Straipsnis publikuotas žurnalo šeimai "Artuma" 2012 m. Nr. 11

Kad taip tikra tyla nors kartą stotų. /Kad visa, kas netvirta ir miglota,/nurimtų, kad neliktų triukšmo šito, /kurį jutimai kelia išblaškyti,

kad man kaimynų juokas nekliudytų, –/ tada tūkstanteriopai išmąstyti/ lig pabaigos galėčiau tavo mintį,/tave pastverti (mirksnį, kol šypsais),/kaip padėką tave pasidalinti/ir su visais.

Šitaip gražiai meldėsi Raineris Maria Rilke. Meldėsi be galo seniai, bemaž neatmenamais laikais – prieš visą šimtmetį. Triukšmo, kurį kelia mūsų išblaškyti jutimai, nuo tų dienų tikrai nesumažėjo. Greičiau tūkstanteriopai padaugėjo. Juk anuomet dar net radijo kaip ir nebuvo, ką ten kalbėti apie televiziją ar internetą.

Visi žinome, kad, norėdami susikalbėti dideliame triukšme, turime rėkti. O kartais ir rėkdami nesusikalbame. Tada gal verčiau dera patylėti, kad nors patys triukšmo negausintume.

Apie tai galvoju, vis dar prisimindamas aistras dėl Romeo Castelucci’o spektaklio. Ir tikrai ne todėl, kad norėčiau padidinti triukšmą, o todėl, kad šios aistros kilo prieš pat prasidedant Tikėjimo metams. Man atrodo, kad čia galėtų būti ir toks Dievo ženklas, apie kurį dar papasakosiu pabaigoje.

Spektaklio Vilniuje nemačiau, bet mačiau jo vaizdo įrašą iš ankstesnių laikų. Ir pats režisierius viešai skelbia, kad paskatą tokį negražų spektaklį sukurti jam davė įtampa, tverianti tarp 22 ir 23 psalmių. Tad gal ir mes galėtume per ateinančius metus kada rimtai pasvarstyti, ką gi mums reiškia tikėti? Gal net pamėgintume susivokti, kad ir patys, jei tik rimtai apie savo tikėjimą mąstome, dažnai gyvename tame tarpe tarp aimanos „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ ir džiugaus įsitikinimo, kad Viešpats mums pila sklidiną taurę? Ir kad galbūt ne vien baisingas pasaulio triukšmas, bet ir mūsų triukšmingos baimės verčia ne tik šį režisierių, bet ir daugelį kitų menininkų jau nebe kalbėti, bet rėkte rėkti, vis tiek rizikuojant, kad nebus išgirsti?

Galvodamas apie tai, vėl prisiminiau prieš kelerius metus Thomo Manno festivalyje kalbėjusį vokiečių mokslininką, katalikų teologą ir germanistą Hermanną Kurzke’ę. Svarstydamas klausimą, ar Thomas Mannas buvo tikintis ar ne, jis ten ir taip sakė: „Gyvoji krikščionybės tradicija reiškia saugoti ugnį, ne pelenus; jai priklauso visa krikščionių kuriama kultūra – ir Thomo Manno romanas apie Juozapą, ir sakropopsas, ir Izenheimo altorius, ir Georgo Groszo Kristus su dujokauke, ir bokso profesionalų žegnojimasis prieš kovą, ir šventojo Blažiejaus žvakių laiminimas. Visi raginami prisidėti, toliau plėtojant krikščionybę, nekreipiant dėmesio į klausimą, ar tas dera ar nedera prie šiuo metu dominuojančių doktrinų. Tradicija viską patikrins ir atskirs, ką verta išsaugoti. Daug religinio ilgesio šiandien veši anapus bažnyčių sienų, bet jeigu tokio ilgesio pagautas žmogus paskui kyšteli galvą į bažnyčią, jis pernelyg dažnai vėl atbaidomas visokiausio pobūdžio reikalavimais. Juk tikėjimas turi išlaisvinti.“

O šiųmečiame Thomo Manno festivalyje, kurio tema buvo „Pavergtas protas“, trys rimti filosofai iš skirtingų kraštų lyg susitarę gana apokaliptiškai kalbėjo apie Europos dvasios krizę. Bet vienas jaunas istorikas įžūliai tarstelėjo: „Katalikas neturėtų dėl to pernelyg baimintis. Jeigu čia pasaulio pabaiga, tai mes juk jos laukiame, o jeigu ne – tai vis tiek kaip nors bus.“

Bet žadėjau dar papasakoti apie Dievo ženklus. Mačiau kartą garsaus lenkų dramaturgo Tadeuszo Różewicziaus trijų linksmų piešinukų seriją. Pirmajame klūpantis žmogelis meldžiasi: „Dieve, duok man ženklą.“ Antrajame jam į kuprą atskrenda aulinis batas. O trečiajame žmogelis šūkteli: „Dieve, aš ne tai turėjau galvoje.“ Čia irgi būtų tema prasidėjusiems Tikėjimo metams.

Kartu su Jėzumi ėjo gausios minios. Atsigręžęs jis tarė žmonėms: „Jei kas ateina pas mane, bet nebrangina manęs labiau už savo tėvą, motiną, žmoną, vaikus, brolius, seseris ir netgi savo gyvybę, – negali būti mano mokinys. Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys. 

Kas iš jūsų, norėdamas pastatyti bokštą, pirmiau atsisėdęs neskaičiuoja išlaidų, kad įsitikintų, ar turės iš ko užbaigti. Kad kartais, padėjus pamatą ir nebaigus, žmonės matydami nesišaipytų iš jo ir nesakytų: „Šitas žmogus pradėjo statyti ir neįstengia baigti“. 

Arba koks karalius, traukdamas į karą su kitu karaliumi, pirmiau atsisėdęs nesvarsto, ar, turėdamas dešimt tūkstančių kareivių, pajėgs stoti į kovą su tuo, kuris atsiveda dvidešimt tūkstančių? Jei ne, tai, anam dar toli esant, siunčia pasiuntinius tartis dėl taikos. 

Taip pat kiekvienas iš jūsų, kuris neatsižada visos savo nuosavybės, negali būti mano mokinys“.

Kiti skaitiniai: Fil 2, 12–18; Ps 27

Evangelijos skaitinį komentuoja ses. Onutė Petraškaitė, MVS

Šiandien Jėzus kalba, ką reiškia būti Jo mokiniu, Jo sekėju. Paskui Jį ėjo gausios minios, bet kai Jėzus kalba apie kančią, pasiaukojimą ir net mirtį, tuoj minių nebelieka.

Jėzus nekviečia siekti geresnio socialinio statuso, nekviečia siekti labai sunkaus darbo ar kančios. Kai kurie dalykai galbūt mus net labai žavėtų, jeigu Jėzus tam mus kviestų, pavyzdžiui, kaip stebuklai, po kurių paskui Jėzų seka minios. Tačiau Jėzus, kaip ir anksčiau, taip ir dabar mus kviečia į santykį, į buvimą su juo, į buvimą su juo net tada, kai sunku, kančioje, kuri savaime ateina, net ir nekviesta.

Jėzus sako ar priimsime kančią, kai bus nelengva su tėvais, kai bus nelengva su tais, kuriuos praradome, nors galbūt labiausiai mylėjome iš visų kitų. Jėzus primena apie kryžių, apie tai, kas kiekvienam iš mūsų yra didžiausia auka gyvenime, kas daugiausiai kainuoja.

Palyginimuose apie bokštą ir karą Jėzus moko mūsų gyvenimo pasirinkimų teisingo įvertinimo, nes pats gyvenimas gali būti palygintas su statyba ir karu. Gyvenimas su Jėzumi gali būti ir statyba, ir karas, reikia pažinti savo galimybes ir silpnybes, savo poreikius ir norus, ir tai, kas yra mūsų nuosavybė. Jėzus klausia, ar pajėgsime viso to atsisakyti, norėdami būti ir tapti Jo mokiniu. O būti Jo mokiniu, tai kartu priėmimas ir aukos, ir kančios, ir kryžiaus. Prilygindami savo krikščionišką gyvenimą statybai turime skaičiuoti, ką reiškia sekti Jėzų, nes negi paliksime jį kažkur pusiaukelėje, negi nemokėsime tos kainos, nes sekimas Jėzaus pavyzdžiu mums gali daug kainuoti. Kokią kainą? Galbūt tai gali būti ir atsisakymas socialinio statuso, gerovės, laiko, pinigų, kontrolės savo nuosavybės, kaip kad darė pirmieji krikščionys. Tai gali būti ir neapykanta, ir persekiojimai, ir net mirtis. Sekimas Jėzumi – tai nėra gyvenimas be rūpesčių, be problemų, mes turime galvoti apie kainą, kiek tai mums kainuos, ką prarasime tapdami Jo mokiniais, kad vėliau netektų dėl to apsisprendimo gailėtis. Tačiau mes žinome, kas atsiliepia į Jėzaus kvietimą būti mokiniu – gauna daug, labai daug... gauna malonę turėti ir draugų, ir malonę būti su Juo, eiti kartu per gyvenimą su Jėzumi. Kartais Viešpats leidžia gyvenime kažką prarasti, kad vietoj to mums duotų galbūt daug vertingesnių, ir gražesnių dalykų, kad duotų patį svarbiausią – gyvenimą su Juo, čia ir amžinybėje, ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo...

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas

Šventasis Raštas internete lietuviškai

Lapkričio 7 d. minime pal. Antaną Baldinuci (m. 1717).

Šis jėzuitų misionierius ir maldos vyras gimė Florencijoje, Italijoje, 1665 m. Jis buvo rašytojo ir menininko sūnus. Kunigo kelią jam numatė tėvas. 1681 m. įstojęs į jėzuitų ordiną, Antanas studijavo Romoje. Būdamas trisdešimties, pal. Antanas buvo įšventintas į kunigus ir pradėjo savo misionierystę Italijoje, Vitero ir Traskanti miestuose, padėdamas vargšams ir evangelizuodamas juos.

Jo maldos praktika buvo neįprasta ir stebinanti. Jis rengdavo didingas procesijas, kurios eidavo iš įvairių šalies vietų į vietą, kur būdavo numatytos pamaldos. Daugelis procesijos dalyvių dėvėdavo vainikus iš erškėčių. Pats Baldinuci, sukaustytas sunkiomis grandinėmis, nešdavo kryžių. Dauguma procesijos dalyvių eidami visą kelią plakdavo save.

Tokių procesijų Pa. Antanas Baldinuci buvo surengęs daugiau nei penkis šimtus.

Jo procesijos sutraukdavo minias žmonių – siekdamas palaikyti tvarką tarp plūstančių jį išgirsti ir pamatyti, jis įdarbindavo kelis pasauliečius, kurie būdavo vadinami deputatais. 

Jis atvertė nemažai žmonių, prieš tai pagarsėjusių nusidėjėlių. Tačiau ir dvasininkai mielai klausydavosi jo pamokslų.

Pal. Antano Baldinuci apaštalinį darbą lydėjo stulbinama sėkmė - kai jis atvykdavo į miestą, prie miesto sienų jo jau laukdavo susižavėjusi minia. Jis visur nešiodavosi Švč. Mergelės Marijos paveikslą ir garsėjo ypatingu pamaldumu Dievo Motinai. Jo populiarumą galima aiškinti tuo, kad maldos būdas atitiko laiko dvasią.

Nors malda ir atgaila jo gyvenime buvo nenutrūkstama, jis paruošė kelis tomus Gavėnios pamokslų.

Jis mirė lapkričio 7 d., buvo paskelbtas palaimintuoju 1893 m.

Bernardinai.lt

EPA nuotrauka

Kraudamasi ir užjausdama daiktais permaitinamą lagaminą, mintyse skenavau prieš kone du dešimtmečius autobuso ratais išmatuotą Europą. Kas iš to lėkimo risčiomis bus likę? Žagsulį varantys ir daužytų obuolių jausmą viduriuose paliekantys Lenkijos keliai, naktinis lietus Prahoje – toks ilgas ir šlapias, kad net pro langą žiūrint lašai per kaktą varvėjo, nuobodokos Vokietijos miestų vitrinos, įkyrokai taisyklingi Austrijos laukų kvadratai, pilni išdailintų karvių (buvo sunku patikėti, kad jos moka gaminti mėšlą), balta pirštinaitė, kas rytą šeštą valanti tą patį palėpės langelį Šveicarijos Alpių kaimelyje, simpatiškai susivėlusios Italijos saulėgrąžos, pietų Prancūzijos levandų ūkas ir siestos paslaptimi prakvipusi Ispanija.

Skirtingi ir kažkuo panašūs kraštai, skirtingi ir kažkuo panašūs žmonės, kurių dėmesys mums tuokart atrodė pagardintas beveik to paties skonio smalsumu – buvome keisti Rytų europiečių čiabuviai, pagaliau ištrūkę iš sovietinio lagerio zoologijos sodo. Įtarieji padilbomis apžiūrinėjo, patiklieji šnekino ir malonino, rodydami keliavimo kryptį, uoliai nuduodami, jog „no problem“ jiems žinoti, kur ir kad yra Lietuva. Vieni kitiems buvome kitokie, bet nepavojingi. Ten – jie, čia – mes, skiriami kultūrinių, istorinių etc. savo kiemo tvorų, jungiami pastangos per jas susikalbėti, nenuduodami, kad kas nors iš mūsų yra kitur ir kitokie nei yra. Ir nors tada Europa nenustebino (antraip nei vėliau lankyti kraštai piečiau ir ryčiau, buvo nuspėjama nelyg privalomos literatūros sąrašas), ji paliko gerą stabilumo ir pusiausvyros jausmą. Ten gyvenantys žmonės, atrodė, savo kūnuose ir kraujyje nešiojo lengvą gyvenimo ramybės ir pasitikėjimo juo svorį. Viskas buvo jų rankose ir niekas nesikėsino to visko išplėšti.

Miestas (ar miestai), kurį šįkart mudu su Ryanair‘o formato lagaminėliu pasiekėme, nuo pat pirmo įkvėpio beveik pribloškiamai pamalonino besąlygiško priėmimo ir laisvės dvasia. Štai kas yra tikroji tolerancija! – it pralekiantis pro nosį lėktuvas blokštelėjo mintis. Man labai patiktų, jei ir mūsų miestų gatvėmis vaikščiotų žmonės, be baimės kalbantys savo kalba, dėvintys jiems atrodančius tinkamais drabužius, grojantys skveruose savo muziką, išpažįstantys šventovėse savo religiją. O šiomis gatvėmis, metro, skverais plaukė tokio margumo minia, kad net pagalvojau, jog veikiausiai papuoliau į fantastinio filmo siužetą. Baltaodžiai, geltonodžiai, juodaodžiai ir nebeatsekamos spalvos mišrūnai. Krikščionys ir musulmonai, budistai ir induistai, sektantai ir fundamentalistai. Rytiečiai ir vakariečiai, pakistaniečiai ir indai, Serbijos ir Kosovo išeiviai, lietuviai ir rusai. Žmonės, kurie savo namuose, galimas daiktas, prasilenkdami šnairuotų ar net stengtųsi „netyčia“ priminti vienas kitam padalkas, vienu ritmu abejingai siūbavo metro vagonuose, noriai dalindamiesi taupia erdve, suglaudę nugaras užkandžiavo ankštose kavinėse, dalijosi ta pačia veja skveruose – mandagiai prasilenkiantys laivai svetingo didmiesčio jūroje. Nedraugaujantys, bet ir nekariaujantys. Kiekvienas su savo skiriamaisiais ženklais, net su savo kvapais ir garsais, būdu žiūrėti, judėti, alsuoti.

Istorijos ir kultūros muziejuje su daugybe salių, skirtų senosioms viso pasaulio kultūroms, mačiau, kaip juodaodis tėtis, atsigulęs ant grindų tiesiog tarpduryje, it kokioje pasaulių kryžkelėje, skraidino baltaodį sūnelį. Abu klykė iš džiaugsmo. Tai bent eksponatas – nevalingai dilgtelėjo. Pro jį šiaip ne taip su būriu vaikų, kurių paskutinysis dar vartė pilvuką vežimėlyje, prasiyrė turkė, „chalatais“ ir skaromis pridengusi ir savo, ir bebręstantį paauglių dukrų grožį. Štai kaip, gėrėjausi. Kaži į kokią iš taip rūpestingai suklasifikuotų erdvių reikės ateities kartoms sudėti jų buities apyvoką, papročius, drabužius ir visa, kas dabar yra jų kasdienis gyvenimas? – darkart nevalingai dilgtelėjo. Pro atvirų durų angas iš salės į salę švelniai sklido buvusių genčių ir gentelių buvusi naminio, sėslaus gyvenimo šiluma.

O užsukę apsipirkti daržovių į turkų rajoną, netyčia papuolėm į pakistaniečio krautuvėlę. „Jus kalbatia lėtuvyškai?“ – savo ausimis nepatikėjome. Jau po minutės iš parduotuvėlės savininko kompiuterio ekrano į mus žvelgė įstabaus grožio didžiaakė ilgaplaukė moteris, išpuošta rytietiškais papuošalais, apsirengusi musulmoniška abaja, prisidengusi galvą dailia skara. Šalia jos it iškilmingai eisenai išsirikiavusi stovėjo besišypsanti gausi gentis. Pakistanietis švietė iš pasididžiavimo – jo žmona Jurga iš Lietuvos.

– Kur šventėte vestuves? – klaustelėjom.

– Žinoma Pakistane! – šūktelėjo.

– O kodėl „žinoma“? – juoktelėjom.

– Ak, ir Lietuvoje buvo, buvo, taip…

Oho, kokia tos Jurgos tolerancija, pagarbiai linksėjau galvą. O kūnu nevalingai nubėgo šiurpuliukai – didi ta meilė. Nemokėčiau būti šitokia graži su ta abaja. Jausčiausi kvailai kaip palmė, vaidinanti Kalėdų eglutę.

Už tai ir gavome dovanai pakuotę sulčių. Į tautietės sveikatą.

Savo naujojo draugo garbei kitądien aplankėme musulmonų kvartalus. Namai gražūs, tvirti, atsakingai laikantys jiems patikėtus gyvenimus. Municipalinė valdžia juos atidavė tremtiniams savanoriams – pavydėtinai išlavintas rūpinimasis mažumomis, ką ir sakyti. Vaikščiojom po tuos keistus, labai keistus kvartalus, kokių nerasi jokioj musulmoniškoj šaly. Kodėl jie tokie keisti? – vis galvojau. O atmintis kažkodėl plukdė nuotraukose matytus žydų getų ar Lukiškių kalėjimo statinius. Dar Sibiro barakus. Še tau, kad nori. Tokie gražūs šitie namai, tokie laisvi šie žmonės, taip noriai susikraustę į tuos kelis jiems skirtus metrus, taip dažnai kartojantys, kad jiems čia gera, nes beveik visi čia neturi namų, todėl beveik nėra ir svetimų… Štiš, nenaudėlės mintys. O dar netyčia pamačiau trečio aukšto balkone skalbiančios musulmonės, plačiu mostu šliūkštelėjusios pilką vandenį per turėklą, veidą. Jis tikrai buvo liūdnas. Nepelnytai per liūdnas tai svetingai šaliai.

Kitąkart užklydome į mažutę armėno parduotuvėlę, beveik be tvarkos prigrūstą rusiškų maisto prekių ir armėniško konjako.

– Vežate iš Rusijos? – paklausėm.

– Ką jūs, iš Vokietijos! – nustebęs atsako.

– Ar gamina vokiečiai?

– Taip, beveik viską.

Bet konjakas vis dėlto buvo iš Armėnijos. Keturių, atrodo, žvaigždučių. Armianskij konjak (slaviška abėcėle, žinoma).

O žinote, kokie ten aikščių turgūs? Į juos sunešama tiek antikvarinių vertybių ir niekybių, kiek jokio lietuvaičio akys per gyvenimą nėra regėjusios. „Čia juk turtinga šalis“, – oriai aiškina pardavėjai. Irgi dažniausiai ne vietiniai. Viskas už grašį. Ko čia gailėti – juk paveldas ne jų. Sidabriniai šaukštai, šaukšteliai, porceliano puodeliai, kitados glostę vis tuo pačiu genties krauju tvinksinčias lūpas, parduodami kilogramais. Gali apžiūrinėti, uostyti, čiupinėti ir žinoti, kad viskas, ko tik panorėsi, bus tavo. Negali sakyti, jog nemalonu. Bet negali sakyti, ir kad neliūdna – kažkas kažkada valia ar nevalia paleido iš savo namų tuos mielus daikčiukus, išgrūdo ar išraudojo it pavainikius, ir vargsta jie dabar aikštėse nuo neatpažįstamų žvilgsnių, prakaituotų rankų, noriai keičiami į tokio nepatvarumo popierėlius, jog suprasti šitokius mainus net ir ne žmogui sunku.

Ak, ir lietuviai. Tie, kuriuos sutikau, maloniai sueuropėję. Ir, paklusdami pažangiam visuotiniam judėjimui į priekį, susimaišę su įvairiais vietiniais. Pastarųjų garbei turiu pasakyti, kad beveik visi sutikti kalbėjo lietuviška puskalbe. O lietuvaičiai – lengvo ilgesio, lengvo atsitraukimo kaltės, lengvo pasibodėjimo buvusiu gyvenimu ir lengvos arogancijos nuspalvintomis intonacijomis. Kažkas jau gerokai kita, nei būta dar vos prieš kokią dešimtį metų. Kažkokie nauji mentaliniai dariniai, greitai tolstantys nuo išorinio tėvynės ir tėvynainių veido, o vidujai per lėtai persiimantys kitatautiška jausenos ar mąstymo plastika, todėl, ak, atleiskit už vėl nepadorias asociacijas, man, užkietėjusiai ir užrūgusiai, kaip kad turėjau progos įsitikinti, provincialei, pasirodė užstrigę kažkur pusiaugerkly. Apie Lietuvą daugelis sako „toj Lietuvoj“, ir jų lūpų kampučiai truputį nusileidžia žemyn, apie, tarkim, Angliją (Ispaniją, Vokietiją, Belgiją…) – pas mus čia, „Anglijoj (Ispanijoj, Vokietijoj, Belgijoj…)“, ir jų nosys truputį kilsteli galvą aukštyn. Ir ko dabar, vis galvojau? To, kas „toj Lietuvoj“, daugelis juk nei bekuria, nei begriauna, o to, kas „jų Anglijoj…“, dar nesukūrė. Nors iš tos nosies taip neatrodo. Turiu pasakyti, jog tai buvo pats liūdniausias mano matytas mostas, jungiantis mūsų išėjusius. Jis vadinasi: „Čia į viską imi žiūrėt iš kitos perspektyvos.“ Ačiūdie, yra nemažai ir tokių, kuriems pasisekė jo taip ir neišmokti.

Taigi, iš pirmos pažiūros viskas nuostabu! Iš antros pažiūros – neaišku. Iš trečios – baugu. Maždaug po trečiosios „dozės“ apima troškinantis šaknų ilgesys. Gal dar ir dėl to, kad imi pastebėti, jog niekas ten beveik nebesišypso. Dievaži nemeluoju, tik kaži kelintą buvimo dieną sutikau plačiai besišypsančią moterį – tailandietę, budinčią prie viešo tualeto durų ir renkančią užmokestį už neesminį palengvėjimą. Ji nusišypsojo taip svetingai, kad pamaniau, jog turėčiau čia dar sugrįžti. Į kelionės pabaigą tariausi, kad man ėmė aiškėti, kas Europai nutrynė šypseną. Kodėl sutiktieji „vietiniai“, paklausti kelio, suka žvilgsnius ir žodžius į šoną, o drąsesni įremia juos tau į kaktą kaip kaltinimą. Jie bijo. Orioji ir ramioji motušė Europa bijo mūsų, „ateivių“. Gal net niekina. O gal net nekenčia. Nes esame jiems pavojingi. Ne dėl to, kad apvalgysim ar nurengsim, veikiau dėl to, kad užnešim tą niekieno žemės pilkumą ant jų namų ir vaikų svajonių. Mes, ateiviai, esame jiems pavojingi ne tiek tuo, jog turime kitokį veidą, kiek tuo, kad jo beveik nebeturime. O tai yra užkrečiama, nes daug paprasčiau neturėti, negu turėti. Tylus jų abejingumas mums slepia garsėjantį baimės frontą, iš gynybos besikėsinantį pereiti į puolimą. Man taip pasirodė.

Kokie gražūs ten buvo sodai ir parkai, tarsi dykumoje susapnuoti sapnai, įkritę į miestų dykras. Tąkart pilni hiacintų, dosniai augančių veltui. Kaip gera buvo žinoti, kad jie niekada nebus mano. 

Žurnalas „Kelionė su Bernardinai.lt“

Iki to laiko, iki Vilniaus, J. Matulaitis jau buvo baigęs dvi aukštąsias mokyklas – Petrapilio dvasinę akademiją (1895–1899), Fribūro universitetą (1899–1902). Pirmojoje apgynė teologijos magistro darbą De bello – „Apie karą“ su nepaprastu pagyrimu; akademiją baigė apdovanotas aukso medaliu, „kaip pirmasis iš pirmųjų su aukščiausiu pagyrimu“. Čia, akademijos koplyčioje, 1898 m. lapkričio 20 d. buvo įšventintas į kunigus.

Kaip pats rašė, „dar mokytinio suole sėdėdamas“, parengė straipsnį „Keli žodžiai mūsų kunigėliams“, kuriame klausė: „ [...] ar gerai darome mes, jaunieji kunigai ir klierikai, užsiimdami lietuvyste?“ (Vėliau Kauno seminarijos rektorius kun. J. Dovydaitis, jį perskaitęs, pasakė: „Tai teisybė, bet tai ir dinamitas.“) Su straipsniu vos neįkliuvo. Iš didelio pavojaus išgelbėjo kan. B. Klopotovskis, kuris žandarams, radusiems rankraštį per kratą, paaiškino, kad tai jo skaityto istorijos kurso užrašai lotynų kalba. (Krata vien J. Matulaičio kambary daryta Marijampolės žandarų viršininko A. Vonsiackio reikalavimu po to, kai jam pavyko mieste susekti V. Šlekio – J. Matulaičio draugo nuo vaikystės – įkurtą „ Sietyno“ draugiją lietuvių spaudai platinti.)

Antrojoje aukštojoje 1902 m. apgynė teologijos mokslų daktaratą Doctrina Russorum [...] („Rusų teologų mokymas apie pirminio teisumo būklę“), taip pat „kuo puikiausiai“. Darbas, išleistas 1903 m. Krokuvoje ir platinamas Fribūre bei Paryžiuje, susilaukė didelio Vakarų teologų dėmesio, ypač dėl šaltinių rusų kalba įvedimo į teologinę literatūrą.

Paveikta apginto daktarato, išlaikytų egzaminų įspūdžio, Fribūro profesūra pranešė Vatikanui „apie nepaprastus jaunojo daktaro gabumus“. Artimiausio draugo P. Būčio teigimu, Fribūre „Matulevičiaus protas iškilo aukščiau už visas kaimynų įtakas ir pasiekė pirmininkaujančių pasauliui tautų protinę aukštumą. Toje aukštumoje [jis] išbuvo ligi pat mirties“. Be čia pasiektos protinės aukštumos, P. Būčys iškelia akademijoje (idealistų asketininkų būrelyje) išsiugdytą „asketiško elemento jaunatvę“, ryškėjančią arkivyskupo Jurgio gyvenime.

Tiktai Fribūre galų gale nustatyta tikroji J. Matulaičio liga – kaulų džiova, prasidėjusi dar vaikystėje. Pats rašė: „Pagaliau, kai jau vos neamputavo man rankos, buvo nustatyta tikroji mano liga [...] ir ji buvo džiova, ne reumatizmas.“ Po sėkmingos operacijos, kurią atliko garsus gydytojas G. Klementas, ir „dėl ypatingos gydytojų priežiūros liga ėmė trauktis“, bet, priklausomai nuo sąlygų, vargino per visą gyvenimą.

Po Fribūro svarbi J. Matulaičio veiklos dalis praėjo Varšuvoje (1904–1907), kur, sveikatai pablogėjus, gulėjo beturčių ligoninėje, buvo marinamas ir išgelbėtas vienuolės C. Pliater-Zyberkaitės.

Matydamas to meto visuomenę, labai paveiktą antibažnytinių 1905 m. revoliucijos nuotaikų, išklibintą tikėjimą, nuo seno persmelktą sentimentalaus patriotiškumo, menką kunigų įtaką („Net kunigai nesusivokė, ko krikščionybė nori ir ką gali“), sakė: „Mums, dvasininkams, reikia reformuotis, reikia imtis socialinio [!] darbo, o ypač siekti tobulumo, jei nenorime, kad pas mus atsitiktų tai, kas atsitiko Prancūzijoje.“

Šia linkme ir veikė: „Visu uolumu mečiausi į sūkurį kovos ir darbo“, nesigailėdamas jėgų. Betgi veiklos naujumas („tik dabar [...] galėjo prasidėti visuomeninis krikščioniškas [!] judėjimas“), gilumas (nevengė kviesti pranešėjų, priešingų katalikybei pažiūrų), apimtis (aprėpusi netik kunigiją, bet ir darbininkiją, inteligentiją), ne vienam kėlė įtarimų, gąsdino, jog kasamasi po Bažnyčios pamatais, ji griaunama. Romai (Pijaus XI sodalicijai, kovojusiai prieš modernistus) pranešta, kad J. Matulaitis – vienas pavojingiausių modernistų pasaulyje. (Kaip tik tuo metu pavojingiausias modernistas ir pasirenka savo veiklos šūkį: „Nugalėk blogį gerumu“.)

Tokios linkmės (drąsios, gilios) veikloje didelis įvykis buvo M. Godlevskio ir J. Matulaičio Varšuvoje 1907 m. organizuoti Lenkijos socialiniai kursai. (Pradžioje juos ketinta surengti 1906 m. Vilniuje, bet, negavus leidimo, jie perkelti į Varšuvą.) Rengėjai siekė, kad pakviesti patys žymiausi Bažnyčios socialinio mokymo žinovai kursuose išreikštų „kaip buvo, kas yra ir kaip turėtų būti“. J. Matulaičio pranešimas („Krikščioniškosios nuosavybės teisės teorija“ – tokia svarbia sociologijai tema) buvo pripažintas „gal geriausias iš visų kalbėjusiųjų, ypač varšuviečių“. Jis sukėlė didelį atgarsį, išvadomis bei sprendimais ne visur atitinkančiais Bažnyčios tiesą bei tradiciją. Aiškindamas apie naudojimą ir išnaudojimą (usus et abusus), kartojo: „Duokit mums žmonių, sugebančių ir pasiryžusių dirbti socialinį darbą.“ (Klausytojų – dvasininkų, pasauliečių – buvo per 700, tarp jų – „kelios dešimtys iš Lietuvos“.)

Skaitydamas paskaitą, jau turėjo Petrapilio dvasinės akademijos kvietimą vadovauti neseniai įkurtai Sociologijos katedrai (pirmajai Rusijos imperijoje), buvo jį priėmęs, pasiryžęs tapti „žmonių, sugebančių ir pasiryžusių dirbti socialinį darbą“, ugdytoju. (Tarp studentų, supratusių tokios katedros būtinybę, pasirašiusių akademijos vadovybei prašymą ją įkurti, buvo ir M. Reinys, o tarp siūliusių kviesti J. Matulaitį į profesorius – akademijos profesoriai J. Mačiulis-Maironis, P. Būčys.)

Prasidėjo dar viena laiko dalis, prieš aną sunkiausią, nuopelningiausią –veikla Petrapilio dvasinėje akademijoje, trukusi 1907–1911 m.

„1907 m. rudenį Petrapilio dvasinės akademijos auklėtiniai studentai susilaukė nepaprastos naujienos: atvyko pirmasis, naujai įsteigtai Sociologijos katedrai, profesorius. Studentai laukė naujo dalyko“. Kaip žiūrėjo į jį, patį dėstytoją, matyti iš profesoriaus B. Čėsnio atsiminimų, kuriuose jis rašė: „Mus studentus šiuo atveju viskas domino. Pats objektas buvo naujas, anksčiau nedėstytas, o tiek viliojęs!“ Toliau išraiškingas, visapusiškas profesoriaus pristatymas: „Nemažiau mus domino ir pats naujojo dalyko dėstytojas, kun. J. Matulevičius. Sparnuotas gandas, pirm jo atlėkęs, buvo mus jau gerai nuteikęs. Naujasis Clarissimus esąs stiprus teologas, puikiai baigęs Akademiją ir vienas žymiausių Fribūrgo teologijos daktarų. Be to, esąs stiprus sociologas[...].“ Neišdildomi paskaitų įspūdžiai: „Naujasis profesorius išsyk visus sužavėjo. Žavus buvo jo iškalbumas: kalbėjo poliruota varšuviečių kalba, geriau už daugelį tikrųjų lenkų. [Pirmąją paskaitą J. Matulaitis skaitė lotynų, kitas – lenkų kalba.] Visus žavėjo jo žinių gausumas ir dėstymo metodingumas[...].“Autorius pamini bendravimą, išvaizdą, įtaką klausytojams: „Prie to visa pridėk dar be galo malonų būdą ir gražią malonią išvaizdą, tada dar apyjaunio vyro, ir visai bus suprantama, kodėl visa Akademija gatava buvo jį ant rankų nešioti.“ Įsimintini dėstytojo pamokymai bandantiems atsižadėti anksčiau pasirinktos specialybės ir virsti sociologu. Tokiems yra sakęs: „ [...] ne viena sociologija tėra mums reikalinga, dar reikalingesnė yra teologija.“

Pirmai iškilmingai inauguracinei paskaitai temą pasirinko panašią į skaitytą kursuose – „Bažnyčios mokymas apie nuosavybės teisę“.

Be minėto B. Čėsnio, visą naujo profesoriaus dėstymą yra vertinęs lenkas M. Višnievskis (vėliau marijonas). Jis rašė, jog J. Matulaitis buvęs susirūpinęs, nes „ [...] to dalyko nebuvo specialiai studijavęs ir nežinąs, kaip dabar išsipainiosiąs. Gi, kai pravėrė lūpas, mes jas dar plačiau atvėrėme iš nustebimo – mus įvedė į naują pasaulį. Prof. Matulevičius dabar tiesiog meniškai klausytojams rodė iki šiol nežinomus horizontus. Jame slypėjo gili sintezė.“ Ji ryškėjo ne tik dėstyme, bet taip pat jo vedamose rekolekcijose, skaitomose dvasinėse konferencijose – jų asketinė mintis buvo pagrįsta teologija, etika, pedagogika, o ne svajonėmis, ne asmeninėmis pažiūromis.

Kokius reikalavimus kėlė kunigui visuomenininkui (žmogui, sugebančiam dirbti socialinį darbą), parodo Z. Kalinovskio atsiminimuose užrašyti profesoriaus žodžiai : „Kunigas, kuris nori dirbti visuomeninį darbą ir matyti savo darbo vaisius, turi būti ypatingai dvasiškai išsilavinęs žmogus, kupinas tikėjimo ir meilės Dievui bei artimui.“

Minėtuose Lenkijos socialiniuose kursuose dalyvavo „į kelias dešimtis kunigų iš Lietuvos“. Jų (A. Dambrausko-Jakšto) prašomas padėti surengti panašius Kaune, J. Matulaitis prisipažino: „Aš neišpasakytai trokštu tų kursų, tiek metų nebuvęs Lietuvoje, tikiuosi atgaivysiąs tenai savo dvasią.“ Ir pažadėjo: „Su mielu noru patarnausiu Jums, kiek galėdamas.“ Iš tikrųjų padėjo – kursuose, kurie įvyko Kaune 1909 m. sausio 16–18 d., jis lietuvių kalba iš septynių paskaitų perskaitė tris; tarp jų savo pagrindinę temą „Bažnyčia ir savastis“.

Aptardamas skaitytas paskaitas savo leidžiamoje „Draugijoje“, A. Dambrauskas rašė: jų tikslas „parodyti, koksai yra Bažnyčios mokslas socialiniame klausime“, parodyti, kad „Bažnyčia anaiptol neužkerta kelio evoliucijai“. Be to, kalbos niekintojams redakcija ketina „pakišti šios publikacijos po akių ir tarti: „Pirm, negu niekus pliaukšti, imkit ir pasiskaitykit.“

Vadinamieji sociališkieji kursai buvo svarbus įvykis visuomeniniame gyvenime: Bažnyčia juose pirmą kartą viešai prabilo socialiniais klausimais ir pirmą kartą lietuvių kalba ne Bažnyčioje. (Kauno kunigų seminarijoje buvo įvestas visuomenės mokslas ir sociologija, kurią dėstyti ėmėsi kursų sekretorius, kun. K. Šaulys, vėliau nepriklausomybės akto signataras). Apie kursų sėkmę, ypač J. Matulaičio paskaitų, rašė ir Šatrijos Ragana laiške bičiuliui P. Augustaičiui į Šveicariją: „Buvo Kaune sociologiškos lekcijos, man neteko jų girdėti, sako būk labai gerai kalbėjęs kun. Matulevičius.“

„Kun. Matulevičius labai gerai kalbėjo“ ne vien socialiniuose kursuose, bet taip pat per rekolekcijas kunigams, vėlgi pirmą kartą lietuvių kalba Kaune (Žemaičių vyskupijoje – 1911 m.) ir Marijampolėje (Seinų vyskupijoje – 1914 m.). Pirmųjų įspūdį „Draugijoje“ aprašė A. Dambrauskas: „Šios pirmutinės lietuviškos rekolekcijos ne tik padarė klausytojams [jų buvo per 200] didelį įspūdį, jų dvasią keldamos aukštyn prie Dievo, prie idealo, bet ir viešai parodė, kaip dailiai galima skelbti Dievo Žodį gryniausia, nė vienu polonizmu nesuteršta lietuvių kalba.“

Petrapilio laikui priklauso dar viena J. Matulaičio veiklos dalis – marijonų vienuolijos atnaujinimas, jo didžiojo siekimo įgyvendinimas. Suprasdamas būtinybę veikti ne pavieniui, bet organizuotai, dar Varšuvoje būdamas rašė kapucinui H. Kozminskiui: „Akivaizdoje neramumų [tautinių, socialinių], kurie visur reiškiasi, akivaizdoje socialistų veiklos ir silpnos dvasininkijos įtakos liaudžiai, juo labiau reikia organizuotis. Aš noriu tam atsidėti visa širdimi. Mums reikia susitarti, imtis socialinės veiklos, o labiausiai siekti tobulybės.“

Žvilgsnis nukrypo į marijonus, nuo vaikystės žinomą vienuoliją, kuri jau baigė išmirti. (1908 m. vasarą jos narių tebuvo likę vienas – baltųjų generolas Vincentas Senkus (1840–1911) – iš 80-ies po 1863 m. sukilimo). Kaip tik tuo metu gavęs J. Matulaičio laišką su prašymu priimti į vienuoliją, V. Senkus prisipažino: „Savo gyvenime iki šiol [...] nepatyriau didesnio džiaugsmo, kaip perskaitęs Gerbiamojo Profesoriaus laišką.“

Nors po 1905 m. revoliucijos carinis režimas sušvelnėjo, tačiau vienuolijai viešai veikti galimybių nesimatė. Todėl buvo nutarta vienuolinį gyvenimą tęsti slaptai. (Tam reikalingą Apaštalų Sosto sutikimą J. Matulaičiui gauti pavyko.) Vienuolijos atnaujinimo (sykiu įžadų) apeigos įvyko Varšuvoje (privačioje vysk. K. Ruškio-Ruškevičiaus koplyčioje) 1909 m. rugpjūčio 29 d. Čia marijonų generolas V. Senkus priėmė pirmuosius kun. J. Matulaičio įžadus, o kun. P. Būčys – priimtas į noviciatą. Po apeigų visų keturių buvo pasirašytas aktas, patvirtinantis, kad viskas įvykdyta, kaip Šv. Sosto dekrete buvo nurodyta.

Paisant Apaštalų Sosto raginimo gyventi kartu („nes be šito nėra vienuolijos“), be to, išlaikyti slaptumą Petrapilyje darėsi vis sunkiau. Todėl J. Matulaitis 1911 m. atsisako visų pareigų akademijoje (atrodančių taip viliojančiai, kaip pakopų į vyskupus, rektoriaus vietą) ir su visu noviciatu persikelia į Fribūrą, savo universitetinį miestą. (Tuo metu, 1911 m. vasarą, jis jau buvo išrinktas generolu, V. Senkui mirus tų pačių metų pavasarį – balandžio 10 d.)

Štai kaip marijonų vienuolijos atnaujinimą vertina lenkų spaudoje („Słowo wileńskie“) nežinomas autorius: „Tebūnie leista pasakyti [...] apie žmones ir dalykus kitokiu požiūriu, nei žiūrint per ponios politikos langelį.“ Ir, žiūrėdamas kitaip, pasako: „Jeigu arkivyskupas Matulevičius nebūtų nieko daugiau gyvenime padaręs, kaip vien atgaivinęs Marijonus – kokiais laikais! kokiomis sąlygomis! – jau vien to pakaktų, kad lenkai gerbtų jo atminimą.“ Ilgą straipsnį autorius baigia sakiniais: „Tik istorikas gali pasakyti, ką reiškia Ordinas kurios nors tautos moraliniame gyvenime, moralinėje sveikatoje. O arkivyskupas Matulevičius davė Lenkijai būtent Ordiną.“

Iš tikrųjų lenkai J. Matulaičio nepamiršo. Jie jį žino, vertina, iškelia. Antai T. Gurskis (Górski) MIC savo įsimintinoje knygoje taip apibendrina jo nuveiktus darbus Varšuvoje ir Petrapilyje: čia jis „siekė pasivyti, kas buvo apleista religiniame ir visuomeniniame gyvenime, atnaujinti Bažnyčią.“ Jis „priklausė pirmajai visuomenės veikėjų kartai Lenkijoje [pirmiausia!] ir Lietuvoje [...] . Labiausiai nusipelnė kaip Vakarų laimėjimų, ypač enciklikos Rerum novarum populiarintojas.“ Už savo veiklą – Bažnyčios ir ypač vienuolijų atnaujinimo srityje – yra įrašytas į XX a. pirmojo ketvirčio Lenkijos episkopato elitą.

