news archive 2012:10-04

Karščiausios Saulės sistemos planetos atmosferoje yra stebėtinai šaltas regionas, rodo kosminio aparato „Venus Express“ surinkti duomenys.

Paviršiaus temperatūra šioje karštoje ir nedraugiškoje planetoje siekia 462 laipsnius Celsijaus, Europos kosmoso agentūros (ESA) mokslininkai tvirtina, kad maždaug 125 kilometrų aukštyje esančiame atmosferos sluoksnyje ji nukrinta iki -175 laipsnių Celsijaus. Tokio šalčio gali pakakti, kad anglies dvideginis sušaltų ir susiformuotų ledas arba sniegas, praneša UniverseToday.com.

Tai reiškia, kad šis keistasis sluoksnis yra daug vėsesnis nei bet kuri Žemės atmosferos dalis, nors Venera garsėja savo tankia, alpinančia atmosfera, be to, planeta daug arčiau Saulės. Atrodo, kad šaltajam sluoksniui poveikį daro dienos ir nakties kaita Veneroje.

Mokslininkai sluoksnį atrado stebėdami, kaip Saulės šviesa filtruojama pro atmosferą, kad nustatytų anglies dvideginio molekulių koncentraciją skirtinguose aukščiuose ties terminatoriumi – linija, skiriančia dieninę ir naktinę planetos pusę. 

Tuomet šiuos duomenis apie anglies dioksido koncentraciją jie papildė duomenimis apie atmosferos slėgį skirtinguose aukščiuose. Taip jie galėjo apskaičiuoti atitinkamas temperatūras.

„Kadangi temperatūra kai kuriuose aukščiuose nukrinta žemiau anglies dvideginio užšalimo taško, mes įtariame, kad ten gali susidaryti anglies dvideginio ledas“, – teigė tyrimo autorius Arnaud Mahieux iš Belgijos kosmoso aeronomijos instituto.

Mažų anglies dvideginio ledo ar sniego dalelių debesys labai gerai atspindi šviesą, tad galbūt dėl to planetos atmosferoje yra ryškesnių nei įprasta sluoksnių.

„Tačiau nors „Venus Express“ retkarčiais pastebėdavo labai ryškių sričių Veneros atmosferoje, kurias galėtų paaiškinti ledas, jos gali susidaryti ir dėl kitų atmosferinių trikdžių, taigi turime būti atsargūs“, – aiškino A. Mahieux.

Tyrime taip pat nustatyta, kad šaltasis sluoksnis ties terminatoriumi yra tarp dviejų palyginti šiltesnių sluoksnių.

„Temperatūros profiliai karštoje dieninėje pusėje ir vėsioje naktinėje pusėje didesniame nei 120 kilometrų aukštyje labai smarkiai skiriasi, taigi ties terminatoriumi susiduriame su perėjimo režimu, kuriam poveikį daro abi pusės. Naktinė pusė galbūt vaidina didesnį vaidmenį šiame aukštyje, o dieninė pusė galbūt svarbesnė didesniame aukštyje“, – teigė tyrėjas.

Panašūs temperatūrų pjūviai ties terminatoriumi gauti ir iš kitų „Venus Express“ duomenų bazių, įskaitant matavimus, atlikus per anksčiau šiais metais stebėtą Veneros tranzitą.

Stebėtus profilius prognozuoja ir modeliai, tačiau detalesnės informacijos turėtų suteikti tyrimai, kokį vaidmenį vaidina kitos atmosferos sudedamosios dalys, tokios kaip anglies monoksidas, azotas ir deguonis, kurie dideliame aukštyje paplitę labiau nei anglies dvideginis.

„Šis atradimas yra labai naujas, mums reikia apgalvoti ir suprasti, kokia bus viso to reikšmė. Tačiau tai ypatinga, nes panašių temperatūros profilių ties terminatoriumi nematome Žemės ar Marso atmosferose, kurių cheminė sudėtis ir temperatūros sąlygos yra labai skirtingos“, – teigė ESA „Venus Express“ projekto mokslininkas Hakanas Svedhemas.  

Linga. Mariaus Sargevičiaus fotografija

Fotografo Mariaus Sargevičiaus kūryba pasižymi Lietuvos meninės fotografijos mokyklai būdingais bruožais: dėmesingumu žmogui ir gamtai, atidumu šviesai, pagarba tradicinei juostinei fotografijai.

Lietuvos fotografų sąjungos narį Marių Sargevičių kalbino Jelena Šalaj.

Papasakok apie fotografiją „Linga“.

2008-ųjų spalis. Gedimino prospektu ėjau... dulksna į veidą dulkė.

Tu – iš tų, kurie vienodai gerai fotografuoja gamtą ir žmones.

Žmonės ir gamta vienas nuo kito nesiskiria. Tvarka visur vienoda. Vis tiek aplinkoje ieškau būtent jos. Kartais surandu ją iš karto, paprastai, o kartais užtrunku. Būna, iš esmės matau, kad kadre yra ta reikalinga tvarka, bet sugaištu laiko, kol suprantu ir identifikuoju, kokie konkrečiai reiškiniai ją sudaro, kaip tai pateikti. Kartais nesugebu identifikuoti. Bet kuo toliau, tuo paprasčiau: kad tikslą pasiekčiau, ir tiek. Juk žmogus visada ieško tvarkos, harmonijos, to, kas gražu.

Tuomet ką manai apie meną, kuris trikdo ir rodo negražius, žiaurius dalykus?

Mano supratimu, meno esmė: skleisti harmoniją ir grožį. O tie reiškiniai, kurie trikdo, rodo negražius ir žiaurius dalykus, iš viso – ne menas. Išskyrus atvejį, kai toks vaizdas žmogų skatina tapti geresniam, gražesniam. Kitu atveju – daugelis autorių tiesiog neatsakingai eina lengvesniu keliu, manipuliuoja. Vertinu itin neigiamai.

Ką manai apie konceptualų meną?

Man tai ne menas. Žaidimai. Kartais įdomūs.

Be pavadinimo. Mariaus Sargevičiaus fotografija

Prisimenu, esi pasakojęs apie matematines „formules“, kurios slypi už gerų fotografijų. Vis dar tiki tuo, kad egzistuoja komponentai, kuriuos tinkamai sudėliojus, fotografija bus paveiki?

Taip. Ne tik tikiu kaip į kažką abstraktaus, bet taip ir yra. Mokslas įrodinėja tuos dalykus – pradedant nuo „fi“ – aukso pjūvio. Menas (fotografijos, muzikos, dailės, kino, rašto) yra niekas kitas, tik matematika. Nieko daugiau. Fotografijoje kalbama ne tik apie vaizdo tvarkingumą, bet ir apie jos sukeliamus pojūčius ir visokeriopą krūvį. Nuotrauka kalba tik vaizdu. Juo ji perduoda informaciją, kuri sukelia, aktyvuoja pojūčius, o šie – padarinius smegenyse. Man fotografija sukelia viską: judesius, garsus, kvapus, ir dėl to – net fizinį pojūtį. Tai judesių, garsų, vaizdų, kvapų nuotrupos, kurios leidžia neįtikėtinų dalykų. Jos ištaršo mane po milimetrą, nuramina, hipnotizuoja, leidžia prisiminti kiekvieną jau nugyventą akimirką ir vėl ją pajusti, išgyventi. Prisiminimai man – tai narkotikas. O fotografija, kaip A. Sutkus citavo vieną klasiką, tai tik prisiminimas, ir nieko daugiau. Kiek aš ką nors išmokstu vertinti, tai tik dėl atsiminimų, kuriuos išgyvenu. Jų projekcijų ieškau dabartyje ir taip kuriu ateitį. Nes man tai tikra, jauku, saugu.

Niekada negalvojai, kad menas yra tas „likutis“, kuris lieka po matematikos? Tvarkinga kompozicija, aukso pjūviai, tinkama ekspozicija – tai amatas. Tačiau matematika neturi to emocinio, ikikalbinio likučio, kuris ir sudaro meno esmę. Juk būna, žiūri į nuotrauką – joje viskas gerai, bet kadro nėra. O kitu atveju kadras yra, ir niekaip negali paaiškint, kodėl. Panašiai žmonių santykiuose: viskas gerai, bet netraukia, arba viskas blogai, bet laiko lyg kokie nematomi saitai. Nebent pernelyg mažai žinau apie matematiką ir intuityviąją jos pusę. 

Manau, kad tas „emocinis, ikikalbinis likutis“ irgi yra tik matematika. Visi tie nematomi saitai – irgi matematika.

Groja kartu. Mariaus Sargevičiaus fotografija

Kas Tau yra fotografija?

„Tai tik prisiminimas“, ir nieko daugiau. Bet tai reiškia viską. Tai reiškia, kad galiu vėl pamatyti tokią pat šviesą, tikrą šviesą, tokį patį jos bangos dažnį, stiprumą, jos raštus, kokie jie buvo kažkada.

Bet kažkoks paradoksas čia vis dėlto yra. Taigi sukelti prisiminimą – juoko darbas. Daug dalykų tai gali: pažįstamas kvapas, žmogaus veidas, matyta mimika, tiesiog atsitiktinai supuolusi asociacija galvoje. Be to, „tik prisiminimą“, man atrodo, puikiai sukelia visokios nuotraukos: pamačiau, „nutraukiau“ elementaria „muiline“, negalvodamas nei apie kompoziciją, nei grožį. Bet juk kai fotografuoji, nedarai to bet kaip: ieškai, išlauki, paklūsti šviesai. Fotografuodamas ne tik užfiksuoji, kad kažkas buvo, bet ir tai, kaip tai matei. Klausimas apie tai ir būtų: kam dėti pastangas fotografuoti gerai (plačiąja šio žodžio prasme), jei fotografija – tai tik prisiminimai, kuriuos iš esmės gali sukelti kiekvienas fotografavimas?

Teoriškai tu teisi, bet juk pati turi žinoti, kad nėra taip. Gal ne visi daiktai, kurie kažką primena, verčia išgyventi tą prisiminimą? Gal toje išgyventoje akimirkoje yra daugiau dalykų, kurie prisimintini? Gal, pavyzdžiui, vasarą gamtoje vienas žmogus matys pievą, debesis ir prisimins juos, kitas – žolės kvapą ar kokios smilgelės lingavimą, o gal – vasaros karštį bei būseną, kurios tuo metu buvo: ką galvojo, kaip jautėsi. Man menkiausia nuotrupa – tikras garsas, vaizdas, kvapas, judesys – sukelia, įtraukia į tą „prisiminiminį sustingimą“. Jei „muilinės“ „nutrauktas“ vaizdas bus prastas, aš atsiminsiu ne dėl jo, o dėl pačios fotografijos kaip daikto, kurį paliesčiau, matyčiau visokių užrašėlių.

Bet juk yra nuotraukų, kurios beveik visus paveikia. Vadinasi, esama kažkokių bendrų nematomų reiškinių, siejančių mus visus. Manau, kad jie paaiškinami paprastai – matematika.

Kalbant dar apie prisiminimus. Iki šios minutės aš ieškau vienos fotografijos, kurią mačiau, kai man buvo 3–4 metai. Toje nespalvotoje nuotraukoje buvo moters portretas su išplaukusiais žėručiais pirmam plane. Tėvai turėjo tą albumą. Atsimenu jo formatą, atsimenu kitas jame buvusias fotografijas, bet niekaip nerandu (nes taip pat atsimenu, kad sesuo jį suplėšė). Tėvai irgi neatsimena, kokį tada turėjo, todėl daug metų ieškau ir supirkinėju senus fotografijų albumus.

Moteris. Mariaus Sargevičiaus fotografija

Kai „matai kadrą“, esi jame, o ne kartu su šalia esančiais žmonėmis. Tam tikru atžvilgiu, dėliodamas savo kadrus, išnaudoji tuos žmones, jų judėjimo trajektorijas, veido bruožus ir jausmus. Kaip jautiesi dėl atstumo nuo kitų, kurį sukuria fotoaparatas ir fotografavimas kaip procesas?

Šiaip tai to atstumo visiškai nėra, jei fotografuoji tuos žmones. Nes į fotografuojamą „įlendi“. O jei kitus... Suprantu, ką nori paklausti, bet ta būsena – išvestinis individualus dalykas. Aš jos neturiu, todėl sunku atsakyti.

Fotoaparatas nurengia fotografuojamąjį, bet paslepia fotografuojantįjį. Paskui galvoju: o gal atvirkščiai?

Nepaslepia tikrai. Fotografą tai tikrai nurengia, bet ne visada – fotografuojamąjį.

Pasiniai portretai – kodėl jie geriausi?

Man jie yra įdomūs. Žmogus savo noru ar „prievarta“ pastatomas prieš objektyvą, toks jis – tikros būsenos. Iš tos paprastutės fotografijos galima išskaityti labai daug informacijos. Žmogus disciplinuojamas – ir dėl to labai atviras. Atviras, nes reaguoja į discipliną. Ne išore – kaip kad pasiekiamas tikslas disciplina, bet vidumi: pritaria, nepritaria.

Kokią įtaką fotografuojant turi metų laikai?

Kiekvienas metų laikas turi savo specifinę šviesą. Ir ta šviesa valdo – aš ja seku, kiek įmanoma. Tai ji prieš save pastato, tai siūlo prie žemės spaustis, tai laukti, kol jos nebus, arba atsargiai tiesiogiai ją panaudot.

Pro ir pro. Mariaus Sargevičiaus fotografija

Erzindavai žmones sakydamas, jog, prieš skenuodamas juostą, perbrauki ją kilimu, kad daugiau dulkių priliptų. „Apie ką“ Tau kalba dulkės ir kitas neva juostos brokas?

Tai jis sudaro bendrą vaizdą, o tas vaizdas – potyrius. Galvojau, kaip žmogus mato, kaip priima vaizdus. Supratau, kad mato „nešvariai“, netolygiai, netiesiai... Bet pasiima iš to vaizdo idealų, švarų, tiesų krūvį. Nežinau, kaip paaiškinti žodžiais tuos subtilius virsmus. Pati pabandyk suprasti. Todėl ir juostelinis vaizdas dažniausiai yra pasąmoningai priimtinesnis dėl to perteikiamo vaizdo kultūros. Ir gal dar dėl to, kad juosta, skaidrė, perleisdama per save šviesą, – pagal fizikos dėsnius – suteikia jai tą pačią bangą, buvusią ją kuriant. Todėl galima sakyti, jog mes tam tikra prasme matome tą pačią šviesą, kokia ji buvo tada, seniai. Gal todėl ji mus taip konkrečiai paveikia?

Manau, kad visi atsakymai yra kažkur netoliese, ir jie yra labai paprasti. Kuo greičiau ir kuo daugiau tų atsakymų surasiu, tuo geriau sugebėsiu kurti tikrąsias fotografijas. Kol kas labiau vadovaujuosi intuicija ir nuojauta. Todėl fotografijoje man nėra tikrų mokytojų ir autoritetų. Aš pats viską atrandu ir pasitikiu tik savimi, nes žinau, ko ieškoti.

Galėtum išvardyti? Mėgstamus fotografus. Juosteles.

Beveik visi „senieji“ lietuviai fotografai.

Juosteles... Rolley 400s, kitokios – stambiagrūdės, o spalvotos – beveik visos, tik įvairiomis situacijomis kitokios. Bet irgi mėgstu grūdą.

Atisveikinimas. Mariaus Sargevičiaus fotografija

Kaip kurtas „Atsisveikinimas“?

Kine. Kai pamačiau, kur link krypsta scena, tada ir fotografavau. Pavadinimą jau tada netiesiogiai turėjau galvoj. Ieškojau tokios būsenos aplinkoje.

Vadinasi, nufotografavai sceną iš kino filmo?

Taip.

Ar Tave įkvepia fotografuoti kinas?

Taip. Dievinu kiną.

Šeimos, kasdienybės fotografija.

Pati mieliausia, informatyviausia, žiūrimiausia.

Bernardinai.lt

EPA nuotrauka

Turėčiau čia parašyti kažką gudraus ir apibendrinančio, bet galvoje vis dar aidi mane visą savaitę lydėjusios daugiakalbystės atgarsiai. Ukrainos mieste Lucke kelias dienas vykusiame „Magnus Ducatus Poesis“ susitikime nuolat skambėjo baltarusių, ukrainiečių, lenkų ir moldavų kalbos. Gražus gaudesys, kurio neužtemdė net biurokratinės vietos valdžios kultūros įstaigų pinklės. Kultūrinė erdvė atgijo daug politinių spekuliacijų patiriančiuose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės plotuose. Ir net santrumpa „LDK“ tame kontekste įgijo kažkokią naują, neapipelijusią prasmę... Va, dar jeigu lietuviškai pasirodytų daugiau tų šalių autorių knygų. Jei jos būtų daugeliui įdomios. Tikėkimės, kad tai iš galimų įgyvendinti svajonių, o ne iš mokslinės fantastikos srities.

Ką skaito vokiečiai?

Iš pradžių šiek tiek praskleiskime tamsos uždangą ir pasižiūrėkime, ką vokiečiai laiko vertingiausiais per praėjusius metus vokiečių kalba parašytais romanais. Rugsėjo pradžioje buvo paskelbtas apdovanojimo Deutscher Buchpreis, 2005-aisiais sukurto pagal Man Booker Prize ir Prix Goncourt premijas, trumpasis sąrašas. Nugalėtojas bus paskelbtas jau visai netrukus, spalio 8 dieną, bet mes dar turėsime keletą dienų paspėlioti.

Taigi, į 25 tūkstančių erų apdovanojimą pretenduoja šeši autoriai. Trumpai apie visus. Pirmasis šiame sąraše – 84 metų prozininkas Ernstas Augustinas ir jo romanas Robinsons blaue Haus (Mėlynasis Robinsono namas). Šiaip šis autorius laikomas vienu iš fantasy žanro meistrų, tad ir šiame romane nevengiama fantastikos. Autorius pasakoja apie sukčių bankininką Robinsoną, kuris prisidirba ir priverstas slapstytis. Robinsonas pasineria į virtualų pasaulį, klaidžioja tarp realybės ir iliuzijų. Tai paslaptinga istorija, kurioje skaitytojo tyko daugybė spąstų.

