news archive 2012:11-04

...mylėti artimą, kaip save patį' svarbiau už visas deginamąsias atnašas ir kitokias aukas. /Mk 12, 33/

Savo gyvenime pastebėjau, kad žmonės keičiasi ir tobulėja tuomet, kai kiti jiems dėkoja, juos vertina, jiems taria drąsinančius žodžius. Tyrimai rodo, jog įmonėse apie 50 procentų darbuotojų nesijaučia vertinami ir reikalingi. Apie 80 procentų iš jų niekada negirdėjo padėkos žodžių už tai, ką jie daro. Jei dėkojate padavėjai, galite būti vienintelis žmogus, sėjantis gerumą jos gyvenime. Jei dėkojate policininkui, kuris tvarko eismą spūstyje, sėjate gerumą ir padrąsinimą jo sunkioje tarnystėje. Meilės žodžiai turi stiprią keičiančią ir gydomą galią.

Pasakysite: „Ryti, aš moku atlyginimą savo darbuotojams, kodėl dar turiu dėkoti? Aš moku mokesčius, kodėl turiu dėkoti policininkui, palaikančiam tvarką?“ Turime dėkoti, nes tikrai žmogus dirba geriau, kai jis jaučiasi įvertintas, pagerbtas, padrąsintas. Tikrai darbuotojai geriau dirba, kai žino, kad vadovas jais rūpinasi. Jei ir nematome kitų asmenų teigiamų pokyčių, kai juos padrąsiname, žinokime, kad sėjame gerumą kitų gyvenimuose. Kai skiriame dėmesio ir laiko kitam, mes parodome savo meilę žmogui. Keli žodžiai gali padaryti didelę įtaką žmogaus gyvenime.

Neseniai skaičiau apie vieną jauną vyrą, kuris turėjo Dauno sindromą. Būdamas aštuoniolikos metų, Karlas dirbo didelėje maisto prekių parduotuvėje. Jo darbas buvo padėti pirkėjams prie kasos greičiau susidėti pirkinius į maišelius. Prie kiekvienos kasos buvo tokių darbuotojų – dažniausiai gimnazijos mokinių. Karlas sugalvojo paįvairinti savo darbą. Kiekvieną vakarą jis kompiuteryje surasdavo dienos mintį – padrąsinančią citatą. Ją nukopijuodavo kelis kartus, atspausdindavo ir sukarpydavo lapus į kelias juosteles. Kasdien jis pasigamindavo apie 500 tokių juostelių ir laikydavo jas savo darbo vietoje. Kiekvienam pirkėjui jis įdėdavo tą juostelę į krepšį ir sakydavo: „Įdėjau jums dienos mintį. Tikiuosi, kad ji padės jums džiaugtis šia diena.“ Jau po savaitės eilė prie Karlo kasos buvo penkis kartus ilgesnė negu kitos. Kiekvienas norėjo gauti Karlo dienos mintį. Tai pastebėjęs parduotuvės vadybininkas skelbė per garsiakalbį, kad kitos kasos irgi dirba ir laukti ten teks trumpiau. Tačiau niekas nejudėjo iš tos eilės ir sakė: „Mes norime gauti Karlo dienos mintį.“ Negalią turintis žmogus nesėdėjo namuose ir nesiskundė savo sunkiu gyvenimu. Jis nesakė: „Aš esu invalidas. Kiti turi manimi pasirūpinti...“ Karlas ne tik dirbo po kelias valandas kasdien, bet ir sėjo gerumą kitiems. Jis nemąstė apie tai, ko jis neturėjo. Jis mąstė apie tai, ką turėjo. Jis mąstė, kaip panaudoti savo sugebėjimus tam, kad praskaidrintų kito dieną.

Kai peržengiame savo silpnybes ir trūkumus, kai panaudojame tai, ką turime geriausia, mes ne tik praskaidriname kito dieną, bet ir patys patiriame daug gerumo iš kitų. Daugelis nusivylę, nemato prasmės gyvenime, nes per daug susirūpinę savimi. Kai kreipiame mintis nuo savo problemų ir poreikių, tuomet sėjame gerumą kitiems. Meilės vaisiai tikrai visada paliečia ir mūsų gyvenimus.

Kartą viena dešimtos klasės matematikos mokytoja pastebėjo, jog jos mokiniai pavargę ir nenori mokytis naujos temos. Ji išdalino lapus ir paprašė, kad mokiniai kairėje lapo pusėje surašytų visų klasės mokinių vardus ir prie kiekvieno vardo parašytų bent po vieną gerą dalyką apie tą žmogų. Mokiniai rašė per visą pamoką, nuolat pažvelgdami vienas į kitą. Per savaitgalį mokytoja perrašė visus komentarus apie kiekvieną mokinį ant atskirų lapų. Pirmadienį, per pamoką, ji išdalino lapus. Kai mokiniai skaitė, girdėjosi nuostabos balsai: „Niekada nemaniau, kad turiu tokį talentą. Nežinojau, jog draugų akyse gražiai atrodau, kad patinku jiems...“

Po keleto metų vienas iš mokinių žuvo tarnaudamas armijoje. Per laidotuves dalyvavo mokytoja ir daugelis klasės mokinių. Po pamaldų žuvusiojo tėvas priėjo prie mokytojos ir padavė jai raštelį, sakydamas: „Noriu jums parodyti, ką mano sūnus turėjo, kai žuvo. Jį radome jo uniformos kišenėje.“ Mokytoja atpažino tą patį popieriaus lapą, kurį jis gavo iš mokytojos prieš keletą metų. Ji suprato, kad tai buvo jam vienas iš brangiausių tekstų. Kiti mokiniai priėję taip pat pasakojo mokytojai, jog jie irgi nešiojosi šiuos gerus klasės draugų atsiliepimus apie juos. Kiti laikė tuos lapus įsirėminę ant savo biuro stalo. Visiems tai buvo vertingas tekstas. Mokytoja niekada nepagalvojo, kad ta pamokos užduotis neš tokių ilgalaikių vaisių.

Siekime padrąsinti kitus savo žodžiu. Ieškokime galimybių parodyti kitiems gerumą, padėkoti ir parodyti tai, ką jie turi gero. Tai nekainuoja daug laiko ir jėgų. Tačiau tai daro didelę įtaką kito gyvenime. Galime padėkoti bendradarbiui už darbą. Galime pasakyti sutuoktiniui, kad jis pripildo mūsų gyvenimą. Galime priminti sūnui ar dukrai, kad jūs didžiuojatės jais ir kad jų laukia dideli laimėjimai ateityje. Šiandien mes dažnai sakome tai, kas mums nepatinka. Mes esame mokomi kritikuoti. Mus retai moko įžvelgti kiekvieno žmogaus vertingumą ir grožį. Mes labai greitai pasakome, kuo mums nepatinka kito charakteris, kalba, apranga. Labai lengva pastebėti tai, kas neigiama. Mokykimės mylėti ir kasdien įžvelgti tai, kuo mums patinka tas žmogus.

Šiandien kaip niekada anksčiau turime teigiamai mąstyti ir kalbėti apie tai, kas gera. Šiandien žmones pasiekia daug daugiau neigiamos informacijos negu anksčiau istorijoje. Internetas gali nešti ne tik gerumą, bet ir blogį. Interneto erdvėje vienas žmogus gali paskleisti daug žeidžiančių dalykų ir pasislėpti. Internete žmogus gali pasakyti tokių įžeidimų, kurių jis niekada nepasakytų to žmogaus akivaizdoje. Mes nepanaikinsime to neigiamos informacijos srauto. Bet mes galime ją atsverti teigiama informacija. Krikščionis šiandien turi dar uoliau darbuotis skleisdamas meilę, viltį, ramybę, drąsą, džiaugsmą.

Nebūkime pasyvūs. Jei pastebime, kad mūsų artimus žmones kas nors žeidžia, kritikuoja, siųskime jiems žinutes: „Tu nuostabus žmogus... Tu gerai atrodai, tu išmintingai elgiesi, tu stiprus... Man patiko tavo mintis...“ Nepritarkime ir stumkime iš savo rato pavydžius, piktus, žeidžiančius žmones. Nesiginčykime su žmonėmis, kurie kupini neapykantos. Jų nepakeisime. Jie turi savų problemų. Jie nepatenkinti savo gyvenimu ir bando mus užkrėsti ta pačia nuotaika. Nešvaistykime laiko ginčydamiesi su negatyviais žmonėmis. Išklausykime juos, patylėkime ir pasitraukime nuo jų. Kuo daugiau neapykantos jie sėja, tuo daugiau meilės ir gerumo mes sėkime savo santykiuose.

Parodykime savo meilę tiems, kuriuos Dievas mums siunčia. Skirkime laiko juos padrąsinti, parodyti dėmesį ir rūpestį. Parodykime ne tai, kas mums nepatinka kituose, bet tai, ką mėgstame juose. Padrąsinkime juos kasdien. Ieškokime galimybių parodyti jiems gerumą. Jei sėsime gerumo sėklas kitų širdyse, tuomet ir patys patirsime daugiau sėkmės savo veikloje. Jei pakylėsime kitus, Dievas ir mus pakylės. Tikiu, kad patirsime dar daugiau jo gerumo. Kursime tą gyvenimą, kuriam esam pašaukti, ir atskleisime tai, kas geriausia savyje. Priimsime ramų, prasmingą ir turtingą gyvenimą, kurį jis mums dovanoja.

Autorius yra Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios rektorius ir Tarptautinės lyderystės akademijos vadovų ir verslo koučeris

Bernardinai.lt

„Koks yra visų pirmasis įsakymas?“ – klausia Rašto aiškintojas Jėzaus šį sekmadienį skaitomoje Evangelijos ištraukoje. Į šį klausimą būtų galėjęs atsakyti kiekvienas Bibliją studijuoti pradėjęs vaikas Izraelyje. Atsakymas paprastas ir kartu sudėtingas: mylėti Dievą ir artimą kaip save patį.

Deja, nesugebame deramai mylėti nei Dievo, nei savo artimo. Nesugebame ir savęs deramai mylėti. Ką turime daryti, kai tai patiriame?

Homilijos autorius yra pranciškonas kunigas Juozapas Marija Žukauskas OFM, šiuo metu tarnaujantis Kanados lietuvių katalikų bendruomenei Toronte.

Vienas iš Rašto aiškintojų priėjo prie Jėzaus ir paklausė: „Koks yra visų pirmasis įsakymas?“ 

Jėzus jam atsakė: „Pirmasis yra šis: ‘Klausyk, Izraeli, – Viešpats mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats; tad mylėk savo Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis’. Nėra įsakymo, didesnio už šiuodu“. 

Tuomet Rašto aiškintojas jam atsakė: „Gerai, Mokytojau, tu teisybę pasakei: 'Dievas yra vienintelis ir nėra kito šalia jo; o mylėti jį visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis bei mylėti artimą, kaip save patį' svarbiau už visas deginamąsias atnašas ir kitokias aukas“. 

Matydamas kaip išmintingai jis atsakė, Jėzus jam tarė: „Tu netoli nuo Dievo Karalystės!“ Ir niekas daugiau nebedrįso jo klausinėti. 

Kiti skaitiniai: Įst 6, 2–6; Ps 18; Žyd 7, 23–28

Sekmadienio homilija (video). Kun. Juozapas Marija Žukauskas OFM. Nėra didesnio įsakymo

Evangelijos komentarų archyvas

Šventasis Raštas internete lietuviškai

Lapkričio 4 d. minime šv. Karolį Boromiejų (1538-1584), kardinolą. Grafo Boromiejaus ir popiežiaus Pijaus IV sesers Margaritos de Mediči sūnus Karolis gimė spalio 2 d. šeimos pilyje Aronoje, Italijoje.