Šitokio lygio asmenybė ir buvo siūloma į Vilniaus vyskupo sostą. Besikuriančiai Lietuvos valstybei sostinėje turėti vyskupą lietuvį buvo labai svarbu. Tačiau už J. Matulaitį Taryba apsisprendė ne iš karto – vis abejojo dėl jo lietuvybės, kiek jos buvo belikę po studijų ir gyvenimo užsieniuose. (Pasak Voldemaro, jis mažai pažįstamas ir „lietuvių tauta [jį] atmes“.) Ji nuosekliai kėlė pirmiausia kun. K. Olšauską, tačiau Apaštalų Sostas teigiamai vertino J. Matulaitį. A. Smetona po apsilankymo vyskupo klausimu pas nuncijų E. Pačelį (Pacelli) pripažino: „Jis [J.Matulaitis] turi labai gerą reputaciją Ryme.“

Tokią reputaciją Ryme (kuriame svarbų vaidmenį turi lenkai) šiuo atveju nulėmė... taip pat lenkai, Lenkijos vyskupų nuomonė. Ją apibendrintai išreiškė Varšuvos arkivyskupijos generalinis vikaras kun. H. Pšezdźieckis raštu nuncijui E. Pačeliui: „Kun. J. Matulevičius, Marijonų vienuolijos generalinis vyresnysis, yra lietuvių tautybės. Jis brangus lietuviams ir gerai vertinamas lenkų. Tai išskirtinio pamaldumo kunigas, nepaprastai išmintingas ir romus žmogus. [...] Sunkiomis aplinkybėmis, kuriomis dabar gyvena daugybės prieštaravimų draskoma Vilniaus vyskupija, šis kunigas, kurio šūkis yra sielų išganymas, visiems tapus viskuo, vertas būti pašauktas, kad atvestų į protą Vilniaus dvasininkiją ir vyskupijos tikinčiuosius sujungtų krikščioniška meile.“ Įdomiai apie J. Matulaitį lietuvį yra pamąstęs Krokuvos vyskupas A. Sapiega (Sapieha): „[...] jis yra labai geras kunigas, didžiai uolus ir nors [!] lietuvis, tačiau esantis kuo aukščiau tautinių aistrų.“ Panašiai į H. Pšezdzieckį atsiliepė Vloclavko vyskupas S. Zdzitoveckis: „[...] tik jis gali būti tinkamas imtis nepaprastai sunkių Vilniaus vyskupo pareigų.“ Tas pačias savybes, tinkamumą, pabrėžė ir popiežiaus Benedikto XV kolega, Antiochijos patriarchas V. Zaleskis: „Labai išmintingas, puikiai išsilavinęs, taktiškas, uolus, gebantis atlikti labai sunkias užduotis.“ Tačiau, matyt gerai pažindamas vietos sąlygas, toliau pridūrė: „Vis dėlto šis paskyrimas nepatenkins visų grupių. Lenkai bus nepatenkinti, nes yra lietuvis ir valstiečių sūnus. Lietuviai – taip pat ne, nes bet kokia kaina Vilniaus vyskupu nori turėti kraštutinį tautininką.“

Apskritai lenkų visuomenės palankumą J. Matulaičiui vaizdingai yra pateikęs Vaižgantas: „Už jo [Matulaičio] kandidatūrą tuomet šaukė visi lenkų laikraščiai su Krokuvos „Czasu“ ir kitais.“

Tuo tarpu J. Matulaitis, sužinojęs apie tokius sumanymus, kurie kirtosi su jo siekimais atiduoti gyvenimą atnaujintai marijonų vienuolijai, darė viską, ką galėjo, paskyrimui išvengti. Ne vienam rašė, prašė: „Gelbėkit mane nuo tos nelaimės.“ Puikiai suprasdamas Vilniaus ir savo (lietuvio) padėtį, kartojo: „Lenkai man ten dirbti neleis. Nežinau, ar ten visiems įtiktų pats dangaus angelas.“ Tačiau išvengti „tos nelaimės“ nepavyko: oficiali paskyrimo „į senovinę Vilniaus vyskupystę“ data yra 1918 m. spalio 23-ioji.

Lenkijos episkopato narių sveikinimai parodo džiugesį, tikėjimą nauju ordinaru, kartu supratimą, kokia našta užgulė jo pečius. Senas bičiulis, arkivyskupas A. Kakovskis rašė: „Tvirta ir nepajudinama Šventojo Tėvo valia yra Vilniaus Katedrą patikėti į tikras ir patyrusias Jūsų Ganytojiškosios Malonybės rankas. [...] Šis postas toks svarbus, kad kartu su garbe Ekscelencijos pečius užgula sunkus kryžius. Jį reikia nešti su atsidavimu Šventojo Tėvo ir Dievo Valiai. [...] Aš džiaugiuosi tuo paskyrimu ir ta nauda, kurią Bažnyčiai duos gero ganytojo darbas.“ Minėtas Vloclavko vyskupas S. Zdzitoveckis labai nuoširdžiai, tiek savo, tiek episkopato vardu: „Su tikru ir neapsimestiniu džiaugsmu skubu perduoti Jums, Excellentissimo Domino, nuoširdžiausius linkėjimus [...] kaip ir visas mūsų episkopatas, būdamas tikras, kad dėl savo žinių, dorybių, gyvenimo šventumo ir dvasinės pusiausvyros, sugebėsite susidoroti su nepaprastai sunkiomis ganytojavimo pareigomis šiame vyskupo soste dabartiniais, tokiais sunkiais lūžio metais.“

Visai kitaip naująjį ganytoją pasitiko Vilniaus lenkiškoji visuomenė. Jos požiūris atsiskleidė J. Matulaičiui dar nė nepasiekus Vilniaus. Gavusi pranešimą apie vyskupo paskyrimą, kapitula 1918 m. spalio 28 d. rašte apaštaliniam vizitatoriui atvirai pareiškė: „Paskyrimas lietuvio vyskupo J. Matulevičiaus sukėlė [...] Šventajam Sostui vien [!] apgailestavimą, kad Vilniaus vyskupu paskirtas lietuvis.“ (Nepasitenkinimo priežastis – tautybė – paminima du kartus; postulatorius J. Vaišnora raštą yra pavadinęs testimonium paupertatis –„neturtingumo [ubagystės] liudijimu“.)

Vysk. Jurgio ganytojiško darbo programą, veiklos būdą, pažinti padeda ingreso pamokslas pasakytas 1918 m. gruodžio 8 d. lenkiškai ir lietuviškai (buvo numatęs pasakyti ir baltarusiškai, tačiau kapitula nesutiko.) Prisistatydamas kalbėjo: „[...] Stoju nepažįstamas, todėl pirmiausia prašau vieno dalyko – laikykite mane Kristaus tarnu, atsiųstu Jums rodyti į Dangų kelią [...]. Nuo šio laiko mes gyvensime kaip viena didelė dvasinė šeima, kurios aš būsiu tėvu ir vadu [...].“ Toliau plečia, kartoja tėviškos globos mintį: „neatstumsiu nuo savęs nė vieno“, „[...] sveikinu visus [...] teisius ir nusidėjėlius“, „būsiu visų mokytojas“, „rūpinsiuosi būti tėvu ir bičiuliu“, „tėvu ir ganytoju“, „Rūpinsiuos, kaip Kristus, apglobti visus; būti visiems visu kuo. Dėl tiesos esu pasiryžęs guldyti galvą.“ Atsiriboja nuo pasaulietinių, politinių interesų – „Mano darbo dirva – Kristaus Karalija (Kovojanti Bažnyčia). Mano partija – Kristus.“ Nurodo veiklos būdą: „Ateinu pas jus su meile, taigi – neabejoju, kad ir man atsilyginsite meile.“ Baigia malda į Aušros Vartų Dievo Motiną: „Suteik, kad baigtųsi karas ir įvyktų ramybė! Kad išnyktų neapykanta ir įsiviešpatautų visuotinė meilė.“

Vaižgantas apie pamokslą yra pasakęs: „Tokios apaštalavimo dvasios Vilniaus bažnyčios kažin kada bėra girdėjusios.“ Kaip ją praturtina pasirinktas vyskupo šūkis: „Nugalėk blogį gerumu“!

Ištikimas savo programai („Rūpinsiuos kaip Kristus apglobti visus [!]; būti visiems visu kuo“) svarbiausiu uždaviniu laikė kunigų apaštalų ugdymą. Todėl tuoj po ingreso nuėjo į seminariją. Apsilankymai paskaitose, pokalbiai su klierikais parodė, kad lietuviams ir gudams kelias į ją uždarytas. „Užrašuose“ parašė: „Tautinis šovinizmas šios diacezijos kunigų liga, ta liga serga ir seminarija.“ Rūpindamasis ją šalinti, kartojo: „[...] būk Tamista galų gale kuo nori, tik turėk kunigo apaštalo širdį ir, patekęs į parapiją, tikrai atsidėjęs tarnauk žmonėms[...]. Jėzus mus siuntė [...] Evangelijos skelbti, o ne kalbų mokyti [...], ne liaudies aklumu ir tamsumu naudojantis savo tautines politikas varinėti.“

Trokšdamas, kad seminarija ugdytų kunigus, pasiryžusius „visiems lygiai tarnauti“, kad plėstųsi jų akiratis, labai sunkiomis aplinkybėmis siuntė gabesnius alumnus į kitas mokyklas. Jau 1919 m. už vyskupijos ribų mokėsi 11 dvasininkų; 1921 m. studijuoti į Liubliną išvyko 12 kunigų, į Varšuvą – 8, į užsienį – dar 6; 1925 m. – net 43 dvasininkai, be Stepono Batoro universiteto, studijavo Liubline, Varšuvoje, kitur užsienyje.

Kunigų apaštalų ugdymas glaudžiai siejasi su požiūriu į gudus, kurie, mišrioje tautiniu atžvilgiu vyskupijoje sudarydami tikinčiųjų daugumą, buvo niekinami, laikomi eretikais (panašiai kaip lietuviai pagonimis). Kad vyskupas jų padėtį žinojo, matyti iš jo atsakymo į gudo V. Lastauskio (beje, mūsų rašytojos M. Lastauskienės vyro) sveikinimą per pietus po ingreso. Tuomet jis atsakė: „Žinau, liūdnas gudų padėjimas. Aš atnešiau jiems šviesą. [...] Bet žinokit, kad vyskupas ne visagalis. Tegu pati tauta keliasi iš miego. [...] Praneškit saviems, kad gudų kalba man lygiai brangi, kaip ir kitos. Aš jos netrukus išmoksiu.“

Numatydamas iš gudų tautinio atgimimo („ kurio niekas nesustabdys“) galėjusias išplaukti neigiamas pasekmes Bažnyčiai (dėl lenkinimo), teigė: „[...] aš gudų atgimimui nesipriešinsiu, bet remsiu, kad jis iš vagos neiškryptų.“ Šiam tikslui numatė ir vienuolijų steigimą: „[...] žadėjau ypač šiame darbe jiems padėti.“ (Iš pokalbio su A. Cikota, būsimuoju marijonu, vėliau – vienuolijos generolu, nukankintu Stalino lageriuose – „Vatikano šnipas“.)

„Šiame darbe“ labai padėjo Drujoje 1924 m. įsteigtas baltgudžių vienuolynas (vienintelis šios tautybės Lenkijoje), noviciatas, lenkiška gimnazija, kurioje mokėsi ir stačiatikiai, ir Mozės išpažinėjai, taip pat įsteigta Jėzaus Eucharistijoje tarnaičių seserų vienuolija (eucharistiečių). Kadangi marijonai buvo grynai katalikiška vienuolija visoms tautybėms, ji lenkų valdžiai bei Vilniaus kapitulai visą laiką kėlė įtarimą, todėl Vilniaus vaivada L. Bocianskis prieš pat karą (1938 m.) vienuolius iš Drujos išvarė jėga.

Apie vyskupo Jurgio tiesiog istorinę reikšmę baltgudžių religiniam švietimui leidžia spręsti minėto V. Lastauskio (taip pat žuvusio Stalino koncentracijos lageryje 1936 m.) atsisveikinimo žodžiai, pasakyti prie vyskupo karsto bazilikos kriptoje: „Aš atėjau pareikšti Jam pagarbą baltgudžių katalikų vardu, kaip Vilniaus vyskupui.“ Pabrėžęs, kad „vyskupijos sostas nuo seniausių laikų turi daug baltgudžių [...], tačiau jų dvasios reikalai nuo 1387 m., nuo Lietuvos krikšto, ligi pastarųjų laikų nebuvo tinkamai rūpinami. Tik [!] a. a. Jurgis, būdamas Vilniaus vyskupu, ėmė rūpinti baltgudžių dvasios reikalus jau jų prigimtąją kalba. [...]. Baltgudžių katalikai ilgai gailės savo Gerojo Ganytojo, ilgai jį atmins ir aukštai gerbs vysk. Jurgio vardą. [...] Tebūnie amžina garbė teisingam [pirmiausia!] ir nuoširdžiam darbininkui.“

Kitas baltgudis, kun. K. Kulakas kupiname skausmo nekrologe („Ir kodėl, kodėl jis mirė?“) teigė: „Įrašysim Tavo vardą savo metraščiuose bei širdyse taip pat mes, baltgudžiai, nes tu norėjai ir veikei [!], kad mūsų tauta būtų ir kad būtų didi tikėjimu, viltimi ir meile Dievui.“

Bernardinai.lt

Tęsiame pokalbius apie lietuviškąjį tapatumą. Vytautą Rubavičių drąsiai galima vadinti šios srities patriotu. Poetas, publicistas, filosofijos daktaras ir kultūrologas, dirbantis Lietuvos kultūros tyrimų institute, savo tyrinėjimus ir mokslinę veiklą skiria nacionalinio tapatumo temai. Jis analizuoja medijų, tarptautinės politikos ir globalizacijos veiksnių įtaką lietuviškajam tapatumui ir sakosi jaučiąs asmeninę atsakomybę kalbėti apie tam tapatumui kylančias grėsmes.

Ką jums asmeniškai reiškia lietuviškoji tapatybė? Ar tai yra paskata kūrybinei ir mokslinei veiklai? Kodėl savo moksliniuose darbuose tokią didelę reikšmę skiriate nacionalinio tapatumo ir medijų įtakos jam temai?

Visoks tapatumas – nacionalinis, grupinis, asmeninis, – yra svarbus žmonių sąveikos, apskritai socialinių santykių elementas. Žmonės bręsta, formuojasi ir yra ugdomi ne kažkokioje beorėje erdvėje kaip pavieniai individai, o konkrečių socialinių ir kultūrinių santykių aplinkoje. Individais tampame socializuodamiesi ir kultūringėdami. Tame „aš“, kurį susikuriame ir kuriuo puikuojamės, puoselėjame ir kūrybiškai reiškiame, glūdi labai didelė dalis „mes“. Juk „mes“ išmoko mus mąstyti. Negalėtume nei mąstyti, nei savęs suvokti be bendros gimtosios kalbos. Gebėjimas susikalbėti yra pirmoji priklausymo bendrijai sąlyga. Kalba nustato tam tikrus socialinius vaidmenis ir kartu su kultūra išmoko žmogų mąstyti kaip pavienį, išsiskiriantį iš gamtos ir bendruomenės individą, kaip Kūrėjo atvaizdą. Ne pats žmogus, apeidamas socialinius ir kultūrinius ryšius, susigalvoja kalbą. Kalbame ir susikalbame lietuviškai. Susikalbėjimo pagrindu formuojasi žmogaus gebėjimas mąstyti apie save, ir apie „mes“, taip pat apie „aš ir „mes“ sąryšį. Nuo kritinio mąstymo priklauso žmogaus savimonės galia ir sykiu socialinių ryšių raida. Ką jau kalbėti žmogaus laisvą kūrybinę raišką. Manau, kad kūrybinei raiškai svarbu yra tapatybinis žmonių stuburas, kuriame siejasi savosios žemės jausena, kalba, dvasinės ir dorovinės vertybės. Taip pat laisvės ir atsakomybės supratimas. Tas stuburas ugdomas lietuvių kalbos ir lietuvybės pagrindu. Man lietuvybė yra ne tik esminis savasties bruožas, bet ir pasaulio suvokimo, taip pat sugyvenimo su kitais – latviais, estais, lenkais, rusais, žydais, baltarusiais – būdas. Todėl svarbus ir nacionalinis tapatumas – valstybinės saviorganizacijos patirtį sukaupusios lietuvybės raiška. Ta lietuvybė jau apima ne tik pilietiškumą, bet ir santykių su mūsų kitataučiais kaimynais paveldą. Ypač tų kaimynų, kuriems Lietuva – taip pat gimtinė. Stokojančiais vertybinio tapatybinio stuburo žmonėmis lengva manipuliuoti, jie tampa paveikia mase, darbo jėga. Kitaip tariant, jie lengviau susitaiko su žmogiškųjų išteklių būsena.

Drįstu tvirtinti, kad gimtinė, atmintis ir įvairūs tapatumai – nuo asmeninio iki nacionalinio – yra labai glaudžiai susiję. Žmogus yra keistas, neįmanomas vienu minties ypu sugriebti vietos, atminties ir tapatumo darinys.

Man įdomu aiškintis, kaip formuojasi žmogaus tapatybinis stuburas, kaip jis siejasi su gimtąja kalba, gimtine, su socialine aplinka, kaip tampama tuo nelygstamu kuriančiu ir savo kūrybinę valią pasaulyje skleidžiančiu individu. Drįstu tvirtinti, kad gimtinė, atmintis ir įvairūs tapatumai – nuo asmeninio iki nacionalinio – yra labai glaudžiai susiję. Žmogus yra keistas, neįmanomas vienu minties ypu sugriebti vietos, atminties ir tapatumo darinys. Aiškus sau, kaip sugniaužtas kumštis, kol aplinkybės nepriverčia jį įdėmiau pažvelgti į save – tada pajuntama, kaip sunku yra pagauti aiškesnes atminties gijas, tapatumo branduolį, kaip ima skaidytis iki tol tvirti atrodę pasaulėžvalgos vertybiniai rėmai. Minėtą sąryšių darinį nepaprastai sunku analizuoti dar ir dėl to, kad šiuolaikinis kultūrinis vyksmas yra nukreiptas prieš vietos, tapatumo ir atminties sureikšminimą. Šiuolaikinės skaitmeninės vaizdinės medijos pajungia sau ne tik žmogaus atmintį, bet ir tampa paveikia socialinių ryšių terpe, veiksmingai išvietinančia individą. Tad tapatumo formavimas tarsi perleidžiamas naujosioms informacinėms komunikacinėms technologijoms, žmogui nesuvokiant, koks jis priklausomas nuo socialiniuose tinkluose veikiančių algoritmų ir protokolų. Man atrodo, kad sąmoningas žmogus, nors ir žinodamas, kad savo mintimis pasaulio nepakeis, turėtų apie dabartinį technologinį vyksmą mąstyti kritiškai, bent jau stengdamasis įžvelgti, kokias naujas nelaisves jam primeta naujosios laisvės, kaip vaduodamasis nuo vienų ideologinių priklausomybių jis nejučia patenka į kitų, ypač vadinamosios laisvosios rinkos, ideologijų pinkles. Laisvosios rinkos ideologijų branduolys – kapitalo judėjimo ir savidaugos laisvė, kuriai ir pajungiamos visos žmonių veiklos sritys. Judėjimo laisvė yra pirmiausia laisvė darbo jėgai traukti paskui kapitalą ir kurtis ten, kur kapitalas įsivietina. Naujosios medijos taip pat padeda tą kapitalo laisvę įtvirtinti žmonių sąmonėje kaip jų pačių laisvės apraišką. Ką pavyksta sumąstyti, stengiuosi ir užrašyti savo moksliniuose darbuose.

Gyvename globalizacijos reiškinių keičiamame pasaulyje. Kapitalizmas skatina plėstis tarptautines rinkas, kurios nepaiso valstybių sienų. Kaip globali ekonomika ir kapitalizmas veikia nacionalinį tapatumą?

Dabartinė kultūrinė kapitalistinė sistema stengiasi ugdyti paslankų, mainų individą, savo noru prisitaikantį prie vadinamųjų „rinkos poreikių“. Gebėjimas prisitaikyti imamas laikyti esminiu ugdytinu bruožu.. Sistemos požiūrį į žmogų, taip pat ir paties žmogaus padėtį sistemos atžvilgiu kuo puikiausiai išreiškia pastaruoju metu nepaprastai išplitusi sąvoka „žmogiškieji ištekliai“. Į žmogų žvelgiama kaip į išteklius. Jeigu į žmogų yra žiūrima kaip į žmogiškuosius išteklius, pasidaro labai aišku, kam tie žmonės yra skirti. Kam yra skirti ištekliai? – Panaudoti kaip perdirbimo žaliavą. Kur tada dingsta pamatinės žmogiškosios vertybės, susijusios su laisve? Juokinga ir graudu būtų kalbėti apie išteklių laisvę ar išteklių teises. Šioje postmodernioje kapitalistinėje sistemoje kaip tik ir plėtojami du esminiai požiūriai į žmogų: vienas jų kalba apie nelygstamą individo vertę, žmogaus teisės ir laisves, o kitas, kuriuo grindžiama valstybinė institucinė veikla, rūpinasi žmogiškųjų išteklių gerinimu ir nauda. Tie požiūriai veikia kartu, jie bandomi derinti, nors iš esmės neigia vienas kitą. O praktinėje veikloje akivaizdžiai vyrauja žmogiškųjų išteklių supratimas. Šis išryškėjęs dvilypumas rodo sistemos pobūdį – perdaryti žmogų pagal savo poreikius ir kuo labiau paversti visus žmogaus gebėjimus, pojūčius, jausmus ir pačią gyvybę žmogiškaisiais ištekliais.

Kai į žmones žvelgiame kaip į išteklius, akivaizdu, kad ištekliams nereikalingas joks tapatumas. Į paribius stengiamasi išstumti ir tikėjimą, kadangi tikintis žmogus kapitalo „veiklą“ vertina Dievo įsakymų ir tikėjimo tiesų atžvilgiu.

Kai į žmones žvelgiame kaip į išteklius, akivaizdu, kad ištekliams nereikalingas joks tapatumas. Į paribius stengiamasi išstumti ir tikėjimą, kadangi tikintis žmogus kapitalo „veiklą“ vertina Dievo įsakymų ir tikėjimo tiesų atžvilgiu. Kapitalas, taip pat ir pinigai, nepakenčia jokio viršesnio vertinimo principo ar galios. O ištekliai turi atlikti jiems skirtą žaliavos vaidmenį, kuriam stiprus tapatumas tik trukdo. Stipraus tapatybinio stuburo žmogus gali nesitaikstyti su jam skirta išteklių būsena. Tokia būtų bendresnė nuostata, kuri paremiama įvairiomis ideologijomis, iškeliančiomis įvairių laisvų, pavyzdžiui, judėjimo laisvės reikšmę.. Niekas neneigia, kad žmogui judėti ir keliauti yra labai svarbu, tačiau žmogaus laisvės yra ganėtinai sąlygiškos. Kada mes suabsoliutiname judėjimo laisvę arba žmogaus teises, žmogus pasijunta didis, užima Dievo vietą ir yra nelinkęs pastebėti, kad patenka į susikurtų laisvių nelaisvę. Visoks suabsoliutintas žmogaus kūrinys, ypač laisvės supratimas ir teisinis jo įtvirtinimas, neišvengiamai atsisuka prieš patį žmogų. Taip žmogaus laisvės tampa instrumentu įtvirtinti absoliučią seksualinių mažumų laisvę viešai reikšti savo lytį ir tai laisvei pajungti visą viešą gyvenimą. Tos teisė tampa instrumentu ir apribojant tikinčiųjų teisę viešai elgtis pagal savo įsitikinimus ir pagal juos vertinti visuomenės reiškinius. Kokių tik epitetų susilaukia drįstantys viešai išsakyti savo nepritarimą viešai demonstruojamam prekiniam seksualinių mažumų lytiškumui ar besipriešinantys šešialyčio pasaulio ideologijai. Tą ideologiją palaiko kapitalizmo raida, ne tokiu būdu plečiamos tapatumų rinkos ir skatinamas įvairių tapatumų vartojimas. Kai žmogaus susikurtų laisvių įgyvendinimas atsiduria tam tikrų politinių jėgų rankose, tos laisvės neišvengiamai tampa prievartos instrumentu.

Pereidami iš vienos laisvės būsenos į kitą, esame linkę žiūrėti į tai kaip į išsilaisvinimą ir tuo euforijos momentu nematome, į kokią nelaisvę vėl papuolame. Pavyzdžiui, daugelio šalių nacionalinių išsivadavimo judėjimų istorija rodo, į kokią savo politinio elito nelaisvę išsivadavusios tautos vėliau pateko. Dalis Lietuvos visuomenės, kuri išsilaisvino iš sovietinės okupacijos, pateko į savosios partinės nomenklatūros valdymo ir skurdo nelaisvę. Tai joks gėris tam žmogui, kuris skursta ir turi tą jungą vilkti. Taip pat yra ir su judėjimo laisve, kurioje glūdi labai didelis nelaisvės aspektas. Žmogui sunku suvokti, kad jo laisvė judėti yra visiškai nulemta išorinių veiksnių. Jis yra verčiamas judėti. Kur dauguma šiuolaikinių žmonių juda? Dalis jų, žinoma, keliauja ir dalyvauja turizmo industrijos veikloje, pamato naujų vietovių, gauna naujų potyrių, ir tai labai gerai. Tačiau didžioji dalis keliauja paskui kapitalą, kuris tai vienoje, tai kitoje pasaulio vietoje paskelbia apie darbo jėgos poreikį. Nori išgyventi – keliauji paskui kapitalą.

Kultūrinė kūryba ir pati kultūra, kuri yra ir žmogaus tapatumo ugdytoja, visada yra vietinė. Kultūra yra žmogaus sugyvenimo su tam tikra vieta būdų visuma.

Akivaizdu, kad taip kilnodamiesi iš vietos į vietą žmonės negali formuoti stipraus tapatumo ir ryšio su gimtine bei artimais žmonėmis, nes supranta, jog turės greitai kelti sparnus ir tų gimtinių nebeliks nei jiems, nei jų vaikams. Juk jeigu žmogus kas septynerius ar dešimt metų kels sparnus dėl poreikio užsidirbti, jo vaikai bręs vienose mokyklose, studijuos jau kitur, o dirbs dar kitur. Tas laisvės judėti gėris turi ir daug prievartos. Daugelis žmonių yra tiesiog priversti keliauti. Tokių laisvės paradoksų yra daug. Netekome apie 700 tūkstančių žmonių, tai galime retoriškai klausti – sustiprėjo mūsų nacionalinis tapatumas, lietuvybė ir valstybė ar susilpnėjo? Ką gavome mainais į tokią didžiulę ir kol kas neįmanomą suvokti genetinę, reprodukcinę, kūrybinių ir kultūrinių galių netektį? Gal ne ką gavome, o ką susikūrėme mainais? Kuo galime pasididžiuoti ar pasiguosti kaip lietuvių tauta ir Lietuvos visuomenė?

Minėjote žmones, keliaujančius paskui kapitalą. Kaip tapatumą formuojasi dabartinis žmogus, jeigu negali prisirišti prie teritorijos, giminės ar vienos profesijos?

Rinkos yra tik abstrakcijos. Jos visos valdomos tam tikrų socialinių sluoksnių. Kai žmogus atsiduoda tam valdymui, jis įsisąmonina naująsias žaidimo taisykles ir, kad geriau jaustųsi, paverčia jas tokiais charakterio bruožais, kurie jam suteiktų pranašumą prieš kitus. Tačiau tų, draugaujančių su didžiuoju kapitalu, sluoksnis nėra didelis. Kitiems – kita dalia. Jiems tenka išsiugdyti lankstumą, gebėjimą iškart reaguoti, prisitaikyti ir išmokti save pateikti rinkai kaip reikalingą prekę. Tai ideologinė visos švietimo sistemos nuostata, kuria siekiama, kad žmogus save paverstų galima perdirbti rinkai tinkama preke, o pats galvotų, jog tai yra didelis gėris ir laisvė. Žmonės ugdomi prisitaikyti prie rinkos reikalavimų. Dažnai galime išgirsti kalbų: „rinkai trūksta tokių ir tokių profesijų“. Kalbama ne apie jauno žmogaus gebėjimus ir siekius, sąlygų jo laisvai saviraiškai gerinimą, o apie rinkos poreikius ir išteklius, kad net savo svajonėmis ir įsitikinimais gerintume investicinę aplinką.

Nacionalinės jausenos yra patys stipriausi žmones siejantys socialiniai klijai. Tų klijų negalime pakeisti jokiomis pilietiškumo ugdymo programomis.

Daugelis žmonių netenka gimtinės, bet ima manyti, kad tai visai gerai, nes kitaip neišgyventų, jeigu dėl to nepaliaujamai gailėtųsi ir graužtųsi, negalėtų dirbti. Aplinkybės žmogų priverčia priimti tam tikrus sprendimus ir sąmoningai keisti savo tapatybę bei nuostatas. Išrauti su šaknimis nostalgiją, ryšius su vieta, kuri tapo nesvetinga ir iš kurios žmogus buvo priverstas išvykti. Vaikų likimas jau paženklintas, nes tėvai dar atsimena savo šalį ir moka jos kalbą, o vaikai jau gimę kitoje kultūroje. Tad žmonėms vis sunkiau ugdyti stiprius vertybinius tapatybinius stuburus.

Kaip žmonės bando kompensuoti senųjų sąryšių netektis?

Žmonės kuriasi naujus tapatumus, nes žmogus negali egzistuoti vienas. Ten, kur jis dirba ar veikia, tuoj pat buriasi tam tikros bendruomenės. Pirmiausia jie kuriasi pagal buvusias vietas, Tėvynę ir kalbą. Visuomenės diasporizuojasi, ir grupės bando išsaugoti tapatumo šerdį, nors puikiai supranta, kad vaikams jo jau nebeįdiegsi, nes tai jau bus surogatinis, priverstinis tapatumas.

Pažiūrėkime į dabartinės diasporos kultūrinę reikšmę. Ar iš emigracijos, vykstančios jau 20 metų, mes sulaukiame lietuvių kultūros produktų? Vienas kitas kūrinys. Dailės – vargu, šiek tiek literatūros rašinių, kompozitorių kūrybos negirdėti. Matome, kaip iš esmės nusilpsta kultūrinės kūrybos galia. Taip yra jau vien dėl to, kad visa žmogaus energija skiriama kurtis naują gyvenimą ir socialinius santykius naujoje erdvėje.

Mes nuėjome kitu keliu. Mums kultūra nesvarbi, ir jau senokai gyvename be aiškesnių kultūros politikos gairių.

Kultūrinė kūryba ir pati kultūra, kuri yra ir žmogaus tapatumo ugdytoja, visada yra vietinė. Kultūra yra žmogaus sugyvenimo su tam tikra vieta būdų visuma. Nebėra vietos – nebėra ir esminės kultūrinės paskatos. Rašymo paskata gali išlikti, nes egzistuoja įvairių rašymo būdų, bet esminis kultūrinės kūrybos impulsas visada yra susijęs su vieta, vietine atmintimi. Kultūros kūryba vyksta nacionalinės kultūros terpėje. Atsisiejus nuo vietos, atsisiejama ir nuo nacionalinės kultūros. Išlikę ryšiai turi būti nuolat palaikomi, bet tam palaikymui ir tenka didžioji dalis kūrybinės energijos. Kultūrai netekus gimtinės šaknų, ji jau virsta vien kultūrinių prekių gamyba. Diasporose taip pat gaminama kultūros prekių, ypač pasitelkiant naująsias medijas, tačiau ir tos gamybos apimtis bei reikšmė menka.

Man visada buvo svarbus esminis klausimas: ar mes, kaip tauta, kaip Lietuvos visuomenė, pasmerkti išnykti, ar vis dėlto turime galimybę tvirtėti ir kūrybiškai skleistis Europoje? Šiuo metu mes einame išnykimo link. Mano galva, tai tiesiog akivaizdu pažiūrėjus į socialinius ir demografinius rodiklius. Nematome jokios veiksmingos politikos, kuri vienaip ar kitaip aptartų tas blogybes, suprastų jas kaip iššūkius mūsų egzistencijai, kaip egzistencines grėsmes ir ieškotų būdų, kaip su tais iššūkiais susidoroti. Apie ką šiuo metu daugiausia kalbama? Apie minimalios algos kėlimą ar nekėlimą, ir kokia elektros energijos kaina bus 2040 m. Jokių realių nacionalinio tapatumo, tautos klestėjimo, nacionalinės kultūros raiškos tvirtinimo klausimų nesvarstome. Asmeniškai jaučiu priedermę bent jau priminti tuos dalykus.

Ar tiesa, kad prieštaringai vertinate Europos Sąjungą, kaip struktūrą, savo nuostatais ir politika silpninančią valstybių narių nacionalinį tapatumą ir tautinio tapatumo sąsajas su valstybe? Kokiose ES nuostatose įžvelgiate šią grėsmę?

Europos Sąjungos politika yra grindžiama viena, mano galva, esmine nuostata – išnacionalinti valstybes ir paversti jas formalia struktūra. Kitaip tariant, atsieti žmones nuo valstybės ir teritorijos, nuo gimtinės. Tada tautos tampa etnokultūriniais dariniais, neturinčiais valstybinės galios ir tos nacionalinės jausenos, kuri, Europos politiku manymu, yra nacionalizmo šaltinis. Ši nuostata ne iš piršto laužta, ji turi pagrindą, nes manoma, kad nacionalizmas yra pagrindinė karinių konfliktų ir pasaulinių karų priežastis. Pasaulinius karus ir daugelį konfliktų kildina ir kitos priežastys, ypač ekonominės, tačiau akivaizdu, kad nacionalizmas juose yra svarbus veiksnys. Dera klausti, koks nacionalizmas? Mano manymu – valstybinis nacionalizmas, kada nacionalinės jausenos pasitelkiamos įgyvendinti valstybinės politikos tikslus. Tada nacionalinė jausena tampa išties pavojingu nacionalizmu, ką žmonija yra patyrusi XX–XXI amžiuose. Įtarumas nacionalizmo atžvilgiu yra visiškai suprantamas, tačiau, kaip ir visur, nedera perlenkti lazdos.

Jeigu tautai dar neišnykęs išgyvenimo instinktas, tai ji suvokia, kad tik kultūrinė kūryba ir kultūros plėtra jai laiduoja išlikimą, gyvastingumą ir jo stiprinimą.

Nacionalinės jausenos yra patys stipriausi žmones siejantys socialiniai klijai. Tų klijų negalime pakeisti jokiomis pilietiškumo ugdymo programomis. Didžiosios valstybės, aiškiai suvokiančios savo nacionalinius interesus, nors ir laikydamosi ES nuostatų, viduje imasi stiprinti nacionalinę kultūrinės kūrybos ir tapatumo tvirtinimo plotmę. Labai aiškiai suprantama, kad tauta, kultūra ir teritorija yra pačios valstybės esminis sandas. Naujos ekonomikos ir postmodernaus kapitalizmo sąlygomis svarbiausias tampa kultūros veiksnys, veikiantis kaip socialinės sanglaudos, valstybių ir tautų išlaikymo būdas. Jeigu tautai dar neišnykęs išgyvenimo instinktas, tai ji suvokia, kad tik kultūrinė kūryba ir kultūros plėtra jai laiduoja išlikimą, gyvastingumą ir jo stiprinimą. Jei kiti stiprina, o tu tik palaikai, tai nepaliaujamai silpnėji jų atžvilgiu. Todėl daugelyje valstybių, pavyzdžiui, Vokietijoje ir Prancūzijoje, kultūros politika yra bene svarbiausias nacionalinės politikos dėmuo, nukreiptas skatinti kultūrinę kūrybą. Lenkija taip pat geras nacionalinės jausenos tvirtinimo pavyzdys. Tačiau Europos Sąjunga mums teikia įvairių galimybių stiprinti ir nacionalinį tapatumą, ir savus kultūrinės kūrybos gebėjimus. Kol kas stengiamės ne pasinaudoti tomis galimybėmis, o „paimti“ jose glūdinčius pinigus.

Mes nuėjome kitu keliu. Mums kultūra nesvarbi, ir jau senokai gyvename be aiškesnių kultūros politikos gairių. Mums nesvarbus tautos išlikimas, nes apie lietuvybę, bent jau politiniu lygmeniu, nekalbama. Švietimo sistemą kuo skubiausiai pavertėme švietimo paslaugų tiekimo sistema. Perėmėme ekonomikos supratimą, kad švietimas yra paslaugos: perki – parduodi. Jokių sąsajų su žeme, su tauta. O tie, kurie kalba apie sąsajas, laikomi atsilikėliais, marginalais, nesuvokiančiais tų laisvių, kurias mums teikia išlaisvinti prekiniai santykiai.

Ką, nepaisydama Europos Sąjungos nuostatų ir globalios ekonomikos sąlygų, gali daryti valstybės valdžia, norėdama stiprinti lietuvių nacionalinį tapatumą ir patriotiškumą?

Dabartinius globalinius ir politinius vyksmus reikia suvokti kaip iššūkius. Yra tokia politika, mes į ją įsitraukę, bet ta pati ES kuria daug sąlygų kitaip plėtoti ir ugdyti nacionalinę savimonę, kad ji neįgautų valstybinio nacionalizmo formos. Tačiau tam reikalinga labai aiški nacionalinės kultūros plėtros ir lietuvybės tvirtinimo politika, ko, deja, iki šiol stokojame. Ta politika priklauso nuo mūsų politinio elito savimonės, jo kultūrinės intelektualinės brandos.

Nenoriu pasirodyti esąs pesimistas ar gražaus mūsų politinio elito juodintojas, todėl siūlau įdėmiai paskaityti reikšmingą dokumentą – nacionalinę pažangos strategiją Lietuva 2030. Toje strategijoje nėra nei lietuvybės, nei lietuvių kultūros plėtros. Neįvardytos joje nei mus ištikusios bėdos bei kylančios grėsmės, nei nusakyti būdai, kaip su tomis grėsmėmis tvarkytis. Tik pirmoje galutinio strategijos varianto pastraipoje paminėta lietuvių tauta ir atsirado nacionalinio tapatumo tvirtinimo tikslas, tačiau nieko nepasakoma, kaip tas tikslas bus įgyvendinamas apie tai nekalbama ir jau konkretesnėje „pinigų įsisavinimo“ reformų programoje.

Nors ir mokomės gimtąja lietuvių kalba, skaitome lietuvių autorių knygas, tą darome ne tam, kad gyventume ir jaustumės kaip lietuviai, o kad išlaikytume egzaminą.

Mūsų strategiją dera lyginti su kaimyninių šalių – Latvijos ir Estijos strategijomis. Estai aiškiai deklaruoja pagrindinį politinį ir ideologinį strategijos tikslą – stiprinti estiškumą ir estiškumo sklaidą europinėje kultūros erdvėje. Estai labai gerai suvokia, kad pati valstybė ir reikalinga tam tikslui įgyvendinti. Kiti valstybės, taip pat ir strategijos tikslai jau kiek žemesnio rango. Latviai tą tikslą suvokia kaip nacionalinio tapatumo stiprinimą. Mes taip pat galėtume pasakyti, ir būtų gerai, jei pasakytume, kad mūsų valstybės raidos strategija reikalinga vienam pagrindiniam tikslui: stiprinti lietuvybę ir lietuvybės sklaidą Europoje. Tačiau mums trukdo baimė pasirodyti pernelyg nacionalistiškiems, o sykiu ir politinio elito išsiugdytas sugebėjimas kuo greičiau ir kuo savanaudiškiau prisitaikyti prie vyraujančių ES nuostatų..

Šiuolaikinės lietuvybės supratimas turėtų būti apimantis ir ryšius su visomis čia gyvenančiomis kitomis tautomis bei etninėmis grupėmis. Esame bendro sugyvenimo su šia žeme dalininkai. Sugyvendami su šia vieta, sugyvename su savo vidiniais ir išoriniais kaimynais. Lietuvybė apima ir šiuos santykius, jų nepaneigia. Toks lietuvybės supratimas turėtų tapti ir nacionalinės politikos dalimi. Iš tokio supratimo plauktų ir praktinė išvada: visos čia gyvenančios tautos turi teisę ugdyti savo tautinį tapatumą gimtosios kalbos pagrindu. Puikiausiai galima sugyventi suvokiant, kad ši valstybė yra lietuvių tautos valstybė, ir ji yra nacionalinė valstybė kitų valstybių tinkle. Tame tinkle laiduojamos teisės visoms tautoms labai laisvai save kurti ir reikšti. Sugyvenimo nuostatoje nesama jokio perdėto nacionalizmo, bet būtų aiškiai išreikšta paskata ugdyti nacionalinę jauseną ir stiprinti nacionalinį tapatumą. Neįmanoma ugdyti patriotiškumo apeinant nacionalinę jauseną, tarsi prigimtinį ryšį su gimtine. Jeigu neugdome šios jausenos, netenkame ryšio su savo valstybe, o valstybė tampa vien formalia politine juridine struktūra ir politinio verslo mechanizmu kapitalui aptarnauti.

Kaip būtų galima tautiškumo ugdymą perkelti į švietimo sistemą, nes formaliai tai tartum ir vyksta: skaitome lietuvių autorių kūrybą, švenčiame valstybines šventes...

Man atrodo, kad daugelis dalykų yra daroma formaliai, stokojant aiškesnės kultūrinės ideologijos, kuri skatintų įsisąmoninti, kad esame lietuviai, kad čia mums Dievo ir istorijos duota mūsų gimtinė. Tai turėtų būti jaučiama kasdieniame gyvenime. Tačiau kasdieniame gyvenime ir ypač švietimo sistemoje nesama tokio nusiteikimo.

Pats pavojingiausias dalykas švietimo sistemoje ir yra nepaliaujamos reformos – nėra jokio stabilumo.

Pažiūrėkime, kiek švietimo sistema jau išgyveno reformų, kurios niekaip negali užsibaigti. Pats pavojingiausias dalykas švietimo sistemoje ir yra nepaliaujamos reformos – nėra jokio stabilumo. Kaip tada galima kalbėti apie stipresnio tapatybės stuburo ugdymą, jei nesama valstybės politikos, kuri virstų kultūrine lietuvybės tvirtinimo ideologija, jaučiama visose švietimo grandyse? Nors ir mokomės gimtąja lietuvių kalba, skaitome lietuvių autorių knygas, tą darome ne tam, kad gyventume ir jaustumės kaip lietuviai, o kad išlaikytume egzaminą. O išlaikę egzaminą, kur važiuosime? Kur nors į užsienį.

Nors šnekučiuojamės gyvai, mūsų pokalbį žmonės skaitys interneto dienraštyje. Mūsų kasdienybė persmelkta medijų, iš kurių susiformuojame pasaulio vaizdą, politinę poziciją, nuomones įvairiais socialiniais klausimais. Akivaizdu, kad kultūros industrija per medijas formuoja ir mūsų tapatumą bei nuomonę apie Tėvynę, stiprina arba silpnina tautinį ryšį. Kokia tad kultūrinės produkcijos įtaka mūsų asmeninei, gyvajai ir istorinei atminčiai?

Medijos neišvengiamai keičia jausenas, įsismelkia į mąstymą, perima mūsų atmintį, formuoja ją pagal savo logiką ir vaizdinius. Medijos tampa tokia terpe, kuri jau yra ne tik išorėje, bet ir mūsų viduje, net mūsų pirštuose, išugdytuose dirbti su klaviatūromis. Mes įpratę bendrauti su ekranais, tie vaizdai nusėda mūsų sąmonėje, ir iš jų lipdome savo tapatumus, kaip tam tikrus vaizdinius, kūno formas šalių ir vietovių įvaizdžius. Tai sudėtingas kultūros, sociologinių ir atminties tyrimų laukas.