Antrasis pretendentas – Wolfgangas Herrndorfas, gimęs 1965-aisiais, laikomas vienu geriausių savo kartos rašytojų. Jo nominuotojo romano Sand veiksmas vyksta 1972-aisiais, kažkur Šiaurės Afrikoje. Autorius aprašo ten gyvenančią hipių komuną, kurioje įvyksta žmogžudystė, pasirodo paslaptinga moteris ir atmintį praradęs vyriškis. Herrndorfo romanas – trilerio apie šnipus ir pasakojimo apie „gėlių vaikų“ romantiką mišinys. Tačiau pagrindinis kūrinio veikėjas – didžiulė ir neaprėpiama dykuma. Už šią knygą autorius jau pelnė Leipcigo knygų mugės apdovanojimą.

Trečioji pretendentė – Ursula Krechel labiau žinoma kaip poetė. Ji vienintelė moteris sąraše, į kurį įtraukta už savo antrąjį romaną Landgericht (Apylinkės teismas). Romane tyrinėjama skaudi vokiečiams praeitis. Pragyvenęs daugybę metų Kuboje, žydas teisėjas grįžta į Vokietiją po Antrojo pasaulinio karo. Jis jaučiasi svetimas tiek savo tėvynei, tiek joje paliktai šeimai: jo vaikai gyvena su įtėviais Didžiojoje Britanijoje. Be to, praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio Vokietijoje, išgyvenančioje ekonominį pakilimą, niekas nebenori girdėti apie karo padarytas žaizdas.

Ketvirtasis rašytojas – 29 metų Clemensas J. Setzas laikomas šiuolaikinės austrų literatūros vunderkindu. Savo naujausiame romane Indigo jis aprašo keistą ligą, kamuojančią internatinę mokyklą ir paslaptingai dingstančius mokinius. Jaunas matematikos mokytojas Clemensas Setzas ima tirti ligos priežastis, ir jį tučtuojau atleidžia iš darbo. Autorius meistriškai žaidžia tapatybėmis, įskaitant ir savąją, ir sukuria drąsų, skaitytojus stebinantį pasakojimą.

1972-aisiais gimęs Stephanas Thome romane Fliehkräfte (Išcentrinė jėga), pasakoja apie filosofijos profesorių ištikusią vidutinio amžiaus krizę. Jo dukra išsikrausto iš namų, o žmona gauna darbą kitame mieste. Šeimyniniai santykiai ir problemos universitete priverčia profesorių keisti gyvenimą – jis vienas išvyksta į Portugaliją permąstyti savo vertybių.

Paskutiniojo pretendento Ulfo Erdmanno Zieglerio romanas Nichts Weisses (Nieko balto) – pats neįprasčiausias. Tai spaustuvininko, svajojančio apie idealų šriftą, istorija. Autorius taip pat pateikia plačią aštuntojo ir devintojo dešimtmečio Vakarų Vokietijos gyvenimo panoramą ir pranašauja Gutenbergo eros pabaigą.

Štai tokie pretendentai. Galbūt kurį nors iš jų galėsime skaityti ir lietuviškai.

Dokumentikos įdomybės

Rugsėjo viduryje buvo paskelbtas ir ilgasis Samuelio Johnsono premijos – vieno prestižiškiausių apdovanojimų už dokumentinę prozą – ilgasis sąrašas. Pats apdovanojimas įkurtas 1999-aisiais ir teikiamas už knygas istorine, sporto, kelionių, mokslo, politikos tematika, už biografijas, autobiografijas ir knygas apie meną. Dėl šio apdovanojimo varžosi įvairių tautybių autoriai, kurių knygos buvo angliškai išleistos Jungtinėje Karalystėje. Nugalėtojas ir 25 tūkstančių svarų laimėtojas bus paskelbtas lapkričio 12 dieną.

Trumpai paminėsiu keletą įdomesnių pretendentų. Biologo Thoro Hansono knyga Feathers (Plunksnos) išsamiai pasakoja apie „vieno nuostabiausių gamtos išradimų“ istoriją. Joje pateikiama ir kultūrinė plunksnų istorija – pavyzdžiui, kaip plunksnų tyrinėjimai paveikė aviaciją ar rašomųjų priemonių tobulinimą.

Į sąrašą pateko ir neabejotinas daugybės būsimų apdovanojimų favoritas – autobiografinė Salmano Rushdie knyga Joseph Anton bei rusų žurnalistės Mashos Gessen negailestinga Vladimiro Putino biografija The Man Without A Face: The Unlikely Rise of Vladimir Putin (Žmogus be veido: neįtikėtinas Vladimiro Putino iškilimas).

Iš įdomesnių dar verta paminėti Sue Prideaux biografiją Strindberg: A Life (Strindbergo gyvenimas), pasakojančią apie kontroversišką, sudėtingą vieno iš geriausių pasaulio rašytojų gyvenimą. Įdomi ir Pulitzerio premijos laureatės, žurnalistės Katherine Boo knyga Behind the Beautiful Forevers (Kas slypi už nuostabių amžinybių), pasakojanti apie gyvenimą ir mirtį Mumbajaus lūšnynuose.

Atsispausdink pats

Vienas įdomiausių ir įtakingiausių JAV žinių puslapių The Huffington Post paskelbė straipsnį apie naują leidybos revoliuciją. Ne, jame nekalbama apie elektronines knygas, straipsnyje svarstomos plačios vadinamojo Print-on-demand (spausdinimo pagal pareikalavimą) galimybės.

Pasak kompanijos On Demand, sukūrusios Espresso Book Machine – automatą, spausdinantį knygas, jie pasirašė sutartį su Eastman Kodak ir ReaderLink Distribution Services. Todėl dabar knygų spausdinimo mašinos bus įkurdintos visuose 105 000 Kodak nuotraukų kioskuose JAV, įskaitant vaistines ir prekybos centrus.

Pasak On Demand vadovo Dane‘o Nellerio, klientas Kodak kioskuose dabar galės pats atsispausdinti savo nuotraukų albumą, savo paties parašytą ir/ar sukurtą knygą bei bet kurį iš 7 milijonų literatūros kūrinių, šiuo metu prieinamų On Demand sistemoje.

„Jūs galėsite užeiti į prekybos centrą, išsirinkti norimo pavadinimo knygą ir pasiimti ją baigę apsipirkti“, – sako D. Nelleris.

Iki šiol spausdinimo pagal pareikalavimą technologijos plėtra buvo ribojama didžiulės spausdinimo mašinų kainos – 150 tūkstančių JAV dolerių, ir žmonės paprastai užsisakydavo tokias knygas internetu. Tačiau dabar, išplėtojus tokių paslaugų tinklą ir patobulinus techniką, atsispausdinti parduotuvėje knygą gali tapti taip įprasta, kaip išsiimti bankomate pinigų.

„Tai skaitmeninio virsmo, vykstančio žiniasklaidos erdvėje dalis, – sako Nelleris. – Turinys keliauja tiesiai pas vartotoją, nesvarbu, ar per Kindle, ar padedant spausdinimo mašinoms. Mes aplenkiame tradicines platinimo ir sklaidos grandis.“

Ką gi, tikėtinas spausdinimo pagal pareikalavimą mašinų antplūdis JAV laukia 2013 metų pirmojoje pusėje. O mums belieka stebėti, ar prigis ši naujovė ir kaip ji pakeis skaitymo įgūdžius, leidybos verslą ir net pačią literatūros sampratą. Žinoma, ši mašina ideali, jei norite įsigyti kokį nors pigų skaitalą kelionei ar atostogoms, bet rimtos literatūros ieškoti žmonės vis dar trauks į knygynus. Bent aš to tikiuosi.

Ar bibliotekos skolins elektronines knygas?

Didžiosios Britanijos kultūros ministras Edas Vaizey paskelbė kuriantis vyriausybės komisiją elektroninių knygų skolinimo bibliotekose galimybėms tirti. Leidėjai iš karto puolė dejuoti, kad tai turės „rimtų pasekmių“ jų verslui, tačiau bibliotekoms tai būtų naudinga.

Elektroninių knygų skolinimasis sparčiai plėtojasi. Skaityklės keičia žmonių skaitymo įpročius, tai, kaip jie sąveikauja su knyga, ir aš manau, kad elektroninių knygų skolinimasis pakeis žmonių lankymosi bibliotekoje įpročius“, – sako ministras.

Šiuo metu vos keletas šalies bibliotekų teikia knygų skolinimosi paslaugas, o didžioji dalis leidėjų nerimsta, nes dar nėra griežtai nustatyta, kaip bus mokama už šią paslaugą. „Kadangi paspausti mygtuką ir pasiskolinti knygą bus dar lengviau nei ją nusipirkti, žmonės rinksis skolinimą, ir tai turės rimtų pasekmių tiek autoriams ir jų honorarams, tiek knygų pardavėjams, tiek leidėjams“, – sako Leidėjų asociacijos pirmininkas Richardas Mollet.

Taigi, kol kas elektroninių knygų skolinimosi galimybės ir sąlygos lieka aiškiai neapibrėžtos tiek Didžiojoje Britanijoje, tiek JAV, bet kitais metais šias paslaugas greičiausiai ims teikti dauguma elektroninių knygų prekyboje pirmaujančių šalių.

Kinai uždraudė japonus

Pereikime prie vaidų ir paskalų. Dėl teritorinių Kinijos ir Japonijos ginčų kenčia ir literatūra. Pekino valdžia primygtinai rekomendavo knygynams išimti iš lentynų japonų rašytojų kūrinius ir kelionių po Japoniją vadovus.

Nuo Kinijos knygynų prekystalių dingo ir Haruki Murakami knyga 1Q84, tapusi šioje šalyje bestseleriu. Nežinia ar bus uždraustos visos šiuo metu garsiausio japonų autoriaus knygos, neaišku ir tai, ar japoniškų knygų draudimas paplis po visą Kiniją.

Kinų leidėjams taip pat buvo primygtinai rekomenduota nebeužsakyti naujų japonų autorių knygų vertimų. Tiesa, tai jau ne pirmas atvejis, kai japoniškos knygos uždraudžiamos Kinijoje. Šiais metais kinai jau buvo uždraudę japoniškos manga kūrėjų Tsugumi Ohba ir Takeshi Obata knygas kaip „pavojingas Kinijos vaikų protinei ir fizinei sveikatai“.

Pats Murakami griežtai sureagavo į „isterišką“ Kinijos ir Japonijos konfliktą. „Tai kaip pigus alkoholis. Po kelių taurelių pasigeri ir tampi isteriškas. Garsiai rėki, šiurkščiai elgiesi. Tačiau po girto siautėjimo kitą rytą lieka tik siaubingos pagirios. Todėl turime atsargiai žvelgti į politikus, bandančius nugirdyti mus šiuo pigiu alkoholiu ir nekleisti situacijai tapti nevaldoma“, – pareiškė Murakami.

Trintis tarp Japonijos ir Kinijos išaugo rugsėjo viduryje, kai Japonija nacionalizavo Senkaku salas, Kinijoje vadinamas Diaoju salomis.

Visa teisybė apie didįjį bytniką

Garsiojo bytniko Jacko Kerouacko nuodėmės pasivijo jį ir po mirties. Buvusi rašytojo mergina Joyce Johnson, kuriai dabar 77-eri, nusprendė senatvėje užsidirbti gražaus pinigo ir parašyti „viską, kaip buvo“. Prieš mūsų akis iškyla klasikinė mūzos ir genijaus istorija.

Joyce taip pat išsklaido keletą Kerouacką supusių mitų. Pasak Joyce, knyga Kelyje, išgarsinusi Jacką, nebuvo parašyta spontaniškai per tris savaites. Pasak jos, autorius romaną šlifavo ir gludino keletą metų.

Johnson apibūdina Kerouacką kaip „labai keistą asmenį“, kuris elgėsi su ja kaip su šunimi, bet nepaisant to buvo jos viso gyvenimo meilė.

Ji sutiko Kerouacką būdama dvidešimt vienų. „Jis neturėjo kur gyventi ir neturėjo pinigų. Kadangi aš buvau jauna rašytoja, turinti nuosavą butą, Allenas Ginsbergas surengė mums aklą pasimatymą“, – prisimena Johnson. Kartu jie išbuvo porą metų.

Pasirodžius „Kelyje“, Kerouackas akimirksniu tapo įžymybe, ir tai sugriovė judviejų santykius. „Moterys visur siūlė jam save. Jis buvo garsenybė, ir tai pakėlė labai sunkiai. Viešumoje jis nuolat būdavo girtas“, – rašo Johnson.

Savo knygoje The Voice Is All: The Lonely Victory of Jack Kerouack (Balsas yra viskas: Vieniša Jacko Kerouacko pergalė), autorė aprašo ne tik Kerouacko šlovės dienas, bet ir jo vaikystę Kanadoje: „Jis kalbėjo kanadietišku prancūzų dialektu, ir anglų kalba jam buvo antroji. Todėl savo mintyse jis nuolat stengdavosi rasti anglišką atitikmenį prancūziškam žodžiui.“

„Manau, niekada nebuvau sutikusi taip laisvai gyvenančio žmogaus. Jam nuolat reikėjo judėti, tarsi likdamas vienoje vietoje pernelyg ilgai, jis būtų iščiulpęs visus dabarties syvus“, – prisimena Joyce.

P. S.

Bibliotekininkas ar bibliotekininkė mūsų sąmonėje dažnai iškyla kaip akiniuota blausi būtybė, tačiau metas tą stereotipą paneigti. Siūlau pasigrožėti bibliotekininkų tatuiruotėmis. Kam kūno meno maža – užsukite į nuotraukų skyrelį, kuriame rašytojai sėdi, vaikšto ir guli vienais apatiniais. Jei pusnuogis rašytojas jums bjaurus, galbūt sudomins rašytojai ant dviračių.

Mažiausia pasaulyje knyga yra trisdešimties puslapių, ir jos plotis neviršija žmogaus plauko storio. Ji tokia maža, kad nesimato net per mikroskopą. Ją parašė Malcolmas Douglas Chaplinas, o jonų spinduliu mikroschemoje išraižė jo brolis Robertas Chaplinas. Knyga atrodo štai taip.

Belgų menininkas Tomas Haentjensas šimtui dailininkų iš 28 šalių pasiūlė dalyvauti projekte Doedemee. Projekto tikslas – atkreipti dėmesį į neraštingumą Afrikoje. Kiekvienas dailininkas sukūrė plakato dydžio viršelį vienam iš šimto geriausių visų laikų romanų pagal Observer sąrašą. Viršeliai labai įdomūs, juos rasite štai čia.

Na, ir pabaigai – gyvas autoriaus balsas: T. S. Eliotas skaito „The Love Song of J. Alfred Prufrock“ (Alfredo Prufroko meilės daina).

Bernardinai.lt

Jau aprimo islamiško pasaulio reakcija, kainavusi ne vieną gyvybę, prieš JAV sukurtą filmą „Musulmonų nekaltybė“ ir prieš prancūzų satyrinio leidinio publikuotas Mahometo karikatūras. Musulmoniško pasaulio reakciją paaiškina Samiras Khalilas Samiras, Libane gyvenantis jėzuitas ir islamologas. Jo mintis pristato Vatikano radijas.

Pasak jo, pirmiausia reikia turėti galvoje, kad musulmoniškuose kraštuose išraiškos laisvė yra beveik nepažįstama sąvoka, nes juos valdo diktatoriški režimai, kurie slopina šią laisvę. Kai kas nors ką nors pasako ar padaro, visa bendruomenė jaučiasi įžeista ir protestuoja prieš kitą bendruomenę – prieš JAV filmo ar Prancūziją karikatūrų atveju. Tai absurdiška, bet suprantama, žinant, kad musulmonų bendruomenės dar neatskleidė ar neišbandė individualios sąžinės laisvės.

Kita vertus, į žodžius atsakoma žodžiais, į prievartą prievarta, tačiau nėra jokios teisės atsakyti prievarta į filmą. Taip, filmas buvo užgaunantis, banalus ir agresyvus. Agresyvumas etiškai žiūrint nėra geras dalykas, tačiau žmonės turi teisę užsipulti nors žodžiais – bent jau tol, kol nėra tai draudžiančio tarptautinio susitarimo. 

Reikia taip pat žinoti, kad musulmonų pasaulyje jaučiama frustracija dėl atsilikimo, atsimenant, kad kažkada islamo šalys pirmavo matematikos, astronomijos, medicinos ir kituose moksluose. Ir dėlto islamo pasaulis yra labai jautrus, nedaug reikia, kad įsižeistų. 

Deja, yra žmonių, kurie naudojasi šiomis musulmonų emocijomis, sustiprintomis skurdo ir neišprusimo, kad nukreiptų ir motyvuotų juos prieš Vakarus. Vietoj to reikėtų žvelgti į dalykus su didesniu racionalumu, replikuojant į kaltinimus ir užsipuolimus tokiu būdu, kad išryškėtų jų neteisingumas ir melagingumas.

Vakarai, užuot ugdę tokią nuostatą, bando riboti savo narių laisvę. Bet laisvė negali būti ribojama. Geriausia, kai pats žmogus išmoksta, kad provokacija ir dvasinė agresija yra nevaisingi. Nereikia riboti laisvės, tačiau reikia daugiau etikos. 

Geriausia, kai pats žmogus išmoksta, kad provokacija ir dvasinė agresija yra nevaisingi. Nereikia riboti laisvės, tačiau reikia daugiau etikos.

Kita vertus, netiesa, kad tik Vakarai kritikuoja kitą, šiuo atveju islamą. Pats islamo pasaulis kasdien kritikuoja Vakarus. Problema yra būdas, kuriuo tai daro: apkalbėti ir sakyti netiesą nėra asmens laisvės dalis. Pavyzdžiui, islamas dažnai knygų pavidalu, taip pat mokyklose imamų lūpomis moko netiesos, ir niekas nereaguoja. Kiekvieną dieną pareiškiama, kad Biblija yra iškraipyta ir falsifikuota, nors neturima jokių įrodymų. Sakomi neteisingi dalykai apie Jėzaus asmenį – taigi, žeidžia tai, kas mums, krikščionims, yra brangiausia. Tad musulmonai, kaip ir kiti, turi išmokti būti racionalesniai, o krikščionys – išmokti teisę argumentuotai atsakyti į kaltinimus.

Samiras Khalilas Samiras pabrėžė, kad „racionalumo“ sąvoką vartoja popiežiaus Benedikto XVI nurodyta reikšme – neatsiskyrusį nuo etikos. Problema ta, kad Vakaruose racionalumas dažnai atsiskiria nuo etikos, o islame tikėjimas labai emocionalus, jam trūksta racionalumo. Tokiu būdu konfliktas tarp Vakarų ir islamo yra neišvengiamas. Tad reikia, kad Vakarų racionalumas būtų etiškesnis, o islamas racionalesnis.

