news archive 2012:11-06

Tęsiame pokalbių ciklą su Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesoriumi, Vilniaus respublikinės universitetinės ligoninės Bendrosios chirurgijos centro vadovu Gintautu Brimu. Profesorius yra garsiausias bariatinės chirurgijos, padedančios žmonėms, sergantiems nutukimu, specialistas Lietuvoje, per aštuonerius merus atlikęs daugiau nei 900 šimtus operacijų šioje srityje.

Pasak Brimo, daug prasmingiau kovoti ne su problemos padariniais, bet šalinti jos ištakas. Nutukimo prevencija turėtų tapti  strateginiu sveikatos politikos prioritetu. Deja, šiandien per dideliu svoriu paprastai susirūpiname tik tada, kai jau peržengiama kritinė ligos riba.

Pokalbiai su profesoriumi Gintautu Brimu (I)

Vieno fariziejaus vyresniojo namuose vienas svečias Jėzui tarė: „Palaimintas, kam teks dalyvauti Dievo karalystės pokylyje!“

Jėzus atsiliepė: „Vienas žmogus iškėlė didelę puotą ir pakvietė daug svečių. Atėjus metui puotauti, jis pasiuntė tarną pranešti pakviestiesiems: 'Ateikite, jau viskas surengta'. Tuomet jie visi kaip vienas pradėjo atsikalbinėti. Vienas jam tarė: 'Nusipirkau dirvą ir būtinai turiu eiti jos apžiūrėti. Prašau laikyti mane išteisintu'. Vėl kitas sakė: 'Pirkau penkis jungus jaučių ir einu jų išmėginti. Prašau laikyti mane išteisintu'. Trečias tarė: 'Vedžiau žmoną ir todėl negaliu atvykti'. 

Tarnas sugrįžęs viską apsakė šeimininkui. Šis supyko ir įsakė tarnui: 'Skubiai eik į miesto aikštes ir skersgatvius ir vesk čionai visus vargšus, paliegėlius, aklus ir luošus'. Tarnas ir vėl pranešė: 'Šeimininke, kaip buvai liepęs,– padaryta, bet dar yra vietos!' Tada šeimininkas tarė tarnui: 'Eik į kelius bei patvorius ir varu atvesk žmones, kad mano namai būtų pilni. 

Sakau jums,– nė vienas iš anų kviestųjų žmonių neragaus mano vaišių'“.

Kiti skaitiniai: Fil 2, 5–11; Ps 22

Evangelijos skaitinį komentuoja ses. Onutė Petraškaitė, MVS

Iš šios dienos Evangelijos pasakojimo atrodo, kad buvo paprotys siųsti du pakvietimus į šventę – vieną paskelbiant apie įvykį ar šventę, kitą – kai jau viskas būna paruošta šventei. Jėzaus pasakojime svečiai įžeidžia, užgauna šeimininką savo atsikalbinėjimais atvykti, kai jie gauna antrą pakvietimą.

Izraelio istorijoje pirmasis Dievo kvietimas būti Dievo tauta ateina per Mozę ir kitus pranašus, antrasis kvietimas ateina per Sūnų. Izraeliečiai tikėjo, kad Dievas pakvietė juos tapti Dievo tauta per pranašus, tačiau atmeta antrąjį kvietimą priimti Jo Sūnų. Taigi, Dievas kaip šeimininkas, kuris siunčia tarną į aikštes ir gatves pakviesti visų, kurie bėdoje ir nelaimėje, kuriems reikia pagalbos, į savo šventę, taip Dievas siunčia savo Sūnų pranešti visam pasauliui – mums, kuriems reikia Jo, kad Dievo karalystė jau prisiartino ir yra paruošta mums.

Kiek kartų girdime Jėzaus kvietimą ateiti į Jo karalystę, būti ir dalyvauti joje, kiek kartų atsikalbinėjame ir sakome, kad tai yra kažkam kitam tik ne man, kiek kartų sakome, kad turiu kitokių didesnių rūpesčių už šį kvietimą, o tu, Jėzau, palauk su savo kvietimu, su savo įkvėpimu kažkam padėti, kažkam padaryti gera čia ir dabar. Labai gerai suprantame, jog ta dangaus karalystė jau čia, žemėje, yra pradėta, jau čia, žemėje, tarpsta ir auga, bet aš vis dar delsiu užeiti į šį prieangį, dar skubu su savo gyvenimu, dažnai be Jėzaus, sakydama: prašau mane išteisint, argi nematai, kad dirvą turiu paruošt, ar nematai, kad turiu daug darbo reikalų, ar šeimos pareigų ar problemų; ar nematai, kad neturiu pinigų, ar nematai, kad... kiek daug tų reikalų ir kitų dalykų. Argi nematai, Jėzau, kad ne laiku tu mane kvieti, juk dabar sudėtingas gyvenimo tarpsnis, laikas nėra patogus, tiesiog man per sunku atsiliept į tavo kvietimą atvykti, ateiti į tą pokylį. Atsisakinėju, kaip ir daugelis žmonių, Jėzaus papasakotoje istorijoje, nekreipdama dėmesio į kvietimą.

Kad ir kaip būtų, mes galime priimti šį kvietimą, ar atmesti, ar tiesiog atidėti... Vis dėl to šis Dievo kvietimas yra vienas iš svarbiausių įvykių mūsų gyvenimuose, nepaisant to, kaip ne laiku esame kviečiami susitikti su Juo, susidraugauti ir turėti santykį su Juo čia ir dabar. Jis kviečia, ir aš atsiliepiu, kaip tie, kurie užklupti netikėtai, tiesiog varu atvaryti. Kai pasikviečiu Jėzų pas save, dažnai daugiau neauginu šito santykio, šitos draugystės. Vienąkart atsiliepiau, ir gana, bet Jėzus sako, kad reikia nuolat atsiliepti, nuolat būti pasirengusiam, nuolat skirti laiko. Jis kasdien aplanko mus su savo kvietimu maldoje, Eucharistijoje, per Dievo Žodį. Tikriausiai ir dabar bandome atsiprašinėti, atidėlioti atsakymą į šį kvietimą. Jėzus primena, kad ateis laikas, kai viskas bus parengta šventei, ir Jo namai bus pilni ir atims šį kvietimą dėl mūsų išsisukinėjimų ir tiesiog pasiūlys kitiems – ir jau bus per vėlu atvykti, įeiti į šią šventę. Jis sako, kad nė vienas iš tų kviestųjų, kurie išsisukinėjo, atsisakė, neragaus mano vaišių. Esame kviečiami per savo gyvenimą pasirengti Dievo karalystės pokyliui, susitikimui su Dievu, kuris visada būna nelauktas ir netikėtas, bet iš Dievo pusės visada parengtas šventei, susitikimo su Juo šventei.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas

Šventasis Raštas internete lietuviškai

Lapkričio 6 d. minime šv. Leonardą.

Leonardas (m. 559). Manoma, kad jis buvo prancūzas dvarininkas, atverstas šv. Remigijaus. Atsisakė vyskupijos, kurią jam siūlė jo krikštatėvis karalius Klovis I, ir tapo vienuoliu Micy vienuolyne netoli Orleano.

Vėliau jis gyveno kaip atsiskyrėlis netoli Limožo. Karalius jam padovanojo žemės, kurią jis galėjo apjoti ant savo asilėlio per dieną, kol sukalbėdavo savo maldas (tikima, kad šios maldos padėjo karalienei išgyventi sunkumus). Toje dovanotoje žemėje Leonardas pastatė Noblaco vienuolyną, aplink kurį vėliau išaugo šv. Leonardo miestas. Jis liko ten ir evangelizavo aplinkines sritis iki savo mirties.

Šv. Leonardo užtarimo prašo sunkiai dirbančios moterys ir karo belaisviai, nes, pasak legendos, Klovis I pažadėjo išlaisvinti kiekvieną belaisvį, kurį aplankė šv. Leonardas.

Bernardinai.lt

Sėkminga karjera – daugelio jaunų žmonių svajonė. Kiekvienas jos siekia, kaip išmano: kruopščiai renkasi specialybę, aukštąją mokyklą. Tačiau dažnai pamiršta, jog studijos ir diplomas – ne galutinis, o tik pats pirmasis žingsnis ilgame kelyje į trokštamą tikslą. Norint jį pasiekti, dar teks nemažai ką nuveikti, tačiau pasak sėmingą karjerą padariusio Andriaus Darulio, visa tai gali padaryti kiekvienas: svarbu noras, kantrybė ir drąsa pokyčiams.  

Mūsų pašnekovas – Kauno technologijos universiteto (KTU) Fundamentaliųjų mokslų fakulteto (FMF) studijų programos „Taikomoji matematika“ absolventas Andrius Darulis – studijas baigė tik 2010 metais ir jau padarė sėkmingą karjerą „Softera Baltic“ kompanijoje: įsidarbinęs paprastu programuotoju dabar jis jau vadovauja visam CRM skyriui. 

Andriau, dabar dirbate vadovaujantį darbą, nors praėjo vos dveji metai nuo studijų baigimo. Ar šios studijos iškart atvėrė duris į vadovo kabinetą, kuriame šiuo metu dirbate?

 Ne. Nors tenka pastebėti, kad daugelis studentų svajoja vos baigus universitetą iš karto tapti vadovu, bet tokios „sėkmės istorijos“ retai pasitaiko. 

Koks kelias buvo iki šios darbo vietos?

Anksčiau teko padirbėti keliose kitose vietose: dirbau sargu sporto mokykloje, mokiau vaikus ir studentus matematikos, trumpai teko dirbti bendrojo priėmimo į aukštąsias mokyklas komisijoje. Tačiau visuomet žinojau, kad noriu suktis verslo pasaulyje, suprasti, kaip veikia įmonės, kaip jos uždirba pinigus ir kuria naujus produktus bei paslaugas.

Po antrojo kurso atlikau praktiką „Ūkio banke“. Tiesiog norėjau pamatyti, kaip atrodo banko darbo aplinka. Truputį vėliau bendrakursis užsiminė apie UAB „Softera Baltic“ įmonę, ieškančią gabių jaunų žmonių. Atsakiau, kad man būtų labai įdomu dirbti tokioje įmonėje ir jau po kelių savaičių buvau pakviestas į darbo pokalbį.

Tik atėjęs į šią firmą, norėjau dirbti verslo valdymo sistemų konsultantu. Tačiau, norint konsultuoti, reikia turėti daug patirties ir žinių apie verslo procesus. Puikiai tai suvokiau, tad sutikau bent 2–3 metus padirbėti programuotoju, susipažinti su „Microsoft“ verslo valdymo sistemomis, įmonių verslo procesais. 

Man teko dirbti su geriausiais verslo valdymo sistemų specialistais Lietuvoje, tad nesunkiai viršijau planus ir jau po vienerių metų bendravau su pirmaisiais klientais. Stiprios programavimo žinios, įgytos per pirmuosius metus, leido spręsti klientų uždavinius daug greičiau ir efektyviau.

Po 3,5 metų darbo šioje įmonėje, gavau pasiūlymą vadovauti „Microsoft Dynamics CRM“ programinės įrangos diegimo skyriui.

Turėdamas šią patirtį, galiu pasakyti, kad yra labai svarbu susiplanuoti ir žinoti savo tolimesnius karjeros žingsnelius. Dažniausiai karjeros kelias laikui bėgant keičiasi: atrandama naujų sričių, kuriose norėtum dirbti – ir tai yra gerai. Žmogus turi nuolat ieškoti savo pašaukimo. Tačiau visuomet reikia matyti aiškią viziją, kurios sieki.

Kalbant apie dabartinius studentus ir absolventus – jų požiūrį į darbo veiklą ir karjerą – kaip manote, ar  jis išliko toks pats, kaip ir ankstesnės (prieš 5-10 metų) kartos?

Negalima teigti, kad bendras požiūris į darbą pasikeitė. Visuomet buvo žmonių, kurie tik baigę universitetą nori gauti 8 000 Lt į rankas ir skundžiasi, kad darbdaviai ieško patyrusių žmonių.

Kiti suvokia, kad karjeros siekti reikia nuosekliai: pradėti nuo paprastesnių darbų, atlikti universitetinę praktiką, padirbėti įmonėse nemokomai arba už minimalų atlyginimą, įgyti patirties ir tik tuomet kilti aukštyn.
Norisi tikėti, kad pastarųjų vis daugėja.

Ar tai gali reikšti, kad, nors švietimo sistema Lietuvoje ir nuolat tobulinama, kvalifikuotų darbuotojų mažėja? 

Švietimo sistema tobulinama, nors ir ne taip greitai ir gerai, kaip norėtųsi. Tačiau tobulinama tinkama linkme. Atsiranda vis daugiau galimybių bendradarbiauti verslo įmonėms ir universitetams. Todėl studentai gali įgyti reikalingos praktikos ir patirties (tikros, o ne tokios, kai matematikai dirba kasoje prie langelio ar beprasmiškai rūšiuoja dokumentus). 

Nemanau, kad kvalifikuotų darbuotojų mažėja. Tiesiog įmonės juos labai greitai išgaudo. Natūrali atranka vyksta visuomet. Patys gabiausieji KTU FMF fakulteto matematikai jau pirmuose kursuose susiranda darbus. Gerus, pagal specialybę. Jeigu studentas nėra itin gabus, jis turėtų būti bent jau aktyvus. Turėtų žinoti ką nori pasiekti ir to siekti. Kas ieško, tas randa. 

Ar sudėtinga darbdaviui rasti gerą darbuotoją?

]Rasti darbuotoją, kuris turėtų ir reikiamą išsilavinimą, ir darbo patirtį, ir tinkamus charakterio bruožus yra labai sudėtinga. Apskritai rasti gerą darbuotoją sunku. Renkantis naują darbuotoją reikia atsakingai įvertinti įvairius niuansus, kad ateityje netektų nusivilti. 

O pagal ką darbdaviai atsirenka, kuris darbuotojas geras, kuris nelabai? 

Ieškodami darbuotojų visuomet daugiausia dėmesio skiriame charakterio bruožams. Jeigu žmogus atsakingas, nori mokytis, yra imlus, tuomet viso kito galima išmokti.

Darbinė patirtis šiuolaikiniame greitai besikeičiančiame pasaulyje jau praranda savo prasmę. Aišku, yra specialybių, kur patirtis labai reikalinga, tačiau dažnai ji yra tik pageidautina.

Mūsų įmonė labai vertina jaunus ir norinčius dirbti žmones. Ir nelabai svarbu kiek pastarieji turi teorinių žinių ar darbinės patirties. Svarbiausia žmogaus vidinė motyvacija, noras išmokti, suprasti ir tobulėti.  

O kokie asmeniniai bruožai labiausiai dera tiksliųjų mokslų absolventui, siekiančiam įmonės skyriaus vadovo pareigoms užimti?

Gebėjimas mąstyti strategiškai, įžvelgti verslo galimybes, gebėjimas svajoti, nuolatinis noras mokytis ir tobulėti. Taip pat reikia mokėti ne tik bendrauti su žmonėmis, bet, svarbiausia, jų klausytis. „Tiksliukai“, sužinojęs apie naują fundamentalų dėsnį ar teoriją, turėtų iš karto pagalvoti: „O kur tai pritaikoma praktikoje?“ Visi dėsniai yra pritaikomi, tik ne visuomet dėstytojai jums tai pasako.

Kokiems absolventams lengviausiai rasti gerą darbą?

Yra visokių darbdavių, visokių studentų ir visokių specialybių. Geriausiai sekasi tiems studentams, kurie kritiškai vertina savo galimybes ir universitete įgytas žinias, suvokia, kad reikės nuolat mokytis ir tobulėti. Universitetas duoda bendrąjį išsilavinimą, tačiau to negana. Reikia suvokti, ko nori ateityje, susiplanuoti karjeros kelią ir atkakliai siekti sėkmės.

Ar yra tekę nusivilti priimtu darbuotoju?

Nusivilti neteko. Paprastai ką tik studijas baigęs studentas sunkiai įsivaizduoja, kaip atrodys jo darbas po pusmečio, metų, dvejų. Tie, kurie yra anksčiau kažkur dirbę, praktikavęsi panašiose įmonėse, geriau žino, ar jam siūlomas darbas tiks. 

Mano nuomone, nėra nieko blogo ateiti į įmonę, padirbėti 2–3 mėnesius ir, pamačius, kad darbas nepatinka, išeiti. Per bandomąjį laikotarpį ne tik darbdavys patikrina darbuotoją, bet ir darbuotojas „pasimatuoja“ darbo vietą. Jeigu žmogui nepatinka jo darbas, darbo kokybė bus prasta.

Kaip manote, kas padėtų Lietuvoje mažinti jaunimo nedarbą?

Apskritai nedarbas egzistuoja todėl, kad nedirbti ir gauti pašalpas apsimoka labiau negu dirbti.

Jaunimo nedarbo priežastis – klaidingas požiūris į save ir nemokėjimas ieškoti darbo. Siūlyčiau paskaityti Richard N. Bolles knygą „Kokios spalvos tavasis parašiutas“. Ten yra tikrai gerų patarimų kaip greitai susirasti trokštamą darbą.

Vienas iš būdų sumažinti nedarbą, jau universitete aiškinti studentams, kad jie patys, norėdami susirasti savo svajonių darbo vietą, turės įdėti nemažai pastangų.. Retam viskas paduodama ant auksinės lėkštutės. Taip pat būtina, kad universitetuose atsirastų kuo daugiau praktinių mokymų. Būtų puiku, jeigu studentai pabaigę universitetą galėtų į CV įrašyti „1 metų patirtis atliekant praktiką įmonėje...“

O ką galite pasakyti apie dabartinių universitetinių studijų kokybę? 

Universitetinės studijos suteikia neblogą mąstymo, fundamentalių užduočių sprendimo, bendrojo išprusimo pagrindą. Taip pat išmoko dirbti grupėse ir savarankiškai, greitai surasti reikiamos informacijos. Kaip jau sakiau, jeigu yra noro ir studentas turi geras asmenines savybes, visą kitą jis išmoks. Todėl dažnai įdarbinti jauną ir imlų studentą yra daug naudingiau, negu vyresnį ir patyrusį.

Ką galėtumėte pasakyti dabartiniams abiturientams, svarstantiems, kokią studijų kryptį pasirinkti ir save kankinantiems, ar šis pasirinkimas nebus jų klaida? 

Pasirinkite tai, kas jums atrodo artimiausia širdžiai. Visos specialybės yra geros ir tikrai rasite darbus jeigu sieksite būti geriausi savo srityje. Jeigu būsite vidutinybės ar mokysitės penketui, tuomet net puikiausia specialybė jūsų toli nenuves.

Jeigu šiek tiek pasimokius pamatysite, kad pasirinkote ne „savo“ specialybę, nebijokite stoti kitur. Nebijokite pokyčių.

Ką patartumėte būsimiems absolventams, siekiantiems save sėkmingai realizuoti darbo rinkoje?

Atsakykite sau į klausimą: „Kuo aš noriu būti po 5 metų?“ Tuomet susidėliokite žingsnelius kaip tą pasiekti. Jeigu norite dirbti makleriu banke, neužtenka perskaityti darbo skelbimus. Domėkitės, ko reikia, kad pasiektumėte savo tikslus. Būkite aktyvūs – siųskite CV ir motyvacinius laiškus į didžiausias Lietuvos ir pasaulio įmones, net jei jie šiuo metu neskelbia, kad ieško naujų darbuotojų. Sutikite padirbti kelis mėnesius nemokamai, kad gautumėte trokštamą darbo vietą. Ir tikėkite, kad savo tikslą pasieksite.

Kalbino Julius Majauskas

Kauno technologijos universiteto Fundamentaliųjų mokslų fakulteto tinklaraštis www.fmf.lt

Nuo kitų metų pradžios Vilniuje nebeliks popierinių viešojo transporto bilietų, jais nei bus prekiaujama, bet bus galima naudotis. Joks pereinamasis laikotarpis nenumatytas, pranešė "Vilniaus diena".

Popieriniai bilietai, kurių bus galima įsigyti iki vėlyvo gruodžio 31 dienos vakaro, jau po vidurnakčio nustos galioti.

Savivaldybės įmonės „Susisiekimo paslaugos" direktorius Gintas Bliuvas įsitikinęs, kad pereinamojo laikotarpio nereikia, nes jau normaliai veikia elektroninis bilietas - vilniečio kortelė.

"Jį be jokių nesklandumų pildo miesto gyventojai. Prekyba vienkartiniais bilietais, kaip ir buvo nuspręsta, baigsis gruodžio 31 dieną. Jais naudotis taip pat bus galima iki gruodžio 31 dienos", - pabrėžė „Susisiekimo paslaugų" vadovas.

Kol kas vilniečiai gana aktyviai naudoja popierinius viešojo transporto bilietus.

„Meluočiau, jei sakyčiau, kad žmonės neperka popierinių bilietų. Žinoma, palyginti su laikotarpiu iki e. bilieto, pardavimas šiek tiek nukritęs, tačiau populiarumą dar išlaiko. Viena priežasčių galėtų būti tai, kad pirkti bilietą iš vairuotojo gerokai brangiau nei spaudos kioske. Tad žmonės tuo naudojasi", - teigė „Lietuvos spaudos" e. produktų grupės vadovas Nerijus Orvidas.

Dvi KTU Informatikos fakulteto studentų komandos „Crazy Imp“ ir „Gykai“ suvienijo jėgas ir sukūrė mobiliesiems įrenginiams skirtą aplikaciją, kuri pradžiugins Europos kino mėgėjus. Programėlė skirta Europos šalių kino forumui „Scanorama“, kuri vyksta lapkričio mėnesį keturiuose didžiausiuose Lietuvos miestuose.

Aplikaciją programavusios komandos „Crazy Imp“ vadovo Aurimo Slapšio teigimu, reikšmingesniems ir didesniems renginiams buvo reikalinga programėlė, kuri palengvintų informacijos paiešką, labiau įtrauktų vartotojus, padėtų susiplanuoti laiką.

„Mūsų sukurta programėle leidžia peržiūrėti filmų repertuarą, jų aprašymus, perskaityti režisierių pristatymus, patikusius filmus įtraukti į asmeninį tvarkaraštį, – teigė A. Slapšys. – Programos kūrimui buvo naudojami standartiniai įrankiai: Android SDK, Eclipse, XCode, NetBeans, BootStrap CSS. Programavome kalbomis JAVA, Objective-C ir PHP.“

Studentų komanda „Gykai“ sukūrė aplikacijos dizainą ir pristatantį filmuką.

„Scanorama“ yra pirmasis kino festivalis Lietuvoje, turintis mobiliąją aplikaciją. Programėlė buvo sukurta per mėnesį.

Studentų darbo rezultatus galite įvertinti parsisiuntę programėlę iš parduotuvių internete „Apple App Store“ arba „Google Play“. Abi studentų komandos „Crazy Imp“ ir „Gykai“ yra įsikūrusios „KTU StartupSpace“ patalpose.

Parengė Ligita Zailskaitė

ktu.lt

Bernardinai.lt

„Kai sveikai gyveni, nesergi!“ (Augustė Vėgėlytė, 9 m.)

Taigi – ar gyvenate sveikai? Ar žinote, kas sveika, o kas ne? Juk apie tai tiek daug kalbama... Tetos ir dėdės per televizorių, aiškina, ką daryti, kad ilgai ir sveikai gyventume, laikraščiai pilni gydytojų patarimų. Rodos, keista būtų nežinoti, kas sveika, o kas ne.

Vilniaus teritorinė ligonių kasa nusprendė paklausti vaikų, kas yra sveika gyvensena. Vaikai – Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokyklos mokiniai - piešė piešinius, kuriuose atsispindėjo jų mintys apie tai, kas sveika, o kas ne. Ne tik piešė, bet ir rašė.

„Reikia praleisti daug laiko gamtoje, džiaugtis gamtos grožiu ir jos neniokoti. Ir dar džiaugtis gyvenimu,“ – aiškina Miglė Mackevičiūtė (11 m.)

O Erna Ligytė (9 m.) pasakoja išsamiai: „Kaip gyventi sveikai. Iš pradžių kalbėsiu apie maistą. Taigi sveika valgyti daržoves, vaisius, nes iš jų gali gauti daug vitaminų. Toliau sportas labai sveika taip pat, todėl reikia ir sportuoti. O sveikiausia – vanduo. Nesveika valgyti traškučius, saldainius, mėsainius, bandeles. Nesveika yra tingėti, žaisti kompiuteriu bei mobiliuoju telefonu. Dar nesveika žiūrėti televizorių. Viskas!“

„Sveikas gyvenimas: sportuoti, valgyti daržoves, būti gamtoje, miegoti – man tai labai patinka,“ prisipažįsta Gabrielė Strolytė (8 m.)

2012 m. lapkričio 5 d. Vilniaus miesto savivaldybėje, antro aukšto fojė atidaryta  paroda „Gyventi sveikai moko vaikai“ ir veiks iki lapkričio 11 d.

2012 m. lapkričio 14-30 d. paroda „Gyventi sveikai moko vaikai“ bus eksponuojama Vilniaus mokytojų namuose, II aukšte, galerijoje „Koridorius“.

Parodų organizatoriai: Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerija, Vilniaus teritorinė ligonių kasa.

Organizatorių inf. 

Bernardinai.lt

Pianistė Xiayin Wang

Lapkričio 10 d., šeštadienį, 19 val. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje pirmą kartą koncertuos pianistė Xiayin Wang ir dirigentas Vladimiras Lande. Svečiai su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru (meno vadovas ir vyr. dirigentas Juozas Domarkas) ketina atlikti šviesių muzikinių minčių žadančią Franzo Schuberto ir Maurice’o Ravelio kūrinių programą.

Koncerto pirmoje dalyje skambės puikiomis melodijomis žavinti F. Schuberto uvertiūra „Rozamunda“ bei saulėtas, ir net išdaigiškas M. Ravelio Koncertas fortepijonui ir orkestrui G-dur, apie kurio finalą rusų pianistas H. Neuhausas sakė, esą tai „viena iš džiaugsmo salų, kurių taip gausu prancūzų muzikoje“. Antroje dalyje orkestras atliks F. Schuberto Devintąją simfoniją , dar vadinamą „Didžiąja“. Šiai simfonijai būdingas nepaprastas melodijų grožis, poetinių vaizdų įtaiga, jos garsuose atsispindi Austrijos gamta, liaudies legendos ir „miško romantikos“ poezija. Tokia programa – tarsi muzikinė šviesos terapija apniūkusį lapkričio vakarą. O šiuokart tai dar ir proga susipažinti su pirmą kartą mūsų scenoje pasirodysiančiais garsiais muzikais.

Prie Lietuvos nacionaliniu simfoninio orkestro pulto šio šeštadienio vakarą stos pagrindinis Sankt Peterburgo simfoninio orkestro kviestinis dirigentas Vladimiras Lande (Rusija, JAV). Jis taip pat kviečiamas diriguoti Vašingtono Nacionalinės galerijos simfoniniam orkestrui, vadovauja COSMIC simfoniniam orkestrui, kameriniam kolektyvui „Washington Soloists“ ir kt. 2004 m. V. Lande buvo pakviestas diriguoti „Baltųjų naktų“ festivalio pradžios koncerte Sankt Peterburgo filharmonijos Didžiojoje salėje; 2006 m. debiutavo su Baltimorės operos simfoniniu kolektyvu, 2008 m. pirmąkart dirigavo Tulsos (Oklahomos) simfoniniam orkestrui, 2010 m. – Baltimorės simfoniniam orkestrui. 2009 m. dirigentas buvo Amerikos šiuolaikinės muzikos festivalio meno vadovas ir dirigentas. Europos ir JAV scenose jis dažnai pasirodo su garsiąja Donecko baleto trupe, koncertuoja ir kaip obojininkas su kameriniu ansambliu „Poulenc Trio“.

Kita koncerto viešnia – pianistė Xiayin Wang (JAV). 1997 m. ji iš Kinijos persikėlė gyventi į JAV, 2000 m. buvo apdovanota Niujorko muzikos mokytojų asociacijos prizu „Certificate of Achievement“. Pianistei buvo suteikta galimybė skambinti rečitalį Niujorko „Weill Hall“, o 2002 m. ji laimėjo Manheteno muzikos mokyklos organizuotą Eisenbergo konkursą ir Roy’aus M. Rubinsteino apdovanojimą. X. Wang garso įrašus transliavo įvairios JAV radijo stotys – Čikagos WFMT, Niujorko WNYC ir kt. 2007 m. pasirodė debiutinė Mozarto, Ravelio, Bacho, Skriabino ir Gershwino kūrinių pianistės įrašyta kompaktinė plokštelė. Su smuikininke C. Manoukian įgrotas Francko ir Strausso sonatas išleido garso įrašų kompanija „Marquis“; neseniai „Naxos“ išleista šiuolaikinio kompozitoriaus R. Danielpouro preliudų kompaktinė plokštelė „The Enchanted Garden“. Prestižinio žurnalo „Fanfare“ kritikas S. Noriega labai gerai įvertino 2011 m. pasirodžiusią X. Wang įgrotą kompozitoriaus E. Wildo kūrinių kompaktinę plokštelę („Chandos“). 2012 m. vasarą išleistas naujausias Rachmaninovo „Muzikinių momentų“, „Etiudų-paveikslų“ ir „Variacijų Corelli tema“ įrašas („Chandos“), apie kurį žurnale „BBC Music Magazine“ buvo rašoma: „subtilus pedalo naudojimas ir tušė“, „nepaprastai spalvingas fortepijono skambesys“, „nuostabi jausmų gelmė“.

LNF informacija

Bernardinai.lt

Šiandien paskutinį kartą šiais metais Menų spaustuvėje rodomas spektaklis „Ežiukas rūke“ siūlys įveikti asmenines baimes ir drąsiai išgyventi rudenį bei mėgautis Kalėdų laukimu. Po daugybės svarstymų, pasmalsavimų, norų bei baimių miglą klaidžiojantys spektaklio personažai rytoj spektaklyje ieškos naujametinės eglutės, o Ežiuko draugas Kiškis stos į bauginančią kovą su savo didžiausia baime.

