news archive 2012:11-09

Prie pat Aušros Vartų Vilniuje glaudžiasi Švč. Trejybės graikų apeigų katalikų (unitų) bažnyčia ir Bazilijonų vienuolynas. Pamažu prisipildo gyvybės ilgus dešimtmečius buvę apleisti barokiniai pastatai, kurie mena ir vieną iš Vilniaus šventųjų – Juozapatą Kuncevičių. Ukrainietis bazilijonas Terentijus Tertula OSBM kartu su dar dviem vienuoliais kunigais čia gyvena nuo 2005-ųjų. Vasarą priėmęs diakono šventimus, jis šiuo metu toliau ruošiasi kunigystei Vilniaus kunigų seminarijoje. Jo paprašėme „Bernardinai.lt“ skaitytojams trumpai pristatyti graikų apeigų katalikus, Rytų tradicijas tęsiantį Bazilijonų ordiną bei šv. Juozapatą, kurio liturginę šventę minėsime lapkričio 12 d., o prieš tai lapkričio 9–10 d. Vilniaus Švč. Trejybės bazilijonų vienuolyne (Aušros Vartų g. 7) vyks šv. Juozapato atlaidai.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija apėmė tradiciškai katalikiškas ir stačiatikiškas žemes. Įdomu, kad būtent čia buvo mėginama atkurti krikščionių vienybę – gimė Unitų Bažnyčia. Papasakokite apie ją.

Unitai yra palikuonys stačiatikių, kurie 1596 m. per Brastos uniją atnaujino Kijevo stačiatikių metropolijos bendrystę su Romos vyskupu.

Iš karto reikėtų išsiaiškinti dėl sąvokų. Kalbėdami apie dabartinius graikų apeigų katalikus (o būtent taip pastarieji dabar patys save vadina), ekumeniškai nusiteikę autoriai stengiasi vengti žodžio „unitai“, kadangi  istoriškai šis žodis įgijo neigiamą atspalvį (atrodo, lietuvių kalba yra paskutinis bastionas, kuriame šis žodis funkcionuoja be jokios refleksijos). Jeigu žodis „unitai“ ir vartojamas, tai tik retrospektyviai: kalbant apie Unitų Bažnyčią ir jos narius LDK teritorijoje nuo Brastos unijos 1596 m. iki Unijos likvidavimo 1839 m.

Kokios yra Bazilijonų ordino ištakos ir įsikūrimo Vilniuje aplinkybės?

Kalbant apie Bazilijonų ordiną verta pradėti nuo šv. Bazilijaus Didžiojo asmens. Šis IV a. gyvenantis Kapadokijos Cezarėjos arkivyskupas laikomas Rytų (turint omenyje, kad ir šv. Benediktas iš dalies rėmėsi Bazilijaus regula bei ja pagrįsta bendruomenių patirtimi, galima teigti, kad Visuotinės Bažnyčios) vienuolinio gyvenimo reformatoriumi. Jis akcentavo bendruomeninio vienuolinio gyvenimo pranašumą atsiskyrėlių atžvilgiu, pats organizuodavo vienuolių bendruomenes ir pagrindė jų gyvenimą savo regula (nors dar negalima kalbėti apie regulą kaip sutvarkytą ir susistemintą sąvadą). Bazilijaus regulai būdingas ne tik bendruomeniškumas, bet ir vienuolinio gyvenimo ekleziologinė perspektyva: vienuoliai siekia ne tik savo išganymo, bet stengiasi ir dėl kitų Bažnyčios narių dvasinių bei materialinių poreikių.

Nuo šv. Bazilijaus laikų bizantiniuose Rytuose gyvenama pagal jo išdėstytus vienuolinio gyvenimo akcentus (čia nesigilinsime į „individualistinio“ vienuolinio gyvenimo „grįžimo“ fenomeną), kartais regula tobulinama, pritaikoma prie skirtingų kraštų ir laikmečių ypatybių. Šv. Teodoro Studito pakoreguota Bazilijaus regula per Atoso kalną pateko į Kijevo Pečiorskaja Lavrą ir, šv. Teodozijaus adaptuota, tapo visos Kijevo Rusios vienuolinio gyvenimo pagrindu.

Kalbėti konkrečiai apie LDK teritorijoje gimusį Bazilijonų ordiną reiškia kalbėti apie šv. Juozapatą Kuncevičių ir Kijevo metropolitą Juozapą Rutskį.

Gimęs ir išauklėtas senosios stačiatikių Volynės Volodimiro vyskupijos širdyje, priėmęs Uniją, Juozapatas (tada dar Jonas) Kuncevičius 1604 m. įstojo į Vilniaus Švč. Trejybės vienuolyną. Tuo metu vienuolyne gyveno tik vienas slapta stačiatikius palaikantis vienuolis. Pasak liudininkų Juozapatas pats gilinosi į Šventąjį Raštą, šventųjų gyvenimus, Rytų Bažnyčios Tėvų ir Kijevo metropolijos rašytojų bei šventųjų veikalus, atmintinai mokėjo visus maldų ir apeigų tekstus, melodijas bei rubrikas. Ir amžininkai, ir tyrinėtojai pabrėžia, jog jis buvo giliai perėmęs Rytų Bažnyčios dvasingumo tradiciją. Šiuo aspektu jis suformulavo pamatinę Bazilijonų ordino rytietišką tapatybę.

Šv. Juozapato atlaidai 2011 m. Nuotrauka iš vienuolyno archyvo

Be to, jo pavyzdžiu pradėjo sekti kiti jaunuoliai, tad po trylikos Juozapato gyvenimo metų Vilniuje, Švč. Trejybės vienuolyne, apsigyveno jau apie 60 bazilijonų, tarp jų ir būsimasis Kijevo unitų metropolitas Juozapas Rutskis. Pastarasis, artimas šv. Juozapato bendradarbis, adaptavo naujajai vienuolijai šv. Bazilijaus Didžiojo regulas, šventai tikėdamas, kad jis neišranda nieko naujo, tik grįžta prie evangelinio radikalumo ir Rytų bendruomeninio gyvenimo vienuolinių tradicijų šaknų. Šiam tikslui turėjo pasitarnauti ir 1617 m. gimstančiai unitų vienuolijai suteiktas Ordino statusas pagal tuometinius Romos Katalikų Bažnyčių ordinų pavyzdžius, o tai iš esmės buvo nauja Rytų tradicijai.

Taigi, viena vertus, galima kalbėti apie tąsą ir tęstinumą, t. y. Kijevo metropolijos stačiatikių vienuolinės tradicijos atnaujinimą ir radikalesnį vienuolinio gyvenimo grįžimą prie šv. Bazilijaus Didžiojo idealų, kita vertus, reikia pripažinti, kad Bazilijonų ordinas kaip Ordinas gimė LDK teritorijoje 1617 m.

Kaip apibūdintumėte bazilijonų charizmą?

Vargu ar galėtume kalbėti apie charizmą Vakarų Bažnyčios vienuolijų charizmų požiūriu. Rytuose visada buvo akcentuojama, kad vienuolystės pasirinkimo tikslas – ne tam tikras konkretus darbas Bažnyčios ar žmonijos naudai pagal Ordino ar kongregacijos dvasią, bet žmogaus išganymas (tad Rytams visada buvo keistas ir svetimas Vakarų Bažnyčios vienuolinių ordinų ir kongregacijų skirstymas į apaštališkąsias ir kontempliatyvąsias vienuolijas). Todėl po Ordino įkūrimo 1617 m. buvo itin pabrėžiamos skirtingos askezės praktikos ir maldos (dalis jų sutvarkyta ir pritaikyta pagal Tridentinės reformos reikalavimus). Šalia to ypač išryškintas sielovadinė vienuolių tarnystė ir darbas dėl Bažnyčios vienybės. Tokie akcentai, vis labiau pabrėžiant išganymą, išlieka ir dabar.

Kaip Ordinas susijęs su Unitų Bažnyčios istorija?

Pirmiausia Ordinas įkurtas kaip atsakas į sunkią pirmųjų pounijinių metų laikotarpį, nes, metropolito Juozapo Rutskio nuomone, atnaujinti Bažnyčią galima tik atnaujinus vienuolystę. Ir istorija parodė šios minties teisingumą: po 1617 m. reformos buvo parengta nemažai naujai mąstančių vienuolių, iš kurių keletą šimtmečių buvo renkami Unitų Bažnyčios vyskupai, o pats Ordinas ilgam tapo Unitų Bažnyčios atrama, tapatybės šaltiniu ir jos istorijos pirmuoju smuiku. Be to, iki XX a. pradžios Bazilijonų ordinas buvo vienintelė Graikų apeigų Katalikų Bažnyčios vienuolija.

Šv. Juozapatas – vienas iš Vilniuje gyvenusių šventųjų, kurį, deja, labai menkai tepažįstame. Kas lėmė jo paskelbimą šventuoju? Ką galėtumėte pasakyti apie jo dvasingumą?

Kankinystės vainikas už Bažnyčios vienybę tapo pagrindiniu šv. Juozapato tapatybę nusakančiu elementu. Tačiau šitas aspektas neaprėpia šv. Juozapato dvasingumo. Dar būdamas gyvas Juozapatas užsitarnavo šventojo vardą savo asketišku gyvenimu, ištikimybe vienuoliniams idealams, meile maldai ir vargšams, ganytojišku rūpinimusi ir paprastumu. Vėliau tai pabrėžė visi – ir nekatalikai – liudytojai per beatifikacijos procesą. Po Juozapato mirties prie jo nesugedusio kūno prasidėjo masiniai stebuklai, į katalikybę atsivertė pagrindinis Juozapato oponentas ir jo nužudymo organizatorius Meletijus Smotrickis, ir pan.

Bažnyčia turėjo reaguoti į šiuos dalykus. Tad Polocko arkivyskupą jau 1643 m., t. y. 20 metų po žiauraus nužudymo Vitebsko mieste (1623 m. lapkričio 12 d.), beatifikavo popiežius Urbonas VIII.

Analizuojant šv. Juozapato kulto istoriją nesunkiai pastebima, kaip laikui bėgant dėl tam tikrų istorinių, politinių ir religinių priežasčių keitėsi jo dvasingumo supratimas, vis labiau akcentuojant vienybės su Romos vyskupu klausimą. Šis procesas savo kulminaciją pasiekė per pal. Juozapato kanonizaciją 1867 m. Jis buvo paskelbtas šventuoju praėjus keleriems metams po 1863–1864 m. Abiejų Tautų Respublikos sukilimo prieš stačiatikiškos Rusijos imperijos valdžią ir keletą metų prieš popiežiaus neklaidingumo dogmą paskelbusį 1869 m. sušauktą Vatikano I Susirinkimą.

Tokį siaurą šventojo asmens supratimą lėmė ir Rusijos imperijos elgsena, nes jai reikėjo stipraus ideologinio pagrindo naikinant Unitų Bažnyčią. Viena svarbiausių šios ideologijos gijų – „nuvainikuoti“ Unijos simbolį ir globėją, pristatant jį kaip fanatiką, kuris dėl vienybės su Roma esą prievartavo žmonių sąžines, smurtaudavo, žudydavo ir darydavo kitų žiaurumų. Beje, toks tendencingas ir vienašališkas (dažnai melagingas ir nepagrįstas jokia dokumentika) šv. Juozapato paveikslas išlieka gajus ir mūsų laikais, beje, ir tarp kai kurių katalikų kunigų.

Pradedant nuo XX a. vidurio, ištisus metus ieškodami, tyrinėdami ir publikuodami skirtingus dokumentus, susietus su šv. Juozapato asmeniu, bazilijonų istorikai pradėjo naują etapą šv. Juozapato supratimo ir kulto istorijoje. Tam pasitarnavo ir Vatikano II Susirinkimas su jo teologiniais akcentais, ypač Rytų Katalikų Bažnyčių ir ekumenizmo atžvilgiu. Dabar į šv. Juozapato dvasingumą stengiamasi žiūrėti integraliau ir ne taip ideologiškai.

Kuo šv. Juozapatas aktualus ir artimas mums šiandien?

Bizantinės kilmės Bažnyčios Visų Šventųjų iškilmę švenčia ne lapkričio 1 d., o sekmadienį po Sekminių. Taip pabrėžiama, kad šventumas yra ne tiek mūsų pastangų rezultatas, kiek Dievo dovanojimosi žmogui išganymo istorijoje vaisius. Šioje perspektyvoje kiekvienas šventasis yra svarbus, aktualus ir patrauklus dėl jame veikiančio Dievo (tas Dievo buvimas ir veikimas pagal Rytų Bažnyčios supratimą pasireiškia net materialiu ir fiziniu lygmeniu –  šventųjų kūnai negenda).

Kalbėdamas konkrečiai apie šv. Juozapato aktualumą ir artimumą, aš asmeniškai plačiau išryškinčiau dvi mintis.

Pirmą dalyką norėčiau pabrėžti, atsižvelgdamas į Tikėjimo metus, kuriuos dabar išgyvename. Juozapatas yra tikėjimo žmogus, pasitikėjimo Dievu prasme. Jis gyveno sunkiu laikmečiu, dažniausiai jam reikėjo susidurti su iš pirmo žvilgsnio beviltiškomis situacijomis, kai matai ir supranti, jog esi vienas karys lauke, mažuma prieš daugumą: tai galėjo pajusti tapęs Vilniuje unitu, įstojęs į tuščią vienuolyną, tapęs Polocko arkivyskupu, galiausiai dramatišką mirties akimirką susidūręs akis į akį su savo žudikais. Tačiau visais šiais atvejais jis pasitikėdavo Tuo, Kuris nematomas, bet prieinamas ir artimas tikėjimo dėka. Tokiu būdu visas Juozapato gyvenimas perskaitomas kaip tikėjimo šuoliai į nežinią, bet su viltimi ir pasitikėjimu.

Kitas svarbus dalykas – Juozapato ryšys su Bažnyčia. Kaip jau minėjau, šis klausimas negali užtemdyti viso turtingo Juozapato asmens dvasingumo, nors juo ir buvo/yra nemažai spekuliuojama. Tačiau kalbant apie Juozapatą negalima nepaminėti šiam šventajam tokios svarbios ekleziologinės išganymo perspektyvos, neįmanoma Juozapato traktuoti vien kaip paprastą ir pamaldų vienuolį. Priklausymas Katalikų Bažnyčiai Juozapatui toks svarbus,  kad už tai verta atiduoti gyvybę. Nors soteriologinio ir ekleziologinio ekskliuzyvizmo teorija liko praeityje ir pagal Vatikano II Susirinkimo mokymą kitose Bažnyčiose ir bažnytinėse bendruomenėse galima rasti tiesos bei šventumo elementų, Katalikų Bažnyčia išlieka vienintelė erdvė, kurioje randama visų išganymui reikalingų elementų pilnatvė. Institucinės religijos krizės ir religinio sinkretizmo paženklintais laikais šv. Juozapatas ir jo radikali ištikimybė Katalikų Bažnyčiai gali prabilti nauja jėga.

Be to, Juozapato dvasingumas rodo ir Vatikano II Susirinkimo mokymo šviesoje tinkamai dar neįvertintą ekumeninį potencialą, bet tai jau kito pokalbio tema.

Kokia dabartinė vienuolyno situacija? Kaip klostosi parapijos gyvenimas? Kokią sielovados kryptį pasirinkote? Kokia kalba vyksta liturgija?

Į Lietuvą vienuoliai bazilijonai grįžo 1990 m., įsikurdami Vilniaus Švč. Trejybės bazilijonų vienuolyno patalpose. Šiuo metu vienuolyne gyvena trys vienuoliai: du kunigai ir diakonas. Kadangi ir vienuolyno bendruomenė nėra gausi, ir ypatingų darbų nėra, vienuolyno gyvenimas ramus ir vienuoliškai klasikinis: kiekvienas stengiasi atlikti savo mažesnes ar didesnes pareigas bei praktikuoti šv. Bazilijaus Didžiojo bendruomeninio gyvenimo idealus.

Be to, vienuoliai patarnauja prie vienuolyno esančioje Švč. Trejybės bažnyčioje įsikūrusiai Ukrainos graikų apeigų parapinei bendruomenei. Kadangi ji irgi nėra gausi (sekmadieniais susirenka apie 20–40 žmonių), Vilniaus bazilijonai daugiau laiko skiria maldai. Maldų „racioną“ sudaro bizantinės Valandų liturgijos pamaldos (kiek brolių skaičius ir išoriniai veiksniai leidžia tai padaryti pagal visas sudėtingas bizantinės liturgijos rubrikas) ir tipinės bazilijoniškos maldos.

Vilniaus Švč. Trejybės vienuolynas subordinuotas Ukrainos Šv. Išganytojo bazilijonų provincijai, kuri priklauso Ukrainos graikų apeigų Katalikų Bažnyčiai. Pastarosios tapatybė visada buvo glaudžiai susijusi su ukrainiečių tauta, tačiau dėl asimiliacijos procesų ukrainiečių bendruomenė mažėja. Vilniaus bazilijonų pastoracinis darbas ne tiek orientuotas į graikų apeigų katalikų bendruomenės išlikimą ar didėjimą, kiek į bandymus pasinaudoti parapinės bendruomenės dydžio privalumais: kiek tai įmanoma, kurti šeimyninę parapijos atmosferą, gilinti tikėjimo sąmoningumą ir pan.

Oficiali Ukrainos graikų apeigų Katalikų Bažnyčios liturginė kalba yra bažnytinė slavų, tačiau Ukrainoje meldžiamasi ukrainiečių, o diasporoje – ir kitomis kalbomis. Kadangi Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčios parapijiečiai yra ukrainiečiai, o visi vienuolyno broliai kilę iš Ukrainos, – ir bažnyčioje, ir vienuolyne pamaldos vyksta ukrainiečių kalba.

Susirašinėjo Saulena Žiugždaitė

Šv. Jono Auksaburnio Liturgija

Apreiškimo Mergelei Marijai koplyčios atšventinimas. 2012 m. kovo 25 d. dalyvaujant Ukrainos graikų apeigų katalikų Bažnyčios Didžiajam Arkivyskupui augziliarui Josyf Milian

Didysis Arkivyskupas kardinolas Liubomyr Huzar su Vilniaus parapijos bendruomene. 2003 m.

Nuotraukos iš vienuolyno archyvo.

Bernardinai.lt

Artėjant žydų Velykoms, Jėzus nukeliavo į Jeruzalę. Šventykloje jis rado prekiaujančių jaučiais, avimis, balandžiais ir prisėdusių pinigų keitėjų. 

Susukęs iš virvučių rimbą, jis išvijo visus iš šventyklos, išvarė avis ir jaučius, išbarstė keitėjų pinigus, išvartė jų stalus. 

Karvelių pardavėjams jis pasakė: „Pasiimkite savo paukščius ir iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų!“ Jo mokiniai prisiminė, kad yra parašyta: „Uolumas dėl tavo namų sugrauš mane“. 

Tuomet žydai kreipėsi į Jėzų, sakydami: „Kokį ženklą mums galėtum duoti, jog turi teisę taip daryti?“ 

Jėzus atsakė: „Sugriaukite šitą šventyklą, o aš per tris dienas ją atstatysiu“. 

Tada žydai sakė: „Keturiasdešimt šešerius metus šventyklą statė, o tu atstatysi ją per tris dienas?!“ Betgi jis kalbėjo apie savo kūno šventyklą. 

Tik paskui, jam prisikėlus iš numirusių, mokiniai prisiminė jį apie tai kalbėjus. Jie įtikėjo Raštu ir Jėzaus pasakytais žodžiais. 

Kiti skaitiniai: Ez 47, 1-2. 8-9. 12; Ps 46; 1 Kor 3, 9b–11. 16–17

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Algirdas Toliatas

Ramų šv. Luko septyniolikto skyriaus skaitymą it iš giedro dangaus nuaidėjęs griaustinis pertraukia Evangelija pagal Joną apie šventyklą. Mat šiandien švenčiame Laterano bazilikos konsekracijos metines. Skaitytojas pagrįstai galėtų pagalvoti: „O kas gi man darbo iki to Laterano? Tegul sau švenčia. O mes ir savų bažnyčių nespėjam apeit...“ Didelei savo gėdai, turiu prisipažinti, kad šitaip neretai pagalvoju ir aš. O labai be reikalo. Laterano bazilika, kaip užrašu ant fasado pati save pristato: „Švenčiausia Laterano bažnyčia, visų miesto (t. y. Romos miesto) ir pasaulio bažnyčių motina ir galva“ katalikams yra Kristaus Bažnyčios simbolis. Yra daug šalių, tautų, kultūrų. Daug ritų, kalbų, tradicijų formų. Daugybė skirtingų žmonių, pamaldumų ir dvasingumų. Bet tik viena Kristaus apaštalų pastatyta bažnyčia, kurios pamatas yra pats Kristus.

Deja, šitai neretai pasimiršta. Pavyzdžių nereikia eiti ieškoti toli. Čia – lietuvių, o čia lenkų – bažnyčia. Ir neduok Dieve, sumaišysi. Gyvą suvalgys. Jei Eucharistija švenčiama ne mano kalba arba ne mano mėgstamo kunigo, arba dar kažkoks neatitikimas, tai geriau jau visai neisiu. Suprantama, kad skirtingos kultūros turi būti išlaikytos, puoselėjamos ir gerbiamos, bet kai jos tampa konkurentės ir mirtinos priešės, tai panašu į viską, bet ne į Kristaus Bažnyčią. Ir tai nėra pavieniai įvykiai. Jų yra pilna mūsų bažnyčiose. Mano bažnyčia, mano kunigas, mano krikštas, mano pamaldumas. Jei ne, einu kitur.

Toks mąstymas, nors ir labai patogus bei priimtinas, bet labai destruktyvus. Jis neformuoja sąmoningos ir atsakingos krikščionių bendruomenės. O juk būtent ji ir yra gyvieji akmenys, iš kurių Kristus nuolat kuria ir atnaujina savo Bažnyčią. Bažnyčia nėra tik kunigai ir vyskupai. Bet pakrikštytieji su savo ganytojais (kunigais ir vyskupais). Ganytojai yra paimti iš bendruomenės tam, kad jai patarnautų šioje žemiškoje piligrimystėje, kaip kad Kristus patarnavo. O jeigu taip nėra, tai reikia, kad taptų. Ir patikėkit tai nepasidarys savaime. Galima būtų viltis, jog Šv. Dvasia viena pati viską susitvarkys, bet net ir Jai prireikė Švč. Mergelės Marijos bendradarbiavimo gimdant pasauliui Išganytoją. Nes Dievas taip panorėjo. Ir matyt ne veltui.

Dievas mus įtraukia į savo išganomąją veiklą, tokiu būdu mus transformuodamas į gyvuosius akmenis. Ir šis procesas ilgas, reikia mums atsidavus bendradarbiauti. Uolumas dėl tavo namų sugrauš mane! Nejau manote, kad jei bažnyčiose nebematome jaučių, avių balandžių ar pinigų keitėjų, tai jų ten nebėra? Yra pilna. Prekyba vyksta pilnu tempu. Perkame sveikatą, dvasinę ramybę, kartais švarią sąžinę ir t. t,o atsiskaitome Dariais ir Girėnais, Maironiais, o kartais kunigas pakeičia tai pagal kursą į tris, penkias, o jei kam labiau pasiseka tai ir į visas penkiasdešimt sveikų Marijų. Bet ar Jėzus norėjo panaikinti visas Senojo Testamento aukas ir tradicijas? Pasakyti, kad jos blogos? Žinoma, kad ne! Norėjo joms sugrąžinti tikrąją jų prasmę, šv. Jono žodžiais tariant, grąžinti pirmąją meilę. Juk visos tos aukos yra mūsų tikėjimo, vilties ir meilės išraiška, bet jei jos praranda savo pamatą, tampa parodija ir legalizuota šventvagyste. Juk Kristus, tikroji šventykla, buvo nužudytas, apkaltinus: „Mes girdėjome jį sakant: 'Aš sugriausiu šitą rankomis pastatytą šventyklą ir per tris dienas pastatysiu kitą, ne rankų darbo'“ (Mk14, 58).

Ironiška, bet labai gyvenimiška. Dievo Tauta nukryžiuoja savo Mesiją. Ir tai nėra tik istorinis įvykis. Bet įvykis, kuris, kaip ir kiti Jėzaus gyvenimo įvykiai (pvz. paskutinė vakarienė - Eucharistijos įsteigimas), yra nuolat sudabartinamas. Ir kaip rodo istorija, vaikščiojimas į bažnyčią nebūtinai apsaugo nuo širdies aklumo ir kietumo. Kartais netgi atvirkščiai – garsiausiai „ant kryžiaus Jį!“ šaukė kunigai, Rašto žinovai ir pamaldieji pasauliečiai fariziejai. Vėlgi. Ar tai reiškia, kad geriau nevaikščioti į Bažnyčią, jei jau ten šitaip nesaugu? Nesąmonė! Pats Dievas įsteigė Bažnyčią, kad prabiltų į žmogaus širdį, kaip į savo sūnaus širdį. Ir neturi žmonija brangesnio turto nei Bažnyčia. Tiesiog ją reikia saugoti, globoti, mylėti nuolat. Ji vienu metu yra ir Motina, ir mažas vaikas, kuriuo reikia rūpintis.

Reikėtų savęs paklausti, o ar aš esu pasiruošęs rūpintis Bažnyčia? Ir rūpintis – tai nėra atnešti auką ar gėlių (likusių nuo laidotuvių (ironiška – nuo vienų laidotuvių prie kitų)), bet būti Bažnyčios vaiku. Mokytis mylėti Bažnyčią, mėginti suprasti Jos mintį, kurti Bažnyčią, priklausomai nuo kiekvieno iš mūsų talentų, o ne susikurti kažkokį savo bažnytinį klubą su bendraminčiais, atsiribojant nuo visuotinės Bažnyčios, nuo Bažnyčios mūsų šalyje, mūsų parapijoje bėdų. Nuo negalių, kurios mums nemielos ir nepriimtinos, kad ir kokios jos būtų (kam – kalba, kam – tvarka, kam – klebonas, kam – parapijiečiai ir t. t). Lyg laivui skęstant galėtume išsigelbėti atsitverdami siena... Naivu. 

Man yra tekę matyti namą, kurio gyventojai, tingėdami pasirūpinti malkomis žiemą, nusprendė persikelt gyvent į vieną namo pusę, kad būtų galima šildytis, po truputį ardant ir kūrenant kitą namo pusę. Deja, neretai tai atspindi Bažnyčios įvaizdį. Jei kaimynystėj yra kokia dvasiškai pasiligojusi bendruomenė ar kunigas, tai bala nematė. Svarbiausia, kad ne pas mus. Na, o jei persimestų pas mus, tai irgi nedidelė bėda. Šiais laikais daugumai ne problema nuvažiuoti į parapiją, kuri labiau prie širdies. Ar dar geriau – visai nevažiuoti. Šios dienos Evangelijoje sakoma: „Bet jis kalbėjo apie savo kūno šventovę.“ Ir tai galioja ne tik Jėzui. Kalbama apie mūsų kūno šventoves. Juk krikščionių bendruomenę ne tiek suteršia (ar apvalo) kažkokie išoriniai įvykiai ar veiksmai, bet mūsų kūno šventovės ir ką į jas atsinešame. Bet ką aš vienas galiu pakeisti? Bet juk ir Jėzus galėjo taip svarstyti. Na ir kas. „Prasinešė“ jis su bizūnėliu. Ir galvojat kažkas pasikeitė? Žmonės pakraipė galvas, susidėliojo kas prekes, kas pinigėlius ir  „išspyrė“ Jėzų lauk su visa dvylika žvaigdžių – apaštalų. Rezultatas atrodo liūdnas. 

Bet mums ir nepriklauso matyti rezultatą. Rezultatas mums nepriklauso. Turėtume gyventi kaip tų nereikalingu tarnų įsitikinimu: „Atlikome tai, ką turėjom atlikti“. Užduotis nėra lengva. Ypač šiomis dienomis, kai visi išbadėję greitų rezultatų. Ech, jeigu taip būtume išbadėję Dievo karalystės...

Bernardinai.lt archyvas

Evangelijos komentarų archyvas

Šventasis Raštas internete lietuviškai

Kiekvienos bažnyčios pašventinimas yra tarsi jos gimtadienis, taigi lapkričio 9 dieną švenčiame Laterano bazilikos gimtadienį. Ši pašventinimo iškilmė pradėta švęsti jau XII amžiuje, iš pradžių - Romoje, vėliau – ir visame pasaulyje, visose Romos katalikų apeigų bažnyčiose. Bazilikos fasade užrašyta: SACROSANCTA LATERANENSIS ECCLESIA OMNIUM URBIS ET ORBIS ECCLESIARUM MATER ET CAPUT - tai yra „švenčiausia Laterano bažnyčia, visų miesto (t.y. Romos) ir pasaulio bažnyčių motina ir galva”.

Apie 311 m. imperatorius Konstantinas padovanojo Romos krikščionims Laterano rūmus, tada vadintus „Faustos namais“ (taip jie vadinti Konstantino antrosios žmonos Faustos garbei). Tai įvyko prieš 313 m. Vyskupų sinodą, kai Laterano rūmai imti vadinti Popiežiaus rūmais.

Oficialiai Laterano rūmai ir bazilika Bažnyčiai buvo perduota 324 m., valdant popiežiui Silvestrui I. Tuomet ir atsirado įrašas virš fasado, pabrėžiantis bazilikos, kaip visų bažnyčių motinos, svarbą pasaulyje. Bazilika buvo rekonstruota, praplėsta ir tapo Romos katedra.

