news archive 2012:10-06

Septyniasdešimt du sugrįžo ir su džiaugsmu kalbėjo: „Viešpatie, mums paklūsta net demonai dėl tavo vardo“.  O Jėzus atsiliepė: „Mačiau šėtoną, kaip žaibą krintantį iš dangaus. Štai aš suteikiau jums galią mindžioti gyvates bei skorpionus ir visokią priešo galybę, kad niekas jums nepakenktų.  Bet jūs džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje“.

Tuomet jis pradžiugo Šventąja Dvasia ir prabilo: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes tau taip patiko. Viskas man yra mano Tėvo atiduota. Ir niekas nežino, kas yra Sūnus, tik Tėvas, nei kas yra Tėvas, tik Sūnus ir tas, kam Sūnus panorės apreikšti“.

Atsigręžęs vien tiktai į mokinius, jis tarė: „Palaimintos akys, kurios regi, ką jūs regite. Sakau jums: daugel pranašų ir karalių troško išvysti, ką jūs matote, bet neišvydo, ir išgirsti, ką jūs girdite, bet neišgirdo“.

Kiti skaitiniai: Job 38, 1. 12–21; 40, 3–5; Ps 139

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Deimantas Braziulis

Evangelija mums kalba apie tai, kuo mes turime iš tikrųjų džiaugtis. Visi šitie nuostabūs dalykai, kurie aprašyti Evangelijos pasakojime, kad mums paklus demonai, gydysime ligonius ir darysime kitus stebuklus, bet kurių galbūt mes taip ir nepatirsime savo gyvenime. Ir kas tada? Vadinasi, Evangelija melavo? Jėzus tik pajuokavo? Evangelija mums siūlo daugiau nei vienadienius dalykus. Ji visada žvelgia giliau, nei mes pajėgiame suprasti ar matyti.

O didžiausias džiaugsmas yra tas, kad mūsų vardai yra įrašyti danguje. Tai nesibaigiančiojo gyvenimo džiaugsmas. Džiaugsmas, kad esu gyvas ir kad tai truks amžinai. Ir tai svarbiau už viską. Ši Dievo dovana yra pati brangiausia ir svarbiausia. Nes amžinasis gyvenimas yra būti su Dievu.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas

Šventasis Raštas internete lietuviškai

Spalio 6 d. minime Šv. Brunoną (lot.: Bruno Coloniensis eremita, Carthusianorum institutor; it.: Bruno, Brunone di Colonia, certosino; pranc.: Bruno, Brun, Brunon; vok.: Bruno, Braun von Koln, der Kartauser.), kartūzų vienuolijos įkūrėją, garbingą bažnyčios vyrą, grynojo tikėjimo išpažinėją, tylos garbintoją.

Šv. Brunonas gimė 1032 m. Vestfalijoje Kiolno mieste (Vokietija) garsioje ir turtingoje šeimoje, studijavo filologiją Reimse ir filosofiją Tūre. Paryžiuje tapo teologijos ir filosofijos mokslu daktaru. Dėstydamas Paryžiuje, pagarsėjo savo dievobaimingu gyvenimu ir puikiais pamokslais, kurie sutraukdavo daug klausytojų iš įvairių kraštų. Išgirdęs apie tai, tuometinis Kiolno vyskupas Šv. Anonas pakvietė Šv. Brunoną sugrįžti i gimtuosius kraštus ir čia dirbti garsinant Dievo vardą. Grįžęs į Kiolną Šv. Brunonas 1055 m. buvo įšventintas kunigu. Reimso arkivyskupo Manasses I pakviestas, dvidešimt metų (1056 - 1075) vadovavo garsiajai Reimso katedros mokyklai. 1075 m. Už gerą mokytojavimą Reimso arkivyskupas paskyrė Šv. Brunoną savo kancleriu. Tačiau jis turėjo palikti Reimso katedros mokyklą dėl konflikto su arkivyskupu, kurį smerkė už tai, kad pardavinėjo bažnytines pareigybes.

Nors 1080 m. į mokyklą sugrįžo, nusprendė vis tiek iš jos pasitraukti. Šv. Brunonas, susipykęs su Reimso arkivyskupu, nukeliavo i Paryžių, kur kaip tik mirė Paryžiaus universiteto profesorius Raimondas Diokresas (Raimond Diocres), Šv. Brunono draugas. Pakliuvęs tiesiai į laidotuves, Šv. Brunonas tapo keisto įvykio liudytoju. Visų garbinamas ir laikomas beveik šventuoju, Raimondas Diokresas, prieš mirtį išpažinęs tikėjimą ir priėmęs sakramentus, numirė. Pagal katalikų bažnyčios tradicijas, kunigai prie mirusiojo kūno su didžiausiomis iškilmėmis pradėjo skaityti egzekvijas. Pradėjus skaityti ketvirtąją dalį, kai buvo ištarti žodžiai „Responde mihi“, t.y. „Atsakyk man“, mirusysis pakėlė galvą iš karsto ir ištarė: „Teisingai esu Dievo teisme apskųstas“. Visi labai persigando ir dėl šios priežasties egzekvijų skaitymas buvo atidėtas kitai dienai. Rytojaus dienai išaušus susirinko dar daugiau tikinčiųjų ir kunigų. Prasidėjus egzekvijų teksto skaitymui ir vėl ištarus tuos pačius žodžius „Atsakyk man“, mirusysis vėl pakilo iš karsto ištardamas: „Teisingai esu Dievo teisme nuteistas“. Ir vėl egzekvijų skaitymas buvo atidėtas kitai dienai. Kitą dieną susirinko dar daugiau tikinčiųjų ir dar daugiau kunigų. Ir vėl, prasidėjus egzekvijų skaitymui, ir vėl, ties ta pačia vieta, mirusysis pakėlė galva ir ištarė: „Teisingai esu Dievo teisme pasmerktas“.

Šis stebuklingas įvykis sukrėtė Šv. Brunoną, kuris permastęs savo gyvenimą, nusprendė pasitraukti iš visuomeninės ir bažnytinės veiklos į nuošalią vietą ir ten pasirūpinti savo dvasios išganymu. Išdalijęs vargšams savo turtą, Brunonas su savo draugais Petru ir Lambertu patraukė į Molesmą pas trapistų ordino steigėją Šv. Robertą prašyti patarimo. Šis gyveno kaip atsiskyrėlis, ir atvykėliams pasiūlė jo abatijai priklausantį eremą. Eremas Šv. Brunonui buvo ne prie širdies, o 1084 m. jam pasitaikė proga jau su šešiais draugais, kurie prisijungė kelionėje,  apsilankyti malonioje vietoje Alpių kalnuose, netoli Grenoblio, kur juos nuvedė miesto vyskupas Šv. Hugonas, prieš tai labai šiltai priėmęs keliauninkus, nes išvakarėse vyskupas regėjo sapną, kuriame septynios žvaigždės rodė kelią į nuošalią vietą septyniems maldininkams. Vyskupas, nusprendęs kad tai Dievo jam siųsta žinia, nuvedė Brunoną ir jo šešis draugus į neprieinamą kalnų slėnį, vadinamą Šartrezu (Pranc. Chartreuse, lot. Carthusia – iš čia kartūzų pavadinimas.), 1200 metrų aukštyje, 24 kilometrai į šiaurės rytus nuo Grenoblio. Prieš žiemą Brunonas su draugais pasistatė namelius, kuriuos išdėstė kvadratu vieną šalia kito, ir dar ūkinius pastatus: tai buvo pirmasis kartūzų vienuolynas (pagal šį modelį ateityje buvo statomi visi kartūzų vienuolynai. 1132 m. sniego lavina Šartreze sugriovė pirmąją kartūzų bažnyčią. Kartūzų prioras Guigo ją atstatė senoje vietoje. 1141 m. susirinko pirmoji generalinė kapitula. Ordinas labai išsiplėtė: 1514 m. buvo 196 kartūzų vienuolynai su 3000 vienuolių, o per visą jų gyvavimo istoriją – 271 vienuolynas). Ordinas gavo slėnio vardą.

