news archive 2012:10-19

Gali būti, jog ne taip seniai atrasta fizikinė savybė superkietumas iš tikrųjų tėra nesusipratimas ir neegzistuoja, rašo Sciencenews.org. Tokiu atveju, vienas įstabiausių fizikos atradimų būtų nebe atradimas, o klaida.

Tai, kas buvo atrasta kaip „superkietumas“ (pvz., kai kietas helis liesdamasis su kietu heliu negeneruoja jokios trinties), galbūt tėra kasdieniškas dalykas: paprasčiausias medžiagos sukietėjimas.

Tokią naują išvadą padarė tas pats mokslininkas, kuris 2004 m. pirmasis pranešė pasauliui apie superkietumą. Žurnalo „Physical Review Letters“ 2012 metų spalio 8 dienos numeryje Moses Chanas tvirtina pakartojęs originalųjį eksperimentą, eliminuodamas daugiau tikėtinų eksperimentinių klaidų šaltinių, ir jokio superkietumo medžiagoje nebeaptiko.

„Būtų puiku, jei toks fenomenas egzistuotų, – sako M. Chanas. – Deja, jaučiu nusivylimą.“ 

Superskysčiai yra kvantiniai skysčiai, kuriems būdingas neįprasta takumas – jie gali tekėti, pavyzdžiui, aukštyn. Superkieti kūnai būtų kietų kūnų ekvivalentai, kuriuose atomai kažkokiu būdu netenka savo kristalinės gardelės ir įgyja takumo savybių.

Originaliame M. Chano eksperimente mokslininkas su kolega Eunseongu Kimu ieškojo požymių, kaip superkietumas paveiktų cilindro sukimąsi. Stiklinį cilindrą tyrėjai pripildė kietu heliu ir jį išsuko iš pradžių į vieną, o paskui – į kitą pusę. Sumažinus temperatūrą paaiškėjo, jog cilindras pradeda suktis gerokai greičiau. Tyrėjai padarė išvadą, jog dalis helio įgavo superkietumo ir pasidarė takus, o tai reiškia prarado trintį su supančia medžiaga ir sumažino cilindro sukimosi inerciją.

Vėlesniuose tyrimuose atradimas buvo pakartotas. Tačiau į pagrindinį klausimą atsakymo taip ir nebuvo: kodėl kai kurioms tyrėjų grupėms efektas pasireiškė itin ryškiai, o kai kurioms – silpnai?

„Visiems mums dirbantiems šiuo klausimu, niekaip nepavykdavo vieningai patvirtinti arba paneigti superkietumo egzistavimą, – pripažįsta Albertos universiteto (Kanada) fizikas Johnas Beamishas. – Kasmet vis tikėdavomės, kad greitai viskas paaiškės.“

J. Beamisho ir kolegų eksperimentai bylojo, jog keistas helio elgesys atsirado ne dėl idealaus helio kristalų būvio, bet veikiau dėl to, jog juos (kristalus) išardė struktūriniai defektai medžiagos viduje, rašo Sciencenews.org. Dabar panašu, jog slankumas sukelia medžiagoje sukietėjimą, kuris imituoja superkietumą, tačiau nėra superkietumas.

Pirmojo savo eksperimento metu M. Chanas mėgino kaip įmanoma labiau apriboti pašalinių efektų įtaką eksperimento eigai. Tačiau vėliau mokslininkas nusprendė perkonstruoti cilindrą ir užtikrinti, jog jame nebėra jokių įbrėžimų ar plyšių. Panašu, jog visa problema slypėjo mažame tarpelyje tarp stiklinio cilindro ir jo dugne įrengtos metalinės plokštelės. Tą plyšį kietas helis užpildė, o tai iškreipė eksperimento rezultatus. Iš pradžių kitiems mokslininkams atrodė, kad M. Chano tarpelis buvo per mažas, kad keltų problemų, tačiau, anot J. Beamisho, efektas mažesnėje erdvėje tik sustiprėja.  

Joanne Harris. Mėlynakis berniukas: romanas. Iš anglų kalbos vertė Milda Dyke. – Vilnius: Versus aureus, 2012. – 520 p.

Kartą gyveno našlė su trimis sūnumis, kurių vardai buvo Juodasis, Rudasis ir Mėlynasis. Vyriausias Juodasis buvo niauraus būdo, aršus. Rudasis, vidurinis kūdikis, baikštus ir bespalvis. Tačiau motinos numylėtinis buvo Mėlynasis. Ir jis buvo žudikas.

M. B. − keturiasdešimt dvejų ligoninės darbininkas – vis dar gyvena po vienu stogu su mamyte Jorkšyro kaime. Visuomeninis jo gyvenimas virte verda internete, svetainėje, kurią pats sukūrė, vaikinaiblogiečiaijėga. Čia jis tyko Albertinos, čia rezga tamsias žudymų, ypač savo motinos, dėliones ir čia skleidžiasi kankinamų herojaus santykių istorija, išsikeroja brolių kraujo kerštas. Lašas po lašo kapsi nuodinga tiesa, slypinti yrančios pakrikusios šeimos šerdyje.

Mėlynakisberniukas − sudėtingai supintas (psichologinis) trileris, kuriame išskleidžiamos gausios apsimetimo, suskilusios asmenybės ir interneto siūlomų proto žaidimų galimybės. Kvapą gniaužiančių siužeto posūkių kaskada rodo ne tik neaprėpiamą autorės išmonę, bet ir fantazijų gyvenimo, galinčio įsiveržti į realų pasaulį, žaismę bei siaubą, keliantį neišpranašaujamų, visa griaunančių pasekmių.

Bernardinai.lt

Bus sujungtos dvi bažnytinės kultūros reikalų žinybos. Popiežiškoji Bažnyčios kultūros vertybių komisija bus prijungta prie Popiežiškosios Kultūros tarybos. Popiežiaus Benedikto XVI potvarkis dėl dviejų kultūros žinybų suvienijimo įsigalios lapkričio 3 d. Bažnyčios kultūros vertybių komisija veiks kaip atskiras Popiežiškosios Kultūros tarybos departamentas greta Tikėjimo ir meno, Pagonių kiemo ir Sporto reikalų.

Dviejų žinybų sujungimo tikslas yra laiduoti kuo platesnę kultūrinę viziją siekiant, kad per amžius kurtas nepaprastas Bažnyčios istorinis ir kultūrinis paveldas, kuriam reikalinga specifinė apsauga, konservavimas ir įvertinimas, būtų kuo geriau pristatomas Šventojo Sosto kultūrinės veiklos baruose. 

Kultūros tarybos pirmininkas kard. Gianfranco Ravasi pristatydamas žinybų suvienijimą pažymėjo, jog ypatingas dėmesys bus skirtas bibliotekoms, archyvams, muziejams, inventorizavimui ir katalogavimui. Svarbu kultūrinį paveldą ne tik apsaugoti, įvertinti, bet ir stengtis, kad jis taptų prieinamas nūdienos kultūros pasauliui. Todėl reikia pritaikyti jau esančias direktyvas dėl naujų konkrečių administravimo modelių, kurie užtikrintų finansavimo šaltinius ir leistų laipsniškai suderinti jau egzistuojančias gaires su vietinių bažnyčių galimybėmis. 

Pavyzdžių begalės, tvirtino kardinolas: Lotynų Amerikoje yra daug svarbių rinkinių, kuriems gresia išnykimas, kai kur netinkamomis sąlygomis sandėliuojami tūkstančiai tomų svarbių knygų, kaip Peru ir Salvadore. Reikia skubios apsaugos. Informatikos technologijos gali padėti, kad, pavyzdžiui, mažos Andų kalnų parapijos paslėpti turtai taptų prieinami visiems. Užtikrinus konservavimą svarbu susirūpinti, kaip šis paveldas pasitarnautų naujajam evangelizavimui, šiuolaikinės kultūros plėtrai, samprotavo Popiežiškosios Kultūros tarybos pirmininkas kardinolas G. Ravasi. 

Menas ir tikėjimas, žmogaus kūryba ir Šventosios Dvasios veikimas, slėpiniai ir ženklai susipynė ir susilydė žmonijos istorijoje neatskiriamai. Tai priminė popiežius Benediktas XVI skelbdamas įstatymą motu proprio Pulchritudinis fidei liepos 30 dieną dėl dviejų Popiežiškųjų kultūros žinybų suvienijimo: „Bažnyčios istorija neatskiriamai yra taip pat kultūros ir meno istorija“, pažymėjo dokumente popiežius. 

Šventasis Sostas jau kelis dešimtmečius plėtė dviejų žinybų koordinavimą. Bažnyčios kultūros paveldo apsauga ypač susirūpino popiežius Pijus XI, 1924 metais įkūręs Popiežiškąją komisiją Italijoje esančio Sakralinio meno apsaugai. Jonas Paulius II komisiją pertvarkė ir praplėtė 1988 metais priskirdamas prie Kunigų kongregacijos, o po kurio laiko (1993 metais) nuo jos vėl atskyrė ir pavertė savarankiška Popiežiškąja komisija. Tuo tarpu buvo suvienytos Kultūros ir Dialogo su netikinčiaisiais tarybos ir atkreiptas specifinis dėmesys į savarankiškos Bažnyčios Kultūros paveldo komisijos bendradarbiavimo su Kultūros taryba būtinybę.

Vyčio Snarskio iliustr.

2012 m. skirti Maironio 150-osioms gimimo metinėms. Apie šią progą mums primena gelsvi reklaminiai stendai, iš kurių žvelgia klasiko veidas ar tamsoje šviečiančios poezijos eilutės, nugirstame ir apie šen bei ten sumirgančius jubiliejinius renginius. Kultūrinėje spaudoje vis pasirodo viltingų pasisakymų, priminimų, kad šio poeto pamiršti nederėtų, juk šie metai reikšmingi ne tik jam, bet ir mums.

Tačiau Maironis vargu ar šiandien jaustųsi drąsiai, nes poezija jau gerokai nutolo nuo stadionų ir vis rečiau atlieka žmogaus globėjos funkciją. O apie rašymą prabylama tik kaip apie intriguojančią saviraišką. Tarytum tų XX a. pradžią menančių grubių polemikų tarp rašytojų net nebūtų buvę. Kitokie tie šiandienos poetai: subtiliau, bet ne mažiau atvirai deklaruojantys savo požiūrį į kūrybą. Ir nors sudėtingas laikmetis, kuomet rašymas išreiškė dvasinę laisvę ir buvo suvoktas kaip reikšminga veikla, jau praėjo, dar ir šiandien poetai ne visada lieka nuošalyje – bando, stengiasi spaudoje pasirodyti ir apdainuoti visuomenei aktualius klausimus.

Poetai šiandien savitai atskleidžia santykį su literatūros tradicija, galbūt netgi pergalvoja savo santykį su ja. Todėl įdomu, ar jie prisimena Maironį, ar mini jį spaudoje? Kokį jį atranda? Šiuo atveju atradimą suprantu ne vien kaip bendriausią reikšmę „ką nors nauja rasti“, bet kaip kasdieniškesnį veiksmą tarsi jau „pametus užeiti, užtikti“ (DLKŽ). Todėl skaitydama pastarojo dešimtmečio „Literatūrą ir meną“, „Nemuną“ ir „Šiaurės Atėnus“ tartum lipu ant kulnų tiems, prisimenantiems, minintiems Maironį ir nė nenujaučiantiems, kad pastarąja atrasti reikšme, ko gero, jie jau ir veikia. Šiandien aktuali literatūrinė spauda paranki tokiam žvilgsniui: dėmesys rodomas ne tik konkrečiu metu populiariems autoriams, tad leidžia atskleisti skirtingos kūrybinės brandos poetų požiūrį, o apsistojus ties 2000-2011 m. laikotarpiu, galbūt galima aplenkti nuomones ir pasisakymus, išprovokuotus su klasiko jubiliejumi susijusių progų.

literatūrinė spauda nepadeda naujai formuoti visuomenės požiūrio į Maironį, bet nustato numanomą, ganėtinai siaurą lūkesčių horizontą

Pirmiausia, įdomu pažiūrėti, kiek dėmesio skiriama pačiai Maironio poezijai ir kokią ją spaudoje visuomenei atskleidžia literatūrinės spaudos redakcijos (jose dažniausiai ir bendradarbiauja poetai). Nuo 2000 iki 2011 m. savaitraščiuose pastebėti tik du Maironio eilėraščiai: „Nepriklausomybę atgavus“ (LM, Nr. 7, 2005) publikuotas vasario 16-osios proga, o ekonominės krizės metu pasirodė „Nuolat verkšlenantiems politikams“ (LM, Nr. 5, 2009). Abu tekstai, publikuoti „Literatūroje ir mene“, perteikia džiaugsmą laisva šalimi ir skatina lietuvius, skeptiškai žvelgiančius į valstybės ateitį, mąstyti kitaip. Maironio poezija vis dar yra sociali, atliepianti šiandienai artimas realijas, tačiau atrodo, kad jos aktualumas skaitytojui priklauso nuo to, kokiu momentu bus publikuotas Maironio žodis. Be to, spaudoje išryškinami ne europinio lygio, įstabiausi, estetinį pojūtį žadinantys eilėraščiai, tokie kaip „Uosis ir žmogus“ ar „Vakaras ant ežero Keturių Kantonų“. Tai kelia įspūdį, kad literatūrinė spauda nepadeda naujai formuoti visuomenės požiūrio į Maironį, bet nustato numanomą, ganėtinai siaurą lūkesčių horizontą: klasikas išlieka moralizuojantis, optimistiškai mus nuteikinėjantis visuomenininkas, o tik paskui poetas.

Pastarojo dešimtmečio literatūrinėje spaudoje poetų pasisakymų, kuriuose jie atskleistų savo kaip kūrėjų santykį su Maironiu, nėra daug – iš viso nesiekia dvidešimties. Todėl kiekvienas pasisakymas yra svarbus. Visų pirma, tai keleto kūrėjų prisipažinimai, kad Maironis yra jų įkvėpėjas, tarsi kūrybos pradžios atskaitos taškas ar savotiškas „pedagoginis atradimas“. Toks požiūris būdingas vyresnės kartos poetams, pirmąsias knygas išleidusiems sovietmečiu (maždaug 6–8-uoju dešimtmečiais), kurių kūryboje yra savaip plėtotos artimumo savam kraštui ar Lietuvai temos. A. Grybauskas įvardija Maironį vienu iš, jo požiūriu, XX a. didžiųjų rašytojų (N, Nr. 5–6, 2003). P. Panavui (LM, Nr. 25, 2010) ir R. Keturakiui (N, Nr. 15, 2005) poeto eilėraščiai tampa apskritai vienu iš pirmųjų ir įtakingiausių kontaktų su poezija: skatino imituoti maironiškąją intonaciją bei kėlė tikros lietuviškos poezijos (laimei, nedraustos sovietmečiu) skaitymo džiaugsmą. Just. Marcinkevičius Maironį laiko mokytoju, reprezentuojančiu įtaką vadinamajai trisdešimtmečių (A. Maldonis, A. Baltakis) kartai (LM, Nr. 8, 2011). Pasak poeto, jiems – tai galingas lietuviškas žodis, daręs įtaką kurti tautinę poeziją. Šia prasme Maironis laikomas didesniu už daugelį garsiausių pasaulio poetų. Taigi Maironio eilėraščiai poetams tampa impulsu atrasti ir kurti, o jo kūrybos samprata bei nešama žinia yra paveiki. Tačiau toks žvilgsnis į mus ataidi tarsi iš praeities, atrodo kaip emblema pačiam kūrėjui „užsikonservavusiam“ tautai ir jai prabylančio žmogaus vertybinėms idėjoms. Ir nors jas puoselėti būtina, vargu ar aktualiai prabylama jaunajai kartai ir padedama naujai atrasti Maironio kūrybos veidą, greičiau, padedama jį, numanomą, įtvirtinti.

Tarp vyresnės kartos poetų pasisakymų apie Maironį savitai įsiterpia S. Gedos požiūris. Bene du dešimtmečius „Šiaurės Atėnuose“ spausdintuose jo dienoraščiuose poeto pozicija įvairuoja. Įrašuose akivaizdžiai galima jausti Maironio kūrybos įtaką, atrodo, kad tebejaučiama jos pasąmoninė jėga. Matyti, kad S. Geda suvokia Maironio kūrybos ir asmenybės reikšmę, bet spaudoje niekur poeto neįvardija kaip lietuviui reikalingo kasdien, nesuvokia jo ir kaip tradicijos ženklo, siejamo tik su tautiškumu (o tai galima nujausti P. Panavo ar Just. Marcinkevičiaus žodžiuose). Kitaip nei aukščiau minėti autoriai, S. Geda Maironį ima vertinti ir kritiškai, viename interviu išvadindamas jo kūrybą secesine poezija (ŠA, Nr. 4, 2003). Tačiau jaunam žmogui pritariamai šypsotis šioje vietoje nederėtų: S. Gedos dienoraščių įrašuose išryškėjantis požiūris artimas A. Maceinos minčiai, kad dažnai patriotine laikomoje poezijoje svarbu ideologinis turinys, bet ne pati poezija, jos individualus (o kartu ir bendražmogiškas) pergyvenimas. O juk galėtų būti kitaip. S. Gedos manymu, „Pavasario balsų“ eilėraščiai mus pasiekia iš tų gilesniųjų gelmių, kurios tiek parašymo laiku, tiek šiandien ne visiems yra suvokiamos, patiriamos (ŠA, Nr. 44, 2010). Tad šiandien nudėvėtą patriotiškumo sąvoką poezijoje reikėtų suvokti ne vien kaip paviršutiniškus šūkius. Tai ir padėtų atrasti kitokį Maironį.