Laterano rūmai buvo popiežiaus rezidencija iki 1309 m., kai prancūzų kilmės popiežius Klemensas V nutarė perkelti popiežiaus sostą į Avinjoną. 1377 m. popiežiaus rezidenciją nutarta grąžinti į Romą, į Vatikaną.

Laterano bazilikos centrinė nava.

Pirmąją baziliką pastatė imperatorius Konstantinas po 311 m., ji buvo 95 m ilgio ir 56 m pločio, penkianavė. Šalia Bazilikos esančioje krikštykloje iki IV a. buvo krikštijami visi Romos tikintieji. Bazilika pirmiausia buvo tituluojama Išganytojo vardu, o nuo IV a. ir Jono Krikštytojo vardu. XII a. ji tituluojama dar ir šv. Jono Evangelisto vardu. Vėliau šalia bažnyčios įsikūrė benediktinai, kurių misija buvo aptarnauti Laterano baziliką bei skatinti pamaldumą šv. Jonui Krikštytojui ir šv. Jonui Evangelistui. 

Kadangi bažnyčia buvo be galo išpuošta, buvo vadinama ir „Auksine“. 455 m. bazilika smarkiai nukentėjo nuo vandalų ir gaisrų. 774 m. buvo išpuošta, krikštijantis Karoliui Didžiajam. 896 m. žemės drebėjimui sugriovus bažnyčią, ji buvo atstatyta, nukentėjo nuo gaisro 1308 m., vėl nukentėjo – nuo žemės drebėjimo 1349 m., nuo gaisro - 1361 m., 1413 m. Vladislovas, Vengrijos karalius, vėl smarkiai nuniokojo bažnyčią.

Tarp visų negandų bazilika buvo rekonstruojama, puošiama, kol įgijo dabartinę išvaizdą ir dydį. Dabartinė bazilika statyta nuo 1309 m. iki 1667 m., yra 130 m. ilgio ir 54 m. pločio.

1734 m. pastatytas dabartinis fasadas, 1884 m. perstatytas choras. Iš viduramžių išlikę: altorius su didžiuliu marmuro baldakimu, apsidos mozaika, XIII a. mozaikinės grindys bei dar vienos nedidukės durys dešinėje, atidaromos tik Jubiliejiniais metais (pirmieji buvo paskelbti 1300 m.). Dar senesnės – I a. pr. Kr. didžiosios bronzinės durys, perkeltos iš Senato pastato, IV a. Konstantino statula. Marmuro altoriuje įkomponuotos lentos iš Paskutinės Vakarienės stalo. Ant šio centrinio altoriaus po baldakimu Mišias aukoti leidžiama tik popiežiui. Sakoma, kad viršutinėje baldakimo dalyje saugomos apaštalų šv. Petro ir Povilo galvos, didžiausios bazilikos relikvijos, anksčiau saugotos „Sancta Sanctorum“(Šventieji laiptai) – Kristaus laiptų koplyčioje.

Prie įėjimo į baziliką esantis užrašas primena garsųjį popiežiaus Inocento III sapną. Popiežius Inocentas III sapnavo, kad griūva Laterano bazilika – taigi visa Bažnyčia, o atėjęs varganas žmogelis, kaip kitądien pasirodė – Pranciškus, ją parėmė savo pečiu. Tam pranašingam Pranciškaus apsilankymui atminti priešais Baziliką pastatytas paminklas, kur pavaizduoti atkeliaujantys ir pavargę Pranciškus su broliais.

Popiežiaus sostas bazilikos apsidėje.

Nors ir 1593 m. buvo pašventinta naujoji Šv. Petro bazilika, tapusi pagrindine ir didžiausia bažnyčia, Laterano bazilika nenusileidžia šiai savo garbingumu ir svarba istorijoje. Ji, nors ir būdama tolokai nuo Petro aikštės, irgi yra Vatikano valstybės teritorijos dalis.

Laterano bazilika - viena iš penkių didžiausių senųjų bazilikų Romoje. Vadinamoji Išganytojo bazilika, arba Šventojo Gelbėtojo arkibazilika, yra seniausia tarp didžiųjų bazilikų. Taip pat ji vadinama ekumenine Bažnyčių motina tarp Romos katalikų, kadangi joje vyko penki ekumeniniai bažnyčios susirinkimai.

Laterano bazilika yra popiežiaus, kaip Romos vyskupo, katedra.

Prie Laterano bazilikos šliejasi ir „Sancta Sanctorum“ (Šventųjų laiptų) koplyčia. Sakoma, kad Šventieji laiptai buvo perkelti čia iš Piloto namų Jeruzalėje, kur jais kopė Kristus. Tradicija nėra labai aiški, tačiau nėra jokių duomenų, ją paneigiančių. Bažnytinė legenda pasakoja, kad į Romą jie buvo perkelti šv. Elenos, imperatoriaus Konstantino motinos, iniciatyva.

Laiptai turi 28 marmurines pakopas, kurios dabar yra padengtos medžiu. Keliose vietose medžio dangoje įtaisyti stikliukai, pro kuriuos matyti dėmės – sakoma, kad tai Kristaus kraujo lašai, nulašėję Jam lipant laiptais. Daugybė piligrimų kopia šiais laiptais, visuomet - keliais, kontempliuodami Kristaus Kančią.

Laiptų viršuje yra kelios koplyčios, prižiūrimos Kančios bendruomenės.  Nuo seno čia buvo Popiežiaus relikvijų saugykla, kur saugomos šventos relikvijos – Paskutinės vakarienės duonos gabalėlis, Jono Krikštytojo apsiaustas, šv. Mato petys ir kt.

Aikštėje, priešais Laterano baziliką, stovi 47 metrų, aukščiausias Romoje faraono Tutmozio II obeliskas, atvežtas 357 m. ir pastatytas 1587.

Parengta pagal įvairius internetinius šaltinius

Bernardinai.lt

J. Matulaičio valdymo metas buvo labai sunkus ir dėl be galo prastos vyskupijos ekonominės padėties. Gyventojai karo, visokių sumaiščių, rekvizicijų nusiaubti, valdžių kaitos, ligų (šiltinės) nukamuoti daugelis badavo. Tokiomis aplinkybėmis išryškėja ganytojo teisingumas, jautrumas! Antai, kai lenkams atiteko bolševikų paliktos maisto atsargos, jie reikalavo iš vyskupo sudaryti komitetą, kuris imtųsi dalybų pagal jų numatytas sąlygas. Būtent, kad „žydai visiškai nieko neprivalo gauti [...], kad ir jokiems pirmeiviams nežydams nieko netektų“. Atsakymas buvo programinis: „[...] man, vyskupui, tai netinka. [...] kiekvienas [!] alkanas ir badaujantis žmogus vertas pasigailėjimo ir reikia jį gelbėti, nepaisant jo įsitikinimų ir tautybės.“ Vėliau, kai pradėjo amerikiečių atsiųstus miltus dalyti, parašė: „Jų gauna ir žydai.“

Vyskupas gynė Izraelio tautą ne vien nuo bado. Dar nė pusmečiui nepraėjus nuo ingreso, teko juos gelbėti per 1919 m. balandžio mėn. pogromą, kai lenkų batalionieriai (vadovaujami pulkininko V. Belinos-Pražmovskio) nužudė 80 žmonių, plėšė, grobė jų parduotuves, kankino, galybę suėmė, niokojo kapines.

Pagalbos ieškoti pas vyskupą atskubėjo žydų bendruomenės pirmininkas dr. C. Šabadas ir rabinas I. Rubinšteinas. Jie „prašė, kad užtarčiau bent du žydus, žinomus veikėjus“ – L. Jofę (poetą) ir S. Čarny-Nigerį (švietimo, kultūros veikėją). Vyskupo „Užrašuose“ vienas žodis – „prižadėjau“, suimtieji liko gyvi. (Prisimindamas grėsmę, po daugelio metų S. Čarny parašė: „Mūsų vos nesušaudė.“)

Žydai J. Matulaičio paramą („kiekvienas alkanas ir badaujantis žmogus vertas pasigailėjimo [...]“), savo tautiečių gelbėjimą matė, jautė ir vertino. Po jo mirties (1927 01 27) įtakingiausias Jidišlando dienraštis Di jidiše štime („Žydų balsas“) paskelbė išsamų, kupiną pagarbos, dėkingumo ir subtilaus asmenybės bei istorinio laikotarpio pojūčio nekrologą. Jame kelis sykius kartojama mintis: „Velionis į žydus žiūrėjo labai palankiai.“ „Vilniaus žydai sunkiu okupacijos metu drąsiai [!] kreipdavosi į jį paramos ir pagalbos.“ Maža to – „Kiek sykių Vilniuje į jį kreipėsi žydų delegacijos [jų pavardės yra „Užrašuose“] visuomet jas gražiai priimdavo ir jų prašymus išpildydavo [!]“. Pabrėždami asmenybės išskirtinumą (dėl neturto – „niekuomet nesidomėjo laikinais medžiaginiais turtais“ – ir ypač humaniško požiūrio į kiekvieną žmogų – „taigi lygiai taip pat į žydus“, mokėjimą bendrauti, „kalbėti su žmogum žmoniška kalba, nuoširdžiai, paprastai“), nekrologe arkivyskupą palygina su belgu kardinolu D. J. Mersjė (1851–1926): „tas, kas Mersjė buvo Belgijai, tas Matulevič buvo Lietuvai.“ (O belgas – garsusis tomistas, sykiu reformatorius, gebėjęs derinti sena ir nauja, vadintas Belgijos sąžine, moralumo viršūne.) Dienraštis tuo vienu sakiniu arkivyskupą įtraukė į Europos didžiųjų katalikų veikėjų – atnaujintojų gretą.

(Už nekrologo vertimą, patarimus dėkoju F. Bramson-Alpernienei, šviesaus atminimo E. Zeifui, anuomet (1998) Judaikos sektoriaus darbuotojams. Keista, jog žydų autoriai, savo leidiniuose tiksliai suskaičiuodami 1919 m. pogromo aukas, nuostolius, aprašydami, kas kur dėjosi, visai nepamini vysk. Jurgio Matulaičio. Nejaugi nežino „Di jidiše štime“ nekrologo, o gal Izraelio tautos – Nobelio premijos laureatų tautos – atmintis taip nusilpo, kad gelbėtojų per pogromą ji jau nebepasiekia? Kaip besvarstytum – elgesys nežydiškas, netinkamas.)

Padėjo taip pat rusams – Vilniaus rusų draugijos nariams, stačiatikiams. (Jie 1921–1923 m. ne sykį kopė tais pačiais laiptais, kuriais 1919 m. žiemą kopė A. Cikota, o tų pačių metų pavasarį – C. Šabadas, I. Rubinšteinas.) Atėjęs būrelis draugijos narių prašė Apaštalų Sosto paramos pasimetusių po karo beglobių rusiukų prieglaudai pastatyti, išlaikyti.

Suprasdamas sunkią draugijos padėtį (tiesiog elgetišką), pažadėjo Romoje tarpininkauti („jei mano balsas turės reikšmės, gausite, ko prašote“), bet pridūrė – „gerus darbus geriau daryti tyliai“, nes kai „kas gali čia įžiūrėti ir politiką“. Nustebusiam būreliui paaiškino: „Nereikia pamiršti, jog esu lietuvis! Niekuomet man nebus atleista, kad Apaštalų Soste tarpininkavau rusams! Geriau jei apie tuos pinigus kuo mažiau bus kalbama.“ (Draugija paramą iš Apaštalų Sosto gavo, gavo dar ir paties vyskupo prieglaudai paaukotą 1 mln. markių; tiesa, per prašymą pinigų neskelbti turėjo didelių nemalonumų su tikrintojais.)

D. Bochano (lyg ir atėjusių vadovo) „Atsiminimų puslapėliai“ labai gyvai perteikia vyskupo socialinį jautrumą, europinę kultūrą, platų mąstymo akiratį bei karčią ganytojiškos veiklos tikrovę. (Kai išgirdo prašymą, „gražų, simpatingą vyskupo veidą nušvietė mielas protingo žmogaus šypsnys ir jo didelėse, giliose akyse blykstelėjo teisingumo [!] apaštalo liepsnelė, [apaštalo], nežinančio tautų, kalbų skirtumo.“ „[...] kiekvienam rasdavo paguodos žodį ir galimybę padėti materialiai.“ Apie kultūrą: pokalbiui nukrypus į literatūrinę-filosofinę sritį, atsiminimų autorius prisipažino – „buvau nustebintas tokio gilaus rusų literatūros išmanymo [ nurodo pavardes – Dostojevskio, Trubeckojaus, Bulgakovo, Kartaševo, Berdiajevo, kitų]“. Ir apie ganytojiškos veiklos sąlygas. Vilnius buvo pasidalijęs į dvi stovyklas – lenkų ir visų kitų tautybių (tarp jų ir rusų stačiatikių, sentikių). Pirmoji „negalėjo jam atleisti jo lietuviškos tautybės ir savo priešiškumo apreiškimais peržengė bet kokias ribas [...]“. O kita stovykla laikė jį „[...] pavyzdingu ganytoju [...], nusipelniusiu visuotinės pagarbos, geriausiu savo religijos atstovu“.

Po abiejų stovyklų požiūrio pristatymo, autorius vėl grįžta prie socialinės paramos ir teigia, kad ją iš vyskupo (slapčia!) „gaudavo taip pat rusų varguoliai, kurie jos prašė“. Rašo: „Man tai gerai žinoma, nors pavardžių minėti neturiu teisės, [...] žinoma [tai] ir platesniems rusų sluoksniams.“ Paskutiniai „Atsiminimų puslapėlių“ sakiniai – nuoširdus vyskupo Jurgio vertinimas, patvirtinantis gudų, žydų vertinimus. „Rusai jį atsimena ir ilgai dar atsimins ne vien su tikra pagarba, bet ir dideliu nuoširdumu.“

Vyskupo kasdienybę labai taikliai (vienu sakiniu!) minėtame „Di jidiše štime“ nekrologe apibūdino žydai: „Arkivyskupas Matulevič buvo lietuvis, todėl Vilniaus lenkai jį persekiojo.“ (Čia tiesiog istorinės reikšmės turi kiekvienas žodis, pasakyta – kas, kodėl ir kaip.)

O „Vilniaus kurjeris“ (Kurier Wileński) J. Matulaičiui skirtame nekrologe vyskupavimo laiką susieja su tautinių demokratų (vadinamųjų endekų) valdymo laikotarpiu. Pasirašęs Barbarus slapyvardžiu (pagal lenkų pseudonimų žodyną – Barbarus –tiktai Feliksas Dzeržinskis, bet „krištolinis Feliksas“ mirė 1926 m. liepos 26 d.), nežinomas autorius pripažįsta, kad jie (endekai) šeimininkavo „[...] beveik visuomet per nefas [neleistinu būdu], nes gryniausiais melais, šmeižtais ir daugelį sykių atvirai grasindami fiziniu susidorojimu, kovojo demagogiškiausiais būdais prieš vyskupą Matulevičių [...] Ir kuo toliau tolsime [...] nuo tų liūdnų endekų šeimininkavimo metų pas mus, tuo griežčiau sąžiningi lenkai teis endekų – dvasininkų ir pasauliečių – akciją prieš vyskupą Matulevičių“.

Nuo 1927 m. „Vilniaus kurjerio“ vertinimo iš esmės nesiskiria ir 1970-aisiais duotas „Biografiniame žodyne“ (išeinančiame su Lenkijos MA grifu) T. Gurskio (Górski) MIC vertinimas: „Matulevič dešiniųjų lenkų grupuočių buvo puolamas nepaprastai aršiai, nesiskaitant su kraštutinėmis priemonėmis.“

Tokius vertinimus patvirtina naujausioji lenkų literatūra – 2009-aisiais išėjusi G. Kšyvieco (G. Krzywiec) knyga „Lenkiškasis šovinizmas“, skirta ambicingajam endekų ideologui R. Dmovskiui. Aptardamas jo pažiūras, autorius tiesiai sako, kad „jos – rasistinės“. (Nors J. Matulaitis kaip kunigas, kaip žmogus – be priekaištų, bet jis – lietuvis...) Tiesiog tobulas tokios ideologijos atspindys yra J. Cicėno atsiminimuose paminėtas moters šūktelėjimas: „Šventas, bet prakeiktas lietuvis“, pasigirdęs ūžiančiame iš pykčio susirinkime po perskaityto vyskupo aplinkraščio, draudžiančio kunigams per pamokslus leistis į politiką; vyskupas buvo apšauktas Kauno agitatoriumi.

Padėtis pasidarė dar painesnė, keblesnė, kai 1925 m. buvo pasirašytas Lenkijos ir Vatikano konkordatas, o Vilniaus vyskupija turėjo tapti arkivyskupija. „Lenkams svarbiausia Vilniuje vyskupu turėti, kaip jie sako, savo žmogų. [...] jau jokiu būdu [jie] negali net pagalvoti apie tokią galimybę, kad likčiau Vilniaus arkivyskupu[...].“ Siekdami savo tikslo, endekai „staiga [vokiečiams išėjus] ėmė su manimi nuožmiai kovoti visokiais būdais, sistemingai iš anksto numatytais metodais. [...] ta kova atneš tuo blogesnių vaisių, kuo ilgiau ji tęsis. Juk taip įžeidinėjamas Dievas [...] puolamas net pats Šventasis Sostas [...] dabar, kai, pasirašius konkordatą, tvarkomi ir nustatomi visi Bažnyčios reikalai [...] manau ir matau, kad laikas atėjo ir tiesiog verčia kuo greičiau atšaukti mane iš Vilniaus.“ Taip rašė J. Matulaitis 1925 m. birželio 27 d. Šventajam Tėvui, prašydamas atleisti iš ordinaro pareigų. Tai buvo antrasis jo prašymas (lenkų istorikas H. Visneris nurodo jų buvus net tris). T. Gurskio aiškinimu, į pirmąjį (rašytą gegužės 1 d.) Apaštalų Sostas neatsižvelgė, nes nenorėjo, „kad bent šešėlis kristų ant Vilniaus vyskupo“, kuris laikytas geriausiu Lenkijos vyskupu. Norėta pabrėžti, jog jis bus atšauktas ne dėl spaudos, mitingų, diplomatinio spaudimo, o tik savo paties prašymu.

Atsistatydinimo priėmimo raštas datuotas 1925 m. liepos 14 d. Jame yra ir tokios eilutės: „[...] dėl tavo didelių nuopelnų ir pripažinimo, kurių nusipelnei, valdydamas iki šiol Tau patikėtą Bažnyčią, Šventasis Tėvas visada [!] Tave rems naujajame darbe [marijonų kongregacijos ugdyme] ir apgaubs Jūsų Prakilnybę didžiausiu palankumu, kaip dėkingumo įrodymu.“

Iš Vilniaus į Romą išvyko rugpjūčio 1 d. per Varšuvą, iš kurios pranešė kapitulai apie atsistatydinimą, parašė kelis atsisveikinimo laiškus, tarp jų kupiną dėkingumo už nuoširdų darbą kancleriui L. Chaleckiui.

Prasidėjo neilgas Romos laikas, trukęs nuo 1925 m. rugpjūčio 5 d. iki gruodžio 13-osios; tą dieną atvyko į Kauną kaip apaštališkasis vizitatorius Lietuvai.

Romoje tebesilaikė savo programos, savo šūkio „Nugalėk blogį gerumu“, rūpinosi „įsteigti čia mūsiškiams Collegium Marianum arba studijų namą. [...]“. Jau pirmą dieną nuėjo į Lenkijos ambasadą, kurioje naujienos apie jo atsistatydinimą, atrodo, dar nė nežinota. „Raminau jį [ministrą Perlovskį], kad nebijotų, kad aš anaiptol nemanau lenkams kenkti. Būdamas kunigu, visuomet [...], kiek tik galėdamas, stengiausi žmonėms tarnauti ir gera daryti“, – rašė „Užrašuose“. (Ambasada apsilankymą įvertino „kaip kilnų poelgį“.) Tolesni įrašai patikina tą pačią laikyseną: „Savo kalbose, kur ir kiek galėdamas, pagyriau, ką gero buvau patyręs Lenkijoje ir lenkų tarpe. [...] Galop, ką blogo kentėjau, tai ne lenkų buvo darbas, o tik politikos kai kurių partijų“. Ir „Užrašų“ pabaigoje (Pasiketinimuose), paskutinis įrašas tos pačios dvasios: „Daugiau melstis už tuos, nuo kurių ką nors blogo buvau patyręs“. (3 ir 4 pasiketinimai skirti vienuolijai: „3. Baigti tvarkyti Įstatus, rašyti, kiek galint, instrukcijas, kurti Ryme savo namą. 4. Visas jėgas pašvęsti, kiek galint, Vienuolijai [...]“.)

Rugpjūčio 13 d. audiencija pas popiežių („[...] Labai nuoširdžiai ir maloniai priėmė. [...] leido marijonams įsikurti Ryme.“), o rugsėjo 1 d. Pijus XI jam suteikė arkivyskupo garbės vardą, Adulės arkivyskupo titulą. Tų pačių (1925) metų spalio 27-ąją laiške P. Būčiui rašė: „Kad tik Dievas duotų susikurti kokią nors savo gūžtelę“. (Gūžtelės kūrimui, marijonų vienuolyno steigimui atidavė kelis mėnesius – iki gruodžio, kai gavo pasiūlymą „kuriam laikui važiuoti į Lietuvą vizitatorium“ – važiuoti „Diacezijų sienų sutvarkymo ir padalijimo reikalu [...].“ Apaštaliniu vizitatorium Lietuvai paskirtas buvo gruodžio 7 d. Paskyrimas atstovu tos pačios tautos žmogaus Bažnyčios istorijoje buvo labai retas: jis rodė didelį popiežiaus pasitikėjimą J. Matulaičiu.)

Apie padėtį Kaune vizitatorius gruodžio 22 d. parašė minėtam bendradarbiui kan. L. Chaleckiui: „Būdamas Vilniuje turėjau sunkių valandų: ne kartą vaizdavaus, kad gal mane puolė pragariškos galybės, bet čia susidūriau su pačiu Liucipierium“. Po kelių mėnesių (1926 03 30) tam pačiam L. Chaleckiui vėl: „Lietuvoje Bažnyčią radau daugeliu požiūriu baisios būklės. [...] Santykiai su Šventuoju Sostu beveik nutraukti, nesuprantamas priešiškas nusistatymas ir nepasitikėjimas Bažnyčios galva. [...] Slapta šėtono ranka stūmė šią tautą veik iki apostazės.“ (Iš tikrųjų pasaulio spaudoje pasirodė pranešimų, kad Lietuva nutraukė santykius su Apaštalų Sostu. Po pasirašyto Lenkijos ir Vatikano konkordato lietuvių visuomenė jautėsi labai įskaudinta dėl Vilniaus: popiežius buvo kaltinamas, kad jis lenkams „atidavė“ Vilnių, kad „pardavė“ Vilnių. Tokioje jautrioje padėtyje netinkamas buvo ir apaštalinio delegato A. Cekinio (Zecchini) elgesys. Vizitatorius Vatikano valstybės sekretoriaus net paprašė, „kad bent jau mano vizitacijos metu Lietuvos teritorija nebūtų saistoma jokia priklausomybe nuo Jo Ekscelencijos Cekinio [...]“. Artimiausiu J. Matulaičio bendradarbiu tapo delegatūros auditorius prelatas L. Faidutis.)

Atvykdamas į Lietuvą su misija, vizitatorius turėjo išspręsti tris atsakingus uždavinius: atnaujinti pašlijusius santykius su Apaštalų Sostu, įsteigti Lietuvos bažnytinę provinciją ir sudaryti konkordatą.

J. Matulaičio pastangos („dirbu dieną naktį“), susitikimai su prezidentu (A. Stulginskiu), vyriausybės nariais, partijų vadais, Bažnyčios žmonėmis ir kitais, aiškinimas, kad Lietuvai būtina atkurti ryšius su Apaštalų Sostu, jog jo paskyrimas vizitatoriumi yra Šventojo Tėvo didelio palankumo mūsų valstybei ženklas (kad popiežius niekam sienų nenustato...) padėjo, davė vaisių. „Dievas palaimino mano darbą [...] atmosfera keičiasi į gera“, – rašė 1926 m. kovo 26 d.

Rengiant bažnytinės provincijos projektą didžiausią galvosūkį sudarė Kaišiadorių vyskupija ir Klaipėdos kraštas. (Vyskupijos pertvarkymą veikė politinis vyriausybės noras tam pakraštėliui, atitekusiam Lietuvai iš Vilniaus vyskupijos, palikti seną pavadinimą – administratūra; nuo 1922 m. ją valdė vysk. Jurgio paskirtas administratorius kan. J. Kukta. Po Romoje padarytos projekto pataisos buvusi Apaštalinė Kaišiadorių administracija pavadinta Kaišiadorių vyskupija.) O Klaipėdos krašto pertvarkymas literatūroje lygintas su mažu kupstu, galėjusiu apversti didelį vežimą. Tas mažas kupstas: šio krašto 4 parapijos, turinčios apie 6–8 tūkst. katalikų (iš jų vyskupijos nesudarysi); protestantų jose – 140 tūkst., kurie savo priklausomybės Varmijos vyskupui keisti nenorėjo, siuntė į Romą protestus. (Atsakydamas į juos, be kita ko, priminė, kad Klaipėdos kraštas teisėtai priklauso Lietuvos Respublikai; jis buvo prijungtas prie Telšių vyskupijos kaip atskira prelatūra, valdoma Telšių ordino.) Iš Seinų vyskupystės Lietuvai priklausė šiaurinė jos dalis, pusė žemių. Kadangi miestas, kurio vardu vadinosi vyskupija, atiteko kitai valstybei, tai buvo pasisakyta už Vilkaviškį, kaip vyskupijos centrą.

Senoji Žemaičių vyskupija buvo padalyta į tris vyskupijas: Telšių, Panevėžio ir Kauno; Kaunas turėjo būti arkivyskupija, laikinoji sostinė – Lietuvos metropolito sostine. Arkivyskupija su minėtomis vyskupijomis ir sudarė atskirą, nepriklausomą Lietuvos bažnytinę provinciją, kuri savo plotu ir sienomis atitiko Lietuvos valstybės plotą ir sienas.

Naujoms vyskupijoms reikėjo ordinarų ir arkivyskupo. Jų parinkimas buvo taip pat labai nelengvas, jautrus dalykas. Po ilgų derinimų Kauno arkivyskupu ir metropolitu pasiūlytas vyskupas sufraganas Juozapas Skvireckas (1873–1959), žinomas Šventojo Rašto vertėjas; Telšių vyskupu – kun. Justinas Staugaitis (1866–1943); Panevėžio – kun. Kazimieras Paltarokas (1875–1958); Vilkaviškio–Seinų vyskupas Antanas Karosas (1856–1947), vyskupu kondjutoriumi jam – kun. Mečislovas Reinys (1884–1953). „[...] parinkta, kur geriausi ir kur tinkamiausi žmonės iš tų, kuriuos Lietuva turi“, – laiške P. Būčiui rašė vizitarorius.

Po trijų mėnesių įtempto darbo Kaune J. Matulaitis sugrįžo į Romą (kovo 6 d.), atsiveždamas provincijos projektą. Kovo 13-ąją jį priėmė popiežius („Jo Šventenybė buvo labai patenkintas mano darbu“), o balandžio 4-ąją (per Velykas) buvo pasirašyta apaštalinė konstitucija „Lituanorum gente“ („Lietuvių tautai“), steigianti Lietuvos bažnytinę provinciją; naujieji vyskupai ir arkivyskupas paskirti kitą dieną. Apibūdindamas konstitucijos reikšmę, vizitatorius rašė: „[...] dokumentas turi didelę istorinę reikšmę Lietuvai“.

Apie padėtį, buvusią iki provincijos įsteigimo ir po jo, rašė taip pat ministras pirmininkas L.Bistras: „Nepriklausomai Lietuvai nepriimtina, kad Žemaičių vyskupystė oficialiai [iki provincijos įsteigimo] buvo laikoma Mohiliovo arkidiacezijos sufraganija, kad Seinų vyskupija priklausė Varšuvos, Klaipėdos krašto katalikai priklausė Varmijos (Vokietijos) vyskupo [...] tas reikalas sutvarkyti Bažnyčiai buvo jau seniai jaučiamas ir žygiai jau seniau buvo daromi ta linkme.“ Iš tikrųjų žygiai „buvo daromi ta linkme“ jau nuo XIII a., nuo Mindaugo laikų, tačiau tik J. Matulaičiui pavyko „tas reikalas sutvarkyti“.

Po iškilmingo konstitucijos paskelbimo (gegužės 13-ąją, per Šeštines; dalyvavo prezidentas A. Stulginskis, ministrai, Seimo nariai, užsienio diplomatai, minių minios) per pamokslą vizitatorius pabrėžė provincijos įsteigimo reikšmę religiniame ir tautiniame gyvenime. Skatino: „[...] pradėkim naują gyvenimą, tikrai katalikišką, dvasinį. Vienykitės tarp savęs, spieskitės aplink savo ganytojus, stiprėkite dvasia.“

Bažnyčios istoriko V. Gidžiūno nuomone: „Tai buvo didelė Lietuvių katalikų triumfo diena, viena iš svarbiausių dienų visoje Lietuvos bažnyčios istorijoje.“

J. Matulaitis iš Kauno gegužės 26 d. išvyko į Čikagą, kur birželio 20–24 d. turėjo vykti tarptautinis eucharistinis kongresas (Į jį buvo gavęs asmeninį Čikagos arkivyskupo D. Mundelino (Mundelein) kvietimą.) Vyko dviese su lydinčiu P. Būčiu. (Amerikos lietuviai kunigai – I. Kelmelis ir J. Jakštys – „išpirko jam ir palydovui P. Būčiui laivakartes“.)

