news archive 2012:10-05

Renata  Šerelytė ( gim. 1970 m. Šimonyse, Kupiškio raj.) – prozininkė, poetė, dramaturgė, visuomenės kritikė.  Baigė Šimonių vidurinę mokyklą. Vilniaus universitete -  lietuvių kalbą ir literatūrą. Dirbo vaikų žurnale „Žvaigždutė“, žurnale „Jaunimo gretos“,  savaitraštyje „7 meno dienos“. Debiutavo  1986 m., kai žurnale „Moksleivis“ buvo išspausdinti jos eilėraščiai. 1995 m. išleistas pirmasis novelių rinkinys „Žuvies darinėjimas“. 1997 m. jai buvo įteikta Šarūno Marčiulionio premija už geriausią knygą vaikams – „Jundos lemtis“. 1999 m. išleistas romanas „Ledynmečio žvaigždės“ 2000 m. R. Šerelytė apdovanota Žemaitės premija. 2001 m. už novelistiką, išspausdintą literatūros mėnraštyje „Metai“, rašytojai įteikta A. Vaičiulaičio premija. 

Didelio pasisekimo rašytoja susilaukė 2002 m. per Frankfurto knygų mugę. Renata Šerelytė yra išleidusi arti dvidešimt knygų, žinoma ir kaip vaikų, jaunimo rašytoja, radijo žurnalistė.

 Kaip atradote savo pašaukimą? Ar daug ieškojote, klydote, abejojote?

 Nelabai smagu  taip teigti, bet ...  abejojau neilgai, ieškoti savo pašaukimo neteko, o jeigu šaukdavausi jo, tai bijau, kad  niekas negirdėjo.  Vidinė rašymo motyvacija lydėjo nuo pat  vaikystės. Man atrodo, kad ir kitiems tai buvo aišku – ir namiškiams, kai kiauras dienas praleisdavau, rydama knygas ir  rymodama prie popieriaus lapo,  ir mokytojams; nei fizikos, nei matematikos mokytojai per daug nepykdavo, kai  spoksodavau   per pamoką  į lubas, ieškodama kitų pasaulių...

   Tik man kiek gaila, kad  pro ausis leidau  formules ir skaičius. Šiandien jie man kur kas įdomesni nei tada, mokykloje. Negaliu teigti, kad  buvau  visiška  nevykėlė tiksliųjų  mokslų atžvilgiu (nors šiaip jau humanitaras, o dar literatas,  pagal populiarų mąstymo standartą šioje srityje turėtų būti  vėpla)   -  dar ir dabar atsimenu, kaip nustėro visa klasė ir mokytojas, kai ant lentos  išprendžiau algebros uždavinį ir gavau penketą (tuomet buvo penkiabalė sistema).  Egzistavo populiari nuomonė, kad  poetui beigi rašytojui  matematikos anei  fizikos nereikia. Dabar matau, kad ši nuostata  klaidinga. Ne veltui šviesaus atminimo profesorius Jonas Kubilius buvo vadinamas „matematikos poetu...“ . Ir ne veltui   J.Brodskis pasakė,  kad  poezija nėra pramogos ar netgi meno forma,  o  mūsų lingvistinis, genetinis, evoliucinis tikslas.  Apibendrinus būtų galima pasakyti, kad eilėraštį reikia  išspręsti kaip uždavinį. Kad eilėraščio tikslas nėra išlieti savo  sentimentų perteklių. Tai puikiausiai   galima padaryti, pavyzdžiui, dirbant sode -  purškiant rožes nuo grybelio ar  renkant amarus. Dabar – pats lapų grėbimo sezonas, irgi labai romantiška.

 Kas yra Jūsų autoritetai? Ką laikote savo mokytojais? Kodėl?

 Autoritetai?.. Kai kurie žmonės  šį žodį painioja su autoritarais – gal ir ne veltui...

   Šiaip jau man autoritetai yra   daugelis išmintingų žmonių. Išmintingų – ne gudrių,  ne klastingų, ne protingų. Toji išmintis  kartais  visai nesusijusi su intelektualumu, nes, kaip  teigia   mano mėgstamas rašytojas G.K. Chestertonas, „šaltų intelektualų  pasaulyje (...) tiek daug kvailų ir tiek mažai sąmojingų ir visai nedaug protingų žmonių“ (citata iš G.K. Chestertono „Esė“ rinktinės, 1989). Pastaruoju metu ne sykį teko tuo įsitikinti.

Iš visų meno sričių labiausiai  mėgstu  kiną ir literatūrą. Todėl ir autoritetai – ne vien garsūs rašytojai, bet ir kino meistrai. Nevardysiu visų -   paminėsiu dvi pavardes, gerokai  besiskiriančius kūrėjus – Andrejų Tarkovskį ir  Timą Burtoną. Nuo vaikystės  žaviuosi Ch. Dickenso kūrinių  gyvybine jėga ir humoro jausmu,  Iris  Murdoch  knygomis,  Wislawos Szymborskos „Neprivalomais skaitiniais“ -  jeigu tokias recenzijas  rašytų mūsų kritikai,   jie būtų skaitomesni už romanistus. O dar Edgaras Alanas Poe, Johnas Miltonas, G.K. Chestertonas,  C.S.Lewisas... Bent jau stiliaus atžvilgiu savo autoritetais įvardyčiau W. Szymborską, G.K. Chestertoną ir C.S. Lewisą. Tiesa, kad tik nepamirščiau Michailo Bulgakovo  - „Meistras ir Margarita“ yra viena mėgstamiausių mano knygų.

Visada mėgau ir dabar su dideliu malonumu skaitau   vaikų literatūrą.  Kadangi vaikų literatūroje irgi siaučia įvairiausios mados,  atskirti   madingą  kūrinį  nuo  vertingo  reikia  ir laiko, ir nuojautos, ir   kalbos jausmo.  Bet jau tikrai galiu pasakyti, kad „ Haris Poteris“  niekada  nepralenks Astrid Lindgren „Brolių Liūtaširdžių“. Na, taip jau  bent man atrodo. Tarp mėgstamiausių   literatūros vaikams rašytojų  -  W.Haufas, Tuvė Janson, H.K. Andersenas, J.R. Tolkienas, C.S. Lewisas, M.Ende ir daugelis kitų rašytojų. Iš lietuvių -  tiesiog leipėdavau  nuo A.Liobytės „Pasakos apie narsią Vilniaus mergelę ir galvažudį Žaliabarzdį“. (Žinoma, čia dar ir stebuklingos Birutės  Žilytės iliustracijos veikė...). Ir nuostabioji Vytautė Žilinskaitė, jos „Kelionė į Tandadriką“  beigi daugybė puikių jos apsakymų vaikams...

Kas jus įkvepia? Kokios knygos, muzika, filmai ir/ar kita?

  Įkvepia pats gyvenimas. Žmonės. Ir susitikimas  su   globos namų vaikais, ir  paplepėjimas su turgaus pardavėja, ir  kai šunį vedžiodama sutinku kitų šunų šeimininkus – jeigu tik būna pokalbiui tinkama nuotaika.  Savaip įkvepia ir konfliktai -  vienąsyk mano vargšė Kopa, labai draugiškas ir orus šuo, gavo į nosį pipirinių dujų, nes priėjo pasisveikinti su  nepažįstamu žmogumi... Ne, su nepažįstamais neverta kalbėtis, patys matote. Jiems viskas atrodo pavojinga , nors  pavojingi tai jie patys.

  Įkvepia oras, netgi kai būna  lietinga ar šalta, ar  vėjas sulaužo  skėtį. Negi   dėl to turėčiau tuoj kažką  kaltinti? (Šiaip jau tradiciškai  turėčiau užsipulti politikus, nes nuo jų priklauso ne tik šilumos kainos, bet ir   oro temperatūros svyravimai). Įkvepia  geras  maistas,  įdomi knyga, ramus pasivaikščiojimas ar  pabėgiojimas  stadione. Vargu ar reikia visus tuos paprastus dalykus laikyti šalutiniais, nereikšmingais. Nereikšmingas  gali pasirodyti besąs ir pats gyvenimas... Džiaugsmui užtenka paprastos priežasties. Nebūtina, pasak C.S. Lewiso, visą laiką galvoti apie dvasingumą   - Niūriosios vizijos didybę ir grožį,  išskirtinai jūsų pasisavinamą kosminę energiją, nes iki nevertųjų (turgaus pardavėjų etc.) ji neprieina, ir panašiai. Taip, tai  dvasinga, bet nereikia pamiršti, kad ir velnias yra dvasia, o Naujajame Testamente yra netgi posakis „velnio angelai“. Taigi, mieli angelų mylėtojai, pagalvokite, su kokiais sparnuočiais turite reikalą.

   Ir knygas skaitau visokias, ir būtent jų  įvairumas mane įkvepia. Viena rašytoja teigė, kad  nori skaityti tik geras knygas ir visa kita rinktis tik gera. Puiku, tik kaip, neperskaitęs blogos knygos, suprasi, kas yra gera knyga? Ir ar tas „gerumas“ nevirs vidutiniškumu?..Juk būtent vidutiniškos knygos, vidutiniški kūriniai pretenduoja į  „gerųjų“ sąrašus.  Dėl įvairumo paskaitau ir  „Iliustruotojo mokslo“, ir  „Žmonių“  žurnalus – tikrai negaliu neigti, kad jie manęs neįkvėptų. Oho, dar ir kaip!..Dar  įkvepia politiniai debatai. Negaliu atitraukti akių nuo  kai kurių žmonių mimikos, gestų, o kai vieno debatuojančio  piliečio rankose pamačiau  Rūpintojėlį, tai iš susižavėjimo net aptirpau.

Bijau, kad  mano muzikos klausymai   liko glūdėti praeity ( „AC/DC“, „Metallica“, „Nirvana“, „Deaf  Leppard“, „Nazareth“ , „The Beatles“,  „Deep Purple“, Tina Turner, Boni Tyler, „Queen“ ). 

Esu beviltiškai pasenusi  šiuolaikinės muzikos atžvilgiu.  Užtat kaskart atrandu klasiką. Anava su malonumu išklausiau  R.Vagnerio „Tristaną ir Izoldą“  LNOBT, o Sigutės Stonytės atliekamos  dainos nuskambėjo nuostabiai. Nelabai mėgstu operą, vis dėl to nelemto operos solistų teatrališkumo, bet E. Nekrošiaus  „Otelas“   tiesiog pavergė,  Sigutė Stonytė ir ten buvo  nuostabi.

 Ką galvojate apie mus, šiuolaikinį jaunimą?

    Svarbiausia – kad niekada neimčiau bambėti: o jau tas šiuolaikinis jaunimas!.. O jau mano laikais taip nebūdavo !.. Visais laikais visko būdavo. Ir dabar būna.

    Buvo toks epizodas, mačiau savo akimis.  Sereikiškių   parke  ant suoluko sėdi surukusi  senutė,  sena kaip XIX amžius. Pro šalį eina  mokiniai su mokytoja – šeštokai, ne vyresni. Šurmuliuoja, šūkauja,  juokiasi. Du atsilieka, ir  senutė staiga  parodo jiems nepadorų gestą. Vaikai net atšlyja. Vienas atsitokėjęs  pasako: „ Na ir senimas šiais laikais...“

   Užtat jeigu kas  ima pernelyg peikti jaunus žmones  ar mokyti juos etiketo, prisimenu šį epizodą.

 Kaip informacinės technologijos keičia mūsų visuomenę? Ar naudojatės socialiniais tinklais?

      Ne, socialiniais tinklais  nesinaudoju, esu tokia viena iš visos šeimos – vyras ir vaikai  naudojasi. Gal ir būtų įdomu  - juk užmetu akį, matau, kad jie  įdomiai susirašinėja, atsiunčia visokių žaismingų paveiksliukų, įkelia nuotraukėlių.  Mezgami  dialogai ir  polilogai, vyksta labai gyva reakcija į  politinius ir nepolitinius reiškinius... Galbūt nesinaudoju dėl dviejų priežasčių: labai trūksta tam laiko, antra vertus, draugų turiu nedaug, ir  būtent todėl jie yra draugai.

 Dar – knygos man yra draugai, o jų turiu tiek, kad vis svajoju apie atskirą kambarį – biblioteką. Britiško stiliaus – su  židiniu, su tamsuojančiais tomais lentynose, su  kanapa ir toršeru, su  senovišku staliuku   pypkei ir viskio taurei ( juokauju, nes nerūkau, o viskio nemėgstu), o gal ir kokiu nepiktu  vaiduokliu, naktį dūsaujančiu už  „Pomirtinių Pikviko klubo užrašų“. Tai viena iš mano svajonių. Tarkim, atvažiuoja  į svečius senas draugas,  ir aš galiu priimti jį bibliotekoje, aristokratiškai. Tai kažkaip  sutaurina ir patį susitikimą. Anoks čia  džiaugsmas priimti  svečią didelėje kaip daržinė svetainėje, kur pilna   krištolo ir briedžių ragų ir viskas net aidi nuo  ertmių tuštybės.

     Kita vertus, vaikystėje turėjau savo savotišką  „feisbuką“ -  susirašinėjau  su vaikais kone iš visų TSRS respublikų, per mėnesį  gaudavau  kartais ir iki dešimties laiškų,  paštininkas būdavo pasibaisėjęs. Žinoma,  jų reikėdavo laukti, neretai ir ilgokai,  juk, pavyzdžiui,   iš tuometės Turkmėnijos  ar    Kirgizijos  jie  neatskriedavo kaip dabar  kad atskrieja elektroninis laiškas iš  Čikagos. Dar ir dabar turiu  vaikystės laikų albumą, kur suklijuotos  mano susirašinėjimo draugų nuotraukos. Toks keistas ir egzotiškas albumas. Žiūriu į buriatės Darimos nuotrauką (fotoateljė „Sibiriačka“, Ulan Udė) ir  prisimenu M.Martinaičio „Kukučio balades“ – tą eilutę, kur  pro Kukučio trobos langą  „ žiūri buriatų vaikai...“

     Regis, kad viskas dabar vyksta kur  kas sparčiau, intensyviau  - informacija  sklinda  didžiuliu greičiu.  Tai turi ir privalumų, ir trūkumų.  Jų vardijimas užtruktų.  Tik pasakysiu, kad  jokia gyva būtybė negali  viršyti  savo  „įgimto“ greičio -  tam pernelyg  smarkiai priešinasi erdvė.  Užtat greitis man iš fizikos objekto   kartais pavirsta metafiziniu.

 Kodėl svarbu išlaikyti tautinę tapatybę? Ką jums reiškia ištikimybė Lietuvai?

     Žinot,   „Dviračio šou“  dar neseniai rodydavo  tokius veikėjus -   paleckiukus su  trumpomis kelnėmis ir  raudonais kaklaraiščiais, jie  labai entuziastingai   daužė savo būgnelius.  Taigi aš ir baiminuosi, kad  šitie žodžiai – „tautinė tapatybė“ ir „ištikimybė Lietuvai“ netaptų   pionieriško būgnelio dundėjimu. Kaip ir daugelis kitų  kilnių sąvokų. Tapdamos   šūkiais, lozungais, jos  tapo plokščios, vienmatės  - netekusios tūrio,  jos  nebesukuria potekstės.

    Galbūt todėl  žodis „tauta“, „tautinis“  mane kartais priverčia krūptelėti.  Šią savijautą galbūt tiksliausiai apibūdintų Tomo Venclovos žodžiai , kad negalima  iš tautos daryti stabo.  O kadangi neretai ir politinės, ir kriminalinės naujienos (komercinės televizijos  jų beveik ir nebeskiria) paliudija, kad  esame   Europos stabmeldžiai (visokie politiniai - kriminaliniai raganavimai ir žyniavimai, užkeikimai ir prakeiksmai, būrimai iš kompiuterio ekrano beigi nuotraukų ir t.t.), dar ir tauta kaip stabas jau būtų nepakeliama.  Kartais pagalvoju apie sąvoką  „nacija“, kuri jungtų ne tik valstietišką, bet ir Lietuvos didikų paveldą. Bet apie pastarąjį mes labai mažai žinome, užtat vienas  iš  įdomiausių  dalykų yra  valstietiškos kultūros bandymas jį įtraukti, pasisavinti, „suvirškinti“, tai liudija  ir skirtingos buities, ir interesų, ir mentaliteto supainiojimą ( juokinga, kai  matai  maitinimo įstaigą, pavadintą „Grafo mene“, kuri panaši į medkirčio trobelę, o ant sienų dar ratai kabo).

    Ištikimybė Lietuvai   man  yra ištikimybė kalbai.

    Pagarba gyvybei – kokia ji bebūtų. Gal net tokios rūšies, kurios  instinktyviai bijaisi. Švara  ir estetika  – kad jos trūksta, liudija  žmogaus elgesys gamtoje. Negaliu pakęsti šiukšlinančių žmonių –   beveik neginčijamai esu  priskyrusi juos   „trūkstamosios grandies“  porūšiui (žmogaus ir  beždžionės hibridui, to, kurio jau seniai ieško mokslininkai,   nematydami, kad  jo ir ieškoti nereikia, jis   nuolat malasi prieš nosį). Ir dar – jeigu kas  įžeidinėja Lietuvą, niekindamas ją  iš savosios tuštybės ir kaltindamas kitus dėl savo nesėkmių ar nesugebėjimų,   širdyje skauda. 