Pastatytą mažą kuklią bažnyčią pašventino vyskupas Šv. Hugonas.  Brunonas norėjo čia gyventi niekieno netrukdomas, medituoti, melstis ir valgyti duoną, užaugintą ir uždirbtą savo prakaitu (kartūzai pasižymėjo maisto askeze (nevalgė mėsos)). Nameliai buvo išsidėstę aplink uždarą vienuolyno kiemą. 2 val. 45 min. vienuoliai keldavosi, melsdavosi, medituodavo, mokydavosi, atgailaudavo, pasninkaudavo, tylėdavo (svarbiausi kartūzų įžadai (be trijų pagrindinių) – vienatvė, vegetarizmas, malda, rankų darbas buvo ir tylėjimas. Vienuolinėje tradicijoje tyla užėmė tokią svarbią vietą, kad kartūzai ją laikė vertybe savaime, o kalba būdavo vartojama tik pamaldų metu). Dieną baigdavo 18 val. 45 min. Visas jų gyvenimas buvo paaukotas Dievui. Šv. Brunonas rašė savo bičiuliui: “Čia Dievas pavargusiems savo kariams gausiai atsilygina: suteikia ramybę, kurios pasaulis nepatiria, ir Šventosios Dvasios džiaugsmą”.

Pakviestas savo buvusio mokinio ir draugo Otono Šafiljoniečio, 1088 m. tapusio popiežiumi Urbonu II, Brunonas su keliais vienuoliais apsigyveno Romoje, bet greitai pasiprašė atgal į savo vienuolyną. Antipopiežiui Albertui Raveniečiui išvijus Urboną II, Brunonas pabėgo su juo į Kalabriją.

Jis atsisakė jam pasiūlytos Redžijo arkivyskupo vietos. Trokšdamas vienuolyno ramybės, jis pasiprašė leidimo palikti popiežiaus dvarą. Jam buvo leista tai padaryti su sąlyga, kad jis turės įsikurti Italijoje. Brunonas rado nuošalią vietą Katancaro provincijos kalnuose, vadinamą La Tore, ir 1092 m. įkūrė čia vienuolyną; padaugėjus vienuolių, įsteigė dar vieną – Šv. Stepono vardo.

Jausdamas artėjančią mirtį, Brunonas surinko visus savo mokinius ir iškilmingai išpažino tikėjimą Švč. Trejybe ir Eucharistija. Brunonas mirė 1101 m. spalio mėn. 6 d. (šiandien La Tores ir Šv. Stepono vienuolynai priklauso Katancaro provincijos Sera San Bruno komunai. 1513 m. Brunono palaikai iš Šv. Stepono bažnyčios perlaidoti  La Tores vienuolyne, kuriame iki šiol saugomos Šv. Brunono relikvijos.).

Kartūzų dvasingumas yra retas net tarp katalikų vienuolynų. Ypatingas asketinis kartūzų dvasingumas mažai pasikeitė nuo ordino įkūrimo XI amžiuje. XII amžiuje penktasis kartūzų prioras Guigo (parašęs pirmą kartūzų kodeksą (Consuetudines)) taip aprašo maldą: „Skaitydamas turėtum ieškoti, medituodamas atrasti, melsdamas prisišaukti; ir kontempliuojant tau atsivers durys“.

Šv. Brunono vaizdavimas Europos dailėje sutinkamas retai, nes tik kartūzų vienuolynų aplinkoje buvo plėtojami jo ikonografiniai motyvai.

Pagrindiniais Šv. Brunono ikonografiniais šaltiniais buvo iliustruoti jo gyvenimo aprašymai arba raižinių ciklai, sukurti pagal žymiausius kartūzų vienuolynus puošusius tapybos darbus. 1508 m. kartūzų ordino novicijus Zacharijus Ferreris (kuris kaip popiežiaus nuncijus lankėsi Lenkijoje ir Lietuvoje. 1521 m. aprašė Šv. Kazimiero gyvenimą ir konsekravo atstatytą Bernardinų bažnyčią) eiliuotai aprašė Šv. Brunono gyvenimą. Poema buvo dar kartą perleista 1611 ir 1640 m. 1524 m. buvo išleista Šartrezo kartūzų vienuolyno prioro Francois du Puy parašyta “Vita Beati Brunonis” iliustruota šešių ksilografijų ciklu. 1620 m. Neapolio kartūzų vienuolyne Giovanni Lafranco nutapė paveikslų ciklą, iliustruojantį Šv. Brunono gyvenimą.

1621 m. pagal Giovanni Lafranco piešinius Teodoras Kriugeris Romoje išleido 20-ies vario raižinių seriją. 1680 m. Paryžiuje išleistos 22 akvafortos sukurtos Francois Chauveau pagal Eustachijaus Le Sueur paveikslus, nutapytus 1645 – 1648 m. Paryžiaus kartūzų vienuolyne. Šie raižiniai plito visoje Europoje kaip naujos ikonografijos šaltinis ir tapo įkvėpimo vaizdiniu, pagal kurį buvo plėtojamas Šv. Brunono kultas. XVII a. išryškėjo Šv. Brunono ir Šv. Pranciškaus ikonografinis idėjinis atvaizdų bendrumas. Šie ikonografiniai sutapimai nebuvo atsitiktiniai, nes jie atspindėjo XVII a. sustiprėjusią kontempliatyvaus pamaldumo tendenciją, o kartu ir išryškino bendrą principinį kartūzų ir pranciškonų ordinų bruožą – radikalų atsigręžimą į Dievą ir visišką pasitikėjimą Jo Malone. Ir visa tai atsispindėjo kontrreformacijos (katalikiškoji reformacija) laikų meno ikonografijoje.

Ikonografijoje Šv. Brunonas vaizduojamas kaip subrendęs vyras, asketiško veido, su vienuolio tonzūra, pakeltais pirštais prie lūpų. Pagrindiniai atributai yra baltas kartūzų vienuolio abitas, juodas apsiaustas ir žvaigždė ant krūtinės.

Kiti ikonografiniai atributai: mitra ir pastoralas prie kojų – gulintys ant žemės mitra ir pastoralas simbolizuoja aukštą bažnytinę pareigybę, kurios šv. Brunonas atsisakė; kaukolė, šalia kurios jis medituoja - (mirtingumas) Adomo kaukolė, žyminti Nuopuolio ir Atpirkimo ryšį; panašus į medį kryžius – simbolizuoja kaip rodantis, kad kryžius buvo nešamas į miškus, kuriuose steigėsi kartūzų vienuolynai (gyvybės medžio, Kristaus bažnyčios simbolis); alyvos šakelė - simbolizuojanti didelį ordino paplitimą, - kaip sakoma Ps 52, 10: Ego sicut oliva fructifera indomo Dei (“…. esu lyg vešlus alyvmedis, /augantis Dievo namuose”), o taip pat meilės, taikos, vilties ir susitaikymo simbolis; septynios žvaigždės - vyskupo Šv. Hugono sapnas, kuriame septynios žvaigždės rodė kelią į nuošalią vietą septyniems maldininkams; fontanas – (gyvenimo šaltinis) susijęs su legendomis iš Šv. Brunono gyvenimo, pasak vienos, iš šventojo kapo kurį laiką tekėjo gydančiųjų savybių turinti vandens srovė; kita legenda pasakoja kaip Kalabrijoje, sausros kamuojamame krašte įsikūrusiems atsiskyrėliams trūko geriamojo vandens ir Šv. Brunonas meldėsi, ir jam pasinėrus į giliausią ekstazę staiga iš uolos ištryško vandens šaltinis (kartūzų vienuolynų kiemeliuose dažnai buvo įrengiami fontanai su Šv. Brunono skulptūromis); žemės rutulys, gaublys – pasaulio simbolis, svarbiausias išganingo tikėjimo galia valdomo pasaulio ženklas; pakelti pirštai prie lūpų - vienuolinėje kartūzų tradicijoje tyla užėmė tokią svarbią vietą, kad kartūzai ją laikė vertybe savaime, o kalba būdavo vartojama tik pamaldų metu. Šv. Brunono paminėjimo diena yra jo mirties diena, t.y. spalio mėn. 6 d. Šv. Brunonas laikomas pamišėlių globėju.

