangelizavimui skirto Vyskupų Sinodo išvakarėse, tebūnie paskata su viltimi eiti į didžiulę „pjūtį“, kuri yra Europos žemynas. Kardinolas taip pat primena koks svarbus ir naudingas šiame darbe yra Vatikano II Susirinkimo mokymas bei jį pratęsiantys popiežių Pauliaus VI, palaimintojo Jono Pauliaus II ir Benedikto XVI dokumentai“.

Europos vyskupų konferencijų tarybai priklauso 33 Europos šalių Vyskupų konferencijos, taip pat pavieniai vyskupai vadovaujantys tokių mažų šalių katalikų bendruomenėms kaip Liuksemburgas, Monakas, Kipras ir Moldova, o taip pat Ukrainos Užkarpatės Mukačevo vyskupas. Europos vyskupų konferencijos tarybos pradžia siekia Vatikano II Susirinkimo laikus, kuomet jam besibaigiant, 1965 m. Romoje buvo surengtas 13 Vyskupų konferencijų pirmininkų susitikimas. Vėliau kiti tokie susitikimai buvo surengti Šveicarijoje ir Olandijoje, o 1971 m. vėl susitikę Romoje, Europos Vyskupų konferencijų pirmininkai formaliai įkūrė Europos vyskupų konferencijų tarybą – Consilium conferentiarum episcoporum Europae (CCEE).

Iš pradžių jos nariai buvo Vyskupų konferencijų paskirti delegatai; nuo 1993 m. Tarybos nariai yra Vyskupų konferencijų pirmininkai. Nuo pat Tarybos įsikūrimo jo sekretoriatas veikia Šveicarijos Sankt Galleno mieste, kuriame vyksta ir šiemetinis plenarinis posėdis. Tarybos pirmininkas nuo 2006 m. yra Estergomo ir Budapešto arkivyskupas kardinolas Péter Erdő.

Archeologai paskelbė apie istorinį radinį, užtiktą vykdant kasinėjimus vienoje Baden-Viurtembergo žemės bažnyčioje netoli Štutgarto, pietvakarių Vokietijoje.

Kaip praneša Vatikano radijas, Rotenburgo Suelchen bažnyčioje buvo surasti ankstyvosios krikščionybės pietinėje Vokietijoje bažnyčios pamatai. Statybos metu praplečiant Bažnyčios kriptą, kurioje palaidoti buvę Rotenburgo vyskupai, buvo atrastas mūras, anot archeologų priklausęs didelei bažnyčiai, galbūt iš aštuntojo ar devintojo amžiaus. Archeologai mano, jog toje pačioje vietoje jau šeštame amžiuje stovėjo bažnyčia. Tai galėtų būti vienas iš seniausių krikščioniškų paminklų pietinėje Vokietijoje, praneša katalikiška žinių agentūra KNA.

Pasak Rotenburgo-Štutgarto vyskupo Gebhardo Fuersto, atradimas yra nepaprastas ir žavinantis paminklas, liudijantis apie krikščionybės, Bažnyčios ir Liturgijos tęstinumą. Anot ganytojo, tai dovana, kurią reikia išsaugoti, kad būtų prieinama lankytojams.

Kasinėjimams vadovaujanti archeologė Beata Schmid pareikė, jog aštuntojo amžiaus bažnyčios atradimas yra svarbus visam regionui. Bažnyčios dydis rodo, kad tai buvusi svarbi šventovė.

Vyskupas Robert Zollitsch, Vokietijos vyskupų konferencijos pirmininkas

Vokietijos katalikų vyskupų rudens sesijos metu pradėjo veikti atnaujintas Vokietijos katalikų Bažnyčios internetinis portalas katholisch.de, skelbia Vatikano radijas. Portalą inauguravo Vyskupų konferencijos pirmininkas arkivyskupas Robertas Zollitsch ir už Bažnyčios žiniasklaidą atsakingas vysk. Gebhard Fuerst. Portalas, pasak programuotojo Davido Hoberio, skirtas ne vien katalikams, bet visiems, kurie domisi tikėjimo ir religijos klausimais. Tikslas yra prabilti į šiuolaikinį pasaulį, priartėti prie jaunesnių žmonių grupių, joms pristatyti katalikų pasaulį.

Vyskupų rudens sesija įvykio Fuldoje, rugsėjo 24-27 dienomis. Dalyvavo 67 konferencijos nariai. Ganytojai be kitų temų svarstė išsiskyrusių ir vėl susituokusiųjų problemą ir sudarė darbo grupę jos sprendimo klausimams. Anot konferencijos vadovo, arkivyskupo Zollitsch, išsiskyrusių, tačiau naujas šeimas sukūrusių šeimų problema ganytojams yra svarbus klausimas. Anot arkivyskupo, reikalingi nauji spendimai, tačiau drauge reikia supratimo, nes tai sritis, kurioje dar reikia išaiškinti sunkius teologinius klausimus.

Vokietijos episkopato vadovas priminė popiežiaus Benedikto XVI žodžius, pasakytus Milane birželio mėnesį Pasauliniame Šeimų susitikime, jog išsiskyrusių ir vėl susituokusiųjų problema Bažnyčiai yra skaudulys. Katalikų parapijos turi daryti visa kas įmanoma, kad išsiskyrusieji, kurie vėl susituokė, jaustųsi mylimi ir priimti. Jie nėra pašaliniai. Net tada, kai negali gauti išrišimo ir Komunijos.

Katalikų vyskupai dar kartą patikslino, jog Bažnyčia negali pamiršti, jog santuokos neišardomumą nustatė pat Jėzus. Antra vertus, ganytojai patys mato, jog auga skaičius žmonių, kurie po skyrybų sudaro civilinę santuoką.

Vieną sesijos dieną Vokietijos vyskupai skyrė tikėjimo perdavimo klausimams mokyklose per religijos pamokas ir katechezę. Ganytojai pažymėjo, jog sieks kokybiškai sustiprinti religijos pamokas ir kovoti už jų pratęsimą mokyklose, gerinti mokytojų kvalifikaciją. Tačiau šios pastangos negali pakeisti religinio auklėjimo šeimose, nei katechezės parapijose, pažymėjo sesijos darbus žiniasklaidos atstovams pristatęs Paderborno arkivyskupas Hanz-Josef Becker, švietimo ir mokyklų komisijos pirmininkas.

Dar kita katalikų ganytojų rudens sesijoje aptarta tema buvo moters vaidmens sustiprinimas atsakinguose Bažnyčios postuose. Kai kurios vyskupijos jau yra parengusios konkrečius planus kaip tai įgyvendinti. Moters vaidmuo Bažnyčios gyvenime bus centrinė tema Vokietijos vyskupų konferencijos pavasario sesijoje Tryre.

Plenarinės asamblėjos dalyviai išrinko jauną ekumeninės komisijos pirmininką vietoj arkivyskupo Gerhardo Ludwigo Muellerio, neseniai popiežiaus paskirto naujuoju Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektu Romoje. Ekumeninės komisijos pirmininku išrinktas Magdeburo vyskupas Gerhard Feige. Jis vokiečių katalikų žinių agentūrai KNA pažymėjo, jog ekumenizmas nėra kažkas šalutinio ir katalikai neturėtų vengti šio termino. Mums tai negali būtų svetimžodis. Krikščionių vienybės meldė pats Jėzus, - priminė ganytojas.

Su tarptautiniu teroristų tinklu "al Qaeda" susijusio islamistų judėjimo "al Shebab" sukilėliai šeštadienį pranešė pasitraukę iš Somalio pietinio Kismajaus uostamiesčio, kuris buvo paskutinė jų tvirtovė šalyje - tai įvyko kitą dieną po Afrikos Sąjungos (AS) pajėgų puolimo.

"Al Shebab" mudžahidų karinė vadovybė nurodė vidurnaktį atlikti taktinį atsitraukimą", - grupuotės atstovas Ali Mohamudas Rageh (Alis Mohamudas Ragė) sakė naujienų agentūrai AFP.

Tuo tarpu AS pajėgos Somalyje (AMISOM) penktadienį pranešė, kad mieste vykdomos operacijos, pradėtos po puolimo paryčiais, siekiant išvaryti maištininkus.

Miesto gyventojai tvirtino, kad islamistų kovotojai yra pasitraukę už miesto ribų ir kad jų radijo stotis "Radio Andalus" tyli.

"Mes nežinome, kur jie pasitraukė..., bet anksti rytą paskutinė karinė jų priemonė išvažiavo iš miesto", - sakė vietinis gyventojas Hassanas Ali (Hasanas Ali), pridurdamas, kad net jų radijo stotis išjungta.

"Al Shebab" kovotojai patvirtino pranešimus apie atsitraukimą.

"Mes gavome įsakymus iš savo vadų pasitraukti iš miesto... Pagal didesnio masto taktiką, kurios laikomės priešo atžvilgiu", - sakė telefonu agentūrai AFP vienas kovotojų vadų, šeichas Mohamedas Abu-Fatma.

Kismajaus miestas buvo svarbus sukilėlių placdarmas, Afrikos Sąjungos pajėgoms AMISOM pernai atkovojus didesnę dalį Mogadišo ir Etiopijos kariuomenei išvarius juos iš kitų pagrindinių miestų šalies rytuose.

Pasak stebėtojų, netekę Kismajaus sukilėliai, neseniai kontroliavę 80 proc. šalies teritorijos, jau nebesugebės išlaikyti didesnių plotų.

Tiesa, pasitraukę iš turėtų pozicijų, daugiausia sostinėje Mogadiše, jie perėjo prie partizanų taktikos ir tebekelia grėsmę.

Krašto apsaugos ministerijos generalinei inspekcijai vadovaus pulkininkas Ovidijus Eitminavičius, o jo vietą Logistikos valdyboje užims pulkininkas leitenantas Sigitas Mundris, pranešė Krašto apsaugos ministerija (KAM).

Penktadienį kariuomenės Logistikos valdyboje Vilniuje vykusioje ceremonijoje Logistikos valdybos vadas pulkininkas O. Eitminavičius savo pareigas perdavė iki šiol Lietuvos kariuomenės Materialinių resursų departamento direktoriaus pareigas ėjusiam pulkininkui leitenantui S.Mundriui.

Ketverius metus Logistikos valdybai vadovavęs O Eitminavičius paskirtas KAM generaliniu inspektoriumi.

Generalinei inspekcijai iki šių metų vasaros pabaigos vadovavęs pulkininkas Gintaras Leonas Veromėjus šiuo metu eina Jungtinėse Amerikos Valstijose veikiančios NATO sąjungininkų transformacijos vadavietės nacionalinio sąveikos atstovo transformacijai pareigas.

Naujasis KAM generalinis inspektorius yra baigęs Vilniaus universiteto Finansų ir kredito fakultetą, JAV Oro pajėgų vadų ir štabo karininkų koledžą. Jis taip pat yra mokęsis Švedijos karo koledže, George C. Marshallo Europos saugumo studijų centre Vokietijoje, JAV gynybos institute, NATO mokykloje Vokietijoje, kt.

O.Eitminavičius krašto apsaugos sistemoje tarnauja nuo 1992 metų.

KAM generalinis inspektorius kontroliuoja kariuomenės vienetų bendrą ir kovinį pasirengimą, Valstybės sienos apsaugos tarnybos, Viešojo saugumo tarnybos ir Lietuvos šaulių sąjungos pasirengimą bendriems su kariuomene gynybos veiksmams, taip pat atlieka kitas teisės aktų nustatytas funkcijas.

Generalinį inspektorių į pareigas skiria krašto apsaugos ministras.

Nuo šiol Lietuvos kariuomenės Logistikos valdybai vadovausiantis S.Mundris krašto apsaugos sistemoje tarnauja nuo 1992 metų, pradėjęs tarnybą savanoriu, vėliau tarnavo įvairiose pareigose Gynybos štabe, Logistikos valdyboje. Materialinių resursų departamento direktoriumi paskirtas nuo 2012 metų.

S.Mundris yra baigęs Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją, pat yra baigęs įvairių lygių kursus Vengrijoje, Švedijoje, Estijoje, Kanadoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Vokietijoje. Yra tarnavęs tarptautinėje misijoje Afganistane.

Logistikos valdyba yra atsakinga už bendrą logistinę paramą Lietuvos kariuomenės operacijoms, vykstančioms Lietuvoje ar už jos ribų, lauko paslaugų ar NATO paskirtų karinių vienetų pajėgumų plėtra.

Penktame amžiuje prieš Kristų, tik prasidėjus Peloponeso karui, atėniečių karinis ir politinis vadas Periklis pasakė savo garsiąją Laidotuvių kalbą. Galima pagrįstai klausti, kiek ją atpasakojęs graikų istorikas Tukididas pridėjo savo išmonės, tačiau neabejotini du dalykai: vieša kalba, kaip mirusiųjų pagarbos bei gyvųjų įkvėpimo forma, buvo svarbi Atėnų gyvenimo dalis ir Periklis buvo didis oratorius.

Kalbanti politika

Ne fizinė galia ar pinigai, bet įtaigus kalbėjimas buvo neatsiejamas Atėnuose egzistavusio demokratinio valdymo ir apskritai politinio gyvenimo elementas. Būtent eklezijose, viešuose ir visuotiniuose susirinkimuose, buvo priimami sprendimai, kuriems pagrįsti reikėjo nemenkų retorikos įgūdžių.

Dar Aristotelis žmogų apibrėžė ne tik kaip politinę būtybę, bet ir kaip gyvą būtybę sugebančią kalbėti. Praplėsdama tokį visada politiško žmogaus supratimą H. Arendt papildo, kad viešojo gyvenimo prasmė yra būti matomam ir girdimam kitų. Kal­bantis pilietis išreiškia ne tik tapatumą, prisistato kaip savarankiška, mąstanti būtybė, bet ir kuria bendrumą su savo pokalbio partneriais – bendravi­mas yra konkrečią bendruomenę, atskirtą nuo neaiškiai „slebizavojančių“ barbarų, kuriantis veik­snys. Tad veik 40 metų „pirmuoju tarp atėniečių“ laikytas Periklis nebuvo pirmas ir laimingo atsi­tiktinumo dėka dar mokėjo kalbėti, bet buvo pir­mas, nes mokėjo kalbėti.

Neabejotina, kad kalba, net tiesiogiai nenurodant į graikiškąsias demokratijos ištakas, yra ir dabartinio demokratinio režimo veikimo pagrin­das: esminė liberalios demokratijos teisė yra žodžio laisvė; „ketvirtoji valdžia“ yra „kalbanti“žiniasklaida; viena svarbiausių atstovaujamosios demokratijos institucijų – parlamentas, su­ponuoja parlement (pranc.), t.y. „kalbėjimą“; įstatymai įgyja galią tik išreikšti visiems supranta­ma žodine forma ir t.t. Tokiu atveju kalba tampa politikos, valstybės valdymo meno, dalimi, o perikliška iškalba – viena iš labiau­siai ištobulintų jos formų, galima tik „kalbančioje demokratijoje“. Tačiau retorika ir kalbėjimas, kaip ir Antikinė politikos ir de­mokratijos samprata, išgyvena krizę. Periklis – iškalbus politi­kas – yra žudomas.

Politikos tildymo būdai

Tiesą pasakius, pirmasis Periklio žudymo etapas dar gali būti vertinamas kaip vedamas kilniaus tikslo – užkirsti kelią tuščiažodžiavimui. Aiškaus ir tiesaus kalbėjimo reikalavimas ypatingai akcentuotas modernybėje. R. Decartes’as teigė, kad „svarbu atsi­kratyti tam tikrų blogų rašymo ir kalbėjimo būdų, pirmiausia didžiausio blogio – dirbtinio ir retoriško stiliaus“. Jam atvirai an­trino ir kitas modernaus mąstymo apologetas J. Locke’as: „Mes turime pripažinti, kad visas retorikos menas […], visa dirbtinė ir figūrinė žodžių vartosena, kurią išrado iškalba, tik padeda įteigti neteisingas idėjas, kurstyti aistras ir šitaip klaidinti intelektą; taigi jos yra visiška apgaulė“. Tačiau nuostata racionalizuoti kalbą sukėlė dvi radika­liai skirtingas reakcijas, kurios naikina klasikinę politiškumo, kartu ir demokratiškumo, galimybę.