Spalio 10 d. 18 val. VDU Menų galerijoje „101" atidaroma Jūratės Kluonės tapybos darbų paroda „Vienos šeimos istorija". Parodos atidaryme dalyvaus autorė Jūratė Kluonė ir menininkė Aistė Kisarauskaitė.

„Meistriška sovietinio „akademinio“ realizmo piešinį primenanti tapyba, lengva, skaidri, lyg nuplauti prisiminimai, daug kur palikta tiesiog neužtapyta drobė, šiltas ochros koloritas, sukuriantis jaukios šeimyninės nuotraukos asociacijas (...) Vos atidžiau pažvelgus į keletą ciklo kūrinių, suvoki autorės pasirinktą trauminės atminties temą (...) Autorės santykis su tragiškais praeities įvykiais yra asmeniškas, ji turi ką pasakyti, tai pačios menininkės gyvenimas, jos tėvų, vaikystės prisiminimai, pasakojimai, todėl paveiku ir tikra”

Aistė Kisarauskaitė. Apie Jūratė Kluonės ketvirtadienio peržiūrą galerijoje „Vartai".  

„Literatūra ir menas", 2012-05-24.

„Šiais laikais istorija yra subjektyvūs pasakojimai. Kadangi esu sovietmečio politinių kalinių vaikas, paveikslų ciklu Vienos šeimos istorija bandau papasakoti savo tėvų likimus. Skaudūs, ilgai slopinti prisiminimai tapo įvaizdintu sovietmečiu drobėse. Šis paveikslų ciklas kilo apmąstant savoką rezistencija. Rezistenciją ne tik kaip ginkluotą pasipriešinimą, bet ir kaip ilgalaikį atsparumą sistemai, kuri primetinėjo svetimas vertybes.”

Jūratė Kluonė

Paroda galerijoje veiks iki š.m. spalio 31 d. 

Bernardinai.lt

Jau septintąjį kartą ateitininkai ir „Naujojo Židinio – Aidų“ bendraminčiai kviečia į studijų savaitgalį. Šį kartą kviečiama svarstyti apie valstybę, kurioje būtų gera gyventi. Studijų savaitgalis vyks spalio 12 – 14 d., Jėzuitų rekolekcijų namuose Kulautuvoje (Kauno r.).

Renginį sudarys trys pranešimų/diskusijų sesijos. Pradedama bus nuo simpoziumo - kritinių įžvalgų sesijos „Kokios sisteminės bėdos išryškėjo per 22 valstybinio gyvenimo metus?“. Simpoziume bus galimybė trumpai pasisakyti visiems, turintiems apgalvotą poziciją kurios nors sisteminės bėdos atžvilgiu. Šeštadienio priešpietis skirtas refleksijoms „Kas yra bendrasis gėris, nuo kurio atsispirsime kurdami (reformuodami) valstybę?“, kuriomis dalinsis filosofai profesoriai Alvydas Jokubaitis ir Kęstutis Skrupskelis. Antroje renginio dalis - at(si)naujinimo idėjų svarstymas: „Reformuotinos ir todėl apmąstytinos valstybės gyvenimo sritys“. Bus dalijamasi reformų vizijomis tokiose valstybės gyvenimo srityse kaip teisė/teisėtvarka, mokslas/mokymas, verslas/socialinis teisingumas.

Nors šios sesijos numatytos kaip debatų ar podiumo diskusijos žanro renginiai, organizatoriai tikisi studijų savaitgalio dalyvių klausiant, abejojant, pasisakant.

Iš anksto užsiregistravę gaus nakvynę ir maitinimą. Vienos nakvynės kaina 15 Lt, apie maitinimo kainą informacijos dar nėra.

Registruotis kviečiama iki spalio 9 d. el. paštu lina.zailskaite@ateitis.lt. Nurodyti vardą, pavardę, dalyvavimo renginyje dienas, nakvynės ir maitinimo paslaugų poreikį.

PROGRAMA (Spalio 12-14 d.)

Penktadienis:

17 val. Registracija

18 val. I Sesija. Kokios sisteminės bėdos išryškėjo per 22 valstybinio gyvenimo metus?

                      Audrius Makauskas, Tomas Vaiseta, Egidijus Vareikis

20 val. Vakarienė

21 val. Vakaro programa

Šeštadienis:

9 val. Pusryčiai

10 val. II Sesija. Kas yra bendrasis gėris, nuo kurio atsispirsime kurdami (reformuodami) valstybę?

                      Alvydas Jokubaitis, Kęstutis Skrupskelis

13 val. Pietūs

                      Laisvalaikis

16 val. III Sesija. Reformuotinos ir todėl apmąstytinos valstybės gyvenimo sritys (nuo teisės iki mokslo)

                      Agnė Tikniūitė, Vygantas Malinauskas, Darius Mickevičius (teisė ir teisėtvarka)

                      Paulius Subačius, Donatas Puslys, Nerijus Šepetys (mokslas ir mokymas)

19 val. Vakarienė

21 val. Vakaro programa

Sekmadienis:

9 val. Šv. Mišios Kulautuvos Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčioje

10.00 val. Pusryčiai

10.30 val. III Sesija. Reformuotinos ir todėl apmąstytinos valstybės gyvenimo sritys (socialinis teisingumas)

                      Aušra Maldeikienė, moderuoja Egidijus Vareikis

Bernardinai.lt

Spektaklis „Brangioji mokytoja". Kamilės Žičkytės nuotrauka

Spalio 5 d. 19 val. Menų spaustuvės Kišeninėje salėje teatras Atviras ratas pristato premjerą, kurioje pirmą kartą profesionalioje scenoje debiutuoja režisieriaus, Vaidybos ir režisūros katedros vedėjo doc. Aido Giniočio vadovaujamo III kurso studentai: Gelminė Glemžaitė, Danas Kamarauskas, Jurgis Marčėnas ir Gabrielius Zapalskis. Spektaklį režisavo LMTA vaidybos ir režisūros katedros dėstytoja, režisierė Ieva Stundžytė.

Vienos dalies spektaklis „Brangioji mokytoja“, pagal to paties pavadinimo 1980 m. parašytą Liudmilos Razumovskajos pjesę – tai skaudžiai aštrus ir pavojingu jaunystės maksimalizmu pulsuojantis spektaklis, nagrinėjantis opią jauno žmogaus ir jį supančio suaugusiųjų pasaulio santykių temą. „Darbo procesas buvo be galo įdomus, bet ir sudėtingas. Mano personažas – visiška priešingybė man pačiam...“ premjeros išvakarėse teigė būsimas teatro profesionalas Jurgis Marčėnas.

Mokytojos vaidmenį spektaklyje kuria LMTA absolventė, teatro Atviras ratas aktorė Vesta Šumilovaitė: „Buvo gera dirbti ir dalintis patirtimi su jaunais aktoriais – jie talentingi, be galo smalsūs, kūrybiškai veržlūs. Ir dar toks įdomus faktas – juk spektaklyje susitinka dvi režisieriaus Aido Giniočio mokinių kartos.“
Spektaklis skirtas vyresnių klasių moksleiviams, jų pedagogams ir tėvams.

Režisierė: Ieva Stundžytė
Vaidina: Gelminė Glemžaitė, Danas Kamarauskas, Jurgis Marčėnas, Vesta Šumilovaitė, Gabrielius Zapalskis.
Scenovaizdžio autorė: Ieva Stundžytė
Scenografė: Ramunė Skrebūnaitė

Spektaklio rėmėjas Kultūros rėmimo fondas.

Spektaklis bus rodomas:

Spalio 05d. 19 val.  „Brangioji mokytoja" (Menų spaustuvėje, Vilnius)
Spalio 18d. 19 val.  „Brangioji mokytoja"  (Vilainių kultūros centras, Kėdainiai)
Spalio 26d. 18 val.  „Brangioji mokytoja"  (Panevėžio muzikinis teatras, Panevėžys)
Spalio 29d. 18 val.  „Brangioji mokytoja"  (D.Tamulevičiūtės vardo profesionalių teatrų festivalis, Varėna)
Spalio 30d. 19 val.  „Brangioji mokytoja"  (Menų spaustuvėje, Vilnius)
Lapkričio 08d. 19 val.  „Brangioji mokytoja"  (Menų spaustuvėje, Vilnius)
Lapkričio 09d. 18 val.  „Brangioji mokytoja"  (Menų spaustuvėje, Vilnius)
Lapkričio 22d. 19 val.  "Brangioji mokytoja"  (Menų spaustuvėje, Vilnius)

Bernardinai.lt

Krikščioniškas kino klubas (KKK) kviečia į kino seansą Kaune ir Vilniuje, prisimenant palaimintojo Jurgio Matulaičio veiklą ir skelbtas idėjas.

Palaimintojo  šūkis „nugalėti blogį gerumu” buvo įkvėptas ne tik Evangelijos šviesos, bet ir laiko dvasios (zeitgeist). Tokia kultūrinė nuotaika ir nuostata vyravo Europoje po I pasaulinio karo, kuris daugeliui parodė, kad jėga neįmanoma pasiekti nieko pozityvaus. Ypač ši nuostata buvo gaji Veimaro Vokietijoje (iki 1933 metų pasaulinės ekonominės krizės).

Tokioje kultūrinėje aplinkoje gimė Fridricho Vilhelmo Murnau (F.W. Murnau) filmas “Metropolis” (1927, Voketija), laikomas vienu iš nebyliojo kino epochos šedevrų bei kanoniniu/archetipiniu mokslinės fantastikos filmu. 

Tokio žanro filmas leis kalbėti ir apie:

- Kino fantastikos žanrą (KKK pradės fantastinių filmų epopėją, be šio, bus žiūrimi dar du kiti mokslinės fantastikos filmai);

- Krikščionybės ir fantastikos santykį literatūroje ir kine (filme yra apstu krikščioniškų aliuzijų (Babelio mitas, Apokalipsė)  ir simbolikos);

- Krikščionišką fantastiką (pradedant nuo R.R.R. Tolkieno ir C.S.Lewis’o ir baigiant Stephenu R. Lawheadu ir Michaeliu Flynnu)

Seanso vieta ir laikas:

Kaune

2012 m. spalio 11 d. (ketvirtadienį) 18:15

Vytauto Didžiojo Universiteto Katalikų Teologijos Fakulteto  (VDU KTF) rūmuose,

Maironio auditorijoje ( Gimnazijos g. 7, antras aukštas)

Vilniuje

2012 m. spalio 20 d. (šeštadienį) 18:30

Vilniaus jėzuitų gimnazijos salėje

(įėjimas per šv. Kazimiero bažnyčią (Didžioji g. 34) arba po vakarinių šv.Mišių arba pro metalinius vartus į kairę nuo bažnyčios)

Įėjimas nemokamas

Kino klubo organizavimo ir filmų sutitravimo išlaidas galima paremti pinigine auka 

Organizatorių informacija

Bernardinai.lt

Rudens semestrą studentai prašo 39 mln. 107 tūkst. litų paskolų. Iki rugsėjo pabaigos prašymus gauti paskolas iš viso pateikė 7 tūkst. 587 studentai.

Pasak Valstybinis studijų fondo, studentų, kuriems bus siūloma sudaryti valstybės ir valstybės remiamų paskolų sutartis, sąrašus numatoma paskelbti spalio 17 dieną.

Nuo spalio 18 dienos studentai valstybės remiamų paskolų sutartis galės pasirašyti su vienu iš atrinktų bankų (DNB banku, "Swedbank", Šiaulių ir Ūkio bankais), o valstybės paskolų - su Valstybiniu studijų fondu.

Valstybės remiamos paskolos teikiamos visose pakopose studijuojantiems ar laipsnio nesuteikiančias studijų programas pasirinkusiems asmenims, nepriklausomai nuo studijų formos. Studentai valstybės remiamas paskolas gali gauti studijų kainai sumokėti, gyvenimo išlaidoms ir dalinėms studijoms pagal tarptautines (tarpžinybines) sutartis.

Valstybės paskolas studijų įmokai mokėti (520 litų) gali gauti iki 2009 metų įstoję studentai. Teisę į šią paskolą turi Lietuvos valstybinių aukštųjų mokyklų pirmosios pakopos, vientisųjų studijų ir antrosios pakopos studentai, kurie moka nustatyto dydžio studijų įmoką.

Pirmieji vaiko gyvenimo metai pripažįstami kaip patys svarbiausi prieraišumo santykių formavime. Nuo pirmųjų kūdikio ir motinos santykių priklauso ne tik vaiko fizinė, pažintinė bei emocinė raida, bet ir gebėjimas užmegzti bei palaikyti vėlesnius santykius per visą gyvenimą...

Kviečiame pirmojo kūdikio besilaukiančias poras, kurių vaikelis gims 2013 m. sausio-vasario mėnesiais į mokymus apie saugų ryšį su vaiku.

Programą sudaro 88 val.: 10 grupinių užsiėmimų sekmadieniais (10-17val) kartą per mėnesį, teorinės paskaitos apie prieraišumą, kūdikio ir tėvų poreikius, psichologinius pasikeitimus nėštumo, gimdymo ir pirmųjų metų laikotarpiu, vaizdo įrašų apie kūdikio priežiūrą analizavimas, mokymas atpažinti kūdikio signalus, ir jautrumo stiprinimas, atsipalaidavimo pratimai, vaidmeniniai žaidimai ir darbas mažomis grupelėmis, skirti konfliktinių situacijų pažinimui, poros santykių stiprinimui; kavos ir pietų pertraukos bendraminčių draugijoje; 8 val. individualių konsultacijų (tėvų asmeninės istorijos ir patirties aptarimas, kūdikio-tėvų santykio konsultavimas vaizdo įrašų analizavimo pagalba), metus laiko trunkanti skubi kvalifikuota psichologinė pagalba telefonu, iškilus problemoms bendraujant su vaiku.

Pirmas susitikimas vyks 2012 spalio 14d. 10val.

Kaina 1500 Lt porai/metams.

Vedėjos: psichologė Gražina Kašlėjūtė ir gyd.psichoterapeutė Goda Bačienė.

Registruotis iki spalio 7d. Tel.:867836177 ; 861540161; arba pukuotis@yahoo.co.uk, goda@seimosnamai.lt

Užsiėmimai vyks VšĮ. „Šeimos namai“ Ukmergės 283B, Vilniuje

Bernardinai.lt

Vilniaus meras Artūras Zuokas pareiškė, kad į naują Lietuvos oro vežėją investavo 14 Lietuvos įmonių ir verslininkų. BNS skaičiavimais, visi jie investavo 1,467 mln. litų, arba vidutiniškai po 105 tūkst. litų.

Tačiau kas valdys 49 proc. būsimos bendrovės akcijų, kurios neva skirtos strateginiam investuotojui, A.Zuokas nepranešė.

Pasak Vilniaus mero, oro bendrovės „Air Lituanica“ akcijų sutartis jau pasirašė ir jos bendraturčiais tapo Antanas Guoga, Brianas Joffe'as, įmonės "Adlex", "Arvi", "Balsas.lt", "Baltic Optical Disk", "Garsų pasaulis", "Lietuvos rytas", "MG Baltic Investment", "Modus", "Panevėžio keliai", SBA, "Vičiūnai Group", "Vilniaus vystymo kompanija". Teigiama, kad jos valdo 17 proc. būsimos įmonės akcijų.

Vilniaus savivaldybė, anot pranešimo, turi 34 proc. įmonės, kurios įstatinis kapitalas – 2,5 mln. eurų (8,632 mln. litų), akcijų. Be to, bendrovės partneriais skelbiamos Susisiekimo, Ūkio ir Užsienio reikalų ministerijos, tarptautinis Vilniaus oro uostas.

"Pirmaisiais metais planuojame skraidinti į 6 miestų pagrindinius oro uostus – Amsterdamą, Briuselį, Kijevą, Londoną, Maskvą, Palangą, po metų veiklos atidaryti dar 6 naujas kryptis – Stokholmą, Miuncheną, Berlyną, Sankt Peterburgą, Hamburgą, Tbilisį, o 2015 metais – skraidinti į dar vieną miestą Stambulą“, - pranešime spaudai sakė A.Zuokas.

Skelbiama, kad "Air Lituanica“ nuo kitų metų pavasario skraidins iš Vilniaus, Kauno ir Palangos oro uostų.

"Yra planai kitų metų pirmo ketvirčio pabaigoje pradėti reguliariuosius skrydžius", - spaudos konferencijoje Kaune ketvirtadienį teigė A.Zuokas. Jis bendrovės startą sakė siejantis su Lietuvos pirmininkavimu Europos Sąjungos Tarybai.

"Ekspertų skaičiavimais, turistai, atskrisiantys „Air Lituanica“ lėktuvais per metus Vilniuje ir Kaune išleis apie 36,2 mln. litų. Iš viso ketinama skraidinti apie 125 tūkst. keleivių kasmet", - tikina A.Zuokas.   

Kauno miesto politikai ketvirtadienį atsisakė įtraukti į darbotvarkę A.Zuoko pranešimą apie naujo oro vežėjo projektą. Savo pranešimą Vilniaus meras žurnalistams ir keletui panorusių jo išklausyti politikų pristatė per tarybos posėdžio kavos pertrauką.

A.Zuokas birželio pabaigoje paragino Lietuvos savivaldybes investuoti į steigiamą oro vežėją "Air Lituanica" ir tapti jo akcininkais. Tačiau tuomet bent jau trijų miestų merai sakė, kad to neketina daryti.

Savivaldybėms siūlyta įsigyti bent po vieną akciją, kurios vertė siektų 25 tūkst. eurų (86,32 tūkst. litų). Toks pasiūlymas pateiktas Kauno, Klaipėdos, Kauno ir Trakų rajonų, Palangos ir Druskininkų miestų merams.

Bernardinai.lt

Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apskundė naują stojimo į aukštąsias mokyklas tvarką.

Kontrolierė taip pat prašo teismo stabdyti švietimo ir mokslo ministro Gintaro Steponavičiaus įsakymo dėl geriausiai vidurinio ugdymo programą baigusiųjų eilės sudarymo 2014 metais tvarkos patvirtinimo, kol neįsiteisės teismo sprendimas.

Kaip pranešama kontrolierės interneto svetainėje, E.Žiobienė siūlė ministrui naująją tvarką pradėti taikyti nuo 2015 metų, tačiau gavo atsakymą, jog tvarkos atidėti vėlesniam laikui nėra pagrindo.

Ministras stojimo tvarką 2014 metams patvirtino rugpjūčio pabaigoje. Pagal ją, 2014 metais stojant į universitetus ir kolegijas konkursinis balas bus formuojamas iš keturių mokomųjų dalykų valstybinių brandos egzaminų arba metinių įvertinimų.

