news archive 2012:09-30

VII-ojo tarptautinio folkloro festivalio gala koncertas, kuris įvyks Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje spalio 3 dieną, numatomas kaip ryškus ir įsimintinas kultūrinis reiškinys.

Grebeno, Tereko, Dono, Kubanės, Sibiro kazokų epinės, tęstinės, istorinės, žygio, šokio dainos, gruzinų polifonija, Ispanijos ugniniai šokiai, Šiaurės Osetijos – Alanijos; tradicinės Latvijos regionų dainos – Latgaliji Kurzieme, Vidzeme, Sieliu; Lietuvos sentikių; Pavolgio – Uralo regionų tradicinio dainavimo pavyzdžiai: čiuvašų, totorių, rytų  moarių, mordvių-makšų, šiaurės-vakarų baškirų; įvairių Lenkijos regionų – Kurpije, Seradž, kalnų ir centrinių rajonų lyrinės, apeiginės dainos, žaidimai, šokiai, Baltarusijos Liubavo, Makarovo rajonų ir persikėlusių iš Ukrainos Černobylio kaimo gyventojų rečiausieji  etnografinio dainavimo pavyzdžiai – žiūrovų visa tai lauks pirmoje koncerto dalyje.

Antroje koncerto dalyje – kompozitoriaus Andrej Doinikov simfoninė siuita solistams, ansambliams ir orkestrui „Etnosfera – naujas tradicijų dvelksmas“ – festivalio „Pokrovskije kolokola“ organizatorių ir programos „Etnosfera“ dalyvių kūrybinis eksperimentas. Atlikėjai: Lietuvos kamerinis orkestras (meno vadovas Sergej Krylov), Vilniaus folkloro ansamblis „Arinuška“, „Sviato“, žinomi Rusijos ir Lietuvos muzikantai Andrej Kotov (vokalas, lyra), Sergej Starostin (vokalas, pučiamieji), Sergej Filatov (klavišiniai, fortepijonas), Jelena Kis (vokalas), Vitalij Kis(gitara), Sergej Klevenskij (pučiamieji), Dmitrij Vlasenko (perkusiniai), Valerij Ramoška (triūba), ansamblis „Giunter Percussion“.

„Naujas tradicijų dvelksmas“ – tokia projekto paantraštė, atspindinti pagrindinę idėją paties „Etnosferos“ veiksmo, kuris sujungė įvairiose pasaulio šalyse puikiai įvertintus atlikėjus. Jie plėtoja liaudies tradicijas naujomis šiuolaikinės muzikos formomis irdėlto pasipildo jaunais kūrybingais muzikantais. Neabejotinai kaip tik jiems ir atstovauja Andrej Doinikov, kuris sėkmingai pasireiškia įvairiuose amplua: ir kaip kompozitorius, ir kaip perkusininkas, pianistas, ir dirigentas. Jam pavyko sujungti folkloro metrų kompozicijas į didingą muzikinę išraišką. Andriej Doinikov muzikiniame televizijos kanale „Kultūra“ buvo įvardintas kaip vienas geidžiamiausių jaunųjų Rusijos muzikantų. Kiekvienas jo pasirodymas viename iš daugelio amplua tampa įvairių valstybių ir miestų muzikinio gyvenimo įvykiu.

Bilietus galima įsigyti Filharmonijos kasose ir BILIETAI.LT

Išsamesnė informacija adresu www.arinuska.lt

Bernardinai.lt

Jonas tarė Jėzui: „Mokytojau, mes matėme vieną tokį, kuris nevaikščioja su mumis, bet tavo vardu išvarinėja demonus. Mes jam draudėme, nes jis nepanoro eiti su mumis“. 

Jėzus atsakė: „Nedrauskite jam! Nėra tokio, kuris mano vardu darytų stebuklus ir galėtų čia pat blogai apie mane kalbėti. Kas ne prieš mus, tas už mus! 

Kas duos jums atsigerti taurę vandens dėl to, kad priklausote Mesijui, – iš tiesų sakau jums, – tas nepraras savo užmokesčio. 

Kas pastūmėtų į nuodėmę vieną iš šitų tikinčiųjų mažutėlių, tam būtų geriau, jeigu jam užkabintų ant kaklo girnų akmenį ir įmestų į jūrą. 

Jei tavoji ranka traukia tave nusidėti, – nukirsk ją! Tau verčiau sužalotam įeiti į gyvenimą, negu turint abi rankas, patekti į pragarą, į negęstančią ugnį. Ir jei tavo koja veda tave į nuodėmę, – nusikirsk ją, nes tau geriau luošam įžengti į gyvenimą, negu, turint abi kojas, būti įmestam į pragarą. O jei tave gundo nusidėti tavoji akis, – išlupk ją, nes verčiau tau vienakiui įeiti į Dievo karalystę, negu turint abi akis, būti įmestam į pragarą, kur jų kirminas nemiršta ir ugnis negęsta“. 

Kiti skaitiniai: Sk 11, 25–29; Ps 19; Jok 5, 1–6

Sekmadienio homilija (video). Kun. Mindaugas Malinauskas SJ. Geriausia strategija

Evangelijos komentarų archyvas

Šventasis Raštas internete lietuviškai

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL © Baltijos fotografijos linija

Sveikiname aktorę ir rašytoją gražios sukakties proga ir iš Bernardinai.lt archyvų primename jos esė. Malonaus skaitymo.

Dar mažas buvo gyvenimas. O pirmoji pamoka didelė. Tai buvo kartus garstyčios grūdelis, įkritęs į mažos mergaitės širdį ir bandantis augti visą gyvenimą iki sunkiai suprantamo ir pasiekiamo tiesos modelio. Tada pirmą kartą buvo apdeginta mano savimeilė.

Buvau aštuonerių. Apie jokį Dievą, Krikštą, Komuniją mano šeimoje nebuvo kalbama – tėvai gyveno kažkur toli, patys sau... Turėjau tik vyresnį už save brolį – trylika metų vyresnį. Jis rašė eilėraščius, beprotiškai mylėjo gamtą ir visada ant dviračio ar be tąsydavo mane kartu per miškus, beržynus prie ežerų.

Tą saulėtą vasaros dieną brolis, jo draugė ir aš grįžome nuo Germanto ežero – kaip visada, pėsčiomis. Buvome prisivalgę žemuogių, prisiplaukioję skaidriame Germanto vandenyje, apsvilę saulėje, laimingi. Ėjome per pievas, takeliais, pro Džiuginėnų kaimą, toliau reikėjo eiti pro Naglio kalną ir į vieškelį, kuriuo truputį paėjus, toli jau matyti Telšių katedros bokštai.

Netoli Džiuginėnų kalba pakrypo apie mano draugę Saulutę, kuri gyveno gražiame name, šalia mūsų. Ir pradėjo ją girti: kokia ji protinga, mandagi, kaip gerai mokosi, kaip gražiai piešia, kokia paklusni ir kokia graži...

Tas amžinas palydovas – pavydas! Ir tada jis pasitvėrė mane ir užpylė karščiu mažą užsispyrusią širdį savimeilės nuodais. Atsisukau į brolį ir pasakiau:

- Kvaila ta Saulė! Ai, negraži. Stora kaip kleckas...

Brolis užpykęs plekštelėjo man per užpakalį.

- Begėde! – tarė, - taip sakai apie savo draugę? Eik šalin nuo mūsų. Eik į priekį ir pagalvok, ką pasakei!

- Ir eisiu! – atšoviau ir pabėgėjau į priekį piktai burbėdama: „Ir negalvosiu... Ir negalvosiu“.

Pasiutimo vedama lekiu pirmyn. Atsisuku – už kalnelio brolio ir jo draugės jau nebematyti. „Ir gerai. Viena pareisiu“. Ir vėl lekiu. Priėjau Džiuginėnus. Čia keliukai išsiskiria – į Telšius ir į Lieplaukę. Rodos, pasukau teisingai? Tiek kartų eita... Priėjau vieškelį. Einu einu... Kažkoks nepažįstamas miškas, o bažnyčios bokštų – nė kvapo. Vis tiek einu. Atkakliai. Lyg apdujusi. Jau saulė vakarop. Kažkas ne taip. Vieškelis veda tolyn. Telšių nematyti. Viskas nepažįstama – vingiai, medžiai, pievos... Pasirodo nepažįstamos sodybos, bažnytėlė, o prie kelio - lentelė „Lieplaukė“. O širdis daužosi, o viskas viduje nutirpo. Supratau – pasiklydau. Jau saulė leidžiasi. Nusileido. Verkiu. Baimė persmelkė viską – kojas, širdį, protelį.

Žiūriu – sunkvežimis, prikrautas rąstų, keli vyrai šnekučiuojasi. Priėjusi klausiu: „Gal į Telšius? Aš paklydau nuo Germanto eidama...“. „Į Telšius – sako vyrai, - sėsk, parvešim. Pasisekė tau, mergyt“.

O, laimė! Jie vežė Telšių daktarui malkas. Atsisėdau ant rąstų su vienu dėde ir laimingai parvažiavau.

Brolis dar buvo negrįžęs. Pamatę, kad manęs nėra vieškelyje, jie, manęs ieškodami, braidžiojo po miškus, takelius, vėl prie Germanto... Neradę nusprendė užeiti į namus, o jau po to pranešti milicijai.

O aš grįžusi meluoju mamai. „Ai, - sakau, - aš greičiau ėjau, ėjau ir parėjau pirmoji“. Nė žodeliu neužsiminiau apie konfliktą ir paklydimą.

Grįžo brolis. Viską papasakojo mamai. Tris dienas mama su manimi nekalba – tai būdavo pati baisiausia bausmė... O aš sėdžiu prie lango, pasirėmusi kumšteliu, ir truputį rodau mamai, kokia esu nelaiminga. Tada jai pasidaro manęs gaila. Aš tai žinojau. Laukdavau, kada susitaikysim. Mama paglostė galvelę ir sako:

-Žinok, Risele, jei blogai ką padarai ar pameluoji, lauk, kad ir tau kas bloga atsitiks. Ar ne taip ir buvo? Eik, atsiprašyk Saulutės. Ji ant šaligatvio „Klases“ žaidžia.

- O ką aš jai sakysiu? – jau kažkoks graudulys gniaužia gerklę.

- Sakyk: blogai apie tave kalbėjau. Sakiau, kad esi negraži ir negera. Atsiprašau. Žinau, kad tu gera. Ir graži.

Išlėkiau. Kažkokiam svaiguliui apėmus mano mažą sielą išpoškinau atsiprašymą. Po minutės abi jau šokinėjome „Klases“ ir dar Saulei padovanojau gražiausią savo stikliuką – lėkštelės šukę su mėlyna gėlyte, kurią radau šiukšlyne, prie Telšių elektrinės, paežerėje. Buvau laiminga. Nežinojau, kad manęs laukia nesibaigiančios grumtynės su savo savimeile...

Bernardinai.lt

Dar vienas mokinių pokalbis su Jėzumi. Galime tik įsivaizduoti, kaip turėjo jaustis Jo klausytojai, girdėdami tiek netikėtų minčių, matydami tokį neįprastą elgesį. Visas Jėzaus gyvenimas – tarsi nuolatinė mokykla, nuostabiai paveiki, nes pirma parodo, tik paskui kalba.

Homilijos autorius jėzuitas Mindaugas Malinauskas išryškina šį neprilygstamą Jėzaus mokymo stilių, apverčiantį nusistovėjusias vertybes, kviečiantį duoti, užuot siekus vien gauti, kviečiantį paprasčiausiai tarnauti, užuot smerkus kitus, nebijant sumokėti visą to tarnavimo kainą. Rezultatas? Atraskime jį patys.

Rugsėjo 30 d. Bažnyčia mini šv. Sofiją, našlę ir kankinę.

Vardas „Sofija“ graikiškai reiškia „išmintis“. Šv. Sofija, manoma, gimė Milane. Mirė apie 130 m. Romoje.

Legendoje pasakojama, kad Sofija, likusi našlė po savo turtingo vyro mirties, paliko Milaną ir, trokšdama tapti kankine, su savo dukterimis Fides (Tikėjimas), Spes (Viltis)  ir Caritas (Meilė) iškeliavo į Romą. Imperatoriaus Adriano nuteistos, Sofijos dukterys buvo kankinamos ir nužudytos. Sofiją  po trijų dienų  taip pat nužudė, kai ši meldėsi prie savo dukterų kapo.

Ši legenda yra susijusi su  šv. Pauliaus  „Himnu meilei“ (1 Kor 13,12-13): „Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į akį. Dabar pažįstu iš dalies, o tuomet pažinsiu, kaip pats esu pažintas („Sofija“ – išmintis). Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė“.

Sofijos kulto apraiškos siekia šeštojo šimtmečio Romą.

Dažnai šv. Sofija yra siejama su ankstyvosios krikščionybės Bizantijos bažnyčia – šv. Sofijos soboru Konstantinopolyje – šiandieniniame Stambule. Tačiau šiuo atveju iš tikrųjų būta kitos primtakės – dar prieš šv. Sofijos kulto atsiradimą. Išties Šv. Sofijos soboras yra „šventosios išminties“, bet ne šv. Sofijos bažnyčia.

Ypač viduramžiais  žmonės varge ir liūdesy prašydavo jos užtarimo.

Šv.Sofija yra vargstančių ir liūdinčių našlių patronė.

Bernardinai.lt

Lietuvos pareigūnai sako remiantys Europos prokuratūros steigimą, apie kurį turėtų būti pranešta per Lietuvos pirmininkavimą Europos Sąjungai (ES) kitąmet.

Šį klausimą su Europos Komisijos atstovu šią savaitę aptarę Teisingumo ministerijos ir Generalinės prokuratūros vadovai sako, kad naujoji institucija nepaveiks Konstitucijoje įtvirtinto Lietuvos prokuratūros statuso.

Teisingumo viceministro Tomo Vaitkevičiaus teigimu, Lietuvai teks pradėti Europos prokuratūros klausimo svarstymą ES, nes Europos Komisija reglamento projektą oficialiai paskelbs birželį arba liepą. Lietuva ES pirmininkaus 2013-ųjų antrąjį pusmetį.

"2013 metų antroje pusėje Lietuvai teks pradėti šio klausimo svarstymą. Numatyta, kad Komisijos iniciatyva bus pareikšta kitų metų birželį ar liepą", - BNS sakė viceministras.