Trumpai pasakyti būtų galima šitaip: medijos, perimdamos mūsų atmintį, perima ir atminties formavimo būdus. Pažiūrėkime, kaip imame formuoti savo gyvenimo istorijos archyvą. Pasitelkdami medijas. Interneto saugyklose ir mūsų pačių laikmenose yra daugybė vietos kaupti duomenis ir vaizdinius. Nuo ryto iki vakaro fotografuojamės, į pasaulį imame žiūrėti būsimo kadro žvilgsniu. Fiksuojame įvairias smulkmenas, kuriomis stengiamės įsišaknyti, susikurti savo tikresnę istoriją, biografiją. Socialiniuose tinkluose keičiamės tais duomenimis ir vaizdiniais, bendraujame, užmezgame virtualius ryšius, kuriame savo internetinių tapatumų profilius. Atmintyje ima veikti keletas tokių profilių, keisdami mūsų „aš“. Medijos diktuoja savo kūrybinę logiką. Galime trinti mums nepatinkančius vaizdinius, sieti save su patinkančiais personažais, kurti išgalvoto gyvenimo istorijas, kurios vaizduotėje ima veikti kartu su tikrosiomis. Socialinių ryšių tinklai taip pat nepaprastai veikia tapatumo formavimą. Vaikai jau nuo mažens bendrauja socialiniuose tinkluose. Jei nesi socialiniame tinkle, iškrenti iš klasiokų bendruomenės. Nebūsi suprastas, tapsi atstumtas. Socialiniuose tinkluose galima dengtis visokiausiais vaidmenimis, galima prisistatyti bet kaip. Prisistatymas nėra paprastas nekaltas dalykas – tai turi įtakos ir atminčiai. Visi vaizdiniai, kuriais prisistatome ir imame bendrauti, lieka atmintyje. Pradėjus gyventi su 10–15 vaidmenų, akivaizdu, kad asmeninis tapatumas tampa daug silpnesnis ir mainesnis. O kai galime prisiimti kokio „kieto“ vaikino, žudiko ar net aukos vaidmenis, visi jie pradeda veikti ir mūsų pačių atmintyje bei vaizduotėj. Panorėję jų neištrinsime.

Neatsirado globalaus politinio subjekto, kitaip tariant, pasaulinės vyriausybės ar kitokių institucijų, kurios imtų vieningai valdyti Žemės planetos raidą. Kadangi šito neatsitiko, šiuo metu regime tarsi globalizacijos irimą.

Matome, kaip daugelis veiksmų ir vaidmenų iš socialinių tinklų, viešų medijų scenų pereina į socialinį gyvenimą. Ryšiai socialiniuose tinkluose, kaip ir visi virtualūs ryšiai, turi įsivietinti ir tapti realiais socialiniais saitais. Bendraujant ateina metas, kada reikia susipažinti. Nuotraukos nuotraukomis, bet visi supranta, kad ir jas dabartinėmis programomis galime padaryti tokias, kokių norime. Taip ir virtualios grupės anksčiau ar vėliau susitinka, „įsivietina“. Iš pradžių bent jau kavinėje. Tie socialiniai vaidmenys persikelia į realybę. Matome paauglių žiaurumą, mokykloje vis plintančias patyčias ir agresiją, kuri yra filmuojama ir skleidžiama. Paverčiama spektakliu, iš kurio galima ir uždirbti.

Kitas dalykas – amerikiečių tyrinėtojai nustatė, kad apie 50 proc. keturiolikmečių vaikinų ir apie 30 proc. to paties amžiaus merginų susipažįsta siųsdami vieni kitiems savęs nuogų nuotraukas. Kaip tai galėtume aiškinti? Ieškoma kažkokio tikrumo. Kūno tikrumu dar galime tikėti. Taip virtualioje vaidmenų erdvėje jaunimas liudija savo santykių tikrumo intenciją. Tačiau juk ir savo kūno vaizdą mes galime susikurti.

Medijos keičia mūsų mąstyseną, mūsų tapatumo kūrimo ir sklaidos būdus. Kaip tai veikia moralę, vertybinę orientaciją, jau kitas platus klausimas. Manau, kad vaikai šiuo metu susiduria su daugybe iššūkių ir grėsmių, su kuriais patys turi tvarkytis, nes tėvai, užaugę kitų medijų terpėje, negali suvokia nei tų grėsmių pobūdžio, nei gundančios medijų galios..

Istorinė atmintis taip pat yra labai svarbus dalykas individo tapatumui. Mūsų lietuviškasis tapatumas nesuvokiamas be istorinės atminties ir pasakojimų. Mums lietuvybė – tai Žalgirio mūšis, Gedimino bokštas, Trakų pilis. O šie dalykai prikelia gausybę istorinių pasakojimų, kolektyvinės atminties klodą. Medijos padeda kurti istoriją. Viską galima fiksuoti, viskas tampa istorija, ir iš jos yra nepaprastai sunku ištraukti platesnį apibendrintą vientisą pasakojimą. Istorija nepaliaujamai smulkėja, daugėja vienas kitam prieštaraujančių pasakojimų. Tokia istorinė atmintis ir jos formuojamas tapatumas vėlgi tampa daug mainesnis. Labai sunku įtvirtinti, o ypač jaunimui, tam tikrą istorinį požiūrį, aiškesnius pasaulėžiūrinius ir tapatybinius „rėmus“, kad jie patys save matytų kaip įsišaknijusius stiprius individus. Juolab kad nepaprastai paveikios yra visokiomis laisvėmis gundančios, nebijoti klysti ir lietuvybės stereotipus laužyti akinančios ideologemos, įvyniotos į naujausius medijinius produktus.

Iš kitos pusės, jeigu remtumės hiperglobalistų mokyklos teiginiais, ar nekovojame su vėjo malūnais? Pasak jų, stiprūs globalizaciniai ekonomikos procesai greitai ištrins nacionalinių valstybių, kaip teritorinių darinių su suverenia politika, galią ir suformuos naujus žmonių bendro būvio dėsnius. Kaip vertinate tokias prognozes?

Manau, kad valstybių išnykimo prognozės buvo per ankstyvos. Pats globalizacijos vyksmas yra prieštaringas, jame veikia dvi galingos jėgos: išvietinanti ir pervietinanti. Žmonės išvyksta iš vienos vietos ir įsivietina kitur. Kapitalas negali vien nepaliaujamai suktis tarpbankinėse operacijose. Jis įsivietina įvairiuose regionuose.

Jeigu patys negalvojame, kaip stiprinti savo nacionalinį tapatumą ir valstybingumą, tikrai kas nors iš kaimynų pagalvos, ar reikalingas toks priedėlis, kuris net nesuvokia, kam čia egzistuoja.

Mano manymu, iš pradžių globalizacijos vyksme vyravo išvietinimo aspektas, viskas buvo išnacionalinama, perkeliama į globalinį lygmenį, ir tas lygmuo ėmė veikti kaip sistema, valdanti žemesniuosius lygmenis, silpnindama nacionalines valstybes. Tačiau globalizacinis vyksmas reikalavo ir politinės globalizacijos. Ekonomika neegzistuoja be politikos. Tačiau neatsirado globalaus politinio subjekto, kitaip tariant, pasaulinės vyriausybės ar kitokių institucijų, kurios imtų vieningai valdyti Žemės planetos raidą. Kadangi šito neatsitiko, šiuo metu regime tarsi globalizacijos irimą. Vėlei pasaulio reikaluose iškilo geopolitinis mąstymas, stiprėja jėgos, susijusios su įvietinimo, įšaknijimo ir valstybinimo vyksmais. Globalinė sistema tebeveikia, tačiau žemesnieji jos lygmenys, susiję su valstybių santykiais bei interesais, ima skaidytis, heterogenizuotis – grįžtama prie nacionalinių interesų ir valstybingumo tvirtinimo politikos. Kaip tvirtinamas valstybingumas? Stiprinant nacionalinę jauseną, nacijos ir valstybės ryšį, kultūrinės kūrybos ir sklaidos gebėjimus. Suprantama, pasitelkiant globalizacijos instrumentus ir karinę galią. Pažiūrėkime, kas vyksta pačioje ES. Ką rodo multikultūralizmo politikos žlugimas, kurį paskelbė Vokietija, Prancūzija, Anglija? Tai rodo grįžimą prie savo nacionalinių tapatumų. Šių valstybių vadovai pasakė, kad metas liautis rūpintis imigrantų tapatumu bei kultūrine raiška ir pradėti rūpintis savąja kultūrine kūryba bei raiška.

Pažiūrėkime į savo kaimynus rusus ir lenkus. Akivaizdu, kad stiprinama ir karinė galia, ir nacionalinio valstybingumo politika. Pažiūrėkime į tolimesnes valstybes – Kiniją, Jungtines Amerikos Valstijas. Globalizacijos vyksmas nesumenkino valstybinės Kinijos galios, o net labai ją sustiprino. Imame gyventi pasaulyje, kur ekonominė globalizacija tebevyksta, tačiau žemesniu lygmeniu valstybės ima stiprinti savo valstybingumą. Vyksta labai intensyvios valstybių branduolinio ginklavimosi varžybos, kurios liudija grįžimą prie geopolitinės mąstysenos, prie regioninių ir imperinių interesų. Esame to proceso dalyviai, ir jeigu patys negalvojame, kaip stiprinti savo nacionalinį tapatumą ir valstybingumą, tikrai kas nors iš kaimynų pagalvos, ar reikalingas toks priedėlis, kuris net nesuvokia, kam čia egzistuoja. Priedėlį galima prijungti ir vėl paversti kitos valstybės dalimi. Patys turime apsispręsti, kaip mums suvokti savąją savastį, lietuvybę, kokio imamės vaidmens dabartiniuose pasauliniuose vyksmuose? Mūsų ateitis priklauso nuo to, ar deramai suprantame globalizacijos ir europinės integracijos vyksmus, ar sugebame tų vyksmų teikiamas galimybes pasitelkti lietuvybei ir valstybingumui stiprinti, ar pajėgūs esame nujausti mums kylančias egzistencines grėsmes ir su jomis susitvarkyti? Man atrodo, kad kol kas nei mūsų politinis ekonominis, nei akademinis elitas neatlieka savo esminės priedermės – būti atsakinga tautos ir visuomenės savimone..

Bendravo Monika Midverytė

Šis pokalbis yra ciklo Tapatumo puoselėjimas skirtybių pasaulyje dalis. Ciklas iš dalies remiamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo.

Bernardinai.lt

Zenekos nuotrauka

Spalį teko vos kvapą atgauti skubant iš vieno puikaus koncerto į kitą, o lapkritį bus jau kur kas ramiau. Šį mėnesį palengva srovens besitęsiančių festivalių ir pavienių koncertų skambesys.

Vienas tokių ramių ir romantiškų vakarų numatytas jau šiandien 19 val. Nacionalinės filharmonijos scenoje pasirodys Lietuvos kamerinio orkestro svečias – smuikininkas ir dirigentas iš Belgijos – Michaelis Guttmanas. Verta pažymėti, kad M. Guttmanas vos sulaukęs dešimties buvo priimtas į Briuselio karališkąją muzikos akademiją (jauniausias studentas jos istorijoje), vėliau mokėsi Niujorko Juilliardo mokykloje, o dabar koncertuoja žymiose salėse: Londono „Barbican Centre“, Niujorko „Avery Fisher Hall“, Paryžiaus „Salle Pleyel“, Amsterdamo „Concertgebouw“, Tokijo „Bunka Kaikan“, bendradarbiauja su garsiais pasaulio atlikėjais, kompozitoriais ir orkestrais, remia jaunuosius muzikus. Šiame koncerte bus galima išgirsti romantikų F. Mendelssohno, N. Paganini, XIX–XX a. sandūros autorių bei garsiojo prancūzų šansonjė Ch. Aznavouro muziką. Daugelio kūrinių aranžuotes atliko pats M. Guttmanas.

Šiandien nuobodžiauti neteks ir Klaipėdos publikai – į koncertą „Sielos muzika” pakvies operos solistai – Raminta Vaicekauskaitė (sopranas), Mindaugas Zimkus (tenoras), fortepijonu skambins ir atlikėjams talkins Indrė Baikštytė. Vakaro programoje skambės N. Rimskio-Korsakovo, P. Čaikovskio, S. Rahmaninovo, R. Strausso, R. Schumanno, O. Respighi ir B. Britteno vokaliniai kūriniai.

Ne ką mažiau dėmesio vertas koncertas Nacionalinėje filharmonijoje įvyks šeštadienį (lapkričio 10 d. 19 val. ). Čia į sceną žengs pirmą kartą Lietuvoje viešintis pagrindinis Sankt Peterburgo simfoninio orkestro kviestinis dirigentas Vladimiras Lande kartu su pianiste Xiayin Wang (Kinija, JAV), kurie pakvies į muzikinę šviesos terapiją.

Įvertinę Kinijos pianistės pasirodymą, lapkričio 11 d. 12 val. Filharmonijoje bus galima pasiklausyti ir talentingosios mūsų šalies pianistės Guodos Gedvilaitės grojimo. Atlikėja kartu su aktoriumi Aleksu Kazanavičiumi ir M. K. Čiurlionio meno mokyklos auklėtiniais pakvies į „Muzikinę kelionę į Čiurlionio vaikystę“.

Šį mėnesį bus galima pasiklausyti, galbūt net ir palyginti fortepijoninės ir alto muzikos tandemus. Lapkričio 11 d. 16 val. Taikomajame dailės muziejuje debiutinį koncertą kartu surengs dvi jaunos, bet jau subrendusios muzikės iš menininkų dinastijų, tarptautinių konkursų laureatės – altistė Ūla Ulijona Žebriūnaitė ir pianistė Indrė Baikštytė. O lapkričio 14 d. 19 val. kartu su Vilniaus valstybiniu kvartetu į Filharmonijos sceną žengs pianistas iš Švedijos Peras Lundbergas ir lietuvių jaunosios kartos altininkė Dovilė Juozapaitienė.  Klausytojams šie atlikėjai pristatys dviejų klasikų kvintetus, kuriuose tradicinį styginių kvarteto ansamblį papildo altas arba fortepijonas. Tai – W. A. Mozarto Kvintetas dviem smuikams, dviem altams ir violončelei bei J. Brahmso Kvintetas fortepijonui ir styginių kvartetui. Taip pat programoje – gana retai koncertų salėse atliekama W. A. Mozarto Keturioliktojo koncerto originali versija fortepijonui ir styginių kvartetui.

Lapkričio 14–16 d. į Lietuvą savo talento parodyti atvyks perspektyvūs ir gabūs jaunieji atlikėjai iš Rusijos. Tarptautinių konkursų laureatai, žinių besisemiantys prestižinėse Rusijos aukštosiose mokyklose atliks F. Liszto, A. Scriabino, P. Čaikovskio, S. Rachmaninovo ir kitų kompozitorių kūrinius. Daugiau informacijos apie jaunuosius atlikėjus rasite ČIA.

Šį mėnesį Kauno filharmonijos aktyvumas turėtų džiuginti laikinosios sostinės klausytojus. O džiugins ne tik besibaigiančio XVII tarptautinio šiuolaikinės muzikos festivalio „Iš arti” renginiai, tačiau ir pavieniai koncertai, kuriuose skambės tokie kūriniai kaip B. Britteno „Karo Requiem“, op. 66, (lapkričio 17 dieną), įvairialypę programą pasiūlys ir simfoninės bei kamerinės muzikos vakarai. Apie šiuos ir kitus koncertus daugiau informacijos rasite ČIA. 

Vienas reikšmingesnių įvykių Lietuvos klasikos muzikos padangėje turėtų tapti lapkričio 15 d. Nacionalinėje filharmonijoje ir lapkričio 20 d. Kauno filharmonijoje įvyksiantis prof. Algirdro Budrio atsisveikinimas su „Trimito“ orkestru. Kartu su pučiamųjų instrumentu orkestru pasirodys ne tik klarnetininkas A. Budrys, tačiau taip pat ir Vytautas Giedraitis (klarnetas), bei saksofoninikas Petras Vyšniauskas. Vakaro programoje skambės – Samuelio Hazo, Karolio Kurpinskio, Philipo Sparke'o, Carlo Maria von Weberio, Leonardo Bernsteino, Quincy Joneso ir Jeremy Lubbocko, Percy Graingerio, Felixo Mendelssono Bartholdy kūriniai.

Taip pat prie dėmesio vertų koncertų reiktų priskirti ir Klaipėdos koncertų salėje lapkričio 23 d. rengiamą koncertą „Marių klavyrų aidai“. Klaipėdos kamerinio orkestro rengiamoje programoje aidės su uostamiesčiu susijusių kompozitorių kūriniai. Iš praeities ir užmaršties sugrįš Klaipėdos miesto garbės piliečio Jeronimo Kačinsko bei Eduardo Balsio muzika. Tačiau, anot organizatorių, taip pat aktyviu kontrapunktu jai pritars ir dabarties autorių Remigijaus Šileikos, Jono Pauliko, Alvido Remesos, Loretos Narvilaitės, Antano A. Budriūno kūryba. Solo partiją atliks pianistas Petras Geniušas, diriguos Vytautas Lukočius.

Mėnesio koncertu būtų galima nominuoti „Gaidos” pofestivalinį, britų kompozitoriaus Gavino Bryarso ir jo ansamblio „Gavin Bryars Ensemble“ koncertą. Gerbėjų visame pasaulyje nestokojantis kompozitorius, muzikos kritikų teigimu, išgarsėjo 1971 metais sukūręs milžiniško populiarumo sulaukusį kūrinį „Jesus’ Blood Never Failed me Yet“ („Jėzaus kraujas dar niekada manęs nenuvylė“), kurio versiją yra atlikęs ir charizmatiškasis Tomas Waitsas. 

Albumas su šiuo kūriniu užkariavo daugybę pasaulio šalių ir iki šiol yra parduodamas milijoniniu tiražu. Būtent šį kūrinį lapkričio 21 d. 19 val. Vilniaus kongresų rūmuose galės įvertinti ir sostinės publika. Taip pat „Gavin Bryars Ensemble“ su savo nuolatiniais solistais – Anna Maria Friman (sopranas), tenoru Johnu Potteriu ir elektrinės gitaros virtuozu Jamesu Woodrowu – atliks naujausius Bryarso kūrinius ir tokias kompozicijas kaip „It Never Rains“ bei „The Flower of Friendship“. Nuskambės ir keletas kūrinių iš „Laudų“ ciklo, kuris Vilniaus publiką  žavėjo prieš devynetą metų.

Daugiau apie šį kompozitorių ir jo muziką rasite šiame reportaže: 

Jau kitą dieną (lapkričio 22 d.) Lietuvos nacionalinės filharmonijos scenoje pasirodys taip pat dėmesio vertas pianistas Evgenijus Bozhanovas. Solinėje programoje atsispindės trijų skirtingų muzikos stilių kūriniai. Klausytojai išgirs kūrinius, atlikėjui atnešusius pasaulinę šlovę ir pripažinimą jo karjeros pradžioje. Koncerte skambės Ludwigo van Beethoveno Sonata Nr. 18, op. 31 Nr. 3, Franzo Schuberto 12 vokiškų šokių, Frédérico Chopino: Rondo à la mazur op. 5, Valsas op. 64 Nr. 3, Didysis Valsas op. 42, Didysis žėrintis valsas op. 18, Barkarolė op. 60, bei Sonata Nr. 3, op. 58.

P. S. O norintiems smagiai sutikti pirmąsias žiemos dienas rekomenduoju ir Maskvos valstybinio simfoninio orkestro koncertą, kuris Vilniaus ir Kauno publikai pristatys nuotaikingą programą.

Tad tiek šį kartą ir iki pasimatymo žiemą.

Parengė Dalia Rauktytė

Bernardinai.lt

Dešimtys milijonų amerikiečių atidavė savo balsus prezidento rinkimuose ir nusprendė, kad dabartinis prezidentas demokratas Barackas Obama toliau vertas valdyti šalį, praneša BBC.

Nors suskaičiuoti dar ne visi balsai, B.Obama įgijo persvarą prieš savo oponentą respublikoną Mittą Romney.

Jam pavyko pelnyti daugumą balsų ne tik tradiciškai už demokratus balsuojančiose valstijose, bet ir dalyje lemtingomis vaidinamų svyruojančių valstijų. B.Obamos pergalė Ohajo valsytijoje užtikrino jam nors ir trapią tačiau daugumą balsų.

Tuo tarpu šiais metais M. Romney laimėjo ne tik tradiciškai respublikoniškose valstijoje, bet ir Šiaurės Karolinoje ir Indianoje – valstijose, kur 2008 m. pergalę buvo pasiekęs Obamą. Kai kurios svyruojančios valstijos – Florida ir Virdžinija – savo rezulatus pateiks vėliau, bet pagrindinės tendencijos jie pakeisti neturėtų.

Nuo Antrojo pasaulinuio karo tai tik antras kartas, kai Demokratų partijos atstovas laimi antrą ketverių metų kadenciją Baltuosiuose rūmuose.

Įtampa rinkiminėje kampanijoje, prasidėjusioje beveik prieš dvejus metus ir kainavusioje 2 mlrd. JAV dolerių, iki pat paskutinių dienų buvo didžiulė, nes nei vienas kandidatas nepirmavo bent kiek įtikinančia ar ryškesne persvara. B.Obamą ir M.Romney skirdavo vos keli ar net vienas procentinis punktas. Tiesa, beveik visos apklausos, nors ir paklaidos ribose, pergalę ir prognozavo dabartiniam šalies prezidentui B.Obamai, pokyčių troškimo ir optimizmo bangos atneštam į Baltuosius rūmus.

Uraganas Sandy, padaręs daug žalos koregavo ne tik rinkiminės kampanijos paskutinių dienų planus, bet ir apsunkino pačius rinkimus. Tačiau nepaisant kliūčių viskas vyko sklandžiai.

B. Obama – prezidentas, metęs iššūkį istorijai

Baracko Obamos palikimas bus istorinis: šis politikas tapo pirmuoju juodaodžiu, stojusiu prie valstybės vairo šalyje, kurioje nuo pat įkūrimo rasiniai klausimai buvo itin opūs.

Tačiau B.Obamos šalininkams labiau svarbi idėja, jog tik po darbo Baltuosiuose rūmuose visus aštuonerius metus šis prezidentas būtų prisimenamas dėl savo atneštų pokyčių, o ne tik dėl kilmės.

Kad ir ką teigtų konservatyvių pažiūrų sąmokslo teorijų šalininkai, B.Obama yra gimęs 1961 metais Havajuose - jo tėvas buvo juodaodis iš Kenijos, o motina - baltaodė iš Kanzaso. Jo tėvas paliko šeimą, kai "Barry" Obamai tebuvo dveji metai.

Jo motina antropologė Ann (En), mirusi 1995 metais, dar kartą ištekėjo ir išvyko su sūnumi gyventi į Indoneziją. Būdamas paaugliu, jis grįžo gyventi pas savo senelius Havajuose.

Baigęs elitinę Havajų akademiją ir dvi aukštąsias mokyklas, tarp jų Kolumbijos universitetą Niujorke, B.Obama įstojo į elitinę Harvardo teisės mokyklą ir tapo pirmuoju afroamerikiečiu, dirbusio šios mokyklos leidinio "Harvard Law Review" redaktoriumi.

1992 metais susituokęs su kolege teisininke Michelle, B.Obama kilo negailestingame Ilinojaus politikos pasaulyje ir sulaukė pirmojo pripažinimo per 2004 metų Demokratų partijos suvažiavimą.

Nors B.Obamos rasė buvo vienas iš veiksnių, dėl kurių jo išrinkimas 2008 metais buvo euforiškai sveikinamas, vėliau šis klausimas retai dominuodavo politikoje.

Prezidentas greitai susidūrė su politine tikrove, kurią patyrė daugelis jo pirmtakų: 44-ojo JAV prezidento programai iškilo pavojus žlugti dėl nuožmios susipriešinusių partijų kovos.

Visi prezidentas svajoja pelnyti antrąją kadenciją, tačiau B.Obama to gali trokšti netgi labiau, nes jo varžovas respublikonas žada atšaukti daugumą dabartinio lyderio pasiekimų.

Dėl to, kad Mittas Romney žadėjo atšaukti daugumą dabartinio lyderio sprendimų ant kortos pastatytas visas B.Obamos politinis projektas - idėja, kad Amerika nėra tokia susiskaldžiusi, kaip atrodo iš pažiūros; kad aktyvistų judėjimas gali pakeisti šalį iš pagrindų ir kad viltis gali turėti juntamą politinę galią.

„Mūsų likimas nėra rašomas mums, jį rašome mes“, - B.Obama per rinkimų kampaniją sakė klausytojams Naujajame Hampšyre, siekdamas atgaivinti tikėjimą, kad užsibrėžti tikslai gali būti įgyvendinti. Būtent šis tikėjimas tapo jo pirmosios pergalės rinkimuose varikliu.

Jeigu B.Obama laimėtų šiuos rinkimus, tai reikštų, kad jis atlaikė ekonomikos sunkmetį, dėl kurio ankstesni prezidentai išsilaikydavo tik vieną kadenciją, o didelę dalį savo antrosios kadencijos jis praleistų įtvirtindamas pirmosios kadencijos palikimą.

Jis ketina toliau diegti savo pasiūlytą sveikatos apsaugos sistemos reformą, tapusią svarbiausiu teisės aktu socialinėje srityje per pastaruosius 50 metų, nors M.Romney žada jį atšaukti nuo pirmosios darbo Ovaliniame kabinete dienos.

B.Obama taip pat turėtų galimybę toliau pertvarkyti JAV Aukščiausiąjį Teismą - po to, kai per savo pirmąją kadenciją įtraukė į jį dvi moteris, iš kurių viena - ispanakalbė.

51 metų prezidentas taip pat turėtų šansą įtvirtinti savo reformas dėl gėjų ir moterų teisių, studentų paskolų ir finansų pasaulio pertvarkymo, imtis spręsti pasaulinio klimato šiltėjimo problemą ir imigracijos įstatymų reformos.

Susiraukšlėjęs ir žilstantis B.Obama, dabar nebevengiantis atžarių pareiškimų, labai skiriasi nuo švytinčio jaunatviško svajotojo, kuris 2007 metų pradžioje žvarbią dieną Ilinojuje liuoktelėjo ant pakylos ir paskelbė sieksiantis prezidento posto.

Išsiveržęs iš politinės nežinomybės, B.Obama, kuris buvo tik dvejus metus dirbę Senate, pažadėjo panaudoti "vilties galią" ir pakeisti šalį. Šią žinią jis skelbė 2008 metais, pritraukdamas daugybę žmonių ir neretai iki ašarų sujaudindamas savo klausytojus.

Tačiau viltis ir optimizmas, kurį atnešė B.Obamos pergalė prieš respublikoną Johną McCainą, vargu ar atlaikė pirmąjį susidūrimą su itin poliarizuota Vašingtono politika.

Prezidentu tapusio B.Obamos veiksmai buvo vertinami išties prieštaringai.

Nobelio taikos premiją pelnęs prezidentas išvedė JAV karius iš Irako, tačiau taip pat negailestingai naudojo mirtiną jėgą bepiločių lėktuvų kare ir per misiją, kurios metu buvo nukautas tarptautinio teroristų tinklo "al Qaeda" vadovas Osama bin Ladenas.

Būdamas kandidatu, B.Obama šaipėsi iš politikos lyderių, kurie ginčijasi dėl "mažų dalykų", tačiau dabar pats triuškina savo varžovą respublikoną dėl nuolat keičiamų pažiūrų, vadindamas tai "romnezija".

B.Obama paskatino ištisą kartą pirmąsyk susidomėti politika, tačiau tapęs prezidentu akivaizdžiai su panieka žvelgė į nešvarius Vašingtono vidinės politikos žaidimus.

Jis nevengė didingų žingsnių pasaulio politikos scenoje - pavyzdžiui, pasiūlydamas susitaikymą musulmonų pasauliui, sakydamas kalbą Kaire 2009 metais, tačiau, nors ir pasiekęs tam tikrų laimėjimų, prezidentas vargu ar pakeitė Amerikos vietą pasaulyje.

Praėjus ketveriems metams, B.Obama yra įsitraukęs į negailestingą politinę kovą, dėl kurios ankstesnės jo rinkimų kampanijos džiugesys atrodo virtęs tik prisiminimu.

Tačiau kai kurie dalykai nepasikeitė: B.Obama išsaugojo tvirtą pasitikėjimą savimi, kurį priešininkai vadina arogancija, ir karštą troškimą siekti pergalės.

Puikius oratoriaus gebėjimus derindamas su savo sukurtu plačiu eilinių aktyvistų tinklu B.Obama, kartu su savo strateginiais patarėjais, tokiais kaip Davidas Plouffe'as, 2008 metais rado naują būdą, kaip laimėti JAV prezidento rinkimus.

Mittas Romney – toks pat populiarus, tik mažiau žinomas

JAV respublikonas Mittas Romney buvo apsukrus verslininkas, talentingas gubernatorius ir puikus olimpiados organizatorius, tačiau pastaruosius šešerius metus - ilgiau negu bet kuris kitas amerikietis - jis daugiausiai dėmesio skyrė pastangoms užimti šalies prezidento postą.

Po nesėkmingo pirmojo mėginimo 2008 metais, perėjimo prie labiau konservatyvių pozicijų, pergalės šių metų respublikonų pirminiuose rinkimuose ir vėlesnio grįžimo prie nuosaikesnės linijos, M.Romney išsvajotasis postas tapo jam ranka pasiekiamas.

Iki pat svarbiausios nakties jo politiniame gyvenime, M.Romney populiarumas buvo lygiai toks pats, kaip ir perrinkimo siekiančio prezidento demokrato Baracko Obamos.

Jeigu laimėtų M.Romeny, jis taptų pirmuoju Amerikos vadovu mormonu.

Pralaimėjimas veikiausiai nutrauktų jo politinę karjerą, prasidėjusią nesėkmingu mėginimu patekti į Senatą 1994 metais, tačiau vėliau M.Romney tapo Masačusetso gubernatoriumi, o galiausiai - Respublikonų partijos vėliavnešiu.

Jo vadybiniai sugebėjimai ir ryžtas, puikiai pravertę versle, kur M.Romney sukaupė didžiulį kapitalą, taip pat padėjęs išgelbėti nuo žlugimo žiemos olimpiadą Solt Leik Sityje, yra puikios savybės, siekiant užimti Baltuosius rūmus.

Tačiau 65 metų M.Romney buvo sunku atsikratyti koją vis pakišančio įvaizdžio, jog jis dažnai keičia savo įsitikinimus, nemoka bendrauti, išpažįsta mormonų tikėjimą, apie kurį respublikonas nelinkęs kalbėti, taip pat menkai dėmesio skiriantis sunkius laikus išgyvenantiems mažiau turtingų amerikiečių sluoksniams.

Ar jis yra negailestingas rizikos kapitalistas, ar talentingas verslininkas, gebantis pataisyti Amerikos ekonomiką? Ar jis apsukrus politinis chameleonas, ar viską gerai apskaičiuojantis, tačiau nenuoširdus politikas, slapta prijaučiantis liberalioms pažiūroms?

M.Romney charakteris sunkiai apibūdinamas, o prisiekę konservatoriai susirūpinę, kad šis politikas iš tiesų nėra ištikimas jų pozicijai dėl kai kurių karštas diskusijas kurstančių klausimų, tokių kaip gėjų santuokos ir abortai.

Per itin permainingą pirminių rinkimų kampaniją varžovai stengėsi demaskuoti buvusį Bostono rizikos kapitalistą, kuris sugebėjo išlikti aukščiau kitų, sudarydamas neišvengiamo partijos kandidato įspūdį.

Nors išliko kai kurių abejonių, Respublikonų partija galiausiai pripažino M.Romney kandidatu, turinčiu daugiausiai galimybių įveikti B.Obamą.

Kampanijos pradžios šis multimilijonierius verslininkas nuolat pakliūdavo į keblias situacijas, susijusias su jo turtu - pavyzdžiui, kai per vienus debatus pasiūlė respublikonui gubernatoriui Rickui Perry lažintis iš 10 tūkst. dolerių. Dėl to oponentams buvo patogu jį vaizduoti kaip atitrūkusį nuo eilinių amerikiečių.

M.Romney įvaizdis patyrė kruopščiai surežisuotą virsmą per partijos nacionalinį susitikimą Floridos mieste Tampoje, kai jis pamėgino asmeniniu patrauklumu susilyginti su B.Obama.

Jo žmona Ann papasakojo mokyklos laikus siekiančią jųdviejų meilės istoriją, siekdama pavaizduoti labiau žmogiškus politiką, kuris buvo laikomas per daug susikausčiusiu.

Nekyla abejonių, kad M.Romney nepriekaištingas šeimyninis gyvenimas - 43 metai santuokoje, penki sūnūs ir 19 anūkų - padės jam pritraukti balsų.

M.Romney gimė 1947 metais turtingoje ir privilegijuotoje Detroito šeimoje. Jo tėvas George'as Romney dirbo Mičigano gubernatoriumi ir buvo automobilių gamintojos "American Motors" valdybos pirmininkas.

George'as Romney pats nesėkmingai mėgino siekti prezidento posto, 1968 metais trumpam tapęs pagrindiniu Richardo Nixono varžovu per respublikonų pirminių rinkimų kampaniją, tačiau galiausiai jam pralaimėjo.

Sūnus dažnai palaikydavo tėvą, jam siekiant gubernatoriaus posto, tačiau jaunasis Mittas vėliau dvejiems metams išvyko į Prancūziją kaip mormonų misionierius.

Toje šalyje 1968 metais jis pateko į tragišką incidentą: M.Romney vežė automobiliu Mormonų Bažnyčios narius, kai į jų "Citroen" rėžėsi kitas automobilis. Vienas M.Romney keleivis žuvo, o jis pats vos nemirė.

Tačiau galiausiai jis pasveiko ir grįžo į Jungtines Valstijas, kur po kelių mėnesių vedė Ann.

Tapęs kylančia Harvardo universiteto teisės ir verslo studijų žvaigžde, jis 1977 metais pradėjo dirbti bendrovėje "Bain & Company". Jo pasiekimai sužavėjo vykdomąjį direktorių, todėl M.Romney 1984 metais buvo paskirtas vadovauti šios bendrovės rizikos investicijų padaliniui "Bain Capital".

Šiai bendrovei M.Romney vadovavo 15 metų ir susikrovė įspūdingą kapitalą, paklodamas pamatus karjerai politikoje, kuri iš pat pradžių atrodė orientuota į nacionalinę sceną.

2003-2007 dirbdamas Masačusetso gubernatoriumi M.Romney susikūrė nuosaikaus, į kompromisus linkusio politiko reputaciją, kartu su demokratais valstijos įstatymų leidėjais atvėrusiam kelią pirmajai šalyje visuotinės sveikatos apsaugos programai.

Po pralaimėjimo 2008 metų pirminių rinkimų kampanijoje senatoriui Johnui McCainui M.Romney atsiribojo nuo savo pagrindinio pasiekimo per darbą gubernatoriaus poste, nes ši programa tapo modeliu nacionalinio lygmens planui, kurį B.Obama sukūrė 2010 metais ir kurį neigiamai vertina dauguma respublikonų.

Šis žingsnis puikiai atitinka daugelio Baltųjų rūmų skelbtų neigiamų rinkimų kampanijos reklamų naratyvą: jog M.Romney iš esmė pakeitė daugelį savo pažiūrų dėl politinės naudos.

Jis sukėlė nuostabą konservatyvių pažiūrų šalininkams, spalio pradžioje pareiškęs, kad nenumato galimybės ateityje palaikyti kokius nors naujus įstatymus, varžančius moterų teisę į abortą, tačiau jau kitą dieną susizgribo, žadėdamas būti "prezidentu už gyvybę".

M.Romney sulaukė kritikos bangos dėl rugpjūtį paviešinto vaizdo įrašo, kuriame jis piktinosi, jog "47 proc." rinkėjų jaučiasi esantys aukos ir yra priklausomi nuo vyriausybės išmokų.

Atrodė, kad šis pareiškimas sužlugdys respublikono ambicijas, tačiau viltis atgaivino jo puikus pasirodymas per spalio pradžioje vykusius pirmuosius tiesioginius debatus su B.Obama, kuriuose prezidentas atrodė blankiai.

M.Romney tapo aiškiu šių debatų nugalėtojų, o apklausos greitai parodė, kad pagal populiarumą jis susilygino su dabartiniu šalies vadovu.

Ko Europa gali tikėtis iš JAV prezidento rinkimų?

Jei patys amerikiečiai atrodė gana stipriai pasidaliję į dvi lygiavertes stovyklas, tai beveik nekyla abejonių, kurį kandidatą palaiko dauguma Europos žmonių: B.Obama galėjo džiaugtis įspūdingais populiarumo reitingais tarp europiečių nuo 2008 metų prezidento rinkimų kampanijos, bet ir dabar, po ketverių gana įtemptos ir nedžiuginančios kadencijos metų, jį palaiko beveik 70 proc. respondentų.

Tačiau sunku pasakyti, kad Europa būtų gavusi daug naudos iš B.Obamos prezidentavimo.

Neskaitant atsitiktinių pamokymų Europos Sąjungos (ES) lyderiams, jog jie privalo susitvarkyti savo ekonomiką, Jungtinės Valstijos praktiškai nesikišo į euro zonos skolų krizę ir debatus, kas geriau - griežtas taupymas ar skatinimas, nors šis klausimas yra esminė takoskyra Europos politikoje.

Per trejus 2012 metų kampanijos debatus B.Obama tik kartą probėgšmais paminėjo Europą.

Tuo tarpu Gvantanamo įlankos kalėjimas tebeveikia, o JAV kariai tebėra Afganistane. Dohos prekybos derybos tebėra įstrigusios ir nepadaryta beveik jokios pažangos siekiant sumažinti taršą šiltnamio efektą sukeliančiomis dujomis. Taigi iš kur tas populiarumas ir kas pasikeis po antradienio?

ES diplomatijos šaltiniai yra patenkinti santykių su Amerika kokybe ir mano, jog ji menkai keisis, kad ir kas būtų išrinktas.

Derybos dėl galimos ES ir JAV laisvosios prekybos sutarties prasidėjo pernai lapkritį ir tikriausiai tęsis tiek vadovaujant B.Obamai, tiek jo varžovui respublikonui Mittui Romney.

Tačiau respublikonai Kapitolijuje kritiškai vertina faktą, jog tik dvi ES šalys - Jungtinė Karalystė ir Graikija - laikosi savo įsipareigojimų NATO skirti gynybai bent 2 proc. savo bendrojo vidaus produkto (BVP). ES šaltiniai Jungtinėse Valstijose pripažįsta, kad gynybos problema gali tapti Amerikai ne mažiau opi kaip euro zonos krizė.

Kita vertus, aišku, kad JAV laiko ES partnere, o ne problema.

Vašingtone įsikūrusio konservatyvaus analitinio centro "Heritage Foundation" atstovas Tedas Bromundas teigia, kad B.Obamos Baltieji rūmai yra "pirmoji administracija, nelaikanti Europos svarbiausia pasaulio dalimi".

Jo nuomone, jeigu prezidentu taptų M.Romney, šis lyderis taip pat sutelktų dėmesį į ryšius su Indija ir JAV sąjungininkais Centrinėje bei Lotynų Amerikoje.

Jeigu pokyčiai būtų tokie maži, kodėl Europa žavisi B.Obamos darbu prezidento poste ir viliasi, kad jis bus perrinktas?

Akivaizdus JAV prezidento rinkimų žavesys - jog tai didžiausias ir labiausiai tviskantis politinis žaidimas pasaulyje.

JAV šiuo metu yra vienintelė demokratinė supervalstybė.

Išradingiausios ir profesionaliausios rinkimų kampanijų strategijos dažnai sukuriamos Jungtinėse Valstijose, o vėliau pritaikomos politikos veikėjų visoje Europoje. Kampanijų komunikacijos metodai, polėkis ir drausmė taip pat buvo išrasti Amerikoje.

Jeigu 2008 metais vyko pirmieji tikrai internetiniai rinkimai - kai B.Obama organizavo interneto kampaniją eiliniams piliečiams, rinkdamas milijonų asmenų individualiai paaukotus pinigus, 2012 metais visų svarbiausias tapo socialinis tinklas "Twitter".

Per Demokratų ir Respublikonų partijų suvažiavimus rugpjūtį ir rugsėjį buvo išsiųsta net 14 mln. "Twitter" žinučių. Kai savo kalbą sakė M.Romney, per minutę buvo išsiunčiama apie 14 tūkst., o per prezidento žmonos Michelle Obamos pasisakymą - po 28 tūkst. žinučių.

Vėliau "Twitter" karuose aukštesnė pavara buvo įjungta per trejus tiesioginius prezidentinius debatus, kai per minutę buvo parašoma vidutiniškai 150 tūkst. žinučių.

B.Obamos populiarumas didele dalimi nulemtas jo pirmtako ir oponentų politikos, kurią daugelis vertina neigiamai.

Tik nedaugelis ES šalių palaikė ankstesnio JAV prezidento George'o W.Busho karus Afganistane ir Irake, o dar mažiau teigiamai vertino jo kadenciją.

Europos politinis diskursas taip pat yra nukrypęs pora padalų į kairę, lyginant su JAV. Jeigu B.Obama užsitikrintų antrąją kadenciją, tai paremtų pastovumo tendenciją ir padrąsintų ilgamečius Europos lyderius.

Nuo 2007-2008 metų finansų krizės pradžios tik nedaugelis ankstesnių lyderių liko prie savo šalių vairo. Iš Didžiajam dvidešimtukui (G-20) priklausančių šalių lyderių valdžioje išliko tik A.Merkel ir Kanados premjeras Stephenas Harperis.

Parengta pagal užsienio spaudą ir BNS inf.

Į kitos kadencijos parlamentą išrinktiems Seimo nariams trečiadienį bus įteikti Seimo nario pažymėjimai.

Vyriausioji rinkimų komisijos (VRK) užsakymu jau pagaminta 140 Seimo narių pažymėjimų. Vienas parlamentaras neišrinktas, nes VRK negaliojančiais pripažino pirmojo rinkimų turo rezultatus Visagino-Zarasų vienmandatėje apygardoje.

Pažymėjimai pagaminti visiems išrinktiems Seimo nariams, ir tiems, kurie jau turi savivaldybių tarybų narių ar Europos Parlamento narių mandatus.

VRK sekmadienį patvirtino Seimo rinkimų rezultatus 70 vienmandačių rinkimų apygardų ir daugiamandatėje.