„Kiškis yra smalsus ir norintis visur dalyvauti, visiems pagelbėti, tačiau jį, kaip ir daugelį žmonių, kausto begalė baimių. Lapė tuo naudojasi ir sadistiškai žaidžia su tomis baimėmis, kol priveda iki taško, už kurio tik mirtis – arba kiškio, arba jo baimių. Kiškis išdrįsta pasirinkti antrą variantą. Šis spektaklis yra apie kelionę per gyvenimo rūką įsikibus į kitus žmones - kartais pasitelkiant jų pagalbą, kartais padedant jiems“, – pasakoja Kiškio vaidmenį spektaklyje atliekantis aktorius Vaidas Kublinskas.

Lapės ir Kiškio akistata - tik viena iš daugelio spektaklyje „Ežiukas rūke“ pateikiamų situacijų, žaismingai iliustruojančių žmonių gyvenimo aktualijas. Sauliaus Baltrūno, Vaido Kublinsko, Josifo Baliukevičiaus, Aistės Lasytės ir Marcelės Zikaraitės kuriami Ežiuko, Kiškio, Meškiuko, Voveraitės ir Lapės personažai žiūrovams pateikia buitinių akimirų ir filosofinių klausimų sinteze persismelkusius, kartais juokingus, kartais liūdnus, o kartais ne iki galo suprantamus pašnekesius.

Sutrupėjusių dialogų junginys žiūrovų galvose iššaukia klausimą po klausimo ir nejučiomis paskandina mintis šios istorijos ir realybės rūke. Spektaklio režisieriaus Tomo Stirnos teigimu, „Ežiukas rūke“ savo interpretacijos platybėmis patraukia skirtingos auditorijos dėmesį, sau aktualių momentų čia gali rasti žiūrovai nuo 14 iki 114 metų.

Rusų rašytojo S. Kozlovo „Ežiukas rūke“ dėl sugebėjimo gilius ir svarbius dalykus perteikti vaikiškai naiviu bei nuoširdžiu stiliumi yra lyginamas su tokiais kūriniais kaip „Mikė Pūkuotukas“ ar „Mažasis princas“. Pagal tą pačią S. Kozlovo istoriją Jorijaus Noršteino sukurtas animacinis filmas „Ežiukas rūke“ 2003 metais buvo pripažintas geriausiu visų laikų ir tautų animaciniu filmu.

Bernardinai.lt

Lapkričio 8 dieną, Vilniuje prasideda jubiliejinis – dešimtasis Vilniaus Gospel muzikos festivalis 2012. Gospel muzikos gerbėjus organizatoriai kviečia net į keturis koncertus sostinėje, kuriuos vainikuos tradicinės gospel mišios Vilniaus Šv.Jonų bažnyčioje.

Renginio sumanytojai džiaugiasi, kad per dešimt metų mūsų šalyje prigijo ne tik festivalio tradicija, bet ir pati gospel muzikos kultūra – vis daugiau Lietuvos muzikos kolektyvų į savo repertuarą įtraukia ir atlieka šio stiliaus kūrinių.

Apie dešimtį Gospel muzikos festivalio metų pasakoja organizatoriai – asociacijos Lietuvos jaunųjų krikščionių sąjunga (LJKS) vadovas, festivalio iniciatorius Algirdas Čiukšys ir programų koordinatorė Natalija Verbickienė.

Kokia Vilniaus Gospel muzikos festivalio atsiradimo priešistorė?

A.Čiukšys: 2000 metais Lietuvos jaunųjų krikščionių sąjungos vadovai lankėsi Švedijoje - Stokholmo Gospel chorų festivalyje ir susipažino su „Stockholm Gospel Festival“ rengėjais. LJKS veikloje dalyvauja daug muzikos, chorų vadovų, tad kilo idėja suorganizuoti panašų muzikos renginį Vilniuje ir populiarinti gospel kultūrą Lietuvoje.

Po metų LJKS pakvietė švedų kolegas į Lietuvą organizuoti pažintinį gospel muzikos seminarą ir koncertinį pasirodymą būsimiems vadovams. Nuo to laiko prasidėjo ir iki šiol tęsiasi graži draugystė su švedų muzikais, o LJKS kasmet rengia gospel muzikai skirtus festivalius, supažindinančius su šios kultūros tradicijomis ir programomis.

Dabar kasmet lapkričio mėnesį Vilniuje vykstantis Gospel muzikos festivalis yra vienas didžiausių ir žinomiausių chorinės muzikos projektų.

Žvelgiant iš dešimties metų perspektyvos – pirmasis jūsų surengtas festivalis ir festivaliai dabar: kas pasikeitė, kas liko taip pat?

A.Čiukšys: Pirmajame Gospel festivalyje - mažiau dainininkų, mažiau įgūdžių ir ne toks gilus supratimas, kas yra gospel muzika, apie ką ir kaip giedama. Kita vertus, choristams buvo didžiulis įspūdis pirmą kartą dideliame jungtiniame kelių šimtų dalyvių chore atlikti tokią muziką, kurią anksčiau girdėjo tik iš muzikos įrašų.

Per festivalio gyvavimo laiką gospel muziką atliekančių Lietuvos menininkų profesionalumas nepaprastai išaugo. Suvokdami gospel turinį ir prasmę, dainininkai gieda labiau užtikrintai, muzikantai atlieka gospel kūrinius labiau pasitikėdami savimi. Vis daugiau dalyvaujančiųjų festivalyje atsiskleidžia kaip ypatingi talentai.

Per dešimt metų labai išaugo festivalio dalyvių skaičius: nuo 200 choristų net iki 600 - tiek jų giedos Vilniuje šiais metais. Rengiama vis daugiau gospel programos mokymų – paskaitų ir praktinių muzikos užsiėmimų, kuriuos veda pedagogai iš JAV, Švedijos ir Lietuvos. Festivalis suburia norinčius dainuoti žmones, po kiekvieno Gospel festivalio Lietuvoje atsiranda vis daugiau šią muziką atliekančių kolektyvų – jau ne vien didmiesčiuose, bet ir mažuose miesteliuose.

N.Verbickienė: Džiaugiuosi, kad ši gospel muzikos šventė skirta visiems - ir profesionalams, ir tiesiog norintiems išmokti muzikuoti drauge. Per dešimtmetį vienas dalykas nepasikeitė - išliko stipri festivalio rengėjų - Lietuvos jaunujų krikščionių sąjungos - muzikos entuziastų ir savanorių komanda. Nuostabu, kad per tiek metų neblėsta begalinis organizatorių atsidavimas ir noras kiekvienais metais parengti visuomenei vis gražesnę gospel muzikos šventę.

Kaip per tą laiką vystėsi pati gospel kultūra Lietuvoje?

A.Čiukšys: Gospel muzika šiandien tampa populiariu žanru Lietuvos muzikinėje kultūroje. Vilniuje ir kituose miestuose įsikuria vis daugiau Gospel chorų, bažnyčiose vyksta jaunimo mišios, kurių metu skamba gospel giesmės, šio stiliaus giesmes į savo repertuaro programas dažniau įtraukia vaikų chorai. Vis daugiau muzikos vadovų vyksta mokytis ir tobulintis į kitas gospel kultūrą puoselėjančias šalis.

N.Verbickienė: Gospel muzikos atlikėjai pradėjo giliau suvokti muzikavimo prasmę. Gospel – ne tik smagiai atliekamas kūrinys, bet kartu tai ir „Gerosios naujienos“ perteikimas. Juk dauguma giesmių žodžių (ypatingai spiričiuelių) yra parašyti Evangelijos tekstais - kiekvienoje giesmėje perteikiama ne tik muzikinė, bet ir tikėjimo žinia.

Kuo ypatingas šių metų, jubiliejinis, festivalis?

N.Verbickienė: Šių metų programa yra ypatinga – klausytojų laukia įdomių, gražių kūrinių gausa, įkvepiantys atlikėjų iš užsienio ir Lietuvos pasirodymai. Festivalio jungtinį gospel chorą sudarys dvigubai daugiau dalyvių iš visos Lietuvos, nei prieš tai buvusiais metais, Vilniaus Kongresų rūmų salėje klausytojai išgirs daugiau nei 600 dainininkų balsus.

Prasiplėtė ir festivalio geografija: šiemet atvyksta chorai, ansambliai ir pavieniai dalyviai iš Gargždų, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Druskininkų, Kaišiadorių, Marijampolės, Ukmergės, Utenos, Kauno, bei iš kitų miestų ir miestelių. Be to, į jubiliejinį festivalį atvyksta žiūrovų pamėgti svečiai - Jay T. Hairston iš JAV, Monica Tornqvist ir Jonas Engstrom iš Švedijos. Visko nenupasakosi, tai reikia patiems išgirsti ir pamatyti!

Kuo jis ypatingas patiems rengėjams? Kokiomis nuotaikomis pradedate jubiliejinį Vilniaus Gospel muzikos festivalį?

N.Verbickienė: Šiemet yra jubiliejus! Vien jau šis faktas džiugiai ir pakiliai nuteikia. Taip pat – dar daugiau jaudulio ir atsakomybės už kiekvieną detalę.

A.Čiukšys: Tikrai daugiau organizacinių rūpesčių ir darbų, daugiau atsakomybės ir laiko trūkumo organizatoriams. Manau, kad ir festivalio klausytojai turi didesnių lūkesčių.

Džiugu, kad didžiulę pagalbą festivaliui šiemet suteikė užsienio fondai ir ypač JAV ambasada Lietuvoje, kurie paremė užsienio svečių atvykimą į Lietuvą.

JAV ambasados dovana - į Vilnių atvykstantis gospel muzikosprofesionalas Jay T. Hairston savo seminare pasidalins ne tik šios JAV gimusios muzikos atlikimo subtilybėmis, bet pristatys vadovams ir verslumo gospel programose galimybes.

Žvilgsnis į ateitį: ar sulauksime 20-tojo jubiliejaus?

A.Čiukšys: Gospel festivalių programa, kaip chorinės muzikos sklaida ir forma, jau yra įleidusi šaknis Lietuvos kultūroje. Tikimės, kad LJKS organizatoriams ir savanoriams užteks energijos, pasišventimo, noro puoselėti šį unikalų festivalį, o Lietuvos kultūros prižiūrėtojams – meilės gospel muzikai.

Tikimės, kad Gospel muzikos programa ir mokymų sistema sėkmingai augs ir plėtosis – bus naudojama Lietuvos neformalaus švietimo sistemoje, taip pat rengėjų bus pasiūlyta kaip pasirenkamoji programa Lietuvos mokyklose.

N.Verbickienė: Norisi tikėti, kad Vilniaus Gospel muzikos festivalis kiekvienai metais dalyviams ir žiūrovams dovanos vis kažką naujo ir įdomaus ir kad sulauksime dar ne vieno Gospel jubiliejaus.

Parengė Asta Buitkutė

Bernardinai.lt

Sekmadienio vidurdienį Šv. Petro aikštėje Angelo maldai susirinkusiems maldininkams popiežius kalbėjo apie didžiausią, meilės įsakymą, skelbia Vatikano radijas. Šio sekmadienio Evangelija (Mk 12,28-34) mums primena Jėzaus mokymą apie didžiausią įsakymą, meilės įsakymą, kuris yra dvigubas: mylėti Dievą ir mylėti artimą.

Šventieji, kuriuos visus neseniai pagerbėme viena iškilminga švente, kaip tik ir yra tie, kurie pasitikėdami Dievo malone, stengiasi gyventi pagal šį fundamentalų įstatymą. Iš tiesų, meilės įsakymą gali iki galo įvykdyti tik tas, kuris gyvena palaikydamas glaudų ryšį su Dievu, kuris jį myli taip kaip vaikas myli savo tėvą ir motiną. Šv. Jonas Avilietis, neseniai paskelbtas Bažnyčios mokytoju, savo Traktato apie Dievo meilę pradžioje rašo: „Pagrindinė priežastis, dėl kurios mūsų širdis myli Dievą, yra jo meilė mums. Ji labiau už bet ką kita įkvepia mūsų širdis mylėti. Tasai, kuris kuo nors pasitarnauja kitam žmogui, duoda jam dalį to, ką pats turi. Tasai, kuris myli, atiduoda save patį su viskuo ką turi, nepasilikdamas sau nieko“. Tad meilės įsakymas – tai ne tik įsakymas, bet pirmiausia dovana. Dievas ją mums duoda, leidžia pažinti ir patirti, kad ji galėtų, kaip sėkla, išdygti ir išsiskleisti mūsų gyvenimuose.

Jei Dievo meilė suleidžia gilias šaknis žmoguje, jis sugeba mylėti ir tuos, kurie to neverti, panašiai kaip Dievas mus myli. Tėvas ir motina savo vaikus myli ne dėl to, kad jie meilės būtų nusipelnę, myli juos visada, nors žinoma, atkreipia dėmesį ir į jų klaidas. Dievas mus moko tik mylėti, jis mūsų nemoko blogo linkėti kitam žmogui. Jis mus moko žiūrėti į kitą žmogų ne tik savo akimis, bet Dievo akimis, Jėzaus Kristaus žvilgsniu. Tai širdies žvilgsnis, kuris nesustoja ties išore, bet mato gilumą, mato troškimą būti išgirstam, būti mylimam. Tuo pačiu įvyksta ir atvirkštinis procesas: jei aš atviras kitam žmogui, tokiam koks jis yra, jei aš išeinu jo pasitikti, tuo pačiu aš atsiveriu ir Dievui, pajuntu, kad jis yra ir kad yra geras. Dievo meilės ir artimo meilės įsakymai tarpusavy neatskiriamai susiję. Jėzus neišrado nei vieno, nei kito, bet atskleidė, kad jie abu iš tiesų yra vienas ir tas pats įsakymas. Tai Jėzus padarė ne tik žodžiu, bet pirmiausia savo liudijimu. Jėzaus asmuo ir visas jo slėpinys įkūnija Dievo ir artimo meilės vienybę. Šią dvigubą meilę jis mums dovanoja Eucharistijoje, dovanodamas save patį, kad pasistiprinę šia Duona, mylėtume vienas kitą kaip jis mus mylėjo.

Brangieji, melskimės, Mergelei Marijai užtariant, kad kiekvienas krikščionis sugebėtų liudyti savo tikėjimą mylėdamas Dievą ir artimą.

Sekmadienį, lapkričio 4 dieną, Kenijos rytiniame regione, Garissa mieste, į vieną evangelikų bažnyčią buvo mesta granata. Bažnyčia yra policijos stoties teritorijoje, joje išpuolio metu buvo ir policijos pareigūnų su šeimomis, ir kalinių, informuoja Vatikano radijas.

Granata buvo užmesta ant stogo, jos sprogimas sužalojo 10 žmonių ir dar vieną mirtinai: pasak kai kurių šaltinių, pamaldoms vadovavusį pastorių. 

Dar nežinoma, kas yra išpuolio autoriai, tačiau bažnyčios jau buvo užpultos keliskart anksčiau, atsakomybę prisiimant islamistams. Kenija yra pasiuntusi karius į kaimyninį Somalį, kurie kovoja prieš sukilėlius islamistus. Atsilygindami pastarieji yra surengę ne vieną ataką Kenijos teritorijoje. Garissa mieste šių metų liepą buvo atakuotos dvi bažnyčios, atakų metu tuokart žuvo 18 žmonių.

Pirmadienio rytą atskirose privačiose audiencijose popiežius Benediktas XVI priėmė tris naujus misiją Vatikane pradedančius ambasadorius, informuoja Vatikano radijas. Savo valstybių vadovų pasirašytus skiriamuosius raštus popiežiui įteikė Nigerijos ambasadorius Francis Chukwuemeka Okeke, Australijos ambasadorius John Anthony Gerard McCarthy ir Kolumbijos ambasadorius Germán Cardona Gutiérrez.

Naujasis Nigerijos ambasadorius Francis Chukwuemeka Okeke yra gydytojas, gimęs 1952 m., dirbęs įvairiuose Nigerijos regionuose, Arijoje bei Didžiojoje Britanijoje. Iki paskyrimo ambasadoriumi, Nigerijoje vadovo ligoninei, kurios yra ir savininkas.

Taip pat ir naujasis Australijos ambasadorius nėra karjeros diplomatas. John Anthony Gerard McCarthy gimė 1947 m., baigęs tiesės ir filologijos studijas dirbo advokatu, o vėliau teisėju. Keliolika metų taip pat buvo tarptautinės katalikiškosios labdaros organizacijos Kirche in Not Australijos fondo direktorius.

Naujasis Kolumbijos ambasadorius Germán Cardona Gutiérrez gimė 1956 m., baigęs inžinerijos studijas, dirbo pagal specialybę, vėliau tapo politiku. Pastaruosius dvejus metus prieš paskyrimą ambasadoriumi buvo Kolumbijos susisiekimo ministras.

Dar vienoje pirmadienio ryto audiencijoje su Popiežiumi atsisveikino misiją baigiantis Jungtinių Amerikos Valstijų ambasadorius prie Šventojo Sosto Miguel Humberto Díaz.

Patriarchas Kirilas penktadienį turi pradėti savo pirmąją po išrinkimo Rusijos Ortodoksų Bažnyčios vadovu kelionę Šventojoje Žemėje, pranešė pareigūnai.

2009 metais išrinktas patriarchas lapkričio 9-14 dienomis aplankys svarbias krikščionybei vietas Izraelyje ir Palestiniečių teritorijose, taip pat – Jad Vašemo memorialą Holokausto aukoms Jeruzalėje.

"Religine prasme tai svarbiausias vizitas po popiežiaus Benedikto XVI apsilankymo 2009 metais", - pirmadienį sakė Izraelio užsienio reikalų ministerijos atstovas Yigalas Palmoras (Igalas Palmoras).

Patriarcho Kirilo vizitą patvirtino ir graikų ortodoksų patriarchatas Jeruzalėje, kuris priims Kirilą.

Graikų ortodoksų Jeruzalės patriarchas Teofilas III (Theophilos III) su Rusijos Ortodoksų Bažnyčios vadovu buvo susitikęs gegužę Kazachstane.

Patriarchas Kirilas turėtų aplankyti šventąsias vietas Jeruzalėje, Vakarų Kranto mieste Betliejuje ir Izraelio miestuose Nazarete ir Tiberije.

Pareigūnai sakė, kad jis taip pat turėtų susitikti su Izraelio prezidentu Shimonu Peresu (Šimonu Peresu) ir palestiniečių lyderiu Mahmudu Abbasu (Mahmudu Abasu).

Masinis žmonių atvykimas iš tuometinės Sovietų Sąjungos 10-ajame dešimtmetyje padidino rusų ortodoksų bendruomenę Izraelyje, kurią dabar sudaro iki 300 tūkst. žmonių.

Įtakinga Rusijos Ortodoksų Bažnyčia yra didžiausia iš Rytų Bažnyčių ir visame pasaulyje vienija maždaug 150 mln. tikinčiųjų.

Kirilas, kuriam dabar - 65-eri, 2011 metų lapkritį lankėsi Sirijoje ir Libane.

Lapkričio 13 dieną Rusijos patriarchas kirs Jordano upę ir nuvyks į Jordaniją, kur susitiks su karaliumi Abdullah II (Abdula II), o kitą dieną grįš į Maskvą.

Seimui antradienį planuojama pateikti nutarimo projektą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, kuris turėtų išaiškinti, ar padaryti pažeidimai leidžia nustatyti tikrus rinkimų rezultatus.

Seniūnų sueigos antradienį patvirtintoje darbotvarkėje įrašytas toks Tautininkų sąjungos parengtas kreipimosi projektas.

Tautininkai "dėl daugybinių balsų pirkimų ir kitų šiurkščių pažeidimų" ginčija esminių rinkimų rezultatų nustatymą daugiamandatėje rinkimų apygardoje ir dar šešiose vienmandatėse apygardose: Šilutės-Pagėgių, Biržų-Kupiškio, Širvintų-Vilniaus, Vilniaus-Trakų, Kaišiadorių-Elektrėnų bei Jurbarko. Jiems kyla abejonių, ar minėtose apygardose užfiksuoti pažeidimai leido Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK) tiksliai nustatyti kandidatus, kurie po spalio 14 dienos balsavimo pateko į antrą rinkimų turą. 

Tautininkų sąjunga dėl Seimo rinkimų rezultatų taip pat kreipėsi ir į prezidentę Dalią Grybauskaitę. Šalies vadovė yra gavusi ir Darbo partijos, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos, Socialistinio liaudies fronto bei kandidato į Seimo narius Kęstučio Rupulevičiaus skundus dėl Seimo rinkimų įstatymo pažeidimų. Prašoma negaliojančiais pripažinti rinkimų rezultatus daugiamandatėje apygardoje ir keliose vienmandatėse.

Prezidentės vyriausioji patarėja teisės klausimais Rasa Svetikaitė teigia, jog šalies vadovė dėl skundų apsispręs iki trečiadienio.

"Kol kas galiu pasakyti, kad sprendimą dėl kreipimosi į KT išvados, ar nebuvo pažeistas Seimo rinkimų įstatymas, prezidentė, kaip ir po pirmojo turo, priims susipažinusi su šiais skundais ir juose išdėstytais argumentais tuo terminu, kurį numato įstatymas, tai yra vėliausiai iki trečiadienio", - antradienį Žinių radijui sakė R.Svetikaitė.

Įstatymas numato, kad kandidatai bei partijos ne vėliau kaip per 24 valandas po to, kai paskelbiami oficialūs rinkimų rezultatai, gali apskųsti Seimui ar prezidentui VRK sprendimus arba jos atsisakymą nagrinėti skundus dėl Seimo rinkimų įstatymo pažeidimų. Tuomet Seimas ar prezidentas su paklausimu dėl Seimo rinkimų įstatymo pažeidimo kreipiasi į Konstitucinį Teismą.

KT per šiuos Seimo rinkimus jau nagrinėjo vieną kreipimąsi - šalies vadovė D.Grybauskaitė "tvarkiečių" prašymu kreipėsi dėl VRK sprendimo po pirmojo turo negaliojančiais pripažinti vienmandatės Zarasų-Visagino apygardos rezultatus. KT nusprendė, kad panaikindama rezultatus Rinkimų komisija Seimo rinkimų įstatymo nepažeidė.

Šioje apygardoje į antrą turą buvo išėję "tvarkietis" Algimantas Dumbrava ir Darbo partijos atstovas Rimvydas Podolskis, pastarasis pripažintas papirkinėjęs rinkėjus ir taip šiurkščiai pažeidęs įstatymą.

EPA nuotrauka

Patriarchas Maksimas, kuris Bulgarijos religinis lyderis buvo daugiau kaip 40 metų, ilgiausiai tarnavęs krikščionių ortodoksų lyderis Europoje, anksti antradienį mirė, paskelbė Šventasis Sinodas. Patriarchui buvo 98 metai.

"Šį rytą maždaug 4 val. (ir Lietuvos laiku), būdamas 98 metų, prieš Dievą stojo Bulgarijos Ortodoksų Bažnyčios patriarchas Maksimas", - sakoma trumpame Sinodo pranešime.

"Dieve, atleisk patriarchui ... Mūsų sielos ir širdys pripildytos sielvarto dėl didelės netekties", - radijui BNR sakė Sinodo narys metropolitas Nikolajus, kuris paragino bulgarus melstis už patriarcho sielą.

Žilaplaukis Maksimas, kuris Bulgarijos Ortodoksų Bažnyčios patriarchu buvo išrinktas valdant komunistams, žlugus tam režimui atlaikė ne vienus metus trukusias pastangas jį nušalinti.

Galiausiai jam pavyko atkurti vienybę Bulgarijos Bažnyčioje, kuriai priklauso maždaug 80 proc. iš 7,4 mln. šalies gyventojų.

Patriarchas, kuris gimė kaip Marinas Minkovas, 1914 metų spalio 29 dieną, vadovauti Bažnyčiai buvo išrinktas 1971-aisiais, kai jam buvo 56-eri.

Komunizmui 1989 metais žlugus, reformų Bažnyčioje šalininkai ragino jį atsistatydinti ir tvirtino, kad jam trūksta teisėtumo, nes jis buvo išrinktas valdant komunistams, kurie bandė griežtai kontroliuoti Bažnyčią.

Tačiau jis sugebėjo pergyventi tą maištą, dėl kurio Bulgarijos Bažnyčia vienu metu iš esmės buvo skilusi į dvi dalis su konkuruojančiais patriarchais, ir galiausiai 2001 metų birželį atkūrė savo, kaip vienintelio teisėto Bažnyčios lyderio, pozicijas.

Per visą savo karjerą patriarchas laikėsi nuošalyje nuo visuomeninio ir politinio gyvenimo, pirmenybę teikdamas atsiskyrimui.

Jis tylėjo ir 2012 metais, kai buvo paskelbta, jog 11 iš 15 Šventojo Sinodo - Bažnyčios aukščiausios valdžios institucijos - vyskupų valdant komunistams buvo slaptosios policijos agentai. Paties Maksimo tame sąraše nebuvo.

Patriarcho sveikata pastaraisiais metais prastėjo, jis retai rodydavosi viešumoje, paprastai tik tam, kad vadovautų pamaldoms per svarbias šventes.

Lapkritį Prancūzijoje tradiciškai vyksta dokumentinių filmų mėnuo. Ta proga kino klube (Prancūzų institutas Lietuvoje, Didžioji g. 1, Vilnius) prancūzų kalba rodomi dokumentiniai filmai revoliucijų tema.

Įžengdama į XXI amžių, žmonija tikėjosi, kad gyvens ramius laikus. Marksizmas jau nebepopuliarus, nacionalizmą visi pripažįsta save diskreditavusį, kolonijinis imperializmas subyrėjo, Šaltasis karas baigėsi. Netgi teigta, kad žmonija pasiekė paskutinę emancipacijos stadiją ir artėja prie istorijos pabaigos. Arabų pavasaris parodė, kad pasaulyje dar klesti dikatatūra, pažeidžiamos žmogaus teisės. Ekonominė krizė sukėlė neramumus daugelyje šalių: Izraelyje, Rusijoje, Artimuosiuose Rytuose. Pasaulis vis dar keičiasi...

Lapkričio 6 d., 18.30 val. Pietų vidurio imperija, rež. J. Perrin, E. Deroo

(L’empire du Milieu du Sud, 2010). Subtitrai anglų k.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Prancūzijos viešpatavimui Vietname suduotas stiprus smūgis: į šalį įsiveržė japonai, stiprėjo maoistų pasipriešinimas. Dokumentiniame filme rodoma dvidešimt metų trukusių karų istorija: senojo revoliucionieriaus, komunisto Ho Ši Mino vadovaujamo Vietmino kova su okupantais prancūzais ir amerikiečiais.

---

Lapkričio 13 d., 18.30 val. 1956 metų pavasaris, Tuniso nepriklausomybė, rež. F. Mitterand (Un printemps 1956 : l’indépendance de la Tunisie, 2006). Subtitrai anglų k.

Šioje juostoje vaizduojamas Tuniso išsivadavimas iš kolonijinės valdžios Šaltojo karo laikotarpiu, kova dėl laisvės ir demokratijos. Pasiekusi pergalę, šalis vėl atsidūrė diktatūros gniaužtuose, iš kurios išsivadavo tik dar po 50 metų, Arabų pavasarį nuvertusi prezidentą Ben Ali.

---

Lapkričio 20 d., 18.30 val. Saldžioji užsklanda, rež. C. Guzman Urzua (Le Rideau de Sucre, 2007). Prancūzų k.

Filme pasakojame ne Kubos revoliucijos istorija, o tolesnė jos raida. Kaip, nuvertusi diktatorių Batistą, pasiekusi taiką ir išsivadavimą šalis gyveno tolesniais dešimtmečiais? Režisierė kalbina jaunus žmones, gimusius ir užaugusius valdant Fideliui Kastro – kokia toji porevoliucinė karta?

---

Lapkričio 27 d., 18.30 val. Revoliucijos fragmentai (Fragments d’une révolution, 2011). Prancūzų k.

Po to, kai 2009 m., prieš arabų pavasarį, prasidėjus neramumams iš Irano buvo išsiųsti užsienio žurnalistai, pasaulis toliau sekė įvykius, kuriuos mobiliųjų telefonų ir fotoaparatų kameromis fiksavo patys demonstracijų dalyviai. 

Į visus minėtus kino klubo renginius įėjimas nemokamas

Bernardinai.lt

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL © Baltijos fotografijos linija

Moters nėštumas yra gyvenimo etapas, kurio metu vyksta labai daug įvairių pokyčių jos organizme. Tai metas, kai ypač svarbu tinkamai pasirūpinti imunine sistema.

Imuniteto stiprinimas

Moters nėštumas sukelia daug ir didelių pokyčių. Kartu su artėjančiais motinystės džiaugsmais tenka susidurti ir su suapvalėjusiomis kūno formomis, pakitusia medžiagų apykaita bei hormonų pusiausvyra.

Nėščiosios mitybą galima išskirti kaip vieną svarbiausių aspektų, nes šiuo periodu maistingąsias medžiagas pasisavina ne tik mama, bet ir įsčiose augantis kūdikis. Svarbiausia, kad maistas būtų įvairus, ne monotoniškas ir sveikas. Nėštumo metu moteriai reikia tik apie 300 kalorijų daugiau nei įprastai, todėl nederėtų persivalgyti ar stengtis valgyti už du. Visgi mityba turi būti reguliari – 5–6 kartus per dieną.

Stenkitės vartoti daugiau daržovių, saulėgrąžų, sezamų sėklų, greipfrutų sėklų ekstraktą. Ypač naudinga žuvis, kurioje gausu omega 3 rūgščių. Vartokite daugiau pieno produktų, kiaušinių. Būtinos organizmui geležies, kuri mažina mažakraujystės riziką, galima pasisavinti iš gyvulinės kilmės produktų. Taip pat imunitetą galite sustiprinti įvairiais maisto papildais. Svarbu, kad preparatai būtų saugūs ir tinkami vartoti nėštumo metu.

Taip pat patariama išgerti apie 2 litrus skysčių, kurie padės mažinti kraujospūdį, sumažins vidurių užkietėjimą. Rekomenduojama gerti vandens, arbatos ar šviežiai spaustų vaisių sulčių.

Ko reikėtų vengti?

Visgi ne visi produktai yra tinkami būsimoms mamytėms. Atidžiai derėtų rinktis šviežius sūrius, varškę, nepasterizuotą pieną. Taip pat derėtų vengti įvairių vyniotinių, rūkytų dešrų, rūpestingai pirkti žalią mėsą.

Ypač atidžiai reikia rinktis jūros gėrybes. Termiškai neapdorotose jūrų gėrybėse, tokiose kaip sušiai ar austrės, gali pasitaikyti bakterijų, kurios gali pakenkti. Taip pat derėtų vengti egzotiško maisto, kurio nesate pratę valgyti iki nėštumo.