Pirmoji reakcija laikytina radikaliu kalbos su­paprastinimu – t.y. ne tik retoriško stiliaus, bet ir sąvokų, neturinčių žyminių fiziniame pasaulyje, at­sisakymu. Tokios nuostatos kryptis aiški – kalbėti tik apie tai, ką galima empiriškai apčiuopti, o pati kalba geriausiu atveju tėra instrumentas, padedan­tis geriau atlikti ekonomines žmogaus funkcijas. Periklis tokioje visuomenėje išgirstų skatinimą „mažiau kalbėti ir daugiau dirbti“. Būtent ši nuostata tampa nesąmoninga programa, kuri skatina tylėti dėl ekonomikos ir zoon politikon pakeisti homo oeconomicus. Nenuostabu, kad modernaus viešojo kalbėjimo idealu tampa sausa, techninė, veik matematinė „kalba“, kuri geba aprašyti ekonominius ir socialinius pasiekimus ar, dar geriau, išreikšti juos trumpa abstrakčia formule. Retoriką keičia paprastos ,,trumposios žinutės“, o kalbėjimas, bandymas įtaigiai teigti tiesą, laiko­mas „politikavimu“ arba „pilstymu“ – neaiškiu ir neapibrėžtu kalbėjimu.

Antroji reakcija – pasipriešinimas kalbos gry­ninimui, paprastinimui ir bendrinimui, kartu siekiant ją estetizuoti ir individualizuoti. Indi­vidualizacija – tai pripažinimas, kad kiekviena grupė ir net kiekvienas individas turi teisę į savo specifinį žodyną, o adekvatus kalbančiojo suprati­mas praktiškai niekada neįmanomas. Žmogus čia iš tiesų kalbantis, bet jokiu būdu ne politiškas – kalbėjimas tėra individualios saviraiškos forma, o bendras supratimas veikiau reprezentuoja „dominavimą“, bet ne tariamą laisvę – socialinę būklę, kuri įsivaizduojama kaip neribota žodžio laisvės raiškos teisė. Tokiame pasaulyje Periklis, jei tik nebūtų išvadintas demagogu ir tironu, būtų traktuojamas tik kaip gabus poetas, kuris, tiesą pa­sakius, nėra niekuo pranašesnis už bet kokia pus­kalbe kalbantį barbarą. Tikėtina, kad pastarasis net būtų vertinamas labiau, kaip siūlantis alternatyvų ir inovatyvų žodyną, net jei juo nieko prasmingo nėra pasakoma.

Šiuolaikinės demokratijos idealo ir kalbos įtampa

Šiuolaikinė visuomenė susiduria su beveik neišsprendžiamu prieštaravimu: viena vertus, deklaruojant demokratijos kūrimo būtinybę, kartu pripažįstama bendros kalbos ir diskusijos svarba; kita vertus, čia pat skatinama arba atsisakyti dis­kusijos, arba toleruoti bei pripažinti visas, net ir visiškai nesuprantamas bei vidujai prieštaringas kalbines praktikas. Atrodo, paprasčiausias būdas išvengti šio prieštaravimo būtų tiesiog pripažinti, kad demokratija neatsiejama nuo bendros, vienijančios kalbos egzistavimo, o Periklio, geriau perpratusio kalbos taisykles ir gebančio kalbėti geriau nei kiti, iškilimas – neatskiriama demok­ratinio proceso dalis. Tačiau iškalba susiduria su kliūtimis ne tik dėl pačios politiškos kalbos smer­kimo, bet ir dėl susiformavusio demokratijos idealo – prabilti Perikliui neleidžia pati šiuolaikinės demokratijos forma.

Demokratija paprastai suvokiama kaip betarpiškas visų piliečių dalyvavimas valstybės valdyme. Šis dalyvavimas suprantamas kaip galimybė būti viešojoje diskusijoje – galėti gauti informaciją (girdėti kitus) ir išsakyti savo idėjas (viešai kalbėti). Tačiau Periklį žudo naivus tikėjimas galimybe visus sulyginti. Norint, kad toks demokratinis idealas iš tiesų būtų įgyvendintas, net tokioje nedidelėje valstybėje kaip Lietuva reikėtų išgirsti mažiausiai dviejų milijonų kalbančiųjų balsus. Dar galima įsivaizduoti, kad kiekvienas turi minutę šlovės pasisakyti ir yra institucija, kuri geba išgirsti visus balsus, bet tokiu atveju „tobula demokratija“ pas­merkta, nes yra tik klausančių, bet jokiu būdu ne įsiklausančių ir atsakančių piliečių bendruomenė. Tad vietoj įtikinėjimo iškalba tampame gundomi pagaviomis frazėmis. Šiuolaikinė demokratija tampa lozungų režimu.

Tokiu būdu esame pasmerkti gyventi neiškalbingoje santvarkoje. Įvairiausių tauškalų, šnekalų ir aimanavimų lavinoje atskirti Periklio balsą darosi be galo sunku. Nevalingai peršasi išvada, kad be mokėjimo kalbėti šiuolaikinėje visuomenėje būtina ugdytis ir įsiklausymą, kad suprastum, į kuriuos žodžius yra verta atsakyti. Antraip politinės klausos atrofija gresia ne tik ma­siniu žavėjimusi populistinėmis formuluotėmis, bet ir skatina iškilti galios ir pinigų kaip politikos bei visuomenės modus vivendi dominavimui. Bet nutilti ir įsiklausyti yra tik pirmas žingsnis. Kur kas sunkiau vėl išdrįsti ir galėti pasakyti kažką prasmingo. Ir vis dėlto, Perikli, jei prabilsi, ar tik­rai dar bus su kuo bendrauti?

Tarptautinio valiutos fondo (TVF) vadovė Christine Lagarde (Kristin Lagard) penktadienį palankiai atsiliepė apie Ispanijos bankų atsparumo (streso) testų programos užbaigimą, sakydama, kad tai buvo itin svarbu sveikesniam finansų sektoriui atkurti.

"Sveikinu užbaigus Ispanijos bankų sektoriaus vertinimą, apie kurį šiandien paskelbė Ispanijos pareigūnai", - sakoma TVF generalinės direktorės pranešime.

"Bankų faktinių kapitalo poreikių, kurie, kaip tikimasi, bus mažesni nei nustatyti atsparumo testais, viešasis finansavimas gali būti saugiai atliktas pagal rekapitalizacijos programą, palaikomą Ispanijos partnerių Europoje", - pažymėjo Ch.Lagarde.

Nepriklausomas auditas, kurio rezultatus penktadienį paskelbė Ispanijos centrinis bankas, rodo, kad sunkioje padėtyje esantiems šalies bankams reikia 59,3 mlrd. eurų (204,8 mlrd. litų), siekiant sutvarkyti balansus, nukentėjusius per nekilnojamojo turto burbulo sprogimą 2008 metais.

Auditas, kuriam vadovavo JAV finansų konsultacinė bendrovė "Oliver Wyman", taps pagrindu pervesti Ispanijai iki 100 mlrd. eurų išmoką pagal euro zonos finansinės pagalbos programą, dėl kurios buvo susitarta birželį.

Pasak Ch.Lagarde, "išsamūs ir skaidrūs" audito bei griežtų bankų atsparumo testų rezultatai turėtų tapti pagrindu labai svarbiems finansinių institucijų vertinimams.

"Tvirtai palaikau institucijų ryžtą užtikrinti, kad kapitalo poreikiai būtų tenkinami laiku ir kad silpniausi bankai būtų veiksmingai tvarkomi", - sakė ji.

"Šie esminiai žingsniai, rekomenduoti anksčiau šiais metais vykdytos TVF Finansų sektoriaus vertinimo programos Ispanijai, padės kurti tvirtesnę bankininkystės sistemą, kuri ilgainiui padės atkurti kredito srautus ir paskatins augimą bei darbo vietų kūrimą", - pridūrė TVF vadovė.

Galingas taifūnas "Jelawat" šeštadienį artėja prie Japonijos pagrindinių salų, pranešė nacionalinė meteorologijos agentūra; anksčiau jis nusiaubė pietinę Okinavos salą, kurioje smarkūs vėjo gūsiai vartė automobilius.

Vėjai, kurių greitis siekė 234 kilometrus per valandą, Okinavoje sužeidė mažiausiai 51 žmogų. Vienam vyrui buvo nuplėštas pirštas, kai vėjo gūsis smarkiai užtrenkė jo namo duris, nurodė nacionalinė televizija NHK.

Okinavos prefektūros policija pranešė iki šeštadienio popietės oficialiai užregistravusi mažiausiai šešis su taifūnu susijusius žmonių sužalojimo atvejus, pridūrusi, kad nukentėjusiųjų gali būti daugiau nei 20. Dėl potvynio grėsmės, iš savo namų buvo evakuota daugiau kaip 4 tūkst. gyventojų.

Okinavos elektros tinklų bendrovė nurodė, kad prefektūroje be elektros liko apie 220,6 tūkst. namų ūkių.

Vėjo gūsiai vartė automobilius, kurie blokuodavo eismą gatvėmis ir dar labiau padidindavo chaosą, kilusį dėl atšauktų skrydžių ir keltų reisų.

Apie 5 val. Grinvičo (8 val. Lietuvos) laiku taifūnas buvo už 30 kilometrų į pietvakarius nuo Jorondžimos salos, esančios prie Kagošimos prefektūros, informavo Japonijos meteorologijos agentūra.

Meteorologai nurodė, kad audra slenka į šiaurės rytus Tokijo link 30 kilometrų per valandą greičiu; smarkūs vėjai ir liūtys Japonijos sostinėje prognozuojami sekmadienį ir pirmadienį.

Buvęs bankrutavusio "Snoro" banko akcininkas, Rusijos pilietis Vladimiras Antonovas teigia ketinantis Niujorke kelti ieškinį prieš Lietuvą dėl prarastų investicijų.

"Žadu kovoti iki galo. Be to, jau dabar pradedu civilinę bylą prieš Lietuvą dėl prarastų investicijų. Ginčo vieta bus Niujorkas. O Lietuvos finansų ministeriją jau pavasarį mano teisininkai yra perspėję, kad bylinėsimės su ja. Įstatymas reikalauja, kad palauktume pusmetį. Jei neklystu, spalio viduryje kaip tik sueis tie šeši mėnesiai", - interviu dienraščiui "Lietuvos rytas" sakė V.Antonovas.

Rusijos pilietis V.Antonovas valdė 68 proc. "Snoro" akcijų, bankas "Snoras" savo ruožtu buvo vienas pagrindinių "Lietuvos ryto" akcininkų.

Pasak V.Antonovo, kitas "Snoro" akcininkas Raimondas Baranauskas, valdęs 25 proc. banko akcijų, "bylinėtis prieš Lietuvos valstybę Niujorke negalės, nes yra jūsų šalies pilietis".

Paklaustas iš kokių lėšų ketina bylinėtis su Lietuva, V.Antonovas sakė, jog kol kas teisininkų paslaugas jam apmoka Jungtinė Karalystė.

"Mūsų kova truks metų metus. Kalbant apie lėšas - mano pinigai kol kas yra įšaldyti. Bet britai teikia ir teisines paslaugas, už kurias sumoka valstybė. Yra ir ištikimų draugų, kurie man paskolintų pinigų. Yra asmenų, kurie pasirengę apmokėti civilinį ieškinį Niujorke ir pergalės atveju atsiimtų savo pinigus su procentais. Laukia ilga kova", - aiškino jis.

Interviu jis taip pat aiškino, jog įvairų prabangų turtą Prancūzijoje ir Jungtinėje Karalystėje įsigijo už bankų suteiktas paskolas, tačiau pripažino, kad kai kurias iš jų apmokėjo iš "Snoro" sąskaitos.

"Prancūzijoje visi mano namai yra pirkti už būsto paskolas, kurias gavau iš bankų. Čia, Jungtinėje Karalystėje, irgi viskas įsigyta už paskolas, kurias suteikė britų bankai", - aiškino jis.

Į pastabą, kad būsto paskolos Prancūzijoje būdavo dengiamos "Snoro" pinigais V.Antonovas atsakė: "Taip, iš tiesų pavedimus dariau iš banko "Snoras" sąskaitos".

"Bet iš savo asmeninės sąskaitos. Aš buvau ne tik banko savininkas, bet ir klientas tuo pat metu - asmenines lėšas laikiau "Snore" ir "Krajbanka", naudojausi tik šių bankų išduotomis asmeninėmis kredito kortelėmis. Ar tai nelegalu?", - sakė jis.

Lietuvos Generalinė prokuratūra pernai lapkričio 14 dieną pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl banko "Snoras" galbūt apgaulingo apskaitos tvarkymo, dokumentų klastojimo, piktnaudžiavimo, turto iššvaistymo ir pinigų plovimo.

Netrukus po to V.Antonovas ir buvęs "Snoro" prezidentas ir akcininkas Raimondas Baranauskas pripažinti įtariamaisiais dėl turto pasisavinimo stambiu mastu, dokumentų klastojimo, R.Baranauskas - ir dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo, piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi. Jiems išduotas Europos arešto orderis, šiuo metu abu įtariamieji yra Londone.

R.Baranausko ir V.Antonovo ekstradicijos byla Londone nagrinėjama nuo 2011 metų lapkričio pabaigos, patys įtariamieji nesutinka būti perduoti Lietuvai.

Birželį pateiktame orderyje buvusiems "Snoro" akcininkams pareikšti įtarimai dėl maždaug apie 1,7 mlrd. litų vertės "Snoro" turto pasisavinimo. Gegužės pradžioje išduotame orderyje A.Baranauskas ir V. Antonovas buvo kaltinti iššvaistę 700 mln. litų, o pernai lapkričio 22 dieną - 987 mln. litų.

Popiežiaus Benedikto XVI buvusio liokajaus Paolo Gabriele, kuris kaltinamas konfidencialių Vatikano dokumentų vagyste ir nutekinimu sunkinančiomis aplinkybėmis, byla pradedama nagrinėti šeštadienį, pranešė Šventasis Sostas.

Paolo Gabriele teisiamas kartu su buvusiu Vatikano kompiuterių specialistu Claudio Sciarpelletti (Klaudijumi Šarpelečiu), kaltinamu padėjus įvykdyti šį nusikaltimą.

46 metų P.Gabriele, kuriam gresia iki ketverių metų laisvės atėmimo, dalyvavo teismo posėdyje, sakoma Vatikano pranešime spaudai.

Atsakovas yra kaltinamas pontifiko dokumentų vagyste ir jų perdavimu žurnalistui.

P.Gabriele pateikti kaltinimai vagyste sunkinančiomis aplinkybėmis, už kurią galima skirti kalėjimą iki ketverių metų. Jį teis Vatikano tribunolas iš trijų teisėjų.

Jis pats jau pripažino savo kaltę ir paprašė popiežiaus malonės, tačiau Vatikano radijo duomenimis, per neseniai vykusį bryfingą buvo patikslinta, jog kaltinamojo prisipažinimas dar nėra tikrasis įrodymas. Paolo Gabrielės prisipažinimas galėtų būti vien kitų asmenų dengimas.

Teismas neatmeta galimybės kviesti kaip liudininkus asmenis, kurie suteikė informacijos ikiteisminio tyrimo metu, o taip pat ir naujus liudinikus. Neatmetama, nors dar nenumatyta, galimybė priimti popiežiaus sudarytos kardinolų komisijos vertinimą.

Tuo atveju, jeigu teismo proceso metu išryškėtų nauja nusikaltimo sudėtis, visa informacija bus perduota Vyriausiajam teisėjui, kuris spręs, ar imtis baudžiamųjų veiksmų.

P.Gabriele buvo areštuotas gegužės 24 dieną, Vatikano policijai jo bute šiame mieste radus "daugybę" dokumentų iš popiežiaus kabineto. Daugelis tų dokumentų buvo paskelbta knygoje "Jo šventenybė: slapti popiežiaus Benedikto XVI dokumentai" (Sua Santita - le carte segrete di Benedetto XVI), kurią parašė italų žurnalistas Gianluigi Nuzzi (Džanluidžis Nucis). Ankstesnė jo knyga apie Vatikano banką taip pat buvo sukėlusi sensaciją.

Vėliau P.Gabriele prisipažino, kad perdavė dokumentus G.Nuzzi, vildamasis atskleisti tai, ką laiko "blogiu ir korupcija" Bažnyčioje, sako kaltintojai. Jie buvusį pontifiko liokajų vadina pamaldžiu, bet suklaidintu žmogumi, kuris tikėjo, kad Šventoji Dvasia įkvėpė jį ginti popiežių ir informuoti jį apie problemas aplinkui.

