/ru/
признавать; присуждать
/en/
admit, acknowledge, recognize (teisybę, faktą ar pan.) face (up) as
/de/
anerkennen* vt
склонение/спряжение слова
глаголindicative. | ||||
---|---|---|---|---|
present | past | past frequentative | future | |
1p.sg. | pripažįstu | pripažinau | pripažindavau | pripažinsiu |
2p.sg. | pripažįsti | pripažinai | pripažindavai | pripažinsi |
3p.sg. | pripažįsta | pripažino | pripažindavo | pripažins |
1p.pl. | pripažįstame, pripažįstam | pripažinome, pripažinom | pripažindavom, pripažindavome | pripažinsim, pripažinsime |
2p.pl. | pripažįstate, pripažįstat | pripažinote, pripažinot | pripažindavot, pripažindavote | pripažinsite, pripažinsit |
3p.pl. | pripažįsta | pripažino | pripažindavo | pripažins |
subjunctive. | ||
---|---|---|
sg. | pl. | |
1p. | pripažinčiau | pripažintume, pripažintumėm, pripažintumėme |
2p. | pripažintum, pripažintumei | pripažintumėt, pripažintumėte |
3p. | pripažintų | pripažintų |
imperative. | ||
---|---|---|
sg. | pl. | |
1p. | pripažinkime, pripažinkim | |
2p. | pripažinki, pripažink | pripažinkit, pripažinkite |
3p. | tepripažįsta, tepripažįstie | tepripažįsta, tepripažįstie |