Nėštumo metu tokiais saldumynais kaip tortai, spurgos ar ledai derėtų mėgautis rečiau, tik ypatingomis progomis.

Žinoma, nėštumo metu būtina visiškai atsisakyti alkoholio. Taip pat derėtų vengti ar bent jau mažiau gerti kavos, kurios didelės dozės gali prasiskverbti pro placentą ir pakenkti vaisiui.

Bernardinai.lt

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas antradienį dėl korupcijos skandalo atleido gynybos ministrą Anatolijų Serdiukovą - tai dramatiškiausias jo padarytas pakeitimas vyriausybėje nuo pat to laiko, kai jis grįžo į Kremlių trečiai kadencijai.

A.Serdiukovą, kuris vykdė nepopuliarią, bet Kremliaus remiamą pajėgų reformą, V.Putinas pakeitė Maskvos regiono gubernatoriumi ir senu sąjungininku Sergejumi Šoigu, sakė prezidento atstovas.

A.Serdiukovas buvo atleistas tuo tikslu, kad būtų galima tęsti nuodugnų tyrimą dėl įtariamo 100 mln. dolerių vertės sukčiavimo Gynybos ministerijos holdingo kompanijoje, sakė Dmitrijus Peskovas.

"Tai susiję su situacija Gynybos ministerijoje. Tai buvo padaryta siekiant sudaryti visas būtinas sąlygas tyrimui", - pažymėjo D.Peskovas.

A.Serdiukovas buvo atleistas kebliu metu - kai santykiai su Vašingtonu yra įtempti ir kai Jungtinės Valstijos renka prezidentą, o pats V.Putinas susiduria su precedento neturinčiomis protesto demonstracijomis Rusijoje.

Rusijos tyrėjai, vykdantys tyrimą dėl minėto įtariamo sukčiavimo, susijusio su nekilnojamuoju turtu, spalio 25 dieną atliko kratas Gynybos ministerijos holdingo kompanijos biuruose - tai buvo itin neįprastas žingsnis.

A.Serdiukovas, vienas iš trijų Rusijos žmonių, turinčių prieigą prie branduolinių ginklų paleidimo kodų, tuo metu buvo iškviestas pas V.Putiną, tad iškart kilo klausimų dėl jo ateities.

A.Serdiukovas, buvęs baldų pardavėjas, iškilęs į Rusijos mokesčių inspekcijos vadovo postą, 2007 metais tapo pirmuoju civiliu žmogumi, užėmusiu posovietinės Rusijos gynybos ministro postą.

Dėl to, kad neturėjo karinės kvalifikacijos, ir dėl prieštaringai vertinamos karinių reformų programos jis įgijo galingų priešų Gynybos ministerijoje.

S.Šoigu yra laikomas vienu artimiausių V.Putino draugų ir sąjungininkų; 1994-2012 metais jis dirbo nepaprastųjų situacijų ministru ir tik tik šiemet buvo paskirtas vadovauti Maskvos regionui.

Šeima jums didžiausia vertybė, o vaikai – brangiausias turtas? Norite pasisemti idėjų, kaip kūrybingai juos ugdyti kiekviename amžiaus tarpsnyje ir puoselėti tvirtus tarpusavio santykius? Šeimų universitetas kviečia tėvus į atvirų durų dienas, kurių metu bus pristatomos tėvų saviugdos programos.

Šeimų universiteto mokymai paremti principu, jog geri tėvų tarpusavio santykiai yra darnios šeimos, kurioje auga laimingi vaikai, pagrindas. Mokymų metu tėvai analizuoja iš anksto paruoštus atvejus, mokosi identifikuoti problemas ir ieško efektyviausių jų sprendimo būdų.

„Pastebime, kad kasmet vis daugiau tėvų domisi Šeimų universitetu. Dažniausiai mokymus išbandę tėvai juos rekomenduoja savo pažįstamiems,“ - sako Šeimų universiteto direktorius Paulius Gebrauskas.

Šeimų universitetas siūlo saviugdos programas tėvams, auginantiems įvairaus amžiaus vaikus: „Pirmieji žingsniai“: nuo gimimo iki 4 metų, „Pirmosios raidės“: 4 – 8 metų, „Pirmieji sprendimai“: 8 – 10 metų, „Ankstyvoji paauglystė“: 10 – 12 metų, „Paauglystė“: 13 – 16 metų. Mokymai tėvams nieko nekainuoja.

Lietuvoje Šeimų universitetas „gimė“ kaip keleto šeimų iniciatyva mokytis pagal Tarptautinės šeimų vystymosi federacijos (IFFD) paruoštas programas. Prie Šeimų universiteto jau prisijungė 140 pagal IFFD metodiką apmokytų savanorių moderatorių, o mokymus baigė 1400 tėvų.

Atvirų durų dienos vyks:
Vilniuje lapkričio 8 d. 18.30 val. Vytauto Didžiojo gimnazijoje (Augustijonų g. 8/10)
Kaune lapkričio 13 d. 18.30 val. VDU Teologijos fakultete (Gimnazijos g. 7)
Klaipėdoje lapkričio 9 d. 18.30 val. LCC Tarptautiniame universitete (Kretingos g. 36)

Visus besidominčius Šeimų universiteto atvirų durų dienomis, kviečiame registruotis el. paštu info@seimu.lt, nurodant miestą, programą ir vaikų amžių.

Daugiau informacijos apie Šeimų universitetą rasite interneto svetainėje adresu www.seimu.lt.  

Bernardinai.lt

Prezidentė Dalia Grybauskaitė kreipsis į Konstitucinį Teismą, ar nebuvo pažeistas įstatymas per Seimo rinkimus, ir tik gavusi išvadą įvertins formuojamą centro-kairės koaliciją, antradienį pranešė prezidentės patarėja.

"Prezidentė rytoj kreipsis į Konstitucinį Teismą išvados ir kol nebus galutinio Seimo rinkimų įvertinimo Konstituciniame Teisme, šalies vadovė nevertins jokių koalicijų sudarymo galimybių", - žurnalistams sakė prezidentės atstovė spaudai Daiva Ulbinaitė po susitikimo su Socialdemokratų partijos vadovu Algirdu Butkevičiumi.

Rinkimus laimėjusios Socialdemokratų partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius antradienio rytą atvyko į susitikimą su prezidente Dalia Grybauskaite.

Į Prezidentūrą A.Butkevičius atvyko kartu su partijos bendražygiu Juozu Bernatoniu, kuris dalyvavo derybose dėl valdančiosios koalicijos su Darbo bei "Tvarkos ir teisingumo" partijų atstovais.

Pirmadienio vakarą socialdemokratai, Darbo bei "Tvarkos ir teisingumo" partijos baigė derinti koalicijos partnerių pozicijas dėl naujos vyriausybės.

Pagal susitarimą, socialdemokratams teks premjero postas ir 7 ministerijos: Finansų, Susisiekimo, Ūkio, Krašto apsaugos, Sveikatos apsaugos, Užsienio reikalų ir Teisingumo ministerijos.

Darbo partija valdys penkias ministerijas - Žemės ūkio, Vidaus reikalų, Švietimo ir mokslo, Socialinės apsaugos ir darbo, Kultūros ministeriją.

Tvarkai ir teisingumui teko Aplinkos ir Energetikos ministerijos.

Šios trys partijos būsimajame Seime turės mažiausiai 78 vietas.

Nepaisant Prezidentės pozicijos formuojamos centro-kairės valdančiosios koalicijos sutartis antradienį bus pasirašyta, tik be priedo dėl konkrečių ministerijų pasiskirstymo, sakė A. Butkevičius.

"Mes koalicinę sutartį pasirašysime, bet prie koalicijos sutarties, galiu pasakyti, nebus priedo dėl ministerijų pasiskirstymo", - antradienį žurnalistams sakė A.Butkevičius po susitikimo su prezidente Dalia Grybauskaite.

Pasak A.Butkevičiaus, toks sprendimas priimtas Socialdemokratų partijos frakcijos posėdyje. Paklaustas, ar klausimų kelia Vidaus reikalų ministerija, kurią pirmadienį sutarta patikėti Darbo partijai, socialdemokratų vadovas atsakė, kad "yra diskutuojama ir apie tai".

A.Butkevičius sakė manantis, kad Konstitucinis Teismas sprendimą priims šeštadienį.

Prezidentė anksčiau yra pareiškusi, kad "palaikys tik tą politinę jėgą, kuri galės suformuoti daugumą be teisiamųjų suole esančios Darbo partijos".

Seimas pritarė Miškų įstatymo pakeitimams, kuriais nutarta patikslinti išimtis dėl miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis ir privačios miško valdos skaidymo į dalis. Už šias teisės akto pataisas balsavo 60 Seimo narių, prieš – 3, susilaikė 9 parlamentarai.

Šiuo metu miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik šiame įstatyme nustatytais išimtiniais atvejais, pavyzdžiui, valstybinės svarbos objektams įrengti, visuomeninės paskirties ir bendrojo viešojo naudojimo teritorijoms formuoti ir kt.

Priimtu dokumentu nutarta leisti miško žemę paversti kitomis naudmenomis ir buvusioms sodyboms privačioje miško žemėje atstatyti Vyriausybės nustatyta tvarka. Tačiau pagal naujas nuostatas teisę atstatyti neišlikusią sodybą, kurios buvimo faktas nustatomas pagal archyvinius dokumentus, o jeigu jie neišlikę – nustatant juridinį faktą, turės tik šios sodybos buvę savininkai ir (ar) jų pirmos, antros ir trečios eilės įpėdiniai, paveldintys pagal įstatymą.

Taip pat priimtais pakeitimais leista skaidyti privačios miško valdą į dalis, kai atidalijama privati miško valda buvusiai sodybai atstatyti. Dabar galiojantis įstatymas nustato, kad išskyrus išimtinius atvejus privati miško valda arba privačiame ne miškų ūkio paskirties žemės sklype esanti miško žemė neskaidomos į dalis, jeigu miško žemės plotas yra arba tampa mažesnis kaip 5 hektarai.

Šis įstatymas įsigalios 2013 m. sausio 1 d. Vyriausybė ar jos įgaliota institucija iki šių metų pabaigos turės priimti teisės akto įgyvendinamuosius teisės aktus.

Bernardinai.lt

Buvusio batų fabriko „Lituanica“ patalpose (Jonavos g. 3, Kaunas) įsikūrusi „Fluxus Ministerija“ šį šeštadienį švenčia savo pusės metų gimtadienį. Šventės svečių laukia meno pasirodymai, parodos, atvirų durų dienos menininkų kūrybinėse erdvėse bei triukšmingas gimtadienio vakarėlis!

Gimtadienio programą 19.45 val. pradės Jaras Ramūnas su performansu „Jaras nušoka“. Po performanso prasidės „Fluxus Ministerijos“ rezidentų atvirų durų vakaras, kurio metu lankytojai turės galimybę susipažinti su menininkais, o galbūt išvysti kaip gimsta meno kūrinys.

Šeštadienio vakarą antrajame „Fluxus Ministerijos“ aukšte bus atidarytos dvi parodos: 20 val. jaunųjų menininkų paroda  „[seansas]“ ir 20.30 Natalijos Fediuškinos fotografijos paroda „Klastotės analizė“.  

Parodos „[seansas]“ autoriai kviečia praplėsti racionaliems protams pažįstamos realybės ribas ir pasinerti į intuicijos, vaizduotės pasaulį, kupiną keistų būtybių bei paslaptingų reiškinių. Tapybos, grafikos, fotografijos darbuose atsiskleidžia intymios, autentiškos menininkų vizijos, metafizinės nuojautos bei mistinės patirtys.

Natalija Fediuškina meninių fotografijų parodoje „Klastotės analizė“ analizuoja moterų portretus: moterys, žvelgiančios iš nuotraukų, gyvenime yra visiškai kitokios. Jos netikros? Nuotraukose ar realybėje? Kas slypi už jų žvilgsnių? Autorės teigimu, moterys per gyvenimą neša savo susikurtas kaukes, todėl savo nuotraukomis N.Fediuškina nori parodyti, kokios jos gali būti.

Gimtadienio šventėje lankytojų taip pat laukia „Fluxus Ministerijos“ rezidentų graffiti piešimo ir gyvai atliekamos muzikos sintezė pavadinimu „Graff‘O‘Sound“ bei  aktoriaus, choreografo, dažnai vadinamo avantgardinio šokio reformatoriaus Deniso Kolomyckio performansas.

Pusės metų gimtadienio vakarėlio žvaigždės – grupė „Happyendless“, išgarsėjusi Lietuvoje ir Baltijos šalyse tokiais hitais, kaip „Poweforever“ ar „Sweet Sweet Super Sweet“. Gerą nuotaiką vakaro metu pasiruošę garantuoti hip hop atlikėjai „Dee & Kamy“ bei jaunatviška energija trykštantys „Fun Clock“. Koncerto pradžia 22 valandą.

Bernardinai.lt

Spalio 25 d. Kauno  Švč. Jėzaus Širdies (Šančių) parapijoje įvyko pirmasis susitikimas iš Tikėjimo metams skirtų metodinių renginių ciklo „Ką mums veikti, kad darytume Dievo darbus?“ (Jn 6, 28). Šančių parapijos KMC tikybos mokytojai ir katechetai susirinkusius kolegas labai šiltai pasitiko parapijos salėje. Dalyvius giesme pasveikino M. Valančiaus pradinės mokyklos ketvirtokai, vadovaujami parapijos vargoninkės Snieguolės Urbonienės.

Šančių vidurinės mokyklos tikybos mokytoja metodininkė ir mokyklos direktoriaus pavaduotoja Vesta Žiūraitienė pristatė visus Šančių parapijos mokytojus ir katechetus, jų veiklą parapijoje, pasidžiaugė, kad iš 1352 parapijos mokinių net 864 mokosi tikybos. Parapija nuolat organizuoja kalėdines ir velykines parodėles, gavėnios ir advento tėvų ir vaikų dirbtuves, kurias parapijoje organizuoti padeda šeimų būrelio narė Felicija Šlipaitienė. Kartą per mėnesį parapijoje organizuojama krikščioniškų filmų peržiūra.

Parapijos vikaras kun. Gytis Stumbras su vaikais yra pastatęs nuostabų spektaklį "Laimingasis princas“, o šiuo metu kartu su sutvirtinamaisiais yra statomas ir antrasis spektaklis „Mažasis princas“. Parapijos klebonas kun. Virginijus Birjotas džiaugėsi, kad vaikai ir jaunimas mielai dalyvauja parapijos organizuojamuose renginiuose, parodėlėse, vaidinimuose, stovyklose, mugėse su kareiviška koše. Mokytojos dalijosi, kaip suburti paauglius į komandą, kuri noriai dalyvautų pasirengimo Sutvirtinimui katechezėje. Viktorinų organizavimo patirtimi dalijosi KMC vadovė ses. Dalia Uscilaitė, tikybos mokytojos ir katechetės Orinta Antanavičienė ir Česlova Karpovienė, mokytojos Laimutė Šavelienė ir Jolanta Lenkauskienė.

Jau nuo 2003 metų Šančių parapijoje buvo pradėtos rengti viktorinos, kurių iniciatorė buvo tikybos mokytoja I. Tekoriūtė, tuomet viktorina vadinosi „Tikėjimas mano stiprybė“. Pirmosiose viktorinose dalyvavo tik kelios mokyklos, šiandien joje dalyvauja visos Šančių parapijos mokyklos. Kasmet viktorina vyksta vis kitoje mokykloje. Kasmetinė viktorina buvo pavadinta „Irkis į gilumą“ ir skirta 4-os klasės mokiniams. Viktorina vyksta dviem etapais: I-asis etapas – mokyklose, o II-asis yra tarpmokyklinis. Jau nuo pat pirmojo etapo prasideda mokytojų ir mokinių kūrybinis darbas: komandų rinkimas, prisistatymas, žaismingas jų kūrimas ir ruošimas II etapui. Viktorina siekiama, kad vaikai labiau gilintųsi į Jėzaus žodžius, užrašytus Evangelijoje, kad gebėtų juos pritaikyti savo gyvenime, kad Jėzaus gyvenimo įvykius atrastų jį supančiame pasaulyje. Tam yra parenkamos ir užduotys, kurios skatina vaiką pažinti, suprasti, įsivaizduoti, atrasti.

Tikybos mokytojus stebino ir žavėjo viktorinų paprastos, kūrybiškos ir žaismingos užduotėlės. Mokytojos dalijosi kiekvieno etapo organizavimo subtilumais, kūrybiniais džiaugsmais ir rūpesčiais, kaip sudominti vaikus, kad kasmet viktorinos poreikis augtų, o ne mažėtų. Tarp šių viktorinų užduočių yra šventojo dėlionė, Šventojo Rašto ištraukos inscenizacija ir kitos. Viktorinų dalyviams įteikiami padėkos raštai. Mokytojos dalijosi, kad yra daugybė būdų įvertinti vaikus, neskirstant vietų, nedalijant prizų. Šančių parapijos tikybos mokytojai ir katechetai atrado savo dalyvių įvertinimo/įsivertinimo metodą, kuriuo noriai ir iš visos širdies dalijosi.

Renginio dalyviai, kolegos žiūrėjo demonstruojamas, skaidres, parapijos salės stalai buvo nukloti įvairiomis vikrotinų užduotimis. Kiekvienas galėjo apžiūrėti, klausinėti ir džiaugtis tais, kurie dosniai dalijasi.

Kitas Tikėjimo metams skirtų metodinių renginių ciklo „Ką mums veikti, kad darytume Dievo darbus?“ (Jn 6, 28) susitikimas įvyks Gerojo Ganytojo parapijoje lapkričio 22 dieną. Susitikimo tema „Šventosios Faustinos, palaimintųjų Jono Pauliaus II ir Jurgio Matulaičio gyvenimo pristatymas. Tikybos pamokos netradicinėje aplinkoje“.

Lietuvos dailės muziejus lapkričio 7 d., trečiadienį, 18 val. Taikomosios dailės muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) atidaro parodą „Secesijos mada“ iš Aleksandro Vasiljevo kolekcijos. Parodą atidarys kolekcijos savininkas Aleksandras Vasiljevas ir Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, muzikuos trio „Claviola“ – Jurgis Juozapaitis (altas), Vytautas Giedraitis (klarnetas), Ugnė Antanavičiūtė (fortepijonas). Įėjimas – su kvietimais. 

Aleksandras Vasiljevas – plačiai pasaulyje žinomas mados istorikas, teatro dailininkas, kolekcininkas, dvidešimt septynių knygų, parodų projektų, kelių dokumentinių filmų apie mados kryptis ir pokyčius autorius, lektorius, rengiantis seminarus ir skaitantis paskaitas daugelyje pasaulio aukštųjų mokyklų, – gimė 1958 m. Maskvoje. Būdamas dvidešimt ketverių, emigravo į Paryžių.

Parodas lankantys lietuviai jį pažino 2009-ųjų rudenį, kai Vilniuje, Radvilų rūmuose, kartu su Lietuvos dailės muziejumi surengė lankytojams labai patikusią parodą „Karalienės Viktorijos laikų mada“. 2011 m. Aleksandras Vasiljevas atvėrė duris į labai įdomų dviejų dešimtmečių mados istorijos laikotarpį – išradingą, kūrybingą meno stilių art deco. Tų pačių metų rudenį pristatė dar vieną išskirtinę, nemenko lankytojų dėmesio sulaukusią parodą „Nuo mini iki maksi. Septintojo dešimtmečio mada“. Šį rudenį žymusis menininkas atidaro parodą „SECESIJOS MADA“, kurioje eksponuoja per šimtą unikalių secesijos stiliaus suknelių, daugybę aksesuarų, fotografijų, tapybos darbų, baldų, derančių prie elegantiškojo laikotarpio aprangos.

Pasak Aleksandro Vasiljevo, „į palyginti ramų, be karų, revoliucijų, karinių perversmų metą, vadinamą gražiąja epocha – la belle époque (1890–1914), įsiterpė art nouveau – stilius, lengvai ir žaismingai atsiskleidęs 1900-aisiais Paryžiaus pasaulinėje parodoje, nors jo vilnijimas buvo juntamas jau XIX a. paskutinį dešimtmetį. Naujasis menas augo stilizuodamas gyvosios gamtos (ypač vandens augmenijos, jūrų gyvūnijos) formas, žaisdamas motyvų įvairove, ornamento asimetrija, o to meto menininkai įkvėpimo sėmėsi mistinėse viduramžių vizijose, simbolizmo literatūroje, Rytų kraštų mene, tautiniuose šaltiniuose.

Artnouveau gyvavo neilgai, bet sklido po Europą greitu tempu. Pasiekė Ameriką, net Japoniją. Ir kiekvienoje šalyje buvo truputį kitoks. Vadino jį irgi įvairiai – vokiečiai, latviai – jugendu (vok. Jugendstil – jaunystės stilius); rusai – modernu, pasiskolinę prancūzišką žodį moderne, reiškiantį naujumą, šiuolaikiškumą; austrai, lenkai, lietuviai – secesija (vok. Sezession – atsiskyrimas). Būtent to – atsiskyrimo, atsiribojimo nuo stilių eklektikos, istorizmo postulatų, sustabarėjusių akademizmo formų – ir siekė vos į XX šimtmetį įžengusi nauja menininkų karta.

XIX a. pabaigoje rūbų mada, pajutusi naujo meninio mąstymo gūsius, atidavė pirmenybę švelniems pasteliniams gamtos tonams – vandens, debesų, smėlio, jaunos žolės, nedrąsių pavasario gėlių. Padūmavęs tiulis, rūko spalvos muslinas, pieno putų baltumo nėriniai, neryškūs žiedai – visa tai turėjo supti liekną išlenktu į priekį stuomeniu moterį, kurti jos nepakartojamą įvaizdį. Bet moterų padėtis visuomenėje nekito – jos visiškai priklausė nuo vyro ir jo pajamų, neturėjo teisės dalyvauti rinkimuose, kreiptis į teismą dėl skyrybų, siekti aukštojo mokslo, įgyti profesiją. Visą laiką namuose skyrė šeimai, būstui, vaikams, savo išvaizdai. Susiveržusios korsetu, persirenginėdavo per dieną po kelis kartus, ir ši procedūra dėl daugybės sagų, kabliukų, raištelių, spaustukų buvo ganėtinai sudėtinga. Kova už moterų teises buvo glaudžiai susijusi su artėjančiais moteriško kostiumo pokyčiais.

XX a. pradžioje į mados verslą atėjo talentingas dizaineris Polis Puarė, 1903 m. jis pradėjo Paryžiuje savarankišką veiklą. Jam reikalaujant bei pritariant gydytojams, moterys palengva vadavosi iš korsetų. Puarė, susiaurinęs sukneles ir pakėlęs jų liemens liniją, pakeitė moterų drabužių siluetą. Mados pasaulyje tai prilygo tradicijų griūčiai. Pasikeitė ir mados spalvų paletė – tiesiog neįmanoma buvo atsispirti ugningoms Leono Baksto gastroliuojančio rusų baleto spektaklių kostiumų spalvoms. 1909 metų mada jau švytėjo kaip vaivorykštė. Žali, violetiniai, raudoni, oranžiniai, geltoni tonai ir pustoniai atliepė fovistų tapybą. To meto moterį kaip gyvą matome secesijos lyderių Alfonso Muchos plakatuose ir Gustavo Klimto portretuose.

Grakščių linijų, vešlios augmenijos, mistinių simbolių ir vizijų kupinas secesijos menas paskatino tobulinti linijinį piešinį, šriftus, pakeitė grafikos lakšto kompoziciją, knygų išvaizdą, plakato funkciją, efemeriška vaizdų elegancija, paslapčių kupinais peizažais secesija stipriai pakeitė tapybą, paįvairino net ir nuo elitinės mados nutolusių žmonių aprangą, tuo suteikdama jiems daug džiaugsmo.

„Titaniko“ žūtis nulėmė artėjančią la belle époque pabaigą. Pokariu įsitvirtino labiau geometriškas art deco stilius, taip pat žavus, bet visai kitaip.

Parodoje „Secesijos mada“ eksponuojama per šimtas unikalių secesijos stiliaus suknelių. Visos jos, sukurtos modeliuotojų, siuvėjų ir siuvinėtojų garsiuose Europos madų namuose – „Worth“, „Doucet“, „Paquin“, „Cheruit“, „Rouff“, „Poiret“, „Babani“, „Fortuny“ – šios dienos žmogui demonstruoja patvarius šimtmečio senumo audinius, nėrinius, drabužių kirpimą, siuvinėjimus, aplikacijas bei daugybę nuostabių moterų ir vyrų mados priedų – aksesuarų: batelių, rankinukų, skrybėlaičių, sagčių, smeigtukų, smeigių, pokylių užrašų knygelių, kvepalų flakonų, vėduoklių – ir daug kitų per šimtą metų užmirštų daikčiukų, gražinusių gyvenimą, džiuginusių akį bei liudijusių secesijos darytą įtaką visam jos meto daiktų pasauliui. Drabužių ir aksesuarų ekspoziciją papildo daug secesijos stiliaus madas iliustruojančių fotografijų, tapybos darbų, baldų, derančių prie elegantiškojo laikotarpio aprangos.“

Paroda veiks iki 2013 m. spalio 31 dienos. 

Bernardinai.lt

Spalio 30 dieną Jono Pauliaus II piligrimų centre vyko Kauno I dekanato parapijų klebonų ir bažnyčių rektorių konferencija tema „Tikėjimo metai“. Konferencijoje dalyvavo Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius.

Po bendros maldos konferencijos pirmininkas, Kauno I dekanato dekanas mons. Vytautas Grigaravičius pristatė konferencijos temą. Konferenciją vedė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) rektorato rektorius kun. Kęstutis Rugevičius.

Prelegentas priminė, kad tikėjimas yra įrašytas kiekviename žmoguje, todėl šie Tikėjimo metai skirti visiems apmąstyti ir pagilinti savo tikėjimą. „Šiais metais minime Vatikano II Susirinkimo pradžios penkiasdešimtąsias metines ir Katalikų Bažnyčios katekizmo dvidešimtąsias paskelbimo metines. Apie tai mūsų popiežius Benediktas XVI kalba savo apaštališkajame laiške „Porte fidei“, kuriame pateikiamos gairės Tikėjimo metų šventimui visais lygmenimis,“ – kalbėjo rektorius.

Kun. K. Rugevičius pabrėžė susitikimo su Kristumi svarbą: „Malda, Šventojo Rašto – Dievo žodžio, Katekizmo skaitymas išryškina mūsų santykį su tikėjimu. Gilesnė pažintis su Vatikano II Susirinkimo dokumentais įvairiuose dekanato, parapijų renginiuose, susitikimuose reikalinga tam, kad vyktų nuolatinis regimas atsinaujinimas. Katechetiniai pamokslai leidžia iš naujo pažinti tikėjimą. Kiek pažįstame tikėjimą, taip ir gyvename. Dėl nematomo pavyzdžio vyksta tikėjimo atmetimai. Kai žmogus mūsų aplinkoje yra priimamas ir išklausomas – atsiranda vidinis dialogas, ypač su netikinčiaisiais ir atšalusiais tikėjime. Per rengimą sakramentams, per piligrimines keliones galime pasiekti įvairius žmonių sluoksnius. Uždegantys pavyzdžiai yra šventieji. Tikėjimas stiprina žmogaus motyvaciją, valios pastangas. Šių liudijimų ypatingai reikia mūsų aplinkai šiais metais“, – kalbėjo prelegentas.

Užbaigdamas rektorius pabrėžė: „Per sakramentų šventimą yra perkeičiami tie, kurie susitinka Jėzų, ir tas asmeninis susitikimas atveda į bendruomenę. Todėl naudinga būtų publikuoti įsipareigojimus lankstinukuose ar atvirukuose, kurie paskatintų žmogų susitikimui su Jėzumi.“

Konferencijoje dalyvavęs arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius, kalbėdamas apie Tikėjimo metus, pabrėžė mūsų tikėjimo patirtį ir kvietė organizuoti visos dienos adoracijas: „Mūsų renginiai, programos yra gerai, bet kartais jos lieka sausos, neveiksnios. Mus labiausiai atgaivina draugystė su Viešpačiu. Todėl kviečiu, kur yra įmanoma, organizuoti adoracijas už pašaukimus, už arkivyskupijos dvasinį atgimimą, nes esame trapūs ir mums reikia palaikymo. Siūlau kasdien paskaityti Vatikano II Susirinkimo dokumentus, „Youcat“ katekizmą. Tikras „Pagonių kiemas“ yra internetas. Kviečiu aktyviau dalyvauti diskusijose internete“, – baigė savo įžvalgas arkivyskupas.

Mons. Vytautas Grigaravičius padėkojo arkivyskupui už pasiūlymus ir pristatė dekanato įvairias aktualijas.

Kadangi baigėsi Kauno I dekanato dekano mons. Vytauto Grigaravičiaus 5 metų kadencija, susitikime dekanato kunigai raštu balsavo, rekomenduodami dvasininkus Kauno I dekanato dekano, vicedekano ir dvasios tėvo pareigoms. Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius pažadėjo artimiausiu laiku kandidatus patvirtinti.

Posėdis baigtas bendra malda ir pietumis parapijos namų salėje.

Tęsiame pokalbių ciklą su Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesoriumi, Vilniaus respublikinės universitetinės ligoninės Bendrosios chirurgijos centro vadovu Gintautu Brimu. Profesorius yra garsiausias bariatinės chirurgijos, padedančios žmonėms, sergantiems nutukimu, specialistas Lietuvoje, per aštuonerius merus atlikęs daugiau nei 900 šimtus operacijų šioje srityje.

Pasak Brimo, daug prasmingiau kovoti ne su problemos padariniais, bet šalinti jos ištakas. Nutukimo prevencija turėtų tapti  strateginiu sveikatos politikos prioritetu. Deja, šiandien per dideliu svoriu paprastai susirūpiname tik tada, kai jau peržengiama kritinė ligos riba.

Pokalbiai su profesoriumi Gintautu Brimu (I)

Nepamirškime rudenį valgyti kuo daugiau daržovių. Vienas variantų - jas valgyti su mėsa. Šis patiekalas - paprastas, greitas ir gražus. Žinoma, ir skanus.