"Buvau įsitikinęs, kad šokas, net ir žiniasklaidos (sukeltas), būtų buvęs sveikas (dalykas) siekiant sugrąžinti Bažnyčią į teisingą kelią", - birželio mėnesį per tardymą sakė P.Gabriele, kurį citavo kaltintojai.

Gegužės mėnesį išleista "Jo šventenybė: slapti popiežiaus Benedikto XVI dokumentai" skelbiami ir vieno Vatikano pareigūno laiškai, kuriuose detaliai aprašoma korupcija skirstant Vatikano kontraktus, nurodomi tie, kas "nutekino" kaltinimus apie homoseksualius ryšius, ir panašūs dalykai.

Nė vienas tų dokumentų pačiam pontifiko institutui grėsmės nekelia. Dauguma jų yra įdomūs tik italams, nes yra susiję su Italijos ir Vatikano santykiais, taip pat - keliais vietos skandalais ir asmenybėmis. Tačiau pats jų egzistavimas ir tai, kad jie buvo paimti nuo paties popiežiaus darbo stalo, sukėlė precedento neturinčią Vatikano reakciją ir paskatino popiežių įsteigti kardinolų komisiją lygiagrečiam tyrimui atlikti.

Po šio skandalo dvasininkai skundžiasi, kad jis pakirto pasitikėjimą ir diskretiškumą, kurie buvo būdingi kasdieniam Vatikano gyvenimui. Vyskupai dabar abejoja dėl to, ar siųsti konfidencialią informaciją popiežiui, nes baiminasi, kad ji galiausiai gali atsidurti pirmajame kokio nors laikraščio puslapyje.

Tuo tarpu žurnalistas G.Nuzzi laikosi ramiai. "Vienintelis dalykas, kurį galiu pasakyti, yra tas, jog labai viliuosi, kad šis teismo procesas atskleis motyvus ir įsitikinimus, kurie privertė Paolo Gabriele iškelti į dienos šviesą knygoje aprašytus dokumentus ir įvykius", - šią savaitę sakė jis AP.

Procesas yra viešas. Teismo eigą stebės grupė žurnalistų, tarp kurių Vatikano dienraščio "Osservatore romano" ir Vatikano radijo atstovai bei kiti aštuoni žurnalistai, atsotovaujantys Italijos ir užsienio svarbiausius dienraščius.

46 metų, trijų vaikų tėvui P.Gabriele atstovauja advokatė Cristiana Arru (Kristiana Aru), nes pagrindinis jo advokatas, jo vaikystės draugas Carlo Fusco (Karlas Fuskas), praėjusį mėnesį atsistatydino kilus nesutarimams dėl gynybos strategijos.

Pagal BNS ir Vatikano radijo inf.

Bernardinai.lt

Rudenį gera kurti poeziją, atnaujinti garderobą, gaminti obuolių pyragus ir vyną... Tačiau kai viso to nesinori, nes viduje tiesiog negera... Tuomet ruduo tampa laiku, kai tenka peržvelgti savo sielos turinį. Ypač, jeigu patirtyje glūdi neišsprestų ir sudėtingų dalykų.

Išsiskyrusiųjų sielovados centras „Bendrakeleiviai“ nuo spalio 3 dienos dešimčiai susitikimų buria grupę, kurioje laukiami žmonės, vaikystėje išgyvenę tėvų skyrybas ar santykių nedarną šeimoje. Apie šią nebe pirmus metus vykstančią programą pasakoja grupę kuruojanti ir šią programą sukūrusi psichologė Dalia Kiesaite bei praėjusiais metais grupę lankusi Ona.

 Kodėl reikalinga ir kokia teorija grindžiama ši programa? 

 Dalia: Mintį kurti tokio pobūdžio grupę paskatino žmonėse atpažintas poreikis ir mano atrastos knygos, kurios kalbėjo apie suaugusių, vaikystėje patyrusių tėvų skyrybas, problemas ir galimybes jas įveikti. Psichiatro Edward W. Beal, ilgą laiką dirbusio su skyrybas išgyvenusiais vaikais ir suaugusiais bei jų šeimomis, knygoje aprašyta patirtis atrodė teikianti vilties. Tos vilties reikia žmonėms, iš vaikystės atsinešusiems tarpusavio santykių problemų – perdėtos kontrolės, globos, chaotiškų ar susipynusių šeimos vaidmenų, įvairių priklausomybių ar net smurto patirtį. Nejučia išmokti ir perimti iš tėvų šeimos bendravimo modeliai tampa kliūtimis šiandien užmegzti, kurti ir palaikyti pilnaverčius santykius tiek savo šeimoje, tiek ir už jos ribų.

 Ar būtinai žmogus, kurio tėvų šeima nebuvo darni, turės problemų pats kurdamas savo šeimą? Ar įmanoma neperimti klaidingo modelio? 

 Dalia: Tėvų santykių nedarna gali turėti daug „švelninančių“ ir „amortizuojančių“ aplinkybių, kurios galbūt apsaugos nuo ydingų bendravimo modelių perėmimo. Tomis aplinkybėmis gali tapti kiti artimieji, kurie tuo metu rūpinosi vaiku ir padėjo kurti palankesnę aplinką jo raidai. Arba pasikeitusi situacija naujai sudarytoje tėvų sąjungoje. Arba galimybės pačiam vaikui tapti sąmoningesniam savo situacijos atžvilgiu ir nepaisant esamų patirčių, rinktis kitokią gyvenimo kryptį. Arba paties vaiko įgimtas „atsparumas“ žalojantiems veiksniams.

 Ar įmanoma, gavus teorinių žinių, pakeisti savo reakcijas, įpročius?

 Dalia: Šie bendravimo modeliai keliauja iš kartos į kartą, įgydami vis kitokius pavidalus. Turbūt būtų naivu tikėtis visiškos laisvės nuo praeities, kaip ir fizine prasme visiškos sveikatos. Kita vertus, ši patirtis dažniausiai nebūna vien neigiama. Kartais galime suvokti, jog tai, kas vienu metu mane žeidė, kartu leido išmokti ir auginančias pamokas, atrasti savyje neatskleistus gebėjimus ir prisitaikymo galimybes. Kaip bebūtų, vis didėjantis sąmoningumas tiek savo praeities, tiek dabarties atžvilgiu mums suteikia daugiau galimybių rinktis, o ne būti „vejamiems“ dar nesuvoktų baimių ar nepripažinto skausmo. Teorinės žinios, susietos su savo paties gyvenimu, įvairiomis patirtimis gali būti svarbus žingsnis to didesnio sąmoningumo link.

 Ona: Išsivaduoti tiek, kad praeitis netrukdytų gyventi – įmanoma. Buvo laikas, kai praeitį kaip kuprą visur nešiojausi su savimi, bet dabar šitas pojūtis išnyko. Kai atleidi tėvams, prarandi poreikį narstyti tai, kas buvo. Jaučiuosi nukirpusi kančios virkštelę, kuri tiek metų laikė mus surišusi. Todėl atsakomybės už savo elgesio modelius nebesinori „sukrauti“ tėvams – tai mano elgesio modeliai ir aš su jais susitvarkysiu.

Žinoma, išsikovoti „laisvę“ nuo vaikystės patirčių nėra lengva. Ir tai padaryti padeda ne teorinės žinios. Jų gali rasti knygose, bet išlipti iš praeities reikia labai praktiškai. Tam reikalinga grupė, kad galėtum įvardinti ir būti išgirstas, kad sulauktum vedimo ir palaikymo.

 Būna, kad pora nepuoselėja tarpusavio santykių, jausmai seniai atšalę, o bendrumo jausmą suteikia tik vaikai. Ar vaikus mažiau žaloja toks šeimos modelis, nei skyrybos?

 Dalia: Kai vaikai tampa vienintele sutuoktinius jungiančia gija, tai tarsi perduoda vaikui žinią, kad „esu tiek svarbus, vertingas, reikalingas, kiek galiu užtikrinti tėvų tarpusavio darną“. Bet koks panašus sąlygiškumas (tiek, kiek) vaikui gali būti žalingas pirmiausia labai sąlygišku savęs vertinimu – augdamas toks žmogus gali be paliovos siekti nusipelnyti teigiamą savivertę per geriausius pažymius, puikiausius darbo pasiekimus, vis kylančius karjeros laiptelius, ir begalę kitokių sąlygų, kurios garantuotų žmonių pripažinimą ir leistų jaustis vertingu.

 Nėra abejonių, kad tėvų skyrybos žeidžia vaikus, atsiliepia jų raidai, o jei tėvai išsiskiria, kai vaikas jau suaugęs?

 Dalia: Tėvų skyrybos, kai vaikai jau yra suaugę, taip pat gali turėti įtakos jų tolimesniems pasirinkimams, ypač susijusiems su ilgalaikiais įsipareigojimais, santykiais jų pačių šeimose. Turėtas įsivaizdavimas ir lūkestis, jog tėvai visada bus kartu, pasitikėjimas šeimos pastovumu ir nesugriaunamumu staiga žlunga. Tai gali sąlygoti didesnį nepasitikėjimą ir baimę įsipareigoti ilgam laikui, sunkumą apsispręsti.

 Įdomu, ar vaikui labiau kenkia konfliktiška atmosfera šeimoje, kai tėvai daug ir atvirai konfliktuoja, ar aplinka, kai tėvai vengia rodyti neigiamas emocijas „saugodami vaikus“?

 Dalia: Nekonfliktuojančioje šeimoje nuolatiniai nutylėjimai, bei už jų slypintis nepasitenkinimas vaikams gali kelti ne mažesnį nerimą, negu atviras konfliktas. Jeigu sutuoktiniai savo nepasitenkinimą nutyli, neišvengiamai tai kaupiasi, įtampa turi būti kažkur „nutekinama“. Tam gali „padėti“ alkoholis, vaistai, somatinės ligos ir pan. Be to, tokiame santykyje, kuriame tam tikri svarbūs dalykai vis nutylimi, tarpusavio artumas pamažu blėsta, atsiranda poreikis ieškoti artimo ryšio ar savirealizacijos už šeimos ribų. Tai gali ne tik paskatinti neištikimybę, bet ir pastūmėti į darboholizmą ar perdėtą įsitraukimą į kokią nors veiklą, leidžiančią atsiriboti nuo šeimos ir išvengti įtampos joje.

Vaikai mokosi bendrauti stebėdami savo tėvus, tapatindamiesi su jais, tad tikėtina, jog tokioje šeimoje jie nejučia ir patys perims nutylėjimo, vengimo kalbėtis apie sunkius dalykus strategiją.

 Ona: Mano tėvai buvo iš tų, kurie „saugojo“. Su manimi jie nekalbėjo nei apie skyrybas, nei apie kitus skaudžius dalykus. Nežinojau ką daryti susidūrusi su neįvardintu blogiu. Nesulaukusi suaugusiųjų pagalbos jaučiausi labai vieniša, palikta savo artimiausių žmonių. Būdami „visada geros nuotaikos“, tėvai ir man tarsi nedavė leidimo išreikšti neigiamus jausmus. Tik praėjus daug metų išmokau verkti. Kai grupėje reikėjo vienu sakiniu apibūdinti savo vaikystę, suvokiau, kad ji buvo kurčia, akla ir nebyli. Tikėdamiesi „apsaugoti“, suaugusieji neišugdė manyje gebėjimo priimti savo, kitų, ar tiesiog gyvenimo tamsiosios pusės. Todėl „apsaugojo“ veikiau nuo meilės, nei nuo blogio. Nes negalėdamas priimti, negali ir mylėti. 

 Jūsų nuomone, ar reikia nuolat save analizuoti, tyrinėti ir vis taisyti? Ar toks savęs tobulinimas nėra sužeistumo nedarnioje šeimoje pasekmė? Tarsi neleidi sau gyventi tol, kol savęs iki galo „nesutvarkysi“. Tarsi prisiimi kaltę už viską ir visus. Gal pakaktų tiesiog gyventi?

Dalia: Siekdami per savianalizę save ištobulinti, kad atitiktume kažkokius įsivaizduojamus tobulumo standartus (mokėtume labiau džiaugtis gyvenimu, gebėtume pasirinkti tobulą partnerį, būti nepriekaištingu darbuotoju, žmona, vyru, mama, tėvu...) dažniausiai atsiduriame aklavietėje.

Tačiau savęs ir savo praeities pažinimas padeda vis labiau priimti save tokį, koks esu, priimti savo ribas ir trūkumus. Susitaikius su savo praeitimi, poreikis perdėtai save tobulinti, taisyti pamažu nyksta, pradedama tiesiog gyventi.

Kalbino Liudmila Monkevičiūtė

Programa suaugusiems, patyrusiems tėvų skyrybas ar santykių nedarną šeimoje.

Užsiėmimai vyks sielovados centre „Bendrakeleiviai" (Vilnius, Didžioji g. 34) trečiadieniais.

Pradžia spalio 3 d. 18 val.

Registruotis:  Tel.: 8 613 48869 El.p. sielovada@bendrakeleiviai.lt

Bernardinai.lt

Buvęs bankrutavusio "Snoro" banko akcininkas, Rusijos pilietis Vladimiras Antonovas teigia ketinantis Niujorke kelti ieškinį prieš Lietuvą dėl prarastų investicijų.

"Žadu kovoti iki galo. Be to, jau dabar pradedu civilinę bylą prieš Lietuvą dėl prarastų investicijų. Ginčo vieta bus Niujorkas. O Lietuvos finansų ministeriją jau pavasarį mano teisininkai yra perspėję, kad bylinėsimės su ja. Įstatymas reikalauja, kad palauktume pusmetį. Jei neklystu, spalio viduryje kaip tik sueis tie šeši mėnesiai", - interviu dienraščiui "Lietuvos rytas" sakė V.Antonovas.

Rusijos pilietis V.Antonovas valdė 68 proc. "Snoro" akcijų, bankas "Snoras" savo ruožtu buvo vienas pagrindinių "Lietuvos ryto" akcininkų.

Pasak V.Antonovo, kitas "Snoro" akcininkas Raimondas Baranauskas, valdęs 25 proc. banko akcijų, "bylinėtis prieš Lietuvos valstybę Niujorke negalės, nes yra jūsų šalies pilietis".

Paklaustas iš kokių lėšų ketina bylinėtis su Lietuva, V.Antonovas sakė, jog kol kas teisininkų paslaugas jam apmoka Jungtinė Karalystė.

"Mūsų kova truks metų metus. Kalbant apie lėšas - mano pinigai kol kas yra įšaldyti. Bet britai teikia ir teisines paslaugas, už kurias sumoka valstybė. Yra ir ištikimų draugų, kurie man paskolintų pinigų. Yra asmenų, kurie pasirengę apmokėti civilinį ieškinį Niujorke ir pergalės atveju atsiimtų savo pinigus su procentais. Laukia ilga kova", - aiškino jis.

Interviu jis taip pat aiškino, jog įvairų prabangų turtą Prancūzijoje ir Jungtinėje Karalystėje įsigijo už bankų suteiktas paskolas, tačiau pripažino, kad kai kurias iš jų apmokėjo iš "Snoro" sąskaitos.

"Prancūzijoje visi mano namai yra pirkti už būsto paskolas, kurias gavau iš bankų. Čia, Jungtinėje Karalystėje, irgi viskas įsigyta už paskolas, kurias suteikė britų bankai", - aiškino jis.

Į pastabą, kad būsto paskolos Prancūzijoje būdavo dengiamos "Snoro" pinigais V.Antonovas atsakė: "Taip, iš tiesų pavedimus dariau iš banko "Snoras" sąskaitos".

"Bet iš savo asmeninės sąskaitos. Aš buvau ne tik banko savininkas, bet ir klientas tuo pat metu - asmenines lėšas laikiau "Snore" ir "Krajbanka", naudojausi tik šių bankų išduotomis asmeninėmis kredito kortelėmis. Ar tai nelegalu?", - sakė jis.

Lietuvos Generalinė prokuratūra pernai lapkričio 14 dieną pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl banko "Snoras" galbūt apgaulingo apskaitos tvarkymo, dokumentų klastojimo, piktnaudžiavimo, turto iššvaistymo ir pinigų plovimo.