"Siekis užtikrinti finansinių lėšų ES naudojimo skaidrumą, teisėtumą, be abejonės, yra pozityvus. Suprantama, kad atskiros nacionalinės valstybės veikdamos savarankiškai, nebendradarbiaudamos negalėtų užtikrinti efektyvios kovos su tokiais nusikaltimais", - kalbėjo jis.

Pasak T.Vaitkevičiaus, šiuo metu dar lieka neatsakytų klausimų, koks bus Europos prokuratūros santykis su nacionalinėmis prokuratūromis ir kitomis ES institucijomis.

"Atkreipėme dėmesį, kad Europos prokuratūros vieta ir sistema Lietuvoje ir, matyt, kitose šalyse, susijusi su konstituciniu prokuratūros statusu", - sakė jis.

Anot T.Vaitkevičiaus, Vilniuje viešėjęs Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) vadovas Giovanni Kessleris (Džiovanis Kesleris) žadėjo "užtikrinti, kad valstybėms nereikėtų daryti Konstitucijos pakeitimų, išsaugoti tą statusą, kuris numatytas Konstitucijoje".

"Tai žymi, kad esant tokiam siekiui prokuratūra turėtų išlaikyti savarankiškumą ir, matyt, kad santykis su Europos prokuratūra būtų paremtas bendradarbiavimo sąvoka ir turiniu", - kalbėjo viceministras.

Europos prokuratūros steigimą su G.Kessleriu šią savaitę aptarė ir generalinis prokuroras Darius Valys. Po susitikimo prokuratūra teigė palankiai vertinanti iniciatyvą.

"Lietuvos prokuratūra pozityviai vertina šią iniciatyvą ir būtų pasirengusi prisidėti svarstant konkretų pateiktą Europos Komisijos pasiūlymą (teisės akto projektą). Aptariama Europos prokuroro tarnybos iniciatyva vertintina atsižvelgiant į prokuroro statuso, funkcijų ir prokuratūros struktūros įtvirtinimą Lietuvos Respublikos Konstitucijoje", - BNS sakė prokuratūros atstovė Rūta Dirsienė.

Europos prokuratūros steigimas yra numatytas 2009 metais įsigaliojusioje ES Lisabonos sutartyje. Joje įtvirtinta, kad dėl Europos prokuratūros turi būti sprendžiama vieningai, tačiau neradus bendro sutarimo šios iniciatyvos gali imtis bent devynios valstybės narės pagal glaudesnio bendradarbiavimo procedūrą.

Svarstoma, kad Europos prokuratūros būstinėje dirbtų prokurorai iš visų valstybių narių. Dėl būstinės vietos dar vyksta diskusijos.

Lietuva ES pirmininkaus 2013 metų antrąjį pusmetį. Pirmininkaujanti šalis turi pareigą vadovauti darbo grupėms, kuriose visų valstybių narių atstovai aptaria ES reikalus.

Užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis Atlantoje rugsėjo 28–30 dienomis vykstančios JAV lietuvių bendruomenės XX Tarybos renginiuose pristatė pagrindinius Lietuvos užsienio politikos prioritetus ir energetinei nepriklausomybei užtikrinti vykdomus projektus bei ragino JAV lietuvius telkti paramą jiems įgyvendinti.

 „Turime sukūrę tinkamus instrumentus konstruktyviam bendradarbiavimui plėtoti, galime ir turime vykdyti prasmingus projektus ekonomikos, kultūros, mokslo ir daugelyje kitų sričių. Turime sustiprinti politinį lobizmą Lietuvai strategiškai svarbiais klausimais“, – sakė A. Ažubalis.

Pasak jo, JAV lietuvių bendruomenės pasišventimas ir tikėjimas tautos idealais jau daugiau kaip šimtmetį buvo ir visuomet išliks „tvariu Lietuvos valstybingumo stiprinimo pagrindu, pilietiškumo ir patriotiškumo šaltiniu visai pasaulio lietuvių šeimai“.

A. Ažubalio teigimu, JAV išlieka pagrindinė Lietuvos saugumo atrama. Aktyvus JAV vaidmuo Europoje, Aljanso plėtra ir tolesnė transatlantinių vertybių sklaida pasaulyje išlieka pagrindinis saugumo garantas.

Ministras pažymėjo, kad 2012 m. rugsėjo 21 d. Čikagoje vykęs ketvirtasis Pasaulio lietuvių ekonomikos forumas (PLEF) yra puikus instrumentas pritraukti investicijas į Lietuvą, įtraukti Lietuvos verslo diasporą į mūsų šalies ekonominį gyvenimą.

„Kviečiu ir toliau aktyviai dalyvauti PLEF veikloje, nes iš to laimime visi: užsienio lietuviai, mūsų verslas, Lietuva“, – sakė A. Ažubalis.

Pasak Lietuvos užsienio reikalų ministro, tvarus pagrindas „Globalios Lietuvos“ idėjai tapti gyvu kūnu jau padėtas, o pastaruoju metu pagreitį įgaunančios mentorystės ir užsienio lietuvių stažuočių Lietuvoje programos suteikia realią galimybę protų nutekėjimą paversti protų apykaitos procesu.

JAV lietuvių bendruomenės Taryba – aukščiausias JAV lietuvių bendruomenės valdymo institutas. Taryba susirenka kas trejus metus, joje dalyvauja delegatai iš visų JAV lietuvių bendruomenės apygardų ir apylinkių. Taryboje trejų metu kadencijai renkama JAV lietuvių bendruomenės vykdomoji valdžia.

2010 metų gyventojų surašymo duomenimis JAV gyvena apie 660 tūkstančių lietuvių kilmės asmenų.

URM Informacijos ir viešųjų ryšių departamentas

Lietuvos statistikos departamentas paskelbė duomenis apie Lietuvoje gyvenančius vyresnio amžiaus žmones. Svarbiausi faktai trumpai: daugiausia 65 metų ir vyresnio amžiaus žmonių gyvena Ignalinos, Anykščių ir Lazdijų rajonuose, mažiausiai – Visagino, Neringos ir Klaipėdos rajonų savivaldybėse. 2011 metais šalyje dirbo daugiau kaip 50,5 proc. 55-64 metų amžiaus žmonių (2011 m. Europos sąjungos vidurkis – 47,4%). Plečiantis informacinių technologijų galimybėms, sparčiai daugėja internetu besinaudojančių 65–74 m. amžiaus žmonių. Nuo 2009 m. šio amžiaus interneto naudotojų skaičius išaugo beveik 2 kartus ir 2012 m. pradžioje siekė 14 procentų. 65 metų ir vyresnio amžiaus moterų buvo 2 kartus daugiau nei vyrų. Žemiau – detalūs statistikos duomenys.

2012 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 543,3 tūkst. 65 metų ir vyresnio amžiaus žmonių – tai sudaro 18,1 proc. visų šalies gyventojų. Palyginti su 2001 m., jų skaičius padidėjo 58,7 tūkst. (12,1 %), o bendras gyventojų skaičius per šį laikotarpį sumažėjo 479,2 tūkst. (13,7 %). Ypač padaugėjo 80 metų ir vyresnio amžiaus asmenų. 2012 m. pradžioje šio amžiaus gyventojų buvo 137,9 tūkst., arba 57,9 tūkst. (72,4 %) daugiau nei 2001 m., ir jie sudarė 25,4 proc. visų pagyvenusių (65 metų ir vyresnio amžiaus) žmonių.

Palyginti su visais gyventojais, daugiausia 65 metų ir vyresnio amžiaus asmenų gyveno Ignalinos (25,8 %), Anykščių (25,2 %) ir Lazdijų (24,0 %) rajonų, mažiausiai – Visagino (11,7 %), Neringos (13,4 %), Vilniaus (13,4 %) ir Klaipėdos (14,7 %) rajonų savivaldybėse. Per pastaruosius vienuolika metų padidėjo 65 metų ir vyresnio amžiaus žmonių dalis bendrame gyventojų skaičiuje visose savivaldybėse (mažiausiai – Kalvarijos, Alytaus ir Vilniaus rajonų).

2012 m. pradžioje šalyje 100 vaikų teko vidutiniškai 97 pagyvenę žmonės (2001 m. pradžioje – 57). Kas antroje savivaldybėje 65 metų ir vyresnio amžiaus žmonių skaičius viršijo vaikų iki 18 metų skaičių. 65 metų ir vyresnio amžiaus moterų buvo 360 tūkst., vyrų – 183,3 tūkst., t. y. šio amžiaus moterų buvo 2 kartus daugiau nei vyrų.

2012 m. pradžioje mieste gyveno 350,9 tūkst. (64,6 %), kaime – 192,4 tūkst. (35,4 %) 65 metų ir vyresnio amžiaus asmenų. Jie sudarė šeštadalį visų miesto (17,5 %) ir penktadalį kaimo (19,3 %) gyventojų. Gyventojų užimtumo statistinio tyrimo duomenimis, 2011 m. šalyje dirbo 181,8 tūkst., arba 50,5 procento 55–64 metų amžiaus gyventojų (vyrų – 54,5 %, moterų – 47,4 %). Lietuvoje šios amžiaus grupės asmenų užimtumo lygis yra aukštesnis nei Europos Sąjungos vidurkis (2011 m. – 47,4 %).

Sulaukę 65 metų ir vyresnio amžiaus 2011 m. tebedirbo 28,8 tūkst. (5,4 %) šalies gyventojų, iš jų 13,9 tūkst. (7,7 %) vyrų ir 14,8 tūkst. (4,2 %) moterų. Europos Sąjungoje dirbo 4,8 procento 65 metų ir vyresnio amžiaus gyventojų. Lietuvoje daugiausia šios amžiaus grupės gyventojų dirbo švietimo (7 tūkst., arba 24,3 %), žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės (4,9 tūkst., arba 17,1 %), žmonių sveikatos priežiūros ir socialinio darbo (3,6 tūkst., arba 12,4 %) veiklos įmonėse ir įstaigose.

Vyresnio amžiaus gyventojams teikiamos įvairios socialinės paslaugos jų namuose ir globos įstaigose. 2011 m. pagalbos ir socialinės globos paslaugos asmens namuose buvo suteiktos 12,2 tūkst. (1,8 %) pensinio amžiaus gyventojų. Palyginti su 2010 m., šių paslaugų gavėjų padaugėjo 1,3 tūkst. 0,3 tūkst. pagyvenusių asmenų patys organizavosi socialinių paslaugų teikimą namuose ir tam tikslui gavo pagalbos pinigus. 2011 m. pabaigoje globos įstaigose gyveno 5,7 tūkst. (1,1 %) 65 metų ir vyresnio amžiaus žmonių, tai 1,3 procento daugiau nei 2010 m. Dienos centrus 2011 m., kaip ir 2010 m., lankė ir juose įvairias socialines paslaugas gavo 25,7 tūkst. (3,9 %) pensinio amžiaus žmonių.

Plečiantis informacinių technologijų galimybėms, sparčiai daugėja internetu besinaudojančių 65–74 m. amžiaus žmonių. Nuo 2009 m. šio amžiaus interneto naudotojų skaičius išaugo beveik 2 kartus ir 2012 m. pradžioje siekė 14 procentų. Naujienas, laikraščius ir žurnalus internete skaitė ar siuntėsi 13 procentų, ryšiams ir informacijos paieškai internetą naudojo po 11 procentų 65–74 m. amžiaus asmenų.

Bernardinai.lt

Socialinio klimato rodiklis Lietuvoje  2012 metais kiek ūgtelėjo, bet liko neigiamas (-2,4 balo), rodo neseniai paskelbti Eurobarometro apklausos duomenys.

Socialinio klimato rodiklis atspindi, kaip Europos Sąjungos šalių gyventojai suvokia dabartinę situaciją: koks jų požiūris į savo padėtį, kaip jie mato nacionalinį vaizdą ir sritis, susijusias su socialine apsauga bei integracija.

Šis rodiklis gali svyruoti nuo aukščiausio (10) iki žemiausio balo (-10).

Eurobarometro ataskaitoje teigiama, jog Lietuva – viena iš šalių, kuriose pastebimas rodiklio pagerėjimas. Nepaisant to, jis liko neigiamas. Lietuvoje socialinio klimato rodiklis 2012-aisiais siekė -2,4, pernai jis buvo -2,9 balo. Užpernai rodiklis buvo nukritęs dar žemiau - iki -3,1 balo, o 2009-aisiais siekė -2,5 balo.

Latvijoje šis rodiklis siekė -1,9, Estijoje -0,4, Lenkijoje -2,6 balo.

Šiemet žemiausias rodiklis buvo Graikijoje (-5,8 balo), aukščiausias - Olandijoje ir Danijoje (2,8 balo). ES vidurkis siekė -0,8 balo.

Vertinant atskiras sritis, kurių vertinimai sudaro bendrą rodiklį, savo gyvenimą bendrai Lietuvos žmonės įvertino 0,6 balo, vietą, kurioje gyvena - 3,5 balo.

Asmeninės darbo situacijos vertinimas siekė -0,9 balo, finansinės namų ūkio situacijos – -0,6, pragyvenimo savo šalyje kainos – -5,6, energijos prieinamumo savo šalyje – -5,1, aprūpinimo būstu prieinamumo – -5,8, viešojo administravimo veiklos – -3,2, ekonominę situacijos savo šalyje – -4,2, užimtumo situacijos – -4,3, sveikatos apsaugos – -1,4, pensijas – -3,3 balo, santykius tarp skirtingų tautybių ar religinių įsitikinimų žmonių - 1, kovos su skurdu ir nelygybe – -4,6.

Beveik visose srityse Lietuva atsidūrė žemiausiame ES šalių sąrašo trečdalyje.

Apklausa 27 šalyse atlikta birželio 2-17dienomis, jos metu apklausta 26,6 tūkst. respondentų.

Rugsėjo 29 d. dešimtys tūkstančių probritiškų junionistų žygiavo per Belfastą paminėdami svarbaus Airijos padalijimo istorijos įvykio 100-ąsias metines.

Maždaug 30 tūkst. žmonių dalyvavo parade Alsterio sutarties (Ulster Covenant) šimtmečiui paminėti. Tą istorinę deklaraciją pasirašė beveik pusė milijono protestantų, kurie pažadėjo gintis nuo Dublino valdymo.

Paktas paklojo pamatus Airijos padalijimui ir Šiaurės Airijos, kaip britų provincijos, sukūrimui 1921 metais.

Demonstracija – vienas didžiausių kada nors Belfaste įvykusių lojalistų paradų – praėjo taikiai nepaisant nuogąstavimų dėl galimų susirėmimų su katalikų mažuma.