Vienmandatėse apygardose trys parlamentarai - Algirdas Butkevičius, Leonardas Talmontas bei Virginija Baltraitienė - išrinkti jau per pirmąjį turą.

Antrajame ture vienmandatėse apygardose išrinkti 67 parlamentarai: Irena Degutienė, Arvydas Anušauskas, Andrius Kubilius, Vytenis Povilas Andriukaitis, Dainius Kreivys, Audronius Ažubalis, Paulius Saudargas, Linas Balsys, Algis Strelčiūnas, Sergejus Ursulas, Rimantas Jonas Dagys, Rytas Kupčinskas, Vincė Vaidevutė Margevičienė, Rasa Juknevičienė, Arimantas Dumčius, Kazimieras Kuzminskas, Kazys Starkevičius, Vida Marija Čigriejienė, Naglis Puteikis, Raimundas Paliukas, Eligijus Masiulis, Pranas Žeimys, Edvardas Žakaris, Arvydas Mockus, Valerijus Simulikas, Petras Narkevičius, Povilas Urbšys, Domas Petrulis, Albinas Mitrulevičius, Julius Sabatauskas, Petras Gražulis, Artūras Skardžius, Remigijus Žemaitaitis, Darius Petrošius, Jurgis Razma, Jolita Vaickienė, Audronė Pitrėnienė, Kęstutis Bartkevičius, Saulius Bucevičius, Valentinas Bukauskas, Alma Monkauskaitė, Edmundas Jonyla, Algimantas Salamakinas, Rima Baškienė, Vitalijus Gailius, Antanas Matulas, Aleksandras Zeltinis, Ričardas Sargūnas, Vytautas Saulis, Milda Petrauskienė, Šarūnas Birutis, Petras Čimbaras, Rita Tamašunienė, Jaroslavas Narkevičius, Dangutė Mikutienė, Bronius Bradauskas, Rimantas Sinkevičius, Julius Veselka, Bronius Pauža, Juozas Olekas, Mindaugas Bastys, Raminta Popovienė, Donatas Jankauskas, Andrius Palionis, Raimundas Markauskas, Algis Kašėta, Kristina Miškinienė.

Visagino-Zarasų rinkimų rezultatai pripažinti negaliojančiais, ten parlamentaras bus renkamas maždaug po pusmečio.

Patvirtinta, kad daugiamandatėje rinkimų apygardoje Seimo nario mandatus iškovojo Remigijus Ačas, Mantas Adomėnas, Vilija Aleknaitė Abramikienė, Petras Auštrevičius, Zigmantas Balčytis, Juozas Bernatonis, Agnė Bilotaitė, Vilija Blinkevičiūtė, Kęstutis Daukšys, Sergejus Dmitrijevas, Arūnas Dudėnas, Viktoras Fiodorovas, Vytautas Gapšys, Jolanta Gaudutienė, Vydas Gedvilas, Eugenijus Gentvilas, Povilas Gylys, Kęstutis Glaveckas, Loreta Graužinienė, Sergejus Jovaiša, Benediktas Juodka, Vytautas Juozapaitis, Vytautas Kamblevičius, Liutauras Kazlavickas, Gediminas Kirkilas, Kęstas Komskis, Jonas Kondrotas, Vanda Kravčionok, Dalia Kuodytė, Juzefas kvetkovskis, Michalas Mackevičius, Kęstutis Masiulis, Vytautas Antanas Matulevičius, Andrius Mazuronis, Valentinas Mazuronis, Antanas Nesteckis, Zdzislavas Palevičius, Algirdas Vaclovas Patackas, Artūras Paulauskas, Marija Aušrinė Pavilionienė, Jonas Pinskus, Živilė Pinskuvienė, Juras Požela, Giedrė Purvaneckienė, Algirdas Sysas, Valdas Skarbalius, Aurelija Stancikienė, Gintaras Steponavičius, Valentinas Stundys, Eduardas Šablinskas, Rimantė Šalaševičiūtė, Stasys Šedbaras, Irena Šiaulienė, Remigijus Šimašius, Dalia Teišerskytė, Valdemaras Tomaševskis, Darius Ulickas, Viktoras Uspaskichas, Ona Valiukevičiūtė, Egidijus Vareikis, Jonas Varkala, Valdas Vasiliauskas, Neringa Venckienė, Birutė Vėsaitė, Arvydas Vidžiūnas, Vitalija Vonžutaitė, Mečislovas Zasčiurinskas, Emanuelis Zingeris, Rokas Žilinskas ir Zita Žvikienė.

Į naująjį Seimą per eilinius rinkimus spalio 14 dieną ir antrąjį turą vienmandatėse apygardose spalio 28 dieną išrinkti 140 tautos atstovų.

Suskaičiavus balsus daugiamandatėje ir vienmandatėse apygardose, daugiausiai vietų Seime turės socialdemokratai - 38, antri liko konservatoriai, kurie turės 33 vietas, Darbo partija - 29, partija "Tvarka ir teisingumas" - 11, Liberalų sąjūdis - 10, Lietuvos lenkų rinkimų akcija - 8, partija "Drąsos kelias" - 7, taip pat į Seimą išrinkti trys savarankiškai išsikėlę kandidatai ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovė.

Respublikonų kandidatas Mittas Romney trečiadienį paryčiais pripažino savo pralaimėjimą JAV prezidento rinkimuose, pranešęs savo šalininkams, jog paskambino prezidentui Barackui Obamai ir pasveikino jį su pergale.

"Jo šalininkai ir jo kampanija taip pat nusipelnė sveikinimų", - M.Romney sakė trumpame kreipimesi savo rinkimų kampanijos štabe Bostone. - Linkiu gera jiems visiems, tačiau ypač prezidentui, pirmajai poniai ir jų dukroms."

Jungtinių Valstijų santykiai su Lietuva po prezidento rinkimų išliks tokie pat stiprūs, trečiadienį sakė Jungtinių Valstijų laikinoji reikalų patikėtinė Anne Hall, paaiškėjus, jog Barackas Obama antrai kadencijai perrinktas prezidentu.

Pasak diplomatės, JAV ir toliau taikys sankcijas Iranui ir bandys įtraukti į šią politiką Rusiją.

"Užsienio politika nepasikeis, jis toliau taikys griežtas sankcijas Iranui ir bandys įtraukti Rusiją į šią politiką. Kalbant ir apie santykius su Lietuva, jie išliks tokie pat stiprūs", - Vilniuje žurnalistams sakė E.Hall, kalbėjusi lietuviškai.

Kartu diplomatė pabrėžė, kad prezidento rinkimai koncentravosi į JAV ekonomikos ir vidaus problemas, o abu kandidatai - tiek demokratas B.Obama, tiek respublikonas Mittas Romney (Mitas Romnis) - iš esmės sutarė užsienio politikos klausimais.

XI tarp­tau­ti­nė Ry­gos skulp­tū­ros kvad­rie­na­lė

Pa­ma­ty­ti daug skulp­tū­ros, įver­tin­ti lie­tu­vių skulp­to­rius pla­tes­nia­me kon­teks­te ir kai­my­niš­kai pa­ly­gin­ti, kaip­gi ten, „pas juos“, – tri­jų tiks­lų pa­kan­ka, kad iš­si­trauk­tum la­ga­mi­ną ir pa­trauk­tum į Ry­gą, kur šiuo me­tu vyks­ta XI tarp­tau­ti­nė Ry­gos skulp­tū­ros kvad­rie­na­lė. Ne­ži­nan­tiems ren­gi­nio is­to­ri­jos – so­viet­me­čiu Bal­ti­jos ša­lys drau­giš­kai pa­si­da­li­no ren­gi­nius: es­tai ren­gė gra­fi­kos, lietuviai – tapybos trienales, lat­viai – skulp­tū­ros kvad­rie­na­lę. Į jas kai­my­nai su­va­žiuo­da­vo ne tik dai­ry­tis, bet ir da­ly­vau­ti. Na­tū­ra­liai tri­nan­tis žan­rų ri­boms, Ta­li­ne vyks­tan­ti gra­fi­kos trienalė ne­ap­si­ri­bo­ja es­tam­pais, o Ry­go­je tra­di­ciš­kai su­pran­ta­mų skulp­tū­rų ne tiek ir daug – eks­po­zi­ci­jo­je yra ob­jek­tų, vi­de­o­me­no, fo­to­gra­fi­jų. Ir daug po­li­ti­kos.

Ginters Krumholcs. Rožės vardas. 2012. Autorės nuotrauka

Šių me­tų kvad­rie­na­lės te­ma – „In­teg­ra­ci­jos ana­to­mi­ja“. Lat­vi­jos ku­ra­to­riai kvie­tė da­ly­vau­ti me­ni­nin­kus, ana­li­zuo­jan­čius skir­tin­gų kul­tū­ri­nių zo­nų są­sa­jas ir ne­bi­jan­čius vi­suo­me­ni­nių, po­li­ti­nių te­mų. Ku­ra­to­rių pa­si­rin­ki­mas ne­nu­ste­bi­no, po­li­ti­kos ir me­no ri­bų per­žiū­rė­ji­mas – pas­ta­rai­siais me­tais Va­ka­ruo­se po­pu­lia­ri kryp­tis. Lie­tu­vo­je to­kio mė­gi­ni­mo ma­ty­ti dar ne­te­ko, o ži­nant at­sar­gų lie­tu­viš­ką už­da­ru­mą – grei­tu lai­ku ir ne­teks. Ki­ta ver­tus, kai­my­nų ku­ra­to­riai su­si­dū­rė su pro­ble­mo­mis, ku­rių iš­spręs­ti taip ir ne­pa­vy­ko. Vie­na iš jų – in­for­ma­ci­jos an­glų kal­ba in­ter­ne­te ne­val­dy­mas, bū­din­gas ir tarp­tau­ti­nius ren­gi­nius or­ga­ni­zuo­jan­tiems lie­tu­viams, – kei­čian­tis si­tu­a­ci­jai gau­ti apie tai ži­nių be­veik ne­įma­no­ma. O si­tu­a­ci­ja Ry­go­je kei­tė­si gan smar­kiai. Apie po­li­ti­ką kal­ban­tys me­ni­nin­kai su­si­dū­rė su tik­rai­siais po­li­ti­kais ir pra­lai­mė­jo.

Pir­mi­nis Ry­gos skulp­tū­ros kvad­rie­na­lės ku­ra­to­rių su­ma­ny­mas bu­vo di­de­lę da­lį skulp­tū­rų eks­po­nuo­ti mies­te – šū­kiai apie ar­tė­jan­tį prie žiū­ro­vo me­ną ne­sve­ti­mi ir jiems. Ta­čiau Ry­gos mies­to sa­vi­val­dy­bė at­si­sa­kė iš­duo­ti lei­di­mus sta­ty­ti tris skulp­tū­ras ku­ra­to­rių pa­si­rink­to­se cen­tri­nė­se mies­to erd­vė­se. Jei Vil­niu­je ne­se­niai dėl spek­tak­lio ne­bū­tų įvy­kęs skan­da­las, į ku­rį no­riai vė­lė­si ir po­li­ti­kai, bū­tų sun­ku pa­ti­kė­ti, kad šios trys skulp­tū­ros bū­tų ga­lė­ju­sios kam „už­kliū­ti“. Ta­čiau tu­ri­ma pa­tir­tis sa­ko, kad emo­ci­jų, bai­mių ir val­džios de­monst­ra­vi­mo ka­muo­lys mo­ka su­si­vy­ti tar­si sa­vai­me ir net be aiš­kios prie­žas­ties – už­ten­ka ma­žu­čio stum­te­lė­ji­mo ir rie­dam. Ži­no­ma, po­li­ti­kų ki­ši­ma­sis į me­no kon­teks­tus kiek ste­bi­na. Juk bū­tent me­nas vi­suo­me­nė­je už­pil­do tas spra­gas, ku­rių ne­ga­li pa­ten­kin­ti po­li­ti­ka – pro­tes­tas, pa­ri­biai, iliu­zi­jos, le­gen­dų kon­stra­vi­mas, ero­ti­ka ir daug ki­tų te­mų. O vi­sa ki­ta – tas pats. Tiek me­ni­nin­kas, tiek po­li­ti­kas sie­kia as­me­ni­nės sėk­mės. Abu ją pa­sie­kia tik ta­da, kai yra mėgs­ta­mi. Tarp me­no ir po­li­ti­kos yra sie­na, ku­rią mėgs­ta per­ženg­ti ir vie­ni, ir ki­ti. Pa­da­rę tai sėk­min­gai – džiau­gia­si šlo­ve. Su­si­dū­ru­si kak­to­mu­ša ir pa­si­li­ku­si to­kio­je pa­dė­ty­je, ne­si­džiau­gia nė vie­na pu­sė. Šiuo me­tu Ry­go­je po­li­ti­kai tei­gia, kad bū­tent kvad­rie­na­lės ku­ra­to­rių nu­ma­ty­to­se vie­to­se tu­rės sto­vė­ti ki­to mies­te ren­gia­mo fes­ti­va­lio skulp­tū­ros, me­ni­nin­kai ži­niask­lai­do­je skun­džia­si cen­zū­ra, o pik­ti ko­men­ta­to­riai va­no­ja tiek vie­nus, tiek ki­tus. Žiū­ro­vai ke­liau­ja į Lat­vi­jos ge­le­žin­ke­lio is­to­ri­jos mu­zie­jų, kur ku­ra­to­riai de­monst­ruo­ja vi­sus kvad­rie­na­lės kū­ri­nius.

Pa­ma­čius vie­ną iš „cen­zū­ruo­tų“ skulp­tū­rų aki­vaiz­du – po­li­ti­kai pra­šo­vė. Jau­no lat­vių skulp­to­riaus Gin­te­ro Krum­hol­co „Ro­žės var­das“ tik­rai bū­tų pa­puo­šęs mies­tą. Di­džiu­lio for­ma­to skulp­tū­ra vaiz­duo­ja 8 juo­do me­ta­lo vy­rų fi­gū­ras juo­dais šar­vais ir sky­dais, sto­vin­čias ant juo­do ru­tu­lio. Pa­sak me­ni­nin­ko, kū­ri­nys kal­ba apie „tam­sias fi­gū­ras“, ra­di­ka­lus, nau­do­jan­čius tau­ti­nius klau­si­mus tam, kad skal­dy­tų vi­suo­me­nę ir kel­tų jo­je įtam­pą. Skulp­tū­ra iš­ties efek­tin­ga – fi­gū­ros grės­min­gos ir niū­rios, at­ro­do, kad stip­riau pa­stum­tas ru­tu­lys pra­dės rie­dė­ti ir nu­šluos nuo sa­vo ke­lio vis­ką, kas pa­si­tai­kys. Taik­liai vie­ti­nę po­li­ti­nę ir so­cia­li­nę si­tu­a­ci­ją at­spin­din­tis kū­ri­nys ne­šo­ki­ruo­ja nei for­ma, nei, at­ro­dy­tų, kon­cep­ci­ja. Ne­gi Lat­vi­jos did­mies­čio val­džiai jis pa­si­ro­dė tie­siog ne­pa­kan­ka­mai mie­las ir dai­lus? Ša­li­mais ki­tas po­li­ti­niam me­nui ne­bū­din­gai vi­zu­a­lus ob­jek­tas – na­tū­ra­laus dy­džio tan­kas, lyg pia­ni­nas sto­vin­tis ant ko­je­lių su ra­tu­kais, tai – es­tų me­ni­nin­ko kū­ri­nys. Yra čia ir smar­kiai pa­di­din­tas (na­tū­ra­lios Le­ni­no skulp­tū­ros mies­te dy­džio) Le­ni­no pal­tas su spro­gi­mo pa­lik­ta sky­le. Is­pa­nų me­ni­nin­kas apie ka­ro de­hu­ma­ni­za­ci­ją kal­ba ro­dy­da­mas na­tū­ra­laus dy­džio ka­rei­vių fi­gū­ras, pa­sta­ty­tas ant me­di­nių dė­žių, ku­rios šiems žu­vus tam­pa jų kars­tais. Kiek kom­pli­kuo­tas, bet įdo­mus gar­sios Ru­si­jos vi­de­o­me­ni­nin­kų gru­pės „Čto de­lat’?“ fil­mas, pa­te­kęs ir į šių me­tų Ki­je­vo bie­na­lę. Mė­gė­jų spek­tak­lio for­ma per­tei­kia­ma Ru­si­jos ak­tu­a­li­jos ir jų da­ly­vių liu­di­ji­mai. Taip pat nag­ri­nė­ja­mas ir me­ni­nin­ko po­zi­ci­jos klau­si­mas: kur ir ko­kios yra ri­bos, kas yra pri­va­lo­ma, ko­kia me­ni­nin­ko funk­ci­ja šian­dien? Tarp 32 pa­ro­dos da­ly­vių iš 15 ša­lių yra ir 2 lie­tu­vių skulp­to­riai – Ri­man­tas Mil­kin­tas ir Vla­das Ur­ba­na­vi­čius. Pa­ro­dos kon­teks­te abu šie me­ni­nin­kai at­ro­do la­bai me­di­ta­ty­viai – abie­jų kū­ri­niai ga­lė­tų pri­si­tai­ky­ti tur­būt prie bet ko­kios ku­ra­to­rių te­mos. Ki­ta ver­tus, abi ma­sy­vios skulp­tū­ros – vi­zu­a­lios. Me­ni­nin­kams aki­vaiz­džiai la­biau rū­pi kon­cep­ci­jos ir for­mos, ne po­li­ti­kos ar vi­suo­me­ni­nių ak­tu­a­li­jų klau­si­mai ir to ne­lai­ky­čiau kū­ri­nių mi­nu­su, nors bū­tų sma­gu ir Lie­tu­vo­je kar­tais ma­ty­ti vi­zu­a­liai, kon­cep­tu­a­liai ir emo­ciš­kai stip­rių kū­ri­nių.

Tuo tar­pu Ry­gos kvad­rie­na­lės žiū­ro­vai šeš­ta­die­nio po­pie­tę į pa­ro­dą ėjo no­riai, bet trum­pam. Pa­ly­gin­ti ne­daug eks­po­na­tų ir vie­na, nors ir ne­ma­ža, ge­le­žin­ke­lio mu­zie­jaus erd­vė re­tą su­lai­kė il­giau nei dvi­de­šim­čiai mi­nu­čių. At­ro­do, kad ne­ma­ža da­lis lan­ky­to­jų čia at­ėjo tik dėl ži­niask­lai­do­je ki­lu­sio šur­mu­lio cen­zū­ros te­ma. Tad te­lie­ka pri­si­min­ti Fe­de­ri­co Fel­li­ni fra­zę, kad cen­zū­ra yra vals­ty­bės ap­mo­ka­ma re­kla­ma ir… to­liau da­ry­ti tai, kuo ti­ki.

Ry­gos skulp­tū­ros kvad­rie­na­lė veiks iki lap­kri­čio 25 die­nos.

Pranciškoniška pasauliečių akademija lapkričio 10d., šeštadienį, kviečia į konferenciją - „Apie fenomenologiją. Šv. Edita Štein, Europos globėja“.

Vadovas - kun.lic. Tomas Kaulius.

Renginys vyks Palangoje (Vytauto g. 88, Parapijos namai)

Paskaitos pradžia 11 val.

Rengėjų inf.

Bernardinai.lt

Vajc ir parapijos komanda Užupio gimnazijoje

Jau antrus metus Vilniaus arkivyskupijos Jaunimo centras (toliau – Vajc) kartu su keliomis parapijomis vykdo projektą „Evangelizacija Vilniaus mokyklose“. Praėjusiais metais buvo lankomos šešios mokyklos: Žemynos, Gabijos gimnazijos bei Sietuvos vidurinė mokykla Pal. Jurgio Matulaičio parapijoje, A. Kulviečio ir S. Stanevičiaus vidurinės mokyklos Kalvarijų parapijoje bei Pilaitės gimnazija Šv. Juozapo parapijoje. Šiais metais prie minėtų mokyklų sąrašo prisijungė ir Bernardinų parapijos Užupio gimnazija bei Pagirių gimnazija, priklausanti Vaidotų parapijai. Apie šio projekto ištakas, turinį ir ateities planus pasakojo Šarūnė Jasiūnaitė – Vajc darbuotoja, viena iš projekto vykdytojų.

Kada pradėjote evangelizaciją mokyklose, ir kas tai paskatino?

Iš tiesų tai labai sena idėja, pasiūlyta kardinolo A. J. Bačkio. 2006 metais jis paprašė, kad pradėtume lankyti Vilniaus mokyklas su evangelizacinėmis programomis. Tuomet dar su diakonu A. Toliatu pradėjome eiti į mokyklas dviese. Ėjome į tas klases, į kurias kvietė patys mokytojai. Buvome parengę dvi programas – vieną apie Šventąjį Raštą, kitą apie tai, kaip gyventi gailestingumu. Tai tęsėsi apie pusę metų, drįstu teigti, jog tai buvo dabar jau nuosekliai vykstančio evangelizacinio projekto Vilniaus mokyklose pirmosios užuomazgos .

Kitais metais Vajc'e buvo vykdomas kitas projektas su Vilniaus arkivyskupijos dekanatais, kur taip pat ieškojome, kaip mums organizuoti veiklą. Buvo idėja  tuose dekanatuose sujungti mokyklų lankymą ir dirbti su jaunimu, kuris ateis į parapiją. Tada trejiems metams mokyklų lankymas su visa kita veikla persikėlė į užmiestį. Dirbome konkrečiuose miestuose: Druskininkuose, Švenčionyse, Ignalinoje, Lentvario miestelyje.

Kai baigėsi trejų metų užsibrėžta veikla už Vilniaus ribų, kardinolas vėl klausė: „Kada sugrįšit į Vilniaus mokyklas?“ Supratom, kad atėjo laikas rimtai apgalvoti mums skiriamą misiją paruošti nevienadienį veikimo planą. Tai buvo ilgas procesas: mąstėme, kvietėmės Vilniaus miesto kunigus iš didžiųjų parapijų pasitarti, bendravome su kolegomis iš Kauno, kurie turi nemažai patirties evangelizacijos veikloje. Vilniaus parapijų klebonų klausėme: ar galėtų pasiūlyti konkrečių mokyklų, tikybos mokytojų, ar jaunimas pasiruošęs mus priimti, ką mes patys galime pasiūlyti mokyklose? Vajc‘e tarpusavyje svarstėme: kas iš mūsų eis į mokyklas – kas nori, gali, sugeba. Svarstėme metus, dėliojome, o paskui kažkaip natūraliai Vajc'e įsidarbino žmonės, kurie tikrai turi tam reikalingos patirties: Kristina, kuri grįžo iš evangelizacinės mokyklos Romoje, Edvinas, grįžęs iš misijų Argentinoje. Šiandien džiaugiamės, kad galime dirbti trise.

2011 metų pabaigoje pradėjome keliauti į mokyklas, kurias atsirinkti padėjo parapijų kunigai. Norėjome, kad kartu su Vajc'o darbuotojais visada į pamokas ateitų kunigas arba diakonas. Parapijos įsipareigojo atsiųsti ir kunigą, keliausiantį su mumis, ir savanorį iš jaunimo grupelės. Taigi šią evangelizacinę misiją vykdo ne vien Vajc, bet bendradarbiaujama su konkrečiomis parapijomis. Mes nekviečiame jaunų žmonių pas save, norime, kad jie atsigręžtų į savo parapiją ir ten lankytųsi, todėl bendradarbiavimas būtinas.

Žemynos gimnazijoje

Kaip suprantu, tai nėra vienkartinis apsilankymas mokyklose.

Esame užsibrėžę į tą pačią mokyklą, tas pačias klases, sugrįžti du kartus per metus. Pernai per mokslo metus taip ir padarėme – ėjome į šešias mokyklas, į visas klases nuo devintų iki dvyliktų. Šiemet prisidėjo dar dvi mokyklos, taigi lankome aštuonias.

Gal papasakotum plačiau apie programos turinį?

Programos tikslas evangelizacinis – skelbti Gerąją Naujieną – t. y. žmonėms papasakoti apie Dievą, leisti jiems rasti būdų, kaip atrasti asmeninį santykį su Juo. Kartais suprantame, kad visą pamoką tiesiogiai apie Dievą šnekėti negali. Prie Dievo atvedame, kalbėdami apie bendražmogiškas patirtis.

Pamokoms skirtas programas kūrėme patys – Kristina, Edvinas ir aš, bet klausėmės ir mokytojų, kurie žino, ko reikia mokiniams. Pačią pirmą programą pavadinome „Draugystė su Dievu“. Pamokos struktūra tokia: žaidimas, reikalingas klasės pajautimui, susipažinimui, po jo – filmukas, labiau nuteikiantis temai, tuomet – mokymas, kurį atlieka kunigas, ir liudijimas. Kunigo prašome, kad pasidalintų visų pirma kaip žmogus iš bendražmogiškos pusės. Pavyzdžiui, pirmajai temai apie draugystę – papasakoti paprastą savo patirtį ir tuomet pereiti prie klausimo: kodėl Dievas yra mano gyvenime kaip draugas, kodėl Jam atidaviau gyvenimą? Prie kalbėjimo apie Dievą pereiname palaipsniui. Prabilimas apie draugystę su Dievu yra pamokos kulminacija. Pabaigiame liudijimu – kai konkretus žmogus papasakoja savo patirtį. Kartais liudija jaunas žmogus iš parapijos, kartais mes patys, kartais kunigas.

Antroji tema buvo apie gyvenimo iššūkius, čia daugiausia dalijosi Edvinas, kuris grįžo iš misijų Argentinoje. Norėjome kalbėti apie tai, kaip aš galiu savo laiką įprasminti, jį dovanoti kitiems. Ir jeigu aš jį dovanoju, tarkime, vargšams – kodėl dovanoju, kas mane skatina tai daryti.

Šiais metais į mokyklas einame su trečia programa. Atsiliepėme į mokytojos prašymą kalbėti apie meilę, lytiškumą. Temą įvardijome „Menas mylėti“. Pamokose kalbame apie meilės rūšis, skirtumus. Kai jaunimo paklausi, ką jie galvoja apie meilę, dažniausias atsakymas – kad tai yra emocija, jausmas. Tai nėra klaidinga, bet norisi jų akiratį plėsti. Visada kalbame apie agapę. Meilė nėra vien jausmas, emocija, meilė skatina įsipareigoti, paisyti kito reikmių, pranokti save. Kalbame, kad aukščiausia meilė – kai gali mylėti taip, kaip Dievas myli žmogų tokį, koks jis yra. Ne už tai, ką jis duoda, ne už tai, kad jis patinka, bet už kažką daugiau. Tokia meilė atveria kelią net meilei savo priešams, kitokiems žmonėms nei aš pats, nebūtinai natūraliai priimtiniems.

Pavasarį, kai bus ketvirtoji programa, turėsime dovaną – atvažiuos dvidešimt Emanuelio bendruomenės narių iš Romos. Juos pasikvietė Kristina, kuri pati šią Emanuelio bendruomenės vadovaujamą mokyklą baigė. Ten mokosi jaunuolių iš įvairiausių šalių. Šiais metais ten mokosi du lietuvaičiai. Jie atvažiuos dviem savaitėms, kurių viena bus skirta evangelizacijai mokyklose.

Kun. Andrius Pilaitės gimnazijoje

Kaip mokiniai jus priima? Kokia būna jų reakcija jums atėjus?

Be mažų išimčių, labai gerai. Svečiai jiems visada labai įdomūs. Po to ir mokytojos sako: „Aš jiems visus metus apie tą patį šneku, o jūs ateinat vieną kartą ir jus labiau išgirsta.“ Normalu, nes mes jauni žmonės, jiems nauji mūsų veidai. Labai gerai mus priima, jiems įdomu, mokytojai sakė, jog moksleiviai  kartkartėmis pasiteirauja, kada sugrįšim.

Iš tos patirties, kurią jau sukaupėte lankydami mokyklas, – kokie klausimai jaunimui labiausiai rūpi?

Jų klausimai visada kyla iš temos, dažniausiai klausiama apie mūsų asmeninę patirtį: „O kaip ten jums?“ Visgi pamoka labai trumpas laikas – negali palikti daug laiko klausimams, nespėsi atskleisti temos, pasinersi į diskusijas, kurios nebūtinai padės pasiekti mūsų tikslą. Kaip minėjau anksčiau, mūsų tikslas nėra pasilikti vien tik pamokose, bet įtraukti juos į parapijas, pakviesti jaunų, ieškančių žmonių, norinčių kelti klausimus ne tame mokykliniame šurmulyje, kur galbūt drovu prie kitų, o į kitą terpę.

Po pirmo susitikimo, kai kalbėjome apie draugystę su Dievu, kvietėme jaunimą į parapijas, jaunimo grupeles. Bet niekas neatėjo. Viena vienuolė mane guodė: „Negalima norėti, kad jaunuoliai veiktų iškart, kaip mums atrodo teisinga.“ Reikia ateiti į mokyklą dėl jų pačių, būti su jais, jų terpėje, o visa kita įvyks savo laiku. Antrą kartą, kai kalbėjome apie iššūkius, pasiūlėme moksleiviams važiuoti kartu į Taizé vienuolyną Prancūzijoje. Surinkome keturiasdešimt penkis žmones į autobusą ir iškeliavome.

Tai buvo iššūkis ne tik jiems, bet ir mums. Daugybė paauglių, kurių nepažįsti, kurie nedaug žino apie Bažnyčią, religines patirtis ir pan. Reikėjo labai daug aiškinti apie tai, kur ir ko važiuojame, jog bus malda, vienuoliai, kad gyvensime kaime ir kitur nevažinėsime. Du mėnesius ruošėmės. Tie jaunuoliai nugludinti kaip auksas: nė vienas iš jų nekėlė problemų, gal dėl to, kad taip ilgai ruošėsi, laukė, norėjo, širdimi suprato, jog kelionė bus kitokia, ne turistinė. Jų nusiteikimas mus stebino Pamatėme, kad jie puikūs jauni žmonės, kurie gerbia kitus, atsiveria ir mums, ir Bažnyčiai, atskiria gėrį nuo blogio. Kai kurie iš jų draugauja su mumis ir šiandien. Jaunimu reikia pasitikėti, nesivadovauti stereotipais, kad jie gers, pabėgs, pridarys problemų.

Po trečio susitikimo, skirto kalbėti apie meilę, š. m. lapkričio 23–25 dienomis kviečiame jaunimą į seminarą su Ričardu Pagojumi. Jo metu jaunimui bus atsakyta į kylančius klausimus.

Kun. Mykolas A. Kulviečio vidurinėje mokykloje

Koks įspūdis apie tai, kaip jaunimas supranta krikščionybę – kokios jų žinios, nusiteikimas, ar nesijaučia priešiškumo?

Sunku pasakyti, ką jie galvoja. Į širdis įlindę nebuvome. Bet klauso pagarbiai, vadinasi, nėra nusistatę priešiškai. Visgi, kai pakalbi asmeniškai, dažnai pastebi, kad tikėjimo dalykai jų galvose susipynę, tikėjimo tiesos labai teorinės, ne iki galo suprastos. Jie turi daug informacijos, tačiau ne iki galo supratę Tiesą. Per dešimt dienų, praleistų su jaunuoliais Taizé, pavyko nemažai diskutuoti, giliau paanalizuoti įvairias temas, susijusias su tikėjimu. Nors jie geranoriški ir turi žinių, tik keletas jų yra atradę asmeninį santykį su Dievu. Paklausus, ar yra kada nors gyvenime meldęsi, atsistoja visi, tačiau tai nėra jų kasdienybė.

Ir vis dėlto yra išimčių. Pavyzdžiui, Pal. Jurgio Matulaičio parapijoje jaunimas lanko ruošimosi Sutvirtinimo sakramentui pamokas, „Alfa“ kursą. Viena iš jų, septyniolikmetė mergina, savo klasei, draugams per pamoką liudijo, kaip atrado santykį su Dievu. Žmogus liudijo savo bendraamžiams. Tai drąsu. Tie jauni žmonės, kurie yra atsivertę, mums didelis pastiprinimas evangelizacijų metu. Daug lengviau tose klasėse, kur yra bent vienas tikintysis. Jie kaip raugas, kuris padeda tešlai geriau iškilti.

Apie svajones, susijusias su šiuo projektu.

Svajonės keičiasi laikui bėgant. Pradžioje nori, kad jaunimas ateitų į parapijas. Neateina iš karto. Tuomet galvoji, kad tie jaunuoliai, kurie keliavo kartu į Prancūziją, lanko „Alfa“ kursą Vajc‘e, ar dalyvaus seminare apie Meilę, tiesiog nenustotų ieškoję, atsivertų po truputį ir kitoms patirtims, kurias siūlo Bažnyčia. Mūsų darbas – sėjėjo, nebūtinai patys nuimsime derlių. Gali norėti dalykų, svajoti, bet kai nematai rezultato, tenka pakeisti savo įsivaizdavimą. Mes matome tik mažus žiburėlius, kurie skatina nenuleisti rankų. Verta dvejus metus dirbti dėl kelių žmonių, kurių gyvenimai keičiasi, pražysta, visus stebina. Be to, nors ir neparagaujame savo darbo vaisių, nereiškia, kad jų nėra. Galbūt juos pamatys kiti, ne mes.

Taip pat labai džiugina ir toliau veikti skatina tikybos mokytojai, kunigai, diakonai, su kuriais artimiau susipažįstame bendradarbiaudami evangelizacijos metu. Per bendrą patirtį atsiranda draugiški ryšiai. Taip pat verta stengtis dėl jaunų žmonių iš parapijų, kurie savanoriauja, eina su mumis į mokyklas. Jie auga kaip misionieriai, tampa mūsų bičiuliais, bendražygiais. Jie nebepasilieka su savo baimėmis, bet jas pranoksta ir dovanoja save bendraamžiams tokius, kokie yra.

Savanoris Džiugas A. Kulviečio vidurinėje mokykloje

Kalbėjosi Rosita Garškaitė

Bernardinai.lt

 Asmeninės maldos Mokymas, Konferencijos, Šlovinimas, Tarptautinė bendrystė, Užtarimo malda, Eucharistijaos šventimas, Adoracija, Grupelės 

Krikščioniško gyvenimo ir evangelizacijos mokykla kviečia į

RUDENS SAVAITGALĮ Kaune!

Laikas: lapkričio 16–18 d.

Vieta: Kauno „Nemuno“ vidurinė mokykla.

Atvykimas ir registracija: nuo 16.30 val.

Programos pradžia: 18 val.

Auka: 50–60 Lt (didesnė auka suteikia galimybę dalyvauti tiems, kurie turi mažiau pinigėlių).

Maitinimas: penktadienį vakarienė suneštinė; šeštadienį bus pusryčiai, pietūs ir vakarienė;sekmadienį bus pusryčiai ir pietūs.

Nakvynė: mokyklos klasėse ant grindų, kauniečiai galės grįžti į namus.

Šeimoms: programos metu veiks nemokama vaikučių priežiūros tarnybėlė. Maitinimas vaikui (pusė porcijos) – 10 Lt.

Daugiau informacijos apie Mokyklos veiklą ir išankstinė registracija (būtina, iki lapkričio 14 d.):

www.gyvenimomokykla.lt

Kontaktai: tel. 8 679 86110 – br. Tomas OFM Cap, el. p. kaunas@gyvenimomokykla.lt

Mokykla yra gavusi Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus SJ ir Vilniaus arkivyskupo kardinolo Audrio Juozo Bačkio palaiminimą. 

Bernardinai.lt

Mons. Vytautas GRIGARAVIČIUS paskirtas Kauno I dekanato dekanu tolesnei 5 metų kadencijai.

Kun. Evaldas VITULSKIS paskirtas Kauno I dekanato vicedekanu tolesnei 5 metų kadencijai.

Kun. Giedrius MASKOLAITIS atleistas iš Kauno Šv. Antano Paduviečio parapijos vikaro pareigų ir paskirtas Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo parapijos vikaru.

Kun. Mindaugas PUKŠTYS paskirtas Kauno Šv. Antano Paduviečio parapijos vikaru.

Kun. Gintaras BLUŽAS atleistas iš Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo parapijos vikaro bei Jonavos dekanato jaunimo sielovados koordinatoriaus pareigų ir paskirtas Marijos radijo programų direktoriumi bei sykiu įpareigotas įsitraukti į sielovadinį darbą Kauno arkikatedroje bazilikoje.

Atšaukus 2006 m. spalio 29 d. dekretą nr. 41, panaikintas kun. Kęstučio VILUČIO suspendavimas. Kun. Kęstutis VILUTIS paskirtas Kauno Šv. Antano Paduviečio parapijos vikaru.

Kun. Linas ŠIPAVIČIUS atleistas iš Kauno Gerojo Ganytojo parapijos vikaro pareigų ir paskirtas Kauno Šv. Juozapo parapijos vikaru.

Kun. Vidmantas BALČAITIS atleistas iš Kauno Šv. Antano Paduviečio parapijos vikaro pareigų ir paskirtas Kauno Švč. Jėzaus Širdies (Šančių) parapijos rezidentu.

Kun. Ričardas BIRBILAS atleistas iš Gudžiūnų parapijos klebono pareigų ir paskirtas Kauno Gerojo Ganytojo vikaru.

Kun. Emilis JOTKUS paskirtas Gudžiūnų parapijos klebonu paliekant eiti ir anksčiau skirtas Krakių klebono pareigas.

Lapkričio 4 dieną Indonezijoje Džakartos protestantų Batako bendruomenė taikiai manifestavo, jau ne pirmą kartą, prie prezidento rūmų, reikalaudama apginti jų teises ir teisę laisvai praktikuoti savo religiją, kaip tai formaliai yra garantuojama, informuoja Vatikano radijas. 

Dabartinę jų protesto akciją nulėmė dieną prieš įvykęs incidentas. Lapkričio 4 dieną, sekmadienį, Batako Bažnyčios bendruomenės nariai rinkosi maldai prie žemės sklypo, kuriame jau visą eilę metų, bergždžiai laukdami leidimo iš valdžios, nori pastatyti bažnyčią, mat namų ir paprastų salių išaugusiai bendruomenei nepakanka. 

Tačiau atvykusieji melstis čia jau rado musulmonų minią, kuri skandavo šūkius, naudodami garsiakalbius skaitė Korano eilutes. Tarsi to jau būtų negana, įtampa pradėjo augti, prasidėjo įžeidinėjimai, grasinimai, kol atvykusios policijos pajėgos nenurodė krikščionims išsiskirstyti. Taip, pasak protestantų bendruomenės pastoriaus Palti Panjaitan, buvo aiškiai pažeista jų konstitucinė teisė laisvai praktikuoti savo religiją.

Prancūzų misionierių žinių agentūros EDA pranešime taip pat pasakojama apie sunkumus, su kuriais susidūrė minėtoji protestantų bendruomenė, norėdama pasistatyti sau maldos namus. Nors krikščionybė yra tarp šešių religijų, kurios oficialiai pripažįstamos Indonezijoje, tačiau 2006 metais priimtas įstatymas sukūrė visą eilę procedūrų ir reikalavimų, kuriais remiantis pakankamai lengva sutrukdyti bažnyčių statymą arba pareikalauti, kad būtų uždarytos jau veikiančios, nes, pavyzdžiui, tam nepritaria kvartalo gyventojai. Kadangi Indonezijoje 85 procentai gyventojų yra musulmonai, nėra sunku pakurstyti nesvetingą nusiteikimą kitų religijų išpažinėjų atžvilgiu ir to jau pakanka, kad leidimas kulto namų statybai būtų blokuojamas.

Dėl maldos namų Batako protestantų bendruomenė bylinėjasi jau nuo 2007 metų ir 2011 metais pasiekė svarbią pergalę, šalies aukščiausiajam teismui pripažinus, kad jų reikalavimai teisėti. Tačiau, kaip minėta, dėl kvartalo nepritarimo, kuriame veikia ir tokios organizacijos, kaip „Islamo gynėjų frontas“, leidimo statyti bažnyčios negauna. Tad jiems lieka tik melstis prie sklypo, kur bažnyčia kada nors turėtų iškilti.

Kinijos katalikų ganytojai kviečia Tikėjimo metus grįsti Abraomo ir Jobo, dviejų didžiųjų tikėjimo liudytojų, pavyzdžiu. Tikėjimo patriarchų Abraomo ir Jobo pavyzdys minimas daugelio vyskupijų ganytojų ir administratorių pastoraciniuose laiškuose, homilijose ir kitokiuose raginimuose, informuoja Vatikano radijas. 

Šanchajaus vyskupas koadjutorius Alios Join Lu Xian be kita ko rekomenduoja išskirti Eucharistijos, kaip tikėjimo šaltinio ir viršūnės, svarbą. Jing Xian vyskupijos ganytojas Feng Xin Mao pakvietė Tikėjimo metus priimti kaip progą sustiprinti evangelizavimo pastangas. Daugelyje Kinijos Liaudies Respublikos vyskupijų per Tikėjimo metus švenčiamos Katalikų Bažnyčios Katekizmo išleidimo dvidešimtosios metinės. Kai kuriose vyskupijose įvestas bendruomeninis Katekizmo tekstų skaitymas parapijose po sekmadienio Mišių.

Tikėjimo metai Pietų Sudano Respublikoje sutampa su evangelizavimo pradžios pirmuoju šimtmečiu. Prieš šimtą metų į dabartinės Pietų Sudano Respublikos žemes atvyko pirmieji misionieriai. Jauniausios Afrikos valstybės Bažnyčia, per pirmąjį krikščionybės šimtmetį patyrusi baisių persekiojimų ir kančių, viliasi, kad Tikėjimo metai atneš stabilumą ir taiką, - pasakė Vatikano radijui Tombura Yambio vyskupijos ganytojas, vyskupas Hiiboro Kussala.

Valstybės įkūrimą ir jos tarptautinį pripažinimą daug Pietų Sudano gyventojų priima kaip Dievo dovaną, nes jei praeityje patyrė didelius prispaudimus ir aibes visokių bėdų, jie dabar gali sakyti, kad jaučiasi beveik visai ramiai. Niekas negyvena iliuzijomis, mato, kad dar daug reikia atlikti, nes valstybės sienos dar nenustatytos, dvišalės sutartys su Šiaurės Sudanu nepasirašytos, daug pietiečių tebegyvena šiaurėje, nors turėtų sugrįžti, reikia užtikrinti egzistencinį pagrindą, nutiesti vandentiekius, elektros tinklus, apšviesti gatves, pastatyti mokyklas ir ligonines. Vyriausybės laukia gausybė darbų.

Dabar daugiau laisvės. Tai drąsina. Pietų sudaniečiai didžiuojasi savo tikėjimu, jis auga. Auga dvasinių pašaukimų skaičius. Tačiau zonoje tebėra kovotojų, jie slapstosi miškuose. Žmonės jų bijo. Todėl krikščionių bendruomenė per Tikėjimo metus prašys Viešpatį, kad sustiprintų Pietų Sudano gyventojų ištvermę. 