Netrukus po to V.Antonovas ir buvęs "Snoro" prezidentas ir akcininkas Raimondas Baranauskas pripažinti įtariamaisiais dėl turto pasisavinimo stambiu mastu, dokumentų klastojimo, R.Baranauskas - ir dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo, piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi. Jiems išduotas Europos arešto orderis, šiuo metu abu įtariamieji yra Londone.

R.Baranausko ir V.Antonovo ekstradicijos byla Londone nagrinėjama nuo 2011 metų lapkričio pabaigos, patys įtariamieji nesutinka būti perduoti Lietuvai.

Birželį pateiktame orderyje buvusiems "Snoro" akcininkams pareikšti įtarimai dėl maždaug apie 1,7 mlrd. litų vertės "Snoro" turto pasisavinimo. Gegužės pradžioje išduotame orderyje A.Baranauskas ir V. Antonovas buvo kaltinti iššvaistę 700 mln. litų, o pernai lapkričio 22 dieną - 987 mln. litų.

XX a. pabaigoje, rytų Europos šalyse gimstant nacionaliniams judėjimams, kai kurie jų įgavo gan radikalias formas. Kaimyninėje Baltarusijoje tuo metu išsivystė teorija, kurios principai lietuviams natūraliai kelia pasipiktinimą: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė – tai slaviška valstybė, viduramžių lietuviai – tai baltarusiai, šiuolaikinė Lietuva – istorijos klastojimo padarinys. Nors dauguma šios teorijos teiginių neturi realaus istorinio pagrindo, kaimyninėje šalyje ji sėkmingai populiarėja, galima pastebėti jos atgarsių ir šiapus sienos. Į klausimus apie šį fenomeną atsakinėja termino „litvinizmas“ autorius, istorikas Tomas Baranauskas.

Kada pirmą kartą susidūrėte su litvinizmu?

Seniai, kai tik tokie dalykai tapo žinomi – iškart po Sovietų Sąjungos subyrėjimo, ar netgi jai byrant. 1989 m. Baltarusijoje tai pradėta publikuoti, išgarsėjo Mikola Jarmalovičius su savo kūryba. Tiesa, pačios teorijos Baltarusijos išeivijoje atsirado žymiai seniau, tačiau kaip savotiška nacionalinė istorijos versija jos paskelbtos tik griūvant Sovietų Sąjungai. 1992 m. pradėjau studijuoti istoriją, manau, iš karto apie litvinizmą ir sužinojau.

Beje, kada susiformavo pats terminas „litvinai“?

Lenkiškai ir dabar lietuviai yra vadinami „Litwiny“. Tiesiog litvinistai jam suteikė kitokią prasmę – jie palaikė tai senoviniu baltarusio pavadinimu. O pats žodis čia niekuo dėtas – pavyzdžiui, rusų kalboje jis yra senesnis net už formą „litovcy“ – „lietuviai“.

Ar dažnai tenka susikibti su istorikais šiuo klausimu?

Lietuvoje šios teorijos šalininkų praktiškai nėra, tad viskas priklauso nuo to, kiek tenka diskutuoti su kaimynais. Baltarusijoje irgi anaip tol ne visi yra jos šalininkai. Nors tarp istorikų yra tokių, kurie žiūri teigiamai, rimtesni litvinizmo nepalaiko. Išmanantys istoriją stengiasi jį kažkaip modifikuoti, apeiti silpniausias vietas, bet vis tiek traukia į tą pusę. Esu ne kartą diskutavęs su baltarusiais, tačiau nuolat tai daryti atsibosta, vis tiek tokiose diskusijose dažniausiai nulemia ne argumentai, o išankstinis įsitikinimas – šis dalykas susijęs su nacionaliniu atgimimu, su požiūriu, kad štai – mus čia visi apgaudinėja, bet nepaisant to mes turim didingą istoriją. Tokie įsitikinimai kartais tampa vos ne savotiška religija.

Vadinasi, Lietuvoje su litvinizmo šalininkais susidurti netenka?

Na, pas mus tai nėra labai populiaru, tačiau vienas kitas patiklus žmogus gali atsirasti. Nekalbu apie Lietuvos baltarusius, tarp kurių šios idėjos plinta kaip ir apskritai baltarusių tarpe. Buvo atvejų, kai ir lietuviai kai kurias detales perėmė nekritiškai, pavyzdžiui Mindaugo piliį Vorutą įsivaizdavo esant netoli Naugarduko. Bet sunku tikėtis, kad kas nors perimtų visą teoriją. Ji pagrįsta ne realiais faktais, o pritemptom interpretacijom – tad viską lemia didelis noras tikėti.  Baltarusių siekis turėti tokį stimulą labai suprantamas, tačiau visiems kitiems sunku tai perimti. Atrodytų, iš M. Jarmalovičiaus interpretacijų lengva ištraukti ką nors patinkančio rusams ar net ukrainiečiams, tačiau jie savo tapatybę sieja su istoriniais faktais, kuriuos patys laiko žymiai svarbesniais – pavyzdžiui, Kijevo Rusios paveldu. Jų istoriografijoje atsiranda vos vienas kitas litvinizmui simpatizuojantis istorikas.

Kaip manote, ar pačioje Baltarusijoje litvinizmas gali su laiku tapti oficialios istoriografijos dalimi?

Oficialios istoriografijos Baltarusijoje kaip ir nėra, yra tokios įvairios istoriografinės mokyklos – žymiai įvairesnės, nei Lietuvoje. Iš sovietmečio paveldėti istorikai orientuojasi į sovietinį periodą, Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę jie traktuoja labai sovietiškai, nesidomi jokiais litvinizmais. Turiu tokio tipo vadovėlį aukštosioms mokykloms, paėmus jį aiškiai matosi – stora knyga, ir beveik visa skirta istorijos nagrinėjimui pagal penkmečius, tik pradžioje kelios dešimtys puslapių skirtos LDK bei viskam, kas buvo iki Spalio revoliucijos. Ten, be abejo, nerasime kokio nors bandymo pasisavinti LDK praeitį, tačiau iš kitos pusės tai irgi nieko gero.

Kita jų istoriografijos kryptis – grynai litvinistinė, įvairiausių atmainų. Kiekvienas racionaliai mąstantis ir su pirminiais faktais susipažinęs istorikas neskuba pasirašyti po litvinizmo teiginiais, tačiau jei jis nėra sovietinio tipo – visuomet ieškos kokių nors kompromisų. Todėl atsiranda rimtesnių tyrimų, kuriuose į LDK žvelgiama kaip į baltarusiams reikšmingą ir artimą valstybę, nors nesiekiama jos savintis pagal litvinistines interpretacijas. Bet kokiu atveju, Baltarusija susiformavo LDK teritorijoje, baltarusiams, litvinistams ar ne litvinistams, LDK turėtų būti svarbi, jie privalo rasti savo vietą joje. Tad jei litvinizmas ateityje virstų racionalesne savo šaknų paieška, o tai, manau, neišvengiamai atsitiks –  nes vis tiek sveikas protas turi kada nors nugalėti – iš litvinizmo baltarusiams liks tai, jog į LDK jie žiūrės ne kaip į priešą, o kaip į savo gimtosios istorijos dalį. Tendencija, kad istorija gali mus su kaimynais artinti, nors ir ne vyrauja, bet teikia vilčių.

Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka litvinizmo nepalaiko, bei yra pasisakęs, jog savo šaknų baltarusiai turėtų ieškoti ne LDK. Kaip manote, politinės permainos Baltarusijoje valdžios poziciją pakeistų?

Ko gero, tarp opozicijos Lukašenkai, ypač tarp nacionalinės pakraipos opozicijos atstovų, litvinizmas vyrauja. Nežinau, ar galima būtų pasakyti, jog Lukašenka – griežtas viso to priešininkas, litvinizmui jis, ko gero, nepritaria, bet ir nelabai priešinasi. Kai tokios teorijos atsiranda viešojoje erdvėje – į jas Baltarusijos prezidentas žiūri daugmaž abejingai. Pirmieji jo žingsniai, atsisakyti Vyčio kaip Baltarusijos herbo ir sugrąžinti sovietinio tipo simboliką, rodo, kad jis labiau orientuojasi į sovietinio tipo istoriografiją. Nors tikru istoriku jį pavadinti sunku, istoriko išsilavinimą Lukašenka turi, ir labiau yra linkęs į tą, vadinkim, istoriją pagal penkmečius. Tiesa, jo internetinėje svetainėje esu matęs artimų litvinizmui idėjų, tai suprantama, kadangi yra nemažas spaudimas – kiekvienas žmogus, kuriam patinka litvinizmas, stengiasi jį prastumti į oficialų lygmenį. Kai kas pavyksta, o Lukašenka gal kažkiek tuo žaidžia – kartais pasisako prieš LDK, kartais nekreipia dėmesio į tai, kad kas nors interpretuojama nacionalistiškai.

Iki Lukašenkos buvęs valdantysis elitas buvo pareiškęs teritorines pretenzijas Lietuvai, su litvinizmu yra susijęs ir įsitikinimas, kad Vilnius – tai senoji Baltarusijos sostinė, pretenzijos į jį gali pasikartoti. Taigi Lukašenka yra savotiškas epochos produktas, stabilizuojantis Baltarusijos visuomenę, kuri dabar neturi vienos krypties, yra pasimetusi tarp grynų homo sovieticus ir agresyvių nacionalistų, norinčių pateikti pretenzijas visiems savo kaimynams, įskaitant Lietuvą. Lukašenkos režimas atlieka funkciją, leidžiančią Baltarusijai sustiprėti – gal peraugusi šį režimą ji bus kitokia, šiek tiek ramesnė. Ką gali žinot, kaip ten susiklostys. 

LKA prorektorius Valdas Rakutis neseniai teigė, kad litvinizmas – viena iš informacinio karo prieš Lietuvą priemonių. Ką apie tai manote?

Nemanau, kad baltarusiai galvoja apie informacinį karą prieš lietuvius, jie daugiau susirūpinę savo vidiniais reikalais, Lietuva jiems – antrinis dalykas. Litvinistams svarbiausia turėti gražią istoriją, kuri galėtų sutelkti tautą. Tam tikras karas gal būt ir vyksta, tačiau kovojama ne dėl to, kad Lietuvai pakenkti – jie tiesiog nori istorijos, šiek tiek ir Vilniaus.

Taigi, Baltarusiją matote kaip vienintelį litvinizmo šaltinį? Kitoms valstybėms, pavyzdžiui Rusijai, jo skleidimas negalėtų būti naudingas?

Rusijoje pasitaiko simpatizuojančių šiai teorijai, bet ji ten daug mažiau paplitusi. Apskritai, Rusijoje populiari kitokio pobūdžio pseudoistorija – pavyzdžiui, „naujoji chronologija“, kurios šalininkai Rusiją randa antikoje, ir panašios keistos teorijos. Tačiau negalima sakyti, jog jos yra apsėdusios visą visuomenę, istorikų bendruomenė ten labai priešiškai žiūri į tokius dalykus. Dėl litvinizmo – kaip kam patinka, jis imponuoja autoriams, ieškantiems alternatyvaus Rusijos raidos kelio, matantiems LDK kaip alternatyvią Rusiją, vadinamiesiems „zapadnikams“. Teko skaityti tokio pobūdžio knygų, ieškančių Lietuvos istorijoje rusiškumo, alternatyvaus tam, kuris susiformavo Rusijoje.

Lietuvoje tokių knygų galima rasti?

Platinamos rusiškuose knygynuose, bet kas jas perka? Ne tiek jau ir daug žmonių.

O vieši litvinistiniai pasisakymai, jūsų nuomone, Lietuvoje gali ką nors paveikti?

Litvinizmas gal ir nepaveiks, bet viskas priklauso nuo to, kaip jis bus pateiktas. Iš tiesų, jei žiūrėti į šios interpretacijos ištakas, tai jos atsirado net ne Baltarusijoje – litvinizmas yra dviejų istoriografijų sintezė. Pirma – carinės Rusijos istoriografija, kurioje buvo kalbama apie lietuvių-rusų valstybę, „litovsko russkoje gosudarstvo“, kaip buvo vadinama LDK, pabrėžiant visus su Rusija susijusius dalykus. Nors tai nebuvo ta forma, kurią Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė įgavo litvinizme. Antra – dar labiau marginalinė lenkų istoriografija, atsiradusi prieškarinio konflikto dėl Vilniaus metu. Buvo akcentuojama, kad istoriniai lietuviai skiriasi nuo dabartinių, kad dabartinius reikėtų vadinti „lietuvisais“, ką, beje, litvinizmas perėmė.

O kam aršiausi litvinistai primeta kaltę už tai, kad oficiali istoriografija tokia „neteisinga“?

Daugiausiai – sovietinei istoriografijai. Baltarusių išeivijoje buvo polemizuojama su oficialia Baltarusijos TSR istorija, ją „demaskuojant“. Gal ji ir buvo prosovietinė, bet polemizuojant su ja įrodinėta, kad tikroji Baltarusijos istorija – tai Lietuvos istorija, tai yra slaviška. O M. Jarmalovičiaus nuomone ta istorija dar nuo ankstesnių laikų pradėta klastoti – kartais galima suprasti, kad visi kaimynai tam susimokė. 

Kalbino ir parengė V. Venckūnas

Bernardinai.lt

Vokietijos teismas penktadienį atsisakė musulmonei moksleivei leisti nedalyvauti plaukimo pamokose, kai mergaitė pasiskundė, jog jaučiasi nepatogiai šalia pusnuogių berniukų.

Iš Maroko kilusi 12-metė, lankanti mokyklą Vokietijos pietiniame Frankfurto mieste, atsisakė lankyti plaukimo pamokas ir sulaukė atitinkamo drausminio įvertinimo.

Moksleivė pateikė prašymą leisti jai nedalyvauti tose pamokose, o jos advokatas argumentavo, kad pagal Koraną jai draudžiama ne tik rodyti savo kūną berniukams, bet ir žiūrėti į pusnuogius berniukus tik su maudymosi kelnaitėmis.

Administracinis teismas vakariniame Kaselio mieste atmetė šį prašymą.

Nutartyje sakoma, kad mergaitė gali dėvėti visą kūną pridengiantį maudymosi kostiumą "burkini", kuriais naudojasi ir kelios kitos moksleivės jos mokykloje ir esą užtikrina pakankamą religinę laisvę.

Teismas pažymėjo, kad moksleivės šeima pasirinko gyventi Vokietijoje, kur bendros berniukų ir mergaičių plaukimo pamokos yra įprastos.

Vienas iš švietimo sistemos uždavinių - skatinti integraciją ir toleranciją, pridūrė teismas, remdamasis Vokietijos konstitucinio teismo išaiškinimu.

Mergaitei teks priprasti prie savo bendraklasių, dėvinčių maudymosi kostiumėlius, vaizdo, pažymėjo teismas.

Darbo rinkos ekspertai tvirtina, kad žmogus, kuris negali susirasti darbo, darbdavių nedomina, nes jie nori tik sėkmingų ir perspektyvių darbuotojų. Teigiama, kad tokių žmonių Darbo biržoje ieškoma retai, o šios įstaigos paskirtis tapo tik tvarkyti dokumentus ir skirti pašalpas. Tačiau Darbo biržos atstovai ginasi, kad jiems pavyksta įdarbinti ne tik žemiausios grandies nekvalifikuotus darbuotojus, bet ir puikius specialistus, o tarp darbo pasiūlymų galima rasti net tokių, kur siūlomas atlyginimas siekia 4000 litų.

„Jei nesugeba susirasti darbo, jam kažkas yra blogai“

Darbo rinkos ekspertas, personalo paieškos ir atrankos įmonės „Alliance for Recruitment“ vystymo direktorius Andrius Francas sako, kad pats dažnai juokauja, jog darbdaviams įdomūs tik tie žmonės, kurie yra patenkinti savo darbu. Tai, anot rinkos eksperto, darbdaviui parodo, kad toks sėkmingas darbuotojas kompanijai gali atnešti daugiau naudos.

„Darbdavys nenori tų žmonių, kurie yra Darbo biržoje, kadangi jeigu žmogus nesugeba susirasti darbo, reiškia, kad kažkas jam yra blogai. Normalus žmogus turi stengtis susirasti darbą kuo greičiau. Aišku, tikrai nespjauname į žmones, kurie dėl tam tikrų priežasčių neturi darbo. Būna, kad kompanijos bankrutuoja, nemoka atlyginimo, nors specialistas yra labai geras. Tai mes tikrai tuos žmones įvertiname ir stengiamės jiems siūlyti darbą“, – tikina A. Francas.