Dviejų dalykų bus įskaitomi tik valstybinio brandos egzamino rezultatai, o kitų dviejų - valstybinio brandos egzamino rezultatai arba atitinkamai perskaičiuoti metinio pažymio vertinimai. Tačiau egzaminų laikymas duos aukštesnius balus.

Šiuo metu norintieji stoti į kolegiją turi būti išlaikę du valstybinius egzaminus, o universitetą - tris.

Dar viena po dviejų metų numatoma įvesti naujovė - ta, kad norint įstoti į nemokamą vietą aukštojoje mokykloje reikės pasiekti nustatytą užsienio kalbos mokėjimo lygį.

E.Žiobienės nuomone, naujovės nebuvo tinkamai išdiskutuotos visuomenėje, sprendimai priimti skubotai, neatsižvelgiant ir neįvertinant, jog tokiu būdu gali būti pažeistas ne tik teisėtų lūkesčių, bet ir vaiko interesų prioritetiškumo principas.

2013 m. rudenį Lietuva organizuos didelį tarptautinį renginį - Tarptautinę astronomijos olimpiadą (TAO). Šią savaitę Lietuvoje lankosi  TAO koordinavimo tarybos pirmininkas Michailas Gavrilovas. Jis susitinka su ministerijos, Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro, aukštųjų mokyklų atstovais.

TAO organizuojama nuo 1996 m. Ją įsteigė Euro-Azijos astronomijos draugija ir Euro-Azijos astronomijos mokytojų asociacija. Kasmet renginyje dalyvauja apie 200 dalyvių – mokinių ir vadovų - iš 20-30 valstybių. Per dešimt dienų trunkančią olimpiadą mokiniai atlieka individualias teorines, naktinio dangaus stebėjimų ir praktines užduotis, kurias paruošia šalies organizatorės astronomai.

Lietuvos mokiniai sėkmingai atstovauja Lietuvai Astronomijos olimpiadose ir kituose tarptautiniuose mokslo konkursuose. Šiais metais Brazilijoje vykusioje Tarptautinėje mokinių astrofizikos ir astronomijos olimpiadoje  mokinys iš Lietuvos pirmą kartą tapo absoliučiu nugalėtoju. Tai – aukso medalį laimėjęs Motiejus Valiūnas, Lietuvos mokinių informavimo ir techninės kūrybos centro astronomijos būrelio narys  ir Vilniaus licėjaus abiturientas. Taip pat  bronzos medaliais pasipuošė Vaiva Vasiliauskaitė, Šiaulių Didždvario gimnazijos abiturientė ir Marius Kerys, Skuodo Pranciškaus Žadeikio gimnazijos abiturientas.

Iš viso 2012 metais tarptautinių mokslo olimpiadų ir konkursų laimėtojais tapo per 20 Lietuvos mokinių.

Bernardinai.lt

Dar kartą pabrėžiu, jog tai subjektyvios įžvalgos, nepretenduojančios į gilesnę analizę. Jas ryžausi paskelbti, nes sulaukiau ne vieno raginimo aiškiai išsakyti poziciją prieš artėjančius Seimo rinkimus.Tad nusprendžiau peržvelgti vienmandates apygardas, o ciklą pabaigti keliais pastebėjimais, į ką verta atkreipti dėmesį, galutinai apsisprendžiant. Šįsyk Jūsų dėmesiui kiek daugiau rinkimų apygardų.

 Nr. 6. Šeškinės apygarda

Čia vyks tikrai įdomi kova, kurioje dalyvaus daug patyrusių politikų. Pavyzdžiui, Regimantas Čiupaila, mano įsitikinimu, yra vienas padoriausių liberalcentristų kandidatų. Tačiau jo partinė priklausomybė man neleistų už jį balsuoti. Tikrai darbštus yra ir liberalas Arūnas Štaras, tačiau ir šiuo atveju man svarbiau jo atstovaujamos partijos požiūris į kvaišalų kontrolę ar į santuokos ir šeimos susiejimą. Tą patį galėčiau pasakyti ir apie LSDP atstovą Algirdą Sysą. Visai simpatiškas žmogus, kurio politinės pažiūros, deja, neleidžia man už jį balsuoti.

Nesu tikras, ar Tėvynės sąjungos kandidatas Audronius Ažubalis yra geras užsienio reikalų ministras.  Kai kurie jo pasisakymai vertė griebtis už galvos, kitas dalykas – gal ir galima suprasti, bet tai nekelia didelės pagarbos – jo per didelis nuolankumas Prezidentei. Taip, ji atsakinga pagal Konstituciją už Lietuvos užisienio politiką, tačiau atskirais atvejais URM vadovui galima buvo griežčiau ginti savo poziciją.

Buvęs Lietuvos žinių redaktorius Valdas Vasiliauskas sugebėjo tapti vienu iš įtakingiausių „Drąsos kelio“ lyderės Neringos Venckienės favoritu. Tai rodo šio žurnalisto-politiko apsukrumą, nors nemanau, kad jis „Drąsos keliui“ davė daugiau naudos nei  problemų. Deja, per didelės ambicijos V. Vasiliauskui trukdo dirbti komandoje. Ką jis gali pasiūlyti Šeškinės gyventojams? Griežtą kitų kandidatų kritiką? Galbūt, tačiau sunkiai įsivaiduoju pozityvią, nuoseklią V. Vasiliausko politinę Lietuvos viziją.

Maloniai nustebau tarp kandidatų išvydęs Andrejaus Gaidamavičiaus, atstovaujančio Valstiečių ir žąliųjų sąjungai pavardę. Šis aplinkosaugininkas ne vienus metus grūmėsi už švaresnę Lietuvą, prieš vartotojiškos visuomenės šėlsmą. Kiek gaila, kad pastaraisiais metais  nedaug teko skaityti A. Gaidamavičiaus pasisakymų aplinkosaugos tema, tačiau buvusi pagarba jam neištirpo.

Mano pasirinkimas: renkuosi Andrejų Gaidamavičių. Nesu jo atstovaujamos partijos gerbėjas, manau, kad jis turi labai nedaug šansų nugalėti, tačiau, mano įsitikinimu, kiti pasirinkimai, deja, prastesni.

Nr.7. Justiniškių apygarda

Čia netrūksta įdomių kandidatų. Pavyzdžiui,ištikima A. Zuoko bendražygė Rūta Vanagaitė, LSDP kandidatas ekspremjeras Gediminas Kirkilas ar liberalams atstovaujantis krepšininkas Linas Kvedaravičius. Dar reikėtų paminėti filmo apie R. Paksą kūrėją, vasarą perėjusį į „Drąsos kelią“, V. Matulevičių ar psichologą parlamentarą, pagarsėjusį keistomis manipuliacijomis kanceliarinėms prekėms skirtoms lėšomis, Gediminą Navaitį, prieš rinkimus iš liberalų perbėgusį į koaliciją „Už Lietuvą Lietuvoje“.

Prieš ketverius metus šioje apygardoje laimėjo krikščionis demokratas Paulius Saudargas. Ne viskas jo pastarųjų ketverių metų veikloje man patiko, tačiau jis, mano įsitikinimu, yra vertas būti išrinktas antrai kadencijai.

Mano pasirinkimas: TS-LKD kandidatas Paulius Saudargas.

Nr. 8. Karoliniškių apygarda

Prieš ketverius metus čia laimėjo Tėvynės sąjungos atstovė Danutė Bekintienė.  Simpatiška, rami moteriškė, kuri sugeba dirbti komandoje ir net per daug įsiklauso į savosios partijos vadovybės nuomonę. Per pastaruosius ketverius metus Seime ji nenuvertė kalnų, tačiau nebuvo ir ta politikė, dėl kurios teko raudonuoti.

Kas mes rimčiausią iššūkį šiai politikei per šiuos rinkimus? Čia kandidatuoja buvęs žurnalistas ir prezidentės Dalios Grybauskaitės atstovas spaudai Linas Balsys, dabar tapęs vienu aršiausių naujos atominės elektrinės statybos priešininku. Nesu tikras, ar tai jis daro nuoširdžiai, ar dėl to, kad to reikalauja naujos jo pareigos.

Čia kandidatuoja vienas iš Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veteranų Alvydas Medalinskas, kuris labiausiai pagarsėjo kaip nušalintojo prezidento R. Pakso patarėjas, o paskui grįžo į aktyvią visuomeninę veiklą. Man patiko A. Medalinsko pozicija FNTT skandalo metu, tačiau kiek nuvylė jo pyktis ant visų tų buvusių bendražygių, kurie nemano, jog Nacionalinis susivienijimas „Už Lietuvą Lietuvoje“ turi būti kovos prieš dabartinę politinę sistemą flagmanas.

„Drąsos keliui“ šioje apygardoje atstovauja, regis, vienintelis šios partijos sąraše kandidatas – milijonierius Stasys Brundza. Jis garsėja pomėgiu išskirtiniams automobiliams, o  ne aktyvia pilietine pozicija. Jo dalyvavimas rinkimuose būtent šiame sąraše, mano įsitikinimu, yra nesusipratimas.

Nesimpatiškai Respublikonų partijai šioje apygardoje atstovauja verta dėmesio kandidatė – Albina Kavaliauskaitė, prieš neteisybę Karoliniškių poliklinikoje sukilusi gydytoja. Prisipažįstu, nežinau visų jos kovos detalių, tačiau jos kandidatavimas man kelia pagarbą.

Mano pasirinkimas: Negalėčiau tvirtai agituoti nė už vieną kandidatą. Jei gyvenčiau šioje apygardoje rinkčiausi tarp Albinos Kavaliauskaitės, Danutės Bekintienės ir Alvydo Medalinsko. Jei kuris nors iš šių kandidatų pateks į antrą turą, apsispręsti bus kur kas lengviau. Jei pateks net du iš šių kandidatų, galėsiu sakyti, kad esu ramus dėl rinkimų baigties šioje apygardoje.

Nr. 9. Lazdynų apygarda

Apmaudu, jog kai kuriose apygardose galima įvardyti bent kelis vertus dėmesio kandidatus, o kai kuriose tenka rinktis tik mažesnį blogį. Tiesa, ne visada paprasta atskirti, kuris kandidatas Seime taptų mažesnė problema nei kiti.

Pavyzdžiui, Lazdynai. LSDP kandiatas Vilniaus vicemeras ką tik buvo STT apkaltintas kyšininkavimu. Norisi tikėti, kad bent į tai sureaguos lazdyniečiai per rinkimus ir šios kandidatūros rimtai nebesvarstys. „Darbo partijos“ kandidatas Jonas Pinskus taip pat nekelia simpatijų, taip pat ir į Krikščionių partiją perbėgęs Vidmantas Žiemelis.

Prieš keliasdešimt metų Kazimieras Uoka kėlė man pagarbą tvirta laikysena, tačiau per pastaruosius ketverius metus jis labiausiai išgarsėjo draugyste su Petru Gražuliu.

„Drąsos kelio“ kandidatas Vytautas Budnikas man išlieka mįsle, kaip ir A. Zuoko partijos kandidatas Saulius Paukštys.

Tėvynės sąjungos kandidatas Algimantas Strielčiūnas vertas pagarbos už atkaklumą. Jis jau kelintus metus pralaimi šioje apygardoje ir, regis, prie to jau priprato. Kita vertus, jis garsėjo kaip darbštus Lazdynų seniūnas, ir girdėjau ne vieno lazdyniečio gražių atsiliepimų apie jo veiklą.

Na, o liberalas Gintautas Steponavičius, laimėjęs šioje apygardoje 2008 metų rinkimuose, veikiausiai svajoja pakartoti sėkmę, tačiau, mano įsitikinimu, tikrai nėra to vertas. Prieš  ketverius metus jo pergalę vienmandatėje vertinau kaip pozityvų dalyką, netgi tikėjau, kad jis gali būti visai neblogas švietimo ir mokslo ministras. Tačiau šiandien manau, kad per ketverius metus, deja, susikompromitavo ne tik pats, bet ir labai sukompromitavo lietuvišką liberalizmą.  Jo, kaip ministro, frazė, kad vargina ir erzina tai, jog reikia tartis su mokyklų bendruomenės atstovais, geriausiai atskleidžia  komjaunuoliškas šaknis turinčio Lietuvos liberalizmo išsigimimą. Tikiu, kad tai jaučia ir Lazdynų gyventojai, kurie nebenorės balsuoti už  G. Steponavičių.

Mano pasirinkimas:  Rinkčiausi veikiausiai TS-LKD atstovą Algį Strielčiūną.

Nr. 10. Naujosios Vilnios paygarda

Labiausiai nesinorėtų, kad šioje paygardoje laimėtų frontininkas Algirdas Paleckis ar liberalcentristas Artūras Melianas. Didžiausias paradoksas: kaip tarp kandiatų būtent šioje apygardoje atsidūrė Emanuelis Zingeris? Gal jis paprasčiausiai per savo legendinį išsiblaškymą kažką supainiojo?

Mano pasirinkimas: toli gražu nesu patenkintas viskuo, ką daro E. Zingeris, bet šioje apygardoje šis Tėvynės sąjungos kandiatas man atrodo patikimiausias. Bent jau tol, kol rūpinasi užsienio politikos sritimi, kur turi didelį įdirbį bei autoritetą užsienyje. Tiesa, nelabai tikiu, kad jis gali būti išrinktas šioje apygardoje.

Nr. 11. Šilainių apygarda

Nenorėčiau, kad šioje apygardoje būtų išrinkta LSDP kandidatė Birutė Vėsaitė ar nacionalistas, buvęs milicininkas Visvaldas Mažonas. Nelabai ką žinau apie Vidmantą Žemaitį, tačiau vien faktas, jog žmogus sutiko būti V. Romanovo partijos kandidatu, jį diskredituoja. Kažkada teko bendrauti su filosofu Eligijumi Dzežulsiu-Duoniu, kuris šioje apygardoje atstovauja A. Zuoko partijai.  Protingas, įdomus žmogus, kuriam koją kiša ambicijos būti svarbiu politiku. Per Savivaldos rinkimus joms buvo suduotas gana skaudus smūgis, tačiau, panašu, pamoka liko neišmokta.

Esu girdėjęs gražių atsiliepimų apie baltų tautų draugystės puoselėtoją tautininką Alvydą Butkų, tačiau teko skaityti ir keletą itin man nepatikusių jo reakcijų socialiniuose tinkluose.

Ar norėčiau, kad šioje paygardoje būtų perrinktas Rimantas Dagys? Veikiau – ne, nei – taip. Man patinka, kad šis politikas daug dėmesio skiria socialinėms problemoms, tačiau, mano galva, jam šioje srityje kiek trūksta politinės vaizduotės ir, deja, autentiško socialinio jautrumo. Jis buvo gana patikimas politinis partneris šeimos svarbą teigiantiems nevyriausybininkams, tačiau jo pozicija Garliavos šturmo atžvilgiu buvo tiek baili, kad nebetikiu, jog šis politikas gali drąsiai ginti vertybes kritinėse situacijose.

Mano pasirinkimas: dar viena apygarda, kur negaliu tvirtai pasisakyti, už kurį balsuočiau. Jei būčiau šios apygardos gyventojas, veikiausiai rinkčiausi arba Alvydą Butkų, arba Eligijų Dzežulskį-Duonį. Tiesa, pats nežinau, ar tikrai šiuos žmones norėčiau matyti Seime.

Nr. 12. Aleksoto – Vilijampolės apygarda

Situaciją šioje apygardoje prieš kelais dienas man taikliai apibūdino viena iš šios apygardos gyventojų. Pasak jos, vienintelis logiškas pasirinkimas tarsi rinkti Rytą Kupčinską, tačiau  vargu ar jis tikrai buvo labai naudingas šios kadencijos Seime. Galbūt jis vienas iš tų politikų, kurie geriau jaučiasi, kai vyksta revoliucija, nei taikios kūrybos laikotarpiu? Asmeniškai nepažįstu R. Kupčinsko, tačiau man patiko, kad, reikalui esant, jis nebuvo paprasčiausias partijos vadovybės instrukcijų vykdytojas. Tiesa, kartais nebesuprantu, ką šis politikas veikia TS-LKD, tačiau juk gyvename keistų politinių konsteliacijų epochoje. Iš kitų kandidatų norėčiau atkreipti dėmesį į Liberalų sąjūdžiui atstovaujančią verslininkę Oną Balžekienę ir A. Zuoko partijos kandidate Jūratę Matekonienę. Teko su jomis bendrauti keliuose politiniuose renginiuose ir paliko neblogą įspūdį. Na, o buvęs krepšininkas Vitoldas Masalskis, rinkimuose dalyvaujantis V. Romanovo paliepimu, kelia tik gailestį. Ar tikrai viskas šiandien parduodama?

Mano pasirinkimas: TS-LKD kandidatas Rytas Kupčinskas.

Nr. 13 Centro apygarda

Su kiek skaudama širdimi rašau apie šią apygardą, nes tenka rinktis tarp dviejų puikių žmonių: tautininkės Vaivos Žukienės ir „Drąsos kelio“ atstovo Gintaro Dručkaus. Kauno apskrities archyvo direktorius, partizanų metraštininko sūnus, G. Dručkus jau seniai galėjo būti Seime, jei tik būtų norėjęs, tačiau kuklinosi ir galvojo, kad yra geresnių. Po Garliavos šturmo jis pasitraukė iš Tėvynės sąjungos ir suprato, kad atėjo laikas į politiką eiti pačiam, o ne tik remti kitus.  Verslininkė ir humanitarė V. Žukienė, aktyvi lietuviškos tapatybės puoselėtoja, nuosekliai kovojanti už tai, kad būtų išaiškinta tiesa V. Pociūno byloje, taip pat būtų gera Seimo narė. Kadangi vis vien tenka rinktis, turiu rinktis G. Dručkų. Dėl to, kad jis gimė ir užaugo Kaune ir, spėju, kur kas geriau nei V. Žukienė žino kauniečių problemas ir lūkesčius.

Kiti kandidatai? Taip, čia kandidatuoja daug kam girdėti politikai: Jonas Jučas, Jūratė Juozaitienė, Vincė V. Margevičienė, Rimantas Mikaitis. Tačiau, patikėkit, G. Dručkus ar V. Žukienė tikrai geresnis pasirinkimas.

Mano pasirinkimas: Drąsos kelio kandidatas Gintaras Dručkus. Idealiausia, kad į antrą turą jis išeitų kartu su tautininke Vaiva Žukiene. Suprantu, kad mažai vilties, tačiau juk pasvajoti galima, ar ne?

