/en/
undergo, bear ; suffer, endure
/de/
erleiden* vt
склонение/спряжение слова
глагол| indicative. | ||||
|---|---|---|---|---|
| present | past | past frequentative | future | |
| 1p.sg. | iškentėjau | iškentėdavau | iškentėsiu | |
| 2p.sg. | iškentėjai | iškentėdavai | iškentėsi | |
| 3p.sg. | iškentėjo | iškentėdavo | iškentės | |
| 1p.pl. | iškentėjom, iškentėjome | iškentėdavome, iškentėdavom | iškentėsim, iškentėsime | |
| 2p.pl. | iškentėjot, iškentėjote | iškentėdavot, iškentėdavote | iškentėsit, iškentėsite | |
| 3p.pl. | iškentėjo | iškentėdavo | iškentės | |
| subjunctive. | ||
|---|---|---|
| sg. | pl. | |
| 1p. | iškentėčiau | iškentėtumėme, iškentėtume, iškentėtumėm |
| 2p. | iškentėtum, iškentėtumei | iškentėtumėt, iškentėtumėte |
| 3p. | iškentėtų | iškentėtų |
| imperative. | ||
|---|---|---|
| sg. | pl. | |
| 1p. | iškentėkim, iškentėkime | |
| 2p. | iškentėk, iškentėki | iškentėkit, iškentėkite |
| 3p. | ||