10 km ilgio demonstracija iš Belfasto centro kelios minutės po 10 val. (12 val. Lietuvos laiku) šeštadienį pajudėjo į rytus link kultūros festivalio vietos prie Šiaurės Airijos parlamento Stormonto rajone.

Paradas taikiai baigėsi 18 valandą.

Protestantams tokios demonstracijos, kurių dalyviai neša vėliavas, o orkestrai groja tradicinę muziką, yra svarbi Šiaurės Airijos sąjungos su Didžiąja Britanija išraiška.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) kineziterapijos studentai pasipiktinę studijų kokybe: dėstytojai leidžia sau neateiti į paskaitas, praktiniai užsiėmimai kur kas trumpesni nei turėtų būti. Universiteto atstovai tikina pirmą kartą tai girdintys. Tuo metu Studentų atstovybių sąjungos vadovas ragina studentus nebijoti ginti savo teisių: jei nedrįsta patys – tai per atstovybes. Veiksmingas gali būti ir vieningas studijų kokybės vertinimo anketų pildymas, rodo Vilniaus universiteto studentų istorija.

Ne visi dėstytojai pareigingai veda paskaitas

Kaip LRT.lt pasakojo LSMU Slaugos fakulteto kineziterapijos studijų programos studentė Edita (vardas pakeistas), didžioji dauguma šios specialybės studentų moka už mokslą – 5300 Lt per metus, bet kokybės negauna.

„Labai dėl to pikta. Bet visi studentai tyli, bijo kažką pasakyti. Aišku, yra ir besidžiaugiančių, kad paskaitų nėra, gali dirbti ar šiaip poilsiauti studijų metu“, – sako Edita.

Mergina tvirtina, kad viena didžiausių bėdų ta, jog Reabilitacijos klinikos dėstytojai neveda paskaitų, kurios turėtų vykti šeštadieniais. „Jie sako: jei norite, eikit į biblioteką ir dirbkit. Tačiau kai nėra jokių savarankiškų darbų, tai niekas ir neina, juk nėra ką ten veikti. Dėstytojai sako, kad jiems nepriklauso [ateiti į šeštadienines paskaitas – LRT.lt], bet pas mus tvarkaraštyje nurodytos ir šeštadieninės paskaitos (anatomijos paskaitos vyksta ir šeštadieniais). Tai bent darbo dienomis vykstančios paskaitos galėtų būti platesnės, daugiau jose išdėstytų, o dažniausiai ir jos būna sutrumpintos“, – tvirtina studentė.

Anot Editos, pora dėstytojų paskaitų piktybiškai neveda ir darbo dienomis, nes būna užsiėmę pagrindiniais darbais: „Štai aną dieną ryte dėstytojo laukėm pusvalandį, o studentams nuėjus pas šį dėstytoją, kuris kartu yra ir gydytojas [klinikos ir auditorijų pastatai yra greta – LRT.lt], jis, pamatęs studentus, nustebo: „O, tai aš jums paskaitą turėčiau vesti?“ Paprašė palaukti 10 minučių, bet taip ir nepasirodė, o egzaminas jau ant nosies, medžiagos neturim“.

Ne geresnė situacija, anot kineziterapijos studentės, ir su praktiniais užsiėmimais – praktikuojasi studentai tik dalį to laiko, kiek turėtų – nes nėra patalpų, kuriose jie visi tilptų.

„Kiekvienais metais kineziterapeutų priima vis daugiau. Nors Reabilitacijos klinika turi klinikinį padalinį, jie nesugeba mūsų visų, kaip parašyta tvarkaraštyje, priimti – trūksta patalpų. Mus padalina į keletą grupių. Todėl vietoje to, kad turėtume trijų valandų užsiėmimą, kaip nurodyta tvarkaraštyje, turime tik valandos“, – pasakoja studentė.

Editą piktina ir kai kurių dėstomų paskaitų turinys: „Medžiaga metai iš metų duodama ta pati – turime vyresnių studentų konspektus, viskas žodis į žodį. Tai kokia prasmė lankyti teorines paskaitas, jei dėstoma tas pats? Juk medicina tobulėja, vykdoma naujų įvairių mokslinių tyrimų, o baigiamuosiuose darbuose reikalaujama, kad informacija būtų ne senesnė kaip 5–10 metų. Ar dėstytojai netobulėja?“.

Negali patikėti, kad dėstytojai neateina į paskaitas

Reabilitacijos klinikos vadovas Aleksandras Kriščiūnas sako negalįs patikėti, kad studentų skundai dėl į paskaitas neateinančių dėstytojų yra tiesa: „Paprastai šeštadieniais būna pasirenkamieji kursai, privalomų nebūna. Bet tai dėstytojai tas paskaitas tikrai skaito“.

„Aš visada sakau, kad dėstytojų dėl paskaitų kontroliuoti nereikia, nes studentai labai greitai sukontroliuoja. Jei paskaita vėluoja, jie kreipiasi į klinikos vadovą, ir mes labai greitai reaguojame. Kad nevyktų nurodytos paskaitos – mano supratimu, to nėra“, – teigia A. Kriščiūnas. Jis tikina, kad problemų, susijusių per dideliu dėstytojų darbo krūviu, nėra, ir net tais atvejais, kai vienas dėstytojas išvyksta, klinika turi galimybių jį pakeisti kitu.

Edita pripažįsta, kad dėl minėtų problemų į universiteto atstovus nesikreipė: „Mes su studentais kelis kartus aptarėme, kad reikėtų rašyti peticiją ar skundą. Tačiau kiek kartų apie tai kalbėtume, visada prieiname prie tos pačios minties: o kas bus paskui, dėstytojai gali supykti ir studentams gali būti tik blogiau. Studentai bijo. Nors jei peticiją pasirašytų daugelis studentų, tada gal būtų nebaisu, juk visų iš universiteto neišmes. Bet dalis studentų nesiryžta“.

Ji taip pat teigia, kad anksčiau jau tokių skundų klinikos vadovybei būta, o jų autoriai turėjo bėdų – buvo sumažinti egzaminų pažymiai, taip pat kilo problemų ginant bakalauro, magistro darbus: „Skundai yra beverčiai, jie atsiduria stalčiaus dugne, o nukenčia tik patys studentai“.

„Darbdaviai“ bijo skųstis

„Na, jau, bijo... Ne tie laikai, – reaguoja A. Kriščiūnas. – Mes visada aiškiname susitikimuose su studentais: mūsų darbdaviai yra studentai, mes esame samdomi, kad juos išmokintume. Ne dekanas, ne rektorius, bet studentas yra darbdavys. Ir jis, kaip darbdavys, kontroliuoja“.

„Kitas dalykas – kad yra tam tikri reikalavimai ir vienas bjauriausių kartais būnu aš. Jeigu ko nors nežino, aš sakau: kad mane samdytų kitą kartą, turiu jus išmokyti, o kad išmokyčiau, turiu iš jūsų pareikalauti. Kad pas mane įskaitą laiko du, tris kartus – pripažįstu. Bet man atrodo, kad tas kontaktas vis tiek išlieka“, – sako Reabilitacijos klinikos vadovas.

Tiesa, jis pripažįsta, kad problemų dėl praktinių užsiėmimų yra, bet, kitaip nei Edita, tvirtina, kad jų laikas studentams nesutrumpėja.

„Grupės didokos. Jeigu prie ligonio ateina 10 žmonių, tai, žinoma, sudėtinga. Mes darome taip: dėstytojas skaldo grupę, ta grupė, kuri eina prie ligonio, – 5–6 žmonės. Kitiems tuo metu duodama užduotis, o paskui grupės keičiasi. Jei ateis 10–12, tai ir ligoniui vargas, ir neprieis [visi] prie tos lovos. O dėl klinikinės bazės mes labai džiaugiamės: turime 30 profilinių klinikų, kiekvienoje iš jų yra po kineziterapijos kabinetą, kur galima apžiūrėti ligonius“, – sako A. Kriščiūnas.

Komentuodamas paskaitų turinį A. Kriščiūnas teigia, kad laikomasi tokios politikos: „Paskaitų tikslas – užvesti studentą mąstyti, per paskaitą negalima kartoti tai, kas parašyta vadovėlyje. Literatūros kiekis labai didelis, ir dėstytojas, net pats geriausias, per paskaitas negalėtų visko išdėstyti. [...] Studentas turi ateiti pasiruošęs ir diskutuoti, ypač per seminarus, apie tai, kas jam neaišku. Mes labai akcentuojame savarankišką darbą“.

Studijų centro vadovė: stebime ir be studentų įsikišimo

LSMU Studijų centro, kurio viena iš funkcijų – koordinuoti studijų kokybės užtikrinimą, vadovė Raimonda Brunevičiūtė tvirtina taip pat negirdėjusi jokių kineziterapijos studentų nusiskundimų. Jos teigimu, ir centras, ir dekanatai visada reaguoja į bet kokius signalus apie galimus pažeidimus, o juos pranešti studentai turi daug galimybių.

„Mūsų universiteto anoniminėje studijų kokybės vertinimo anketoje yra klausimai, ar užsiėmimai vyko numatytu laiku, ar nebuvo žymiai trumpinami, ar nebuvo vėlavimų. Šią anketą studentai gali pildyti nuolat, iš karto pasibaigus dalyko studijoms (kurios universitete vyksta ciklais, t. y. nereikia laukti semestro pabaigos), o universiteto Studijų kokybės užtikrinimo komisija nuolat seka šią informaciją“, – pasakoja R. Brunevičiūtė.

Studijų centro vadovės teigimu, stebėsena vykdoma ir be studentų įsikišimo: „Studijų centras kartu su universiteto Audito tarnyba periodiškai tikrina, kaip laikomasi studijų tvarkaraščio, t.y., vyksta į padalinius ir jei užfiksuojami atvejai, kad užsiėmimas nevyko, apie tai informuojamas prorektorius studijoms“.

Pašnekovė tvirtina, kad studentai visada gali kreiptis į fakulteto administraciją, Studijų centrą, prorektorių studijoms ne tik asmeniškai ir konfidencialiai, bet ir anonimiškai.

„Kartais tokių sulaukiame ir visada ištiriame faktus. Jei yra galimybė, informuojame studentus (jei anoniminis laiškas gautas el. paštu). Tačiau į anoniminius laiškus sudėtinga reaguoti, nes dažnai neįvardijami konkretūs asmenys ar net pati situacija pateikiama abstrakčiai. Bet ir tokia anoniminė informacija mus priverčia patikrinti faktus“, – tikina Studijų centro vadovė.

R. Brunevičiūtė pastebi, kad praėjusiais mokslo metais kineziterapijos studentai nebuvo tarp aktyviausių pildydami apklausas. Ji pažymi, kad apskritai universiteto studentai nusiskundimų dėl studijų etikos ar konkrečių dėstytojų darbo beveik neturi. „Tarp tų problemų, kurias studentai įvardija, yra dėstymo intensyvumas, naudingumas, studijų literatūra“, – teigia R. Brunevičiūtė.

Kineziterapiją studijuojanti Edita sutinka, kad studentai ir patys daro per mažai – minėtų anketų daugelis nepildo arba užpildo atmestinai.

„Apklausa yra ilga, kai kuriais atžvilgiais su nelogiškais klausimais. Studentai ne visada turi laiko užpildyti, kai anketa automatiškai pateikiama prisijungus prie SIS sistemos, o pakartotinai prieiti prie anketų negalima. Tad skųstis skundžiasi, o užpildyti negali. Bet kitas klausimas, ar į tos anketos duomenis kas atsižvelgia. Aš tai pildau ir mano draugai pildo. Nežinau, kaip pildo kiti, turbūt irgi ne pačius geriausius atsiliepimus palieka apie kai kuriuos šios klinikos dėstytojus, tačiau bet kokiu atveju nematome jokių tos anketos pildymo rezultatų“, – teigia Edita.

Pagelbėti gali studentų atstovybė

Lietuvos studentų atstovių sąjungos (LSAS) prezidentas Vilius Morkūnas ragina studentus nebijoti ginti savo interesą gauti tokią studijų kokybę, kuri atitiktų jų lūkesčius. Jo teigimu, vienas iš efektyvių kelių tą daryti – kreiptis į studentų atstovybę.

„Reikėtų kreiptis į studentų savivaldą – studentų atstovybę aukštojoje mokykloje, kuri padėtų taikiai išspręsti problemą su dėstytoju ir administracija keičiant tvarkaraštį ar pan. Jeigu piktybiškai yra pažeidinėjama tvarka, paskaitų laikas ar dėstytojai neatvyksta, tokiu atveju reikėtų kreiptis į katedrą, kuri yra atsakinga už dėstytojų ir viso personalo tvarkaraščių sudarymą ir krūvių padalinimą. Paskui eina fakulteto administracija ir panašiai. Studentai neturėtų turėti baimių, nes juos gina aukštųjų mokyklų studentų savivalda. Studentai turi reikalauti tinkamos studijų kokybės ir paskaitų vykimo, tinkamo išdėstymo, už ką jie sumoka patys arba valstybė“, – tvirtina V. Morkūnas.

Svarbu vieningumas

O Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto studentė Milda (vardas taip pat pakeistas) pataria vis dėlto nenumoti ranka į anksčiau jau ne kartą minėtas studijų kokybės vertinimo anketas. Mildos kursui jos padėjo „iškrapštyti“ itin nepareigingą dėstytoją. 

„Mes su ja bendravom pusmetį ir neatvykimas į paskaitas buvo sistemiškas. Neatsimenu, kiek paskaitų įvyko, bet jų įvyko mažiau nei neįvyko“, – pasakoja Milda.

Paskaitos, kurios įvykdavo, neretai stipriai vėluodavo, o paskui buvo, pasak Mildos, „labai įdomus egzaminas“: „Susirinkom numatytu laiku, jos nebuvo, paskui ji atėjo ir pasakė, kad pavėlavo, nes serga, bet mums suteikia galimybę išlaikyti. Egzaminas jau buvo kaip ir pasibaigęs, nes mes pralaukėm valandą. Ji išdalijo testus, kuriuos turėjom rašyti 10 min. Mes turėjom pristatinėti darbus, bet nepristatinėjom. Žodžiu, buvo visiškai neaiški sistema“.

Anot studentės, dėstytoja elgdavosi su studentais labai nepagarbiai: „Tai buvo ne kolegiški santykiai, kokie turėtų būti magistrantūros studijose, o vienašališki žmogaus veiksmai, netgi žeminant studentus. Ir paties dalyko kokybė buvo nulinė“.