Jau eidamas dvyliktus metus gavo tituliarinio abato šventimus. Studijavo Milane ir Pavijoje. Kai jo dėdė 1559 m. tapo popiežiumi, Karolis buvo paskirtas kardinolu ir laisvos Milano vyskupijos valdytoju, o vėliau popiežiaus valstybės valdytoju, legatu Bolonei, Romagnai ir Ankonai, taip pat globojo Portugaliją, Šveicariją; bei daugelį religinių ordinų. Jis prisidėjo prie to, kad Trento Bažnyčios Susirinkimas 1562 m. atnaujintų darbą ir daug nuveikė paruošiant Susirinkimą: revizavo mišiolą ir brevijorių.

1563 m. Karolis buvo konsekruotas vyskupu. Nepaisydamas įvairių trukdymų jis diegė reformas: įsteigė Krikščioniškosios Doktrinos Broliją, davė pradžią sekmadieninėms mokykloms, įkūrė šv. Ambraziejaus Oblatų (pasišventėlių) ordiną, sušaukė 11 sinodų ir 6 provincijos susirinkimus. 1576 m. maro metu, kai visa sostinės pasaulietinė valdžia pabėgo iš miesto, Boromėjus organizavo pagalbą daugybei ligonių. 1583 m. jis nuvyko į Šveicariją kaip apaštalinis vizitatorius. Sunki liga, kuria Karolis sirgo jau keletą metų, nuo įtempto darbo, kelionių ir asketiško gyvenimo paaštrėjo, ir jis Milane mirė.

Kanonizuotas 1610 m. popiežiaus Pauliaus V.

Bernardinai.lt

Seimo rinkimus laimėjusios Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) taryba sekmadienį renkasi į posėdį, kuriame spręs dėl valdančiosios koalicijos sudarymo.

Socialdemokratų darbotvarkėje numatyti klausimai dėl politinės padėties ir Seimo rinkimų rezultatų, koalicinės Vyriausybės sudarymo.

Socialdemokratai praneša, jog partijos tarybos posėdis bus uždaras, po jo rengiama spaudos konferencija.

LSDP Seimo rinkimuose gavo 38 mandatus ir ėmėsi iniciatyvos formuoti valdančiąją koaliciją, dėl kurios derasi su 29 vietas parlamente turėsiančia Darbo partija ir 11 vietų gavusia partija "Tvarka ir teisingumas". Taip pat jungtis į koaliciją pakviesta 8 mandatus būsimajame Seime turėsianti Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LRRA).

Valdančiąją centro-kairės koaliciją formuojančios partijos planuoja kitą savaitę pasirašyti koalicijos sutartį. Pirminiais duomenimis, koalicijos sutarties pasirašymas numatytas antradienį, lapkričio 6 dieną.

Formuojama dauguma naujame parlamente gali turėti nuo 78 balsų - be Lietuvos lenkų rinkimų akcijos, iki 86, jei LLRA prisijungtų.

Prancūzijos vyskupų konferencijos pirmininkas, kardinolas André Vingt-Trois. Nuotrauka iš lt.radiovaticana.va archyvo

Šeštadienį prasidėjusioje Prancūzijos vyskupų konferencijos plenarinėje rudens sesijoje daug klausimų, tačiau kardinolas André Vingt-Trois, Paryžiaus arkivyskupas ir Prancūzijos vyskupų konferencijos pirmininkas, išryškino tris temas: Vatikano II Susirinkimo atidarymo jubiliejų, vyskupų sinodą naujajam evangelizavimui ir radikalias visuomenės reformas, kurių žada imtis naujoji Prancūzijos vyriausybė.

„Vatikano II Susirinkimas, - sakė kardinolas Vingt-Trois, - nėra mūsų praeityje,  tačiau mūsų ateityje. Taip, Susirinkimo darbai ir diskusijos jau pasibaigė. Tačiau šis Susirinkimas, kaip ir kiti ekumeniniai Susirinkimai Bažnyčios istorijoje, yra ateityje savo vaisiais.“

„Paminėjome Susirinkimo atidarymo 50 metų jubiliejų ne kaip istorikai, aprašę nepaprastą prieš penkiasdešimt metų įvykusį įvykį. Nesame nostalgiški Susirinkimo sergėtojai, iš visų jėgų besistengiantys išlaikyti savo jaunystės atsiminimus. Priešingai, jubiliejaus minėjimas yra tolygus klausimui kaip aktualizuoti Susirinkimo vaisius šiandienos Bažnyčios gyvenime ir misijoje, kaip juos duoti visiems Bažnyčios nariams, ne tik egzegetams, teologams, eruditams, dvasininkams.“ - sakė kardinolas Vingt-Trois.

Pasak jo, „šis klausimas tuo pat metu yra klausimas apie naująjį evangelizavimą: kaip sužadinti gyvą tikėjimą tuose Bažnyčios nariuose, kurie yra nutolę ir tapę abejingais? Būtent daugumos abejingumas, o ne mažumos karingumas Bažnyčios atžvilgiu yra didžiausias iššūkis naujajam evangelizavimui. Yra daug žmonių, kurie krikščionybės visai nepažįsta arba pažįsta tik iš karikatūrų.

Itin daug dėmesio kardinolas Vingt-Trois skyrė santuokos, švietimo ir gyvybės klausimams. Pasak jo, „ekonominė krizė dar labiau išryškino trapų visuomenės socialinį audinį. Šiame nerimą keliančiame kontekste vyriausybė nori skubiai padaryti teisės keitimus, kurie radikaliai keis mūsų visuomenę steigiančius socialinius santykius. Tokio mąsto pokyčiai turėtų būti lydimi nacionalinių debatų, kaip ir bioetikos įstatymo atveju, o ne kelių apklausų ir interesų grupių spaudimo.“

„Priešingai, nei teigiama, - pabrėžė Paryžiaus arkivyskupas, - santuokos homoseksualiems asmenims projektas nėra paprasčiausiai dosnus institucijos atvėrimas naujoms piliečių kategorijoms. Tai yra santuokos perkeitimas, kuris palies visus. Tai nebus „santuoka visiems“, bet kelių santuoka, primesta visiems. Tokios santuokos pasekmės civilinei būklei yra iškalbios. Ar kas paklausė piliečių, ar jie sutinka nebebūti tėvu ir mama savo vaikui, ir tapti abstrakčiu „tėvu A“ ir „tėvu B“?“

Pasak kardinolo, „pamatinis klausimas yra šis: pagarba žmogiškos egzistencijos lytiškumo tikrovei ir jos vietai visuomenėje. Ar galima šeimai ir santuokai primesti žmogaus viziją, kurioje ignoruojamas lytinis skirtingumas? 

Ką galima daryti, ką reikia daryti? Bažnyčios ganytojai turi kiek įmanoma aiškiau išsklaidyti neaiškumus ir šviesti sąžines. Vyskupai taip pat turi drąsiai kreiptis į politikus, nes čia kalbama ne šiaip apie paprastą politinę permainą.“ 

„Kviečiame krikščionis ir tuos, kurių pažiūros šiuo klausimu sutampa, naudotis demokratinėmis išraiškos priemonėmis ir išsakyti savo požiūrį politikams“, - ragino ganytojas.

Kardinolo teigimu, „Reikia labai aiškiai pabrėžti, kad čia nėra ginamos vienos kurios konfesijos privilegijos. Kalbame apie tai, ką manome esant visų gėriu. Todėl neakcentuojamas santuokos sakramentas, kuris yra pašaukimas, tačiau socialinė santuokos funkcija, kuri nepriklauso nuo jokios religijos.“

Kardinolas Vingt-Trois taip pat kalbėjo apie pagarbos žmogaus gyvybei principą ir apie tai, kad joks žmogus negali disponuoti kito žmogaus gyvybe: „Pagarba žmogaus gyvybei, nežudymas, turi būti absoliutus imperatyvas, už kurį atsakingas kiekvienas žmogus ir visuomenė. Atsisakius šio principo visuomenę užvaldytų įtarumo ir skausmingumo dinamika. Kas nuspręs, kiek galiu gyventi, iki kokio neįgalumo, nepatogumo kitiems ir išlaidų laipsnio?“

Parengta pagal Vatikano radijo pranešimą

Pasak Vatikano radijo, visų didesnių krikščioniškų Bažnyčių Ukrainoje atstovai, po susitikimo lapkričio 1 dieną, bendru komunikatu kreipėsi į šalies prezidentą Viktorą Janukovičių, prašydami vetuoti parlamente spalio 16 dieną priimtas pataisas, kurios liečia sąžinės laisvę ir religinę organizaciją.

Komunikatą pasirašė Ukrainos ortodoksų atstovai, priklausantys tiek Kijevo, tiek Maskvos patriarchatams, Ukrainos graikų apeigų ir lotynų apeigų katalikai, įvairūs liuteronų, baptistų, evangelikų atsakingieji. 

Visų jų nuomone, parlamente priimtos pataisos – beje, be jokių diskusijų ir ignoruojant vienbalsę religinių bendruomenių, kurias pataisos tiesiogiai liečia, nuomonę – bus žalingos sąžinės ir religijos laisvei. Kaip pažymima pareiškime, pataisos sukuria didesnes biurokratines kliūtis religinių bendruomenių užregistravimui, taiko skirtingus standartus religiniams susirinkimams ir varžo nevyriausybinių žmogaus teisių organizacijų veiklą ir priežiūrą. Visa tai nepadės tarpbažnytiniams ir tarpkonfesiniams santykiams. Prezidento veto minėtoms pataisoms apsaugotų nuo dar didesnio situacijos komplikavimo.

Lietuva yra bene vienintelė šalis, kur viešosios kalbos vartosena yra taip stipriai instituciškai kontroliuojama, teigia lingvistas Giedrius Tamaševičius. Kažkas panašaus, anot mokslininko, dar yra Rusijoje.

G. Tamaševičius VDU ir Lietuvių kalbos institute apsigynė daktaro disertaciją tema „Žiniasklaidos lyderių lingvistinė kompetencija visuomenės transformacijų kontekste“. Mokslininko manymu, laidų vedėjų kalba neturėtų būti varžoma, nes jie yra pakankamai kompetentingi, kad patys parinktų, kokius žodžius vartoti, o kokių – ne. Apie laidų vedėjų kompetenciją ir pokyčius viešojoje kalboje su mokslininku kalbėjosi LRT Radijo žurnalistė Živilė Kropaitė.

Koks buvo Jūsų darbo tikslas?

Mano noras buvo išsiaiškinti, kodėl ta kalba, kurią mes girdime televizijos ir radijo pokalbių laidose, yra tokia, kokia yra. Ir, kita vertus, kodėl reikalavimai jai iki šiol yra taikomi gana griežti.

Laidos buvo pasirinktos, visų pirma, pagal tas asmenybes, kurių atranką padariau ir išskyriau žymius televizijų veidus, t.y. Marijoną Mikutavičių, Vytautą Šapranauską, Arną Klivečką ir Alfredą Bumblauską. Kiekvienu tuo atveju stengiausi savo tiriamuoju laikotarpiu (tai buvo trejų metų laikotarpis) atrinkti tas laidas, kuriose jie patenka į kuo skirtingesnes bendravimo situacijas.

Aš vartoju „lyderio“ sąvoką, kalbėdamas apie juos, nes jų televizijoje yra daug. Ir ne tik kaip vedėjų, bet kaip ir kviečiamų į laidas žmonių. Galima būtų iškart paklausti, kodėl tarp tų keturių [lyderių] neatsirado nė vienos laidos vedėjos moters. Tai lėmė mano stebėjimas per tą 2009–2011 metų laikotarpį. Pagal tuos [mano išskirtus] kriterijus neatsirado nė vienos laidos vedėjos, kuri taip plačiai būtų dalyvavusi tokiose skirtingose laidose, atsidūrusi tokiose skirtingose komunikacinėse situacijose.