Nr. 14. Žaliakalnio paygarda

Kiek nustebau pamatęs, kad Dainius Varnas per šiuos rinkimus atstovauja A. Zuoko partijai. Kita vertus, gal tai ir nėra pats blogiausias pasirinkimas, nežinau. Tačiau už jį per šiuos rinkimus šioje apygardoje neagituosiu, nors tikrai neblogas žmogus. Skirtingai nuo „nacionalinės vertybės“ liberalės D. Teišerskytės. Gal jau laikas Seimui nuo jos pailsėti?

Jei ne per vienmandatę, tai per TS-LKD sąrašą krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė į Seimą, neabejoju, pateks. Tad galėjo bent nesielgti negražiai ir nenaudoti ministerijos pinigų savo politinei reklamai. Nors dabartiniam politiniam elitui visos valstybės pinigai – tarsi jų piniginė.

Man šioje paygardoje apsispręsti būtų labai lengva. Kažkada A. Patackas perleido šią apygardą Rasai Juknevičienei ir aktyviai už ją agitavo, dabar jis ateina „atsiimti“ Žaliakalnį. Labai norėčiau, kad pasisektų.

Mano pasirinkimas: „Drąsos kelio“ kandidatas Algirdas Patackas. Vienareikšmiškai. Net jei toli gražu ne visada su juo sutinku.

Nr. 15. Kalniečių apygarda

Štai ir apygarda, kurioje į politiką bando grįžti eksmeras Vytautas Šustauskas. Tikiuosi, kad nepasiseks. O kam verta linkėti sėkmės, net ir nežinau. Čia kandidatuoja prieš ketvertą metų laimėjęs TS-LKD atstovas Arimantas Dumčius. Mano galva, idealus parlamentaras jis tikrai nebuvo. Negaliu siūlyti balsuoti ir už jaunalietuvį Stanislovą Buškevičių. Man imponuoja tik jo nuosekli kova prieš kvaišalus, bet tik tiek. „Drąsos keliui“ čia atstovauja VRM pensininkas Z. Žymančius, simpatiškai iš nuotraukos šypsosi jaunas liberalas S. Kairys.

Tačiau čia veikiausiai reikėtų taikyti taisyklę - jei neturi ką rekomenduoti, geriau nerekomenduok nieko.

Mano pasirinkimas: tik ne V. Šustauskas ir, aišku, ne K. Brazauskienės ar V. Romanovo partijų atstovai.

Nr. 16.  Dainavos apygarda

Čia grumiasi daug gerai žinomų politikų. pavyzdžiui, socialdemokratė Violeta Boreikienė, „drąsietis“ Saulius Stoma, liberalas Erikas Tamašauskas, krikdemas Kazimieras Kuzminskas, „tvarkietė“ psichiatrė Sonata Rudžianskienė. Rinkimų baigtį čia prognozuoti labai sunku. Prisipažįstu, norėčiau, kad ten, kur keli dičkiai pešasi, laimėtų menkiau pastebimas, bet tikrai vertas dėmesio kandidatas - Tautininkų sąjungai atstovaujantis Mindaugas Šimkūnas, kurį, spėju, kur kas geriau nei kauniečiai pažįsta Kaišiadorių rajono gyventojai. Bent jau tie, kurie skaito laikraštį „Atspindžiai“.

Mano pasirinkimas: tautininkas Mindaugas Šimkūnas.

Nr. 17. Pramonės apygarda

Čia kandidatuoja pas „tvarkiečius“ perbėgęs, gerokai išsivadėjęs humoristas Artūras Orlauskas (kiek pamenu, praėjusiose rinkimuose jis šliejosi prie socialiberalų), taip pat ir paslaptingasis Dainius Danilevičius, kaip viesulas įskriejęs į „Drąsos kelio“ sąrašą ir išpūtęs iš pirmojo dešimtuko  Ekspertai.eu kūrėją Audrių Naką. Praėjusiose rinkimuose čia pergalę šventė Tėvynės sąjungos kandidatas Kazys Starkevičius, vėliau tapęs žemės ūkio ministru.

Mano pasirinkimas: Kazys Starkevičius. Vien todėl, kad šioje paygardoje nematau  tikrai solidžių konkurentų. Gal paprasčiausiai pernelyg menkai pažįstu visus kandidatus?

Nr. 18. Panemunės apygarda

Šioje apygardoje man įdomiausia yra TS-LKD atstovės Vidos Marijos Čigrejienės ir ekskunigo Jono Varkalos, politinės partijos „Drąsos kelias“ vadovo, dvikova. Iš kitų kandidatų nebent išskirčiau A. Zuoko partijos atstovą, visuomeninio judėjimo „Vieningas Kaunas“ vadovą Povilą Mačiulį. Jį siūlau rinktis tiems, kuriems nekyla ranka balsuoti už J. Varkalą, kurie patikėjo intensyviai Kaune skleidžiama antiagitaciją pries į politiką pasukusį kunigą.

Ponios V. M. Čigrejienės nuostatos gyvybės apsaugos klausimais šios Seimo kadencijos metu ne kartą kėlė rimtų abejonių. J. Varkalo nuostatomis krikščioniškų vertybių gynimo srityje pasitikiu kur kas daugiau.

Mano pasirinkimas: partijos „Drąsos kelias“ vadovas Jonas Varkala.

Bernardinai.lt

Uptono Sinclairio istorinis romanas Džiunglės pasakoja apie pirmuosius lietuvius emigrantus Jungtinėse Amerikos Valstijose. Romane aprašyta XX amžiaus pradžios Čikaga ir jos priemiesčiuose esančios skerdyklos, kuriose sunkiai dirbo emigrantai iš visos Europos, tarp jų ir lietuviai. Tačiau tik lietuviai tapo pagrindiniai šio romano personažai.

Knygos įvado autorius prof. Giedrius Subačius supažindina skaitytojus su lietuviškąja romano istorija. Kitų, knygoje esančių, straipsnių autoriai ir herojai – kadenciją baigęs Prezidentas Valdas Adamkus ir prof. Dovilė Budrytė – pateikia savo požiūrį į Džiungles ir emigraciją.

Uptonas Sinclairis (1878–1968) romaną Džiunglės parašė 1905 metais ir atskira knyga išleido 1906-aisiais. Džiunglės Jungtinėse Valstijose buvo ir yra labai svarbus bei reikšmingas romanas, čia angliškas originalas tebeperleidžiamas kone kasmet. 1975-aisiais Sinclairio biografas Leon Harris Sinclairį pavadino reikšmingiausiu rašytoju Jungtinių Valstijų istorijoje – jo Džiunglių paveiktas kongresas dar tais pačiais 1906 metais priėmė naują federalinį Švaraus maisto ir vaistų įstatymą – dėl šio romano amerikiečių stalus ėmė pasiekti higieniškesnė mėsa. Švenčiant romano šimtmetį 2006-aisiais, literatūrologas Anthony Arthur pirmąjį Džiunglių skyrių įvertino kaip vieną iš pačių geriausių amerikiečių literatūroje. Džiungles, kaip privalomą literatūrą, Amerikoje ir šiandien tebeskaito gimnazistai bei literatūros, istorijos, politologijos, verslo etikos studentai. Per ilgą gyvenimą Sinclairis parašė beveik 100 knygų, bet šiandien jis pirmiausia žinomas kaip jaunystės romano Džiunglės autorius.

„Aukso žuvys“ informacija

Tarptautinio teatro festivalio "Sirenos" rengėjai išplatino spektaklio „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“ režisieriaus mintis apie situaciją Lietuvoje ir pasaulyje, kalbant apie spektaklį ir jo recepciją.

Konflikto priežastis – melas

Situacija, kai norima uždrausti spektaklį, man jau yra matyta. Mes jau daug kartų susidūrėme su panašiais atvejais. Kiekvieną kartą tai vyko dėl neteisingos išankstinės nuomonės. Tą nuomonę išsakydavo žmonės net nematę spektaklio, nežinantys jo turinio. Žmonės, mosuojantys melu, paskleistu per, tarkim, dešiniųjų ar konservatyvių pažiūrių žmonių tinklaraščius, kur sakoma, kad į Jėzaus veidą mėtomi ekskrementai. O tai yra visiškai klaidinga.

Antra vertus, norint paneigti tuos gandus, pakanka tiesiog pamatyti spektaklį. Tiesa yra aiški, nėra ten jokių ekskrementų, jie nemetami į jokią pusę. Tai tėra kažkieno išradimas ir išsigalvojimas. Tie, kas blogai kalbėjo apie spektaklį, iš tiesų jo niekad nematė, nesiteikė pažiūrėti. Tai tiesiog išankstinė nuomonė. Ir galimas spektaklio uždraudimas yra cenzūra, o jos priimti nevalia. Tai kontrolės būdas, kuris yra nepriimtinas. Aš priimu kritiką, bet ne cenzūrą, išsakytą a priori. Kritiką, bet ne fašistinį būdą uždrausti laisvą išraišką.

Pirma scena yra grynai žmogiška. Senas žmogus negali sulaikyti išmatų, tai yra įprastas reiškinys šeimose ir senų žmonių gyvenimuose. Senolis, kuris netenka savo orumo – tai juk žmogiška situacija. Tai yra sunkus reginys, sunkiai priimtina tikrovė. Tačiau pereiti prie teiginio, kad yra mėtomi ekskrementai – tai jau melas, kurį aš atmetu. Tai apskritai man kelia siaubą. Man tai labai svetima.

Rinkimų įkarštyje

Suprantama, kad tai, kas vyksta dabar Lietuvoje, taip pat yra panaudojama politiniais tikslais. Tačiau visa ši situacija – nieko stebėtino. Pasitarnavo rinkimai. Kai jie vyko Prancūzijoje, kaskart buvo ištraukiamas šis skandalas. Būtent politiniais tikslais. Nes kai aš pakviečiau prieš spektaklį pasisakiusius asmenis susitikti diskusijai po spektaklio, tie žmonės net nenorėjo dalyvauti pokalbyje. Jie nenorėjo užmegzti dialogo. Tad jo ir nebuvo. Nes šiems žmonėms pernelyg patogu tiesiog pasinaudoti melu – tai auksinė proga. Kad įrodytų, jog jie yra, kad dirba ir t.t. Labai įprastas ir labai liūdnas dalykas.

Bet mes puikiai žinome, kad ši polemika, šie ginčai ideologiniais tikslais yra naudojami kaip propaganda. Mano darbo tikslas tikrai nebuvo sukelti skandalą religingų žmonių tarpe. Priešingai, tai yra apmąstymas, refleksija. Jeigu norite, religinis apmąstymas arba apmąstymas apie religiją. Tačiau spektaklį lygiai taip pat gali žiūrėti ir ateistas. Noriu pasakyti, kad tai nėra pagarbinimas. Ar maldos aktas. Tai problema, kuri iškeliama, galima sakyti, Jėzaus veido papėdėje.

Tai, jog visa šitai vyksta šiandien – visai nėra keista. Kai susvyruoja tikrumas, ekonomika nėra geroje situacijoje, religija išnyra neurozės pavidalais. Taigi, ideologiniais pavidalais. Kai religija naudojama kaip instrumentas, kaip ginklas, atsiranda tų, kas nori pasikinkyti žmonių nepasitenkinimą, baimę, nerimą ir nori nukreipti tai pseudodvasine, bloga linkme. Tai labai pavojinga. Taip, iš visko yra daroma karikatūra. Tai labai paprasta.

Spektaklį matę bažnyčios atstovai supranta ir remia

Bažnyčios atstovų, kurie atėjo pažiūrėti spektaklio, pozicija yra teigiama. Mes turime kunigų, teologų, vienuolių laiškų, spektaklio analizių... Tad kyla klausimas, kaip bažnyčios atstovų ginamas meno kūrinys gali būti laikomas profanaciniu, piktžodžiaujančiu prieš religiją? Žinoma, be tų, kurie matė, yra ir kita dalis bažnyčios, kurie piktavališkai nenori pamatyti spektaklio ir yra iš anksto nusistatę. Jie nenori pripažinti, kad tai – spektaklis, kurio turinys, na, nesakyčiau, krikščioniškas, labiau – kristologinis. Nežinau, kaip paaiškinti... Tiesiog, tai yra gyvas Dievo Sūnaus veido reginys. Suprantama, tai ne atvirukas, ne nusaldintas tikėjimo atvaizdas, tai problemiškas reginys, tačiau jokiu būdu ne prieš religiją piktžodžiaujantis spektaklis. Tai jokiu būdu nėra spektaklis, norintis užgauti kieno nors jausmus. Net priešingai.

Kita vertus, kas yra tikėjimas? Tikėjimas nėra tikrumas, jis minta abejonėmis. Ir Jėzus, būdamas ant kryžiaus, turėjo tą abejonę: „Mano Dieve, kodėl mane apleidai?“. Tai nebuvo piktžodžiavimas. Italų filosofas Luigi Pareyson kalba apie laisvės antologiją ir, jo nuomone, netgi tikėjimo atsisakymas yra tos paradoksalios žmogaus laisvės dalis. Ir kartu - dieviškos, todėl, kad ta laisvė žmogui apskritai buvo suteikta. Taigi, net ir norint neišeitų piktžodžiauti. Tai primityvus, prietaringas tikėjimo matymas. Tokiu atveju tikėjimas virsta stadbmeldyste. Ir išvien su tuo einantys žmonės tokiu atveju tampa stabmeldžiais ir patys piktžodžiauja prieš Dievą, laikydami jį tokiu primityviu. Jie paverčia tikėjimą tokiu tikrumu, tarsi tai būtų ideologinis ginklas. Tai – manipuliavimas. 

Kalbos, jog spektaklis žeidžia tikinčiųjų jausmus yra labai toli nuo to, ko aš siekiau. Neketinau nieko užgauti, man visai neįdomu būti provokatoriumi, juo būti aš nesiekiau. Apskritai, net tas žodis man yra labai svetimas, aš visiškai nenoriu provokuoti. Tarp kitko, šiame spektaklyje nėra nieko provokatyvaus šiems laikams. Taip, finale yra momentas, kai Kristaus veidas tampa juodas, užtamsėja. Ta juoda spalva, kuri teka veidu, yra rašalas. Juodas rašalas, kuris nurodo į Šventojo rašto rašalą. O jei kas nors tame įskaito kažką kito, tai yra jau ne mano interpretacija. Aš į nieką ekskrementų nemėtau.

Režisierius tiki Lietuvos žiūrovų sąmoningumu

Aš pats labai pasitikiu publikos intelektu. Ir labai tikiu žiūrovų kritiniais gebėjimais. Aš priimu kritiką, bet ne fašistinį būdą uždrausti rodyti spektaklį. Taigi, ne taip, kaip kažkas, kas laiko žiūrovus idiotais, kuriuos reikėtų apsaugoti. Aš tikiu žiūrovo atsakingumu, jo matymu. Tai yra, be abejo, probleminiai vaizdai. Jie nėra paprasti, aš pats pirmas tai pripažįstu. Tai ne šventas abrozdėlis, ne nusaldintas atvaizdas, tai nėra guodžiantis atvaizdas. Tai  reginys, iškeliantis klausimus. Kaip ir kiekvienas Biblijos puslapis. Biblijoje yra upės kraujo. Tai žiauri ir sudėtinga knyga, ir reikia sugrąžinti šiai temai jos gylį, sudėtingumą. Kad tai nebūtų cukraus gabalėlis prietaringiems žmonėms

Aš tikiuosi, kad atvešiu šį spektaklį į Vilnių, antraip tai būtų įžeidimas lietuvių publikos intelektui. Aš viliuosi, kad Lietuvos publika nepriims tokios smurto prieš ją formos ir nesutiks su tuo. Jeigu kažkurie žmonės nenori matyti spektaklio, tegul jie lieka namie. Tačiau jie neturi teisės uždrausti kitiems laisviems piliečiams žiūrėti to, ką jie nori. Nes kalbant apie žmogaus teises, tai būtų žingsnis atgal. Visa tai labai baisu.

Rytoj bus kokia nors rasė, kuri neįtiks, kitą dieną – daina, paveikslas, filmas, knyga... Paskui ištisa eilė knygų ir t.t. Laisvės principas turi galioti besąlygiškai. Net jei galbūt tai kažkam atrodo nepatogu. Mes visi esame skirtingi. Ir bažnyčia turi priimti kitoniškumą savyje. Tai nėra uždaras išrinktųjų asmenų klubas. Katalikai nėra išgelbėtieji. Nėra žinoma, kas išsigelbsti. Neužtenka būti kataliku, kad būtum išgelbėtas. Tačiau jie jaučiasi, tarsi būtų privilegijuotieji, turintys tiesą savo kišenėje. Kas yra tiesa? Galėtume tęsti labai ilgai... Situacija tampa jau tikrų tikriausiu kliedesiu. Tikėkimės, pavyks susitikti ir tęsti pokalbį po spektaklio su tais, kurie jį bus matę.

Festivalio rengėjų inf.

Bernardinai.lt

Seimo rinkimams artėjant, siūlome pokalbių ciklą su studentais, kuriems „ne dzin“, kas valdys Lietuvą po spalio 14 dienos. Kalbamės apie tai, kaip išsirinkti, už ką balsuoti, lūkesčius valdžiai bei jaunimo požiūrį į politiką apskritai. Pirmoji pašnekovė – Kristina Tamelytė, studijuojanti antrame Filosofijos bakalauro kurse Vilniaus universitete. Lietingą spalio rytą susitikome pokalbiui ir arbatos puodeliui „Bernardinai.lt“ redakcijoje.

Ar spalio 14 d. vyksiantys rinkimai – pirmieji Tavo rinkimai į Seimą?

Taip.

Nors negalėjai balsuoti per praėjusius rinkimus, ar juos prisimeni?

Labai gerai prisimenu dėl to, kad labai daug diskusijų vykdavo mano mokykloje. Man tai buvo pirmieji ryškūs rinkimai, tai buvo metai, kai aš apskritai susidomėjau politika. Anksčiau ganėtinai menkai ja domėjausi, nemėgau diskusijų, debatų, politinis gyvenimas atrodė neįdomus. O prieš ketverius metus jau kruopščiai rinkausi, kurios partijos įdomesnės, analizavau, žiūrėjau, diskutavau per pamokas su mokytojomis, bendraklasiais. Net nebalsuojant norėjosi suprasti, kas ten vyksta.

Iš kur atsirado tas noras?