Amerikos laivu „Leviatanas“ Niujorką pasiekė birželio 13-ąją. (Čia per priėmimą Šv. Kazimiero seserų vienuolyne choras arkivyskupui sugiedojo „Ecce Sacerdos Magnus“. )

Kongrese (vykstančiame Amerikos 150-osioms metinėms paminėti) lietuviai pirmą kartą turėjo atskirą sektorių. Kalbėdamas jame (ir lietuvių parapijose, kurių aplankė 92), džiaugėsi lietuviais Amerikos piliečiais, kad išlaikė tikėjimą, brangina kalbą, šelpia tėvynę. (Ypač dėkojo Katalikų federacijai už aukas, be kurių neišsiverstų Vilniaus ir Švenčionių lietuvių mokslo įstaigos; prašė ir toliau jas remti.)

Su kokiu džiaugsmu vietos lietuviai pasitikdavo arkivyskupą, yra rašęs savo „Atsiminimų žiupsnelyje“ kun. A. Petrauskas (1881–1944) MIC. Pasirodo, „iki tol lietuviai turėjo parapijos kunigų, bet vyskupo jokio, tuo tarpu savų turėjo ir lenkai, ir vokiečiai, ir slovakai bei ukrainiečiai“. Lankydamasis ten, jis nuveikė didžiulį darbą – be Mišių, pamokslų, įvairių paslaugų, Cicero Ill pašventino kun. J. Vaičiūno pastatytą „puikią mūro bažnyčią“. Įvykiui atminti jo portretas buvo „iškabintas viešumoj, kad vaikų vaikai žinotų, jog ši bažnyčia yra vienintelė, kurią yra pašventinęs vyskupas lietuvis Jurgis Matulevičius“. Autorius pastebi, kad savo ištverme, uolumu, nuoširdumu jis žemyne „[...] praskynė Marijonų vienuolijai takus į lietuvių širdis“. (Marijonai Amerikoje –Čikagoje – buvo įsikūrę 1913 m. Po 13-kos metų (1926 m.) jų šeima padidėjo nuo 2-jų iki 38-rių.) „Žiupsnelyje“ yra ir apie arkivyskupo šventumą: autorius, 1930–1934 m. važinėdamas su misijomis ten, „kur lankėsi t. Jurgis, visur ir iš visų [!] girdėjo tik pasigėrėjimą velioniu. Daugelis jį laiko šventu žmogum“.

Viešėjimas Amerikoje baigėsi rugsėjo 1 d. Jis daug davė Amerikos lietuviams – „angliškoji amerikiečių spauda išryškino šviesų ir pozityvų etninės lietuvių grupės veidą“.

Į Lietuvą (per Londoną) sugrįžo rugsėjo 14 d. Tačiau imtis paskutinio misijos darbo – konkordato parengimo – tegalėjo po kelių mėnesių, po karinio perversmo gruodžio 16–17 d. (Buvusi kairiųjų valdžia „apie vizitatorių nieko nenorėjo žinoti“). Tik atsistatydinusį prezidentą K. Grinių pakeitęs A. Smetona sutiko, kad J. Matulaitis pradėtų rengti projektą. Sausio 15–16 d. posėdžiavusiai Vyskupų konferencijai jis ir buvo įteiktas, o sausio 21-ąją vizitatorius parašė kardinolui P. Gaspariui: „[...] manau, kad mano misija Lietuvoje galima laikyti baigta. Yra vilties, kad netrukus galėsiu grįžti į Amžinąjį miestą“. (Lygiai po savaitės – sausio 27 d. – grįžo Amžinybėn...)

Konkordato darbą toliau tęsė A. Voldemaras (ministras pirmininkas) ir kardinolas P. Gasparis (Vatikano valstybės sekretorius); pasirašytas buvo 1927 m. rugsėjo 27 d., o ratifikuotas – tų pačių metų gruodžio 10 d. Stebėtojų nuomone, konkordatas buvo „išimtinai naudingas Bažnyčiai“, todėl jo vertinimas priklauso nuo pasaulėžiūros: vieniems – tai trūkumas, kitiems – privalumas.

Po arkivyskupo mirties (mirė nuo trūkusio apendicito Hagentorno ligoninėje) „Liūdnoje žinioje“, paskelbtoje arkivyskupo metropolito Juozapo, sakoma: „Tas darbas [konkordato parengimas] buvo šią valandą kaip ir baigtas, ir Apaštalų Sosto Vizitatoriaus mirtis pasiliks lyg amžina antspauda, pridėta prie to tvarkymo darbo dokumento.“ Ta „amžina antspauda“ buvo uždėta „[...] didžiausio žmogaus, kurį mūsų tauta kada nors yra turėjusi.“

Kaip minėta, atsisveikindamas Bazilikos kriptoje prezidentas A. Smetona išreiškė viltį, kad arkivyskupo „neužmirš Lietuvių tauta su savo valstybe“. Pasidairykime po tautą, po valstybę šiandien.

Neseniai valstybės radijas „Ryto garsų“ laidoje, pradėjęs pasakojimą apie daugiatautį, daugiakultūrį Vilnių, nuo žydų, juos gynusio, gelbėjusio (ir išgelbėjusio per 1919 m. pogromą) vysk. Jurgio nepaminėjo. Tuo tarpu anuomet patys žydai įtakingiausio dienraščio („Di jidiše štime“) nekrologe negailėjo jam pagarbos ir dėkingumo žodžių, jo humanišką elgesį kėlė pavyzdžiu katalikų dvasininkijai.

Veikiausiai niekas nesuabejotų, kad valstybinis radijas (pirmoji (!) programa) puikiai žino vyskupų konferencijos nutarimą šiuos metus paskelbti Jurgio Matulaičio metais. Tačiau laidoje jo nėra. Ji rėmėsi Laimono Briedžio knyga „Vilnius savas ir svetimas“. Autorius nors ir rašė prisistatyme, kad ieškos to, „kas jame [mieste] buvo prarasta, užmiršta arba nepastebėta“, iš tikrųjų čia (Jidišlande, tuteišų žemėje) – tuo metu (po 1918 m.) gyvenusių tautų – žydų, gudų, lenkų, rusų, vokiečių – vieningo balso, kad „vysk. Jurgis gynė visus prispaustuosius, bet labiausiai žydus“, neišgirdo. Laida nuplaukė paskui Briedį...

Arba: reklaminiai stulpai Vilniuje, papuošti Maironio portretais, jo eilėmis. Argi netiktų šalia J. Matulaičio (jo studento, vėliau bendradarbio) portretas, jo šūkis: „Nugalėk blogį gerumu“? (Argi miestui jis nereikalingas?..) Bet ar pasibeldė kas į mero duris iš paskelbusiųjų jo metus? Nejaugi meras būtų neišgirdęs?

Arba vėl: kovo mėn. Lietuvių KMA minėjo savo veiklos 90-metį. (Minėjo būstinėje, kur gyveno vysk. Jurgis, kur ant sienos kabo gražus ganytojo portretas.) Bet apie jį – nieko. Tylu, ramu. Beje, prie šių namų veltui dairytumeis paminklinės lentos Jurgiui Matulaičiui. Tik pasvajoti belieka apie ją, apie sustojusį prie jos praeivį (ne vien lietuvį), net gidą, paaiškinantį pirmiausia izraelitui vysk. Jurgio reikšmę žydiškajam Vilniui. Nejaugi svajonė nepasiekiama net skelbusiems metus?

Arba: „Dar mokytinio suole“ J. Matulaitis parašė straipsnį „Keli žodžiai mūsų kunigėliams“. Pagalvoji – ar yra seminarija, kurioje būsimi kunigėliai būtų nuosekliai, sistemingai supažindinami su metų asmenybe, jos veikla? O „Marijos radijas“? (Marijos, kurią jis taip mylėjo...) Gal galėtų taip pat nuosekliai, sistemingai supažindinti klausytojus, o ne apsiriboti proginių renginių paminėjimu?

Išradingai, nuoširdžiai ir ištvermingai pluša vargdienių seserys. Dėkojant joms už darbą (nevargdienišką!), taip norisi palinkėti: „Na, vyrai, pajudinkit žemę!“

Bernardinai.lt

Bažnyčią puošia pašaukimų ir skirtingų tikėjimo liudijimo būdų įvairovė. Prasidėjus Tikėjimo metams, kviečiame susipažinti su skirtingomis bažnytinėmis tikrovėmis – kuo jos gyvena, kas jas džiugina ir kelia rūpesčių.

Kviečiame žvilgtelėti iš arčiau ir į skirtingas pašvęstojo gyvenimo asmenų dvasingumo formas – tai monastinė, apaštalinė, kontempliatyvioji tradicijos. Šiandien pristatome monastinio gyvenimo realijas, apie kurias „Bernardinai.lt“ kalbina s. Agnietę Ivaškevičiūtę OSB, baigusią monastinio dvasingumo studijas Romos Popiežiškajame šv. Anzelmo universitete.

Kalbant visiškai sąžiningai, derėtų pasakyti, jog „monastinis“ būtų galima versti – vienuolinis. Deja, dėl Vakarų polinkio skaidyti ir klasifikuoti, šiuo metu pašvęstojo gyvenimo kontekste bei šiame straipsnyje „monastinis“ vartojamas kaip techninis terminas vienai iš vienuolinio gyvenimo formų apibrėžti. Vienuolinio gyvenimo formai, kurios ištakos siekia pirmųjų vienuolių tėvų mokymą bei dvasingumą ir kurios atstovai, gyvendami vienuolynuose ir paklusdami regulai bei abatui, šia tradicija seka amžių bėgyje.

Kaip kilo monastinis judėjimas? Tradicija gyventi asketiškai gimė dar prieš atsirandant vienuolystei. Kaip įvyko ta transformacija?

Monastinis judėjimas prasidėjo nuo pavienių asketų – ir vyrų, ir moterų (mergelių). Pagrindinis skiriamasis bruožas yra bėgimas, atsitraukimas nuo pasaulio. Iki tol gyvavo asketiško gyvenimo užuomazgos: asketai gyvendavo arba kaimuose, arba savo namuose, arba miestuose – tarp žmonių. Ėmus plisti monastinei tradicijai, iš gyvenviečių buvo traukiamasi vis giliau į dykumą. Šiandien mums dykuma atrodo kaip tolima ir nepasiekiama erdvė, tačiau tuo metu ten gyvavo daugybė vienuolynų. IV a. viduryje, apie 357 m., šv. Atanazas, rašydamas apie šv. Antano gyvenimą, teigia, kad dykuma tapo vienuolių miestu. Toks gyvenimo būdas netruko išplisti, to meto įvairūs liudininkai ir istorikai teigia, kad dykumoje gyvavo nuo 3000 iki 5000 vienuolynų. Imperatoriui Konstantinui nutraukus krikščionių persekiojimą, prasidėjo aktyvios piligrimystės – Egipto vienuolynai tapo viena tų „populiarių“ vietų, kurias norėjosi pamatyti, žmonės gausiai į juos važiavo, prie vienuolynų veikė svečių namai, buvo sutvarkyta infrastruktūra.

Labai daug kas šį vienuolynų išplitimą sieja su taika, krikščionybę paskelbus oficialia imperijos religija. Tai buvo vienas didžiųjų postūmių, tačiau ne pagrindinė priežastis. Yra įvairių nuomonių, bet niekas negali išskirti vieno ryškaus veiksnio, kodėl taip staiga įvairiose ir tarpusavyje nesusijusiose imperijos vietose, kilo monastinis judėjimas. Pagrindinė priežastis, ko gero, buvo noras gyventi pagal Evangeliją, radikaliau sekant Kristų, siekti kitokio pobūdžio kankinystės, kuri buvo laikoma aukščiausia tikėjimo Kristumi liudijimo forma. Galima sakyti, kad krikščionybei tapus oficialia imperijos religija, vienuoliai buvo tam tikra „kokybinė opozicija“ paviršutiniškumo tendencijoms.

Būta skirtingų monasticizmo tradicijų, kilusių iš skirtingų vietovių. Gal gali trumpai pristatyti pagrindines formas?

Yra įvairių klasifikacijų bei niuansų, tačiau klasikine prasme pagrindinės monastinio gyvenimo formos yra eremitai, kai atsiskyrėlis gyvena vienas, anachoretai, kurie gyvena atsiskyrę, bet mažomis grupelėmis, ir cenobitai, kurie gyvena bendruomenėse.

Pačios ištakos, siekiančios apie pirmąją IV a. pusę, daugiau siejamos su konkrečiomis asmenybėmis, kurios nėra įkūrėjai, o veikiau modelinės figūros. Atsiskyrėlių – eremitų „tėvu“, prototipu laikomas šv. Antanas, kurio gyvenimas, aprašytas Aleksandrijos vyskupo šv. Atanazo, veikiai tapo „bestseleriu“. Šv. Atanazas siekė skleisti Nikėjos tikėjimą ir vienuolius pristatyti kaip ortodoksijos propaguotojus bei palaikytojus. Tai buvo didžiausia reklama ir davė didžiausią postūmį monastinio gyvenimo plitimui į Vakarus. Šv. Antanas siejamas su Aukštutiniu Egiptu.

Panašiai šv. Pachomijus, siejamas su Žemutiniu Egiptu, laikomas ryškiausia cenobitinio gyvenimo asmenybe. Jis subūrė atsiskyrėlius bendruomeniniam gyvenimui.

To meto Sirija pasižymėjo labai radikaliais vienuolinio gyvenimo liudijimais, žymiausia figūra – šv. Efremas Siras. Iš ten mus pasiekia tokie ekstremalūs pavyzdžiai kaip stulpininkai (vienas garsiausių šio maldingumo atstovų – Simeonas Stulpininkas, gyvenęs ant kolonos), ačemetai (nemiegantys vienuoliai). Beje, ir Pachomijaus regulose minima, kad jo vienuoliai nemiegodavo ant gultų, o ilsėdavosi kėdėse su atlošais, laikydamiesi minties, kad vienuolio pagrindinė užduotis – budėti, būti budriam. Vėliau tokios ypatingos askezės formos nunyko.

Kapadokijoje, Mažojoje Azijoje, monastinis gyvenimas daugiau remiasi šv. Bazilijaus regula, jo linija seka ir dabartiniai Bizantijos bažnyčios tradiciją tęsiantys ortodoksų vienuoliai. Bazilijus buvo cenobitinio gyvenimo šalininkas; kadangi jis pats buvo vyskupas, stengėsi įtraukti vienuolius į aktyvesnę bažnytinę veiklą, steigė ligonių prieglaudas, teikė pagalbą vargšams. Vienuolynų svetingumo tarnystę jis išplėtė iki tarnystės ligoniams ir skurstantiems.

Dar vienas monastinio gyvenimo židinys – Palestina. Jo šaknys siejamos su šv. Hilarijumi ir Gazos regionu. Palestinos vienuoliniam gyvenimui būdinga „lavrų“ forma: t.y. atskirų ermitažų grupė aplink vieną bažnyčią ir kitus bendrus pastatus. Palestinos vienuolinis gyvenimas susijęs ir su šv. Jeronimu, ir šv. Rufinu bei dvigubais vienuolynais – vyrų ir moterų bendruomenėmis, įsteigtomis greta; tokie buvo, pvz., Rufino ir Melanijos, Jeronimo ir Paulinos Romietės vienuolynai.

Liudijimai apie monastinį judėjimą Vakarų Bažnyčiose maždaug pusę amžiaus vėlesni. Juose minimas Lerinas (Italija). Nors manoma, kad IV a. pab. į šį kraštą buvo ištremtas Atanazas ir ten tęsė veiklą, tačiau faktiškai vienuolinio gyvenimo apraiškos ten jau egzistavo ir iki tol. Vėliau minimas šv. Martynas Turietis (V a.), gyvenęs Galijos (Prancūzijos) teritorijoje. Vakarams buvo būdinga vienuolystę derinti su kunigyste, tuo tarpu Egipte, Mažojoje Azijoje, vienuolio garbės reikalas buvo vengti šventimų, nes tai – galimas suklupimo akmuo – puikybės pagunda. Nuo pat pradžių vienuolystė buvo visų pirma pasaulietinis judėjimas, tokia ji laikoma ir dabar.

Rytų Bažnyčios tradicijoje monasticizmas vadinamas tarsi „Bažnyčios dvasinio gyvenimo barometru“. Kaip visuomenė vertino vienuolystę, tai atsispindėjo ir Bažnyčios žydėjime. Dabar Bažnyčiai išgyvenant pašaukimų krizę, ir vienuolystė tarsi skatinama atsinaujinti? Koks tai būtų būdas – ar grįžti prie šaknų, įkvėpimo ieškant senosiose vienuolinio gyvenimo tradicijose, ar ieškant naujų formų?

Rytų Bažnyčioje dvasinis gyvenimas labai vienuoliškas. Ji išlaikė tradiciją, kad vyskupais gali būti tik vienuoliai. Apskritai visa Bizantijos teologija, mokymas remiasi vienuoline linija. Vakaruose tie dalykai šiek tiek atskirti. Bet kuriuo atveju į vienuolius buvo žiūrima kaip į tam tikrus pavyzdžius – šventumo, dvasingumo modelius. Pas „abas“, „amas“ mokiniai eidavo patarimo, o dabar situacija tokia, kad sudėtinga rasti dvasios tėvą. Iš tiesų krizė yra, ir vienas iš dalykų, kurį visai Bažnyčiai sako pašvęstiesiems skirtas dokumentas „Iš naujo pradėti nuo Kristaus“, tai pirmiausia atnaujinti autentišką ryšį su Kristumi ir iš to plaukiantį dvasingumą. Esminiai dalykai, kurių turėtų siekti visa monastinė formacija – vidinės reformos, tai yra – autentiško dvasingumo, gyvenimo pagal Evangeliją ir bendruomeninio gyvenimo kokybės. Tačiau reikia pabrėžti, kad pašaukimų stygius yra juntamas Vakaruose, kur paplitęs „įsipatoginimas“, nes nei Azija, nei Afrika pašaukimų trūkumu nesiskundžia.

Pastebima tendencija, kad labiausiai pritraukiantis pavyzdys Vakaruose šiais, kaip sakai, „įsipatoginimo“ laikais būtų tarsi tos naujos bendruomenės, kur pabrėžiamas evangelinis radikalumas?

Išties Vakaruose populiarėja naujos ir radikalesnės vienuolystės formos. Pastebime fenomeną, kad nors tarsi buvo norėta pritraukti pašaukimų, palengvinant, sušiuolaikinant konstitucijas, išėjo visgi priešingai: tik radikaliausios formos turi pašaukimų, jauni žmonės eina ne į tradicines bendruomenes, kur viskas patogu, moderniai įrengta, bet ten, kur jaučia, kad yra autentiškas tikėjimas, noras gyventi Evangelija, jaučiamas evangelinis įkarštis. Pvz., Amerikoje daugelyje tradicinių benediktinių bendruomenių po Vatikano II Susirinkimo išplito tendencija atsisakyti abitų. Tačiau pašaukimų dabar turi tos bendruomenės, kur abitus nešioja kaip ženklą, nes tai yra vienas iš radikalumo būdų, kuris traukia. Viena iš priežasčių, kodėl naujos monastinės bendruomenės populiarios, yra ta, kad jos semiasi įkvėpimo iš autentiškų, pirminių šaltinių; jos sugebėjo atrasti sveiką balansą, naujai, kūrybiškai pritaikyti tradiciją šiuolaikinėms sąlygoms. Monastiniame gyvenime labai svarbu sekti tradicija, tačiau ne mažiau svarbu pakeisti išorinius, antraeilius papročius, kurie sustabarėję, nebeaktualūs.

Lietuvoje sovietmetis šiuo požiūriu vienuoliniam gyvenimui padarė vieną tikrai gerą dalyką. Tarybiniais metais uždarius vienuolynus, uždraudus visas vienuolinio gyvenimo formas, išsitrynė ir nesveikos tradicijos, tad dabar mes esame atviresni priimti naujas. Tiesa, tuomet aktualesnis tampa ir tapatybės paieškos klausimas, nes sovietmetis suvienodino visas pogrindyje gyvavusias vienuolijas, jos užsiėmė tuo, ko tuo metu reikėjo pogrindinei Bažnyčiai – slapta vykdė katechizaciją, platino spaudą. Formacija irgi buvo pogrindinė, neretai bendro pobūdžio. Po Nepriklausomybės atkūrimo, kai vienuolijos atsikūrė, atsistatė namus, susivokta – tai kuo mes čia skiriamės? Senesnes tradicijas turinčioms Lietuvos bendruomenėms sudėtingiau rasti atsakymą į šį klausimą nei naujoms, pvz., joanitams, asumpcionistėms ar Betliejaus seserims – kurios turi bendrus tarptautinius formacijos centrus, tad turi tik rasti būdą kaip savu dvasingumu gyventi Lietuvos situacijoje. Be to, kai viskas sugriauta, yra lengviau statyti naujai, nei suremontuoti seną. Tuo tarpu Vakarų šalyse, pvz., Italijoje, teko matyti, kad kai kurių vienuolynų Vatikano II Susirinkimo nutarimai nepasiekė, ir tarnavimas raidei dar gana gajus. Vienas tokių pavyzdžių: pagal tradiciją, vienuolės į refektorių (valgomąjį) įeina procesija (kaip liturgijoje). Bet kai tai daro belikusios vos kelios, iš kurių tik viena paeina be lazdos, atrodo tikrai apgailėtinai.

Tos tapatybės paieškos kartais kelia pagundą pasinerti į įvairias ugdymo ar karitatyvinės veiklos iniciatyvas, socialinio teisingumo paieškas, o kartais veikla apribojama rūpinimusi senyvais bendruomenės nariais ir nuosavybės pardavimu. Tad bežiūrint iš šono tarsi kiltų klausimas: ar nepamirštamas tikrasis vienuolio pašaukimas, kaip jį reikia išgyventi?

Monastinio gyvenimo tapatybės klausimas yra universalus visur. Rytuose lengviau – ten visi vienuoliai telpa po viena „vėliava“ – monachos. O Vakarai skirsto į įvairias pašvęstojo gyvenimo formas – tai kontempliatyviosios, apaštalinės, monastinės bendruomenės. Šis skirstymas atsirado vėliau, viduramžiais. O dabar net ir skirstymuose daug įvairių prieštarų: vienaip skirstys kanonistas, kitaip – istorikas, trečiaip – dvasingumo žinovas. Kadangi monastinis gyvenimas savo forma gali būti ir „kontempliatyvus“, ir „aktyvus“, vienuoliniame kontekste jis taip ir vadinamas. Lietuvių kalboje mes neturim tokių terminų, nors, tiesą sakant, žodis ‚vienuolis“ labai taikliai išverčia originalų graikišką terminą „monachos“. Paprastai tariant, monastinė yra vienuolija, priklausanti senam vienuoliniam ordinui (t. y. siekiančiam Bažnyčios tėvų laikus) ir/ arba tęsianti prieš tai aptartą monastinę tradiciją, kur laikantis celibato gyvenama pagal regulą ir paklūstama abatui.

Vienas pagrindinių bruožų, kad monastinis gyvenimas neturėtų sietis ir būti „pririštas“ prie jokios kitos išorinės veiklos, neturėti jokio kito tikslo, tik gyventi Evangelija; tai – klusnumas Dievui ir Evangelijai; celibatas, kuris visada lydėjo monastinį ir asketišką gyvenimą, ir gyvenimas bendruomenėje. Jokio kito tikslo: vienuolis yra dėl Dievo, ne dėl darbų.

Didžiausią įtampą dabar kelia pirmiausia socialinė padėtis. Pirmaisiais amžiais, kai kilo vienuolinis monastinis judėjimas, apie jokią pagalbą ir palaikymą „iš šono“ nebuvo kalbos, vienuoliai patys dirbdavo rankų darbą ir dalį gauto pelno atiduodavo vargšams. Kad viskas būtų vienuolyne, nereikėtų niekur eiti, jie dirbdavo, prižiūrėdavo laukus. Viduramžiais vienuolynus dažnai pastatydavo fundatoriai, įsipareigodavo remti, kad būtų ten palaidoti ir už juos būtų meldžiamasi iš kartos į kartą, ir viskas buvo aišku. Bet tie laikai praėjo, ir klausimas, kaip išsilaikyti, yra labai sudėtingas.

Vienuoliai, kviečiami atsiliepti į Bažnyčios kvietimą, steigdavo, pvz., mokyklas. Dabar kyla įtampa, kaip išlaikyti ritmą tarp monastinio ritmo ir darbo. Gerai, jei ta mokykla yra vienuolyno patalpose, tačiau yra bendruomenės, pvz., Tyneco benediktinų vienuolynas prie Krokuvos, kuris užsiima pastoracine tarnyste – vienuoliai kunigauja, klebonauja, tai iškyla klausimas, kaip suderinti monastinio gyvenimo ritmą su apaštaline veikla.

Kai tokios ribotos sąlygos papildomai veiklai, tai neišvengiamai kyla ir išsilaikymo klausimas. Iš ko šiais laikais monastiniai vienuolynai išsilaiko?

Pagal idėją turėtume išsilaikyti iš savo rankų darbo. Tačiau, mūsų atveju, kai darže tik trys lysvės telpa, ir neturi nei savų laukų, nei savo gamybos cechelio... Užsienyje ne kartą teko matyti, kaip vienuoliai kuria kosmetikos produktus, turi alaus ar vyno daryklas. Mes nieko panašaus neturime.

Tačiau iš esmės tradicinė monastinė veikla – svetingumas. Tai reiškia – neiti į išorę, bet skelbti Evangeliją tiems, kurie pas tave ateina, svetingai juos priimti. Čia būtų galima išskirti dvi monastines sielovados tarnystes – svetingumas ir dvasinis palydėjimas, kurių tradicija kyla dar nuo dykumos abų, amų laikų. Dažnai matome, kad prie vienuolynų labai populiarūs yra rekolekcijų, svečių namai. Gaila, bet ir jie ne visada patikimai užtikrina išsilaikymą. Tenka „suktis“, kas dažnai reiškia – daugiau dirbti nei melstis...

Tenka vis išgirsti, kad vienuoliai įgyvendina tobulą Bažnyčios misiją. Ar tai neįmanoma būnant pasauliečiu, kasdien skaitant Šventąjį Raštą, meldžiantis, savo darbus pašvenčiant Dievui? 

Ką reiškia tobula Bažnyčios misija? Autentiškai gyventi Evangelija ir liudyti tai visu savo gyvenimu. Taigi žmogus turi daryti tai pagal savo pašaukimą, žydėti ir nešti vaisių ten, kur yra pasodintas. Svarbiausia yra autentiškas krikščioniškas gyvenimas, kuris padeda tobulai įgyvendinti Bažnyčios misiją, ir tą galima puikiai atlikti gyvenant pasaulyje. Neretai sutinku daug autentiškiau krikščioniškai gyvenančių pasauliečių ir mažiau autentiškai krikščioniškai gyvenančių vienuolių ar dvasininkų. Vėlgi dar ir sovietmečio įtaka, kad vienuolynai nesugebėjo teologiškai persiorientuoti taip greitai, kaip tai padarė pasauliečiai, tarp kurių yra labai nemažai sąmoningų tikinčiųjų. Maldos gyvenimas, paremtas krikščioniškomis vertybėmis, tarp pasauliečių labai stiprus ir vertas pagarbos.

Buvimas vienuolyne negarantuoja nei tobulumo, nei šventumo, tai patvirtina ir universalūs skandalai. Monastinis kelias yra vienas iš būdų gyventi Evangelija. Amžiams bėgant įsitvirtino nuomonė, kad tai „elitiškesnis“, „geresnis“ ar dar koks „-esnis“ kelias, bet aš asmeniškai tuo netikiu. Sakyčiau, kad čia labiau atsakomybės nei garbės reikalas, nes jei jau paskiri gyvenimą gyventi Evangelija, tai būk geras ir gyvenk taip. Sako, pašvęstieji turi būti Dievo ekspertai, bet iš tikrųjų gėda jais nebūti, jei jau tam pasišventi. O jei esi šeimoje, pagal savo galimybes, kurk ją tobulai krikščionišką, ir būsi šventas.

Vatikano II Susirinkimas žymi takoskyrą ir monasticizmo istorijoje – iki tol ne visi, tampantys vienuoliais, buvo pašaukti; nemažai šeimų iki tol ieškojo tarsi dvasinės atramos ar padėties bendruomenėje, išsiųsdami vieną iš vaikų į seminariją ar vienuolyną. Ar galima būtų teigti, kad Susirinkimas įgalino naujai atrasti vienuolystę, suteikė kitą prasmę pašaukimui?