Ar dažnai būna rašomos mokslinės disertacijos šia tema?

Iš tiesų mano disertacijos gynimo metu buvo išsakyta vienos iš gynimo komiteto narių nuomonė, kad tas darbas tam tikra prasme prilygsta revoliucijai. Mano oponentas prof. Žygintas Pečiulis paminėjo, apčiuopė tą skirtumą. Jei ši disertacija būtų rašoma prieš 15–18 metų, ji vadintųsi „Didžiosios kalbos klaidos pokalbių laidų vedėjų kalboje“. Pokytis [yra tas], kad aš kalbu ne apie klaidas, o apie tai, kaip jie kalba ir kaip tas kalbėjimas atskleidžia jų kompetenciją.

Tas darbas pavadintas revoliuciniu. Gal ir jo išvados revoliucinės?

Aš pats nesakyčiau taip drąsiai dėl to revoliucingumo. Tai tiesiog pirmas pasiūlymas pažvelgti kitaip į radijo ir televizijos kalbą kaip atspindinčią pasikeitusią mūsų visuomenę, pokyčius, įvykusius pačioje žiniasklaidoje.

Kokie Jums atrodo svarbiausi pokyčiai?

Kalba televizijoje pakito dėl to, kad visuomenė pakito. Pasikeitė bendravimas viešumoje, jo normos. Mes esame mažiau sukaustyti tam tikrų bendravimo formalumų, dažniau linkę į vienas kitą kreiptis vardu, vartoti „Tu“. Taip pat ir kalba tampa privatesnė, artėja prie to, kaip mes esame linkę bendrauti privačioje erdvėje. Kaip pavyzdį galima pateikti bendravimą Lietuvos parlamente, kur yra įprasta posėdžiui pirmininkaujančiam į Seimo narius kreiptis vardu. 

Buvo labai gražus tokio bendravimo pavyzdys, kai Londone buvo minimas karalienės Elizabeth II deimantinis karaliavimo jubiliejus. To koncerto metu dauguma atlikėjų kreipdavosi į karalienę ir vienas iš jų, žinomas britų komikas, pavartojo: „You know, Liz...“ (liet. „Žinai, Liza...“). Tai buvo labai gražus ženklas, pavyzdys to, kad ir Didžiojoje Britanijoje, su tom šimtametėm monarchijos tradicijom [kalba tampa privatesnė]. Tai nereiškia, kad karalienė sulaukė mažiau pagarbos ar buvo įžeista. Tiesiog visuomenė yra kitokia. Ir šiandien toks bendravimas darosi įprastesnis.

Kitas dalykas – šiandien (ne tik radijuje ir televizijoje) žmonės atsiskleidžia ne kaip tam tikro socialinio sluoksnio atstovai, ne kaip tam tikros profesijos atstovai, kas, galima įsivaizduoti, buvo įprasta prieš 25 metus, bet kaip individualybės. Ir tam tikra prasme kalba kiekvienam iš mūsų padeda konstruotą savo asmenybę.

Labai įdomų tyrimą dabar atliekame su kolegomis. Tiriame sovietinio laikotarpio televizijos laidų kalbą ir girdime, kokie dauguma iš tų kalbėtojų buvo vienodi. Iš tikrųjų viešosios kalbos standartas buvo tam tikra prasme sustabarėjęs. Žmonėms buvo labai sunku iš jo vaduotis. Ir tikrai pavienius asmenis (tą ir istorikai yra pastebėję) pirmuosiuose Sąjūdžio mitinguose būtų galima pavadinti kaip „kalbos asmenybėmis“, gebančiomis išsivaduoti iš to sukaustyto kalbinio etalono.

Kalbant apie žiniasklaidą, visų pirma, požiūris į žiūrovą, auditoriją, santykis su auditorija pasikeitė. Iš anksčiau buvusio „mokytojo ir mokinio“ santykio arba „pamokslininko ir bendruomenės“, besiklausančios pamokslo, santykio jis pasikeitė į lygiaverčių pašnekovų, kartais netgi įvardinama – „linksmintojo su linksminamaisiais“ santykį. Žinoma, Lietuvoje tie pokyčiai, mano manymu, nėra tokie ryškūs kaip kitose šalyse, nes pas mus kalbos kontrolės sistema yra institucionalizuota. Kiekvienas laidos vedėjas daugiau ar mažiau jaučia į petį alsuojantį kalbos inspektorių ir neišvengiamai turi į tai atsižvelgti.

Lietuva turbūt ne vienintelė šalis, kur taip smarkiai institucionalizuota kalba?

Kiek man arba mano kolegoms yra tekę girdėti, tai viena. Na, kitose šalyse institucinės viešosios kalbos kontrolės nėra. Rusijoje yra įsteigta vyriausybei pavaldi institucija, turinti kontroliuoti viešąją kalbos vartoseną. Tai galbūt kažkas panašaus, bet jokioje kitoje šalyje tie dalykai nėra šitaip kontroliuojami.

Ar tai reiškia, jog tai, ką mes laikome žmonių, kurie kalba eteryje, klaidomis, neišsimokslinimu, nekultūringu elgesiu, nežinojimu, Jūs laikote natūraliu procesu ir asmenybės dalimi?

Viena vertus, taip. Bet, antra vertus, reikia labai atidaus tyrimo, kad galėtume taip teigti. [Reikia] pasižiūrėti, kokia yra komunikacinė situacija ir ar tas kalbėjimas ją atitinka. Kaip ir mūsų bendravimas kasdienybėje yra įvairus, taip ir radijuje bei televizijoje laidų žanrų įvairovė šiandien yra labai didelė. Interviu su Prezidente natūraliai bendraujama vienaip, o dviejų bičiulių pokalbyje, humoristinėje pokalbių šou laidoje yra tikėtinas visiškai kitas bendravimas. Labai svarbu pabrėžti, kad visiškai kito bendravimo tikisi ir auditorija.

Iš tikrųjų negalime vienareikšmiškai sakyti, kad aš savo darbu noriu įteisinti visa tai, kas 70 metų sakytinės žiniasklaidos istorijoje Lietuvoje buvo vadinama klaidomis. Aš tiesiog siūlau nežiūrėti šiuo aspektu, o žiūrėti bendravimo požiūriu. Pavyzdžiui, Marijonas Mikutavičius vienoje laidoje kalbino Algimantą Čekuolį ir buvo akivaizdus momentas, [rodantis], kad jis prisitaiko prie savo pašnekovo, atsižvelgia [į jį]. Tai yra labai svarbus kompetencijos ženklas – atsižvelgi į savo pašnekovą, šiuo atveju, eruditą, autoritetą. Buvo toks epizodas, kuriame laidos vedėjas pradėjo mintį, sakydamas „Neseniai aš internete užsir...“ ir pasitaisė, pasakė „aptikau“ (norėjo pasakyti „užsiroviau“, bet visa tai sulaikė). Tai vienas iš tokių gražių pavyzdžių, kad jis, atsižvelgdamas į pašnekovą, nutarė pasirinkti ne tokį neformalų žodį ir pasirinko neutralesnį.

Mano pagrindinė mintis yra ta, kad žmonės, apie kuriuos aš kalbu, yra profesionalai. Jie puikiai patys išmano, kada ir ką reikia pasirinkti, jie kompetentingi. Ir nereikalingas joks autoritetas iš šalies, kuris pasakytų: „Ne, šitoj situacijoj turėjo nuskambėti kitas žodis.“

Gal kalbą reikėtų palikti savieigai ir apskritai mažiau ją norminti ir standartizuoti?

Iš tiesų ta bendrinės kalbos sąvoka egzistuoja kalbant apie kiekvieną kalbinę bendruomenę. Esama labai skirtingų požiūrių į pačią kalbą. Bet kad mes galėtume pasakyti, kas yra ta bendrinė kalba, iš tikrųjų turėtume atlikti labai tikslius mokslinius tyrimus, tirdami tiek pačią vartoseną, tiek tam tikrus kalbėtojus, kurie yra laikomi visuomenės autoritetais, tiek kalbos vartotojų nuostatas. Klausimas, kiek toli tas idealas turėtų skirtis nuo realios vartosenos. Ir problema, man regis, yra ta, kad tas idealas yra „pakeltas“ itin aukštai.

Manau, kad labai dažnai susiduriam su subjektyviais vertinimais, subjektyviu požiūriu į naujažodžius, naujadarus, kurie yra net... Na, aš nekalbu apie barbarizmus, kuomet yra akivaizdu, kad tai yra iš kitos kalbos perimtas žodis. Bet vėlgi jis turi savo labai ekspresyvų atspalvį ir konkrečią funkciją, kaip žodis „chebra“ ar „bachūras“. [Jiems] nuskambėjus tam tikrame kontekste ir viešumoje, nematau priežasties laikyti to kalbos klaida.

Bet yra daugybė kitų žodžių, kurie ateina į mūsų vartoseną dėl pačių kalbos vartotojų kūrybiškumo, dėl to žaidimo kalba ir dėl to, kad jie savo ekspresyvumu, savo išraiška kartais kur kas geriau padeda išreikšti prasmę. Problema yra ta, kad mes ir viešumoje norime, siekdami paveikumo, pasitelkti tų ekspresyvių žodžių, galinčių paveikti mūsų pašnekovą, sukurti tam tikrą įspūdį, įvaizdį. Kiekvieną kartą tai lemia konkreti bendravimo situacija, konkretūs pašnekovai, konkretus laidos žanras.

Savo darbe pastebite, kad pokalbių laidų vedėjai atsiduria keblioje padėtyje ir dėl to, kad pagal įstatymus apibrėžta prievolė kalbėti taisyklingai galioja tik laidų vedėjams, o ne laidų svečiams. Žmonės dirbdami radijuje irgi dažnai susiduria su tuo, sulaukdami priekaištų iš klausytojų ir dėl pašnekovų kalbos. Bet mes juk negalime jų išmokyti...

Čia yra tam tikras fenomenas, kurį, vargu, ar pakeisi. Nepasitenkinimas dalykais, egzistuojančiais viešumoje, egzistavo visais laikais, taip pat ir [nepasitekinimas] kalba. Bet mano požiūriu, laidos vedėjas turi atsakomybę, priklausomai nuo laidos žanro, visų pirma atsižvelgti į auditoriją. Kitas dalykas, atsižvelgti į konkretų pašnekovą. Juk kiekvieno laidos vedėjo tikslas yra prašnekinti. Ir čia jau diktuoja [kalbą] individuali situacija – ar tu prašnekinsi tą žmogų mažindamas atstumą, savo kalba priartėdamas prie to pašnekovo. Tai reikalauja kompetencijos. Nebūtinai sakau, kad kiekvienas turėtų mokytis neformalios kalbos. Arba tu ją moki, arba ne. Bet, kita vertus, kiekvienas žmogus, darbe (ypač radijo ar televizijos darbuotojas, laidos vedėjas vesdamas laidą) kalba vienaip, bet sugrįžęs namo, esu įsitikinęs, kalba kitaip.

Jūs šiek tiek užsiminėte apie užsienio šalių patirtį. Kiek ji buvo Jums naudinga darant tyrimą?