Tad po egzamino, pasak Mildos, visas kursas nusprendė padėti kitiems studentams ir sutarė, kad kai pildys anketas, visi pildys būtent apie šios dėstytojos dalyką, kad skundas būtų svarus. Rezultatas – Komunikacijos fakulteto magistrantams ši dėstytoja nebedėsto.

„Manau, kad anketos yra labai patogi komunikacijos priemonė išsakant savo poziciją, požiūrį. Ir faktai byloja, kad jos yra skaitomos“, – teigia Milda.

Jurgita Kuzmickaitė, LRT.lt

Vilniaus arkivyskupijos kunigams, pašvęstojo gyvenimo nariams ir visiems tikintiesiems

„Eikš, – sako man širdis, – jo veido ieškok!“ Tavo veido, VIEŠPATIE, aš ieškau! Neslėpk nuo manęs savo veido, neatstumk supykęs savo tarno, – tu buvai mano pagalba. Neatmesk manęs, nepalik manęs, Dieve, mano Gelbėtojau.

Ps 27, 8-9

Pastarosiomis savaitėmis Vilniaus ir kitų Lietuvos gyvenviečių gatvėse pasirodė katalikus trikdančių ir skaudinančių viešųjų atvaizdų. Vieni jų reklamuoja laisvalaikio aprangą, pasitelkdami lengvai atpažįstamus religinių paveikslų motyvus. Kiti pristato jau ne pirmą kartą rengiamą tarptautinį teatro festivalį renesansiniu Salvator mundi (Pasaulio Išganytojo) paveikslu. Šis plakatas išskiria iš dvylikos festivalio pasirodymų būtent tą, kurį tiek režisierius, tiek rengėjai pristato kaip „spektaklį – šventvagystę“. Tokie kraštutiniai mėginimai bet kokia kaina atkreipti į save dėmesį aukoja žmogišką padorumą ir įžeidžia daug žmonių; jų nesustabdo nė tai, kad šiuo metu pasaulis diskutuoja apie tragiškus padarinius provokacijų, kuriomis kėsintasi į tikinčiųjų jausmus.

Norime priminti visiems Bažnyčios nariams ir juos padrąsinti: kaip lygiateisiai demokratinės valstybės piliečiai turite teisę, o kaip sąmoningi katalikai– ir pareigą prieštarauti, kai mums brangus Švenčiausiojo Viešpaties Veido atvaizdas bei kiti religiniai ženklai yra sąmoningai niekinami. Asmeniškai ir per grupes, draugijas, susivienijimus naudokitės visomis įstatymų nedraudžiamomis protesto, boikoto ar kitomis poveikio minėtų renginių rėmėjams formomis. Pasitelkite vaizduotę ir išradingumą, parodykite susitelkimą ir aiškią poziciją, tačiau nuoširdžiai venkite į pyktį atsakyti pykčiu, į panieką – panieka, į orumo pažeidimus – kitų orumo nepaisymu.

Raginame gerbiamus brolius Kunigus apie tai kalbėti sielovados susitikimų metu, paskleisti gerus pavyzdžius ir iniciatyvas, liudijančias, kad aktyviai prisidedame prie tarpusavio supratimo ir pagarbos visuomenės kūrimo. Į mus pasiekiančius prašymus, kad Ganytojai protestuotų, atsakome: viešumoje turi skambėti ne tik vyskupų, bet ir katalikų bendruomenės, katalikiškos žiniasklaidos balsas. Primindami, kad esame sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą, laiminame visas doras, taikias, orias pastangas, kuriomis bus ginama pagarba žmogui ir tam, ką tikime.

Kard. Audrys Juozas Bačkis Vilniaus arkivyskupas metropolitas

Vysk. Arūnas Poniškaitis Generalvikaras

Bernardinai.lt

Prancūzų režisierius Francois Ozonas atsiėmė pagrindinį San Sebastiano kino festivalio apdovanojimą EPA nuotrauka

Prancūzų režisierius Francois Ozonas šeštadienį už savo psichologinį trilerį „Name“ (Dans la maison) atsiėmė pagrindinį San Sebastiano kino festivalio apdovanojimą.

F. Ozono filme pasakojama gyvenimu nusivylusio prancūzų kalbos mokytojo ir nerimą keliančio talentingo mokinio santykių istorija.

Jis pastatytas pagal ispanų dramaturgo Juano Mayorgos pjesę „Berniukas paskutinėje eilėje“ (El chico de la ultima fila). Be „Aukso kriauklės“ už geriausią filmą F. Ozonas taip pat atsiėmė apdovanojimą už geriausią scenarijų.

Jo pergalės apdovanojimų įteikimo ceremonijoje buvo sutiktos šiltais plojimais.

Geriausio režisieriaus apdovanojimas atiteko ispanui Fernando Truebai už „Menininką ir pozuotoją“ (El artista y la modelo) – dramą, kurios veiksmas vyksta Antrojo pasaulinio karo metais nacių okupuotoje Prancūzijoje.

Ši nespalvota juosta pasakoja apie senstantį prancūzų skulptorių ir jauną iš diktatoriaus Francisco Franco Ispanijos pabėgusią merginą. Be kitų aktorių, filme vaidina italė Claudia Cardinale ir prancūzas Jeanas Rochefort'as.

Savo kalbose ir F. Ozonas, ir F. Trueba smerkė Ispanijos vyriausybės sprendimą sumažinti finansavimą nacionalinei kino pramonei.

Specialusis San Sebastiano žiuri prizas atiteko ispanų režisieriaus Pablo Bergero „Snieguolei“ (Blancanieves). Šios klasikinės pasakos naujausios versijos veiksmas vyksta 3-iojo dešimtmečio Ispanijoje, Sevilijos koridos pasaulyje. Juosta yra nebyli su flamenko garso takeliu, primenanti to periodo Europos filmus. Ji buvo atrinkta ir kaip Ispanijos pretendentas į geriausio filmo užsienio kalba „Oskarą“.

Ispanų aktorė Macarena Garcia už vaidmenį filme „Snieguolei“ San Sebastiano festivalyje apdovanota „Sidabrine kriaukle“ EPA nuotrauka

Ispanė Macarena Garcia už vaidmenį šiame filme pelnė geriausios aktorės „Sidabro kriauklę“. Ja ji dalijasi su Katie Coseni, suvaidinusioje prancūzų ir kanadiečių filme „Žaltvykslė“ (Foxfire), kurį režisavo prancūzas Laurent'as Cantet.

Šiame filme pagal Joyce Carol Oates romaną pasakojama apie penkias paaugles 6-ojo dešimtmečio Niujorke, kurios susiburia į gaują, kad galėtų atsilyginti savo priešams.

Geriausio aktoriaus apdovanojimas buvo įteiktas ispanų veteranui Jose Sacristanui, už jo darbą tautiečio rašytojo ir režisieriaus Javiero Rebollo „kelio filme“ „Numiręs ir laimingas“ (El muerto y ser feliz), kurio veiksmas vyksta Argentinoje.

J. Sacristanas vaidina senstantį, vėžiu sergantį samdomą žudiką, kuris susitaiko su netrukus ateisiančia savo paties mirtimi.

Apdovanojimas už geriausią operatoriaus darbą buvo įteiktas iraniečiui Tourajui Aslani – už jo darbą turkų filme „Raganosių sezonas“ (Fasle Kargadan).

Specialiai žiuri paminėjo Libane gimusio režisieriaus Ziado Doueiri „Išpuolį“ (The Attack).

San Sebastiano kino festivalis yra seniausias ir prestižiškiausias toks renginys ispaniškai kalbančiame pasaulyje.

Kultūros ministrą Arūną Gelūną Lietuvos ambasadoriumi prie Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO) ketinama skirti nuo lapkričio 5 dienos.

Ši data yra Užsienio reikalų ministerijos parengtame prezidentės dekreto projekte.

Šį mėnesį A. Gelūno kandidatūrai pritarė Seimo užsienio reikalų komitetas.

Liberalcentristų į kultūros ministrus deleguotas, bet vėliau Liberalų sąjūdžio stovyklą pasirenkantis paskelbęs A. Gelūnas Kultūros ministerijai vadovauja nuo 2010 metų.

Renginyje dalyvavo daugiau nei 500 vaikų. Šventės organizatorių nuotrauka

Keturis Knygų medžius su 146 lapeliais išaugino ir daugiausiai knygų per vasarą perskaitė vienuolikmetė panevėžietė. Tai paaiškėjo šeštadienį Vilniuje vykusios Knygų medžių šventės metu, į kurią išsiaiškinti 12 daugiausiai knygų perskaičiusių vaikų susirinko daugiau nei 500 vaikų ir jų tėvelių. Visą vasarą šalies vaikai buvo kviečiami skaityti kuo daugiau knygų, klijuoti lapelius su jų pavadinimais ant simbolinių Knygų medžių ir taip juos „auginti“. Ši iniciatyva – įmonių grupės „Alma littera“ inicijuoto skaitymo skatinimo projekto „Augu skaitydamas“ dalis. 

Renginio metu buvo paskelbti ir apdovanoti trylika dvylika daugiausiai skaitančių Lietuvos vaikų. Didžiausią Knygų medį išaugino vienuolikmetė panevėžietė Agilė Kučinskaitė, perskaičiusi 146 knygas. Pasak mergaitės, ji skaito visur ir visada, kai tik randa tam bent menkiausią progą.

„Skaityti mane išmokė močiutė ir nuo tada, kai pradėjau pažinti raides, skaitau visur – ir valgydama, ir prieš pamokas, ir po pamokų. Kartais knygą atsiverčiu netgi mokykloje per nuobodžias pamokas“, - pasakojo A. Kučinskaitė, kurią į renginį iš Panevėžio atvežusios krikšto mama su močiute patvirtino, jog mergaitė iš tiesų iš rankų niekuomet nepaleidžia knygų.

Antrąją vietą daugiausiai knygų perskaičiusių vaikų rinkimuose laimėjo 8 metų kaunietė Erika Pranevičiūtė, perskaičiusi 133 knygas, trečią – penkiolikmetė vilnietė Dovilė Kovaliūnaitė, „išauginusi“ 114 lapelių ant savo Knygų medžio. Tarp daugiausiai knygų perskaičiusių vaikų taip pat pateko keturi vilniečiai, du šilutiškiai, taip pat vaikai iš Kauno, Marijampolės, Rudaminos ir Raseinių. Jauniausia laimėtoja – vos 4 metų sulaukusi mergaitė, su mamos pagalba perskaičiusi 93 knygas, kiti į finalą patekę skaitytojai – 7-15 metų amžiaus. Trylikos laimėtojų per vasarą perskaitytų knygų vidurkis – 90 knygų.

„Žvelgdama į tai, kiek daug Knygų medžių pasiekė mus, galiu tvirtai pasakyti, kad per šią vasarą daugelis vaikų ne tik pasistiebė keliais centimetrais į viršų, bet ir smarkiai ūgtelėjo savo žiniomis. Vaikai iš visos Lietuvos mums iš viso atsiuntė daugiau nei 2,5 tūkst. savo „užaugintų“ Knygų medžių. Na, o intriga dar nesibaigė – 12-a daugiausiai knygų perskaičiusių šalies vaikų toliau varžysis dėl uoliausiojo skaitytojo titulo“, – teigia Danguolė Viliūnienė, leidyklos „Alma littera“, vykdančios projektą „Augu skaitydamas“, direktorė.

Iš viso per vasarą projekte dalyvavę vaikai perskaitė daugiau nei 30 tūkst. knygų. Uoliausiai Knygų medžius augino 8-9 metų vaikai –jie atsiuntė daugiau nei pusę visų gautų 2,5 tūkst. plakatų . Vidutiniškai per vasarą vienas Knygų medį auginęs vaikas perskaitė beveik 14 knygų. Aktyviausiai „augo skaitydami“ vilniečiai, antroje vietoje pagal atsiųstų Knygų medžių skaičių – Kaunas, trečioje – Klaipėda. Tarp uoliausių knygų skaitytojų pateko ir Panevėžio ir Jurbarko gyventojai.

Vaikai siuntė ir savo gamybos knygų medžių plakatus, kai kurie juos papuošė piešiniais ar nuotraukomis. Ant kai kurių plakatų savo parašus dėjo tėvai, patvirtindami, kad jų vaikai tikrai perskaitė visas knygas, kurių pavadinimai užrašyti ant Knygų medžių.

12 didžiausius Knygų medžius „užauginusių“, t. y. daugiausiai skaitančių Lietuvos vaikų, kurie buvo paskelbti per šventę, pakviesti dalyvauti LTV laidoje „Tūkstantmečio vaikai“. Jos metu bus išrinktas uoliausias skaitytojas ir pagrindinio prizo – kelionės į Disneilendą Paryžiuje – laimėtojas. Ši speciali laida bus transliuojama spalio 26 d.

Vaikai, kurie pretendavo tapti daugiausiai skaitančiais, savo per vasarą „užaugintus“ Knygų medžius iki rugsėjo 25 d. buvo kviečiami nešti į knygynus „Pegasas“. Nespėję to padaryti iki nustatytos datos, galėjo juos užregistruoti ir renginio metu bei taip dalyvauti konkurse.  

Iš viso Lietuvos vaikams nuo gegužės mėnesio buvo išdalinta 30 tūkstančių Knygų medžių. Jie buvo dalijami šalies bibliotekose, knygynuose, taip pat įvairių „Augu skaitydamas“ renginių ir iniciatyvų metu.

Projektas „Augu skaitydamas“ jau kvietė mažuosius ir paūgėjusius siekti didžiausios Lietuvoje vaikų parašytos knygos rekordo. Nuo gegužės iki birželio vidurio Lietuvoje vyko Vaikų knygų mėnuo – jo metu didžiausių šalies miestų knygynuose žymūs šalies žmonės vaikams skaitė ištraukas iš savo mėgstamiausių vaikystės knygų. Liepą ir rugpjūtį projekto inicijuoti skaitymai su žymiais žmonėmis vyko vaikų ligoninėse. Tais pačiais mėnesiais didžiuosiuose Lietuvos miestuose ištraukas iš savo mėgstamiausių vaikiškų knygų vaikams skaitė miestų merai. Knygos vaikams nemokamai buvo dalinamos Palangos paplūdimyje.

Projektas „Augu skaitydamas“ yra pirmasis leidyklos „Alma littera“ iniciatyvos – „Lietuva – daugiausiai skaitanti šalis Europoje“ žingsnis. Juo siekiama padėti tėvams formuoti vaikų skaitymo įpročius, ugdyti skaitymo įgūdžius bei paversti skaitymą mėgstamu užsiėmimu ir tokiu būdu užtikrinti geresnę jų ateitį.