Pagal kūrybinę brandą jaunesnis kūrėjas Maironį priima kitaip nei gyvasis klasikas, noriai atsakinėjantis ir svarstantis įkvėpimo, tautai esmingus ar poeto statuso visuomenėje klausimus.

Neabejotina, kad jaunesniosios kartos poetai (t. y. tie, kurie debiutavo po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo) yra skaitę klasiko eiles, bet tik nedaugelis atskleidžia tai spaudoje . Net ir prabylantys, atrodo, kad šiek tiek numoja ranka, teigdami, esą jokios įtakos jis nepadarė, tarsi atliepdami, kad jau priklauso kitokiai kartai (pavyzdžiui, vėlai debiutavęs V. Rudžianskas ir A. Ruseckaitė (N, Nr. 17, 2006)). Pagal kūrybinę brandą jaunesnis kūrėjas Maironį priima kitaip nei gyvasis klasikas, noriai atsakinėjantis ir svarstantis įkvėpimo, tautai esmingus ar poeto statuso visuomenėje klausimus. Ir tai yra pakankamai suprantama. Šiandien poezija dažnai rašoma tiesiog dėl „meno menui“ (apskritai tokią estetinę funkciją kaip tikslą spaudoje yra minėję G. Grajauskas, A. Marčėnas, K. Navakas) – veikti tautinę sąmonę ne kiekvienam atrodo aktualu. Galbūt dėl to ir kalbėti apie Maironį jaunesniosios kartos poetams be progos neatrodo prasminga. Nestebina ir tai, kad jaunesniųjų deklaruojamas požiūris į Maironio poeziją susijęs su polinkiu laikyti ją įsisenėjusia tradicija. Pavyzdžiui, taip suvokiamo klasiko ir šiuolaikinės poetikos sankirta atsispindi B. Januševičiaus „Literatūroje ir mene“ publikuotame pranešime, kuriame jis poetą pavadina stambiu lietuvių poezijos pamato akmeniu, užgožusiu dėmesio vertesnes asmenybes (M. Mažvydą, K. Donelaitį, A. Baranauską), ir mėginantiems eiliuoti pataria „nužudyti savo vidinį maironį, skelbiantį nusenusias, klaidingas poetines vertybes ir kviečiantį į grafomanijos karnavalą“ (LM, Nr. 40, 2011). Toks drąsus siūlymas verčia peržengti tai, kas jau atrodo nebepajudinama: neretai mokyklose būtent per klasiką perduodama priešinga samprata – tikroji poezija visų pirma ir yra Maironio bei jo amžininkų kūryba.

Vis dėlto tokia provokuojanti nuostata, skatinanti „atsisakyti“ maironiškos poetikos, nelaikytina bendrąja jaunesniosios kartos kūrėjų pozicija, nes viena nuomonė negali reprezentuoti visų. Ji tik parodo, kad visuomenėje (ir rašančiųjų) esama abejonių. Nelaikyčiau tokio požiūrio ir atrandančiu, greičiau tik linkstančiu į mano pradžioje minėtą atrasti reikšmę, nes pradinė pozicija yra pamesti, o antroji – aptikti. Be to, „Nemune“ R. Stankevičius pašnabžda, kad „jei neatsirastų, kas pasako, kad Maironis nėra gerai, ir neparodytų savo talento tvarinių kitokiais „drabužiais“, dar ir šiandien poetai bandytų prikelti bent vieną senolį iš kapų milžinų“ (N, Nr. 16, 2005). Šiame pasisakyme atsispindi tai, kad minėdamas vienintelį Maironį, R. Stankevičius, jį palieka tik to, kas sena, pavyzdžiu, kurį praturtinant literatūrą galima praaugti. Taip išryškėja gana aktualus, jau S. Gedos pastebėtas aspektas – Maironis daugelio yra suvokiamas chrestomatiškai: tartum rankose turėtume tik vienintelį raktą, darantį kūrėją stabu, kurį galima griauti. Net jei tai nepadeda poeto išvysti naujame kontekste, palieka jį kūrėjams reikšmingu atspirties tašku. Kad juo pasinaudotum, turi jį pažinti, prie jo ne paviršutiniškai sugrįžti, galbūt atpažinti tai, kas ilgą laiką glūdėjo netoliese.

Galiausiai kaip įvertinti šiandien Maironį supančią tylą? Juk jos iš poetų gerokai daugiau nei apie jį pasakytų žodžių, įtvirtinančių Maironio tautiškai reikšmingą, monumentalų kūrybos veidą, skatinančių permąstyti patį patriotizmo turinį, siūlančių kiek nors nuo poeto nusigręžti ar jį praaugti. Neutralumas, tyla – taip pat yra pozicija. Pavyzdžiui, V. Kukulas ir R. Skučaitė spaudoje nevertina poeto, bet nurodydami, kad Maironis dar nėra pakankamai pagerbtas, skaitytojui palieka erdvės pagalvoti, kodėl taip yra. Net satyrinėse rubrikose, kuriose dažnai prabyla jaunieji, susiduriama su nutylėjimu. Tik neaišku, ar ši pozicija atskleidžia vien pagarbą. Galbūt kai kuriais atvejais ir keblų santykį su tradicija, ryžtingiau apmąstomą svarbiomis progomis. Ko gero, ryškesni atradimai prasidėtų nuo pačių kūrėjų atsinaujinusio požiūrio į klasiką. Juk kol poeto dėmesingai klausomasi ne vien per poeziją, tol jo žodis (ir apie Maironį) leistų kiekvieno iš mūsų santykį pasverti iš naujo ir galbūt dažniau pasiūlytų drąsią galimybę jį surasti pirmąja atradimo reikšme – kaip ką nors naujo, netikėto, šviesaus.

VDU žurnalas „Sesija“, Nr. 4

Trečiadienio pavakare Sinodo generalinis relatorius, Vašingtono arkivyskupas kardinolas Donald Wuerl Sinodo Tėvams pristatė „Relatio post disceptationem“ – tai yra visus lig šiol Sinodo salėje girdėtus pasisakymus apibendrinančią sintezę, kuria užbaigiama pirmoji Sinodo darbo dalis, skelbia Vatikano radijas. Per pastarąsias pusantros savaitės klausę pasisakymų ir pasiūlymų, nuo dabar Sinodo Tėvai daugiausia dirbs nedidelėse kalbinėse grupėse, kuriose bus rengiami pasiūlymai baigiamiesiems dokumentams. Trečiadienio pavakare Sinodo Tėvams pristatyta ataskaita, vėliau buvo paskelbta viešai. Ketvirtadienio rytą su ja buvo supažindinti Šventojo Sosto spaudos salėje akredituoti žurnalistai. 

Naujoji evangelizacija tai ne laikina, šiai valandai skirta programa, bet naujas būdas žiūrėti į Bažnyčios ateitį ir matyti joje, kad visi stengiasi atnaujinti tikėjimą, - sakė kardinolas Wuerl, dar kartą parėždamas, kad Evangelijos skelbimas yra pirmoji Bažnyčios misija.

Šiandien Bažnyčia peržiūri Dievo Žodžio skelbimo būdus, atsižvelgdama į naują globalizuotą kontekstą, kuriame pilna vis naujų iššūkių, daug tikėjimo turinio neišmanymo, ypač nuo seno krikščioniškose šalyse. Ko šiandien labiausiai reikia,  tai dvasinio atsinaujinimo, kurio turi imtis ir į kurį turi vesti Bažnyčia.

Kardinolo Donaldo Wuerlo ataskaitoje pateikta visų Sinodo salėje paliestų temų ir nuskambėjusių siūlymų sintezė. Paminėtas religijų dialogas, o ypač šiandien visu aktualumu iškylantis poreikis kalbėtis su islamo išpažinėjais. Paliesta smurto prieš krikščionis ir religinės laisvės ribojimo problema. Kalbama apie ekumenizmo plėtojimą, apie būtinumą Bažnyčiai labiau susirūpinti informacijos apie save sklaida ir naujų informavimo priemonių platesniu naudojimu savo misijoje, apie socialinį teisingumą ir pagalbą vargstantiesiems, apie Evangelinio matmens iškėlimą asmens – bendruomenės – visuomenės tarpusavio ryšiuose. Šioje srityje Sinode aukštai įvertinti „Pagonių kiemai“ ir raginama šią iniciatyvą plėtoti.

Toliau relatoriaus pateiktoje ataskaitoje kalbama apie Sinodo tėvų pasisakymuose nurodytus naujojo evangelizavimo subjektus, ar „priemones“. Tai – parapijos, mažosios bendruomenės, mokyklos, universitetai, piligrimystės, katechetai, kuriems, galbūt jau laikais Bažnyčioje suteikti tarnystės statusą; tai visų pirma santuoka ir šeima, nuo kurių labiausiai priklauso tikėjimo perdavimas ir kurioms šiandien iškilusi didžiausia grėsmė. Reikia taip pat rimčiau žiūrėti į moterų vaidmenį Bažnyčioje. Kardinolo Wuerlo ataskaitoje, žinoma, iškelta ir kunigų bei vienuolių misija. Jų niekas negali pavaduoti, dėl to labai svarbi formacijos kokybė. Pasisakymuose Sinodo salėje ne kartą pabrėžtas ir pasauliečių glaudesnio integravimo į Bažnyčios veiklą būtinumas, ypač į bažnytinio gyvenimo tvarkymą vietiniu mastu.

Ataskaita baigiama kardinolo suformuluotais keturiolika klausimų, į kuriuos Sinodo tėvai raginami atsižvelgti antrojoje asamblėjos darbo dalyje, kuomet bus redaguojami pasiūlymai Popiežiaus posinodiniam apaštališkajam paraginimui.

Bažnyčia supranta savo sunkumus, žino apie įtampas, nerimą, nuodėmes ir savo narių žmogišką pažeidžiamumą, - sakė kardinolas, - tačiau ji kartu ir žino savo pareigą gyventi Sekminių dvasia, gyventi Dievo Žodžiu ir džiugiai juo dalintis.

Pianistas Alexander Paley

Šeštadienį, spalio 20 d., Kongresų rūmai kviečia melomanus į jaukų kamerinės muzikos koncertą „2+2“, kuriame skambės ne tik žinomi, bet ir visai nauji šių laikų kompozitorių kūriniai. Publikai juos pristatys ne kartą kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru koncertavęs iš Moldavijos kilęs pianistas Alexander Paley (JAV). Jam talkins atlikėjo žmona pianistė Pei-Wen Chen (JAV), ekspresyvusis perkusininkas Pavel Giunter bei Varšuvos muzikos akademijos profesorius Stanisław Skoczyński (Lenkija), LVSO smuikų grupės koncertmeisteris Zbigniev Levicki.

Alexander Paley su kolegomis melomanams suteiks progą pasiklausyti rečiau skambančių ir mažiau žinomų šiuolaikinių kūrinių. Koncertą pianistas pradės vokiečių kompozitoriaus P. Ruzicka Preliudija fortepijonui. Pianistui su šiuo autoriumi teko susidurti ir gyvai bei groti jam diriguojant.

Koncerte bus atliktas ir Vytauto Bacevičiaus „Septintas žodis“ dviems fortepijonams. 1966 m. sukurtas kūrinys puikiai atskleidžia instrumento galimybes, o pats kompozitorius kritikų buvo vertinamas kaip toli pralenkęs savo amžių. Pats V. Bacevičius tikėjo, kad jo muzikai priklausys XXI amžius, tad šeštadienį melomanai galės tuo įsitikinti patys.

Klausytojų vertinimui bus pateiktas ir visiškai naujas, specialiai A. Paley prašymu sukurtas kūrinys – Loretos Narvilaitės „Ilgesio jūra“ dviems fortepijonams ir dviems mušamiesiems. Šį kūrinį galima priskirti autorės kūrinių kategorijai, kuri apibūdinama kaip „nuotaikos peizažas“. Iš Moldavijos kilęs pianistas į programą įtraukė ir savo žemiečio Vasile Zagorsky kūrinį – Rapsodiją smuikui, dviems fortepijonams ir mušamiesiems. A. Paley jaučiasi dėkingas šiam autoriui dėl savo karjeros, Rusijoje yra įrašęs vienintelę plokštelę, kuri ir yra skirta V. Zagorsky kūrybai.

Koncerte skambės ir šiuolaikinės vengrų muzikos korifėjaus Bélos Bartóko sonata dviems fortepijonams ir mušamiesiems. Išskirtinis šio kūrinio bruožas tai, kad fortepijonas čia yra vertinamas labiau kaip mušamasis instrumentas. Nors kūrinys yra sudėtingas, muzika permaininga, tačiau profesionalus muzikų ansamblis įtaigia jo interpretacija atskleis muzikos gyvybingumą bei nepaliks klausytojų abejingų.   

Bernardinai.lt

Juozas Žitkauskas. Tai - aš. Bardų istorija. Pirmasis tarptautinis festivalis. – Vilnius: Mokytojų namai, 2012. – 312 p.

Knygoje pasakojama didžiausio Lietuvoje rengiamo Tarptautinio dainuojamosios poezijos festivalio „Tai – aš“ atsiradimo ir vystymosi istorija. Autorius, ilgametis festivalio vadovas, kalbėdamas apie festivalį, remiasi šio žanro ištakomis Lietuvoje, lygina jį su pasaulio bardų tradicijomis.

Antrojoje knygos dalyje „Atsakyti klausimai“ knygos sudarytojas pateikia 8 klausimus Lietuvos ir užsienio atlikėjams.

Apžvelgiant dešimt festivalio laidų (nuo 2003 iki 2012), knygoje pateikiamos ir kitų autorių publikacijos , netilpusios į citatų „rėmus“. Tai straipsniai apie bardų kultūrą, festivalio „Tai – aš“ renginius bei pokalbiai su atlikėjais per dešimtmetį publikuoti Lietuvos spaudoje.

Knygoje ir dvi kompaktinės plokštelės, kuriose 40 įvairių Lietuvos bei užsienio autorių per dešimtmetį įrašytos dainos.

Bernardinai.lt

Bernardinai.lt mažiesiems - visiems gerai žinomos poetės Ramutės Skučaitės eilėraščiai apie rudenį ir ne tik. Gražaus ir jaukaus skaitymo!

Rugsėjis

Po langais iš ryto

Obuolių prikrito.

Gelsta klevo lapas –

Rudenėli, labas!

Paskutinės gėlės

Liūdi vasarėlės.

Su rugsėju šnekas

Baltas smėlio takas.

O mažiesiems gera –

Sąsiuviniai šnara,

Šviečia pirmas lapas –

Mokyklėle, labas!

Rudenėlio spalvos

Rausta lapai

Pamažu.

Rudenėli,

Kaip gražu!

Va - geltoni,

Va - rudi!

Kaip kitus

Spalvot žadi?

Tuos, ant ąžuolo

Tenai,

Nudažykim

Mėlynai!

Kai spalvosi

Lapukus,

Imk

Ir mano pieštukus!

Ūmėdė

Kapsi lietutis.

Gūžias bitelė...

Kur boružėlei dėtis?..

Oi, tai stebuklas! -

Miško aikštelėj

Dygsta raudonas skėtis!

- Laukiu svetelių! -

Šaukia skėtukas. -

Bėkite, nes gausit slogą!

Bitės, boružės,

Jonvabaliukai,

Prašom po mano stogu!

Apie klajojantį sapną

Yra pasauly keistas sapnas.

O keistas jis todėl, kad slaptas:

Sau tyliai vaikšto ir atrodo

Lig šiolei niekam nesirodo.

Jis pilnas vėjų ir žvaigždžių,

Kalnų viršūnių paslapčių,

Sparnelių ir sparnų lengvumo,

Upelių rytmetį melsvumo

Ir dar kitų mielų dalykų

Nuo pat Kalėdų lig Velykų!

Jei kas netyčia jį surastų

Ir susapnavęs nesuprastų,

Tai sapnas – keistas ir gražus –

Jau nebevaikščios, nes pražus.

Bet argi gali šitaip būti,

Kad leistum jam, gražiam, pražūti? –

Kol jo kiti nesusapnavo,

Ieškok, atrask – ir sapnas tavo!

Artimiausiomis dienomis Lietuvoje vyraus saulėti ir šiltesni orai, nelis, prognozuoja sinoptikai.

Anot sinoptikės Ingos Stankūnaitės, penktadienio diena bus saulėta ir graži.

„Rytą kur ne kur tvyrojęs rūkas vėliau išsisklaidys, įsivyraus saulėti orai visuose šalies rajonuose. Temperatūra kils iki 14–18 laipsnių“, – LRT Radijui sakė ji.