Man buvo įdomu pasižiūrėti į pačią raidą, labai įdomūs dalykai. Domėjausi Skandinavijos šalių, Vokietijos, Didžiosios Britanijos raida ir lyginau su Lietuva. Bendra yra tai, kad visose šalyse ankstyvuoju radijo veiklos laikotarpiu visuomet buvo keliami tie patys reikalavimai – idealios, artimos rašytinei kalbai reikalavimai. Kaip tie reikalavimai buvo tenkinami. Buvo skaitomi tekstai, spontaniško kalbėjimo buvo labai nedaug. Žmonės girdėjo kitokį kalbėjimą nei jiems įprasta [girdėti] namuose. Daugelyje šalių tai prisidėjo prie bendrinės, standartinės kalbos sklaidos. Daugelį tos kalbos bruožų žmonės perėmė į savo kasdienę kalbą.

Tie reikalavimai nustojo galioti maždaug nuo 7-ojo dešimtmečio. [Nuo tada] vis labiau imtas akcentuoti bendravimo familiarumas, nes keitėsi pati televizija ir radijas. Prasidėjo kova už reitingus, ėmė dominuoti pramoginio žanro laidos ir tai padiktavo pokyčius kalboje. Bet į tai atsižvelgiant keitėsi reikalavimai ir žiūrovų lūkesčiai. Mes Lietuvoje patyrėme tą pačią raidą, tik reikalavimai kalbai nespėjo su tais pokyčiais. Mes daugeliu požiūrių esame pasilikę tuose Kauno „Radijo fono“ laikuose, kai dominavo rašytinis, skaitomas tekstas.

Ką Jūs patartumėte klausytojui arba žiūrovui, kuris, išgirdęs Jūsų išvadas ir pastebėjimus, žiūrės televizijos laidą arba klausysis radijo laidos? Ką jis turėtų pasistengti matyti kitaip?

Būtų paprastas pasiūlymas – nesusitelkti į kalbos formas. Visų pirma, žiūrėti į turinį ir kaip tas turinys pasiekia tave, ar tu greitai pagauni, ką ta žinia norima pasakyti. Praplėsti tam tikrą požiūrį į kalbą viešumoje. Ji yra, gali būti įvairi. Ji gali būti dar įvairesnė.

Živilė Kropaitė, LRT Radijas, LRT.lt

Egipto Koptų Bažnyčia sekmadienį išsirinko naują popiežių, kuriuo tapo vyskupas Tawadrosas, didžiausiai Artimųjų Rytų krikščionių bendruomenei vadovausiantis po dramatiškų politinių permainų Egipte, į valdžią iškilus islamiškoms jėgoms.

Per iškilmingas apeigas Kairo katedroje, kurių metu buvo meldžiamasi, giedamos giesmės ir smilkomi smilkalai, 60-mečio Tawadroso vardas buvo paskelbtas po to, kai berniukas užrištomis akimis ištraukė lapelį su šiuo vardu iš stiklinės dėžės, kurioje dar buvo ir kitų dviejų kandidatų vardai.

Bažnyčios laikinasis vadovas vyskupas Pachomius paėmė lapelį iš berniuko rankų ir, rodydamas jį Šv. Morkaus katedroje susirinkusiai didžiulei miniai, paskelbė: „Vyskupas Tawadrosas“.

Minia pratrūko džiaugsmo šūksniais ir plojimais, o visoje šalyje suskambo bažnyčių varpai.

Nilo deltos regione esančios Beheiros provincijos vyskupas Tawadrosas oficialiai perims koptų lyderio postą ir pakeis popiežių Shenudą III, kuris mirė kovo mėnesį, būdamas 88 metų amžiaus, po keturis dešimtmečius trukusio valdymo.

Daugelis tikėsis iš naujojo popiežiaus, kad jis privers išgirsti Egipto krikščionių, kurie jau seniai skundžiasi diskriminavimu, balsą.

Vyskupas Tawadrosas, kuris gimė kaip Wagihas Sobhy Bakky Soleimanas deltos regione Mansuroje, Aleksandrijos universitete įgijo farmacininko diplomą, o paskui įstojo į seminariją. Jaunystėje jis buvo gavęs Didžiosios Britanijos Tarptautinio sveikatos instituto stipendiją.

1988 metais Šv. Paisijaus vienuolyne jis tapo vienuoliu, o 1997 metais buvo įšventintas į vyskupus.

Teologijos žiniomis garsėjantis Tawadrosas remia labiau ganytojišką Bažnyčios vaidmenį ir retai įsitraukia į politinius reikalus.

Jis yra artimas laikinajam Bažnyčios vadovui vyskupui Pachomius.

Baisiai užkimęs Billas Clintonas šeštadienį didžiulei Baracko Obamos šalininkų miniai ištarė tokius žodžius, kokių daugelis demokratų nesitikėjo kada nors išgirsti: „Atidaviau balsą tarnaudamas savo prezidentui“.

Tad B. Clintonas, kuris tiesiogine prasme vykdė sekinamą kampaniją už kandidatą, į kurį kažkada žiūrėjo iš aukšto, labai aiškiai parėmė dabartinį B. Obamą.

Buvęs prezidentas pasitarnavo kaip "apšildantis" kalbėtojas per B.Obamos mitingą "svyruojančioje" Virdžinijoje, į kurį šaltą vėlyvą vakarą, iki rinkimų likus vos trims dienoms, susirinko 24 tūkst. žmonių.

Po valandos, naktyje aidint su B. Clintonu jau siejamai "Fleetwood Mac" dainai "Don't Stop", jo darbas užkrauti B. Obamai ant pečių savo dviejų kadencijų palikimą buvo baigtas.

Šis bendras pasirodymas buvo dar viena B.Obamos rinkimų štabo pastanga pasitelkti B.Clintono reputaciją ir 10-ojo dešimtmečio pabaigos "aukso amžių", prezidentui atkakliai grumiantis už demokratų principus rūstesniais laikais.

Jis taip pat akcentavo šiltėjančius šių diejų Demokratų partijos milžinų santykius po įtampos, kuri buvo atsiradusi 2008 metais, kai B.Obama sužlugdė Hillary Clinton viltis tapti partijos kandidate į prezidentus.

B. Clintonas, vienintelis demokratas po Antrojo pasaulinio karo, išrinktas dviem kadencijoms Baltuosiuose rūmuose, paramą B. Obamai išreiškė savuoju paprastu pietietišku stiliumi ir pašaipiai atmetė respublikonų kandidato Mitto Romney argumentus.

B. Clintonas jau sudalyvavo 27-iuose B. Obamos rinkimų kampanijos renginiuose ir savo populiarumu pasinaudojo tam, kad įtaigiai išreklamuotų prezidentą. Sekmadienį jis drauge su B. Obama pasirodys rinkimų mitinge Naujajame Hampšyre.

B. Clintono parama B. Obamai atgaivino vieną didžiųjų Vašingtono politikos klausimų: kam rengiasi Clintonai?

Kai kurie sąmokslo teorijų kūrėjai mano, kad buvęs prezidentas ir rinkimų kampanijų meistras B. Obamą taip šiltai remia paprasčiausiai dėl to, kad nori užsitikrinti B. Obamos paramą tam atvejui, jeigu jo žmona Hillary nuspręstų 2016 metais vėl siekti prezidento posto.

Kiti mano, kad B. Clintonas, dėkingas už tai, kad B. Obama pasirinko jo žmoną valstybės sekretore, paprasčiausiai negalėjo atsispirti kvietimui vėl išeiti į priešakines politinių kampanijų, kurias jis labai mėgsta, linijas.

Lietuvos socialdemokratų partijos lyderis Algirdas Butkevičius perspėja partiją, kad nesustiprinus pozicijų sostinėje ateityje socialdemokratams gresia pralaimėti visos Lietuvos mastu.

Sveikindamas partiją su pergale rinkimuose A.Butkevičius pažymėjo, jog rinkėjų skaičius mažėja ir kur kas labiau - rajonuose, o ne didžiuosiuose miestuose.

"Vilnius pagal gyventojų skaičių – tai maždaug 13 vidutinio dydžio šalies savivaldybių. Išvada paprasta: nesutvirtinę savo įtakos miestuose, rizikuojame netolimoje ateityje prarasti pozicijas visos Lietuvos mastu", - sekmadienį partijos tarybos posėdyje sakė A. Butkevičius.

"Tai vienas iš pirmaeilių uždavinių, kuriuos jau dabar turi spręsti partijos vadovybė. Prisiminkime: nauji rinkimai prasideda tik įvykus rinkimams, jau kitą dieną. Ir jau dabar reikia pradėti jiems ruoštis, nes rytoj gali būti vėlu", -pažymėjo partijos lyderis ir kandidatas į naujuosius premjerus A. Butkevičius.

Socialdemokratai gavo daugiausiai mandatų Seime, tačiau daugiamandatėje apygardoje buvo antri su daugiau kaip 18 proc. rinkėjų balsų, o Vilniuje ir Kaune juos aplenkė pagal rinkimų rezultatus daugiamandatėje buvę treti konservatoriai.

LSDP Seimo rinkimuose gavo 38 mandatus ir ėmėsi iniciatyvos formuoti valdančiąją koaliciją, dėl kurios derasi su 29 vietas parlamente turėsiančia Darbo partija ir 11 vietų gavusia partija "Tvarka ir teisingumas". Taip pat jungtis į koaliciją pakviesta 8 mandatus būsimajame Seime turėsianti Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LRRA).

Valdančiąją centro-kairės koaliciją formuojančios partijos planuoja kitą savaitę pasirašyti koalicijos sutartį. Pirminiais duomenimis, koalicijos sutarties pasirašymas numatytas antradienį, lapkričio 6 dieną.

Formuojama dauguma naujame parlamente gali turėti nuo 78 balsų - be Lietuvos lenkų rinkimų akcijos, iki 86, jei LLRA prisijungtų.

Lietuvos socialdemokratų partijos prezidiumas ir taryba sekmadienį pritarė, kad valdančiąją koaliciją socialdemokratai formuotų su Darbo partija ir partija „Tvarka ir teisingumas“.

"Gavom įgaliojimus, kad koaliciją formuojam su Darbo partija ir "Tvarka ir teisingumu", jei nepavyktų tos koalicijos suformuoti, būtų galima kalbėtis su kitomis politinėmis partijomis, kurios išrinktos į Seimą", - spaudos konferencijoje po tarybos posėdžio sakė LSDP lyderis Algirdas Butkevičius.

Taip pat jis pažymėjo, jog nei Vyriausybės sudėtyje, nei Seimo vadovybėje nebus Darbo partijos lyderių, "kol jiems yra pareikšti kaltinimai ir neužbaigta byla".

Savo pranešime tarybos posėdyje A.Butkevičius sakė, jog formuojant valdžią dėl praktinės situacijos reikalavimų negalima nusižengti ideologinėms nuostatoms, nes partijai grėstų prarasti tapatybę.

"Įvertinant praktinės situacijos reikalavimus , kartais pakankamai griežtus ir ribojančius, vis dėlto reikia nenusižengti programinėms nuostatoms bei ideologiniams principams . Elgiantis priešingai, užsižaidžiant politiniuose žaidimėliuose, neduodančiuose jokios naudos nei žmonėms, nei valstybei, iškyla reali grėsmė prarasti ir politinę tapatybę, ir rinkėjų pasitikėjimą", - sakė A.Butkevičius.

"Toks mūsų politinis stuburas, jo laikysi mės", - pridūrė socialdemokratų vadovas.

LSDP Seimo rinkimuose gavo daugiausiai mandatų Seime - 38 - ir ėmėsi iniciatyvos formuoti valdančiąją koaliciją, dėl kurios derasi su 29 vietas parlamente turėsiančia Darbo partija ir 11 vietų gavusia partija "Tvarka ir teisingumas".