Bernardinai.lt

Gintarė Saročkaitė

Kartais vaikščiodama gatvėmis prarandu laiko nuovoką.

Man patinka stebėti žmones ir bandyti įsivaizduoti, kokia galėtų būti jų gyvenimo istorija.

Net sunku patikėti kiek daug gali pasakyti jų veido išraiškos, eisena ar apranga.

Turbūt būtent dėl to dažniausiai įkvėpimo šaltiniu tampa atsitiktinis praeivis.

Tačiau žmonėms labai nepatinka, kai juos stebi.

Kenofobijos (tuštumos) užuomazgos

Mes abu sėdėjome ant stogo kojas nuleidę žemyn. Galėjom suskaičiuoti visus Kauno senamiesčio stogus, retkarčiais pravažiuojančias mašinas ir tyliai prieblandoje tirpstančias žmonių figūrėles. Saulė jau slėpėsi, kava buvo seniai pasibaigusi, reikėjo eiti namo, tačiau nė vienas nenorėjome pajudėti. Vakaras atrodė romantiškai magiškas, žodžių čia nereikėjo, užteko to, kad už nugaros plonyte linija lietėsi mūsų šešėliai vis labiau susijungdami į vieną.

Pijus prisidegė cigaretę ir papurtė tuščią kavos puodelį. Stebėjau, kaip tarp jo pirštų smilksta cigaretė virsdama į pelenus, kuriuos vėjas lengvai savo prieglobstyje nuleidžia žemyn. Vakaras atrodė toks idiliškas, bet vis kankino mintis, kad pasiduodame stereotipiniam menininkų sukurtam įvaizdžiui. Teoriškai mes nerūkome ir mane net erzina, kai Pijus išsitraukia cigaretę, bet tuo pačiu metu pati mielai surūkyčiau vietoj jo. Mane paveikė literatūra, kurioje taip simboliškai ir techniškai perteikiamas rūkančio žmogaus įvaizdis, kad nebegaliu jo nusikratyti. Atrodo, kad šis menkas gestas padeda ne tik atsipalaiduoti, bet ir tam tikra prasme pasiekti idilę.

Pijus nemokėjo paguosti. Jis galėdavo valandų valandas manęs klausyti, supratingai linksėti ir kartais tarstelėti kokį prasmingą žodį, bet jokių patarimų iš jo nesulaukdavau. Tik nuolatinius pasiteisinimus, kad jis to nesugeba. Kartais man dėl to būdavo pikta, nes aš visais būdais jam stengdavaus patarti ir padėti, netgi tada, kai manęs to nebūdavo prašoma. Čia ir buvo ta lemtinga klaida, kurią nuolat kartodavau. Per daug norėdavau visiems padėti, būti reikalinga – visa tai kildavo iš baimės likti vienai, iš nepasitikėjimo ir menkavertiškumo, tačiau buvo pridengta altruistiškumu. Tam tikra prasme, kai nuolat stengiesi padėti ir suprasti, pamažu prie savęs prisijaukini žmones, jie tampa priklausomi nuo tavęs. Tokiu būdu esi garantuota, kad dar ilgai būsi kažkam reikalinga, nors ir manipuliacijos pagalba. Mano draugystės suvokimas man pačiai atrodė iškreiptas. Jaučiau, kad tikiu neįmanomu, kad siekiu tokio ryšio, kuris ištiesų egzistuoja tik knygose. Visą laiką buvau apkerėta to idealo, kad nesugebėjau pamatyti to, kokią draugystę turiu su Pijumi.

Pamažu mano iliuzijos apie tobulą draugystę griuvo ir atsivėrė platesni horizontai. Atsikračiau savo stereotipinio mąstymo apie žmones ir pradėjau žvelgti į juos pačius nesivadovaudama išankstinėm nuostatom. Tada ir pamačiau, kokia svarbi esu Pijui. Jis mylėjo mane ne taip, kaip norėjau aš, o taip, kaip mokėjo. Pijus stengėsi patenkinti mano lūkesčius, o aš juo naudojausi norėdama pasiekti aukštesnio tikslo, įprasminti tai, kas neįprasminama.

- Apie ką galvoji? – perskrodė mano mintis Pijaus balsas. Tai buvo mėgstamiausias jo klausimas. Jis nuolat savo galvoje kurdavo teorijas apie žmonių mąstymo ir elgesio mechanizmus. Norėjo žinoti ir suprasti daugiau už kitus, bet kiekvieną kartą gavęs tokią galimybę išsigąsdavo ir neleisdavo sau pasinerti į egzistencijos bedugnę. Manau, jis bijojo, kad gali susidurti su pačiu savimi. Visada daug lengviau analizuoti kitus, nei save. Juk tada turėtų visiškai neskaudėti, bet taip nėra. Kiekvienoje kito žmogaus gyvenimo istorijoje galima atrasti dalelę savęs. Absurdiška, kad kiekvienas įsivaizduoja esantis toks išskirtinis, kad jo skausmo ar džiaugsmo niekas niekada nesuvoks ir nepatirs taip, kaip jie. Visa tai kyla iš nežinojimo ir egocentrizmo.

Stebėjau ratus aplink Kauno pilį sukančius paukščius, oras pamažu vėso ir darėsi gaivesnis. Atrodė, kad visos nuo dienos karščio užspaustos mintys dabar stengiasi išsiveržti į paviršių. Stengiasi būti permąstytos ir paleistos į laisvę kaip tie paukščiai. Kažin, ar gali mintys gyventi atskirai nuo mūsų? Ar paleistos jos dažnai sugrįžta atgal? Galbūt prie kai kurių esame taip prisirišę ir jas prisijaukinę, kad jos kaip karveliai, kuriam laikui išskrenda, bet vos pajutę ilgesį visada grįžta namo. Ar karveliai žino, kas yra laisvė?

- Apie ką galvoji? – vėl pakartotinai išgirdau klausimą, o gal tai nuskambėjo tik mano galvoje, kuri dabar buvo panaši į kiaurą puodynę kamuojamą skersvėjų.

- Apie tai, kad prasmės negalima ieškoti pasaulyje ar juo labiau žmonėse. Kiekvieno individo prasmė glūdi čia – tariau ir bakstelėjau jam į širdį. Jis paėmė mano ranką ir iškėlęs į dangų žiūrėjo į pirštą, kuriuo jį bakstelėjau.

- Dažnai gali reikėti postūmio iš pasaulio ar žmogaus, kuris sugebėtų pažadinti tą prasmę. Visai kaip dabar. Prasmę radau ne dėl to, kad ilgą laiką įtemptai jos ieškojau, o dėl to, kad atradau tai, kas padėjo man susivokti. Kiekviena mintis ar idėja negali visiškai priklausyti mums. Bet kuriuo atveju, iki atsakymo mus atveda daug mažų atsitiktinimų, kurių mes visai nesureikšminam, o nuopelnus prisiimam sau.

Pijus šypsojosi, jo žvilgnis atrodė per daug paslaptingas, kad galėčiau suprasti, kas dedasi jo galvoje. Tai mane erzindavo ir kartu žavėdavo. Jis man neduodavo tai, ko trokšdavau – galimybės perprasti jį. Čia ir slypėjo mūsų draugystės žavesys. Mes daug vienas apie kitą žinojom, bet niekada iki galo.

Jei tą vakarą būtumėte ėję Jonavos gatve, galbūt ant apleisto namo stogo būtumėte matę dvi sėdinčias figūras, žiūrinčias žemyn. Galbūt būtų susitikę mūsų žvilgsniai, tačiau kitą kartą vieni kitų nepažintume. Tai būtų buvusi trumpa akimirka atnešta atsitiktinumo ir išsklaidyta vėjo.

Bernardinai.lt

Šiuolaikinio meno projektas „Prestižas: šių dienų fantasmagorija“: Wildrid Almendra, „Betono sodai“. Gretos Palubinskytės nuotrauka

Rugsėjo 28 dieną Klaipėdos Parodų rūmuose buvo pristatytas neeilinis šiuolaikinio meno projektas „Prestižas: šių dienų fantasmagorija“, kuruojamas Igno Kazakevičiaus, Julijos Čistiakovos ir Vido Poškaus.

Parodoje eksponuojami gerai žinomų lietuvių menininkų Šarūno Saukos, Kristinos Inčiūraitės, Juozo Laivio, Žilvino Kempino, Jono Meko, Deimanto Narkevičiaus, Svajonės ir Pauliaus Stanikų bei prancūzų kūrėjų Pierro Bismutho, Wilfrido Almendros, Danielio Bureno, Claire Fontaine darbai. Įvairių meno rūšių kūriniai – skulptūra, fotografija, instaliacijos, kinas, tapyba siekė atskleisti skirtingas projekto temos reikšmes bei vertes.

Parodos atidarymo metu pristatytas katalogas, kuriame savo įžvalgas apie prestižą pateikė projekto kuratoriai, Lietuvos Respublikos kultūros ministras, dailininkas Arūnas Gelūnas, prancūzų meno kritikas, kuratorius Nicolas Bourriaud. Kaip teigė organizatoriai,  šiuo beveik dvejus metus brandintu šiuolaikinio meno projektu yra norima išsiaiškinti santykį tarp visų žodžio „prestižas“ prasmių, suprasti ar jis išvis egzistuoja, koks jo vaidmuo visuomenėje.

Projekto „Prestižas: šių dienų fantasmagorija“ dalyviai. Gretos Palubinskytės nuotrauka

Parodos atidarymas, kaip juokaudami svečiai ir dalyviai sutarė, ištiesų buvo prestižinis. Jame dalyvavo ir sveikinimo žodžius sakė Klaipėdos miesto meras, kultūros ministras, svečiai iš Prancūzijos, menininkai. Ministras Arūnas Gelūnas džiaugėsi sukurta išskirtinės kokybės paroda, kuri, jo nuomone, tikrai galėtų būti eksponuojama Berlyne, Niujorke, Londone ar Paryžiuje ir sudomintų bet kokio reiklumo auditoriją.

Ir visgi, kas yra tas taip dažnai projekte minimas prestižas? Į šį klausimą, parodos atidarymo metu, bandė atsakyti Prancūzų aukštosios meno mokyklos direktorius, meno kritikas, kuratorius Nicolas Bourriaud: „Pradžioje, kai man pasiūlė dalyvauti šiame projekte, mano vaidmuo jame buvo lyg žaidėjo, kuris žaidžiant kamuoliu turi jį pagauti ir atiduoti atgal. Aš labai tikau tam, nes neturėjau supratimo kas tas prestižas. Man reikėjo idėją sukurti iš nieko. Bet juk toks menas ir yra – kėlimas klausimų, į kuriuos atsakymai kai kuriais atvejais atrodo labai paprasti, - savo mintimis dalijosi meno kritikas. – Tekste, kurį rašiau, prestižą siejau su fokusų bei magijos pasauliu. Taip pat naudojau ir kitą reikšmę, kurią aprašė dar Karlas Marksas – tai yra kolektyvinė svajonė. Būtent menininko, kūrėjo funkcija yra suvokti tos svajonės objektą. Tai yra svarbiausia, tai verčia mus dirbti toliau.“ Prestižo sąvoką, į parodą susirinkusiai auditorijai, aiškino ir vienas iš projekto kuratorių Vidas Poškus: „Prestižas – daugiaveidis ir sąlygiškas terminas turintis daugybę reikšmių. Viena iš jų reputacija, kita yra fokuso triukas, trečia – ekonominis terminas. Tačiau kad ir kokia bebūtų reikšmė, aš tikiu, jog šis projektas  teigia, jog būtent menas ir yra prestižas.“

Tai, kad prestižo tema visuomenei yra aktuali įrodo ir didelis susidomėjimas šiuo šiuolaikinio meno projektu. Jo kuratoriai viliasi, jog susidomėjimas nemažės ir toliau, o ir vien atidarymu paroda nesibaigs. Ekspozicijos metu spalio mėnesį dar bus rengiamos keturių Jono Meko filmų peržiūros.

Klaipėdos Parodų rūmuose paroda tęsis iki lapkričio 25 dienos.

Greta Palubinskytė

Bernardinai.lt

Medijos mokslų daktaras Frankas Thomas Meyeris. Rūtos Kazlauskaitės nuotrauka

Rugsėjo 27-ą dieną „Skalvijos“ kino centre įvyko medijos mokslų daktaro Franko Thomo Meyer paskaita, daug žadančiu pavadinimu „Didmiestis, Kaimas, Miestas, Vietovė: Nanukas iš šiaurės ir jo mobilus telefonas“. Susirinkusiai susidomėjusiųjų saujelei buvo papasakota apie kasdienio žmogaus įnagio, mobiliojo telefono, retai naudojamas (o veltui) filmavimo galimybes.

Kiekvienam turinčiam išmanųjį telefoną reiktų priminti dideles šios komunikacijos priemonės galimybes. Pavyzdžiui, dėl daugiafunkcionalumo mobilaus telefono marketingas Azijoje yra labiau išvystytas nei iterneto. Juk šiuo galima ne tik skambinti ar rašyti žinutes, bet ir filmuoti bei fotografuoti. Anot, F. Thomą Meyer, mobiliuoju telefonu galima sukurti net skaitmeninės filmavimo kameros kokybei tolygius filmus. Video gamybai dar tereikia kompiuterio ir jame įdiegtos profesionalios programinės įrangos. Vis dėl to, iš bėdos, tinkanti programa „Movie maker“, kuri esti kone kiekviename kompiuteryje, „Microsoft“ pakete.

Paskaitoje buvo parodyti jaunų kino mobiliuoju telefonu kūrėjų darbai, laimėję apdovanojimų kino, pagaminto išmaniaisiais telefonais, festivaliuose. Čia, pavyzdžiui, buvo parodytas prancūzo Clemento Deneux trumpo metro filmukas „Nagai“, kuriame dokumentiką primenantis jis pereina į specialiųjų efektų kupiną fantastiką, bei Jacko Mortono filmuota medžiaga, atspindinti konkretaus telefono filmavimo galimybes. Kurios, beje, išties įspūdingos. Taip pat buvo parodytas tarptautinį pripažinimą gavęs Paul May filmas „Laiko tvarkytojas“.

Didžiausias filmavimo telefonu trūkumas – problemos su šviesa, mažas pikselių (vaizdo kokybės matas) skaičius, bei menkos garso galimybės. Todėl dauguma F. Thomo Meyer studentų filmukuose nepalieka originalaus garso takelio. Vietoj to jie naudoja atitinkamą muziką, kuri filmuotai medžiagai reikalinga, kaip cukrus kavai.