„CV-Online“ marketingo vadovė Rita Karavaitienė sako, kad norėdami susirasti gera specialistą, darbdaviai dažnai vykdo „galvų medžioklę“.

„Tai daugiausia asmeninis bendravimas. Pirmiausia metai iš metų kaupiamos ryšių bazės ir jau žinai, kad jeigu tau reikia kažkokios srities specialisto, tai žinosi, kokioje įmonėje [jo ieškoti], kas jis toks ir pan.“, – tvirtina R. Karavaitienė.

Anot darbo rinkos ekspertų, gerų specialistų ieškantys darbdaviai į Darbo biržą kreipiasi retai.

„Darbo biržai yra [priskiriamas] dokumentų tvarkymas ir pašalpų mokėjimas. Mes bendraujame su įvairiausiais ieškančiais darbo asmenimis, pasikalbame, pasiklausinėjame, ką jie mano apie Darbo biržą. Apie ją negalvojama kaip apie darbą siūlančią įstaigą. Tai yra daugiau formalumų sutvarkymas. Žmonės darbo ieško patys, savais kanalais“, – sako „CV-Online“ marketingo vadovė.

Ji mano, kad Darbo biržos pagrindinė problema yra ta, kad jos darbuotojams trūksta vidinės motyvacijos iš tikrųjų padėti darbo neturinčiam asmeniui susirasti tinkamą darbo vietą.

„Ta struktūra nemotyvuoja dirbti su kiekvienu ieškančiu darbo. Gal užkrauta per daug pašalinių funkcijų, kurios trukdo tiesioginiam darbui. Nes vien tas dokumentų pildymas atima daug laiko. Ir nėra paskatinimo: ar įdarbinau, ar neįdarbinau, niekas nesikeičia, tai kam stengtis?“ – LRT.lt sakė R. Karavaitienė.

Darbo biržos darbuotojams vykdoma motyvavimo sistema

Lietuvos darbo biržos Darbo išteklių skyriaus vedėja Daiva Liugienė sako, kad įstaiga vykdo sėkmingą bedarbių asmenų įdarbinimą, tačiau dažniausiai visuomenė atkreipia dėmesį tik į nesėkmingus atvejus.

„Darbo birža gali suteikti įvairių darbo rinkos paslaugų, pradedant informavimu, konsultavimu, pagalba išmokstant darbo paieškos būdų, baigiant subsidijuojamu arba remiamu įdarbinimu, profesiniu mokymu.

Per šių metų aštuonis mėnesius buvo įdarbinta beveik 130 tūkstančių darbo ieškančių asmenų, dauguma iš jų tikrai puikūs specialistai.

Darbo birža aptarnauja apie 70 proc. šalies darbdavių. Vien šiandien mūsų duomenų bazėje 212 laisvų darbo vietų specialistams su aukštuoju universitetiniu ir 217 su aukštuoju neuniversitetiniu išsilavinimu. Taip pat darbdaviai vis dažniau siūlo didesnį atlyginimą, pavyzdžiui, šiuo metu per 200 darbo vietų skelbimų nurodytas atlyginimas – 4000 Lt“, – tikina Darbo biržos atstovė.

Ji pasakoja, kad nuo šių metų liepos 1 dienos eksperimento tvarka Kaune, Alytuje ir Marijampolėje pradėta diegti tokia darbuotojų motyvavimo sistema, kai darbo užmokestis priklausys nuo to, kiek jis žmonių įdarbins.

„Tarpininkas turi nustatytą užduotį, kad per ketvirtį turi įdarbinti tam tikrą skaičių žmonių. Jei jis įdarbina daugiau negu nustatyta užduotis, yra paskaičiuojamas priedas prie darbo užmokesčio. Žodžiu, tas specialistas, kuris daugiau žmonių įdarbins, galės uždirbti daugiau“, – pasakoja D. Liugienė.

Darbo biržos atstovė pabrėžia, kad rugpjūčio mėnesį įdarbinimas padidėjo.

„Šių metų rugpjūtis išsiskiria tuo, kad [žmonių įdarbinta] buvo apie 13 procentų daugiau negu liepą. Bet šis padidėjimas siejamas ne tik su ta motyvavimo sistema. Kažkiek įtakos daro gerėjanti ekonominė situacija ir, iš kitos pusės, Darbo biržos elgsena: geresnis santykis su darbdaviais, didesnis siekis įdarbinti“, – tikina Lietuvos darbo biržos Darbo išteklių skyriaus vedėja.

„Iš tikrųjų tas įvaizdis, kad Darbo biržoje yra registruojami tik nemokantys, negalintys įsidarbinti ir niekam tinkami, yra pakankamai klaidingas“, – priduria ji.

Ieško pigios darbo jėgos

Kalbėdama apie bendrą įdarbinimo kultūrą Lietuvoje, „CV-Online“ marketingo vadovė R. Karavaitienė pabrėžia, jog labai trūksta pagarbos tam asmeniui, kuris ieškosi darbo.

„Darbdavys dar žiūri į darbuotoją daugiau kaip į naudos nešėją, bet ne lygiavertį partnerį. Tas truputį trukdo, nes būna taip, kad darbuotojas, kuris kuria pridėtinę vertę įmonei, ne visada yra labai vertinamas. Ir nelabai stengiamasi jį išlaikyti“, – LRT.lt sakė R. Karavaitienė.

Ji mano, kad tokia situacija turi keistis ir ragina sekti užsienio kompanijų pavyzdžių, kur darbuotojai yra labiau vertinami. „Žmonės, kurie išvažiuoja į užsienį, čia atsiveža tą gerąją patirtį – tai, ką jie pamatė santykiuose tarp darbdavio ir darbuotojo užsienyje. Užsienio kapitalo įmonės, kurios steigiasi Lietuvoje, taip pat rūpinasi įmonės kultūra, bendravimo kultūra“, – sako marketingo vadovė.

Kartais siųsdami CV tiesiog bando laimę

Anot „Alliance for Recruitment“ vystymo direktoriaus A. Franco, kiekviena įmonė pasirenka skirtingas strategijas ieškant tinkamo darbuotojo.

„Yra kompanijų, kurios dirba tik su personalo paieškos kompanijomis. Dirbant su jomis, privalumas yra tas, kad jų darbuotojai per dieną pamato labai daug žmonių, žymiai plačiau žino rinkos situaciją. Kitais atvejais kai kompanijos turi personalo skyrius, kurie patys tas personalo paieškas rengia. Kartais naudojasi Darbo biržos paslaugomis“, – pasakoja A. Francas.

Pasak R. Karavaitienės, viena iš pagrindinių problemų, su kuria susiduriama ieškant tinkamų darbuotojų, yra ta, jog savo CV siunčia tokie kandidatai, kurie neturi patirties toje srityje, o tik bando laimę įsidarbinti. „Tai atsiranda tokia problema, kad [darbdaviai] CV gauna, bet rinktis nėra iš ko“, – teigia „CV-Online“ marketingo vadovė.

Aušra Jakubonytė

Japonijos pramonės ministras pareiškė, kad jo šalis privalo kuo greičiau atsisakyti atominių jėgainių, nes jos kelia per didelę grėsmę seismiškai aktyviuose regionuose.

Ministras Yukio Edano (Jukijas Edanas) pažymėjo, jog pernai cunamio sukelta didžiulė avarija Fukušimos 1-ojoje atominėje elektrinėje parodė, jog branduolinės energetikos kaina per didelė. Šią nuomonę jis išdėste savo knygoje, kuri buvo pradėta platinti šeštadienį.

Japonijos vyriausybė šį mėnesį priėmė planą palaipsniui atsisakyti branduolinės energetikos iki 2040 metų. Šiame projekte daug detalių tebėra neaiškios, kaip, pavydžiui, radioaktyvių atliekų tvarkymas, žaliosios energetikos skatinimo būdai.

Y.Edano taip pat pažymėjo, jog būtina panaikinti monopoliją energetikos pramonėje, skatinti atsinaujinančius šaltinius energetikoje ir spartinti atominių jėgainių uždarymą.

Rugsėjo 28-ąją, paskutinį mėnesio penktadienį, Šiluvoje piligrimai gausiai dalyvavo čia surengtoje Ligonių dienoje, Šiluvos Dievo Motinos užtarimu melsdami sau, savo artimiesiems, visiems Lietuvos žmonėms daugiau fizinės ir dvasinės sveikatos.

Šiluvos Švč. M. Marijos Gimimo bazilikoje pagrindinių šv. Mišių vidudienį dalyviai – tikintieji ir koncelebravę kunigai – Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus buvo kviečiami prašyti Dievo Motinos užtarimo ir globos savo gyvenimui, kad visa, kas jame slegia, yra sunku, turėtų valios ir krikščioniškos drąsos ištverti.

Tikintiesiems buvo pranešta ir apie didžiulę Šventojo Tėvo Benedikto XVI dovaną Lietuvai ir Kauno arkivyskupijai – kunigo Kęstučio Kėvalo paskyrimą tituliniu Abziri vyskupu ir Kauno arkivyskupijos augziliaru bei jo konsekraciją Kaune lapkričio 24 d. 12 val.

Homiliją pasakęs arkivyskupas, atkreipdamas dėmesį į Evangelijos skaitinius iš Koheleto knygos, sakė, jog žmogaus gyvenime iš tiesų yra savas laikas viskam, o jo keliu žengdamas žmogus neretai jaučiasi tamsoje, kai, atrodo, nesimato žiburių. Ši tamsa – tai liga, kančios, artėjanti mirtis.

Iš tiesų žmogus, pasak ganytojo, norėtų, kad jo gyvenime nebūtų kančios. Homilijoje priminta: prieš mus kentėjo pats Viešpats. Kad mums būtų lengviau, pats Viešpats sąmoningai prisiėmė kančią, nuėjo vargų, sunkumų, kryžiaus kelią už visų žmonių nuodėmes.

„Kančia baisi be vilties“, – sakė arkivysk. S. Tamkevičius, drąsindamas savo kančioje priimti tiesiamą Viešpaties ranką, kviesdamas čia, Šiluvoje, labiausiai prašyti Viešpatį vilties, kad jo kančioje, kryžiuje kiekvienas žmogus atrastų stiprybę.

Ganytojas, be kita ko, pakvietė tikinčiuosius bei visus geros valios žmones nelankyti Lietuvos nacionalinio dramos teatro Vilniuje rodomus spektaklius, kurie niekina Viešpaties Veido atvaizdą ir ypač skaudina krikščionis, nes mums šis Veidas ypatingai brangus – kaip Tėvo ir Motinos.

Eucharistijos pabaigoje ganytojai teikė asmenišką ligonių palaiminimą.

Vakare 18 val. šv. Mišias Šiluvoje aukojo kunigai egzorcistai, joms pasibaigus – Vidinio išgydymo pamaldos.

Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba

Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius paragino tikinčiuosius ir visus geros valios žmones nelankyti kontroversiško spektaklio, įtraukto į  teatro festivalio „Sirenos“ repertuarą.

Arkivyskupas kreipėsi į žmones homilijoje, kurią penktadienį, rugsėjo 28 d. pasakė Šiluvoje. Jis kvietė tikinčiuosius bei visus geros valios žmones nelankyti Lietuvos nacionalinio dramos teatro Vilniuje rodomų spektaklių, kurie „niekina Viešpaties Veido atvaizdą ir ypač skaudina krikščionis, nes mums šis Veidas ypatingai brangus – kaip Tėvo ir Motinos.“

Festivalyje šiais metais bus rodomi trys užsienio kūrėjų spektakliai. Tai Michaelio Schröderio spektaklis „Apie gyvenimo trumpumą“, Rodrigo Garcia „Mirtis ir reinkarnacija į kaubojų“ ir Romeo Castellucci „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“. Itin kontroversiškais vertinimais pasižymi pastarųjų dviejų jau ne pirmą kartą į Lietuvą atvykstančių režisierių spektakliai. Dėl spektaklio R. Castelluccci „Apie dievo sūnaus veido koncepciją“ vyko protestai Belgijoje ir Prancūzijoje, Paryžiuje dėl į sceną įsiveržusių protestuotojų spektaklis buvo nutrauktas.

Bernardinai.lt

Kinijos raketa nešėja šeštadienį sėkmingai iškėlė į orbitą Venesueloje pagamintą žemės stebėjimų palydovą, pranešė valstybinė žiniasklaida.

"Chang Zheng" (Ilgasis žygis) klasės raketa, nešanti palydovą, kuris buvo pavadintas svarbaus Venesuelos nepriklausomybės veikėjo generalisimo Francisco de Mirandos (Fransisko de Mirandos) vardu, startavo iš šiaurės vakarinės Dziučuano bazės Gobio dykumoje, informavo naujienų agentūra "Xinhua".

Prieš ketverius metus pirmasis Venesuelos palydovas "Simon Bolivar", buvo sukonstruotas padedant Kinijai, buvo iškeltas į orbitą taip pat Kinijos raketa nešėja.

Pernai Venesuela paskelbė, kad jos naujasis palydovas, kainavęs 140 mln. JAV dolerių, bus naudojamas stebėti kariuomenės judėjimui prie šalies sienų ir ieškoti neteisėtų kasyklų, taip pat tirti klimato pokyčius ir aplinką.

Pekinas ir Karakasas pastaraisiais metais užmezgė glaudžius ekonominius ryšius, kairiųjų pažiūrų Venesuelos prezidentui Hugo Chavezui (Hugui Čavesui) siekiant sumažinti priklausomybę nuo Vašingtono. Abiejų šalių aukšto rango pareigūnai prižiūri milijardų dolerių projektus naftos pramonės, energetikos, statybų ir technologijų sektoriuose.

Abi šalys praėjusią savaitę pasirašė sutartį dėl Venesuelos pietuose esančios vienos iš didžiausių pasaulyje aukso kasyklų "Las Cristinas" plėtros, planuojant ten taip pat kasti varį.

Pekinas suteikė Karakasui apie 30 mlrd. dolerių kreditą, o Venesuela kasdien Kinijai parduoda apie 640 tūkst. barelių naftos.

Tūkstančiai žmonių šeštadienį išėjo į Pakistano didžiausio miesto Karačio gatves, protestuodami prieš Jungtinėse Valstijose sukurtą antiislamišką filmą, pranešė policija ir įvykių liudininkai.

Užsirišę ant galvų žalios ir baltos spalvos raiščius protestuotojai, tarp kurių buvo aktyvistų iš griežtosios linijos islamistų judėjimo "Sunni Tehreek", žygiavo pagrindiniu Muhammado Ali Jinnah (Muhamado Alio Džinos) prospektu, o kai kurie iš jų trypė Amerikos vėliavą.

Demonstrantai skandavo "Pakarti amerikietį kino kūrėją" ir "Esame pasiruošę paaukoti gyvybes pranašo Mohammedo (Muhamado) garbei".

"Griežtai smerkiame šį antiislamišką filmą, nes tai nusikalstama veika", - iškilus dvasinis lyderis muftijus Muneebas ur Rehmanas (Munibas ur Rehmanas) sakė mitingo dalyviams, taip pat paragino visame pasaulyje uždrausti įžeidinėti "visus pranašus ir (Dievo) pasiuntinius".

Karačio policijos aukšto ango pareigūnas Shafiqas Ahmadas (Šafikas Ahmadas) sakė, kad šioje akcijoje dalyvavo "mažiausiai 15 tūkst." protestuotoju, o mitingo organizatoriai teigė, kad jame susirinko "milijonai žmonių".

Policija prieš šį mitingą sustiprino saugumo priemones, į gatves buvo pasiųstos sukarintos pajėgos.

Primityviai sukurtas filmas "Musulmonų nekaltumas" (Innocence of Muslims) išprovokavo musulmonų pasaulyje piktus protestus, per kuriuos kai kada prasiverždavo smurtas.

Pakistane audringiausi protestai vyko praeitą penktadienį , kai visoje šalyje į gatves išėjo daugiau nei 45 tūkst. žmonių, tarp jų daug dešiniųjų religinių partijų narių.

Per šiuos neramumus žuvo 21 žmogus, sužeisti dar 229 - daugiausiai per susirėmimus su policija.

Valstybės sienos apsaugos tarnybos sraigtasparniai penktadienį du kartus skraidino donorų organus transplantacijos operacijoms į Klaipėdą ir Vilnių.