Prezidentė Dalia Grybauskaitė kitą dieną po rinkimų susitikusi su A.Butkevičiumi pareiškė: "Vyriausybės formavime, mano nuomone, negali dalyvauti partija, kuri įtariama rinkimuose padariusi daugiausiai šiurkščių pažeidimų, įtariama dėl juodosios buhalterijos ir neskaidrios veiklos ir kurios partijos lyderiai yra kaltinamieji baudžiamojoje byloje.

Socialdemokratų lyderis šią savaitę patvirtino, jog griežtai nesutiks, jog valdančiojoje koalicijoje ministro ar Seimo pirmininko postą užimtų Darbo partijos byloje sukčiavimu kaltinami partijos pirmininkas Viktoras Uspaskichas ir Seimo narys Vytautas Gapšys.

A.Butkevičius sakė tikintis, kad tai padės pasiekti kompromisą su prezidente D.Grybauskaite, kuri pareiškė esanti prieš Darbo partijos dalyvavimą formuojant Vyriausybę ir daugumą Seime.

LSDP Seimo rinkimuose gavo 38 mandatus ir ėmėsi iniciatyvos formuoti valdančiąją koaliciją, dėl kurios derasi su 29 vietas parlamente turėsiančia Darbo partija ir 11 vietų gavusia partija "Tvarka ir teisingumas". Taip pat jungtis į koaliciją pakviesta 8 mandatus būsimajame Seime turėsianti Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LRRA).

Valdančiąją centro-kairės koaliciją formuojančios partijos planuoja kitą savaitę pasirašyti koalicijos sutartį. Pirminiais duomenimis, koalicijos sutarties pasirašymas numatytas antradienį, lapkričio 6 dieną.

Formuojama dauguma naujame parlamente gali turėti nuo 78 balsų - be Lietuvos lenkų rinkimų akcijos, iki 86, jei LLRA prisijungtų.

Keli tūkstančiai Rusijos ultranacionalistų, tarp kurių yra griežtų Kremliaus kritikų, sekmadienį žygiavo per Maskvos centrą ragindami prezidentą Vladimirą Putiną atsistatydinti ir nutraukti nelegalią imigraciją.

Su šūkiais prieš V.Putiną ir juodos bei geltonos spalvų ikirevoliucinės Rusijos vėliavomis, juodai vilkintys "Rusijos žygio" dalyviai į gatves išėjo tokiu metu, kai V.Putinas susiduria su garsiausiai reiškiama opozicija jo valdymui nuo pat to laiko, kai jis prieš 12 metų iškilo į valdžią.

Žygis buvo surengtas Tautos vienybės dieną - valstybinę šventę, kuri šiemet žymi 400-ąsias pergalės prieš Kremlių užėmusią lenkų kariuomenę metines. Po šios pergalės 1613 metais į caro sostą atsisėdo Michailas Romanovas.

Tautos vienybės diena pakeitė Sovietų Sąjungos laikais švęstą 1917 metų spalio revoliucijos dieną.

"Mes esame valdžia, valdžia esame mes", - šaukė kai kurie dalyviai.

"Putino kliką - į teismą, - šaukė kiti. - Nugalėjome Hitlerį, nugalėsime ir Putiną".

Rusijos prezidentas po rinkimų, gegužę sugrąžinusių jį į Kremlių trečiai kadencijai, susiduria su besiformuojančiu protestų prieš jo valdymą judėjimu, be to, protestai prieš jį pasidarė populiarūs ir tarp ultranacionalistų.

Daugelis stebėtojų baiminasi, kad Rusija gali nusiristi į chaosą, jeigu į valdžią ateitų nacionalistų jėgos, o kai kurie vieną charizmatiškiausių judėjimo prieš V.Putiną lyderių Aleksejų Navalną kaltino atviru flirtavimu su ultranacionalizmu.

Vienas žygio organizatorių Aleksandras Belovas sakė, kad dalyviai vis labiau nusivilia V.Putinu.

"Putinas yra nusikalstamo režimo vadovas, - žurnalistams sakė A.Belovas. - Jie nuo jo pavargo".

Jis kaltino V.Putiną nepaisant šalies slavų teisių ir pro pirštus žiūrint į nelegalią imigraciją.

"Geriausi žmonės dabar yra priversti išvykti į Vakarus", - sakė jis.

Nacių simboliai per šį metinį žygį neleidžiami, teigė A.Belovas ir nurodė, kad šiemet jame dalyvavo maždaug 20 tūkst. žmonių.

Maskvos policija nurodė, kad dalyvių buvo 5,8-6 tūkstančiai. Miesto centre pareigūnai sulaikė 25 žmones juodomis karinėmis milinėmis. Daugelis žygio dalyvių veidus dangstė šalikais ir chirurginėmis kaukėmis - nepaisydami naujo įstatymo, kuriuo buvo uždrausta per demonstracijas ir mitingus būti su kaukėmis.

Daugelis maskviečių skundžiasi prastai išsilavinusių migrantų iš skurdžios, anksčiau sovietinės centrinės Azijos antplūdžiu ir sako, kad sostinė jau braška per siūles.

"Nepritariu vizų režimo su centrinės Azijos valstybėmis nebuvimui, - sakė 38 metų universiteto dėstytojas Andrejus Goldinas. - Nepritariu preferenciniam Kaukazo regionų finansavimui Rusijos regionų sąskaita".

Valdžia leido nacionalistams žygiuoti per sostinę, nors Rusijos migrantų federacija prašė arba atšaukti, arba atidėti šį renginį.

Federacija teigė, kad toks žygis gali sėti nesantaiką sostinėje, kur gyvena daugelio etninių grupių atstovai, ypač - tokią dieną, kuri turėtų propaguoti vienybę.

Tai pirmas kartas per kelerius metus, kai valdžia leido šį žygį rengti Maskvos centre, o ne pakraštyje.

Filharmonijos vargonai iš firmos „Alexander Schuke“ reklaminio bukleto, 1963 metai

Vasario pradžioje sukako penkiasdešimt metų, kai tuometinėje Valstybinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija – LMTA) buvo atkurta vargonų klasė. Tokios apvalios sukaktys sudaro gerą progą pasidalinti prisiminimais, pažvelgti į reiškinį iš platesnės perspektyvos.

Sukakties proga LMTA buvo surengta nedidelė konferencija. Turėjome progą prisiminti dvejų manualų fisharmoniją pirmame aukšte, mažytėje 126 auditorijoje, didžiojoje salėje buvusius ir suvargusius pneumatinius W. Biernackio vargonus, atkeltus pokario metais iš kažkurios uždarytos Vilniaus bažnyčios. Pokario metais konservatorijos II aukšto salėje į gatvės pusę buvo dar vieni, maži pneumatiniai vargonai. Atrodo, kad čia jais buvo repetuojama ir vyko pamokos iki vargonų klasę 1949 m. uždarant. Apie 1954-1956 m. šie vargonai jau buvo po truputį išnešiojami.

Neseniai savo septyniasdešimtmetį minėjo Kompozitorių sąjunga. Buvo sumanymų tai padaryti gan pompastiškai, tačiau atsirado skeptikų, tarp kurių buvo ir šių eilučių autorius, kuriems ta sukaktis sukėlė ir kitokių minčių. Kompozitorių sąjungą kūrė okupacinis režimas, prieš tai likvidavęs Muzikų draugiją ir nutraukęs natūralią kultūros raidą. Tai, kad iš savotiško dvasinės represijos organo Kompozitorių sąjunga ilgainiui virto bene pažangiausia ir „laisvamaniškiausia“ kultūros organizacija, nėra joks okupacinio režimo nuopelnas, o vien tautos gyvastingumo pasireiškimas.

Panašiai, tik dar drastiškiau sovietinis okupacinis režimas pasielgė su Lietuvos vargonų kultūra. Pikta antibažnytinė pozicija, mokslo sovietizacija natūralią vargonų kultūros raidą nutraukė. Tarpukario metais nepriklausomoje Lietuvoje vargonų klasės veikė net keliose mokyklose, kuriose mokėsi nemažai mokinių [1]. Prieškario metais net keli Lietuvos vargonininkai buvo ėję rimtus mokslus žymiuose Europos vargonų kultūros centruose, ypač pas M. Dupré Paryžiuje. Ten pat Paryžiuje mokėsi ir keli dailininkai. Antanas Gudaitis, Juozas Mikėnas, Stasys Ušinskas jau buvo atvertę naują puslapį mūsų kultūroje. Talentingi kompozitoriai Juozas Gruodis, Vladas Jakubėnas, Vytautas Bacevičius, Jeronimas Kačinskas, baigę studijas Europos muzikos centruose, taip pat tapo tarptautinio lygio menininkais, ištrūkusiais iš Rusijos iumperijos provincialumo. Kad savoje srityje būtų pasiekta tiek, kiek pasiekė dailinininkai ar kompozitoriai, vargonininkams pritrūko laiko ir galbūt sąlygų. Tik pačiose karo išvakarėse buvo pastatyta vargonų, atitinkančių to meto profesionalaus vargonavimo reikalavimus. Kauno Įgulos bažnyčios E. F. Walckerio vargonai buvo pagal tą metą pažangus ir geras instrumentas. Tačiau jie atsirado tik 1939 m., kai kitur Europoje jau krito bombos.

Antroji sovietinės okupacijos banga vargonininkų pajėgas išsklaidė – vienus nubloškė į Vakarus, iš kitų, pasilikusių Lietuvoje, atėmė galimybę tęsti vargonininko karjerą. Žinome, kad sovietmečiu bažnyčiose profesionalai vargonininkauti negalėjo. Inteligentija, ypač mokytojai vengdavo net šiaip užeiti į bažnyčią, pernelyg didelė buvo rizika prarasti darbą arba būti kitaip nubaustiems. Mes dabar dar menkai žinome, koks buvo prieškarinių ir pirmųjų pokario metų vargonų studentų likimas, ar jie galėjo dirbti pagal specialybę. Gali būti, kad tik Pranciškus Beinaris, visą gyvenimą vargonininkaudamas Kauno arkikatedroje, drįso atvirai puoselėti bažnytinę muziką.

Šv. Jono vargonai - UAB „Vilniaus vargonų dirbtuvė“, 2000 m.

Septintojo dešimtmečio pradžioje susidarė sąlygos vargonų klasę atkurti. Tuo laikotarpiu sovietinėje imperijoje buvo vargonų renesansas. Maskvoje aktyvus profesorius Leonidas Roizmanas aprūpino diplomais visą plejadą gabių, ambicingų, techniškai gerai parengtų mokinių. Bene ryškiausias tarp jų buvo Leopoldas Digrys. 1961 m., baigęs studijas ir aspirantūrą Maskvoje, jis grįžo į Vilnių ir gavo leidimą atidaryti vargonų klasę. Tuo metu vargonų klasės kūrėsi įvairiuose Sovietijos miestuose, Vilnius čia nebuvo kažkokia ypatinga išimtis. Tik Vilniuje kai kurie mūsų vietiniai veikėjai baisiai bijojo, kad atkurtoji vargonų klasė neturėtų jokių ryšių su Bažnyčia. Gąsdinant klasės uždarymu, šalinimu iš konservatorijos ir kitokiais nemalonumais, griežtai uždrausta vargonuoti bažnyčiose. Studentai buvo paprašyti sekti vieniems kitus, ar kas nelaužo draudimo.