Vyskupas prisiminė, kad pirmasis krikščionybės šimtmetis nebuvo taikus. Krikščionys buvo net labai žiauriai žudomi dėl tikėjimo. 2009 metais buvo nužudyta 17 žmonių, keli jų buvo nukryžiuoti. Vieni bažnyčios viduje ant grindų, kiti lauke, pakabinti ant medžių. Tombura Yambio vyskupijos ganytojas pasakojo: Šių kankinių Pietų sudaniečiai nepamiršta, jų atminimas gyvas visų širdyse. Vietovėje, kurioje žuvo kankiniai, iškilo šventovė, skirta visiems kankiniams. Tai tikinčiųjų ypač lankoma vieta. Mes už juos meldžiamės būdami tikri, kad ir jie meldžiasi už mus.

Įpusėjus virtualiam edukaciniam žaidimui „PAŽINK“ asociacija „Lietuvos neįgaliųjų forumas“ skelbia pirmuosius jo laimėtojus. Per dvi savaites tolerancijai ugdyti skirtą žaidimą išbandė daugiau nei 1000 žaidėjų, daugiausia – jaunimas.

Kiekvienas žaidėjas turi atsakyti į 20 klausimų apie žmogaus teises ir visuomenės grupes, patiriančias diskriminaciją dėl amžiaus, negalios, rasės, religijos ar įsitikinimų, lyties bei seksualinės orientacijos. Kas savaitę renkami greičiausiai teisingai į klausimus atsakę žaidėjai. Jie gali pasirinkti: pasiimti savaitės prizą – grotuvą „Ipod touch“ ar tęsti kovą dėl vieno iš pagrindinių prizų – planšetinio kompiuterio „Ipad“, 4 dienų poilsio ir pramogų „Snow arenoje“ Druskininkuose, skrydžio oro balionu virš gražiausių Lietuvos vietovių.

Pirmąją žaidimo savaitę nepralenkiamas buvo ir per 18 s. teisingai į visus klausimus atsakė Juozas Masiulis. Vilniaus Gedimino technikos universiteto bioinžinerijos studentui žaidime padėjo greita orientacija ir žinios, sukauptos žaidžiant „Protmūšį“. Antrąją žaidimo savaitę greičiausia buvo Renata Kochančikaitė, kuri atsakė į klausimus per 23 s. Studijuodama skandinavistiką ji nemažai sužinojo apie diskriminaciją ir lygybės principus. Juozas ir Renata atsisakė savaitės prizų ir nusprendė tęsti kovą toliau.

Savaitės prizai – grotuvai „Ipod touch“ atiteko antroje vietoje likusiems Vytauto Didžiojo universiteto teisės studentui Justinui Baranovui ir Aleksandro Stulginskio universiteto žemėtvarkos studentei Živilei Riaukaitei. Pasiekti aukštų rezultatų žaidime Justinui ir Živilei padėjo atkaklumas, pastangos įsiminti teisingus atsakymus ir kaskart sužaisti vis geriau.

Visi žaidėjai lyg susitarę tvirtino, kad žaidimas „PAŽINK“ yra itin naudingas – ne tik padeda geriau pažinti aplink esančius, bet ir skatina toleranciją skirtingoms visuomenės grupėms. 

Žaidimas dėl savaitės ir pagrindinių prizų vyksta iki š. m. lapkričio 18 d. Pagrindinių prizų laimėtojai bus paskelbti lapkričio 20 d. Norintys pasitikrinti žinias, tačiau nesiekiantys laimėti prizų, galės išbandyti žaidimą ir vėliau.  Žaidimą galima žaisti www.zaidimas.pazink.org.

Organizatorių inf. 

Bernardinai.lt

Prezidentė Dalia Grybauskaitė savo ir visų Lietuvos žmonių vardu pasveikino Prezidentą Baracką Obamą laimėjus Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidento rinkimus.  

„Nuoširdžiai sveikinu Jus perrinkimo JAV Prezidentu proga ir linkiu visokeriopos sėkmės toliau einant šias atsakingas pareigas bei tęsiant pradėtus darbus. JAV yra svarbiausia partnerė užtikrinant Lietuvos ir Baltijos valstybių saugumą, stabilumą bei gerovę. Esu įsitikinusi, kad pagarba bendroms vertybėms pagrįsti glaudūs ir konstruktyvūs mūsų šalių ryšiai ir toliau leis stiprinti abipusiškai naudingą dvišalį ir daugiašalį bendradarbiavimą…", - rašoma Prezidentės sveikinimo laiške.

Šalies vadovė taip pat padėkojo Prezidentui Barackui Obamai už asmeninę paramą priimant Baltijos valstybėms svarbius sprendimus - dėl nuolatinės Baltijos šalių oro policijos misijos ir JAV karių dalyvavimo joje, dėl Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją stiprinančių gynybos planų įgyvendinimo, dėl itin svarbių sprendimų vystant priešraketinės gynybos sistemą.

Prezidentė taip pat pabrėžė, jog tikisi tolesnio vaisingo darbo ginant abiejų šalių ir tautų interesus bei įgyvendinant visai transatlantinei bendruomenei svarbius projektus saugumo, energetikos ir kitose srityse. Lietuva buvo, yra ir išliks patikima Jungtinių Amerikos Valstijų partnere Europoje ir Baltijos jūros regione.

Bernardinai.lt

Algirdo Šeškaus nuotrauka

Ketvirtadienį, lapkričio 8 d. 20 val. Nacionalinės dailės galerijos auditorijoje Architektūros fondas kviečia į ketvirtąjį šio rudens pokalbį su dailėtyrininke Agne Narušyte apie architektūrą ir nuobodulį. Agnė Narušytė yra žinoma kaip nuobodulio estetikos fotografijoje tyrinėtoja, tačiau ji teigia, kad nuobodulys pamažu tampa patogia sąvoka apibūdinti ne tik 9-ojo dešimtmečio fotografijos reiškinį, bet ir sovietinės visuomenės gyvenimą, kaip parodė dr. Tomo Vaisetos tyrimai. Monotonijos, banalybės, tuštumos, standartizacijos, stagnacijos, laiko sulėtėjimo patirtys buvo susijusios su beprasmybe, tvyrojusia ideologijos kontroliuojamoje viešumoje. Tačiau šalia ideologijos, sovietiniame mieste gyvenusio žmogaus savijautą veikė ir pats miestas, ypač – jo naujieji rajonai, moderni sovietmečio architektūra, kuri taip pat išreiškė ideologijos nustatytas vertybes. Jos nyki, monotoniška, nuestetinta, nužmoginta ir apvogta erdvė smelkėsi į žmonių sąmonę (ar sielą), skatindama ne tik abejingumą aplinkai, bet ir įvairias išsisukinėjimo nuo viešumos praktikas.

Dr. Agnė Narušytė yra dailės kritikė bei kuratorė, tyrinėjanti šiuolaikinę fotografiją ir jos sąsajas su filosofija bei psichologija. Ji studijavo dailės istoriją ir teoriją Vytauto Didžiojo universitete (Kaunas), Centrinės Europos universitete (Praha) ir Vilniaus dailės akademijoje. Nuo 1997 m. Narušytė dirbo moderniosios fotografijos fondo saugotoja ir tyrinėtoja Lietuvos dailės muziejuje, dėstė Vilniaus dailės akademijoje ir Edinburgo Napier universitete (Jungtinė Karalystė), buvo savaitraščio „7 meno dienos“ užsienio kultūros puslapio redaktorė, taip pat kūrė kultūros laidas Lietuvos nacionalinėje televizijoje. 2008 m. ji išleido disertacijos pagrindu parengtą knygą „Nuobodulio estetika Lietuvos fotografijoje“, o 2011 – knygą „Lietuvos fotografija: 1990 – 2010“. Šiuo metu ji yra Vilniaus dailės akademijos Dailės istorijos ir teorijos katedros vedėja.

Pokalbis su Agne Narušyte – tai paskutinysis aštuntojo Architektūros [pokalbių] fondo ciklo pokalbis. Ciklą pavadinimu „Vieta. Erdvės antropologija,“ vykstantį šį rudenį, rengia Architektūros fondas kartu su kviestinėmis kuratorėmis dailėtyrininke Ūla Tornau ir sociologe Vita Petrušauskaite. Penkios aštuntojo architektūros pokalbių ciklo paskaitos pristato antropologinį požiūrį į architektūrą ir kviečia patyrinėti ją kaip socialinį reiškinį, atkreipti dėmesį į socialines jos priežastis, veikimą ir įtakas. Architektūra visų pirma yra erdvės modeliavimas, o erdvė – esminis patirties matmuo, todėl svarbu suvokti, kokios yra mūsų aplinkos fizinės, juslinės, istorinės ar socialinės savybės, kaip jos verčia mus elgtis, judėti, jaustis ir mąstyti. Modernistinis mąstymas architektūrą suvokė kaip abstraktų ir universalų formos bei funkcijos santykį. Tuo tarpu šiuolaikinėse erdvės studijose įsigali „vietos“ terminas. „Vieta“ – tai konkreti, lokali, spalvota ir veikli erdvė, kuri riboja ar skatina, kontroliuoja ar įgalina, įkvepia ar slegia, kuri gali būti triukšminga, guodžianti, džiugi ar tyli.

Susidomėjimas socialiniu erdvės vaidmeniu į architektūros studijas įtraukė ir socialinių mokslų disciplinas. Kaip viena ar kita vieta sukuriama ir kodėl ji vienaip ar kitaip veikia, bando atsakyti antropologiniai erdvės tyrimai. Šį rudenį aštuntojo Architektūros (pokalbių) cikle dalyvauja Vilniaus universiteto sociologė Dalia Čiupailaitė, Frankfurto universiteto geografas Berndas Belina, Varviko universiteto antropologė Pia Christensen, Nyderlandų architektūros instituto direktorius Ole Boumanas ir dailėtyrininkė Agnė Narušytė.
Pranešėjai iš skirtingų perspektyvų žvelgia į architektūrines vietas, nagrinėdami jų socialinę įvairovę, nusikaltimų geografiją, vaikų mobilumą, architektūros socialumą bei vaizduotės architektūrą – architektūros įvaizdžius sovietinėje fotografijoje.

Pokalbių ciklą remia Kultūros rėmimo fondas, Lietuvos mokslo taryba, Gėtės institutas Vilniuje ir Karališkoji Danijos ambasada.

Bernardinai.lt

Lietuvos užsienio reikalų ministerija (URM) jau yra parengusi notą Baltarusijai dėl išpuolio prieš mūsų šalies ambasadą Minske, pranešė URM Rytų kaimynystės politikos departamento direktorius Edminas Bagdonas.

"Surašėme notą, ji bus įteikta šiandien", - trečiadienį per Seimo Užsienio reikalų komiteto posėdį pranešė diplomatas.

Notoje bus atkreiptas dėmesys, kad panašus išpuolis prieš Lietuvos ambasadą Minske - jau ne pirmasis. Anksčiau į atstovybės pastatą buvo įmesti dažai, rastas imitacinis sprogmuo.

Anot E.Bagdono, kuris anksčiau buvo Lietuvos ambasadorius Baltarusijoje, kol kas kaimyninės šalies pareigūnams nepavyko nustatyti nusikaltėlių. Pastarąjį kartą kai buvo įmesti dažai, viena Baltarusijos teisėsaugos pareigūnų keltų versijų - kad veikė Rusijos radikalai.

E.Bagdono teigimu, šįkart ambasados darbuotojai taip pat kreipėsi į Baltarusijos generalinę prokuratūrą.

Jo žiniomis, mesti Molotovo kokteiliai pataikė į tą pastato dalį, kur įsikūrę ambasadą saugantys policijos pareigūnai.

Į Lietuvos ambasados Baltarusijoje teritoriją antradienio vakarą buvo įmesti du vadinamieji Molotovo kokteiliai, juos užgesinus didesnės žalos pavyko išvengti, trečiadienį patvirtino ambasadorius Linas Linkevičius.

"Vakar vakare buvo įmesti į teritoriją du Molotovo kokteiliai. Jie užsidegė, mūsų policininkai juos užgesino. Atsitiktinumo dėka buvo išvengta žalos, nors pasekmės galėjo būti ir blogesnės", - BNS sakė ambasadorius.

Ambasadorius sakė, kad incidentas įvyko apie 22 val. 45 min. vietos laiku, tuo metu jis pats buvo pastato viduje. Molotovo kokteiliais vadinami buteliai su padegamuoju skysčiu įmesti per ambasadą juosiančią tvorą.

"Kažkokių prielaidų, kad kažkas gali atsitikti, mes negalėjome turėti. Bendradarbiausime tiriant įvykį", - teigė L.Linkevičius.

Europos Sąjunga (ES) Baltarusijai taiko sankcijas dėl autoritarinio prezidento Aleksandro Lukašenkos susidorojimo su opozicija ir žmogaus teisių gynėjais.

Šį šeštadienį, lapkričio 10 d., 11 val., kino centre „Skalvija“ Vilniuje vyks nemokamas kino seansas šeimoms. Jo metu bus parodyti vaikų kūrybinėse dirbtuvėse sukurti du animaciniai ir vienas trumpametražis filmas. Po jų žiūrovai taip pat galės pasižiūrėti filmą „Krokodilai“ apie berniuką, kuris bando pritapti naujoje vietoje ir susirasti draugų.

Spalio 29–31 d. kompanija „Samsung“, įgyvendindama socialinės programos „Hope for Youth“ veiklas, organizavo kūrybines kino dirbtuves SOS vaikų kaimų Šeimų stiprinimo ir dienos centro vaikams. Dirbdami grupėse su kino profesionalais vaikai per tris dienas sukūrė du animacinius ir vieną trumpametražį filmą. Vaikai patys kūrė filmų scenarijus, dekoracijas, animacinių filmų personažus lipdė iš plastilino, filmavo, montavo ir įrašinėjo garsą. 

Dirbtuvėse dalyvavo įvairaus amžiaus vaikai. Mažieji dirbdami su animatoriais sukūrė animacinius filmus „Mėnulio pilnatis“ ir „Nuotykiai kosmose“, kuriuose pasakojami gyvūnėlių nuotykiai. Vyresnieji vaikai, padedami profesionalaus kino režisieriaus, nufilmavo filmą „Neperšokęs griovio, nesakyk op“, kuriame analizavo jaunuoliams aktualius kasdienius klausimus. 

Šeštadienio rytą vaikai kviečia praleisti kine su šeima ir ne tik pamatyti jų darbo rezultatus, bet ir pasižiūrėti smagų filmą visai šeimai.

Bernardinai.lt

Lietuvos užsienio reikalų ministerija (URM) jau yra parengusi notą Baltarusijai dėl išpuolio prieš mūsų šalies ambasadą Minske, ji bus įteikta trečiadienį į ministeriją iškviestam Baltarusijos ambasadoriui, pranešė URM.

"Į Užsienio reikalų ministeriją bus iškviestas Baltarusijos diplomatinės atstovybės vadovas, iš kurio bus pareikalauta, kad Baltarusija kaip priimanti šalis užtikrintų Vienos konvencijos nuostatų dėl diplomatinių atstovybių saugumo įgyvendinimą, o atsakingos Baltarusijos institucijos nedelsiant imtųsi atitinkamų veiksmų išaiškinti išpuolio kaltininkus ir patraukti juos atsakomybėn", - rašoma URM pranešime.

Čia pat nurodoma, jog URM pasirengusi bendradarbiauti su Baltarusijos teisėsauga, kad pasitelkus Lietuvos teisėsaugos ekspertus nusikaltimas būtų skubiai išaiškintas.

Apie išpuolį informuotos atsakingos Lietuvos institucijos, kurios pagal savo kompetenciją imsis atitinkamų veiksmų stiprinti diplomatinės atstovybės saugumą.

URM Rytų kaimynystės politikos departamento direktorius Edminas Bagdonas trečiadienį per Seimo Užsienio reikalų komiteto posėdį pranešė, kad parengtoje notoje bus atkreiptas dėmesys, kad panašus išpuolis prieš Lietuvos ambasadą Minske - jau ne pirmasis. Anksčiau į atstovybės pastatą buvo įmesti dažai, rastas imitacinis sprogmuo.

Anot E.Bagdono, kuris anksčiau buvo Lietuvos ambasadorius Baltarusijoje, kol kas kaimyninės šalies pareigūnams nepavyko nustatyti nusikaltėlių. Pastarąjį kartą kai buvo įmesti dažai, viena Baltarusijos teisėsaugos pareigūnų keltų versijų - kad veikė Rusijos jaunimo radikalai.

E.Bagdono teigimu, šįkart ambasados darbuotojai taip pat kreipėsi į Baltarusijos generalinę prokuratūrą.

Jo žiniomis, mesti Molotovo kokteiliai pataikė į tą pastato dalį, kur įsikūrę ambasadą saugantys policijos pareigūnai.

E.Bagdonas atkreipė dėmesį, kad tame pačiame pastate įsikūrusi ir ambasadoriaus rezidencija.

"Laimė, niekas nenukentėjo, - sakė jis. - (...) Jeigu būtų pataikę į atvirą langą, užsidegtų. Vienas dalykas, kai tu akmenį meti, o kitas – kai Molotovo kokteilį. Toks dalykas jau gali būti kvalifikuojamas kaip terorizmas", - sakė URM atstovas.

Į Lietuvos ambasados Baltarusijoje teritoriją antradienio vakarą buvo įmesti du vadinamieji Molotovo kokteiliai, juos užgesinus didesnės žalos pavyko išvengti, trečiadienį patvirtino ambasadorius Linas Linkevičius.

"Vakar vakare buvo įmesti į teritoriją du Molotovo kokteiliai. Jie užsidegė, mūsų policininkai juos užgesino. Atsitiktinumo dėka buvo išvengta žalos, nors pasekmės galėjo būti ir blogesnės", - BNS sakė ambasadorius.

Ambasadorius sakė, kad incidentas įvyko apie 22 val. 45 min. vietos laiku, tuo metu jis pats buvo pastato viduje. Molotovo kokteiliais vadinami buteliai su padegamuoju skysčiu įmesti per ambasadą juosiančią tvorą.

"Kažkokių prielaidų, kad kažkas gali atsitikti, mes negalėjome turėti. Bendradarbiausime tiriant įvykį", - teigė L.Linkevičius.

Europos Sąjunga (ES) Baltarusijai taiko sankcijas dėl autoritarinio prezidento Aleksandro Lukašenkos susidorojimo su opozicija ir žmogaus teisių gynėjais.

Europos Parlamento Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitetas pritarė rezoliucijai, kuria ragina Europos Komisiją bei valstybes nares imtis neatidėliotinų veiksmų dėl apdairesnio antimikrobinių medžiagų (antibiotikų) naudojimo medicinoje ir veterinarijoje. Taip pat atkreipiamas dėmesys į menkas investicijas, skiriamas naujoviškų antimikrobinių medžiagų paieškai, šios srities moksliniams tyrimams bei technologinei plėtrai.

„Antibiotikai medicinoje, veterinarijoje, gyvulininkystėje, žemės ūkyje bei sodininkystėje naudojami ir vartojami jau aštuonis dešimtmečius. Ir tai daroma pakankamai intensyviai ir ne visada - apdairiai bei atsakingai. Tad šiandien turime situaciją, kuomet ligas sukeliančių mikrobų evoliucija ir prisitaikymas auga, daugelis iki šiol naudotų antimikrobinių medžiagų yra nebeveiksmingos, o sukuriamų naujų medžiagų yra palyginti nedaug”, - teigia Europos Parlamento narė Radvilė Morkūnaitė, kurios siūlymams dėl atsakingo antibiotikų naudojimo bei vartotojų švietimo pritarė Europos Parlamento komitetas.

Pasak jos, neapdairaus antimikrobinių medžiagų naudojimo bei vartojimo pasekmes iliustruoja bauginantys skaičiai: vien ES, Islandijoje ir Norvegijoje šioms medžiagoms atsparios bakterijos yra kasmet įvykstančių 25 000 mirčių priežastimi, sukelia apie 400 000 infekcijų, didina papildomas sveikatos priežiūros išlaidas ne mažiau nei 1,5 mlrd. eurų.

Rezoliucijoje Europos Parlamentas pabrėžia būtinybę išlaikyti esamų antimikrobinių medžiagų veiksmingumą, ragina riboti jų vartojimą, imtis veiksmingesnių švietimo programų, kurios keistų pacientų, ūkininkų bei gydytojų požiūrį ir vartojimo praktiką.

Bernardinai.lt

Viešnia iš pasaulyje tarp universitetų pirmaujančio Masačiusetso technologijos instituto (MIT) lankėsi Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU), kur dalijosi sėkmingo mokslo ir verslo bendradarbiavimo paslaptimis.

Kas lemia verslumo sėkmę universitetui, kurio mokslininkų ir alumnų įkurtos įmonės, susijungusios į vieną, sudarytų 11 pagal dydį pasaulio ekonomiką, ir kaip universitete išugdyti 77 Nobelio premijos laureatus pokalbyje pasakoja Marie-Teresa Vander Sande.

Koks jausmas dirbti pasaulyje pirmaujančiame universitete?

Jaučiuosi labai pakiliai ir labai didžiuojuosi tuo. Kartais apsižvalgau aplink ir pagalvoju: „Mes dirbame su geriausiais mokslo darbuotojais, aš turiu nuostabius kolegas ir dirbu su geriausiomis korporacijomis bei organizacijomis visame pasaulyje, be to, dirbdama dažnai keliauju.“ Masačiusetso technologijos institutas (Massachusetts Institute of Technology – MIT) man yra labai brangi vieta. Institute praleidau beveik visą savo gyvenimą: nestudijavau, bet dirbu jame nuo aštunto dešimtmečio vidurio, o mano vyras yra MIT mokslo darbuotojas, profesorius. Dėl viso to MIT yra ypatinga vieta.

Ar tą ypatingumą suteikia žmonės?

Na taip, aura, reputacija, bet iš esmės žmonės ir didelės idėjos. MIT išsiskiria tuo, kad turi siekį pritraukti žmones, kurie gali pasiūlyti ir įžvelgti naujus požiūrius bei tendencijas.

Kas lemia išskirtinę MIT sėkmę mokslo komercializavimo srityje?

Institutas įkurtas vadovaujantis šūkiu „Mintis ir ranka“ ( lot. mens et manus) – tai labai svarbu. Verslo sektorius visada buvo MIT dalis dvidešimtajame ir dvidešimt pirmajame amžiuose. Mokslininkai nuolatos skatinami konsultuoti. Tai reiškia, kad mokslas visuomet jaučia rinkos pulsą. Dauguma inžinerijos ir vadybos mokslininkų domisi verslo tendencijomis. Taip pat universitete yra daugybė programų, skirtų konsorciumų kūrimuisi, kurių modelio veikimo principas grindžiamas tuo, kad mokslo tyrimai yra remiami ir jais dalijasi daugybė įvairių partnerių. Tai sukuria gyvybingą aplinką tolimesnei plėtrai.

Tačiau svarbiausia, kad visi mokslininkai ir studentai nuolatos susiduria su verslu ir sprendžia pramonės problemas. Vėliau mokslininkai visą patirtį perteikia paskaitų metu mokydami studentus. Daugybė paskaitų skiriama kviestiniams lektoriams ir diskusijoms su verslo sektoriaus atstovais, be to, yra daugybė inžinerijos paskaitų, kurios vyksta dalyvaujant tęstiniuose realiuose pramonės projektuose. Toks sektorių susipynimas nuolat stiprina ir skatina MIT mokslo ir verslo partnerystę. Taip pat yra daug paramos teikėjų, žmonių, kurie iš verslo uždirba daug pinigų, kurie yra baigę institutą ir jaučia ryšį, todėl jie nori paremti ir skatinti verslumą bei inovacijas.

Ar, Jūsų nuomone, technikos universitetai turėtų vertinti save kaip svarbią ekonomikos dalį dėl juose sukuriamų inovacijų?

Taip, be abejonės, jie turi reikšmės vietinei ekonomikai. Manau, kad apskritai universitetai yra už tai atsakingi, tačiau technikos universitetai dar labiau, nes yra daug daugiau tikimybių sulaukti iš technikos universitetų tokių idėjų, kurios gali pasiteisinti rinkoje. Manau, kad universitetai turi sukurti ir išplėtoti aplinką, kuri pritrauktų ne tik besikuriančias įmones, bet ir žmones, kurie norėtų prisijungti vien dėl to, kad jūs ten esat. Jiems reikalingas jūsų žinių kapitalas, jie nori įdarbinti studentus (tai pats svarbiausias universitetų produktas), taip bendradarbiaudami su mokslu ir kartu plėtodami technologijas. Tai akivaizdi technikos universitetų atsakomybė.

Dabar nuolatos kalbama apie tai, kad ateitis priklauso inovacijoms. Ar galėtumėte įvardyti sritį, kuri gali būti pati reikšmingiausia ir sėkmingiausia verslui jau netolimoje ateityje?

Nežinau, bet nemanau, kad tai bus viena sritis. Manau, kad tai bus bendradarbiavimas tarp visiškai skirtingų sričių. Pavyzdžiui, MIT įsikūręs David H. Koch integruotų vėžio tyrimų institutas – tai inžinerijos, biomokslų ir skaičiavimų derinys. Perspektyvi gali būti ši kombinacija ir galbūt socialiniai mokslai, nes, pavyzdžiui, socialiniai tinklai gali pakeisti įvairių darbų atlikimo įpročius, nors aš ir netikiu, kad tai kada nors pakeis asmeninę komunikaciją. Yra daugybė galimybių ir, manau, kad įdomūs įvairių sričių susipynimai pateiks daugiausiai netikėtų bei jaudinančių rezultatų.

Paskutinis klausimas – kaip universitetui pavyko išugdyti 77 Nobelio premijos laureatus?

Mes priimame geriausius. Būtina samdyti geriausius ir to nebijoti. Aš pastebiu, kad kai kuriose organizacijose nenorima įdarbinti protingesnių už save. Ne, ne, ne! Samdykite pačius geriausius, kokius tik galite surasti, ir padarykite viską, ką galite, kad jie būtų laimingi ir patenkinti, neužsistovėkite. MIT yra linkęs užsiauginti savo profesionalus, nors kai kurie kiti universitetai stengiasi persivilioti patyrusius specialistus. Mes darbuotojus priimame dar jaunus ir užsiauginame, tokiu būdu jie tampa ir kultūros dalimi. Manau, kad viską lemia žmonės. 

Bernardinai.lt

Didžiųjų kormoranų populiacijos gausai šalyje reguliuoti yra skirta speciali Aplinkos ministerijos programa. Jos numatytas priemones šiemet įgyvendino biologinės įvairovės asociacija „Gamtos namai“, su kuria buvo sudaryta paslaugų atlikimo sutartis. 

Šiais metais Lietuvoje perėjo, pasak Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento Biologinės įvairovės skyriaus vyriausiojo specialisto Selemono Paltanavičiaus, 5374 kormoranų poros septyniose kolonijose. Didžiausia kolonija – Juodkrantės. Čia perėjo 4100 porų. Tai 2,5 proc. mažiau nei praėjusiais metais. Pritaikius gausos reguliavimo priemones – vaizdinį ir garsinį poveikį sukeliančias petardas, Juodkrantės kolonijoje jaunikliai neišsirito 64 proc. užimtų lizdų, o kitose šešiose – 46 proc. visų užimtų lizdų. 

Juodkrantės kolonijoje didieji kormoranai pradėjo perėti apie 1990 metus, ir jų nuolat čia gausėjo. Didėjanti kolonija sunaikino dalį sengirės, todėl 2007-aisiais buvo pradėta reguliuoti šių paukščių gausą. Tais metais sengirėje (šiaurinėje kolonijos dalyje) perėjo 607 kormoranų poros. Visos jų dėtys buvo atšaldytos, ir jaunikliai lizduose neišsirito. 2008-aisiais toje pačioje teritorijoje perėjo 406 poros, 2009 m. – nei viena, 2010 m. – 46 poros, o pernai jų vėl pagausėjo – buvo suskaičiuoti 425 lizdai. Manoma, kad šiam pagausėjimui įtakos turėjo tai, kad 2010 m. buvo imtasi intensyvių priemonių kormoranų gausai reguliuoti Rusnėje (Šilutės r.), Briedžių saloje. Šioje saloje 2011 m. perinčių porų sumažėjo daugiau kaip trečdaliu, o Juodkrantės kolonijoje, palyginti su ankstesniais metais, padaugėjo 17 proc. 

Didžiųjų kormoranų populiacijos gausai reguliuoti skirtą programą numatoma tęsti ir kitais metais.

Bernardinai.lt

Vajc ir parapijos komanda Užupio gimnazijoje

Jau antrus metus Vilniaus arkivyskupijos Jaunimo centras (toliau – Vajc) kartu su keliomis parapijomis vykdo projektą „Evangelizacija Vilniaus mokyklose“. Praėjusiais metais buvo lankomos šešios mokyklos: Žemynos, Gabijos gimnazijos bei Sietuvos vidurinė mokykla Pal. Jurgio Matulaičio parapijoje, A. Kulviečio ir S. Stanevičiaus vidurinės mokyklos Kalvarijų parapijoje bei Pilaitės gimnazija Šv. Juozapo parapijoje. Šiais metais prie minėtų mokyklų sąrašo prisijungė ir Bernardinų parapijos Užupio gimnazija bei Pagirių gimnazija, priklausanti Vaidotų parapijai. Apie šio projekto ištakas, turinį ir ateities planus pasakojo Šarūnė Jasiūnaitė – Vajc darbuotoja, viena iš projekto vykdytojų.

Kada pradėjote evangelizaciją mokyklose, ir kas tai paskatino?

Iš tiesų tai labai sena idėja, pasiūlyta kardinolo A. J. Bačkio. 2006 metais jis paprašė, kad pradėtume lankyti Vilniaus mokyklas su evangelizacinėmis programomis. Tuomet dar su diakonu A. Toliatu pradėjome eiti į mokyklas dviese. Ėjome į tas klases, į kurias kvietė patys mokytojai. Buvome parengę dvi programas – vieną apie Šventąjį Raštą, kitą apie tai, kaip gyventi gailestingumu. Tai tęsėsi apie pusę metų, drįstu teigti, jog tai buvo dabar jau nuosekliai vykstančio evangelizacinio projekto Vilniaus mokyklose pirmosios užuomazgos .

Kitais metais Vajc'e buvo vykdomas kitas projektas su Vilniaus arkivyskupijos dekanatais, kur taip pat ieškojome, kaip mums organizuoti veiklą. Buvo idėja  tuose dekanatuose sujungti mokyklų lankymą ir dirbti su jaunimu, kuris ateis į parapiją. Tada trejiems metams mokyklų lankymas su visa kita veikla persikėlė į užmiestį. Dirbome konkrečiuose miestuose: Druskininkuose, Švenčionyse, Ignalinoje, Lentvario miestelyje.

Kai baigėsi trejų metų užsibrėžta veikla už Vilniaus ribų, kardinolas vėl klausė: „Kada sugrįšit į Vilniaus mokyklas?“ Supratom, kad atėjo laikas rimtai apgalvoti mums skiriamą misiją paruošti nevienadienį veikimo planą. Tai buvo ilgas procesas: mąstėme, kvietėmės Vilniaus miesto kunigus iš didžiųjų parapijų pasitarti, bendravome su kolegomis iš Kauno, kurie turi nemažai patirties evangelizacijos veikloje. Vilniaus parapijų klebonų klausėme: ar galėtų pasiūlyti konkrečių mokyklų, tikybos mokytojų, ar jaunimas pasiruošęs mus priimti, ką mes patys galime pasiūlyti mokyklose? Vajc‘e tarpusavyje svarstėme: kas iš mūsų eis į mokyklas – kas nori, gali, sugeba. Svarstėme metus, dėliojome, o paskui kažkaip natūraliai Vajc'e įsidarbino žmonės, kurie tikrai turi tam reikalingos patirties: Kristina, kuri grįžo iš evangelizacinės mokyklos Romoje, Edvinas, grįžęs iš misijų Argentinoje. Šiandien džiaugiamės, kad galime dirbti trise.

2011 metų pabaigoje pradėjome keliauti į mokyklas, kurias atsirinkti padėjo parapijų kunigai. Norėjome, kad kartu su Vajc'o darbuotojais visada į pamokas ateitų kunigas arba diakonas. Parapijos įsipareigojo atsiųsti ir kunigą, keliausiantį su mumis, ir savanorį iš jaunimo grupelės. Taigi šią evangelizacinę misiją vykdo ne vien Vajc, bet bendradarbiaujama su konkrečiomis parapijomis. Mes nekviečiame jaunų žmonių pas save, norime, kad jie atsigręžtų į savo parapiją ir ten lankytųsi, todėl bendradarbiavimas būtinas.

Žemynos gimnazijoje

Kaip suprantu, tai nėra vienkartinis apsilankymas mokyklose.

Esame užsibrėžę į tą pačią mokyklą, tas pačias klases, sugrįžti du kartus per metus. Pernai per mokslo metus taip ir padarėme – ėjome į šešias mokyklas, į visas klases nuo devintų iki dvyliktų. Šiemet prisidėjo dar dvi mokyklos, taigi lankome aštuonias.

Gal papasakotum plačiau apie programos turinį?

Programos tikslas evangelizacinis – skelbti Gerąją Naujieną – t. y. žmonėms papasakoti apie Dievą, leisti jiems rasti būdų, kaip atrasti asmeninį santykį su Juo. Kartais suprantame, kad visą pamoką tiesiogiai apie Dievą šnekėti negali. Prie Dievo atvedame, kalbėdami apie bendražmogiškas patirtis.

Pamokoms skirtas programas kūrėme patys – Kristina, Edvinas ir aš, bet klausėmės ir mokytojų, kurie žino, ko reikia mokiniams. Pačią pirmą programą pavadinome „Draugystė su Dievu“. Pamokos struktūra tokia: žaidimas, reikalingas klasės pajautimui, susipažinimui, po jo – filmukas, labiau nuteikiantis temai, tuomet – mokymas, kurį atlieka kunigas, ir liudijimas. Kunigo prašome, kad pasidalintų visų pirma kaip žmogus iš bendražmogiškos pusės. Pavyzdžiui, pirmajai temai apie draugystę – papasakoti paprastą savo patirtį ir tuomet pereiti prie klausimo: kodėl Dievas yra mano gyvenime kaip draugas, kodėl Jam atidaviau gyvenimą? Prie kalbėjimo apie Dievą pereiname palaipsniui. Prabilimas apie draugystę su Dievu yra pamokos kulminacija. Pabaigiame liudijimu – kai konkretus žmogus papasakoja savo patirtį. Kartais liudija jaunas žmogus iš parapijos, kartais mes patys, kartais kunigas.

Antroji tema buvo apie gyvenimo iššūkius, čia daugiausia dalijosi Edvinas, kuris grįžo iš misijų Argentinoje. Norėjome kalbėti apie tai, kaip aš galiu savo laiką įprasminti, jį dovanoti kitiems. Ir jeigu aš jį dovanoju, tarkime, vargšams – kodėl dovanoju, kas mane skatina tai daryti.

Šiais metais į mokyklas einame su trečia programa. Atsiliepėme į mokytojos prašymą kalbėti apie meilę, lytiškumą. Temą įvardijome „Menas mylėti“. Pamokose kalbame apie meilės rūšis, skirtumus. Kai jaunimo paklausi, ką jie galvoja apie meilę, dažniausias atsakymas – kad tai yra emocija, jausmas. Tai nėra klaidinga, bet norisi jų akiratį plėsti. Visada kalbame apie agapę. Meilė nėra vien jausmas, emocija, meilė skatina įsipareigoti, paisyti kito reikmių, pranokti save. Kalbame, kad aukščiausia meilė – kai gali mylėti taip, kaip Dievas myli žmogų tokį, koks jis yra. Ne už tai, ką jis duoda, ne už tai, kad jis patinka, bet už kažką daugiau. Tokia meilė atveria kelią net meilei savo priešams, kitokiems žmonėms nei aš pats, nebūtinai natūraliai priimtiniems.

Pavasarį, kai bus ketvirtoji programa, turėsime dovaną – atvažiuos dvidešimt Emanuelio bendruomenės narių iš Romos. Juos pasikvietė Kristina, kuri pati šią Emanuelio bendruomenės vadovaujamą mokyklą baigė. Ten mokosi jaunuolių iš įvairiausių šalių. Šiais metais ten mokosi du lietuvaičiai. Jie atvažiuos dviem savaitėms, kurių viena bus skirta evangelizacijai mokyklose.

Kun. Andrius Pilaitės gimnazijoje

Kaip mokiniai jus priima? Kokia būna jų reakcija jums atėjus?

Be mažų išimčių, labai gerai. Svečiai jiems visada labai įdomūs. Po to ir mokytojos sako: „Aš jiems visus metus apie tą patį šneku, o jūs ateinat vieną kartą ir jus labiau išgirsta.“ Normalu, nes mes jauni žmonės, jiems nauji mūsų veidai. Labai gerai mus priima, jiems įdomu, mokytojai sakė, jog moksleiviai  kartkartėmis pasiteirauja, kada sugrįšim.

Iš tos patirties, kurią jau sukaupėte lankydami mokyklas, – kokie klausimai jaunimui labiausiai rūpi?

Jų klausimai visada kyla iš temos, dažniausiai klausiama apie mūsų asmeninę patirtį: „O kaip ten jums?“ Visgi pamoka labai trumpas laikas – negali palikti daug laiko klausimams, nespėsi atskleisti temos, pasinersi į diskusijas, kurios nebūtinai padės pasiekti mūsų tikslą. Kaip minėjau anksčiau, mūsų tikslas nėra pasilikti vien tik pamokose, bet įtraukti juos į parapijas, pakviesti jaunų, ieškančių žmonių, norinčių kelti klausimus ne tame mokykliniame šurmulyje, kur galbūt drovu prie kitų, o į kitą terpę.

Po pirmo susitikimo, kai kalbėjome apie draugystę su Dievu, kvietėme jaunimą į parapijas, jaunimo grupeles. Bet niekas neatėjo. Viena vienuolė mane guodė: „Negalima norėti, kad jaunuoliai veiktų iškart, kaip mums atrodo teisinga.“ Reikia ateiti į mokyklą dėl jų pačių, būti su jais, jų terpėje, o visa kita įvyks savo laiku. Antrą kartą, kai kalbėjome apie iššūkius, pasiūlėme moksleiviams važiuoti kartu į Taizé vienuolyną Prancūzijoje. Surinkome keturiasdešimt penkis žmones į autobusą ir iškeliavome.

Tai buvo iššūkis ne tik jiems, bet ir mums. Daugybė paauglių, kurių nepažįsti, kurie nedaug žino apie Bažnyčią, religines patirtis ir pan. Reikėjo labai daug aiškinti apie tai, kur ir ko važiuojame, jog bus malda, vienuoliai, kad gyvensime kaime ir kitur nevažinėsime. Du mėnesius ruošėmės. Tie jaunuoliai nugludinti kaip auksas: nė vienas iš jų nekėlė problemų, gal dėl to, kad taip ilgai ruošėsi, laukė, norėjo, širdimi suprato, jog kelionė bus kitokia, ne turistinė. Jų nusiteikimas mus stebino Pamatėme, kad jie puikūs jauni žmonės, kurie gerbia kitus, atsiveria ir mums, ir Bažnyčiai, atskiria gėrį nuo blogio. Kai kurie iš jų draugauja su mumis ir šiandien. Jaunimu reikia pasitikėti, nesivadovauti stereotipais, kad jie gers, pabėgs, pridarys problemų.

Po trečio susitikimo, skirto kalbėti apie meilę, š. m. lapkričio 23–25 dienomis kviečiame jaunimą į seminarą su Ričardu Pagojumi. Jo metu jaunimui bus atsakyta į kylančius klausimus.

Kun. Mykolas A. Kulviečio vidurinėje mokykloje

Koks įspūdis apie tai, kaip jaunimas supranta krikščionybę – kokios jų žinios, nusiteikimas, ar nesijaučia priešiškumo?

Sunku pasakyti, ką jie galvoja. Į širdis įlindę nebuvome. Bet klauso pagarbiai, vadinasi, nėra nusistatę priešiškai. Visgi, kai pakalbi asmeniškai, dažnai pastebi, kad tikėjimo dalykai jų galvose susipynę, tikėjimo tiesos labai teorinės, ne iki galo suprastos. Jie turi daug informacijos, tačiau ne iki galo supratę Tiesą. Per dešimt dienų, praleistų su jaunuoliais Taizé, pavyko nemažai diskutuoti, giliau paanalizuoti įvairias temas, susijusias su tikėjimu. Nors jie geranoriški ir turi žinių, tik keletas jų yra atradę asmeninį santykį su Dievu. Paklausus, ar yra kada nors gyvenime meldęsi, atsistoja visi, tačiau tai nėra jų kasdienybė.

Ir vis dėlto yra išimčių. Pavyzdžiui, Pal. Jurgio Matulaičio parapijoje jaunimas lanko ruošimosi Sutvirtinimo sakramentui pamokas, „Alfa“ kursą. Viena iš jų, septyniolikmetė mergina, savo klasei, draugams per pamoką liudijo, kaip atrado santykį su Dievu. Žmogus liudijo savo bendraamžiams. Tai drąsu. Tie jauni žmonės, kurie yra atsivertę, mums didelis pastiprinimas evangelizacijų metu. Daug lengviau tose klasėse, kur yra bent vienas tikintysis. Jie kaip raugas, kuris padeda tešlai geriau iškilti.

Apie svajones, susijusias su šiuo projektu.

Svajonės keičiasi laikui bėgant. Pradžioje nori, kad jaunimas ateitų į parapijas. Neateina iš karto. Tuomet galvoji, kad tie jaunuoliai, kurie keliavo kartu į Prancūziją, lanko „Alfa“ kursą Vajc‘e, ar dalyvaus seminare apie Meilę, tiesiog nenustotų ieškoję, atsivertų po truputį ir kitoms patirtims, kurias siūlo Bažnyčia. Mūsų darbas – sėjėjo, nebūtinai patys nuimsime derlių. Gali norėti dalykų, svajoti, bet kai nematai rezultato, tenka pakeisti savo įsivaizdavimą. Mes matome tik mažus žiburėlius, kurie skatina nenuleisti rankų. Verta dvejus metus dirbti dėl kelių žmonių, kurių gyvenimai keičiasi, pražysta, visus stebina. Be to, nors ir neparagaujame savo darbo vaisių, nereiškia, kad jų nėra. Galbūt juos pamatys kiti, ne mes.

Taip pat labai džiugina ir toliau veikti skatina tikybos mokytojai, kunigai, diakonai, su kuriais artimiau susipažįstame bendradarbiaudami evangelizacijos metu. Per bendrą patirtį atsiranda draugiški ryšiai. Taip pat verta stengtis dėl jaunų žmonių iš parapijų, kurie savanoriauja, eina su mumis į mokyklas. Jie auga kaip misionieriai, tampa mūsų bičiuliais, bendražygiais. Jie nebepasilieka su savo baimėmis, bet jas pranoksta ir dovanoja save bendraamžiams tokius, kokie yra.