Pasak VSAT pranešimo, gavę pranešimą iš Nacionalinio transplantacijos biuro Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) Aviacijos rinktinės pasieniečiai sraigtasparniu "Eurocopter 145" penktadienio rytą nusileido prie Santariškių klinikų Vilniuje.

Iš Santariškių pakilęs pasieniečių orlaivis po valandos ir 20 minučių nusileido prie ligoninės Klaipėdoje, o dar po šešių valandų parskraidino medikus su donoro kepenimis, inkstais ir ragena į Vilnių.

16.30 val. pasieniečių sraigtasparnis vėl leidosi prie Santariškių klinikų ir darkart skraidino medikus į Klaipėdą. Uostamiestyje į VSAT sraigtasparnį gydytojai įlipo su donoro plaučiais, kurie buvo skirti persodinimo operacijai Kaune.

Iš Vilniaus į aviacijos bazę Paluknyje pasieniečiai sraigtasparniu grįžo jau šeštadienį.

Rusijoje Tiumenės srityje šeštadienio rytą kilo gaisras naftos atliekų perdirbimo įmonėje, priklausančioje firmai "Invest Oil".

Prie plento Tiumenė - Chanty Mansijskas esančioje įmonėje žuvo 8 žmonės, dar 8 sužeisti. Gaisrą, kurį gesino 42 ugniagesiai, pavyko lokalizuoti 11 val. ir užgesinti iki 13 val. Maskvos (12 val. Lietuvos) laiku. Nukentėjusieji nuvežti į srities ligoninę Chanty Mansijske.

Iš pradžių pareigūnai pranešė apie keturis sudegusius žmones, bet vėliau gelbėtojai tarp griuvėsių rado dar keturis, sakė agentūrai AFP Nepaprastųjų situacijų ministerijos atstovas regione Sergejus Didenka.

Gaisras buvo išplitęs 2300 kvadratinių metrų plote. Pavojaus gyvenamiesiems rajonams nėra.

Neabejingas kultūrai  pilietis,  prieš rinkimus į LR Seimą pasklaidęs politinių partijų programas, apsidžiaugs. Visose programose solidžią dalį  užima   kultūros politikos įgyvendinimo priemonės. Šiuose rimtuose dokumentuose (o kaipgi kitaip juos pavadinsi, juk reiks vykdyti!) rasime įsipareigojimų remti, finansuoti, saugoti, didinti kultūrininkų atlyginimus... Tačiau rinkimai ateina ir praeina, įsipareigojimai dažnai lieka  tik pažadais. Pasiteisinimų  kultūrininkams daug: finansinė krizė, ne ši koalicija kalta, nesusitarta dėl prioritetų ir t.t. O gal šį kartą bus kitaip? Gal šie rinkimai atneš tą ilgai lauktąjį, tikrąjį, ne popierinį  dėmesį kultūrai? Rugsėjo 28 d. kultūros benduomenės atstovai, Lietuvos bibliotekininkų draugijos pakviesti,  rinkosi  į Lietuvos Respublikos Seimą, tikėdamiesi susitikti su Lietuvos politinių partijų atstovais bei aptarti jiems svarbius klausimus.

Jiems nebereikia

Tvarkos ir teisingumo partijos, Liberalų ir centro sąjungos, Liberalų sąjūdžio, Judėjimo TAIP atstovai nesurado laiko susitikti su Lietuvos kultūros bendruomenės atstovais.

Į susitikimą atvyko tik trijų partijų atstovai: Lietuvos socialdemokratams atstovaujantis kompozitorius, Lietuvos Amabasados kultūros atašė Rusijos Federacijoje Faustas Latėnas, Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų atstovas, LR Seimo  Švietimo, mokslo ir kultūros  komiteto pirmininkas Valentinas Stundys ir Seimo nario Vydo Gedvilo padėjėja, Darbo partiją atstovaujanti Irena Ramelytė.

„Vykome į Vilnių iš visų regionų tikėdamiesi, kad čia, sostinėje, politikams bus patogiau su mumis sustikti. Atstovaujame dideles kultūrininkų bendruomenes. Konstitucijos  salėje susirinko Lietuvos bibliotekininkų draugijos nariai,  visuomeninių bibliotekininkų organizacijų, Lietuvos kultūros centrų, Lietuvos muziejų asociacijos atstovai, didžiųjų Lietuvos bibliotekų,  muziejų, galerijų vadovai. Tačiau su mumis atėjo susitikti tik trijų partijų atstovai. Kitoms - mūsų nebereikia. Bėdos bendros, tačiau ir vėl eilinį kartą apie jas pasakojame   vieni kitiems. Kas atsitiko mūsų valstybei, kad ji nieko negali padaryti dėl savo kultūros?-neslėpė nusivylimo Lietuvos kultūros centrų asociacijos prezidentas Romas Matulis.

Romo Matulio mintį pratęsė  Lietuvos dailės galerijos vadovas Vytautas Balčiūnas. Ar ne laikas likimo broliams jungtis į  didelį koncorciumą? „Jeigu mūsų negirdi pavieniui, turime priversti išgirsti. Turime jungtis į rimtą jėgą, visas asociacijas, draugijas, bendrijas  sujungti  į  didelį koncorciumą, kuris atstovautų visą  Lietuvos kultūros bendruomenę, derėtųsi dėl mūsų keliamų tikslų. Galvokime apie tai“, -kvietė  Vytautas Balčiūnas.

Pasak Lietuvos savivaldybių viešųjų bibliotekų asociacijos vadovės Danguolės Abazoriuvienės, ji atsotogų metu  atvyko iš Pasvalio,  tikėdamąsi išvysti visų  parlamentinių partijų atstovus. Negi partijos nesupranta, kad bibliotekos turi platų tinklą,  yra lankomos daugelio žmonių, jungia ištisas bendruomenes, kad jos gali būti partnerėmis paskleidžiant  politikų nuomones ir perduoti jas  į atokiausius kaimus?

„Bibliotekos pažangai“ projektas  pakeitė bibliotekas. Apmokyta 600 bibliotekininkų lektorių, galinčių mokyti bendruomenę.Tačiau bibliotekoms nesuteiktas neformalaus ugdymo įstaigos statusas. Kultūros ir švietimo sritys veikia atskirai. Ateinantiems į valdžią politikams teigiame, kad atėjo laikas bibliotekas pripažinti neformalaus ugdymo institucijomis. Senai tai turėjo būti padaryta.Ar išgirs kas mus?“, -akcentavo Utenos A.ir M.Miškinių viešosios bibliotekos direktorė Vida Garunkštytė.

Tiems,  kuriems dar reikia

Lietuvos socialdemokratams atstovaujantis kompozitorius, Lietuvos Amabasados kultūros atašė Rusijos Federacijoje Faustas Latėnas pristatydamas Lietuvos socialdemokratų partijos kultūros programą teigė, kad ją kūrė ne politikai, o kultūros žmonės, bendraminčiai, gerai žinantys kultūros lauką ir jo problemas.„Mūsų partijos programos kultūros dalį kūrė įvairių politinių pažiūrų ir įvairiiems kultūros sektoriams atstovaujantys žmonės. Mums buvo svarbu, kad programą kurtų profesionalai kultūrininkai, gerai išmanantys kultūros politiką“,- kalbėjo Faustas Latėnas.

Faustas Latėnas pabrėžė, kad  ateinačių į valdžią politikų laukia rimti darbai ir iššūkiai. Kultūros lauke lengva nebus. Į Kultūros ministeriją turi susigrįžti kolegialumas ir bendradarbiavimas, jai turi rūpėti kiekvieno paprasto kultūrininko nuomonė. Turi atgimti Kultūros savivaldos kolegijos veikla. Įkurtos Kultūros Tarybos laukia rimti darbai. Be Kultūros Tarybos įstatyme priimtų  pozityvių dalykų, yra ir nerimą ir abejones keliančių: ekspertų delegavimo klausimas nėra išdiskutuotas, kultūros bendruomenėje nevienareikšmiškai sutiktas. Ar nevertės minėto įstatymo vykdymą atidėti kokiems metams, nes jo vykdymui  reikalinga priimti daug  poįstatyminių aktų?

Tėvynės sąjungos -Lietuvos krikščionių demokratų atstovas, LR Seimo Kultūros, švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas Valentinas Stundys akcentavo partijos programines rinkimines nuotatas kultūros srityje: kultūros ir švietimo sistemų vienijimą, kultūros infrastruktūros plėtrą, kultūros darbuotojų socialinės padėties problemas.Tai esminiai ateities darbai.

Darbo partijos atstsovė Irena Ramelytė pabrėžė, kad  partijos programoje kultūrai skiriama derama vieta. Darbo partija kultūrą ir švietimą deklaruoja kaip prioritetines siitis. Deramas kultūros finansavimas, kultūros darbuotojų atlyginimai, kūrėjų intelektinė apsauga - pagrindiniai Darbo partijos siekiai.

Tiems, kuriems dar rūpi kultūra, buvo išsakytos problemos - apie skurdžius kultūros darbuotojų atlyginimus, neapmokamas atostogas, skolon gyvenančias įstaigas.

Diskusija baigėsi. Ar atneš ji naudos, parodys gyvenimas. Viktorija Daujotytė yra paskiusi, kad kova dėl kultūros, yra kova dėl sąmonės. Tai ilgas kelias, kurį nueina ne visi.

 Diskusijos moderatorius, Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos direktorius Petras Zurlys padėkojo susirinkusiems už aktyvumą ir išsakytus mintis, o LR Seimo nariui Vyteniui Povilui Andriukaičiui  - už pagalbą organizuojant  susitikimą.

Bernardinai.lt

Kieti ir nepalaužiamai tvirti Jėzaus žodžiai iš pirmo žvilgsnio gali atbaidyti tuos, kurie neieško tiesos prasmės, bet iškart ir kategoriškai atmeta tai, kas, jų išankstiniu manymu, yra nelogiška. Kai Dievo Sūnus sako, jog žmogui, kurio ranka gundo nusidėti, reikia ją amputuoti (plg. Mk 9, 43), ne tik pasinaudoja anuomet žydams būdinga paradoksalia kalbėjimo forma, norėdamas jų mintis pakreipti į gilesnę dalyko potekstę, bet ir primena, jog žmogus, įkliuvęs į didelio gundymo tinklus, pats sau gali tapti nesutaikomu priešu.

Įsivaizduokime: asmuo, pažodžiui suvokęs Jėzaus paliepimą, jog stiprios pagundos metu reikia negailėti savęs ir imtis ryžtingo veiksmo – nusipjauti ranką, kuri, pavyzdžiui, smurtingai rengiasi kilti prieš bejėgį vaiką, labai aštriu kirviu ir stipriu kirčiu nukerta ją. Ar šiuo veiksmu jis panaikino tikrąją blogio priežastį? Ne panaikino, bet padarė nusikaltimą, sunkiai sužalodamas savo kūną, kuris yra Šventosios Dvasios šventovė (plg. 1 Kor 6, 19). Žmogus, dėl savo beprotiško veiksmo netekęs rankos, prarado darbą ir gyvenimo džiaugsmą, pateko į desperatišką nusiminimą ir pasiryžo nusižudyti – nukirsti ploną savo gyvybės siūlą.

Graikų mitologijoje yra žinomi penkiasdešimtgalviai ir šimtarankiai milžinai Kotas, Briarėjas ir Gigis – būtybės, daugiau imančios nei duodančios. Perfrazuojant galima sakyti, kad turime nusikirsti savo 49 galvas ir 98 rankas (tiesa, kiti galbūt mažiau jų turi), kuriomis darėme ar ketinome daryti blogį, tai yra, dieviškai malonei veikiant, pašalinti iš savo vidaus tamsą ir pereiti į šviesos teritoriją, idant nesiblaškydami stengtumės ramiai ir logiškai savo mintis derinti prie visažinančio Dievo minčių. Tada neatsitiks mums taip, kaip nutiko vienai merginai, kuri su savo tėvu ėjo į šokius, kuriuose linksmybės kartais ištrindavo elementaraus padorumo ribas... Kaimo vieškelyje tas tėvas netikėtai susitiko su garsiuoju Arso klebonu – šv. kun. Žanu Mari Vianėjumi, sutriko ir mikčiodamas tarė: „Aš jai neleisiu šokti.“ Kunigas jam atsakė: „O, jei ji nešoks, jos širdis vis tiek šokinės.“ Taigi pirmiausia ne kojoms reikia duoti įsakymą: „Nedrįskite eiti gyvenimo šunkeliais!“, bet savo širdį Viešpačiui atverti ir Jį neužmirštamos draugystės „šokiui“ pakviesti...

Jėzus perspėja ir apie žmogaus „žvairas“ akis, sugeriančias milijonus vaizdų, kurių daugybė yra užkrėsti nuodėmingų pagundų virusu. Pavyzdžiui, per geidulingą individo žvilgsnį į jo vidų įeina nepadorūs troškimai, kurie ilgainiui gali tapti viską užgožiančiais ir besikartojančiais veiksmais, vedančiais į žmogiškomis pastangomis nebesugriaunamą priklausomybę, be gailesčio naikinančią asmens nepakartojamos tapatybės individualybę...       

Jeanas-Lucas Marion'as (Paryžiaus Sorbonos universiteto profesorius) įžvalgiai rašė: „Žiūrėtojas žiūri vien dėl malonumo žiūrėti. Technikos dėka pagaliau jis gali be apribojimų ir išlygų mėgautis libido videndi žavesiu, dėl kurio visada perspėdavo Bažnyčios Tėvai: tai malonumas matyti, matyti viską, ypač tai, ko aš neturiu teisės arba galios matyti, taip pat malonumas matyti, pačiam liekant nematomam, trumpai tariant, akimis valdyti tai, kas man nepriklauso (...). Taigi žiūrėtojas palaiko iškrypusį ir bejėgį santykį su pasauliu, kurio jis vengia ir kurį drauge valdo atvaizde. Geisdamas žiūrėti dėl paties žiūrėjimo, žiūrėtojas įtvirtina atvaizdo be originalo normą. Tad kiekvienas atvaizdas tampa teisėtas, jei tik šį geismą patenkina, išpildo tobulai ar iš dalies. Taigi atvaizdas turi prisitaikyti prie šio geismo lūkesčio. Iš čia ir pranešėjų, programų autorių, gamintojų pastangos įtikti šiam geismui, apskaičiuoti jį ir patenkinti.“

Viesulo greičiu ir cunamio bangų galia labiausiai per netvarkingą žmogaus akių žvilgsnį nuodėmės strėle mirtinai sužeidžiama jo širdis, kurios esminis pašaukimas – leisti artimo meilei nenumaldomai lietis į kito vidų (plg. 1 Pt 1, 22).

Po truputį ir kasdien tarsi sraigės tyliu žingsneliu visą gyvenimą ugdomos dieviškos žmogaus dorybės – tikėjimas, viltis ir meilė, – kurios yra galingas variklis, išjudinantis kartais nerangų žmogaus kūną geriesiems nemirtingumą laiduojantiems siekiams bei darbams. Taigi žmogaus rankos, pakeltos maldai, tarsi ir jo kojas kelia aukštyn ir skatina judėti tiesos link, o vidinės akys, įsmeigtos į Viešpatį, taip kūno akių žvilgsnį nuskaidrina, kad nors matome visa, kas dabar mus supa, tačiau niekada neužmirštame, jog išmuš valanda, kai išvysime tai, kas pranoks visus mūsų lūkesčius.

Bernardinai.lt

Tūkstančiai lenkų šeštadienį pūtė trimitus, meldėsi ir mojavo vėliavomis Varšuvos centre, demonstruodami savo pyktį dėl naujo įstatymo, kuriuo nustatomas vėlesnis išėjimo į pensiją amžius, taip pat dėl kitų problemų.

Šį protestą organizavo konservatyvi opozicinė partija "Įstatymas ir teisingumas", vadovaujama buvusio premjero Jaroslawo Kaczynskio (Jaroslavo Kačynskio), taip pat profsąjunga "Solidarumas" bei kiti judėjimai.

Didžiausią pyktį protestuotojams kelia naujas įstatymas, priimtas liberalios premjero Donaldo Tusko vyriausybės, numatantis laipsnišką pensijinio amžiaus vėlinimą visiems piliečiams iki 67 metų. Anksčiau moterys galėdavo išeiti į pensiją sulaukusios 60, o vyrai - 65 metų.