Šv. Brunonas niekada nebuvo kanonizuotas ir ilgai buvo garbintas tik kartūzų ordino. 1514 m. Šv. Brunono liturgijai plėtoti leidimą davė popiežius Leonas X. 1623 m. vasario 17 d. raštu popiežius Grigalius XV, uolus Kontrreformacijos  propaguotojas, išplėtojo Šv. Brunono liturgiją nustatydamas pusiau dvigubo iškilmingumo šventės laipsnį (Rito semi – doppio), o 1674 m. kovo mėn. 14 d. raštu popiežius Klemensas X suteikė šventei dvigubo iškilmingumo laipsnį (Rito doppio).

O visiems tiems, kurie norėtų daugiau pažinti kartūzus ir Didžiąją tylą, rekomenduoju pasižiūrėti dokumentinį filmą sukurtą 2005 metais „Die Grosse Stille“. Rež. Philip Groning.

Parengė Juozapas Blažiūnas

Bernardinai.lt

Nuotraukos autorius – R. Ščerbauskas

„Poetinio Druskininkų rudens“ festivalyje Jaunojo jotvingio premijos laureate šiemet paskelbta poetė Indrė Valantinaitė už 2011 metais išleistą eilėraščių rinkinį „Apie meilę ir kitus žvėris“.

Kūrėja gimė 1984 balandžio 5 d. Kaune. Studijavo Vilniaus universitete ir Vilniaus dailės akademijoje. Savo pirmąją poezijos knygą „Žuvim ir lelijom“ išleido 2006 metais. Šiemet įstojo į Lietuvos rašytojų sąjungą. Pastaruoju metu rengia kultūrines laidas interneto televizijai.

„Bernardinai.lt“ paklausinėjo poetės apie jos mėgstamas, skaitomas knygas, pasmalsavo apie parašytąsias ir rašomas...

Kaip patekai į literatūros pasaulį? Kokios buvo pirmosios knygos, Tave pakvietusios į jį?

Patekau savaime, nepastebimai. Dar nė rašyti nemokėjau, o savo kringelius ir piešinius susiūdavau ir „leisdavau“ tokias knygeles.

Kiek save pamenu, mama kas vakarą skaitydavo įvairiausias knygas. Savo vaikiškoje bibliotekėlėje turėjau turbūt visus vaikams skirtus leidinius. Anksti išmokau skaityti, greitai perskaičiusi visas vaikiškas, ėmiausi rimtų knygų. Vaikystėje, kiek pamenu, vieni mėgstamiausių buvo senųjų civilizacijų mitai ir padavimai, H. K. Andersenas, visa „Pasaulio pasakų“ serija.

O pirmoji suaugusiųjų poezijos knyga, kurią perskaičiau dar pirmoje klasėje, – mažas žalias Salomėjos Nėries tomelis, primenantis maldaknygę.

Ką mėgsti skaityti? Ko nemėgsti?

Skaitau įvairiausią literatūrą. Nuo klasikos iki šiuolaikinės. Nieko nenustebindama, gana banaliai pasakysiu, kad vienos mano mėgstamiausių knygų – M. Bulgakovo „Meistras ir Margarita“, F. Dostojevskio „Idiotas“. Na, kaip ir daugeliui. Man daug kas įdomu, visada užtrunku prie naujienų stendo knygynuose, tačiau vengiu prastai parašytų ar išverstų. Taip pat nesu fantastikos ir detektyvų gerbėja. Poezijos irgi kasdien tikrai neskaitau, nes ji – pats gurmaniškiausias iš literatūros žanrų. Juk nevalgome austrių ar kitokių delikatesų kasdien. Poeziją netgi laikau kitoje lentynoje, nuo prozos atskirtoje stikline pertvarėle. 

Galbūt šiais topų laikais galėtum paskelbti savo skaitomiausių poetų (ar poezijos knygų) penketuką ir vienu–dviem sakiniais pakomentuotum – kodėl?

Neskelbsiu, nes bijau ką pamiršti. (šypsosi) Be to, kiekvieną mėnesį šis penketukas vis kinta. Tiesa, tikra poezijos deive man visada buvo ir liks Wisława Szymborska. Galiu tik pasakyti, kad prie lovos sukrautų knygų bokšte iš poezijos šiuo metu rastumėte Donaldo Kajoko „Kurčiam asiliukui“, Patti Smith „Woolgathering“, dar kartelį skaitomą Bruno K Oijerio rinktinę „Kol nuodai veikia“ bei Arthuro Rimbaud'o „Sezonas pragare. Nušvitimai“. Ruošdamasi interviu su Tomu Venclova, skaičiau jo eiles. Tad gal šio mėnesio penketas ir būtų toks.

Ar domiesi jaunesniųjų kūryba? Jei taip, gal paminėtum žmones, kurių kūryba Tau atrodo verta dėmesio?

Rašančiųjų yra daug, tad, manau, visi tie, kurie „prasimuša“ iki kultūrinių savaitraščių puslapių ir leidyklų slenksčių, yra verti, kad su jų kūryba būtų susipažinta. Pavardžių neminėsiu dėl tos pačios priežasties, nes bijau ką pamiršti – jų irgi yra nemažai. Kita vertus, pasaulyje jau tiek daug visko prirašyta, kad rašyti reikėtų tik tada ir tik tiems, kurie negali nerašyti. 

Esi sakiusi viename interviu: „Man poezija yra kažkas, kas mane įkvepia.“ Minėjai grožį, žmones... Ar keičiasi įkvėpimo šaltiniai, ar išlieka tokie patys?

Na, pasaulio grožis yra neišsenkantis, ir tik tie, kurie turi dovaną jį pastebėti ir pajusti, kurie neatbunka, gali vadintis kūrėjais. Taigi, įkvėpimo šaltinis gali ir iki gyvenimo pabaigos išlikti toks pat, tiesiog pažvelgsiu į jo šerdį, stengsiuosi užčiuopti esmę vis kitaip ir kitame. Mane dar įkvepia kitų menininkų kūryba – muzika, knygos, filmai, spektakliai, paveikslai, skulptūros, architektūra.

Tarkim, kaip matai pirmąją („Žuvim ir lelijom“) ir antrąją („Apie meilę ir kitus žvėris“) savo eilėraščių knygas – galima sakyti, kad pastaroji yra natūrali tąsa? Kaip jauti tarp šių knygų – daugiau panašumų ar skirtumų?

Taip, manau, kad be pirmosios knygos nebūtų tokios antrosios. Pirmąją lyginau su mergautiniu kambariu, o antrąją – su brandesniu etapu. Vis dar pačiai juokinga, kad parašiau knygą, kurios pavadinime taip banaliai yra įsitaisęs žodis „meilė“. Tačiau tai buvo taip natūralu, kad pasidaviau pirminiam impulsui. Tarp knygų panašumų tikrai yra: vien jau stilistika, tematika, braižas, kuriuo „piešiu“ eilėračius. Man svarbi vizualika, džiaugiuosi, jeigu skaitytojas pamato filmą. Antroji knyga kiek sudėtingesnė savo vizualika, tekstų apimtimi.

Dvi knygos – du gyvenimo etapai. Ar jau nujauti trečiąjį?

Rašau retai, taip kad iki trečiosios knygos dar toloka, bet ji tikrai bus. Norisi prisikasti prie viso ko esmės, tokios, kokią ją suvokiu būtent šiame gyvenimo etape. Neseniai kalbinau Lietuvoje viešėjusį dokumentinių filmų meistrą Viktorą Kosakovskį. Jis išsakė labai gražią mintį, kad menininkai tik apsimeta menininkais, išties jie yra mokslininkai, kurie bando išsiaiškinti, suprasti, kaip ir iš ko sudarytas šis pasaulis.