Naujai įsteigtose vargonų klasėse dėstė daugiausia Maskvos konservatorijos profesoriaus Leonido Roizmano, rečiau Isajaus Braudo iš Peterburgo (tada – Leningradas) mokiniai. Naujoji vargonų atlikimo mokykla, kurią L. Digrys parsivežė iš Maskvos, buvo orientuota į koncertinį sceninį vargonavimą. L. Roizmanas didžiavosi, kad „pas juos (Vakaruose – R.G.) groja vargonai, o pas mus (Sovietų Sąjungoje – R.G.) – vargonininkas“. Vokiečiai su ironija šią mokyklą vadino Moskauschule ( Maskvos mokykla). Apie tos mokyklos atstovus buvo sakoma, kad tai pianistai prie vargonų. Fortepijono muzikoje iš esmės yra du meniniai partneriai – kūrinys ir atlikėjas. Instrumentas yra tarsi jų tarpininkas. Vargonų muzikos yra trys lygiaverčiai partneriai – instrumentas, kūrinys, atlikėjas. Tikras vargonininkas privalo vienodai gerai pažinti tiek muziką, tiek instrumentą, ir su abiem jais surasti bendrą kalbą. Maskvos mokykla laikė leistinu dalyku nesigilinti į vargonų instrumento techninius dalykus, o ir apskritai jais nelabai domėjosi. Girdi, vargonininko vieta esanti šiapus prospekto, prie klaviatūrų, o vargonų visos įrangos reikalais tepasirūpina meistrai. Toks nusiteikimas lėmė tam tikrą meninį ribotumą ir tuo pačiu sudarė nepalankų klimatą vargonų paveldui išsaugoti.

Tais laikais visos Sovietų Sąjungos miestų koncertų salėse pradėta statyti naujus vargonus. L. Digrys turėjo nepranokstamą organizatoriaus talentą. Visi viršininkai žinojo, kad beprasmiška išvaryti jį pro duris, nes vis vien įlips per langą. Vos tik L. Digriui grįžus į Vilnių, buvo nupirktas 5 registrų pozityvas, su kuriuo vargonininkas keliavo po Lietuvą (dabar šis pozityvas stovi Katedros Šv. Kazimiero koplyčioje aukštai ant choro). Per porą metų buvo pastatyti nauji koncertiniai vargonai Filharmonijos salėje (1963) ir mokomieji Konservatorijos (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija) 316 auditorijoje (1964). Šiedu instrumentai buvo, galima sakyti, planiniai. Sudėtingiau buvo pastatyti naujus vargonus Katedroje, paverstoje Paveikslų galerija. Sėkmę lėmė L. Digrio energija, sumanumas ir gebėjimas manipuliuoti sovietinės nomenklatūros silpnybėmis. Pirmiausia Šv. Kazimiero koplyčioje buvo pastatytas minėtasis pozityvas. Kuklūs kameriniai konservatorijos studentų koncertai, kurių pirmasis įvyko 1963 m. pavasarį (vargonavo Bernardas Vasiliauskas), turėjo nepaprastą pasisekimą. Koncertai vykdavo sekmadieniais 13 val. (sumos metu – apie viską pagalvota!) Klausytojai koplyčioje netilpo ir pozityvas buvo perkeltas į centrinę navą. Jo galimybių aiškiai nepakako ir brendo mintis atgaivinti didžiuosius vargonus, kurių gražus barokinis prospektas taip ir traukė akį, tačiau viduje tebuvo XX a. pradžios Vilniaus meistro Vaclavo Biernackio pneumatinių vargonų griuvėsiai. Buvo sukurta ir sėkmingai išplatinta legenda apie lietuvių meistrą Juozą Radavičių, kurio vargonus būtina restauruoti. Katedroje iš tikrųjų yra buvę 1885-1889 metais pastatyti J. Radavičiaus vargonai, tačiau po V. Biernackio rekonstrukcijos, iš jų tebuvo likę vos kelios eilės vamzdžių. Trimituojant apie istorinių vargonų restauravimą, už seno barokinio prospekto 1969 m. buvo pastatytas naujas, modernus instrumentas, kuriam buvo pritaikyti likę J. Radavičiaus (ir dar senesni) vamzdžiai, juos kiek perdirbus. Katedros, kaip beje, ir kitus čia minėtus (Filharmonijos, LMTA 316 auditorijos ir pozityvą) padirbo Alexander Schuke tuometinės Vokietijos Demokratinės Respublikos firma iš Potsdamo.

Didelės ir svarbios Danijos vargonų firmos šefas džiaugiasi per 25 metus (1966-1991) padarytais darbais (tiek istorinių vargonų Danijoje sunaikino vien ši firma per savo gyvavimo metus).

Antrojo pasaulinio karo metu Vokietija ir kai kurios kitos Europos šalys buvo labai nukentėjo, buvo sugriauti ištisi miestai, karo liepsnose žuvo ir daug vargonų. Atstatant miestus, buvo dirbama skubiai, ieškant kuo pigesnių ir patogesnių statybos būdų. Įsigalėjo vadinamoji pažangos ideologija, apėmusi kone visą pasaulį. Ji buvo radikali ir negailestinga – šlavė ne tik apgriautus kvartalus, bet ir visiškai sveikus, didelės istorinės ir meninės vertės statinius. Štai Švedija kare nedalyvavo, joje nebuvo sugriautas nei vienas namas, tačiau istorinis Stokholmo senamiestis su visais puikiais barokiniais rūmais buvo pakeistas betono ir stiklo dėžių monstru. Ne veltui Nobelio premijos laureatas poetas Josifas Brodskis apie pažangos ideologijos apologetus yra pasakęs, kad visa šita trumparegė šunauja – Le Corbusier, Gropius, Mandrian – sudarkė pasaulį ne menkiau už bet kokią Luftwaffe [2].

Pažangos ideologija paveikė ir vargonų statybos meną, jis ėjo lygia greta su statybos industrijos ir architektūros tendencijoms.

Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą susiformavo nauja vargonų statybos meno kryptis - Orgelbewegung’as (Vargonų sąjūdis). Šis sąjūdis iš pradžių suvaidino reikšmingą vaidmenį tiek saugant ikiromantinį vargonų paveldą, tiek iš užmaršties ištraukiant senųjų meistrų muziką, jau nekalbant apie J. S. Bachą. Pastarojo kūryba sudarė didžiąją vargonininkų repertuaro dalį. Firmos „Alexander Schuke, pastačiusios visus minėtus naujus vargonus Vilniuje, savininkas ir vadovas Hansas Joachimas Schukė buvo puikus ir autoritetingas specialistas. Jis buvo įsitikinęs Orgelbewegung’o apologetas. Jo sukurti Filharmonijos vargonai ne tik tuo metu buvo, bet ir iki šiol išliko geriausiu šio stiliaus pavyzdys anuometinės sovietinės imperijos plotuose.

Tačiau ilgainiui, ypač septintajame dešimtmetyje Orgelbewegung tapo scholastiškas, ieškojimą vargonų skambesyje grožio pakeitė taisyklės. Jisbuvo nepakantus praeities stiliams, ypač romantizmui. Tuo metu Europoje buvo nugriauta daugybė romantinių vargonų, jų vietoje pastatyti nauji pagal Orgelbewegung’o kanonus. Daug kitų vargonų buvo „orgelbewegungizuoti“. Vokietijoje pusę visų vargonų sudaro pastatytieji po 1950 m. Tai iš dalies galima suprasti, prisimenant karo nuostolius. Bet štai Šveicarijoje, kuri nekariavo, naujų vargonų nuošimtis dar didesnis (60%), o Danijoje nauji vargonai sudaro net keturis penktadalius. Turint omenyje, kad šiose pasiturinčiose šalyse vargonus turėjo beveik visos bažnyčios, galima manyti, kad panašiai tiek istorinių, pirmiausia romantinių vargonų, buvo sunaikinta. Per daugumą buvo padaryta ir gyvas galas beveidžių, šaižaus skambesio, nei džiaugsmo klausai, nei malonumo akiai nesuteikiančių instrumentų. Ne veltui dabar, praėjus pusei šimtmečio, nemaža Orgelbewegung’o laikotarpio vargonų tie patys vokiečiai iš savo bažnyčių meta. Atlikę menkesnės vertės „orgelbewegunginiai“ instrumentai keliauja į buvusio „soclagerio“ ie trečiojo pasaulio šalis, kur sutinkami išskėstomis rankomis, it užsieniniai „firminiai“ džinsai sovietmečiu. Taip pat ir Lietuvoje tokių jau yra apie 20, ir kaskart atsiranda naujų. O patys vokiečiai ima ieškoti tikrų romantinių instrumentų užsienyje – Anglijoje, JAV. Beje, kai kur jau griaunamos ir „modernios“ pokario betoninės bažnyčios, matyti, tapusios žmonėms atgrasios.

Hansas Joachimas Schuke su L. Digriu ir tuometinės Valstybinės konservatorijos vargonų klasės studentais bei svačiais prie baigiamų statyti Filharmonijos vargonų, 1963 lapkričio mėn.

Bažnyčia šalyse, likusiose už „geležinės uždangos“ buvo komunistinių režimų prislėgta, bažnyčių vargonų priežiūra buvo apgailėtinos būklės, o naujų vargonų statyba sunkiai įmanoma. Paradoksalu, bet kaip tik dėl įvairiausių draudimų ir skurdo Vidurio ir Rytų Europos kraštuose išliko didžiulis, nors ir suniokotas, istorinių vargonų lobynas. Praktiniu požiūriu daugumos vargonų būklė yra labai bloga, bet restauratoriaus akimis žiūrint, palyginus gera: šiuose vargonuose yra išlikusi didelė dalis autentiškos medžiagos, taigi, yra ką restauruoti. To nebegalima pasakyti apie daugybę Vakarų „perrestauruotų“ arba ir visai nugriautų vargonų.

Rūpestis dėl buvusio „soclagerio“ vargonų paveldo buvo išsakytas 2000 m. rugsėjo 10 – 17 d. kongrese „Vargonai kaip Europos kultūros vertybė“, surengtame Kroatijos mieste Varaždine. Kongresas buvo skirtas aptarti varganą vargonų būklei komunistų valdytuise kraštuose ir kaip šį paveldą išgelbėti bei prikelti. Varaždino kongrese dalyvavo daugiau kaip šimtas įvairių sričių vargonų specialistų, daugiausia iš Vidurio Europos. Aktyviai dalyvavo, visų pranešimų klausėsi ir Bažnyčios atstovai, tarp jų ir Varaždino. Bavarijos kultūros ministras ne tik lankėsi daugumoje renginių, bet ir pats skaitė pranešimą. Pagrindinis kongreso rėmėjas buvo Vatikano kultūros institutas (Pontificum Consilium de Cultura Vatikan), kurio vadovas kardinolas Paulius Poupardas atsiuntė sveikinimo laišką ir pažadėjo ypatingą globą.

Buvo kalbama apie naujos Europos kūrimą, pasibaigus Šaltajam karui. Praėjus dešimčiai metų po „geležinės uždangos“ griuvimo, atėjo laikas kelti klausimus, kur link mes einame, kaip naujoji Europa elgsis su savo kultūros šaknimis, su savo kultūriniu tapatumu. Kokį vaidmenį vaidins ateities Europoje krikščionių Bažnyčia? Ar plintančios sekuliarizacijos akivaizdoje Bažnyčia, o podraug su ja ir vargonai nebus nustumti į pašalį? Ar ūkio globalizacijos ir visa apkėtusio pramogų verslo fone apskritai galima tikėtis, kad naujosios Europos valdžios Olimpui dar bebūtų įdomu apie tai galvoti? Varaždino kongreso siela buvo vokiečių profesorius Christpphas Bossertas. Jo žodžius Europa prasideda kaimo bažnyčioje [3], verta įsidėmėti: didžioji ir vertingiausioji Europos vargonų paveldo dalis yra išlikusi kaimų, o ne metropolijų bažnyčiose.