Manau, kad tai glūdi mano prigimtyje – bendruomeninis mąstymas. Man įdomu, kas vyksta aplink mane, kaip aš galėčiau įsilieti į bendruomenę. Politika – bendras reikalas. Taip pat išprovokavo diskusijos mokykloje – mažoje grupelėje per psichologijos pamokas, atitrūkę nuo dalyko, kurį turėjome mokytis, daug ir nuoširdžiai bendraudavome, diskutuodavome. Iš pradžių nagrinėjome politiką iš psichologinių perspektyvų: kalbėjome apie grupių lyderius, analizavome tuometinius partijų veidus, jų retoriką, laikyseną. Ilgainiui tos diskusijos išsivystė į labiau politinę diskusiją – ko mes tikimės, kodėl, kaip galima atskirti, kas gerai, kas blogai, kas argumentuoja racionaliau. Psichologijos pamokose buvo labai maža grupelė – keturi ar penki žmonės, tikrai ne daugiau – būtent ši aplinkybė sudarė sąlygas visiškai atvirai ir drąsiai formuluoti savo nuomonę, turbūt tuomet ir pajutau pirmąjį malonumą, kurį gali teikti atvira ir nuoširdi diskusija.

Ką galvoji apie mokytojo vaidmenį didinant mokinių politinį išprusimą?

Manau, jog mokytojas labai svarbus skatinant susidomėjimą kiekviena sritimi, bet ne mažiau svarbu, kad jis pats būtų atviras ir pernelyg nepirštų asmeninio požiūrio į politines partijas. Kad jis nesakytų: „Aš – konservatorius, ir jūs taip pat būkit konservatoriais.“ Analizė turėtų būti visapusiška, pateikiami keli požiūriai, visų pasaulėžiūrų analizė, visuminis partijų ideologijų nagrinėjimas, pastebimi bei išryškinami konkretūs prieštaravimai jų kalbose ir, žinoma, aktyvi pastanga mokiniui parodyti, jog jis pats turi, vadovaudamasis savo protu ir sąžine, pasirinkti, kurią politinę ideologiją ar judėjimą remti. Nepamenu, kad iki studijų universitete būčiau kažką girdėjusi apie liberalizmą ar konservatizmą. Labai gaila, kad mokykloje politologijos pamokos ganėtinai apleistos – geriausiu atveju kalbama apie apverktinai skambantį ir gana nuvalkiotą patriotizmą, nesigilinant į esmę mintinai mokomasi Konstitucijos, trūksta globalesnio, kritiškesnio, įvairesnio žvilgsnio.

Paminėjai studijas. Ar filosofijos studijos padeda Tau „politiškai sąmonėti“? Kokia Tavo kolegų, filosofijos studentų, pozicija politikos atžvilgiu?

Kaip pažiūrėsi. Jeigu labiau domiesi politine filosofija, automatiškai tavo dėmesys kryps ir į realiąją, kasdienę politiką. Tačiau jeigu labiau domina kiti dalykai, pavyzdžiui, literatūra ar metafizika, tuomet natūraliai esi šiek tiek atsitraukęs; todėl paskui, kai tenka „grįžti“ iš savo studijų lauko, iš kasdienės terpės į viešąjį gyvenimą ir įvertinti politinius procesus, tai nėra taip paprasta, ir tu jautiesi šiek tiek atitrūkęs. Giliau įsitraukiant į literatūros analizę ar, pavyzdžiui, kalbos filosofiją, tas politinis pasaulis ima atrodyti ganėtinai menkavertis ir neįdomus. Ir net kai išlendi iš savųjų apmąstymų, staiga prisimeni, kad – „o, rinkimai artėja“ – reikia kažką pasižiūrėti. Įsijungi televiziją, paskaitai straipsnius, atsiliepimus, antraštes ir pasidaro kraupoka. Man atrodo, kad politinės kultūros, apskritai net ne politinės, o bet kokios elementarios kultūros ir etiketo nebuvimas tose diskusijose ir debatuose yra didžiausia problema.

Politinės kultūros nebuvimas, matyt, yra viena iš priežasčių, kodėl nesidomima politiniais reikalais. O kokios kitos?

Yra makro lygmuo – bendra žmonių apatija viskam, kas susiję su viešais ir bendruomeniniais reikalais, kai turi savo gyvenimą, savo darbą, knygas, studijas, ir tau to užtenka, tave tai patenkina, nebereikia angažuotis, kalbėti, mąstyti apie politiką. Tiesiog jautiesi patenkintas ir laimingas. Valstybė žmogui ima panašėti į žvejų ar sporto klubą, t.y. piliečio sąmonėje tampa visiškai vienodos vertės ir svarbos „organizacija“; tai tik viena iš daugelio asociacijų, kuri neįpareigoja, iš kurios galima bet kada pasitraukti, bet kada ir vėl įsitraukti; pavyzdžiui, jei per rinkimus puikiai kimba menkės – visuomet gali iškeisti rinkimus į malonią žvejybą. Atrodo, kad mąstymas apie valstybę, kaip vienijantį ir hierarchiškai aukštesnį darinį už bet kurią kitą „organizaciją“, apskritai nebėra įmanomas.

mūsų viešojo kalbėjimo ir politinių diskusijų srityje apskritai išnyko elementari žmogiška kultūra, bent minimali pagarba oponentui

O mikro lygmeniu –  nuoširdžiai džiaugiuosi, kad mano aplinkoje nėra žmonių, kurie nenori balsuoti. Tačiau šiuo atveju verta pabandyti įsivaizduoti hipotetinę situaciją, tarkime, filosofijos studentą, kuris nesidomi politika. Vienas iš dalykų, kuris jį, kaip politika nesidomintį filosofijos studentą, labiausiai liūdintų tai, kad mūsų viešojo kalbėjimo ir politinių diskusijų srityje apskritai išnyko elementari žmogiška kultūra, bent minimali pagarba oponentui. Neseniai debatų laidoje mačiau, kaip politikai vieni kitus pertraukinėja, tyčiojasi, net baubia – man tai kol kas buvo pats nemaloniausias potyris, susidūrus su politiniais dalykais. Nulis kultūros: visiškai nesivaldoma, svaidomasi argumentais ad hominem, neretai nesugebama net rišlaus sakinio suregzti. Kaip institucijoje, kurios „darbuotojo“ viena iš pagrindinių pareigų yra verbališkai iškomunikuoti savo „darbdavio“ nuomonę (na, bent jau savo asmeninę viziją), gali dirbti žmogus, kuris keikiasi, nemoka rišliai argumentuoti, kartais netgi nesugeba taisyklingai kalbėti lietuviškai?

Kęstutis Girnius viename tekste yra priminęs, kad kitais metais mūsų laukia pirmininkavimas ES. Sėkmingam pirmininkavimui būtina gerai mokėti užsienio kalbas. Betgi ne paslaptis, kad didelė dalis politikų nemoka net patenkinamai kalbėti nė viena oficialia ES institucijose vartojama kalba: nei prancūzų, nei anglų, nei vokiečių. Daugių daugiausia – rusų. Kokį politinio raštingumo lygį yra pasiekusi šalis, kurioje politologams tenka aptarinėti būsimų ministrų kalbinius pajėgumus? Ką gi, dabar grįžkime prie vargšo politika nesidominčio filosofijos studento – iš viso to, kas pasakyta, natūraliai gali sekti tik nenoras apskritai balsuoti.

Be to, kad žiūri politinius debatus, kaip dar ruošiesi rinkimams – ar skaitai partijų programas, jų komentarus, gal yra politologų, kurių nuomone pasitiki, ir skaitai jų atsiliepimus?

Man politologų pasisakymų trūksta. Tarkime, debatuose jie dalyvauja, bet būna labai švelnūs, nieko nepasako, apkaltina populizmu ir nieko rimčiau neanalizuoja. Labai trūksta analitiškesnio žvilgsnio ir į pačias partijų programas. Straipsniai, kuriuos iki šiol skaičiau, – ganėtinai lėkšti, mano nuomone, aprašomieji, prognostiniai: kas kaip sudarys koaliciją ar panašiai. Bet rinkimų pažadų analizės visiškai nėra. Atsimenu vieną tokį labai trumputį straipsnį, kuriame politologas Mantas Dubauskas analizavo rinkiminius pažadus – Darbo partijos ir socialdemokratų. Man priimtina ir įdomu, kai politologas ar ekonomistas tiksliai ir argumentuotai paaiškina, kokia yra tam tikro pažado kaina ar vertė – tarkime, ką konkrečiai darbdaviams reikštų minimalios algos padidinimas iki1509 Lt, arba, kiek realu yra pakelti pensijas, kokius realius ekonominius padarinius tai lemtų. Trūksta konkretesnio žvilgsnio, iš lozungų neaišku, kaip bus padaryta, kokie metodai. Man būtų tikrai įdomu sužinoti, kaip jie ketina padidinti minimalią algą. Jei kažkam duodi, tai iš ko kažko privalai atimi. Iš ko šiuo atveju ketini atimti? Kodėl manai, kad būtent toks atėmimas yra pagrįstas, teisingas? Iš kokių alternatyvų renkiesi, kuo jos prastesnės?

Štai turi septyniolikos partijų sąrašą. Į kokius aspektus atkreipsi dėmesį rinkdamasi?

Yra du geri tinklalapiai – www.manoseimas.lt ir www.manobalsas.lt . Užpildžiau abiejų anketas, buvo tikrai įdomu jas pildyti; ne mažiau įdomu ir tai, kad gali stebėti, kaip tas pačias anketas pildo ir Seimo nariai, kokios jų pažiūros; kartais net nustembi matydamas, kad kai kurie viešojoje erdvėje radikaliau pasisakantys politikai ganėtinai nuosaikiai atsako į šiuose portaluose užduodamus klausimus. Manau, kad tokios iniciatyvos tikrai gali padėti atsakingai apsispręsti. Juk renkiesi savo atstovą atsižvelgdamas į tai, kiek jis panašus į tave, tavo pažiūras, kaip tai tau ir tavo bendrijai yra svarbu.

Šios politinės kampanijos metu mažiausiai kalbama apie studentus, kultūros politiką, švietimą – labai gaila dėl to.

Šios politinės kampanijos metu mažiausiai kalbama apie studentus, kultūros politiką, švietimą – labai gaila dėl to. Matyti, jog orientuojamasi ne į jauną žmogų, o į pensininkus arba dirbančius žmones. Jokiu būdu nesakau, kad jie nėra svarbūs, tačiau aiškiai trūksta kultūros ir švietimo akcentavimo; man visgi atrodo, kad ne ekonomika yra svarbiausia.

Kadangi didžioji dalis rinkėjų yra dirbantys žmonės arba pensininkai, į juos ir kreipiamas centrinis dėmesys. Tai užburtas ratas. Politikas, žinodamas, kad jo nesiklauso studentai, nė nesistengia kalbėti apie jiems rūpimus dalykus. Tačiau tokiu atveju ir studentas nenori balsuoti, nes niekas nekalba apie jam rūpimus dalykus.

Kas dar, be minėtų portalų, padėtų jaunam žmogui būti labiau politiškai sąmoningam, susigaudyti, kas vyksta viešajam gyvenime?

Man nesunku išsirinkti, pavyzdžiui, šiemet turiu netgi dvi partijas, už kurias norėčiau balsuoti, – tai jau gerai. Visgi jei ir čia pasitelktume hipotetinę situaciją – tarkime, aš nesidomiu politika ir vis dėlto einu į rinkimus, – galiu pasakyti, kad visų pirma balsuočiau už išauklėtus, kultūringus žmones; man tikrai labai svarbu, kad žmogus turėtų bent šiek tiek etiketo. Jeigu politikas nesugeba dalyvauti normalioje civilizuotoje diskusijoje, akivaizdu, kad jis nėra vertas atstovauti piliečiams. Taip pat nesirinkčiau radikalių populistinių partijų, kurios kalba tik apie tai, kaip atėjusios į valdžią viską griaus, keis, tvarkys, kels algas, kels pensijas, didins mokesčius. Visko pakeisti neįmanoma ir nereikia. Tokios generalizuojančios frazės skamba populistiškai ir yra populistiškos. Rinkčiausi nuosaikesnį požiūrį. Nebalsuočiau nei už radikaliai dešinąsias, nei už radikaliai kairiąsias partijas dėl to, kad jų rinkimų šūkiai skatina ne racionalų, protingą, pragmatišką mąstymą, o chaosą.

Paskutinis klausimas – ko tikiesi iš naujos valdžios?

Labai norėčiau, kad būtų daugiau tęstinumo. Kad tie žmonės, kurie perims valdančiosios koalicijos vairą, vis dėlto nedarytų netvarkos, nesiimtų atšaukti visų prieš juos atliktų iniciatyvų ir reformų vien todėl, kad jas atliko ideologiniai oponentai. Visų pirma reikėtų racionaliai apsvarstyti, kokia šalies raidos kryptis būtų teisingiausia. Nenorėčiau dar vienos švietimo reformos, dar kitos būstų renovavimo tvarkos, dar vienos naujos ministerijos ir kitų radikalių reformų. Tikrai norėčiau, kad būtų tęsiami pradėti darbai. Dideliems užmojams ir projektams reikia laiko. Pavyzdžiui, švietimo reforma – galbūt jos vaisiai dar neprinoko, tačiau reforma buvo atlikta tik tam, kad gerėtų studijų kokybė ir tarp aukštųjų mokyklų atsirastų konkurencija, tačiau naivu manyti, jog per dvejus ar trejus metus staigiai pagerės kokybė, arba staigiai sumažės universitetų perteklius; manau, jog reikia palaukti. Labai norėčiau, kad ir Vilniaus universitetas, mano alma mater, pagaliau būtų perorganizuotas ir pasikeistų iš esmės, nes jam, deja, ši reforma rimtesnės įtakos nepadarė: nelabai svarbu, ar studijų programa atitinka aukštus standartus, ji vienaip ar kitaip išsilaiko ir išsilaikys, nes mokytis Vilniaus universitete yra prestižo reikalas, vadinasi, visuomet bus studentų, kurie čia norės studijuoti nepaisant to, kad kai kurios programos nebus kokybiškos. 

Trumpai tariant, šiandien labiausiai norėčiau atidesnio žvilgsnio į kultūrą ir švietimą, pagarbos žmonių padarytiems ir sėkmingai pradėtiems darbams, sveikesnio ir racionalesnio požiūrio į politiką, svarbiausia – dėmesingo abipusio įsiklausymo vieniems į kitus.

Kalbėjosi Rosita Garškaitė  

Bernardinai.lt

Bičiuliai moksleiviai, gaila, kad neteko šiomis mintimis su jumis pasidalinti tiesiogiai. Tiesą pasakius, kilo klausimas, kodėl būtent man nusišypsojo tokia laimė būti pakviestam į jūsų renginį. Juk mūsų, jaunų entuziastingų programos „Renkuosi mokyti“ pedagogų, yra ne vienas ir net ne keliolika, ir kiekvienas jų, nė neabejoju, yra vertas tribūnos ir mikrofono. O tema, kurią pasiūlėte, pasirodė ne pati lengviausia. Kas gi kitas, jei ne jūs patys, galite žinoti, ko norite? O jei nežinote, tai mokytojas, deja, to noro už jus nesugalvos. Kaip kadaise jau esu rašęs, mokytojas tėra tik pakelės rodyklė, rodanti kelią, kad nepasiklystumėte keliaudami savos svajonės link, tačiau visą kelią turite nukeliauti patys. O, prieš leisdamiesi į kelią, turite nuspręsti, kur link keliausite. Galiausiai keliaujant patartina nepamiršti kelių galbūt smulkių, tačiau labai svarbių dalykų, kurie tą kelią gali padaryti žymiai įdomesnį, kupiną iššūkių.

Visų pirma išlaikykite savyje vaikiškumą. Juk net ir Biblijoje kažkodėl rašoma apie tai, kad tie, kas neatsivers ir netaps kaip vaikai, gali pamiršti Dangaus Karalystę. Juk akivaizdu, kad čia nekalbama apie tai, kad ir sulaukus penkiolikos vis dar reikia žaisti smėlio dėžėje, laukti, kad mama ar tėtis po pamokų už rankytės parsivestų namo. Čia veikiau kalbama apie tam tikrą nuostatą pasaulio atžvilgiu – apie širdies atvirumą, gebėjimą džiaugtis, tikėjimą, kad gėris ir blogis iš tikro egzistuoja, o nėra tik patogios konvencijos, kurias galima keisti ar laužyti. Galų gale kalbama netgi apie tikėjimą stebuklais, nes, kaip rašė Gilbertas Keithas Chestertonas, ankstesnis pasaulis bijojo to, kad kiekvienas stebuklas yra įmanomas, o dabartinis savo ruožtu jau ima bijoti, kad stebuklai arba, tariant paprasčiau, nenuspėjami, netikėti, žinomiems dėsniams nepasiduodantys ir lengvai nepaaiškinami dalykai apskritai nebėra įmanomi. O kas gi yra pasaulis be stebuklų? Tai pasaulis, kurį valdo šiukštūs priežasties–pasekmės dėsniai, tai pasaulis, kuriame nebėra vietos tam, kas nepaaiškinama, nesutalpinama į proto suregztas kategorijas. Tai pasaulis, kuriame meilė tėra cheminė reakcija, o žmogus – tik išorės veiksnių formuojama būtybė. Vėlgi prisimenant mano mylimą G. K .Chestertoną, tai yra išprotėjęs pasaulis, nes beprotis iš tikro nėra tas, kuris prarado protą, o tas, kuris prarado viską išskyrus protą. O tokių bepročių, reikia pripažinti, šiandien netrūksta, ir neretai jie užima pozicijas, leidžiančias mokyti kitus, kad nedera svajoti, džiaugtis, kad viską lemia apskaičiavimai ir išskaičiavimai, kad reikia būti gudriam kaip lapė, kad galima kalbėti viena, o elgtis visai kitaip, jei tik tai apsimoka. Kazys Binkis yra puikiai demaskavęs tokią išverstaskūrišką poziciją savo eilėraštyje „Labora“:

Viešai tu būk šventas, kalbėk prakilnybes,

Bažnyčiai, tėvynei – aukok kuo daugiausia, -

Lengviau bus daryt visokias suktybes,

Nes tu per aukas gerą vardą įgausi

Tad noriu palinkėti nepasiduoti tokios pozicijos vilionėms. Nebijokite svajoti, tačiau visada atminkite tai, ką Justinas Marcinkevičius išsakė savo eilėraštyje „Nostra Vilna“. O sako jis tai, kad tik sapnuoti neužtenka, be to, dar reikia nubudus nenudobti susapnuoto geležinio vilko. Kunigaikštis Gediminas ne tik sapnavo ir svajojo, tačiau ir siekė savo tikslo, būtent jo dėka pirmą kartą pasauliui nuskambėjo Vilniaus vardas. Trumpai tariant, vien svajoti nepakanka, nes pasaulis nėra vieta, kur auksinė žuvelė ar lydeka už jus įgyvendins visus troškimus. Reikia dėti gausybę pastangų, kad galiausiai tai, ko troškai, taptų realybe. Kaip miestas pats neatsiranda, taip ir svajonė be pastangų neišsipildo. Be to, netikėkite tais, kurie sakys esantys realistai ir aiškins, kad svajoti neapsimoka, nes anksčiau ar vėliau teks susidurti akis į akį su bjauria realybe. Jie nėra realistai, tai veikiau yra žmonės, kurie prarado gebėjimą svajoti, kažkur išbarstė visą džiaugsmą ir savo sustabarėjimą bando pridengti pigia pragmatiškumo skraiste.