Dažnai mini akimirkos jausmus, kurie įsigyvena Tavo eilėraščiuose. Ar nebūna, kad tas būsenas norisi konceptualizuoti, paversti ilgėlesniu kūriniu? O gal ir prozos link jau susiruošei „su laptopu prie ežero“?

Nežinau, gal aš ir neteisi, bet, man rodos, kad jeigu eilėraščiai taip ima ir tiesiog „ateina“, tai, kad prozai skirtos mintys įgautų apčiuopiamą pavidalą, reikia laiko. O šiuo metu mano gyvenime ramybe tikrai nekvepia – viskas vis verčiasi aukštyn kojom, ir aš vos spėju paknopstom paskui pokyčius, dorotis su jais. Taigi prozines mintis saugiai sandėliuoju, nes mano „laptopo ir ežero“ etapas dar neatėjo. :)

Ko tikiesi iš literatūrinės bendruomenės? Kadangi dirbi žurnalistinį darbą, galbūt matai, ko tai literatūrinei bendruomenei trūksta ar kas pagyvintų literatūrinį gyvenimą apskritai? Ar visko jame ir taip pakanka?

Daug visko yra, netgi daugiau negu pakankamai. Prirašoma tiek, kiek niekad nebus daugumos perskaityta. Ko aš norėčiau? Kad mūsų poetai būtų verčiami į užsienio kalbas ir pristatomi užsienyje, ir atvirkščiai. Kitaip tariant, kad vyktų cirkuliacija, kad neužsidarytume savo ratelyje, o turėtume galimybių būti išgirsti ir išgirsti kitus. Norisi įvairovės.

Ką Tau reiškia Jaunojo jotvingio apdovanojimas?

Malonią atsakomybę ir džiugesį būti paminėtai, įvertintai ir priimtai į gentį.

Bernardinai.lt

Zenekos nuotrauka

Šiemet festivalyje „Poetinis Druskininkų ruduo“ Jotvingių premija už eilėraščių rinkinį „Ryšys su vadaviete“ apdovanotas trisdešimt devynerių metų poetas Rimvydas Stankevičius, kurio bibliografijoje – jau šeši poezijos rinkiniai. Paskutinius tris kūrėjas linkęs vadinti trilogija: 2008 m. išėjo knyga „Laužiu antspaudą“ (už jį 2009 m. kūrėjui atiteko „Poezijos pavasario“ laurai), 2010-aisiais – „Patys paprasčiausi burtažodžiai“, 2012-aisiais – jau minėtas poezijos rinkinys „Ryšys su vadaviete“. Prisimindami pastarųjų šešerių metų poeto intensyvų kūrybinį laikotarpį ir kalbėjomės su laureatu apie įkvėpimą, poetinį gyvenimą, eilėraščius, įvertinimo svarbą...

Per pastaruosius šešerius metus išleidai tris poezijos rinkinius, o dar vieną publicistikos ir vieną vaikams kartu su Ramūnu Gerbutavičiumi. Labai intensyvus periodas, ar ne?

Taip. Iš tikrųjų. Visą gyvenimą svajojau apie tokį periodą ir kartu netikėjau. Aš, kaip ir daugelis, apstulbdavau, kai pasižiūrėdavau į tas Sigito Gedos arba Vytauto P. Bložės knygas, kur penkiasdešimt eilėraščių žymima vienos dienos data. Man atrodydavo, kad jie meluoja: juk neįmanoma parašyti kelių gerų knygų per metus arba pamečiui keleto vienodai stiprių rinkinių.

Tačiau tas poetinis gyvenimas vis dėlto turi savų periodų, tad kartais galvoju taip: jeigu labai labai teisingai gyveni poetine prasme, tai tau duoda gabalėlį to, ko tu net nesugebi, truputėlį kilsteli tave virš tavo galimybių.

Ką reiškia „teisingai gyventi poetine prasme“?

Juk ne tekstas tau duotas, o kažkoks emocinis krūvis, kurį turi išreikšti žodžiu. Tai ir yra tas darbas. O tame darbe kartais gauni dovanėlę – kažkas tau duoda eilutę dykai...

Tai reiškia, kad yra ne tik eilėraščio rašymo, bet ir jo matymo registras. Jei tame registre nesi, tai tu į gražų saulėlydį žiūri kaip į gražų saulėlydį, į gražią merginą kaip į gražią merginą... O kai esi tame registre, tu viską tarsi fiksuoji net ne sau, o eilėraščiui, esi tame semantiniame lauke, kuris dirba eilėraščiui. Nebūtinai užrašai tą tekstą, bet jis dirba. Tavyje pasaulis sukelia poetinių sąskambių, jei iš tiesų netinginiauji, jeigu skaitai poeziją, jeigu esi save įjautrinęs, įgilinęs, nenuklydęs į buitines problemas, seklumus – ko irgi kiekviename gyvenime būna. Juk ne paslaptis, negali būti tos poetinės būsenos dvidešimt keturias valandas per parą ir ištisus metus. Tenka pabūti sutuoktiniu, sūnumi, darbuotoju, draugu, pirkėju ir taip toliau. Visi tie kiti tavyje gyvenantys asmenys tarsi bando poetą nustumti žemiau, kad žmogui tavyje lengviau gyventi būtų. Juk žmogus yra visai kitų interesų padaras negu poetas.

O ką – poetas ne žmogus?

Žmogus, žinoma, bet toks kažkoks kitoks... Mediumas gal... Poetas yra žmogaus dalis, „skrynelė dvasioms pagauti“.

Ką nori tuo pasakyti?

Noriu pasakyti, kad, gyvenant tokį intensyvų gyvenimą, kartais tau duodama dovana. Neklausk, kas ją duoda. Kaip tikintis žmogus, noriu sakyti, kad Dievas. O gal tai tiesiog pati poezija... Mane kartais apima tokia keista mistinė nuojauta, kad visos pasaulio eilės egzistuoja ir ieško, pas ką ateiti, per ką galėtų būti užrašytos. Ir jei ta tavo skrynelė dvasioms pagauti yra atverta ir paruošta, tai ką nors tau duoda. Man per šį intensyvų laikotarpį yra nutikę keletas tokių atvejų, kur tikrai negalėčiau pasakyti, kad tai savo jėgomis padariau. Pirmas dalykas – rašymo tempas. Kol atspausdinu pabaigtą eilėraštį, jau ant kitos pusės užrašau kitą. Kitą sykį problema tampa ne kūrybinis procesas, o gebėjimas staigiai persimesti nuo vieno ant kito, kad neprapultų. Reikia gaudyti, kaip Gintaras Bleizgys sako, patiri būseną, kai „viskas rimuojasi“. Tuo metu viskas rimuojasi, ir nėra nieko, ko tu nesugebėtum parašyti. Tiesiog yra fizinių ir psichinių jėgų ribos. Jei mane apima penki eilėraščiai iš karto, aš žiauriai pervargstu nuo bandymo save jiems išdalinti.

Pavyzdžiui, mano knygoje „Ryšys su vadaviete“ yra toks eilėraštis „Siela, įstrigusi veidrodyje“. Labai keista patirtis: kadangi rašiau tokia tema eilėraštį, ketinau paskutinį žodį, kad ir koks jis būtų, užrašyti atvirkščiai, kaip veidrodžio atspindį. Ir tikrai negalvojau apie jokias palindromines prasmes, tiesiog pabaigęs eilėraštį žodžiu „kieta“, rašau jį atvirkščiai ir skaitau, ką parašiau: „ateik“. Man tai atrodė didžiulė dovana. Specialiai to tikrai neišmąsčiau...

Bet poezija turbūt ir nėra išmąstymo reikalas?