Tarsi būtų užsipultas  mylimas  asmuo.

 Jeigu ištikimybė būtų  plokščia sąvoka, gal tada neskaudėtų?..

 Kokie dalykai Jums svarbiausi bendraujant su kitu žmogumi?

     Reikia mokėti klausytis.  Ir ypač dabar -  kai visi daug šneka, kai  kalba  tampa vis agresyvesnė, nevalyvesnė,  fiziologiškesnė.  Yra nuostabi knyga, M.Endės „Momo“ – apie mergaitę, kuri turėjo stebuklingą savybę – mokėjo taip kiekvieno klausytis, kad besiklausydama permatydavo jį kiaurai, o kalbantysis, ypač jei kalbėdavo visokias  tuštybes, susigėsdavo ir liaudavosi. Ir netgi pasitaisydavo – tapdavo geresnis.

     Kad  valstybė ir pilietis keistųsi, evoliucionuotų, galbūt reikia, kad išmoktume  įdėmiai klausytis?.. Tai, žinoma, sunku, nes   demagogija, ypač politinė, pasižymi  įgimtu   kito žmogaus, kitos nuomonės  negirdėjimu. Neatsilieka ir „paprastas žmogus“ – jis  irgi neretai girdi tik tai, ką nori girdėti.

    Šiaip man bene sunkiausia bendrauti su žmonėmis, kurie fanatiškai įsitikinę savo teisumu  ir  jokia abejonė nevirpina jų  marmurinių įsitikinimų. Paprastai jie dar neturi ir humoro jausmo, o tai jau visai  baisu.  Tiesa – iš Dievo, betgi ir juokas – taip pat. Juoktis nemoka tik išdidžioji dvasia  - šėtonas; perskaitykite C.S. Lewiso „Kipšo laiškus“ ir sužinosite, kodėl.

   Sunku bendrauti ir su tais, kurie viską žino ir yra linkę kitus mokyti ( o juk ne veltui „Pink Floyd“ kažkada dainavo: „Mokytojau, mokykis pats“). Įdomiausia tai, kad ir šita kategorija paprastai neapdovanota humoro jausmu. Tai jau kažką reiškia.

 Kokie yra Jūsų ryškiausi vaikystės ir mokyklos metų atsiminimai?

      O, atsiminimų būta įvairių. Vaikystės  metai – savotiškas mitinis laikas, o dar susijęs su  komunistine  ideologija ir  absurdiška  buitimi (perki numeriu mažesnius batus, nes paskui nebus, tris valandas stovi  eilėj, kad nusipirktum kiaulės galvą  šaltienai, vyksti į rajonines PDG varžybas, kur mėtai „granatą“, lipi per kliūtis  ir pan., kad įrodytum besąs  pasiruošęs darbui ir gynybai etc.). Skaitau sau  kambariuky  V.Markovskos „Graikų mitus“, vasaros saulė  mirga obelų lapuose,  ir ateina rūsti auklėtoja manęs barti, kad nenuravėjau savo kolūkinės burokų normos. Arba tos bulvių lauko vagos -  kokių dviejų kilometrų ilgumo, atrodo kaip  koks Dantės  „Pragaro“  ratas. Nuo kolūkinių laikų  labai nemėgstu šitų dviejų žemės ūkio kultūrų  - bulvių ir burokų. Jos man mitologiškai įkūnija  požeminį pasaulį ir   nelaimingas vėles.  Netgi lietuvių nacionalinė virtuvė        ( cepelinai ir  kugelis)  man susijusi su Hado karalyste.

    Vaikystėje būta daug  chtoniškumo. Daug mirties, skaudžiai ir kone fiziškai susietos su  žeme, su pragaru. Žinau, kas yra baimė. Netikėjimas. Nuodėmė. Kūniškumas. Na, galbūt žodis „žinau“ šiuo atveju netinka -  visus išvardytus dalykus atpažįstu ir galiu paliudyti...

 Ar tikite pasirinkimo laisve? Ar matote gamtoje harmoniją, grožį, ar tik  atsitiktinumų grandinę?

  Taip, valios laisvę  žmogui davė Dievas.  Kodėl ji vadinama pasirinkimo laisve – nežinau. Neutraliau skamba?  Suprantamiau šiuolaikiniam vartotojui?.. Pasirinkti galima iš  kelių, paprastai  lygiaverčių dalykų, bet  jeigu žvelgtume į Dekalogą,  ar tikslinga kalbėti apie pasirinkimą?  Ar ne  tiksliau – apie   apsisprendimą?..O gal  jūs rinksitės  apskritai iš viso Dekalogo – šitą ir aną, o va tuos tai – šalin, tie man netinka?.. Žudyti – blogai, bet va ką nors pavogti, artimo asilą ar moterį, tai nieko tokio,  o melagingas liudijimas, panašu, šiandien apskritai  nebesuvokiamas kaip labai svarbus Dekalogo įstatymas.

    Sąvoka  „pasirinkimo laisvė“ suabejojau, išgirdusi vienos moters, kandidatuojančios į politikes, terminą „pasirinkta moralė“. Šiaip jau kiekvienas logiškai mąstantis žmogus pasakytų, kad moralė yra arba jos nėra. Kaip galima „pasirinkti“  Dekalogo įstatymą „Nežudyk“?.. Matyt, „pasirinkta moralė“ šiuo atveju reiškia arba tai, kad jokios moralės nėra, arba  būsima politikė omeny turėjo  kažkokias išvestines moralės normas  -  šita norma tinka, nes taip gyventi  patogiau, o anoji – ne, nes  vartotojui sukelia nepatogumų. Bet moralė nepriklauso nuo vartotojo patogumų ir nuo jo pasirinkimo galimybių ir pasirinkimo laisvės. Yra  valia būti moraliam arba jos nėra.

   Bet šiaip jau mane suglumino ne  kandidatės  posakis „pasirinkta moralė“, bet tai, kad žurnalistas nė nepaprašė paaiškinti, kas gi tai  yra. Ką moteriškė turėjo omeny. Nebent jam  viskas aišku...

    Jeigu gamta yra Dievo kūrinys, atsitiktinumų joje neturėtų būti. Netgi koks  gamtos pokštas  ar disonansas – ir jie turėtų būti suprantami. Kita vertus, žmonės dažnai  pamiršta – arba iškreipia – Viešpaties  valią: „viešpataukite  visai žemės kūrinijai.“ Žmogaus viešpatavimas kūrinijai, užuot buvęs išmintingas ir pilnas pagarbos ir gailestingumo  gyvybei,  šiandien  panašus į   kurčią totalitarizmą  su   bausmių ir kankinimų sistema. Nenuostabu, kad jis kartais ir sukuria „atsitiktinumų grandines“, kurių neturėtų būti. O kaip jų nebus, jei gamta yra tai, ką reikia nugalėti, pajungti, pavergti, priversti tarnauti?..  

    Turbūt daugelis skaitėte  Axelio Munthe‘s „Knygą apie San Mikelę“. Aš niekaip negaliu pamiršti jos finalo, kai  pasakotojas, sapnuodamas, kad yra miręs, eina prie  dangaus vartų, ir jį seka ištikimas šuo. Rūstiems  Senojo Testamento pranašams tai nepatinka – jie ima šaukti, kad purvinam gyvuliui danguje ne vieta. Pasirodęs  Šv. Pranciškus Asyžietis  nutildo jų  šauksmą vien  savo nuostabių akių galia – pranašų rūstybė pasirodo  besanti  juokinga.  Ir mūsų, žmonių, „rūstybė“ juokinga, kai  manome, kad  gyvulys yra „purvinas“ ir nevertas  bendrabūvio su žmogumi, kai jų abiejų žemiškasis gyvenimas pasibaigia. Juk mes nesukūrėme jokio gyvo padaro – tik dirbtinius, tai kodėl gi turime spręsti, kas ištinka  tai,  kam Kūrėjas įkvėpė dvasią?..Augalams, medžiams, paukščiams, gyvūnams?.. Argi atimti  sielą  iš  gyvų būtybių  ir paversti jas  daiktais – tokia mūsų viešpatystė?.. Senovės gentys žinojo, kad atimtai gyvybei reikia nusilenkti, nes ji suteikia   galimybę išgyventi. O mūsų laikais  gyvybė yra pramoninė, verslo objektas, saiko  čia negali būti, nebent trūkumas ar perprodukcija. Be to, dar egzistuoja ir „šventas“ žodis „vartotojo teisės“. Saikui čia  vietos nėra.

     Todėl visa, kas ištinka žmogų, visa, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip  atsitiktinumas  ar neteisybė, ar pagaliau – absurdas, yra logiška ir visados turi priežastį, kokia keista ar kvaila ji beatrodytų.

 Ar tikite likimu, Apvaizda? Ar yra tekę kreiptis pagalbos į Išganytoją?

    Tikiu Apvaizda. Negaliu netikėti – pernelyg ryškūs  Jos  pėdsakai mano gyvenime. Gal net ne pėdsakai, tikslesnis įvardijimas to, kas nutikdavo, galbūt    būtų  nunešimai. Kai mane  nuo  uolingo gūbrio   tiesiog  nunešdavo. Turint omeny, kad aš visgi ne ėriukas, o didelė  užsispyrusi avis, nešėjas  kartais jau lyg ir būdavo  netekęs kantrybės...

 Į Išganytoją kreipiausi. Tik neprisimenu, kokiais žodžiais. Svarbiausia tada buvo ne jie, o  pagalbos ilgesys. Gal tai buvo ir tyla, tokia pilna, kad jai nereikėjo žodžių. 

Bernardinai.lt

Į bendrystę su palaimintuoju Jurgiu Matulaičiu kviečia Švč. M. Marijos Nekaltojo prasidėjimo vargdienių sesrų Šv. Juozapo namai Marijampolėje.

 Bazilikos, kurioje ilsisi Palaimintojo relikvijos, artumoje. Pal. Jurgio įkurtos vienuolijos sodyboje, kur daugybę kartų jo lankytasi, kalbėta, mokyta, juokauta, guosta...

 •Paprasta, bet jauki aplinka susitelkimams, rekokelcijoms, seminarams, mokymams, pavieniams piligrimams

•Nakvynė nuo 20 iki 30 asmenų, priklausomai nuo komforto poreikių

•Mansardos patalpa grupės susitikimams, ideali nedidelėms grupelėms (iki 20 asmenų); didesnėms grupėms – galimybė naudotis parapijos sale (5 min. pėsčiomis)

•Koplytėlė su Šv. Sakramentu asmeninei maldai ir koplyčia (gretimame pastate) didesnės grupės liturgijai

•Kuklus, šeimyniškas valgomasis

 Taip pat:

•Paskaita, maldos laikas ar savaitgalio programa, padedanti prisiliesti prie Palaimintojo Jurgio asmens ir jo dvasingumo (veda Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų vienuolijos sesuo ar tėvas marijonas)

•Apsilankymas Pal. Jurgio Matulaičio muziejuje ir tėvų Marijonų vienuolyne, galintis puikiai papildyti programą ar praturtinti laisvalaikį

•Trumputis piligriminis žygis iš Marijampolės į Pal. Jurgio Matulaičio tėviškę Lūginėje

 IR UŽ VISUS ATVYKSTANČIUS BESIMELDŽIANTI SESERŲ BENDRUOMENĖ!

 Laukiame jūsų: P. Kriaučiūno g. 11, Marijampolė

Skambinkite arba rašykite mums:  Tel.:  ses. Janina - 8 616 02963; ses. Onutė - 8 614 55152   El. paštas: namaijuozapo@gmail.com

Bernardinai.lt

Spalio 15–21 dienomis vyksiantis Vilniaus Mokytojų namų organizuojamas Tarptautinis dainuojamosios poezijos festivalis „TAI–AŠ“ švęs savo dešimtmetį. Šią progą pažymi ne tik įvairialypė festivalio programa, tačiau ir jį pristatantys renginiai.

Šeštadienį, spalio 6 dieną 15 valandą nuo Rotušės aikštės žygiuos muzikinė eisena. Vingiuotose Vilniaus gatvėse lengva ne tik pasiklysti, bet ir įžvelgti ką nors artimo. Jaunieji bardai muzikinės eisenos maršrutu (Didžioji g., Pilies g., Šv. Jono g., Domininkonų g., Stiklių g., Savičiaus g., Bokato g., K. Sirvydo skveras) nupieš nematomą smuiko raktą. Vilniaus miesto gyventojai ir svečiai kviečiami ne tik prisijungti, bet ir atsinešti savo mėgstamą instrumentą. Festivalio organizatoriai teigia, kad jų neišgąsdins lietus – kiekvienas atėjęs galės pasislėpti po skėčiu. Muzikinę eiseną vainikuos jaunųjų bardų koncertas gyvosios muzikos klube „Aula“, kurio pradžia 16 val. 

Kitas artėjnatis renginys – spalio 9 d. 18 valandą Vilniaus Mokytojų namuose „Pasidainavimai su Veronika“, kuriame bus pristatyta Juozo Žitkausko knyga „„TAI – AŠ“. Bardų istorija. Pirmasis tarptautinis festivalis““ ir kompaktinė plokštelė „TAI – AŠ“ (sudarytojas Gediminas Storpirštis). Vakarą ves dainininkė Veronika Povilionienė.

www.bardai.lt

Bernardinai.lt

Juk būna dienų, kai norisi negirdėtos, nematytos, nežiniakokios pasakos apie nežiniaką. Tad štai  jums V. V. Landsbergio „Pasaka apie nežinau ką“ iš klasika tapusios autoriaus knygos „Rudnosiuko istorijos“.

Pasaka apie nežinau ką

Kartą Rudnosiukiškėse gyveno pasaka, kuri nežinojo, apie ką ji parašyta. Žinojo tik, kad ne apie Asilą... Ir iškeliavo pasaka į pasaulį ieškoti, apie ką ji galėtų būti sukurta.

– Sutiksiu kokį žvėrį, – galvojo pasaka, – jei patiks, tai ir būsiu pasaka apie jį.

Ėjo ėjo keliu, žiūri – stovi Asilas. „Na jau ne!“ – suriko pasaka ir movė į krūmus. Krūmuose sutiko briedį, kuris krūmus ėdė.

– Ką tu čia darai, begėdi? – paklausė pasaka.

– A nemataa ka krūūmus jiedu, – gražiai žemaitiškai atsakė briedis lyg niekur nieko niekada.

– Briedi briedi, ar dažnai tu... – pasakaitė galvojo, kaip čia mandagiau pabaigti. – Ar dažnai tu krūmus ėdi?

– Dešimt kartų per dieną, – atsakė briedis ir nusisuko.

„Gal būtų ir nieko, tik gaila, kad su ragais“, – pamanė pasaka ir nuėjo toliau. Ėjo ėjo, kol sutiko strimelę, kuri buvo tokia neišauklėta, kad skraidė po girią ir

čiulbėjo:

      Čiulbu bulbu,

      Noriu bulvių,

      Kai priėsiu –

      Nečiulbėsiu!

– Visi kažkokie nenormalūs... Tai su ragais, tai Asilas, tai skraidanti strimelė... Ištremsiu geriau save į Vėžniosiukiškes, – nusprendė supykusi pasaka.

Išsitrėmė, ogi žiūri – jos kameroj kažkas sėdi ir spausdina mašinėle. Pasaka tyliai priėjo ir kad suriks į ausį:

– Ahaaa, pakliuvai!.. O ką čia spausdini?

Prie mašinėlės sėdintis padaras puolė žliumbti.

– Matai, norėjau parašyti Ežiui pasaką, bet nieko neišėjo, – kūkčiojo Rudnosiukas.

– Na na, tuoj ką nors sugalvosim, – nuramino pasaka Rud­nosiuką ir pasilenkė pažiūrėti, apie ką tas rašytojas rašo.

– Klausyk, betgi čia pasaka apie mane, – apsidžiaugė pasaka ir pabučiavo Rudnosiuką į nosį. Abu džiaugėsi ir buvo laimingi be galo, kaip pasaka be galo. Ir sukūrė pasaką be galo:

Kartą Rudnosiukiškėse gyveno Ežys, kuris be galo mėgo pasakas be galo. Ir štai netikėtai atėjo jo gimtadienis ir Rudnosiukas sukūrė jam skirtą pasaką be galo, kurioje buvo parašyta, kad kartą Rudnosiukiškėse gyveno Ežys, kuris be galo mėgo pasakas be galo. Ir štai netikėtai atėjo jo gimtadienis ir Rudnosiukas sukūrė jam skirtą pasaką be galo, kurioje buvo parašyta, kad kartą Rudnosiukiškėse nugaišo Asilas, bet tą dieną buvo Ežio gimtadienis ir Rudnosiukas...

Bernardinai.lt skaitytojams – spalvingomis fotografijomis palydėtas, įžvalgus ir daugiabriaunis straipsnis apie Nepalą.