Vilniaus dokumentinių filmų festivalio svečias apgailestavo, jog vyresnei kartai, kurią pavadino „medijų emigrantais“, sudėtinga perprasti naujas technologijas. Dėl šios priežasties filmavimas mobiliaisiais telefonais yra orientuotas į jaunimą, gimusį interneto bei specialiųjų efektų amžiuje.

F. Thomas Meyer Zygendo universitete įgavo medijų mokslo daktaro laispnį. Šiuo metu jis dėsto mobiliojo kino teoriją ir praktiką, viešuosius ryšius ir medijos mokslus keliuose Europos universitetuose. Šiuo metu jis taip pat rašo knygą apie „veidą, kaip atvaizdą kine“.

Rūta Kazlauskaitė

Bernardinai.lt

Gruzijos patriarchas katalikosas Ilija II tikisi, kad pirmadienį parlamento rinkimai nebus suklastoti ir vyks taikiai ir ramiai.

"Mes laukiame, kad šie rinkimai nebus falsifikuojami ir liaudis išsirinks tuos, kurių nori", - pareiškė Ilija II per sekmadienio pamaldas Šv.Trejybės katedroje.

Pasak jo, tokio sudėtingo pasirengimo rinkimams niekada nebuvo, ir tai rodo didžiulę šių rinkimų svarbą.

"Senovės romėnai sakė: liaudies balsas - Dievo balsas. Suprantama, taika ir ramybė turi būti, ir rinkimai turi vykti teisingai", - sakė jis ir pažymėjo, kad teisingumas yra taikos pagrindas.

"Mes prašome Viešpaties suteikti mums išminties, kad apgintume teisingumą. Turime neužmiršti, kad už mūsų stovi Viešpats, dangiškoji Gruzija ir mūsų Tėvynė", - kalbėjo Gruzijos bažnyčios vadovas.

"Tikiuosi, kad rinkimai bus taikūs, nebus jokio susipriešinimo, ir laimės tas, kuriuo pasitikės liaudis", - pareiškė Ilija II.

Jis paragino visus Gruzijos gyventojus ir užsienyje gyvenančius gruzinus dalyvauti rinkimuose.

Kroatijos parlamento pirmininkas Borisas Špremas sekmadienį ligoninėje Amerikoje, į kurią rugpjūti buvo paguldytas gydyti nuo vėžio, mirė, pranešė šios šalies parlamento spaudos tarnyba.

56 metų B. Špremas vadovauti Kroatijos parlamentui buvo išrinktas gruodžio mėnesį, po jo Socialdemokratų partijos (SDP) pergalės rinkimuose.

Šalies žiniasklaidos "taktiškiausiu ir ramiausiu" Kroatijos politiku vadinamas B.Špremas taip pat yra dirbęs parlamento pirmininko pavaduotoju ir Zagrebo municipaliteto tarybos pirmininku.

Jis sirgo mieloma – kaulų čiulpuose esančių plazminių ląstelių vėžiu. Zagrebe jam buvo atlikta operacija, bet po dviejų mėnesių vėl pasijuto blogai ir buvo paguldytas į ligoninę Hjustone.

Pagrindinę Japonijos teritorijos dalį sekmadienį pasiekė galingas taifūnas „Jelawat“, kuris dieną prieš tai smogė pietinei Okinavos salai, kur, kaip praneša vietos žiniasklaida, vienas žmogus žuvo, dar maždaug 140 buvo sužeisti.

Taifūnas su vėju, kurio greitis siekė 180 km per val., centrinę Aičio prefektūrą pasiekė maždaug 19 val. vietos (13 val. Lietuvos) laiku ir slenka pagrindinės Honšiu salos link, pranešė Japonijos meteorologijos agentūra.

Okinavoje 29 metų vyrą nunešė didelės bangos, o vėliau buvo patvirtinta, kad jis žuvo. Dar mažiausiai 140 žmonių aštuoniose prefektūrose buvo sužeisti, pranešė visuomeninis transliuotojas NHK.

Taifūnas, kaip prognozuojama, per ateinančias 24 valandas pasuks į šiaurės rytus, Tokijo link. Prognozuojamos didelės liūtys ir iki 10 m aukščio bangos.

Sekmadienį Japonijoje, daugiausia - jos vakaruose, buvo atšaukta daugiau kaip 500 skrydžių, nevažinėja kai kurie greitieji traukiniai, pranešė naujienų agentūra "Kyodo".

Vietos valdžia nurodė evakuotis daugiau kaip 2 tūkst. centrinės Mie prefektūros gyventojų, o dar dešimtims tūkst. žmonių buvo patarta išvykti iš namų į saugesnes vietas, nurodo NHK.

„Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies, ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų.“ (Lk 12, 49) Šie mūsų Viešpaties žodžiai yra gyvi Bažnyčioje, per visą jos istoriją – Dievo Meilės Ugnis liepsnoja Jį tikinčiųjų širdyse šiandien, lygiai kaip liepsnojo apaštalų sielose, Dvasiai ant jų nužengus Ugnies liežuviais. Jie „visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios“ (Apd 2, 4)

Dievo žodis mini, kad jų tarpe meldėsi ir „Jėzaus motina Marija“ (1, 14), taigi ši Ugnis, kuri užsiliepsnojo apaštaluose, juo labiau pasireiškė Toje, kurią šiandien tituluojame Apaštalų Karaliene.

Šiais laikais, per paprastą vargingą moterį, šešių vaikų motiną Elizabet Kindelman, Dievas panorėjo nauju būdu apreikšti savo Meilę.

Elizabet Kindelman gyveno Vengijoje XX a. vid., anksti tapo našle ir viena turėjo auginti šešis vaikus. Komunistinėje Vengrijoje gyvenimas buvo itin sunkus. Elizabet buvo maldinga moteris, priklausė karmelitų tretininkų ordinui, tačiau kovojo dideles dvasines kovas. Galiausiai Dievas ją atvedė į tokį momentą, kad ji suvokė, jog Dievas kviečia atiduoti Jam visą save. Ji išdalino savo turtą jau suaugusiems vaikams bei pasišventė maldai bei atgailai Dievo akivaizdoje už save ir už nusidėjėlius.

Po kelių metų kovos visiškame nusižeminime ir pasiryžime Dievą garbinti viskuo, kad ir kas bus Jo duota, Elizabetai apsireiškė Mergelė Marija ir pasakė, jog taip kaip Jos vardas yra žinomas visame pasaulyje, taip turi būti žinoma ir Jos Širdies Meilės Liepsna. Vėliau Mergelė Marija perdavė Elizabetai Meilės Liepsnos malonę su įpareigojimu perduoti ją kitiems žmonėms. Apsireiškimuose Jėzus ir Marija kalbėjo apie Meilės Liepsną, apie būtinybę melstis už nuodėmėse skendinčius pasaulio žmones ir dvasinę kovą. Kartą Mergelė Marija pasakė, jog Jos Meilės Liepsna yra tokia galinga, jog jai sušvitus žmonių širdyse, šėtonas yra apakinamas ir nebesugeba traukti sielų į pražūtį, bet tam Jai reikalinga mūsų malda.

Apie visus šiuos įvykius Elizabet aprašė savo dienoraštyje, kurio publikavimui 2009 m. birželio 6 d. Imprimatur suteikė. kardinolas, Budapešto arkivyskupas dr. Peter Erdo. Tuo pačiu buvo atliktas tyrimas ir Marijos Nekalčiausios Širdies Meilės Liepsnos Judėjimas pripažintas visokeriopai naudingu ir teigiamu Katalikų Bažnyčioje.

Dabar ši malonė, per iš Vengrijos atvykstančias seseris, atvežama ir į Lietuva. Spalio 1 d. (pirmadienį) 13 val. Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovėje (Dominikonų g. 12) vyks Marijos Nekalčiausios Širdies Meilės Liepsnos pamaldumo pristatymas. 14 val. šv. Mišių metu vyks liturgija, kurioje kunigai perduos žvakę, tardami tuos pačius žodžius, kuriuos Mergelė Marija ištarė Elizabetai, kai jai suteikė savo Meilės Liepsną; Dievo Motina pažadėjo, jog Ji pati per kunigus suteiks šią dovaną visiems atėjusiems jos priimti.

Renginį tiesiogiai transliuos Marijos Radijas. Antradienį ryte sesuo Ildiko pakviesta tiesioginiame eteryje plačiau pasidalinti apie Marijos Nekalčiausios Širdies Meilės Liepsną.

Apie Meilės Liepsną ir iš jos kilusi Judėjimą:

http://www.youtube.com/watch?v=rOMDjBazTzQ

www.laflammedamour.org

www.theflameoflove.org

Rengėjų inf. - parengė klierikas Andrius Končius

Bernardinai.lt

Popiežius Benediktas XVI sekmadienį sakė, kad susirūpinęs stebi neramumus Kongo Demokratinės Respublikos rytuose ir meldžiasi už šimtus tūkstančių žmonių, kurie dėl smurto buvo priversti palikti savo namus.

"Reiškiu savo ypatingą artimumą pabėgėliams, moterims ir vaikams, kurie patiria kančias, smurtą ir didelį sielvartą dėl nuolatinių ginkluotų susirėmimų", - sakė popiežius po sekmadieninės maldos savo vasaros rezidencijoje Kastel Gandolfe. Jis paragino pradėti dialogą,kad liautųsi neramumai.

Beveik pusė milijono Kongo Demokratinės Respublikos rytinio regiono civilių gyventojų prievarta išvaryti iš savo namų, nurodo Jungtinių Tautų (JT) pabėgėlių agentūra.

Naujausius neramumus ir smurtą išprovokavo balandžio mėnesį įvykęs karinis maištas, kai maištininkai sukūrė ginkluotą grupuotę M23, kuri regione dalyvauja susirėmimuose su armija.

Turkijos premjeras Recepas Tayyipas Erdoganas sekmadienį paragino Kiniją, Iraną ir Rusiją neberemti Sirijos režimo ir perspėjo, kad „istorija neatleis“ už jų poziciją didėjančio kraujo liejimo akivaizdoje.

"Prašom iš naujo apsvarstyti savo dabartinę poziciją. Istorija neatleis tiems, kurie susidėjo su tokiais brutaliais režimais", - sakė R. T. Erdoganas kalboje valdančiosios Teisingumo ir plėtros partijos (AKP) suvažiavimui.

R. T. Erdoganas, kuris kažkada buvo Sirijos prezidento Basharo al Assado sąjungininkas, taikiam sukilimui Sirijoje virtus kruvinu karu, tapo griežtu režimo kritiku.

Kinija ir tradicinė Damasko sąjungininkė Rusija blokavo visas Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Tarybos rezoliucijas dėl konflikto Sirijoje, kuris, pasak aktyvistų, per pusantrų metų pareikalavo 30 tūkst. žmonių gyvybių.

Šiitų valdomas Iranas yra artimiausias Sirijos sąjungininkas regione, o kelios Vakarų šalys ir sunitų vadovaujamos arabų valstybės kaltina Teheraną karinės pagalbos B. al Assado režimui teikimu.

Turkija remia Sirijos sukilėlius ir, pasak R. T. Erdogano, keliose stovyklose netoli sienos jau priglaudė maždaug 91 tūkst. šio konflikto pabėgėlių.

Šiomis dienomis į Vakarų viešąją sąmonę sugrįžta vadinamosios austrų mokyklos ekonomistas Friedrichas Hayekas (1899–1992). Ne tik dėl to, kad jis atstovauja vienam iš kelių galimų kelių iš ūkio krizės išbristi, bet ir dėl to, kad jo ypač garsiai šaukiasi respublikonų kandidatas į Amerikos viceprezidentus Paulas Ryanas.

Bet ar šaukiasi pagrįstai? Tuo abejoja Londono kairiųjų dienraščio „Guardian“ bendradarbis, Čikagos universiteto teisės ir politologijos profesorius Bernardas E. Harcourtas. Jis pats teigia nesąs „nei F. Hayeko šalininkas, nei jo mokinys“, tačiau jam rūpesčio kelia tai, kad daugelis dešiniųjų liberalų ir libertarų, įskaitant P. Ryaną, visiškai nekreipia dėmesio į F. Hayeko pasisakymus už visuotinės sveikatos apsaugos reikalingumą.

Girdi, P. Ryanas „savo rinkimų štabo darbuotojams dalija F. Hayeko knygos „Kelias į vergovę“ egzempliorius, kad šie apsišviestų“, bet pats ignoruoja, kas ten aiškių aiškiausiai parašyta:

„Tais atvejais, kaip antai ligos ar nelaimės, kai pagalbos suteikimas nesumažina nei noro išvengti tokių bėdų, nei pastangų įveikti jų pasekmes, – žodžiu, kai turime reikalo su pavojais, nuo kurių tikrai galima apsidrausti – tai valstybės prisidėjimas prie visa apimančios socialinio draudimo sistemos yra didžiai palaikytinas dalykas“.

„Tai, nors tai būtų ir staigmena, yra F. Hayeko žodžiai – tiesiai iš „Kelio į vergovę“, – teigia B. E. Harcourtas ir tęsia: „Aš čia neištraukiu jų iš konteksto: F. Hayekas tvirtai tikėjo, kad valdžia turėtų organizuoti visapusiškas socialinio draudimo sistemas, įskaitant sveikatos apsaugą, taip pat kad ji turėtų piliečius apsaugoti nuo skurdo ir užtikrinti „visiems tam tikrą pragyvenimo minimumą“.

Anot B. E. Harcourto, „F. Hayekas nepalenkiamai tikėjo, jog centrinė valdžios ekonominė funkcija yra organizuoti ir administruoti rinkas taip, kad jos skatintų ir saugotų konkurenciją. Todėl jis ypač akcentavo valdymo taisyklių neutralumą, jis tai vadino „teisės valdžia, oficialios teisės prasme, be teisinių privilegijų tam tikriems valstybės vadovų nustatytiems asmenims“.

„Bet tai, – priduria B. F. Hartcourtas, – nereiškia valdžios taisyklių panaikinimo. Paties F. Hayeko žodžiais, „liberalai argumentuoja už tai, kad būtų kuo geriausiai panaudojamos konkurencijos jėgos kaip priemonės koordinuoti žmonių pastangoms, bet ne už visko palikimą savieigai“.