Gražūs orai žadami ir savaitgalį. Ypač gražus bus šeštadienis.

„Šeštadienį visai nelis, temperatūra dieną daugelyje rajonų svyruos nuo 15 iki 16 laipsnių šilumos“, – prognozavo sinoptikė.

Sekmadienis bus šiek tiek vėsesnis šiauriniuose rajonuose, nes iš šiaurės pradės leistis vėsesnis oras. Tad ten bus šiek tiek daugiau debesų. Tačiau didžiojoje šalies dalyje vyraus gražūs orai, nelis.

Kitos savaitės pradžioje orai šiek tiek atvės. Pirmadienį vyraus 8–13 laipsnių šiluma, antradienį termometrų stulpeliai kils iki 6–11 laipsnių.

„Pirmadienį kur ne kur gali palynoti, bet jau antradienį mus pasieks naujas ciklonas, bet jis bus vėsesnis nei dabar mūsų orus lemiantis. Taigi pirmoje savaitės pusėje vyraus neblogi orai, tik jie bus vėsesni nei savaitgalį“, – kalbėjo I. Stankūnaitė.

Latvijos sveikatos apsaugos ministerija planuoja pateikti vyriausybei svarstyti įstatymų pataisas, leidžiančias vietos valdžiai savo teritorijose įvesti griežtesnius suvaržymus rūkymui, įskaitant draudimą rūkyti balkonuose ir laiptinėse.

Ministerijos atstovas Oskaras Šneideris sakė naujienų agentūrai BNS, jog derybų procesas baigėsi, tačiau Latvijos darbdavių konfederacija tebereiškė kai kuriuos prieštaravimus dėl siūlomų pataisų.

Be kita ko, konfederacija nesutinka, kad būtų išplėstas tabako reklamos apibrėžimas, taip pat atmeta pasiūlymą, kad vietos valdžia galėtų nustatyti, kur ir kuriuo laiku gali būti parduodami rūkalai.

Dėl šių pasiūlymų abejonių taip pat iškėlė Finansų ministerija.

„Kaspersky Lab“ atnaujino sprendimą Kaspersky Mobile Security, skirtą operacinės sistemos „Android“ valdomiems išmaniesiems telefonams.

Apsaugos nuo kenkėjiškos programinės įrangos ir duomenų vagystės funkcionalas papildytas dviem naujomis funkcijomis – „Slapta nuotrauka“ ir galimybe prarastą išmanųjį telefoną valdyti per atstumą – tinklalapyje „Web Management“. 

Pagal „Kaspersky Lab“ užsakyto ir bendrovės „О+К“ atlikto tarptautinio tyrimo rezultatus, 14 proc. vartotojų pasaulyje prarado išmaniuosius telefonus dėl vagystės arba tiesiog juos pametė. 

„Kaspersky Mobile Security“ funkcijų praplėtimas suteikia patikimesnę duomenų apsaugą, kai pametamas arba pavagiamas išmanusis telefonas. Taigi funkcija „Slaptoji nuotrauka“ specialiai sukurta padėti vartotojui nustatyti vagį.

Ji bus tiesiog nepakeičiama, kai prietaiso vartotojui reikia įrodymų, kad planšetė pavogta arba ja naudojasi kažkas kitas. Prietaiso priešakinė kamera nepastebimai daro nuotraukas tuo momentu, kai su juo atliekami tam tikri veiksmai, pavyzdžiui, įjungiamas ekranas. Vėliau nuotraukos įkraunamos į „Web Management“ svetainę, kur jas gali pamatyti išmaniojo telefono savininkas.  

„Web Management“ svetainė sukurta palaikyti ryšį su prietaisu ir jį kontroliuoti, kai jis pametamas arba pavagiamas. Svetainė leidžia per atstumą aktyvinti „Antvagis“ modulį: gauti duomenų apie prietaiso būvimo vietą per įmontuotą GPS gaviklį (resiverį), blokuoti ir šalinti duomenis, kad jie nepakliūtų į svetimas rankas, taip pat peržiūrėti nuotraukas, padarytas pasitelkiant funkciją „Slaptoji nuotrauka“.

Naujos priemonės euro zonos šalių problemoms spręsti neturi būti kuriamos Europos Sąjungos (ES) biudžeto sąskaita, penktadienį pareiškė prezidentė Dalia Grybauskaitė, dalyvaujanti Briuselyje vykstančioje Europos Vadovų Taryboje (EVT).

"Kad ir kokie būtų kuriami nauji finansiniai instrumentai euro zonos šalių problemoms spręsti, tai neturi būti daroma bendro daugiamečio ES biudžeto sąskaita", - pranešime spaudai sakė prezidentė.

ES vadovai viršūnių susitikime sutarė, kad euro zonos bankus nuo kitų metų prižiūrės bendra institucija, tačiau tikslios datos nenustatė. Šis procesas ateityje turėtų atverti galimybę į sunkią padėtį patekusiems bankams gauti lėšų tiesiai iš Europos finansinio gelbėjimo fondų.

Pasak prezidentės, Lietuva yra suinteresuota, kad euro zonos problemos būtų sprendžiamos sparčiai ir veiksmingai, nes nuo to priklauso ir Lietuvos ekonomika, todėl palaiko visas ES priemones, kurios padės efektyviai įveikti krizę.

Tačiau D.Grybauskaitė pabrėžė, kad "Lietuva nesijungs prie jokių naujų instrumentų, kol nebus žinomos visos sąlygos ir detalės".

ES viršūnių taryboje dalyvaujanti šalies vadovė pabrėžė, kad jokie nauji finansiniai mechanizmai ar priemonės neturėtų daryti įtakos 2014-2020 metų ES finansinei perspektyvai. Lietuva ne kartą yra pabrėžusi, kad nepritaria kai kurių šalių siūlymams mažinti bendrą ES biudžetą.

D.Grybauskaitė taip pat sakė, kad negali būti didinami skirtumai tarp euro zonos ir ne euro zonos šalių ir iškraipomi ES vieningos rinkos principai.

Lietuva eurą ketina įsivesti 2014 arba 2015 metais.

Šiandien, pažymint Europos kraštovaizdžio konvencijos dešimtmetį, Aplinkos ministerijos apdovanojimas „Už kraštovaizdį“ bus įteiktas Utenos rajono savivaldybei. Utenos parkai šiemet pripažinti geriausiu kraštovaizdžio tvarkymo pavyzdžiu Lietuvoje. Kaip sakė ministerijos Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamento direktorius Vidmantas Bezaras, vaizdingos, tačiau anksčiau žmonėms visiškai neprieinamos miesto vietos buvo sutvarkytos ir pritaikytos poilsiui. Estetiškai sutvarkyta aplinka tampa Utenos įvaizdžio dalimi, skatina būti gamtoje, didžiuotis savo miestu.

Neturėjusi nė vienos įrengtos parko teritorijos, Utenos rajono savivaldybė Europos Sąjungos ir savo ėšomis 2005–2010 m. mieste įrengė 4 parkus, užimančius 50 ha plotą. Pamėgta uteniškių poilsio vieta tapo palei Dauniškio ežerą įrengtas Dauniškio parkas. Utenos centrą puošia miesto sodas,
nusidriekęs Krašuonos ir Vyžuonos upių slėnyje. Jo erdvė buvo suformuota želdiniais, Krašuonos pakrantėje įrengti takai, pastatyti du pėsčiųjų tiltai. Vyžuonos parke atkurtas ankstesniais metais sudarkytas reljefas, įrengti pėsčiųjų takai, riedučių, riedslidžių, dviračių trasa, pastatyti 7 tiltai per
Utenėlę ir Vyžuoną. Artimiausioje ateityje numatoma įrengti Vyžuonaičio parką prie Vyžuonaičio ežero ir Krašuonos parką Krašuonos upės slėnyje.

Gauti Aplinkos ministerijos apdovanojimą „Už kraštovaizdį“ šiemet pretendavo 27 kandidatai – savivaldybių administracijos, viešosios įstaigos, valstybinių ir savivaldybės parkų direkcijos, įmonės, bendruomenės ir privatūs asmenys. Jų paraiškas vertino aplinkos ministro sudaryta komisija iš Aplinkos, Kultūros ir Žemės ūkio ministerijų, Kultūros paveldo departamento, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos, Lietuvos savivaldybių asociacijos, Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos ir Etninės kultūros globos tarybos atstovų.

Apdovanojimą „Už kraštovaizdį“ Aplinkos ministerija įsteigė 2007 metais. Pirmoji jį pelnė Kupiškio rajono savivaldybė už Kupos slėnio sutvarkymą 2008-aisiais. Šiemetinė Aplinkos ministerijos apdovanojimo „Už kraštovaizdį“ laimėtoja Utenos rajono savivaldybė atstovaus Lietuvai Europos Tarybos 2013-2014 m. kraštovaizdžio konkurse.

Aplinkos ministerijos informacija

Pirmasis Lietuvos vadovas atkūrus nepriklausomybę Vytautas Landsbergis tuomet prisiėmė didžiulę naštą ir ištesėjo duotus pažadus, minint jo 80 metų jubiliejų sakė kardinolas Audrys Juozas Bačkis.

"Profesorius V.Landsbergis yra aiškus Dievu pasitikinčio ir į jo balsą įsiklausančio žmogaus pavyzdys. Profesorius prisiėmė didžiulę naštą ir ištesėjo duotus pažadus. Jis pats tame kelyje išbuvo sąžiningai", - apie V.Landsbergio vaidmenį Lietuvos nepriklausomybės atkūrime sakė A.J.Bačkis.

Penktadienį pradėjęs Seime vykstančią konferencija "Lietuvos valstybės atkūrimo darbai", skirtą V.Landsbergio jubiliejui paminėti, kardinolas taip pat kvietė blokados nepriteklius ir tankų grėsmę atlaikiusius Lietuvos žmones nepamiršti pagrindinių krikščioniškųjų vertybių.

"Mintis, kad pažadėtosios žemės sodai nesužysta taip greitai, kaip daugelis mūsų svajojome prieš du dešimtmečius, dažną nuvilia. Tačiau šiandien būtų tikra nuodėmė gailauti, kad esame Dievo apleista tauta. Gal greičiau per retai į jį kreipiamės, pasipūtę prisiimame sau nuopelnus dėl laimėjimų ir rodome pirštais į kitus dėl nepriteklių", - sakė kardinolas.

Seimo pirmininkė Irena Degutienė, sveikindama konferencijos dalyvius, sakė mananti, jog tokia konferencija vyksta labai tinkamu laiku.

"Lietuva šiandien gyvena rinkimų nuotaikomis, netrūksta emocingų žodinių kovų, ir kartais susidaro įspūdis, kad pamirštame esmę. Pamirštame vertybes, kurios mus kuria, saugo ir stiprina kaip tautą ir valstybę. Pamirštame, kad rinkimai, kaip ir Seimo nario kadencija, prasideda ir baigiasi, o tautos ir šalies istorija turi tęstis. Pamirštame paklausti, koks mūsų vaidmuo, kokia reikšmė tenka mūsų darbams ir žodžiams, jei matuojame juos ne rinkimų kampanijos, o šalies istorijos matu", - sakė I.Degutienė.

Seimo pirmininkė dėkojo pirmam atkurtos Lietuvos vadovui V.Landbergiui sakydama, jog jo "drąsa telkė tautą ir glumino nepriklausomybės priešus".

"Būna situacijų, kai privaloma pasakyti, kad balta yra balta, o juoda yra juoda. Kai vertybių ir principų išdavystė ne tik tampa moralinio silpnumo įrodymu, bet ir veda į pačios demokratijos silpninimą, iš esmės tai silpnina pačią šalį, pamina vertybes, menkina valstybingumą. 1990-1992-ųjų Lietuva ne kartą buvo spaudžiama atsisakyti kai kurių nuostatų, trumpam grįžti į būseną, kuri buvo iki kovo 11-osios, atsisakyti šiek tiek savo laisvės. Dabar baisu pagalvoti: o jeigu Lietuvos politikoje tada būtų nusvėręs požiūris, esą iš tikrųjų verta padaryti vieną kitą kompromisą ir atsisakyti savo laisvės, kiek tos laisvės mums būtų likę tada ir kiek jos turėtume dabar?" - retoriškai klausė I.Degutienė.

Pirmajam po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos vadovui Vytautui Landsbergiui trečiadienį sukako 80 metų. V.Landsbergis vadovavo Aukščiausiajai Tarybai 1990 metais priimant Kovo 11-osios aktą, kuriuo atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Jo vadovavimo metu Lietuva sugebėjo atsispirti Sovietų Sąjungos ekonominei blokadai ir įgijo tarptautinį pripažinimą. 1992-2004 metais V.Landsbergis buvo Seimo narys, 1996-2000 metais ėjo Seimo pirmininko pareigas. Nuo 2004 metų V.Landsbergis yra Europos Parlamento narys.

Lietuvos visuomenei gerai žinomas žymus JAV istorikas Alfred Eric Senn savo 1995 m. parašytoje knygoje „M. Gorbačiovo nesėkmė Lietuvoje“ laikosi nuostatos, kad SSRS žlugime išskirtinis vaidmuo teko Lietuvai. Esą M. Gorbačiovo vykdyta reformų politika susidūrė su iš anksto atgimstančia nacionaline savimone Lietuvoje, mažiausiai dviem lygmenimis. Centras prieš provinciją ir centras prieš nepaklusnią tautą. M. Gorbačiovas pareiškė norįs išardyti centralizuotą sovietų administracinę sistemą, tačiau bandydamas sukurti naują politinę struktūrą su nepasitikėjimu žvelgė į vietinius valdžios centrus, ypač į tuos, kurie buvo identifikuojami su mažumai atstovaujančia tauta. Čia glūdi jo galutinės nesėkmės priežastis. Kai jo reformos paskatino permainas Lietuvoje, jis pasipriešino ir susidėjo su jo reformos priešingomis jėgomis respublikoje. To meto įvykiai Lietuvoje atvedė tiesiai į rugpjūčio perversmą Maskvoje. Keisčiausiai, kad iš pradžių lietuviai, kurie tuo metu sudarė tik apie 1 proc. sovietų sąjungos gyventojų, nevaidino jokio vaidmens M. Gorbačiovo paskelbtos pertvarkos įvykiuose. Net 1988 m. pirmoje pusėje, siaučiant nacionaliniam konfliktui Kaukaze, bei atsirandant naujoms srovėms Estijoje, Lietuva liko rami. Tačiau jau po kelių mėnesių lietuviai įžengė į didžiąją sceną.

1988 m. birželio 3 d. susikūrusiam Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui teko suvaidinti išskirtinį vaidmenį griaunant sovietų imperiją. Kadangi iniciatyvinę grupę sudarė visoje šalyje žinomi inteligentai, jų skelbiamas tautinio atgimimo idėjas parėmė daugelis su Sąjūdžio branduoliu nesusijusių garsių visuomenės veikėjų. Sąjūdžio iniciatyvinės grupės poveikis tautai netrukus tapo didžiulis. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklai itin pravartus buvo Sovietų Sąjungos Komunistų partijos Centro komiteto sekretoriaus A. Jakovlevo apsilankymas Lietuvoje rugpjūčio 11–12 dienomis. Kalbėdamas su LKP vadovybe A. Jakovlevas pabrėžė, kad inteligentija – liaudies savimonės išraiška, iš dalies savimonės architektė, tautos skaistykla ir tautos lūpos. Reaguodama į Sovietų Sąjungos Komunistų partijos Centro komiteto sekretoriaus priekaištus, LKP Centro komitetas įsakė miestų ir rajonų komitetų vadovams nedrausti partijos nariams dalyvauti Sąjūdžio rėmimo grupėse. Rugpjūčio 17 d. vakare per televiziją buvo pranešta, kad LSRS valdžia oficialiai pripažįsta trispalvę ir tautišką giesmę. Pirmą kartą viešai Vingio parke leista paminėti Molotovo-Ribentrovo paktą. Pažadėta leisti Sąjūdžiui turėti periodinį laikraštį ir nuolatinę televizijos laidą. Sąjūdis tapo dar populiaresnis, kai rugsėjo viduryje buvo pradėtas leisti laikraštis „Atgimimas“ ir per televiziją reguliariai pradėta transliuoti „Atgimimo banga“. Liepos–rugsėjo mėnesiais visoje Lietuvoje steigiant iniciatyvines grupes, Sąjūdžio įtaka visuomenėje žaibiškai augo.

1988 m. spalio pabaigoje visoje Lietuvoje jau buvo 1200 įregistruotų Sąjūdžio grupių, vienijančių daugiau kaip 300 tūkst. narių. Sąjūdis buvo atviras visiems Lietuvos žmonėms. Jo akcijose galėjo dalyvauti visi Lietuvos gyventojai. Kiekvienas žmogus, dalyvaujantis tokioje akcijoje jautė, kad jis dalyvauja atkuriant nepriklausomą Lietuvą, kad ir nuo jo priklauso Lietuvos ateitis. Todėl Sąjūdis buvo siejamas su visa Lietuva. Pagrįstai atsirado šūkis „Sąjūdis – tai visa Lietuva“. Sparčiai gausėjant Sąjūdžio gretoms 1988 m. spalio 22-23 dienomis Vilniuje buvo sušauktas Steigiamasis Sąjūdžio suvažiavimas, kuriame dalyvavo 1021 delegatas. Delegatai pagal tautinę sudėtį atrodė taip: 980 lietuvių, 9 lenkai, 8 rusai, 6 žydai, 18 kitų tautybių atstovų. 850 deputatai buvo vyrai.