Nėra, bet vis tiek, kaip sako Gintaras Grajauskas, „eilėraščius aš parašau, kol kas nežinau kito metodo“. (juokiasi) Vis tiek pačiam tenka formuluoti žodžiais viską. Juk kas yra tas vadinamasis įkvėpimas? Juk ne tekstas tau duotas, o kažkoks emocinis krūvis, kurį turi išreikšti žodžiu. Tai ir yra tas darbas. O tam darbe kartais gauni dovanėlę – kažkas tau duoda eilutę dykai...

Paskutinįsyk spaudai mūsų pašnekesys įvyko prieš trejetą metų, ir tada daug pasakojai apie naujos savo knygos „Patys paprasčiausi burtažodžiai“ struktūrą. O jei kalbėtume apie patį naujausią Tavo rinkinį – „Ryšys su vadaviete“, ar daug dėliojai šią knygą?

Visos mano pastarųjų metų knygos – kaip viena. Į pastarąją praktiškai visi eilėraščiai yra sudėti iš eilės, chronologine tvarka. Visoje toje trilogijoje yra išmąstymo, bet, kai rašai tris vieną su kita susijusias knygas, atsiranda įdirbis, pagreitis. Nieko pačiam daug nereikėjo galvoti. Tačiau iš tos komforto zonos jau išnėriau. Pabaigiau trilogiją, ir dabar esu tuščias, su pavydu žiūriu į tuos, kurie net nė vienos knygos neišleidę, bet jau po pusę parašę – jie žino, kur link jiems eiti. O aš – kaip iš dangaus nukritęs...

Sakai, kad esi tuščias. Tai galbūt lauki kažko? Ar ilsiesi?

Mes esame poezijos narkomanai. Kartą pabuvęs tame dideliame poetiniame virpėjime, išsikūnijime, kai tavęs čia nėra, kad ir kiek prirašytum, kad ir kokiais apdovanojimais būtum įvertintas, visada būsi alkanas, norėsi grįžti į tą lygį...

Kitas reikalas, būnant nebe pirmus metus literatūroje, ima veikti tam tikri etiniai dalykai. Supranti, iš to, ką jau moki labai gerai, galėtum padaryti dar vieną knygą, bet jau nebesinori. Tai, kad galiu daugmaž gerai parašyti temomis, kurios man aiškios, yra akivaizdu. Bet kaip tik tai ir stabdo nuo rašymo. Puikiai suprantu ir Donaldą Kajoką, ir Sigitą Parulskį, kurie, sulaukę keturiasdešimties, stabteli ir laukia. Ateis, tai ateis, ne – tai ne. Jiems abiem atėjo, gal ir man pasiseks. (šypsosi)

Na, o jei ne poezija, kas tada? Proza?

Romano tikrai nerašysiu. Nesu jam subrendęs. Pagunda, su kuria kovoju, tai – novelių rašymas. Esu pabandęs, keletą parašiau ir supratau, kad kaip novelistas aš būčiau „popsistas“. Ir tai mane stabdo. Nujaučiu, kad tos novelės būtų skaitomesnės negu mano poezija, bet tai būtų tas pat, jei Mocartas dalyvautų šokių projekte.

Tad Tau galioja tam tikra literatūrinė savigarba?

Galioja. Todėl gali būti, kad tų novelių aš ir nerašysiu. (juokiasi)

Taigi, novelių nerašysi, romano nenori. O ko norėtum?

Labai norėčiau pamėginti parašyti poezijos vaikams. Bet ne iš karto. Tegu dar praeina visos šventės Druskininkuose. Taip pat planuoju išleisti dar vieną eseistikos rinkinį. Pirmojo – „Diktantai sielai“ – liko neparduoti gal 6 egzemplioriai... Taigi, kad rašymo alkis visiškai nenukamuotų, turiu šiokių tokių planų.

Paminėjai „Poetinį Druskininkų festivalį“. Ką Tau reiškia Jotvingio apdovanojimas?

Kai buvau studentas, aš sau linkėjau ir svajojau apie dvi premijas, kurios man kai ką reiškė ne tik finansine ar ovacijų prasme. Tai buvo „Poezijos pavasaris“ ir Jotvingių premija. „Poezijos pavasaris“ buvo svarbus, nes imponavo tos šventės tęstinumas, galimybė atsidurti tame pačiame sąraše, kuriame yra Paulius Širvys ar Justinas Marcinkevičius. Jotvingiai taip pat labai svarbūs – iškart prisimeni Sigitą Gedą, įsteigusį šį apdovanojimą. O dar, kai pagalvoji, kad tais posovietiniais laikais, vertybių kaitos metais, dar veikė literatūrinė nomenklatūra, tegu ir nebe partinė, bet „dedovščina“ tikrai buvo. Ir būtent Aidas Marčėnas ir Sigitas Parulskis pradėjo tai griauti. Tad aš augau maitinamas ta dvasia prieš bet kokią korupciją ar nesąžiningumą mene. Tad Jotvingių premija man buvo ryškiausias tokios antikorupcijos simbolis. Žinoma, šį apdovanojimą gauti yra didžiulis džiaugsmas.

Vertindamas jaunus žmones žiūriu ne į konkrečius jų sukurtus eilėraščius, bet kiek jų kūryba atitinka jų gyvenimą, kiek vienas kitą tvirtina – tada iš karto pamatai, kiek tas kūrėjas galėtų.

Antra vertus, su amžiumi vis dėlto atsiranda kitoks pasaulio matymas, pradedi suprasti, kad daugelis dalykų yra tiesiog, kaip budistai sako, maja, iliuzija. Pradedi suprasti, kad daugybė dalykų aplink yra tik butaforiniai, o tikrasis gyvenimas yra brėžiamas vertikale „žemė-dangus“. Tai ir premijos džiugina kiek mažiau, negu džiugintų tą įsisvajojusį studentą. Tada būčiau iš proto išėjęs, toks džiaugsmas...

Šventinį džiaugsmą temdo ir tai, kad mano pagrindinis konkurentas, kaip suprantu, buvo poetas Gintaras Bleizgys, kuris yra ir mano bičiulis.

Kas pastaraisiais metais nustebino iš lietuviškos poezijos?

Na, poezijos grandai – Aidas Marčėnas, Donaldas Kajokas, Kornelijus Platelis, Vytautas P. Bložė – leido puikias knygas. Tuo jau nebenustebino.

Yra dar tie, pritilę arba kažkur dingę kūrėjai, kurių naujos poezijos man labai trūksta: Darius Šimonis, Arnas Ališauskas, Daiva Čepauskaitė, Sigitas Parulskis... Beje, jei pastarasis nebūtų pasukęs į romanistiką, toks Stankevičius lietuvių poezijai būtų nereikalingas.... Būtent jis išplėšė tuos dirvonus, kuriuose aš sėju savo rugius... Vidujai jaučiuosi, tarsi būčiau užėmęs atitolusio Parulskio vietą...

Grįžtant prie stebinančių – man patiko tų „pražilusių“ jaunuolių kartos – Gintaro Bleizgio, Gyčio Norvilo – naujausi rinkiniai. Save atradę atrodo Arūnas Spraunius, Benediktas Januševičius.

Taip pat įdomi ir stipri yra dar jaunesnė karta – besiburianti apie „Vilniaus slinkčių“ festivalį – Mindaugas Nastaravičius, Aivaras Veiknys, Vytautas Stankus, Domantas Razauskas, Ramunė Brundzaitė, Vainius Bakas, Indrė Valantinaitė.

Vertindamas jaunus žmones žiūriu ne į konkrečius jų sukurtus eilėraščius, bet kiek jų kūryba atitinka jų gyvenimą, kiek vienas kitą tvirtina – tada iš karto pamatai, kiek tas kūrėjas galėtų. O jei teisingai poetiškai gyvens, kaip kalbėjome pokalbio pradžioje, tai ir gaus bei gebės puoselėti tą rašymo dovaną. Taip pat jie gali sukurti literatūrinės bendruomenės židinį – su savąja kritika, savais požiūriais – kultūriniam mažos šalies gyvenimui tai labai svarbu.

Nebijai, kad, kaip vienas rusų bardas dainuoja, „ateis tie vaikai, kurie nutrins mus nuo žemės veido“?