Jums reikės:

500 g vištienos filė

2–3 skirtingų spalvų paprikų

2 raudonųjų svogūnų

Prieskonių: druskos, pipirų, paukštienos prieskonių

Medinių pagaliukų

Aliejaus

Gaminimas. Vištienos filė supjaustome gabaliukais (maždaug 2x2 cm dydžio) ir pagardiname prieskoniais pagal kiekvieno skonį. Paprikas supjaustome kvadratėliais, o svogūnus – griežinėliais. Tada visus ingredientus
mauname ant pagaliuko (vištiena–svogūnas–vištiena–paprika ir pan.).
Paruoštus medinius iešmus kepame keptuvėje.

Skanaus!

Bernardinai.lt

Šiuo metu, remiantis naujausiomis apklausomis, tiek dabartinis JAV vadovas demokratas Barackas Obama, tiek respublikonas Mittas Romney turi daugmaž vienodas galimybes laimėti šalies prezidento rinkimus. Kam bus palankūs rinkikų balsai, paaiškės šio trečiadienio rytą (Lietuvos laiku). Rinkimų išvakarėse gilinamės į JAV rinkimų sistemą, kandidatų asmenybes bei programas.

Galingiausios pasaulio šalies prezidento rinkimai sulaukia ypatingo tarptautinės bendruomenės dėmesio. Dėl valstybės ir kartu jos vadovo reikšmės pasaulinėje arenoje, dėl jos įtakos, ryšių su kitomis šalimis, dėl kandidatų į prezidento postą kaip politinių veikėjų ryškumo, žinomumo, galiausiai dėl valstybės dydžio ir gyventojų skaičiaus. Ir dar kažkuria dalimi dėl to, kad Amerika sugeba prezidento rinkimus pateikti patraukliai.

Kol siautė Sandy, rinkimai nerūpėjo

Vis dėlto praeitą savaitę Amerikos prezidento rinkimus nustelbė kitos naujienos. Žiniasklaidoje mirgėjo ne Baracko Obamos ar Mitto Romney vardai, o Sandy. Pats B. Obama, kaip ir dera prezidentui, Amerikos rytinę pakrantę užklupus uraganui sakė, kad rinkimai kitą savaitę patys savimi pasirūpins, tuo metu prioritetas esą padėti žmonėms.

Vilius Jankauskas, LRT radijo bendradarbis Niujorke – mieste, kuris itin nukentėjo nuo stichijos, pasakoja, jog rinkimai kuriam laikui buvo tiesiog neaktualūs ir užmiršti. Anot V. Jankausko, praeityje jau būta atvejų, kai prieš rinkimus JAV ima siautėti gamta. „Tai padėdavo rinkimuose tam prezidentui, kuris puikiai susitvarkydavo su tokiomis situacijomis. Tai šį kartą tikrai neteko matyti, kad B. Obama padarytų kokių klaidų“, – tvirtina V. Jankauskas.

Kitokia rinkimų sistema

Gali būti, kad papildomo dėmesio Amerikos prezidento rinkimai sulaukia ir dėl kitokios rinkimų sistemos. Rinkimai čia yra netiesioginiai. Gyventojai renka rinkikus, kurie vėliau susirinkę išrenka prezidentą.

Dauguma valstijų arba už respublikonų, arba demokratų kandidatą balsuoja jau daugybę metų, todėl tik tam tikros valstijos nulems rinkimus. Valstijų reikšmė rinkimuose skiriasi ir dėl to, kad jos turi skirtingą rinkikų skaičių. Jis priklauso nuo valstijos gyventojų skaičiaus. Pavyzdžiui, Kalifornija, kurioje gyvena beveik 40 milijonų žmonių, turi 55 rinkikus, Montanos valstija – 3.

Kandidatas, gavęs daugumą balsų valstijoje, „susirenka“ visus tos valstijos rinkikų balsus. Iš viso yra 538 balsai. Norint tapti prezidentu reikia daugumos – 270 balsų. Esant tokiai rinkimų sistemai, gali būti, kad laimės tas kandidatas, už kurį šalies mastu balsuos ir mažiau rinkėjų.

Viską lems „purpurinių“ valstijų balsas

Demokratų kandidatą palaikančios valstijos žemėlapyje žymimos mėlynai, respublikonų – raudonai. Tos, kurios nėra pastovios ir apsisprendusios, vadinamos „purpurinėmis“ arba „svyruojančiomis“. Viso jų skaičiuojama 13, o iš jų daugiausiai balsų turi Florida, Pensilvanija bei Ohajas. Kaip pasakoja  LRT radijo bendradarbis Niujorke, būtent į šias valstijas nukreipiamas kandidatų dėmesys ir pinigai. Anot jo, Niujorke paprastai laimi demokratai. Taip pat ir Kalifornija – demokratų valstija. V. Jankauskas teigia, kad respublikonų kandidatui investuoti į šias valstijas neapsimoka, nes pakeisti nuomonę tų, kurie 10 – 20 metų balsavo už demokratų atstovą – sunku.

Tuo metu „purpurinėje“ teritorijoje situacija yra visiškai kitokia. „Na, sakysim (...), Ohajo valstijoje arba Floridoje, kur išleidžiama šimtais milijonų [reklamai]... Kaip kažkada, atsimenu, vienas apžvalgininkas yra pastebėjęs, likus mėnesiui arba kelioms savaitėms iki rinkimų, tose valstijose žiūrovų televizoriai gali net ir ištirpti“, – pasakojo V. Jankauskas.

B. Obama: šalis padarė progresą

B. Obamai – 51-eri. Jis gimė Havajuose. Tėtis – iš Kenijos, mama – amerikietė. Tėvai gana greitai išsiskyrė, motina vėl ištekėjo už indoneziečio ir šeima persikėlė į Džakartą. Kai būsimajam prezidentui buvo 10 metų, jis grįžo į Havajus, kur apsigyveno su seneliais. B. Obama baigė politikos mokslus Kolumbijos universitete, vėliau – Harvardo universiteto teisės mokyklą. Dirbo advokatu, dėstė teisę Čikagoje ir galiausiai nusprendė įsitraukti į politiką.

Iš pradžių B. Obama buvo išrinktas į Ilinojaus Senatą, 2004-aisiais jau į JAV Senatą. Tais metais demokratų suvažiavime B. Obama pasakė kalbą, kuria atkreipė dėmesį į save kaip galbūt potencialų Amerikos vadovą. 2007-aisiais metais jis paskelbė, kad sieks juo tapti. Pirminiuose demokratų kandidato rinkimuose B. Obama įveikė Hillary Clinton, o prezidento rinkimuose – respublikoną Johną McCainą. B. Obama yra 44-asis JAV prezidentas ir pirmas afroamerikietis. Su žmona Michelle turi dvi dukras.

Tiek debatuose, tiek susitikimuose su rinkėjais B. Obama pabrėžia, kaip svarbu Amerikai negrįžti ten, kur ji buvo prieš ketverius metus, kai šalį valdė George`as W. Bushas. Kalbose jis akcentuoja, jog šalis padarė didžiulį progresą, atsisakydama politikos, kuri lėmė du užsitęsusius karus, deficitą ir didžiausią ekonominę krizę nuo Didžiosios depresijos.

„Gubernatorius M. Romney nori mums sugrąžinti tą užsienio politiką, kuri yra neteisinga ir neatsakinga. Ekonominė politika, kuri nesukurs darbo vietų, nesumažins deficito, bet užtikrins, kad privilegijuotieji neturėtų žaisti pagal tas pačias taisykles, kaip Jūs“, – rinkėjus bando įtikinti B. Obama. 

M. Romney: dabartinis prezidentas Ameriką tempia į krizę

Kitas kandidatas į Amerikos prezidento postą – M. Romney. Jam – 65-eri. Gimė Detroite. Tėtis – Mičigano gubernatorius ir taip pat siekė tapti respublikonų kandidatu į prezidentus, tačiau pralaimėjo Richardui Nixonui. M. Romney baigė Brighamo universitetą, tada buvo priimtas į Harvardą, kur baigė teisės ir verslo mokyklas. Pradėjo dirbti valdymo konsultavimo bendrovėje „Bain and Company“, vėliau pats įkūrė investicinę bendrovę „Bain Capital“. Dar vėliau atėjo į politiką.

2002 metais M. Romney organizavo Solt Leik Sičio žiemos olimpines žaidynes ir dėl to sulaukė gero įvertinimo. Tais pačiais metais jis išrinktas Masačusetso gubernatoriumi ir po vienos kadencijos paskelbė norintis tapti prezidentu. Siekė būti respublikonų kandidatu jau 2008-aisias, tačiau nepasisekė. Tuo metu šiemet jis gana lengvai įveikė konkurentus Ricką Santorumą, Roną Paulą ir Newtą Gingrichą. M. Romney priklauso Mormonų bažnyčiai ir nevengia atvirai kalbėti apie tikėjimą. Su žmona Ana turi penkis sūnus.

Jei B. Obama siūlo negrįžti į laikotarpį prieš ketverius metus, tai M. Romney pabrėžia, kad būtent pastarieji ketveri metai buvo be galo sunkūs amerikiečiams. Jis sako, kad Amerika gali žengti dviem skirtingais keliais. M. Romney teigimu, vienam iš jų atstovauja dabartinis prezidentas ir po dar ketverių metų jis esą atves šalį į tą tašką, kad ji turės 20 trilijonų skolą ir artės prie Graikijos.

„Aš padėsiu subalansuoti biudžetą. Prezidento kelias veda į tolesnį atlyginimų mažėjimą. Aš noriu užtikrinti, kad jie pradėtų augti. Prezidento kelias užtikrins, kad 20 milijonų žmonių ir toliau liks be darbo. Aš grąžinsiu žmonės į darbą ir sukursiu 12 milijonų naujų darbo vietų“,– žadėjo M. Romney. Jis tikino žinąs, ką reikia daryti, kad šalis „atsitiestų“.

Didžiausia staigmena – debatai

Kandidatai prieš rinkimus dalyvavo trejuose debatuose, kurių metu aptarė šalies vidaus ir užsienio politiką. Pirmieji, pasak gyventojų apklausų ir apžvalgininkų, buvo sėkmingesni M. Romney, kuris apkaltino dabartinį prezidentą nesėkmingai valdžius šalį per giliausią krizę nuo Didžiosios depresijos. Smarkiai išaugęs nedarbas bei Amerikos skola – vieni iš rodiklių, sužaidusių M. Romney naudai.

Anot politikos mokslų profesoriaus Temple universitete Filadelfijoje Christopherio Wlezieno, didžiausia staigmena žmonėms buvo debatai. Prieš juos prezidentas apklausose pirmavo apie 3 proc. ir pranašumas atrodė gana stabilus. „Tai nereiškė, kad jis būtinai laimės, tačiau jis turėjo pranašumą“, – teigė prof. C. Wlezienas. Jo manymu, dažniausiai debatai nieko esmingai nekeičia ir šįkart taip pat pernelyg nepakeitė, tačiau po jų kova tarp dviejų varžovų tapo dar lygesnė. Esą tai ir buvo didžiausia staigmena.

„Šiuose [debatuose] prezidentas pralaimėjo gana ryškiai. 75 proc. žmonių sakė, kad jis pralaimėjo, netgi demokratai. (...) Vadinasi, tu tikrai pralaimėjai debatus, jeigu taip mano net tavo partija“, – su šypsena apibendrino prof. C. Wlezienas.

Tačiau B. Obama ir jo komanda, atrodo, padarė išvadas ir atsitiesė kituose dvejuose debatuose. Vienas iš svarbių B. Obamai balsus renkančių veiksnių – M. Romney palankumas turtingesniems gyventojams.

Politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius sako, kad ši asociacija nėra demokratų kampanijos triukas. Esą respublikonai yra laikomi turtingųjų ir verslo partija ir visada tokia buvo. Jo teigimu, pats M. Romney atstovauja turtingiesiems, mat jo turtas siekia apie 250 milijonų dolerių. „Ir jis didžiuojasi tuo, kiek jis yra uždirbęs. Tai rodo sėkmę, Amerikos svajonės išpildymą, kai žmogus sunkiu darbu gali pasiekti tai, ko jis nori“, – sako K. Girnius. Jis tikina, kad M. Romney turtuolio įvaizdis nėra B. Obamos rinkimų kampanijos sukurtas klaidingas įvaizdis, o tikrovė.

Trečiuosiuose debatuose kandidatai tapo vieningi

Trečiuosiuose debatuose, skirtuose užsienio politikai, abu kandidatai sutarė, kad didžiausia grėsmė Amerikai ir pasauliui kyla iš Irano, panašios atsargios pozicijos laikėsi Sirijos klausimu bei patvirtino pačią didžiausią paramą Izraeliui. Kandidatų priminimai vienas kitam dėl ankstesnių pasisakymų apie Rusiją į didesnę diskusiją neišaugo, tuo metu M. Romney kritika B. Obamai dėl progreso nebuvimo tais pačiais Irano, arabų šalių, Izraelio ir Palestinos klausimais pasirodė kiek per plati ir nepagrįsta.

Politikos apžvalgininkas K. Girnius teigia, jog tas M. Romney, kuris kalbėjo per trečiuosius debatus, labai pritarė B. Obamos politikai. Tuo metu tas M. Romney, kuris egzistavo iki debatų, savo politika gerokai skyrėsi nuo prezidento.

„Ji buvo daug kovingesnė, daug piktesnė, ta prasme, kad jis mažiau realistiškai ir labai senoviškai kalbėjo apie Šaltąjį karą, kad Amerika vadovauja laisvajam pasauliui... Tik klausimas, koks yra tas nelaisvasis pasaulis?“ – retoriškai klausia K. Girnius. Jis pasakoja, jog M. Romney taip pat žadėjo taikyti sankcijas Kinijai dėl to, kad jos valiuta yra pervertinta.

Anot K. Girniaus, respublikonų kandidatas 100 proc. remia Izraelį ir netiesiogiai leido suprasti, kad galbūt pritartų Irano puolimui. „Ši politika daug labiau primena tą, kuria rėmėsi prezidentas G. Bushas“, – sako politikos apžvalgininkas. Vis dėlto per debatus respublikonų lyderis ėmė kalbėti kitaip, todėl daug žmonių privertė suabejoti, kuris M. Romney yra „tikrasis“ M. Romney.

K. Girnius: Amerika turės tą patį prezidentą

Kiek besigilintume į rinkimų specifiką, kandidatų asmenybes ir programas, jų skirtumus, labiausiai rūpimas klausimas prieš bet kokius rinkimus išlieka tas pats ir jis labai paprastas: kas laimės?

Politikos mokslų profesorius C. Wlezienas gilinosi į JAV prezidento rinkimų istoriją ir aiškinosi, kokie rodikliai gali padėti prognozuoti, kas turės persvarą rinkimuose. Vienas iš jų, be abejo, apklausų rezultatai, kiti rodikliai – dabartinio prezidento darbo įvertinimas, ekspertų, eilinių gyventojų prognozės, ekonominiai rodikliai bei lažybų bendrovių informacija.

Praeitą savaitę kiek didesnį pranašumą turėjo prezidentas B. Obama. „Jis turi maždaug 60–70 proc. Sakykime, 2 iš 3 galimybes laimėti antradienį. Tai reiškia, kad jei rinkimai vyktų 100 kartų, prezidentas laimėtų 66 kartus, o gubernatorius M. Romney – 33“, – skaičiavo prof. C. Wlezienas. Vis dėlto jis pažymi, kad dabartinio prezidento pranašumas niekada nebuvo užtikrintas. Esą jis augo po demokratų suvažiavimo ir sumažėjo po pirmųjų debatų ir nuo tada mažai keičiasi.

Anot mūsų šalies politologo K. Girniaus, „yra žmonių, kurie mano, kad daugiau balsų surinks M. Romney, bet rinkimus laimės B. Obama. Mat tikėtina, jog jis turės persvarą svarbiausiose valstijose ir laimės pagal Amerikos sistemą, kur balsai paskirstomi pagal valstijas. „Manau, kad trečiadienio rytą, kai mes atsikelsim, Amerika turės tą patį prezidentą“, – spėjo K. Girnius.

Aistė Plaipaitė, LRT radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt 

Seime antradienį neužteko balsų priimti įstatymui, kuris būtų padidinęs parlamentinei veiklai skiriamas išlaidas.

Už Seimo narių teisių, pareigų ir veiklos garantijų įstatymo projektą balsavo 33 Seimo nariai, prieš buvo 17, susilaikė 26 parlamentarai.

Įstatymu būtų buvę nustatytos didesnės lėšos parlamentinei veiklai - mažiausiai po 4,7 tūkst. litų, taip pat Seimo kanceliarija ne vilniečiams būtų turėjusi nuomoti butus vietoj šiuo metu skiriamo buto Seimo viešbutyje.

Šiuo metu Seimo nariai mėnesiui išlaidoms parlamentinei veiklai gauna 1 vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio (VMDU) sumą, dabar tai sudaro 2,1 tūkst. litų. Iš šių pinigų finansuojama automobilių nuoma, remontas, degalai, biuro nuoma, kanceliarinės reikmės. Jei nebus pratęsti mažinimai, nuo sausio ši suma didės iki 1,7 VMDU dydžio sumos - ir pagal dabartinį VMDU ji jau siektų 3,6 tūkst. litų.

Tuo metu naujasis įstatymas numatė, kad atskiroms reikmėms Seimo nariui būtų skiriama 1,4 VMDU dydžio suma (apie 3 tūkst. litų), ir dar papildomai būtų kompensuojama už automobilio nuomą maždaug po 1700 litų kas mėnesį.

Įstatymu siūlyta nustatyti, kad maksimalų kompensacijos už automobilį dydį kiekvienų metų sausio mėnesį turėtų nustatyti Seimo kanceliarija, apklaususi ne mažiau kaip penkias automobilių nuomos įmones ir apskaičiavusi vidutinės klasės automobilio (rinkos klasifikacija DE1), turinčio ne daugiau kaip penkias sėdimas vietas ir ne brangesnio kaip 40 VMDU (be PVM), nuomos kainos vidurkį.

Pagal pataisas, kanceliarija taip pat būtų turėjusi mokėti ir už Seimo narių biurų nuomą, o ne, kaip šiuo metu, pats Seimo narys iš parlamentinei veiklai skiriamų lėšų.

Be to, įstatymo projektas numatė, kad dar papildomai Seimo kanceliarija turėtų rasti lėšų parlamentarų būsto nuomai. Dabar visi sostinėje pastogės neturintys Seimo nariai apgyvendinami Seimo viešbutyje. Tuo metu, pagal projektą, Seimo nariui, kurio deklaruota nuolatinė gyvenamoji vieta yra toliau negu 50 kilometrų nuo Vilniaus miesto centro, Seimo kanceliarija jo prašymu būtų privalėjusi išnuomoti būstą.

Įstatymas sankcijas už praleistus Seimo plenarinius posėdžius siūlė tik tuo atveju, jei parlamentaras be pateisinamos priežasties praleistų daugiau kaip pusę visų numatytų balsavimų dėl teisės aktų priėmimo, arba daugiau kaip pusę numatytų balsavimų komitetų ar komisijų posėdžiuose. Atlyginimas būtų mažinamas 5 proc. už kiekvieną praleistą posėdį. Šiuo metu Seimo nariui, be svarbios pateisinamos priežasties nedalyvavusiam daugiau kaip pusėje Seimo posėdžių, kuriuose iš anksto buvo numatytas ir numatytu laiku įvyko balsavimas dėl teisės aktų priėmimo, to mėnesio atlyginimas mažinamas vienu trečdaliu.

Projektu taip pat siūlyta įtvirtinti, kad dalyvavimas posėdžiuose - Seimo nario konstitucinė pareiga, o sistemingas šios pareigos nevykdymas be pateisinamos priežasties yra pagrindas inicijuoti apkaltą tam Seimo nariui.

Teikiamu projektu taip pat siūlyta riboti Seimo narių dalyvavimą komerciniuose pramoginiuose renginiuose, įskaitant jų kūrimą, režisavimą, prodiusavimą, vedimą ir kitokį dalyvavimą, tačiau pabrėžta, jog tai nereiškia, kad parlamentarai iš viso negali dalyvauti nepramoginio pobūdžio renginiuose ar audiovizualinės žiniasklaidos laidose, jeigu tai nesukuria Seimo nariui jokių įsipareigojimų to renginio ar laidos rengėjams ar kitiems asmenims.

Nors Konstitucinis Teismas 2004 metų liepą paskelbė nutarimą, kuriuo konstatavo, jog "įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymu nustatyti Seimo nario kasmetinių mokamų atostogų trukmę", o įstatyminis jų įtvirtinimas turi užtikrinti, kad tarpai tarp sesijų nebūtų traktuojami kaip poilsio laikas, fiksuotų atostogų projekte nuspręsta atsisakyti, nes esą toks teisinis reguliavimas būdingas posovietinėms, o ne Vakarų demokratinėms valstybėms.

Antradienį Seimo atmestas įstatymo projektas jau buvo antrasis, kuriam nepritarta. Prieš tai parlamentarai grąžino tobulinti grupės žinomų teisininkų parengtą projektą, kuriuo siūlyta kur kas griežčiau tvarkyti parlamentarų veiklą bei finansinius reikalus.

Seimo Etikos ir procedūrų komisijos pirmininkas Algimantas Salamakinas apgailestavo, kad Seimas nepriėmė Seimo narių teisių, pareigų ir veiklos garantijų įstatymo, nors pripažino, kad parlamentinei veiklai skiriamos lėšos jame buvo išpūstos.

A.Salamakinas pažymėjo, jog įstatymą dėl parlamentarų veiklos sąlygų reikia priimti įgyvendinant Konstitucinio Teismo nutarimus. "Mes eilinį kartą neįgyvendinome Konstitucijos nuostatų, kas yra labai blogai, - žurnalistams balsavimo po sakė A.Salamakinas, - aš galvoju, kad reikėtų dar kartą imtis to įstatymo".

"Yra Konstitucijos nuostata, ir apie tai Konstitucinis Teismas ne kartą pasisakė, kad negalima skirstyt, kaip dabar, biudžetinės lėšos turi būti skirstomos įstatymu", - pažymėjo parlamentaras.

Jis taip pat sakė, kad po nepavykusio balsavimo Seimas atsidūrė pato situacijoj, tačiau tuo pačiu tvirtino, jog minėtus klausimus turėtų išspręsti kadenciją baigiantis Seimas, kad priimti teisės aktai jau galiotų kitai kadencijai. Į klausimą, kokių veiksmų galėtų imtis parlamentas, kai liko tik pora plenarinių posėdžių, A.Salamakinas atsakė, kad "po šiandien dienos įvykių Prezidentūroj neaišku, kiek dar liko".

Prezidentė Dalia Grybauskaitė antradienį paskelbė, kad kreipsis į Konstitucinį Teismą dėl Seimo rinkimų rezultatų.

Vincas Mykolaitis-Putinas. Altorių šešėly: romanas. Serija „Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius“. - Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. - 992 p. 

Ką tik pasirodė 27-oji serijos „Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius“ knyga – tai Vinco Mykolaičio-Putino romanas „Altorių šešėly“, parašytas prieš aštuoniasdešimt metų, tačiau iki šiol populiarus ir reikalingas – romanas įtrauktas į mokyklų mokymo programas.

Romaną „Altorių šešėly“ prieš aštuoniasdešimt metų parašė vienas žymiausių XX amžiaus pirmosios pusės lietuvių lyrikų Vincas Mykolaitis-Putinas (1893–1967). Lietuvoje daugelis šią knygą yra perskaitę, kai kurie – ne po sykį, kiekvienas apie ją yra bent girdėjęs. Lietuviškai romanas išleistas jau 16 kartų, išverstas į devynias užsienio kalbas. Šis kūrinys seniai yra tapęs lietuviškojo romano reprezentantu, nepaisant pilietinių ir literatūrinių polemikų, kurias jis sukėlė.

Kunigystės ieškojimo ir jos išsižadėjimo siužetas, meilės ir kūrybos motyvai, psichologinės analizės gelmė, išpažintinis pasakojimo pobūdis, intelekto meninė raiška – šios ir kitos ypatybės lėmė neblėstančią romano vertę. Pagrindinis romano veikėjas Liudas Vasaris suvokiamas kaip vienas ryškiausių personažų lietuvių literatūroje.

Šiame romano leidime taip pat publikuojamas ir Vytauto Martinkaus straipsnis „Lietuvių romanas, parašytas pasaulio poeto“. Pasak straipsnio autoriaus, „ši knyga – ne vienu atžvilgiu autobiografinis ir svarbiausias Mykolaičio-Putino kūrinys, iš esmės paveikęs tolesnę jo kūrybą ir gyvenimą. Vidiniai ryšiai tarp pastarųjų yra akivaizdūs. Po romano publikacijos 1932–1933 m. autorius, vos 40-ies sulaukęs kunigas, estetikos ir literatūros profesorius, Lietuvių rašytojų draugijos pirmininkas, skaitytojų sąmonėje sušvito ryškiomis spalvomis. Knyga pažadino, galėčiau sakyti – sukiršino šviesuomenę, dėl jos idėjų buvo viešai ir karštai ginčijamasi.“ Nors romanas poetiškas, tačiau jam būdingas realistiškumas – gyvenimo faktų, realių žmonių, kultūros vaizdų ir veikale vaizduojamos tikrovės panašumas ryškus, todėl pats rašytojas iškart numatė šių panašumų pavojus, „klystų, kas manytų, kad čia autorius nupiešė tik savo alter ego“.

„Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius“ serija, pradėta leisti 2005 m. Žemaitės kūrybos rinktine, jau beveik baigta – iš trisdešimties žymiausių lietuvių literatūros klasikų beliko išleisti Juozo Tumo-Vaižganto ir Igno Šeiniaus kūrybos rinktines.

Bernardinai.lt

Keliaujantis krikščioniškos muzikos festivalis SIELOS, prasidėjęs 2002 metais Plungėje, šiais metais lapkričio 10 dieną tikėjimo muzika užlies Biržų miestą. Čia „Sielos“ festivalis vyks pirmą kartą, tačiau, kaip įprasta, bus skirtas ne tik Biržų žmonėms, bet ir kitų Lietuvos miestų klausytojams.

Festivalis vyks dvejose skirtingose, viena nuo kitos netoli esančiose vietose – Biržų kultūros centre ir Biržų krašto muziejuje „SĖLA“. Pilyje, kurioje vyks renginio atidarymas, bus atliekama ramesnė, artimesnė vyresnio amžiaus žmonėms muzika, o kultūros centro sienas drebins labiau jaunimui patinkanti muzika.

„Sielose” pasirodo per keliasdešimt šiuolaikinę krikščionišką muziką atliekančių muzikos grupių ir atlikėjų. Lapkričio 10 dieną Biržuose ją atliks daugiau nei 30. Taip pat klausytojus savo muzika pradžiugins viena garsesnių Latvijos grupių - „Life band“ bei planuojama sulaukti žymių svečių ir Rusijos – „Nuteki”.

Šiuolaikinės krikščioniškos muzikos festivalis - tai vienintelis festivalis visoje Lietuvoje, kurio tikslas – padrąsinti jaunuosius krikščionis atlikėjus nešti bendraamžiams amžinąsias vertybes ir uždegti tautos jaunimą gyventi dorą, pilną meilės Dievui, artimui ir Tėvynei gyvenimą. Todėl organizatorius džiugina, kad šių metų renginyje savo kūrybą pristatys nemažas skaičius naujų atlikėjų, pirmąkart įžengiančių į Sielų sceną.

Festivalyje skirtos nominacijos: „SIELOS 2012 debiutas“, „SIELOS 2012 daina“, „SIELOS 2012 grupė“ bei tradicinė nominacija - „Už indėlį į krikščionišką muziką“.

Organizatorių inf. 

Plačiau http://www.sielos.lt/

Bernardinai.lt

Lietuvos socialdemokratų partijos, Darbo partijos bei partijos "Tvarka ir teisingumas" pirmininkai Algirdas Butkevičius, Viktoras Uspaskichas bei Rolandas Paksas antradienį pasirašė koalicijos susitarimą.

"Darbo partija, Lietuvos socialdemokratų partija ir partija "Tvarka ir teisingumas", gerbdamos rinkėjų valią, siekdamos užtikrinti ekonominį ir socialinį stabilumą šalyje, pasisakydamos už socialiai orientuotą valdžios politiką ir žmonių gerovės augimą susitaria veikti bendram Lietuvos žmonių labui", - rašoma dokumente.

Partneriai susitarė kartu sudaryti koalicinę Vyriausybę ir suderinti jos programos nuostatas, bendru sutarimu formuoti Seimo ir Seimo komitetų vadovybę.

Pagal šį susitarimą ministras pirmininkas – Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius, Seimo pirmininkas – Darbo partijos atstovas.

Jo pavardė dokumente neįvardyta.

Pagal pirminį susitarimą, socialdemokratams teks 7 ministerijos: Finansų, Susisiekimo, Ūkio, Krašto apsaugos, Sveikatos apsaugos, Užsienio reikalų ir Teisingumo ministerijos.

Darbo partija valdys penkias ministerijas - Žemės ūkio, Energetikos, Švietimo ir mokslo, Socialinės apsaugos ir darbo, Kultūros ministeriją.

Tvarkai ir teisingumui teko Aplinkos ir Vidaus reikalų ministerijos.

Partneriai taip pat žada tartis dėl užsienio ir vidaus politikos strategijos ir neatidėliotinų veiksmų, valstybės valdymo pertvarkymų, kitais svarbiais klausimais.

"Su rengiamais svarbiausių Seimo ir Vyriausybės sprendimų projektais partneriai supažindinami iki numatomo oficialaus svarstymo Seime arba Vyriausybėje", - numatyta susitarime.

Partijų atstovai Seime ir Vyriausybėje šiuo dokumentu įsipareigoja remti Vyriausybės programos nuostatas atitinkančius ir iš anksto sutartus įstatymų bei Vyriausybės nutarimų projektus.

"Vieno iš partnerių susitarimas su trečiąja šalimi neįpareigoja kitų Partnerių ir neturi pažeisti šio susitarimo", - rašoma dokumente.

Centro-kairės partijų susitarime teigiama, kad kitos partijos prie šio susitarimo gali prisidėti pagal atskirą dokumentą.

Koalicijos darbo klausimams koordinuoti pariteto pagrindais bus suformuota koordinavimo taryba, į kurią partneriai deleguos po tris atstovus.