Kas svarbiausia, kad Sąjūdžio Seimo atstovai atstovavo visus gyventojų socialinius sluoksnius ir, aišku, visą Lietuvą. Svarbu tai, kad suvažiavimą stebėjo daugiau kaip 300 korespondentų,  iš jų, daugiau nei 100, atvažiavę iš užsienio šalių. Lietuva tuo metu tapo visuotinio dėmesio centre.

Steigiamasis Sąjūdžio suvažiavimas priėmė į bendrą programą, įstatus per 30 įvairiausių rezoliucijų. Sąjūdžio bendroje programoje pagrindinis judėjimo siekis suformuotas taip: Lietuvos Sąjūdžio Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis yra savaveiksmis pilietinis judėjimas, kuris remia ir plėtoja Tarybų Sąjungos Komunistų partijos vadovybės pradėtą socialinės visuomenės persitvarkymą demokratijos ir humanizmo pagrindais. Pagrindinis Sąjūdžio tikslas – viešumas, demokratija, Lietuvos TSR valstybinis, ekonominis, kultūrinis suverenitetas, teisinė socialistinė valstybė, kurioje liaudis realiai atstovaujama visais įstatymų leidimo ir jų vykdymo bei teisinės valdžios lygmenimis. Sąjūdžio politinės nuostatos puikiai iliustruoja ir suvažiavimo pasiųsta telegrama M. Gorbačiovui, kurioje be kita ko buvo pažymima: (cituoju) „Mes dirbame petys petin su partija. Mes siekiame Tarybų Sąjungos federacinės santvarkos stiprindami Tarybų Lietuvą. Sąjūdis nenukryps nuo partijos nubrėžto kelio, vedančio į gilumines ir konstruktyvias permainas mūsų gyvenime. Taip siekia sudaryti įspūdį, kad Sąjūdis remia Sovietų Sąjungos vadovybės pradėtas reformas.

Per suvažiavimą buvo patvirtinti Sąjūdžio ženklas, išrinktas 220 narių Seimas. Lapkričio 25 d. Sąjūdžio taryboje, kurią sudarė 35 asmenys, posėdyje, prasidėjus Komunistų partijos puolimui prieš Sąjūdį V. Landsbergis buvo išrinktas Sąjūdžio Tarybos pirmininku. Kadangi atstovus į Persitvarkymo Steigiamąjį Sąjūdžio suvažiavimą išrinko arba delegavo visoje Lietuvoje veikusios Sąjūdžio iniciatyvinės grupės, kurios turėjo didelį vietos bendruomenių palaikymą, galima teigti, kad tuo metu Steigiamasis suvažiavimas atstovavo visą lietuvių tautą.

Lietuvos istorijoje panašių pavyzdžių jau būta. 1905 m. gruodžio 4–5 d. dirbo Didysis Vilniaus suvažiavimas, dar žinomas kaip Didysis Vilniaus Seimas. 1917 m. gegužės pabaigoje–birželio pradžioje Rusijoje posėdžiavo vadinamasis Petrapilio lietuvių Seimas. 1917 m. rugsėjo 18–22 d. lietuvių inteligentų Vilniuje taip pat buvo sušaukta vadinamoji Vilniaus konferencija. Minėti įvykiai iš esmės nesiskyrė nuo Sąjūdžio Steigiamojo Seimo suvažiavimo. Visuose renginiuose jo dalyviai buvo tautos deleguoti arba išrinkti, o priimti nutarimai pripažinti visos lietuvių tautos. Išskirtinis vaidmuo teko Vilniaus konferencijoje išrinktai Lietuvos tarybai. Taryba 1918 m. vasario 16 d. paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą ir iki 1920 m. pavasarį vykusių demokratinių rinkimų į Steigiamąjį Seimą, ji buvo laikoma aukščiausia teisėta Lietuvos institucija. Iš esmės atliko Seimo institucijos vaidmenį.

Vadinasi, Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo metu išrinktas Sąjūdžio Seimas, nepaisant to, kad Sovietų Sąjungos vykdomojo Lietuvoje realią valdžią dar turėjo Maskvos kontroliuojama Komunistų partija, LSTS Aukščiausioji Taryba tapo juridinę galią turinti aukščiausia visos lietuvių tautos valdžios institucija. Tokia padėtis išliko iki 1990 m. vasario mėnesį įvykusių demokratinių rinkimų į LSRS Aukščiausiąją Tarybą. Sąjūdžio Seimui, ypatingai jo tarybai, teko išskirtinis vaidmuo valstybės gyvenime. Dar iki Steigiamojo Suvažiavimo, Sąjūdis pasiekė akivaizdžių laimėjimų. Visų pirma padarė didžiulę įtaką Lietuvos Komunistų partijai. Vos ne Sąjūdžio Seimo išvakarėse, spalio 21 d., kaip žinia, LKP pasikeitė vadovybė ir pirmuoju sekretoriumi tampa A. M. Brazauskas. Ir, aišku, didelę įtaką turėjo LSRS Aukščiausiajai Tarybai. Spalio 6 d. Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas suteikė lietuvių kalbai valstybinės kalbos statusą ir legalizavo Lietuvos trispalvę. V. Kudirkos Tautišką giesmę ir lietuvių nacionalinius simbolius: Vytį ir Gediminaičių stulpus. Spalio 25 d. panaikino savo rugpjūčio 2 d. įsaką „Dėl atsakomybės už nustatytų surinkimų, mitingų, gatvės eitynių ir demonstracinių organizavimo ir vykdymo tvarkos pažeidimus“.

Po Sąjūdžio suvažiavimų Lietuvoje tęsėsi organizuotas liaudies judėjimas, pasirengęs mesti iššūkį Komunistų partijai. Nuo šiol Sąjūdis tapo visuomenine jėga, galinčia pateisinti visuomenės viltis ir lūkesčius. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio organizacinis tinklas veikė kaip tarpininkas tarp vadovybės ir tautos. Sąjūdžio Seimo nariai sesijoje reiškė ne tik asmeninę nuomonę dėl vieno ar kito svarstyto klausimo, bet atstovaudami savo vietoves Sąjūdžio struktūroms išsakydavo miesto ar rajono Sąjūdžio taryboje, konferencijoje pareikštas nuomones, pasiūlymus, politinės padėties įvertinimus ir kita. Kaip pažymi savo knygoje V. Čepaitis, didelę, jei ne didžiausią įtaką Sąjūdžio sprendimams darė visuomenės nuomonė. Tauta visą laiką stovėjo už mūsų nugarų ir vertė daryti jai reikalingus sprendimus. Svarbiausia, kad Sąjūdžio tarybos įstatymai darė didžiulį poveikį LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatams, kurie atsidūrė  sudėtingoje situacijoje. Iš vienos pusės juos prie sienos rėmė Sąjūdis, iš kitos pusės – Komunistų partijos vadovybė, už kurios stovėjo Maskva.

Nuo 1988 m. rudens visi svarbiausi Aukščiausiosios Tarybos svarstomų įstatymų projektai buvo aptariami Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seime ir jo taryboje. Kritinės pastabos ir siūlymai buvo teikiami Aukščiausiosios Tarybos prezidiumui ir sakomi per sesijas iš tribūnos. Didėjant Sąjūdžio vadovybės reikalavimams, LTSR Aukščiausioji Taryba į juos privalėjo ne tik atsižvelgti, bet juos ir vykdyti. Antai 1988 m. lapkričio mėnesį visoje Lietuvoje vykstančiuose susirinkimuose, mitinguose buvo reikalaujama prasidėsiančioje Aukščiausiosios Tarybos sesijoje nepritarti SSRS Konstitucijos pataisoms, kurios numatė ne plėsti respublikų suverenumą, o stiprinti centralizaciją.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis prieš ją surinko beveik 2 mln. parašų. Sąjūdžiui reikalaujant, 1989 m. gegužės 18 d. LSRS Aukščiausioji Taryba priėmė deklaraciją apie Lietuvos valstybinį suverenitetą, kuris skelbė, kad Lietuvos Respublika Lietuvos TSRS Aukščiausioji Taryba mato išeitį iš esamos padėties tik atgaunant valstybinį suverenitetą. Ateities santykis su TSRS ir kitomis valstybėmis turi būti nustatyti tik tarpvalstybinėmis sutartimis.

Sąjūdžiui reikalaujant 1989 m. lapkričio 23–24, gruodžio 4–7 dienomis, LTSR Aukščiausiosios Tarybos sesijoje buvo svarstytas klausimas dėl Lietuvos TSR Konstitucijos 6 straipsnio, įtvirtinusio Komunistų partijos valdžios monopolį, panaikinimo. Po pakartotinio svarstymo gruodžio pradžioje LTSR Aukščiausioji Taryba pagaliau priėmė naująją 6 straipsnio formuluotę: (cituoju) „Partijos, visuomeninės organizacijos ir visuomeniniai judėjimai steigiami įstatymų nustatyta tvarka ir veikia Lietuvos, LTSR Konstitucijos bei įstatymų ribose. Toks valdžios sprendimas sudarė sąlygas Lietuvoje kurtis kitoms politinėms partijoms, o Lietuva buvo pirmoji TSRS respublika, panaikinusi Komunistų partijos valdžios monopolį ir įtvirtinusi daugiapartiškumą kaip politinės sistemos pagrindą. Taip Sąjūdžiui buvo atvertas kelia legaliai dalyvauti šalies politiniame gyvenime. Sąjūdis ypatingą dėmesį skyrė 1939 m. rugpjūčio 23 d. Vokietijos ir Sovietų sąjungos pasirašytam Ribentropo ir Molotovo paktui. Sąjūdžio Seimas 1989 m. pradžioje priėmė deklaraciją, smerkiančią Molotovo-Ribentropo paktą ir skelbiančią: „Lietuvių tautos siekiai kurti demokratišką valstybę, nes lietuvių tauta niekada nesusitaikė su valstybės suvereniteto praradimu.“ Panašias nuostatas Sąjūdžio atstovai dėstė ir Maskvoje. Ribentropo-Molotovo pakto klausimu ypatingas dėmesys buvo skirtas SSRS liaudies deputatų pirmajame suvažiavime, kuris prasidėjo 1989 m. balandžio mėnesį. Lietuvos deputatai, kurių daugumą sudarė Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio dalyviai, kartu su Latvijos ir Estijos atstovais reikalavo, kad suvažiavime būtų sudaryta speciali komisija, kurią įpareigotų politiškai ir teisiškai įtvirtinti Ribentropo ir Molotovo paktą. Į sudarytą komisiją įėjo 26 nariai, iš jų 4 deputatai ir tarp jų 4 iš Lietuvos – V. Landsbergis, J. Marcinkevičius, K. Motieka ir Z. Šličytė. Nepaisant įvairių trukdymų, liepos 19 d. komisija patvirtino dvi svarbias išvadas. Pirma. Nors slaptųjų protokolų originalai nesurasti, tačiau išsaugotųjų kopijų patikimumas nekelia abejonių. Antra. Reikalinga specialiu aktu pripažinti negaliojančiais nuo jų pasirašymo momento visus slaptuosius Sovietų sąjungos ir Vokietijos 1939–1941 m. susitarimus. Komisijos nariai taip pat prašė iki 1989 m. rugpjūčio 23 d. paskelbti pagrindiniuose sąjunginės spaudos dienraščiuose slaptųjų protokolų susitarimus. To nebuvo padaryta dėl įvairių priežasčių. Kadangi to nebuvo padaryta, tai ir atsakas buvo, kaip žinote, 1989 m. rugpjūčio 23 d., Lietuvos, Latvijos ir Estijos patriotinių jėgų, aišku, pirmiausia Sąjūdžio ir Liaudies fronto, suorganizuotas Baltijos kelias. Dabar svarbiausia, kad jau Sovietų sąjungos antrasis liaudies deputatų suvažiavimas 1989 m. gruodžio mėnesį pripažino, kad Ribentropo-Molotovo paktas buvo, kad buvo tokie slaptieji protokolai.

Kai kas kelia klausimą, kad paskutinioji LTSR Aukščiausioji Taryba evoliucionavo, kad ji tapo demokratine ir t. t. Sprendžiant iš įvairių dokumentų vienareikšmiškai galima teigti, kad jeigu ne Sąjūdis nieko panašaus nebūtų buvę. Sąjūdžio reikalavimai, sakyčiau, kai kur netgi ultimatyvūs reikalavimai, vertė LTSR Aukščiausiąją Tarybą dirbti taip, kaip iš tikrųjų reikėjo, ko reikalavo to meto Lietuva. Galbūt nenuostabu, kad jau po to, kai 1990 m. pradžioje vyko rinkimai, kaip žinote, Sąjūdis laimėjo triuškinamai. Paminėsiu tik tiek, kad 43 Sąjūdžio seimo nariai buvo išrinkti į Aukščiausiąją Tarybą.

Paminėsiu, kad 1990 m. kovo 11 d. priimtas Nepriklausomybės Aktą, iš esmės buvo Sąjūdžio vadovybės projektas, kuris buvo aptartas, išdiskutuotas išvakarėse. Kaip sakiau, mano laikas baigiasi, noriu trumpai apibendrinti mintį ir pasakyti, kad 1988–1990 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis buvo visos lietuvių tautos jėgos ir stiprybės šaltinis.

Naudodamasis palankiomis aplinkybėmis ir pasirinkęs neginkluotos kovos, dar vadinamos „Dainuojančios revoliucijos“ kelias, suvienijęs po savo vėliavą įvairius visuomenės sluoksnius, Sąjūdis atvedė Lietuvą į laisvę. Svariai prisidėjo prie Sovietų sąjungos ir visos komunistinės sistemos žlugimo. Po 1990 m. kovo 11 d. Akto prasidėjo suverenitetų paradas. Rusija ir kitos sovietinės respublikos skelbė suverenitetą. Tai buvo didelis lietuvių tautos įnašas į XX a. Europos istoriją (iš stenogramos)

Istoriko ir pedagogo dr. Mindaugo Tamošaičio kalba, pasakyta konferencijoje „Lietuvos valstybės atkūrimo darbai“, Seime (iš stenogramos).

Bernardinai.lt

Evangelija pasakoja apie gerą vyrą, kuris paklausė Galilėjos Mokytojo, ką turi daryti, kad laimėtų amžinąjį gyvenimą. Jėzus priminė Įstatymą, kurio privalu laikytis. Kai vyras pasakė, kad nuo jaunystės laikosi Įstatymo, tuomet jam pasiūlė išdalyti savo turtą vargšams ir sekti juo. Deja, vyras nepajėgė įvykdyti to, ko prašė Jėzus. Evangelistas paaiškina, kad vyras turėjo daug turto, kurio nenorėjo prarasti. Turtas jam buvo svarbesnis už galimybę būti Jėzaus mokiniu.

Mes visi turime kažką, ką branginame. Vienam tai gali būti automobilis, kitam – solidi sąskaita banke, trečiam – butelis alkoholio ar kažkas kita. Jėzus Kristus mums visiems siūlo galimybę tapti jo mokiniais, tačiau su sąlyga – tenka atsisakyti to, kas trukdo ištikimai sekti Mokytoju. Čia galioja Jėzaus suformuluotas dėsnis: „Negalite tarnauti Dievui ir mamonai“ (Lk 16, 13). Mamona – tai ne tik pinigai, bet ir visa, kas gali būti kliūtis sekti Jėzų. Būti geru Jėzaus mokiniu galima tik mylint, nes meilė „visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria“ (1 Kor 13, 7).

Tikra meilė visuomet daug reikalauja – atsisakyti savimeilės ir gyventi pamiltojo asmens gyvenimą. Mylėdami save, mąstome tik apie save: kaupiame daiktus, didiname sąskaitas bankuose, statomės namus, kartais net kopiame kitiems per galvas. Savimeilė skatina nepaisyti jokių moralės normų. Tenka rinktis: būti su Kristumi ar pasitraukti.

Tie, kas seka Jėzumi Kristumi, yra labai skirtingi. Vieni Dievą prisimena per Velykas, Kalėdas ar kai ištinka kokia nors bėda. Jų meilė Dievui yra mažesnė už garstyčios grūdą, ir apie jų Kristaus sekimą vargu ar galima kalbėti. Kiti retkarčiais meldžiasi, kartais sekmadieniais dalyvauja Mišiose, atlieka net velykinę išpažintį – visa tai liudija, kad jų širdyje Dievui yra daugiau vietos. Treti į nieką neiškeistų savo ištikimybės Dievui. Jie pasiryžę dėl savo tikėjimo sudėti bet kokią auką.