Linkiu, kad taip būtų. Juk jei mūsų nenutrins, tai literatūra sustings.

Kalbino Antanas Šimkus

Bernardinai.lt

Kęsučio Veckos nuotrauka.

Kiekvienais metais Lietuvos ornitologų draugija Paukščių palydų dieną organizuoja išvyką į paukščių gausa pasižyminčią vietą. Šių metų spalio 6 d. ji kviečia visus besidominčius sparnuočiais kartu su LOD sekretoriato darbuotojais aplankyti Baltosios vokės žuvininkystės tvenkinius, Rūdninkų girią bei greta esančias Paluknio pievas.

Po ekskursijos LOD sekretoriatas narius bei kitus norinčius kviečia apsistoti Maldžio motelyje. Vakare numatomos diskusijos ornitologine tematika, o sekmadienio ryte norintys turės puikią progą pratęsti paukščių stebėjimus greta esančiose Paluknio pievose.

Preliminari renginio programa  (2012 spalio 6 diena)  

07.00 – 07.15  Renkamasi "Forum Palace" mašinų stovėjimo aikštelėje, kur laukia autobusas;

07.15  Autobusas išvyksta į Baltosios Vokės žuvininkystės tvenkinius;

07.15 – 08.15 Kelionė;

08.15 – 12.00 Paukščių stebėjimas Baltosios Vokės žuvininkystės tvenkiniuose;

12.00 – 14.00 Išvyka į Rūdninkų girios Špigulės upelio aukštupį. Poilsis, pietūs gamtoje; 

14.00 – 15.00 Stebėjimai Paluknio pievose.   

Grįžimas į Vilnių, o likusiems nakvoti... 

15.00 Įsikūrimas motelyje „Maldis“;

15.00 – 17.00 paukščių stebėjimai Paluknio pievose;

17.00 – Paukščių palydų rezultatų aptarimas, kitos diskusijos ornitologinėmis temomis.

Baltosios Vokės tvenkiniai – Šalčininkų rajone, prie Baltosios Vokės gyvenvietės, buvo įkurti prieš kelis dešimtmečius. Tvenkiniams buvo panaudoti buvę durpyno karjerai. Jų pakraščiu teka Merkio – Vokės upių kanalas, kurio vanduo maitina ne tik seklėjantį Papio ežerą, bet ir Baltosios Vokės tvenkinius. Žuvininkystės tvenkiniai yra išeksploatuoto Baltosios Vokės durpyno ir Papio ežero gamtinio komplekso dalis. Dalis teritorijos – 313 ha priklauso Valstybiniam Papio ornitologiniam draustiniui. Ūkinė veikla vykdoma tik žuvininkystės ūkio teritorijoje bei šalia gyvenviečių.   

Ši teritorija yra viena vertingiausių paukščiams Lietuvoje. Kelios čia matytos paukščių rūšys buvo naujos Lietuvoje – tai trumpasnapė žąsis, stebėta 1997 m., juodagalvis kiras ir trumpapirštis vieversys – 1998 m. Sezoninių migracijų metu teritorijoje apsistoja iki 6000 žąsų ir ančių. Čia taip pat stebimi retai kontinentinėje Lietuvos dalyje matomi vandens paukščiai, tokie kaip rudakaklis naras, raguotasis kragas, mažoji gulbė, baltaskruostė berniklė ir nuodėgulė. Sėjikinių paukščių užregistruota net 30 rūšių. Teritorija ypač svarbi apsistoti tilvikams jų sezoninių migracijų metu (registruojama iki 1000 paukščių kasdien). Gausiausiai sutinkamos paprastosios pempės, gaidukai, juodakrūčiai bėgikai ir tikučiai. Taip pat dažni mažųjų bėgikų, jūrinių sėjikų ir perkūno oželių būriai. Tarp 13 kirų ir žuvėdrų rūšių Baltojoje Vokėje sutinkamos ir retos Lietuvoje rūšys – plėšrioji , baltaskruostė ir baltasparnė žuvėdros. Iš 17 užregistruotų plėšriųjų paukščių rūšių Baltojoje Vokėje arba jos apylinkėse peri net 11 šių rūšių paukščių.

Baltosios Vokės žuvininkystės tvenkiniai ir Papio ežeras yra itin svarbi retųjų paukčių rūšių perėjimo ir apsistojimo migracijų metu vieta. Čia užregistruotos net 46 paukščių rūšys, įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Renginio metu tikimasi pamatyti daug pilkųjų, baltųjų garnių, didžiųjų ančių, rudagalvių kryklių. Galbūt pamatysime gulbių giesmininkių ir nebylių vadas. Netrūks įprastų tilvikų rūšių (paprastosios pempės, žaliakojai tulikai, gaidukai, juodakrūčiai bėgikai). Iš plėšriųjų tikimės sutikti jūrinius erelius, nendrines linges ir paukštvanagius. Krūmuose ir nendrynuose stebėsime zyles, nendrines startas, o jei pasiseks – remėzą ar ūsuotąją zylę.  

LOD nariams, sumokėjusiems mokestį už 2012 metus, kelionė nemokama. Kitiems norintiems kelionės mokestis – 20 lt. Registracija el.paštu: gediminas.petkus@birdlife.lt arba tel. nr (8 5) 213 04 98  nurodant vardą, pavardę.

Apie paukščių palydas rengiamas visoje Lietuvoje skaitykite čia

Parengta pagal LOD informaciją

Bernardinai.lt

Prie kavos puodelio Pilies gatvėje gaunu atsišaukimą. Vyrukas su ateitininkų ženkliuku atlape mandagiai padėjo ant stalo ir nunėrė tolyn. „Ateik ginti orumą“, – perskaitau atviruko dydžio lapelyje, nutviekstame meilios spalio saulutės. Dramatiškos raudonos raidės juodame fone liepia šeštadienį 18 val. būti prie Nacionalinio dramos teatro. Dar kelios citatos, šūkis, kad esą gana niekingo meno. Tiesa, kas laikoma grėsme mano orumui ir ano niekingo meno pavyzdžiu, lapelyje neliko vietos paaiškinti. Turbūt suponuojama, kad priešas visiems žinomas. Juo toliau, juo mažiau šios akcijos rengėjams svarbu, ką teigia jų puolamas „Sirenų“ festivalio spektaklis, kaip jį komentuoja kritikai ir pats režisierius. Mestos magiškos formulės: „Krikščioniškų simbolių išniekinimas“, „Pasityčiojimas iš tikinčiųjų jausmų“, „Šventvagystė“ ir t.t.  

Šeima iš Kanados, su kuria daug metų bičiuliaujamės, pasakoja dabar, kaip viešėdama Vilniuje užsuko į bažnyčią miesto centre. Buvo mišios, kunigas per pamokslą atsiliepia į svarbiausią dienos temą. Jam pikta ir apmaudu, kad mūsų tikintieji nemoka taip ginti savo šventų dalykų, kaip tai daro musulmonai. Nieko nepasakysi, šios rūšies pamokų tik ir trūksta mūsų bažnyčiose.

Anądien buvau sutikęs ir tuos, kurie rinko parašus po peticija, reikalaujančia uždrausti Romeo Castelluccio spektaklį. Ir vėl – jauni žmonės žibančiomis akimis. Džiaugėsi, kad parašų jau per devynis šimtus, kad juos rinkti labai padėjo moderniosios technologijos. Dar jiems patiko, kad teatro vadovas buvo išbalęs ir sutrikęs. Visai be reikalo klausiu, ar matėte tą spektaklį. Sako, pamačius bus vėlu. Tikra tiesa. Tai gal tada visus spektaklius, koncertus, parodas, spaudą kažin kaip iš anksto patikrinti, užbėgti blogiui už akių? Nebūtų Vilniuje pražiūrėta žinomos dailininkės paroda su lesbietiškomis Giesmių giesmės interpretacijomis ar koks akivaizdžiai užgaulus laisvamanio filosofo straipsnis. Ironizuoju toliau, užsimenu apie galimybę fiziškai susidoroti su šventvagysčių autoriais. Jaunuoliai kalba rimtai, sako suprantą meno prigimtį ir menininko laisvę, bet vis tiek esanti riba, kurios peržengti niekam nevalia.