Varaždine buvo priimtos jaudinančios rezoliucijos, kaip gelbėti nudrengtą Vidurio ir Rytų Europos vargonų paveldą. Sutarta panašius kongresus rengti kasmet. 2005 m. buvo numatyta eilinį kongresą rengti Vilniuje. Po metų (2001) antrajame kongrese Geteborge buvo nutarta kurti bendrą Europos duomenų bazę, kurios dėka bet kurių konkrečių vargonų, nesvarbu, kur jie būtų, būklė, priežiūra, restauravimo metodika taptų tarptautinio domėjimosi objektu. Tuo projektas ir baigėsi, jam skirti pinigai buvo išsemti. Kaip ir dažnai šiais laikais būna, kai dirbama pavieniais, atskirais projektais – įvyksta didelis „pliumpt“, nuvilnija ratilai ir vėl tyla, ramybė.

Po Varaždino ir Geteborgo kongresų praėjo 10 metų. Apie tai, kaip pasikeitė vargonų reikalai, o ir visa Europa, buvo kalbama praėjusį rugsėjį (2011 m. rugsėjo 9 – 11d.) Ciuriche, Šveicarijoje. Buvo surengtas simpoziumas "ORGEL ORGUE ORGANO ORGAN 2011" (plačiau susipažinti galima www.orgel2011.ch ), kurio tema „Vargonų Europoje dabartis ir ateitis“. Vėl iš visos Europos susirinko keli šimtai įvairiais būdais susijusių su vargonų kultūra ir jos likimui neabejingų žmonių.

(Iš dešinės) Bernardas Vasiliauskas, vargonų klasės studentės Vida Prekerytė, Nijolė Trinkūnaitė, Giedrė Lukašaitė ir pianistė Teresė Klimavičiūtė Prahoje, 1966. Buvo nuvykę pasiklausyti „Prahos pavasario“ vargonininkų konkurso.

Simpoziumo programa buvo labai įvairi – pranešimai, diskusijos, koncertai. Buvo parengtas įdomus leidinys: visų Europos valstybių atstovai buvo paprašyti pateikti statistinius duomenis ir informaciją apie savo šalių vargonų kultūros būklę – instrumentų kiekį, amžių, dydį, mokymo įstaigas, galimybes dirbti vargonų srityje ir t.t. Dviem kalbom – vokiečių ir anglų – pateikti 29 kraštų pranešimai (Länderberichte). Vartydami šį leidinį galime pamatyti didžiulius tradicijų ir galimybių skirtumus. Vakarų Europos rūpesčiai vienoki, Vidurio ir Rytų Europos šalių, taip pat ir Lietuvos, - visai kitokie, tačiau naujausios vargonų kultūros tendencijos yra bendros visai Europai.

Iš Europos šalių daugiausia vargonų yra Vokietijoje (apie 50 000), po jos eina Didžioji Britanija (27 500), Italija (25 000). Įdomi statistika, atspindinti vargonų ir gyventojų kiekio santykį – kiek gyventojų vieniems vargonams. Pasirodo, kad santykinai mažiausiai vargonų yra Ispanijoje. Joje vieneri vargonai tenka 18 614 gyventojų. Po jos toliau nuo galo eina Portugalija (11 778), Latvija (11 000), Estija (8125), Lietuva (6667), Prancūzija (5417) ir taip iki Olandijos (1758), Vokietijos (1634), Austrijos (1167). Labiausiai „vargonizuota“ šalis Europoje, o gal ir visame pasaulyje yra Čekija (1050 gyventojų vieniems vargonams). Vertinant pagal istorinių, statytų iki 1800 m. vargonų nuošimtį, santykinai turtingiausia šalis būtų Ispanija (85%). Negana, didžioji dalis senųjų Ispanijos vargonų yra taip gerai padirbti, kad iki šiol tarnauja be didesnio remonto. Po Ispanijos eina Portugalija (68%) ir Čekija (35%). Vien renesansinių o ypač barokinių, vargonų šioje nuostabaus grožio šalyje, turinčioje 10 mln. gyventojų, yra apie 3500. Lengva įsivaizduoti, kokie tai moralinė atsakomybė ir finansinė našta kraštui, kadaise vadintam Europos konservatorija. Pagal tokių pat senų, iki 1800 m. pastatytų vargonų nuošimtį Lietuva prilygsta prie tuo atžvilgiu varganiausių šalių ir yra greta Austrijos, Didžiosios Britanijos, Olandijos (5%). Mažesnis nuošimtis tik Šveicarijoje (4%) ir Danijoje (1%). Pastarosiose šalyse jų nuošimtis mažas dėl to, kad turėta per daug pinigų ir netausotas paveldas, o pas mus – todėl, kad turėjome per daug niokotojų. XVIII a. ir senesnių vargonų Lietuvoje turime vos virš 20, t. y. pusantro šimto kartų mažiau, nekaip Čekija. Todėl kiekvienas naujas praradimas mums yra tiek pat kartų skausmingesnis. Daugelio Vidurio Europos šalių istorinių vargonų būklė tebėra bloga, bendra situacija taip pat nepavydėtina. Ilgametė šalių izoliacija rytinėje „geležinės uždangos“ pusėje lėmė, kad net toks dalykas, kaip kalbos barjeras, trukdo mūsų vargonų paveldosaugininkams ir restauratoriams gauti informacijos, naudotis literatūra, laisvai bendrauti, jaustis lygiaverčiais pašnekovais ir partneriais. Buvo atkreiptas dėmesys į bendro humanitarinio išsilavinimo stoką, dėl kurio daugelis buvusio „soclagerio“ vargonininkų, vargonų meistrų, paveldosaugininkų, ekspertų nelabai tesuvokia vargonų paveldo apsaugos esmę.

Filharmonijos vargonų atidarymo koncertas, 1963 lapkričio mėn. Vargonininkas - prof. Wolfgangas Schetelichas iš Leipcigo

Vargonų paveldo išsaugojimas vis dar tebėra mūsų, lietuvių, taip pat ir mūsų artimiausių kaimynų dėmesio centre, tačiau per tą dešimtmetį po Varaždino ir Geteborgo laikai pasikeitė. Ciuricho simpoziume, galima sakyti, nebe vargonai buvo galvoje. Vis labiau kalbos krypo į vargonų ateitį šiuolaikinėje globalizuotoje ir „nusipolitkorektinusioje“ Europoje, į vargonų muzikos vaidmenį ir bendrą vargonų kultūros Europoje likimą. Tiek simpoziumo medžiaga, tiek pranešimai ir renginiai atsispindėjo susirūpinimą dėl vargonų muzikos ir vargonininkų likimo. Konstatuojama, kad ji greitėjančiu tempu smunka – vargonų muzika vis rečiau skamba, Bažnyčiai jos reikia vis mažiau. Ciuriche kalbėjo ISO (International Society of Organbuilders – Tarptautinė vargonų statytojų asociacija) prezidentas, vienas iš rimčiausių dabartinės Anglijos vargonų statytojas Johnas Manderas. Jis savo pranešime [4] priminė, kad vargonai šimtmečius buvo centrinis Europos kultūros elementas. Tačiau dabartinė vargonų viena yra jau kita. Visi mato, kad Europos kultūra orientuojasi į pramogų verslo produktus. Bažnyčia tuštėja, ypač kaimuose. Tendencija akivaizdi net tokioje konservatyvioje katalikiškoje šalyje kaip Lenkija. Arba štai gilių vargonų tradicijų Olandijoje kaimo bažnyčiose nebėra išsilavinusių vargonininkų, vargonavimas pamaldose yra degradavęs, vietoje vargonų dažnai būna fortepijonas arba popsinė grupė. Miestuose bažnyčios taip pat uždaromos, keičiasi jų funkcija. Pvz., Utrechto Šv. Marijos bažnyčia paversta restoranu, kurio virtuvė įrengta po istoriniais vargonais.

Beveik visoje Europoje yra savų rūpesčių – sunku įsigyti vargonininko išsilavinimą, o jį gavus dar sunkiau gauti darbo. Štai Ispanijoje bažnytinės muzikos mokyklose, sakoma, dėl sunkmečio vargonų klasės uždarytos. Mūsų Muzikos akademijos vargonų klasę kasmet baigia po kelis absolventus. Nors daugelis jų darbą bažnyčioje gauna, menkas atlygis, prasta instrumentų būklė ir kuklokas dėmesys iš Bažnyčios pusės nesudaro sąlygų gabumams ir išsilavinimui plėtotis. Galima pasiguosti nebent tuo, kad daugelio šalių vargonininkų rūpesčiai labai panašūs. Neveltui Ciuricho simpoziume skambėjo raginimai atlyginti už darbą. Gal tik Skandinavijos bažnyčių vargonininkai dar gali pasidžiaugti jiems rodomu dėmesiu.

Apie vargonininkų būvį aistringai kalbėjo apie Briuselio karališkosios konservatorijos garbės profesorius Jeanas Ferrardas. Anot jo, vos keli belgų vargonininkai plačiau koncertuoja Belgijoje ir užsienyje, tačiau vien iš to nei vienas pragyventi negali. Muzikos mokyklose yra vargonų klasės, jose mokosi šimtai mokinių, tačiau apie darbą reformatų bažnyčioje tegalima svajoti. Einama vargonininkauti vien todėl, kad būtų galimybė naudotis instrumentu. Matyti, ir čia būna savų nesusipratimų. Antraip simpoziumo rezoliucijoje nebūtų atsiradęs punktas remti bažnyčios vargonininkų išsilavinimą, leidžiant jiems nemokamai ir pakankamai repetuoti. Pačių kunigų muzikinis išsilavinimas, anot prof. J. Ferrardo, yra „katastrofiškas“. Kunigai pritaria, kai bažnyčios lankytojai mieliau dainuoja (žodis giedoti čia jau nebepritinka) ir klausosi popmuzikos, kai jiems mielesnės gitaros, nekaip vargonai. Mums nuo seno pažįstamas šveicarų vargonininkas Guy Bovet apskritai mano, kad vargonų ateitis Bažnyčioje darosi abejotina.

Kompromisų su popsu paieškos tampa rimtu Europos vargonų visuomenės rūpesčiu. Ciuriche vienas šveicarų vargonininkas pademonstravo savo giedantį ir šokantį bažnyčios chorą, kurį, jei nežinotum, palaikytum kabareto grupe. Norint trūks plyš suteikti vargonų klausytojams atrakcijų, ieškoma įvairiausių formų. Pvz., Utrechte buvo festivalis, kuriame vargonai buvo pristatomi įvairiais būdais – vargonai solo, vargonai su kitais instrumentais, vargonai su šokiu, vargonai su šviesos paveikslais, kurie projektuojami ant didelės burės, kuri buvusi užtempta ant didingos bažnyčios. Anglijoje dabar madingi nebylūs filmai, ir bandoma vargonais jiems pritarti. Vargonuojama su elektrogitaromis, galvojama juos panaudoti cirkuose su klounais, su pantomimomis, su ekvilibristais. Iškeliama daug idėjų, kaip vargonų panaudojimą praplėsti. Tačiau šios idėjos, mano manymu, tėra vargondirbių pastangos išsaugoti rinką. Iš tiesų jos reiškia vargonų kultūros Europoje saulėlydį. Prisiminsime - vargonai šimtmečius yra centrinis Europos kultūros elementas. Ar negali būti, kad vargonų kultūros saulėlydis pranašautų ir apskritai visos Europos civilizacijos saulėlydį?

Passion. Autorius Jürgen Ammer. Atvirukas, išleistas Rytų Vokietijoje, apie 1985 m.

Ciuriche buvo priimta rezoliucija (Zürcher Resolution "ORGEL ORGUE ORGANO ORGAN 2011"). Manau, ši rezoliucija nuo eurovizinių saldiklių aptukusios Europos dvasios nesujaudins, jokių praktinių pasekmių neturės. Tačiau kaip mūsų laikų vargonų kultūros situaciją gana ryškiai atspindintis dokumentas yra įdomi.