Savanoris Džiugas A. Kulviečio vidurinėje mokykloje

Kalbėjosi Rosita Garškaitė

Bernardinai.lt

Gediminas Pranckevičius. PM. 2012. Skaitmeninis piešimas, tapyba.

Lapkričio 7 d. 17 val. Panevėžio miesto dailės galerijoje atidaroma paroda „Aukštaitijos dailė‘2012 / Perpetuum mobile“. Paroda bus eksponuojama iki lapkričio 25 dienos.

Lotyniškai „perpetuum mobile“ – „amžinai judantis“. Tai – pažodinis vertimas. Tačiau išgirdę tą žodžių junginį, dažniausiai suprantame, kad kalbama apie amžinąjį variklį, t.y. tokį mechanizmą, kuris be jokio energijos šaltinio nuolatos pats juda ir dar gali ką nors judinti. Būtent tokia yra „Aukštaitijos dailė“, išjudinanti dailininkus tiek Panevėžyje, tiek regione.

Tai tęstinis projektas, sulaukiantis didžiulio lankytojų susidomėjimo. Dailės galerijoje vykstančiose parodose profesionalūs menininkai eksponuoja įvairių dailės žanrų kūrinius, pristatydami savo kūrybą ir supažindindami su Aukštaitijos dailės panorama. Panevėžio miesto dailės galerija jau yra surengusi parodas „Šiuolaikinė Aukštaitijos dailė’2005“, „Aukštaitijos dailė’2006. Langas“, „Aukštaitijos dailė’2008. Talismanas“, „Aukštaitijos dailė’2010. Ženklai“.

Šiemetinė „Aukštaitijos dailė‘2012 / Perpetuum mobile“ stebina savo autorių skaičiumi. Tai didžiausio dailininkų susidomėjimo sulaukusi šio projekto paroda. Panevėžio miesto dailės galerijoje savo kūrybą eksponuoja 55 dailininkai. Gausiausiai dalyvauja panevėžiečiai – 39 autoriai. Dar čia savo kūrinius rodo 7 Pasvalio, 2 Biržų, 4 Rokiškio, 3 Kupiškio menininkai. Vieni kruopščiai atrinko pastarojo meto darbus, kiti specialiai kūrė šiai parodai.

Paroda įdomi savo įvairove: skirtingo braižo autoriai, žanrų gausa. Tarsi veidrodis ji atspindi Aukštaitijos dailės peizažą su visomis vingrybėmis: kalnais ir nuokalnėmis, brandžiais ąžuolais ir jaunuolynais. Lankytojai pamatys ir gerai žinomų dailininkų, ir jaunimo kūrinius.

Dailės galerijoje rodoma tapyba, grafika, keramika, skulptūra, fotografija, instaliacija, tekstilė, meninis stiklas. Įdomu susipažinti ir su palyginti retais žanrais mūsų mieste- skaitmenine tapyba ir performansu, kuris gyvai vyks parodos atidarymo metu ir bus užfiksuotas videofilme.

„Šis projektas yra labai svarbus ir aktualus, nes paroda vienija, suburia visus Aukštaitijoje gyvenančius ir kuriančius profesionalius dailininkus. Kiekvienam svarbu pamatyti savo kūrinį viso Aukštaitijos meno spektro kontekste. Ypač mažesniuose miestuose  gyvenantiems menininkams ši paroda būna stimulas atsiskleisti. Norisi, kad paroda „Aukštaitijos dailė‘2012/ Perpetuum mobile“ visiems – ir dalyviams, ir lankytojams keltų ūpą“, - sako Panevėžio miesto dailės galerijos direktorė, projekto vadovė Jolanta Lebednykienė.

Panevėžio miesto dailės galerijos inf.

Maištas mirė – išsisklaidė pilkų veidų ir dar pilkesnių namų gatvėse, asimiliavosi su pilkais dūmais kylančiais pilkais kaminais, iškrito pilku lietumi į dar pilkesnes balas, prarijančias pilkumą ir ją atspindinčias tūkstančius kartų, nupilkavo pilkais bėgiais ir nusviro kampučiais pilkų šypsenų, nuskardėjo pilku juoku ir atsikvėpė pilku atodūsiu. Pakibo saldžiai marguojančiuose socialiniuose tinkluose, baikščiai pasislėpė už įvairiausių „eventų“ ir „happeningų“, apsireiškė poroje „performansų“, pasirašė po viena kita virtualia peticija ir išgelbėjo trisdešimt Afrikos vaikų trisdešimt kartų paspausdamas „like“. Dar kartą pilkai atsidūsėjo, išgėrė nuo pilko lietaus papilkavusią kavą, į pilką kilimėlį nusivalė pilkas kojas ir išėjo pilkomis gatvėmis. Ieškojo teatro.

Lėtai, įsikibęs turėklų, svirduliavo aukštyn pilkais laiptas, keliskart suklupo, tačiau nesustojo – jei būtų pasidavęs, kas gi kitas „apmaištautų“ jo mirtį?.. Surado sceną. Šioji buvo nedidelė, tamsi, ir tuščia. Maištas pasipurtė, iš plaukų pažiro pilki pelenai. Mintys tapo lengvesnės. Prisėdo scenos vidury ir pirštu lyg besvorius ėmėsi ratu stumdyti akmenis. Parimo prie sienos. Šioji buvo nuobodi. Ėmėsi piešti. Piešė „Pepsi“ ir „McDonalds“, mat jam tai atrodė juokinga. Prisėdo patamsiuose laukti. Režisieriaus, scenografo, aktorių. Atėjo premjera.

Režisieriaus Agniaus Jankevičiaus manifestacija „Gelbėkime meilę“ – maištas prieš greito vartojimo visuomenę, siekį visko pagriebti kuo daugiau, skubiau, ir lygiai taip pat skubiai atsikratyti, sunaudoti. Tai pasipriešinimas pasirinkimui iš visų galimų santykių būti „be“, atsisakyti kito ir sykiu atsisakyti savęs, kol galiausiai paviršutiniškumu persmelktame pasaulyje teliks kaukti sulaukėję šunys, mat žmogaus siela nebesugebės skaudėti taip, kad kauktų. Žmogiškumas nėra būtis sau, o atsivėrimas ir priklausymas. Žmogiškumas – tai meilė.

Santykis su ja yra neišvengiamas. Gali atsisakyti meilės, jos geisti ar ilgėtis, paniekinti meilę, neigti meilę, tolti nuo jos, būti be meilės – tačiau visuomet egzistuoja tam tikras ryšys, priartėjimas ar atostūmis. Nuo jos prasideda kiekvienas maištas ir manifestas, jie kyla pristigus prasmės, pasigedus tiesos, pritrūkus būties, nes būti reiškia mylėti.

„Gelbėkime meilę“ – paskutinysis A. Jankevičiaus trilogijos pagal kanadiečių rašytojo Daniel Denis kūrybą režisuotas spektaklis (2009 m. –  „Dir diro daina“ („Paskutinė Diuranų daina“) bei 2010 m. – „Akmenų pelenai“). Ne tik prisirišimas prie vieno autoriaus, bet ir ryškus bei nesunkiai atpažįstamas autorinis braižas A. Jankevičių daro vienu iš įdomiausių Kauno dramos teatre kuriančių jaunų režisierių. Jo spektakliai niūrūs, intensyvūs, kunkuliuojantys emocijomis, reikalaujantys. Ne tik iš aktorių, bet ir iš žiūrovų.

Jei Larsas von Trieras statydamas „Dogvilį“ išdrįso į filmavimo aikštelę įsileisti teatrą, A. Jankevičius ryžtasi į teatrą įsileisti literatūrinį pasakotoją. Dar daugiau, juo tampa 246 mistinėje saloje gyvenantys šunys (VDU Vaidybos pirmakursiai studentai), stebintys ir įkūnijantys devynių jos gyventojų istorijas. Bemaž nėra dekoracijų, tik akmenų ratu aptvertas žvyras ir kreida apipaišyta mūrinė siena. Aktoriai niekuo nesiskiria nuo kasdieną gatvėse matomų jaunuolių mėlynais džinsais, veidus paslėpusių po juodais gobtuvais, nes, pasak režisieriaus, „partizaninis spektaklis prasideda nuo siūlelės“. Kampe – netikėtai teatro užkulsiuose atrasti darbininkai, kurie, pasirodo, dar ir puikūs muzikantai.

Devyniais salos gyventojais, devyniomis kenčiančiomis sielomis tampa aktoriai Gabrielė Aničaitė ir Aleksandras Kleinas. Nereikia kostiumų, teatrinio grimo, maištaujantis teatras nusimeta aikčiojimus ir baltai išpudruotus perukus bei veidus. Užtenka ant kaklo pasikabinti peilį ir A. Kleinas akimirksniu tampa motina, kurios širdis tuščia, tad ji gebanti mylėti tik protu, G. Aničaitė užsideda akinius nuo saulės ir tampa devyniolikmečiu jaunuoliu, netyčiniu žmogžudžiu. Nesikeičia aktoriai, šukuosenos, dekoracijos, tik mažos smulkmenos ir nuolat kartojamos personažų dosjė padeda nesusipainioti, nepasiklysti vis greičiau besivejančiose istorijose, vis stipriau besipainiojančiame žmogiškų ryšių, troškimų, vienatvės kamuolyje. Tačiau sėdėdamas salės tamsoje tiki viskuo, ką regi, tarsi paniręs į gerą romaną seki vis mitriau besisukančią vyksmo eigą, persikeli kitur, ir atrodymas tampa nebesvarbus, nes kuri drauge su režisieriumi, aktoriais; nebūtina pažinti veikėjų veidus, nes gali užčiuopti jų dvasią.

G. Aničaitė ir A. Kleinas meistriškai pakelia ir perteikia didžiulį emocinį krūvį, kibirkščiuojantį lyg prieš pat stiprią elektromagnetinę iškrovą. G. Aničaitės personažai vyriškesni, tamsesni, dramatiškesni, tačiau per intensyvumą supanašėję, tuo tarpu A. Kleino veikėjai švelnesni, trapesni, moteriškesni, tačiau ir įvairiapusiškesni. Štai prieš akis kvailai stypinėja aktorius su rožiniu plastikiniu maišeliu ant galvos, o juoktis nesinori. Todėl, kad juo tiki.  Kaip ir tada, kai Roberto Zemeckio filme „Prarastasis“ Tomo Hankso vaidinamas Robinzonas, į džiungles sviedęs tinklinio kamuolį su nupieštu raudonu besišypsančiu veidu, beviltiškai šaukia: „Vilsonai, sugrįžk, nepalik manęs!”. Būtis dažnai atsiskleidžia tragikomiškoje šviesoje.

Nevalia pamiršti ir gausaus VDU pirmakursių būrio. Sena tiesa, kad vienas greičiausių būdų sukrėsti žiūrovą, neleisti jam liksi pasyviu stebėtoju, yra grupinės skanduotės, balsų susiliejimas į vieną skambų chorą, kurį girdint, norom nenorom, ima lakstyti šiurpuliai. Sykiu randasi ir savotiškas disonansas tarp jautrios veikiančiųjų būties ir triukšmingo stebėtojų šūkaliojimo. Tačiau tai, kas spektaklio pradžioje rodosi labiau tuščias, nežinia ką skelbiantis ir „manifestuojantis“ chaosas, ilgainiui tampa dar vienu būdu kūrybiškai tęsti pasakojimą. Šunų sielose ima busti žmogiškumas, susitelkę nedidelėmis grupelėmis jie tampa pakankamai stiprūs, kad sugebėtų prabilti veikėjų vardu. Žodžiai liejasi unisonu, artikuliuoti, aiškūs, tik kartais pasiglemžiami salės aidų. Stebėtojai tampa veikiančiaisiais, išgyvenančiais, vis dar beveidžiais, tačiau sulig kiekviena akimirka vis tikresniais. Iliuziška sala pildosi, būtiškėja, ruošiasi didžiajam sprogimui.

Ir vis tik režisierius nesusituri nepataikaudamas žiūrovams, tiksliau, manifestuoja ne tik meilę, bet ir nepasitikėjimą publika. Nežinau, kaip kitaip paaiškinti nedidelius neva tai komiškus etiudus spektaklio pradžioje ir pabaigoje, su žėrinčiomis kelnėmis straksinčia beždžionėle-mikrobange ir šokančia morka. Kvaili juokeliai, materializmas, kebabinė, galiausiai, primityvumas – sunku būtų rasti akivaizdesnius A. Jankevičiaus kritikuojamos pop-kultūros ženklus. Negi nebegalima apsieiti be užuominų apie teatrą teatre (panaši „nelaimė“ praeitą sezoną ištiko Artūro Areimos „Plėšikus“), be tariamo širmos pakėlimo ir pabaksnojimo pirštu – va kas blogai, va ką reikia suprasti, atpažinti, išmesti. Šitaip maištas ir pasislepia, o iš žiūrovų smalsumo telieka smalsulys, nes visą spektaklį kūrus staiga nuo pečių nuimama našta, atsakomybė, sprendimas, kaip viską apmąstysi, kokią žinią išsineši su savimi. Paslaptis atskleista, eime ieškoti dar neišaiškinto ir nepatirto.

O juk liks daug neapsvarstyta. Istorijos, kurios nesibaigia laimingai. Istorijos, kurios iš vis nesibaigia. 9 gyvenimai, tokie panašūs ir skirtingi, 9 žmonės, panirę ne į pasaulio regimybę, o į pačius save, todėl gebantys trokšti, klausti, ilgėtis. Skaičius 9 – vienas iš seniausių simbolių, trigubas trilypumas. Jis ne tik tapatinamas su kūno, intelekto ir dvasios sinteze, bet ir pilnatve, trijų pasaulių (žemės, dangaus ir pragaro) atvaizdu, devintąja jūros banga. Pasakojime taip pat nusirita 9 bangos, lydimos šunų urzgimo, roko klasikos dainų skambesio ar džiaugsmingų šūkčiojimų. Devynios skirtingos bangos, kai, regis, visas pasaulis lodamas kraustosi iš proto, o mintys plyšta į skutus iš vienatvės, pildosi tamsa, kol galiausiai prasiveria laukiniu šėlsmu, kur šėlsmo puotoje prisikemšamos mintys ir kūnas, o dvasia vis tuštėja ir tuštėja, traukiasi į neįžvelgiamą ir neišmatuojamą juodąją skylę, grasinančia įsiurbti viską aplinkui; ramios bangelės, švelniai kasančios krantą, kai meilė suranda meilę, nors veikiau jau vienatvė suranda vienatvę ir ginasi meile lyg skydu nuo „juodo debilų pasaulio“; kreivos bangos, išverčiančios viską, kas ligi tol žinota, atskleidžiančios siūles, jungiančias skutus, kuriais kiekvienas iš mūsų sulopytas.

Potvyniai išplukdo juodos nevilties skulptūrėles ir parplukdo mirtį, jie kyla ir traukiasi, čia pat krintant kometoms. Nepaliaujantis ritmas, svyravimas, ciklas. Pilkų akmenų ratas. Vienatvė. Meilė. Troškimas. Meilė. Ilgesys. Meilė. Buvimas. Meilė. Atsirita devintoji banga.

Kauno nacionalinio dramos teatro archyvo (fotografas – Donatas Stankevičius) nuotraukos

Vėlyvą lapkričio 5-osios popietę poezijos mėgėjai skubėjo į Kauno menininkų namus. Juose „Kūrybos valandoje“ vyko jubiliejinis poeto, vertėjo, fotografo Vlado Braziūno vakaras „Laiko pakrašty“.

Poetą kalbino artima jo draugė, aktorė Olita Dautartaitė. Vos tik renginiui prasidėjus, ji pristatė poetą kaip „iš Vilniaus, o šiaip – tai Lietuvos žmogus“. Klausimų tą vakarą skambėjo nedaug − svarbiausiu akcentu čia tapo autoriaus kūryba, deklamuojama ir jo paties, ir jį kalbinančios aktorės.

Paklaustas, kur pradžių pradžia, autorius atsakė: „Tenai pat, kur visų – kur gimę, augę. Oficiali vieta – Pasvalys. Iki mokyklos augau pas senelius – į Panevėžio pusę, Dagiliškių kaime. Ant Svalios upelio kranto. Ten, kur senelių sodyba. Ten būnant daugiausia ir kyla minčių imt ir parašyt. Iš ten eina mąstymas, žinios, patirtys.“ Dabar didžiausia sąsaja su Pasvalio kraštu – kapeliai. Giminė ten plati. Yra pusbrolių, pusseserių, dėdienė.

Nors poetas pristatytas ir kaip fotografas, jo darbų susitikime nebuvo. Tačiau jis papasakojo, kaip, iš kur jo gyvenime atsirado fotoaparatas: „Kai buvau vaikas, padovanojo krikšto tėvas, bet tada dar netraukė. Paauglys pats nusipirkau, nes tada žinojau, ką veiksiu gyvenime – būsiu ornitologas. Fotoaparatas pravertė universitete, kur tris kursus studijavau žurnalistiką.“ Poetas šypsosi: „Kad kurso draugai įskaitas gautų, juos visus galėjau apdalinti nuotraukomis.“ Vėliau teigia susipratęs, jog atėjo toks laikas, kai neįmanoma blaškytis į visas puses, ir fotoaparatą padėjo, bet šiame tūkstantmetyje vėl paėmęs į rankas ir „užsižaidęs“.

Besidomintieji autoriaus fotografijos darbais turėjo pastebėti, kokie vaizdai juose dominuoja. Taigi autorius aiškina, kodėl pasirinko būtent tokią fotografavimo kryptį: „Portretai dėl to, kad fotoaparatas visada su manimi. Negaliu sau leisti važinėti po įvairias vietas, fotografuoti rytus ar įvairius objektus. Pamatau gražią veido faktūrą, apšvietimą – taip ir gimsta portretai. Man yra lengviau negu daugumai fotografų, kurie portretuoja kitais būdais. Kiti turi apie mėnesį žmogų pratintis, kad šis nesijaustų nejaukiai, o aš „maluosi tarp savų“.

Dar viena vakaro tema – vertimai. Galbūt mažai kam žinoma, kad autorius verčia ne tik iš latvių, prancūzų, bet ir hebrajų kalbos į lietuvių. Autorius juokiasi, kad vertimai atsirado iš švelnaus jo būdo paprašytam atsakyti „ne“. Vienam padėjo, kitam – taip ir prasidėjo. Latvių kalbos pramoko – dirbo, klydo ir vėl dirbo, kol kalba tapo savesnė. Prancūzų kalbos mokėsi jau ir mokykloje, ir universitete. „Vieną eilėraštį esu išvertęs bulgariškai, bet tai dar nereiškia, kad moku tą kalbą“, – tikino poetas. Poetas vertėjas atskleidė vertimo taisyklę: „Norint versti, reikia mokėti tris kalbas – iš kurios verti, į kurią, bet svarbiausia – poezijos kalbą. Niekas nežino, kas tai, bet tai svarbiausia.“

Kaip tikino pats kūrėjas, jo eilėraščiai verčiami į maždaug 20 kalbų. Kai kas tiesiogiai, kai kas per kitas kalbas. Poetas teigė, kad geriau versti pažįstamo eiles, nes jauti žmogaus intonaciją: „Nemalonus jausmas, kai negirdi originalo skambesio.“

Pusantros valandos trukusio susitikimo metu skaityti eilėraščiai iš naujausios autoriaus knygos „Fontes Amoris“ (2012) („Meilės šaltiniai“). Skambėjo ir senesni, jau gerai žinomi, ir tokie kūriniai, kurie parašyti jau po knygos išleidimo, todėl dar nėra užėmę vietos jokioje knygoje. Nemažai kūrinių išgirsta iš eilėraščių knygos „Saula prė laidos“ (2008), parašytos aukštaičių šiaurės panevėžiškių tarme. Susitikimo metu skambėjo klarneto muzika, už kurią turime būti dėkingi Valdui Andriuškevičiui. Jo atliekamos melodijos puikiai derėjo jaukaus ir lyrinio vakaro fone bei leido geriau įsisąmoninti poeto ir aktorės deklamuojamus eilėraščius.

Vita Vinickytė

Bernardinai.lt

Šį savaitgalį Vidas Bareikis ir jaunųjų menininkų judėjimas „No Theater“ pristatys spektaklį „Kovos klubas“. LRT televizijos laidos „labas rytas, Lietuvoje“ – įspūdžiai iš repeticijos. 

Rašytojo Chucko Palahniuko romano motyvais statomas spektaklis susijęs su ankstesniais Vido Bareikio darbais. Spektaklis „Kovos klubas“, pasak jo režisieriaus, kova su aplinka, tik šį kartą jos ribos platesnės.

„Šitas spektaklis yra logiška tąsa mūsų prieš tai buvusių darbų, „Telefonų knyga“ buvo manifestai teatro ribose, dabar iškeliavome, po pasaulį, pakeliavom ir dabar jau yra kovos su sociumu, bendrąja žmogiška prasme“, – sako V. Bareikis.

„Kovos klubas“ daugeliui pažįstamas kaip Davidas Fincheris filmas. Vis dėlto romanas, pasak vieną iš pagrindinių vaidmenų atliekančios Elzės Gudavičiūtės, paliko didesnį įspūdį

„Aš galvojau, (...) kaip Vidas ruošiasi tą padaryt, nes ten labai daug visko. Įdomu, ką ištrauks, bet jis labai gerai žinojo, ko nori. Bet pirmas įspūdis, tai mane labai sukrėtė romanas“, – sako aktorė Elzė Gudavičiūtė.

Spektaklyje pagrindinį vaidmenį atlieka aktorius AInis Storpirštis. Pasak jo, pjesėje analizuojamos bendražmogiškos temos: tėvo ir vaikų ryšys, protestas, Aukščiausiojo buvimo ar nebuvimo klausimas.

„Jauniems buvo visai nesudėtinga surasti savo interesus. Tai pats anarchijos suvokimas, kas yra anarchija“, – LRT televizijai sakė V. Bareikis.

Pasak spektaklio režisieriaus, prieš 15 metų parašytas kūrinys šiomis dienomis Lietuvoje yra ypač aktualus.

„Nematau aš didelio skirtumo „Kovos klube“, ar pasakotojas gyvena Niujorke, ar Lietuvoj. Tokia frazė, kad dauguma žmonių dirba, kad nusipirktų daiktų, kurie nėra labai reikalingi, bet kur yra aštri ir skaudi“, – priduria jis.

Režisieriaus sako, kad šiuo spektakliu norisi ieškoti kitokio dialogo su publika ir kurti kitokį teatrą. Kaip tai pavyks, įvertinti galėsite lapkričio 10, 11 ir 17 dienomis Valstybiniame jaunimo teatre.

Justė Navickaitė, LRT televizijos naujienų tarnyba

Jau daugiau kaip tūkstantis Lietuvos švietimo įstaigų dalyvauja Gamintojų ir Importuotojų Asociacijos (GIA) organizuojamame aplinkosaugos projekte „Mes rūšiuojam“, kurio metu už surinktas elektronikos atliekas ar naudotas baterijas vaikai ir jaunimas gaus dovanas - sporto reikmenis, knygas, stalo žaidimus, apsilankymus kino teatruose ar pažintines keliones.

Prie projekto „Mes rūšiuojam“ prisijungusiose švietimo ar ugdymo įstaigose mokosi ar ugdoma apie 300 tūkst. vaikų ir jaunuolių. Projekte aktyviausiai dalyvauja Vilniaus apskrities švietimo įstaigos  – jų yra net 220. Kitose apskrityse aktyvumas kiek mažesnis -  Kauno apskrityje yra 160, Šiaulių –140, Klaipėdos – 130, Panevėžio – 113 projekto dalyvių. Aplinkos apsauga ir atliekų rūšiavimu rūpinasi ne tik bendrojo lavinimo mokyklos, gimnazijos ar vaikų darželiai – prie akcijos prisijungė ir Lietuvos edukologijos bei Klaipėdos universitetai.

Projektas „Mes rūšiuojam“ suskirstytas į dvi atskiras akcijas – viena jų prasidėjo rugsėjį ir tęsis iki sausio, kita prasidės kovą ir baigsis prieš mokslo metų pabaigą. Akcijų metu vaikai sutartu laiku į sutartas vietas prie mokyklų atgabena seną, nenaudojamą elektroniką, senas baterijas. Tose vietose atliekos yra sveriamos ir surašomos. Gali būti pristatoma tiek smulkios atliekos (pvz., plaukų džiovintuvas, mikrobangų krosnelė, virtuvės kombainas ar pan.), tiek stambios atliekos – televizoriai, kompiuteriai, šaldytuvai ir t.t.

Rezultatai bus sumuojami po kiekvienos akcijos. Visos projekte dalyvaujančios švietimo įstaigos pagal surinktą atliekų kiekį galės pasirinkti dovanas - sporto reikmenis, knygas, stalo žaidimus, apsilankymus kino teatruose ar pažintines keliones.

Projekto organizatoriai skatins ne tik moksleivius  - dovanų gaus įstaigos, kurios surinks didžiausius atliekų kiekius. Tam, kad nebūtų diskriminuojamos mažos mokymo ar ugdymo įstaigos, taip pat bus apdovanotos ir tos, kur vienam mokiniui teks didžiausias kiekis atliekų.

Prognozuojama, kad šio projekto metu bus išdalinta dovanų už maždaug 200 tūkst. litų. Daugiau informacijos apie viso projekto organizavimą galima rasti internete adresu www.mesrusiuojam.lt

Kaip žinoma, elektronikos atliekos negali patekti į bendrus buitinių atliekų sąvartynus, todėl jų negalima mesti į buitinių šiukšlių konteinerius. Elektronikos atliekų taip pat negalima ardyti patiems ar leisti tai daryti neturintiems specialių leidimų, nes atliekose gali būti pavojingų medžiagų, kurios gali padaryti žalą žmogaus sveikatai ir aplinkai. Kartu su buitinėmis šiukšlėmis negalima mesti ir senų baterijų – jas privalu dėti į specialias švietimo įstaigose, prekybos ar kitose žmonių susibūrimo vietose esančias talpas. Taip sutvarkytos atliekos bus saugiai perdirbamos, o dalis gautų medžiagų bus panaudota pakartotinai. 

Bernardinai.lt

Fleitininkas William Bennett

Lapkričio 13 d. 18 val. Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Didžiojoje auloje koncertuos vienas garsiausių pasaulyje fleitos meistrų – Londono Karališkosios muzikos akademijos bei Fraiburgo aukštosios muzikos mokyklos profesorius William Bennett. Koncerte, pavadintame „Įkvepiančios fleitos melodijos“, kartu su prof. W. Bennett gros jo mokinys Giedrius Gelgotas, akompanuos vargonininkė Dalia Jatautaitė.

Profesorius W. Bennett jau arti pusės amžiaus žavi pasaulio klausytojus muzikiniais iššūkiais. Atlikėjas yra išleidęs daugiau nei 100 kompaktinių plokštelių, tarp jų ir su Jimi Hendrix bei Wynton Marsalis, paruošęs daugybę mokinių, konkursų laureatų, solistų. W. Bennett pasaulyje garsus ne tik savo virtuozišku grojimu bei pedagogine veikla, jis žymus ir kaip fleitos repertuaro plėtotojas bei gausintojas. Muzikantas fleitai yra pritaikęs daugybę kūrinių, parašytų kitiems instrumentams.

Anksčiau Londono simfoniniame orkestre grojęs pirmąja fleita, dabar W. Bennett kaip solistas nuolat koncertuoja su Anglijos kameriniu orkestru. 1995-ųjų sausį Jos Didenybė Anglijos karalienė jį apdovanojo aukščiausiu Britų Imperijos ordinu už ypatingus nuopelnus muzikai.

Koncerte Kaune maestro talkins jo mokinys ir scenos partneris ne viename koncerte Lietuvoje, Pietų Korėjoje ir Jungtinėje Karalystėje – Giedrius Gelgotas. Atlikėjas pastaruoju metu tapo dažnas svečias Kaune, nes pradėjo dėstyti VDU muzikos akademijoje.

„Kai pirmąkart išgirdau grojant prof. W. Bennett, supratau, kad turiu pas jį mokytis. Nors likimas man buvo dosnus įkvepiančių pavyzdžių ir puikių pedagogų tiek Lietuvoje, tiek visoje Europoje, W. Bennett laikau savo didžiausiu įkvėpėju“, – sako pas garsius profesorius E. Pahud, B. Gisler-Hase, J. C. Gerard, V. Gelgotą mokęsis ir stažavęsis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro fleitų grupės koncertmeisteris Giedrius Gelgotas.

Koncerte „Įkvepiančios fleitos melodijos“ klausytojai išgirs J. Bramso koncerto smuikui ir orkestrui W. Bennett aranžuotą versiją dviem fleitoms ir fortepijonui, W. A. Mozarto Fantaziją f-moll, originaliai parašytą vargonams, čia perdarytą dviem fleitoms ir vargonams, taip pat skambės F. Doplerio ir kitų kompozitorių kūriniai.

Kauno religinės muzikos centro direktorė Dalia Jatautaitė šiame koncerte akompanuosianti ir vargonais, ir fortepijonu džiaugiasi atliksianti Lietuvoje dar negirdėtus kūrinius, tarp kurių švedų fleitininko Toke Lund Christiansen aranžuota fantazija P. Čaikovskio baleto „Gulbių ežeras“ motyvais.

Ši fleitos profesoriaus W. Bennett viešnagė Lietuvoje ne pirmoji, maestro mūsų šalyje pastarąjį kartą lankėsi 2007 m., kai dalyvavo Vargonų vasaros ir Kauno religinės muzikos centro rengtuose festivaliuose, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje vedė meistriškumo kursus.

Koncertas priklauso Didžiosios aulos Muzikos draugijos rengiamų muzikos vakarų ciklui.

Koncertas vyks lapkričio 13 d., antradienį, 18 val. Vytauto Didžiojo universiteto Didžiojoje Auloje (Gimnazijos g. 7, Kaunas). Bilietai parduodami prieš koncertą.

Bernardinai.lt

Povilas Urbšys – panevėžietis, buvęs Specialiųjų tyrimų tarnybos Panevėžio padalinio vadovas. Šiuose rinkimuose į Seimą kandidatavo Vakarinėje rinkimų apygardoje ir kaip nepriklausomas, save išsikėlęs kandidatas nugalėjo visus konkurentus itin ryškia balsų persvara. Už P. Urbšį balsavo net 9 807 panevėžiečiai, ir tai yra antras pagal dydį iš 68 vienmandačių apygardų rezultatas, kurį pralenkė tik Seimo pirmininkė I. Degutienė.

Be to, Povilas kalba apie tai, kad kova rinkimuose – tai tik didelio kelio pradžia. Grupė iniciatyvių žmonių, lydėjusių jį rinkimų batalijose, nežada skirstytis kas sau, o vis drąsiau prabyla apie judėjimo, kuris gintų piliečių teises nuo partinės nomenklatūros savivalės, įkūrimą.

Kas tai per fenomenas, kaip mažai viešumoje žinomas žmogus per tokį trumpą laiką sugebėjo išeiti į lyderius? Apie tai ir ne tik kalbėjosi Andrius Navickas.  

Kas labiausiai nustebino šių rinkimų metu? Pirmą kartą žengėte į atviras politines batalijas ir, spėju, iš vidaus jos atrodo dar kiek kitaip, nei stebint iš šalies?

Kai rinkome parašus, labiausiai nustebino žmonių nusivylimas, atrodė tarsi iš jų kažkas būtų pavogę viltį. Jų netikėjimas, kad kas nors dar gali tai pakeisti, ir skaudino, ir kėlė nerimą. Nustebino ir jaunimo pozicija. Dauguma jų pabrėždavo, kad politika – ne jų reikalas. Mes prieš 24 metus turėjome lygiai tiek pat metų, kaip jie dabar, ir jeigu būtume buvę tokios pat nuostatos, kokios dabar yra jie, tai, manau, niekada nebūtume atgavę Nepriklausomybės.

Savotiškai galima konstatuoti, kad turime valstybę tarsi be piliečių. Bet kartu reikia pripažinti, kad žmogaus prigimtyje vis dėlto yra gėrio, tiesos siekimas, ir jis, to skatinamas, vis dėlto apsisprendžia ir eina prie balsavimo urnų. Taip pat Seimo rinkimų kampanijos metu išryškėjo, kiek pasikeitė įstatymai, kurie reglamentuoja politinės kampanijos dalyvių teises ir pareigas. Turiu pripažinti, jeigu tokie įstatymai būtų galioję 1990 metais, mes tikrai nebūtume išrinkę tokios Aukščiausiosios Tarybos, kuri būtų drįsusi atkurti Lietuvos Nepriklausomybę. Priminsiu, tuo metu galiojo tiesioginių rinkimų sistema. Be abejo, totalitarinis režimas imitavo demokratinį procesą, totalitarinis režimas niekada neįsivaizdavo, kad piliečiai gali pasinaudoti tomis įstatymo suteiktomis galiomis ir jas panaudoti prieš patį režimą.

Pabandykime įsivaizduoti, jeigu 1990 metais rinkimų sistema būtų buvusi tokia kaip dabar, ir pusė AT deputatų būtų renkami tiesioginiuose rinkimuose, o kita pusė – pagal sąrašus. Tuomet  AT sudėtis būtų buvusi visai kitokia, Komunistų partija būtų prikūrusi dar kitų partijų, ir nebūtų buvę galima surinkti tos daugumos, kuri pakėlė rankas dėl Nepriklausomybės akto atkūrimo. 1990 metais apie tokią, kokia yra dabar Vyriausioji rinkimų komisija, negirdėjome.

Anuomet tokios komisijos poveikis rinkimų organizavimui buvo visiškai minimalus. Šiandien mes turime darinį, kuris atsakingas už lygiateisių rinkimų organizavimą, tačiau realybė kitokia. VRK sudėtis yra sudaryta iš partijų, ir susidaro įspūdis, kad pagrindinė jos narių funkcija yra ginti interesus tų politinių partijų, kurios juos delegavo. Kita dalis nėra priklausoma nuo politinių partijų, bet, kaip parodo Ulevičiaus pavyzdys, jis galėjo atstovauti reklamos firmų interesams. Be abejo, rinkimus lydi dideli pinigai, ir reklamos agentūrų atstovai nori turėti savo žmogų, kuris gintų jų interesus. Bet sakykite, ką tai turi bendra su demokratinių rinkimų organizavimu? Todėl save išsikėlę kandidatai praktiškai yra pasmerkti pralaimėti. Na, mums pavyko rasti tą Sąjūdžio žariją, ją įpūsti ir uždegti Vilties laužą. Įrodėme, kad ir kokia būtų  ydinga sistema, ji vis vien yra įveikiama. Žmonės pakilo ir aiškiai pasakė, jog toliau taip tęstis negali.

Grįžkime prie Jūsų išsakytos minties, kad visgi paradoksalu – totalitarinės sistemos užauginti jauni žmonės sukūrė Sąjūdį, o laisvoje valstybėje užaugusieji – šalinasi politikos.

Gal tai lemia žmogaus suvokimas, kas yra gėris ir blogis. Sovietiniais laikais mums buvo aiškiau, kas yra blogis, kas yra gėris, tai padėjo geriau apsispręsti. Šiandien yra tokia situacija, kai ribos tarp blogio ir gėrio ištrintos. Kitas dalykas – tai, kad pilietiškumas daugumos žmonių suvokiamas ne kaip natūrali būsena, kuri turėtų būti, jeigu jis nori dalyvauti savo valstybės kūrimo procese. Iš dalies turime suprasti tą visuomenės dalį, kuri mano, kad politika yra ne jų reikalas. Jie paprasčiausiai nesuvokia, kokią tos pačios politikos galią jie turi. Apie tai daug rašo filosofas Algis Mickūnas. Jeigu žmogus atsisako tą savo galią panaudoti, ji yra uzurpuojama, ir tas dalies visuomenės nesuvokimas, kad jo pilietinis apsisprendimas yra tiesiogiai susijęs su jo gerove, su jo asmeniniu gyvenimu ir kitais santykiais, yra akivaizdus.

Manau tai atsitiko todėl, kad politika, kaip minėjau, yra prisipildžiusi savanaudiško intereso, ir žmogus tada natūraliai nenori tame nešvariame reikale dalyvauti. Bet kas tuomet atsitinka? Kai jie atsisako dalyvauti, tada prie urnų ateina tie, kurie pardavė savo balsus už 10 litų ar bambalį. Ir toliau tie bambaliniai balsai išrenka tokią valdžią, kuri tiesiogiai veikia to žmogaus gyvenimą, kuris nusprendė nesitepti rankų rinkimų dieną, bet kartu leisdamas tiems bambaliniams balsams nulemti jo gyvenimą, jis nesąmoningai tapo jų bendrininku.

Pats išsikėlėte, tačiau, tikiu, kad tai nereiškia, jog buvote vienas politinio karo lauke. Gal galite kiek pristatyti žmones, kurie Jums daugiausia talkino?

Be abejo, nes jeigu man nebūtų pavykę surinkti tos komandos, tai tikrai būčiau likęs vienas. Jos branduolį sudarė buvę sąjūdiečiai, tarp kurių galima paminėti buvusį Sąjūdžio Panevėžio tarybos narį Rytį Račkauską, Nomedą Simėnienę, Albertą Škutą. Prisijungė ne tiktai tie Sąjūdžio laikų veteranai, bet atėjo ir jų vaikai. Su mumis buvo ir a.a. Algio Plytniko, buvusio Sąjūdžio Panevėžio skyriaus sekretoriaus, dukra Akvilė, Ryčio sūnus Giedrius, taip pat Nomedos sūnus Daumantas, a. a. sąjūdiečio Eugenijaus Žvyko dukra Austėja. Su mumis buvo ne vien tiktai tie, kurie buvo susiję su Sąjūdžio tarybos veikla, buvo ir tie, kurių neapleido Sąjūdžio dvasia. Norėčiau paminėti Karoliną Masiulytę-Paliulis, kuri į Lietuvą iš Prancūzijos sugrįžo jau atkūrus nepriklausomybę. Visų tikrai neįmanoma išvardyti, bet tai, kad tai buvo branduolys žmonių, kurie vienaip ar kitaip dalyvavo Sąjūdyje, tai yra faktas.

Galima sakyti, tai – buvusių sąjūdiečių sambūris, ir būtent jų dėka pavyko padaryti tai, kas kitiems atrodė neįmanoma. Iš pat pradžių jie iš mūsų juokėsi, bet kai surinkome 3701 parašą, jie suprato, kad susiduria su jiems nesuprantama jėga, ir tą jėgą jie pradėjo demonizuoti. Taip jie tiesiog norėjo pateisinti savo pralaimėjimą. O tai, kas mums pavyko padaryti, yra ženklas ne vien tik Panevėžio miestui, bet ir Lietuvai, jog įmanoma susibūrus ne dėl postų, ne dėl pinigų, o dėl idėjos padaryti tai, kad ta idėja taptų kūnu. Ir dar daugiau galiu pasakyti, jog tai nebuvo daroma vien tiktai dėl to, kad patektų vienas kandidatas į Seimą. Mes padarėme įdirbį tam, kad atsirastų mieste judėjimas, kuris galėtų dalyvauti miesto visuomeniname-politiniame vyksme ir būti alternatyva esančioms politinėms partijoms būsimuose savivaldos rinkimuose.

Mes jau šiandien tapome alternatyva esamoms polinėms partijoms mieste ir mūsų pagrindinis tikslas – siekti, kad būtų sustiprintos bendruomenių galios, kad bendruomenės galėtų dalyvauti priimamuose sprendimuose bei jiems daryti įtaką. Šis judėjimas bus atviras žmonėms, kurie turi moralinį autoritetą įvairiose srityse. Per šį trumpą rinkimų kampanijos laiką mums teko susitikti su bendrijų pirmininkais, matėme daug iniciatyvių žmonių. Matėme žmonių iš smulkaus ir vidutinio verslo, kurie nori pokyčių ir nori juose dalyvauti.

Galiausiai matėme ir tą jaunimą, kuriam ne tas pat, kas darosi aplinkui. Mes tą judėjimą padarysime atvirą ir jiems. Kuo tas judėjimas skirsis nuo politinių partijų? Šiuo metu esančios politinės partijos egzistuoja tam, kad pasinaudotų piliečių galiomis. Judėjimas, atvirkščiai, sieks sudaryti sąlygas toms piliečių galioms reikštis.

Manau, kai kurios partijos turi suklusti ir suvokti vieną dalyką: jeigu jos nepakeis savo požiūrio į žmones, kurie juos renka, žmonės turės alternatyvų pasirinkimą. Savotiškai mes jau tampame tuo dėmeniu, kuris privers politines partijas keistis. Kitu atveju jos negalės konkuruoti su tokiu judėjimu. Jeigu tie pokyčiai įvyks ir atitiks žmonių interesus, tai laimėsime visi. Mes nebijome konkurencijos, konkurencijos dėl idėjų, o ne dėl interesų.

Ar šie rinkimai gali būti vadinami pono V. Matuzo politinės karjeros pabaiga?

Taip vienareikšmiškai negalėčiau atsakyti, nes pats Matuzas yra kaip reiškinys, kuris būdingas ir kitoms partijoms. Ką reiškia vien tik tas pavyzdys, kad jo finansavimas rinkimų kampanijoje buvo gerokai didesnis už kitų tos pačios partijos kandidatų? Pagal sumą tai buvo antras konservatorių partijos kandidatas po A. Kubiliaus, remiamas taip dosniai. Taigi po triuškinamo pralaimėjimo TS-LKD atsakingo sekretoriaus R. Aleknos komentarai, kad dėl visko kalta žiniasklaida, rodo, jog bus bandoma Matuzą ir toliau palaikyti. Jeigu užsimerkiama prieš tai, kad iš viso Panevėžio krašte iš 7 konservatorių buvo išrinktas tik vienas, o Nevėžio apygardoje pirmą kartą po nepriklausomybės atkūrimo nebuvo palaikytas konservatorių kandidatas, gali sudaryti įspūdį, kad ir A. Kubilius nebėra laisvas savo sprendimuose dėl Matuzo. Galbūt Matuzas yra tas žmogus, kuris buvo atsakingas už finansus, ir jeigu jis pradėtų kalbėti, tai gal atsirastų dar vienos partijos byla dėl finansinių reikalų.

Šiandien daug šnekama, kad į valdžią ateina partija, kuri įtariama sukčiavimu ir „juodąja buhalterija“, o teismai per ilgą laiką nesugebėjo pateikti aiškaus verdikto. Kaip vertinate tokią situaciją? Ar trūksta teismams kokių nors įstatyminių pataisų, ar čia viskas priklauso nuo pačių teisėjų asmenybių ir taisyk įstatymų netaisęs? O gal iš tiesų, kaip teigia p. Viktoras, čia dar vienas politinis susidorojimas?