Išties visuotinis pašaukimas į šventumą sukėlė didelę reakciją tarp pašvęstųjų. Nes kažkaip amžių bėgyje buvo išsirutuliojusi nuomonė, kad pats luomas, ipso facto, tau garantuoja kelią į šventumą: abitą gauni, ir dangus tau garantuotas – ne, nieko panašaus. Su tuo susijęs faktas, jog nemažai asmenų paliko vienuolynus, pastūmėti minties, kad jei galiu šventai gyventi pasaulyje, tai man nebūtina būti vienuolyne. Ir ačiū Dievui, tai išgrynino vienuolynus, privertė grįžti prie šaknų, ieškoti tapatybės, autentiškumo, apsivalyti. Aišku, buvo padaryta ir nemažai klaidų, per daug radikalių pokyčių. Kai kas ištrynė netrintinus elementus, tam tikras tradicijas, kurios turi būti išlaikytos. Pavyzdžiui – abitą. Jį galima persiūti, jei jis viduramžiškas, bet kaip skiriamasis ženklas jis egzistuoja praktiškai nuo ištakų, beveik visos regulos nuo šv. Pachomijaus laikų sako, kad vienuolio drabužis turi skirtis nuo pasauliečio.

Jau posusirinkiminis mokymas naujai peržvelgė ir pačių įžadų prasmę. Ne naujai juos apibrėžė, bet, sakyčiau, iš naujo tą prasmę permąstė. Tarkim, daug buvo kalbama apie dialogą klusnume: aš įsipareigoju klausyti ir paklusti Dievui ir tikiu, jog Dievas man kalba per vyresnįjį, tačiau ir vyresnysis įsipareigojęs ieškoti Dievo valios, taigi mes turime eiti į dialogą – kaip jam atrodo, kaip man atrodo. Kai kur nueita į kraštutinumus, kad vyresnysis nebesugeba paskutinio žodžio tarti, nors monastiniame kontekste galutinis sprendimas turi būti jo. Gal čia buvo atatranka į tam tikrus autokratiškus pavyzdžius, nes iki Vatikano II Susirinkimo daugelyje monastinių ordinų vyresnieji buvo renkami iki gyvos galvos. Kai kuriais atvejais tai sąlygojo ir tam tikrus destruktyvius piktnaudžiavimus valdžia.

Kartu gal kai kur buvo per daug atsiverta kvietimui eiti į pasaulį ar vykdyti socialinę veiklą, nes vis dėlto tam tikra autonomija nuo pasaulio turi būti – ne tiek išorinė, kiek vidinė. Pavyzdžiui, kaip rasti būdų, kad vienuolis turėtų tikrą klauzūrą, erdvę, kur galėtų netrikdomas melstis? Didelis iššūkis čia yra internetas – pasaulis vienuolyno viduje. Tai kokia klauzūra jo atžvilgiu turėtų būti? Juk čia nepakanka savo vienuolyno kiemelyje užsirakinti vartus, bet reikia apmažinti žiniasklaidai atvirą vietą savo viduje.

Arba socialiniai projektai – taip, tai svarbu, bet iki tam tikros ribos, kol tai neatitraukia vienuolio nuo jo pagrindinės užduoties – gyventi Evangelija ir melstis, ugdyti vidinį žmogų.

Kitas kraštutinumas, sutinkamas kai kuriuose Amerikos vienuolynuose, – valgymas kartu su svečiais, kurių, pasak šv. Benedikto, „vienuolyne niekada netrūksta“. Anksčiau monastinėse bendruomenėse svečių valgomasis ir vienuolių refektorius būdavo atskirti, tačiau dabar minėtose bendruomenėse vienuoliai visada valgo su svečiais. O ką tai reiškia? Kad nekalbama apie vidinius dalykus. Be to, daug lengviau kalbėtis su žmogumi, kuris atvyko trumpam, nei su savo „sunkia“ sese ar broliu, taip pat taip galima pabėgti nuo bendruomeninių problemų sprendimo, nes nėra kada jų aptarti. Šios problemos šaknys kyla iš didžiulio individualizmo, patogaus gyvenimo, kur tu gali pasislėpti, gyventi sau ramiai po vienu stogu ir užsiimti saviraiška. Taigi, kas nutiko su tuo per dideliu durų atvėrimu – pradingo bendruomeninio gyvenimo kokybė. Mintis buvo gera, kad mes perdėm užsidarę, reikia atsiverti, tačiau didžioji užduotis yra kūrybiškai atrasti pusiausvyrą.

Kitas susijęs veiksnys, kalbant apie šalis, kurios patyrė monastinės tradicijos nutrūkimą, – surogatinis dvasingumas. Tapatybės ieškojimas – lėtas procesas, žmogus vienas pats greičiau susiorientuoja, bet kai yra struktūra, prireikia dešimties metų, kol pokytis įsigalioja, kol persiorientuoja visa institucija. Tai sudėtinga, ir kol atrandama tapatybė, tai ieškai pats, kaip turi gyventi, kuo save maitinti. Tai ir maitinasi dauguma antraeilėmis dvasingumo knygutėmis, šį tą pasiimdami iš vieno dvasingumo, šį tą iš kito, iš trečio. Monastinėms bendruomenėms Lietuvoje labai sudėtinga šiuo atžvilgiu, nes monastinės tradicijos literatūra, kuri per amžius maitino monastinius ordinius, į lietuvių kalbą neišversta.

Kitas ryškus Vatikano II Susirinkimo pokytis – imta daugiau dėmesio skirti švietimui lytiškumo klausimais, skaistumo sampratai. Nes anksčiau ši tema būdavo tarsi apeinama, jos privengiama pašvęstojo gyvenimo asmenų sielovadoje?

Nors sunku apibendrinti, iki tol siekis buvo tarsi vis dėlto užgniaužti, atkirsti, paneigti lytiškumą, tačiau jis niekur nedingsta, o toks požiūris vėliau produkuoja visokius nukrypimus. Šiuo metu skaistumo formacijoje raktinis žodis būtų „integralumas“. Žvelgiant į pačius šaltinius, tai patys pirmieji dykumų vienuoliai nesureikšmino skaistumo ar lytinio gyvenimo. Celibatas, aišku, visuomet buvo pagrindinis įžadas, bet pagundos taip neakcentuotos, nes iš esmės vienuolis turi visą savo gyvenimą – tiek dvasinį, tiek fizinį – sutvarkyti, negali dirbti ties viena sritimi, pamiršdamas kitas. Faktiškai tai ir yra integralumas, kad turi augti kaip asmenybė su visu tuo, ką turi, pažindamas save.

Vienas cistersas, rašydamas apie formaciją, sakė, jog paprastai į vienuolyną ateina pašaukimo pagautas žmogus, dažniausiai „ant bangos“, kai neturi jokių kitų pagundų, tarsi šventas; jei tai iš karto palaikysi dorybe, gali suklysti. Tai yra malonės bangavimas, nes būna visokių momentų. Normaliai žmogui gyvenant vienuolyne, augant ir bręstant dvasiškai, turėtų paaštrėti kai kurie su lytiškumu susiję dalykai, tai yra brandos požymis, nes jei jie neiškyla, kažkas ne taip. Svarbu nesupainioti ir negalvoti, kad jei iš pradžių pagundų nebuvo, o dabar atsirado, tai gal pašaukimo nėra. Labai svarbu jautriuoju periodu turėti gerą palydėtoją ir gerai pažinti save, kalbėtis, ieškoti būdų, kaip „tvarkytis“ su iškilusiais dalykais, o ne bėgti, neigti, kas būdavo daroma anksčiau.

Kad pasiektum tam tikrą brandą, turi pereiti procesą, kur visko gali pasitaikyti. Jei įsimyli, vadinasi, esi gyvas, esi žmogus. Tokiu atveju daug vidinių konfliktų sukelia vienuolystėje akcentuojamas „puritas cordis“, širdies tyrumas. Svarbu tą teisingai suprasti. Tyra širdis – bent jau pirmųjų vienuolių sampratoje – tai apvaldytos aistros, kai žmogus pasiekia tokį lygį, kad aistros yra, niekur neišnyksta, bet asmuo jas pažįsta ir valdo, o ne pasiduoda jų valdomas. Ir tai tik žingsnis į tikrą meilę ir tikrą kontempliaciją. Tad skaistumas, šiuolaikiškai kalbant, yra dorybė, padedanti visus prigimtinius potraukius, aistras perkelti į aukštesnio lygmens meilę.

Ką tik prasidėjo Tikėjimo metai. Kokių matai galimybių naujajai evangelizacijai, kuri pristatoma kaip viena pagrindinių šio laikotarpio atramų? Ką Tikėjimo metai reiškia Tau pačiai?

Man asmeniškai – tai laikas puoselėti savo tikėjimą, suprasti, gilintis į monastinius raštus, dalintis šiomis žiniomis su savo bendruomene. Pradėjau lankyti vieną kitą teologijos kursą teologinio išsilavinimo spragoms užpildyti. Taigi, man tai būtų ėjimas gilyn.

Naujoji evangelizacija yra viena pagrindinių mūsų vienuolijos sielovadinės veiklos sričių – pvz., mes su s. Celina buvome vienos pirmųjų, kurios pradėjome „Alfa“ kursą, garsėjantį kaip šiuo metu veiksmingiausias naujosios evangelizacijos įrankis. Dirbame su vaikais, paaugliais, tėvais. „Alfa“ kursas vedamas siekiant ugdyti tėvų, kurie atveda vaikus ruošti Pirmajai komunijai, religiniam sąmoningumui. Sąmoniname, kad Evangelijos žinia pasiektų visą šeimą; stengiamės ruošti ir vaikus, ir tėvus. Būna, kad tėvams aiškiai atsisakius bendradarbiauti, krikščioniškai ugdant vaiką, nesutinkame tų vaikų ruošti sakramentų priėmimui. Tiesiog nenorime gilinti vidinio vaiko konflikto, kuris neišvengiamai atsiranda namie susidūrus su priešingomis vertybėmis, nei mokome mes. Ir, be abejo, už visus nuolat meldžiamės. Taigi, Tikėjimo metai – tai tarnystė kitiems ir galimybė gilintis pačiam. 

Kalbėjosi Dalia Žemaitytė

Bernardinai.lt

Gal Visų Šventųjų iškilmės, o gal kapinių lankymas pastaruoju metu priminė, kad gyvenime žvelgti vien į priekį nepakanka. O kaip gyvenime, taip ir kultūroje. Nieko nauja. Juk reikia suvokti, kas buvo, dairytis atgal. Žodžiu, gyventi apdairiai. Juk dairymuisi į praeitį tam tikra prasme skirtas kultūros skiautinių savaitlaiškis. Įskaitant ir šį.

Vilniaus vakardiena ir šiandiena

Ir ką gi pamatytume atsigręžę? Pirmiausia turbūt pastebėtume gal kiek vėluojantį poeto, publicisto Tomo Venclovos 75-ojo gimtadienio proga vykusio jubiliejaus fragmentą, kuriame jis ir istorikas Alfredas Bumblauskas kalba apie Vilniaus praeitį. Ir ta kalba neatsiejama nuo kitų šiame mieste gyvenusių tautybių, pabrėžiant, kad jos turi teisę egzistuoti miesto istorijoje ne nė kiek mažiau nei lietuviai. Šiuo atžvilgiu Tomo Venclovos požiūris į praeitį atrodo prasmingesnis ir pagarbesnis, nei nujaučiamas grynlietuvių siekis tai nuneigti.

Panašiai apie kitų tautybių indėlį Vilniuje kalba ir Lietuvių literatūros bei tautosakos instituto direktorius Mindaugas Kvietkauskas savo interviu. Tiesa, tame pokalbyje šnekama ne tik apie miestą, bet ir apie lietuvių literatūros tradiciją, jos ištakas. Taip pat labai gražiai paliudyta apie akademinės kultūros ir žmogiškumo santykį. VU Lietuvių literatūros katedroje būta „ypatingo akademinio bendravimo – su tikra intelektualine, diskusine aistra, su didele pagarba asmeniui, jaunam žmogui. Be abejo, toji tradicija per Putiną atėjo iš tarpukario, buvo apginta ir išlaikyta net gūdžiu sovietmečiu.“

Pagarbą praeičiai mums turbūt ugdo ir talentingų žmonių netektys, kurių pastaraisiais metais itin daug. Daugelis vyresnės kartos žmonių prisimena ką tik mus palikusios aktorės Eugenijos Pleškytės vaidmenis teatre ir kine. Dabar jau kultūrinės kolektyvinės atminties formomis bus bandoma išsaugoti jos atminimą. Tai jau likusiųjų šiapus rūpestis.

Šiapus ir anapus kalbos horizonto

O dėl anapus... LRT „Kultūros savaitės“ komentare rašytojas Markas Zingeris apie mirtį sakė taip: „Ar trūnėsiams, kurie kažkada buvo Markas Zingeris, bus komfortabiliau (juokingas žodis, pagalvojus apie kapines) nuo to, kad mane skaitys, cituos, jaudinsis dėl mano sukurtų personažų?“Ko gero, iš tiesų asmeninio patogumo kapinėse nesusikursime. Tačiau kapinių ir paveldo sargams šiame gyvenime turėtų labai padėti specialios duomenų bazės. Panašios į Mažojojoje Lietuvoje steigiamą.

Jei jau grįžtume prie raktinio skiautinių žodžio, tai interneto teikiamos galimybės geros tuo, kad leidžia dairytis toliau už mūsų žvilgsnio horizonto. O už horizonto, kaip žinome, pasaulis nesibaigia. Bent jau taip teigia rašytojas Alvydas Šlepikas „Metų“ žurnale spausdintame pokalbyje su Herkumi Kunčiumi.

Rašytojų gerbiamą, o nemažos dalies kalbininkų garbinamą taisyklingos lietuvių kalbos žodžių jėgą turbūt būtų linkęs kukliau vertinti lituanistas Giedrius Tamaševičius.

Šiaip ar taip, taisyklinga, ar ne – brangiausi dalykai pasakomi būtent kalba. Net jeigu ji tokia kaip Regimanto Tamošaičio rašinyje iš „Šiaurės Atėnų“, geraširdiškai ironiškų intonacijų pakaišiota... Tiesa, brangiausių, gražiausių ir apskritai -iausių dalykų (o ką jau kalbėti apie žmones) turbūt negali būti be skaičiaus, jeigu rimtai žvalgaisi, atsirinkdamas.

Šiandienos blizgesiai ir esmės

Žinoma, aukcionai turi parduoti kūrinius už milžiniškas sumas, kūrėjai turi  atidarinėti ekskliuzyvines kviestines parodas, muziejininkai turi pristatyti kolekcininkų sukolekcionuotus Napoleono nuotykius – reikia ir tokio spindesio, blizgesio, bet tai labiau viešųjų ryšių būdas tapti dar viešesniems. Kultūros sferoje gal nuo to blizgesio akys ne taip paskausta, bet kažkaip mieliau skaityti filosofinius Vytauto Rubavičiaus svarstymus apie tapatybę ar „Kultūros barų“ žurnale publikuotą Rimanto Gučo žvilgsnį į pusšimtį vargonų istorijos metų.

Gerai, kad žinome, jog Panevėžyje vyksta paroda, skirta Aukštaitijos dailei, bet ne mažiau smagu, kad Aistė Paulina Virbickaitė „Šiaurės Atėnuose“ dairosi į Latvijos pusę – kas gi vyksta Rygoje vykstančioje skulptūros kvadrienalėje – tokių plečiančių akiratį ir kontekstą rašinių reikia ir trūksta...

Rytojaus lapkričio aktualijos

Aišku, smagu dirstelėti ir į ateities planus. Bent jau rimtesnius klasikinės muzikos koncertus, vykstančius lapkričio mėnesį, apžvelgia kolegė Dalia Rauktytė. Pažvelgę į kitokius kultūrinius renginius, atrastume ir anonsuojamą akordeono festivalį, ir nemokamus kino seansus Prancūzų institute ir „secesinio laikmečio“ drabužių parodą. Taigi, renginių lapkritį nepritrūks.

Vėl šiandiena

O jei vėl apsidairytume, kuo „Bernardinai.lt“ „Kultūra“ džiaugiasi šiomis dienomis? Paskutinės publikacijos, dar patenkančios į šią apžvalgą, yra naujausias Mariaus Buroko rengiamo „Užkietėjusio skaitytojo kronikų“ ciklo rašinys, apžvelgiantis knygų pasaulio naujienas ir įdomybes. Kaip visada žaižaruoja visom spalvom, jei taip galima kalbėti apie literatūrai skirtą publikaciją.

Na, ir „Savaitės pokalbio“ cikle – kolegės Kristinos Urbaitytės parengtas pokalbis su prezidentės patarėja Virginija Būdiene. Kalbėdama apie Maironio metų minėjimo renginius, ji sako: „Lietuvoje mažoka modernių, šiuolaikinių istorinės atminties ar kultūrinės atminties puoselėjimo formų.“

Apskritai mažoka reflektyvios kultūrinės atminties. Norint išlikti apdairiems, reikėtų praplėsti jos talpą... Gal net performuluočiau taip: norint išlikti... Bet tai – jau kito rašinio tema.

Bernardinai.lt

Gal aš ir klystu, bet man atrodo, kad šiųmetės Vėlinės pasižymėjo tuo, kad jų proga nevyko jau keletą metų nenurimstanti kova su Helovinu. Žiniasklaidoje niekas pernelyg nesiskundė komercializacija ir rėksmingais bei mūsų tykiam kraštui nederančiais importiniais papročiais. Ir nepasakysi, ar čia pergalė, ar paliaubos, bet vienas kitas persirengėlis, praplevėsuojantis kokia Vilniaus gatve, atrodė veikiau kaip inkliuzas Vėlinių žvakėje, o ne taisyklė.

Užtat neabejotinas šių Vėlinių žiniasklaidos leitmotyvas – kapinės. Tiksliau tai, kad jų jau nebeilgai užteks, mat gyventojų Lietuvoje, pasirodo, mažėja ne tik dėl emigracijos ir labai gali būti, kad laisvų gyvenamųjų vietų daugės, o ploto atgulti po mirties tik mažės. Ar tokią padėtį palengvins krematoriumai ir kolumbariumai – nežinia, bet išbarstyti velionio pelenus pavėjui pas mus kuo griežčiausiai draudžiama!

Tuomet pagalvoji: o kam tos kapinės apskritai reikalingos? Mirusiesiems? Nors jiems tai turbūt tikrai vienodai, ar savo likučiais maitinti kokios obels vaisius, ar būti virškinamam mikroorganizmų prabangaus ąžuolinio karsto likučiuose, prislėgtuose žvilgančių sunkiasvorių juodo marmuro gabalų.

Kapinės – vieta gyviesiems, vieta atminimui, kur turbūt labiausiai reikėtų pasakoti istorijas apie gyvuosius, tiksliau – apie tuos, kurie seniai seniai ar dar ne taip seniai tokie buvo.

Šitaip mintijau vaikščiodamas po katalikų kapines Stambule, įsispraudusias į prabangaus Osmanų ir Atatiurko modernizacinius vajus menančio kvartalo vidurį. Nuo kitų pietinėje Europos dalyje mano matytų katalikų kapinių šios išsiskyrė didžiule daugiakalbyste, paminklai daugiausia bylojo prancūziškai ir itališkai, kur ne kur – ispaniškai, rečiau – turkiškai, o itin retai – net angliškai.

Kas nešė tuos žmones į šitą Europos pakraštį? Karas ar meilė? Ką jie veikė čia, ant Bosforo krantų, – dirbo diplomatinėje tarnyboje, prekiavo, slapstėsi, keliavo ar šiaip ieškojo laimės? Kokia kalba jie kalbėjo namuose ir gatvėse, ką laikė savo tėvynėmis, kaip jautėsi čia, juk iki masinio turizmo laikų Stambulas turėjo būti gan egzotiška vieta.

Nežinia, jų istorijų nepasakoja jokie kelionių vadovai, nepasakoja ir gyvieji sargai, ramiai sau gurkšnojantys arbatą sargo būdelėje ir mane praleidžiantys, vos tik paaiškėja, kad aš visiškai nesuprantu turkiškai. Istorijas čia gali spėlioti iš užrašų ant paminklų. Štai būrys prancūzų kareivių, per Pirmąjį pasaulinį karą mirusių nuo įvairiausių ligų ar tik ne Osmanų imperijos nelaisvėje? Kunigas veikiausiai buvo atsiųstas sielovados tikslais, nors, negali žinot, gal ne tik, kažkodėl šmėsteli mintis apie šnipinėjimą – a, jau žinau, kodėl: visi vyrai juodais drabužiais tokią sukelia. O va, ana toje prabangioje koplyčioje besiilsinti šeima itališka pavarde turbūt užsiėmė verslu ir susikrovė neblogą kapitalą. Įdomu, kuo jie prekiavo? Jau nekalbant apie tai, kad visi jie kažko siekė ir vengė, kažkuo džiaugėsi ir dėl kažko liūdėjo, kažką mylėjo ar nekentė...

Panašiais klausimais neduodu ramybės dviem bičiuliams, su kuriais Visų Šventųjų dienos proga bastomės po Vilniaus Bernardinų kapines. Va, sakau, kiek čia visokiausių -ewskių ir -owskių, ir kas dabar ką apie juos žino? Kur jų artimieji, kurie galėtų bent ką nors papasakoti apie tai, kad šitas ponas nešykštėdavo dėmesio visoms aplinkinėms damoms, o ana tas – priešingai, buvo didžiausias mizantropas, ši moteris galbūt laisvai kalbėjo vokiškai ir mėgo kavą, o ši – dievino Šopeną ir vyną. Jie iš niekur čia neatsibastė, jie čia gimė ir mirė, tik valstybė, kurioje jie gyveno, iškeliavo tolyn į Vakarus, o kartu su ja visi tie, kurie juos pažinojo ir kuriems jų antkapiai sakė daug daugiau nei mums šiandien.

Plakatai, kviečiantys į Oskaro Koršunovo pastatytą Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymą“, sako, kad ten (Anglijoje, Norvegijoje, Amerikoje) yra lengviau nebūti. Betgi išties nebūni tik tuomet, kai patenki į kapines. Tačiau kai galvojame apie emigraciją, apie kapines – negalvojame. Galvojame apie ištisus kvartalus ne pačiuose turtingiausiuose miestų rajonuose, pilnus lietuvių. O juk paskui tie kvartalai pavirs kapinių kvartalais ar net ištisomis kapinėmis, žiniasklaidoje vadinamomis mirusiųjų miestais. Ar kada pagalvojote apie lietuvių kapines Dublino ar Londono prieigose kaip apie artėjančią tikrovę? Ir apie tai, kaip jos skirtųsi nuo angliškųjų? Pavyzdžiui, per Vėlines. Galėtų sau britai kultūrinį turizmą puoselėti, ekskursijas vedžioti, rodyti kaip egzotišką mažumą su keistais papročiais, žvakių importu mes patys kaip nors pasirūpintume. O galgi antkapiai su daugybe nesuprantamų vardų ir pavardžių lotyniškais rašmenimis netruks užželti žole, ir tik Helovino vaiduokliai tenai tesiautės, įtraukdami į britų kultūrą tuos, kurie gyvi būdami kaip įmanydami nuo jos atsiribodavo?

Kokias istorijas tos kapinės pasakos tiems, kas į jas užklys? Apie darbą ir laimę ar apie nesėkmes ir nostalgiją? Ar bus tų, kurie sugebės tas istorijas išgirsti? Kaip į jas žiūrėsime po šimtmečio – kaip į paveldą, pasakojantį apie daugybės žmonių pastangas sugriebti laimę, ar niurnėsime, jog mokesčių mokėtojų lėšos švaistomos jų priežiūrai, mat niekas nebeprisimins senelio brolio, kadaise iš Kvėdarnos iškeliavusio į Korką?

Į visus dalykus, kuriuos gyvi būdami laikome svarbiausiais savo bruožais, čia, kapinėse, gali žiūrėti kaip į niekučius, nublankstančius prieš amžinybę, arba kaip į istorijas, kurios galėtų būti papasakotos ir kurios būtų tikrai pamokomos! Dar Herodotas rašė, kad sužinoti, ar gyvenimas geras, ar blogas, išties galima tik po mirties ar bent jos valandą, nes, kol esi gyvas, tai viskas gali apsiversti pačiais netikėčiausiais būdais: šiandien esi turtingas ir laimingas, rytoj – žiūrėk, klipata, rankiojantis trupinius iš laimingųjų pastalės.

Tikrosios sėkmės ir nesėkmės istorijos yra toli gražu ne žurnalų puslapiuose ir gyvenimo būdo laidose, o kapinėse. Ir tik čia apie jas galima kalbėti išties rimtais veidais.

Bernardinai.lt

Kaune penktadienį vyks kas ketverius metus šaukiamas Visuotinis šalies teisėjų susirinkimas. Jame planuoja dalyvauti prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Susirinkime bus renkama naujos sudėties Teisėjų taryba, tvirtinamas Teisėjų etikos kodeksas, bus išklausytos Teisėjų tarybos, Teisėjų garbės teismo veiklos ataskaitos, pranešė Nacionalinė teismų administracija.

Teisėjų tarybos narių rinkimai vyks pagal naujai priimtas Teismų įstatymo pataisas.

"Šių metų susirinkimas suteiks daugiau galių apylinkių ir apygardų teismams, per proporcingesnį jų atstovavimą Teisėjų taryboje. Kaip žinoma, pagal naujas Teismų įstatymo pataisas, Tarybos narių skaičius padidėja nuo dvidešimt vieno iki dvidešimt trijų. Apygardų ir apylinkių teismai į Tarybą deleguos nebe po tris, o po penkis narius", - teigia Teisėjų tarybos sekretorė Laima Garnelienė.

Pasak jos, susirinkime daug dėmesio bus skiriama žmonių pasitikėjimo teismais, bendravimo su visuomene, teisėjų atrankos vertinimo, teismų darbo sąlygų gerinimo, piliečių aptarnavimo klausimams.

Susirinkimas - aukščiausia teismų savivaldos institucija, kurioje dalyvauja visi Lietuvos teisėjai. Jis yra teisėtas, jei jame dalyvauja daugiau kaip pusė visų šalies teisėjų.

Šiuo metu šalies teismuose dirba 777 teisėjai.

Krašto apsaugos ministerijoje (KAM) penktadienį įvyks dvyliktieji Nacionaliniai maldos pusryčiai.

Šiemetinio renginio tema - "Palaiminti taikdariai, jie bus vadinami Dievo vaikais", pranešė KAM.

Maldos pusryčiuose dalyvaus Vyriausybės, Seimo nariai, krašto apsaugos sistemos vadovybė, dvasininkijos atstovai, užsienio šalių ambasadoriai, kiti

"Įtampų pasaulyje ne mažėja, o daugėja, todėl manome, kad šiandien prasminga kalbėti apie taikdarystės misiją. Karys dažnai siejamas su karu, tačiau esminis kario uždavinys – ginti taiką", - sakė krašto apsaugos viceministras gynybos politikai Vytautas Umbrasas, vienas iš Nacionalinių maldos pusryčių organizavimo pradininkų.

Krašto apsaugos ministerijoje vyksiančiuose Nacionaliniuose maldos pusryčiuose invokaciją tars Lietuvos kariuomenės vyskupas ordinaras Gintaras Grušas, renginio dalyvius sveikins krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė, pagrindines kalbas sakys pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas prof. Vytautas Landsbergis, Lietuvos ambasadorius Baltarusijoje Linas Linkevičius. Kario žodį tars Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų vadas generolas majoras Edvardas Mažeikis.

Maldos pusryčių tradicija atsirado XX amžiaus viduryje kaip reakcija į kylančius naujus iššūkius. Jų ištakos siekia 1942 metus, kai keletas Jungtinių Valstijų Senato narių pradėjo neformalius susitikimus, siekdami dalytis Kristaus mokymo gyvybingumu ir juo pagrįstu tarpusavio bendravimu. 1953 metais JAV įvyko pirmieji nacionaliniai maldos pusryčiai, kuriuose dalyvavo JAV prezidentas.

Lietuvoje pirmieji Nacionaliniai maldos pusryčiai buvo surengti 2001 metais. Anksčiau jie rengti Prezidentūroje, Seime.

Oskaro Koršunovo spektaklio „Hamletas“ akimirka. D. Matvejevo nuotrauka

Kasmetinis Žironoje (Katalonija) vykstantis „Temporada Alta“  teatrų festivalis  ir vėl pakvietė Oskaro Koršunovo teatrą. Vykome su „Hamletu“.  Pernai  spalio mėnesį vaidintos „Mirandos“ (pagal W. Shakespeare'o „Audrą“ ) neginčijama kūrybinė sėkmė, – t. y. O. Koršunovo režisūra ir aktorių Povilo Budrio bei Airidos Gintautaitės vaidyba – ištiesė ranką ką tik įvykusioms gastrolėms. Beje, anais metais de Salto (Žironos priemiestis) teatre rodyta „Miranda“ paskatino Bergmano festivalio prodiuserį kviesti šį pastatymą ir į Švediją. Šįmet ten jau OKT „Mirandos“ ir „DUGNO“ būta ir sėkmingai vaidinta.