Keletas skaičių apie Nepalą

Nepalas – Pietų Azijos šalis, įsispraudusi tarp dviejų gigančių Indijos ir Kinijos, bet sėkmingai atlaikiusi amžių amžius ir nevirtusi jų provincija. Vakarų pasauliui Nepalas sienas atvėrė tik 1950 m. Čia Himalajuose stūkso net aštuonios iš dešimties aukščiausių pasaulio kalnų viršūnių. Į Nepalą vis dažniau keliauja tie, kuriems pabodo patogi ir pigi Turkija ar net prabangus egzotiškasis Tailandas. Nepalas ne toks prabangus ir ne toks patogus, ypač jei apsistosite ne 5 žvaigždučių viešbutyje, o ir 10 Lt už naktį nekainuojančiame svečių namų kambariuke (jei nemokėsite bent 15 Lt, rizikuosite naktį būti sukandžioti blakių), bet vienareikšmiškai vertas dėmesio, net jei laikomas viena neturtingiausių pasaulio valstybių. Beje patys gyventojai dėl to kaltina vyriausybę, mat turtingų žmonių čia tikrai netrūksta. Buvusi karalystė tik ketverius metus bando virsti demokratine respublika, kuria buvo paskelbta 2008-aisiais. Deja, ne visada sėkmingai: gatvėse vyksta streikai (nepalietiškai „banda“), antraštės laikraščiuose ir žmonės gatvėse skelbia: korupcija tik didėja, vis rečiau namuose yra elektra, o vandenį sostinės gyventojai turi pirkti kibirais ir stovėti dėl jo eilėse... Apie tai geriau net nepradėti diskusijos, jei neturite laisvo pusdienio.

Keliautojų pramogos

Vis labiau modernių technologijų ir globalių tendencijų veikiamas, bet dar švenčiantis gausybę tradicinių religinių festivalių, Nepalas savo spalvingumu ir įvairiapusiškumu išties įdomus. Kiekvieno čia laukia daugybė pasirinkimų: nuo nieko neveikimo iki smagios diskusijos drauge su kitais keliautojais ir vietiniais kavinukėse, kuriose laukia skonių euforija ir smilkalų kvapų rojus; nuo meditacijos ir vidinės šviesos paieškų šventyklose iki kopinėjimo po pribloškiančio grožio kalnus, (malonus dilgčiojimas kojų raumenukuose ir laisvė sieloje, kaimelių ramybė ir žmonių paprastumas neišvengiami); nuo ekstremalių pojūčių plaukiant plaustais kunkuliuojančiomis kalnų upėmis iki klaidžiojimų po nacionalinio Chitawan parko teritoriją, knibždančią egzotiškų gyvūnų bei paukščių; nuo maudynių su drambliais iki ramaus poilsio mūsų Palangą primenančioje Pokharoje, kur jūrą atstoja didžiulis ežeras, virš kurio galima pasklandyti parasparniais; nuo visa apimančios pirkimo manijos iki pasinėrimo į kultūrinį gyvenimą Kathmandu, kur galima rasti ne tik naktinius klubus (tiesa iš jų policininkai, ginkluoti ir nešini lazdomis, visus išvaiko lygiai vidurnaktį), bet ir teatrą, o spalio mėnesį čia vyksta didžiausias tarptautinis muzikos festivalis Himalajuose „Jazzmandu“.

Kathmandu – stebinantis deimantas dulkėse

Nepalo turizmo vartai ir kultūros bei ekonomikos pagrindinis centras yra šalies sostinė Kathmandu. Tai miestas, kurio architektūros šedevrai įtraukti į „Unesco“ saugomą pasaulio paveldą. Jo istorija rašoma žmonių krauju, prakaitu, maldomis, talentu ir šypsenomis jau beveik 2000 metų. Užburiantis jausmas sėdėti naktį ant vienuolyno stogo, kai dienos dulkės baigia savo siautulingą Tango, ir žvelgti žemyn į miestą, žėrintį lyg didžiulis deimantas, patogiai įsitaisiusį 1400 m virš jūros lygio, nuostabiame slėnyje, apsuptame keturių jį saugančių kalnų: Shivapuri, Phulchowki, Nagarjun ir Chandragiri. Jų keisti pavadinimai sunkiai įsimenamai ir suvokiamai mūsų europietiškam protui, kaip ir daug kas šioje šalyje. Stebinančių dalykų čia tikrai netrūksta.

Vergystė vakarietiškiems prekiniams ženklams ir skrandžiui

Nors turizmas, ypač Kathmandu Thamel rajone, tampa ne mažiau svarbia religija nei pagrindinės – induizmas arba budizmas, Nepale dar daug autentiškumo. Kita vertus, kartu su televizija, internetu ir atvykėliais svetimšaliais čia skverbiasi ir vakarietiška kultūra, deja, vertinama kaip prabanga ir siektinumas.

Vietiniai turbūt suvartoja daugiau Coca-colos nei turistai, ji aukojama dievams kartu su žagarėliais ir vaisiais, net santuokos ceremonijos metu vienuolis atneša jauniesiems po buteliuką atsigaiviniti. Vergystė pasauliniams prekiniams ženklams nuolat bado akis: net daugelis vienuolių ir močiučių dėvi Nike kojines bei Adidas sportinius batelius, geria arbatą iš raudonų Nescafe puodelių, vaikai vilki Spider man kostiumus, akinių rėmeliai puikuojasi abejotino originalumo Gucciužrašais – ir taip be galo be krašto, kol akimis vėl neatsiremi į kalnų viršūnes, nenugrimzti į ramybę, sekdamas „pudžos“ (mūsų mišias atitinkančio ritualo pavadinimas) atlikėjų judesius ir garsus šventykoje bei vaikų vienuoliukų krykštavimą, žaidžiant futbolą, arba tiesiog malonumą užsisakyti karštą didžiulėje puodynėje kepamą baltų miltų paplotėlį „naną“ ir kokį nors neįtikėtinai gardų aštroką daržovių troškinį.

Reikia pripažinti, kad maistas čia – vienas iš „būtina išbandyti“ dalykų. Šūkis „Pigu ir skanu!“ Nepale ne reklaminis triukas. Patys nepaliečiai valgo daug, greitai ir nepasigesdami jokių įrankių, dažniausiai „dal-bat-tarkari“ – lešių arba žirnių sriubą, maišomą su ryžiais ir daržovių troškiniu, arba „Mo-mo“ – analogas mūsų koldūnams. Bet patiekalų galima rasti pačių įvairiausių, ne tik nepalietiškų: indiškų, kiniškų, korejietiškų, japoniškų, tailandietiškų, amerikietiškų, Artimųjų Rytų ir, žinoma, europietiškų, net tokių skanių, kokių pačioje Europoje neteko ragauti.

Viena akimirka dvilypume

Ne tik kalnuose, bet ir Kathmandu lengva patirti „čia ir dabar“ būseną, atsikratyti visų papildomų minčių ir sulėtinti gyvenimo tempą. Ši būsena tiesiog tvyro ore, niekas niekur neskuba. Čia laikas turi savo pavadinimą Nepali time, kas reiškia, jog bet kur galima vėluoti nors ir visą pusdienį, o kavinėje arbatą gali atnešti praėjus beveik valandai nuo užsakymo. Net stovėdami kamštyje arba begalinėje eilėje prie benzino kolonėlės, žmonės išlieka ramūs ir priima tai kaip neišviangiama, juk negali pavėluoti į savo gyvenimą – jis tiesiog jau vyksta. Įkritusi į šį kontrastingą mūsų akims, uoslei ir visiems kitiems pojūčiams netikėtą pasaulį, pasijunti tik stebėtojas ir tai dar labiau išgrynina mintis.

Visas dėmesys persikelia į bandymą suvokti, kaip tai gali derėti: ant kiekvieno kampo auksu, baltumu, deginto molio plytų raudonumu ir įmantriais ryškiais ornamentais išdabintos šventyklos bei vienuolynai ir šalia – dvokiantys minisąvartynai, po kuriuos knaisiojasi benamiai vaikai, karvės ir šunys (kačių nepaliečiai nemėgsta, nes tiki, jog jos linki žmonėms bloga, tad jų čia retai išvysi);

begalės žmonių maldomis nuglostytų šventų statulų ir tingūs aplink jas susėdę, kartais kokį žaidimą ar kortas išsitraukę vietiniai, kuriems pirmadienis nesiskiria nuo šeštadienio, nes jie vis tiek neturi ką veikti, lyg būtų palaiminti ir nusipelnę amžinų atostogų – valgyti, miegoti ir dar nuo to pailsėti, kartais prasiblaškymui šiek tiek padirbėti ir vėl ratu;

kalnų viršūnės horizonte, smaigstančios žydrame danguje plūduriuojančius baltus debesis ir šiukšlių srautu virtusios net 8 miesto upės (kuo šventesnė, tuo daugiau šiukšlių, nes vis dar naiviai tikima, kad šventa upė pati save išvalys, o ir šiaip šiukšlės numetimas, nusispjovimas ar net nusišlapinimas kitų akivaizdoje visai normalus reiškinys, nieko, išskyrus turistus, nepiktinantis); lyg stebuklingos pasakos herojės savo ryškiaspalviais auksu siuvinėtais sariais šmėžuojančios moterys ir jaunos nepalietės merginos, tradicinius rūbus iškeitusios į mini sijonėlius, džinsus, tampres, iškirptes nugaroje bei aukštakulnius, kuriais tipendamos savo mažomis kojytėmis šiek tiek sunkiai išlaiko pusiausvyrą duobėtose Kathmandu gatvėse.

Visuomenės susiskaldymas ir populiacija

Beje apie šeimas: nors jauni žmonės kastas jau neigia, bet jos dar gana stipriai skaldo visuomenę. Pagal pavardę gali numanyti, iš kurios kastos, kokios padėties bei kurioje veikloje suksis žmogus. Deja, vis dar egzistuoja neliečiamųjų kasta. Didelė jaunimo dalis jau išdrįsta pasipriešinti tėvų valiai ir antrąją pusę pasirenka pagal širdies balsą, net jei tai reiškia, kad tėvai gali nebenorėti jų daugiau niekada matyti. Ten, kur meilė, dramų niekada netrūksta, čia taip pat jų daug, kaip ir gyventojų – kiekvienuose namuose slypi sava įdomi istorija. Beje, teigiama, kad Nepale apie 27-30 milijonų gyventojų, paklaida prilygsta beveik visai Lietuvos populiacijai. Jei pabandytumėte rasti tikslų sostinės gyventojų skaičių, nustebintų didelė amplitudė: pradedant nuo 950 tūkstančių iki beveik 4 milijonų, kai kurie žinynai mini tik 2,5 milijono, o jei paklaustumėte vietinių gyventojų, jie įsitikinę, kad šiuo metu neoficialus gvyentojų skaičius turėtų siekti 5-6 milijonus, kadangi vis daugiau kalnų kaimelių jaunimo atvyksta į sostinę ieškoti laimės ir pragyvenimo šaltinio. Be to, gana didelė dalis gyventojų neturi paso ar gimimo liudijimo, nes tėvai tiesiog neregistruoja vaiko atėjimo į šį pasaulį (ypač mergaičių, juk vis tiek jos nedirbs, o į mokyklą galima vaiką ir be jokių dokumentų užrašyti, svarbu sumokėti mokestį).

Santuokos ir skyrybos

Dauguma santuokų taip pat oficialiai neįtvirtinos – užtenka abiejų tėvų sutikimo, kad vaikai pradėtų gyventi kartu, kartais atliekama „ritualinė santuoka“ šventykloje, bet ten jokie dokumentai neišduodami. Šeima tiesiog gyvena kartu, dažniausiai nuotaka persikrausto gyventi į vyro namus, gimdo vaikus ir pasitiki žodiniu susitarimu, kad vyro šeima ja pasirūpins, jei kas nors nutiktų vyrui. Dažniausiai ir pasirūpina, net būna, kad brolis veda našlę. Šeima nepaliečiams svarbiausia gyvenime. Ypač solidarios budistų šeimos – pusbroliai, dėdės ir tetos visada šalia, jei namie ko pritrūktų ar reiktų pagelbėti versle. Skyrybos anksčiau buvo retas reiškinys, dabar dažniau pasitaiko, bet net jei santuoka neoficiali, reikalingas abipusis susitarimas. Tokiu atveju labiausiai nukenčia vaikų turinčios moterys, nes antrą kartą ištekėti beveik nerealu. Daugumą jų neturi aukštesnio išsilavinimo, nedirba, nes jų šeimyninės pareigos namie laikomos kur kas svarbesnėmis. Nors reikia pripažinti, kad moterų padėtis šalyje gerėja, jos įgyja vis daugiau laisvės, lengviau prieinami tapo mokslai, jų interesus gina moterų asociacijos, pavyzdžiui, jei vyras muša žmoną ar nori ją palikti, bet ši nesutinka, jo laukia griežtos bausmės ir „grąžinimas“ į šeimą.

Jaunimas svajoja apie pinigus, o darbininkų trūksta

Remiantis statistika, Nepale daugiau nei pusė visų gyventojų yra jaunesni negu 18 m., tad kas turi išmaitinti šalį, kurioje vaikų, pauglių ir senukų gerokai daugiau nei darbingo amžiaus gyventojų? Be to nemažai jaunimo išvažiuoja studijuoti bei dirbti į turtingesnes Azijos šalis, Europą arba Ameriką, nes Nepale santykis tarp to, kiek kainuoja įgyti gerą išsilavinimą, ir kokie atlyginimai dirbant net gerose pareigose, ne Nepalo darbo rinkos naudai. Dauguma stengiasi tęsti tėvų verslą arba pradėti kažką savo, kadangi mokesčių kontrolės sistema šlubuoja, tai šešėlinė ekonomika klesti. Paklausinėjus jaunimo, apie ką jie svajoja, žodelis money money money dominuoja – vyrai svajoja apie pinigus, nes nori patogaus gyvenimo, geros mašinos, gražaus namo, nuosavo verslo ir t.t., o merginos svajoja apie tą patį tik kitu metodu – ištekėti už gero turtingo vyro ir tapti viso to šeimininke.

Planuojantiems lagaminų turinį grįžtant

Visko neaprėpsi nei straipsniu, nei vienomis atostogomis Nepale, kuris toks daugiabriaunis. Tikiuosi, neatbaidžiau nuo jų, o suviliojau, nes ir dulkėse auksas žėri – čia galima ir pailsėti, ir susimąstyti, kaip mums pasisekė, parsivežti kalnus, laisvę ir pabudusį žmogiškumą bei šį tą gražaus lagaminuose. Pabaigai dar grįžkime į miestą, kuriame verda visa apimantis turgus – čia galima rasti ir neįtikėtino išskirtinumo meno kūrinių.

Žvilgsnį prikausto budistinės tradicijos šventi „Tankha“ piešiniai su savo mandalomis ir spalvomis bei atlikimo detalumu. Net masinės gamybos statulėlės kalba į tave forma. Vyrams nepavyksta praeiti pro tradicinių Kukuri peilių ekspozicijas, bylojančias apie ankstesnių laikų kovinę dvasią. Moterų lagaminus gerokai pasunkins stiklo, sidabro, įvairiausių akmenukų, kaulų ar net tibetietiško gintaro bei koralų papuošalai, kitokio kirpimo, siuvinėjimo ir įmantraus dekoro rūbai, spalvingi švelnumu viliojantys Kašmyro šaliai, linksmai žvėriukų ausytėmis ir akytėmis padabintos vilnonės kepurės. Namo prašosi įvairiausiais egzotiškais raštais austi bei siuvinėti kilimai, staltiesės ir užtiesalai, nosį kutenantys prieskoniai ir smilkalai, priminsiantys poilsį šioje daugialypėje šalyje. Visko neišvardinsi, bet dauguma manančių, kad važiuoja kopti į kalnus arba pastudijuoti vietinių religijų, tradicijų ir architektūros, neišviangiamai atras kažką ir materialaus. „Gražu ir pigu!“ – dar viena iš Nepalo svečių mantrų, nors tikrai ne pagrindinė.

Keletas praktinių patarimų

Tokia ta šiek tiek fragmentiška kelionė po Nepalą. Pabaigai – keletas praktinių patarimų, išsiruošusiems į Nepalą:

Nesivarginau vardinti lankytinus objektus, nes jų sąrašą nesunkiai rasite interneto platybėse bei kiekvienoje turizmo agentūroje. Kathmadu giduose dažniausiai nenurodomas, bet vertas aplankyti yra „Dream Garden“.

Neprisikraukite rūbų ir daiktų, viskas – pradedant dantų šepetuku, vaistais ir baigiant kalnų kopimo įranga, – čia kainuoja gerokai pigiau: sutaupysite pinigų, parsivešite lauktuvių ir pigiai atsinaujinsite vasarinį garderobą.

Visur ir visada derėkitės – bent trečdalį ar pusę kainos, o kartais net ir daugiau galima nusiderėti, jei nepatingėsite pamigruoti nuo vieno taksi, viešbučio ar parduotuvėlės iki kitų. Net jei kaina atrodo nedidelė skaičiuojant litais, verta, nes per visą kelionę susikaups nemaža sutaupyta suma, o vietiniai vis tiek neliks be pelno, nebent labai patinka žmogus, tada galima tokiu nesiderėjimo būdu jį paremti.