Koalicijos susitarimą pasirašiusios Lietuvos socialdemokratų partija, Darbo partija bei partija "Tvarka ir teisingumas" naujame Seime turės mažiausiai 78 vietas.

Seimas antradienį ratifikavo Europos Tarybos konvenciją dėl vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo ir seksualinės prievartos.

Už įstatymą dėl minėtos konvencijos ratifikavimo balsavo 87 Seimo nariai.

Konvencija įpareigoja šalis įstatymuose užtikrinti, kad už seksualinius nusikaltimus prieš vaikus būtų baudžiama taikant veiksmingas, proporcingas ir atgrasančias sankcijas atsižvelgiant į nusikaltimų sunkumą, taip pat - užtikrinti pagalbą aukoms, imtis prevencinių priemonių.

Konvencija šalys įsipareigoja kuo didesniu mastu bendradarbiauti siekiant užkirsti kelią seksualiniam vaikų išnaudojimui ir seksualinei prievartai prieš juos, atliekant tyrimus arba nagrinėjant bylas dėl konvencijoje įvardytų nusikaltimų.

Konvencija įsigaliojo 2010 metų liepos 1 dieną, kai ją ratifikavo pirmosios penkios ją pasirašiusios šalys. Lietuva konvenciją pasirašė 2007 metų spalio 25 dieną.

Prezidentės Dalios Grybauskaitės sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą (KT) dėl Seimo rinkimų aiškiai rodo esant politinį konfliktą Lietuvoje ir demonstruoja šalies vadovės ryžtą nelikti nuošaly formuojant naują valdančiąją koaliciją ir Vyriausybę, teigia politologai.

Politologas Tomas Janeliūnas sako, kad sprendimu formuojamą centro-kairės koaliciją vertinti tik po KT išaiškinimo prezidentė rodo ryžtą aktyviai dalyvauti naujos Vyriausybės formavime.

Jis taip pat teigia, kad D.Grybauskaitės sprendimas kreiptis į KT dėl Seimo rinkimų rezultatų nėra paskutinis žingsnis, kuriuo ji gali kištis į naujos valdžios formavimą.

"Aišku, reikėtų sulaukti KT sprendimo, bet net jeigu jis bus toks, kad rinkimų rezultatai yra teisėti ir pripažįstami, aš manyčiau, kad prezidentė tikrai dar galėtų vienaip ar kitaip kištis į Vyriausybės formavimą tiek tvirtinant konkrečius ministrus, tiek galbūt ir kai kuriais atvejais jau veikiant Vyriausybei labai atidžiai sekant tuos įstatymus, projektus, kurie yra teikiami, ir atitinkamai naudotis savo ir veto teisėmis, ir panašiais dalykais", - BNS antradienį sakė T.Janeliūnas.

Pasak politologo, prezidentė siekia pademonstruoti, kad naujai valdžiai jos ignoruoti nepavyks. Prezidentė anksčiau yra pareiškusi, kad "palaikys tik tą politinę jėgą, kuri galės suformuoti daugumą be teisiamųjų suole esančios Darbo partijos", tačiau šiuo metu daugiausia mandatų per Seimo rinkimus iškovojusi Lietuvos socialdemokratų partija koaliciją buria su Darbo partija ir "Tvarka ir teisingumu". Antradienį D.Grybauskaitė pareiškė, kad koaliciją vertins tik po KT sprendimo.

"Čia, matyt, yra prezidentės sprendimas parodyti, kad ji ne tik apgailestauja dėl tam tikros situacijos, kuri dabar yra po rinkimų, bet ir daryti viską, kas yra jos galiose (...). Tai kartu, matyt, rodo, kad nėra jau taip visiškai aišku dėl būsimos valdžios. Nes nepaisant to, koks bus KT sprendimas, greičiausiai tai yra ir tam tikras politinis gestas, rodantis, kad tikrai prezidentė neliks nuošaly nuo visų procesų ir kiek įmanoma aktyviau bent jau pagal savo numatytas galias dalyvaus šiuose politiniuose procesuose", - dėstė T.Janeliūnas.

Jis taip pat svarstė, kad kreipdamasi į KT šalies vadovė parodo, kad "bandymai, kad ir tariamai išgasdinti prezidentę formuojant konstitucinę daugumą Seime ar panašūs dalykai, matyt, jos tikrai negąsdina".

Tuo metu politologas Alvidas Lukošaitis, komentuodamas prezidentės ketinimą kreiptis į KT, pavadino tai politinio konflikto "juridizavimu", t.y. perkėlimu į teisės lygmenį.

"Šita situacija tikrai leidžia konstatuoti, kad mūsų politikoje yra konfliktas. Politikoje konfliktai paprastai sudėlioja visus taškus, išsklaido abejones ir atsako į visus klausimus, su sąlyga, kad visa sistema veikia tinkamai, kad sistemoje yra visi saugikliai, priverčiantys konfliktus tapti taika, o ne karais. Aš manau, kad mūsų sistema yra pakankamai tvarkinga, pakankamai gražiai sudėliotos valdžios institucijų galios", - sakė A.Lukošaitis.

"Dabar mes išvysime ne ką kitą kaip politinio konflikto arba politikos juridizavimą. Ir tai bus padaryta Konstitucinio Teismo, kaip vieno iš tų saugiklių, saugančių sistemą, kad konfliktai nevirstų valdžių karais. Ir tai bus labai gerai. Tai yra labai radikalu ir nekasdieniška, labai svarbus momentas mūsų valstybės ir demokratijos raidoje", - kalbėjo jis.

Paprašytas įvardinti konflikto puses, A.Lukošaitis atsakė: "Kaip sako senovės išminčiai, akivaizdūs dalykai neįrodinėjami".

"Galime kalbėti abstrakčiai apie dviejų skirtingų valdžios šakų santykius. Jūs patys susidėliokite konkrečius partijų pavadinimus, konkrečių partijų lyderių pavardes iš vienos pusės. Ir iš kitos pusės belieka valstybės vadovė ir, kaip žinote, yra daug suinteresuotų, žiūrinčių, stebinčių akių, kaip čia viskas toliau rutuliosis", - teigė politikos ekspertas.

Jei KT išvada dabartinės situacijos iš esmės nekeistų, politologo nuomone, prezidentei nebūtų prasmės ją kvestionuoti, nes tai būtų "demokratinės politinės sistemos neigimas". Tačiau A.Lukošaitis pažymėjo, jog jau dabar D.Grybauskaitės ir naujosios daugumos santykių lauke yra "prikalta kuoliukų", kurie ateityje turėtų šaldyti bendravimo atmosferą.

"Tiktai mūsų politikų kokybės klausimas, kaip jie sugeba susitvarkyti su šitais konfliktais. Matome, kad kol kas deda visas pastangas, sakyčiau, daugiau pastangų negu buvo galima tikėtis kandidatas į premjerus ir kai kurie kiti buriantys koaliciją, kad su šitais susikirtimais būtų gražiai ir padoriai susitvarkyta", - kalbėjo jis.

A.Lukošaitis pažymėjo nepamenantis tokios įtampos politinio konflikto nuo prezidento Rolando Pakso apkaltos laikų.

Su drauge šią vasarą nutarėme važiuoti į Italiją, į seminarą. Dar prieš kelionę nusprendėme atvažiuoti anksčiau ir pabūti šiek tiek ilgiau. Norėjome pamatyti Romą, šalia kurios turėjo vykti seminaras. Dar labiau nei susipažinti su Roma, norėjome pabendrauti su pačiais italais ir patirti itališkos kultūros, todėl nutarėme pabandyti rasti nakvynę ne viešbučiuose ar hosteliuose, o pas žmones.

Gerokai panaršėme po hospitalityclub, couchsurfing, airbnb interneto svetaines. Sekėsi gana sunkiai, beveik niekas neatsiliepdavo į mūsų prašymus priimti nakvynei savo namuose. Galiausiai, prieš pat kelionę, sulaukėme vieno atsakymo. Vaikinukas parašė, kad galės mus priimti kelionės pabaigoje.

Nakvynės vieta buvo ne Roma, o miestelis, kuriame mokėmės – 20 km nuo Romos. Pakalbinusios vietinius gyventojus ir paklaidžiojusios Senamiesčio gatvelėmis, radome aikštę prie bažnyčios, kurioje ir buvo reikiamas adresas. Mums atvykus, vaikinukas dar buvo darbe, bet žinutėje nupasakojo, kaip rasti buto raktą.

Kaip įprasta – raktą radome po gėlės vazonu, lauke. Senas, medines, primenančias sandėliuką, duris atrakinti pavyko ne iš karto. Įėjusios patekome tiesiai į virtuvę, kurios pirmoje dalyje gaminamas maistas, o antroje, priešais židinį, stovi valgomasis stalas.

Gitarų, dūdelių ir pypkių kolekcijos

Praėjusios pro nišą sienoje, patekome į pagrindinį kambarį ir nuščiuvome... Pirmas dalykas, patraukęs mūsų akis, – gitarų kolekcija, tarp kurių guli ir rusiška balalaika. Apsidairiusios pamatėme ir dūdelių kolekciją. Kitoje lentynoje – pypkių kolekcija ir mediniai šachmatai. Supratome, kad šie namai priklauso labai įdomiam žmogui.

Kambarys buvo jaukus, labai senas, apstatytas senoviškais baldais, visose sienose pilnas lentynų su daugybe knygų. Senovės dvelksmas sukėlė daug jausmų dar ir todėl, kad tai nebuvo prabangi senovė: viskas labai paprasta, tam tikra prasme asketiška. Tyrinėjome knygas ir svarstėme: matyt, šis žmogus koks literatas ar literatūros kritikas. Pagal savo vietą (butas buvo bažnyčios kieme), dydį ir formą, jis kažkuo netgi priminė celę.

Labai įdomu įeiti į namus, kurių šeimininko nesi matęs. Vaikščiodamos po butą spėliojome, kokia šeimininko profesija, kuo jis dirba. Bute radome daugybę žodynų, klasikinės ir antikinės literatūros knygų, išleistų gana seniai, serijomis, priremtų indoneziškomis statulėlėmis. Ypač mus nustebino kelios lentynos pilnos italų–rusų, anglų–rusų žodynų, kalbos mokymosi ir gramatikos vadovėlių, netgi rusų literatūros klasikų darbų.

Ten radome Levo Tolstojaus, Fiodoro Dostojevskio kūrinių anglų, rusų kalbomis. Supratome, kad šis žmogus, matyt, mokosi rusų kalbos. Maniau, kad būtų visai linksma su italu pasikalbėti rusiškai.

Šalia geros šiuolaikinės muzikinės aparatūros, senovinio juostinio magnetofono, patefono, radome daugybę muzikinių plokštelių. Iš daugybės muzikos instrumentų bei plokštelių sprendėme, kad jis greičiausiai ir muzika rimtai domisi. Darbo stalas stovėjo virš lango, pro kurį matosi tolimieji toliai. Kadangi Italija kalvotas kraštas, pro langą vaizdas mums matėsi toks, tarsi būtume ketvirtame aukšte.

Darbo stalas nedidukas, bet labai jaukus. Norėčiau prie tokio dirbti. Atrodo, kad jis įkvepia rašyti.

Skrynia, pilna žemėlapių

Akį patraukė didžiulis pasaulio žemėlapis, kabantis prie lango, virš darbo stalo. Nustebome jame pamačiusios žymekliu pažymėtą kelią. Ko gero, šis žmogus arba ketina tuo keliu keliaudamas apkeliauti pasaulį, arba jau yra tai padaręs. Beje, žiūrint į pasaulio žemėlapį, pažymėtąjį kelią, supranti, kad didžiąją dalį kelio tenka keliauti pro rusiškai kalbantį regioną. Iš turimų knygų jaučiamas akivaizdus siekis pramokti rusų kalbos tapo suprantamesnis. 

Taip pat negalėjome nepastebėti didelės senovinės skrynios, pilnos žemėlapių. Virtuvėje, ant spintelės, pastebėtas kelioninis dujų balionėlis su „primusu“, naudojamas vandeniui virti, nebekėlė abejonių, kad šis žmogus daug keliauja.

Nebenorėjome grįžti į Romą – nutarėme laukti namų šeimininko ir nekantravome su juo susipažinti. Pasirodė, kad tai bus daug įdomiau, negu apžiūrinėti Romą, kuri niekur nepabėgs. Turėjome keletą valandų, todėl laukdamos pasivaikščiojome po miestelį, jaukų Senamiestį siauromis vingiuotomis gatvelėmis, suvalgėme nuostabaus skonio picą, nupirkome daržovių vakarienei. Stebėjome miestelio gyventojus, vedančius vaikus iš mokyklos, o paskui tiesiog bažnyčios bei mūsų nakvynės namų kieme laukėme grįžtančio vaikinuko, pas kurį nakvosime. Tyrinėjome žemėlapius ir gluminome tame pačiame kieme gyvenančią ir savo gėles laistančią senutę kaimynę.

Šeimininkas: „Tai ne mano namai“

Netrukus pasirodė ir mūsų vaikinukas. Vienas iš pirmųjų klausimų, kurį uždavėme po pirmųjų pasidalinimų: kuo gi jis užsiima? „Romoje parduodu bilietus į teatrą, – paprastai atsakė vaikinukas. – Mes persirengiame įvairiais spektaklių personažais,  pavyzdžiui, Kazanova, ir kviečiame žmones į teatrą. Kitu laiku mokau žmones žaisti stalo tenisą. Tokią matau savo ateitį, bet kol kas turiu nedaug mokinių, todėl tenka dirbti ir kitus darbus. Taip pat šio miestelio lėlių teatre padedu gaminti domino kaukes.“

Mes klausėmės apstulbusios ir nusivylusios. Išgaravo visa romantika. Namų ir jų šeimininko „neatitikimas“ buvo akivaizdus. „Oho, – pasakiau aš. – O vaikščiojome po tavo namus ir spėliojome, ką galėtum dirbti turėdamas tiek daug knygų. Manėme, kad tavo darbas susijęs su literatūra.“

Į mano klausimą, jis skubiai atsakė: „Tai ne mano namai. Aš juos nuomoju.“ Mes dar labiau suglumome. Kaip galima tokius įspūdingus namus, pilnus šeimininko dvasios ir smulkių detalių, kažkam nuomoti? O kurgi tuomet tikrasis šeimininkas? Kas visgi jisai yra?

„Šie namai priklauso Giorgio Bettinelli, žymiam Italijoje žmogui, žurnalistui, rašytojui, dainų autoriui, kuris su „Vespa“ (motoroleris) apkeliavo pasaulį“, – tęsė jis.

„O kur jis dabar? Kodėl tu čia gyveni?“ – nerimome mes.

„2008 metais jis mirė sustojus širdžiai. Man pasakojo, kad jo širdis visada buvo silpna, o juk jis gyveno bohemišką gyvenimą, daug keliavo įvairiu oru ir vargino savo organizmą. Tuo metu, kai jis mirė, jam buvo 53 metai.“

Literato buveinėje – stalo teniso mokytojas

Toliau jis papasakojo istoriją apie tai, kaip anksčiau šį butą nuomojo jo pažįstamas, dirbantis televizijoje. Tuo metu televizija statė filmą apie Giorgio Bettinelli gyvenimą, minėtas žmogus susipažino su rašytojo žmona kine, gyvenančia Kinijoje, kuri ir pasiūlė jam buto raktus, nes tuo metu jam dažnai teko būti Romoje tvarkant įvairius dokumentus, susijusius su Georgio Bettinelli ir filmu. Netrukus televizija atleido vaikinuką iš darbo. Jis dar kurį laiką gyveno bute, dirbdamas hostelyje. Kol vieną dieną nusprendė išvažiuoti gyventi į Šveicariją pas savo merginą.

Tuo metu tame pačiame hostelyje gyveno mūsų naujasis pažįstamas – anas jam pasiūlė gyventi rašytojo bute. Taip stalo teniso mokytojas pradėjo gyventi literato buveinėje nuo šių metų žiemos.

Mes klausėme šios istorijos išsižiojusios. Jau pradžioje, vaikščiodamos po namus, matėme Giorgio vizitinę kortelę (joje nebuvo profesijos, tik vardas), prikaltą prie židinio atbrailos, matėme seną koncerto afišą su jo vardu, netgi šio mėnesio sąskaitą, atėjusią jo vardu... Tada stebėjomės, kad vaikino, kurio laukiame, vardas kitoks nei šis, svarstėme, koks šių žmonių ryšys.

Tą dieną ir kitą, kai jau keliavome į oro uostą ir laukėme lėktuvo, viduje dar gyveno žurnalisto namuose kilę jausmai. Keistai gyvenime būna: žmogus gyvena įdomų gyvenimą, o paskui ima ir miršta. Staiga! Kita vertus, nieko čia keisto. Visi kada nors mirsime, nepriklausomai nuo to, kokį gyvenimą gyvenome.

Įspūdingiausia man šioje istorijoje yra tai, kad tame bute tikrojo šeimininko dvasia tebegyvena. Neturiu omenyje vaiduoklio. Turiu mintyje tą patirtį apie tai, kas ir koks buvo žmogus. Ne kiekvienuose namuose gali tai pajausti. Taip pat jaučiuosi gavusi ypatingą dovaną – netikėtą galimybę juose apsilankyti ir tokiu būdu susitikti su žymiu Italijos žmogumi.

Iš tiesų tam tikra prasme jaučiuosi susitikusi ir susipažinusi su viena iš daugelio Giorgio Bettinelli dalimi. Juk net jei susitinkame su žmogumi akis į akį, susipažįstame tik su tam tikra jo dalimi, ne su juo visu (jo viso pažinti ir neįmanoma). Tik dažniausiai būna atvirkščiai – žmogų sutinkame, bet ne visada apsilankome jo namuose. O šįkart mes apsilankėme jo namuose, bet su juo pasikalbėti taip ir neturėjome progos.

Svečių nebepriims

Taip pat jaučiu nerimą dėl to buto ir daugybės smulkių ypatingų daiktų jame. Juk čia apsilanko daugybė žmonių iš viso pasaulio, keliaujančių į Romą ir nakvojančių pas dabartinį šių namų šeimininką.

Džiaugiausi girdėdama, kad greitu metu jis nebepriims svečių, nes labai nuo jų pavargo. Kai mes pas jį lankėmės, tai buvo šešiolikta diena iš eilės, kai jis priima svečius, dar nė vienos nakties pastarąsias dvi savaites jis nemiegojo namuose vienas. Maža to, nors namuose, be jo paties, dar patogiai galėtų nakvoti 3 žmonės, kartais jis susipainioja ir patvirtina nakvynę kelioms kompanijoms.

Pavyzdžiui, tą naktį, kai mes nakvojome, kiek vėliau vakare atvažiavo dar keturios studentės iš Kanados, pagal „Erasmus“ programą studijuojančios Prancūzijoje ir dabar keliaujančios po Europą. Taigi jis joms užleido savo didelę dvigulę lovą, o pats miegojo vienviečiame čiužinyje.

Nenuostabu, kad jis jautėsi jau gerokai pavargęs ir ketino stabdyti šią „paslaugą“. Tuo tarpu mums tapo aiškiau, kodėl dauguma italų net neatsiliepdavo į užklausimus apie galimybę nakvoti jų namuose, – turistų srautai tokie dideli, kad jeigu jie atsakinėtų į visus laiškus, per dieną daugiau nieko kito ir neveiktų.

Taigi, pasirodo, susitikimo patyrimą galima išgyventi ir nesusitikus, ta įprastine, tradicine prasme.

www.patyrimas.lt 

Bernardinai.lt

Lapkričio 14–18 dienomis Vilniuje vyks XV tarptautinis akordeono festivalis, tradiciškai žadinantis sostinę iš rudeniško snaudulio. Jubiliejinio festivalio programa – išrankiesiems: tarsi gurmaniškas gimtadienio tortas, pagamintas iš aukščiausios kokybės produktų, pagardintas prabangiais prieskoniais ir paslaptingais ingredientais. Ir atmosfera išskirtinė: itališko rudens dvelksmas su vos juntama prinokusių persimonų gaida; mėsingas ispaniškas kvapas, atmieštas rytietišku šafrano vėjeliu; Paryžiaus metro tunelių drėgmė, sugėrusi ką tik skambėjusios muzikos virpesius; bulgarų, žydų, rumunų, arabų švenčių atgarsiai; džiazo ir tango svaigulys...

Itin turtingą žanrais repertuarą šiais metais pristatys puikūs atlikėjai iš Italijos, Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos ir Lietuvos. Čia nebus vietos nuoboduliui ir ramiai muzikos tėkmei – susipins ispaniškas, itališkas, argentinietiškas, balkaniškas, žydiškas, arabiškas, slaviškas temperamentai.

Festivalį lapkričio 14 d. 19 val. šv. Kotrynos bažnyčioje atidarys „4tango“ ir Ieva Prudnikovaitė su premjera „Karmen kodas“, kurioje nuskambės puikiai pažįstamos ispaniškos melodijos, specialiai suaranžuotos kvartetui ir balsui. Atlikėjai siekia atskleisti būsenas ir aistras, kurias įkūnija Ispanijos šokiai bei dainos. Scenoje nebus fetišais tapusių ispaniškos kultūros ženklų – kastanječių, gitarų, raudonų skraisčių, toreadorų kostiumų ir rožių – tik gaivališka muzika, nepaklūstanti fatališkiems žodžiams. Jausmų miražą ir pojūčius, apimančius panirus į paslapčių pritvinkusį Ispanijos nakties dvelksmą, perteiks populiariausi ispaniškos muzikos įvaizdžiai – Karmen, Aranjuez, Bolero, El Amor Brujo, Malaguena.

Po šio koncerto, 21 val. gyvos muzikos klube „Tamsta“ , savo džiazo trio ir autorinių kūrinių programą pristatys vienas talentingiausių Lietuvos jaunosios kartos akordeonistų Nerijus Bakula, dirbantis įvairiuose projektuose su Lietuvos scenos žvaigždėmis. Jis drauge su populiariais muzikais būgnininku Andriumi Kairiu ir kontrabosininku Denisu Murašovu koncertui ruošia originalios muzikos gūsį. Nerijaus kuriamose džiazinėse kompozicijose susikerta svingo, bibopo, fusion, roko, minimalizmo erdvės, šen bei ten šmėkšteli M.Petrucciani, S.Reicho dvasia.

Jau tapo tradicija Tarptautiniame akordeono festivalyje rengti tango muzikos koncertus. Ir turbūt niekas nepadarytų gražesnio meilės gesto nei italai, atvežantys A. Piazzollos muziką į Lietuvą.

Italų duetas „2ttango“

Lapkričio 15 dieną 18 val. šv. Kotrynos bažnyčioje italų duetas “2ttango” (Giuseppe Scigliano – bandoneonas, Filippo Arlia – fortepijonas) dovanoja išskirtinę galimybę pasimėgauti aistringomis melodijomis, sustabdančiomis laiką improvizacijomis, geidulingais sąskambiais. Itališkų tango genijaus interpretacijų kodas – meilė, neapykanta, liūdesys, džiaugsmas, skausmas, nekaltumas, nuodėmė. Tai kelionė į neblėstančios aistros pasaulį.

Vakarą šv. Kotrynos bažnyčioje 20 val. pratęs solidžias muzikines patirtis suvienijusių lietuvių atlikėjų trejetas „BSM trio“ su turtinga improvizacine programa, kurioje savitai interpretuojamos džiazo temos, žydų, arabų, balkanų šalių dainos. Šio kolektyvo muzika dvelkia subtilumu, išieškotu skambesiu ir pro akademiškas formules prasiskverbiančiu humoro jausmu. Klausantis akordeono (Raimondas Sviackevičius), smuiko (Vytautas Mikeliūnas) ir violončelės (Mindaugas Bačkus) pokalbių atsiveria nutylėtų minčių, neišsakytų prisiminimų erdvės.

Penktadienį, lapkričio 16 dieną festivalio veiksmas persikels į Lietuvos Muzikos ir teatro akademijos didžiąją salę –16 valandą vyks nemokamas koncertas „JAUNI – JAUNIEMS“. Perspektyviausi LMTA studentai – solistai, ansambliai ir orkestras – atliks plataus stilistinio spektro programą, atliekamą įvairiuose konkursuose Tai puiki galimybė išgirsti, kuo alsuoja studentiškos akordeono dumplės.

Davide Vedramin (Italija)

Nuolatiniai festivalio svečiai – kasmet vis kiti charizmatiški ir temperamentingi muzikantai iš Italijos, atvežantys kruopelytę saulėtosios šalies kultūros. 19 valandos koncerte LMTA didžiojoje salėje skambės Davide Vendramino atliekami Venecijos grožį sugėrę Vivaldi ir Scarlati opusai, šiuolaikinių autorių kūriniai, Billone kompozicijos premjera. Taip pat išgirsime Italijoje gyvenančio ukrainiečių kompozitoriaus Vl. Zubickio muziką, grojamą paties autoriaus su meistrišku Čiurlionio styginių kvartetu. Rosinio, Piazzollos temos pinsis su slavišku linksmumu, kuriuo tiesiog trykšta Vl. Zubickis.

Ketvirtąją festivalio dieną (lapkričio 17) pradės užkrečiančiai nuoširdūs baltarusiai – šeimyninis akordeonistų Daraganovų duetas „Ekspresija“. Įkūnijantys šimtaprocentinį slavišką temperamentą, jie kartais būna tiesiog pašėlę ar lengvai išprotėję, be rimtų sceninių kaukių. Jų virtuoziškumas – stulbinantis, šelmiškas, artistinės galimybės – neišsemiamos. Kad ir ką begrotų, jų atliekama muzika trykšta kerinčiu džiaugsmingumu; sunkius pasažus jie įveikia su tokiu laisvumu, kad, atrodytų, palengvėja kvėpavimas. Jų koncerte 16 val. LMTA didžiojoje salėje skambės klasikos transkripcijos ir etaloniniai akordeonistų repertuaro kūriniai.

19 valandą toje pačioje erdvėje gros virtuozas iš Lenkijos Klaudiusz Baran. Jis – vienas iš tų išprotėjusių akordeonistų, kuris taip įsimyli tango, kad išmoksta groti bandoneonu. Šis bruožas liudija aistringą ir atkaklią atlikėjo prigimtį ir sufleruoja koncerto programą – skambės ir šiuolaikinė akordeono muzika, ir subtiliai bandoneonu atliekami Piazzollos kūriniai. Muzikantą gerai pažįsta Lietuvos melomanai ir tangomanai – keletą kartų jis jau grojo kaip solistas ir ansamblių (Tangata) narys.

Finalinis festivalio vakaras – lapkričio 18 d. šv. Kotrynos bažnyčioje. 16 valandą jį pradės grupė „Klezmoret“ iš Lenkijos, atstovaujanti world muzikos tradicijai. Jų grojimas įkūnija ir gaivališką Balkanų šalių siautulį, ir egzaltuotą Raudų sienos atmosferą. „Klezmoret“ kompozicijos tiesiog sukelia euforiją, klausant elastingo kontraboso ritmo ir energingų mušamųjų komentuojamos akordeono ir smuiko dvikovos. Tai "vidinė muzika", kupina ekspresijos, aistros ir jaudulio, jos platumose susipina visų tautų jausmai ir vyksta nuolatinės sielos paieškos.

„Klezmoret“ (Lenkija)

Kaip įprasta, labiausiai intriguojantis – baigiamasis XV Tarptautinio akordeono festivalio koncertas lapkričio 18 dieną 18 valandą šv. Kotrynos bažnyčioje. Italai „Duo Metro“ (Cristiano Lui – akordeonas, bandoneonas, Stefano Ciotola – gitara), nesibaigiančiose muzikinėse kelionėse prisirinkę išraiškingų stilistinių suvenyrų, juos eksponuoja savo pasirodymuose. Ignoruodami detalų biografijos faktų užrašinėjimą, jie verčiau renkasi įamžinti akimirkos „čia ir dabar“ patirtį. „Duo Metro“ vyrukai drąsiai afišuoja gurmaniškai pateikiantys eklektiką. Įvairių stilių muzikos mišinys tuo ir įdomus – niekad nepabosta, kiekvienoje metro stotelėje – vis kitas vaizdas ir charakteris, tarsi per valandą požemiais perskrostum pusę Europos, vis išlįsdamas į žemės paviršių apsižvalgyti, kurioje šalyje randiesi šią minutę. Programoje – temperamentingos džiazo transformacijos nuo čigoniško „Manouche“ ir Piazzollos aistros iki tradicinio „mainstreamo“, Galliano manieros ir žaismingos „La Cumparsitos“.

Bilietus platina BILIETAI.LT

Daugiau informacijos: www.akordeonofestivalis.lt

Festivalio programa: http://www.akordeonofestivalis.lt/2012/programa

Bernardinai.lt

Nuo 2013 metų tikriausiai nebus pradėtos mokėti antrojo laipsnio valstybinės pensijos daugiavaikėms motinoms, išauginusioms 5-6 vaikus.

Seimas antradienį pradėjo svarstyti Valstybinių pensijų įstatymo pataisas, pagal kurias šios pensijos būtų mokamos nuo 2014 metų.

Išmoka, kurią galėtų gauti 5-6 vaikus pagimdžiusios ar įvaikinusios ir išauginusios iki 8 metų bei gerai išauklėjusios motinos, turėjo būti pradėtos mokėti nuo 2009-ųjų liepos 1-osios. Tačiau terminas kasmet buvo atidedamas vieneriems metams.

Dabar tokią pensiją gauna motinos, pagimdžiusios ar įvaikinusios 7 ir daugiau vaikų. Šiuo metu antrojo laipsnio valstybinė pensija yra 400 litų. 

Graikijos darbininkai antradienį pradėjo dvi dienas truksiančius masinius streikus, paralyžiuodami viešojo transporto sistemą Atėnuose, visuomenėje kaupiantis pykčiui dėl vyriausybės pasiūlytos naujos diržų veržimo programos, turinčios užtikrinti tarptautinę finansinę pagalbą, reikalingą, kad prasiskolinusi šalis nebankrutuotų.

Atėnų viešojo transporto autobusų vairuotojai prisidėjo prie streikuojančių taksistų, taip pat metropoliteno, tramvajų ir geležinkelių darbuotojų, paralyžiuodami susisiekimą sostinėje.

Daugelis skrydžių buvo atšaukti arba buvo pakeistas jų laikas, kai trims valandoms darbą nutraukė oro dispečeriai. Susisiekimas jūra taip pat įstrigo, kai neišplaukė keltai, gabenantys keleivius į Graikijos salas.