Nebijokite maištauti prieš pasaulį, kuris autoritetą siekia išmainyti į paprasčiausią diktatą, kuris vaiko svajones bando pakeisti buku pragmatizmu, dažniausiai apsiribojančiu tik popierėlių, kuriuos parduotuvėje galima iškeisti į norimą prekę, skaičiavimu. Tiek man, tiek jums veikiausiai ne kartą yra tekę girdėti kalbų apie tai, jog vienos profesijos yra geresnės nei kitos vien dėl to, kad leidžia uždirbti daugiau pinigų ar gali užtikrinti daugiau ryšių, siekiant karjeros aukštumų. Tačiau profesijas reikėtų vertinti ne pagal tai, kiek pinigų jos gali atnešti, o pagal tai, ar jaučiate jai pašaukimą. Valstybėje visi negali būti tik politikai, vadybininkai, teisininkai ar verslininkai. Reikia ir virėjų, automechanikų, vairuotojų, reikia žmonių, gebančių pataisyti sugedusį šaldytuvą, ar žmonių, gebančių įrengti jaukų būstą. Juk ne pinigai svarbiausia, svarbiausia – ar jums bus malonu dirbti darbą, kuriam teks aukoti nemažą dalį savo laiko, ar jausitės laimingi, ar rasite ten savo pašaukimą ir veiklos prasmę.

Pats į mokyklą atėjau taip pat vedamas jaunatviško maišto. Maišto prieš tai, kad tokia svarbi mokytojo profesija yra taip nuvertinama. Atsiverskite apklausų duomenis, ir patys tuo įsitikinsite. Vienoje apklausų netgi teko matyti, kad mokytojo profesija yra pati nepopuliariausia kartu su valytojo darbu. Tačiau esu įsitikinęs, jog mokytojo pozicija yra privilegijuota, nes visuomenėje, kuri vis labiau linksta į monologo kultūrą, mokytojų vis dar yra klausoma. Mokytojavimas teikia begalinį dalinimosi turimomis žiniomis džiaugsmą. Mokytojo profesija suteikia privilegiją stebėti, kaip sparčiai tobulėja ir tiesiog akyse auga jaunoji karta. Negana to, pats savo darbu gali prisidėti prie to augimo. Be to, augi ir pats, nes ne tik mokai, tačiau jei esi atviras ir imlus, mokaisi ir pats. Prieš tapdamas mokytoju, nelabai jaukiai jausdavausi, kalbėdamas didesnei auditorijai. Tačiau dabar to nejaukumo jausmo pavyko atsikratyti, ir tai tėra vienas iš daugelio dalykų, kurių išmokė mokykla ir bendravimas su mokiniais. Galiausiai dar dera atsiminti Januszą Korczaką, kuris rašė, kad reformas būtina pradėti nuo pačių jauniausių, nes jie vis dar yra atviri, imlūs, trokštantys žinių. Tuo tarpu idėja reformuoti suaugusiuosius, anot jo, yra ganėtinai bergždžia. Tad mokytojavimas tam tikra prasme yra ir puiki galimybė prisidėti prie tų teigiamų pokyčių visuomenėje, apie kuriuos dažnai svajojame, daug kalbame, tačiau ne visada darome.

Tačiau pridursiu ir tai, kad mokiniai neturėtų bijoti maištauti ir mokykloje. Maištaukite, jei jaučiate, kad tikrą lavinimąsi yra išstūmęs paprasčiausias kalimas, o asmenybės tobulėjimą – popieriaus siekimas. Maištaukite, jei jaučiate, kad esate vertinami ne kaip asmenybės, turinčios teisę reikšti savo pagrįstą nuomonę, tačiau tik kaip statistiniai vienetai dienyne, kurie tiesiog turi būti išmuštruojami pagal gautas instrukcijas. Kaip ir šabas buvo sukurtas žmogui, o ne žmogus šabui, taip ir švietimo sistema turi būti kuriama mokiniams. Nesutikite, jei esate vertinami tik kaip statistiniai vienetai, atnešantys į mokyklą mokinio krepšelį. Be to, atminkite Bobo Dylano žodžius, kad universitetuose, o dažnai ir mokyklose, miršta daugiau žmonių nei senelių namuose. Miršta ne fiziškai, o dvasiškai, kai pamiršta, kad ne popierius, o gebėjimų lavinimas ir naujų žinių įgijimas yra pagrindinis švietimo tikslas. Galų gale miršta tada, kai įsivaizduoja, kad asmenybės tobulėjimas ir lavinimasis baigiasi iš karto, vos tik rankose atsiduria išsvajotas diplomas. Miršta ir tada, kai nustoja ieškoti savo kelio, savo pašaukimo ir visa tai iškeičia į galbūt patogesnį, tačiau vis dėlto svetimą greitkelį.

Pabaigai norėčiau pacituoti ištraukas iš dviejų mano labai mėgstamų eilėraščių. Pradėsiu nuo Kazio Borutos, kuris savo eilėraštyje „Laisvo vėjo valia“ taria:

Laisvo vėjo valia drumstis,

žalio šilo – gausti,

Tai ir man negali niekas

Gausti, drumst uždrausti.

Čia pat jam atitaria Kazys Binkis, kuris savo „Vėjavaikiškame vėjyje“ skelbia:

Vėjas atprunkščia iš Baltijos,

siusdamas, siausdamas,

šiaušdamas, lauždamas,

raudamas, nešdamas,

vejamas, gaudomas...

Atsispirdamas nuo šių eilių, norėčiau jums palinkėti būti laisvu vėju, siekiančiu sudrumsti nusistovėjusius vandenis, kurie nejudinami greitai užanka, gausti kaip žalias šilas, siekiant, kad jūsų balsas būtų išgirstas, ir atprunkšti kaip tam gaiviam vėjui, nešančiam teigiamų permainų į visuomenę. O tų permainų tikrai reikia. Maištaukite, tačiau nepamirškite, jog kiekvienas maištas turi turėti kilnų tikslą, o maištas tik dėl paties maišto yra tiesiog beprasmis ir tuščias reikalas. Svajokite, būkite kaip tas laisvas vėjas, tačiau atminkite, kad laisvė taip pat reiškia ir atsakomybę. Tad nevenkite jos. Galiausiai atminkite, kad asmenybės tobulėjimas ir lavinimasis neapsiriboja tik mokykla, tad godžiai griebkite visas galimybes, kurias jums suteikia gyvenimas. Pirmyn!

 Kalba skirta Moksleivių parlamento renginiui „Aš nežinau, ko noriu“

Bernardinai.lt

Kasmet spalio 4-ąją minime Pasaulinę gyvūnijos ir švento Pranciškaus Asyžiečio, gyvūnų globėjo, dieną. Tokią dieną stengiamasi įvairiomis akcijomis prisiminti šio iškilaus žmogaus idėjas. Mintis paminėti šią dieną gimė 1931 metais Florencijoje, tarptautinėje konferencijoje, skirtoje gyvūnų globai.

Pranciškus Asyžietis (itališkai – Francesco di Bernardone), apie 1182 m. gimė Asyžiuje, Italijoje. Pasaulis žino Pranciškų Asyžietį kaip poetą, visuomenės veikėją, gamtos mylėtoją, kuris žavėjosi žvaigždžių spindėjimu, kalnais, slėniais bei gyvūnijos grožiu. Pasak istorijos šaltinių, Pranciškus suprato gyvūnus, mokėjo paukščių kalbą, buvo prisijaukinęs vilką. Beturtis žmogus, praturtinęs pasaulį – Pranciškus Asyžietis mirė 1226 m. spalio 3 d, o spalio 4 d. buvo palaidotas Šv. Jurgio katedroje, vėliau kanonizuotas, palaikai perkelti į Šv. Pranciškaus baziliką Rojaus kalvoje, Asyžiuje. Po mirties Pranciškus Asyžietis Italijoje buvo paskelbtas šventuoju – gyvūnų, katalikybės plėtros, gamtos apsaugos ir prekybininkų globėju.

Visuomenėje paplitusi nuomonė, jog žmogaus  sąmoningumą parodo tai, kaip jis elgiasi su gyvūnais. Gyvūnų gerovė – viena prioritetinių sričių ir Europos Sąjungos veterinarijoje. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, siekdama užtikrinti gyvūnų gerovę Lietuvoje, yra parengusi Gyvūnų globos, laikymo, priežiūros, šėrimo, vežimo, skerdimo, apsaugos nuo blogo elgesio su jais taisykles.

Pasaulinės Šv. Pranciškaus dienos minėjimas Valstybinėje maisto ir veterinarijos tarnyboje jau yra tapęs tradicija. Šiai progai skirtame renginyje, kuris šį savaitgalį vyko Gargžduose, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba jau 10 kartą apdovanojo žmones, nelikusius abejingais apleistų, kenčiančių ar sužeistų gyvūnų skausmui, savo švietėjiška veikla prisidėjusius sprendžiant gyvūnų gerovės ir globos problemas.

Šiais metais ženklu „Sekime šv. Pranciškaus pavyzdžiu“ apdovanoti: Ilgametis gamtosauginių idėjų puoselėtojas Antanas Šimkūnas, Lietuvos jūrų muziejaus Jūrų žinduolių ir paukščių skyriaus vedėjas Arūnas Grušas, Visuomeninės gyvūnų globos organizacijos „SOS gyvūnai“ vadovė Ilona Mezenceva, Lietuvos Respublikos Seimo narė Zita Užlytė, Jonavos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vyriausioji veterinarijos gydytoja – inspektorė Zita Plukienė.

Renginiai, minint Pasaulinės gyvūnijos ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio – gyvūnų globėjo dieną 

Lietuvos valstybinė maisto ir veterinarijos tarnybos informacija

Sinoptikams prognozuojant, kad penktadienio naktį ir dieną siaus stiprus vėjas, ugniagesiai gelbėtojai ragina žmones būti atsargius.

Sinoptikų duomenimis, naktį iš ketvirtadienio į penktadienį vėjo gūsiai pajūryje sieks nuo 15 iki 17 metrų per sekundę. Penktadienį dieną vėjas šalyje pasisuks iš vakarų, šiaurės vakarų, jo gūsiai daug kur sieks nuo 15 iki 20 metrų per sekundę, pajūryje rytą gūsiai gali sustiprėti iki 25 metrus per sekundę.

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas (PAGD) primena, kad pučiant stipriam vėjui gali sutrikti elektros energijos tiekimas, virsti dideli medžiai, lūžti jų šakos, kristi dideli reklamos stendai.

Gyventojai raginami išnešti iš balkonų daiktus, kuriuos gali pakelti vėjas, arba juos gerai pritvirtinti. Taip pat patariama nestovėti po aukštais medžiais, prie elektros linijų, nestatyti automobilių po medžiais, neliesti ant laidų užvirtusių medžių ar oro linijų atramų, nes jie gali sukelti pavojų gyvybei. Namuose rekomenduojama turėti žibintuvėlį, atsarginių elementų, radijo imtuvą, žvakių.

"Nepalikite gyvenamosios vietos be ypatingos priežasties. Jeigu Jūs vis dėlto privalote išvykti, išjunkite elektrą, užsukite dujų, vandens sklendes, uždarykite langus, langines, užrakinkite duris ir atlikite visus įprastus veiksmus, kuriuos darote išvykdami bent kelioms dienoms", - sakoma ketvirtadienį PAGD išplatintame pranešime.

Be to, gyventojai raginami pasiteirauti kaimynų, ar jie girdėjo pranešimus apie vėją, pasirūpinti šalia gyvenančiais neįgaliaisiais, vienišais seneliais.

Europos branduolinėse elektrinėse taikomi saugos standartai apskritai aukšti, tačiau beveik visų elektrinių saugos funkcijas rekomenduojama tobulinti.

Be to, pagrindo uždaryti kurios nors branduolinės elektrinės nėra, teigiama trečiadienį paskelbtojebranduolinės saugos testavimo nepalankiausiomis sąlygomis rezultatų ataskaitoje.

Per šį testavimą nustatyta, kad ne visose valstybėse narėse taikomi visi Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) rekomenduojami saugos standartai.

„Testavimas nepalankiausiomis sąlygomis atskleidė, kuo mes stiprūs ir ką reikėtų patobulinti. Testavimas buvo nuodugnus ir sėkmingas. Apskritai padėtis yra patenkinama, tačiau būtina siekti daugiau“, – teigė eurokomisaras  Guentheris Oettingeris.

Po testavimo nepalankiausiomis sąlygomis nustatyta, kad tarptautiniai standartai ir metodai įdiegti ne visose branduolinėse elektrinėse.

Pastebėta, kad 54 iš 145 tikrintų reaktorių netaikomi žemės drebėjimų rizikos skaičiavimo standartai, o 62 reaktoriams – potvynių rizikos skaičiavimo standartai. Be to, 121 reaktoriuje turėtų būti įrengtos arba patobulintos galimų žemės drebėjimų matavimo ir įspėjimo apie juos priemonės. 32 reaktoriuje neįrengtos sistemos, kurios avarijos atveju sumažintų slėgį reaktoriaus apgaubo viduje.

Po 2011 metų kovą įvykusios Fukušimos avarijos Europos Vadovų Taryba paragino atlikti rizikos ir saugos vertinimus visose ES branduolinėse elektrinėse.

Pagrindinis testavimo tikslas buvo įvertinti branduolinių elektrinių saugą ir patvarumą ekstremalių gamtos reiškinių atveju. Tai visų pirma potvyniai ir žemės drebėjimai. Per testavimą taip pat atsižvelgta į orlaivių katastrofas.

Testavime nepalankiausiomis sąlygomis dalyvavo 17 šalių – visos 14 ES šalių, kuriose šiuo metu eksploatuojamos branduolinės elektrinės, Lietuva, kurios branduolinės elektrinės eksploatavimas dabar nutraukiamas, o taip pat Ukraina ir Šveicarija.

Moksleiviai teigiamą požiūrį į sveiką gyvenseną išreiškia žaismingu „Daržovių ir vaisių mitingu“.

„Daržovių ir vaisių mitingas“ – viena populiariausių „Sveikatiados“ veiklų – šiemet vėl skatina moksleivius sveikai gyvensenai. Praeitais metais ši iniciatyva sulaukė daugiau nei 16 000 dalyvių. Šiais metais tikimasi dar didesnio susidomėjimo.

„Gražia tradicija tapusios „Daržovių ir vaisių mitingo“ mėnesinės veiklos pagrindinis tikslas – ugdyti vaikų supratimą apie vaisių ir daržovių naudą, kartu įtraukiant juos į interaktyvias veiklas, kuriose jie patys  linksma forma galėtų skleisti žinias apie šias gėrybes. Svarbu, kad moksleiviai ne tik dalyvautų „Sveikatiados“ renginiuose, bet ir patys prisidėtų prie jų kūrimo,“ – teigia „Sveikatiados“ projekto koordinatorius Tadas Beržonskas.

Nuo paskutinės rugsėjo mėnesio savaitės įvairiose Lietuvos mokyklose moksleiviai organizavo ir patys dalyvavo skirtingose kūrybinėse, kulinarinėse, fizinio aktyvumo veiklose, kurias vienijo „Vaisių ir daržovių mitingo“ tema. Šios iniciatyvos dalyviai minė mįsles, kūrė eilėraščius, piešė, lygino neapdorotų ir įvairiai apdorotų daržovių maistingumą, dalyvavo estafetėse ir vaisių valgymo varžybose, gamino daržovių patiekalus.

Spalio 4 d., moksleiviai susivienija finaliniam renginiui – skirtingose Lietuvos mokyklose jie surengs milžinišką vaisių ir daržovių mitingą. Tikimasi, kad jo atgarsiai apie vaisius ir daržoves bei jų teikiamą naudą pasieks kiekvieną miestą ir miestelį.

„Sveikatiados“ iniciatyvos yra tęstinės, jomis siekiama ilgalaikių rezultatų, ugdant moksleivių sveiką gyvenseną. Mokyklų bendruomenės, nespėjusios prisijungti prie „Vaisių ir daržovių mitingo“, kviečiamos dalyvauti artimiausiuose „Sveikos mitybos dienos“ renginiuose. Daugiau informacijos http://www.sveikatiada.lt/ ir tadas@sveikatiada.lt.

Projektas „Sveikatiada“ - tai socialinė iniciatyva, kuria siekiama formuoti sveikos mitybos ir fizinio aktyvumo įgūdžiais pagrįstą kultūrą mokyklose. Ypatingas dėmesys šiame projekte skiriamas mokyklų bendruomenėms, kurios kviečiamos smagiai ir moksleiviams patraukliomis priemonėmis ugdyti supratimą apie mitybą ir fizinį aktyvumą. „Sveikatiada“ siūlo smagius ir originalius renginius, įvairias viktorinas, konkursus bei įdomias ir aktyvias veiklas per pamokas, pertraukas ar po jų, skatinančias sveiką gyvenimo būdą.

Bernardinai.lt

Turguose esame įpratę matyti parduodamus naminius gyvūnus – šunis ir kates bei smulkiuosius – žiurkėnus, degu, jūrų kiaulytes ir pan. Cirkuose mus linksmina meškos, arkliai ir drambliai. Apie prekybos naminiais ir laukiniais gyvūnais bei jų laikymo pramogai etinius aspektus pasiteiravome žinomų Lietuvoje gamtosaugininkų ir gyvūnų globėjų.