Visada pasiteiraukite vietinių, kur turgus, kur jie patys perkasi tą ar aną ir nepatingėkite išklysti iš turistinių rajonų – kainos kris ženkliai, nes ten žmonės nemoka beprotiškų nuomų už savo parduotuvėles, be to pamatysite realesnį Nepalą.

Verta: nueiti į masažą, siūtis rūbus, gamintis akinius, nes jie su rėmeliais ir lešiais atsieis gerai pasiderėjus tik kokį 70-100 lt, priklausomai nuo akių būklės, bei taisytis dantis, jei nebijote šiek tiek baisokai atrodančių kabinetų ir ne pačios naujausios įrangos – sutvarko tvarkingai, o kainos juokingos palyginus su lietuviškomis.

Mėgstantiems šokoladą ir norintiems pasilepinti, skaniausi pyragai Kathmandu: Thamel rajone esančioje „OR2K“ kavinėje – „Zuri cake“, „Road house cafe“ – „Lemon tart“, „Third eye bakery“ (reikia pirkti lauke esančioje kepyklėlėje išsinešimui, bus du kartus pigiau) – „French chocolate“, „Marble cheese cake“ ir „Mango mousse“, prie Boudhanat stupos esančioje „Saturday cafe“ – „lemon chocolate tart“.

Bernardinai.lt

Prisipažįstu, man pačiam tai atrodo labai sentimentalu, tačiau kasmet ateinu į savo buvusią mokyklą su gėlėmis spalio penktąją, norėdamas pasveikinti savo mokytojus. Per tą laiką keitėsi mokyklos pavadinimas, dabar ji jau kurį laiką vadinama Nacionaline M. K. Čiurlionio menų mokykla. Didžiuojuosi kažkada ją baigęs. Ir džiaugiuosi, kad nepaisydami mano purkštavimų, išsišokimų ir itin dažnai pasikartojančių tinginystės priepuolių, šios mokyklos mokytojai nardino mane į meno gelmes, mokė nesumeluotos istorijos melo laikais, iškeldami tą vėliavą raudonų kaklaraiščių fone ir ragindami būti drąsiais, laisvais žmonėmis, meno pagalba reikšti savo įsitikinimus, meilę Lietuvai ir nuolatos tobulėti savo profesijoje. Sako, toks ir užaugau. Taigi, ačiū Jums, mano gerieji ir gerbiamieji mokytojai.

 Tačiau šiemet atsitiko taip, kad su klasioku atėję į  mokyklą šventės proga atneštų gėlių negalėjome įteikti. Neradau profesoriaus dr. Jurgio Dvariono ir prof. Petro Radzevičiaus, o mano bičiulis pasigedo prof. Algirdo Budrio. Sutikome besiblaškančią dailiokę iš paralelės d klasės – ji ieškojo savo mokytojo Petro Mazūro, na žinote, to, kuris buvo apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija, ir doc. Mindaugo Šnipo. Pasidomėję pradingusiais mokytojais sužinojome, kad jie buvo atleisti. Sako, veikiausiai nepraėjo konkurso į naujas darbo vietas. Žinoma, gerokai nustebome, kad profesoriai ir nacionalinės premijos laureatas neišlaikė egzamino. Priėmimo į darbą komisija, matyt, surengė rimtą konkursą ir atsakingai įvertino profesorių žinias. Vis dėlto buvo smalsu sužinoti, kaip gi vyko tas konkursas ir kokios priežastys lėmė, kad dešimtis metų dirbę mokytojai buvo nebepriimti į darbą. Be to ir gėles norėjosi įteikti – rinkau su meile, beveik kaip savo žmonai gimtadienio proga.

Taigi susiradome savo mokytojus Muzikos ir teatro akademijoje. Jie ten dirba ( gal Rektorius nežino, kad jų kompetencija nebeatitinka mokyklos lygio?)ir nelabai noriai, tačiau pasidalijo patyrimais, kuriuos išgyveno apklausos metu. Komisija domėjosi, kokią pedagogikos rūšį jie taiko savo darbe – biheviorizmo ar humanizmo, kokią mato mokyklos viziją, jos įvaizdžio kūrimą, domėjosi kompiuterinio raštingumo lygiu, kokias jie taiko komunikavimo priemones ir pan. Hm, nenuostabu, kad profesorių veidai atrodė nekaip. Turėjo pasijusti kaip mokiniai. Matyt egzaminuotojai tikrai kompetetingi specialistai, jei pateikė tokius klausimus profesoriams, išugdžiusiems ryškiausius šiandienos muzikos pasaulio atlikėjus. O jei nepriėmė į darbą, veikiausiai rado stipresnių, tikrų profesionalų. Kitą sykį gėles nešime į Muzikos ar Dailės akademiją. Jokia čia bėda. Tik lieka abejonė, ar tokiais rezultatais patenkinti tų mokytojų mokiniai, kurie paskutiniais mokslo metais liko kaip pamestinukai – be savo mokytojų? Aš būčiau nuliūdęs – man mano mokytojas patiko. Tikrai. Aišku ir jaunieji mokytojai turėjo pavyzdį pasiaukojamo darbo, žinių ir pedagoginės patirties šaltinį. Nors...konkurso komisija teisi, klausdama apie kompiuterinį raštingumą - tos patirties galima pasisemti, naudojant pvz. YouTube arba "pagooglinti".

 Tiesą sakant, tai jau ne mano rūpestis. Aš jau baigiau šią mokyklą. Galbūt mėginsiu kitąmet dalyvauti konkurse į naujas darbo vietas. Girdėjau, kad jaunesnės kartos mokytojams nelabai patinka mokyklos vidaus darbo taisyklės: elektroniškai pasižymėti, atėjus į darbą ir atsižymėti išeinant ( ko gero pagal biheviorizmo pedagogikos sistemą – pyptelėjimas suteikia stimulą geresniam darbui),  nekalbėti be administracijos leidimo su žurnalistais. Keistuoliai. Ar nemato, kokios gražios mokyklos patalpos? Ir teisingai, kad išnešė stalo teniso stalus – mažiau triukšmo koridoriuose, lai tie tinginiai groja daugiau ir paišo. Jaunieji pyksta dėl budėjimo t.y. pasėdėti šeštadienį ar kitą paskirtą dieną  valandą kitą koridoriuje ant kėdės (jei tas tualetas taip smirda, tai juk galima kuo nors papurkšti). Kokia čia nelaimė? Pasiimkite knygą arba paplepėkite su kolegomis.  Taigi, su Mokytojų diena, mieli būsimi mano kolegos. Ir buvę mokytojai taip pat. O gėlės? Ach, gal jau laikas palikti tuos praeities sentimentus ir įsiklausyti į savo širdies balsą, kuris pataria: „Žiūrėk, kas tau naudinga šiandien“.

 Susipratęs kolega - mokinys

(Vardas redakcijai žinomas)

Bernardinai.lt

Zenekos nuotrauka

Tarptautinės Mokytojų dienos proga, spalio 7 d. , sekmadienį , 15 val. Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje Vilniaus mokytojų namai kviečia sostinės pedagogus į šventinį koncertą „Tau, mokytojau“.

Jo metu skambės populiariosios klasikinės muzikos kūriniai, svajingai vienus nukelsiantys į aktyvaus darbo mokykloje metus, kitiems papraščiausiai praskaidrins rudens darganos paliestą nuotaiką.

Koncerte savo gražiausius kūrinius mokytojams dovanos solistai Giedrė Kaukaitė, Gabrielė Tamutytė, Jonas Sakalauskas, pianistas Povilas Jaraminas, Vilniaus kultūros centro moterų choras „Liepos“ (choro meno vadovė Audronė Steponavičiūtė – Zupkauskienė, chormeisterė Skirmantė Balčiūnaitė, koncertmeisterė Loreta Kuliešiuvienė). Koncertą ves aktorė Dalia Michelevičiūtė.

Bernardinai.lt

„Skiautinių poezija. Poezijos skiautinys“ – tokiu žaismingu pavadinimu spalio 8 d. 18 val. žiūrovus į savo kūrybos vakarą Lietuvos teatro sąjungoje kviečia aktorė, skaitovė, radijo teatro režisierė Lilija Žadeikytė.

Žiūrovai Liliją Žadeikytę prisimena iš Arūno Žebriūno režisuoto meninio filmo „Gražuolė“, kuriame aktorė vaidino mergaitės mamą, iš televizijos serialo „Giminės“, Klaipėdos dramos teatro, Vilniaus jaunimo teatro spektaklių, iš daugybės skaitovų vakarų, kuriuos aktorė ypač mėgo ir 1998 metais net tapo „Poezijos pavasario“ laureate. Tačiau nedaugelis teatro meno gerbėjų žino jos aistringą pomėgį, kurį pati aktorė vadina dvidešimt metų trunkančiu žaidimu – tai nuo mažiausios servetėlės iki plačiausio apkloto siuvami skiautiniai. Iš spalvotų audinio gabalėlių Lilija Žadeikytė sudėlioja pasakiškas istorijas, kuriose galima sutikti net Čarlio Čaplino (Charlie Chaplin) herojų. „Aktorės paprastai mezga, - juokiasi ji, - o aš įklimpau į skiautinius. Aktorė savo skiautinius yra pristačiusi beveik visuose pasaulio žemynuose. Ypatingai jos darbo skiautinius vertina prancūzai, ne kartą kvietę jų šalyje surengti parodą.

Lietuvos teatro sąjungos pirmininkas R. Rimeikis džiaugiasi, kad unikali Lilijos Žadeikytės skiautinių paroda bus pristatyta ir aktorės kūrybos vakaro metu: „Pavasarį surengėme Šiaulių dramos teatro aktoriaus Juozo Bindoko fotografijos parodą, dabar savo pomėgiu su žiūrovais pasidalins ir Lilija. Scenos menininkai labai kūrybingos asmenybės, todėl žadame ir toliau visuomenę pažindinti su jų laisvalaikio pomėgiais. Raginame ir menininkus drąsiau įsitraukti į šį sumanymą“.

Neatsitiktinai aktorė L. Žadeikytė parinko ir savo vakaro programą. Žiūrovai išgirs poetų K. Donelaičio, A. Baranausko, Maironio, K. Binkio, S. Nėries, J. Marcinkevičiaus, A. Matučio eiles. „Poezija lyg skiautinys, susidedantys iš įvairių spalvų, atspalvių, raštų, audinių. Todėl vakaro metu ausiu, dėliosiu, siųsiu naujus poezijos skiautinius“, – apie renginį pasakoja L. Žadeikytė.

L. Žadeikytė studijavo aktorinį meistriškumą tuometinėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Dirbo aktore Klaipėdos dramos teatre, Vilniaus jaunimo teatre, spektalių režisiere Lietuvos radijuje ir televizijoje. Pačiai L. Žadeikytei svarbiausias pats pirmasis kūrybinis darbas teatre, Raselės vaidmuo spektaklyje „Rožės žydi raudonai“, toliau sekė Inesos „Meilė nežaidžiama“ bei skaitovės vaidmuo poezijos spektaklyje „Gintaro paukštė“.

Į aktorės Lilijos Žadeikytės kūrybos vakarą yra kviečiami visi Vilniaus miesto svečiai. Įėjimas į renginį laisvas.

Žiūrovai laukiami Teatro g. 8, Vilniuje.

LTS informacija

Bernardinai.lt

Atgailauju, kai įsisąmoninu savo kaltę. Savo nuodėmę. Atgailauju pripažindama savo silpnumą, bet tikėdama Dievo malone. Suvokti savo kaltę ne visada paprasta. Dažniausiai stengiuosi pasiteisinti, sakau Dievui, kad man per sunku laikytis įsakymų. Prieš eidama išpažinties, aš tiesiai žvelgiu į nuodėmės gelmę, ją įvardiju ir stovėdama jos akivaizdoje pasijuntu pažeminta. Bet toks buvo mano pasirinkimas. Vis svarstau: kaip galiu pasirinkti blogį? Tas blogis yra apgaulingas, ateina pas mane gana gražiu ir nekaltu pavidalu. Bet išorė apgauna. Atidžiai pažvelgusi į nuodėmės gilumą kartu matau savo žmogiškumo paniekinimą, kartu ir Dievo paniekinimą.

Mano silpnumas renkasi lengviausią kelią. Dažnai aš net nekovoju, nes matau, kad nuodėmė už mane stipresnė. Ar tikrai nuodėmė už mane stipresnė? Dievas juk nereikalauja neįmanomo ir visada yra su savo stiprinančia malone. Ar nusigręžti nuo Dievo malonės verčia mane tik silpnumas? Ne vien silpnumas. Aš nepripažįstu nuodėmės, kaip tikro blogio. Blogio, kuris atitolina mane nuo Dievo. Mano siela parduodama į vergiją. Mano blogas pasirinkimas nebeleidžia Dievui vadovauti. Aš lieku viena. Viena su nuodėme. Prasta draugija.

Jėzaus Kristaus auka aš galiu grįžti. Pasilikusi viena su nuodėme aš pasirenku negyvenimą. Mano neatpažįstamai pasikeitusi siela netenka ramybės. Bet dar tolumoje aš matau stovint kryžių. Tas kryžius yra ženklas, kad esu Dievo laukiama. Dievas laukia iš manęs kito pasirinkimo. Jėzaus Kristaus kryžius kviečia kas kartąl pasirinkti, vėl ir vėl grįžti. Kviečia sakydamas, kad be Dievo aš esu niekas. Jėzaus Kristaus kryžius yra mano viltis, kad Dievas mane dar tebemyli, kad laukia. Ko dar delsiu? Kam tuščiai švaistau laiką? Nuodėmės laikas yra prarastas laikas. Toks laikas liudija prieš mane. Nuodėmė liudija prieš mane. Liudija mano nemeilę. Nemeilę Dievui, sau ir artimui.

Pasirinkusi nuodėmę, aš pasiduodu jos diktuojamoms taisyklėms. Tos primestos taisyklės yra nukreiptos prieš Dievą ir mane pačią. Tomis taisyklėmis blogis pastatomas į pirmą vietą. Aš kaip žmogus prarandu savo veidą. Mano gyvenimo palydovais tampa iškreipti pavidalai. Pirmiausia aš atsisakau nuodėmės, kai imu dėl jos gailėtis. Jau gailestis apvalo sielą, jis yra būtinoji atgailos dalis. Gailestis rodo, kad aš jau suvokiau savo nuodėmę. Gailestis rodo, kad atsisakau nuodėmės. Gailestis yra būtina išpažinties dalis. Gailestis klaupiasi. Gailestis yra atsisakymas nuodėmės. Gailestis leidžia Dievui pas mane ateiti. Bet aš dar daug turiu ką nuveikti.

 Aš prašau Dievą atgailos malonės. Atgaila yra ne tik sukalbėtos maldos po išpažinties. Atgaila padeda įsisąmoninti tą blogį, kurį padariau. Atgaila aš nebaudžiu savęs. Atgaila aš susitaikau. Atgaila rodo, kad dabar mano pasirinkimas yra ne nuodėmė ir aš pasirenku tai, kas mane apvalo. Atgaila jau prasideda atsiklaupus prie klausyklos. Atgaila aš parodau, kad noriu būti apvalyta. Atsigręžiu į Dievo valią, kuri man padeda suvokti, kad aš turiu atsakyti už tai, kad pasirinkau nuodėmę. Dievo valia man parodo, ką turiu taisyti ir kaip tai padaryti. Pasirinkti klausyti besąlygiškai Dievo  yra atgailos dalis. Tai yra atsisakymas savo nuomonės, kuri dažniausiai iškreipia nuodėmės esmę. Mano supratimas apie nuodėmę yra ribotas ir be Dievo malonės, aš iš viso jos nesuvokčiau. Taigi, mano atgaila prasideda nuo Dievo malonės. Viskas prasideda nuo Dievo malonės. Tai nepakartojama priklausomybė. Ir tai aš gaunu veltui. Iš Dievo meilės man. Tik Dievo meilė taip sugeba laukti. Ar aš pati sugebu laukti?

Atgailaudama aš pasirenku sielos pasninką. Pasirenku tai, kas mažiau, skurdžiau, kas įžeidžia mano puikybę. Atgaila padeda nugalėti puikybę. Puikybė niekada nepasirinktų Dievo, ji puikuojasi savo trumparegiškais sprendimais. Atgaila aš pasirenku Dievą. Čia aš galiu pažaboti netvarkingus polinkius ir siekti sielos harmonijos. Atgaila yra tokia sielos būsena, kai ji budi. Budi prie pasirinktų vertybių ir jas saugo. Tai sielos būsena lyg jaustų, kad yra Dievo laiminama. Dievas priima netobulą bandymą atsiteisti. Tik atgaila įmanomas pasikeitimas. Ji keičia mano pasirinkimus. Taip aš leidžiu Dievo valiai man vadovauti.