Taip pat streikuoja teisėjai ir advokatai; uždaryti valstybiniai muziejai, archeologijos paminklai ir įstaigų biurai.

Policija iš riaušių malšinimo pajėgos buvo gausiai sutelktos prie parlamento pastato ir vyriausybinių biurų Atėnų centre. Vandens patrankos buvo paruoštos minioms vaikyti, jeigu prasiveržtų smurtas per demonstracijas, organizuojamas pagrindinių šalies profsąjungų - GSEE ir ADEDY.

Tūkstančiai žmonių plūdo į sostinę prisidėti prie protestų.

"Žmonės šiandien atvyko čia protestuoti prieš priemones, dėl kurių atsiliksime šimtmečiams. Jie naikina mūsų teises ir atima ateitį iš mūsų vaikų", - skundėsi mokytojas Tanasis Pargas (Thanassis Pargas).

Graikijos komunistų partijos vadovė Aleka Papariga ragino imtis "sistemingo ir gerai organizuoto nepaklusnumo ne vien vyriausybės sprendimams, bet ir visai sistemai".

Tuo tarpu parlamentas diskutuoja dėl griežto taupymo plano, siūlančio iki 2016 metų sumažinti biudžeto išlaidas 18,5 mlrd. eurų (63,9 mlrd. litų) naujais karpymais ir kitokiomis reformomis. Šios priemonės papildytų ankstesnius skausmingus sprendimus, šaliai jau šeštus metus neišbrendant iš recesijos.

Teisės aktų pakete, kuris buvo pateiktas pirmadienį ir dėl kurio bus balsuojama trečiadienį, numatomos įvairios priemonės, įskaitant išėjimo į pensiją amžiaus vėlinimą iki 67 metų nuo dabartinių 65, sumažinti 5-10 proc. pensijas, didesnes nei 1 tūkst. eurų (3 453 litai) per mėnesį.

Valstybės tarnautojams planuojama panaikinti dukart per metus mokėtus mėnesinio atlyginimo dydžio priedus, taip pat bus apkarpyti atlyginimus mokslininkams, ligoninių gydytojams, teisėjams, diplomatams ir ginkluotųjų pajėgų nariams.

"Šios priemonės iš esmės nubloškia mus daugeliui metų atgal. Visos darbuotojų teisės, kurias Graikijos žmonės išsikovojo po Antrojo pasaulinio karo ir po diktatūros, yra atšaukiamos", - sakė profsąjungos aktyvistė Marija Lavrentiadu (Marie Lavrentiadou).

"Šios priemonės bus priimtos per rytojaus balsavimą, tačiau jos nebus priimtos Graikijos žmonių sąžinėje ir gali būti atšauktos", - pridūrė ji.

Griežtų taupymo priemonių iš Graikijos reikalauja tarptautinių skolintojų trejetas - Europos Sąjunga (ES), Tarptautinis valiutos fondas (TVF) ir Europos centrinis bankas (ECB), kad Atėnai galėtų gauti 31,5 mlrd. eurų (108,8 mlrd. litų) išmoką iš finansinio gelbėjimo fondų.

Jeigu šios lėšos nebūtų pervestos, Graikijai gresia nemokumas lapkričio viduryje.

"Privalome išgelbėti šalį nuo katastrofos", - savaitgalį sakė konservatyvių pažiūrų premjeras Antonis Samaras, dar kartą perspėdamas, kad Graikijai gali tekti palikti euro zoną, nors vyriausybės vadovas kovoja, kad abejojantys koalicijos partneriai pritartų taupymo programai.

Euro zonos skolintojai savo sprendimą dėl finansinės pagalbos lėšų pagal didžiulį Graikijos gelbėjimo paketą priims lapkričio 12 dieną, susitikus jos finansų ministrams.

Marijos radijuje praleidau 2 sezonus (greičiausiai ir trečiąjį dar ten kartkartėmis teks mane išgirsti). Per tą laiką ten pasikeitė, mano akimis žiūrint, labai didelis skaičius žmonių, o su jais pasikeitė ir mano požiūris į dvasininkus, į tokiose ir panašiose organizacijose dirbančius žmones... Bet labiausiai pasikeitė tam tikrų Biblijos eilučių prasmė. Galbūt ne tiek pasikeitė, kiek jos tapo itin reikšmingos bei tikros ir gyvos dabartiniame gyvenime, ko iki šiol, skaitydama Bibliją, pernelyg nesureikšmindavau arba tos eilutės man nebuvo niekas kitas, kaip tik žodžiai, išspausdinti knygos puslapiuose...

Kai pasikeitė Marijos radijo programų direktorius, nesuklysiu pasakiusi, kad šokas (nors ir dėl gerų žinių) ištiko daugelį su juo Marijos radijuje dirbusių žmonių. Rodos, ir džiaugiesi, kad dabar naujai paskirtasis vyskupas galės duoti žmonėms dar daugiau nei per darbą Marijos radijuje... Be tuo pat metu ir taip liūdna, taip skauda širdį, tarsi netekus kažko, kas buvo neįtikėtinai artimas ir visuomet stovėjo lyg siena, pasiruošusi apginti savo teritorijoje esančius visada, kada tik reikės ar šie jo šauksis...

Štai čia labai prasmingi man tapo Evangelijos žodžiai:

Tuo metu Jono mokiniai ir fariziejai pasninkavo. Žmonės atėję klausė Jėzų: „Kodėl Jono mokiniai ir fariziejų mokiniai pasninkauja, o tavieji ne?“ Jėzus atsakė: „Argi gali vestuvių svečiai pasninkauti, kol su jais yra jaunikis? Kol jie turi su savimi jaunikį, jie negali pasninkauti. Bet ateis dienos, kai jaunikis bus iš jų atimtas, ir tada, tą dieną, jie pasninkaus.“ (Mk 2, 18–20)

Nenoriu lyginti kun. K. Kėvalo su Jėzumi, su Dievu. Tik noriu pasakyti, kad tokių žmonių ir situacijų, kai Dievas mums duoda kai ką ypatingo, pasitaiko kiekvienam. Ir gavus tokią progą (dabar tai labai gerai suprantu) privalu semtis tos teikiamos stiprybės ir vilties ar net skausmo bei didžių iššūkių, nes visa tai laikina... Šiandien galime, turime tokią malonę – imti su kaupu. Rytoj jau turėsime pasitenkinti tuo, ką spėjome pasisemti, nes Dievas atves naujų žmonių, atsiųs naujų užduočių, įmes į naujas situacijas ir teks parodyti, ko išmokome...

Labai aiškiai suvokiamas ir tarsi asmeniškai pažįstamas tapo ir tas jausmas, kai mirus Jėzui Jo mokiniai išsisklaido kas sau ir imasi senųjų darbų, nes jų vedlio, vadovo, užtarėjo, rodos, nelieka... Tuo tarpu pastarasis tampa tik dar „įtakingesnis“, nes, net nebūdamas fiziškai šalia, gali padėti daugybei žmonių, juos vienyti, jungti, skatinti ir toliau tęsti Jo pradėtą darbą... Ir greičiausiai, jei ne netikėtas ir gana griežtas Kauno benediktinių vienuolės Pranciškos klausimas į mano apgailestavimus, jog nebeliko senojo gerojo direktoriaus „o ar dėl žmogaus ten (į Marijos radiją) eini?“, tai galbūt ir būčiau pasirinkusi variantą apsimesti, kad niekuomet nebuvau Marijos radijuje, ir nieko bendro su juo neturiu. Trumpas, bet aiškus sakinys išsklaidė baimes ir abejones dėl to, kad kažko netekau ar netekom, nes realiai – tik dar daugiau atradome ir gavome: vyskupą, kuriam Marijos radijas bei jo rūpesčiai, problemos, džiaugsmai žinomi ir pažįstami labiau nei kuriam kitam iš vyskupų (tikriausiai) ir dar naują programų direktorių, kuriam esam patikėti su užduotimi statyti, plėstis dar daugiau...

Kalbant apie daugelio žmonių atėjimą ir išėjimą iš Marijos radijo, nuolat bandydavau suprasti, kodėl ten ateina tokie neįtikėtinai daug savęs darbui, misijai Marijos radijuje, aplink esantiems žmonėms atiduodantys darbuotojai ir tuoj pat arba labai greitai iš ten tarsi kažkieno išvedami palieka giliai įmintą žymę sielos viduje... Dabar manau, kad taip Dievas ir saugo nuo prisirišimo prie gerų, gražių, stiprių, šiltų žmonių ir duoda galimybę patiems tapti tokiems, kokius turėjome šalia, ir kad kažkam mažam, silpnam taptume tais „superiniais“, iš kokių mums buvo duota pasimokyti, buvo duota semtis kažko, kuo Dievas norėjo, siekė mus užpildyti...

Ir mokytis pačių didžiausių dorybių tokiame nesibaigiančių misijų ir misionierių radijuje tikrai yra ir iš ko, ir yra kada... Čia įmanoma patirti viską: didžiulius išbandymus, stiprią draugystę, gimusią tarsi iš nieko lygiame lauke, ir didelių pykčių, ir nuoširdžių susitaikymų, nepasitenkinimą ir nenusakomai aiškią bei didžiulę meilę žmogui ir darbui... Tik spėk viską gerti į save ir mokykis, nes tos pamokos čia, Marijos radijuje, ypač efektingos, bet ir labai trumpos...

Bernardinai.lt

Pagrindinis šios paskaitos herojus bus Georgas Wilhelmas Friedrichas Hegelis. Kai kalbi apie Hegelį ir apie prieštaravimus, visada iškyla galvoje Karlas Marxas. Tačiau šįkart prašau Marxo, kad jis pasėdėtų auditorijos gale ir nepasirodytų.

Hegelis yra tas, kuris mus išmokė, kad mes esame savo meto kūdikiai. Šiandien jau net kūdikiai tai žino, bet iki Hegelio tai nebuvo taip matoma. Po Hegelio mes suprantame, kad galime savo laiką suvokti mintimis, galime jį suvokti idėjomis, bet negalime peržengti dabarties pasaulio ribų. „Neįmanoma peršokti savo epochos“, – yra sakęs Hegelis.

Pagal Hegelį, pasaulis yra nuosekliai besivystantis protas, arba dvasia. Žmogaus dvasios pasaulis yra nuolatinis savęs peržengimas ir neigimas. Dvasia pati save sau priešina. Mes patys kažką sukuriame, būname patenkinti, o vėliau paaiškėja, kad tai yra kliūtis. Galima sakyti, kiek aš suprantu Hegelį, kad dvasia kovoja prieš save pačią. Per idėjų sudaiktinimą reiškiasi laike. Vyksta nuolatinis to, kas yra duotybė, neigimas. Pagal Hegelį tai – būdinga dvasios prigimčiai.

Šios paskaitos idėja remiasi Hegelio „prieštaravimo idėja“, jo mintimi, kad mums brangūs dalykai anksčiau ar vėliau bus paneigti. Verta klausti, kokie prieštaravimai yra būdingi mūsų laikmečiui. Kur slypi tos griaunančios tendencijos, kurios sutrupins tai, kas mums šiandien yra savaime suprantama? Tai, kas yra brangu, ką mums atrodo, turime išsaugoti. Deja, Hegelio žodžiais, tai turės būti įveikta dėl aukštesnio tikslo. Nori nenori per prieštaravimus skinasi kelią pažanga (nors ir turi blogą reputaciją šis žodis), o mums reikia suprasti tuos prieštaravimus.

Hegelis vartoja „gudriojo istorijos proto“ sąvoką. Tas protas dalyvauja ir šioje auditorijoje, bet yra gudresnis už visus čia susirinkusius. Net ir už mus, mokslininkus. Jis žaidžia su mumis. Tie, kurie stovėjo Baltijos kely, visiškai nenorėjo remontuoti Airijos ar Ispanijos kelių. Deja, gudrusis istorijos protas su jais paišdykavo. Mano tikslas – parodyti mūsų dabartinio politinio mąstymo prieštaravimus. Jų išskyriau septynis. Prieštaravimai, kurie drasko mus šiandien čia, Lietuvoje, kurie drasko ir visą Vakarų pasaulį, kurie gali būti lemtingi Vakarų politikai.

Pirmas prieštaravimas

Pirmas prieštaravimas susijęs su pilietinės visuomenės idėja. Žinau, kad Lietuvoje tai vienas didžiausių fetišų ir vienas labiausiai garbinamų dalykų. Visi kalba apie pilietinę visuomenę. Mano nuomone, pačioje pilietinės visuomenės idėjoje įtvirtintas labai didelis prieštaravimas. Ji pati neleidžia skleistis mūsų pilietiškumui. Viena didžiausių Hegelio klaidų, mano nuomone, yra susijusi su jo požiūriu į pilietinę visuomenę. Hegelis galvojo, kad valstybė dialektiškai įveikia, pranoksta pilietinę visuomenę. Atrodo, kad jis apsiriko ir šiandien įsigali priešinga tendencija. Šiandien pilietinė visuomenė įveikia valstybę.

Amerikiečiai jaudinasi, kad pasaulinė dvasia juos nurašys kartu su epocha. Tai neišvengiama. Ameriką kažkas paneigs. Vargšai italai, žiūrėdami į savo Romos imperiją, išgyvena tą patį, kas laukia Amerikos piliečių, jeigu aš teisingai suprantu Hegelį.

Norima, kad visi piliečiai būtų aktyvūs. Bet būtent pilietinė visuomenė ir neleidžia to padaryti. Atsakymą kodėl, pateikia Hegelis: „Pilietinėje visuomenėje kiekvienas sau tikslas, o visa kita jam yra niekas.“ Pilietinė visuomenė skatina ne tik politinį aktyvumą, kurio mes norime, bet ir jo paralyžių. Tokia yra buržuazinės pilietinės visuomenės prigimtis. Savo privačiais interesais besirūpinantys piliečiai tampa abejingi valstybei ir politikai. Jie rūpinasi savo asmeniniais poreikiais, nepažeidinėja žmogaus teisių, bet pradeda šalintis nuo politikos, nuo valstybės. Pilietis tampa vartotoju, ekonominiu žmogumi, ryškiai besiskiriančiu nuo Aristotelio „politinio žmogaus“. Pilietinės visuomenės idėja nesunkiai įgauna depolitizuojantį pobūdį. Individai nori, kad liktų kuo mažiau politikos, kad liktų kuo mažiau valstybės – kad liktų laisvi, mažiau suvaržyti. Nori, kad valstybė ir politika veiktų kaip gerai sutvarkytas mechanizmas, kad jiems nereikėtų sukti sau galvos, dėti dvasinių pastangų. 

Hegelis apsiriko – šiandienos individams Lietuvoje ir Vakaruose nereikia ne tik valstybės, bet ir kito žmonių santykių tarpininko – šeimos. Individai ją išskaido į privačius interesus, į kontraktus. Kadangi čia dalyvauja M. Adomėnas, noriu pasakyti, kad Lietuvos Konstitucinis Teismas įtvirtino šitą skaidymo procesą aukščiausiu lygiu. Bet tai daroma ne tik Lietuvoje, tai yra bendra tendencija. Nebenorima dalykų, kurie būtų žmonių santykių tarpininkai – valstybės, šeimos. Mūsų visuomeninio gyvenimo laivas pakrypo į individo pusę. Nesu už tai, kad reikėtų garbinti valstybę, bet ne mažiau pavojingas dalykas būtų prarasti pagarbą jai.

Nereikia turėti iliuzijų – pilietinė visuomenė nėra patikima politiškumo saugotoja. Mažiausiai tai yra prieštaringas tendencijas lemiantis reiškinys. Lietuvoje esame įpratę vienareikšmiškai, kultiškai garbinti pilietinę visuomenę. O juk jos viduje įmontuota tendencija, neigianti tai, ko mes trokštame ir ko mes norime.

Antras prieštaravimas

Antrasis prieštaravimas susijęs su požiūriu į suverenitetą. Bet kas, studijavęs politikos filosofiją, Jeanas Jacquesas Rousseau, žino jo garsųjį pasakymą, kad suvereniteto negalima atsisakyti. Galima atsisakyti valdžios, bet ne suvereniteto. Suverenitetas yra nedalomas. Įdomiausia, kad šiandien jis kaip tik yra nuolatos dalomas, tam sugalvota daugybė pateisinimų. Konstantino Sirvydo žodyne suvereno sąvoką atitinka „viešpats“ (visa darantis pats). Suvereniteto idėja į politiką atkeliavo iš teologijos, nusižiūrėjus Dievo idėją. Ruso sakė – jei atsisakome suvereniteto, sukuriame fantastinę būtybę – žmogų iš kelių kūnų. Vienas turi akis, kitas – rankas, trečias – kojas ir nieko daugiau.

Savo privačiais interesais besirūpinantys piliečiai tampa abejingi valstybei ir politikai. Jie rūpinasi savo asmeniniais poreikiais, nepažeidinėja žmogaus teisių, bet pradeda šalintis nuo politikos, nuo valstybės.

Apie politiką neįmanoma mąstyti be suvereniteto idėjos. Bet mes randame daugybę priežasčių šitą idėją užmiršti, ją apriboti arba su ja eksperimentuoti. Tai, kas yra politinio mąstymo pagrindas, tampa įkaitu ir pastumdėliu. Netgi sociologinės apklausos Lietuvoje rodo, kad mums svarbiau ekonomika, o ne politinis suverenitetas. Bet juk suverenitetas, net ir norint, yra tai, ko negalima atsisakyti. Vos tik atsisakome suvereniteto, tada tas dalykas, dėl ko atsisakome suvereniteto – ekonomika, ar bet kas kita – užima suvereno vietą. Jis tampa suverenu. Tai prieštaravimas. Mes dalome tai, kas yra nedaloma. Suvereno vietą užleidžiame tam, dėl kurio tai yra daroma. Suvereno vieta tuščia niekada nebūna.

Labai sunku valdyti šalį, kai prarandi jos ribų – tiek dvasinių, tiek geografinių – supratimą. To įrodymas yra dabartinė Lietuva. Kartais atrodo, kad Europos Sąjunga nuoširdžiai rūpinasi Lietuva. Bet kartais kyla įtarimas, kad Vokietija šią sąjungą pavertė savo 27–ais „landtagais“. Jei žmogaus teisės yra aukščiau valstybės suvereniteto, tampa neaišku, kas yra politika. Todėl, kad suverenitetas yra politiškumo pagrindas. Joks politinis darinys negali skleistis be ribų. Valstybei yra būtinas apribojimas geografinėje erdvėje ir apribojimas žmonių galvose. Apribojimas kaip kažko švento ir nedalomo (nuoroda į Rousseau). Šiandien, kai bandome kurti politiką be suvereniteto idėjos, atrodo, kad mūsų valstybė tapo postsuvereni. Bet juk tai – neįmanoma.

Amerikiečiams patinka ribų nežinanti laisvoji, globali rinka. Bet tuo pačiu metu jie savo ribas su Meksika, savo suverenitetą saugo gelžbetoniu ir metalu – tikra, fizine siena. Ji nė kiek nenusileidžia Izraelio statomai sienai ties Betliejumi. Atkreipkite dėmesį – kuo labiau niokojamas suverenitetas, tuo daugiau gelžbetonio ir metalo reikia. Mes norime prieštaringų dalykų – matome, kad pasaulis yra platesnis negu tie suverenitetai, kurie dabar egzistuoja, bet, kita vertus, apie politiką ir toliau negalime mąstyti be suvereniteto sąvokos. Kol kas.

Trečias prieštaravimas

Trečias prieštaravimas yra susijęs su demokratijos idėja. Tai prieštaringa idėja. Ji pagrįsta mūsų noru patiems save valdyti. Kadangi visi negalime to daryti, tai išrenkame savo atstovus. Atsiranda atstovaujamoji demokratija. Išrenkame tuos, kurie yra geriausi iš mūsų, kurie yra mūsų elitas. Taip buvo sakoma XVIII a. pabaigoje – vietoj monarchų dabar valdys geriausi iš mūsų. Tokia yra idėja. Tačiau tai – tik viena idėjos pusė. Prieštaravimas pradeda išlįsti pamačius, kad mes nuolatos esame nepatenkinti savo pačių išrinktais atstovais. Savo rankomis sukuriame tą, kuris yra mūsų pykčio, nepasitenkinimo ir pagiežos objektas. Mes nuolatos raginame pasitikėti savo pačių išrinkta valdžia, bet sykiu mes nuolatos gyvename nepasitikėjimu valdžia, kuri yra mūsų pačių išrinkta.

Platonas yra sakęs, kad gali būti, jog „jie nebemokės nieko kito, vien tik neigti ir nepasitikėti“. Ši keista politiškumo forma, vadinama demokratija, nuolatos balansuoja ties apolitiškumo riba.

Atsiranda demokratija nr. 1 ir demokratija nr. 2. Pirmoji pasirodo, kai mes renkame savo atstovus, antroji – kai juos bandome suvaldyti. Tam, kad veiktų pasitikėjimu grindžiama rinkimų demokratija, turime kaip kontrpriemonę turėti nepasitikėjimą demokratija. Piliečių apklausos rodo, kad lietuviai šiandien nepasitiki savo valdžia, bet šita valdžia ir toliau yra valdžia, nes reikia sulaukti įstatymu nustatytos naujų rinkimų datos. Belieka pripažinti, kad mus valdo mūsų klaidingas pasirinkimas ir nepasitikėjimas. (Arba yra pasikeitusios valdžios legitimacijos formos.) Kai ateis kiti rinkimai, piliečiai balsuos ne už, o – prieš, ir vėl nudegs rankas. Po metų, kai baigsis rinkimų medaus mėnuo, jie vėl bus nepatenkinti valdžia, ir apklausos parodys, kaip matematiškai tai atrodo.

Kuo tai pavojinga? Nesunkiai gali būti peržengta riba, kai piliečiai išvis nebemoka nieko kito, išskyrus neigimą. Platonas yra sakęs, kad gali būti, jog „jie nebemokės nieko kito, vien tik neigti ir nepasitikėti“. Ši keista politiškumo forma, kuri vadinama demokratija, nuolatos balansuoja ties apolitiškumo riba. Norima visiškai pasitraukti iš politikos. Demokratiniai rinkimai pamažu, bet vis labiau įgauna ritualinę prasmę, kai mes trumpam pasijuntam vieningi, tačiau gana greitai nustojam legitimuoti valdžios vykdomą politiką. Susiduriame su didelėmis valdžios legitimumo problemomis, bet kol kas nenorime šios problemos įvardyti. Didelė klaida manyti, kad demokratija neturi savo patologijų. Demokratija yra prieštaringa ir patologiška.

Ketvirtas prieštaravimas

Ketvirtas prieštaravimas yra susijęs su santykiu tarp liberalizmo ir demokratijos. Liberalizmas ir demokratija yra skirtingos filosofijos net ir tada, kai yra sujungiamos į vieną „liberaliosios demokratijos“ filosofiją. Kuo jos skiriasi? Liberalizmas saugo, riboja ir gina. Nėra geresnės individą ginančios priemonės už liberalizmą. Kaip koks „Domestos“ liberalizmas yra galingiausia priemonė prieš visokius mikrobus, kurie gali pasikėsinti į individo laisvę. Demokratijos uždavinys kitoks. Ji vienija, plečia, kuria mūsų bendrumą. Demokratija išauga iš mūsų bendro gėrio supratimo ir bendrų prasmių. Liberalai gina moralinį individualizmą, o demokratai turi rūpintis bendruoju gėriu. Demokratijai reikia kolektyvinio subjekto. Tai užfiksuota žodyje „demos“ – liaudis, tauta, kolektyvinis subjektas.

Liberalams pirmiausia rūpi klausimas, kiek valdžia kišasi į individo reikalus. Tuo metu demokratus domina klausimas: kas mus valdo? Kokia yra mūsų bendroji valia? Liberalai visada atsargiai žiūri į demokratiją, jie visada sako: „Tai gera priemonė, bet...“ Demokratija gali tapti liberalizmo neigimu. Priminsiu 1933 m. Vokietiją, – ryškiausią šio teiginio įrodymą. Sugalvojama daugybė teorijų, kuriose liberalizmas įmontuojamas taip, kad demokratija be jo negalėtų. Kitaip Kinija irgi sako – mes demokratija, tik kitokia. Rusija sako – mūsų demokratija irgi kitokia. Tai kiek tų demokratijų? Kinai ir rusai sako – viskas normalu, – kiek „demos'ų“, tiek ir „kratosų“, tiek valdymo formų.

Penktas prieštaravimas

Penktas prieštaravimas susijęs su tautinės valstybės idėja. Mums šiandien atrodo, kad tauta nebegali būti suverenas, kad tauta – per ankšta, prieš mus atsivėrė visas pasaulis. Bėda ta, kad mes nežinome, kas gali pakeisti tautą. Mes norime paneigti tautinę valstybę, bet tai, kas siūloma vietoj tautos, neleidžia kol kas sukurti jokios patvaresnės politinės formos, kuri būtų verta demokratinės formos vardo. ES vargai su demokratija tegu būna rami, nedramatizuota nuoroda. Mums šiandien atrodo, kad tauta – tai fikcija. Pozityvaus proto žmogui tautos nėra. Kas matė tautą, ateinančią į kavinę? Tauta neateina – geriausiu atveju ateina tik atskiri individai. Tauta – fikcija, kurios niekas nematė, nepačiupinėjo, negali pavaizduoti kaip žmogaus.

Kai XIX a. pab. – XX a. pr. buvo kuriama nauja Lietuvos valstybė, vietoj žlugusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės imperijos, mums tauta neatrodė fikcija. Pavyzdžiui, tiems, kurie rašė poezijos kūrinius, ji atrodė pati tikriausia realybė. Kodėl šiandien viskas pasikeitė? Tauta padėjo įtvirtinti demokratiją, bet šiandien mes norime demokratijos be tautos. Tam tikru laikotarpiu tauta susipjovė su demokratija. Klausimas: ar mes šiandien nepjauname šakos, ant kurios sėdime?

Mano nuomone, Lietuva pamažu grįžta į Motiejaus Valančiaus laikus, kai Žemaičių vyskupas gelbėjo tautą. Kai mes buvome tarp LDK, kuri pasitraukusi į nebūtį dar liko žmonių galvose, ir modernios tautinės valstybės, kurią gudrusis istorijos protas Lietuvai leido sukurti 1918 m. Buvusi tikėjimo objektu šiandien tauta tampa fikcija. Čia aš hegeliškai matau, kad XXI a. pr. tendencijos paneigia tai, kas buvo kuriama XIX a. Mūsų dvasia šiandien susvetimėjo savo pačios atžvilgiu. Visiškai pagal Hegelį vyksta mūsų susvetimėjimas tėvų kūrėjų, kurie sukūrė šią valstybę, jos filosofiją, atžvilgiu. Ir visiškai pagal Hegelį neaišku, kuo visa tai baigsis? Ką mums ruošia gudrusis istorijos protas?

VDU PMDF dekanas Šarūnas Liekis šiuo metu kuria kosmopolitinio primityvizmo filosofiją. Jo nuomone, „pirma, tautiškumo terminas nevartotinas. Antra, būtina kalbėti tik apie valstybę.“ Mano nuomone, šie samprotavimai yra pagrįsti primityvia klaida – jeigu lietuviai XIX a. nebūtų suvokę savęs kaip tautos, jie nebūtų sukūrę valstybės. Tauta yra ne tik kultūrinė, bet ir politinė forma. Žmonija nėra politinė sąvoka. Ji tokia taps, kai mes pirmą kartą susidursime su marsiečiais, kai turėsime su jais konfliktų.

Amerikiečiai šiandien stipriai studijuoja Hegelį. Trumpa jo filosofijos abėcėlė yra tokia: „Tauta kaip valstybė yra dvasia. Istorija yra dvasios formavimo įvykis. Dvasios vystymasis vyksta pakopomis. Kiekviena pakopa turi savo principą, dvasios apibrėžtumą. Tai atstovauja tautos dvasia.“ Hegelis manė, kad tautos veikia kaip pasaulinės dvasios plėtros įrankiai. Visada pasaulio istorijoje yra viena tauta, kuri viešpatauja, stumia pasaulio istorijos dvasią. Bet šios dvasios raidos logika nesutampa tik su viena tauta, todėl ji bus priversta pasitraukti. Amerikiečiai jaudinasi, kad pasaulinė dvasia juos nurašys kartu su epocha. Tai neišvengiama. Ameriką kažkas paneigs. Vargšai italai, žiūrėdami į savo Romos imperiją, išgyvena tą patį, kas laukia Amerikos piliečių, jeigu aš teisingai suprantu Hegelį.

Lietuviai turi prisiminti kitus Hegelio darbų puslapius. „Pasaulinėje istorijoje galima kalbėti tik apie tokias tautas, kurios sukuria valstybę.“ Š. Liekio atveju šito Hegelio teiginio neįmanoma perskaityti. Kas pagal jį sukuria valstybę, kas yra suverenas?

Šeštas prieštaravimas

Šeštas prieštaravimas pasireiškia per požiūrį į ideologijas. Iki XVIII a. pab. mes apie politiką mąstėme be ideologijų. Dabar ideologijos tapo politinės veiklos pagrindu. Ideologijos yra nusižiūrėtos iš krikščionybės, jos yra sekuliari piliečių sielų ganymo forma. Sekuliarizuotas krikščioniškos doktrinos variantas. Būtina pagaminti tam tikras idėjas, jas įkišti į piliečių galvas. Marxas ideologus vadino „idėjų gamintojais“. Šiandien šį uždavinį įgyvendina viešųjų ryšių technologai. Ideologijoms būtinai reikia tikėjimo. Kai pasiimi kažką iš religijos, tai tęsia religinius reikalavimus. Šiandien tikėjimo ideologijomis nėra arba jis stipriai nyksta. Mes kalbame apie ideologijų pabaigą, arba filosofiškai tariant – apie didžiųjų naratyvų pabaigą. Nyksta tikėjimas idėjomis, kurios parengtos politinei kovai, kaip tam tikri principų rinkiniai.

Prieštaravimas tas, kad tikėjimo ideologijomis nėra, bet mūsų politinė sistema gali funkcionuoti tik remdamasi jomis. Piliečiai vis labiau praranda tikėjimą ideologijomis, bet politinė sistema negali be ideologijų. Manau, kad čia yra didelė problema. Jeigu piliečiai vis mažiau tiki politinėmis ideologijomis, tai jie neišvengiamai vis mažiau tiki bendrų politinių žygių prasmingumu. Jie vis sunkiau sugeba susitelkti bendriems politiniams tikslams.