„Temporada Alta“ teatrų festivalis Žironoje nusidriekia per tris – spalio, lapkričio ir gruodžio – mėnesius. Tą patį vakarą skirtingose scenose ir kūrybinėse aikštelėse vaidinami šeši spektakliai, operetės, vyksta koncertai, cirko pasirodymai. Nuo „Makbeto“, „Hamleto“ iki „Meistro ir Margaritos“ ar šiuolaikinės vokiečių dramaturgijos inscenizavimo. Šiųmečiame festivalyje greta  ispanų, italų, anglų, vokiečių, prancūzų vėl skambėjo lietuvių teatro vardas. Ir tai jaudino. Juoba žinant, su kokiu azartu ir profesionaliu dėmesiu čia vertinamas kiekvienas originalios sceninės kūrybos žingsnis. Tą paliudijo ir pačią pirmąją atvykimo dieną (spalio 25-ąją) Barselonoje surengta spaudos konferencija, spektaklio vakarui specialiai išleistas laikraštis, kuriame paskelbtas išsamus interviu su O. Koršunovu, atskiri pagrindinių spektaklio kūrėjų – režisieriaus ir aktorių Rasos Samuolytės bei Dariaus Meškausko – filmavimai televizijos laidai, aktoriams ir režisieriui skirta fotosesija.

Barselonoje palydėti į spaudos konferenciją pakliūvame į jaukius, kūrybos dvasia alsuojančius ir kiek paslaptingus namus, į kuriuos patenkama tik su leidimu. Tai privatūs literatų namai, kur vyksta įvairūs literatūros ir meno vakarai. Senamiesčio keliaaukštis pastatas turi ir slaptingą kiemą su sodu, kuriame – palmės, baseinas su žuvelėmis, kavinukė po atviru dangumi... Čia Koršunovas, Samuolytė ir Meškauskas iškart pakviečiami į surežisuotą mizansceną; kadras fotografijai... Mūsiškiai, įpratę scenoje patys spręsti ir režisuoti, kiek nustebę ima juoktis, tačiau klusniai pasiduoda. Spaudos konferencijoje, kuriai talkina rusų vertėja, būrys pasirengusių diskusijai žurnalistų ir teatrologų godžiai gaudo ir fiksuoja režisieriaus ir aktorių mintis. Su Audra, OKT vadybininke užsienio reikalams, sutartinai šypsomės; profesionalus pasirengimas konferencijai – visų pirma ne tik išmanymas, bet ir pagarba. Ką akcentuoja O. Koršunovas? „Pagal pjesę Hamletui yra 30 metų. Toks amžius, kai žmogui  jau reikia atsakyti į esminius gyvenimo klausimus: kas esame, kas mes tokie? Ką darome teatre? Hamletišką a t s a k o m y b ė s klausimą uždavėme sau patiems“, – teigia režisierius.

Klausimas iš salės: „Ar laikote „Hamletą“ šiuolaikine pjese? O gal ieškote to šiuolaikiškumo ir jį perkeliate, pritaikote?“

D. Meškauskas: „Hamletas“ – net ne pjesė, o daugiau scenarijus, į kurį galima perkelti epochas... Ir visuomet bus aktualu.“

Klausimas iš salės: „Miranda gyvena konkrečioje epochoje. Ar jūsų Hamletas – taip pat iš  konkrečios epochos?“

O. Koršunovas: „Ir taip, ir ne. Faktiškai spektaklis vyksta aktorių grimerinėje. Mes atradome „Archimedo atramos tašką“. Stanislavskis teigė, kad teatras prasideda nuo rūbinės. Supratome  ką kita: teatras prasideda nuo grimerinės veidrodžio. Aktorius prieš spektaklį žiūri pats sau į akis ir... tampa kitas. Tai nepaprastai įdomu, paslaptinga. Veidrodis Šekspyro kūryboje dažnas. „Vaidinti taip, lyg laikytumei prieš gamtą veidrodį!“ – liepia aktoriams Hamletas.“

Klausimas iš salės: „Ar jūs  v a i d i n a t e  tą pradžią priešais veidrodžius?“

D. Meškauskas: „Mes nevaidiname aktorių.  Identifikuojame patys save. Mes  e s a m e aktoriai.“

O. Koršunovas: „ Suprasti „Hamletą“ – tai suprasti save. Kitais būdais jo suprasti gal net neįmanoma. Kai mėgini jį suvokti per save, jis iškart tampa šiuolaikiškas. Kitaip šią dramą statyti, t. y. užsiimti istorine archeologija, nėra prasmės.“

Klausimas iš salės: „Paprastai scenoje fokusuojamasi ties Hamletu. Ar Jūsų spektaklyje to nėra?

O. Koršunovas: „Fokusas Hamleto link yra, tik esminės  užduotys keliamos be išimties visiems. “

D. Meškauskas: „Režisieriaus idėja – Hamleto paveikslas yra kitų veidrodis.“
R. Samuolytė: „Režisierius, statydamas spektaklį, kalbėjo, kad Ofelija yra kaip sąžinė (šalia esantiems aktoriams). Ir spektakliui prasidėjus aš žiūriu į veidrodį kaip aktorė, kuri vaidins Ofeliją. Svarstau, kaip pajėgiu šiandien vesti save ir kitus gilyn. Distancija, skirianti mane nuo Ofelijos, man suteikia daug ieškojimo galimybių“.

Klausimas iš salės: „Ar dar ruošiatės statyti Šekspyrą?“

O. Koršunovas (po ilgos tylos): „Galvoju...“

Tai tik keli spaudos konferencijos, vykusios Barselonoje dvi dienos iki spektaklio, potėpiai. Klausimai vijo klausimus. Paskui, jau pasibaigus pokalbiui, prasidėjo filmavimai. Dar vėliau – vakarienė Barselonos turguje, kur mums nuolat buvo primenama, jog saugotume rankines ir krepšius.

Kita festivalio diena – aktoriams laisva, statomos dekoracijos, derinami titrai. Miela vertėja Akvilė, nepaisant mažiausiai dešimtmečio šio darbo patirties, pastebimai jaudinasi.

Per pusryčius – siurrealistiniai mūsų sapnai... Vidudienį – siurrealisto Salvadoro Dali muziejus Žironos pašonėje, Figureres mieste. Harmoningas, įkvepiantis, šviesus, griaunantis stereotipinį destruktyvaus meno išankstinį įsivaizdavimą. Praleidžiame čia veik visą dieną. Artistės grasina, kad jau laikas mesti valgyti, visai. Mat rytoj – spektaklis... Jos ir taip – daugiau siluetai nei kūnai. Nuo šitos pavakarės taip ir padarys. Stabdžius šurmuliui ir tam, kas sunkina dvasią, įjungia Meškauskas, Gavenonis. Rytoj...

Rytojus išaušta neramus. Lauke draskosi vėjai, staiga prireikia striukių. Niekas nebelaksto iš viešbučio kambarių, ir 15-ą valandą visi pajudame į nedidelio priemiesčio Salto jaukų teatrą. Vėjas, lietus, šaltis.  

16-ą valandą prasideda repeticija. Oskaras vaikšto už aktorių, susėdusių priešais veidrodžius,  nugarų. Kalba. Aiškina ir aiškinasi. Užveda. Įkvepia. Nuteikia. Repeticijai prasidėjus, pratrūksta liūtis, kruša su ledais. Aktoriai repetuoja, Oskaras su Audra išbėga pažiūrėti, kas čia darosi, – stovi, atvėrę užkulisių duris į lauką ir netiki savo akimis. Žinoma, iki spektaklio dar penkios valandos ir visi bilietai jau seniai išpirkti. Ir pėsti žiūrovai čia nevaikšto, juoba iš Barselonos... ir vis dėlto – neramu, kad Saltą ūmai apėmusi žiema užkirs kelius ir į Elsinorą.

Be proto ilga repeticija. Režisierius kartoja ir tikslina kiekvieną iškilusį neaiškumą, tariasi su garso operatoriumi Alium. Aktoriai taip pat mėgina prisitaikyti neįprastai nedidelėje, sakyčiau, netgi ankštoje scenoje. („Nuo šiol visad reikia vaidinti „Hamletą“ mažoje erdvėje!“ – po spektaklio pasakys Koršunovas). Žiūrovai „Hamleto“ metu sėdės čia pat. Atrodys, kad visi ir visa yra kartu, be jokio perskyrimo. Po Samuolytės Ofelijos monologo išlekiu į užkulisius apsiraudojusi. Pažadu sau spektaklio metu žiūrėti į vyksmą šaltu, kritišku žvilgsniu. Esu šventai įsitikinusi, kad pavyks. Ha ha ha...

20 valandą režisierius paleidžia iš repeticijos aktorius. Po valandos – spektaklis.

Žiūrime į nesigiedrijantį dangų. Tačiau jaudinamės be reikalo, salėj bus anšlagas.

20:40 val. visi kviečiami į sceną. Oskaras ir vėl – aktoriams už nugarų. Vaikšto, kalba. Tyli. Šis priešhamletiškas paveikslas man primena kelionę į Zoną. Pakils dabar visi ir išeis. Tik dar pažiūrės vienas kitam į akis. O tada jau – į veidrodį.

Oskaro Koršunovo spektaklio „Hamletas“ akimirka. D. Matvejevo nuotrauka

Spektaklis tiesiog skamba. Ir tokie gyvi dialogų sukibimai, ir pagavi publika, reaguojanti ir atliepianti į kiekvieną niuansą, įžvelgianti ir perprantanti režisieriaus sumanymą, jautriai pritarianti kiekvienai aktorių pastangai. Matanti, girdinti publika. Šįvakar dar sykį suvokiu, kad spektaklį kuria ne vien pastatymo kūrėjai. Spektaklį neišvengiamai kuria (arba – sugriauna) žiūrovai.

Meškausko Hamletas primena vaiką, kuris žaibiškai nuo neįmanomų gyvenimo užduočių ir patirties subręsta, pasensta ir suvokia, kad tiesos ir išsivadavimo kaina yra mirtis. Jokio inkštimo, tik pražūtingas yrimasis mirties link.

Į Ofeliją žiūrėti vengiu, nes neatlaikau.

Gavenonis pirmoj scenoj krinta, paskui – krinta dar kartą, ir nuo tada jau net nesvarbu, katras iš jų pargriuvo – Gavenonis ar Klaudijus. Dainius šįvakar iki saldumo pasotina publiką žaižaruojančia meistryste.

Fantastišką tempą pasikinkęs Vaidoto Martinaičio Polonijus sukuria tokią sceninę įtampą ir užsuka tokį vyksmą, kad jo vaidinamose scenose beveik nekvėpuoju:  greitakalbė, tempas, ritmas, minties skvarbumas, veiksmingumas, bendravimo tikslumas, – tik spėk sekti ir vytis.

Ir Laertas... Jo ilgesys. Jo, t. y. Dariaus Gumausko, laertiška  b a i m ė – prarasti Ofeliją, skuba įvykdyti, kas skirta. Greitai įsisavinamos Koršunovo pastabos.

Daugiaprasmis, už mus visus daugiau žinantis (nes jis – iš ateities, kurioje Hamleto jau nebebus) Juliaus Žalakevičiaus Horacijus. Tartum jau seniai būtų perpratęs visą šitą „mechanizmą Hamletą“. Amplitudė – nuo rūkančio baugštaus vaikinuko su kapišonu iki gudreivos klouno.

Ir Gertrūda. Kai finale Nelė Savičenko pakelia kaukolę, kai priglaudžia ją prie savęs, kažkokiu neįtikėtinu būdu paregiu, kaip išgerti nuodai tarytumei pradeda tekėti visu Gertrūdos kūnu. Ima svaiginti nuostaba: akivaizdžiai matau patį mirties persmelkimą, persiliejimą. Mistiškasis tapsmas.

Kai antrąjį kartą, jau spektaklio finale, pasigirsta Hamleto „Būti ar nebūti“, išsigąstu, kad dabar atsitiks kažkas baisaus. Toks Meškausko Hamletas. „Jei jo studentai dabar matytų!“–- pagalvoju.

Po spektaklio – daugybė iškvietimų lenktis. Dėkingumo ovacijos.

Dėkingumo įkvėpti čia gyvenantys lietuviai maloniai pasiūlo kitą rytą aprodyti gražiausias Žironos senamiesčio vietas.

Tačiau aš nespėju grįžti iš Elsinoro. Vis dar esu t e n.

„Hamletas“  – kaip anapusybės inkliuzas šių dienų kasdienybėje ir teatrų festivaliuose. Ir vis dėlto – įkvepiantis b ū t i šitą gyvenimą ir šiuo laiku, kad ir koks jis būtų mums lemtas ir mūsų pačių kuriamas.

Nuotraukos iš OKT archyvo

Nuotrauka iš Pauliaus Normanto albumo „Keturios Budos pėdos, keturi šventi miestai“

Žymus fotografas, keliautojas ir poetas Paulius Normantas išleidžia naują fotografijų albumą „Keturios Budos pėdos, keturi šventi miestai“. Nuotraukų cikle iš kelionių po budistų kraštus Rytuose – Indijoje ir Nepale – įamžintos svarbiausios budistų piligrimystės vietos. Šiam albumui pratarmę parašė pats Tibeto dvasinis lyderis 14-tasis Dalai Lama.

„Paulius Normantas savo fotografijų knygai įkvėpimo sėmėsi iš keturių pagrindinių su Budos gyvenimu ir mokymu susijusių piligrimystės vietovių: Lumbinio, Bodgajos, Sarnatho ir Kušinagaro. Nuostabios fotografijos skaitytojui suteiks daug džiaugsmo, nepaisant to, ar jį domins šios piligrimystės vietos, ar vien įspūdingi vaizdai“, – rašo 14-tasis Dalai Lama fotoalbumo pratarmėje.

Autorius į albumą sudėjo fotografijas iš kelionių po Rytus. 2007-2008 m. jis fotografavo Nepale, Lumbinyje, savo darbų ir fotoekspedicijų vadovo ir mokytojo Budos Šakjamunio gimimo vietoje. 2009 m. fotografas dirbo Bodhgajoje, kur Buda nušvito. Paskutinėje Budos pėdoje, šventajame Kušinagaro mieste, kur jis išsilaisvino iš kūno, keliautojas fotografuoti baigė 2010 m. žiemos viduryje.

Nuotrauka iš Pauliaus Normanto albumo „Keturios Budos pėdos, keturi šventi miestai“

Šiai knygai tekstus parašė prof. Audrius Beinorius. Pasak profesoriaus, pasaulyje žymaus lietuvių fotomenininko ir poeto Pauliaus Normanto albume siekiama atskleisti nepakartojamą šventų vietovių dvasią. Tai vienuoliktas jo fotoalbumas apie Rytų kultūras ir devintasis apie budistinius kraštus. Per dvidešimt dvejus piligriminio gyvenimo tuose kraštuose metus jis dirbo keturiolikoje valstybių ir sukaupė per 100 tūkst. fotografijų archyvą. Šimtu aštuoniomis fotografijomis pristatomi istorinių Budos vietų architektūros paminklai, meno objektai, kiti artefaktai.

Albumą P. Normantas pristatys lapkričio 12 d., pirmadienį, 17:30 val. Vilniaus Rotušėje (Didžioji g. 31). Renginio metu kalbės profesorius Antanas Andrijauskas, žurnalistas Ginas Dabašinskas, akustines improvizacijas atliks Saulius Petreikis. Fotoalbumą išleido leidykla „Petro ofsetas“.

Paulius Normantas nuo 1983 metų yra apkeliavęs daugelį Azijos šalių. Jo ekspedicijų sąraše – Rusija, Tibetas, Kinija, Kazachstanas, Indija, Pakistanas, Nepalas, Tailandas, Kambodža, Mianmaras, Butanas, Vietnamas, Laosas, Indonezija ir kt. Fotografas yra pelnęs virš 10 Lietuvos ir tarptautinių apdovanojimų, tarp jų – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija.

Bernardinai.lt

Ypatingas popiežiaus pasiuntinys Sirijos taikos klausimais kardinolas Robert Sarah ketvirtadienį nuvyko į Bekos slėnio vietovę Baalbek Libano šiaurės rytuose, kur pasienio zonoje lankė pabėgėlius iš Sirijos, skelbia Vatikano radijas. Asmeniškai dalindamas pabėgėliams skirtą pagalbą kardinolas paliudijo popiežiaus Benedikto XVI ir visos Bažnyčios solidarumą su sirais, tiek krašto viduje, tiek svetur kenčiančiais nuo pragaištingo vidaus konflikto.

Popiežius Benediktas XVI asmeniškai ir Vatikane posėdžiavę Vyskupų sinodo dalyviai paaukojo pagalbai sirams milijoną JAV dolerių. Katalikiškos labdaros organizacijos, ypač Artimųjų Rytų kraštuose veikiantys Caritas skyriai, kreipia visas savo pajėgas ir resursus į pačią Siriją bei į Libaną, kur renkasi daug bėgančiųjų nuo Sirijos konflikto. Penktadienį kard. Sarah sugrįš į Libano sostinę, kur kaip Popiežiaus ypatingas pasiuntinys pirmininkaus regiono katalikiškų organizacijų pasitarimui apie Sirijos krizę. Susitikime Libano Caritas centrinėje būstinėje Beirute dalyvaus maždaug dvidešimties katalikiškų labdaros organizacijų atstovai iš Libano, Sirijos, Jordanijos, Turkijos ir Irako.

Solidarumo ir artimo meilės misiją kardinolas pradėjo trečiadienį Libano sostinėje Beirute kur nuo pat atvykimo pradėjo susitikimus su regiono politiniais ir religiniais lyderiais. Kardinolą Robertą Sarah trečiadienį priėmė Libano prezidentas, maronitas katalikas Michel Seleiman. Po to kardinolas susitiko su Libano Bažnyčios ganytojais jų Vyskupų sinodo susitikime bei aplankė armėnų katalikų patriarchą Nersesą Bedrosą XIX Tarmouni. 

Pasak Libano Caritas direktoriaus kun. Simono Faddoulo, kard. Sarah vizito pirmoji diena praėjo sėkmingai. Prie kardinolo intensyvios programos prisidėjo nenumatyti susitikimai, kaip pav. su Antiochijos ortodoksų patriarchu Ignotu IV Hazimu. Damaske reziduojantis ortodoksų patriarchas atvyko į Libaną sveikatos patikrinimui. Apie tai sužinojęs Šventojo Tėvo pasiuntinys aplankė patriarchą vienoje Beiruto ligoninėje. Tai buvo intensyvus dvasinių lyderių susitikimas, - pasakojo Libano Caritas direktorius. Antiochijos ortodoksų patriarchas dėkojo kardinolui ir per jį popiežiui už katalikų Bažnyčios solidarumo misiją bei palinkėjo, kad abiejų Bažnyčių bendradarbiavimo ryšiai, ypač dabartiniais sunkiais laikais, ateityje būtų dar artimesni.

Tęsdamas tautinių ir archeologinių kostiumų kalendorių seriją, Lietuvos liaudies kultūros centras išleido 2013–2014 m. kalendorių, kuriame atspindėta atkurtų I–XVI a. Kuršių genties kostiumų kolekcija.

Geležies amžiaus, romėniškosios, vikingų bei viduramžių epochos nešioseną atskleidžianti tipinių kostiumų kolekcija atkurta remiantis Vakarų Lietuvos archeologiniais tyrimais, istoriniais duomenimis ir Europos ikonografija. Lyginant tekstilės lopinėlius, mokslininkų surinktus iš visos Lietuvos archeologinių paminklų teritorijos, pastebėtas spalvų ir tekstūros (audimo, juostų vijimo technikos), drabužių kirpimo ir konstravimo bendrumas ne tik Lietuvos, bet ir Europos aprangoje. Tai palengvino atkurti audinių gamybą, kirpimą bei fasoną, dėl to atsirado galimybė parodyti ne tik atskiro priešistorinio laikotarpio stilistiką, bet ir atsekti dėvėjimo kaitą.

Kalendoriaus sudarytojos – archeologė Daiva Steponavičienė, dizainerė tekstilininkė Danutė Keturakienė. Kolekcijos kostiumų autentiškumą perteikia išraiškingos Artūro Moisiejenkos fotografijos.

Šis Lietuvos kultūros savastį ir nacionalinį išskirtinumą pristatantis lietuvių ir anglų kalbomis išleistas meninis kalendorius galėtų būti puiki dovana artėjančių švenčių proga.

Lietuvos liaudies kultūros centro informacija

Bernardinai.lt

Bernardinai.lt nuotrauka

Lapkričio 8 d. Europos šalyse buvo minima sveikos mitybos diena. Šia proga Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas (NMVRVI) priminė apie pusryčiavimo svarbą ir naudą.

Valgymo režimas

Pusryčiai – tai pirmasis dienos valgis, kuris svarbus  tiek vaikams, tiek suaugusiems. Nuo pusryčių prasideda valgymo režimas. Geriausia, kai per pusryčius ir pietus žmogaus gauna daugiau nei du trečdalius paros raciono kalorijų, o vakarienei mažiau nei trečdalį. Maitinimosi laikas gali būti įvairus, tačiau rekomenduojama, kad tarp pusryčių, pietų ir vakarienės būtų 5–6 valandos.

Valgant 3 kartus per dieną pusryčiai turėtų sudaryti 30 % dienos energinės vertės, o valgant 4 kartus  – 25 %, t. y., vidutiniškai apie 400-500 kalorijų.

Visaverčiai pusryčiai

Įrodyta, kad visaverčiai pusryčiai yra protinės ir fizinės energijos šaltinis geros dienos pradžiai. 2011 m. Didžiojoje Britanijoje buvo atliktas tyrimas, kuriuo siekta išsiaiškinti pusryčių įtaką tolimesnei mūsų dienos sėkmei. Tyrimo duomenys parodė, kad žmonės, valgantys pusryčius (62 proc. tyrimo dalyvių pusryčiams rinkosi grūdinius patiekalus), jaučia mažiau įtampos, rečiau patiria nelaimingus atsitikimus ir sveikatos sutrikimus darbe. Priešingai nei žmonės, kurie nepusryčiauja, bet užkandžiauja traškučiais, sausainiais.

Nors kiekviena tauta turi savo nacionalinius pusryčius (pvz., prancūzai valgo prancūzišką ragelį, sviestą, džemą, kiaušinį ir geria kavą, anglai – kiaušinienę su šonine, skrudintą duoną, dešreles bei daržoves),  svarbu, kad jie būtų maistingi ir suteiktų energijos visai dienai.

Pusryčių pasirinkimas

Košės

Dažniausiai laiko pasuošti  pusryčiams turime nedaug, tačiau, nepaisant to, labai svarbu, kad jie būtų sveiki bei skanūs. NMVRVI specialistai pataria, į ką atkreipti dėmesį norint valgyti sveikus pusryčius.
Lietuvos gyventojai su maistu gauna per mažai skaidulinių medžiagų. Per pusryčius turėtume jų gauti ketvirtadalį  paros normos. Tam labai tinka įvairios košės (avožų, miežių, grikių), kuriose gausu ne tik skaidulinių, bet ir mineralinių medžiagų, vitaminų, augalinių baltymų, sudėtingųjų angliavandenių. Norėdami rinktis mažiau kaloringą maistą, košę virkite ne piene, o vandenyje, atsisakykite sviesto ar uogienės. Jei gardinate košę druska, vartokite ją saikingai.

Sumuštiniai

Jei pusryčiams renkatės sumuštinius, naudokite nesijotų miltų duoną arba duoną su grūdais, nes joje – daugiau maistinių skaidulų. Sviesto, tepaus riebalų mišinio ar margarino vartokite saikingai, o ant griežinėlio sūrio ar dešros uždėkite šviežio agurko ar pomidoro.

Varškė

Pieno produktų mėgėjai neturėtų pusryčiams atsisakyti varškės. Tačiau ją geriau gardinti ne uogiene ar džemu, o šaldytomis uogomis – šaldytose uogose išlikę daugiau organizmui naudingų vitaminų. Varškę galima pagardinti mėgstamu jogurtu.

Kiaušiniai

Pusryčiams tinka ir virti ar kepti kiaušiniai. Juose yra gausu baltymų, mineralinių medžiagų, vitaminų A, D ir B2. Kiaušinius galima pagardinti įvairiomis daržovėmis: svogūnais, špinatais, paprika. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad kiaušiniuose yra nemažai cholesterolio, tad piktnaudžiauti jais nereikėtų.

Sausi pusryčiai

Sausi pusryčiai, užpilami pienu ar sultimis,  taip pat turėtų būti pasirenkami atsakingai. Iš kukurūzų pagamintuose sausuose pusryčiuose būna pakankamai daug druskos, o saldžiuose, šokolado skonio  – cukraus.

Valgant tokio tipo pusryčius geriausiai rinktis javainius su grūdais, dribsnius ar sausus pusryčius su visų grūdo dalių miltais ir užpilti liesu pienu ar jogurtu.

Bernardinai.lt

Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis sako, kad kol kas Lietuvoje neatsiranda dvasininko, sutinkančio vykti į Lenkijos Seinų miestelį, kuriame gyvenantys lietuviai pasipiktino netekę lietuviškų mišių.

„Klaidinga žiniasklaidoje pasirodžiusi informacija, esą lietuviui kunigui Seinuose buvo sudarytos nepakenčiamos sąlygos ir panašiai. Todėl nenorėčiau komentuoti ir visuomenės veikėjų laiškų. Problema visai kita: kol kas neatsiranda kunigo, kuris norėtų ir sutiktų vykti į Seinus”, - atsakydamas į BNS klausimus rašė kardinolas.

„Puikiai žinote, kad Lietuvoje dvasininkų trūksta, vienas kunigas neretai aptarnauja kelias parapijas, stokojame kapelionų mokyklose, ligoninėse, darbui akademinėje sielovadoje. Reikia paaiškinti, kad į darbą kitoje vyskupijoje siunčiama kaip į misijas – negaliu kunigo ten paskirti prieš jo valią. Kaip tik šį trečiadienį arkivyskupijos kunigų susirinkime vėl paraginau savo brolius pagalvoti, ar neapsiimtų tam tikram laikui atsidėti Seinų lietuvių sielovadai, tačiau garantuoti, jog tuoj pat bus rasta išeitis – negaliu“, - teigė jis.

Kardinolas A. J. Bačkis teigė ne kartą kalbėjęs ir taręsis su vietos ordinaru vysk. Jerzy Mazuru (Ježiu Mazuru), kuris, kardinolo teigimu, „palankiai žiūri į lietuvių sielovados poreikius“.

„Elko ordinaro nuostata nėra kuo nors išskirtinė – Bažnyčia visur stengiasi teikti dvasinius patarnavimus tikintiesiems jų gimtąja kalba, jei tik yra didėlesnė bendruomenė ir praktinės galimybės. Deja, savo dispozicijoje jis neturi lietuviškai mokančio kunigo, todėl prašo, kad atvyktų dvasininkas iš Lietuvos“, - paaiškino kardinolas.

„Tiek vysk. Mazuras, tiek Lietuvos vyskupai laikosi tos pačios nuomonės, kad Seinuose reikia nuolat dirbančio kunigo, kuris nuosekliai rūpintųsi sielovada lietuvių kalba – ne tik aukotų šv. Mišias, bet ir klausytų išpažinčių, lankytų šeimas, ligonis, ruoštų vaikus sakramentams ir kt. Taigi, siūlymas vienam ar kitam netolimos Lietuvos parapijos kunigui sekmadieniais ar kurią kitą vieną dieną nuvykti į Seinus nėra problemos sprendimas“, - teigė kard. A. J. Bačkis.

Lenkijoje, Seinuose bei greta esančiame Žagarių kaime, gyvenantys lietuvių tautybės žmonės neseniai prarado galimybę melstis lietuviškose mišiose.

Nuo spalio 1 dienos iš Seinų atšauktas kunigas Bernardas Augaitis, mokėjęs abi kalbas ir atskirai aukodavęs mišias lenkams ir lietuvimas. Šiame Lenkijos pakraštyje gyvenantys tikintys lietuviai pranešė, kad kreipėsi į Vilniaus arkivyskupą  kardinolą A.J.Bačkį, jog šis pasirūpintų, jog jie ir toliau galėtų melstis gimtąją kalba.

Lenkijos lietuvių Šv. Kazimiero draugijos pirmininkas Algirdas Vektorius BNS pasakojo, kad spalio pabaigoje sekmadienį Seinų bazilikoje ir Žagarių bažnyčioje mišios aukotos tik lenkų kalba.

Lietuvos ornitologų draugija (LOD)  ateinančią žiemą vėl planuoja organizuoti vandens paukščių lesinimą Nemune ties Kaunu, tačiau ketinama plėsti tokios iniciatyvos geografiją apimant visas svarbias žiemojimo vietas.

Draugija planuoja tokią veiklą organizuoti taip pat Vilniuje, Kėdainiuose, Klaipėdoje ir kitose vandens paukščių sankaupų vietose, ypač kur žiemoja daug gulbių nebylių ir didžiųjų ančių.

Ornitologai įrengs žvirblinių paukščių lesyklas didesniuose miestuose, kad paskatintų žmones lesinti žiemai pasilikusius smulkiuosius sparnuočius. Šios lesyklos bus demonstracinio pobūdžio, kartu pateikiant  informaciją, kokie paukščiai lanko lesyklas, kokį lesalą ir kada reikia pilti jose. Žmonės galės gyvai stebėti ar rekomenduojamos priemonės tinkamos paukščiams ir kurios rūšys čia lankosi. Vilniaus mieste lesyklos bus įrengiamos gavus Vilniaus miesto savivaldybės paramą, apie kurią daugiau informacijos pateiksime kituose pranešimuose.

Kadangi sparnuočių lesinimas turi būti pastovus,  draugija ieško savanorių, kurie galėtų nuolatos prižiūrėti lesyklas ir kasdien pateikti pašarus vandens paukščiams. Smulkiems žvirbliniams paukščiams lesalo reikėtų pilti net kelis kartus per dieną. 

