/ru/
выругаться
/en/
swear , swear an oath; jis tyliai susikeikė he swore under his breath
склонение/спряжение слова
глагол| indicative. | ||||
|---|---|---|---|---|
| present | past | past frequentative | future | |
| 1p.sg. | susikeikiu | susikeikiau | susikeikdavau | susikeiksiu |
| 2p.sg. | susikeiki | susikeikei | susikeikdavai | susikeiksi |
| 3p.sg. | susikeikia | susikeikė | susikeikdavo | susikeiks |
| 1p.pl. | susikeikiam, susikeikiame | susikeikėm, susikeikėme | susikeikdavome | susikeiksime |
| 2p.pl. | susikeikiate | susikeikėte, susikeikėt | susikeikdavote | susikeiksite |
| 3p.pl. | susikeikia | susikeikė | susikeikdavo | susikeiks |
| subjunctive. | ||
|---|---|---|
| sg. | pl. | |
| 1p. | susikeikčiau | susikeiktumėme, susikeiktume |
| 2p. | susikeiktumei, susikeiktum | susikeiktumėte |
| 3p. | susikeiktų | susikeiktų |
| imperative. | ||
|---|---|---|
| sg. | pl. | |
| 1p. | susikeikim, susikeikime | |
| 2p. | susikeiki, susikeik | susikeikite, susikeikit |
| 3p. | tesusikeikie, tesusikeikia | tesusikeikie, tesusikeikia |