Žinoma, apie menininko laisvės ir raiškos ribas galima kalbėti. Tai pirmiausia bus paties menininko sąžinės, jo padorumo ir profesionalumo klausimas. Kita vertus, atidumas, jautrumas vienas kito sielos virpesiams pasiekiamas ne piketais, bet susitikimais, pažintimi, bendravimu. Dabar ana be perstojo kaltinama pusė keletą sykių parodė norą megzti pokalbį, tačiau atsakymas buvo tie patys burtažodžiai apie įžeistus jausmus ir pamintą orumą.

Esama šioje istorijoje ir visai juokingų aplinkybių. Skandalą įžiebė ir nuolat kurstė ne kas kitas, o keli laikraščiai, kuriuos nuolat keikia ir pravardžiuoja tie patys radikalieji katalikai. Paleidus skambias antraštes apie Jėzaus veidą, drabstomą išmatomis, galima buvo nutuokti, kas dėsis katalikiškoje šalyje. Tie patys laikraščiai paskui į valias šaipysis iš Bažnyčios ir kaltins raganų medžioklėmis. Užvirusi pekla be galo maloni ir politikams, tiesiog dovanėlė rinkimų išvakarėse. Vieni tampa aršiais šventenybių gynėjais, kiti čiulba apie laisvę ir demokratiją – tokiais atvejais pro šalį neprašausi, ta ar kita stovykla tave išgirs ir laikys gelbėtoju.

Pranašo Izaijo eilutės apie kenčiantį Dievo Tarną, kuriame nebuvo gražumo, liepia mums nuščiūti ir klauptis iš pagarbos prieš kiekvieną Kristaus randą ar jo švento kūno deformaciją. Esu matęs kine, kaip raudonarmiečiai šaudo į šventųjų atvaizdus. Namuose laikau medinę Pietą, kurioje likusios pokario kulkų žymės. Šiurpu, bet pajunti, kaip ūgtelėjo ir iš tiesų prabilo simbolis. Nemačius Castellucio spektaklio, nepasakysi, kokia Jėzaus veido koncepcija ten glūdi. Pats režisierius visuose savo komentaruose neištaria nė vieno blogo žodžio apie krikščionių tikėjimą ar šventus simbolius, o sceną su vaikais, mėtančiais granatas į Salvator mundi, vadina nekaltųjų akistata su nekaltuoju ir net meilės šauksmu. Vienas teatro kritikas iš liberalaus britų dienraščio šiame epizode išgirsta tikėjimo ilgesio gaidas, Dievo praradimo skausmą. Kelių Prancūzijos ir Belgijos vyskupų nuomonė apie Castelluccio spektaklį jau pateikta ir mūsų žiniasklaidoje. Nepaisant nieko, žūtbūt laikytis sąmokslo teorijos? Įtarti, kad režisierius meluoja ir veidmainiauja, trokšdamas prakišti žiūrovams savo klastingą antikrikščionišką provokaciją? O gal visi Vakarai taip atbuko, kad nebejaučia šventvagystės užkrato, ir tik mes, išgyvenę ateizmo tvaną, dar nepraradome jautrumo tam, kas kėsinasi apjuodinti mūsų tikėjimą?

Gali būti daugybė teologinių, filosofinių, estetinių argumentų, kurie leistų Jėzaus veidui atsidurti pačioje bjauriausioje, nuo garbinimo ir vadinamojo orumo labiausiai nutolusioje aplinkoje. Golgotos kalnas yra tam precedentas. Net ir šventvagystės prasme, jeigu jau vartojame tą žodį. O ir paskui dailės kūriniuose, literatūroje argi nesutikome Jėzaus konclagerio kalinio drabužiais, su automatu rankoje, Jėzaus klouno ar benamio valkatos veidu? Negirdėjome apie Jėzų kartuvėse ar tremtyje, tarp pamišėlių ir nusikaltėlių?

Kai buvo imta linksniuoti tas nelemtas išmatas, prisiminiau skaitęs apie vadinamojo Pasislėpusiųjų krikščionių laikotarpio įvykius XVII a. Japonijoje. Tų, kurie neatsižadėdavo savo tikėjimo, laukė kankinimai ir baisios egzekucijos, tarp jų –  skandinimas išmatų duobėse. Ar būtų erezija sakyti, kad ir Jėzus ten ėjo kartu su savo išpažinėjais?

Kunigų seminarijos klierikas pasakoja, kaip sykį jis aptikęs šiukšlyne išmestą maldaknygę. Pamatė ant viršelio kryžių ir ėmė galvoti apie Jėzų, kad jam buvo skirtas atmestojo, pažemintojo likimas, kad kryžiumi jis atpirkęs ir savo niekintojus. Vaikinas galėjo piktintis žmonių tamsumu, bet ėmė ir praplėtė simbolį, sukūrė metaforą. Tokiais atradimais minta ne tik literatūra ir menas, bet ir religijos pasaulis.

Žinoma, švento karo aistros pagautas žmogus visa tai gali pavadinti paistalais, kurių pagalba siekiama pateisinti ar užmaskuoti pagrindinį dalyką – šventvagystės faktą. Tiems jaunuoliams žibančiomis akimis neprikiši blogų ketinimų. Juo labiau – tikėjimo stokos. Buvo ir bus krikščionių, kurie matys pasaulį nuolat atakuojamą piktosios dvasios ir priskirs sau dievišką misiją tiesiog fiziškai susigrumti su tamsybių jėgomis. Tačiau literatūra ir menas šioje perspektyvoje yra labai klampus ir beviltiškas kovos laukas. Ir ne tik dėl to, kad protestuotojams čia dažnai pritrūksta elementaraus išprusimo bei nuovokos. Dar ne per seniausiai eretiškais ar šėtoniškais vadinti kūriniai, žiūrėk, tampa klasika ir nebepiktina net uoliausių Dievo garbės gynėjų. Kitas autorius savo tikrą neapykantą krikščionybei išreikš taip, kad jos nepagaus joks žmogus iš gatvės. O dar kitur bus priešingai – drastiški žodžiai ir vaizdai dengs slaptą, drovią meilę Viešpačiui, ir puldamas tokį kūrinį žudysi šventus dalykus. Pagaliau joks tikras menininkas lengvai neatiduos ir neparduos savo laisvės kurti, ieškoti, provokuoti. Net grasinant susidoroti, kaip rodo daugybė pavyzdžių. Gal dėl to jau kuris laikas visuotinė Bažnyčia oficialiame lygmenyje vengia būti literatūros ir meno kūrinių arbitru, palikdama tikintiesiems galimybę patiems pasirinkti, kas šiose srityse yra vertinga ir kas nepriimtina. Tai atsakingas, pastangų reikalaujantis uždavinys, neapsaugotas nuo klaidos, nuo asmeniškumų ir nuomonių skirtumo tarp to paties tikėjimo žmonių.

Piketų metu kartojami pasakymai, kad kažkas „mane žeidžia“, „užgauna mano jausmus“ „žemina mano orumą“, yra gana rizikingos sąvokos. Kitą sykį atsiras (ir atsiranda) tokių, kurie šauks, kad jų jausmus įžeidžia kryžiai, skambinimas varpais, tikybos mokymas ir kt. Apeliuosime į tai, kad mūsų dauguma, kad Europa pastatyta ant krikščioniškų pamatų? Net jeigu statistika bei įstatymai ir bus mūsų pusėje, šventų dalykų labui iš tokių situacijų neliks didelės naudos. Daugės tik bjaurių etikečių, plūdimosi, reikalavimų panaikinti krikštą.