Darbo partijos bylos nagrinėjimas teisme ir yra tas atspindys, kokia ši problema yra skaudi. Mūsų valstybėje yra valdžių pasidalinimas, bet tas pasidalinimas negali būti pats sau, jis turi saugoti tos valdžios tam tikrą priklausomumą, bet jos negali pradėti veikti savitiksliai. Taigi, jei kalbame apie teismų valdžią, tai šiuo atveju ji yra tarsi užsidariusi savo siaurų teisinių problemų sprendimuose ir nesugebanti įvertinti to savitikslio buvimo pasekmių valstybei. Ir ne tiktai valstybei, bet ir valstybės demokratijos pamatams, nes tie signalai apie masinius papirkinėjimus, kurie buvo įvardyti su Darbo partijos narais per rinkimus, yra ne kas kita, o nebaudžiamumo atspindys.

Tai, kad stebėtojai iš Europos valstybių kelia mums nepatogius klausimus dėl demokratinių rinkimų, tai ir yra pasekmė to labai susiaurinto teismų suvokimo, kokią funkciją jie atlieka valstybėje. Teismai turėtų priimti sprendimus, neatsižvelgdami į politines nuostatas, bet Darbo partijos bylos nagrinėjimo tikrai niekaip kitaip nepavadinsi kaip vilkinimu. Kodėl taip yra, ar vien tik dėl to, kad dalis teismų yra patys sau, tarsi valstybėlės valstybėje, ar dar prie to prisideda ir kiti subjektyvūs veiksniai, lieka neatsakyta. Pavyzdžiui, kodėl, kai tik Uspaskichui prasideda problemos su teismais, šalia jo atsiranda Artūras Paulauskas su savo ryšiais įvairiose teisėsaugos lygiuose? Kai tik tos problemos teismuose didėja, distancija tarp Uspaskicho ir Paulausko mažėja. Kai kam gali susidaryti įspūdis, kad tai ir lemia, kodėl vyksta toks bylos vilkinimas.

Viena didžiausių intrigų – kurią politinę frakciją pasirinksite Seime? Ar jau apsisprendėte? Kaip įsivaizduojate savo darbą Seime? Ar be bendraminčių komandos nebus labai sunku? Kokius tikslus sau keliate?

Už mane balsavo 9807 rinkėjai. Jie mane rinko kaip nepartinį save išsikėlusį kandidatą. Jeigu aš, būdamas Seimo nariu, tapsiu partinės frakcijos dalimi, kuri atstovauja kažkurios politinės partijos interesams, tai nuvilsiu rinkėjus. Norėdamas likti ištikimas jiems, aš rinkčiausi mišriąją frakciją. Jeigu mišri frakcija nesusidarytų arba joje dalyvautų Seimo nariai, kurių nuostatos neatitiktų mane išrinkusių rinkėjų interesų, aš esu pasiruošęs nepriklausyti jokiai frakcijai. Tuomet bursiu neformalią Seimo narių grupę arba prisidėsiu prie subūrimo.

Neformalioje Seimo narių grupėje įsivaizduoju žmones iš įvairių frakcijų, kurie turi savo įsitikinimus, vertybes ir tvirtą stuburą. Tuomet būtų galima derinti pozicijas dėl atskirų teisės aktų, projektų priėmimo ir vienaip ar kitaip tiesiog viešinti tuos partinius, grupuočių interesus, kurie pažeidžia daugumos piliečių teises.

Norėčiau priminti, kad jau besibaigiančios kadencijos Seime buvo neformali Seimo narių grupė, suburta kovai su korupcija, tik gaila, kad jos veikla buvo daugiau formali. Tai, kad, ko gero, mūsų parlamentinėje tradicijoje būtų naujas reiškinys, bet taip atrodytų tik iš pirmo žvilgsnio. Pateiksiu pavyzdį, kai Seime buvo priimamas įstatymas dėl alkoholio reklamos. Tiems, kurie atstovavo alkoholio gamintojų interesams, pavyko suburti neformalią Seimo narių grupę, kuri padėjo įtvirtinti jiems naudingą nuostatą.

Priminsiu kitą pavyzdį, kaip buvo balsuojama dėl Seimo nario Matuzo teisinės neliečiamybės. Taip pat susibūrė neformali Seimo narių grupė, kuri bandė padėti išsaugoti Matuzą, ir joje buvo ne vien tik konservatoriai, ten buvo ir iš Darbo partijos, ir iš Tvarkos ir teisingumo partijų. Tuo noriu pasakyti, kad yra realių pavyzdžių, kai, vedami savų motyvų, susiburia tos neoficialios grupės. Tik, reikia pripažinti, dažniausiai tai vyksta dėl siaurų grupuočių interesų, o ne dėl rinkėjų atstovavimo. Ši praktika ne tik kad įsigalėjusi, ji susiformavusi kaip monolitas.

Manau, kad sukurti neformalią Seimo narių grupę, kuri būtų alternatyva tokiems savanaudiškiems sambūriams, yra įmanoma. Tik, noriu pabrėžti, esu realistas ir žinau, kad nebus daug Seimo narių, kurie pasiryš burtis į šią grupę, bet susijungimas sprendžiant tam tikrus klausimus padės dar labiau išryškinti kitų Seimo narių savanaudišką atstovavimą.

Politinė korupcija Lietuvoje. Vieni sako, kad ji tarsi voratinklis apraizgė visas institucijas, ir beviltiška su ja net kovoti, kiti teigia, jog kalbos apie korupciją išpūstos. Kokia Jūsų pozicija?

Kasmet Europos Sąjungos valstybėse atliekama piliečių apklausa, kur prašoma įvardyti grėsmes, kurias jie mato savo valstybėje. Lietuva išsiskiria tuo, kad piliečiai kaip vieną iš pagrindinių grėsmių nacionaliniam saugumui įvardija korupciją. Tie, kurie bando politinės korupcijos mastą sumenkinti, tai daro sąmoningai. Galų gale net per rinkimų kampaniją, kai tekdavo diskutuoti su žmonėmis, teko pripažinti, kad kai kurie iš jų jau susitaikė, jog jie renka į valdžią tuos, kurie ateina vogti, tiktai renkasi tą kandidatą, kuris, jų manymu, mažiau vogs... Jeigu yra tokia piliečių nuostata, kad jie į valdžią pasiruošę rinkti vagis, manau, jog jau pasiekta kritinė riba.

Šiandien vėlgi konstatuojame, kad rinkėjas parduoda savo balsą ir sutinka, kad tas, kuris jį nupirko, ateityje jį ir valdys, ir tas reiškinys yra ne vienetinis, o masinis. Tai apie ką kalbame? Kitas dalykas – kol kas niekas neužakcentavo, iš kur atsiranda tie pinigai, kurie yra panaudojami papirkinėti rinkėjus? Jie juk  imami iš tos pačios korupcinės kasos. Tai, kad problemos, kurios susidarė socialinėje srityje, padidėjęs žmonių socialinis pažeidžiamumas, tai, kad pas mus smulkus ir vidutinis verslas yra nustumtas į šalikelę, kieno tai yra pasekmė? Tai yra politinės korupcijos padarinys. Politinė korupcija iš principo deformavo mūsų valstybės vystymąsi ir pažeidė visas sritis – verslo, finansines, socialines.

Vienas pavyzdys: kai buvo sulaikytas vienas iš lobistų, tai tarp asmenų, kurie pasirašė laišką, kuriame bandė paveikti teismą, kad neskirtų jam suėmimo, jį pasirašė du Seimo pirmininkės pavaduotojai, žiniasklaidos, verslo atstovai. Tai jūs man pasakykite, kokioje normalioje valstybėje gali būti toks reiškinys? Ką jis atspindi? Atspindi tai, kad pati politinė korupcija suvokiama kaip norma įvairiuose socialiniuose sluoksniuose – nuo eilinio rinkėjo iki įstatymų leidėjo. Ir tie, kurie kalba, kad taip neturi būti, tampa vos ne raupsuotaisiais.

Tai savotiškai sugrąžina į totalitarinę visuomenę, kurioje dominavo viena ideologija, ir jei kažkas išdrįsdavo suabejoti, ar taip iš tiesų turi būti, arba išdrįsdavo priešintis, tai jo atžvilgiu pradėdavo veikti represinės struktūros, tokiems žmonėms buvo sugalvota diagnozė, buvo konstatuojama, kad šitas žmogus neadekvačiai suvokia realybę, ir uždarydavo į psichiatrinę ligoninę.

Dabar susidaro toks įspūdis, kad įsigali tam tikra politinės korupcijos ideologija, todėl politinė korupcija tapo norma. O tie, kurie pradeda tuo abejoti arba tam priešintis, jie net tik kad pripažįstami kaip neadekvačiai suvokiantys aplinką, bet yra izoliuojami nuo tam tikrų sričių ir daroma viskas, kad jie nebūtų viešumoje ir negalėtų padaryti poveikio viešajai nuomonei. Tos problemos tolesnis toleravimas iš tiesų gali būti pražūtingas, ir jeigu laiku nebus padarytos išvados, mes prarasime valstybę. Tokio kaip Uspaskichas politinėje arenoje atsiradimas ir tokio kaip Uspaskichas reiškinio dominavimas jau lemia mūsų valstybės likimą, o tai yra būtent politinės korupcijos pasekmė. Jeigu šiandien konstatuojame tai, kad politinėse partijose nebedominuoja idėjos, o dominuoja interesai, tai ar čia ne politinės korupcijos mąstymo pasekmė, politinės korupcijos santykio pasekmė? Jei pripažįstame, kad tai yra pasekmė, tuomet mes atitinkamai privalome įvardyti tos politinės korupcijos pavojų ne tik mūsų valstybei, bet ir mūsų, kaip žmonių, egzistencijai.

Politinė korupcija, kaip ir kiekviena ydinga sistema, atima galimybę žmogui rinktis tarp gero ir blogo, o tik palieka galimybę rinktis tarp didesnio ir mažesnio blogio. Jeigu tai įvardytume kaip šėtoną ir velnią, kas nors pamanys, kad kalbame kažkokiomis viduramžių inkvizicijos sąvokomis, bet realiai blogis turi savo veidą, blogis turi savo šaltinį. Tik kažkodėl jei kas nors pradeda kalbėti apie blogio šaltinį, iš jo pradedama šaipytis ir tyčiotis. Tai čia ir yra lakmuso popierėlis. Tai jau pirmoji indikacija, kad tas blogis yra tikras, nes blogio tikslas yra slėpti savo veidą. Pagrindinis blogio tikslas yra ištrinti ribą tarp blogo ir gero. Tai, kas ir yra šiandien su politine korupcija atsitikę. 

Viena iš sunkiausių ligų politiniame gyvenime – į aktyvią politiką įsitraukę žmonės apsigyvena tarsi savarankiškame elito pasaulyje ir visiškai atitrūksta nuo žmonių, kuriems žadėjo tarnauti rūpesčių ir lūkesčių. Ar įmanoma to išvengti? Gal jau turite savo receptą?

Turiu receptą. Aš jį naudojau visada – ir kai dirbau valstybės tarnyboje, ir kai teko eiti vadovaujančias pareigas. Pirma, ką reikia padaryti, tai nesutapatinti savęs su einamomis pareigomis. Tavo, kaip žmogaus, būtis yra daug daugiau negu tavo pareigos ir daug daugiau už tą kėdę, ant kurios sėdi. Pareigos yra tiktai priemonė save realizuoti kaip žmogų, bet ne tikslas. Kai tik žmogus sutapatina save su pareigomis, o ta kėdė tampa jam tikslu, tuomet – viskas, jis tampa tuo, kuris į aplinką žiūri tiktai pro tą siaurą langelį.

Teko matyti žmonių, kurie praranda savo pareigas, valdžios kėdes, ir jiems atrodo, kad griūva visas pasaulis, visas jų gyvenimas. Tai ir atsitinka todėl, kad jis sutapatino savo žmogišką būtį su tomis laikinomis pareigomis. Visada reikia išlaikyti tą distanciją, ir tik ta distancija leidžia pažiūrėti ir įvertinti save kritiškai bei atlaikyti tą tuštybės išbandymą. Teko pastebėti, kad ne vien tik Seimo nariai, bet ir kiti, žemesnes pareigas einantys valdininkai dažnai pradeda manyti, jog jie yra tik tam, kad valdytų. Tai atsitinka todėl, jog tos pareigos jiems tampa tikslu, o kai ta žmogiškoji būtis yra saugiame atstume nuo valdžios įgaliojimų, tai iš tikro ne tik kritiškai leidžia į save pažiūrėti, bet ir suvokti tai, kad tu nevaldai nieko, o tik tarnauji. Tu, kaip žmogus, esi tik galimybė tai tarnystei atlikti.

Susidaro įspūdis, kad dauguma esančiųjų valdžioje nelabai suvokia šį savo santykį. Todėl dabar ir yra tas didžiulis žmonių nepasitikėjimas valdžia. Tai faktiškai yra ne ko nors kito, o totalitarinės visuomenės reiškinys. Sovietinėje  visuomenėje iš tiesų buvo taip, kad viskas buvo paremta valdyti žmones, tiktai buvo sudaromas propagandinis įspūdis, jog tarybinė valdžia tarnauja žmonėms. Šiandien yra panašus vaizdelis, tik dabar dažnas valdininkas net nesivargina sudaryti tokio įspūdžio. Todėl kitokio žmonių požiūrio į valdžią ir negali būti, tokiuose santykiuose neatsiranda tarpusavio pasitikėjimo ir pagarbos, tokiuose santykiuose neatsiranda pilietinės visuomenės, nes tokiai valdžiai nereikalingas pilietiškumas, kuris ją kontroliuotų ir įpareigotų atsiskaityti. 

Bernardinai.lt

Lapkričio 15–16 d. Seimo Konferencijų salėje vyks tarptautinis forumas „Vieninga Europa – vieninga istorija“.

Forumo tikslas – atverti erdvę dialogui tarp Europoje egzistuojančių skirtingų naratyvų, prisimenant ir vertinant XX amžiaus totalitarinę Europos praeitį. Forume bus analizuojamos skirtingos kolektyvinės atminties susiformavimo priežastys, būdai ir priemonės, kaip Europa ir jos tautos galėtų apjungti skirtingas patirtis į vieningą Europos istorijos kontekstą.

Dvi dienas įdomiomis ir kontraversiškomis istorinės atminties temomis diskutuos Lietuvos ir užsienio istorikai, intelektualai, politikai. Forumo darbe dalyvaus šeši Europos Parlamento nariai, Europos atminties ir sąžinės platformos vadovai, Europos istorijos mokytojų asociacijos vadovė, pranešėjai iš devynių valstybių.

Forumą organizuoja Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti.

Programa

Lapkričio 15 d., ketvirtadienis,

9.00    Dalyvių registracija

10.00  Įžanginė sesija. Sveikinimai 

           Andrius Kubilius, Ministras Pirmininkas, Lietuva;

           Emanuelis Zingeris, Nepriklausomybės akto signataras, Tarptautinės istorinio teisingumo komisijos pirmininkas, Lietuva;

           Hanso-Gerto Pioteringo, Europos Parlamento nario video pranešimas;

10.30             Europos atminties politika – ar ji yra ir kodėl tai svarbu? 

Vadovauja  – Ronaldas Račinskas

                    Sandra Kalnietė, Europos Parlamento Europos istorijų sutaikymo       grupės pirmininkė, Latvija;

                   Tune Kelamas, Europos Parlamento narys, Estija;

                  Goranas Lindblatas, Europos sąžinės ir atminties platformos Prezidentas, Švedija

13.30             Istorija ir atmintis – nacionaliniai aspektai

                      Dr. Nerijus Šepetys, istorikas, žurnalo „Naujasis židinys“ redaktorius, Lietuva

                      Dr. Kęstutis Girnius, Vilniaus universitetas, Tarptautinės komisijos narys, Lietuva 

                      Prof. Alvydas Nikžentaitis, Lietuvos nacionalinis istorikų komitetas, Tarptautinės komisijos narys, Lietuva 

                      Dr. Volodymyras Vyatrovych, Išsilaisvinimo judėjimo tyrimų centras, Ukraina

15.50             Istorija ir konfliktiška atmintis

                     Vadovauja – dr. Arūnas Bubnys

                     Prof. Šarūnas Liekis, Vytauto Didžiojo universitetas, Tarptautinės komisijos narys, Lietuva 

                      Prof. Saulius Sužiedėlis, Milersvilio universitetas, Tarptautinės komisijos narys, JAV

                      Vesna Teršelič, Praeities tyrimų centro „Documenta“ direktorė,  Kroatija

  Lapkričio 16 d., penktadienis,

10.00             Istorijos suvokimas ir švietimas Europoje

                      Vadovauja – Ingrida Vilkienė

                      Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Europos Parlamento narė, Lietuva

                      Joke van der Leeuw-Roord, Europos istorijos mokytojų asociacijos EUROCLIO vykdomoji direktorė, Olandija

                      Dr. Andžejus Kacožykas, Aušvico-Birkenau valstybės muziejaus direktoriaus pavaduotojas, Lenkija

11.40             Istorija ir atmintis – tarptautiniai aspektai

                      Vadovauja – dr. Nerijus Šepetys;

                      Lašlas Tokešas, Europos Parlamento narys, Vengrija;

                      Dr. Arvydas Anušauskas, Seimo narys, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, Tarptautinės komisijos narys, Lietuva;

                      Dr. Edvins Snore, istorikas, režisierius, Latvija.

14.10             Istorinis teisingumas ir pagarba aukoms

                      Prof. Irena Veisaitė, kultūrologė, išgyvenusi Holokaustą, Lietuva;

                       Prof. Arimantas Dumčius, tremtinys, Seimo Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijos nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisijos pirmininkas, Lietuva;

                      Birutė Burauskaitė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Lietuva.     

15.50             Vieninga Europa – vieninga istorija

                      Vadovauja  – dr. Arvydas Anušauskas

                      Prof. Vytautas Landsbergis, Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, Europos Parlamento narys, Lietuva;

                      Dr. Nela Vinkelman, Europos sąžinės ir atminties platformos direktorė, Čekija;

                      Ronaldas Račinskas, Tarptautinės komisijos vykdomasis direktorius, Lietuva.

Dalyvauti forume kviečiami visi norintys, tačiau būtina išankstinė registracija. Prašome registruotis Tarptautinės istorinio teisingumo komisijos sekretoriate iki 2012 m. lapkričio 13 d. (antradienio):elektroniniu paštu: komisija@lrv.lt, faksu nr. 8 706 63805 arba telefonu 8 706 63804.          

Prašome pranešti: vardą, pavardę, darbovietę (organizaciją), adresą, el. paštą, telefoną. 

Daugiau informacijos: www.komisija.lt ir tel.: 8 706 63804, 8 706 63818.

Bernardinai.lt

Trys profesoriai ir jaunesnioji mokslo darbuotoja ketvirtadienį Vilniuje bus apdovanoti Baltijos Asamblėjos medaliais.

Jais kiekvienais metais apdovanojami Baltijos valstybių bendradarbiavimui nusipelnę asmenys, pranešė Seimo kanceliarija.

Lietuvos delegacijos siūlymu šiais metais medaliais bus apdovanoti akademikai profesoriai, habilituoti daktarai Leonardas Kairiūkštis ir Laimutis Adolfas Telksnys, profesorė daktarė Dalia Kiseliūnaitė bei Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Letonikos centro jaunesnioji mokslo darbuotoja Violeta Butkienė.

L.Kairiūkščiui medalis bus įteiktas už svarų indėlį į Lietuvos mokslą, ilgametį, aktyvų ir kompetentingą darbą leidžiant trijų Baltijos šalių miškų mokslų žurnalą, pastangas išsaugoti unikalią Baltijos regiono aplinką ir biologinę įvairovę, Lietuvos, Latvijos ir Estijos mokslininkų skatinimą bendradarbiauti vykdant mokslinius tyrimus ir skleidžiant jų rezultatus.

Informatikos mokslo ir skaičiavimo technikos kūrimo ir plėtojimo pradininkui Lietuvoje L.A.Telksniui medalis skirtas už aktyvų bendradarbiavimą su Baltijos šalimis diegiant informacines technologijas moksliniuose tyrimuose, plėtojant internetą, kuriant akademinius kompiuterių tinklus ir užtikrinant jų sąveiką.

Medalis bus įteiktas D.Kiseliūnaitei, kuri inicijavo latvistikos studijas Klaipėdos universitete ir joms vadovauja. Ji inicijavo ir koordinuoja KU ir Liepojos universiteto bendradarbiavimą, šių universitetų studentų mainus. Kalbininkė kasmet organizuoja lauko tyrimus, vadovauja KU Humanitarinių mokslų fakulteto latvistikos centrui, tyrinėja kuršininkų kalbą ir etninę kultūrą.

Taip pat medaliu bus apdovanota VDU Letonikos centro jaunesnioji mokslo darbuotoja Violeta Butkienė, dėstanti latvių kalbą. Ji 1981–1988 metais dalyvavo folkloro sąjūdyje, ekspedicijose Lietuvoje ir Latvijoje.

Lapkričio 8–9 dienomis Seimo rūmuose vyks 31-oji Baltijos Asamblėjos sesija ir 18-oji Baltijos Taryba.

Fatimoje, Portugalijoje, vykstanti Bonifratrų generalinė kapitula naujuoju šios vienuolijos vadovu išrinko ispaną kunigą Jesus Etayo Arrondo. Kongregacijos generalinio vyresniojo poste jis pakeičia lig šiol bonifratrams vadovavusį airį Donatą Forkaną, praneša Vatikano radijas.

Bonifratrų charizma – slaugyti ligonius, kartu rūpinantis ir jų dvasiniais poreikiais. Šią vienuoliją šešioliktojo amžiaus pirmoje pusėje įkūrė ispanas šv. Dievo Jonas. Šiuo metu bonifratrai turi apie 1100 narų penkiasdešimtyje pasaulio šalių, dirba daugiau kaip 300 ligoninių ir slaugos namų.

1635 m. vyskupas Abraomas Vaina bonifratrus įkurdino Vilniuje. Jiems buvo pavesta Šv. Kryžiaus bažnyčia, prie dabartinės Daukanto aikštės. Šį vienuolyną devynioliktojo amžiaus vidury uždarius, bonifratrų veikla Lietuvoje nutrūko. Vilniaus bonifratrų vienuolynas buvo laikinai atkurtas tarpukario metais.

Tęsiant Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Pirmininko, Europos Parlamento nario, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, profesoriaus Vytauto Landsbergio 80-osioms gimimo metinėms skirtus renginius vakar Europos Parlamente pirmą kartą tarptautinei bendruomenei pristatytas Lietuvos televizijoje Giedrės Žičkytės ir Liepos Rimkevičienės sukurtas dokumentinis filmas "Laisvės džiazas". Šiame filme išryškinamas Vytauto Landsbergio – politiko, atvedusio Lietuvą į nepriklausomybę, mąstytojo, kūrėjo, humanisto, portretas.

Filmo peržiūrą surengusi Europos Parlamento narė Radvilė Morkūnaitė pabrėžė, kad Vytautas Landsbergis buvo pirmasis Lietuvos politikas, jau 80-ųjų pabaigoje ėmęsis derinti meną su politika, nebijojęs improvizuoti net ir priimdamas sudėtingus sprendimus. Asmeninė laisvė, improvizacija ne tik muzikoje, bet ir politikoje, drąsa - bruožai, išskyrę V. Landsbergį iš kitų to meto politikų. Anot filmo pristatyme kalbėjusio Europos liaudies partijos frakcijos EP vicepirmininko švedo G. Hokmarko, V. Landsbergis  – mūsų dienų herojus, labiau nei bet kas kitas parodęs, kiek vienas žmogus gali nuveikti laisvei ir demokratijai.   

Europarlamentarės R. Morkūnaitės nuomone, Lietuvos nepriklausomybės judėjimo Sąjūdžio sėkmės priežastis ir buvo drąsa: "drąsa nesilankstyti ir nesidangstyti, sakyti tiesą, netgi pavojingiausių aplinkybių akivaizdoje". Nors nemažai Lietuvos žmonių pasižymėjo šia drąsa, tačiau Landsbergio drąsa, jos įsitikinimu, buvo ypatinga. "Ją netgi galima būtų įvardinti terminu "landsbergiška drąsa". "Muzika, jausmingumas, improvizacija suteikė grynai drąsai papildomą krūvį, neleido stagnuoti ir kūrė stebuklus". Taip meno ir politikos sintezės galią apibūdino R. Morkūnaitė, visiems vakaro dalyviams linkėdama landsbergiškos drąsos visuose svarbiuose darbuose savo valstybei, Europai, pasauliui.

Bernardinai.lt

Prezidentė Dalia Grybauskaitė telefonu kalbėjo su Latvijos Prezidentu Andriu Bėrziniu. Prezidentai aptarė pasirengimą neeiliniam Europos Vadovų Tarybos posėdžiui bei Lietuvos ir Latvijos derybines pozicijas dėl 2014-2020 m. ES biudžeto, pranešama prezidentūros spaudos tarnybos išplatintame pranesime

Lietuvos ir Latvijos Prezidentai sutarė derybose dėl septynmečio ES biudžeto vieningai siekti, kad skirstant ES paramą Baltijos valstybių interesai nenukentėtų.

Abiejų šalių prioritetas, kad žemės ūkio išmokos naujųjų ir senųjų ES narių ūkininkams užtikrintų vienodas konkurencines sąlygas. Lietuva ir Latvija taip pat laikosi bendros pozicijos, kad būtų panaikinti diskriminaciniai ES struktūrinės paramos apribojimai .

Šiuo metu Europos Sąjungai pirmininkaujantis Kipras siūlo mažinti daugiametį 2014 -2020 m. ES biudžetą.

Dėl naujojo biudžeto bus sprendžiama Europos Vadovų Taryboje Briuselyje lapkričio 22-23 dienomis.

Lietuvos ir Latvijos vadovai taip pat kalbėjo apie trijų Baltijos valstybių Prezidentų susitikimą, kuris šalies vadovės kvietimu įvyks lapkričio 28 d. Raudondvaryje.

Bernardinai.lt

Vos už kelių dienų, lapkričio 8 ir 9 dienomis, Glazgo mieste įvyks lietuvių kompozitorės Justės Janulytės muzikos ir vaizdo spektaklio „Smėlio laikrodžiai“ škotiškoji premjera. Didžiulės tarptautinės sėkmės sulaukęs lietuviškas projektas jau antrą kartą kviečiamas į Jungtinę Karalystę – šįkart šį įspūdingą kūrinį į savo programą įtraukė pirmą kartą rengiamas naujas ambicingas šiuolaikinės muzikos ir multimedijos festivalis „Sonica“.

Šiemet startuojantis Glazgo festivalis „Sonica“ suplanavo ne vieną, o du „Smėlio laikrodžių“ atlikimus viename iš svarbiausių Škotijos kultūros objektų – šiuolaikinio meno centre „Tramway“, kurį garsusis Peteris Brookas yra pavadinęs „industrine katedra, apjungiančia meną su humaniškumu“.

Tarptautinėje arenoje sparčiai garsėjančios kompozitorės J. Janulytės „Smėlio laikrodžiai“ per praėjusius metus po premjeros „Gaidos“ festivalyje apkeliavo net 7 garsiausius Europos šiuolaikinės muzikos festivalius: „hcmf“ Huddersfielde (Jungtinė Karalystė), „MaerzMusik" Berlyne (Vokietija), „Holland Festival" Amsterdame (Olandija), „Varšuvos ruduo" (Lenkija), „Musica" Strasbūre (Prancūzija), „RomaEuropa" Romoje (Italija), „Musicadhoy“ Madride (Ispanija). Po pelnytos šio kūrinio sėkmės Europoje projektas yra pakviestas ir į vieną garsiausių ir didžiausių festivalių pasaulyje – į Sidnėjaus festivalį (Sydney Festival), kur „Smėlio laikrodžių“ atlikimas numatytas prestižinėje Sydney Recital Concert Hall, talpinančioje apie 1100 klausytojų, ateinančių metų sausio 12 d.

„Smėlio laikrodžių“ projektą ir jo tarptautinę sklaidą globoja „Vilniaus festivaliai“, šios įstaigos vadovas Remigijus Merkelys sako, jog „kūrinio pakvietimą į Glazgą, o taip pat ir į Sidney Festival didžiąja dalimi lėmė sėkmingas dalyvavimas viename didžiausių Europoje festivalių – prestižiniame „Holland Festival“ Amsterdame. 2011 metais čia pavyko surengti itin kokybišką „Smėlio laikrodžių“ atlikimą, kita vertus, į šį festivalį atvažiuoja daug garsių festivalių vadovų ir prodiuserių iš įvairių pasaulio šalių, kurie išgirsta ir pamato tave. Todėl jeigu kūrinys sėkmingas ir tikrai paveikus, po sudalyvavimo „Holland Festival“ dažnai jo laukia graži ateitis ir tolesnė tarptautinė sklaida.“

Milane (Italija) gyvenančios kompozitorės J. Janulytės audiovizualinį projektą „Smėlio laikrodžiai“ 4 violončelėms, gyvajai elektronikai, vaizdo bei šviesos instaliacijai atlieka vieni geriausių Lietuvos violončelininkų – Edmundas Kulikauskas, Povilas Jacunskas, Rūta Tamutytė, Onutė Švabauskaitė. Gyvąją elektroniką įgyvendina italai Michele Tadini ir Antonello Raggi. Scenografijos autorė – Jūratė Paulėkaitė, šviesos dizaineriai – Eugenijus Sabaliauskas ir Vilius Vilutis. Valandos trukmės kūriniui įspūdingus video projekcijų vaizdus sukūrė žymus italų menininkas Luca Scarzella. Šie vaizdai projektuojami ant keturių milžiniškų cilindrų – „smėlio laikrodžiais“ pavirstančių tiulio instaliacijų, kuriose „įkalinti“ violončelininkai griežia lydimi gyvos elektronikos.

J.Janulytės kūrinys „Smėlio laikrodžiai“ yra pirmasis didelės apimties lietuvių muzikinis projektas, įtrauktas į svarbiausių Europos šiuolaikinės muzikos festivalių tinklą „Reseau Varese“.

Naujas šio kūrinio fragmentas:

„Vilniaus festivaliai" informacija

Bernardinai.lt

LAPKRIČIO 14 DIENĄ 18.30 VAL. VšĮ ,,Saulės“ privati gimnazija
(R.Jankausko 17, kairysis įėjimas,  III aukštas, ) kviečia tėvelius į programos seminarą „KAIP TĖVAMS EFEKTYVIAI BENDRAUTI IR BENDRADARBIAUTI SU VAIKAIS?“

Raidos pakopos: kas aktualiausia dabar?
Kokius svarbiausus psichologinius ir socialinius uždavinius šiuo metu sprendžia jūsų vaikas ir jūs pats?

Šiame seminare bus pristatytos ir aptartos E.Eriksono psichosocialinės asmenybės raidos stadijos. Kiekvienoje jų individas susiduria su nauju konfliktu ar krize, kurią reikia įveikti jo amžiuje. Šios krizės skatina asmenybę arba tobulėti, arba regresuoti. Pozityviai įveikus krizę, sustiprinama bręstanti asmenybė, padidinama jos galia, ir individas pasiruošia įveikti būsimą krizę.

Seminarą ves Raminta Aleliūnaitė, psichologė-psichoterapeutė, Mykolo Romerio universiteto lektorė, Všį Kitokie projektai konsultantė

Renginio trukmė – apie 1,5 val.
Seminaro kaina – 20 Lt.
Maloniai prašome pranešti apie savo dalyvavimą tel.:8 600 26 161 arba elektroniniu paštu urbone@gmail

Bernardinai.lt

Prancūzijos socialistų vyriausybė trečiadienį priėmė įstatymo projektą, kuriuo įteisinamos gėjų santuokos ir įvaikinimai, nors tam nepritarė Katalikų Bažnyčia ir kitos grupės.

"Tai svarbus žingsnis teisių lygybės link", - sakė šeimos reikalų ministrė Dominique Bertinnoti.

Prezidentas Francois Hollande'as (Fransua Holandas), kuris šį klausimą buvo padaręs svarbia savo rinkimų programos dalimi, sakė, kad tai yra pažanga "visai visuomenei".

D.Bertinnoti atmetė kritiką, kad tokia priemonė "sunaikins" šeimą, ir sakė: "Priešingai, tai - teisinė apsauga".

Valstybinę Jono Basanavičiaus  premiją Vyriausybė skyrė Vitaliui Stepuliui ir Živilei Antaninai Mačionienei.

Taip įvertinta jų ilgalaikė visuomeninė etnokultūrinė veikla, kuriant unikalų kultūros ir gamtos paminklą – Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyną J.Basanavičiaus tėviškėje Ožkabaliuose Vilkaviškio rajone, įgyvendinant ir plėtojant reikšmingą visuomeninę, pilietinę idėją.

V.Stepulis yra Tautinio atgimimo ąžuolyno draugijos pirmininkas, Ž.A.Mačionienė - šios draugijos narė. Jie abu aktyviai prisidėjo prie Tautinio atgimimo ąžuolyno įkūrimo.

Šiuo metu ąžuolynas užima 39,4 hektarų plotą, jame yra 13 giraičių: Sąjūdžio Seimo žiedas, Tautos atminties, Tautos vienybės, Represijų aukų (Sausio 13-osios ir Medininkų aukų memorialas), Knygnešių, J.Basanavičiaus  premijos laureatų, Vilkaviškiečių, Jaunimo, Baltų, Pasaulio lietuvių, Vasario 16-osios akto signatarų, Kovo 11-osios, Kovo 11-osios nepriklausomybės atstatymo akto signatarų giraitės. Trylikoje ąžuolyno giraičių žaliuoja daugiau kaip 8400 medelių.

Valstybinę Jono Basanavičiaus  premiją Kultūros ministerija įsteigė 1992 metais. Ji skiriama už reikšmingiausius pastarųjų penkerių metų Lietuvoje ir užsienyje gyvenančių lietuvių darbus, susijusius su etninės kultūros tradicijų plėtojimu, puoselėjimu, ugdymu ir tyrinėjimu, taip pat kūrybinę ir mokslinę veiklą etninės kultūros srityje.

Premijos dydis - 500 bazinių socialinių išmokų (65 tūkst. litų).

Premija skiriama kasmet iki lapkričio 15 dienos, o teikiama lapkričio 23-iąją, per J.Basanavičiaus gimimo dieną.

Baltarusijos užsienio reikalų ministerija (URM) išpuolį su vadinamasiais Molotovo kokteiliais prieš Lietuvos ambasadą Minske pavadino piktavališku chuliganizmu.

"Mes įsitikinę, kad tai piktavališkas chuliganizmas. Tikimės, kad tyrimo institucijos operatyviai ištirs bylą dėl incidento prie Lietuvos ambasados Minske, o kaltieji bus nuteisti", - naujienų agentūrai "Interfax" pranešė Baltarusijos URM atstovas Andrejus Savinychas.

Baltarusijos teisėsauga trečiadienį pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl chuliganizmo. Šios šalies Tyrimų komitetas, pasak "Interfax", informavo, jog "turimas vaizdo įrašas, kaip buvo įvykdytas nusikaltimas, ir vaizdo įraše matomi du tamsūs siluetai".

Pasak pranešimo, šiuo metu sprendžiama dėl Lietuvos atstovybės turimo vaizdo įrašo perdavimo teisėsaugos institucijoms. Taip pat pranešama, jog dėl nusikaltimo kol kas niekas nėra sulaikytas, o įvykio vietoje dirba operatyvinė tyrimo grupė.

"Interfax" taip pat pažymi, jog "tai ne pirmas panašus incidentas Minske".

"2010 metų birželį buteliai su padegamuoju mišiniu buvo įmesti į Rusijos Federacijos ambasados teritoriją, vienas iš kurių išdaužė tarnybinio automobilio stiklą ir kilo gaisras. Prie incidento prisidėję asmenys buvo sulaikyti Rusijoje ir deportuoti į Baltarusiją. Tai buvo Baltarusijos anarchistai Igoris Olinevičius, Nikolajus Dedokas, Aleksandras Franckevičius ir Maksimas Betkinas, kurie buvo apkaltinti dėl kelių išpuolių ir pastatų padegimų, taip pat ir ir Rusijos diplomatinės misijos", - rašoma pranešime.

Nurodoma, jog minėti asmenys įvairiomis laisvės atėmimo ir apribojimo bausmėmis, griežčiausia jų - įkalinimas aštuoneriems metams.

Perrinktam JAV prezidentui Barackui Obamai teks vėl bendrauti su susipriešinusiu Kongresu, nes demokratai išsaugojo kontrolę Senate, o respublikonai - tvirtą daugumą Atstovų Rūmuose.

Respublikonams antradienį buvo suduotas skaudus smūgis, nes demokratai, kuriems teko ginti daugiau vietų, buvo laikomi pažeidžiami Senate.

Tačiau du respublikonų kandidatai Misūryje ir Indianoje, anksčiau išsakę skandalingų komentarų apie išžaginimus ir abortus, buvo nugalėti, o liberaliame Masačusetse iškrito vienas respublikonas. Ši partija taip pat prarado savo atstovą Meine, kurį pakeis nepriklausomas kandidatas, veikiausiai palaikysiantis demokratus.

Kita vertus, respublikonams pavyko perimti vieną demokratams priklausiusią senatoriaus vietą Nebraskoje.

Įnirtingai kovai dėl Kongreso mandatų buvo išleista per 2 mlrd. dolerių. Šįkart buvo renkami visi 435 Atstovų Rūmų nariai, o respublikonai juose išlaikė kontrolę, nors demokratai truputį pagerino savo pozicijas. Tokia padėtis reiškia, kad B.Obamai bus sunku priimti kokių nors ambicingų teisės aktų per savo antrąją kadenciją.

Antradienį buvo varžomasi dėl 33 vietų Senate, tačiau tik keliolikos iš jų laimėtojai nebuvo iš anksto aiškūs. Beveik visos iš jų - Viskonsine, Virdžinijoje, Konektikute, Misūryje, Ohajuje, Pensilvanijoje ir Floridoje - atiteko demokratams. Dėl to jie išlaikys ar netgi padidins persvarą Senate, kuriame dabartinis partijų santykis yra 53 vietos prieš 47.

Senato kontrolė bent jau suteikia demokratams ugniasienę nuo respublikonų mėginimų atšaukti pagrindinį B.Obamos laimėjimą įstatymų leidybos srityje - jo sveikatos apsaugos sistemos reformos įstatymą - iki jo visiško įgyvendinimo 2014 metais. Respublikonai žadėjo, kad sieks jį panaikinti.

Demokratai šiuos metus pradėjo būdami pavojingoje pozicijoje - gindami 23 vietas Senate ir netekę kelių atsistatydinančių veteranų respublikonams palankesnėse valstijose. Tuo tarpu rinkėjai tebėra nepatenkinti dėl vangiai atsigaunančios ekonomikos ir B.Obamos sveikatos apsaugos sistemos reformos.

Tačiau Demokratai iškėlė stiprių kandidatų, o respublikonų perspektyvas aptemdė keli kandidatai, kurie pasirodė esantys pernelyg konservatyvių pažiūrų, taip pat netikėtas Meino senatorės Olympios Snowe (Olimpijos Snou) atsistatydinimas.

Nuosaikių pažiūrų O.Snowe sakė esanti nusivylusi politiškai paralyžiuotu Kongresu, kai paskelbė atsistatydinanti anksčiau šiais metais. Buvęs nepriklausomas Meino gubernatorius Angusas Kingas užėmė jos vietą, įveikdamas kitus du varžovus.

A.Kingas žadėjo tapti tiltu tarp abiejų partijų ir nesakė, ar palaikys demokratus, ar respublikonus. Tačiau tikėtina, kad jis susivienys su demokratais, nes respublikonų šalininkai išleido šimtus tūkstančių dolerių prieš A.Kingą nukreiptoms reklamoms.

Respublikonams liks tiks kelios vietos Senate, atstovaujančios JAV šiaurės rytų regioną. Masačusetse respublikonas senatorius Scottas Brownas (Skotas Braunas), kuris sugebėjo perimti vietą, priklausiusią velioniui demokratų veteranui Edwardui M.Kennedy (Edvardui M.Kenedžiui), buvo įveiktas demokratės Elizabeth Warren (Elizabet Voren), tapusios liberaliųjų rinkėjų favorite dėl savo indėlio ginant vartotojų teises.

Apklausos nuolat rodo, kad visuomenės nuomonė apie Kongresą prasta, tačiau deputatai paprastai būna perrenkami. Įstatymų leidėjai naudojasi jiems palankia sistema, suteikiančia didžiulį finansinį pranašumą siekiant būti perrinktiems.

Rinkėjai taip pat linkę perrinkti savo deputatus, net jeigu jie nėra patenkinti visu Kongresu. Daugeliui Atstovų Rūmų narių taip pat būna naudingas kartą per dešimtmetį vykdomas rinkimų apygardų ribų perbraižymas, kuris šįkart buvo neseniai atliktas.

Iš savo postų Senate pasitraukė abiejų partijų nuosaikieji atstovai Meine, Konektikute, Nebraskoje, Šiaurės Dakotoje, Virdžinijoje, Indianoje ir Masačusetse, dar vienas gali pralaimėti Montanoje.

Į laisvas vietas pateks mažiausiai vienas nuosaikių pažiūrų politikas.

Indianoje nuosaikių pažiūrų senatorius veteranas Dickas Lugaras (Dikas Lugaras) tikriausiai būtų buvęs lengvai perrinktas, tačiau per respublikonų pirminius rinkimus jis pralaimėjo valstijos iždo sekretoriui Richardui Mourdockui (Ričardui Murdokui), kurį palaiko ultrakonservatyvus "Arbatėlės" judėjimas, pasisakantis už mažesnius mokesčius ir ribotą vyriausybės vaidmenį.

R.Mourdockas išprovokavo kritikos bangą, pareiškęs, jog jei išžaginta moteris pastoja, tai yra "numatyta Dievo". Šis skandalas atvėrė kelią į pergalę nuosaikių pažiūrų demokratui Kongreso nariui Joe Donnelly (Džo Doneliui) valstijoje, kuri šalies prezidento rinkimuose balsavo už respublikoną Mittą Romney (Mitą Romnį).

Misūryje, kuriame irgi laimėjo M.Romney, senatorė Claire McCaskill (Kler Makeskil), kuri buvo laikoma labiausiai pažeidžiama iš savo postus ginančių demokratų. įveikė kitą "Arbatėlės" palaikomą kandidatą - Kongreso narį Toddą Akiną (Todas Akinas). Pastarasis laimėjo respublikonų pirminius rinkimus, tačiau partijos lyderiai, įskaitant M.Romney, nuo jo atsiribojo po rugpjūtį išsakyto komentaro, kad moterų kūnai turi būdų išvengti nėštumo "teisėto išžaginimo" atvejais.