Atgaila turėtų būti mano kasdienybė. Juk kasdien turiu save nugalėti kažko atsisakydama, kažką palikdama kaip nereikalingą balastą. Atgailos laikas yra pasiliekantis laikas amžinai. Tas laikas, kuriuo aš laimėsiu amžinybę. Tai laikas atiduotas Dievui. Tai laikas keičiantis mane. Tai laikas, išplėšiantis mane iš rutinos ir neleidžiantis man būti be Dievo. Tuo laiku aš sugrįžtu ir vėl pamilstu. Grįžus meilei, viskas tampa tobuliau ir nebėra galimybės klysti. Nebėra galimybės ieškoti prasmės be Dievo. Tas prasmės be Dievo ieškojimas yra beprasmis, nes tam nėra pakaitalo. Prasmė be Dievo tiesiog neegzistuoja.

Atgaila aš įvardiju nuodėmę, ją atpažįstu, atpažįstu kaip blogį ir įvardiju, ką man atnešė tas neteisingas pasirinkimas. Atgaila aš pasirenku vėl mylėti, vėl grąžinu sielai jos taikią būseną. Dievas grąžina. Jis priima ir mažiausią mano atgailą, kaip mano nedrąsų norą susitaikyti. Dievas pasirengęs su manimi susitaikyti neskaičiuodamas kartų, kada aš Jį išdaviau. Ta išdavystė pardavė mane į vergiją, iš kurios mane išpirkti gali tik Dievo malonė. Bereikia tik mano sutikimo. Aš sutinku toli į ateitį, taip užsitikrindama Dievo globą.

Aš atgailauju taip, lyg nebūtų didesnės nusidėjėlės už mane. Nusidėjėlės kaukė iškreipia mano žmogiškąjį pavidalą, užstoja dieviškumo pasireiškimą, bet yra pasmerkta žūti, nes aš grįžtu. Ir grįšiu visada. Visada melsiu Dievą atgailos malonės, kad mano sugrįžimas būtų palaimintas. Atgailaujanti siela yra panašiausia į Jėzaus kryžių, kur nekaltasis priima kaltąjį. Mano kaltė prikalama ir panaikinama. O aš laukiu Viešpaties prisikėlimo. Kartu ir savojo.

Bernardinai.lt

Kuris jaunuolis, būdamas jaunas, nenorėtų būti stiprus, greitas, talentingas, kuo nors pranašesnis už kitus? Kuri mergaitė nenorėtų būti graži, žavi, atkreipianti į save vyrų akis? Tokių nėra, o jei būtų, tai psichologai pasakytų, kad jam ar jai kažkas negerai.

Tačiau Evangelijoje nerasime net užuominos, kad, pavyzdžiui, Marija buvo graži, o kuris nors iš apaštalų būtų buvęs stiprus ar talentingas. Evangelija pabrėžia kitas žmogaus charakterio savybes, pranokstančias matomą grožį ar jėgą. Dievo žodis skatina žvelgti giliau ir paieškoti tokių žmogaus savybių, kurios tiesiog yra būtinos kiekvienam žmogui. Tai gerumas, ištikimybė, tiesumas, sąžiningumas, tvirtumas, ypač meilė žmogui.

Tai, kas yra svarbu kiekvienam žmogui – jaunam ar senam, Evangelija mums pateikia labai suprantamu būdu. Ji pasakoja apie Jėzų ir vaikus. Evangelijoje skaitome: „Paėmęs mažą vaiką, pastatė tarp jų ir, apsikabinęs jį, pasakė: „Kas dėl manęs priima tokį vaikelį, tas priima mane, o kas priima mane, tas ne mane priima, bet tą, kuris yra mane siuntęs“ (Mk 9, 36–37).

Kitoje vietoje dar aiškiau pasakoma, koks privalo būti kiekvienas žmogus: „Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę. Taigi kas pasidarys mažas, kaip šis vaikelis, tas bus didžiausias dangaus karalystėje“ (Mt 18, 3–4).

Jėzui vaikas yra tarsi etalonas, koks privalo būti kiekvienas žmogus. Vaiko vertė yra ne išorinis grožis, kuris vėliau su metais nublanksta, ir ne jėga, kuri anksčiau ar vėliau žmogų apleidžia; vaiko vertė ta, kad jis dar nėra sužeistas blogio, nuodėmės. Jame, kaip ramaus ežero paviršiuje, atsispindi dangaus grožis. Tą dvasinį grožį vadiname šventumu. Šventieji – tai vyrai ir moterys, kurie, kaip šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė, visą laiką išsaugojo savo dvasinį grožį arba, kaip šv. Magdalena ar šv. Augustinas, tą grožį susigrąžino per atgailą.

Koks brangus Dievui yra žmogaus nekaltumas, galima spręsti iš Jėzaus žodžių apie tuos, kurie suvedžioja ir pastumia į nuodėmę nekaltas sielas. Jėzus sako: „Kas papiktintų vieną iš šitų tikinčių mažutėlių, tam būtų daug geriau, jeigu jam užkabintų ant kaklo asilo sukamų girnų akmenį ir įmestų į jūrą“ (Mk 9, 42).

Kas tie papiktintojai, apie kuriuos taip kietai kalbėjo Jėzus? Jų ausys kyšo iš televizijos ir interneto ekranų, iš bulvarinės žiniasklaidos, jos matomos diskotekose, naktiniuose klubuose, net dramos teatrų scenose. Vilniaus dramos teatre bus parodytas spektaklis „Apie Dievo veido koncepciją“, kurio metu bus niekinamas Jėzaus veidas. Šio spektaklio  kūrėjai ir statytojai nepasivargino pamąstyti, kad šalyje, kur dauguma gyventojų yra katalikai ir kiti krikščionys, kuriems Kristaus veidas šventesnis už motinos ar tėvo veidą, toks spektaklis juos giliai skaudina. Grašio neverta tokia išraiškos laisvė.

Tačiau papiktintojai niekuomet neateina raguoti, bet gyvatės balsu, kaip anuomet Ievai ir Adomui, šnabžda, kad tai menas, kad reikia gerbti laisvę, kad nemodernu ištikimai laikytis Dekalogo; šnabžda, kad neklausant Dievo nieko blogo nenutiks, priešingai, būsią net labai gera.  

Šie gundytojai jauniems žmonėms perša cigaretes, alkoholį, narkotikus ir nesantuokinį seksą. Kviečia visa tai išbandyti kuo anksčiau ir greičiau, nes tai suteiksią nerealios laimės pojūtį. Iš tikrųjų jie perša tik iliuzinę laimę, kuri neturi nieko bendro su tikrąja žmogaus laime. Visa, kas yra netikra ar iškreipta, žmogų skaudžiai sužeidžia. Žmogus vieną dieną pasijunta įklimpęs į priklausomybės liūną, iš kurio išsivaduoti be galo sunku, daugelis jame lieka iki gyvenimo pabaigos. Kiek daug sutinkame vyrų ir moterų kaip žemė juodais veidais, liudijančiais, kiek daug iš jų atėmė priklausomybė alkoholiui. Kiek daug jaunų žmonių po savo klaidžiojimų netikros laimės labirintuose nesugeba sukurti normalios šeimos ir kartu praranda galimybę susikurti tikrąją žmogišką laimę.

Kiekvienam gundytojui pasakyti „ne“ reikia dviejų dalykų: išminties ir tvirtumo. Reikia išminties, kad atskirtum, kas tikra ir kas klaidinga, kas neša gyvenimą ir kas – mirtį.  Tikrumą mums garantuoja Dievo žodis, kuris negali nei klysti, nei suklaidinti. Tikrumą garantuoja Jėzus Kristus, kuris vienintelis galėjo apie save pasakyti: „Aš esu tiesa, kelias ir gyvenimas.“ Jėzus sako, kad geriau netekti akies, rankos ar kojos, nei padaryti nuodėmę (plg. Mk 9, 45). Šitaip pasipriešinti nuodėmei ir kiekvienam gundytojui gali tik labai tvirti ir drąsūs žmonės. Tos drąsos linkiu kiekvienam jaunuoliui.

O kaip tada, jei iš prigimties jautiesi nedrąsus ir silpnas? Tikrojo tvirtumo šaknys gūdi ne vien prigimtyje. Drąsos ir tvirtumo mes daugiausia įsigyjame tik bendraudami su Dievu. Suimtas apaštalas Paulius jautėsi labai silpnas, tačiau jo laiškas iš kalėjimo spinduliuoja jėga ir viltimi. Jis rašo krikščionims: „Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina“ (Fil 4, 13). Kokie drąsūs ir ryžtingi būdavo šventieji ir kankiniai – jų neišgąsdindavo net kankinimai – ir kokie bailūs pasirodo visi, kurie pasitiki tik savo jėgomis. Atėjus išmėginimų metui jie pirmieji išsigąsta. Kas iš mūsų nematė, kaip nusikaltėliai teismuose slepia savo veidus? Kur dingsta jų drąsa? Juk jie save laikė labai kietais vyrais. Šventoji Dvasia, įkvėpk mums drąsos gyventi ne pagal pasaulio kuriamas taisykles, bet Dievo Žodžio šviesoje!

Bernardinai.lt

Spalio 20 dieną Vilniuje bus pristatytas Kretingos pranciškoniškojo jaunimo sukurtas miuziklas apie šv. Klaros Asyžietės gyvenimą.

Miuziklas „Šviesa, apšvietusi pasaulį“ skirtas šv. Klaros Asyžietės Pasišventimo Dievui 800 metų jubiliejui, kurį šiemet švenčia visa Pranciškoniškoji šeima. Šv. Klaros pasišventimas Dievui laikomas simboline seserų klarisių (antrojo šv. Pranciškaus įkurto ordino) pradžia. Būtent Verbų sekmadienį prisimenama diena, kai aštuoniolikmetė mergina slapta pabėgo iš tėvų namų ir Porciunkulės bažnytėlėje, dalyvaujant šv. Pranciškui, pasišventė Dievui.

Miuziklas „Šviesa, apšvietusi pasaulį“ – tai originalus muzikinis kūrinys, kuriame skamba paties jaunimo pagal Šventojo Rašto tekstus ir šv. Pranciškaus Asyžiečio maldas sukurtos giesmės, o taip pat kelios šiuolaikiškos tradicinių giesmių aranžuotės. Apie keturiasdešimties žmonių miuziklo kūrybinė grupė, jungianti jaunimą ir brolius pranciškonus, kartu kūrė miuziklo scenarijų, muziką, choreografiją ir dekoracijas. Muzikos, šokio ir teatro kalba į vienuolika šv. Klaros ir šv. Pranciškaus gyvenimo scenų įtraukiantis miuziklas savo žanru yra suprantamesnis šiuolaikiniam žiūrovui bei patrauklesnis jaunimui.

Popiežius Benediktas XVI, prasidedant Tikėjimo metams, ragina pažinti šventuosius, kurie yra autentiški mūsų tikėjimo liudytojai. Nepretenduodamas papasakoti visos šv. Klaros biografijos, miuziklas „Šviesa, apšvietusi pasaulį“ siekia perduoti dvasią, pagal kurią gyveno Klara ir Pranciškus. Šie du jaunuoliai, mylėję Dievą visa širdimi ir to paties tikslo siekę skirtingais gyvenimo būdais, palieka iššūkį ir šiuolaikiniam žmogui – gyventi dovanojant visą save.

VšĮ „Bernardinų jaunimo centras“ kviečia visus į jaunimo miuziklą „Šviesa, apšvietusi pasaulį“, kuris bus rodomas spalio 20 d., šeštadienį, 18 val., Vilniaus įgulos karininkų ramovėje (Pamėnkalnio g. 13, Vilnius).

Kretingos Pranciškoniškojo jaunimo tarnybos informacija

www.kpjt.lt

Bernardinai.lt

Spalio 4 dieną, šventojo Pranciškaus šventėje ir tarptautinės Mokytojo dienos išvakarėse, Marijampolėje, Vilkaviškio vyskupijos Pastoraciniame centre, vyko mokslinė – praktinė konferencija, kuri tapo solidžiu vyskupijos tikybos mokytojų įvadu į netrukus Visuotinėje katalikų Bažnyčioje prasidėsiančius Tikėjimo metus.

Konferencijos įžanginiame žodyje buvo pabrėžta, kad labai svarbu dalintis sukaupta patirtimi ir kad tai yra puiki proga diskutuoti, augti, padėti, sustiprinti tikėjimą, naujai įsivardinti, kas yra krikščioniškos vertybės.

Pirmoje dalyje dalyvavo visi konferencijos dalyviai (penkiasdešimt tikybos mokytojų, tarp kurių buvo keletas etikos mokytojų) pranešimus skaitė vyskupijos tikybos mokytojai: „Aktyviųjų metodų taikymas tikybos pamokose“ (vyr. mok. Reda Savulionienė. Alytaus Panemunės pagr. m-kla), „Atsivertimo pedagogika: kerigmos metodologija tikybos pamokose“ (mok. Sandra Kratavičiūtė. Alytaus Putinų gimnazija), „Diakonystės dvasia tikybos mokytojo pašaukime“ (vyr. mok. Rolandas Judeikis. Lazdijų r. Veisiejų gimnazija), „Įtaka tėvams formuojant vaikų religinę pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą“ (mok. metod. Saulius Andriuška. Marijampolės mokykla – darželis „Želmenėliai“). Po kiekvieno skaityto pranešimo buvo galimybė keletą minučių klausti, dalintis savo įžvalgomis, papildyti. Tai leido suvokti, kur esame bei kur dar reikia pasitempti.

Antroji konferencijos dalis vyko atskirose darbo grupėse, kas leido laisviau diskutuoti, dalintis asmenine patirtimi, labiau akcentuoti praktinius tikybos mokytojo, kaip pedagogo ir tikėjimo liudytojo, gyvenimiškos tikrovės bruožus.

Darbo grupėse buvo skaitomi bei išsamiai aptariami tokie pranešimai: „Jėzus – atleidžiančio Dievo atvaizdas“ (vyr. mok. Jūratė Liubamirskaitė. Alytaus Likiškėlių pagr. m-kla), „Ugdymo principų, metodų ir priemonių raiška tikybos pamokose“ (vyr. mok. Renata Markevičienė. Kauno r. Akademijos Ugnės Karvelis gimnazija), „Skaistumo dorybės samprata šv. Jono Auksaburnio raštuose ir jos aktualumas X mokyklos 14 – 15 metų amžiaus mokiniams (mok. Rima Malavickienė. Marijampolės Marijonų gimnazija), „Lytinis švietimas ir lytiškumo ugdymas mokykloje“ (mok. metod. Eugenija Baltrukevičienė. Alytaus r. Miroslavo vid. m-kla. ir mok. metod. Rasa Gražulienė. Alytaus Volungės pagr. m – kla.), „Krikščioniškos šeimos svarba visuomenės pilietiškumo ugdymui“ (vyr. mok. Ramutė Bekerytė – Pociūnienė. Kauno r. Garliavos vid. m-kla), „Meilės sampratos ir ankstyvų lytinių santykių sąsajos bei jų aktualumas paauglystės laikotarpio mokiniams“ (vyr. mok. Jacinta Goberienė. Lazdijų r. Šventežerio vid. m – kla), „Kaip sudominti mokinį tikybos pamokose?“ (mok. metod. Julė Vaketienė. Kauno r. Akademijos Ugnės Karvelis gimnazija), Trijų metodų pristatymas (vyr. mok. Rolandas Judeikis. Lazdijų r. Veisiejų gimnazija).

Konferencija užbaigta darbo grupėse bendru apibendrinimu ir kvalifikacinių pažymėjimų įteikimu.

Būtina pastebėti, kad minima konferencija buvo tiesioginis pagalbos rankos ištiesimas kitam, kuriam sunkiau sekasi, nes pačių pranešimų aptarimų metu mokytojai vienas kitam siūlė labai konkrečią pagalbą, skirtingoms pamokose gvildenamoms temoms bei sudėtingoms situacijoms įveikti.

Kun. Rytis Baltrušaitis

Vilkaviškio vyskupijos inf.

Kulautuvos bažnyčia po gaisro. Silvijos Knezekytės nuotrauka

Esame sukrėsti nelaimės, kuri ištiko ir skaudžiai palietė Kulautuvos parapijos bendruomenę, Kauno II dekanato bei visos arkivyskupijos tikinčiuosius. Dėl galimo smurtinio išpuolio – padegimo spalio 4-osios paryčiais gaisras kilo Kulautuvos bažnyčioje ir ją suniokojo: sudegė stogas, išdegė bažnyčios vidus. Kulautuvos tikintieji ir visi geros valios žmonės parapijoje, mūsų arkivyskupijoje bei šalyje neteko lygiai prieš 80 metų – 1932 m. – statytos Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčios, unikalių, išsiskiriančių iš kitų savo medine architektūra Dievo garbinimo namų, parapijos centro ir širdies.

Šių sunkių ir ypač skaudžių išgyvenimų akivaizdoje, guosdami ir dvasiškai palaikydami geruosius Kulautuvos žmones, stipriname ir drąsiname vieni kitus Evangelijos žodžiais: „Nėra nieko paslėpta, kas nebūtų atskleista, nieko slapta, kas nepasidarytų žinoma ir neišeitų aikštėn“ (Lk 8, 17). Kiekvieno blogio, smurto akivaizdoje savo mylimiems žmonėms Viešpats yra paguoda, viltis ir stiprybė – patiriamas blogis, sukrėtimai negali sumenkinti, sumažinti ar atimti mūsų tikėjimo.