Pirmenybė bus teikiama vietoms su gausiomis vandens paukščių sankaupomis ir žmonių gausiai lankomos vietoms, kad organizuojamas lesinimas būtų ir demonstracinė priemonė, kaip reikia globoti paukščius žiemą.  LOD savanoriams parūpins tinkamą lesalą, naudojant surinktas 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio lėšas.

www.BirdLife.lt

Bernardinai.lt

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas patenkino atskirąjį Aplinkos ministerijos skundą ir panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo š. m. rugsėjo 27 d. nutarties dalį, kuria pagal gamtos apsaugos asociacijos „Baltijos vilkas“ prašymą buvo sustabdytas aplinkos ministro birželio 5 d. įsakymas patvirtinti vilkų sumedžiojimo per 2012-2013 m. medžioklės sezoną limitą, galiojimas iki galutinio teismo procesinio sprendimo administracinėje byloje priėmimo.

Sutikdamas su ministerijos atskiruoju skundu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, sustabdęs minėtąjį įsakymą, neatsižvelgė į tai, kad šio įsakymo tikslas – reguliuoti vilkų populiacijos gausą ir kad jį sustabdžius susidarys situacija, kai ta gausa visai nebus reguliuojama. Tai gali sukelti neigiamą poveikį pagrindinio vilkų grobio – stirnų, tauriųjų elnių ir net briedžių – populiacijoms, taip pat naminių gyvūnų saugumui ir ekosistemos integralumui.

Nereguliuojant vilkų populiacijos gali kilti grėsmė žmonių saugumui ir sveikatai, nes vilkai platina pasiutligę, serga žmogui pavojingomis ligomis – trichinelioze, niežais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo š. m. spalio 31 d. nutartis yra neskundžiama.

Aplinkos ministerijos informacija

Vadinamosios juodosios buhalterijos byloje teisiami Darbo partijos pirmininkas europarlamentaras Viktoras Uspaskichas ir jo pavaduotojas Seimo narys Vytautas Gapšys reikalauja nuo baudžiamosios bylos nušalinti bylą nagrinėjančią teisėjų kolegiją ir visą Vilniaus apygardos teismą (VAT).

Tokį prašymą teisiamieji įteikė penktadienį.

Kaltinimą byloje palaikantis Generalinės prokuratūros prokuroras Saulius Verscekas ragino prašymus dėl nušalinimo atmesti.

V.Uspaskichas teigia, kad teisėjų kolegija yra šališka jo atžvilgiu ir šį teiginį jis grindžia oficialioje teismo interneto svetainėje įdėtu pranešimu "Teisėjų kantrybės taurė persipildė: Marina Liutkevičienė tapo kaltinamąja dėl jos išskirtoje atskiroje byloje".

Šiame rugsėjo 7 dieną paskelbtame pranešime informuojama apie VAT teisėjų kolegijos sprendimą į atskirą bylą išskirti kaltinamosios Marinos Liutkevičienės bylą, nes ji neatvyko į teismo posėdį dėl ligos.

"Objektyviai, nešališkai nagrinėti bylą galima tik, kai kantrybės taurė neperpildyta", - savo prašyme dėl nušalinimo teigia V.Uspaskichas.

Pasak V.Gapšio, oficialioje interneto svetainėje išreikšta pozicija yra viso teismo pozicija. Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad svetainės rubrikoje "Atgarsį visuomenėje keliančios bylos" įdėta vienintelė baudžiamoji byla - Darbo partijos byla.

V.Uspaskicho ir V.Gapšio teigimu, jų bylą nagrinėjanti VAT kolegija yra šališka.

"Kartais galima justi pyktį ir susierzinimą liudytojų atžvilgiu", - tvirtino V.Gapšys.

Anot teisiamųjų, teismo šališkumą rodo sprendimas nutraukti liudytojų apklausą ir neduoti laiko susipažinti su naujais kaltinimais.

"Tai rodo, kad teisėjai turi išankstinę nuomonę", - tvirtino V.Uspaskichas.

Darbo partijos atstovai įsitikinę, kad joks VAT teisėjas negali būti teisingas arbitras jų byloje.

Prokuroras S.Verseckas penktadienį savo ruožtu tvirtino, kad interneto svetainėje įdėtas atstovo spaudai pranešimas labiau atspindi jo įspūdį ir negali būti pagrindas vertinti visą teismo procesą.

Prokuroras atmetė priekaištus dėl atsisakymo apklausti dalį liudytojų. Jo teigimu, liudytojai, kurių nutarta nebeišklausyti teisme, kalba apie tuos pačius dalykus, apie kuriuos jau liudijo kiti asmenys. S.Versecko teigimu, iš jų nieko naujo nebūtų sužinota.

Pareigūnas taip pat nesutiko, kad kaltinamieji ir jų gynėjai neturėjo laiko susipažinti su naujais kaltinimais. Pasak jo, kaltinimai buvo įteikti kaltinamiesiems, faktinės bylos aplinkybės liko tos pačios, pakito tik jų teisins vertinimas.

Pirmadienį, lapkričio 5 dieną, Vilniaus apygardos teismas nusprendė daugiau nekviesti liudytojų į Darbo partijos bylos posėdžius, nors teisme apklausta tik apie pusė liudytojų.

Tuomet teismas taip pat nesutiko skirti V.Gapšio gynėjui Sauliui Juzukoniui vieno mėnesio terminą, per kurį jis galėtų susipažinti su naujais prokuroro kaltinimais. Teismas atkreipė dėmesį, kad savo prašyme advokatas cituoja naujus prokuroro kaltinimus, todėl padarė išvadą, kad advokatas su šiais kaltinimais jau susipažinęs.

Spalio 26 dieną Generalinė prokuratūra vadinamojoje juodosios buhalterijos byloje Darbo partijai, jos lyderiui V.Uspaskichui, Seimo nariui V.Gapšiui, išrinktai Seimo narei Vitalijai Vonžutaitei ir buvusiai partijos finansininkei Marinai Liutkevičienei pateikė kaltinimus dėl sukčiavimo. Šie kaltinimai atsirado prokurorui S.Verseckui nusprendus perkvalifikuoti kaltinamųjų veiksmus.

Anksčiau Darbo partija ir keturi su ja siejami asmenys kaltinti neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimu valstybės institucijoms, siekiant išvengti mokesčių ir apgaulingu pareiškimu apie juridinio asmens veiklą. Šie du Baudžiamojo kodekso straipsniai pagal dabar prokuroro naujai pateiktą kaltinimą pakeisti į Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį, kuris numato atsakomybę už sukčiavimą.

S.Verseckas tvirtino nutaręs kaltinimus perkvalifikuoti, atsižvelgdamas į dabartinę teismų praktiką tokio pobūdžio bylose - kad mokestinių prievolių vengimas prieš valstybę yra sukčiavimas. Pasak jo, su šia teismų praktika jis susipažino rugsėjo mėnesį.

Pakeitus kaltinimus į sunkesnius, ilgėja senaties terminas, griežtėja bausmės. Pagal senesnius kaltinimus, senaties terminas buvo aštuoneri metai, skaičiuojant nuo 2006 metų. Pagal dabartinius kaltininimus, senaties terminas - dešimt metų.

Prokuroras yra skelbęs, kad 2004-2006 metais partijos dokumentuose nefiksuota apie 25 mln. litų pajamų ir apie 23 mln. išlaidų, susijusių su turtu, įsipareigojimais ar struktūros pasikeitimais.

Ieškinį šioje byloje yra pareiškusi Valstybinė mokesčių inspekcija, kuriai nebuvo sumokėti daugiau kaip 3 mln. 9 tūkst. litų privalomų mokesčių ir įmokų, bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius dėl valstybei padarytos žalos nesumokant privalomų valstybinio socialinio draudimo įmokų - daugiau kaip 855 tūkst. litų.

V.Uspaskichas kategoriškai atmeta kaltinimus.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos tarybos nariai traukiasi iš rajono valdančiosios daugumos, BNS sakė sąjungos Lazdijų skyriaus pirmininkas Benius Rūtelionis.

Jo teigimu, Valstiečių ir žaliųjų sąjunga negali palaikyti teisiamų, susikompromitavusių koalicijos partnerių. Šiuo metu nuosprendžio laukia baudžiamojoje byloje piktnaudžiavimu kaltinamas Lazdijų rajono meras konservatorius Artūras Margelis, kurio partija taryboje turi didžiausią frakciją.

Toje pačioje byloje piktnaudžiavimu kaltinamas ir kitas konservatorius - administracijos direktorius Gintautas Salatka, taip pat kiti aukštas pareigas užimantys ar jas anksčiau ėję savivaldybės tarnautojai. Investicijų skyriaus vadovas Vidmantas Pilvinis kaltinamas piktnaudžiavimu ir dokumento suklastojimu, "Lazdijų šilumos" direktorius Virgaudas Šerėnas - piktnaudžiavimu, buvęs savivaldybės Architektūros skyriaus vedėjas Petras Selilionis - kyšininkavimu.

"Su tokiais žmonėmis, kurie sėdi teisiamųjų suole, nelabai pakeliui", - BNS sakė B.Rūtelionis.

Pasak jo, valstiečių ir žaliųjų netenkina ir postų dalybos.

"Už keturis mandatus gavus mero patarėjo (postą - BNS), tai taip neina kažkaip. Antra politinė jėga buvome po rinkimų, ir žemesnėje vietoje nenorime būti. Be to, buvo žodinis susitarimas, bet nevykdo tų pažadų", - dėstė sąjungos skyriaus pirmininkas.

Iš koalicijos pasitraukus keturis atstovus iš 25 tarybos narių turintiems valstiečiams ir žaliesiems, koalicijoje liks devyni konservatoriai, trys liberalcentristai ir du "darbiečiai" - koalicija tebeturės daugiau nei pusę balsų taryboje.

B.Rūtelionio žiniomis, daugiau koalicijos partnerių iš jos pasitraukti neketina. Patys valstiečiai ir žalieji, nors ir nebūdami valdančioje daugumoje, žada palaikyti rajonui svarbius klausimus.

"Dabar eisime ir dirbsime opozicijoje. (...) Mums jau sąžinė neleidžia būti su jais, o rajonui rūpimais ir reikalingais klausimais - mes vis tik rajono gyventojai esame ir rajono patriotai, tai palaikysime", - teigė jis.

Apie šį savo sprendimą valstiečiai ir žalieji žada pranešti penktadienio popietę vyksiančiame rajono tarybos posėdyje. Penktadienio rytą apie tokį jų sprendimą kiti tarybos nariai - ir konservatoriai, ir liberalcentristai - BNS teigė dar nieko negirdėję, todėl jo vertinti negalintys. Su meru A.Margeliu susisiekti nepavyko.

Lazdijų tarybą sudaro 25 nariai. Iš jų 9 Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų, keturi Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos, keturi Lietuvos socialdemokratų sąjungos, trys Liberalų ir centro sąjungos, du Darbo partijos, du buvusios Naujosios sąjungos, vienas partijos "Tvarka ir teisingumas" atstovas.

Koalicija buvo suformuota po 2011 metų savivaldos rinkimų.

Lapkričio 8 d. švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius įteikė Mokslo premijas trims užsienio lietuviams: Vokietijoje gyvenančiam chemikui Viliui Lėnertui, psichologui Romualdui Kriaučiūnui iš JAV ir biochemikui Skirmantui Kriaučioniui, dirbančiam Jungtinėje Karalystėje.

Premijos paskirtos už pasaulinės reikšmės mokslo pasiekimus, bendradarbiavimą su Lietuva, paramą Lietuvos mokslui, lietuvybei.

Šeštą kartą teikiamomis Mokslo premijomis siekiama paskatinti užsienyje dirbančius lietuvių mokslininkus būti Lietuvos mokslo ambasadoriais ir su iškiliais lietuvių kilmės mokslininkais supažindinti Lietuvos visuomenę.

Vilius Lėnertas ir Romualdas Kriaučiūnas – tai per karą į užsienį pasitraukę lietuviai, ten baigę mokslus, vystę profesinę veiklą, bet nepamiršę savo šaknų. Jie ne tik aktyvūs savo kraštų lietuviškose bendruomenėse, bet ir glaudžiai bendradarbiauja su Lietuva. Jaunas mokslininkas Skirmantas Kriaučionis baigė studijas Lietuvoje ir išvažiavo į užsienį gilinti žinių, padarė pasaulyje pripažintų mokslinių atradimų, dalijasi savo ryšiais ir mokslo naujienomis su kolegomis Lietuvoje.

Freiburgo universitetinės vaikų ligoninės Vokietijoje klinikinės chemijos ir diagnostikos specialistas Vilius Lėnertas mokslo premija įvertintas už viso gyvenimo nuopelnus mokslui ir pasiekimus fizinių, biomedicinos, technologinių mokslų srityse, už aktyvų bendradarbiavimą ir paramą Lietuvai laboratorinės medicinos, ypač paveldimų ligų diagnostikos, srityje. Dr. V. Lėnertas – medicininės paramos Lietuvai teikėjas, aktyvus lietuvių bendruomenės Vokietijoje narys – padėjo vystytis Lietuvos laboratorinei medicinai dalindamasis ne tik mokslo žiniomis, bet ir medicininėmis priemonėmis, atliko daug tyrimų pacientams iš Lietuvos nustatant retas paveldimas ligas. 

Neįgalumo nustatymo tarnybos Mičigano socialinio draudimo departamento JAV klinikinės psichologijos specialistas Romualdas Kriaučiūnas apdovanotas už viso gyvenimo nuopelnus mokslui ir pasiekimus humanitarinių bei socialinių mokslų srityje. Dr. R. Kriaučiūnas – psichologas praktikas, mokslo populiarintojas, aktyvus lietuvių bendruomenės JAV narys, labai vertinamas ir už savo plačią žurnalistinę ir šviečiamąją veiklą. Jis taip pat yra dosnus lietuvybės rėmėjas bei puoselėtojas – Lietuvoje remia dvi kaimo mokyklas, dosniai aukoja įvairiems fondams palaikydamas lietuvybę Amerikoje.

Oksfordo universiteto Ludvigo vėžio tyrimų instituto Jungtinėje Karalystėje biochemijos daktaras Skirmantas Kriaučionis apdovanotas už pasaulinės reikšmės atradimus DNR tyrimų srityje ir bendradarbiavimo ryšius su Lietuvos biotechnologais. Jauno Lietuvoje mokslo kelią pradėjusio mokslininko tyrinėjimai atveria naujus kelius tiriant fundamentalų molekulinį procesą – genetinės informacijos realizavimo mechanizmus, susijusius su DNR modifikacijomis. Tai vienas svarbiausių pastarojo dešimtmečio epigenetikos atradimų, patenkantis į biochemijos ir genetikos mokslų istoriją. Nuo 2010 m. gyvenantis ir dirbantis Jungtinėje Karalystėje jaunas mokslų daktaras aktyviai bendradarbiauja su Vilniaus universiteto Biotechnologijos institutu, Lietuvos biotechnologine kompanija UAB „Fermentas“, planuojančia jo tyrimų rezultatus diegti praktikoje, taip pat - Didžiosios Britanijos lietuvių jaunimo bendruomene.

Iš viso mokslo premijoms užsienio lietuviai šiemet pateikė 14 kandidatūrų. 4 kandidatų paraiškų sulaukta iš JAV, po dvi – iš Jungtinės Karalystės ir Vokietijos, po vieną kandidatą – iš Italijos, Šveicarijos, Australijos, Rusijos, Ispanijos ir Taivano. Kandidatų paraiškas vertino Lietuvos mokslų akademijos ekspertai, laimėtojus atrinko komisija, sudaryta iš Švietimo ir mokslo ministerijos, Pasaulio lietuvių bendruomenės, JAV lietuvių bendruomenės, Lietuvos mokslų akademijos, Lietuvos mokslo tarybos, Prezidentūros ir Užsienio reikalų ministerijos atstovų.

Švietimo ir mokslo ministerija iškiliausiems užsienyje gyvenantiems lietuviams mokslo premijas skiria jau šeštus metus. Iki šiol premijas yra gavę aštuoniolika mokslininkų.

Bernardinai.lt

Rytas, miško takais rieda galingi visureigiai. Juose - ginkluoti, žudyti trokštantys vyrai. Tai ne du dešimtmečius pilietinio karo niokojamo Kongo džiunglės, tai - Lietuvos miškai. Kraujas bus liejamas ant Lietuvos žemės. Tie, kurie lies kraują, nėra nei policijos ieškomi nusikaltėliai, nei teroristai. Maža to - jie ne tik neslepia savo pomėgio žudyti, bet juo net didžiuojasi. Kas jie? Manau, supratote, kad kalbėsiu apie medžioklę ir medžiotojus.

O pradėsiu nuo istorinio ir socialinio ekskurso. Medžioklė - seniausias iš žmonijos amatų, ne tik padėjęs mūsų protėviams išgyventi, bet ir išugdęs komunikacinius gebėjimus, tad ji tapo pirmųjų įrankių atsiradimo priežastimi. Dar ir šiandien gyvena žmonių grupės, kuriems medžioklė yra neatsiejama kasdienės būties dalis, nes jos tiesiog neturi kito būdo prasimaitinti.

Ko gero, visiems aišku, kad po Lietuvos miškus važinėjantys ne nuo bado gelbstisi, todėl apie medžioklę kaip amatą nėra ko kalbėti. Daug įdomiau prisiminti viduramžius, kuomet medžioklė jau įgavo privilegijos statusą. Su absoliučia feodalu teise valdyti viską, kas jo žemėje, siejama ir teisė dovanoti gyvybę arba mirtį visiems gyviems padarams. Elitinis medžiotojo statusas viduramžiais buvo įtvirtintas įstatymiškai: medžioti galėjo tik laisvi ir kilmingi žmonės, tuo tarpu medžiojant pagautas baudžiauninkas dažnai baigdavo savo dienas kilpoje.

Tarybinės medžioklės tradicijos irgi neatsiejamos nuo elito, t y. nuo partinės ir ūkio nomenklatūros. Visi, kas nagrinėja tarybinę istoriją ir skaito anuometinių žymių veikėjų memuarus, puikiai žino, kad beveik kiekviename jų (ypač atspindinčių vėlyvąjį laikotarpį) gausu įvykių, susijusiu su medžiokle. Medžioklės metu būdavo aptariamos kandidatūros į svarbius šalies postus, skirstomi pinigai respublikoms ir ūkio šakoms. Medžioklėje buvo nulemtas net TSKP generalinio sekretoriaus N. Chruščiovo likimas. Medžiojo ne tik aukščiausi TSRS vadovai, analogiški vietinio elito medžiotojų būreliai buvo kiekvienoje respublikoje, kiekviename rajone ir kiekvienoje žinyboje. Apie šių uždarų klubų kasdienybę byloja ne tik knygomis išleisti prisiminimai, bet ir tūkstančiai anekdotų, kurie irgi yra tam tikras elito medžioklės „kultūrinis pjūvis”.

Vis dar šonu apeinu istorines medžioklės tradicijas, kuriomis taip mėgsta manipuliuoti medžioklės garbintojai, nes nesuprantu, kaip X a. medžioklės apeigos, kuomet buvo pagerbiamas ne tik medžiotojas, bet ir nudobtas žvėris, susijusios su šiuolaikiniais mechanizuotais gyvūnų žudikais, apsiginklavusiais graižtviniais šautuvais su optiniais taikikliais. Medžioklė kaip tęstinė istorinė-kultūrinė tradicija Europoje yra visiškai išnykusi, ir jos likučius galime aptikti tik tarp mažųjų Šiaurės tautų.

Net ir didžiausi medžioklės priešininkai sutiktų su medžiokle, jei medžiotojas stotų prieš lokį su peiliu rankoje. Tebūnie kova! Pasiseks - kailis ant sienos, nepasiseks - gėlės ant kapo. Beje, pernelyg aršiems kruvinos pramogos mėgėjams visai rimtai siūlyčiau išbandyti jėgas tarpusavio kovose. Juk mirtinos dvikovos - tai irgi istorinės praeities tradicija. Dekriminalizuokime dvikovas! Jus tai šokiruoja? O mane šokiruoja atlaidus požiūris į skerdynes miškuose.

Vakaruose požiūris į medžioklę ir medžiotoją vis blogėja. Jau neįmanoma įsivaizduoti politiko, pozuojančio prie gyvūno lavono. Apgailestauti dėl dalyvavimo medžioklėje tenka net monarchams, kurių nei kas renka, nei kas vers. Neseniai teko viešai atsiprašinėti Ispanijos karaliui, dalyvavusiam dramblių medžioklėje Botsvanoje.

Dar vienas medžiotojų tariamai stiprus argumentas yra teiginys, kad ūkyje irgi žudomi gyvūnai. Nesu užkietėjęs veganas, tačiau jei žinočiau, kad skerdyklose gyvuliai šaudomi, ir jie miršta ne per sekundės dalis, o prieš mirdami kankinasi - irgi negalėčiau valgyti mėsos. Turėtume diskutuoti ir dėl pramoninio gyvūnų auginimo bei jų vartojimo maistui ar kitoms reikmėms - tai, kad gyvi padarai užmušami tik dėl menkos jų kūno dalies, nėra priimtina.

Gyvūno teisė į gyvybę man atrodo tokia pat natūrali, kaip ir žmogaus. Atmeskime teiginius apie žmogų - „gamtos valdovą”, nes ir taip visko per daug išnaikinome. Gyvus padarus reikia mylėti, o ne juos žudyti. Kai kuriems jų teko laimė tapti žmonių numylėtiniais, ir jiems negręsia nei kulka, nei puodas. Kitus nuo mirties saugo kultūrinės tradicijos. Anokia paslaptis, kad šunienoje labai mažai riebalų ir cholesterolio, tačiau sunkiai įsivaizduoju, kad Vilniuje būtų atidarytas korėjiečių virtuvės restoranas. Veikiami kultūrinių tradicijų, maistui nenaudojame ir, pavyzdžiui, gulbių, nors jų mėsa, kaip teigia senos kulinarinės knygos, yra labai skani.

Baigdamas šį tekstą prisiminiau kadaise skaitytą mokslinę studiją apie serijinius žudikus, kurioje aiškiai nustatyta, kad dauguma žudikų turi rimtų potencijos problemų. Nenoriu nieko pasakyti ir net nežinau, kodėl rašydamas apie medžioklę šį faktą prisiminiau.

Vitalijus Balkus

www.vilkai.lt

Prezidentė Dalia Grybauskaitė sako, kad Seimo rinkimų rezultatai numato tris galimas koalicijų alternatyvas, o kuri koalicija bus formuojama ir kam bus siūlomas premjero postas, šalies vadovė teigia nuspręsianti po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl rinkimų rezultatų.

"Pirmiausia, šiandieniniai rinkimų rezultatai, kuriuos turime, numato galimybę trijų koalicijų ir šitą žino visi politikai, išrinkti į Seimą. Dėl to, kokia bus koalicija ir kam bus siūlomas premjero postas sprendimą darysiu tik po Konstitucinio Teismo išaiškinimo. (...) Kada Konstitucinis Teismas išspręs ir išaiškins tuos neaiškumus, kurie yra pateikti - ne mano suformuluoti, o kelių politinių partijų, tame tarpe septynių vienmandačių (apygardų - BNS), tame tarpe ir Darbo partijos yra prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą - tą ir padariau", - penktadienį atsakydama į žurnalistų klausimus sakė D.Grybauskaitė.

Paklausta, kodėl yra pareiškusi, kad koalicijoje negali būti visos Darbo partijos, o ne atskirų asmenų, kurie yra teisiami, D.Grybauskaitė atsakė: "To niekada nekalbėjau, aš kalbu apie skaidrumą, atsakomybę ir ypač politinę sąžinę. Ir pakartojau, kad partija, kuri pati, ne tik atskiri asmenys, yra teisiamųjų suole, neturėtų dalyvauti Vyriausybės formavime, šitą pasakiau iš karto po rinkimų".

D.Grybausakitė į  kartojamus žurnalistų klausimus apie galimus sprendimus dėl koalicijos penktadienį atsakė teigdama, jog neketina spekuliuoti, ir visus sprendimus priimsianti po KT sprendimo šeštadienį.

KT šeštadienį skelbs sprendimą byloje dėl pažeidimų per rinkimus. Antradienį Seimas priėmė nutarimą, kuriuo prašo KT išvados, ar "šiurkštūs Seimo rinkimų įstatymo pažeidimai leido Vyriausiajai rinkimų komisijai nustatyti esminius rinkimų rezultatus daugiamandatėje rinkimų apygardoje daugiau kaip vieno mandato tikslumu".

Taip pat klausiama, ar šiurkštūs įstatymo pažeidimai Šilutės-Pagėgių, Biržų-Kupiškio, Širvintų-Vilniaus, Vilniaus-Trakų, Kaišiadorių-Elektrėnų bei Jurbarko apygardose leido po pirmojo turo tiksliai nustatyti visus kandidatus, patekusius į Seimo rinkimų antrąjį turą.

Trečiadienį į Konstitucinį Teismą prašydama išvados, ar per Seimo rinkimus nebuvo padaryti šiurkštūs įstatymo pažeidimai, kreipėsi ir šalies vadovė D.Grybauskaitė.

Prezidentė prašo KT įvertinti, ar "masiniai rinkėjų papirkinėjimai ir kiti pažeidimai" turėjo reikšmingos įtakos galutiniams rinkimų rezultatams daugiamandatėje rinkimų apygardoje. Taip pat šalies vadovė prašo Konstitucinio Teismo išaiškinti, ar nebuvo pažeistas Seimo rinkimų įstatymas tvirtinant galutinius rinkimų rezultatus Šilutės-Pagėgių, Biržų-Kupiškio, Širvintų-Vilniaus, Vilniaus-Trakų, Kaišiadorių-Elektrėnų, Jurbarko ir Pajūrio vienmandatėse rinkimų apygardose.

Dėl rinkimų pažeidimų šiose apygardose į prezidentę su skundais kreipėsi Lietuvos tautininkų sąjunga, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga bei Darbo partija.

Remdamasis Konstitucinio Teismo išvadomis, galutinį sprendimą dėl Seimo rinkimų įstatymo pažeidimo priima Seimas.

Jei KT priima išvadą, kad buvo šiurkščiai pažeistas Seimo rinkimų įstatymas ir tai turėjo įtakos nustatant rinkimų esminius rezultatus, Seimas gali priimti vieną iš šių nutarimų: pripažinti rinkimus vienmandatėje ar daugiamandatėje rinkimų apygardoje negaliojančiais arba nustatyti tikruosius esminius rinkimų rezultatus.

Tik nesakykite, kad jūsų vaikas nemeluoja! Mums atrodo, kad visi vaikai pereina fantazijų, išsigalvojimų, melagystės takeliais. Pastarieji, reikia tikėtis, ilgai nenusidrieks. Apie melagystes ir visokias fantazijas pasakoja ir klasika tapusios J. Avyžiaus „Melagėlio pasakėlės".

1

Einu per lauką – ant kelio tabokinė. Atidarau. Joje kita, tik didesnė. Atidarau tą didesnę. Joje vėl kita, tik dar didesnė. Atidarau tą dar didesnę, joje skrynia, pilna gražiausio šilko rietimų! Iškėliau vieną rietimą, švykšt aukštyn, tasai išsivyniojo ir pasidarė gražiausias takas iki pat debesų. Aš tuo taku kabarai kabarai aukštyn į dangų. Žiūriu – ogi ant debesų karvės ganosi.  Prie upelio guli piemuo, pasidėjęs po galva botagą, ir žvaigždes skaičiuoja.

 – Meluoji!

Jei netiki, pats užlipk ir pamatysi.

 2

Pavargau beeidamas, atsisėdau ant kupsto. Ogi žiūriu – dvi skruzdės prie smilgos pririštos. Pasikinkiau abidvi į skiedrą ir važiuoju atsilošęs kaip ponas. Priešais atpupena ežys. Vos vos pajuda. Mat kojytė sužeista. Pavežk iki namų, prašo. Įsiverčiau eželį į savo vežėčias, bildam toliau, net žemė dreba. Išgirdo vilkas. O buvo labai išalkęs ir mėgo arklieną. Kad puls iš krūmų! Kūliais persivertė per mano  skruzdes, pokšt galva į pušį ir išsitiesė negyvas. Įsiverčiau į vežimą – nulupsime kailį, bus eželiui su ežiene pasitiesti prie lovos. Dundam toliau, net tiltas braška. Per vieną tokį belekiant triokšt! įlūžo, mūsų vežimas keberiokšt į upę. Oi, oi, kas tada dėjosi...

– Oi, oi, melagis...

Jei netiki, pats pasikinkyk dvi skruzdes į skiedrą ir pamatysi.

3

Turiu tokį botagėlį. Pliauškinu eidamas, ir viskas virsta tuo, kuo panoriu. Prie takelio kupstas, kur radau pririštas skruzdes. Drožiau per jį. Ogi gražiausia pilis bestovinti. Pasibalnojau vorą ir lapatai lapatai pro vartus į tą pilį. Pamatė sargybiniai, subėgo, kad apipuls iš visų pusių! Aš pliaukšt savo botagėliu. Voras beregint surezgė voratinklį. Švyst jį užpuolikams ant galvų, susėmiau visus kaip žuvis į tinklą, užsiverčiau ant pečių ir kilst pakilst, strykt pastrykt toliau. Prišuoliuojam prie durų. Užrakintos, devynios spynos pakabintos. Pliaukšt savo botagėliu per visas devynias. Atsidarė. O ten... Bet nebepasakosiu, nes vis tiek sakysi, meluoju.