Kadangi jos tekstas nėra labai ilgas, pateikiame jį visą:

Vargonai yra Europos kultūrinė vertybė, pasklidusi po visą pasaulį. Jie šimtmečiais suteikdavo postūmį muzikos kūrybai, muzikos atlikimui, muzikiniam auklėjimui ir muzikos instrumentų gamybai. Tačiau jie yra ir kai kas dar daugiau: Bažnyčios ir krikščionybės kontekste jų religinė bei dvasinė įtaka padėdavo ir tebepadeda formuoti tas dvasines nuostatas, kryptis ir vertybes, kuriomis Europa teisėtai didžiuojasi. Vargonai žavi žmones tiek kaip individualiai sukurtas, techniškai sudėtingas meninio amato kūrinys, tiek ir dėl savo neišmatuojamų skambesio galimybių. Pagal UNESCO konvenciją, skirtą kultūrinės įvairovės globai ir plėtrai, funkcionuojantys vargonai ir meniškas vargonavimas išsaugo kultūrinį paveldą, skatina šiuolaikines muzikos išraiškos priemones ir palaiko dialogą su kitomis kultūromis. Tuo būdu vargonai sutvirtina kultūrinę žmogaus tapatybę.

Greitų pokyčių bei visuomeninių lūžių metu, žinodami permainingą savo instrumento istoriją, čia susirinkę vargonavimo ir vargondirbystės žinovai iš visos Europos, turėdami vieną tikslą – pabrėžti vargonų reikšmę visuomenei šiandien ir ateityje.

Su rūpesčiu jie konstatuoja, kad

iškilo pavojus prarasti deramą dėmesį ir pagarbą Europos vargonų kultūrai, menkstant Bažnyčios socializacijai, jau keli dešimtmečiai menksta muzikinės publikos ištikimybė vargonų muzikai;

pamaldose vargonai nepakankamai suvokiami kaip inovatyvus, įvairiems stiliams atviras instrumentas ir yra kitų instrumentų arba net muzikos konservų [5] išstumiami;

tiek koncertų, radijo, televizijos programose, tiek ir spausdintoje žiniasklaidoje vargonai yra mažai pristatomi;

nyksta susidomėjimas vargonų studijomis, ypač aukštosiose muzikos mokyklose;

kai kuriose Europos šalyse tiek vertingų istorinių, tiek naujų vargonų priežiūrai ir išsaugojimui. skiriama per mažai lėšų;

keičiantis bažnyčių ir koncertinių salių patalpų paskirčiai, taip pat dėl abejingumo, daugelis vargonų būna apleisti ir net sunaikinti.

Siūlydami būklės taisymo kelius, jie kreipiasi į politikos, bažnyčios ir kultūros lyderius, ypač į Europos Sąjungos institucijas ir UNESCO, vyriausybes, bažnytines institucijas ir garbingus postus užimančius žmones, visų lygių muzikos mokyklas, koncertines organizacijas ir žiniasklaidą.

Jie ragina

vargonų kultūrą traktuoti kaip atitinkamą viešojo kultūrinio gyvenimo dalį;

vargonų muzikai bažnytinėse apeigose, koncertuose ir radijo laidose skirti deramą vietą;

patraukliomis demonstracijomis ir koncertais patraukti vaikus, jaunimą ir suaugusius į tikrų vamzdinių vargonų kultūrą, idant vargonų muzika savo skambesio įvairove ir gausa juos sužavėtų bei pažadintų susidomėjimą šiuo technikos stebuklu;

vargonų dėstymą įtraukti į instrumentinio mokymo programas;

paauglius nukreipti į įdomias vargonininko ir vargondirbio specialybes;

skatinti ir plėtoti tiek pagrindines, tiek ir fakultatyvines vargonų specialybės studijas;

remti bažnyčios vargonininkų išsilavinimą, leidžiant jiems nemokamai ir pakankamą laiką repetuoti;

gerus, savitas stilistines ypatybes turinčius vargonus apsaugoti nuo neapmąstytų, madingų perstatymų;

tinkamai vertint muzikus, dirbančius Bažnyčiai ir atlyginti jiems už darbą;

vargonų būklės palaikymui, taipogi vargonų inventorinimui ir paveldosaugai numatyti reikalingus finansinius išteklius, kai reikia, peržengiant valstybių sienas;

pasitelkti visus priklausančius specialistus užtikrinti aukštą instrumentų kokybės, taip pat koncertinio ir liturginio vargonavimo lygį.

Jie yra įsitikinę, kad dėl tokių priemonių vargonų instrumento ir vargonavimo meno situacija pagerės ir bus pasiekta plačiosios visuomenės susidomėjimo pažanga.

---

[1] Plačiau žr. E. Šeduikytė-Korienė. Lietuvos vargonų menas, Vilnius, 2012.

[2] О, вся эта недальновидная сволочь- Корбюзье, Мондриан, Гропиус, изуродовавшая мир не хуже любого Люфтваффе! Иосиф Бродскоий.Об архитектуре современных городов. http://www.wtr.ru/aphorism/brodsky.htm.

[3] Chr. Bossert. Begrüßung zur Eröffnung des Kongresses. Die Orgel als europäisches Kulturgut. Kongessbericht, Öhringen 2007, S.10.

[4] J. Mander. Situation und Zukuntsaussichten im Orgelbau. ISO jourmal, №39 / December 2011, S.8.

[5] Turimi omenyje įvairūs elektroniniai instrumentai (sintezatoriai, „sempleriai“) – R.G.   

Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) sekmadienį oficialiai patvirtino Seimo rinkimų rezultatus vienmandatėse ir daugiamandatėje apygardose.

Lietuvos piliečiai 70 Seimo narių renka daugiamandatėje apygardoje, 71 - vienmandatėje, tačiau po šių rinkimų viena vieta parlamente lieka tuščia. Zarasų-Visagino apygardos balsavimo rezultatai po pirmojo turo pripažinti negaliojančiais dėl pažeidimų. Čia pakartotiniai rinkimai turės būti surengti ne vėliau kaip po pusės metų.

Vienmandatėse apygardose trys parlamentarai - Algirdas Butkevičius, Leonardas Talmontas bei Virginija Baltraitienė - išrinkti jau per pirmąjį turą.

Antrajame ture vienmandatėse apygardose išrinkti 67 parlamentarai: Irena Degutienė, Arvydas Anušauskas, Andrius Kubilius, Vytenis Povilas Andriukaitis, Dainius Kreivys, Audronius Ažubalis, Paulius Saudargas, Linas Balsys, Algis Strelčiūnas, Sergejus Ursulas, Rimantas Jonas Dagys, Rytas Kupčinskas, Vincė Vaidevutė Margevičienė, Rasa Juknevičienė, Arimantas Dumčius, Kazimieras Kuzminskas, Kazys Starkevičius, Vida Marija Čigriejienė, Naglis Puteikis, Raimundas Paliukas, Eligijus Masiulis, Pranas Žeimys, Edvardas Žakaris, Arvydas Mockus, Valerijus Simulikas, Petras Narkevičius, Povilas Urbšys, Domas Petrulis, Albinas Mitrulevičius, Julius Sabatauskas, Petras Gražulis, Artūras Skardžius, Remigijus Žemaitaitis, Darius Petrošius, Jurgis Razma, Jolita Vaickienė, Audronė Pitrėnienė, Kęstutis Bartkevičius, Saulius Bucevičius, Valentinas Bukauskas, Alma Monkauskaitė, Edmundas Jonyla, Algimantas Salamakinas, Rima Baškienė, Vitalijus Gailius, Antanas Matulas, Aleksandras Zeltinis, Ričardas Sargūnas, Vytautas Saulis, Milda Petrauskienė, Šarūnas Birutis, Petras Čimbaras, Rita Tamašunienė, Jaroslavas Narkevičius, Dangutė Mikutienė, Bronius Bradauskas, Rimantas Sinkevičius, Julius Veselka, Bronius Pauža, Juozas Olekas, Mindaugas Bastys, Raminta Popovienė, Donatas Jankauskas, Andrius Palionis, Raimundas Markauskas, Algis Kašėta, Kristina Miškinienė.

Bene daugiausiai diskusijų posėdyje sekmadienį diskutuojant dėl vienmandačių apygardų kilo dėl rezultatų Pajūrio apygardoje. Nepaisant to, kad dviejų šios apygardos apylinkių biuleteniai buvo perskaičiuoti kelis kartus, komisijos nariai užtruko ieškodami kompromiso, kaip vertinti procedūrinius pažeidimus skaičiuojant balsavusiųjų iš anksto balsus. Galiausiai patvirtinta konservatoriaus P.Žeimio pergalė prieš "darbietę" Genoveitą Krasauskienę 39 balsais.

VRK tvirtindama rinkimų rezultatus daugiamandatėje apygardoje pripažino, kad "2012 m. Seimo rinkimų metu daugiamandatėje rinkimų apygardoje buvo padaryta Seimo rinkimų įstatymų pažeidimų, kurie neturėjo esminės įtakos rinkimų rezultatų nustatymui šioje rinkimų apygardoje".

VRK nepritarė vieno komisijos nario Liutauro Ulevičiaus raginimui rinkimų rezultatų netvirtinti - jo teigimu, komisija turėjo pripažinti rinkimų rezultatus daugiamandatėje apylinkėje negaliojančiais, nes buvo padaryti daugybiniai šiurkštūs įstatymų pažeidimai, dalis jų – kol kas neįvertinti, įvertinti netinkamai ar tiriami.

VRK taip pat netenkino Tautininkų sąjungos skundo, kuriame irgi prašyta dėl šiurkščių pažeidimų panaikinti Seimo rinkimų rezultatus.

Į naująjį Seimą per eilinius rinkimus spalio 14 dieną ir antrąjį turą vienmandatėse apygardose spalio 28 dieną išrinkti 140 tautos atstovų.

Pagal patvirtintus rezultatus daugiamandatėje ir vienmandatėse apygardose, daugiausiai vietų Seime turės socialdemokratai - 38, antri liko konservatoriai, kurie turės 33 vietas, Darbo partija - 29, partija "Tvarka ir teisingumas" - 11, Liberalų sąjūdis - 10, Lietuvos lenkų rinkimų akcija - 8, partija "Drąsos kelias" - 7, taip pat į Seimą išrinkti trys savarankiškai išsikėlę kandidatai ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovė.

Prancūzijos prezidentas Francois Hollande'as, sekmadienį lankydamasis Libane su trumpu vizitu, pažadėjo „ginti“ šią šalį nuo destabilizavimo grėsmės, kurią kelia kruvinas konfliktas kaimyninėje Sirijoje.

"Prancūzija negailės jėgų, kad būtų užtikrinti Libano nepriklausomybė, vienybė ir saugumas", - sakė F.Hollande'as per bendrą spaudos konferenciją su Libano prezidentu Micheliu Sleimanu.

Prancūzija yra pasiryžusi "visa savo jėga priešintis bet kokiems bandymams destabilizuoti" Libaną, pridūrė jis.

Pasak jo, "Libanas turi būti apsaugotas" nuo bet kokių konflikto Sirijoje pasekmių. Stebėtojai nurodo, kad nuo 2011 metų kovo, kai prasidėjo sukilimas, Sirijoje jau žuvo daugiau kaip 36 tūkst. žmonių.

M.Sleimanas toje pačioje spaudos konferencijoje sakė dar kartą patvirtinęs F. Hollande'ui "Libano įsipareigojimą vengti negatyvių (Sirijos) krizės atgarsių".