Prieš blogį, smurtą galime kovoti savomis priemonėmis. Tai malda, vieni kitų palaikymas. Kulautuvos parapijos klebono kun. Šarūno Petrausko esame kviečiami melstis, išlaikyti viltį ir pasitikėjimą Dievu. Viešpats yra su žmonėmis ypač tada, kai sunku, – melskime jo šviesos. Viešpaties gailestingumui paveskime ir tuos nelaimingus žmones, kurie sugalvojo ir įvykdė minėtą išpuolį prieš Dievo namus Kulautuvoje.

Šiokiadieniais parapijoje kasdien aukojamos šv. Mišios parapijos namų Caritas salėje. Sekmadienį bendruomenę aplankys Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius ir aukos šv. Mišias kultūros namų salėje (arba lauke, prie bažnyčios).

Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba

Graikija nebegali prašyti savo žmonių dar labiau susiveržti diržus, penktadienį sakė premjeras Antonis Samaras, perspėjęs, kad prasiskolinusi šalis ateinantį mėnesį gali pristigti lėšų.

Plačiame interviu, kurį davė Vokietijos verslo dienraščiui "Handelsblatt", A.Samaras taip pat pakartojo, kad Graikijai reikia daugiau laiko įgyvendinti didelių taupymo priemonių programą, kurios tarptautiniai kreditoriai reikalauja mainais į naujas išmokas.

Paklaustas, kiek laiko Graikija išsilaikytų be naujos finansinės injekcijos, A.Samaras atsakė: "Iki Lapkričio pabaigos. Tuomet podėliai ištuštėtų."

"Negaliu to neigti ir neneigsiu: Graikijos demokratija patiria, ko gera, didžiausią visų laikų iššūkį", - pažymėjo premjeras.

Graikijai žūtbūt reikalinga apie 31,5 mlrd. eurų (108,8 mlrd. litų) paskola pagal antrąją Europos Sąjungos (ES) ir Tarptautinio valiutos fondo (TVF) Atėnams pasiūlytą finansinio gelbėjimo programą, kuri buvo sulaikyta keliems mėnesiams, kol tarptautinių donorų auditoriai derėjosi su vyriausybe dėl tolesnių priemonių įgyvendinimo.

Mainais Graikija įsipareigojo vykdyti didelio masto biudžeto išlaidų taupymo programą, siekiant patenkinti reikalavimus, iškeltus kreditorių trejeto - Europos Komisijos, Europos centrinio banko (ECB) ir TVF.

"Mūsų atlikti karpymai jau pasiekė kaulą. Priartėjome prie ribos, ko dar galime prašyti iš savo žmonių, - pažymėjo A.Samaras. - Žmonės pasiekė tašką, kai sako: "Esame pasiruošę aukotis, tačiau norime matyti šviesą tunelio gale". Kitaip viskas bus bergždžia."

Primindamas tarpukario Vokietijos vyriausybės griūtį, iškėlusią į valdžią nacių lyderį Adolfą Hitlerį Graikijos premjeras pareiškė: "Kalbama apie susitelkimą mūsų visuomenėje, kuriam pavojų kelia didėjantis nedarbas, panašiai kaip Veimaro respublikos pabaigoje Vokietijoje."

"Mums reikia daugiau laiko biudžeto konsolidacijai - tačiau nebūtinai daugiau pagalbos", - teigė jis, Vokietijoje didėjant nerimui, jog Europa galiausiai bus priversta mesti dar daugiau lėšų, kad Graikija nenuskęstų.

Spalio pradžia kiekvienais metais reiškia, kad atėjo laikas pranešimams dėl Nobelio premijų ir karštligiškoms spėlionėms dėl galimų laureatų.

Šiemet vertintojai labai stengiasi išlaikyti laureatų pavardes paslaptyje iki pat oficialaus jų paskelbimo. Skelbimas prasidės pirmadienį, spalio 8 dieną, ir po savaitės baigsis Nobelio ekonomikos premijos laureato paskelbimu.

Nors paprastai būna sunku prognozuoti, kas bus pagerbtas už novatoriškus mokslo tyrimus medicinos, fizikos, chemijos ir ekonomikos srityse, plačioji visuomenė aktyviai spėlioja dėl taikos ir literatūros premijų laureatų.

Švedijos akademija, kuri skiria Nobelio literatūros premiją, garsėja savo slaptumo užtikrinimo metodais, tokiais kaip kodinių pavadinimų, o ne autorių pavardžių ir netikrų knygų viršelių naudojimas per viešus skaitymus.

2005 metais, kai buvo apdovanotas britų dramaturgas Haroldas Pinteris, Akademijos komiteto nariai jį vadino Hariu Poteriu, kurio inicialai yra tokie patys.

Pernai buvo pasklidę gandai apie galimą "nutekinimą", kovos su korupcija prokurorai aiškinosi, kodėl lažybininkų šansai dėl švedų poeto Tomo Transtromerio kelios valandos prieš tai, kai Akademija paskelbė jį laureatu, nuo santykio 13:1 pasikeitė iki mažesnio nei 2:1.

Vėliau dėl įrodymų trūkumo tyrimas buvo nutrauktas, bet Akademija šiais metais ėmėsi papildomų apsaugos priemonių ir apribojo ratą žmonių, kurie iš anksto gali žinoti laureato vardą.

Be to, Švedijos akademija atsisakė įprastos praktikos išsiuntinėti žiniasklaidos priemonėms kurjerius su užantspauduotas vokais, kuriuose būdavo laureato pavardė.

"Pernai Švedijos Akademija pradėjo patikrinimą su tikslu sumažinti išorės veikėjų skaičių ir pagerinti slaptumo (užtikrinimą) ... Deja, negalėsime skirti specialių kurjerių, kurie pristato pranešimą jūsų redakcijai", - rugpjūtį žiniasklaidos priemonėms pranešė šalies Užsienio reikalų ministerija.

Pagal tradiciją ir ne taip, kaip kitų premijų atvejais, Nobelio literatūros premijos laureato paskelbimo data pranešama vos pora dienų prieš patį laureato paskelbimą.

Pretendentų į Nobelio taikos premiją, apie kurią turbūt kalbama daugiausiai, šiemet, regis, yra labai daug ir įvairių, ir joks aiškus favoritas neminimas.

Formaliai į ją pretenduoja 231 žmogus, ir nors premiją skiriantis komitetas niekada neskelbia nominantų vardų, žinoma, kad šiemetiniame sąraše yra Billas Clintonas (Bilas Klintonas), H.Kohlis, Europos Sąjunga (ES) ir "WikiLeaks" bylos įtariamasis Bradley Manningas (Bradlis Maningas).

Oslo Taikos tyrimų instituto vadovas Kristianas Bergas Harpvikenas atidžiai stebi Nobelio taikos premijos komiteto darbą ir kasmet skelbia savo paties sudaromą kandidatų "trumpąjį" sąrašą.

Šiemet jame yra Amerikos politologas ir nesmurtinių revoliucijų ekspertas G.Sharpas, Rusijos teisių gynimo grupė "Memorial" ir jos įkūrėja Svetlana Ganuškina, nepriklausomas Rusijos radijas "Echo Moskvy" ir jos vyriausiasis redaktorius Aleksejus Venediktovas.

Du nigeriečiai, kovojantys su piknaudžiavimu religija, - arkivyskupas Johnas Onaiyekanas (Džonas Onajekanas) ir Sokoto sultonas Mohamedas Sa'adas Abubakaras (Mohamedas Saadas Abubakaras) - taip pat yra šiame sąraše.

Galimais laureatais taip pat nurodomi Mianmaro prezidentas Theinas Seinas (Teinas Seinas), Afganistano žmogaus teisių gynėja, buvusi ministrė ir burkos priešininkė S.Samar.

Tuo tarpu viena mokslo premijų šiemet kelia netikėtą triukšmą. Liepos mėnesį buvo atrasta nauja elementarioji dalelė, tikriausiai - Higgso (Higso) bozonas. Šis atradimas, vienas didžiausių fizikos persilaužimų per pastarąją pusę amžiaus, daugelio yra laikomas vertu Nobelio premijos.

Tačiau Nobelio fizikos premiją skirstantis komitetas nė neužsimena, ar laimės šio tyrimo autoriai.

"Tai - didelis atradimas. Tai visa, ką pasakysiu", - nurodė komiteto narys Larsas Brinkas.

Pirmadienį Nobelio premijų sezoną pradės medicinos premija, antradienį bus paskelbtas fizikos premijos laureatas, trečiadienį - chemijos.

Nobelio literatūros premijos laureatas tradiciškai paskelbiamas ketvirtadienį, vadinasi, šiemet - spalio 11-ąją, o spalio 12 dieną gali paaiškėti Nobelio taikos premijos laureatas.

Ekonomikos premija, tarp kurios laureatų dominuoja amerikiečiai, bus paskelbta paskutinė, spalio 15 dieną, pirmadienį.

Nobelio fondas dėl ekonominės krizės sumažino premijas iki 8 mln. Švedijos kronų (930 940 eurų) - nuo 10 mln. kronų sumų, kurios būdavo teikiamos nuo 2001-ųjų.

Rugsėjo mėnesį Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila pašventino neseniai renovuotas Vilkaviškio vyskupijos Caritas pagalbos centro “Rūpintojėlis” patalpas esančias Bažnyčios g. 42, Marijampolėje.

Atsinaujinusiame pagalbos centre “Rūpintojėlis” šiuo metu dirba keletas socialinių darbuotojų, savanoriauja gausus būrys savanorių. Bendradarbiaujant su Marijampolės Kolegija kiekvienais metais centre studentai atlieka socialinio darbo praktiką.

Šiuo metu Pagalbos centre "Rūpintojėlis” teikiamos bendrosios socialinės paslaugos: informavimas, konsultavimas, tarpininkavimas ir atstovavimas, aprūpinimas būtiniausiais daiktais, drabužiais ir avalyne, techninės pagalbos priemonėmis, sociokultūrinės paslaugos, taip pat specialiosios socialinės paslaugos: pagalbos į namus, socialinių įgūdžių ugdymas ir palaikymas socialinės rizikos šeimoms, senelių ir neįgaliųjų globa namuose, teikiamos nemokamos psichologo konsultacijos.

Nuo 2012 m. liepos mėnesio pagalbos centre „Rūpintojėlis” pradėta įgyvendinti ES projektą “Kompleksinė pagalba socialinės atskirties asmenims”, kuris bus vykdomas Alytaus, Lazdijų, Marijampolės bei Kybartų savivaldybėse. Projekto tikslas - įdarbinti ilgalaikius bedarbius, tai yra tuos, kurie 2 metus nedalyvavo darbo rinkoje; dirbti su socialinės rizikos šeimomis; neįgaliaisiais; kalinčiais asmenimis, kuriems iki bausmės atlikimo pabaigos likę 24 mėnesiai; grįžusiais iš įkalinimo įstaigų; priklausomybės ligomis sergantiems ir besigydantiems žmonės; organizuoti profesijų įsigijimo kursus – soc. darbuotojų padėjėjų, buhalterių, medienos apdirbėjų, stalių – dailidžių, barmenų – padavėjų, kirpėjų, elektrikų. Projekto įgyvendinimo trukmė-3 metai.

Įgyvendinant programą „Vyresnio amžiaus Marijampolės gyventojų sveikos gyvensenos įgūdžių formavimas ir bendruomeninio aktyvumo skatinimas“ , remiamą iš Marijampolės savivaldybės sveikatos fondo yra globojami sunkiai sergantys ir neįgalūs asmenys namuose, organizuojamas jų dienos užimtumas.

Lietuvos Carito projekte „Modernus bendruomeninis šeimos ir darbo įsipareigojimų derinimas“ teikiamos slaugos namuose paslaugos Marijampolės mieste. Projekto veiklomis yra siekiama padėti šeimos narius slaugantiems asmenims derinti šeimos ir darbo įsipareigojimus - t.y. išlaikyti darbą arba jį susirasti. Nedirbantiems asmenims yra sudaroma galimybė mokytis – užsienio kalbų, kompiuterinio raštingumo, socialinių įgūdžių, slaugos bei atlikti darbinę praktiką Caritas organizacijoje. Tol kol šie asmenys mokosi arba dirba, projekte įdarbinti darbuotojai ir savanoriai prižiūri jų sergančius šeimos narius jų namuose.

Pagalbos centras „Rūpintojėlis“ vykdo ir priklausomybių prevencijos programas finansuojamos Marijampolės sveikatos fondo lėšomis, tai „Pagalba priklausomybės ligomis sergantiems. Priklausomybių prevencija“, „Priklausomybių prevencinė programa vaikams „Linas”, kurių tikslas teikti kompleksinę pagalbą asmenims, sergantiems priklausomybės ligomis bei jų šeimos nariams, organizuoti savipagalbos grupę vaikams nuo 7 iki 12 metų, kurių vienas iš tėvų serga priklausomybės liga.

Organizuojama pagalba vaikams turintiems sunkumų mokykloje ar patiriantiems patyčias vykdant projektus „Didysis draugas/Didžioji draugė”, „Patyčių prevencija. Vaikų psichinės sveikatos gerinimas“. Įgyvendinant Marijampolės savivaldybės Jaunimo užimtumo 2011-2014 metų programas Pagalbos centre „Rūpintojėlis” vykdomas projektas „Aš ir tu – būkime kartu“, kurio tikslas žalingų įpročių bei elgesio prevencija per Marijampolės savivaldybės jaunimo aktyvinimą savanoriškoje veikloje.

Po veiklos pristatymo vyskupas R. Norvila, vyskupo generalvikaras mons. G. Kuliešius bei Vilkaviškio Caritas direktorius kun. A. Liepa prie arbatos puodelio kalbėjosi su Carito darbuotojais, kurie dalinosi savo džiaugsmais ir rūpesčiais patiriamais artimo meilės tarnystėje, aptarė iššūkius lydinčius organizuojant pagalbos teikimą.

Dėkojame Jo Ekscelencijai vyskupui Rimantui Norvilai už ypatingą dėmesį Carito organizacijai.

Vilkaviškio vyskupijos Caritas informacija

Dirigentas Robertas Šervenikas. M.Raškovskio nuotrauka

Dirigentas, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Muzikos vadovas Robertas Šervenikas tik ką grįžo iš gastrolių Pskove, kur dalyvavo garsaus rusų pianisto Deniso Macujevo vadovaujamame festivalyje „Crescendo“.

R. Šervenikas dirigavo Piotro Čaikovskio didžiajam simfoniniam orkestrui (meno vadovas V. Fedosejevas). O lapkritį lietuvių dirigentas Miunchene rengs baleto premjerą.

Spalio 1–4 d. Pskove vyko aštuntasis muzikos festivalis „Crescendo“, skirtas garsinti jaunus ir talentingus atlikėjus. Festivalio šūkis – „Naujoji rusų atlikėjų mokyklos karta“, jis kaskart vyksta kitame mieste: Karaliaučiuje, Maskvoje, Paryžiuje, Tel Avive, Sankt Peterburge. Pirmą kartą D. Macujevo kvietimu R. Šervenikas prieš keletą metų dirigavo festivalio koncertą Karaliaučiuje, kur scenoje pasirodė tų metų P. Čaikovskio konkurso laureatai.

Pskove lietuvių dirigentas su vienu garsiausių Rusijos orkestru, Vladimiro Fedosejevo vadovaujamu P. Čaikovskio didžiuoju simfoniniu (beje, vasarą koncertavusiu Vilniaus festivalyje), atliko keturių koncertų programą: skambėjo Jeano Sibelijaus Koncertas smuikui, Nino Rotos Koncertas arfai, Johanneso Brahmso Dvigubas koncertas smuikui ir violončelei bei Edvardo Griego Koncertas fortepijonui.

Pasak dirigento, susidomėjimas festivalio koncertais buvo toks didelis, jog ryte repetuojant vakaro programą didžiulė Pskovo koncertų salė buvo sausakimša: pasiklausyti repeticijos susirinko žingeidus miesto jaunimas, mat bilietai į koncertą vakare buvo išpirkti. Beje, festivalio „Crescendo“ koncertus veda garsus Rusijos TV kanalo „Kultūra“ veidas, Sviatoslavas Belza.

Lapkritį Robertas Šervenikas vyks į Miuncheną, kur 17, 19, 23 ir 29 d. diriguos vienaveiksmių baletų vakaro „Forever young“ premjeroms. Su Bavarijos valstybiniu baletu R. Šervenikas bendradarbiauja nuo 2008 m., kuomet buvo pakviestas diriguoti spektaklio pagal Sofijos Gubaidulinos Koncertą altui premjerą. Šį kartą dirigentui į rankas pateko Henry Purcello ir J. Brahmso partitūros. Jis diriguos garsių XX a. choreografų José Limóno „Mauro pavaną“ pagal H. Purcello muziką (Simono Sadoffo aranžuotė) ir Léonide’o Massine’o „Choreartium“ pagal J. Brahmso Ketvirtąją simfoniją e-moll. Taip pat premjerų vakare pagal fonogramą bus šokamas Russello Maliphanto „Broken Fall“.