Prieš kelias dienas Kaune buvo pastatytas paminklas Lietuvos partizanų vadui generolui Adolfui Ramanauskui. Kai baigėsi Antrasis pasaulinis karas ir mūsų šalį vėl okupavo sovietai, Lietuvos vyrams reikėjo rinktis: prisitaikyti prie okupacijos sąlygų, gal net tarnauti okupantams ar įsitraukti į kovą už laisvę. Ši kova žadėjo didelius praradimus. Adolfas Ramanauskas buvo giliai tikintis žmogus, todėl nesvyravo, nes gerai žinojo, ką sovietai darė pirmą kartą okupavę Lietuvą. Buvo sunaikintos tautiškos ir katalikiškos organizacijos, laikraščiai, o tūkstančiai lietuvių išvežti į Sibirą. Gilus tikėjimas ir meilė savo krašto žmonėms paskatino Adolfą Ramanauską įsitraukti į kovotojų už laisvę gretas.

Adolfas Ramanauskas padarė tai, ko nepajėgė padaryti Evangelijoje minimas vyras. Jis visko atsisakė – jo namais tapo partizanų bunkeris, o šeima – draugai, laisvės kovotojai, kuriuos kovose vieną po kito prarasdavo. Už savo ištikimybę Lietuvai pats Adolfas Ramanauskas sumokėjo pačią didžiausią kainą – po žiaurių kankinimų buvo sušaudytas.

Pradedame Tikėjimo metus, turinčius tikslą padėti atsinaujinti tikėjime ir meilėje, t.y. pasitikrinti, kaip sekame Kristumi. Tikėjimas yra Dievo dovana, bet nuo mūsų priklauso, kiek tą dovaną priimame. Žmogus tiek auga tikėjime, kiek jis myli ir daro gerus darbus. Todėl apaštalas Jokūbas ragina: „Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai, apgaudinėjantys patys save“ (Jok 1, 22); „Jei neturi darbų, tikėjimas savyje miręs“ (Jok 2, 17).

Tikėjimo metais pamąstykime, kur galėtume pasitarnauti. Beveik visose parapijose nuo pat Nepriklausomybės pradžios tarnauja karitiečiai. Be jokio atlygio, vien iš meilės Dievui ir žmogui, jie atlieka daug darbų, kurie silpniausiems žmonėms yra labai reikalingi.

Bažnyčioje yra labai vertinama savanorystė. Per kiekvienus Šiluvos atlaidus didelis būrys jaunų žmonių dešimt dienų nuoširdžiai patarnauja piligrimams, užtikrindami tvarką ir atlikdami daugybę paprasčiausių darbų. Visa tai jie padaro iš meilės Dievui ir Bažnyčiai. Ar susimąstėme, kur ir mes patys galėtume padaryti kažką gero?

Tikėjimo metais kviečiu padaryti vieną Lietuvai labai svarbų meilės darbą: pabandykime būti vilties skleidėjais. Neįsitraukti į bambeklių būrį, kuriems viskas yra tik juoda ir kurie nemato, kiek aplink mus esama daug gėrio. Šitaip elgdamiesi mes prisidėsime prie Lietuvos atgimimo, nes blogiausia, kas gali nutikti šaliai, – prarasti viltį ir gyvenimo džiaugsmą. Remdamiesi į Jėzų Kristų, būkime vilties ir džiaugsmo nešėjais.

Bernardinai.lt

Spalio 21 d. minime Lietuvos poeto klasiko Maironio 150-asias gimimo metines. Unikali kolekcija „Lietuvių aktorių balsai“ albumų serijoje „Dedikacijos“ pristato plokštelę „Maironis. Ant aukuro širdį nešiau...“

Plokštelėje aktorių Virginijos Kochanskytės ir Petro Venslovo įskaityta Maironio poezija, laiškų ir pamokslų fragmentai, Sigito Gedos sonetai iš ciklo „Maironio mirtis“, taip pat skamba Juozo Naujalio, Aleksandro Kačanausko dainos, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio preliudai.

2012-aisiais minime klasiko, Lietuvos poezijos patriarcho Maironio 150 metų jubiliejų. Poeto žodis visada buvo gyvas, jo eilėraščius deklamavo, vertino, saugojo ir skleidė aktoriai bei dainininkai. Su didele meile ir artistiniu talentu jau dešimtį metų atliekama programa „Ant aukuro širdį nešiau“ sukurta meno salono dvasioje puikiai atskleidžia Maironį, įkūnija Poeto asmenybės patrauklumą. Pirmosios Nepriklausomybės laikais Maironio salone taip pat skambėdavo eilėraščiai, muzika...

Programą parengė ir atlieka keturi profesionalūs menininkai: aktoriai Virginija Kochanskytė, Petras Venslovas, dainininkė Rita Preikšaitė, pianistė Rūta Blaškytė. Jų atlikimą jau patikrino laikas ir žiūrovai, kurie lydėjo programą ne tik gausiais aplodismentais, bet ir nubraukdami ašarą ar švelniai nusišypsodami.... Šis kvartetas, gražiai ir atsakingai „susigrojęs“, supranta, kokia svarbi kiekvienam lietuviui yra Maironio kūryba. Programa, audioknygos pavidalu, atsiveria antrajam gyvenimui, kai klausytojai vienumoje ar draugijoje galės gėrėtis ir klasiko žodžiu, ir atlikėjų įtaiga.

Aktoriai V. Kochanskytė ir P. Venslovas jau keli dešimtmečiai skleidžia po Lietuvą, taip pat ir po užsienio lietuvių bendruomenes, literatūrinį žodį, klasikų bei šiuolaikinių rašytojų kūrybą. Abu aktoriai yra parengę nemažai bendrų programų, skirtų M. K. Čiurlioniui, A. Mickevičiui, J. Aisčiui, J. Grušui, Bern. Brazdžioniui ir kitiems kūrėjams, iškėlę dienos švieson užmirštus ar nežinomus rašytojus ir jų tekstus. Teatralizuotas literatūrines programas kurdami itin atsakingai, menininkai kruopščiai tyrinėja ir atsirenka kūrybą, visada turi įdomių idėjų, pateikia savitas netikėtas interpretacijas. Bendradarbiauja su įvairiais Lietuvos muziejais, į savo projektus įtraukia ir kitų sričių menininkus. Keliaudami po muziejus, bibliotekas, mokyklas jie atlieka didžiulį edukacinį darbą. Užsispyrimas, pagarba literatūrai ir kultūros istorijai nuveda menininkus į atokiausius mūsų šalies kampelius, kurių nepasiekia teatrų gastrolės ar iškilmingi koncertai.

Su Maironio lietuvių literatūros muziejumi aktoriai V. Kochanskytė ir P. Venslovas kūrybiškai bičiuliaujasi jau trys dešimtys metų. Šiuose rūmuose jie perskaitė galybę rašytojų tekstų, dalyvavo daugybėje literatūros vakarų, meniniu žodžiu pritraukė šimtus lankytojų... Aktorių, dainininkų, muzikantų buvimas šalia rašytojų, muziejininkų visada sukuria ypatingą teatralizuoto žodžio erdvę, kuri labai svarbi klausytojui.

Aldona Ruseckaitė, rašytoja, Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė

Kompaktinės plokštelės leidėjai VšĮ „Vieno aktoriaus teatras“ nuoširdžiai dėkoja mecenatams Ramunei ir Gintautui Vitkams iš Los Andželo (Kalifornija, JAV), ir leidybinio projekto partneriams: Maironio lietuvių literatūros muziejui, Raseinių krašto istorijos muziejui, Raseinių rajono savivaldybei, Remigijaus Ačo labdaros ir paramos fondui. Projektą iš dalies finansavo Kultūros rėmimo fondas.

Jubiliejinės kompaktinės plokštelės tiražas 2150 vnt. Jos pasieks visas Lietuvos viešąsias bibliotekas. Planuojama po kompaktinę plokštelę įteikti ir kiekvienam 2012 m. išrinktam naujojo LR Seimo nariui, nes kaip rašė poetas Sigitas Geda (1943–2008), „...greta Maironio, kiekvienas galime pasimatuoti savo moralinį ūgį“.

Bernardinai.lt

Paleista pankgrupės "Pussy Riot" narė padavė Europos Žmogaus Teisių Teismui skundą dėl žodžio laisvės pažeidimų ir nežmoniškų sulaikymo sąlygų, penktadienį sakė jos advokatė.

30-metė Jekaterina Samucevič, kuri buvo paleista skyrus jai lygtinę bausmę, pateikė skundą Strasbūre įsikūrusiam Teismui, dienraščiui "Kommersant" sakė advokatė Jelena Chrunova.

Tuo tarpu dvi kitos "Pussy Riot" narės turi atlikti dvejų metų kalėjimo bausmes.

J.Samucevič skunde pamini žmogaus teisių pažeidimus, tarp jų - teisės į žodžio laisvę pažeidimus, ir teigia, kad "net lygtinė bausmė už savo nuomonės reiškimą yra neteisėta".

J.Samucevič taip pat skundžiasi Europos žmogaus teisių konvencijos 3-iojo straipsnio - dėl kankinimų, nežmoniško ar žeminamo elgesio - pažeidimais per minimų trijų moterų teismą, sakė J.Chrunova.

"Prie skundo pridėjau teismo posėdžių grafiką, - radijui "Echo Moskvy" sakė advokatė. - Galite matyti, kad visomis dienomis posėdžiai baigdavosi po 21 valandos. Tai reiškia, kad jos į savo kameras grįždavo vidurnaktį, o vėl keltis turėdavo 5 ar 6 ryto, kad vėl važiuotų į teismą ir pasirengtų".

"Tai reiškia, kad jos per parą mažai miegodavo, visai nevalgė, negėrė, - pažymėjo advokatė. - Europos konvencijos požiūriu, tai yra nepriimtinas elgesys su kalinamais žmonėmis".

J.Samucevič ir jos kolegės iš "Pussy Riot" Marija Aliochina ir Nadežda Tolokonikova buvo nuteistos už religinės neapykantos pakurstytą chuliganizmą - dėl protesto prieš prezidentą Vladimirą Putiną dainos atlikimo pagrindinėje Maskvos katedroje.

J.Samucevič šį mėnesį buvo paleista po apeliacijos ir lygtinės bausmės skyrimo. Ji suvaidino ne tokį svarbų vaidmenį per tą performansą katedroje, nes kone iš karto ją sulaikė apsaugininkai.

Šią savaitę Alytaus kultūros ir komunikacijos centre pirmą kartą buvo atidaryta tarptautinė nuteistųjų meno dirbinių paroda.

Parodos atidaryme dalyvavo garbingi svečiai: Seimo nariai: Kęstutis Daukšys ir Julius Sabatauskas, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius Artūras Norkevičius, Alytaus mero pavaduotoja Danguolė Juozapavičienė, Marijampolės pataisos namų direktorius Tadas Klusevičius.

Svečiai teigiamai įvertino Alytaus pataisos namų vadovybės iniciatyvumą eksponuoti nuteistųjų meno dirbinius Alytuje, kadangi šiame mieste yra viena didžiausių respublikoje įkalinimų įstaigų.

Tarptautinė paroda visuomenei suteikia galimybę pamatyti kitą laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų pusę - šviesesnę, geresnę.

Alytaus mero pavaduotoja Danguolė Juozapavičienė, dėkodama organizatoriams už šią unikalią parodą įteikė padėkas.

Tarptautinės nuteistųjų meno dirbinių parodos iniciatorius – Marijampolės pataisos namų direktorius Tadas Klusevičius, turintis didelę patirtį organizuojant tokius renginius. Norą ir iniciatyvą eksponuoti nuteistųjų dirbinius pareiškė ir kitos įkalinimo įstaigos. Alytuje paroda veiks iki lapkričio 11 d., vėliau eksponatai iškeliaus į Kybartus.

Bernardinai.lt

Stasys Yla. Komunizmas Lietuvoje. Naujo leidimo tekstą parengė, įvadą ir komentarus parašė Nerijus Šepetys. – Vilnius: Aidai, 2012. – 144 p.

1937 m. Lietuvoje pasirodė Juozo Dauliaus slapyvardžiu prisidengusio kunigo Stasio Ylos veikalas, kurį galime drąsiai vadinti geriausia ir profesionaliausia iš iki šiol parašytųjų Lietuvos autorių studijų apie komunistus, komunizmą, jo grėsmę ar kovą su ja.

Nerijus Šepetys

Valstybė, atsižvelgdama į tai, koks komunizmas yra ir kokias priemones jis vartoja savo idėjų platinimui, turėtų ir toliau, kaip iki šiol yra dariusi, drausti mūsų krašte viešąjį komunistų veikimą. Kokia vyriausybė ir koks režimas bebūtų, komunistiniam veikimui neturėtų būti duodama laisvė, lygiai kaip neduodama laisvė tiems, kurie siekia mūsų tautos pamatų griovimo.

Stasys Yla

Bernardinai.lt

Rusijos prezidento Vladimiro Putino oponentai teigia, kad rinkimai šalyje klastojami jo valdančiosios partijos naudai, todėl ketina surengti atskirą internetinį balsavimą, kuriuo būtų išrinktas "šešėlinis parlamentas", tikintis įlieti naujos gyvybės blėstančiam opozicijos judėjimui.

V.Putinas dalyvavusius pernai ir šiemet vykusiuose didžiausiuose protestuose prieš jau 12 metų trukusį jo valdymą paniekinamai vadino tarškančiomis beždžionėlėmis, tačiau pripažino, kad šiame judėjime gali iškilti pilietinės visuomenės lyderių.

Kita vertus, nors Rusijos opozicijos tinklaraščių ir nepriklausomų žiniasklaidos kanalų komentatoriai Maskvoje gyvai aptarinėjo žinią apie internetinius rinkimus, tačiau daugumai provincijos gyventojų ji visiškai nebuvo žinoma.

Šiuose rinkimuose dalyvauja 211 kandidatų, įskaitant studentus aktyvistus, verslininkus, vienas buvęs investicinio banko pareigūnas, tinklaraštininkai, vieno elitinio restorano savininkas, rašytojas, taip pat įvairių pažiūrų politikai.

Veteranai opozicijos lyderiai, tokie kaip buvęs pasaulio šachmatų čempionas Garis Kasparovas ir buvęs vicepremjeras Borisas Nemcovas varžysis sus daugybe mažiau žinomų veikėjų.

Ateinantį savaitgalį vyksiančiam balsavimui jau užsiregistravo 160 tūkst. žmonių. Planuojama išrinkti 45 narių Koordinacinė tarybą, o kai kurie komentatoriai šią akciją vadina "pirminiais rinkimais" į "šešėlinį parlamentą". Organizatoriai tikisi, kad šie rinkimai padės atremti kaltinimus, jog opozicijos protestų judėjimas neturi lyderių ir nevaldomas.

Vienas iš Rusijoje populiarios internetinės paieškos sistemos "Jandex" įkūrėjų Ilja Segalovičius padėjo sukurti internetinio balsavimo platformą ir tapo iškiliausių Rusijos verslininku, atvirai palaikančiu opoziciją.

Virtualus balsavimas buvo pristatomas tviskančiose vaizdo reklamose, o populiarus į opoziciją orientuotas kabelinės ir internetinės televizijos kanalas "Dožd" ištisas valandas transliavo karštus debatus tarp kandidatų.

Rugpjūtį išleistame vaizdo įraše, kuriame pirmąkart buvo paskelbta apie šią akciją, protestų lyderis ir prieš kyšininkavimą kovojantis tinklaraštininkas Aleksejus Navalnas vadino šį balsavimą sprendimu "opozicijos legitimumo problemai".

"Taip meta atsakysime į erzinančią, tačiau šiek tiek pagrįstą visų Kremliaus parankinių kritiką, kurie sako, kad yra pasiruošę deryboms (su opozicija), tačiau nežino, su kuo kalbėtis", - pažymėjo A.Navalnas.

Socialiniame tinkle "Facebook" daugelis aktyvistų pakeitė savo paskyros nuotraukas, kuriose jie matomi laikantys savo atverstus pasus. Tai yra vienas iš būtų užsiregistruoti balsavimui, kuriame gali dalyvauti visi vyresni nei 18 metų Rusijos piliečiai. Kita galimybė - pervesti simbolinę 1 rublio sumą organizatoriams, kurie įsitikinę, kad bankai teisingai nurodys rinkėjų tapatybę.

Tačiau neaišku, kokį vaidmenį atliks naujoji taryba, o kritikai reiškė abejones, sakydami, kad rinkimai tebus populiarumo konkursas.

Daugiau nei 140 mln. gyventojų turinčioje šalyje, palyginti mažas balsavimo dalyvių skaičius gali būti parankus V.Putino šalininkams, kurie savo kritikus vadina interneto žiurkėnais ir turtingais miestelėnais, atitrūkusiais nuo daugumos.

Kremlius pareiškė ignoruosiantis opozicijos balsavimą, tačiau kibernetinės atako prieš šių rinkimų tinklalapį, teisinis spaudimas organizatoriams ir per vyriausybės politiką palaikančių televizijų transliuojami juodinantys dokumentiniai filmai rodo, kad valdžia toli gražu nėra abejinga.