Visi nurodyti prieštaravimai, išskyrus paskutinį, Vakarus stumia ta pačia kryptimi. Politinės valios paralyžiaus link. Vakarų visuomenių piliečiai per pusryčius skaito laikraščius arba interneto portalus, tačiau tingi nueiti į rinkimus, nori tai padaryti per elektroninės bankininkystės sistemą. Tai pristatoma kaip labai pažangus dalykas. Visi Vakarų piliečiai tapo plepūs, bet silpnavaliai darbininkai, kaip sakė Friedrichas Nietzsche. Karus jie pergyvena kompiuterio arba televizoriaus ekranuose. Jie bijo save susieti su kažkuo daugiau nei privatūs ekonominiai interesai. Jie yra politinio spektaklio žiūrovai, nenorintys būti veikėjais. Sunku atsikratyti minties, kad mūsų kultūros dvasia krypsta į šitą pusę. Skaitykite Nietzsche, jis gana įtikinamai ir patikimai aprašo šias tendencijas, t.y. kaip gali būti sprendžiami šie prieštaravimai.

Septintas prieštaravimas

Belieka pristatyti septintąjį prieštaravimą. Maxas Weberis parašė knygą „Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia“. Šiuo metu stiprėja prieštaravimas tarp senojo kapitalizmo, kurį įkvėpė tam tikra etika (nenoriu sutikti su Weberiu, kad tai – protestantiškoji etika), ir dabartinio kapitalizmo, kuris šią etiką išbarsto, ją atmeta, arba neigia. Kad nebūčiau priskirtas prie dešiniųjų (nors tai ir garbė), pasinaudosiu kairiaisiais – Theodoru Adorno ir Maxu Horkheimeriu, kurie rašo: „Animizmas sudvasino daiktus. Industrializmas sudaiktino sielas. Prekės virto vertybėmis.“

Mano nuomone, tai hegeliškas, nors kartu ir marksistinis požiūris, bet aš anksčiau jau paprašiau, kad Marksas nesirodytų šitoje paskaitoje. Leiskite pabaigti paskaitą Weberio citata iš jo straipsnio „Mokslas kaip profesinis pašaukimas“: „Galutinės ir sublimuotos vertybės pasitraukė iš viešumos. Nėra atsitiktinis dalykas net tai, kad mūsų aukščiausias menas yra intymus, o ne monumentalus. Net tai, kad šiandien tik mažiausiuose visuomenės rateliuose, tik iš žmogaus į žmogų, pianissimo gali pulsuoti tai, kas anksčiau, kaip pranašiška pneuma, šėldama kaip ugnis persmelkdavo didžiules bendruomenes ir jas sulydydavo į viena.“

Hegelis sakė, kad tautos valstybinė santvarka sudaro vieną dvasią su jos religija, menu ir filosofija. Weberis kitais žodžiais pakartojo Hegelio tiesą, tačiau tai jau skamba kažkaip neraminamai. Turime šiandien suprasti, ar mūsų kultūros dvasia nepradėjo prieštarauti mūsų politikos dvasiai.

Paskaita skambėjo per LRT Klasikos laidą „Radijo paskaita“.

Šis interviu remiasi viena prielaida, dėl kurios galbūt vienas kitas žmogus ir nesutiktų – mūsų žiniasklaidoje metai iš metų tęsiasi tos pačios problemos ir kartų kaita pernelyg lėtai viską keičia. Taip lėtai, kad kartais pradedi abejoti, ar jauni žmonės iš tiesų ką nors keičia, o ne tik patys prisitaiko prie situacijos.

O juk jauni žurnalistai ruošiami trijuose didžiausiuose Lietuvos miestuose, todėl kirba klausimas, ar žiniasklaidos problemos nekyla iš prasto žurnalistų parengimo?

Nuo šio klausimo interviu pradėjome su LRT radijo žurnaliste Audra Čepkauskaite – ne tik žurnalistikos praktike, bet ir žurnalistų emancipacijos aktyviste, ieškančia būdų, kaip pagerinti žurnalistiką Lietuvoje.

- Ar galima būtų sakyti, kad mūsų žiniasklaidos problemos kyla tiesiogiai iš to, kaip yra ugdomi būsimi žurnalistai? Juk vis dėlto daug žmonių ateina dirbti žurnalistais nebaigę specialių mokslų ir galbūt jie daugiausia prisideda prie tų problemų atsiradimo, o tada kalbėti apie paruošimo bėdas nėra prasmės?

- Man labai patinka Jaunimo teatro spektaklis „Pagalvinis“. Vienas iš veikėjų detektyvas Tupolskis vienu metu pradeda nervintis, kad visi savo negerus darbus teisina nelaiminga vaikyste. Jis sako: „Mano tėvas buvo alkoholikas ir smurtautojas. Ar aš pats esu alkoholikas ir smurtautojas? Taip, aš esu. Bet esu dėl to, kad AŠ esu toks“.

Mes, nevykę žurnalistai, ypač jeigu mums daugiau nei 30 metų, nebegalime teisintis, kad vaikystė buvo sunki, kad pradinių klasių mokytoja buvo bloga ar kad Žurnalistikos institutas per mažai davė.

Noriu pabrėžti, kad mes, nevykę žurnalistai, ypač jeigu mums daugiau nei 30 metų, nebegalime teisintis, kad vaikystė buvo sunki, kad pradinių klasių mokytoja buvo bloga ar kad Žurnalistikos institutas per mažai davė. Mes tikrai turėjome pakankamai laiko gauti daugiau žinių, ir galbūt asmeninės savybės, mūsų asmeniniai pasirinkimai ar žiniasklaidos sistemos problemos lėmė, kad mes esame tokie. Išsilavinimas, kurį gavome, yra tik dalis tos problemos. Bet svarbi dalis, todėl verta apie jį kalbėti.

- Tad žurnalistų ugdymas kažkuo kliūna?

- Žurnalistų ugdymas yra nepakankamas. Pavyzdžiui, kiek žinau, naujienų agentūra BNS nepriima praktikai Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto studentų. Gali sakyti, kad čia tik viena redakcija, bet kai klausiau Artūro Račo, kodėl jie priima iš Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto, bet nepriima iš Žurnalistikos instituto, jis atsakė, kad jam atrodo, jog žurnalistų paruošimas silpnas, o iš TSPMI ateina geriau suvokiantys, kaip visuomenė ir valstybė veikia, žmonės. Pastaruosius belieka išmokyti amato dalykų. O tai padaryti nėra labai sunku, jei matai, kad žmogus domisi. Tokiu atveju yra mažiau darbo nei parengti studentą iš Žurnalistikos instituto, nes jis nesigaudo, kaip veikia valstybė. Tokie pavyzdžiai rodo, kad problemų yra.

- Noriu pasiginčyti su A.Raču per tave. Pamenu, kai pats dirbau redakcijoje, taip pat ateidavo žmonės iš TSPMI ir juos išmokyti rašyti suprantamai ir patraukliai nebuvo taip lengva, kaip gali pasirodyti. Kartais atrodydavo, kad vis dėlto trūksta pamatinio supratimo, kaip perteikti žinią.

- Šie du požiūriai neprieštarauja vienas kitam. TSPMI juk nėra žurnalistų paruošimo vieta. Man atrodo, kad A.Račas nori pasakyti, kad galėtų būti geriau, ir aš su tuo sutinku.

Bet aš matau ir daug gerų jaunų žurnalistų. Gal į mano darbovietę LRT radiją ir LRT Klasiką ateina geriausieji, bet iš Žurnalistikos instituto pastaraisiais metais ateinantys studentai yra tikrai neįtikėtini. Pavyzdžiui, šiais metais baigusieji yra super, aš iš jų mokausi! Tad nesakyčiau, kad ten visiškai blogai paruošiami, bet yra ženklų, verčiančių mąstyti apie studijų kokybės spragas. Visas tris žurnalistikos programas  (VU, VDU ir KU) baigusieji turime minčių, kaip studijos galėtų būti pagerintos.

- Bet A.Račas gal nori greičiau pasakyti, kad žurnalisto, kaip specialybės, apskritai nereikia ruošti, o norinčiajam būti žurnalistu reikia baigti kitų sričių mokslus? Tad kurią tu pusę palaikai – kad žurnalistikos programą reikia gerinti ar kad ją apskritai naikinti?

- Gali būti įvairiai. Žurnalistika turi būti atvira profesija. Tai reiškia, kad į ją gali ateiti visiškai bet kas. Žurnalistų profesija yra labai plati: žurnalistas yra tas, kuris sugeba parašyti gerą penkių sakinių naujienų pranešimą, ir tas, kuris rašo knygas. Aišku, kad neįmanoma turėti tokios institucijos, kuri galėtų idealiai paruošti visiems šitiems darbams.

Neprieštarauju požiūriui, kad vertėtų iš pradžių studijuoti ką nors kita ir tada ateiti į žurnalistiką. Jei dabar rinkčiausi studijas, studijuočiau sociologiją, filosofiją ar dar ką nors, bet žurnalistikos bakalauro nesirinkčiau.

Bet kartu, kai pasižiūriu, kokios puikios žurnalistikos programos pasaulio universitetuose, kaip ten įdomu, kai sutinku žmones, kurie baigę tas programas,  įsitikinu, jog studijos gali reikšti daug. Matau, kaip tie žmonės dirba, kokius klausimus kelia, kaip suvokia savo darbą, kaip jiems yra elementaru tai, kas man atrodo labai sudėtinga, tarkim, kompleksinių duomenų analizė. Man atrodo tai labai sunku, o jie sako: žiūrėk, čia gi labai paprasta, negi jūs nesimokėte statistikos? Tada suprantu, kad speciali žurnalistikos programa turi prasmę.

Pateiksiu pavyzdį, kur link krypsta studijos Kolumbijos universitete. Žurnalistikos instituto filosofija yra iš esmės ruošti reporterius, o Kolumbijos universitetas priėmė nuostatą, kad reikia ruošti redaktorius, kurie galėtų kurti savo žiniasklaidos priemonę. Tai labai išsilavinę profesionalai, kurie tuo pačiu turi tam tikrą savivoką, nes tokio žmogaus negalės stumdyti. Žiniasklaidos rinka taip drastiškai keičiasi, kad nebėra prasmės žurnalistų jai ruošti. Priešingai, ugdomi profesionalai, kurie patys tą rinką formuotų.

- Ar tokie žmonės norės būti reporteriais? Juk gera žurnalistika – tai pirmiausia geri reporteriai.

- Kol jie tampa tais „redaktoriais“, jie išbando viską. Duosiu kitą pavyzdį. Mano geram draugui Tomui Madsenui iš Danijos dabar yra 35-eri. Kai mes susitikome pirmą kartą Danijos liaudies mokykloje, kurią lanko žmonės, kurie nelabai žino, kuo užsiimti, jam buvo 23-eji ir jis labai norėjo būti žurnalistu, ir jau buvo kelis kartus nesėkmingai bandęs įstoti į Danijos žurnalistikos mokyklą.

Šiemet Tomas į tą mokyklą įstojo. Kol kas jis dar dirba pašte ir prisideda dirbdamas pavaduojančiu mokytoju, o ateityje ketina būti laisvai samdomas nepriklausomas žurnalistas. Jis žino, kad studijų metu išbandys ir reporterio darbą, o viena svarbiausių studijų krypčių jam – žurnalistikos etikos ir teisės pagrindai. Gražiai rašyti jis ir dabar moka, bet žurnalistikai to neužtenka, svarbu kiti įgūdžiai ir profesinė savivoka.

Šiandien mums, Lietuvos žurnalistams, trūksta „stipresnio stuburo“, savimonės, emancipacijos nuo žiniasklaidos verslo. Žiniasklaida yra verslas, bet žurnalistika – ne. Mums trūksta pasipūtimo. Tai – ne arogancija pašnekovo atžvilgiu, bet suvokimas, kad esi labai privilegijuotos profesijos atstovas ir kad kas bebūtų žiniasklaidos organizacijos savininkas, žurnalistas visada turi dirbti viešajam interesui.

Žurnalistikos studijos turi parengti mus diskusijoms dėl viešojo intereso redakcijose, taip pat parengti mus atvejams, kai mūsų akivaizdoje tas viešas interesas redakcijose yra pažeidžiamas. Kiek studentų gali tikėtis savo dėstytojų paramos praktikų metu, kai tokios situacijos iškyla?

Kaip besisukiotų rinka, nėra pateisinimo mūsų nenorui emancipuotis, suvokti savo nepriklausomybę.

Kaip besisukiotų rinka, nėra pateisinimo mūsų nenorui emancipuotis, suvokti savo nepriklausomybę. Mes jos nesuvokiame ir teisindami prastą žurnalistiką daugiau kalbame apie išorines sąlygas ir rinką. Kai jauni žurnalistai pradeda tai girdėti nuo aštuoniolikos metų, vos įstoję, aišku, jie ima tuo tikėti.

Prieš trejus metus „Transparency International“ Lietuvos skyrius atvežė Neliją Ločmelę, buvusią vieną iš Latvijos dienraščio „Diena“ redaktorių. Šio laikraščio atvejis žinomas: iš redakcijos išėjo apie dvidešimt žurnalistų, kai jiems nebuvo pasakyta, kas yra naujasis leidinio savininkas. Jie sukūrė naują politinį žurnalą ir jis sėkmingai leidžiamas iki šiol. Bet tuo metu jie nebuvo sukūrę savo leidinio ir rašė tik tinklaraštį, nes dar neturėjo pinigų.

Tačiau viešnia iš Latvijos sakė, kad jie ras pinigų, ras žmonių, kurie investuos į gerą žurnalistiką. Jauni Lietuvos redaktoriai, netgi trisdešimtmečiai, sėdėdami auditorijoje kalbėjo, kad tai yra neįmanoma. Matėsi jų išankstinis skepsis: tai neįmanoma, juk „rinka maža“.

Latvijoje gyventojų mažiau, o dar reikia juos skelti per pusę, nes viena pusė skaito rusišką spaudą. Tačiau buvusiai „Dienos“ redaktorei net nekilo klausimas, ar rinka nebus per maža. Nejau nebus skaitytojų, kurie norės geros žurnalistikos? Aišku, kad bus.

- Iš kur toks požiūrių skirtumas, jei Latvijos ir Lietuvos visuomenės labai panašios?

- Tai man irgi klausimas. Aš nemanau, kaip tie lietuviai redaktoriai, kad nėra rinkos. Aš girdžiu, kad žmonės neturi ką skaityti, kiekvienas naujas leidinys atrodo daug žadantis, bet paskui nuvilia.

Tokį mąstymą palaiko akiračio siaurumas. Tikrai nenoriu nieko įžeisti, bet yra puiki „Transparency International“ programa „Žurnalistų pusryčiai“. Jos metu į Lietuvą per trejetą metų buvo atvežti keliasdešimt aukščiausio lygio Europos žurnalistų, kurie kai yra pakviečiami, tarkime, į Londono tiriamosios žurnalistikos centrą, tai ten reikia užsisakyti vietą prieš savaitę ir susimokėti. Lietuvoje jų pasiklausyti siūloma nemokamai pačiame miesto centre, bet didžiausių naujienų organizacijų redaktorių ten beveik nebūna, labai retai gali sutikti ir žurnalistams universitetuose dėstančius žmones. Čia tas pats, jei atvažiuotų labai garsūs chirurgai ir rodytų, kaip jie operuoja, o miesto ligoninės gydytojai neitų ir dar nepakviestų studentų.

Tas nesidomėjimas neleidžia keistis suvokimui ir kai kurie dalykai atrodo neįmanomi. Bet aš nežinau, kodėl įmanoma latviams, bet neįmanoma lietuviams?

- O kaip padaryti, kad taptų įmanoma?

- Miranda Patrucic, puiki Vidurio Europos žurnalistė, tirianti korupciją ir organizuotą nusikalstamumą, viena iš tarptautinio žurnalistinių tyrimų portalo OCCRP įkūrėjų, sako, kad didžiausias žurnalisto priešas yra pats žurnalistas, manantis, kad kas nors yra neįmanoma. Ji labai daug laiko skiria kolegoms iš Rytų ir Vakarų šviesti ir drąsinti. Jos požiūriu, turėtume kelti sau aukštesnius profesinius reikalavimus, tada pamatysime ir galimybes.

Dažnai kalbame apie etikos problemas, bet per dvidešimt metų susiklostė toks normatyvinis kalbėjimas, kaip turėtų būti ir kaip nėra. Ką mes daugių daugiausia mokame – tai paimti straipsnį ir pamatyti, kur yra etikos pažeidimai.

O man atrodo, kad didžiausias etikos pažeidimas yra ne tai, ką mes rašome ar kur peržengiame ribas, bet tai, ko mes nerašome. Mes mažai rašome ne tik apie tokius dalykus, kuriuos giliai tiria Miranda, bet ir apie skurdą, socialines problemas, sveikatos apsaugos sistemos veikimą, stambaus verslo įtaką įstatymų priėmimui. Kaip padaryti, kad rašytume tai, ko nerašome?

Čia, manau, yra žurnalistikos studijų užduotis – užtaisyti mus taip, kad mes negalėtume nerašyti.

Čia, manau, yra žurnalistikos studijų užduotis – užtaisyti mus taip, kad mes negalėtume nerašyti. Net jeigu mums kas nors neleistų rašyti, jeigu tikintų, kad „niekas neskaitys“ arba kad tai esą ne šio leidinio tema, mes vis tiek manytume, kad apie tai būtina rašyti. Reikia paruošti sistemai neadekvačius žmones ir būtent studijų metu galima tai daryti. Per metus galėtume paruošti keturiasdešimt žmonių taip, kad jie norėtų būti labai geri žurnalistai. Tam jie per ketverius metus turėtų sutikti labai daug tikrų įkvėpiančių žurnalistų.

- Pamąstysiu kaip tipiškas lietuvių redaktorius. Per metus paruoši keturiasdešimt sistemai neadekvačių žurnalistų ir išleidi juos į rinką. Tai redakcijos juos tiesiog atmes ir jie neras darbo.

- Nuostabu! Tie keturiasdešimt žurnalistų sukurs ką nors visiškai kita. Šiandien pasaulyje veikia 120 nepriklausomų žurnalistikos centrų. Ir Europoje atsiranda fondai (pvz., Europos žurnalistikos fondas), kurie kviečia teikti paraiškas. Kaip aš supratau iš kai kurių žurnalistų, jie stebisi, kad iš Lietuvos nėra paraiškų tarptautiniams žurnalistinių tyrimų („Crossboarding reporting“) projektams. Jų metu gauni lėšų, kad galėtum su savo kolegomis iš kitų šalių dirbti kartu ir sukurti tarptautinio lygio žurnalistinį kūrinį.

Šiandien mes nebegyvename vien Lietuvoje ar Vilniuje. Šiandien mes gyvename labai plačiame kontekste ir kai kurias problemas mes galime giliai analizuoti tik save įtraukdami į jį.

- Na, gerai, išleidi vieną žurnalistų kartą – jie sukuria alternatyvą ir gyvena, išleidi antrą kartą – jie sukuria alternatyvą ir gyvena, o kaip bus su trečia, ketvirta karta? Ar tikrai atsiras vietos jų alternatyvoms?

- Mūsų problema, kad mes nesuvokiame, kokie esame galingi kaip žurnalistai. Šitie keturiasdešimt, kurie suvoks, kokie jie yra, ir tie kiti keturiasdešimt, ir dar kiti keturiasdešimt taip pakeis viską, kad ne jie, o mes, kurie nesuvokiame, kas yra žurnalistika, liksime nuošalėje. Tiesiog pradėtų kurtis visai kita sistema ir šiandieninės technologijos jai yra labai palankios.

Grįšiu prie žurnalistikos studijų, kaip galėtų būti ruošiami tokie žmonės. Turkijoje veikia labai prabangus Sabanci universitetas. Jį yra įkūręs milijonierius ir ši aukštoji mokykla laikoma geriausiu universitetu Turkijoje. Ten norintys studijuoti žmonės parašo, kur nori stoti, bet po to jie visą studijų laikotarpį gana laisvai klaidžioja po universitetą rinkdamiesi dalykus. Ir tik pabaigus suskaičiuojami kreditai ir pasakoma, ką žmogus iš tiesų yra baigęs. Daugiau nei 40 procentų baigia ne tai, kur jie įstoja. Universiteto atstovai sako, kad tai parodo, kaip švaistomi pinigai, jeigu tu žmogų įstatai iš karto į rėmus ir nebeleidi judėti.

Tą būtų galima pritaikyti žurnalistikos studijoms, kad jos būtų gana laisvos. Galbūt būtų prasminga bent dalį žurnalistikos programai skirtų lėšų skirti studentams, kurie laisvai rinktųsi dalykus universitete ir gautų žurnalisto kvalifikaciją kaip papildomą.

Negerai, kai mes visi aštuoniolikos metų sustojame studijuoti žurnalistikos ir sėdime užsidarę savo auditorijose.

Negerai, kai mes visi aštuoniolikos metų sustojame studijuoti žurnalistikos ir sėdime užsidarę savo auditorijose. Dar blogiau, jei prasideda skirstymas, kad pirma grupė eina į televiziją, antra – į radiją… Taip yra negerai.

Labai daug gerų viešojo intereso idėjų šiuo metu ateina ne iš žurnalistų, o iš programuotojų, tinklo vystytojų. Girdėjau paaiškinimą, kad IT žmonės mėgsta dirbti su kompleksinėmis sistemomis, o visuomenė ir yra viena tokių sistemų. Žurnalistui tai taip pat labai vertingas sugebėjimas, galbūt žurnalistų studijų programose galėtų atsirasti skirtingų fakultetų ruošiami integruoti kursai. Taip pat vertinga Sabanci universiteto taikoma nuostata, kad pirmo kurso studentai privalo užsiimti visuomenine veikla, o universitetas garantuoja tokios veiklos pasiūlą – jis apaugęs nevyriausybinėmis organizacijomis ir įvairiais centrais. Tokia veikla labai praturtintų žurnalistikos studijas.

- Kaip suprantu, turėtų būti didesnis atvirumas kitoms universitete siūlomoms programoms. Ar galėtum tada nusakyti gaires, kaip tai pagal tave turėtų veikti – kiek vietos užimtų profesinių, amato dalykų mokymas, o kiek – bendras prusinimas?

- Yra labai geros 2007 metais publikuotos pasaulio žurnalistų ekspertų parengtos UNESCO rekomendacijos, kokia turėtų būti žurnalistikos programa. Rekomendacijos atsispindi geriausių žurnalistikos studijų programose.

Pirma, studijų programoje turi būti dalykai, kurie paaiškina žurnalistikos pamatą. Tai nėra amato mokymas, bet tai dalykai, be kurių nesuprasi, kas yra žurnalistika. Žurnalistikos filosofija, žurnalistika ir visuomenė, žurnalistika ir viešasis interesas – studijų programose pavadinimai skiriasi, tačiau esmė aiški. Žurnalistikos etika ir teisė turi būti mokoma per pavyzdžių analizę, neturi būti tik išdėstomi įstatymai. UNESCO rekomendacijų rengėjai pabrėžia, kad etika ir teisė turi būti mokoma prieš paleidžiant studentus į praktiką. Lietuvoje taip nėra.

Antra – žurnalistikos amato dalykai. Čia programose išsiskiria dvi grupės – pagrindiniai įgūdžiai ir detalūs specializuoti kursai, pavyzdžiui, literatūrinis rašymas, duomenų žurnalistika, radijo dokumentika ir t.t.

Trečia svarbi žurnalistikos programų universitetuose dalis – bendrieji dalykai, nes nėra konflikto tarp amato ir bendrųjų universitetinių dalykų. Prisiminkime chirurgų pavyzdį. Aišku, amatas, kaip tu dirbsi su instrumentais, yra labai svarbu, bet taip pat turi pažinoti organizmą. Žurnalistui organizmas – tai visuomenė. Vadinasi, reikia gerų ekonomikos, sociologijos, filosofijos, kultūros ir idėjų istorijos, literatūros studijų. Turiu galvoje tikrai gerų studijų, o ne žurnalistams adaptuotų, kai ateina dėstytojas ir sako, kad jums, kaip žurnalistams, nebus tai labai svarbu.

Lygiai taip pat, jei neturime gerų politikos mokslų studijų, mes nesuvoksime, kaip veikia valstybė, jos institucijos. Institucijoms reiktų net atskiro labai praktinio kurso.

Svarbu turėtų statistikos kursą. Tada nebūtų tokių atvejų, kai ministerijos atstovas duoda ištrauktą iš konteksto gabaliuką ir sako, žiūrėk, lenkų mokyklose vaikai prasčiau mokosi. Tada publikuojamas straipsnis, kad lenkų mokyklos yra prastesnės. O pasirodo, kad duomenys lyginami nekorektiškai, nes lenkų mokyklų duomenys sulyginti su geriausių Lietuvos mokyklų duomenimis. Aš tada paėmiau Šalčininkų rajoną ir paskaičiavau jo mokyklų vidurkį. Paaiškėjo, kad jų vidurkis yra aukštesnis nei bendras Lietuvos mokyklų vidurkis. Žurnalistai nemokami dirbti su skaičiais, mus lengva apgauti ir mes skelbiame tą statistiką, kurią mums pakiša.

Be viso šito mes stovėsime prie visuomenės su savo skalpeliais, bet nežinosime, kur čia galva, o kur – kojos.

- Bet tai, ką tu vardiji – politologija, sociologija, filosofija, literatūra – visa tai daugmaž yra. Vadinasi, problema yra ne tai, kas dėstoma, bet kaip? Dėstytojai, kurie ateina dėstyti iš kitur, matyt, neturėtų nusiteikti, kad dėstys vos ne protiškai pusiau neįgaliems žmonėms?

- Išeitis galėtų būti ne dėstyti čia, bet leisti žmonėms eiti klausytis paskaitų kitur, reikalavimas tebūtų, pavyzdžiui, turėti išlaikius du ekonomikos kursus.

Tu eik ir studijuok, įsimaišęs su kitų specialybių studentais. Nes kai dirbsi žurnalistu, dirbsi visuomenėje ir visuomenei. Ir gerai, kad studijų metu kiti į tave žiūrės, kaip į nieko neišmanantį. Taip bus ir dirbant. Bet tai neturi kliudyti profesionalumui. Tu ir studijų metu, ir darbe turi matyti kontekstą, matyti, kaip studijuoja kiti, ir stengtis jų lygiu suprasti.

Universitetas yra ta vieta, kur tu gali tai daryti.

Kokie dalykai žurnalistams yra dėstomi pasaulio universitetuose, galite žiūrėti čia.

Kalbėjosi Tomas Vaiseta

Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) antradienį pranešė, jog dėl galimo piktnaudžiavimo pareiškė įtarimus Švenčionių merui "darbiečiui" Vytautui Vigeliui.

Įtarimai dėl piktnaudžiavimo taip pat pareikšti Švenčionių savivaldybės administracijos Vietinio ūkio skyriaus vedėjui Juozui Urbanavičiui.

"Šis ikiteisminis tyrimas pradėtas gavus duomenų, kad siekiant išvengti galimų neigiamų Švenčionių savivaldybės tarnautojų kelionės į Prancūziją, kurios metu Varšuvoje dėl neblaivumo iš lėktuvo buvo išlaipintas V.V., pasekmių, Švenčionių rajono savivaldybėje galėjo būti klastojami dokumentai dėl savivaldybės mero V.V. atostogų", - rašoma STT pranešime.

Antradienį BNS V.Vigelis teigė esąs užsiėmęs ir nutraukė pokalbį telefonu.

Darbo partijos pirmininkas Viktoras Uspaskichas antradienį BNS sakė, kad V.Vigelio likimą spręs partijos taryba arba prezidiumas.

"Susirinks partijos taryba arba prezidiumas ir tada svarstys", - teigė jis.

Galimi sprendimo variantai - sustabdyti partijos nario narystę arba pašalinti jį iš partijos.

Paklaustas, kada galėtų įvykti Darbo partijos prezidiumo ar tarybos posėdis, V.Uspaskichas teigė negalįs dar to pasakyti, bet specialiai šiuo klausimu jų šaukti neplanuojama.

Ikiteisminį tyrimą kontroliuoja Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorai.

Pernai lapkritį V.Vigelis su dar dviem bendrakeleiviais iš savivaldybės bei jos valdomos įmonės skrido į komunalininkų konferenciją Paryžiuje, tačiau jos nepasiekė - atskridę iki Varšuvos apsisuko ir grįžo atgal į Lietuvą.

Kalbas, kad jie galėjo būti neblaivūs ir dėl to išlaipinti iš lėktuvo, V.Vigelis neigė. Meras iš pradžių teigė, jog apskritai niekur neskrido, po to aiškino, kad buvo priverstas apsisukti Varšuvoje ir grįžti, kai sužinojo apie žmonai daromą operaciją.

Kartu su "darbiečiu" V.Vigeliu tuomet keliavo J.Urbanavičius bei savivaldybės valdomos bendrovės "Švenčionių švara" direktorius Kazimieras Džiaukštas.

Lietuvos Vyriausybė, pernai lapkritį perimdama dviejų didžiausių akcininkų Vladimiro Antonovo ir Raimondo Baranausko valdomą komercinį banką "Snoras", nepažeidė Lietuvos įstatymų ir tarptautinių įsipareigojimų.

Tai pareiškė Finansų ministerija, atsakydama į buvusio didžiausio "Snoro" akcininko - Rusijos verslininko V.Antonovo šių metų gegužės 7 dieną pateiktą pretenziją Lietuvai. Atsakymą Lietuva turėjo pateikti per pusmetį.

Pasak pranešimo, tokia Lietuvos pozicija perduota V.Antonovui atstovaujančiai Ukrainos advokatų kontorai "Sayenko Kharenko".

"Atsakyme nurodoma, jog V.Antonovo pretenzijoje nurodyti teiginiai neturi pagrindo", - teigia Finansų ministerija, kuri teisinei kovai su V.Antonovu pasisamdė Šveicarijos advokatų kontorą "Lalive" ir Lietuvos teisininkų kontorą "Sorainen ir partneriai".