– Ne! Ne! Sakyk, kaip buvo toliau.

Pavargo melagėlio botagėlis. Kitą kartą. Jeigu gražiai paprašysi, vėl papliauškėsiu, o jei barsies, vadisi melagiu, į kampą pastatysiu, ir tiek jį tematysi.

Mažųjų skaitiniai. – Kaunas, 1986. P.64

Bernardinai.lt

Baltijos valstybių sprendimą su finansų krize tvarkytis mažinant viešąsias išlaidas ir vykdant vadinamąją „vidinę“ devalvaciją vieni ekonomistai vadina sėkme, kiti – pavyzdžiu, kaip nereikia daryti. 

Iš trijų valstybių dėl krizės didžiausius nuostolius patyrė Latvija. Rygoje veikiančio Tarptautinio Baltijos ekonominės politikos studijų centro (BICEPS) vadovas, žurnalo „Baltic Journal of Economics“ redaktorius Alfas Vanagas turi paaiškinimą, kodėl Baltijos valstybės rinkosi būtent tokią politiką. Jis teigia žinąs, kodėl nepaisant ekonomikos vystymosi šuolių ir Europos Sąjungos (ES) paramos nelygybė šalyse pastaruosius dvidešimt metų didėja, o po krizės stebimas augimas pasižymi mažu užimtumo augimu.

Su A. Vanagu kalbėjosi Audra Čepkauskaitė.

Kokias alternatyvas vykdytam valstybės išlaidų mažinimui turėjo Baltijos valstybės?

Pagrindinė alternatyva, apie kurią buvo kalbėta Latvijoje, bet nemanau, kad apie ją daug diskutuota Lietuvoje ar Estijoje, buvo valiutos devalvacija. Ją atlikus, gamyba būtų ne taip sumažėjusi, o nedarbas būtų išaugęs ne taip smarkiai.

Šis argumentas naudojamas kalbant apie Graikiją ir Ispaniją. Kai gamyba mažėja ne taip smarkiai, o nedarbas auga ne taip žymiai, surinkti mokesčius į biudžetą lengviau. Nebūtų reikėję taip smarkiai mažinti valstybės išlaidų. Graikija valiutos devalvuoti negali neišėjusi iš euro zonos, bet mes būtume galėję tai daryti legaliai ir gana nesudėtingai.

Bet tai jau istorija. Galėjome taip padaryti, bet nedarėme, todėl Latvijos prisitaikymo prie krizės kaštai kalbant apie gamybą ir nedarbą buvo didesni, negu neišvengiami.

Ką stengiuosi parodyti, ir ką teigia be visų kitų ir ekonomistas Paulas Krugmanas, kad jeigu pažiūrėtume į Islandiją, kuri savo valiutą nuvertino gana smarkiai, jos kaštai dėl gamybos sumažėjimo ir nedarbo buvo daug mažesni. Islandija turėjo daug geresnius dvejus ar trejus metus, negu Latvija ir kitos Baltijos valstybės.

Kaip diskusija apie alternatyvas vyko Latvijoje?

Latvijoje diskusija buvo gana didelė, bet buvo periodas, kai bandymas diskutuoti apie lato devalvavimą buvo laikomas beveik nepatriotišku elgesiu. Buvo garsus atvejis Ventspilyje, kai apie lato devalvavimą kalbėjęs dėstytojas [Dmitrijus Smirnovas] buvo įkalintas dviem dienoms. Pagal Latvijos įstatymus veiksmai, kurie galėtų destabilizuoti nacionalinę valiutą, yra nusikaltimas. Žinoma, po dviejų dienų jis buvo paleistas, nes tapo tarptautine garsenybe.

Po to incidento, kuris parodė, kaip absurdiška bandyti sustabdyti diskusiją apie valiutos nuvertinimą ir kitas alternatyvas, kalbėti apie tai viešai tapo laisviau ir labiau priimtina. Andris Škelė, buvęs premjeras, vienas mūsų pagrindinių oligarchų, tuo metu gana atvirai pasisakė už valiutos nuvertinimą, bet iš pradžių diskutuoti apie tai buvo gana sunku.

Aš buvau vyriausybės darbo grupėje, užsiminiau tuometiniam premjerui Aigarui Kalvyčiui apie devalvavimą, jis man pasakė: taip, tu gali kalbėti, bet tik čia, tarp mūsų. Tai buvo oficialios pozicijos pavyzdys – jie nenorėjo, kad tai būtų svarstoma viešai.

Teigiate, kad vertinant priimtus sprendimus svarbu nepamiršti, jog Baltijos valstybės iš kitų Europos šalių išsiskiria tuo, jog čia dauguma gyventojų turi savo būstą. Kodėl tai svarbu?

Buvo naudojamas stiprus argumentas, esą jeigu valiuta būtų buvusi devalvuota, tai būtų labai paveikę žmones, kurie pasiėmė paskolas būstui eurais. Gal tos paskolos ir didelės, bet žmonių, turinčių tas paskolas, kiekis yra labai mažas, tai 7–8 proc. gyventojų. Žmonės, kurie buvo ginami, sudaro labai mažą visuomenės grupę, o pasirinkta finansų politika paveikė visus.

Kokį vaidmenį diskusijoje apie alternatyvas vaidino Latvijos žiniasklaida?

Žiniasklaidai čia labiau rūpėjo kaltinti švedų bankus už tai, kas įvyko. Beje, grįžtant prie to, kodėl buvo pasirinkta viena finansų politika, o ne kita – švedų bankai tikėjo, kad devalvavimas neatitinka jų interesų. Tokia pozicija buvo iš pradžių.

Vėliau bent jau viena iš Švedijos bankų atstovių, SEB vadovė Latvijoje [Annika Falkengren] pareiškė, kad tiek vidinis, tiek išorinis devalvavimas būtų turėjęs tokį patį efektą, tik jo išsidėstymas laike būtų kitoks.

Jeigu valiuta devalvuojama, tavo paskolos vertė išauga, patiri nuostolių vietinės valiutos atžvilgiu, o jeigu vykdoma vadinamoji vidinė devalvacija, kaip ir buvo padaryta, kai mažinamos algos ir valstybės išlaidos, tai nominali paskolos vertė nepasikeičia. Tačiau tavo alga sumažėja. Sumokėti paskolą sunkiau. Bankai paveikiami lygiai taip pat – žmonės susiduria su sunkumais mokėdami savo būsto paskolas. Galų gale rezultatas tas pats, tik atlikus vidinę devalvaciją, tai yra, mažinant algas ir valstybės išlaidas, dalis kaštų perkeliama žmonėms, kurie neturi jokių paskolų, vadinasi, jie prisiima kaštus vien dėl to, kad čia gyvena.

Kodėl net patyrus ekonomikos augimą ir ilgus metus gaunant ES paramą nelygybė Baltijos šalyse didėjo ir didėja?

Visų pirma dėl to, kad ES negali taip paprastai pasakyti valstybėms, kad jos pernelyg neteisingai ir nelygiai perskirsto pajamas. Latvijos atveju pagalbos programos per krizę metu ES galėjo tai pasakyti ir pasakė. Tai truputį pagerino situaciją.

Bet kalbant iš esmės, manau, kad tokią situaciją lemia tai, jog politikams Baltijos šalyse nelygybė nerūpi. Tai gana akivaizdu.

Gal dabar situacija truputį keičiasi, bet tikrai dvidešimt metų mes Latvijoje turėjome tokią mokesčių sistemą, pagal kurią dividendai, kapitalo įplaukos ir palūkanos buvo tiesiog neapmokestinami. Tai reiškia, jog nebuvo mokesčių pajamoms, kurias gaudavo turtingi žmones – ne atlyginimams, bet visoms kitoms pajamoms. Turtingųjų žmonių pajamų šaltinis buvo neapmokestintas.

Latvijos atveju pinigų skolintojai tai pakeitė. Jie privertė Latviją įsivesti mokesčius šiems dalykams.

Baltijos šalyse ilgą laiką dominavo bendras požiūris, kad skurdūs bedarbiai yra skurdūs ir neturi darbo, nes jie skurdūs ir neturi darbo. Tai tam tikra ideologija. O ES esant normalioms aplinkybėms negali ateiti į valstybę ir pasakyti – jūs turėtumėte lygiau perskirstyti pajamas. ES negali kaip nors tiesiogiai įsikišti.

Politikams rūpėtų nelygybė, jeigu jie patirtų visuomenės spaudimą ją mažinti. Kodėl jo nėra? Todėl, kad žmonės emigruoja, ir taip socialinis sprogimas neįvyksta?

Iš dalies socialinio spaudimo nėra dėl emigracijos, iš dalies dėl tam tikro mentaliteto – fatalizmo. Žmonės šiose šalyse patyrė daug siaubingų dalykų, jie priima tai, kas dabar vyksta, kaip dar vieną siaubingą dalyką.

Sovietų Sąjungoje žmonės prarado savo santaupas, kai kurie žmonės ir gyvenimus prarado. Visuomenėje tvyro tam tikras pasidavimas likimui, nėra tikros protesto kultūros, nėra tikrų profsąjungų, nėra kokių nors kitokių organizacijų, kurios suvienytų žmones kolektyviniam veiksmui ko nors siekti. Pilietinė visuomenė, kuri remtų paprastus, neturtingus žmones, yra labai silpna.

Lietuvoje prieš rinkimus verslo organizacijos siekia pasirašyti su partijomis susitarimą dėl mokesčių, minimalios algos ir kitų įsipareigojimų, kartais prieštaraujančių bent dalies partijų rinkimų programoms. Ar Latvijoje tokie susitarimai pasirašinėjami?

Nemanau, kad toks susitarimas su partijomis būtų pasirašytas Latvijoje. Tačiau minimali alga Latvijoje yra labai keistas reiškinys. Pavyzdžiui, yra verslininkų, kuriems priklauso daug įmonių. Įstatymas numato – jeigu turi įmonę, kad galėtum pasirašinėtum dokumentus, turi turėti darbo sutartį. Taigi, yra verslininkų, kuriems priklauso daug verslo įmonių ir kiekvienoje jie turės darbo sutartį, kurioje bus parašyta, kad jie gauna minimalią algą.

Taip reikalauja įstatymas, bet pajamas jie praktiškai gauna dividendais ir kitomis formomis. Yra daug žmonių, kurie gauna minimalią algą ar dalį jos, ir jie nėra paprasti darbininkai, kuriuos reikėtų ginti.

O kalbant apie paprastus dirbančiuosius, yra gerai žinoma, bet sudėtinga moksliškai įrodyti, kad daugelyje Latvijos vietų žmonėms oficialiai mokama dalis minimalios algos, pavyzdžiui, pusė, bet iš tiesų jie priverčiami dirbti visas 40 ar 44 valandų per savaitę.

Kartais žmonės skundžiasi, bet tie skundai nieko nelaimi. Taigi minimali alga yra iš esmės neefektyvi siekiant ginti mažai uždirbančių žmonių pajamas, kam ji ir skirta.

Nors vadinama minimalia, bet iš jos negalima išgyventi.

Tai dar vienas nesusipratimas. Minimali alga yra žemesnė, nei realus būtinasis pragyvenimo minimumas.

Ką, Jūsų požiūriu, reikėtų daryti? Apskritai atsisakyti minimalios algos?

Nežinau. Nemanau, kad dabar egzistuojanti tvarka turi kokį nors rimtą poveikį. Nežinau, kaip yra Lietuvoje. Kai kurios šalys, kurias laikome pačiomis sąžiningiausiomis, minimalios algos neturi apskritai. Pavyzdžiui, Švedija.

Nes jose yra profesinės sąjungos, kurios derasi dėl atlyginimų, egzistuoja kolektyviniai susitarimai, galiojantys visai šakai, o atlyginimai indeksuojami – keliami kasmet.

Būtent. Danijoje minimalios algos nėra, Vokietijoje irgi. Mažai uždirbančių žmonių pajamas gina profesinės sąjungos. Labai sunku įsivaizduoti, kad tai įvyktų Baltijos šalyse. Nemanau, kad tai būtų įmanoma.

Nemanau, kad visuomenėje tvyranti atmosfera yra suderinama su profesinių sąjungų vystymusi privačiame sektoriuje. Tai neįvyks. Esant tokiai situacijai, minimali alga galbūt ir yra siekiamybė, ir galbūt yra dalis darbuotojų, kuriems ji padeda.

Kitas mechanizmas, kaip naudojama minimali alga, yra atlyginimai vokeliuose. Darbuotojai oficialiai gauna minimalią algą, o tada dar gauna dalį grynaisiais vokeliuose. Taigi yra būdų, kaip minimali alga niekaip neapgina mažai uždirbančių žmonių darbinių pajamų.

Kaip Baltijos šalis paveiktų euro zonos griūtis?

Neigiamai, bet nemanau, kad euro zona subyrės. Gali būti, kad Graikija pasitrauks, gal dar kokia šalis, bet nemanau, kad grius visa euro zona. Nebent jeigu sumanytų pasitraukti Vokietija, tada euro zona žlugtų.

Bet jeigu Vokietija pasitrauktų, tai visos šalys, kurios dabar yra euro zonoje, pririštų savo valiutas prie naujos Vokietijos markės.

Turėtume naują eurą, kuris vadintųsi marke?

Taip. Bet nemanau, kad euro zona žlugtų. Gali būti, kad viena ar gal daugiau nei viena šalis pasitrauks, bet euras išliks. Jeigu euras žlugtų, ES tai būtų negarbė. Tai būtų kaip dolerio žlugimas.

Bet doleris turi valstybę, o euras – ne.

Todėl ir sakoma, kad norint pataisyti padėtį, Europa turėtų veikti labiau kaip valstybė.

Ar tai – galimybė?

Akivaizdu, kad kai kurios šalys tam stipriai pasipriešintų. Pavyzdžiui, Jungtinė Karalystė. Prisimenu, prieš kelerius metus manęs paklausė, kaip Europa atrodys 2050–aisiais. Sakiau, kad tai bus federalinės Jungtinės Europos Valstijos, bendra valiuta, sostinė bus Berlynas, o bendra kalba – anglų. Aš vis dar manau taip pat. Liko 38 metai. Gal taip Europa ir atrodys.

Alfas Vanagas gimė Latvijoje, vaikystėje su šeima emigravo į Jungtinę Karalystę, Londono ekonomikos mokykloje (London School of Economics) baigė ekonomikos studijas, dėstė Queen Mary Londono universitete (Queen Mary, University of London), Kanadoje, Australijoje, Šri Lankoje, Kinijoje ir Danijoje. Nuo 2000 m. vadovauja Baltijos ekonominės politikos studijų centrui BICEPS, buvo vienas centro įkūrėjų.

Pokalbis transliuotas LRT Klasikos laidoje „Žmonės ir idėjos“.

Muzikinis ruduo Šv. Kotrynos bažnyčioje – kaip niekada turtingas išskirtiniais atlikėjais. Ką tik džiazo entuziastus viliojusi Gražyna Auguścik, lapkričio 10 dieną sceną užleidžia islandų grupės „Àrstiðir“ vyrukams – Daníel Auðunsson (gitara, vokalas), Gunnar Már Jakobsson (gitara, vokalas), Ragnar Ólafsson (gitara, vokalas), Hallgrímur Jónas Jensson (violončelė, vokalas), Jón Elísson (fortepijonas, vokalas), Karl Aldinsteinn Pestka (smuikas, vokalas).

Žodis àrstiðir islandų kalba reiškia metų laikus. Pažįstantys šią šalį tvirtina, kad „Àrstiðir“ muzika puikiai atspindi poetišką arktinės dykumos švytėjimą, kurio ramybę bei didybę saugo stūksantys ledkalniai, nuolat budintys ugnikalniai, karštosios geizerių versmės. Tad išgirdę vikingų kilme besididžiuojančius islandų muzikantus, pasijusite nors šiek tiek prisilietę prie sagų įkvėptos fiordų šalies kultūros.

Lapkričio 10-osios koncerte grupė atliks savo originalias kompozicijas, kuriose į darnią visumą sujungiami skirtingi žanrai – nuo islandų folkloro iki progresyvaus roko. Šeši, nepaprastai kuklūs jaunuoliai akimirksniu užkariauja publikos simpatijas vidine jėga, pasitikėjimu ir ramybe, kurių mums kartais taip trūksta.

„Àrstiðir“ pradėjo burtis 2008 metais, kai du draugai muzikantai – Ragnar ir Daniel – o vėliau prie jų prisijungęs Gunnar, linksminę kavinių lankytojus pasauliniais hitais ir islandiškais priedainiais, nusprendė patys kurti dainas. Taip atsiradusi grupė sparčiai plėtėsi: prie gitarų trio (viena jų – baritoninė, retai muzikantų naudojama) prisijungė violončelė (Hallgrímur), smuikas (Karl) ir fortepijonas (Jón). Visi šie muzikantai kartu ir vokalistai. Tai – unikalaus jų skambesio paslaptis: šešiais balsais traukdami melancholiškas dainas vaikinai nepaprastai meistriškai, nuoširdžiai vienas kitą papildo. Tad nenuostabu, jog tokia muzika užburia, primena ritualinį giedojimą.

„Àrstiðir“ nieko nekopijuoja, drąsiai žengia savo ieškojimais grįstu keliu: „Mes Islandijoje nebijome ieškoti ir bandyti kažką nauja. Ilgai gėrėme į save gimtinės laukinį grožį, todėl šiandien esame pasiruošė juo dalintis su visu pasauliu”, – sako Ragnar, kviesdamas į vienintelį Vilniuje grupės koncertą.

Grupės „Àrstiðir“ - Daníel Auðunsson (gitara, vokalas), Gunnar Már Jakobsson (gitara, vokalas), Ragnar Ólafsson (gitara, vokalas), Hallgrímur Jónas Jensson (violončelė, vokalas), Jón Elísson (fortepijonas, vokalas), Karl Aldinsteinn Pestka (smuikas, vokalas) - koncertas vyks lapkričio 10 dieną 20 valandą Šv. Kotrynos bažnyčioje (Vilniaus g. 30, Vilnius).

Bernardinai.lt

Prezidentė Dalia Grybauskaitė, penktadienį sveikindama Visuotinio teisėjų susirinkimą, pabrėžė, kad pasitikėjimas teisine sistema ir valstybe priklauso nuo pačių teisėjų kompetencijos, reputacijos ir žmogiškumo.

Premjeras Andrius Kubilius teigė, kad teisingumas yra valstybės pamatai, jie turi būti aiškūs ir skaidrūs.

"Pastaruoju metu jau tapo įprasta girdėti frazę "lėtas teisingumas - blogas teisingumas". Tai griauna visuomenės pasitikėjimą ne tik teismais, bet ir valstybe. Šiandien galiojantys procesiniai įstatymai leidžia bylas spręsti greitai. Tereikia, kad teisėjai drąsiau naudotųsi jau suteiktomis teisėmis ir jautriau žvelgtų į žmonių lūkesčius laukiant teisingumo", - sakė prezidentė.

Šalies vadovė taip pat pabrėžė, kad pastarieji metai teismų sistemoje buvo didelių pokyčių metai - buvo pakelta teisėjų profesionalumo ir etikos kartelė, įdiegtos naujovės objektyvesniam bylų skirstymui bei spartesniam jų nagrinėjimui užtikrinti, į teismų sistemą atėjo naujų žmonių. Taip pat buvo sugriežtinta atsakomybė už teisėjų aplaidumą: padaugėjo drausmės bylų, buvo atleista daug teisėjo vardą pažeminusių asmenų, teismų savivaldos institucijos pradėjo veikti ne kaip savigynos organizacijos, o kaip reikli ir reali savivalda.

Prezidentė palinkėjo teisėjams valios padaryti viską, kad Lietuvos teismai įgytų daugiau žmonių pagarbos ir pasitikėjimo bei išsirinkti sąžiningai ir garbingai dirbsiančią Teisėjų tarybą.

A.Kubilius sakė tikintis, kad teisingumo sistemos problemas galima išspręsti jos viduje.

"Valstybė statoma ant teisingumo pamatų. Šios valstybės pamatai esate jūs. Mes esame sienos, grindys, lubos, tos sienos kartais statomos šiek tiek į kairę, šiek tiek į dešinę, bet pamatai esate jūs (...). Mano įsitikinimu, jūs tikrai turite savyje jėgos ir galios taisyti tas klaidas ir netikslumus, kurie tuose pamatuose yra pamatomi. Statant valstybės namą yra svarbu pasitikėjimas, kad pamatai teisingi arba kad jei yra problemų, jos yra ištaisomos. To pasitikėjimo norėčiau jums ir palinkėti, kad visi suvoktume, kaip labai svarbu yra pasitikėjimas, kaip svarbu yra tikėjimas, kad tie pamatai yra tvirtai aiškūs ir skaidrūs", - sakė premjeras.

Visuotinis teisėjų susirinkimas vyksta kas ketverius metus. Šiuo metu šalyje yra 777 teisėjai, susirinkime jie išsirenka savo savivaldos instituciją - Teisėjų tarybą.

Justin Welby, Daramo vyskupas, oficialiai buvo patvirtintas naujuoju Kenterberio arkivyskupu. Apie J. Welby'o paskyrimą britų spaudoje informacija pasirodė jau ketvirtadienį. Tačiau prieš paskelbiant viešai, paskyrimą turėjo patvirtinti Britanijos premjeras, gavęs Anglijos karalienės pritarimą. Šiandien D. Cameronas Twitter socialiniame tinkle patvirtino, kad 56-erių J. Welby pakeis Rowaną Williamsą.

Buvęs naftos kompanijos vadovas, lankęs tą pačią prestižinę mokyklą, kaip ir ministras pirmininkas Davidas Cameronas, buvo paskirtas Kenterberio arkivyskupu – dvasiniu 77 mln. pasaulio anglikonų lyderiu.

56 metų Justinas Welby, Daramo vyskupas, kuris 1992-aisiais pasitraukęs iš komercijos pasaulio ėmė greitai kilti Anglikonų Bažnyčios hierarchijos laiptais, penktadienį paskelbtas naujuoju arkivyskupu.

Prieš jo paskyrimą kelias savaites buvo spėliojama, kad Bažnyčios institucija, turinti išrinkti naują lyderį, nesutaria, ar naujuoju vadovu turėtų tapti reformų šalininkas, ar konservatyvesnis arkivyskupas, išlaikysiantis status quo.

Justinas Welby, įšventintas vyskupu tik prieš metus, tapo naujuoju Anglijos Bažnyčios vadovu ir dvasiniu visos globalios anglikonų bendruomenės lyderiu.

Lambeto rūmuose vykusi spaudos konferencija užbaigė savaites nežinios, kuri supo Rowano Williamso įpėdinio, kaip Kenterberio arkivyskupo, paskyrimą. Daramo vyskupas –105-asis Kenterberio arkivyskupas.

Apie J. Welby'o paskyrimą britų spaudoje informacija pasirodė jau ketvirtadienį. Tačiau, prieš paskelbiant viešai, paskyrimą turi patvirtinti Karalienė.

Kol daugelis apžvalgininkų laukė oficialaus patvirtinimo iš Lambeto rūmų, kiti jau reiškė palaikantys Welby'o kandidatūrą, kurią stipriai palaiko evangelikai ir kiti, besižavintys jo neįprasta biografija.

J. Welby, kaip ir D.Cameronas, Londono meras Borisas Johnsonas, princai Williamas ir Harry, lankė Itono koledžą.

„Jis iš tiesų imasi rizikos, turi aiškią viziją ir yra nuovokus strategas, – sakė Christina Rees, Sinodo narė. – Jei pridursime, kad jis yra ir labai atsidavęs tikėjimui, tai išties įspūdingas Kenterberio arkivyskupo pasirinkimas.“

J. Welby, kaip pranešama, nepritaria gėjų santuokoms, bet palaiko moterų įšventinimą į vyskupus. Šie du klausimai kelia daugiausia nesutarimų Bažnyčioje.

C. Rees, aktyvi kovotoja už moterų įšventinimą į vyskupus, sakė, jog Welby'o paskyrimas suteikė vilties, kad po dvidešimties metų, kai moterims buvo leista pasirinkti kunigystę, Sinodas apsispręs teigiamai ir dėl jų vyskupystės.

Welby'o nusistatymas kitu klausimu, dėl kurio nesutaria anglikonai, – homoseksualių asmenų įšventinimo ir vienos lyties santuokų įteisinimo – leidžia manyti, kad jis palaikys konservatoriškesnes pažiūras.

Atsižvelgiant į Welby'o neįprastą profesinę padėtį, sveikinimai pasiekė ir iš už Bažnyčios ribų. Andrew Tyrie, pirmininkaujantis parlamentinei komisijai, atsakingai už bankininkystės standartus, kuriai priklauso ir Welby, sakė, kad nuoširdžiai sveikina naująjį lyderį, turintį didelės patirties pramonės ir finansų srityje.

Per mėnesius, kol buvo renkamas naujas Anglijos Bažnyčios vadovas, Welby iš pradžių nelaikytas svarbiu kandidatu, kaip turintis neilgą vyskupystės patirtį. Tačiau labai vertinama jo savybė „kalbėti žmonėms suprantama kalba“ ir konfliktų sprendimo patirtis sustiprino pasirinkimą.

Kitos ryškesnės kandidatūros buvo Johnas Sentamu, Jorko arkivyskupas, Grahamas James, Norvičo arkivyskupas, ir James Jones, Liverpulio vyskupas.

Naujasis arkivyskupas pakeis Rowaną Wiliamsą gruodį, kai įsigalios jo atsistatydinimas.

Bernardinai.lt

Operos, vaizduojančios nacių žiaurumus prieš vaikus, premjera ateinančiais metais įvyks neįprastoje vietoje - Austrijos parlamento rūmuose.

Vienas pareigūnas, dalyvaujantis organizuojant šį renginį, sakė, kad naujoji opera bus pirmąkart atlikta parlamente sausio 25 dieną, minint Tarptautinę Holokausto atminimo dieną.

Opera "Špygelgrundas", kurios libretą sukūrė kompozitorius Peteris Androschas, pasakoja apie šimtų vaikų, kuriuos naciai buvo pripažinę genetiškai, protiškai arba fiziškai atsilikusiais, žudymus, vykdytus Vienoje veikusios Špygelgrundo psichiatrijos klinikos darbuotojų.

Apie šį projektą penktadienį informacijos suteikęs pareigūnas pageidavo neviešinti jo vardo, nes jis nebuvo įgaliotas pasakoti apie planuojamą vaidinimą iki jo oficialaus paskelbimo.

Daugelis Austrijos gyventojų buvo uolūs naciai, tačiau ši šalis padarė didelę pažangą, vertindama savo vaidmenį nusikaltimuose, vykdytuose vadovaujant Vokietijos nacių lyderiui Adolfui Hitleriui.

Baltijos šalių ministrai sutarė stiprinti bendradarbiavimą pirmininkavimo Europos Sąjungos (ES) Tarybai laikotarpiu, laikytis bendros pozicijos derybose dėl ES biudžeto ir patvirtino įsipareigojimus įgyvendinti energetikos ir transporto projektus.

Tai jie sutarė penktadienį Baltijos Ministrų Tarybos ir Baltijos Asamblėjos kasmetiniame bendrame pasitarime - Baltijos Taryboje, pranešė Užsienio reikalų ministerija (URM).

Lietuvos užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis sakė, kad nuolatinis pozicijų ir veiksmų derinimas padeda Baltijos šalims pasiekti pagrindinius užsienio ir saugumo politikos tikslus.

"Kartu sugebame ne tik pasitikti ir kartu kovoti su tokiais iššūkiais kaip pasaulinė finansų krizė, energetinė priklausomybė, bet ir kartu kurti Baltijos regioną kaip inovacijų ir konkurencingumo erdvę. Kaimynystė, kurioje gebame būti vieningi ne tik prispirti bėdos, bet ir kartu planuodami ir investuodami į regiono ateitį, yra dovana. Tačiau turime kasdien kryptingai dirbti tęsdami jau pradėtus darbus, kad jos neiššvaistytume", - teigė A.Ažubalis.

Baltijos Tarybos sesijos metu buvo priimtas bendras 18-osios Baltijos Tarybos pareiškimas, kuriame pateikta trijų Baltijos šalių bendra pozicija aktualiausiais bendradarbiavimo klausimais: bendros Baltijos valstybių nuostatos derybose dėl naujojo ES biudžeto, sutarta dėl tarpusavio bendradarbiavimo stiprinimo Baltijos valstybėms pirmininkaujant ES Tarybai ir dėl bendrų veiksmų skatinant inovacijų ekonomiką.

Taip pat patvirtinti trijų valstybių įsipareigojimai įgyvendinti strateginius regioninius energetikos ir transporto infrastruktūros projektus: elektros jungčių, dujų infrastruktūros, Visagino atominės elektrinės (VAE) ir geležinkelio "Rail Baltica".

"Galutinis sprendimas dėl VAE, žinoma, priklauso Lietuvos parlamentui ir Vyriausybei, bet šiandien drauge su Latvijos ir Estijos ministrais pabrėžiame, kaip atsakingai jis turės būti priimamas. Atsisakymas tęsti VAE bei kitus jau pradėtus energetikos projektus arba juos keisti be kitų pasekmių reikštų ir atsisakymą eiti su JAV ir ES Komisija sutarta  kryptimi – o tai mūsų partneriai gali suprasti kaip Lietuvos nusigręžimą nuo JAV parodyto pasitikėjimo mūsų energetiniais projektais", - pabrėžė A.Ažubalis.

