/ru/
быть в состоянии; (с)мочь
/en/
be able ( + to inf); afford (smth)
склонение/спряжение слова
глагол| indicative. | ||||
|---|---|---|---|---|
| present | past | past frequentative | future | |
| 1p.sg. | išsigaliu | išsigalėjau | išsigalėdavau | išsigalėsiu |
| 2p.sg. | išsigali | išsigalėjai | išsigalėdavai | išsigalėsi |
| 3p.sg. | išsigali | išsigalėjo | išsigalėdavo | išsigalės |
| 1p.pl. | išsigalime, išsigalim | išsigalėjome, išsigalėjom | išsigalėdavome | išsigalėsime |
| 2p.pl. | išsigalite | išsigalėjot, išsigalėjote | išsigalėdavote | išsigalėsite |
| 3p.pl. | išsigali | išsigalėjo | išsigalėdavo | išsigalės |
| subjunctive. | ||
|---|---|---|
| sg. | pl. | |
| 1p. | išsigalėčiau | išsigalėtume, išsigalėtumėme |
| 2p. | išsigalėtum, išsigalėtumei | išsigalėtumėte |
| 3p. | išsigalėtų | išsigalėtų |
| imperative. | ||
|---|---|---|
| sg. | pl. | |
| 1p. | išsigalėkime, išsigalėkim | |
| 2p. | išsigalėki, išsigalėk | išsigalėkit, išsigalėkite |
| 3p. | teišsigalie, teišsigali | teišsigalie, teišsigali |