|
|
|
|
литовский словарь / atsidžiaugti | |
atsidžiaũgti (atsidžiaũgia, atsìdžiaugė) (kuo) нарадоваться (на кого-что, кому-чему);
negaliù a. vaikaĩs — не могу нарадоваться на детей
/en/
negaliu tuo a. I can't help enjoying it ; negaliu a. vaikais I can't help doting (up) on my children
склонение/спряжение словаглагол
| indicative. |
|---|
| present | past | past frequentative | future |
|---|
| 1p.sg. | atsidžiaugiu | atsidžiaugau, atsidžiaugiau | atsidžiaugdavau | atsidžiaugsiu |
|---|
| 2p.sg. | atsidžiaugi | atsidžiaugei, atsidžiaugai | atsidžiaugdavai | atsidžiaugsi |
|---|
| 3p.sg. | atsidžiaugia | atsidžiaugo, atsidžiaugė | atsidžiaugdavo | atsidžiaugs |
|---|
| 1p.pl. | atsidžiaugiame, atsidžiaugiam | atsidžiaugom, atsidžiaugėme, atsidžiaugėm, atsidžiaugome | atsidžiaugdavome | atsidžiaugsime |
|---|
| 2p.pl. | atsidžiaugiate | atsidžiaugėte, atsidžiaugot, atsidžiaugote, atsidžiaugėt | atsidžiaugdavote | atsidžiaugsite |
|---|
| 3p.pl. | atsidžiaugia | atsidžiaugo, atsidžiaugė | atsidžiaugdavo | atsidžiaugs |
|---|
| subjunctive. |
|---|
| sg. | pl. |
|---|
| 1p. | atsidžiaugčiau | atsidžiaugtumėme, atsidžiaugtume |
|---|
| 2p. | atsidžiaugtumei, atsidžiaugtum | atsidžiaugtumėte |
|---|
| 3p. | atsidžiaugtų | atsidžiaugtų |
|---|
| imperative. |
|---|
| sg. | pl. |
|---|
| 1p. | | atsidžiaukim, atsidžiaukime |
|---|
| 2p. | atsidžiauki, atsidžiauk | atsidžiaukite, atsidžiaukit |
|---|
| 3p. | teatsidžiaugie, teatsidžiaugia | teatsidžiaugie, teatsidžiaugia |
|---|
|