Federaliniai tyrėjai trečiadienį pradėjo baudžiamąjį tyrimą dėl balsavimo organizatorių potencialaus sukčiavimo.

Pasak kritikų, V.Putinas slopino nepasitenkinimo apraiškas nuo savo šešerių metų kadencijos pradžios gegužę - priimtuose naujuose įstatymuose numatomos didesnės viešosios tvarkos pažeidimus, o protestų lyderiams gresia laisvės atėmimo bausmės.

"Jeigu opozicija turi net menkiausią galimybę išsirinkti lyderį, jie tiesiog įkiš jį į kalėjimą", - sakė Maskvoje dirbantis 33 metų advokatas Valerijus Šeperiovas, kuris gatvės protestuose nedalyvavo.

"Šis balsavimas tik palengvins valdžios darbą", - pažymėjo jis.

Internetinis balsavimas vyks praėjus savaitei po vietos ir regionų valdžios rinkimų, kuriuose opozicija nesugebėjo pasiekti pažangos.

Laimėję kandidatai turės kovoti su įspūdžiu, jog gatvės protestų, pakurstytų kaltinimų dėl įtariamų rinkimų pažeidimų, dvasia nuo šiol gyvuos tik interneto erdvėje.

"Mus tai mažai domina", - vienas Kremliaus šaltinis sakė naujienų agentūrai "Reuters", tvirtindamas, kad šiame balsavime kandidatuojantys politikai "nepajėgūs" varžytis tikruose rinkimuose.

Opozicijos balsavimo sumanytojas yra Leonidas Volkovas - programavimo ekspertas, tapęs miesto tarybos nariu. Jo pernai išleista knyga "Debesų demokratija" apie interneto galimybes pakeisti politikos kraštovaizdį, kuriame dominuoja valstybinė televizija.

Tačiau nors ir yra uolus aktyvistas, L.Volkovas įsitikinęs, kad valdžią gali pakeisti tik Rusijos verslo ir politikos elitas. Internetinį balsavimą jis laiko "pirminiu viešu pasiūlymu", turinčiu paskatinti Rusijos turtinguosius ir įtakinguosius į protestų judėjimą kaip alternatyvą V.Putino valdymui.

Tačiau 60 metų Galina Soldatova, dirbanti pasiuntinių pašte Maskvoje, kad prisidurtų prie pensijos, apie šį balsavimą dar nebuvo girdėjusi.

"Nemanau, kad kam nors tas balsavimas rūpi arba yra įdomus, - sakė ji. - Žmonės turi savų problemų."

Panevėžio "Cido" arenoje penktadienį prasidėjo Europos dviračių treko elito čempionatas, kuriame startuoja ir dešimt lietuvių.

Jau pirmoje moterų komandinio persekiojimo rungtyje nuo 13 val. startuoja Vilija Sereikaitė, Aušrinė Trebaitė ir Vaida Pikauskaitė.

14.35 val. prasideda moterų komandinio sprinto kvalifikacija, kurioje dalyvaus garsiausia Lietuvos dviratininkė Simona Krupeckaitė ir Gintarė Gaivenytė.

14.55 val. prasideda vyrų lenktynės dėl taškų, kuriose patekti į vakarinį finalą mėgins Lietuvos atstovai Darijus Džervus ir Šarūnas Kuncevičius.

Vakarinė dalis penktadienį prasidės 19 val. efektinga atidarymo ceremonija.

Po jos prasidės finaliniai moterų ir vyrų komandinio persekiojimo važiavimai, komandinio sprinto ir lenktynių dėl taškų finalai.

Šeštadienį S.Krupeckaitė ir Airidas Videika kovos dėl medalių sprinto rungtyje, o Aušrinė Trebaitė ir Gediminas Bagdonas pradės kovą omniumo rungtyje.

Sekmadienį G.Bagdonas ir A.Trebaitė tęs kovą dėl omniumo apdovanojimų, o A.Videika, S.Krupeckaitė ir G.Gaivenytė sieks keirino medalių.

Galimas rinkimų rezultatų panaikinimas realiausiai gresia dviejose rinkimų apygardose, teigia Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) pirmininkas Zenonas Vaigauskas.

Iš pradžių atsisakęs nurodyti šias apygardas, vėliau Z.Vaigauskas prasitarė, kad kalbama apie Zarasų-Visagino ir Vilniaus-Trakų apygardas.

Dėl rinkėjų balsų pirkimo teisėsauga čia yra pradėjusi keletą ikiteisminių tyrimų.

VRK vadovo teigimu, Rinkimų komisija dar renka duomenis apie padarytus pažeidimus, jų mastą.

Zarasų-Visagino rinkimų apygardoje daugiausia balsų surinko Darbo partija (25,49 proc.), antra liko partija "Tvarka ir teisingumas" (20,11 proc.), trečia - Lietuvos socialdemokratų partija (15,20 proc.). Į antrąjį rinkimų turą pateko "tvarkietis" Algimantas Dumbrava (28,82 proc.) ir "darbietis" Rimvydas Podolskis (17,25 proc.).

Vilniaus-Trakų rinkimų apygardoje nugalėjo Lietuvos lenkų rinkimų akcija (36,20 proc.), antra liko Darbo partija (21,80 proc.), trečia - Lietuvos socialdemokratų partija (8,42 proc.). Į antrąjį turą išėjo Lietuvos lenkų rinkimų akcijos atstovas Jaroslavas Narkevičius (35,09 proc.) ir "darbietė" Mingailė Binkauskaitė (17,79 proc.).

Didžiosios Britanijos premjeras Davidas Cameronas penktadienį pareiškė paskelbsiantis veto Europos Sąjungos (ES) 2014-2020 metų biudžetui, jeigu jame bus "nepriimtinai" padidintos išlaidos tuo metu, kai Bendrijos narių biudžetų išlaidos yra karpomos.

"Trumpas atsakymas - taip", - D.Cameronas sakė, kai buvo paklaustas, ar blokuos septynerių metų ES biudžetą per viršūnių susitikimą lapkritį, pridūręs, kad "negalime leisti, kad ES išlaidos augtų ir augtų".

2012 m. spalio 18 d., kai visas katalikiškas pasaulis šventė evangelisto šv. Luko šventę, į Telšių vyskupo V. Borisevičiaus kunigų seminariją, kaip įprasta kiekvieno mėnesio 18 dieną, rinkosi Telšių vyskupijos kunigai.

Susirinkimas pradėtas bendra malda, kuriai vadovavo Telšių vyskupo augziliaras, generalvikaras vysk. L. Vodopjanovas OFM. Po maldos, pasveikinęs kunigus į susirinkusiuosius kreipėsi Telšių vyskupas J. Boruta SJ. Jis pasveikino kunigus su šv. Evangelisto Luko švente ir kalbėjo apie pasirengimą Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejaus šventimui ir bei apie jau prasidėjusius Tikėjimo metus ir jų uždavinių įgyvendinimą praktikuojant tikėjimą. Ganytojas apžvelgė jau prasidėjusias Telšių vyskupijos dekanatų vizitacijas, kurių įvyko dvi – Gargždų ir Tauragės dekanatuose. Vizitacijų metu susirinkę kunigai kartu su ganytojais svarsto Tikėjimo metų programą bei analizuoja Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejaus pasirengimą ir šventimo strategiją.

Vyskupas kalbėjo apie advento ir gavėnios metu organizuojamas rekolekcijas, kurios ypač Tikėjimo metais ir Žemaičių krikšto 600 jubiliejaus šviesoje labai svarbios ir reikalingos. Jas būtina paversti liaudies misijomis, kada susirinkę tikintieji, o ypač nutolusieji nuo aktyvaus tikėjimo gyvenimo, klausydamiesi katechetinių pamokslų, atlikdami išpažintį pagilintų savo žinias apie tikėjimą ir dvasinį gyvenimą. Tame kontekste apie galimybę parapijose išgyventi misijų dvasią kalbėjo br. kun. Antanas Blužas OFM, besidarbuojantis Pakutuvėnuose, kuris yra subūręs evangelizacijos žinią nešantį krikščionišką jaunimą, su kuriuo jis vykdo parapijines misijas. Tokia galimybė yra kiekvienai Telšių vyskupijos parapijai, prieš tai su evangelizacijos grupe susitarus dėl misijų laiko.

Telšių vyskupas J. Boruta SJ, papildydamas kalbėjusį br. kun. Antaną, kvietė kunigus priminti tikintiesiems kalbėti esminėmis temomis ir priminti, jog visuotiniams atlaidams laimėti per rekolekcijas viena iš esminių sąlygų – 3 pamokslų išklausymas ir būtinybė iš naujo išgyventi santykį su asmeniniu Dievu, nes malda – tai ne monologas Dievui, o dialogas su juo. Taip pat ganytojas priminė, jog Tikėjimo metais visuotinius atlaidus gali laimėti tie tikintieji, kurie atnaujins krikšto pažadus tose bažnyčiose, kuriose buvo pakrikštyti ir kvietė kunigus organizuoti tokių žmonių susitikimus jų gimtųjų parapijų bažnyčiose.

Susirinkimo metu į kunigus kreipėsi Telšių vyskupijos kurijos kancleris kan. Remigijus Saunorius, kuris pristatė situaciją dėl medinių Telšių vyskupijos bažnyčių priešgaisrinės apsaugos ir pristatė programą, ką klebonai turi atlikti, kad būtų pasirengta ir padaryta, kad bažnyčios būtų apsaugotos ir kilus gaisrui prie jų būtų galima privažiuoti gaisrininkų transportui.

Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos rektorius kan. Viktoras Ačas kalbėjo apie tai, jog seminaristai per visus metus, kas sekmadienį vyksta į parapijas katechetinei, pastoracinei, liturginei praktikoms ir kvietė tų parapijų klebonus būti seminaristams pagalbininkais ruošiantis ir bręstant kunigystei, kad jų padedami jauni žmonės panaudotų turimas žinias praktikoje.

Lietuvos ir Telšių vyskupijos katechetikos centro direktorius mons. Rimantas Gudlinkis pristatė Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejaus programą ir priemones, kurių pagalba šis jubiliejus bus švenčiamas. Priemonės yra numatomos tokios: patvirtintas jubiliejui skirtas logotipas, kuris bus naudojamas visuose oficialiuose, jubiliejui skirtuose leidiniuose, rengiami Alfa kursai, kurių pirmieji mokymai įvyko Telšiuose 2012 10 13 d. ir kursuose jau dalyvavo 34 savanoriai iš 12 parapijų. Išleistas Jubiliejui skirtas kalendorius. Rengiama: tai progai skirtas giesmynas, filmai apie Krikštą, piligriminis vadovas „Žemaičių krikšto kelias“, mokslinių ir šviečiamųjų straipsnių rinkiniai. Žemaičių Krikšto 600 metų jubiliejaus iškilminga pradžia – 2013 m. sausio 6 d. Tam įvykiui bus skirtas Telšių ganytojų laiškas, pristatyta pamaldų tvarka, kalbama nuolatinė malda už jubiliejaus sėkmę bei parengtos specialios visuotinės maldos.

Pristatyta dar viena idėja – žemaičių piligriminė kelionė į Romą, kur šv. Kazimiero lietuvių kolegijoje būtų iškilmingai švenčiama šv. Kazimiero šventė, įvyktų susitikimas su Šventuoju Tėvu ir taip žinią apie Žemaičių Krikštą prieš 600 metų paskelbti visam pasauliui. Šią idėją generuoja Telšių vyskupo vikaras Klaipėdos kraštui kun. Vilius Viktoravičius. Pagrindiniai Jubiliejiniai renginiai vyks nuo liepos 29 iki rugpjūčio 4 dienos. Jie vyks Žemaičių Kalvarijoje, Varniuose ir Telšiuose. Rugpjūčio 4 dieną – centrinis Jubiliejaus minėjimas, kur 12 val. Telšių miesto stadione bus laikomos šv. Mišios, kurioms vadovaus popiežiaus Benedikto XVI legatas ir įvyks centrinis Telšių vyskupijos eucharistinis kongresas.

Susirinkimo pabaigoje kalbėjo Telšių vyskupo augziliaras vysk. L. Vodopjanovas OFM, kvietęs kunigus aktyviai įsijungti į Alfa kursų rengimą ir organizavimą parapijose, nes tai vienas iš geriausių būdų paskelbti evangeliją nuo jos nutolusiems, ypač vaikų, besiruošiančių Pirmajai šv. Komunijai ir Sutvirtinimo sakramentams, tėveliams.

Baigdamas susirinkimą Telšių vyskupas J. Boruta SJ pristatė idėją apie Pagonių kiemo rengimą Telšių vyskupijoje ir dekanatų centruose ir kvietė dekanus bei kunigus šią idėją plėtoti, o artimiausiu laiku pristatyti strategiją šiuo klausimu. Taip pat Telšių ganytojas kalbėjo apie lėšas, reikalingas Jubiliejaus šventimui ir pasirengimui jam, pristatė vykdomus darbus: remontuojama Telšių Katedra, tvarkomas jos šventorius, tvarkybos darbai atliekami Telšių kunigų seminarijoje.

12 val. Telšių Katedroje buvo laikomos šv. Mišios, kurias tiesiogiai transliavo Marijos radijas. Šv. Mišioms vadovavo Telšių vyskupas J. Boruta SJ, koncelebravo Telšių vyskupo augziliaras vysk. L. Vodopjanovas OFM ir būrys Telšių vyskupijos kunigų. Šv. Mišių pradžioje Telšių vyskupas priminė, jog švenčiama šv. Luko – evangelisto ir ištikimo apaštalo Pauliaus pagalbininko šventė. Kvietė kunigus būti ištikimiems Evangelijai, o susirinkusiuosius tikinčiuosius kvietė palaikyti kunigus malda.

Pamokslo metu Telšių Ganytojas J. Boruta SJ komentavo tos dienos Šv. Rašto skaitinius, priminė evangelisto Luko gyvenimo momentus ir nuveiktus darbus, kalbėjo apie Pauliaus misijas ir Evangelijos žinios nešimą šių dienų pasaulyje bei iššūkius tą žinią nešant. Drąsino kunigus ir tikinčiuosius vykdyti evangelizacijos darbą, ypač šiais Tikėjimo ir Žemaičių krikšto 600 jubiliejaus metais.

Po Šv. Mišių visi meldėsi prie Telšių Katedros kriptoje esančio Dievo Tarno kankinio vyskupo V. Borisevičiaus karsto, meldžiant, kad jis būtų iškeltas į altoriaus garbę.

Kunigų susirinkimas baigėsi agape Telšių Vyskupo V. Borisevičiaus kunigų seminarijoje.

Kan. teol. lic. Andriejus Sabaliauskas  

Telšių vyskupijos kurija

Palestiniečiai Vakarų Krante šeštadienį balsuos pirmuose per beveik septynerius metus rinkimuose, kurių metu išsirinks vietos valdžios atstovus.

Tačiau ilgai uždelstas balsavimas bus surengtas tik Vakarų Krante; pirmuoju etapu bus balsuojama 91-oje iš 353 šios teritorijos municipalitetų.

181-oje vietovėje kandidatai buvo paskirti be varžymosi, o likusiose vietovėse rinkimai įvyks kažkada vėliau, nurodė centrinė rinkimų komisija.

Praėjusį kartą palestiniečiai balsavo 2006 metų sausį, kai vyko visuotiniai rinkimai, kuriuos užtikrintai laimėjo islamistų judėjimas "Hamas". Jis valdo Gazos Ruožą ir atsisakė dalyvauti šio šeštadienio balsavime.

Vietos valdžios rinkimai praėjusį kartą vyko 2005 metais.

Beveik 10 tūkst. saugumo pajėgų narių, kurie patruliuos rinkimų dieną, savo balsus atidavė ketvirtadienį.

Prieš balsavimą rinkimų komisija paragino pusę milijono registruotų rinkėjų "atlikti savo pilietinę pareigą" ir balsuoti.

"Po kelių vietos valdžios rinkimų atidėjimų tai yra tobula proga išsirinkti savo atstovus į vietos tarybas", - trečiadienį pažymėjo komisija.

"Komisija kviečia jus nepraleisti šios progos, ja pasinaudoti ir iš naujo paleisti demokratinį procesą Palestinoje, kurio nebuvo daug metų", - nurodė komisija.

Pastaruosius dvejus metus Palestinos savivaldos prezidentas Mahmudas Abbasas (Mahmudas Abasas) ne kartą šaukė vietos valdžios rinkimus, o paskui juos atidėdavo. Kartą jis tai padarė 2010 metais ir du kartus - 2011-aisiais, dėl koordinavimo tarp jo judėjimo "Fatah" ir konkuruojančio "Hamas" problemų.

Susitaikymo susitarimas, kuriuo buvo siekiama nutraukti daug metų trukusį priešiškumą tarp šių dviejų judėjimų, per pastaruosius vienus metus išgaravo ir gegužę M.Abbasas paskyrė naują premjero Salamo Fayyado (Salamo Fajado) vyriausybę, kuriai buvo pavesta municipalinius rinkimus surengti vien Vakarų Krante.