Vaisingiausias čia tėra dialogo kelias, kurį pastaraisiais metais aistringai skelbia ir demonstruoja kardinolas Gianfrancas Ravasis, Popiežiškosios kultūros tarybos pirmininkas. Jo pokalbiai ir asmeninės draugystės su žymiais Vakarų intelektualais agnostikais ne tik kelia susižavėjimą, bet ir stiprina Bažnyčios autoritetą, kuria prielaidas abipusiam supratimui ir pagarbai. Tai – patikima ateities Bažnyčios strategija, kuriai klaikia alternatyva gali būti tik Talibano bombos. Netrukus prasidėsiantys Tikėjimo metai kaip vieną svarbiausių savo uždavinių nurodo būtinybę atverti tikėjimo vartus pagonių kiemui ir leistis į kuo platesnį ir atviresnį dialogą su tais, kurie nėra atradę Dievo.

Ar tai kartu reiškia ir lengvabūdišką požiūrį į visa, kas dergia Dievą ir žemina tikinčiuosius? O gal tokių reiškinių apskritai neliks užsikrėtus visiems dialogo dvasia? Čia pravartu prisiminti Evangeliją: papiktinimai, kurių liepia saugotis Jėzus, ateina iš jūsų, t.y. iš mokinių bendruomenės, o ne iš pasaulio, kuris gali būti nepalankiausias tikėjimui. Banalu, bet pagarbą šventiems dalykams reikia pradėti nuo savęs pačių. Tada, kai Jėzaus ir Mergelės Marijos atvaizdai atsirado ant mūsų marškinėlių ar kavos puodelių, kai kryžių pavertėme dizaino elementu, kai šventus simbolius mikliai paleidome į katalikišką reklamą, kai vieną po kitos tiražuojame ikonas ant žurnalų, kurių dalis paskui atsiduria makulatūroje, naivu tikėtis, kad gali augti pagarba tiems dalykams ir kad profanišką jų naudojimą sustabdys mūsų pretenzijos į autorines teises.

Yra ir kita šios temos pusė, senių seniausiai iškelta Biblijoje. Pats švenčiausias ir brangiausias Dievo simbolis, jo paveikslas ir panašumas, jo garbė – tai gyvas žmogus. Pranašas Izaijas, anas kenčiančio Tarno dainius, kalbėdamas Dievo vardu, rūpestį ir pagarbą žmogui neperskiriamai suriša su bet kokia religine praktika. Tai žinoma tiesa, gal jau ir nusidėvėjusi. Tačiau nedegdami šia tiesa, nesisielodami dėl visapusiškos žmogaus gerovės, kažin ar pateiksime kitiems liudijimą, kad Dievo Sūnaus atvaizdas yra mums didžiausia šventenybė. 

Bernardinai.lt

Lietuvoje šeštadienio naktį ir rytą siautė stiprus vėjas ir vartė medžius.

,,Darbo užteko visai nakčiai. Daugiausia medžių priversta Klaipėdos, Tauragės, Kauno ir Marijampolės apskrityse, truputį Vilniuje", - BNS sakė Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento Situacijų koordinavimo skyriaus specialistas.

Iki 6 val. ryto ugniagesiai gavo 57 iškvietimus šalinti nuvirtusių medžių. Daugiausia medžiai virto ant kelių. Eismo informacijos centras praneša, kad eismo sąlygas Lietuvoje sunkina dėl stipraus vėjo ant važiuojamosios kelio dalies išmėtytos medžių šakos.

Vienas medis užvirto ant gyvenamojo namo Panevėžyje, yra ir ant automobilių užvirtusių medžių. Pranešimų apie per stiprų vėją nukentėjusius žmones ugniagesiai negavo.

Dėl praūžusio stipraus vėjo apie 140 tūkst. vartotojų visoje Lietuvoje neturi elektros energijos. Labiausiai nukentėjo Aukštaitija ir Vidurio Lietuva.

,,Padėtis iš tikrųjų sudėtinga, buvo viena stipriausių pastarųjų metų audrų", - BNS šeštadienio sakė skirstomųjų tinklų bendrovės " Lesto" " dispečerinio centro Režimų planavimo skyriaus vadovas Ervinas Pareigis.

Pasak jo, dėl stipraus vėjo labiausiai nukentėjo elektros vartotojai Panevėžio ir Utenos regionuose.

8 val. duomenimis, Utenos regione elektros neturi 39 tūkst. vartotojų, Panevėžio - apie 36 tūkst.

Iš pajūrio gyventojų elektros neturi apie 10 tūkst.

Pasak E.Pareigio, vėjas pradėjo rimti tik šeštadienio rytą, todėl esant tokiai situacijai, sunku prognozuoti, kada visiems vartotojams bus atstatytas energijos tiekimas.

Gyventojų prašoma supratimo ir kantrybės, kadangi yra daug nepravažiuojamų, medžiais užverstų kelių. Tai trukdo elektrikų brigadoms šalinti audros padarinius.

Lietuvoje šeštadienio naktį ir rytą siautė stiprus vėjas ir vartė medžius.

,,Darbo užteko visai nakčiai. Daugiausia medžių priversta Klaipėdos, Tauragės, Kauno ir Marijampolės apskrityse, truputį Vilniuje", - BNS sakė Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento Situacijų koordinavimo skyriaus specialistas.

Iki 6 val. ryto ugniagesiai gavo 57 iškvietimus šalinti nuvirtusių medžių. Daugiausia medžiai virto ant kelių. Eismo informacijos centras praneša, kad eismo sąlygas Lietuvoje sunkina dėl stipraus vėjo ant važiuojamosios kelio dalies išmėtytos medžių šakos.

Vienas medis užvirto ant gyvenamojo namo Panevėžyje, yra ir ant automobilių užvirtusių medžių. Pranešimų apie per stiprų vėją nukentėjusius žmones ugniagesiai negavo.

Dėl praūžusio stipraus vėjo apie 140 tūkst. vartotojų visoje Lietuvoje neturi elektros energijos. Labiausiai nukentėjo Aukštaitija ir Vidurio Lietuva.

,,Padėtis iš tikrųjų sudėtinga, buvo viena stipriausių pastarųjų metų audrų", - BNS šeštadienio sakė skirstomųjų tinklų bendrovės " Lesto" " dispečerinio centro Režimų planavimo skyriaus vadovas Ervinas Pareigis.

Pasak jo, dėl stipraus vėjo labiausiai nukentėjo elektros vartotojai Panevėžio ir Utenos regionuose.

8 val. duomenimis, Utenos regione elektros neturi 39 tūkst. vartotojų, Panevėžio - apie 36 tūkst.

Iš pajūrio gyventojų elektros neturi apie 10 tūkst.

Pasak E.Pareigio, vėjas pradėjo rimti tik šeštadienio rytą, todėl esant tokiai situacijai, sunku prognozuoti, kada visiems vartotojams bus atstatytas energijos tiekimas.

Gyventojų prašoma supratimo ir kantrybės, kadangi yra daug nepravažiuojamų, medžiais užverstų kelių. Tai trukdo elektrikų brigadoms šalinti audros padarinius.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė žada kitą savaitę dar kartą teikti Seimui atleisti Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) vadovą Žimantą Pacevičių, pasibaigus jo kadencijai.

Praeitą mėnesį parlamentas per slaptą balsavimą nepritarė prezidentės teikimui. Šalies vadovė šeštadienį sakė tikinti, kad Seimas antrą kartą nuspręs kitaip, nes pareigas palikti nori pats Ž.Pacevičius.

"Labai tikiuosi, kad kai kitą kartą teiksiu, Seimas nuspręs kitaip, nes tai pačio Ž.Pacevičiaus prašymas, o teiksiu greičiausiai jau kitą savaitę", - BNS sakė prezidentė per viešnagę Ignalinos rajone.

Praeitą mėnesį už pritarimą STT vadovo atleidimui balsavo 38 Seimo nariai, prieš buvo 27, 18 susilaikė.

Ž. Pacevičius STT vadovo pareigas eina nuo 2007 metų spalio 17 dienos, jo penkerių metų kadencija baigsis šių metų spalio 17 dieną.