Policija dar nenurodė, kiek protestuotojų dalyvauja šioje akcijoje, tačiau privati naujienų televizija TVN24 paskelbė, kad į gatves išėjo dešimtys tūkstančių žmonių.

Irako pareigūnai šeštadienį paskelbė komendanto valandą buvusio diktatoriaus Saddamo Husseino (Sadamo Huseino) gimtajame mieste Tikrite, saugumo pajėgoms gaudant dešimtis bėglių, tarp kurių esama su tarptautiniu teroristų tinklu "al Qaeda" susijusių kovotojų, pasprukusių iš vietos kalėjimo, pranešė pareigūnai.

Tuo tarpu VRM nurodė, kad pabėgimas iš Tasfirato kalėjimo Tikrite, esančiame už 130 kilometrų į šiaurę nuo Bagdado, tikriausiai buvo organizuotas jame dirbusių pareigūnų. Taip pat nurodoma, kad per šį pabėgimą žuvo 20 žmonių - 16 kalinių ir keturi sargybiniai.

Iš 303 Tasfirato kalėjime laikytų kalinių pabėgo 102, tarp jų 47 su "al Qaeda" susiję nuteistieji, laukę egzekucijos. Apie 23 bėgliai jau sugauti, sakoma pareigūnų pranešime.

Salahudino provincijos administracijos atstovas Mohammedas al Assi (Mohamedas Asis) šeštadienį sakė, kad komendanto valanda buvo paskelbta po penktadienį įvykusio pabėgimo ir tebegalioja iki šiol.

"Saugumo pajėgos suintensyvino tebesislapstančių bėglių gaudynes", - nurodė jis.

Ministerija informavo, kad dalis Tasfirato kalėjimo sargybinių buvo "aiškiai susimokę" su kaliniais. Per kalinių susitikimus su artimaisiais į kalėjimą buvo atgabenta ginklų, o prižiūrėtojai paliko kai kurias spynas atrakintas.

"Kameros ilgą laiką nebuvo apieškomos; tai rodo dar didesnį aplaidumą, atvedusį prie šio incidento", - sakoma pranešime.

Pabėgimas prasidėjo, kai kaliniai pagrobė ginklų ir susirėmė su sargybiniais, susišaudymas truko kelias valandas.

Užėmę didelę dalį kalėjimo, riaušininkai dangstėsi kitais kaliniais kaip gyvaisiais skydais, kad ištrūktų į laisvę, VRM pranešė penktadienį vakare.

Pranešime nurodoma, jog dėl šio incidento iš pareigų buvo pašalintas Salahudino provincijos vadas generolas majoras Abdul Karimas al Khazraji (Abdul Karimas Chazradžis).

Popiežiaus Benedikto XVI asmeninis sekretorius Georgas Gansweinas (Georgas Gansveinas) bus iškviestas liudyti byloje prieš pontifiko buvusį liokajų Paolo Gabriele (Paolą Gabrielę), kaltinamą konfidencialių Vatikano dokumentų vagyste ir nutekinimu.

56 metų G.Gansweinas buvo P.Gabriele tiesioginis viršininkas ir užsipuolė liokajų dėl šios vagystės gegužės pradžioje, gavęs informacijos iš Vatikano policijos. Jis jau davė tyrėjams parodymus apie savo buvusio pavaldinio elgesį.

Pirmasis svarstymas per kelis dešimtmečius didžiausioje Vatikane teismo dramoje truko dvi valandas su trupučiu; aiškintasi pradiniais procedūriniais klausimais, po to nuspręsta kitą teismo posėdį surengti spalio 2 dieną, antradienį.

Teismas taip pat priėmė prašymą Vatikano kompiuterių specialistą Claudio Sciarpelletti (Klaudijųs Šarpeletį), kaltinamą padėjus P.Gabrielei daryti nusikaltimą, apklausti atskirai, tačiau konkreti data nebuvo nustatyta.

46-erių P.Gabriele teisme atrodė išblyškęs, vilkintis pilką kostiumą ir baltus marškinius. Jam gresia ketveri metai kalėjimo, jeigu bus pripažintas esąs kaltas dėl vagystės.

Teroru įtariamiems asmenims skirtame JAV kalėjime Gvantaname laikytas paskutinis vakarų šalių pilietis, grįžta į gimtąją Kanadą, pranešė šeštadienį šios šalies televizija ir kiek vėliau patvirtino vyriausybė.

Omaras Khadras (Omaras Chadras) iš kalėjimo išėjo šeštadienio rytą ir kariniu lėktuvu išskrido į Kanadą, pranešė CBC, remdamasi kariniu šaltiniu.

Netrukus surengtoje spaudos konferencijos viešojo saugumo ministras Vicas Toewsas (Vikas Teivzas) patvirtino, kad O.Khadras JAV kariniu lėktuvu atvyko į Trentono karinę bazę Ontarijo provincijoje.

O.Khadras buvo suimtas Afganistane 2002 metais, kai buvo dar paauglys, ir nuo to laiko laikytas JAV kalėjime Kuboje.

Jis gimė Toronte ir dar vaikystėje tapo "al Qaeda" kariu. 2002-aisiais jis buvo 15 metų, kai per sausumos pajėgų ir aviacijos ataką buvo sužeistas ir JAV kariškių paimtas į nelaisvę Afganistane.

Perkelti į Kanadą jį buvo nuspręsta 2011-ųjų spalį, 2010-aisiais pripažinus jo kaltę dėl penkių karinių nusikaltimų, vienas jų - mesta granata, kuri sprogusi nusinešė JAV kario Christopherio Speero (Kristoferio Spiro) gyvybę.

Baltarusis žmogaus teisių gynėjas Alesis Beliackis, nuteistas pernai dėl nesumokėtų mokesčių, tapo Lecho Walesos (Lecho Valensos) premijos laureatu. Premiją per ceremoniją Gdanske šeštadienį priėmė jo žmona Natalija Pinčiuk, pranešama BBC tinklalapyje.

Buvęs Lenkijos prezidentas ir Nobelio Taikos premijos laureatas L.Walesa pats įteikė N.Pinčiuk apdovanojimą ir tarė palaikymo jos vyrui žodžius.

"Pirmą kartą laureatas negalėjo atvykti pats - jam sutrukdė laisvės priešai, laikantys Alesį Beliackį Baltarusijoje", - sakė buvęs Lenkijos premjeras Janas Krzysztofas Bieleckis (Janas Kšyštofas Beleckis) per ceremoniją.

Pernai lapkritį A.Beliackis buvo nuteistas kalėti puspenktų metų, apkaltintas nuslėpęs daugiau kaip 500 tūkst. eurų, priklausiusių Baltarusijos žmogaus teisių centrui "Vesna" ir laikytų Lietuvos ir Lenkijos bankuose.

Šį šeštadienį palaimintuoju buvo paskelbtas Gabrielius Marija Allegra, pranciškonas ir biblistas. Beatifikacijos apeigos vyko Italijos pietuose, Acireale mieste, kuriame naujasis palaimintasis yra palaidotas.

Jonas Steponas Allegra gimė 1907 metais Sicilijoje ir buvo pirmasis vaikas aštuonių vaikų šeimoje, ne itin pasiturinčioje, bet religingoje ir pamaldžioje. Būdamas dar labai jaunas, paauglio amžiaus, stojo į Mažųjų brolių ordiną, pranciškonus, priimdamas Gabrieliaus Marijos vardą. Vyresnieji atpažino jame misionieriško pašaukimo ženklus ir pasiuntė studijuoti į Romą. 1928 metais minint didžio XIV amžiaus misionieriaus Indijoje ir Kinijoje Jono Montecorvino 600 mirties metines, išgirdo, kad Biblija dar nėra išversta į kinų kalbą. Jį tarsi elektros šokas sukrėtė mintis: važiuoti į Kiniją ir versti Šventąjį Raštą.

Ir iš tiesų, praėjus beveik trims metams, 1931-aisiais, išvyko į Kiniją ir jau po kelių mėnesių galėjo susikalbėti vietos kalba. Savo biografiniuose užrašuose, kuriuos parašyt jam liepė ordino vyresnysis, Allegra rašė: „noriu nedaug, bet noriu bet kokia kaina; nešvaistyti laiko ir studijuoti kinų kalbą bei kultūrą (istoriją, geografiją) penkias valandas kasdien ir kitas tris valandas biblines disciplinas (graikų ir hebrajų kalbas, egzegezę). Laiko likutį naudosiu dvasiniam gyvenimui: maldai, valandų liturgijai, dvasiniams skaitymams“. Biblijos vertimo į kinų kalbą darbą jis pradėjo 1935 metais, nuo Psalmių knygos.

Dėl intensyvaus darbo ir asketiško gyvenimo nusilpus sveikatai, Gabrielius Allegra 1939 metais grįžo į Italiją ir čia liko iki 1941 metų, ilsėdamasis ir tuo pat metu susipažindamas su naujausiais biblistiniais veikalais. Buvo norinčių jį palikti Italijoje, tačiau pranciškonas labai aiškiai žinojo – jo vieta Kinijoje. Tuo laikotarpiu jis taip pat turėjo galimybę apsilankyti Šventojoje Žemėje ir Jeruzalės pranciškonų bei dominikonų bibliniuose institutuose. Iš čia jis parsivežė idėją įsteigti Biblinių studijų institutą Kinijoje.

Kai po keturių mėnesių trukmės kelionės, jau prasidėjus karui, jis pasiekė Pekiną, toliau tęsė darbą ir 1945 metais užbaigė Senojo Testamento pirminį vertimą. Tais pačiais metais, su vyresniųjų pritarimu, įsteigė Biblinių studijų institutą.

II Pasaulinio karo, kinų ir japonų karo ir pokario audros neaplenkė ir jo: teko

keltis iš vienos vietos į kitą tol, kol pasiekė Honkongą. Čia 1954 metais su bendradarbiais paruošė užbaigtą ir komentuotą Senojo Testamento vertimą.

1954-55 metais su kitais vertėjais atvyko į Jeruzalę, į Pranciškonų biblinį institutą. Grįžus į Honkongą viena po kitos pasirodė išverstos kiniškai Naujojo Testamento knygos. 1968 metais abu Testamentai pasirodė vienos knygos pavidalu. Didžiulę sukauptą patirtį Gabrielius Allegra sudėjo į dar vieną fundamentalų veikalą – Biblijos žodyną kiniškai.

Biblistas mirė 1976 metų sausį ten, kur praleido didžiąją gyvenimo dalį, Honkonge, tačiau palaidotas savo gimtojoje žemėje.

Jo šventumo, kaip ir misionieriaus kelias ėjo per Biblijos studijas ir pastangas Dievo Žodį padaryt labiau pažįstamu kinų katalikams, atsilikusiems šiuo požiūriu nuo protestantų. Bet netik, kaip sakė kardinolas Angelo Amato, Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas, Gabrielius Allegra buvo dorybingas kunigas, kuriam tikėjimas, „uolėtas ir masyvus“, paties Allegra žodžiais tariant, buvo jo jėga. Šis tikėjimas pasireikšdavo dideliu pamaldumu: nuolatiniu pokalbiu su sakramentiniu Jėzumi, pavyzdine brevijoriaus, Rožinio malda.

Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis ir jo milijardierius varžovas Bidzina Ivanišvilis šeštadienį, paskutinę parlamento rinkimų kampanijos dieną, surengė masinius mitingus.

Tūkstančiai žmonių susirinko valdančiosios partijos mitinge Juodosios jūros kurorte Batumyje prieš pirmadienį vyksiančius įtemptus rinkimus. Daugelis aktyvistų mojavo nacionalinėmis vėliavomis ir skandavo M.Saakašvilio mažybinį vardą - "Miša!"

"Mano draugai, mums reikia jūsų pagalbos, kad niekas negalėtų sustabdyti stebuklo, kurį visi kartu kuriame Gruzijoje", - M.Saakašvilis sakė džiūgaujančiai miniai.

Tuo pat metu milijardieriaus verslo magnato B.Ivanišvilio šalininkai pradėjo eitynes sostinėje Tbilisyje į centrinę aikštę, kur turėjo prasidėti jų mitingas, nešdami opozicijos koalicijos "Gruzijos svajonė" plakatus ir skanduodami savo šalies vardą.

Abi stovyklos siekia padidinti savo populiarumą, organizuodamos mitingus prieš rinkimus, kuriuos kausto didelė įtampa, kai M.Saakašvilio vyriausybės reputacijai smogė skandalas dėl kankinimų kalėjimuose, kuriuos pasmerkė tarptautinė bendruomenė.

Stiprėjančios politinės aistros verčia nuogąstauti dėl galimų neramumų po rinkimų šioje Vakarų šalių palaikomoje Kaukazo valstybėje.

Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO), Europos Tarybos, NATO ir Europos Parlamento delegacijos Tbilisyje artėjant rinkimams paskelbė bendrą kreipimąsi, ragindamos visas politines stovyklas "elgtis santūriai, išsižadėti smurto ir neatsakyti į provokacijas".

"Politiniai lyderiai turi būti išrinkti per balsadėžes, o ne gatvėse", - sakoma pranešime.

Tiek M.Saakašvilio Vieningasis nacionalinis judėjimas, tiek opozicijos aljansas "Gruzijos svajonė" pažadėjo laimėti rinkimus po kampanijos, kurią ESBO stebėtojai vadino konfrontacine ir šiurkščia.

„Socialiniai tinklai: tiesos ir tikėjimo vartai; naujos evangelizavimo erdvės“ – tokią 47-osios Pasaulinės socialinių komunikacijų dienos temą parinko popiežius Benediktas XVI.

Ateinančių metų sausio 24 dieną, per šv. Pranciškaus Salezo, žurnalistų dangiškojo globėjo, liturginį paminėjimą bus paskelbta ir popiežiaus žinia šia tema.

Šeštadienį oficialiai paskelbtos 2013 metų Pasaulinės socialinių komunikacijų dienos tema primena, kad amžiuje, kai technologijos tampa jungiamuoju žmonių santykių ir žinių audiniu, yra svarbu klausti ar jos gali padėti sutikti Kristų tikėjime.

Šiandien nepakanka tik paviršutiniško kalbėjimo būdo pritaikymo, bet svarbu galėti pristatyti Evangeliją kaip atsakymą į amžiną gyvenimo prasmės ir tikėjimo klausimą, kuris yra keliamas ir interneto tinkluose.

Šiandien privalu kalbėti jau ne tik apie interneto, kaip priemonės, naudojimą evangelizacijoje, bet apie evangelizaciją atsižvelgiant į tai, kad žmogus save išreiškia ir skaitmeninėje sferoje. Taigi, yra labai svarbu turėti omenyje socialinių tinklų vystymąsi ir jų populiarumą, kur bendravime ir santykiuose išryškėja dialogiškumas ir interaktyvumas. Socialiniai tinklai tampa kontekstu, kuriame žmogus gyvena ir į kurį turi būti atnešama Evangeliją.

Pasaulinės socialinių komunikacijų dienos įsteigimas katalikų Bažnyčioje siekia 1963 metus, kada Vatikano II Susirinkimo tėvai balsavo už dekretą dėl visuomenės komunikavimo priemonių „Inter mirifica“.

Jame komunikacijos priemonės priskiriamos prie „nuostabiausių žmonijos išradimų“. Žinoma, ne dėl paprasto ir malonaus laiko leidimo, bet dėl to, kad jos leidžia tiek pavieniam žmogui, tiek visai bendruomenei labai greitai susipažinti su bet kokiomis žiniomis, mintimis ir nuostatomis. Kadangi pačioje Bažnyčios prigimtyje glūdi pareiga komunikuoti, perduoti turimą žinią, ji privalo naudotis šiomis priemonėmis. Todėl dekrete „Inter mirifica“ teigiama, kad „idant būtų veiksmingiau stiprinamas įvairiopas Bažnyčios apaštalavimas visuomenės komunikavimo priemonėmis, vyskupų nutarimu visose pasaulio vyskupijose kasmet tebūnie skiriama viena šventinė diena tikintiesiems supažindinti su jų pareigomis šioje srityje ir pakviesti šia intencija melstis bei remti reikalą piniginėmis aukomis. Surinktos aukos tebūnie skiriamos palaikyti ir plėtoti Bažnyčios įkurtoms šios srities įstaigoms bei darbams, atsižvelgiant į viso katalikiškojo pasaulio reikmes“.