Toks žingsnis papiktino "Hamas", kuris apkaltino M.Abbasą atsisakius susitaikymo.

Šeštadienio rinkimuose dalyvauja beveik 4,7 tūkst. kandidatų, kurių 25 proc. sudaro moterys. Jie varžysis dėl tūkstančio vietų tarybose.

Kandidatai yra įtraukti į 300 sąrašų, o vieną jų pietiniame Hebrono mieste sudaro vien moterys.

Nedalyvaujant "Hamas" kandidatams, "Fatah" varžosi su nepriklausomais kandidatais ir įvairių kairuoliškų grupių, tokių kaip Liaudies frontas už Palestinos išvadavimą (PFLP) ir Demokratinis frontas už Palestinos išvadavimą (DFLP), nariais.

Iš esmės tai bus disciplinos ir jėgų pasiskirstymo "Fatah" išbandymas. Judėjimas jau pagrasino išvaryti kai kuriuos savo narius, kurie rinkimuose dalyvauja su konkuruojančiomis grupėmis.

Pavyzdžiui, teritorijos šiaurėje esančiame Nabulaus mieste buvęs meras yra nepriklausomų kandidatų sąraše ir varžosi su oficialiu "Fatah" kandidatu.

Beveik 900 rinkimų apylinkių dirbs nuo 7 iki 19 val. vietos (nuo 8 iki 20 val. Lietuvos) laiku.

Rinkimai vyks po kelias savaites reikšto visuomenės nepasitenkinimo pragyvenimo brangimu; šis nepasitenkinimas daugiausia buvo nukreiptas į S.Fayyadą ir jo vyriausybę.

Pirmosios išmokos nuo nacių režimo nukentėjusius žydus turėtų pasiekti jau šiemet, sako Geros valios kompensacijos fondo pirmininkė Faina Kukliansky.

Po pasitarimo su Vokietijos kompensacijų už nacionalsocialistų padarytą žalą fondo "Atmintis, Atsakomybė ir Ateitis" direktoriumi Giuntheriu Saathofu (Giunteriu Sathofu) ji teigė, kad Lietuvoje yra maždaug 1-2 tūkstančių žydų, nukentėjusiųjų nuo okupacinio režimo, kuriems bus išmokėtos simbolinės išmokos.

3 mln. litų sumą, kuri turi būti panaudota Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje gyvenusiems ir nuo totalitarinių režimų okupacijų laikotarpiu nukentėjusiems žydų tautybės asmenims remti, būtina išmokėti iki 2014 metų.

"Pagal įstatymą mes turime tai padaryti iki 2013 metų pabaigos, bet aš tikiuosi, kad mums tai pavyks daug anksčiau. Kai turėsime visus duomenis, mes tiesiog padalinsime sumą iš žmonių skaičiaus ir pervesime į sąskaitą tuos pinigus", - žurnalistams Vilniuje penktadienį sakė F.Kukliansky.

Informacijos apie nukentėjusiuosius bus ieškoma tarptautinėse duomenų bazėse, tokiose kaip "Claim Conference", Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro turimoje medžiagoje.

Anot F.Kukliansky, fondas nesiruošia tikrinti, ar nukentėjusysis jau yra gavęs paramos iš kitų šaltinių.

"Mūsų tas nedomina, mūsų kriterijai yra tie, kad jis buvo žydas, kad jis gyveno Lietuvoje, kad jis nukentėjo nuo okupacinio režimo, nepriklausomai nuo kokio okupacinio režimo" , - vardijo fondo pirmininkė.

"Reikia prisiminti, kad mes neturime per daug lėšų tam darbui, mes nusprendėme, kad iš tų 3 milijonų mes nenaudosime nei vieno cento administracinėms reikmėms, todėl pasiėmėme paskolą", - pažymėjo ji.

G.Saathofas po susitikimo su F.Kukliansky ir ministro pirmininko kancleriu Deividu Matulioniu žiniasklaidai minėjo davęs patarimų, kaip kuo geriau vykdyti fondo veiklą. Jis taip pat pabrėžė išmokų svarbą.

"Tai yra simbolinė išmoka, kuri rodo, kad Lietuva taip pat prisiima atsakomybę už tą skriaudą, kuri buvo padaryta žydams. Reikėtų pastebėti, kad tai ne vienintelė išmoka, kuri buvo išmokėta. Vokietija taip pat yra išmokėjusi kompensacijas, skyrusi pensijas žmonėms, kurie buvo koncentracijos lageriuose arba getuose. Tai rodo, kad ir Vokietija turi prisiimti atsakomybę ir ją prisiima", - kalbėjo G. Saathofas.

Pasak F. Kukliansky, G.Saathofo vadovaujamas Vokietijos fondas "Atmintis, Atsakomybė ir Ateitis" yra išmokėjęs kompensacijas ir 30 tūkst. lietuvių už priverstinį darbą Vokietijoje. Prie šio fondo sudarymo lygiomis dalimis su Vyriausybe prisidėjo ir Vokietijos pramonė, kadangi būtent pramonė naudojo neteisėtą darbą.

G.Saathofas taip pat pabrėžė, kad išmokos turėtų būti skirtos ne tik nukentėjusiems žmonėms, bet ir tam, kad būtų puoselėjama žydų kultūra Lietuvoje.

Pagal pernai Seimo priimtą įstatymą, žydams per ateinantį dešimtmetį bus išmokėta 128 mln. litų kompensacija už totalitarinių režimų nusavintą turtą. Ji galės būti naudojama Lietuvos žydų religiniams, kultūros, sveikatos apsaugos, sporto, švietimo, mokslo tikslams Lietuvoje.

Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) penktadienį panaikino kandidato į Seimo narius "darbiečio" Rimvydo Podolskio teisinį imunitetą.

To VRK prašė Utenos rajono apylinkės prokuratūros prokuroras Genadijus Jefimovas.

Jis tvirtino, kad per ikiteisminį tyrimą surinkti duomenys dėl trukdymo pasinaudoti rinkimų teise, leidžia įtarti, kad R.Podolskis pirko rinkėjų balsus.

Kandidatai į Seimo narius turi teisinę neliečiamybę, kurią panaikinti gali tik VRK. To nepadarius, kandidatų negalima apklausti įtariamuoju.

R.Podolskis, po pirmojo Seimo rinkimų turo Zarasų-Visagino vienmandatėje apygardoje užėmęs antrą vietą, išėjo į kitą turą, čia jis dėl Seimo nario mandato turėtų varžytis su "tvarkiečiu" Algimantu Dumbrava.

Prokuratūros duomenimis, spalio 10 ir 11 dienomis Zarasų mieste Ramūnas Garbinčius, paprašytas kandidato į Seimo narius R.Podolskio papirkti asmenis ir tikėdamasis gauti sau materialinį atlygį, keliems asmenims pažadėjo atsilyginti po dešimt litų, jei jie balsuos už Darbo partiją ir jos kandidatą. Pasak pranešimo, papirkti asmenys įvykdė prašymą ir jiems buvo sumokėta.

G.Jefimovo teigimu, nustatyta, kad nupirkti keturių rinkėjų balsai, tačiau tokių gali būti daugiau - dar penki-šeši. Prokuroras pabrėžė, kad kol kas jų tapatybių nepavyko nustatyti, tam reikia laiko.

Zarasų apylinkės teismas penktadienį grąžino tyrimui papildyti R.Garbinčiaus bylą dėl galimo rinkėjų papirkinėjimo. Teismas byloje pasigedo R.Podolskio parodymų. Tačiau prokurorai jo apklausti negalėjo, mat kandidatas iki šiol turėjo teisinį imunitetą.

Niekur nedirbantis, anksčiau teistas ir Darbo biržoje registruotas R.Garbinčius prisipažino kaltas dėl balsų pirkimo, gailėjosi.

R.Garbinčiaus namuose sekmadienį policija atliko kratą, rado daiktinių įrodymų, įtariamasis buvo sulaikytas ir uždarytas į areštinę.

Penktadienį VRK posėdyje dalyvavęs R.Podolskis teigė balsų nepirkęs, o prieš jį vykdoma šmeižto kampanija.

"R.Garbinčius - žinomas Zarasuose pijokėlis, kad jis pirktų balsus už kažką, neįmanoma", - tvirtino "darbietis".

Jis tvirtino esąs įsitikinęs, kad prieš jį nukreipta kampanija pradėta dėl to, jog jis pateko į antrą rinkimų turą.

Kandidatas tvirtino nė vienam asmeniui nedavęs pinigų rinkėjams papirkti.

"Manau, kad bylos nėra, yra ikiteisminis tyrimas, ir manau, kad toliau ikiteisminio tyrimo niekas nenueis, nes pakalbėjus su manimi policijoje, aš įnešiu aiškumo, ir ikiteisminis tyrimas gali būti pradėtas kitų asmenų, kitų partijų atžvilgiu, kurie, mano manymu, tai yra užsakę", - po VRK posėdžio žurnalistams pareiškė "darbietis".

Baudžiamasis kodeksas už trukdymą pasinaudoti rinkimų ar referendumo teise numato viešuosius darbus arba baudą, arba laisvės apribojimą, arba areštą, arba laisvės atėmimą iki trejų metų.

Penktadienį VRK taip pat panaikino Lietuvos žmonių partijos kandidato Emilio Mikelėno neliečiamybę. Jis figūruoja liepos 24 dieną pradėtame tyrime dėl sukčiavimo.

E.Mikelėnas kovą dėl Seimo mandato baigė jau po pirmo rinkimų turo, tačiau kandidatams garantuojamą teisinę neliečiamybę turi iki pirmojo naujai išrinkto Seimo posėdžio.

Kaunas yra vienas iš aštuonių miestų, pretenduojančių į 2015 metų Europos žaliosios sostinės apdovanojimą, kuris yra skiriamas aplinkosaugos srityje pirmaujančiam miestui, penktadienį pranešė Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje.

Paraiškas taip pat yra pateikę Bristolis (Jungtinė Karalystė), Briuselis (Belgija), Bydgoščius (Lenkija), Dublinas (Airija), Glazgas (Jungtinė Karalystė), Kiutahija (Turkija) ir Liubliana (Slovėnija).

Europos žaliosios sostinės apdovanojimas skiriamas aplinkosaugos srityje pirmaujančiam miestui. Tarptautinė ekspertų komisija atliks techninį visų kandidatų vertinimą pagal 12 rodiklių: klimato kaitos ir energinio naudingumo, tvaraus vietos transporto, oro kokybės ir triukšmo, žaliųjų miesto zonų ir tvaraus žemės naudojimo, gamtos ir biologinės įvairovės saugojimo, atliekų tvarkymo, vandens suvartojimo ir nuotekų valymo, ekologinių naujovių ir tvaraus užimtumo, taip pat vietos valdžios aplinkosaugos vadybos patirties.

"Tai šeštieji Europos žaliosios sostinės konkurso metai. Džiugu, kad paraiškas teikia ne tik ankstesnių metų konkurso dalyviai, bet ir nauji. Pasaulinius tvarios miestų plėtros standartus diegia ir aplinkos uždavinius novatoriškai sprendžia daug ES miestų. Žaliosios sostinės apdovanojimas – unikali proga dalytis savo žiniomis su likusia Europa", - pranešime spaudai sakė už aplinką atsakingas Europos Sąjungos Komisijos narys Janezas Potočnikas.

Atrinkti miestai 2013 metais savo pasiūlymus turės pateikti tarptautinei vertinimo komisijai, o ji įvertins jų įsipareigojimus nuolat gerinti aplinkos būklę ir būsimų uždavinių mastą, komunikacinę veiklą ir tai, ar jie gali būti pavyzdys kitiems Europos miestams ir skleisti geriausią patirtį.

Laimėtojas bus paskelbtas birželį kitų metų Europos žaliojoje sostinėje Nante.

Mąstant apie kraštutinai netradicines krikščionybės simbolių interpretacijas mene, tenka susidurti su nemenku iššūkiu. Ypač kalbant apie šiandienius kūrinius, kuriuose šokiravimas, atrodo, tampa bene svarbiausia poveikio priemone. Ar meninės išraiškos laisvė tikrai neprivalo turėti jokių ribų?

Apie meno moralumą, naująsias dogmas ir šventvagystes mene Tomas Taškauskas kalbasi su humanitarinių mokslų daktare, tyrinėjančia Biblijos ir literatūros ryšius, Vilniaus universiteto docente Dalia Čiočyte.

„Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“. Festivalis „Sirenos“Neseniai rodytas Romeo Castelluccio spektaklis „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“, kuriame dirbtinėmis granatomis apmėtomas ir raižomas Kristaus atvaizdas, sukėlė daug audrų. Į Lietuvą spektaklį atvežusio festivalio vadovai pareiškė, kad meno laisvė yra neginčijama, o tikėjimas nereiškia, jog į religiją privaloma žvelgti „dogmatiškai“. Kaip vertinate susidariusią situaciją?

Klausimai apie meno moralumą šiomis dienomis iškyla ne pirmąkart ir skaido į dvi „kovojančias“ puses visuomenę, kuri ir taip jau, deja, supriešinta. Abi pusės pamokslauja. Vieni gina tradicinę krikščioniškąją moralę. Kiti formuluoja naujas „dogmas“ senovinio įsakmaus pamokslo intonacijomis.

Galvojant apie susidariusią situaciją gal verta pradėti nuo klausimo, kas yra menas. Štai čia ir nėra vieningo atsakymo. Nėra vienos meno teorijos, yra tik įvairios teorijos. Ir kiekvienos jų pagrindas ir esmė yra būtent meno samprata: „ant“ tos meno sampratos (nors ne visada tiesiogiai įvardijamos) kuriama kiekviena estetika.

Tad, kad galėčiau toliau galvoti ir kalbėti šia tema, turiu pasakyti, kaip aš pati meną suprantu. Man menas yra egzistencinės tikrovės (pirmiausia vidinės, psichologinės) interpretacija. Tai intelektinio regėjimo įžvalga, koduojama meniniais ženklais ir formuojanti fikcinę tikrovę, kuri yra netiesiogiai, interpretacijos saitais susijusi su egzistencine tikrove. Tokia meno samprata dera su klasikine estetika ir moderniomis jos modifikacijomis. Tačiau esama ir kitokių, netgi priešingų meno sampratų, pavyzdžiui, neigiančių referentinę meno funkciją, neigiančių bet kokį sąryšį tarp meno ir nemeno srities.

Kuri meno teorija teisinga, tai jau laisvo filosofinio pasirinkimo klausimas. Jei nenorime užsiiminėti propaganda, pakanka, kad įvardytume savo filosofinę poziciją ir tuomet aiškintume, kaip viskas atrodo iš jos perspektyvų. Kai savos pozicijos neįvardijus svaidomasi jos regėjimo lauko teiginiais, tarsi visuose regėjimo laukuose galiojančiais ir visiems privalomais, tai girdėti vien tik  propagandiniai šūkiai. Kalbant apie laisvę tai aktualu, nes visi žinome, kad propaganda siekia ją naikinti.

Tai štai kaip „dalykai atrodo“ iš manojo regėjimo taško. Jei menas interpretuoja (aiškina) egzistencinę tikrovę, tai ir vertina ją. Neišeitų interpretuoti neturint pozicijos, o jos turėjimas neatsiejamas nuo vertybinių nuostatų. Manau, kad koks nors nusiteikimas vertybių pasaulio atžvilgiu būdingas kiekvienam meno kūriniui (atsainumas, teigiant, kad vertybės apskritai nėra svarbios, – tai irgi tam tikras nusiteikimas vertybių pasaulio atžvilgiu). Tad interpretuoti, vertinti meno kūrinį – tai interpretuoti ir vertinti interpretaciją.

Mezgasi dialogas tarp meno kūrinyje glūdinčios vertybinės nuostatos ir meno vertintojo vertybinės nuostatos?

Taip. Ir šis dialogas gali būti įvairus. Jei vertybinės nuostatos tarpusavyje dera, tai „susigiedama“ ir tiek. Jei nuostatos kertasi, tai gali būti, kad meno kūrinys gilins mano pasaulėvokinę poziciją, jei tik ji nėra rigidiškai sustabarėjusi, jei mąstau gyvai ir nebijau pasaulėvokinių iššūkių. Tačiau gali būti, kad meno kūrinio siūloma pasaulėvokinė vizija man, kaip suvokėjai ar suvokėjui, tokia svetima, jog tiesiog gūžtelėsiu pečiais: gal tai ir menas, nedomina, nesiimu spręsti. Kitu atveju: gal tai ir menas, bet aš taip nemanau. Galbūt man, vadovaujantis savąja meno samprata, bus akivaizdu, kad tai joks menas: gal matysiu ne pasaulėvokinę viziją, o tik paauglišką vizijūkštę, tik nihilistinį ekshibicionizmą. Nuogo karaliaus situacija kartojasi dažnai.