Du demokratai, kurie iškilo į Senatą ant šios partijos palaikymo bangos 2006 metais, buvo perrinkti antrai kadencijai: Sherrodas Brownas (Šerodas Braunas) Ohajuje ir Bobas Casey (Bobas Keizis) Pensilvanijoje.

Virdžinijoje buvęs gubernatorius ir Demokratų nacionalinės partijos pirmininkas Timas Kaine'as (Timas Keinas) laimėjo brangiai kainavusias ir įtemptas lenktynes su buvusiu respublikonų senatoriumi ir gubernatoriumi George'u Allenu (Džordžu Alenu) dėl atsistatydinusio demokrato senatoriaus Jimo Webbo (Džimo Vebo) posto.

Per įtemptas varžybas Viskonsine demokratė Kongreso narė Tammy Baldwin (Tami Boldvin) laimėjo prieš gubernatorių Tommy Thompsoną (Tomį Tompsoną) ir taps pirmąja homoseksualios orientacijos neslepiančia JAV senatore.

Konektikute demokratui Atstovų Rūmų nariui Chrisui Murphy (Krisui Merfiui) atiteko vieta, kurią paliko nepriklausomas senatorius Joe Liebermanas (Džo Libermanas) - demokratų kandidatas į viceprezidentus per 2000 metų kampaniją.

Respublikonai tikėjosi, kad šias lenktynes laimės Linda McMahon (Linda Makmaon), buvusi pramoginių imtynių bendrovės "World Wrestling Entertainment" vadovė, išleidusi kampanijai daugiau nei 42 mln. asmeninių lėšų.

Kita vertus, gerai pasirodė kai kurie "Arbatėlės" favoritai. Respublikonas Tedas Cruzas (Tedas Krusas), kurio tėvas gimęs Kuboje, laimėjo Teksaso senatoriaus postą, o Debra Fischer (Debra Fišer) triumfavo Nebraskoje.

Trečiadienį paryčiais dar nebuvo paaiškėję Senato rinkimų rezultatai dviejose konservatyviose vakarinėse valstijose - Montanoje ir Šiaurės Dakotoje. Respublikonai tikisi, kad Atstovų Rūmų narys Denny Rehbergas (Denis Rėbergas) įveiks senatorių Joną Testerį (Džoną Testerį), laimėjusį nedidele persvara demokratams palankius 2006 metų rinkimus.

Šiaurės Dakotoje respublikono Kongreso nario Ricko Bergo (Riko Bergo) pozicijos kiek geresnės negu buvusios šios valstijos generalinės prokurorės Heidi Heitkamp, kovojant dėl vietos, priklausiusios atsistatydinančiam senatoriui Kentui Conradui (Kentui Konradui).

Pietvakarinėje Arizonos valstijoje Kongreso narys respublikonas Jeffas Flake'as (Džefas Fleikas) laimėjo įtemptas varžybas dėl vietos Senate, kurią paliko kitas respublikonas. Nevadoje, kur balsai tebeskaičiuojami, respublikonas senatorius Deanas Helleris (Dinas Heleris) įnirtingai grūmėsi su demokrate Atstovų Rūmų nare Shelley Berkley (Šeli Berkli).

Senato demokratų daugumos lyderis Harry Reidas (Haris Reidas) ir Atstovų Rūmų pirmininkas respublikonas Johnas Boehneris (Džonas Beineris) tikriausiai liks savo postuose.

Senate demokratai nepriartės prie 60 vietų lemiamos daugumos, kuri pagal Kongreso aukštųjų rūmų taisykles suteiktų galimybę lengvai priimti įstatymus.

Senato mažumos lyderis Mitchas McConnellis (Mičas Makonelis) sakė, kad Kongreso respublikonai pasiruošę dirbti su B.Obama.

"Jeigu jis nori judėti į politinį centrą, kuri atliekamas darbas susiskaldžiusioje vyriausybėje,   mes būsime pasiruošę jį pasitikti pusiaukelėje", - pažymėjo M.McConnellis.

Spalio 18 d. Nepriklausomybės atkūrimo akto signataras, europarlamentaras, Nacionalinės premijos laureatas prof. Vytautas Landsbergis pažymėjo 80-ąją sukaktį. Lietuvos žiniasklaida negailėjo dėmesio ryškiausiai Sąjūdžio figūrai, Nepriklausomybės atgavimo iniciatoriui, iškiliam politikos vizionieriui. Lapkričio 9 d. Lietuvos kompozitorių sąjunga ir Lietuvos muzikos ir teatro akademija kviečia į vakarą „Geresnės muzikologijos troškimas“, kuriame muzikų bendruomenė sveikins profesorių, prisimindama jo ne tik kaip politiko istorinį vaidmenį, bet ir ankstesnę muziko profesiją – muzikologo, pedagogo, pianisto, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir Česlovo Sasnausko kūrybos tyrinėtojo, moderniosios lietuvių muzikos propaguotojo, įžvalgaus kritiko veiklą.

1990 m. Vytautas Landsbergis išleido straipsnių rinktinę „Geresnės muzikos troškimas“, kurios pavadinimui pasirinko savo didžiojo gyvenimo herojaus Čiurlionio prieš šimtmetį rašyto straipsnio frazę. Tąsyk Čiurlionis išreiškė viltį dėl lietuvių muzikos ateities „... už šimto, dviejų, o gal ir trijų šimtų metų, jei tik nepailsime ir jeigu pasiseks mums sužadinti visuomenėje geresnės muzikos troškimą“. Prieš keletą metų profesorius viename interviu pakomentavo: „Tai juk ir visko geresnio troškimas. Jį reikia sužadinti visuomenėje. Pirmiausia, kad žmonės norėtų ko geresnio, o paskui jau padėti, kad atsirastų tas geresnis“. Tad šventinį vakarą rengėjai pavadino „Geresnės muzikologijos troškimas“ ir siūlys pamąstyti apie profesoriaus iškeltas idėjas ir nuveiktus darbus, idant visuomenėje užgimtų geresnės muzikos, muzikologijos, kultūros, politikos ir moralės troškimas. 

Vakaro metu bus pademonstruoti LRT televizijos archyviniai kadrai, kuriuose Vytauto Landsbergio muzikologinę veiklą pristato šviesios atminties prof. Ona Narbutienė. Iš šių dienų perspektyvos jos įžvalgas pratęs prof. Jonas Bruveris, akcentuosiantis Landsbergio kaip muzikologo darbų įvairovę, idėjų originalumą ir novatoriškumą. Apie nueitą kelią sukaktuvininką kalbins prof. Gražina Daunoravičienė. Programą praturtins Vytauto Landsbergio minirečitalis. Vakarą ves muzikologė Jūratė Katinaitė.

Vakaro rengėjai – Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikologų sekcija ir Lietuvos muzikos ir teatro akademija.

Vytauto Landsbergio šventinis vakaras „Geresnės muzikologijos troškimas“ vyks lapkričio 9 d., penktadienį, 18 val. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Didžiojoje salėje (Gedimino pr. 42, Vilnius). Įėjimas laisvas.

Bernardinai.lt

Olga Posaškova nuotr. autorė

Seimo Etikos ir procedūrų komisija (EPK) trečiadienį konstatavo, jog Seimo narė Aurelija Stancikienė supainiojo viešuosius ir privačius interesus.

Toks sprendimas buvo priimtas vienbalsiai. Parlamentarės veiksmus Seimo etikos sargai svarstė gavę bendrovės "Ketonas" skundą, kad "Seimo narė A.Stancikienė neteisėtais veiksmais, nevengdama akivaizdaus interesų konflikto, naudojasi užimamomis pareigomis galimai siekiant asmeninės naudos sau arba savo artimiesiems giminaičiams".

Bendrovei "Ketonas" priklauso Neringoje, adresu G.D.Kuverto 9, esantys poilsio namai, kurių rekonstrukcija buvo sustabdyta dėl kaimynų skundų. Kaip pažymima, skunde, šalia minėto pastato, adresu G.D.Kuverto g. 7 ir 7F yra viešbutis "Jelita" ir vila "Jelita", priklausantys bendrovei "Viljelita", kurios akcininkė yra A.Stancikienės motina Gražina Elena Juknevičienė.

Skunde Seimo Etikos ir procedūrų komisijai teigta, kad "tokių skundų vienintelis tikslas yra bet kokia kaina sustabdyti vykdomus rekonstrukcijos darbus poilsio pastate G.D.Kuverto g. 9, nes poilsio patalpų esančių G. D. Kuverto g. 7, 7F, Neringa, savininkai galimai tokiais neteisėtais ir nesąžiningais veiksmais siekia išvengti konkurencijos dėl analogiškų poilsio paslaugų teikimo".

Skunde pažymima, kad Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai adresuotą skundą jų pastato rekonstrukcijos A.Stancikienė parašė ant oficialaus Seimo nario blanko.

Pati parlamentarė Seimo EPK sprendimą dėl interesų supainiojimo vadina "anekdotiniu".

"Į mane, kaip į Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narę ir buvusią Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorę, kreipėsi neringiškiai, tvirtindami, kad vykdant statybas yra nukasamas paminklinis Urbo kalnas. Dėl to kreipiausi į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją. Ši nustatė, kad vykdoma dar viena galimai neteisėta statyba Kuršių nerijoje ir kreipėsi į teismą, o Seimo Etikos ir procedūrų komisija mane apkaltino kažkokiais interesais", - išplatintame pareiškime tvirtina parlamentarė.

Nors Lietuvos žiniasklaidoje pagausėjo straipsnių apie seksualinę prievartą vaikystėje, tačiau abejoju, ar kada pajudėję ledai šią temą mūsų šalyje išlaisvins iš visiško tabu. Glumina ir tai, kad seksualinė prievarta, deja, įdomi tiek, kiek informacija apie ją sužadina smalsumą, intriguoja, provokuoja ir didina žiniasklaidos reitingus. Žiniasklaidai tokie atvejai tampa tikromis aukso kasyklomis, žurnalistai gerai iš to pasipelno.

Tačiau šalyse, kur teko susidurti su seksualinės prievartos tarnybų darbu (Kanadoje, JAV, Jungtinėje Karalystėje), šia tema rašantys žurnalistai privalo išmanyti šį klausimą, turi būti su tema susipažinę teoriškai, o pristatydami ją visuomenei turi paisyti leidinio reputacijos ir laikytis aukštų etikos standartų. 

Nes seksualinės prievartos tema yra ypatinga. Visų pirma tuo, kad padaroma žala išlieka visą gyvenimą. Problemą turi spręsti teisininkai ir gydytojai (pediatrai, psichiatrai, socialiniai darbuotojai), su žiniasklaida dirbdami drauge, kaip komanda.

Tokie nusikaltimai tiriami įstatymų numatyta tvarka. Tačiau problema ta, kad Lietuvoje dėl įvairiausių priežasčių vengiama kreiptis į institucijas ir specialistus. Vengiama apie tai kalbėti dėl gėdos ir baimės. Daug lemia ir tai, kad nusikaltėliai dažnai būna iš savų, artimųjų tarpo, kartais – priklauso visuomenėje žinomų žmonių sluoksniui, turinčiam alibi – nepriekaištingą reputaciją. Nesikreipiama ir todėl, jog nepasitikima teisėsauga, kad paprasčiausiai nežinoma, kur kreiptis. Taip pat ir dėl finansinių sunkumų, užkertančių kelią atlyginti advokatų paslaugas. Ir, žinoma, dėl didžiulės stigmos visuomenėje. Pagaliau dėl tinkamos, veiksmingos struktūros ir sistemos nebuvimo. Gydytojai veikia sau, teisėsauga – sau, žiniasklaida – sau. Nėra nubrėžtos nei atsakomybės, nei  kompetencijos ribos.

Moksliniai tyrimai rodo, kad nemažai tvirkintų vaikų suaugę patys tampa vaikų tvirkintojais. Pirma – tokiu būdu jie iš dalies kompensuoja savo patirtą skriaudą. Antra, jie visada turi sunkumų išgyventi visaverčius kokybiškus lytinius santykius su normaliais partneriais, todėl lytiškai pasitenkinti dažniausiai gali tik perversijų (iškrypimų) būdu arba panaudodami prievartą prieš mažamečius vaikus. Patys savęs nevertindami, jie įgyja progą išgyventi valdžios jausmą, kad ir prieš silpnesnį, prievartaudami ne tik patenkina seksualinį poreikį, o dar pasitvirtina ir savivertę.

Apsaugoti savo vaikus galima tik vieninteliu būdu – juos prižiūrėti, rūpintis, mylėti, bendrauti. Pastebėti visus augančio vaiko emocinius bei fizinius pokyčius ir suvokti, kas iš tikrųjų vyksta. Skirti vaikui dėmesio, žinoti, su kuo vaikas bendrauja ir koks yra bendravimo turinys. Tai taikoma tėvams, globėjams, auklėtojams, mokytojams, visiems, kurie yra to kiekvieno ir vienintelio vaiko gyvenime. Būtinas šiais klausimais švietimas, tinkamas lytinis ugdymas. Ir, žinoma, reikia sukurti kompleksines profesionalios pagalbos priemones, struktūras, kurios yra Vakarų Europos bei Šiaurės Amerikos šalyse.

Pavyzdžiui, vaikiškame amžiuje atsiradę seksualinio elgesio elementai vaikui bendraujant su bendraamžiais turėtų kelti nerimą tėvams ar globėjams. Įtarimų turėtų kelti netikėtai atsiradęs vaiko agresyvumas, suaugusiųjų baimė. Išoriškai galima pastebėti, jei vaikui sunku vaikščioti ar sėdėti, tai turėtų kelti įtarimų dėl galimo seksualinio išnaudojimo. Na, o išlikę simptomai jau suaugusiajam yra susiję su problemomis, kurios iškyla dėl susiformavusios disocijuotos asmenybės, daugybės gynybinių mechanizmų ir galimos psichopatologijos.

Pedofilijos ir vaiko seksualinio išnaudojimo temos Vakarų Europos bei Šiaurės Amerikos psichiatrijos vadovėliuose nėra tapatinamos ir yra nagrinėjamos atskiruose skyriuose. Šios ligos turi savo apibūdinimą ir Amerikos psichiatrų asociacijos sudarytame klasifikacijos sąraše (Psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadovas DSM /Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders). Yra interneto svetainių, kuriose pedofilija pristatoma ne kaip liga, bet kaip meilės vaikui fenomenas, ten svarstoma, ką reikėtų daryti, kad šis terminas būtų eliminuotas iš psichikos ligų klasifikacijos. Panašiai iš amerikietiškos ligų klasifikacijos 1973 metais buvo eliminuotas homoseksualumas, kuris Amerikoje pripažįstamas kaip norma, nors su tuo nesutinka daugybės kitų šalių psichiatrai.

Nemažai amerikiečių mokslininkų mano, kad dauguma homoseksualų turi daugiau ar mažiau psichinės sveikatos problemų, kildina jas iš patirtos seksualinės prievartos vaikystėje, asocialumo šeimoje, vaiko nepriežiūros, atstūmimo, fizinio smurto, žeminimo. Pavyzdžiui, dr. Reubenas Fine, Niujorko (JAV) psichoanalitikų rengimo centro direktorius, gana griežtai pasisako dėl galimybės homoseksualią lytinę orientaciją „atkeisti“ į heteroseksualią. Pasak jo, jeigu pacientas yra motyvuotas ir patenka pas gerą specialistą, tai jis turi galimybę atsisveikinti su homoseksualumu. Jis dar griežčiau pasisako dėl psichiatrų požiūrio į homoseksualus kaip negydytinus, aiškindamas, jog tokiu būdu iš paciento yra atimama galimybė pasirinkti lytinę orientaciją, ir svarsto apie gydytojo nekompetenciją ar nenorą padėti. Daug mokslinių tyrimų įrodo, kad dauguma homoseksualų buvo gimę heteroseksualais, tačiau jų lytinė orientacija buvo transformuota dėl vaikystėje patirtos seksualinės prievartos.

Kaip jau minėta, padaryta žala išlieka visą gyvenimą. Nukentėję asmenys yra psichopatologijos „nešiotojai“. Dėl nuolatinio emocijų nestabilumo tokie asmenys dažnai nesukuria sėkmingo asmeninio gyvenimo, susiduria su vidiniais sunkumais darydami karjerą, susiformuoja priklausomos asmenybės, būna nevisavertis ir nekokybiškas seksualinis gyvenimas. Jie taip pat linkę keisti partnerius, palikti šeimas, savo dvasines žaizdas kompensuoja alkoholiu, narkotikais, yra linkę į kraštutinumus, „adrenalino paieškas“ ar atsiribojimą nuo gyvenimo, yra vienišiai. Epizodiškai išgyvena ir aktyvios psichopatologijos intarpus, haliucinacijų epizodus. Tokie žmonės dažnai būna blogos nuotaikos, dirglūs, baugūs, o tai neretai maskuoja ar kompensuoja ekstravagantiška išvaizda, drabužiais, elgesiu, arogancija. Visada esti suicido ar homicido rizika. Seksualinę prievartą patyrę žmones turi fantazijų, kuriose savo skriaudėją žudo. Tačiau svarbu simptomus identifikuoti, o tam yra reikalingas tinkamas pasiruošimas.

Deja, bet Lietuvoje dėl stigmos ir sistemos nebuvimo sutinkame tik tuos pacientus, kurie išdrįsta kreiptis. Turėjau pacientų, kurie „pasveiko“, kai jų prievartautojai mirė. Tai liudija apie nešiotą didžiulį neapykantos užtaisą.

Terapija būna itin sunki ir sudėtinga, varginanti. Per psichoterapijos seansus yra prikeliama į pasąmonę nustumta patirtis, kuri skausmingai iškyla intensyvios interakcijos tarp gydytojo ir paciento metu. Išliejama daug agresijos, ašarų. Pacientai linkę prisirišti emociškai, gali tapti familiarūs, jiems sunku laikytis psichoterapijos nustatytų taisyklių.

Matau vienintelę galimybę padėti prievartą patyrusiems žmonėms – reikalinga struktūra, komandinis specialistų darbas, švietimas šia tema.

Kad galėčiau dirbti su nuo seksualinės prievartos vaikystėje nukentėjusiais pacientais Škotijoje, pirmiausia turėjau studijuoti (ir išlaikyti egzaminą) jų teisės aktus, atskiras kursas buvo ir apie vaiko apsaugą – pastarąją turi išklausyti visi Jungtinėje Karalystėje dirbantys visų specialybių gydytojai – tam, kad sugebėtų nustatyti vaiko seksualinį išnaudojimą, nusiųsti reikiamoms institucijoms. Ir tas vaikas nebūtinai būna atėjęs gydytis, nes kalbama apie bet kurį suaugusį pacientą, kurio aplinkoje yra vaikų. Tiesiog kiekvienas suaugusysis yra įstatymo įpareigotas vaiko seksualiai nenuskriausti, tad gydytojai turi mokėti pacientams užduoti tinkamus klausimus ir kvalifikuotai įvertinti atsakymus. Tai gydytojo atsakomybė. Manau, kad mūsų teisė bei socialinės tarnybos irgi turės pasukti šia linkme.

Ir tai tėra tik labai maža dalis žinotinų dalykų apie seksualinę prievartą vaikystėje ir labai maža – apie homoseksualumą.

Autorė yra Vilniaus m. psichikos sveikatos centro (Vasaros g. 5) psichiatrė, medicinos mokslų daktarė, Mykolo Romerio universiteto docentė. Seksualinės prievartos vaikystėje pasekmių suaugusiame amžiuje kursą išklausė Harvardo universitete ( JAV)

Dvejus metus dirbo Jungtinėje Karalystėje (Anglijoje ir Škotijoje), moderuodama daugybę seksualinės prievartos atvejų, gydydama pacientus, bendradarbiaudama su jų advokatais, teisėjais, socialiniais darbuotojais ir visa pacientui dirbančia komanda.

Bernardinai.lt

Scott Kelby. Skaitmeninė fotografija: 4 dalis. Iš anglų k. vertė Saulius Pakrijauskas. K.: Kitos knygos, 2012

Scottas Kelby, pirmojo „Skaitmeninės fotografijos“ tomo – labiausiai pasaulyje perkamos knygos apie skaitmeninę fotografiją – autorius, grįžta su milžiniško populiarumo sulaukusios serijos tęsiniu: nauja knyga, kuri prasideda ten, kur baigėsi trečioji. Čia rasite dar daugiau „Aha, štai kaip jie tai padaro“ pobūdžio konkrečių pastabų be jokio techninio žargono – jomis, jei tik norit sukurti dar geresnių nuotraukų, galite drąsiai naudotis jau dabar.

Šios knygos įvadas išties nuostabus. Štai ką rašo Skottas: „Tarkim mes kartu išėjome pafotografuoti ir jūs atsisukęs paklausiate: „Klausyk, Scottai, jei noriu, kad šviesa būtų švelni ir maloni, kokiu atstumu turėčiau pastatyti šviesdėžę?“, tai aš nepulčiau porinti apie apšvietimo koeficientus ar blyksčių priedus. Jeigu mes tikrai taip kalbėtumėmės, tiesiog patarčiau: „Padėk ją kiek galima arčiau modelio, bet taip, kad jos nebūtų matyti kadre.“ Tokia yra ši knyga: aš su jumis keliauju fotografuoti ir atsakinėju į klausimus, dalijuosi patarimais ir paslaptimis, kurių išmokau, tarsi būtumėte mano bičiulis – be jokių techninių įmantrybių ir fotografijos terminų.“

Kiekviename puslapyje aptariamas vienas konkretus sprendimas, kaip patobulinti nuotrauką. Kaskart, atsivertę naują puslapį, sužinosite vis apie kitą profų naudojamą nustatymą, įrankį ar gudrybę, kurie jums padės mėgėjiškas nuotraukas paversti galerijų vertais atspaudais. Jeigu jums nusibodo kepti „neprastus“ kadrus ar vartyti fotografijos žurnalus laužant galvą, kodėl jūsų nuotraukos atrodo kur kas prasčiau, tada ši knyga skirta jums.

Scottas Kelby yra populiariausias pasaulyje knygų apie fotografiją autorius, žurnalo „Photoshop User“ žurnalo redaktorius ir leidėjas, Nacionalinės „Photoshop” profesionalų asociacijos (NAPP) prezidentas. Jis yra vienas iš itin aukštą įvertinimą pelniusios „Photoshop User TV” ir savaitinės internetinės laidos „The Grid” vedėjų, taip pat visame pasaulyje veda skaitmeninės fotografijos seminarus. Scottas yra gavęs daugybę apdovanojimų ir parašęs daugiau nei penkiasdešimt knygų, tokių kaip „The Adobe Photoshop Book for Digital Photographers”, „The Adobe Photoshop Lightroom Book for Digital Photographers” ir „Light It, Shoot It, Retouch It: Learn Step by Step How to Go from Empty Studio to Finished Image”.

Bernardinai.lt

Prezidentė Dalia Grybauskaitė dekretu trečiadienį suteikė kultūros ministrui Arūnui Gelūnui nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro diplomatinį rangą.

Kadenciją baigiantį ministrą A.Gelūną planuojama skirti ambasadoriumi Lietuvos nuolatinėje atstovybėje prie Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO).

Pagal Vyriausybės nutarimą, A.Gelūną į pareigas Paryžiuje siūloma skirti nuo lapkričio 26 dienos. Galutinį sprendimą dėl to turės priimti prezidentė D.Grybauskaitė.

Savo atstovo prie UNESCO Lietuva neturi nuo to laiko, kai 2009 metais iš šio posto buvo atšaukta ambasadorė Ina Marčiulionytė.

A.Gelūnas yra baigęs Vilniaus dailės akademiją, filosofijos daktaro disertaciją jis apgynė Vytauto Didžiojo universitete. 2001–2010 metais jis dirbo akademinį darbą įvairiuose šių aukštojo mokslo įstaigų padaliniuose, 1995–1997 metais stažavosi Nacionaliniame menų universitete Tokijuje. Nuo 2010-ųjų A.Gelūnas yra Lietuvos kultūros ministras.

Po Antrojo pasaulinio karo įkurta UNESCO skatina šalių bendradarbiavimą švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijų srityse, rūpinasi svarbiausių pasaulio kultūros objektų išsaugojimų.

Organizacija vienija 195 valstybes ir 8 asocijuotas nares.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė, kreipėsi į Konstitucinį Teismą, prašydama įvertinti, ar galutiniai Seimo rinkimų rezultatai vienoje daugiamandatėje bei septyniose vienmandatėse rinkimų apygardose patvirtinti teisėtai.

„Šalies žmonėms neturi likti nė menkiausios abejonės, ar šie Seimo rinkimai buvo demokratiški ir laisvi. Tik Konstitucinis Teismas gali išaiškinti, kokią įtaką rinkimų pažeidimai turėjo galutiniams rinkimų rezultatams, ar bus užtikrintas politinės sistemos skaidrumus ir demokratinės teisinės valstybės raida", - išplatintame pranešime cituojama Prezidentė.

Prezidentė prašo Konstitucinio Teismo įvertinti, ar masiniai rinkėjų papirkinėjimai ir kiti pažeidimai turėjo reikšmingos įtakos galutiniams rinkimų rezultatams daugiamandatėje rinkimų apygardoje. Taip pat šalies vadovė prašo Konstitucinio Teismo išaiškinti, ar nebuvo pažeistas Seimo rinkimų įstatymas tvirtinant galutinius rinkimų rezultatus Šilutės-Pagėgių, Biržų-Kupiškio, Širvintų-Vilniaus, Vilniaus-Trakų, Kaišiadorių-Elektrėnų, Jurbarko ir Pajūrio vienmandatėse rinkimų apygardose. Dėl rinkimų pažeidimų šiose apygardose į Prezidentę su skundais kreipėsi Lietuvos tautininkų sąjunga, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga bei Darbo partija.

Šiose apygardose išrinkti Seimo nariai – socialdemokratai Artūras Skardžius, Aleksandras Zeltinis, Bronius Bradauskas, Bronius Pauža, Lenkų rinkimų akcijos atstovai Rita Tamašunienė bei Jaroslavas Narkevičius ir konservatorius Pranas Žeimys.

Bernardinai.lt

EPA nuotrauka

Prestižiškiausią Prancūzijos literatūros Goncourt'ų premiją trečiadienį pelnė Jerome'as Ferrari už savo korsikietišką epą apie sudužusias viltis; veiksmas vyksta smurto apimtos Viduržemio jūros salos miestelio bare.

"Pamokslas apie Romos žlugimą" ("Le Sermon sur la Chute de Rome") pasakoja apie jauną vyriškį, metantį filosofijos studijas, kad su senu draugu galėtų saloje atidaryti barą, kuris turėtų virsti draugystės ir taikos rojumi.

Tačiau reikalai pasisuka visiškai kita linkme. Jaunojo idealisto viltis sugniuždo girtavimas, seksas, korupcija ir smurtas - viskas, kuo garsėja Korsika.

"Ar žinote, kad šiandien buvo perrinktas Barackas Obama? Ar jums neatrodo, kad turėtumėme aptarti perspektyvas?" - juokavo rašytojas kalbėdamas su jį apspitusiais žurnalistais, prašančiais pasidalinti savo įspūdžiais, gavus šimtmečio istoriją turintį apdovanojimą.

Korsikiečių  šeimoje gimęs, tačiau su tėvais žemyne gyvenęs J.Ferrari vėliau sugrįžo į Korsiką, kur dėstė filosofiją vienoje Ajačo aukštojoje mokykloje. Dabar šį dalyką jis dėsto Abu Dabyje.

Apdovanojimas paskirtas tokiu metu, kai laikraščių antraštės skelbia apie naują smurto bangą kiek daugiau nei 300 tūkst. gyventojų turinčioje Korsikoje, kur nuo 2011 metų įvykdytos 38 žmogžudystės ir 117 pasikėsinimų nužudyti.

Tačiau šis romanas - ne apie nusikaltimus.

Apdovanojimą paskyrusi komisija šią knygą pavadino "gražia šiuolaikinio beviltiškumo alegorija, kuri turi vilties teikiantį moralą - žodžio pabaiga nebūtinai turi reikšti pasaulio pabaigą".

Knygos pavadinimas susijęs su viduramžių filosofo Augustino pamokslu, kurį jis sakė po 410 metų Romos apgulties. Joje J.Ferrari cituoja šio pamokslo eilutes : "Žodis - kaip žmogus - jis gimsta, auga ir miršta".

J.Ferrari sakė norėjęs parodyti, kaip tokį patį principą "galima pritaikyti imperijoms, kaimelio barui ar žmonių širdims".

"Korsika yra mano natūrali literatūrinė aplinka", - neseniai sakė rašytojas naujienų agentūrai AFP, aiškindamas kaip būdamas 20-ies rašė nacionalistiniam laikraščiui ir atsidūrė tarp nepriklausomybę palaikančių aktyvistų.

"Korsikai tai labai gera žinia", - sakė vienas Prancūzų švietimo pareigūnas Michelis Barrat apie prizą, pasak kurio, tai padės sukurti kitokį salos įvaizdį.

Mažiau žinoma Renaudot literatūros premija atiteko Prancūzijoje gyvenančiai tutsių rašytojai iš Ruandos Scholastique Mukasonga už knygą "Mūsų dama iš Nilo", kuri pasakoja apie nuo genocido bėgančių jaunų merginų grupę.

Dėl Goncourt'ų premijos J.Ferrari varžėsi su 11 autorių, tarp kurių buvo 27 metų šveicaras Joelis Dickeris su jo kriminaliniu romanu, kurį parašyti autorių akivaizdžiai įkvėpė amerikiečių rašytojas Phillipas Rothas.

Goncourt'ų literatūros premija jau daugiau nei šimtas metų apdovanojami geriausio romano prancūzų kalba autoriai. Ji pavadinta prancūzų klasikų - brolių Goncourt'ų - Edmond'o Louis Antoine'o ir Jules'io Alfredo Huot garbei. Jauniausias jų, Edmond'as savo didžiulius turtus paliko literatūros Akademijai, kuri buvo pavadinta Goncourt'ų, ir įsteigė to paties pavadinimo premiją.

Per specialią vakarienę Paryžiaus restorane "Drouant" premijos laureatą balsuodami renka dešimt akademijos narių. Kiekvienas akademikas turi vieną balsą, kurį gali skirti tik vienai knygai, tiktai prezidentas turi du balsus. Goncourt'ų premijos dydis - simbolinė 10 eurų suma, tačiau laureato laukia ne tik šlovė ir pripažinimas, bet ir dideli knygos tiražai.

Šią premiją yra gavęs tokios literatūros įžymybės, kaip Marcelis Proustas (1919) ir Maurice'as Druonas (1948). 1995 metais premija paskirta atvykėliui iš Rusijos Andrejui Makinui už romaną "Prancūziškas testamentas" (Le Testament français). Pernai ji teko vidurinės mokyklos biologijos mokytojui Alexis Jenni už savo pirmąjį romaną "L'art francais de la guerre" (Prancūzų karybos menas).

Pagal įstatus, Goncourt'ų premija autoriui skiriama tik vieną kartą.

Paprastai Goncourt'ų prizu apdovanotos knygos yra leidžiamos vidutiniškai 400 tūkstančių kopijų tiražu.

Lietuvos generalinis prokuroras Darius Valys trečiadienį kreipėsi į Baltarusijos kolegą, prašydamas suteikti informaciją apie tyrimą dėl įvykdyto išpuolio prieš Lietuvos ambasadą Minske ir pasiūlė suteikti reikalingą ekspertinę bei teisinę pagalbą jį tiriant, pranešė Generalinė prokuratūra.

"Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra paprašė Baltarusijos teisėsaugos institucijų suteikti turimą informaciją apie šio tyrimo eigą bei pasiūlė suteikti reikalingą ekspertinę bei teisinę pagalbą jį tiriant", - sakoma prokuratūros pranešime spaudai.

Kreipimesi į Baltarusijos generalinį prokurorą Aleksandrą Koniuką D.Valys taip pat išsakė susirūpinimą dėl išpuolio.

Generalinio prokuroro pavaduotojas Darius Raulušaitis BNS sakė, kad vertinama, jog nusikaltimas padarytas iš Baltarusijos Respublikos teritorijos, todėl atskiro tyrimo Lietuvos teisėsauga dabar nepradeda.

"Kol kas neturime duomenų, kad tas išpuolis buvo padarytas Lietuvos Respublikos teritorijoje. Labiau panašu į tai, kad jis buvo padarytas iš Baltarusijos Respublikos teritorijos, tai yra nusikaltimas, padarytas Baltarusijos Respublikoje ir manome, kad užsienio valstybėje padarytus nusikaltimus pirmiausia turėtų tirti tų valstybių teisėsaugos institucijos", - BNS sakė generalinio prokuroro pavaduotojas Darius Raulušaitis.

Prokuratūros teigimu, tolimesni Lietuvos prokurorų sprendimai bus daromi gavus ir įvertinus prašomus duomenis.

"Visai galutinių sprendimų dabar daryti tikrai nesinori, o kai gausime papildomą informaciją, ją vertinsime ir žiūrėsime, jei bus toks reikalas, tai ir padarysime tuos sprendimus", - sakė D.Raulušaitis.

Lietuvos ambasada Baltarusijoje trečiadienį įteikė Baltarusijos užsienio reikalų ministerijai notą dėl incidento, kai vėlų antradienio vakarą į Lietuvos ambasados Baltarusijoje teritoriją buvo įmesti "Molotovo kokteiliai“.

Ketvirtadienį į Užsienio reikalų ministeriją bus iškviestas Baltarusijos diplomatinės atstovybės vadovas, iš kurio bus pareikalauta, kad Baltarusija kaip priimanti šalis užtikrintų Vienos konvencijos nuostatų dėl diplomatinių atstovybių saugumo įgyvendinimą, o atsakingos Baltarusijos institucijos nedelsiant imtųsi atitinkamų veiksmų išaiškinti išpuolio kaltininkus ir patraukti juos atsakomybėn, pranešė ministerija.

Popiežius Benediktas XVI trečiadienį pasveikino rinkimus vėl laimėjusį JAV prezidentą Baracką Obamą ir paprašė jį ginti laisvės ir teisingumo vertybes, kuriomis vadovavosi Jungtinių Valstijų įkūrėjai.

Popiežius sakė melsis, jog "laisvės ir teisingumo idealai, kurie vedė Jungtinių Amerikos Valstijų įkūrėjus, ir toliau nušviestų šios tautos kelią", - sakė Vatikano atstovas Federicas Lombardi (Federikas Lombardis) žurnalistams.

Sveikinimą prezidentui perdavė Vatikano nuncijus Vašingtone.

Popiežius taip pat išreiškė viltį, jog Dievas padės B.Obamai susidoroti su "labai atsakingomis pareigomis jo šalyje ir tarptautinėje bendruomenėje", sakė F.Lombardi.

Pasak jo, Šventasis Tėvas norėjo pabrėžti, jog B.Obamai reikia gerbti pagrindines žmogiškąsias ir dvasines vertybes bei skatinti "gyvenimo kultūrą ir religinę laisvę".  Taip Vatikano atstovas netiesiogiai užkliudė aktualų abortų klausimą.

Kai kurie JAV katalikų vyskupai kritiškai vertina B.Obamos administraciją dėl jos vykdomos sveikatos apsaugos reformos, kurioje numatytas išlaidų kontraceptinėms priemonėms kompensavimas.

Visuomenės apklausos rodo, jog prieš ketverius metus B.Obamą rinkimuose daugiausia palaikę rinkėjai katalikai šiemet buvo labiau išsiskaidę.

Puertorikiečiai balsavimu referendume pirmą kartą pritarė idėjai, jog ši Karibų sala taptų JAV valstija, pranešė trečiadienį rinkimų pareigūnai.

Šiuo metu Puerto Rikas yra savivaldą turinti JAV teritorija. Neįpareigojantis referendumas surengtas kartu su JAV prezidento ir Kongreso narių rinkimais.

Už JAV valstijos statusą balsavo 61 procentas salos piliečių, nurodė vietinė rinkimų komisija, suskaičiavus 96 proc. balsų.

Pagrindinis referendumo idėjos rėmėjas gubernatorius Luisas Fortuno (Luisas Fortunas), deja, nebuvo perrinktas antrajai kadencijai gubernatoriaus poste. Laimėjo pokyčių priešininkas Alejandro Garcia Padilla (Alechandras Garsija Padilja).

Šios JAV teritorijos statusą turinčios salos piliečiai negali rinkti JAV prezidento, bet daugeliui rūpėjo dalyvauti referendume, kuriuo būtų išreikštas noras siekti valstybės statuso, didesnės autonomijos ar nepriklausomybės.

Referendume puertorikiečių pirmiausia paklausta, ar jie norėtų, kad būtų pakeistas 114 metų galiojantis Puerto Riko ir Jungtinių Amerikos Valstijų ryšys. Norintiems pakeitimų pateiktas antras klausimas, į kurį atsakyti pasiūlyti trys variantai: tapti JAV valstija, tapti nepriklausoma, tapti "suverenia laisva asociacija" - pastaroji reikštų, jog 4 mln. gyventojų sala turėtų daugiau autonomijos.

Referendumo rezultatai, suskaičiavus 96 proc. balsų, rodo, kad pokyčių pageidauja 54 proc. balsavusiųjų, o 46 proc. pritarė dabartinei padėčiai.

Už salos valstybingumą (kaip JAV valstija) balsavo 61 proc. pokyčiams pritarusių piliečių, už suverenią laisvą asociaciją - 33 proc., o nepriklausomybę - 5 proc.

Vokietijos kanclerė Angela Merkel trečiadienį pareiškė europarlamentarams, kad Europos valstybės turi labiau integruotis ir leisti Briuseliui kontroliuoti nacionalinius biudžetus, jei prireiktų, siekiant išlaikyti vienybę ir klestėjimą.

"Pasitikėjimą Europos Sąjunga reikia vėl atkovoti, - sakė A.Merkel savo kalboje Europos Parlamentui. - Mes laimėsime kartu...., toks yra mano tikslas".

Savo kalboje ji pabrėžė esanti įsitikinusi, kad ES lyderiai gruodžio 13-14 dienomis turi apsispręsti dėl radikalių veiksmų, jog euro zona geriau veiktų.

Pasak A.Merkel, būtina sustiprinti Europos ekonominę ir pinigų sąjungą.

Sąjungai reikia "bendresnės ekonominės politikos..., ji nėra pakankamai susieta", - sakė kanclerė, priminusi, kad negalavimą sukėlė skolų krizė, pakenkdama augimui, didindama nedarbą iki rekordinio lygmens šalių bloke.

A.Merkel taip pat pasakė, kad Vokietija neužmirš savo praeities ir pabrėžė, kaip svarbu išlaikyti Europos Sąjungoje pagrindines laisves, pelnius Nobelio taikos premiją.

Šios premijos laimėjimas yra "labai svarbus signalas pasauliui", pažymėjo A.Merkel ir pasidžiaugė, kad Europos Parlamento vadovas Martinas Schulzas (Martinas Šulcas) kitą mėnesį vyks į Oslą atsiimti apdovanojimo; jį lydės ES prezidentas Hermanas Van Rompuy (Hermanas Van Rompėjus), Europos Komisijos vadovas Jose Manuelis Barroso (Žozė Manuelis Barozu) ir dar keli politiniai lyderiai, tarp kurių būsianti ir ji.

A.Merkel stipriai reagavo į euroskeptiško britų europarlamentaro raginimą Londonui ir Briuseliui "taikiai išsiskirti".

"Aš noriu stiprios Jungtinės Karalystės (JK) ir stiprios Europos Sąjungos, noriu tai visiškai aiškiai pareikšti", - atsakė ji į britų Nepriklausomybės partijos atstovo europarlamentaro Nigelo Farage'o (Naidželo Faradžo) pareiškimą, kad A.Merkel prieš derybas Londone turėtų pasakyti britų ministrui pirmininkui Davidui Cameronui (Deivideui Kameronui), jog atėjo laikas "draugiškoms skyryboms".

"Aš negaliu įsivaizduoti, kad JK nebūtų Europos dalis, - sakė A.Merkel. - Manau, ir Jungtinei Karalystei yra gera būti Europoje". Ji dar pažadėjo padaryti "viską", kad taip ir būtų.

Angela Merkel ragina Europos Sąjungą stipriau integruotis

Briuselis, lapkričio 7 d. (AFP-BNS). Vokietijos kanclerė Angela Merkel trečiadienį pareiškė europarlamentarams, kad Europos valstybės turi labiau integruotis ir leisti Briuseliui kontroliuoti nacionalinius biudžetus, jei prireiktų, siekiant išlaikyti vienybę ir klestėjimą.

"Pasitikėjimą Europos Sąjunga reikia vėl atkovoti, - sakė A.Merkel savo kalboje Europos Parlamentui. - Mes laimėsime kartu...., toks yra mano tikslas".

Savo kalboje ji pabrėžė esanti įsitikinusi, kad ES lyderiai gruodžio 13-14 dienomis turi apsispręsti dėl radikalių veiksmų, jog euro zona geriau veiktų.

Pasak A.Merkel, būtina sustiprinti Europos ekonominę ir pinigų sąjungą.

Sąjungai reikia "bendresnės ekonominės politikos..., ji nėra pakankamai susieta", - sakė kanclerė, priminusi, kad negalavimą sukėlė skolų krizė, pakenkdama augimui, didindama nedarbą iki rekordinio lygmens šalių bloke.

A.Merkel taip pat pasakė, kad Vokietija neužmirš savo praeities ir pabrėžė, kaip svarbu išlaikyti Europos Sąjungoje pagrindines laisves, pelnius Nobelio taikos premiją.

Šios premijos laimėjimas yra "labai svarbus signalas pasauliui", pažymėjo A.Merkel ir pasidžiaugė, kad Europos Parlamento vadovas Martinas Schulzas (Martinas Šulcas) kitą mėnesį vyks į Oslą atsiimti apdovanojimo; jį lydės ES prezidentas Hermanas Van Rompuy (Hermanas Van Rompėjus), Europos Komisijos vadovas Jose Manuelis Barroso (Žozė Manuelis Barozu) ir dar keli politiniai lyderiai, tarp kurių būsianti ir ji.

A.Merkel stipriai reagavo į euroskeptiško britų europarlamentaro raginimą Londonui ir Briuseliui "taikiai išsiskirti".

"Aš noriu stiprios Jungtinės Karalystės (JK) ir stiprios Europos Sąjungos, noriu tai visiškai aiškiai pareikšti", - atsakė ji į britų Nepriklausomybės partijos atstovo europarlamentaro Nigelo Farage'o (Naidželo Faradžo) pareiškimą, kad A.Merkel prieš derybas Londone turėtų pasakyti britų ministrui pirmininkui Davidui Cameronui (Deivideui Kameronui), jog atėjo laikas "draugiškoms skyryboms".

"Aš negaliu įsivaizduoti, kad JK nebūtų Europos dalis, - sakė A.Merkel. - Manau, ir Jungtinei Karalystei yra gera būti Europoje". Ji dar pažadėjo padaryti "viską", kad taip ir būtų.