Sekdamas šia Vatikano II Susirinkimo iniciatyva, popiežius Paulius VI 1967 metais įsteigė Pasaulinę socialinių komunikacijų dieną.

Penktadienį įvykusiame XXV Vilniaus aukcione buvo parduota kūrinių už beveik 60 tūkst. litų.

Nuotraukia iš www.wikipedia.org

Pasak aukcioną organizuojančios agentūros "Meno rinka", brangiausiu aukciono pirkiniu tapo Mstislavo Dobužinskio "Europos miestų piešinių komplektas", įsigytas už 14 tūkst. litų.

Aukcione buvo nupirkta ir daugiau šio menininko darbų. Už 6,8 tūkst. litų parduotas M.Dobužnskio "Eskizų bloknotas", 6,6 tūkst. litų sumokėta už šio dailininko "Įvairių dokumentų ir eskizų archyvą", dar 2,2 tūkst. už jo darbą "Kelionės po Italiją eskizų bloknotas".

M.Dobužinskis (1875-1957) buvo rusų ir lietuvių scenografas, grafikas, tapytojas. Jis laikomas miesto peizažo meistru.

Pasak aukciono organizatorių pranešimo, pirmąkart Lietuvos pirkėjams pasiūlyta Rembrandto van Rijno kūryba. Aukcione už 1,6 litų parduotas Rembrandto ofortas, spaustas XX amžiaus pradžioje tai - "Cornelio Clasz Anslo portretas".

Lietuvai reikšmingas G.Brauno Vilniaus miesto planas "Vilna Litvaniae metropolis" iš XVI amžiaus pabaigos "Pasaulio miestų atlaso" buvo nupirktas už 7 tūkst. litų.

Aukcione parduoti ir žymių lietuvių grafikų - M.Katiliūtės, A.Vaičaičio, A.Kučo - darbai, kurių kainos svyravo nuo 1,2 iki 1,9 tūkst. litų.

Brangiausias aukcione pateiktas kūrinys buvo įkainotas 79 tūkst., pigiausias - 200 litų.

Prieš tai buvusiame XXIV Vilniaus aukcione meno kūrinių parduota už 164 tūkst. litų.

Pietų Rusijos miesto Rostovo teatrui teko atsisakyti sumanymo statyti roko operą „Jėzus Kristus superžvaigždė“, nes tam pasipriešino stačiatikiai.

Rusų trupė į Andrew Lloydo Webberio roko operos premjerą Rostovo filharmonijoje ketino pakviesti ateinantį mėnesį.

Protestuotojai teigė, kad opera kuria „klaidingą“ Kristaus įvaizdį.

Žinia apie atšauktą premjerą suglumino trupės narius, o komentatorius privertė piktintis dėl Bažnyčios kišimosi į visuomenės gyvenimą.

Vietos rusų stačiatikiai savo protestą įteikė milijoną gyventojų turinčio Rostovo prie Dono prokurorams, taip pat parašė laišką filharmonijos vadovybei, praneša laikraštis „Rostov Times“, kuriuo remiasi BBC.

Cituodami „naują įstatymą, ginantį jų įsitikinimų teisę“, jie miuziklą apibūdino kaip „išniekinimą“ ir teigė, kad tokiam pastatymui visų pirma reikia gauti Rusijos stačiatikių bažnyčios leidimą.

Neaišku, apie kokį įstatymą protestuotojai kalba. Žemesnieji Rusijos parlamento rūmai šiuo metu svarsto įstatymą, pagal kurį „religinių piliečių jausmų“ įžeidimas taptų nusikaltimu.

Roko opera Brodvėjuje debiutavo 1971 metais, o nuo to laiko atlikta įvairiose pasaulio vietose, sukurta keletas filmų versijų.

Rusijos teatrų scenose ji rodoma daugiau kaip du dešimtmečius.

Šį savaitgalį minima Pasaulinė širdies diena. Kasmet nuo širdies ir kraujagyslių ligų  pasaulyje miršta per 17 mln. žmonių. Lietuvoje tai – kas antros mirties priežastis.

Todėl į tarptautinį kardiologų simpoziumą Vilniuje pasidalyti patirtimi pakviesti iškiliausi šios srities specialistai iš visos Europos, praneša LRT Televizijos naujienų tarnyba.

Pagal sergančių širdies-kraujagyslių ligomis ir nuo jų mirštančių žmonių skaičių Lietuva pirmauja Europoje. Tuo susirūpinę medikai sako, kad jiems svarbi kiekviena žinia apie naują gydymo būdą, vaistą ar profilaktinę priemonę.  

Susirinkę į tarptautinį simpoziumą Vilniuje itin daug laiko kardiologai skyrė širdies nepakankamumo bei ritmo sutrikimams, kurių pastaruoju metu grėsmingai daugėja.

Kai gydyti širdį nebeužtenka vaistų, įsodinami širdies stimuliatoriai, kiti jos veiklą gerinantys prietaisai. Tačiau Lietuvos ligoniams šių modernių prietaisų implantuojama 4 ar net 10 kartų mažiau nei Danijos ar Vokietijos.

Pasak svečio iš Čekijos, kai kur atotrūkis apsirūpinant modernia medicinos įranga tarp Vakarų ir Rytų šalių dar didesnis.

„Kiekviena šalis ieško būdų, kaip pagerinti padėtį. Daug kas priklauso nuo skiriamų lėšų, nuo medicinos įrangos ir nuo gydytojų įgūdžių, kuriuos nuolat reikia tobulinti. Tačiau kai kurie Rytų šalių kardiologai taip nemano, tad ne visi pacientai laiku gauna reikiamą pagalbą“, – teigė Europos širdies ritmo asociacijos vadovas prof. Josefas Kautzneris.

Pagal sveikatos apsaugai skiriamas lėšas Lietuva yra viena iš paskutiniųjų tarp Europos šalių. Pasak medikų, pagal galimybes pažangiausi širdies gydymo būdai taikomi ir mūsų šalyje.

„Lietuva turi ko pamokinti ir kitus, nes taikome tokias unikalias operacijas, kurių nedaro niekur. Turime labai gerą medžiagą ir sukūrėme naujas  technologijas miniinvaziniam prieširdžių virpėjimo chirurginiam gydymui. Aišku, čia ne pabaiga, ir toliau tobulinama ir vystoma“, – kalbėjo Santariškių klinikų Kardiologijos ir angiologijos centro vadovas prof. Audrius Aidietis.

Europos kardiologų draugijos vadovas atkreipia dėmesį, kad sutrikus širdies- kraujagyslių veiklai, neretai žmones ištinka insultas. Gydyti ir prižiūrėti tokius ligonius itin brangu, tad svarbu vartoti vaistus, neleidžiančius susidaryti trombams.

„Šiandien ryški pažanga – pagaminti nauji kraujo krešėjimą stabdantys vaistai, kurie daug efektyvesni ir saugesni nei dabar vartojamas „Orfarinas“. Taip pat svarbu, kad gydytojai laiku skirtų šiuos vaistus“, – pabrėžė Europos kardiologų draugijos prezidentas Panosas Vardas.

Žymūs kardiologai primena, kad ir patys žmonės turi labiau rūpintis, kad netriktų širdis. Sveikos širdies priešai – rūkymas, alkoholis, nutukimas.

Tačiau būna, kai ir sveikai gyvenantys žmonės suserga širdies- kraujagyslių ligomis. Esą tai nulemia paveldėti genai. Tačiau brangiai kainuojantys genų tyrimai mūsų šalyje nėra atliekami.

Salomėja Pranaitienė, LRT Televizijos naujienų tarnyba

Škotijos mokslininkai siūlo naują būdą, kaip kovoti su pasauliniu klimato atšilimu – nuo asteroido į kosmosą pakelti milžinišką dulkių debesį, kuris tarsi skėtis nuo Saulės saugotų Žemę.

Pasaulis šyla, o klimatas keičiasi. Nors daugelis tvirtina, kad norint užkirsti tam kelią, reikia mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją, kai kas siūlo apsvarstyti, ar nevertėtų imtis didelio masto inžinerinių projektų (geoinžinerijos), leisiančių manipuliuoti planetos klimatu, rašo LiveScience.com.

Kai kurie tyrėjai siūlo klimatą keisti ne nusitaikant į vandenynus ar atmosferą, bet įgyvendinti geoinžinerinius projektus kosmose, kurie darytų poveikį visai planetai. Pavyzdžiui, Žemę pasiekiančios saulės radiacijos kiekį sumažinus 1,7 proc., galima būtų atsverti 2 laipsniais Celsijaus padidėjusios pasaulinės temperatūros padarinius. Jungtinių Tautų Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija (IPCC) pažymėjo, kad klimato modeliai leidžia manyti, jog pasaulinė temperatūra iki šio amžiaus pabaigos pakils nuo 1,1 iki 6,4 laipsnių Celsijaus.

„Radiacijos sumažinimas 1,7 proc. yra labai mažas ir Žemėje būtų sunkiai pastebimas. Žmonės kartais įsivaizduoja didžiules uždangas, blokuojančias visą Saulę. Tačiau taip nėra. Prietaisas, nuolat būnantis tarp Saulės ir Žemės, veiktų tik kaip labai lengvas skydas ar filtras“, – aiškino tyrėjas Russellas Bewickas, kosmoso mokslininkas iš Strathclyde`o universiteto Škotijoje.

Vienas pateiktų siūlymų, kaip Žemę pridengti nuo Saulės – į kosmosą iškelti milžiniškus veidrodžius. Pagrindinė šios idėjos problema yra didžiulė kaina ir pastangos, kurių prireiktų tokiems reflektoriams pagaminti ir juos iškelti ar sukonstruoti juos kosmose. Dabar kiekvieno kilogramo iškėlimas į žemąją Žemės orbitą kainuoja tūkstančius dolerių. Kita idėja – Saulei užtemdyti naudoti dulkių uždangas, kaip kad Žemę dengia debesys. Tokį sumanymą realizuoti lengviau, tačiau kyla pavojus, kad laikui bėgant Saulės radiacija ir gravitacinė jos, Mėnulio ir planetų trauka dulkes išsklaidys.

Šį sumanymą patobulinę mokslininkai siūlo naudoti asteroidą, kuris savo gravitacija galėtų įtvirtinti dulkių debesį kosmose, kad šis blokuotų Saulės šviesą ir vėsintų Žemę.

„Noriu aiškiai pasakyti, kad niekada nesiūlyčiau geoinžinerija pakeisti anglies dvideginio emisijų mažinimo. Taip mes tiesiog galėtume laimėti laiko, kad galėtume rasti ilgalaikių priemonių, kovojant su Žemės klimato pokyčiais. Dulkių debesis nėra ilgalaikė priemonė, tačiau tuo metu jis galėtų atsverti klimato pokyčių poveikį, kol rezultatų duos lėčiau veikiančios priemonės, tokios kaip anglies dvideginio šalinimas“, – aiškino R. Bewickas.

Sumanymo esmė – patalpinti asteroidą Lagranžo taške L1, vietoje, kur Žemės ir Saulės gravitacinė trauka viena kitą kompensuoja. Šį tašką nuo mūsų planetos skiria maždaug keturis kartus didesnis atstumas nei nuo Mėnulio.

Tyrėjai siūlo prie netoli Žemės esančio asteroido pritvirtinti prietaisą, susidedantį iš elektromagnetų, kurie nuo asteroido nustumtų ant jo esančią medžiagą. Šį prietaisą būtų galima naudoti ir raketą, kuri nugabentų asteroidą į L1 tašką.

Mokslininkai skaičiuoja, kad didžiausias netoli žemės esanti asteroidas „1036 Ganymed“ gali turėti pakankamai didelį dulkių debesį, kuris galėtų užblokuoti 6,58 proc. Žemę paprastai pasiekiančios Saulės radiacijos. To pakaktų norint suvaldyti dabartines klimato šiltėjimo tendencijas. Toks debesis svertų maždaug 5 milijonus milijardų kilogramų ir būtų maždaug 2,6 tūkst. kilometrų pločio.

„Gamymed“ asteroidas sveria apie 130 mln. milijardų kilogramų. Tokio dydžio objektas verčia prisiminti katastrofų filmus, tokius kaip „Armagedonas“. „Tačiau jį galima panaudoti žmonijai padėti“, – tikina R. Bewickas.

Pagrindinis šio sumanymo iššūkis – nustumti tokio dydžio asteroidą į L1 tašką.

„Kompanija „Planetary Resources“ neseniai paskelbė apie ketinimus asteroiduose kasti naudingąsias iškasenas. Tyrimas, kuriuo jie grindžia savo planus, remiasi prielaida, kad 2025 metais bus įmanoma sugauti 500 tūkst. kilogramų svorio asteroidą. Palyginus šią masę su „Ganymed“ mase, užduotis jį sugauti atrodo neįmanoma, išskyrus žvelgiant į labai tolimą perspektyvą. Tačiau būtų galima L1 taške sutelkti mažesnių asteroidų“, – aiškino R. Bewickas.

Nerimauti verčia ir saugumas.

„Labai didelis asteroidas Žemei yra potencialiai pavojingas, todėl įgyvendinant šį scenarijų reikėtų daug tyrimų ir atsargumo. Dėl to politiniai iššūkiai greičiausiai prilygtų geoinžineriniams. Net sugavus daug mažesnius asteroidus, visuomenei kils abejonių, nors rizikos ir būtų daug mažiau“, – teigė mokslininkas.

Be to, nėra būtų išbandyti šio dujų debesies efektyvumo dideliu mastu prieš projekto įgyvendinimą. „Tai būdinga visiems geoinžineriniams projektams. Pasauliniu mastu to išbandyti neįmanoma, nes toks bandymas iš esmės būtų tikras dalykas. Galima atlikti klimato modeliavimą, tačiau be didelio masto bandymų šių modelių rezultatų negalima visiškai verifikuoti“, – kalbėjo jis.

Misijai Afganistano Goro provincijos atkūrimo grupėje (PAG) ruošiasi paskutinė - septynioliktoji - Lietuvos karių pamaina, kuri į operacijos rajoną išvyks gegužę.

Pasak Krašto apsaugos ministerijos pranešimo, PAG-17 kariams teks susidurti su "ypatingais logistiniais iššūkiais ir vykdyti užduotis misijos uždarymo sąlygomis".

PAG-17 pamaina yra suformuota daugiausia iš Mechanizuotosios pėstininkų brigados "Geležinis Vilkas" Generolo Romualdo Giedraičio artilerijos bataliono karių, jai vadovauja Artilerijos bataliono vadas pulkininkas leitenantas Tomas Masaitis.

"Nuo šių metų gegužės iki rugsėjo vidurio buvo atnaujinami misijai besiruošiančių karių būtinieji individualūs įgūdžiai, o artimiausiu metu PAG-17 kariai pradės pasirengimą vykdyti užduotis junginyje. Šiame etape bus tobulinamos PAG štabo planavimo ir veiklos procedūros, vyks pratybos, kurių metu kariai treniruosis veikti skyriaus, būrio ir kuopos sudėtyje", - skelbia ministerija

Keli PAG-17 pamainos specialistai grupė neseniai apsilankė Goro provincijos sostinėje Čagčarane veikiančioje PAG bazėje, kur susipažino su situacija operacijos rajone.

"Tai leidžia naujai karių pamainai geriau nustatyti pagrindinius pasirengimo misijai prioritetus ir tinkamai planuoti tolesnes užduotis", - pažymi KAM.

Rugsėjo 20 dieną krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė paskelbė, jog artimiausiu metu Vyriausybei turėtų būti pateiktas nutarimo projektas dėl Lietuvos karių pasitraukimo iš Afganistano Goro provincijos ir šios provincijos atkūrimo grupės uždarymo iki 2013 metų pabaigos.

Tačiau ji pažymėjo, kad išvedus karius iš Goro misijoje Afganistane ir toliau liks Lietuvos specialiųjų operacijų pajėgos, Oro pajėgų patarėjų grupė, Lietuvos specialiosios misijos apsaugos grupė, nacionalinės paramos elemento (logistikos) kariai ir keli štabo karininkai.

Lietuvos vadovaujama Goro provincijos atkūrimo grupė veikia nuo 2005 metų. Šiuo metu Afganistane iš viso tarnauja apie 260 Lietuvos karių. Paprastai pamainą Gore sudaro apie 150 kariškių.