V.Antonovas gegužės 7 dieną Lietuvai pateikė pretenziją dėl netinkamos jo investicijų apsaugos. Buvęs "Snoro" akcininkas teigia, jog Lietuvos institucijų sprendimas paskirti banko laikinąjį administratorių, nacionalizuoti banką, o vėliau paskelbti bankrotą bei pradėti jo baudžiamąjį persekiojimą yra politiškai motyvuoti ir diskriminuojantys.

V.Antonovas interviu "Lietuvos rytui" rugsėjo pabaigoje pareiškė ketinantis Niujorke kelti ieškinį prieš Lietuvą dėl prarastų investicijų. Anksčiau skelbta, jog V.Antonovas su Lietuva ketina bylinėtis tarptautiniame komerciniame arbitraže Paryžiuje.

Vyriausybė šių metų birželį įpareigojo Finansų ministeriją atstovauti jai, sprendžiant su "Snoru" susijusius ginčus dėl Lietuvai reiškiamų pretenzijų.

Buvusiems "Snoras" akcininkams R.Baranauskui ir V.Antonovui yra pareikšti įtarimai dėl maždaug apie 1,7 mlrd. litų vertės "Snoro" turto pasisavinimo. Lietuvos prokurorai yra pateikę Europos arešto orderį dėl jų suėmimo.

Pernai lapkričio 16-ąją nacionalizuotam bankui "Snoras" bankroto byla iškelta pernai gruodžio 7-ąją, o šių metų rugpjūčio 22 dieną teismas nutarė likviduoti banką.

Lietuvos Generalinė prokuratūra pernai lapkričio 14 dieną pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl banko "Snoras" galbūt apgaulingo apskaitos tvarkymo, dokumentų klastojimo, piktnaudžiavimo, turto iššvaistymo ir pinigų plovimo.

Netrukus po to V.Antonovas ir buvęs "Snoro" prezidentas R.Baranauskas pripažinti įtariamaisiais dėl turto pasisavinimo stambiu mastu, dokumentų klastojimo, R.Baranauskas - ir dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo, piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi. Šiuo metu abu įtariamieji yra Londone.

R.Baranausko ir V.Antonovo ekstradicijos byla Londone nagrinėjama nuo 2011 metų lapkričio pabaigos, patys įtariamieji nesutinka būti perduoti Lietuvai. Didžiosios Britanijos Vestminsterio magistratų teismas 2013 metų sausio 21 dieną spręs, ar R.Baranauską ir V.Antonovą išduoti Lietuvai.

Darbo partijos lyderis Viktoras Uspaskichas sako, kad kol kas neapsispręsta, kas užims jo vietą Europos Parlamente.

"Dar ne", - BNS į klausimą, ar nuspręsta, kas pakeis jį Europarlamente, atsakė V.Uspaskichas.

Darbo partijos vicepirmininkas Vytautas Gapšys BNS taip pat tvirtino, jog dar anksti spręsti, kas eis dirbti į Europarlamentą, tik patikino, kad tai tikrai nebus vienmandatėje Seimo rinkimuose nugalėjęs partietis.

EP narys V.Uspaskichas šią savaitę patvirtino, jog eis dirbti ir Seimą ir vadovaus Darbo partijos frakcijai.

Pagal įstatymą, jo vietą EP turėtų užimti rinkimuose į europarlamentą žemiau likęs partijos atstovas. Darbo partija per 2009 metų EP rinkimus iškovojo vieną mandatą.

Rinkimų sąraše pagal pirmumo balsus po V.Uspaskicho liko parlamentarai Kęstutis Daukšys ir Vydas Gedvilas, kurie gali pretenduoti ir į postus Vyriausybėje bei Seime, buvęs europarlamentaras Šarūnas Birutis, šiuose Seimo rinkimuose laimėjęs vienmandatėje Ignalinos-Švenčionių apygardoje.

Penkta DP sąraše per EP rinkimus liko Justina Vitkauskaitė, dirbanti V.Uspaskicho patarėja Briuselyje.

Seimas antradienį priėmė nutarimą, kuriuo kreipiasi į Konstitucinį Teismą (KT) Seimo rinkimų rezultatų klausimu.

Už kreipimosi projektą balsavo 62 Seimo nariai, 11 buvo prieš, 19 susilaikė. Už kreipimąsi balsavo dabartiniai valdantieji - konservatoriai, liberalcentristai, du liberalai, taip pat Krikščionių partijos frakcija ir Seimo narių mišri grupė, taip pat keli socialdemokratai. Prieš buvo arba susilaikė "darbiečiai", didesnė dalis "tvarkiečių" frakcijos.

Projektą pristatęs tautininkas Gintaras Songaila sakė, jog kreipimasis į KT atsakytų, ar Vyriausioji rinkimų komisija "tinkamai ištyrė daugybinių balsų pirkimo poveikį rinkimų rezultatams".

"Jei Konstitucinis Teismas pasakys, kad rinkimų rezultatai yra galiojantys, būsimasis Seimas bus legitimus", - sakė G.Songaila, teigdamas, jog KT išvada bus svarbi atsakant, ar per rinkimus nebuvo iškreipta esminė tautos valia.

Tautininkai "dėl daugybinių balsų pirkimų ir kitų šiurkščių pažeidimų" ginčija esminių rinkimų rezultatų nustatymą daugiamandatėje rinkimų apygardoje ir dar šešiose vienmandatėse apygardose: Šilutės-Pagėgių, Biržų-Kupiškio, Širvintų-Vilniaus, Vilniaus-Trakų, Kaišiadorių-Elektrėnų bei Jurbarko. Jiems kyla abejonių, ar minėtose apygardose užfiksuoti pažeidimai leido Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK) tiksliai nustatyti kandidatus, kurie po spalio 14 dienos balsavimo pateko į antrą rinkimų turą. 

Tautininkų sąjunga dėl Seimo rinkimų rezultatų taip pat kreipėsi ir į prezidentę Dalią Grybauskaitę. Šalies vadovė yra gavusi ir Darbo partijos, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos, Socialistinio liaudies fronto bei kandidato į Seimo narius Kęstučio Rupulevičiaus skundus dėl Seimo rinkimų įstatymo pažeidimų. Prašoma negaliojančiais pripažinti rinkimų rezultatus daugiamandatėje apygardoje ir keliose vienmandatėse.

Prezidentė D.Grybauskaitė jau pareiškė, kad dėl Seimo rinkimų rezultatų trečiadienį kreipsis į Konstitucinį Teismą.

Įstatymas numato, kad kandidatai bei partijos ne vėliau kaip per 24 valandas po to, kai paskelbiami oficialūs rinkimų rezultatai, gali apskųsti Seimui ar prezidentui VRK sprendimus arba jos atsisakymą nagrinėti skundus dėl Seimo rinkimų įstatymo pažeidimų. Tuomet Seimas ar prezidentas su paklausimu dėl Seimo rinkimų įstatymo pažeidimo kreipiasi į Konstitucinį Teismą.

KT per šiuos Seimo rinkimus jau nagrinėjo vieną kreipimąsi - šalies vadovė D.Grybauskaitė "tvarkiečių" prašymu kreipėsi dėl VRK sprendimo po pirmojo turo negaliojančiais pripažinti vienmandatės Zarasų-Visagino apygardos rezultatus. KT nusprendė, kad panaikindama rezultatus Rinkimų komisija Seimo rinkimų įstatymo nepažeidė.

Šioje apygardoje į antrą turą buvo išėję "tvarkietis" Algimantas Dumbrava ir Darbo partijos atstovas Rimvydas Podolskis, pastarasis pripažintas papirkinėjęs rinkėjus ir taip šiurkščiai pažeidęs įstatymą.

Utenos apylinkės prokuratūra Darbo partijos nariui Rimvydui Podolskiui, kuris buvo kandidatas į Seimą Zarasų -Visagino rinkimų apygardoje, pareiškė įtarimus dėl rinkėjų papirkimo organizavimo.

Apie tai antradienį pranešė Panevėžio apygardos prokuratūra.

Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) yra panaikinusi pirmojo Seimo rinkimų turo rezultatus Zarasų-Visagino apygardoje, kurioje kandidatavo R.Podolskis. Konstitucinis Teismas yra paskelbęs, kad panaikindama rezultatus Rinkimų komisija Seimo rinkimų įstatymo nepažeidė.

Šioje apygardoje į antrą turą buvo išėję "tvarkietis" Algimantas Dumbrava ir R.Podolskis.

Spalio 17 dieną VRK davė sutikimą, kad kandidatas į Seimo narius R.Podolskis iki Seimo nario priesaikos galėtų būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, kitaip suvaržyta jo laisvė, išskyrus suėmimo taikymą.

Dėl galimo rinkėjų papirkimo Zarasuose vienas ikiteisminis tyrimas yra baigtas - teismas jį baigė baudžiamuoju įsakymu, kuriuo pripažino 37 metų zarasiškį Ramūną Garbinčių kaltu papirkimu trukdžius asmenims realizuoti savo teisę rinkti. Zarasiškiui paskirta dešimties mėnesių viešųjų darbų bausmę, nuteistasis įpareigotas 400 valandų – per mėnesį po 40 valandų dirbti visuomenės labui.

Jau baigtoje byloje yra nustatyta, kad spalio 10 ir 11 dienomis Zarasų mieste R.Garbinčius keliems asmenims pažadėjo atsilyginti po dešimt litų, jei jie balsuos už Darbo partiją ir jos kandidatą. Papirkti asmenys įvykdė prašymą ir jiems buvo sumokėta. Manoma, kad R.Garbinčius rinkėjus papirkinėjo paprašytas Darbo partijos kandidato į Seimo narius R.Podolskio.

Bylos duomenimis, įtariama, kad R.Podolskis R.Garbinčiui davė 180 litų, už kuriuos turėjo būti perkami balsai. R.Garbinčius dalį pinigų išleido rinkėjams papirkti ir nedidelę dalį pasiliko sau. Už paslaugą jis gavo 40 litų ir buvo pamaitintas.

Darbo partijos taryba yra sustabdžiusi R.Podolskio narystę partijoje.

Ikiteisminį tyrimą dėl trukdymo pasinaudoti rinkimų ar referendumo teise bei rinkėjų papirkimo atlieka Zarasų rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjai, tyrimą organizuoja, kontroliuoja ir jam vadovauja Utenos apylinkės prokurorai.

Už papirkimą arba apgaulės būdu trukdymą piliečiui realizuoti savo teisę rinkti, būti išrinktam arba dalyvauti referendume baudžiama viešaisiais darbais, bauda, laisvės apribojimu, areštu arba laisvės atėmimu iki trejų metų.

Netoli Paryžiaus aptiktas prieš 200-500 tūkstančių metų gyvenusio mamuto beveik visas skeletas, pranešė Prancūzijos nacionalinis prevencinių archeologinių tyrimų institutas.

Mamuto griaučiai rasti Šanži prie Marnos vietovėje, į šiaurės rytus nuo Paryžiaus. Gerai išsilaikę šie kaulai: šlaunikaulis, dubuo, žandikauliai, keturi sujungti stuburo slanksteliai.

Archeologai radinį pavadino Helmutu, kuris galėjo būti 20-30 metų amžiaus.

Policijos ir antiteroristinių operacijų rinktinės "Aras" pareigūnai tikrina Vilniaus centrinį paštą gavus pranešimą, kad siuntoje gali būti sprogmenys.

"Aro" rinktinės vadas Viktoras Grabauskas BNS antradienio vakarą patvirtino, kad šiuo metu pašte dirba jo vadovaujamam daliniui priklausantys pareigūnai.

"Vienoje iš siuntų gali būti pirotechninės priemonės", - sakė jis.

Lietuvos pašto atstovė spaudai Aurelija Jonušaitė BNS sakė, jog antradienį apie 15 val. sulaukta anoniminio skambučio apie sprogmenį.

"Gavome anoniminį skambutį, kad yra sprogstamosios medžiagos siuntoje. Informavome apie tai policiją, kuri ėmėsi atitinkamų veiksmų. Kiek dabar žinau, yra evakuoti žmonės iš centrinio pašto (...) - tiek darbuotojai, tiek klientai, nes buvo sureaguota į šitą pranešimą. Ten yra visos, kiek man žinoma, specialiosios tarnybos", - teigė A.Jonušaitė.

Vilniaus centriniame pašte įtartiname siuntinyje, dėl kurio evakuoti žmonės, buvo rastos buitinio naudojimo gamyklinės pirotechninės priemonės, antradienio vakarą nustatė antiteroristinių operacijų rinktinės "Aras" pareigūnai.

"Siuntinys buvo patikrintas ir siuntinyje rastos buitinio naudojimo gamyklinės pirotechninės priemonės", - BNS sakė "Aro" rinktinės vadas Viktoras Grabauskas.

Pasak jo, jei bus nuspręsta pradėti ikiteisminį tyrimą, siuntinys bus atiduotas ekspertams ir tyrėjams, o jei tyrimas nebus pradėtas, pirotechninės priemonės bus sunaikintos.

Iš Vilniaus centre esančio pašto pastato dėl įtartino siuntinio antradienį buvo evakuoti žmonės. Lietuvos pašto atstovė spaudai Aurelija Jonušaitė BNS sakė, jog policija buvo informuota sulaukus anoniminio skambučio apie sprogmenį.

Latvijos vyriausybė patvirtino įstatymo projektą apie lato pakeitimą euru, pranešama tinklalapyje lenta.ru, kuris remiasi internetinio žurnalo "The Baltic Course" pranešimu.

Įstatyme pažymima, kad tris mėnesius iki euro įvedimo ir dar pusę metų po šios europinės valiutos įvedimo prekių ir paslaugų kainos bus skelbiamos ir latais, ir eurais.

Bankomatai nebeišduos latų jau pirmąją euro įvedimo dieną, nuo kurios dvi savaites apyvartoje galios abi valiutos; grąža bus išduodama eurais.

Mažmeniniuose bankuose latai bus keičiami į eurus pusę metų nuo perėjimo prie euro datos. Latvijos Bankas valiutų keitimo terminų nenustato; latus žmonės galės keisti bet kada ir bet kurias jų sumas.

Latvija planuoja įvesti eurą nuo 2014 metų sausio 1 dienos. Briuselis reikalauja, kad šalis tokiu atveju turi atitikti tam tikrus kriterijus; vienas jų - kad biudžeto deficitas neviršytų trijų procentų BVP, valstybės skola - 60 proc. BVP.

Užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis antradienį ministerijos garbės ženklu "Lietuvos diplomatijos žvaigždė" apdovanojo NATO Energetinio saugumo skyriaus vadovą Michaelį Ruhle (Michaelį Riulę).

Pasak Užsienio reikalų ministerijos, M.Ruhle aktyviai dalyvavo Energetinio saugumo centro (ESC) prie Užsienio reikalų ministerijos veikloje, padėjo siekti šio centro pripažinimo NATO lygiu.

"M.Rühle asmeniškai prisidėjo formuluojant Lietuvoje steigiamo NATO Energetinio saugumo kompetencijos centro funkcijas bei uždavinius ir nuosekliai rėmė Lietuvos diplomatijos pastangas kelti energetinio saugumo klausimus NATO darbotvarkėje", - rašoma URM pranešime.

Šiuo metu šis pareigūnas vieši Vilniuje - dalyvauja NATO Aljanso vadavietės transformacijai, Jungtinių Valstijų jungtinio štabo ir Energetinio saugumo centro rengiamoje tarptautinėje konferencijoje. Joje M.Ruhle skaitys pranešimą apie NATO energetinio saugumo politiką po Čikagos viršūnių susitikimo.

Didelę darbo patirtį NATO vadavietėje Briuselyje turintis M.Ruhle yra atsakingas už Aljanso energetinio saugumo politikos formulavimą ir įgyvendinimą vadovaujantis NATO Strateginės koncepcijos ir šalių narių vadovų direktyvomis.

Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) narys Litauras Ulevičius sako, kad VRK neužtikrino demokratinių rinkimų principų, todėl esą visa komisija turėtų prisiimti kolegialią atsakomybę.

VRK pirmininkas Zenonas Vaigauskas sako nematantis būtinybės atsistatydinti komisijai, o L. Ulevičius esą nebuvo iš tų komisijos narių, kurie atlikdavo pavestas užduotis.

VRK narys L.Ulevičius sako, kad VRK iki rinkimų dienos nesurinko medžiagos ir nepriėmė jokių sprendimų dėl galimų Darbo partijos rinkimų agitacijos pažeidimų. Esą ir rinkimų metu galimų pažeidimų tyrimai buvo pavėluoti, per lėti, netinkamai įvertinti bei neanalizuojami. Esą niekaip neįvertintas ir galimas balsų pirkimas kalėjimuose.

Pasak L. Ulevičiaus, VRK nariai yra susaistyti partine priklausomybe ar įsipareigojimais. Be to, kai kurie komisijos nariai dirba advokatų kontorose, kurios gina Viktoro Uspaskicho bei kitų šios partijos narių interesus Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje. Todėl jie esą taip pat nesuinteresuoti, kad būtų tiriami galimi Darbo partijos pažeidimai rinkimuose.

„Darbo partijos simpatikų grupė iš esmės darė įtaką esminiams su Darbo partija susijusiems sprendimams VRK viduje. Pažymėčiau, kad šešių asmenų grupė komisijoje, iš viso turinčioje 15 narių, yra esminė, daranti įtaką visiems sprendimams“, – tvirtino L. Ulevičius.

Jis sako, kad visa komisija turėtų prisiimti kolegialią atsakomybę.

„Tinkamesnis sprendimas yra kreiptis į Seimą, į Seimo pPrmininkę, kad Seimas įvertintų ir spręstų pasitikėjimo klausimą. Aš teiksiu prašymą vienasmeniškai, kol kas nesulaukiau kitų komisijos narių prisijungimo, bet kviečiu ir juos prisijungti. Jeigu susidarys dauguma, tada atsiras pagrindas komisijai in corpore atsistatydinti. Jeigu aš atsistatydinčiau vienas, prisiimčiau sau asmeninę kaltę už visą komisiją. Aš nematau to poreikio ir nemanau, kad esu vienas už ją atsakingas“, – sakė L. Ulevičius. 

„Negaliu pasakyti, kad čia būtų kažkokia įkaitų situacija. Kiekvienas VRK narys turi galimybių dirbti VRK ir jai skirti pakankamai dėmesio. L. Ulevičius nebuvo iš tų komisijos narių, kurie butų pateikęs pasiūlymų, atlikę visas užduotis, kurių buvo prašoma padaryti. Atvirai pasakius, ar nejaučiu, kad VRK yra kažkokios simpatijos Darbo partijai“, – tvirtino VRK pirmininkas Z. Vaigauskas.

L. Ulevičius išgarsėjo, kai socialiniame tinkle bandė kontaktuoti su Darbo partijos vicepirmininku Vytautu Gapšiu dėl galimų Aplinkos ministerijos kuruojamų projektų ateities biudžetų. Esą L. Ulevičius su viešųjų ryšių grupe yra laimėję teikti paslaugas šiai ministerijai.

V. Gapšys tokius L. Ulevičiaus veiksmus apskundė Valstybės saugumo departamentui ir Generalinei prokuratūrai. Prokurorai atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą. Tačiau toks sprendimas dar gali būti apskųstas.

Didžiausio akcininko Vladimiro Romanovo valdomas Ūkio bankas teigia, jog perimant 357 mln. litų vertės 94,9 proc. bendrovės Žalgirio sporto arena akcijų paketą, vadovautasi nepriklausomų tarptautinių turto vertintojų nustatyta verte.

Tai BNS patvirtino Ūkio banko atstovė ryšiams su visuomene Auksė Armonaitė Glodienė. Anot jos, atskleisti perimtų akcijų vertinimą atlikusios bendrovės Ūkio bankas kol kas negali, nes tai reikia suderinti su turto vertintojais.

Žalgirio sporto arenos akcijų perėmimo sandoris baigtas lapkričio 5 dieną - šiuo metu vienintelis įmonės akcininkas yra Ūkio bankas. A.Armonaitės Glodienės teigimu, iki šiol Ūkio bankas kartu su antrine įmone "Turto valdymo paslaugos" buvo tik Žalgirio sporto arenos akcijų įkaito turėtojas, kurio dalis siekė 94,9 procento.

Žalgirio sporto arenos balansinė turto vertė praėjusių metų pabaigoje siekė 479,202 mln. litų, iš kurių 479 mln. litų sudarė investicinis turtas. Jam priskiriamų bendrovės turimų pastatų balansinė vertė siekė 424,562 mln. litų, žemės vertė - 54,438 mln. litų, teigiama Registrų centrui pateiktoje Žalgirio sporto arenos 2011 metų veiklos ataskaitoje. Bendrovės valdo ir naudoja Žalgirio stadioną, Žalgirio sporto salę ir šalia esantį garažą bei 2007-ųjų spalį įsigytą su stadionu susijusį 7,8 tūkst. kvadratinių metrų ploto žemės sklypą.

Ūkio banko grupė per devynis šių metų mėnesius patyrė 44,09 mln. litų neaudituotų konsoliduotų grynųjų nuostolių, tuo tarpu ernai tuo pačiu laiku grupė buvo uždirbusi 131 tūkst. litų grynojo pelno. Vien Ūkio bankas šiemet patyrė 47,82 mln. litų grynųjų nuostolių - 9,6 karto daugiau nei pernai sausį-rugsėjį, kai jie buvo 4,958 mln. litų.

V.Romanovas rugsėjo 30 dieną valdė 64,92 proc. Ūkio banko akcijų, o bendrovei "First Partneriai" priklausė 9,47 proc. banko akcinio kapitalo.

Ūkio banko akcijos kotiruojamos "Nasdaq Omx" Vilniaus biržos Oficialiajame prekybos sąraše.

Ukrainos Aukščiausioji Rada antradienį priėmė sprendimą, kuriame siūloma Centrinei rinkimų komisijai (CRK) surengti pakartotinius rinkimus penkiose vienmandatėse apygardose: 94-ojoje (Obuchovas, Kijevo sritis), 132-ojoje (Pervomaiskas, Nikolajevo sritis), 194-ojoje (Čerkasų sritis), 197-ojoje (Kanevas, Čerkasų sritis) ir 223-iojoje (viena Kijevo apygardų).

Pirmadienį tokio parlamentarų sprendimo paprašė būtent CRK.

Už šį sprendimą antradienį balsavo 268 iš 349 parlamentarų, užsiregistravusių balsavimui posėdžių salėje.

Dabar CRK turi nustatyti, kiek reikės išlaidų, o ministrų kabinetas, Rados pasiūlymu, turės imtis priemonių šiems rinkimams finansuoti.

Minimose vienmandatėse apygardose iš pradžių laimėjo opozicijos kandidatai. Tačiau, teismų sprendimu, kai kuriose apylinkėse balsai buvo perskaičiuoti, daug balsalapių pripažinta negaliojančiais. Tada nugalėtojais buvo paskelbti kandidatai, kuriuos žiniasklaida sieja su dabartine šalies valdžia. Galiausiai CRK pasiūlė rengti pakartotinius rinkimus, o parlamentas tam pritarė.

Liaudies deputatų rinkimai Ukrainoje vyko spalio 28 dieną. 250 deputatų renkama pagal partijų sąrašus, ir dar 250 - vienmandatėse apygardose.

Lig šiol CRK yra gavusi elektroniniu pavidalu 99,95 proc. balsavimo protokolų pagal partijų sąrašus, ir 99, 62 proc. - iš vienmandačių apygardų.

Jungtinėse Valstijose antradienį renkamas ne tik prezidentas. Amerikiečiai balsuoja už šimtus abiejų Kongreso rūmų - Senato ir Atstovų rūmų - įstatymų leidėjų, o taip pat renka 13 gubernatorių.

JAV konstitucija Kongresui suteikia visas įstatymų leidybos galias, tačiau visiems įstatymams reikia abiejų rūmų pritarimo, o vėliau jį turi pasirašyti prezidentas.

ATSTOVŲ RŪMAI

Atstovų Rūmų pirmininkas:  Johnas Boehneris (Džonas Beineris), respublikonas.

Mažumos lyderė: Nancy Pelosi, demokratė.

Rinkimai į 435 vietų Atstovų Rūmus vyksta kas dveji metai. Kiekvienos valstijos atstovų skaičius Atstovų rūmuose yra proporcingas jos gyventojų skaičiui, kuris yra peržiūrimas kas 10 metų, atsižvelgiant į gyventojų surašymo rezultatus.

Respublikonai rūmuose turi 240 mandatų, demokratai - 190, ir dar penkios vietos yra laisvos.

Kadangi Atstovų rūmų nariai yra renkami dvejų metų kadencijai, jie iš tikrųjų nuolat dirba priešrinkiminiu režimu. Šiame rinkimų etape abi partijos bendrai surinko 977 mln. JAV dolerių.

2010 metų rinkimai atvedė į Atstovų rūmus rekordinį skaičių "naujokų", kurio didžiąją dalį sudarė respublikonai.

76 Atstovų rūmų narės yra moterys; 50 kongresmenų - ispanų kilmės amerikiečiai, 43- Afrikos kilmės amerikiečiai ir devyni - Azijos kilmės amerikiečiai.

Beveik neabejojama, kad J.Boehneris išsaugos savo mandatą. Demokratams reikia gauti dar 25 vietas, kad persvertų balsų pasiskirstymą į savo pusę.

Pagal įstatymą, visi su biudžeto pajamomis susiję įstatymai atsiranda Atstovų rūmuose, tačiau juos taip pat turi tvirtinti Senatas. Tik šie rūmai gali inicijuoti apkaltą, įskaitant ir prezidento, kurią vėliau svarsto ir tvirtina Senatas.

Jei abu kandidatai į prezidento postą surenka vienodai rinkikų balsų, jų likimą sprendžia Atstovų Rūmai - balsuoja delegatai iš 50 valstijų.

SENATAS

Daugumos lyderis: Harry Reidas (Haris Reidas), demokratas.

Mažumos lyderis: Mitchas McConnellas (Mičas Makonelas), respublikonas.

Šimtas Senato narių yra renkami šešerių metų kadencijai. Kas dvejus metus vykstančiuose rinkimuose į šiuos rūmus išrenkama trečdalis Senato  narių. Nepriklausomai nuo valstijos dydžio, kiekvienai valstijai atstovauja du senatoriai. Net milijono gyventojų neturinti Delavero valstija turi tokį patį skaičių savo atstovų Senate kaip ir 38 mln. gyventojų turinti Kalifornija.

Šiuo metu demokratai turi 51 mandatus ir dar dviejų nepriklausomų senatorių palaikymą, tuo tarpu respublikonai čia užima 47 vietas.

Pagal JAV konstituciją, Senato pirmininkas yra viceprezidentas, tačiau jis gali balsuoti tik tuo atveju, jeigu balsuojančiųjų balsai pasiskirsto po lygiai.

Laikoma, kad Atstovų Rūmų nariai daugiau išreiškia rinkėjų arba "liaudies valią", o senatoriai atstovauja savo valstiją.

Atstovų rūmuose įstatymų nagrinėjimas ir priėmimas paprastai vyksta greičiau nei Senate, kur įstatymų projektai yra nagrinėjami ilgiau ir nuodugniau.

Įstatymas yra išliejamas į "senato lėkštelę, kad atvėstų", kažkada yra pasakęs pirmasis šalies prezidentas George'as Washingtonas (Džordžas Vašingtonas).

Senate istoriškai mažiau laikomasi partinės priklausomybės negu Atstovų Rūmuose, bet pastaraisiais metais partinės gretos griežtėja. Pavyzdžiu nė vienas respublikonų senatorius nebalsavo už sveikatos priežiūros reformą 2009 metų pabaigoje, o 2010 metais M.McConnellas paskelbė "aukščiausiu politiniu prioritetu" tai, kad B.Obama nebūtų išrinktas.

Senatas tvirtina prezidento siūlomus kandidatus į Aukščiausiąjį Teismą, taip pat į federalinius teisėjus, JAV ambasadoriu bei kitus aukštus postus.

Senate tarnauja 17 moterų, du ispanų kilmės asmenys; afroamerikiečio senatoriaus šiuo metu nėra.

GUBERNATORIAI

Lapkričio 6 dieną renkama ir 11 JAV valstijų bei dviejų JAV teritorijų gubernatoriai. Šiuose postose dabar yra devyni demokratai ir keturi respublikonai.

Vasarą Lietuvoje apsilankiusi Europos Parlamento delegacija siūlo stabdyti europinį finansavimą Ignalinos atominei elektrinei uždaryti, jei nebus išspręstas konfliktas tarp generalinio rangovo „Nukem technologies“ ir elektrinės administracijos.

Išvadose taip pat įrašyta, kad Europos Sąjungos finansavimas šiam projektui turėtų būti nutrauktas po 2017-ųjų metų, praneša LRT televizijos laida „Panorama“.

„Kiek man žinoma, nėra jokių ženklų, kad nesutarimai tarp Ignalinos elektrinės administracijos ir rangovų būtų sprendžiami. Jei to nebus, tuomet sakome, kad stabdysime finansavimą. Naujame Europos Sąjungos biudžete galbūt ir bus atidėta pinigų toliau tęsti šį projektą, bet jie bus nemokami tol, kol nebus išspręstas „Nukem“ ir Lietuvos konfliktas“, – sako EP narys Petri Sarvamaa.

Ignalinos atominės elektrinės administracija ir darbus vykdanti įmonė „Nukem Technologies“ nesutaria dėl atominiam kurui skirtų konteinerių, kurie, Lietuvos vyriausybės teigimu, neatitinka techninių reikalavimų ir pažeidžia atominę saugą. „Nukem Technologies“ pažadėjo iki šio mėnesio vidurio pateikti sertifikatus, įrodančius, kad konteineriai saugūs, tačiau likus maždaug savaitei neaišku, ar dokumentai vis dėlto bus pristatyti.

„Norime atkreipti dėmesį į problemas, susijusias su atomine sauga, dalykus, dėl kurių nesirengiame daryti kompromisų. Siūlymas stabdyti finansavimą atrodo kaip spaudimas bet kokia kaina siekti kompromiso. Tačiau jis būtų atominės saugos sąskaita“, – komentuoja Lietuvos ambasadorius prie Europos Sąjungos Arūnas Vinčiūnas.

Europos Parlamento Biudžeto priežiūros komitetas nepatenkintas, kad Ignalinos atominės uždarymo projektai jau vėluoja kelerius metus, nes kiekviena papildoma diena kainuoja didžiulius pinigus. Europos Komisija teigia, kad išaugusią projekto kainą turės apmokėti Lietuva.