„F. Hayekas, – tęsia B. E. Hartcourtas, – pabrėžė, jog teigti, kad valdžia turi nieko nedaryti, yra aiškus, paprastas ir labai klaidinantis jo paties minties ir visos liberalios ūkio teorijos iškraipymas. Kaip jis teigė „Kelyje į vergovę“, „jokioje racionaliai apginamoje sistemoje valstybė negali apsiriboti tik nieko nedarymu“.

Šia prasme F. Hayekas tvirtai tikėjo, kad „laisvos rinkos“ samprata yra iliuzija:

„Klausimas, ar valstybė turėtų ar neturėtų „veikti“ ar „įsikišti“, siūlo klaidingą alternatyvą, o terminas „laissez faire“ („leiskite veikti“) yra labai dviprasmiškas ir klaidinantis liberalią politiką grindžiančių principų apibūdinimas. Aišku, kad kiekviena valstybė turi veikti, ir kiekvienas jos veiksmas yra kišimasis į ką nors“.

Pagrindinis klausimas F. Hayekui buvo tas, ar valdžios taisyklės yra nešališkos. Jam rūpėjo ne tai, kad jokių taisyklių nebūtų, bet tai, kad jos būtų prognozuojamos ir neutralios – ir kad jos neteiktų pirmenybės vadinamajam „elitui“:

„Dėl daugumos bendrųjų ir pastovių taisyklių, kurias valstybė gali nustatyti gamybos klausimais, pvz., nuostatos, reguliuojančios statybas ar gamyklas: jos kiekvienu konkrečiu atveju gali būti išmintingos ar neišmintingos, tačiau jos nekonfliktuoja su liberaliais principais tik tol, kol jos yra ilgalaikės ir nenaudojamos pataikauti ar pakenkti tam tikriems konkretiems žmonėms“.

F. Hayekas pasisakė už stiprią saugumo koncepciją, į kurią įeitų ir „saugumas nuo didelio fizinio nepritekliaus“, ir „minimalaus aprūpinimo visiems užtikrinimas“. Šiuo klausimu jis laikėsi kietai.

„Nėra jokios priežasties, kodėl visuomenėje, pasiekusioje tą bendrą turto lygį, kokį pasiekė mūsų visuomenė, negali būti visiems garantuojamas tokios rūšies saugumas, nekeliant pavojaus bendrajai laisvei. Be abejo, tam tikras maisto, būsto, aprangos minimumas, reikalingas sveikatai ir darbingumui išsaugoti, gali būti užtikrinamas visiems“.

Ir tai, pasak F. Hayeko, apėmė ir sveikatos apsaugą. „Nėra jokios priežasties, kodėl valstybė neturėtų žmonėms padėti apsisaugoti nuo tų įprastinių gyvenimo pavojų, dėl kurių, kadangi nežinoma, ar, kaip ir kada jie įvyks, žmonės dažniausiai neįstengia patys vieni pakankamai gerai apsisaugoti“.

Ir F. Hayekas pridūrė, kad „konkurencijos puoselėjimas nėra nesuderinamas su plačia socialinių paslaugų sistema – tol, kol tų paslaugų tiekimas nėra suorganizuotas taip, jog daugelyje sričių padarytų konkuravimą neveiksmingą“.

Savo straipsnio pabaigoje B. E. Hartcourtas pateikia dar vieną F. Hayeko pagrindinės knygos citatą:

„Kai tik visos bendruomenės veiksmas gali sušvelninti katastrofas, nuo kurių individas negali pats vienas nei bandyti apsisaugoti, nei susidoroti su jų padariniais, tai tokio bendruomenės veiksmo neabejotinai reikia imtis“.

Nuo savęs pridursime, kad čia F. Hayekas turi omenyje ir nevalstybinę bendruomenę, ir pačią valstybę. Jo nuomone, visi turi žmogiško solidarumo vardu prisidėti prie atskiro žmogaus gelbėjimo nuo nelaimių – tuo pačiu nesumažinant to žmogaus asmeninės atsakomybės ir jo paties pastangų kapstytis iš bėdos reikalingumo.

Ir visa tai, pasak F. Hayeko, suderinama su laisvės principais ir liberalizmu.

Apžvalga skambėjo per LRT Radiją.

Zenekos nuotrauka

Penktadienį „Tyrėjų nakties“ lankytojai galėjo pasigrožėti dar vienu Lietuvos universitetų pasiekimu. Buvo pristatytas VGTU Transporto inžinerijos katedros studentų ir doktorantų prieš du metus pradėtas kurti elektromobilis, pagaliau užbaigtas, suderintas ir paruoštas vėžinti lankytojus. 

Zenekos nuotrauka

Prie elektra varomo automobilio projekto 2010 m. dirbti pradėjo Vilniaus Gedimino Technikos universiteto studentai, įkūrę klubą „Alternatyvus transportas“.

„Bet studentai ateina ir išeina, taigi visą projektą teko užbaigti katedros darbuotojams, ir prieš keletą savaičių jis pradėjo važiuoti normaliai, kaip prognozuota,“ – pasakojo doktorantas Vidas Žuraulis. „Normaliai, kaip prognozuota,“ – vadinasi pasivažinėti po universiteto kiemelį, bandant per kuo trumpesnį laiką pasiekti 40 km/h ribą.

Debiutavo elektromobilis dar birželį, tarptautinėje parodoje „Transbaltica“, tačiau tada jis nebuvo užbaigtas. „Patys pirmieji bandymai vyko pavasarį, kai bandymo blokas buvo daugmaž pabaigtas, bet vasara – atostogų metas, tiek mums, tiek visiems kitiems, todėl su dabartine dinamika ir parametrais jis važinėja tik porą savaičių. Rugsėjo viduryje, per universiteto šventę „Gedimino dienos“, į paradą išvažiavome jau pasitikėdami ir žinodami, kad galima, kad pakanka dinamikos.“ 

Zenekos nuotrauka

Žmogui, neapšviestam į elektromobilių gamybos magija, universiteto inžinierių kūrinio duomenys neatrodo įspūdingi. Vos pusę tonos sverianti transporto priemonė su pilnai pakrauta baterija gali nuvažiuoti 50-60 kilometrų, pagal preliminarius skaičiavimus išvysto iki 80 km/h greitį. Tiesa, dabartinių duomenų taip pat negalima laikyti maksimaliais. Kiek patobulinus iš variklio galima tikėtis  bent pora dešimčių kilometrų per valandą didesnio greičio. 

Zenekos nuotrauka

Ir nors elektromobilio bazė pasiskolinta iš klasikinio sportinio automobilio „Lotus Super 7“, greitis čia toli gražu ne svarbiausias. Elektra varomos transporto priemonės itin tinkamos kelionėms miesto ribose, kur įprasti automobiliai, stovėdami kamščiuose neišjungtais varikliais, bereikalingai sudegina daugybę kuro. Elektromobiliui tai negresia. 

Zenekos nuotrauka

V. Žuraulis neatmeta galimybės, jog vieną dieną VGTU darbuotojų kūrinį galima bus sutikti ir Vilniaus kamščiuose. Tiesa, šis modelis – tik reprezentacinis, jis skirtas pademonstruoti universiteto pasiekimus. Tačiau tam, kad iš vienos vietos į kitą elektromobilį galima būtų pervaryti „savo ratais“, jį planuojama įregistruoti kaip savadarbę transporto priemonę.  

Bet prieš registraciją, kaip teigia vienas iš elektromobilio kūrėjų, dar laukia nemažai darbo: daugiausia pokyčių prašosi automobilio dizainas. Kol kas elektromobilis neturi priekinio stiklo, todėl važiuojant didesniu greičiu vairuotojui ir keleiviui tenka kentėti nuo į akis pučiančio vėjo. Planuojama įtaisyti ekranėlį, kuriame matytųsi važiavimo greitis ir baterijų būklė, reikia padirbėti su elektrinių prietaisų aušinimu, sumontuoti žibintus. 

Zenekos nuotrauka

„Kadangi baterijos patalpintos elektromobilio gale, o vairuotojas ir keleivis irgi sėdi arčiau galinės ašies, priekinė ašis labai menkai apkrauta. Dėl to sunkiau stabdyti, suprastėja valdymas posūkiuose.“ – pasakojo V. Žuraulis. – „Reikėtų daugiau svorio, bet dėti į elektromobilį svorį – tai sumažinti kitus jo parametrus: tiek dinamiką, tiek važiavimo atstumą. Tad labai gerai būtų, jei priekyje įdėtume papildomas baterijas – išaugtų atstumas, pagerėtų ir valdymas.“ 

Daugiau baterijų leistų padidinti per variklį leidžiamą elektros srovę, tai teigiamai veiktų galingumą. Kūrėjai paskaičiavo, jog su papildomomis baterijomis elektromobilis iki 100 km/h įsibėgėtų maždaug per 6 sekundes. Šis laikas yra trumpesnis nei originalaus, benzinu varomo „Lotus Super 7“ įsibėgėjimo laikas. 

Zenekos nuotrauka

Tačiau įspūdingiausia yra kelionės šia transporto priemone kaina. Nuvažiuoti 100 kilometrų naudojant elektrą kainuoja vos kelis litus – dešimtis kartų mažiau, nei važiuojant įprastu automobiliu. Tiesa, krauti baterijas tektų apie keturias valandas, tačiau padaryti tai yra lengviau, nei įsipilti degalų: šalia elektromobilio variklio galima rasti laidą su paprastu dvišakiu kištuku. Pakrovimui puikiai tinka buitinis elektros tinklas, jungimasis prie jo buvo elektromobilio gamybą planavusių studentų sumanymo dalis. 

Atbaido tik vienas skaičius. Net turint omenyje tai, kad visi darbai – surinkimas ir paruošimas – buvo vykdomi Transporto inžinerijos katedros laboratorijoje, gamybai reikalingi komponentai kainavo apie 40000 Lt. Prisidėjo ir dar viena problema: norint maksimaliai išnaudoti elektromobilio potencialą, reikėjo tiksliai suprogramuoti jo elektroniką. Tam teko pasinaudoti elektromobilių gamyba užsiimančios įmonės paslaugomis. 

Nepaisant didelės savikainos, elektromobiliai šiuo metu yra viena perspektyviausių transporto rūšių. Masinę jų gamybą pradėjo didžiausi automobilių gamintojai, tokie kaip General Motors ir Nissan, greitai Estija užbaigs pirmojo pasaulyje greitojo elektromobilių įkrovimo stotelių tinklo statybą. Tai, jog šiokį tokį entuziazmą šioje srityje rodo Lietuvos akademinės įstaigos, be abejo, naudinga. Nors daugiau elektromobilių VGTU gaminti nesiruošia – pasak V.Žuraulio, kol kas reikės atsidėti šio tobulinimui, o tik po to galvoti, kokių naujų projektų imtis. 

Zenekos nuotrauka

Zenekos nuotraukos

Valius Venckūnas

Bernardinai.lt

Nuotrauka iš asmeninio Georgijaus Jefremovo archyvo

Spalio 8-ąją poetui, vertėjui iš lietuvių į rusų kalbą Georgijui Jefremovui bus įteikta Kultūros ministerijos skiriama Šv. Jeronimo premija „už subtiliai perteikiamą prasmės ir eilėdaros dermę poezijos vertimuose, taip pat už meistrišką kalbinę išraišką verčiant prozą ir dramaturgiją“.

Apie pašnekovą nemažai (tačiau tikrai ne viskas) sužinota neseniai skelbtuose jo atsakymuose į Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos klausimyną.

Tad artėjant premijos teikimui, sveikindami su Tarptautine vertėjų diena (ji minima rugsėjo 30 d.), „Bernardinai.lt“ Georgijų Jefremovą klausinėjo daugiau apie vertimo, bendravimo su autoriais subtilybes, knygas ir panašius dalykus.

Žmogus, kuris verčia knygas, neišvengiamai susijęs su knygos pasauliu. Kas Jus į jį palydėjo?

Galiu sakyti, kad man pasisekė. Mano tėvai dėstė kalbą ir literatūrą mokykloje. Tad knyga mano pasaulyje atsirado natūraliai. Kiek pamenu save, tiek pamenu ir šalia esant knygas – tėvo, motinos ar senelės rankose. Skaityti pats pradėjau gal ketverių ar penkerių metų. Knyga man tokia pat įprasta aplinkos dalis kaip ir medis, akmuo ar debesis.

O mėgstamiausius medžius-knygas turite?

Tokių knygų yra nemažai. Vaikystėje labai mėgau Roberto Stivensono „Lobių salą“. Gerokai vėliau tapau Levo Tolstojaus kūrybos gerbėju. Iki dvidešimt penkerių metų skaičiau labai daug, paskui ta banga kažkaip atslūgo – gal todėl, kad pats pradėjau rašyti. (juokiasi)

O jei rimčiau – yra tokių knygų, kurias galiu skaityti keletą ar net keliolika kartų. Man labai artima šiuolaikinio rusų rašytojo Sergejaus Dovlatovo kūryba, kelias jo apysakas moku netgi mintinai. Taip pat labai mėgstu Michailą Zoščenką, jo kūrinių stilistika man yra tarsi atgaiva.

O kokią atgaivą Jums suteikė vertimai? Pradėjote versti lietuvių grožinę literatūrą, pasirinkęs Pauliaus Širvio eilėraštį „Nežiūrėk, nežibėk“. Kodėl būtent šį poetą?

Dar man gyvenant Maskvoje, 1965 metais į rankas pateko pirmojo „Poezijos pavasario“ festivalio almanachas, ir būtent jame buvo tas Pauliaus Širvio eilėraštis. Lietuviškai tuo metu mokėjau prastai, bet tas kūrinys man taip patiko, kad aš supratau – su juo nebesiskirsiu. Aš net negalvojau, kad verčiu jį, man labai norėjosi tą eilėraštį perpasakoti rusiškai, kad mano draugai irgi pajustų jo jėgą, tą susižavėjimą, kurį jaučiau aš. Tai buvo pirmasis mano bandymas versti. Tuo metu tikrai negalvojau, kad būsiu poetas ar vertėjas. Tačiau nuo tada pradėjau skaityti lietuvišką spaudą ir knygas, tiek, kiek galima būdavo gauti Maskvoje.

Gal likimui verta padėkoti už suteiktą žinojimą, kad jeigu tau neišeina, tai ir negadink.

Pasirinkimas nebuvo didelis. Buvo vienintelis kioskas Maskvos centre, kur buvo galima įsigyti lietuviškų laikraščių. Ir kartais būdavo įmanoma šį tą gauti irgi centre esančiame antikvariate. Taip pat nuo tada pradėjau kolekcionuoti „Poezijos pavasario“ rinkinius.