Be to, meno samprata visuomet tam tikra dalimi yra skonio reikalas, ir todėl niekas negali teigti, kad „privalau“ laikyti menu tą ar kitą konkretų daiktą.
Gyvename kraštutinio individualizmo visuomenėje. Nemėgstu kraštutinio individualizmo, bet kai kurios jo „dogmos“ apie laisvę man patinka. Laikykimės jų nuosekliai. Niekas negali man nurodyti, kaip apie ką galvoti. Teisybė. Ir jei taip, tai niekas negali man sakyti: „Kaip tu nesupranti, juk tai toks menas.“ Jei man, kad ir labai netiesiogiai, sakoma, kad „privalau“ laikyti menu tą ar aną kūrinį, tai jau pažeidžiama individualistinė laisvės dogma ir nusileidžiama iki prievartos individo laisvei lygmens. Jei man sakoma: „Būk laisva / laisvas, nepaisyk tradicinės pasenusios bažnytinės moralės“, – tai jau prievarta ir iš esmės nelogiškas sakinys, nes gal aš labai laisvai tos moralės noriu paisyti.

O grįžtant prie teiginio, kad meno laisvė – neginčytina?

Šiam teiginiui pritarčiau: meno laisvė neginčytina. Bet noriu pabrėžti, kad neginčytina ir meno suvokėjo laisvė. Ne todėl verta eiti į koncertą, spektaklį, ar skaityti knygą, kad verčia aplinka. Pagalvojus, tai kas gi iš mūsų tikrai nori gyventi pagal svetimą valią; patirti tai, ką, aplinkos nuomone, jai ar jam reikia patirti, būti tam tikroje vietoje tam tikru laiku, kad aplinkai atrodytų adekvatus – „tvarkoj“. Priešingai, kiekvienas norime būti laisvas. O receptas labai paprastas, seniai suformuluotas Immanuelio Kanto: turi protą, tai jį ir naudok.

Kaip jūs vertinate menininkų siekį šokiruoti pasinaudojant krikščionybe? Ko netenka ir ką laimi provokaciją pasirinkęs menininkas?

Geras meno kūrinys paprastai ir šokiruoja, ir provokuoja, tačiau jei lieka tik šokiravimas ir provokavimas, nieko daugiau, tai matyčiau pigų siekį valdyti publiką ją narkotiškai stimuliuojant. Pretenduojama į elitą, o elgiamasi populistiškai.

Spektaklio kritikai, teigiantys, kad dalis kūrinyje panaudotų išraiškos priemonių žeidžia jų religinius įsitikinimus, susilaukė pasiūlymo tiesiog nežiūrėti to, kas jiems nepatinka. Kokios yra menininko laisvės ribos, kalbant apie religinių įvaizdžių panaudojimą?

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis teigia, kad laisvė reikšti įsitikinimus nesuderinama su tautinės, rasinės, religinės ar socialinės diskriminacijos kurstymu. Kitaip tariant, mūsų šalies įstatymas draudžia tyčiotis iš kurios nors religijos, tautos, rasės ar socialinio sluoksnio. Tad pirmiausia nustatytina, ar kuriuo konkrečiu atveju tokio tyčiojimosi esama (o tai padaryti yra lengviau nei nustatyti, ar tai meno ar ne meno kūrinys). Tyčiotis neleistina niekam.

C. S. Lewisas yra taikliai charakterizavęs humoro kultą modernioje kultūroje. Jei tokioje kultūroje vienas žmogus įžeidžia kitą, tai aplinkinių reakcija adekvati: chamas. Tačiau jei įžeidžia juokaudamas, tai aplinkinių reakcija paprastai yra juokas. Ir įžeistasis dažnai irgi stengiasi juoktis. Nes jei jis parodo, jog įsižeidė, tai dar ir priekaištą išgirsta: „Ką?? Tu humoro nesupranti??!“ –­ vadinasi, gauna dvigubą smūgį. Panašiai elgiamasi ir meno ar vadinamojo meno situacijose. Tyčiojimasis yra smerkiamas, bet tyčiojimasis meno kūriniu palydimas panašiais komentarais: „Kaip?? Nesuprantate šiuolaikinio meno?..“

Ar polinkis į provokaciją ir religinių įvaizdžių deformaciją nerodo bendro kultūros nuosmukio, kylančio iš absoliutinimo laisvės, atsietos nuo atsakomybės ir pagarbos?

Nėra laisvės, jei nėra vertybių. Laisvė dėl laisvės tėra iliuzija. Patys tokios neva laisvės praktikuotojai greitai praranda euforiją ir ima ieškoti kelių pabėgti nuo atsivėrusios tuštumos. Sudėtinga apibūdinti kultūros visumą. Tačiau mūsų dabarties kultūra turi ir stebėtinai šviesių aspektų.

Tikriausiai natūralu, kad perskaitęs kūrinio pavadinimą, kuriame minimas Dievo Sūnaus vardas, žmogus tikisi krikščioniškojo meno. Tačiau postmodernūs menininkai yra linkę arba suprobleminti prasminius ryšius, arba apskritai jų nepaisyti. Kaip galima apibūdinti krikščioniškojo meno išskirtinumą?

Tikėjimas – būties prasmės (ar beprasmybės) samprata. Krikščioniškajame tikėjime pasaulėvokos pagrindas yra ne abstrakti būties prasmė, o Asmuo, Dievas – Žmogus, Jėzus Kristus. Tad esminė krikščioniškojo meno žymė yra semantinė sąsaja su Jėzaus Kristaus asmeniu ir misija. Šią semantinę sąsają aptariant reikšmingiausi yra gilesnieji prasmės lygmenys. Tai yra, paviršiniame meno kūrinio klode gali ir nebūti religinių ženklų, kūrinys gali buti „anonimiškai“ krikščioniškas. Modernioje poezijoje neretai raktinė figūra yra Kristus: kaip nesatis ir pamatinio dialogo paieška. Nors tiesiogiai apie Kristų nė neužsimenama. Ir priešingai – gali būti ir išties neretai būna taip, kad paviršiuje religiniai simboliai tiesiog afišuojami, o kūrinys su krikščioniškumu neturi nieko bendra.

Kaip yra pastebėjęs anglų filosofas Rogeris Scrutonas, daugybė šiuolaikinio meno darbų, pavyzdžiui, Andreso Serrano krucifiksas, užmarinuotas šlapime, yra grįsti šoko poveikiu, skirtu žlugdyti mūsų pasitikėjimą žmogaus prigimtimi. Menas nėra tapatus gyvenamajai tikrovei, vis dėlto jis visada turi tam tikrą idėją, pasirodo konkrečioje socialinėje erdvėje. Kada meno kūrinio tikrovėje pasitelkiama šventvagystė ir kokias funkcijas ji atlieka? Kokį meną galima vadinti šventvagišku, t. y. profanuojančiu šventus dalykus?

Žmogaus prigimtį krikščionybė mato kaip mišrią, linkstančią ir į gėrį, ir į destrukciją. Taip žvelgiant noras peržengti ribą, sulaužyti tabu atrodo labai natūralus. Vaikas kartais pažeidžia draudimą ir žiūri, kaip reaguos aplinkiniai – ištaiso „teatrą“. Jūsų, Tomai, paminėtas Scrutonas atkreipia dėmesį ir į tai, kad profanavimo polinkis yra senas kaip pasaulis, ir pateikia mitologinį pavyzdį: Achilas, triumfuodamas aplink Trojos sienas, tempia Hektoro lavoną.

Profanavimo pasitelkimas mene gali atlikti ne vieną funkciją. Mitologinį Achilo ir Hektoro motyvą matome ir Homero kūryboje, tačiau jis traktuojamas taip, kad klausti apie „Iliados“ šventvagiškumą būtų absurdas. Adomo Mickevičiaus „Vėlinių“ trečioje dalyje Dievas pavadinamas Caru, ir tai poemos kontekste yra didžiausia blasfemija, tačiau žodį „Caras“ ištaria piktosios dvasios balsas, o poemos visuma teigia ištikimybę krikščioniškajam tikėjimui. Tad norint nustatyti, ar kūrinys šventvagiškas, svarbu vertinti jį kaip visumą.

Toliau kalbiname žmones, kurie pirmą kartą dalyvavo Seimo rinkimuose kandidato vaidmenyje. Šįsyk pokalbis su Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos kandidatu Kėdainių rinkimų apygardoje Kęstučiu Danieliumi Rimkevičiu. Jo pasirodymą sunku vienareikšmiškai įvertinti. Būti trečiams šioje apygardoje, kurioje kandidatavo tuzinas politikų ir iš anksto buvo aiškus favoritas – Darbo partijos kandidatė – tarsi geras rezultatas. Tačiau tiesa ir ta, kad kiekvienas dalyvauja rinkimuose ne tam, jog tik dalyvautų, tačiau norėdamas nugalėti. Kiek apmaudu, jog jaunas, nuoširdus ir labai rimtai į krikščioniškosios demokratijos principus žvelgiantis politikas į Seimą nepateko. Kartu įdomu sužinoti jo įspūdžius, aptarti patirtį, kurią jis įgavo.

Pradėti norėčiau nuo to, kaip apskritai vertinate šiuos rinkimus: pradedant rinkimų kampanija, baigiant balsavimu ir rezultatais. Kas labiausiai Jus asmeniškai nustebino?

Nustebino? Na, nežinau, ar šiandien Lietuvoje dar galima dėl ko nors nustebti... Nors gal... Geraja prasme nustebino tikrai didelė žmonių parama, ypač kalbant apie didžiuosius miestus, valstybę iš krizės vedusiai Vyriausybei. Kita vertus, nemaloniai nustebino, sakyčiau, labai nuliūdino didelės piliečių dalies atsainus požiūris į valstybės valdymą – esą valdyti valstybę – tai tas pats, kas močiutei kepti blynus ar virti barščius. Taigi tų „barščių“ per šiuos rinkimus tiek prisivirėm, kad nežinia, kaip pajėgsim išsrėbti.

 Pati rinkimų kampanija atrodė gan isteriška – tiek populizmo burbulų turbūt dar nebuvo pripūsta iki šiolei, o visi žmonės turėjo ištisai žagsėti, nes žodžių „žmogus, žmogus, žmogus...“ turbūt ištarta daugiau nei kitą kartą per visus metus. Tik ar žmogus tapo dėl to svarbesnis?..

 O kaip vertinti žinasklaidoje ir visuomenėje kilusią audrą dėl galimo rinkėjų papirkinėjimo... Lieka prisiminti rinkimų stebėtojų kokioje nors Rusijoje ar Baltarusijoje sparnuotą posakį: stebėjome ir stebėjomės... Ale tikrai stebinantys rinkimai vyko. Perimame broliškų tautų patirtį. Ko per 50 sovietinių metų neišmokome, to išmokys naujieji politikos verslininkai.

 Galiausiai tai, kad pinigas ima nusverti idėjas, asmenybes, vertybes, įžiebia raudoną pavojaus lempelę. Demokratija ir laisvė yra pavojuje, nes valstybė, kurios sąžinė kažkieno parduodama ir kažkieno perkama, niekada nebus nei laisva, nei demokratiška.

 Pats balsavimas džiugu, kad buvo aktyvus. Visgi tas aktyvumas sąlyginis – juk daugiau nei 47 procentai piliečių nepareiškė savo valios. Kur kita pusė Lietuvos?! Ir nereikėtų slėptis už populistinių dejonių, kad visi išvažiavę į Airiją.

Nemažai žmonių piktinosi, kad rinkiminės apylinkės dirbo ne visada sklandžiai, buvo didelės eilės. Vis dėlto turbūt akivaizdu, kad balsuoti galimybės buvo sudarytos – tiek rinkimų dieną, tiek iš anksto paštu, net ir užsienyje gyvenantiems lietuviams. Kita vertus, elektroninis balsavimas tikrai būtų davęs nemažą aktyvumo ipulsą – linkiu Seimui pagaliau ryžtis. Šie rinkimai įrodė, kad skaidrumo ir tvarkos atžvilgiu tikrai blogiau nebus, tik geriau.

 Referendumas dėl atominės elektrinės jau iš karto buvo populistinių partijų ir rinkiminių batalijų įkaitu. Tiesiog dar kartą pademonstruotas kai kurių politikų neatsakingas požiūris į valstybę, išmainant strateginius siekius į trumpalaikį populiarumą. Rezultatą turime tokį, kokį mums nukalė tik savo naudos žiūrinčios, tuščias baimes ir tuščius pažadus intensyviai generuojančios politinės jėgos, dažnai susipainiojančios, kur čia pensininkas, kur kilovatvalandė, juk svarbiausia... na, patys žinote.

 Žvelgdamas į savo paties rezultatus Kėdainių rinkimų apygardoje, žinoma, neturiu ko labai nustebti. Bastijono taip lengvai neišjudinsi. Vėlgi trečioji – „prizinė“ – vieta tarp 12 konkurentų nuteikia optimistiškai. Sakyčiau – tai didelio darbo gera pradžia.

 Nesate naujokas viešajame gyvenime, dalyvavote visuomeninėje veikloje, kas labiausiai buvo netikėta politinėje kovoje? Ką patartumėte tiems, kurie pirmą kartą kandidatuoja? Kokių klaidų vertėtų vengti? Kokios patirties įgijote? Ką, Jūsų manymu, derėtų daryti kitaip, idant rinkimai būtų demokratiškesni?

Išties jau ne pirmus metus dalyvauju politiniame gyvenime, tad rinkimai man kažkas labai netikėto nebuvo. Visgi nežinau, ar būčiau geras patarėjas kitiems, pirmą kartą kandidatuojantiems, – manau, klausti reikėtų jau kelis kartus laimėjusiųjų rinkimus. Na, kai pats laimėsiu Kėdainiuose, tada galėsiu dalinti patarimus.

 Patirties, žinoma, įgijau – bendravimo, galiausiai kalbėjimo auditorijai. Tai ne tas pats, kas rašyti straipsnius... Pavyzdžiui, ir dabar esu ne klausiantysis, o klausinėjamas. Kaip spaudos žmogui – nauja patirtis. Dar nauja patirtis – nuolatinis keliavimas tarp Vilniaus ir Kėdainių. Keli mėnesiai kelionės. Galiausiai supratau, kad politikas visada yra kelionėje – tiek realioje, tiek idėjų. Keliauji pas žmones, keliauji po savo mintis, apmąstymus. Visada esi pasiryžęs kažką pasiekti, suprasti, sužinoti, pasakyti. Man tai patiko – rinkimai iš tiesų „veža“.

 Aišku, kai kuri svarbi patirtis ateina jau per vėlai. Pavyzdžiui, kad reikia skirti daug dėmesio stebėtojams, apskritai juo suburti. Kandidatas ir partijos skyrius turi ypač sutelkti jėgas, kad rinkimų procesas būtų atidžiai stebimas.

 Rinkimų demokratiškumas, manau, tiesiogiai priklauso nuo demokratijos lygio visuomenėje. Jei esame vergų visuomenė, tai visada atsiras visokių „ostapų benderių“, kurie mėgins mus papirkti. Negarbė jiems, negarbė mums, jei parsiduodam. Nežinau, ką daugiau čia bepridurti... Norisi tikėti, kad tokie skandalingi rinkimai – paskutiniai. Net jei šiame Seime bus nesąžiningai pakliuvusių asmenų ar net partijų, tai nesustabdys mūsų visuomenės laisvėjimo, nes laisvė yra stipresnė už vergystę. Sukilimai, nepriklausomybės kovos, pokario rezistencija tai įrodė, šiandien turime šansą taikos ir demokratijos sąlygomis siekti laisvės, to šanso negalime paleisti. Todėl dabar svarbiausia kiekvienam asmeniškai prisiimti atsakomybę už visuomenės šviesėjimą, demokratėjimą. Negalime užsidaryti savo kieme, tik savo rūpęsčių ir džiaugsmų kiaute. Negalime užsidaryti tarp didžiųjų miestų sienų. Lietuva – tai ne tik Vilnius, Kaunas ar Klaipėja... Lietuva – tai kiekvienas pilietis, kur jis bebūtų.

Dar norėčiau pabrėžti, kad politika nėra kažkoks interesų kromelis ar partinis versliukas – politika yra valstybės valdymas, kasdienio jos žmonių gyvenimo sąlygų tobulinimas. Sakysit, esu naivus idealistas. Galbūt. Visgi kuo daugiau tokių naivių idealistų bus politikoje, tuo mažesnė bus politinių kromelių apyvarta. Tikiu, kad ateis metas, kai jie visai užsidarys.

 Ar dar turite noro kada nors bandyti antrą kart kandidatuoti į Seimą? Ką ketinate veikti ir ar kaip nors tai bus susiję su per rinkimų kampanija įgyta patirtimi?

Su politika paprastai būna taip – paragavęs negali sustoti. Net jei skrandyje grasina prasiverti opos, automobilis ir plentas tampa antraisiais namais, o naktys, praleistos prie kompiuterio ekrano strateguojant ir kuriant, gali baigtis politine depresija... Na, gal tas jaunatviškas entuziazmas ir praeis, tačiau dabar neįsivaizduoju savęs apolitiško.

Planų yra daug, tačiau šiandien svarbiausias planas – sugrąžinti visą rinkiminės kampanijos „suvalgytą“ laiką šeimai. 

Kalbino Andrius Navickas.

Bernardinai.lt