O pačiuose artimiausiuose R. Šerveniko teatriniuose planuose – spalio 10 d. aistringoji G. Bizet „Karmen“ ir spalio 13 d. romantiškoji G. Verdi „Traviata“ LNOBT scenoje. Šį sezoną šios operos rodomos pirmą kartą, žiūrovų išsiilgtos, tad teatro Muzikos vadovui tenka nemenka atsakomybė nenuvilti melomanų lūkesčių.

LNOBT informacija

Bernardinai.lt

[Dieve] Tu, lankai kraštą ir palaistai, padarai jį turtingą ir derlingą. Apvainikuoji metus savo gerumo derliumi.  (Ps.65.10.12)

Spalio 7 dieną, sekmadienį, Biržų evangelikų reformatų parapija kviečia drauge švęsti derliaus ir tikėjimo vaisių šventę, kuri prasidės  pamaldomis su Šventa Vakariene 11 val. Biržų evangelikų reformatų bažnyčioje.

Pamaldose dėkosime už Dievo malonę, kuria mus lydėjo per visus praėjusius metus. Prisimindami sukrečiančius praeitos vasaros įvykius Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčioje, maldoje dėkosime už Dievo mums suteiktą stiprybę atsispirti blogiui ir už tikėjimo vaisius, kuriuos Dievas augina žmonėse. Melsime Dievo palaiminimo Bažnyčiai tebevykstančiuose teisiniuose procesuose, nusikaltėliams - Dievo malonės atgailai, o aukoms paguodos teisingumo atstatyme ir tvirtybės tikėjimo liudijime. Primename, jog spalio pradžioje sueina lykiai vieneri metai kai buvo pabaigtas daugiau nei 3 mėnesius trukęs nepertraukiamas budėjimas bažnyčioje, saugant ją nuo užgrobimo. Tikintieji ją apgynė, išlaikydami tikėjimo ir pielitiškumo egzaminą.

Po pamaldų prisiminsime nuotraukose ir video medžiagoje užfiksuotas akimirkas saugant mums brangų bažnyčios pastatą Biržuose. Bus proga išgirsti betarpiškai iš pačių teisininkų ar procesuose dalyvaujančiųjų Bažnyčios asmenų apie teisinių procesų eigą šiuo metu. Kviečiame visus atviros bažnyčios budėjimo maldoje dalyvius iš Biržų ir kitų Lietuvos evangelikų reformatų parapijų vėl susitikti, pasidalinti prisiminimais ir Dievo duotu derliumi prie suneštinių vaišių stalo.

Biržų ev. ref. parapijos valdybos vardu, kun. Rimas Mikalauskas

www.ref.lt

Turbūt žodžiai "dvasinės pratybos" jums, jeigu jūs esate reformatas(ė), sukelia tam tikrų atsargių abejonių. Prieš akis, visų pirmiausia, iškyla stereotipai - pagoniški Indijos jogų vaizdiniai ar mažai suvokiamas viduramžių vienuolių fanatizmas.

Abejonės Lietuvos tradiciniams evangelikams natūraliai kyla ir dėl istorinių priežasčių. Šimtmečiai religinės mažumos pozicijoje, visados neramiame krašte, evangelikus reformatus nuolatos mokė neišsišokti, būti atsargiems visose viešo gyvenimo srityse, tiek teologiškai-doktriniškai, tiek politiškai. Be abejonės, žmonėms išpažįstant religinės mažumos išpažinimą, kasdienybėje kildavo ir dabar kyla socialinių-psichologinių problemų susijusių su kultūrinės indentifikacijos klausimu. Tiek valstietiškos, tiek miestietiškos Lietuvos aplinkoje reformatai, kaip mažuma, susidurdavo su socialinės-psichologinės rūšies problema, kurią galima būtų apibūdinti maždaug kaip norą: "kad pas mus būtų kaip pas žmones", "... bet būtų dar geriau ".

Taip Lietuvos reformatai žvelgia į kaip nors iš viešo religinio gyvenimo išskirtą dvasingumą - jis tradiciškai yra šiek tiek įtartinas, nes galbūt signalizuoja apie potencialiai pavojingą kultūrinės - politinės lygsvaros praradimą, bei galimą slinkimą link neaiškių paribių. Aktyvesnis maldingumas ir į įprastus rėmus neįtelpančios dvasingumo praktikos kartais pašiepiama kaip "davatkiškumas".

Šimtmečiai nelabai draugiškoje aplinkoje, visam kraštui kenčiant vienokį ar kitokį vargą su priespauda, manau, reformatus vertė apsiriboti ir susikoncentruoti ties svarbiausiais konfesinės evangelikų bažnyčios išlikimo stulpais: Šv.Rašto, Apaštališkojo išpažinimo, II -jo Šveicariško išpažinimo ir Heidelbergo katekizmo žinojimu, bei sinodinės presbiterinės tvarkos principais. Į visa tai galima nuolatos gilintis visą gyvenimą ir tobulintis Dievo pažinime. Konfirmacijai pakanka mažiau - suvokti bei žinoti keletą esminių teisingų atsakymų ir jais tikėti, bei mokėti juos paaiškinti.

Gali kilti klausimas - argi to ne per mažai krikščioniui dabartiniais, iššūkių pilnais laikais? Ar to pakanka? Bet tai tikrai yra evangelinio tikėjimo pagrindai, ir to tikrai pakanka norint tapti sąmoningu ir aktyviu evangelikų reformatų bažnyčios nariu. Tačiau po konfirmacijos dažnai paaiškėja, jog tuos teisingus evangeliško tikėjimo atsakymus praktiškai pritaikyti savo gyvenime yra gana sunku. Bet būtent nuo to, kaip mokėsime vadovautis savo išpažįstamais tikėjimo dalykais, priklauso ne "formalus tradicinis", o mūsų realusis krikščioniškumas.

Tapti ir būti evangelikų bažnyčios nariu reiškia ne ką kitką, bet išmoktos tiesos Jėzuje laikymasi:
"privalu atsižadėti ankstesnio senojo žmogaus gyvenimo būdo, žlugdančio apgaulingais geismais, atnaujinti savo proto dvasią, apsivilkti nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume" Ef 4, 22-24.

Tuomet nuo teisingų teologinių formuluočių bei teisingų atsakymų "teorijos" reikia žengti kitą žingsnį link labai realios krikščioniškos „praktikos" - nuolatos "atnaujinti savo proto dvasią" ir netinkamo gyvenimo būdo atsisakymo. Tokia dvasinė praktika juk nėra tik naujų bažnyčios narių reikalas, bet turi būti nuolatiniu kiekvieno krikščionio gyvenimo uždaviniu. Juk gerai žinome ir neretai matome, jog vien teologinės žinios neužtikrina to, kad, pavyzdžiui, kiekvienas kunigas garantuotai bus jautriu, sąžiningu ir nesavanaudišku bažnyčios nariu. Tam reikia daugiau - Dievo vedimo ir asmeninių pastangų, kurias galima įvardinti kaip krikščioniškos dvasinės praktikos asmenines pratybas. Iš bendro krikščioniško susivokimo suprantame, jog dvasinės pratybos savyje jungia maldą, atgailą, Šv.Rašto skaitymą, ir berods, daugumos mūsų žinios tuo pasibaigia.

Krikščioniškos literatūros lietuvių kalba yra išleista gana nedaug, dauguma knygų paliečia įvairias krikščionybės temas, kurių yra begalė, bet dar nebuvo išleista knygos, kuri būtų paskirta vien dvasinėms pratyboms ir paskirta įvairioms pratyboms aptarti.

Tokia knyga tapo Richard J.Foster knyga "Dvasinės pratybos gyvenimo džiaugsmui", išleista Lietuvos krikščioniško fondo, Laisvųjų krikščionių bažnyčios užsakymu. Vien atsivertus šios knygos turinį apima atradimo ir pažinimo džiaugsmas. Autorius krikščioniškas dvasines pratybas suskirsto į kelias sritis: vidinio dvasinio gyvenimo pratybas, išorinio dvasinio gyvenimo pratybas, bendro dvasinio gyvenimo pratybas su dvylika įvairių temų. Pavyzdžiui, Biblija pagrindžiamos ir praktiškai aptariamos meditacijos, maldos, pasninko, paprastumo, vienumos, klusnumo, išpažinties, džiaugsmo ir kt. pratybos. Knygoje kartais aptinkame kiek kitokią, ne visai įprastą terminologiją, tačiau visa tai naudingai praplečia akiratį krikščioniškajam dvasiniam augimui. Ši knyga gali padėti tiek kiekvieno krikščionio gyvenime, tiek Jėzaus Kristaus bažnyčios statymui.

Rekomenduoju šią knygą kaip vertingą ir ypač naudingą šių laikų Lietuvos evangelikams reformatams.

Susidomėję ir norintys įsigyti Richard J.Foster knygą "Dvasinės pratybos gyvenimo džiaugsmui", ją gali užsakyti internetu, elektroniniame knygyne: Krikščioniškas knygynas arba kreiptis į mūsų bažnyčios narį teologą Holgerį Lahayne (t. 868660684) ir susitarti dėl knygos pristatymo.

www.ref.lt

Stačiatikių Bažnyčios Lietuvoje spaudos tarnyba išplatino pareiškimą, kuriame sakoma:

"Lietuvos tikintiesiems stačiatikiams kelia didelį nerimą ir liūdesį informacija apie į teatrų festivalio programą įtrauktą režisieriaus R. Castelluci spektaklį, kuriame numatyti šventvagiški veiksmai, žeidžiantys krikščionių religinius jausmus.

Lietuvos stačiatikiai visiškai solidarūs su savo broliais ir seserimis Kristuje, kurių vardu viešai pasisakė Katalikų Bažnyčios Lietuvoje vyskupai.

Mūsų krikščioniška sąžinė negali tylėti, kada niekinamas mums visiems brangus mūsų Dievo ir Išganytojo Jėzaus Kristaus atvaizdas.

Tikime, kad mūsų poziciją palaikys visi sąžiningi žmonės, kuriuose dar neužgęso pagarba šventumui ir ilgaamžėms Lietuvos žmonių tradicijoms. Niekas negali likti nuošalyje ir abejingas šiai šventvagystei bei bendražmogiškų kultūros ir religinių vertybių niekinimui."

Bernardinai.lt

Šeštadienį grupė katalikiško jaunimo kviečia praleisti vakarą prie Lietuvos nacionalinio dramos teatro Vilniuje. Susirinkusieji išreikš nusivylimą tuo, kad festivalio rengėjai, dramos teatro vadovai, festivaliui finansavimą skyrusios valstybės institucijos bei spektaklio režisierius užmiršo, jog yra dalykų, kurių nevalia dergti nei už privačias, nei už valstybės lėšas.

Kviečiantieji sako: „Ateisime prie teatro, nes nenorime, kad tai, kas yra amoralu ir nežmogiška, mūsų visuomenėje su laiku taptų įprastu dalyku. Prie teatro rinksimės 18 val., likus pusvalandžiui iki Romeo Castelluccio spektaklio „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“ pradžios.“

Ketvirtadienį dėl spektaklio „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“  įvairioms organizacijoms priklausantis jaunimas protestavo prie LR Kultūros ministerijos, Vilniaus m. savivaldybės bei Lietuvos nacionalinio dramos teatro.

Ketvirtadienį protestavusieji LNDT direktoriaus M. Budraičio klausė: „Jeigu žmonės mėtytų daiktus į Jūsų motinos atvaizdą, ar sakytumėt, kad toks veiksmas yra teisėtas, nes žmonės nori tuo kažką pasakyti?“ M. Budraičio atsakymas buvo vienareikšmiškas: „Jeigu tai būtų daroma spektaklio kontekste, tai būtų pateisinama, – taip.“ Perklaustas, ar sutiktų, režisierius dar kartą patvirtino: „Žinoma, taip.“

Bernardinai.lt

Prahos tarptautiniame oro uoste penktadienį surengta ceremonija, kuri suteikė šiam oro uostui velionio Čekijos prezidento Vaclavo Havelo vardą, minint šio pernai mirusio kovos su komunistiniu režimu didvyrio gimimo 76-ąsias metines. 

"Tikiuosi, kad kiekvienas, išvykstantis iš Prahos į pasaulį, pagalvos, bent trumpai, apie žmogų, kuriam jie skolingi už savo laisvę, už galimybę keliauti po pasaulį", - sakė per šią ceremoniją Čekijos užsienio reikalų ministras Karelas Schwarzenbergas (Karelas Švarcenbergas), kuris vadovavo V.Havelo administracijos kanceliarijai 1990-1992 metais.

Terminalas, kuris nuo šiol vadinsis Vaclavo Havelo oro uostas Prahoje, buvo atidarytas Čekijos sostinės šiaurės vakariniame pakraštyje 1937 metais, kai V.Havelui tebuvo šešeri. Oro uosto vardas dabar pakeistas velionio prezidento draugų iniciatyva.

V.Havelas, kuris mirė 2011-ųjų gruodžio 18 dieną, vedė savo tautiečius 1989 metų lapkritį per kraujo nepraliejusią Aksomine revoliuciją, kuri nuvertė Sovietų Sąjungos remtą komunistinę tuometinės Čekoslovakijos valdžią.

Buvęs disidentas rašytojas nuo 1989 iki 1992 metų buvo Čekoslovakijos prezidentas, o kai šalis skilo pusiau, nuo 1993 iki 2003 metų - Čekijos Respublikos prezidentas.

"1989-ųjų lapkritis tapo įmanomas tik Vaclavo Havelo dėka", - sakė Schwarzenbergas.

"Ši vieta verta (vadintis V.Havelo vardu) - būtent jis sudarė galimybę Čekijos tautai pasitraukti iš šios šalies (Čekoslovakijos)", - pridūrė jis.

V.Havelui mirus nuo kvėpavimo takų ligos, paveldėtos per penkerius metus komunistiniuose kalėjimuose, daugelyje Čekijos miestų jo vardu buvo pervadinami įvairūs objektai, o šio reiškinio kulminacija buvo šį penktadienį Prahoje surengta ceremonija.

Prahos oro uostas yra antras didžiausias Vidurio Europoje, po Vienos, 2011-aisiais per jį perėjo 11,79 mln. keleivių, metais anksčiau - 11,56 mln.

Valstybei priklausantis Vaclavo Havelo oro uostas Prahoje aptarnauja skrydžius maždaug 130 maršrutų, kuriais skraido 50-ties oro linijų lėktuvai, pažymima šio oro uosto tinklalapyje.

Gruzijos centrinė rinkimų komisija (CRK) penktadienį paskelbė pirmadienį spalio 1 dieną vykusių Gruzijos parlamento rinkimų galutinio balsų skaičiavimo rezultatus, nurodoma BBC tinklalapyje.

Įvertinus 100 proc. biuletenių, opozicinė koalicija "Gruzijos svajonė" pelnė 54,85 porc. balsų, o už Michailo Saakašvilio Vieningąjį nacionalinį judėjimą balsavo 40,43 proc. rinkėjų.

Visos kitos partijos neįveikė 5 proc. barjero.

Tikėtinas būsimasis Gruzijos premjeras Bidzina Ivanišvilis žada "išlaisvinti" verslą iš valdžios gniaužtų.

Pasak jo, "valdžia turi ne draugauti su verslu, o klausytis jo".

Gruzijos valdžia daugiau nebegalės naudotis savo padėtimi ir spausti verslininkus, pareiškė nugalėjusios parlamento rinkimus koalicijos lyderis.

"Verslą reikia išlaisvinti nuo valdžios. Mes užkirsime kelią tai draugystei, kuri buvo tarp verslo ir valdžios", - pareiškė B.Ivanišvilis penktadienį susitikęs su verslininkais. Manoma, jog būtent jis bus naujosios vyriausybės ministras pirmininkas.

"Verslas turi kalbėtis su valdžia apie savo problemas, poreikius, o ne apie draugystę", - pareiškė B.Ivanišvilis.

Kalbėdamas apie būsimos vyriausybės prioritetus jis minėjo, pirmiausia, žemės ūkio vystymą bei mažų ir vidutinių įmonių steigimą, tarp jų ir pieno bei mėsos perdirbimo įmonių.

Pasak B.Ivanišvilio, verslas turi pats nuspręsti, į kurią šaką verta investuoti. Jis prisipažino kol kas neturįs parengtos formulės, bet pažadėjo pasistengti kartu su mokslininkais bei specialistais ir nustatyti konkrečias sferas.

Jau šešios ES šalys yra atsiuntusios Europos Komisijai laiškus, jog jos pritaria prieštaringai vertinamam finansinių sandorių mokesčiui (FSM), pranešė penktadienį ES šaltiniai. Kad mokestis būtų įvestas bent dalyje ES šalių, jį turėtų paremti mažiausiai devynios valstybės.

Prancūzija ir Vokietija, rodančios iniciatyvą dėl šio mokesčio įvedimo praėjusią savaitę atsiuntė atitinkamus laiškus už mokesčius atsakingam eurokomisarui Algirdui Šemetai ir jo kolegoms, siekdamos "sustiprinto bendradarbiavimo" sutarties, kuri leistų įvesti šį mokestį.

Pasak ES šaltinių, po Prancūzijos ir Vokietijos, panašius laiškus Europos Komisijai atsiuntė dar keturios šalys: Austrija, Belgija, Portugalija ir Slovėnija.