Viename jų radau diskusiją apie Salomėjos Nėries kūrybą. Tada ėmiausi skaityti šios poetės eiles. Man tuomet buvo 15 ar 16 metų. Paskui Maskvoje dalyvavau vertimų konkurse – išverčiau trejetą eilėraščių. Nebuvau jais patenkintas, bet tai buvo savotiška pakopa link tobulėjimo.

Vėliau aš jau pats atvykau į Vilnių ir man iš karto labai pasisekė: susipažinau su poetu Jonu Strielkūnu, su kuriuo labai susidraugavome, ir ta draugystė tęsėsi keturiasdešimt metų. Labai pamėgau ir jo kūrybą. Nuo tada pradėjau jau rimtai versti.

Suprantama, kad „užkabina“ amžininkų ar kiek vyresnių kūrėjų kūryba. Bet kuo Jus patraukė lietuvių literatūros klasika – tarkim, Antanas Strazdas?

Nuotrauka iš asmeninio Georgijaus Jefremovo archyvo

Esu ne tik vieno ar kito lietuvių kūrėjo, o ir visos Lietuvos gerbėjas. Man labai patinka lietuvių kalbos skambesys. Todėl man ir tada, ir dabar nelabai svarbu, ar tai amžininkas, ar klasikas. Viena didžiausių staigmenų ir atradimų – Kristijono Donelaičio tekstai.

Kai buvau dvidešimties, negalėjau niekur spausdintis, neturėjau darbo, tačiau būtent tada aš turėjau daug laiko ir pradėjau versti viską iš eilės. Tiesiog ėmiau lietuvių poezijos antologiją ir verčiau. Kaip pavyksta – taip. Baigiu vieną kūrinį, imuosi kito. Tada išverčiau ir Antaną Strazdą, ir Antaną Vienažindį, ir kitus to amžiaus plejados poetus.

Kartais man atrodo, kad sergu: jei turiu bent truputį laisvo laiko, iš karto imuosi vertimo. Visai negaliu be to gyventi. Ir ačiū Dievui, lietuvių literatūra man visąlaik suteikia vis naujos medžiagos veiklai. (šypsosi)

Ar su visais autoriais pagal galimybes derinate vertimo tekstą?

Visada stengiuosi derinti. Tačiau tarp autorių pasitaiko ir tokių, kuriems tai visai neįdomu. Nesakau, kad jie abejingi, bet tas darbas su vertėju jiems nepatinka. Man buvo gana nemaloni staigmena, kai išverčiau Jurgio Kunčino romaną „Kilnojamosios Rentgeno stotys“ ir jam apie tai papasakojau. Autorius atsakė: „Neturi ką veikti? Kam tas vertimas? Tas romanas niekam įdomus, tad vertimas – juo labiau.“ Žinoma, tai buvo poza. Tačiau bendradarbiauti jis atsisakė.

Vertėjai verčia tai, kas atrodo svarbiausia. Ir čia labai svarbu nesuklysti. Ir jei autorius yra gyvas, sveikas ir norintis bendrauti, vertėjas nuo tokių klaidų apsaugotas.

Pasitaiko, kad nutinka ir visiškai antraip. Bendradarbiavau ir dabar bendradarbiauju su prozininku Marium Ivaškevičium. Jis labai mėgsta dirbti kartu. Aš išverčiu jo kūrinį, nusiunčiu jam, praeina mėnuo ar pora, ir mes kartu dieną naktį sėdim prie to teksto, gal ką ir nutaisom, bet taip dirbti smagu ir man, ir jam – paskui gaila ir skirtis. (šypsosi)

Įdomi ir mūsų susitikimo su Marium istorija. Susitikome Leningrado apskrityje kažkokiam literatų sambūryje. Jis buvo išleidęs dar tik savo pirmąją knygą „Kam vaikų“. Aš tuo metu buvau nugrimzdęs į depresiją – nesinorėjo nei versti, nei dar kuo užsiimti. Ir Marius ėmė šaipytis. Sako: „Tai ko tu čia atvažiavai, jei nieko versti nenori?“ Aš sakau: „O ką man siūlai? Juk nieko gero dabar niekas nerašo.“ Jis atsako: „Iš kur žinai, jei neskaitai?“ Ir pasakė, kad jam reikia vertėjo. Aš jam pasiūliau parašyti ką nors tokio, ką aš norėčiau versti. Taip ir sutarėm. Išsiskirstėm. Paskui jis man atsiuntė savo kūrinių, aš supratau, kad jis puikus rašytojas. Po poros metų pradėjom dirbti. Dabar galiu pasakyti, kad būtent šio autoriaus verstą „Madagaskarą“ laikau geriausiu savo vertimu gyvenime. Versdamas didesnės laimės nesu patyręs, nors buvo tikrai nelengva.

Tokiu atveju turbūt verta tikėti likimu? Netikėtai atsiranda kūrėjas ar kūrinys, kuris kažką keičia gyvenime... Tikite tokiais atsitiktinumais, o gal manote, kad tai dėsniai?

Nesu Dievas, negaliu pasakyti. Pavyzdžiui, labai stiprus potyris buvo verčiant tą Pauliaus Širvio eilėraštį „Nežiūrėk, nežibėk“. Bet išverčiau tik tą šio poeto eilėraštį, ir viskas, nors bandymų buvo daug. Atrodo, dabar ir patirties daugiau, ir gabumų šiokų tokių dar esama, bet vis vien nesiseka. Gal likimui verta padėkoti už suteiktą žinojimą, kad jeigu tau neišeina, tai ir negadink.

Kokios savybės vertėjui reikalingiausios?

Sunkus klausimas. Labai reikalingas dėmesingumas, geras skonis ir nuojauta. Pastarasis dalykas svarbiausias. Negaliu pasakyti, kad puikiai moku lietuviškai ar angliškai, tačiau gerą eilėraštį nuo blogo galiu skirti. Tačiau tas pojūtis turi būti ugdomas. Pavyzdžiui, orientuotis poezijoje pradėjau praslinkus dešimtmečiui nuo mano pirmojo vertimo. Labai svarbu suprasti, kur gera poezija, o kur geniali. Tai labai svarbu. Nes tik tada gali tekste suprasti tuos pagrindinius akcentus, kuriuos privalai išversti, nes visko išversti neįmanoma.

Iš tiesų, man žymiai jaukiau gyventi su Strielkūno poezija negu, sakykim, su honoraru už Strielkūno poezijos vertimą.

Vertėjai verčia tai, kas atrodo svarbiausia. Ir čia labai svarbu nesuklysti. Ir jei autorius yra gyvas, sveikas ir norintis bendrauti, vertėjas nuo tokių klaidų apsaugotas. Pavyzdžiui, man teko versti Marcelijų Martinaitį. Kartu peržiūrint tekstą jis sako: „tas posmas labai gerai skamba, bet jame yra žodis „pušis“. Taip negali būti, nes aš iki septyniolikos metų aš net nežinojau, kas yra pušis. Mūsų kraštuose jų paprasčiausiai nebuvo.“ Ir tada man viską teko perdaryti iš naujo. Bet tokias klaidas būtina taisyti, nes jos yra agresija autoriaus kūrybos atžvilgiu. Jei autorius nenori, kad jo vertime būtų toks žodis, vadinasi, jo ir neturi būti.

Dabar pakalbėkime apie skaitytojus. Tuos tikruosius, kuriems svarbūs Jūsų originalūs ir verstiniai tekstai. Ar yra tokių?

Yra tokių, ir jų gana daug. Tai susiję su mano mokyklos draugais. Būdamas dvylikos, įstojau į turbūt geriausią – Maskvos 2-ąją mokyklą. Ten buvo tokia atmosfera, kad su visais ten besimokiusiais jaučiame labai stiprią bendrystę. Beveik tūkstančiui mano mokyklos draugų svarbu, ką aš darau. O jie turi dabar savo vaikus, anūkus – tai tarsi savotiška respublika. (šypsosi) Žinau, kad nesu ir nebūsiu vienišas. Ne tik su tekstais, bet ir su rūpesčiais visada galiu kreiptis į juos, o jie gali (ir kreipiasi) į mane.

Turbūt su tais žmonėmis susijęs ir Jūsų puoselėjamas interneto „Poetinis kalendorius“?

Taip, vienas kiek vyresnis mano draugas iš tos pačios mokyklos, sugalvojo naują pedagoginę sistemą. Jis specialiai savo dukrai norėjo sukurti tokią aplinką, kad pasaulio kultūros reiškiniai natūraliai patektų į jos pasaulį. Ir tam prireikė kokios nors sistemos poezijos srityje. Ir jis manęs paprašė sukurti kalendorių, kad ten kiekvienai dienai būtų skirtas vienas rusų poetas. Tuo metu man pasirodė, kad tai labai paprasta, juk rusų poezija labai turtinga ir tuos 365 poetus lengvai rasiu, tad ir sutikau. Bet pasirodė, kad tai ne taip lengva. Tą darbą pradėjau prieš dvylika metų. Juodraštį kūriau dvejus metus. Na, o nuo tada jį vis pildau, koreguoju, redaguoju iki šiol. Tačiau man pačiam tai labai įdomu. Sulaukiu labai daug atsiliepimų. Iš to suprantu, kad ta poezija žmonėms labai reikalinga. Jeigu aš išvažiuoju kur nors, kur nėra interneto ir praleidžiu bent dieną, o, kas tada darosi! „Kodėl tu mus palikai? Mes be poezijos neišgyvensim.“ (šypsosi)

Kaip Jūs manote, ar lietuvių literatūra pakankamai pristatoma Rusijoje?

Lietuvių poezijos antologija rusų kalba (vertėjas ir sudarytojas – Georgijus Jefremovas)

Nežinau tikslaus atsakymo į šį klausimą. Tačiau, kalbėdamas apie savo pastangas, noriu pasakyti, kad mano svajonė – ne viena lietuvių literatūros antologija rusų kalba (šiemet išleista Georgijaus Jefremovo parengta lietuvių poezijos vertimų antologija rusų kalba „Pradėsim nuo skruzdės“ – red. past.). Noriu parengti septyniolikos leidinių seriją. Įskaitant išleistąją, esu sudaręs jau šešias knygas. Po mėnesio važiuosiu į Maskvą ir ten turiu ir noriu sutvarkyti Algimanto Bučio knygos leidybos reikalus. Iš jo trijų didžiulių tomų sudariau mažesnės apimties istoriografinių, kultūrologinių darbų ištraukų leidinį. Paskui paruošiu knygą „Naujoji lietuvių poezija“, kurioje bus Donatas Petrošius, Neringa Abrutytė, Agnė Žagrakalytė ir dar keliolika kūrėjų.

Ar įmanoma gyventi iš grožinės literatūros vertimų? Šiuo metu dirbate Rusų dramos teatro Literatūros skyriaus vedėju...

Taip, bet dirbu tik vienerius metus. Prieš tai vienuolika metų neturėjau jokio darbo ir, galima sakyti,  jokio uždarbio... Viskas priklauso nuo žmogaus, nuo jo apetito. Jei tu nori gražiai gyventi, tai iš vertimų tikrai nepragyvensi. Bet tai su sąlyga – jei nori gyventi iš literatūros.

Aš gyventi iš literatūros tikrai nenoriu, noriu gyventi, ir tiek. Su kai kuriais draugais tenka nuolat konfliktuoti. Jie sako: „Taip gyventi neįmanoma. Galų gale reikia rasti rimtą darbą, kad šį tą parneštum namo.“ Porą sykių esu bandęs imtis vadinamųjų „rimtų“ darbų. Ten būdamas supratau, kad taip dirbdamas po poros metų jau nebebūsiu literatas. Galvoje – nė vienos minties, širdy – jokių jausmų. Tik darbas, darbas, darbas ir didžiulis nuovargis. Tada nutariau, kad jau geriau būsiu alkanas. Tačiau būtent tada įvyko jau minėtas mano susitikimas su Mariaus Ivaškevičiaus romanais, apsakymais ir dramomis.

Jei būčiau vaikęsis honoraro prieš trisdešimt ar keturiasdešimt metų, tai vargu ar Rusijoje žmonės žinotų, kad Lietuvoje, be Eduardo Mieželaičio ir Vytauto Montvilos, dar yra poetų. Tada visiems reikėjo aiškinti, kad yra toks Marcelijus Martinaitis ar Jonas Strielkūnas. Už Mieželaičio išverstą eilutę mokėjo du rublius, o už Strielkūno – keturiasdešimt kapeikų. Aš pripratau prie tokio gyvenimo. Iš tiesų, man žymiai jaukiau gyventi su Strielkūno poezija negu, sakykim, su honoraru už Strielkūno poezijos vertimą.

Kaip atrodo vertėjo Georgijaus Jefremovo diena?

Labai paprastai. Esu vyturys, tad keliuosi gana anksti, apie šeštą valandą. Porą valandų dirbu prie „Poetinio kalendoriaus“. Paskui papusryčiauju ir išbėgu į darbą teatre. Mano darbas nuostabus. Esu pakankamai laisvas paukštis, turiu tik vieną viršininką – maestro Joną Vaitkų. Po pietų grįžtu iš teatro. Esant galimybei labai mėgstu pasivaikščioti po miestą. Tada pareinu į namus, sėdžiu prie kompiuterio, verčiu, skaitau, rašau. Apie vienuoliktą ar dvyliktą vakaro einu miegoti. Štai tokia ta mano diena.

Spalio 8 dieną Jums teiks Kultūros ministerijos įsteigtą šventojo Jeronimo premiją už vertimus į rusų kalbą. Ką Jums reiškia šis apdovanojimas?

Aišku, tokį apdovanojimą gauti labai malonu. Esu įsitikinęs, kad tai svarbu ne tik man ir mano artimųjų aplinkai. Gal net ne man šis apdovanojimas, o konkrečiai knygai – „Pradėsim nuo skruzdės“. Aš norėjau ją išleisti žymiai anksčiau, nes didžioji jos dalis buvo parengta prieš dešimt metų. Po ketverių ar penkerių metų tikiuosi dar vieno, papildyto jos leidimo. Ir tikiuosi, kad taip pakoreguojant kas kažkiek laiko pavyks tą antologija leisti toliau.

Taip pat šios premijos teikimas bus puikus pretekstas ir priežastis pasimatyti su savo draugais. Gyvenime jau nebe taip dažnai matomės, tad tai – puiki galimybė.

Parengė Antanas Šimkus

Bernardinai.lt