Gyvūnų gerovės tarnybos „Pifas“ direktorė Brigita Kymantaitė sakė, jog nors laukiniais gyvūnais turguose dabar nebeprekiaujama, deja, juose vis dar labai populiari dekoratyvinių gyvūnų, tokių kaip žiurkėnai, degu bei naminių gyvūnų – šunų, kačių – prekyba:

„Manau, jog tai neturėtų būti daroma. Visų pirma dėl gyvūnų gerovės, nes turguje neįmanoma sudaryti tinkamų gyvūnui sąlygų. Žiemą – šalta, vasarą – karšta, nėra kur gyvūno pavedžioti ir t.t. Tokia prekyba sukelia daug vienkartinių emocijų turgaus pirkėjams, kurie atėje spontaniškai nusiperka gyvūnus, net nepgalvoję, jog tai ilgalaikis įsipareigojimas, tiek kalbant apie laiką, tiek finansus. Todėl prieglaudose ir pilna atiduotų gyvūnų. Mūsų visuomenė vis dar sunkiai suvokia, kad sprendimas įsigigyti gyvūną turi būti gerai apsvarstytas, o jį įsigijęs asmuo, įsipareigoja juo rūpintis visą gyvenimą.“

Kalbėdama apie laukinių gvvūnų laikymą nelaisvėje, ji sakė esanti įsitikinusi, kad jų laisvė neturėtų būti suvaržyta vien dėl žmogaus pramogos: „Palaikau reabilitacijos centrų idėją, kai gyvūnai dėl sužalojimų ar elgesnos problemų nebegali būti grąžinti į laisvę. Vis dėlto nemažai nelaisvėje laikomų gyvūnu yra sugauti ir paimti iš savo natūralių namų gamtoje bei uždaryti narvuose vien tam, kad kažkas iš to galėtų pasipelnyti. Žmonėms sunku suprasti, kad į zoologijos sodą, delfinariumą jie nueis gal tik kartą gyvenime, o gyvūnai ten uždaryti visam laikui. Jei žmonės nustotų eiti į tokias vietas, jos išnyktų ir gyvunai nebebūtų kankinami vien dėl pramogos“, – sakė ji.

Gamtininkas, ornitologas, judėjimo „Už gamtą“ vadovas Algirdas Knystautas kaip vieną skaudžiausių gamtosaugos ir biologinės įvairovės apsaugos problemų įvardijo klęstinčią nelegalią prekybą gyvūnais ir jų produktais: „Pasaulyje beveik išnaikinti tigrai, siaubiama Afrikos raganosių populiacija. Ir tai dėl išsigalvotų stebuklingų tų gyvūnų kūno dalių savybių, skatinančių potenciją. Aibė retų gyvūnų nelegaliai vežami iš trečio pasaulio šalių į vadinamąją civilizaciją, kur laikomi nelaisvėje. Visi tie gyvūnai – pagauti laisvėje. Naujieji piniguočiai nori namuose turėti krokodilų, itin retų papūgų (ypač hiacintinių arų), egzotiškų smauglių. To reikia, kad galėtum pasigirti draugeliams, tokiems patiems dvasios elgetoms“.

Jo nuomone, laikyti nelaisvėje veistus, nepagrobtus iš gamtos gyvūnus tikrai ne nuodėmė: „Jei šeimininkas jautrus ir suprantantis gyvūnų poreikius, žvėreliai ir paukščiai nugyvens visai ne prastą gyvenimą. Bus prisirišę, norės dėmesio sau ir rodys paperkantį pasitikėjimą šituo monstru – žmogumi. Realus pavojus – paukščiai. Jie kartais pabėga, ir ne taip jau retai. O tai jau mirties nuosprendis. Indonezijoje populiaru laikyti orangutanus. Kai nušaunama mama, jauniklis parduodamas turčiams, kurie jį laiko kaip žaislą. Vaizdas klaikus. Bet ribota mąstysena ir pajautos gyvūnams nebuvimas Azijoje, Afrikoje ir Pietų Amerikoje gimdo jokios kritikos neatlaikančias situacijas. Žmogaus kėlimas virš visko, net savo pačių nuodėmių nurašymas gyvūnams („girtas, kaip kiaulė“) – pasąmoninis noras kelti save ir vaizduoti gamtą kaip beviltišką darinį, turintį tarnauti Žemės valdovui – žmogui“, – tvirtino A. Knystautas.

Jis sakė sveikinąs norą auginti naminius gyvūnėlius daugiabučiame, su viena sąlyga - jei jie gerai prižiūrimi ir mylimi: „Žmonės tolsta nuo gamtos septynmyliais žingsniais. Ypač vaikams dabar tiesiog būtinas kontaktas su gyvūnais. Jis tikrai padės teisingiau augti, padės suprasti gamtą, kuri jau taip toli, padės išaugti geresniu žmogumi“, – sakė jis.

Lietuvos gyvūnų globos draugijos Vilniaus skyriaus vadovė Danutė Navickienė, paklausta apie gyvūnų laikymą nelaisvėje, pažymėjo: „Nelaisvė nelygi nelaisvei. Naminiai gyvūnai – katės ir šunys – nuo seno prijaukinti ir tinkami gyventi tik namuose. Jei visi būtų atsakingi, jie neturėtų gyventi gatvėse, neturėtų būti atiduodami į prieglaudas. Vis dėlto gyvūnų globėjai siekia, kad prekiauti šunimis, katėmis, t.y. kompanioniniais gyvūnais būtų uždrausta, nes dažniausiai deja, neparduoti kačiukai ir šuniukai yra tiesiog paliekami arba išmetami. Sąlygos turguose baisios, nes prekiaujama bagažinėse, dėžėse sumestais mažyliais . Žinoma, egzistuoja Prekybos naminiais gyvūnais taisyklės, turime Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymą ir tarnybą, kuri turėtų tuo rūpintis – Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą .Teko matyti baisių vaizdų Kalvarijų turgavietėje. Kreipiausi į adminstraciją, kad uždraustų prekiauti, nes gyvūnais prekiaujama nelyg daiktais, už tvoros, sumestais į krūvas. Parduodamų gyvūnų sąlygas turėtų tikrinti Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, tačiau...“

Apie egzotinių gyvūnų ir paukščių, kurie yra atvežti, laikymą D. Navickienė pasisakė kategoriškai neigiamai: „Jie pripratę gyventi visiškai kitomis sąlygomis. Čia daugelis gali žūti dėl pasikeitusių ir jiems netinkamų gyvenimo sąlygų. Paukščiai? Asmeniškai niekada nelaikiau ir nelaikysiu paukščio narvelyje. Tai man nepriimtina. Narvas visiškai riboja jų laisvę. Mano supratimu, paukščiais reikia džiaugtis tik gamtoje. Uždarytos kanarėlės, papūgėlės ir baisios jų veisimo sąlygos – atskira tema“, – sakė ji. 

Na, o cirkų, kurie vežioja gyvūnus, anot jos, kai kurios šalys net neįsileidžia. Ji taip pat esanti prieš tokį jų naudojimą. Pagrindinė priežastis: netinkamos, kartais „tiesiog baisios“ gyvenimo sąlygos, nuolatinės bausmės, kad gyvūnai taptų paklusnūs.

Zigmas Vitkus

Bernardinai.lt

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras ne tik rodo spektaklius, bet ir rengia parodas, atveriančias su teatro menu susijusio kultūros paveldo klodus. Šį kartą teatro Raudonojoje fojė eksponuojama nauja paroda „Dailės meno įkvėpti“.

Tai antroji parodų ciklo „Žvilgsniai. Iš teatro gyvenimo“ ekspozicija. Ciklas skirtas atskleisti skirtingiems, kartais netikėtiems, teatro gyvenimo puslapiams. Pavasarį teatro lankytojai buvo supažindinti su paroda, skirta iškiliems Lietuvos dirigentams, o dabar parodoje „Dailės meno įkvėpti“ žvilgsnis kreipiamas į teatro archyve saugomus unikalius dailininkų darbus. Archyvo fonduose iš viso yra per 670 vienetų scenovaizdžio ir kostiumų eskizų, dekoracijų brėžinių. Jų autoriai – žymūs lietuvių ir užsienio kūrėjai, apipavidalinę skirtingu metu statytus spektaklius: dar Kauno Valstybės teatre dirbę Petras Kalpokas, Mstislavas Dobužinskis, Olga Dubeneckienė-Kalpokienė, Stasys Kudokas, Aleksandras Benua, Ludolfsas Libertas. Vėlesniu laikotarpiu teatrui persikėlus į Vilnių kūrę – Liudas Truikys, Juozas Jankus, Regina Songailaitė-Balčikonienė, Feliksas Navickas, Valerijus Leventalis, Henrikas Ciparis, Irina Birulia, Eldoras Renteris, Algis Kariniauskas, Hardi Volteris. Taip pat – pastarojo dešimtmečio premjeras apipavidalinę Constanze Hoffmann, Maria Carla Ricotti, Marius Nekrošius, Nadežda Gultiajeva, Birutė Ukrinaitė, Michailas Šemiakinas ir keletas kitų, po vieną kitą darbą sukūrusių dailininkų.

Parodoje „Dailės meno įkvėpti“ eksponuojami lietuvių menininkų eskizai bei mados ir teatro kostiumų dailininko Juozo Statkevičiaus baletui „Barbora Radvilaitė“ sukurta Bonos Sforcos suknelė.

LNOBT informacija

Bernardinai.lt

Vilniaus miesto Bernardinų sodo - Sereikiškių parko - rekonstrukcija bus baigta kitų metų pavasarį, žada sostinės savivaldybė.

Ketvirtadienį techninio projekto koordinavimo darbo grupė, vadovaujama mero pavaduotojo Jono Pinskaus, apžiūrėjo nuveiktus darbus.

"Matome, kad parko atnaujinimo darbai vyksta sklandžiai, derinant atskirų sprendinių įgyvendinimo procesus, laiku atliekant visus įmanomus darbus. Pavyzdžiui, kai kur jau ruošiama dirva želdiniams, o kai kur klojamas gruntas būsimai parko kelių dangai. Kol oro sąlygos leis, visi darbai bus tęsiami, gal net ir žiemos mėnesiais, jei nebus šlapia ir labai šalta. Pavasarį vilniečiai tikrai turės puikų parką", - tvirtino J.Pinskus.

Savivaldybės teigimu, šiuo metu jau paklotos visos reikalingos požeminės komunikacijos, pastatyti pagrindiniai inžineriniai įrenginiai, suformuotos tvenkinių daubos, upės kranto siluetas, sutvarkytas Vilnios šlaitas. Parko dalyje, kur jau nebevyks statybos darbai, naujai pasėta ir tris kartus nušienauta veja, paruošta žemė dekoratyviniams krūmams sodinti.                     

Pagal planą, atkūrus Bernardinų sodą, anksčiau vadintą Sereikiškių parku, jis turėtų atgauti autentiškus, XIX amžiaus pabaigoje buvusius bruožus: atvirų - uždarų erdvių sistemą su daug šviesos, dailininko A.V.Štrauso kurtą centrinę dalį, botanikos ir vienuolyno sodų ekspozicijas, alpinariumą, rožyną ir kitus istorinius elementus.

9 ha teritoriją užimantis Bernardinų sodas yra pačiame Vilniaus senamiesčio centre, šalia Neries ir Vilnios upių slėnių sankirtos, Gedimino pilies ir kalnų parko kalvyno papėdėje.

Restauravimas finansuojamas Europos Sąjungos ir Vilniaus miesto savivaldybės lėšomis. Projekto vertė yra 18 mln. litų, iš jų 10 mln. - Europos Sąjungos lėšos.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija informuoja, kokios nevyriausybinės organizacijos atliks Specializuotos pagalbos centrų funkcijas teikiant pagalbą smurtą artimoje aplinkoje patyrusiems asmenims.

Įgyvendinant Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo nuostatas ir Specializuotos pagalbos centrų programą, buvo organizuotas Specializuotos pagalbos atrankos konkursas, kurio metu atrinkti 9 pareiškėjai, kurie kartu su partneriais specializuotą pagalbą nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjusiems asmenims teikia 16 Specializuotos pagalbos centrų visose Lietuvos savivaldybėse.

Primename, kad įsigaliojus minėtam įstatymui, policijos pareigūnai, gavę iškvietimą dėl smurto atvejo artimoje aplinkoje, privalo informuoti nukentėjusį asmenį apie galimybę gauti pagalbą ir su nukentėjusio asmens žinia perduoti teritoriniam Specializuotos pagalbos centrui nukentėjusio asmens kontaktus. Tokiu būdu specializuotos pagalbos centro konsultantai, specialistai susisiekia su nukentėjusiu asmeniu, kad galėtų pasiūlyti pagalbą, kadangi neretai smurto artimoje aplinkoje auka yra įgąsdinta, nežino kur kreiptis, kokias turi teises ir kokią pagalbą gali suteikti valstybė ar nevyriausybinės organizacijos.

Todėl Specializuotos pagalbos centras suteikia psichologinę pagalbą, kad padėtų įveikti kritinę būklę, informuoja nukentėjusį asmenį visais rūpimais klausimais ir konsultuoja, organizuoja ar tarpininkauja, kad tolesnę pagalbą teiktų kitos institucijos. Jei reikia, tarpininkauja, kad smurtą patyrusiam asmeniui būtų suteikta medicininė pagalba. Siekiant suteikti ilgalaikę pagalbą smurtą patyrusiam asmeniui, SPC bendradarbiauja su savivaldybių ar nevyriausybinių organizacijų krizių centrais, teikiančiais apnakvindinimo ar apgyvendinimo paslaugas, su socialinių paslaugų įstaigomis, policija, sveikatos priežiūros įstaigomis, juridinę pagalbą teikiančiomis institucijomis.

Specializuotos pagalbos centrų funkcijas vykdys:

1. Asociacija Kauno apskrities moterų krizių centras Kauno m. savivaldybėje

2. VšĮ Moters pagalba moteriai Jonavos r., Kaišiadorių r., Elektrėnų, Ukmergės r., Kėdainių r., Raseinių r. savivaldybėse

3. Asociacija Kretingos moterų informacijos ir mokymo centras Klaipėdos r., Kretingos r., Šilutės r., Skuodo r. savivaldybėse

4. Viešoji įstaiga Telšių krizių centras Telšių r., Plungės r., Rietavo, Mažeikių r. savivaldybėse

5. Viešoji įstaiga Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centras Klaipėdos m., Neringos, Palangos m. savivaldybėse

6. Asociacija Kauno moterų draugija Kauno r., Prienų r., Birštono savivaldybėse

7. Asociacija Marijampolės apskrities moterų namai Šakių r., Vilkaviškio r., Kazlų Rūdos, Jurbarko savivaldybėse

8. Asociacija Alytaus miesto moterų krizių centras Alytaus m., Alytaus r., Varėnos r., Lazdijų r., Druskininkų savivaldybėse

9. Asociacija Visagino šeimos krizių centras Visagino m., Ignalinos r., Zarasų savivaldybėse

10. Asociacija Anykščių moterų užimtumo ir informacijos centras Utenos r., Molėtų r., Anykščių r. savivaldybėse

11. Asociacija Marijampolės apskrities moters veiklos centras Kalvarijos, Marijampolės r. savivaldybėse

12. Asociacija Moterų veiklos inovacijų centras Šiaulių m., Šiaulių r., Akmenės r., Joniškio r., Pakruojo r., Radviliškio r. savivaldybėse

13. Tauragės moters užimtumo ir informacijos centras Kelmės r., Tauragės r., Šilalės r., Pagėgių savivaldybėse

14. Asociacija Vilniaus moterų namai Vilniaus m. (be Naujininkų, Naujosios Vilnios, Grigiškių seniūnijų) savivaldybėje

15. Asociacija moterų informacijos centras Vilniaus m. Naujininkų, Naujosios Vilnios, Grigiškių seniūnijos, Vilniaus r., Trakų r., Širvintų r., Šalčininkų r., Švenčionių r. savivaldybėse

16. Asociacija Lietuvos agentūros „SOS vaikai“ Panevėžio skyrius Panevėžio m., Panevėžio r., Biržų r., Kupiškio r., Rokiškio r., Pasvalio savivaldybėse.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija dėkoja visoms organizacijoms, kurios savo pagalba, patirtimi prisidėjo ir toliau prisideda vykdant Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje nuostatas.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacija

Graikija su šiaurine kaimyne Makedonija nori sutarties, kuri padėtų atgaivinti įstrigusias derybas, kad būtų išspręsti nesutarimai dėl daugiau nei porą dešimtmečių gyvuojančios šalies pavadinimo.

Graikijos užsienio reikalų ministras Dimitris Avramopulas savo užsienio kolegai Nikolai Popovskiui išsiuntė susitarimo memorandumo projektą, siekdamas "kokybiškiau pastūmėti" derybas, kurios vyksta prižiūrint Jungtinėms Tautoms (JT), pranešė ministerija.

Atėnai ir Skopjė nesutaria dėl teisės naudoti "Makedonijos" vardą nuo 1991 metų, kai buvusi Jugoslavijos respublika paskelbė savo nepriklausomybę.

Atėnai tvirtina, kad kaimyninės šalies pavadinimas yra teritorinė pretenzija į Graikijos šiaurinę Makedonijos provinciją. Tuo tarpu Skopjė tvirtina, jog sutikimas pakeisti Makedonijos pavadinimą prilygtų jos nacionalinio identiteto ir kalbos išsižadėjimui.

Makedonija buvo priimta į JT 1993 metais preliminariu pavadinimu - "Buvusi Jugoslavijos Respublika Makedonija".

Graikijos pateiktame memorandume abi šalys raginamos "patvirtinti, jog nė viena iš jų nereikš ir nepalaikys pretenzijų į viena kitos teritoriją", ir "uždrausti priešišką veiklą arba propagandą" viena kitos atžvilgiu.

2008 metais Graikija blokavo NATO kvietimą Makedonijai tapti Aljanso nare, o dar po metų neleido Europos Sąjungai (ES) pradėti derybų su Skopje dėl narystės Bendrijoje, nors tokiam žingsniui pritarė Europos Komisija. JT tarpininkavimas kol kas taip pat nedavė jokių vaisių.

Graikija siekia susitarimo dėl tokio pavadinimo, kuris "nesukeltų sunkumų atskiriant" Makedoniją nuo Graikijos Makedonijos provincijos, ir kuris  būtų tinkamas naudoti šalyje ir užsienyje.

Pernai Tarptautinio Teisingumo Teismas išaiškino, kad Graikija pažeidė savo įsipareigojimus Makedonijai pagal pereinamojo laikotarpio 1995 metų susitarimą, 2008 metais užginčydama savo kaimynės siekį įstoti į NATO.

Tačiau Hagoje įsikūręs teismas nepatenkino Makedonijos prašymo priversti Graikiją ateityje susilaikyti nuo pastangų blokuoti Skopjės narystę kitose tarptautinėse organizacijose.