ES 2014–2020 metų daugiametės finansinės programos klausimu pareiškime išreikštas susirūpinimas dėl Sanglaudos fondo paramos šalims, kurių bendrojo vidaus produkto (BVP) augimas 2008–2010 metais buvo mažesnis už ES BVP vidurkį. Pareiškimo dalyje dėl Bendrosios žemės ūkio politikos pabrėžiamas reikalavimas nustatyti minimalią tiesioginių išmokų ribą šalims, kurios netgi Europos Komisijos pasiūlytos konvergencijos atveju gaus mažesnes negu ES vidurkis išmokas.

Baltijos valstybės yra įsipareigojusios įgyvendinti Baltijos energijos rinkos jungčių planą (BEMIP), kuris per pastaruosius metus tapo Baltijos šalių bendradarbiavimo energetikos srityje pagrindu ir bendradarbiavimo skatinimo kituose ES regionuose pavyzdžiu. Bendrame pareiškime sutariama, kad Baltijos valstybės toliau intensyviai dirbs su prioritetiniais regioninių elektros jungčių ir dujų infrastruktūros projektais, panaudodamos ES Europos infrastruktūros tinklų priemonės potencialą šiems projektams įgyvendinti.

Taip pat sutarta tęsti darbus sprendžiant energetinio saugumo klausimus regione, pabrėžta VAE projekto svarba. Teigiama, kad projekto energetinio saugumo pranašumai, ekonominė nauda ir aukščiausi branduolinės saugos standartai turėtų tapti jo tolesnio plėtojimo pagrindu.

Pareiškime pažymimi Baltijos šalių siekiai stiprinti pasienio ir muitinės tarnybų bendradarbiavimą, įgyvendinti bendrus projektus sveikatos apsaugos srityje.

2013 metais pirmininkavimą Baltijos valstybių bendradarbiavimui perims Latvija.

Turbūt natūralu, kad gyvenant savo šalyje vidiniai reikalai atrodo svarbiausi, o kartais ir užgožia viską, kas vyksta pasaulyje. Bet tada per mažai pažįstami net artimiausi, draugiški kaimynai. Lietuvoje tik platesnio akiračio teatro mėgėjai žino, kad latvis Alvis Hermanis yra Europoje pripažintas režisierius, tiek pat ir latviai težino apie Eimuntą Nekrošių.

Panašiai ir politikos srityje – nesuvokiama, kad gyvename globalizuotame pasaulyje, ir jeigu esame integruoti į tam tikras galingas ir mums palankias tarptautines struktūras, tai turime elgtis solidariai. Kai radijo pokalbių laidos būna skirtos kokioms nors tarptautinėms temoms, visada atsiranda susierzinusių klausytojų, kurie skambina ir piktinasi: girdi, kam čia mums tas Afganistanas ar Izraelis ir Iranas, negi neturim savo bėdų.

Bet kai mums reikia paramos iš užsienio, tai niekas nenori atsisakyti nei Europos Sąjungos skiriamų milijardų, nei NATO naikintuvų apsaugos.

Šis provincialumas būdingas ne tik nemažai daliai visuomenės, bet yra persimetęs ir į politinį elitą, ir tai liudija nepriklausomybę atgavusios mūsų valstybės sienų istorija. Gėda, kad atverti sienas su artimiausiais draugiškais kaimynais mus privertė tik Šengeno sutartis, kitaip sakant, Briuselis. Nors jau prieš tai kai kurie politikai kalbėjo apie teigiamą Beneliukso pavyzdį, kur sienos atsivėrė gerokai prieš Šengeno sutartį, bet patys jo įgyvendinti nepabandė.

Pastaraisiais metais Lietuva skelbėsi esanti regiono lyderė ir bandė lyderiauti Ukrainai bei Gruzijai (kartais, tiesa, sėkmingai, ir tame nieko blogo), bet nesugebėjo apsibrėžti savo artimojo regiono ir jame suderinti savo veiksmų.

Kad ir kaip mums tai atrodytų per menka, kad ir kaip bandytumėm šokti aukščiau bambos, bet iš tikrųjų mūsų pirminis, startinis regionas yra trys Pabaltijo šalys: Lietuva, Latvija ir Estija. Siūlau dar kartą visiems pasižiūrėti į Europos žemėlapį ir įsitikinti, kad visoje šiaurės pusėje kitų tokių mažų valstybių kaip mūsiškės trys, nėra. Bet visos trys kartu jos jau yra nemažas svoris.

Šiomis dienomis atėjo simbolinė žinia, kad Europos Parlamente pagrindinė „alėja“ bus pavadinta „Baltijos kelio“ vardu. Tai politinė simbolika, o gerokai anksčiau žiniasklaidoje šmėkštelėjo toks pranešimas – Baltijos šalių turizmo srities specialistai sutaria: sudominti užsieniečius daug lengviau bendrais maršrutais nei vilioti kiekvienai šaliai atskirai.

Mūsų politiniai strateginiai interesai yra iš esmės vienodi, mūsų ekonominę tarpusavio konkurenciją nusveria toks reiškinys, kad didžiosios pasaulio bendrovės į mus linkusios žiūrėti kaip į vieningą rinką, ir tai reikia išnaudoti, o ne tuo piktintis.

Ir štai buvo vienas didelis bendras projektas – visoms trims šalims statyti atominę elektrinę. Dabar Visagino atominės jėgainės perspektyva tikriausiai jau žlugusi, bet ir anksčiau jai daug klaustukų kilo ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje bei Estijoje, visų pirma todėl, kad Lietuvos valdžia tai įsivaizdavo vien kaip savo projektą, nelabai ką derino su kaimynais. Pavyzdžiui, buvo kalbama, kaip keblu bus atvežti milžinišką reaktorių iš uosto į Visaginą, nė nepagalvojant, kad iš Rygos uosto kelias būtų šimtu kilometrų trumpesnis negu iš Klaipėdos.

Bet prieš griebdamiesi gigantomaniškų užmojų gal pirmiau galėtumėm sulipdyti tokį bendradarbiavimą, koks draugiškoms Europos kaimynėms turėtų būti savaime aiškus. Pradėjome kurti milžinišką geležinkelio „Rail Baltica“ projektą, bet iki šiol net nesugebame turėti keleivinio traukinio Vilnius–Ryga. Kodėl jo nėra, atsakymo tenka ieškoti ne Latvijoje, o Lietuvoje. Mat jau yra traukinys Ryga–Minskas ir jis dėl Lietuvos kaltės važiuoja ne per Lietuvą.

Panašiai su dujų terminalu. Dabar jau galų gale prabilta konkrečiau, kad jis mums kainuos daug ir mokėsime visi. Bet jeigu dujų terminalas būtų skirtas ne vienai Lietuvai, o visoms trims Pabaltijo šalims, jis mums kainuotų kelis kartus mažiau. Visų pirma, Latvijoje jis pats savaime kainuotų mažiau, nes jau yra didžiulė Inčiukalnio dujų saugykla. Antra, statybos kainą dalintųsi trys valstybės. Trečia, šį projektą, kaip regioninį, būtų dosniai parėmusi Europos Sąjunga. Deja, Lietuvoje pasitenkinta paskleistais gandais, kad Latvijoje šis projektas būtų atitekęs „Gazprom“.

O jeigu ir būtų, tai gal šią problemą reikėjo iš anksto spręsti susėdus visų trijų valstybių atstovams, užuot pasidavus senai Rusijos imperialistų nuostatai „Skaldyk ir valdyk“.

Komentaras skaitytas per LRT radiją

Daugiau nei 100 švietimo, meno, literatūros, ekonomikos, filosofijos ir sporto srityse žymių europiečių pasirašė ES valstybių ir vyriausybių vadovams skirtą atvirą laišką, kuriame ragina užtikrinti pakankamą studentų mainų programos „Erasmus“ finansavimą.

Laišku, kurį pasirašė visų ES valstybių narių atstovai, įskaitant Ispanijos kino režisierių Pedro Almodovarą, futbolo klubo „Barselona“ vadovą Sandro Rosellį, Nobelio premijos laureatą profesorių Christopherį Pissaridesą bei kelis Olimpinių žaidynių medalininkus, norima parodyti susirūpinimą ketinimu mažinti tiek programos dalyvių skaičių, tiek stipendijas.

Šiuo metu vyksta diskusijos dėl 2012 ir 2013 m. ES biudžeto. Šiais metais programai įgyvendinti jau pritrūko 90 mln. EUR. 2013 m. padėtis veikiausiai dar pablogės. Per pastaruosius 25 metus pagal programą „Erasmus“ mokytis į užsienį išvyko beveik 3 mln. Europos jaunuolių. Kiek vėliau pagal šią programą imtos remti ir stažuotės užsienio įmonėse. Visai kartai suteikta galimybė patirti, ką reiškia gyventi ir dirbti su kitos kultūros žmonėmis bei įgyti gebėjimų ir lankstumo, kurie šiuolaikinėje darbo rinkoje yra itin reikalingi.

Laiške įspėjama, kad jei 2012 ir 2013 m. ES biudžetas nebus papildytas trūkstamomis lėšomis, galimybę įgyti gyvenimiškos ir svarbios patirties gali prarasti tūkstančiai paraiškas jau pateikusių studentų.

Blogesnio laiko tokiems pokyčiams būti negali. Nuo krizės pradžios 15–24 m. jaunuolių nedarbas padidėjo 50 proc. Šiandien darbo neturi daugiau nei penki milijonai, t. y. vienas iš penkių, jaunų europiečių.

Laiške raginama investicijas į švietimą ir mokymą laikyti Europos atsaku į krizę. Jame taip pat pabrėžiama, kad pagal programą „Erasmus visiems“, kurią ketinama pradėti 2014 m., Komisija planuoja jaunimui suteikti daugiau galimybių gerinti gebėjimus ir gauti darbą.

Galiausiai padaroma išvada: „Programa „Erasmus visiems“ kainuos mažiau nei 2 proc. viso ES biudžeto. Artimiausiomis savaitėmis jūs – ES lyderiai – turėsite tik kartą gyvenime pasitaikančią progą patvirtinti šią programą ir skirti pakankamai išteklių jai įgyvendinti. Mūsų jaunimas to vertas, nes nuo jaunimo priklauso mūsų ateitis.“

Skelbiamam laiškui pritarė ir už švietimą, kultūrą, daugiakalbystę ir jaunimą atsakinga Komisijos narė Androulla Vassiliou: „Programa „Erasmus“ jau 25 metus atveria kelius ir keičia gyvenimus. Tegyvuoja „Erasmus“! Jaunimui ir taip teko nemenka krizės našta. Mūsų paramos jaunuoliams reikia labiau nei bet kada iki šiol. Esu sujaudinta, kad tiek daug žmonių, atstovaujančių pačioms įvairiausioms sritims, pareiškė remią programą „Erasmus“. Labai tuo didžiuojuosi.“

Lietuvoje laišką pasirašė plaukikė, 2012 m. Olimpiados aukso medalio laimėtoja Rūta Meilutytė, akordeonistas Martynas Levickis ir dainininkė Erica Jennings.

Bernardinai.lt

Lapkričio 15 d., ketvirtadienį, 17 val. Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje (Radastų g 2, IV a. fojė) pristatoma kilnojamoji paroda „Įsikūrę prie Nemuno“, supažindinanti visuomenę su panemunės miestų ir miestelių istoriniu, kraštovaizdžio ir urbanistiniu paveldu. 

Kaip seniau atrodė šalia Nemuno įsikūrę miestai ir miesteliai, nuo seno galintys didžiuotis savo garbinga praeitimi bei vaizdingu kraštovaizdžiu? Kokią jų kultūrinė ir ekonominė reikšmė Lietuvos istorijoje? Į pastarąjį klausimą gali atsakyti miestelius tyrinėję istorikai, archeologai, kultūrologai, o štai sužinoti, kaip seniau atrodė viena ar kita vietovė, padeda tik senoji ikonografija. Kauno apskrities viešoji biblioteka, projekto „Įsikūrę prie Nemuno“ sumanytoja ir rengėja, siekia įtaigiai ir patraukliai pristatyti plačią panemunės regiono istorinio, kraštovaizdžio ir urbanistinio paveldo panoramą, pasitelkdama iki 1945 m. leistus atvirukus, fotografijas, senąsias graviūras.

Paroda supažindina su 25 mūsų valstybingumo ir kultūros istorijai svarbiais, dabartinėse Lietuvos, Baltarusijos ir Rusijos teritorijose įsikūrusiais panemunės miestais ir miesteliais. Šalia ikonografinės medžiagos pristatoma trumpa kiekvienos gyvenvietės istorija, herbas, prisimenami ten gyvenę žymūs žmonės. Eksponuojama daugiau kaip 300 nuotraukų ir atvirukų, geriausiai iliustruojančių gyvenviečių savastį, miestelėnų kasdienybę, šventes, svarbius įvykius, urbanistinį ir gamtinį paveldą. Projekto rengėjai naudojosi ne tik įvairių institucijų fondais ir archyvais, bet ir asmeniniais rinkiniais, tad bus galima pamatyti dar niekur nepublikuotų fotografijų.

Parodą verta pamatyti besidomintiems gimtojo krašto istorija ir visiems, kuriuos žavi senoji fotografija, užburianti romantišku paslaptingumu, leidžianti pajusti laiko slinkties pėdsakus. „Tikimės, kad ši paroda bus įdomi ir naudinga tiems, kurių gyvenimą ir likimus jungia didžiausia Lietuvos upė – Nemunas. Tai puiki galimybė palyginti, atrasti panemunės gyvenviečių panašumus ir skirtumus“, – džiaugiasi projekto vadovė ir parodos kuratorė, Kauno apskrities viešosios bibliotekos Kultūros renginių ir leidybos grupės vadovė Rimantė Tamoliūnienė.

Parodos atidarymo šventėje žiūrovų lauks ne tik įdomus panemunės miestų ir miestelių istorinės savasties pristatymas, bet ir praeities dvasią atskleidžiančios staigmenos – teatralizuoti pasirodymai bei regiono kulinarinis paveldas.

Ekspozicija veiks iki gruodžio 17 d.

Bernardinai.lt

Lapkričio 10 dieną, 17 val. 30 min., Anykščių kultūros centre (A. Baranausko aikštė 2) įvyks renginys „The Machine Started To Flow Into A Vein (Vol. 3)“, kuriame koncertuos kultinis surrealistinės elektroninės muzikos projektas „Nurse With Wound“. Taip pat renginyje pasirodys Andrew Liles iš Didžiosios Britanijos bei du projektai iš Lietuvos – Skeldos ir Dimeth Trip.

Specialiai renginiui kompaktinio disko formatu išleista kompiliacija, kuriai visi renginyje grosiantys atlikėjai skyrė po vieną iki šiol neskelbtą kompoziciją.

Nuo 1979 metų aktyviai kuriantis, grupės „Nurse With Wound“ ašis, Steven Stapleton savo diskografijoje turi dešimtis įrašų, bendradarbiauja su su tokiais atlikėjais kaip Current 93, Coil, Hafler Trio, Stereolab, Organum ir kitais menininkais bei rengia pasirodymus didžiausiuose alternatyvios muzikos festivaliuose Europoje ir JAV.

Pirmą kartą  pasirodymą Lietuvoje rengiančios grupės branduolį sudarys idėjinis lyderis S. Stapleton, bei Collin Potter ir Andrew Liles. Nurse With Wound sudėtį pasirodymo Anykščiuosemetu papildys specialus svečias – Andrew McKenzie, eksperimentinės muzikos projekto „The Hafler Trio“ įkūrėjas.

Anykščiuose vienas iš „Nurse With Wound“ narių Andrew Liles atliks ir savo solinę programą. Nuo 1980 metų kuriantis multiinstrumentalistas A. Liles savo kūrybiniame bagaže taip pat turi keletą dešimčių albumų, o paskutiniu metu dažniausiai koncertuoja bei kuria Nurse With Wound bei Current 93 grupių sudėtyse.

Lietuviškajam eksperimentinės muzikos flangui renginyje „The Machine Started To Flow Into A Vein (Vol. 3)“ atstovaus Vytenio Eitminavičiaus projektas „Skeldos“ ir „Dimeth Trip“ komanda.

Daugiau informacijos ČIA

Bernardinai.lt

Klaipėdos uosto vadovas pareiškė, kad Baltarusijos prezidento pareiškimas apie tai, kad didžioji dalis baltarusiškų krovinių iš Baltijos šalių uostų bus nukreipta per Rusiją, yra spaudimas Baltijos šalims mažinti pervežimo paslaugų kainas. Eugenijus Gentvilas pažymi, jog verslo santykiuose paprastai nugali verslo logika.

"Tai yra spaudimas Baltijos šalims, o ne koks nors galutinis sprendimas. Net jeigu Rusija lieptų ar prašytų baltarusiškus krovinius vežti per Rusijos uostus, ekonomika negali dirbti nenaudingai, nuostolingai. Naudinga yra vežti per čia - Lietuva yra suinteresuota išsaugoti puikius ekonominius santykius su Baltarusija. Aš manau, kad mes dalyvausime tolesniame pervežime", - BNS sakė Klaipėdos uosto vadovas.

"Aš manau, kad tai yra paspaudimas Baltijos šalims, tarp jų ir Klaipėdos uostui, ieškant galbūt dar palankesnių sąlygų", - pridūrė  E.Gentvilas.

Be to, anot E.Gentvilo verslo požiūriu toks sprendimas nebūtų logiškas.

"Verslo požiūriu logikos lyg ir nebūtų: tai yra vežti toliau, žinoma, galbūt galima atstumus atpirkti per suderėtus palankesnius tarifus, tačiau ir per Klaipėdą jie tikrai yra palankūs. Be to, suomių įlankoje esantys Leningrado srities uostai yra užšąlantys, ir jie turi didžiules problemas žiemos metu, todėl užtikrinti nepertraukiamą srautą būtų sudėtinga, todėl verslo logikos nematyčiau", - kalbėjo E.Gentvilas.

Anot jo, automobiliai kažkada buvo gabenami per Sankt Peterburgą, tačiau prieš trejus metus jį dėl palankių tarifų ir kokybiško darbo nukonkuravo Klaipėda: "Dabar vežami "Belarus" traktoriai, MAZ sunkvežimiai, kita ratinė technika į Karibų baseino šalis per Klaipėdą".

Jis prisiminė, jog tiek Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka, tiek Baltarusijos ambasadorius Vladimiras Dražinas anksčiau yra teigiamai atsiliepę apie bendradarbiavimą su Klaipėdos uostu.

"Prisiminkime, ką yra pasakęs ponas Lukašenka, būdamas Lietuvoje - kad labai viskas puikiai vyksta per Klaipėdos uostą. Praėjus daugiau laiko, Baltarusijos ambasadorius Vladimiras Dražinas kelis kartus yra pasakęs, kad bendradarbiavimas yra puikus ir ekonomiškai tenkinantis Baltarusiją. Todėl aš negaliu atrasti ekonominių motyvų ar nepasitenkinamų. Jeigu tie nepasitenkinimai būtų esamais tarifais - ar tai pervežimo, ar krovos, ar aptarnavimo tempais, tai būtų sprendžiama darbiniame lygyje. Tikrai tą galima spręsti, aš ne kiek neabejoju, kad net ir "Lietuvos geležinkeliai" ieškotų sprendimo būdų, tačiau niekas nesikreipė", - kalbėjo E.Gentvilas.

Pasak Klaipėdos uosto vadovo, šiemet baltarusiškų krovinių apimtys Klaipėdos uoste išliko tokios pat, kaip ir pernai. Šiemet per 10 mėnesių uostas perkrovė apie 8 mln. tonų baltarusiškų krovinių - jie sudarė apie 30 proc. uosto krovos.

Krašto apsaugos ministerijoje  lapkričio 9 d.  surengti dvyliktieji Nacionaliniai maldos pusryčiai tema „Palaiminti taikdariai, jie bus vadinami Dievo vaikais“ (Mt 5,9).

Invokaciją taręs Lietuvos kariuomenės (LK) vyskupas ordinaras Gintaras Grušas teigė, kad taika nėra vien karo nebuvimas. Ji nesiriboja tik priešiškų jėgų pusiausvyros palaikymu ir nekyla iš jėgos viešpatauti.

„Taika niekada nepasiekiama visam laikui. Ją reikia kurti nuolatos”, – kalbėjo LK vyskupas ordinaras.

Į susirinkusius Vyriausybės, Seimo narius, ambasadorius, karininkus ir kitus svečius kreipėsi krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė, kuri pažymėjo, jog susirinkome ypatingos istorinės auros pastate, nes po šiais skliautais laikas įmūrijo Vilniaus gynybinę sieną, taip gražiai simbolizuojančią čia dirbančių žmonių pagrindinę – taikdarystės misiją.

Ministrės teigimu, Maldos pusryčių tradicija gimė ekumenijos, taigi, taikdarystės dvasioje. Ir nors pasaulis tūkstančius metų skęsta nesutarimuose bei karuose, lygiai taip pat tūkstančius metų žmogus tikisi bendrystės ir taikos. 2012-ieji taip pat ne išimtis. Pasak ministrės, pasaulis šurmuliuoja, Europa turbūt pirmąkart po Antrojo Pasaulinio karo sprendžia sudėtingus likiminius klausimus, o čia, Lietuvoje – taip pat nerimas dėl mūsų ateities. Atsakymų ieškome Konstitucijoje, įstatymuose ar ginčuose dėl mokesčių, bet esmė yra visai kitur.

„Gali būti, kad veidmainystė, sąžinės nešvara, melas, gobšumas, atsakomybės stoka, valdžios siekis bet kokia kaina yra tarp svarbiausių iššūkių mūsų nacionaliniam saugumui šiandien“, – sakė R. Juknevičienė.

Nacionaliniuose maldos pusryčiuose kalbėjęs pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas prof. Vytautas Landsbergis deklamavo savo sukurtą eilėraštį „Rūpintojėliui” ir teigė, jog jam turi būti nelengva stebėti mūsų gyvenimą bei kvietė pamąstyti, kuo mes tą [Jo] kančią tęsiame ir giliname, ir kuo prisidedame, kad ji mažėtų.

Kario žodį taręs Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų vadas generolas majoras Edvardas Mažeikis kalbėjo apie kario, taikdario profesiją ir kartais kylančius sunkumus, kuriuos padeda įveikti malda. Jis pabrėžė, kad labai didžiuojasi Lietuvos kariais, vykdančiais sudėtingas užduotis Afganistane ar prie Afrikos krantų.

Renginyje taip pat kalbėjo Lietuvos Respublikos ambasadorius Baltarusijoje Linas Linkevičius, Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Seimo Maldos grupės vadovas Egidijus Vareikis.

Nacionalinius maldos pusryčius pasveikino nuo Vokietijos Bundestago maldos pusryčių grupės p. Tilo Steinbrinck ir Baltarusijos Krikščionių demokratų vicepirmininkas Georgij Dmitruk.

Nacionaliniai maldos pusryčiai - tai galimybė politikams, verslininkams, visuomenės veikėjams, jaunimui pasidalyti savo mintimis ir įžvalgomis su kitais žmonėmis. Šiuose susitikimuose kalbama apie Evangelijos vertybes kasdieniame kiekvieno asmens gyvenime, visuomenėje, tarpusavio santykiuose, skatinama drauge kurti pasitikėjimą ir stiprinti draugystę, brėžti ateities veiklos gaires ir įvardinti politinės veiklos pasirinkimo kertinius principus.

Maldos pusryčių tradicija atsirado XX amžiaus viduryje kaip reakcija į kylančius naujus iššūkius. Maldos pusryčių ištakos siekia 1942 metus, kai keletas Jungtinių Valstijų Senato narių pradėjo neformalius susitikimus, siekdami dalintis Kristaus mokymo gyvybingumu ir juo pagrįstu tarpusavio bendravimu. 1953 metais JAV įvyko pirmieji nacionaliniai maldos pusryčiai, kuriuose dalyvavo JAV prezidentas.

Lietuvoje pirmieji nacionaliniai maldos pusryčiai buvo surengti 2001 metais.

Alfredo Pliadžio (KAM) nuotraukos

Bernardinai.lt

Šeštadienio naktį eismo sąlygas sunkins plikledis, įspėja Automobilių kelių direkcija.

Penktadienį 16 val. Šiaulių, Klaipėdos ir Alytaus apskrityse lijo arba buvo dulksna. Likusioje šalies teritorijoje be žymesnių kritulių.

Magistralinių, krašto ir rajoninių kelių dangos daugiausia drėgnos, vietomis šlapios.

Hidrometeorologijos tarnybos duomenimis, naktį bus debesuota su pragiedruliais. Protarpiais galimas lietus, vietomis formuosis plikledis.

Žemiausia temperatūra naktį bus nuo 2 laipsnių šalčio iki 3 laipsnių šilumos.

Pasipiktinę Briuselio siūlomomis per mažomis išmokomis Lietuvos ūkininkams, Lietuvos, Latvijos ir Estijos ūkininkai lapkritį planuoja protestus Briuselyje.

Europos Sąjungos Vadovų tarybos susitikimo metu - lapkričio 22-23 dienomis - Briuselyje protestuos apie 40 žmonių iš Lietuvos, o iš visų trijų trijų Baltijos šalių jų laukiama apie 100. Spaudos konferencijoje penktadienį Vilniuje Žemės ūkio rūmų pirmininkas Andriejus Stančikas sakė, jog iš ESvadovų tenorima lygių sąlygų.

"Mes norime įrodyti, kad Europa nėra teisi", - tvirtino A.Stancikas.

Lietuvos žemdirbiai dabar gauna išmokas, sudarančias apie 50 proc. ESvidurkio, būsimoje finansinėje perspektyvoje jas numatoma padidinti iki 65 proc. ESvidurkio. Baltijos šalių žemdirbiai norėtų gauti bent ES vidurkį siekiančias išmokas.

"Dabar yra didžiulis skirtumas tarp išmokų - tai yra iškreiptos konkurencinės sąlygos. Sąlygos konkuruoti Lietuvos, Latvijos ir Estijos žemdirbiams su senosios Europos šalių žemdirbiai. Todėl šiandien ir kyla šios protesto akcijos", - sakė A.Stančikas.

Baltijos žemdirbiai protesto akciją pradės senu sovietinės gamybos traktoriumi, kuris lapkričio 12 dieną pajudės iš Talino ir važiuos per visas tris Baltijos šalis, simbolizuodamas sunkią Baltijos šalių ūkininkų padėtį bei nelygias ūkininkavimo sąlygas Europos Sąjungoje. Planuojama, kad lapkričio 22 dieną traktorius pasieks Briuselį ir atgabens maišus Baltijos šalių žemdirbių prašymų.

Visuotiniame teisėjų susirinkime penktadienį išrinkta naujos sudėties Teisėjų taryba.

Rinkimai vyko vadovaujantis naujomis Teismų įstatymo pataisomis, kurios Tarybos narių skaičių padidino nuo 21 iki 23, pranešė Nacionalinė teismų administracija.

Pagal einamas pareigas Teisėjų tarybos nariais liko Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Gintaras Kryževičius, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas Ričardas Piličiauskas ir Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas Egidijus Žironas.

Susirinkime daugiausia balsų gavo ir Tarybos nariais tapo Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjai Tomas Šeškauskas, Egidijus Laužikas ir Sigitas Gurevičius, Lietuvos apeliacinio teismo teisėjai Laima Garnelienė, Vygintas Višinskis, Gintaras Pečiulis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjai Laimutis Alechnavičius, Artūras Drigotas ir Ramūnas Gadliauskas.

Apylinkių ir apygardų teismų atstovai išsirinko ne po tris, kaip iki šiol, o po penkis savo atstovus. Jais tapo Vilniaus apygardos teismo pirmininkas Vytautas Zelianka, Kauno apygardos teismo pirmininkas Nerijus Meilutis, Šiaulių apygardos teismo pirmininkas Boleslovas Kalainis, Panevėžio apygardos teismo pirmininkas Valdas Petras Meidus. Apygardų administracinių teismų atstove Teisėjų taryboje tapo Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė.

Apylinkių teismams Taryboje atstovaus Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo pirmininkas Pavelas Barkovskis, Kauno miesto apylinkės teismo teisėja Diana Labokaitė, Klaipėdos miesto apylinkės teismo pirmininkė Audronė Gaižutienė, Šiaulių miesto apylinkės teismo teisėja Gema Janušienė ir Utenos rajono apylinkės teismo teisėja Laima Dumskienė.

Teisėjų tarybos nariu negali būti renkamas teisėjas, kuris turi mažesnį kaip penkerių metų teisėjo darbo stažą arba kuriam buvo taikyta drausminė nuobauda. Teisėjų tarybos narių įgaliojimų laikas – ketveri metai. Teisėjų tarybos pirmininką, pirmininko pavaduotoją ir sekretorių dvejiems metams iš Teisėjų tarybos narių renka Teisėjų taryba slaptu balsavimu.

Teisėjų tarybos pirmininkas, pirmininko pavaduotojas ir sekretorius bus renkami lapkričio 16 dieną Nacionalinėje teismų administracijoje įvyksiančiame pirmajame naujos sudėties Teisėjų tarybos posėdyje.