Jau sutelkus šešias šalis, nebetoli ir pageidaujamas devynių šalių slenkstis, nurodė šaltiniai, minėdami, jog laukiama, kad netrukus prie šešeto prisidės Estija ir Graikija.

Dar birželį Europos Komisija mėgino įvesti šį mokestį, kuriuo siekiama pažaboti rinkos perviršius, sukėlusius 2008 metais pasaulinę finansų krizę, bet nepavyko sulaukti visų 27 ES narių pritarimo, iš dalies dėl Didžiosios Britanijos nerimo.

Komisijos pasiūlytas mokestis būtų taikomas visiems finansų įstaigų sudaromiems sandoriams dėl finansinių priemonių tuo atveju, kai bent viena sandorio šalis yra įsikūrusi ES teritorijoje.

Akcijų ir obligacijų mainams būtų taikomas 0,1 proc. tarifas, o išvestinių finansinių priemonių sandoriams – 0,01 proc. tarifas.

Taip kasmet būtų galima surinkti dešimtis milijardų eurų. Jei naujajam mokesčiui būtų pritarta, jis įsigaliotų nuo 2014 m. sausio 1 dienos.

Prancūzija ir Vokietija nori, kad FSM pradėtų veikti jau šių metų pabaigoje, jei tam pritartų devynios šalys; tačiau vis tiek reikės visų 27 valstybių pritarimo; vadinasi, reikėtų stengtis, kad pritartų Londonas ir kiti oponentai.

Europos Komisiją praėjusią savaitę sveikino prancūzų ir vokiečių iniciatyvą, "kaip priemonę, išjudinančią ES FSM diegimo procesą" bei paragino kitas šalis "siųsti savo prašymus, kad būtų pasiekta kvota".

Bernadinai.lt redakciją pasiekė prašymas publikuoti dažniausiai užduodamus klausimus-atsakymus, susijusius su jaunųjų katalikų skelbiamu kvietimu šeštadienio vakarą ateiti prie LNDT ir išreikšti savo nepritarimą viešam Kristaus veido dergimui R. Castellucci spektaklyje.

Pagrindiniai mūsų teiginiai:

1. Yra dalykų – kaip Tėvas ir Motina, Trispalvė, Kristus – kurių niekam nevalia dergti nei už privačias, nei už valstybės lėšas.

2. Sakralių simbolių naudojimas profaniškiems tikslams – reklamai, taip pat ir provokacijai, yra niekuo nepateisinamas.

Kas vyksta, kas dar įvyks?

Mes nesutinkame su nederamu daliai visuomenės šventų ir brangių simbolių naudojimu Romeo Castellucci spektaklyje, kuris bus rodomas tarptautinio Vilniaus teatro festivalio „Sirenos“ metu, spalio 6 ir 7 dienomis. Šeštadienį kviečiame praleisti vakarą prie Lietuvos nacionalinio dramos teatro (Gedimino pr. 4). Prie teatro rinksimės 18 val.

Kas viską inicijuoja? Kas už jūsų stovi? Bažnyčia, Vyskupai?

Akcija rengiama Jaunųjų katalikų vardu. Ją inicijuoja studentai katalikai. Mes pritariame vyskupų laiške tikintiesiems išsakytiems argumentams, tačiau veikiame savarankiškai, kaip jauni žmonės, kurie negali abejingai laikytis spektaklio, kurio metu darkomas Kristaus veidas, atžvilgiu.

Taip pat pabrėžiame, kad mūsų veikimas kilo nepriklausomai nuo jokios politinės jėgos – nei tiesiogiai pakviečiant veikti, nei netiesiogiai – kaip reakcija į kokių nors politikų pasisakymus. Iniciatyva kyla iš mūsų pačių. Politikos veikėjų pasisakymams pritariame tik tiek, kiek jie sutampa su mūsų argumentais.

Mums keistas teatro direktoriaus p. Budraičio, kitų festivalio organizatorių ir kai kurių žiniasklaidos priemonių atstovų nusistatymas nematyti, jog jaunimas šiandien gali susiorganizuoti ir veikti dėl savo įsitikinimų patys, be politikų paraginimo. Galbūt sunkumas suprasti visuomeninį veikimą be paraginimo „iš viršaus“ kyla dėl patirties tų laikų, su kuriais tiesiogiai susidurti jaunajai kartai jau beveik neteko.

Kodėl, prieš ką protestuojate?

Yra dalykų – kaip Tėvas ir Motina, Trispalvė, Kristus – kurių nevalia dergti niekam. Taip pat ir meno tikslais. Nei už privačias, nei už valstybės lėšas.

Kas Jus labiausiai piktina?

Pirma, tai, kad spektaklio „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“ metu yra nederamai naudojamas tikintiesiems brangus ir šventas Kristaus veido atvaizdas. Toks atvaizdo naudojimas giliai užgauna ir pažemina visus Lietuvos tikinčius žmones. Lygiai taip pat, kaip bet kurį padorų žmogų giliai pažemintų ir užgautų jo tėvų atvaizdo tepliojimas ar bet kurį patriotiškai nusiteikusį pilietį užgautų ir pažemintų valstybės simbolių tepimas natūralų žmogišką pasibjaurėjimą keliančiomis išmatomis.

Antra, toks spektaklis, išniekinantis Kristaus paveikslą, yra finansuojamas valstybės ir savivaldybės lėšomis. Finansavimas skirtas neatsižvelgiant į tai, jog finansuojamas spektaklis pažeidžia visos visuomenės bendrąjį gėrį, kurio dalis yra teisėtas lūkestis, jog bus ginama tai, kas brangu ir šventa visuomenei, net jei tai brangu ir šventa tik daliai tos visuomenės.

Ar matėte patį spektaklį? Jei nematėte, tai kaip galite apie jį kalbėti?

1)      Gyvenant interneto amžiuje galima pamatyti spektaklį (ar jo ištraukas) bei perskaityti recenzijas anksčiau nei įvyksta premjera mano šalyje. Net jei režisierius šiek tiek pakeičia kiekvieną spektaklį ar atsisako tam tikrų detalių, spektaklio esmė – tai, dėl ko ir patys festivalio organizatoriai pristato jį kaip šventvagišką ir skandalingą – išlieka. Mes teigiame, kad šis spektaklis negali nebūti skandalingas, nes būtent skandalingumo siekis ir yra pagrindinis režisieriaus tikslas. Mes protestuojame prieš bandymą pasiekti skandalą ir provokaciją, naudojant religinius sakralius simbolius.

2)      Mūsų neįtikina „Sirenų“ festivalio organizatorių teiginiai, kad yra pramanas, jog tikromis ar tariamomis išmatomis yra dergiamas Kristaus atvaizdas. Tai, kad būtent tokį įspūdį susidarė šį spektaklį matę užsienio šalių žiūrovai, galima sužinoti paskaičius teatro kritikų komentarus užsienio leidiniuose.[1] Galimas daiktas, kad Castellucci rodo įvairias savo spektaklio versijas ir Lietuvoje ketinama parodyti „švelnesnę“ versiją. Tačiau, mūsų įsitikinimu, tai nieko nekeičia. Tai yra tas pats spektaklis, kurio anksčiau rodytose versijose Kristaus veidas apliejamas išmatomis ir /ar apmėtomas tuo, ką žiūrovai gali suprasti, kaip išmatas.

3)      Idėją suprasti galima ne tik įsižiūrėjus į jos meninę formą (kokia ji bebūtų), kuri apeliuoja į stebėtojo vaizduotę ir jausmus, bet ir į jos teorinį aprašą tekste. Tam žmogui duotas protas. Yra daugybė dalykų, kuriuos įvertiname neišbandę jų praktiškai savo kailiu, pavyzdžiui, nebūtina pabandyti vartoti narkotikų, kad žinotum, jog geriau nebandyti. Jei tam, kad galėtum kalbėti apie kokį nors reiškinį ir jį vertinti, būtina praktiškai jį patirti, kiekvienam, pasakiusiam teiginį, pavyzdžiui, apie viduramžius, galima atkirsti: „O tu ar gyvenai viduramžiais, kad galėtum apie juos ką nors pasakyti?“

Festivalio organizatoriai teigia, jog spektaklis neišniekina Kristaus veido, o greičiau priešingai – jis labai gilus ir dvasingas. Kodėl jūs vis tiek protestuojate?

 Net jei tiesa tai, kaip teigia spektaklio režisierius, kad šiuo pastatymu siekiama pradėti diskusiją apie žmogaus dvasingumą, senatvę, žmogaus ir Dievo santykį ir pan. – tikslas nepateisina priemonių. Nesutinkame, kad menininko geri ketinimai gali pateisinti bet kokias išraiškos priemones.  Vadovaujantis tokia logika būtų galima pateisinti bet kokį performansą ar instaliaciją, kurios metu, pavyzdžiui, paimamas kieno nors tėvo ar motinos portretas ir viešai apipilamas srutomis, o su tokiu elgesiu nesutinkančiam sūnui/dukrai paaiškinama, kad jis tiesiog nesupranta idėjos. Neva už to slypi gili mintis, pavyzdžiui, kad kai kurie žmonės nepakankamai vertina jo tėvus...

Trumpai tariant, šventų dalykų ypatybė yra tokia, kad jie negali būti profanuojami ar tepami bjaurastimi, net jei tuo siekiama kokių nors gerų tikslų. Priešingu atveju sakraliniai simboliai prarastų visuomenėje ir bendruomenėje švento simbolio reikšmę. Sakraliniai simboliai išreiškia tai, kam žmogus jaučia moralinį įsipareigojimą, kas yra jo paties tapatybės dalis. Todėl jų profanavimas ar žeminimas tuo pačiu yra ir tikinčio žmogaus žeminimas.

Svarbus yra pats Jėzaus veido drabstymo faktas nepriklausomai nuo konteksto. Beje, ne tiek svarbu, ar drabstomas tikromis išmatomis ar imitacija (ar išmatos mėtomos, ar srūva iš akių, kaip Londone rodytoje spektaklio versijoje). Svarbu, kad žiūrovams sudaromas spūdis, jog tai – išmatos. O kad galėtum įsitikinti, jog taip atrodo žiūrovams, visai nebūtina nueiti pačiam į šį spektaklį. Galima pasiskaityti teatro kritikų, mačiusių spektaklį, komentarus užsienio spaudoje.

Jei sakote, kad režisierius kaip tik ir siekia sukelti skandalą, ar jūs savo protestu nepadedate siekti tokio tikslo?

Sutinkame su mintimi, kad vienas iš renginio organizatorių tikslų - skandalas. Tačiau manome, kad tikinčiųjų visuomenės abejingumas šiam spektakliui tai pat būtų tam tikra žinia ir tuo pačiu reklama idėjos, kad pagarba tikėjimo simboliams nebėra visuomenei svarbi.

Ko siekiate?

Siekiame, kad Romeo Castellucci spektaklyje nebūtų nederamai naudojamas Kristaus veido atvaizdas: apipilant jį išmatomis ar tuo, kas imituoja išmatas, mėtant į jį daiktus, plėšant ar kitaip naudojant šį paveikslą kaip priemonę provokuoti ar sukelti skandalą.

Taip pat tikimės, kad valstybės institucijos dabar ir ateityje atidžiai žiūrės, kad valstybės lėšomis nebūtų finansuojami jokie projektai, kurių metu yra niekinami religiniai simboliai, lygiai taip pat, kaip kad yra prižiūrima, jog nebūtų niekinami valstybiniai simboliai.

Galiausiai siekiame atkreipti visuomenės dėmesį į klausimą, kodėl leidžiame savo visuomenėje įsigalėti nuostatai, jog mūsų laisvė mums suteikia galią trypti tai, kas brangu ir šventa kitiems.

Kokia yra pagrindinė priežastis, dėl kurios protestuojate, konkrečiai? Kas turėtų būti spektaklyje pakeista spektaklyje, kad neprotestuotumėte (kad tai nežeistų tikinčiųjų jausmų ir pan.)?

Žr. atsakymo aukščiau pirmą dalį.

Kodėl jūs protestuojate prieš spektaklį, kurį remia vyskupai Vakarų Europoje, pavyzdžiui, Monsinjoras d‘Ornellas, Reno miesto arkivyskupas?

Bažnyčios mokymą ir poziciją svarbiausiais klausimais skelbia popiežius ir vyskupai vienybėje su juo. Popiežius yra išsakęs nedviprasmišką poziciją šiuo klausimu. "Šventasis Tėvas pageidauja, kad kiekvienas nepagarbus elgesys Dievo, šventųjų ir religinių simbolių atžvilgiu būtų sutiktas ryžtingos ir deramos krikščionių bendruomenės reakcijos, apšviestos ir vadovaujamos jos ganytojų", - buvo rašoma Vatikano Valstybės sekretoriato laiške, kuomet Milane turėjo būti rodomas Romeo Castelluccio spektaklis "Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją".

Daugybė vyskupų visame pasaulyje pritaria popiežiaus kvietimui, kartu su jais – ir Lietuvos vyskupai, kurie pritarimą išreiškė savo laišku tikintiesiems. Prancūzijoje aiškų savo nepritarimą spektakliui išreiškė šie vyskupai: Mons. Henri Brincard, Puy-en-Velay vyskupas, Mons. Centène, Vano vyskupas, Mons. Aumônier, Versalio vyskupas, Mons. Aubertin, Tūro vyskupas, Mons. Bagnard, Arso vyskupas, Mons. Aillet, Bayonne vyskupas, Mons. Raffin, Meco vyskupas.[2]

Yra nesąžininga manipuliuoti poros vyskupų pasisakymais, kartu liekant kurtiems visos likusios Bažnyčios balsui, įskaitant, Lietuvos katalikų bendruomenę.

Ar manote, kad noras drausti spektaklį yra cenzūra?

1)      Gerbiame ir vertiname menininkų saviraiškos laisvę, tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtinta skirtingų visuomenės grupių interesų pusiausvyra, teigiant, jog  žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (LR Konstitucijos 28 str.).

2)      Teisė į pagarbą tam, kas valstybės piliečiams yra ypač brangu ir gerbtina, yra dalis visos visuomenės bendrojo gėrio, kuris turi būti saugomas ir ginamas kiekvienoje laisvoje demokratinėje valstybėje. Tikintieji turi tokią pačią teisę bei teisėtą lūkestį į jų simbolių šventumo apsaugą, kaip ir likę visuomenės nariai turi teisę ir teisėtą lūkestį į deramą pagarbą tam, kas yra jiems ypač brangu ir šventa.

3)      Demokratinės valstybės esmė – piliečių savivalda. Kad būtų savivalda, reikia, kad tarp žmonių egzistuotų tam tikras bendras pagrindas – jie suvoktų save kaip vieną visuomenę, kurios nariai yra susiję. Tokie spektakliai, kai laisvės vardan pateisinama tai, kas giliai skaudina dalį visuomenės, iš tiesų skaldo tą visuomenę ir taip griauna patį demokratijos pagrindą – žmonių bendrumo suvokimą.

Kokio realaus pokyčio norite šiuo protestu?

Kad spektaklyje nebūtų nederamai naudojamas Kristaus atvaizdas.

Kodėl šiuo metu ypač populiarėja religijos simbolių eksploatavimas įvairiems tikslams pasiekti?

Religija yra vienas svarbiausių žmogaus tapatybę formuojančių veiksnių, todėl ji vis dar daro didelę įtaką net ir dabartinei Vakarų visuomenei. Iš kitos pusės, kartu nyksta suvokimas, kad sakralių simbolių negali naudoti kaip priemonių profaniškiems tikslams siekti. Ir suvokimas, kad tavo laisvė ką nors daryti nesuteikia galios dergti tai, kas brangu kitiems.

LNDT direktorius Martynas Budraitis teigia, jog šio spektaklio autorius - pasaulyje plačiai žinomas režisierius, o spektaklis priimamas į prestižiškiausius teatrų festivalius. Ar tai neįrodo, jog šis spektaklis yra geras?

Tai, jog režisierius yra žinomas pasaulyje, o spektaklį matė daugybė žmonių – niekaip neįrodo nei jo kokybės, nei tai, kad jame visos priemonės yra leistinos. MacDonald‘ai irgi žinomi pasaulyje ir juose apsilanko daugybė žmonių. Be to, jie stovi net tokiuose žymiuose miestuose kaip New York‘as, Londonas ar Paryžius.

Kokį klausimą užduotumėte spektaklio kūrėjams? Ką jiems pasakytumėt, kokią žinią norėtumėt perduoti?

Negali pradėti pokalbio, mesdamas šūdą į žmogų. Nepradėsi pokalbio ką nors įskaudindamas. Provokacija nėra geriausias kelias dialogui.

Mes norėtume paklausti spektaklio kūrėjo, ar jis dergtų ir savo motinos veidą?

Rengėjų inf.

www.orumas.lt

-------------------

[1] Pavyzdžiui, Michael Billington, „On the Concept of the Face, Regarding the Son of God – review“, .

[2] http://dievogarba.wordpress.com/2012/10/03/ar-tikrai-prancuzijos-vyskupai-kviecia-i-dialoga-su-sventvagyste/

Bernardinai.lt