/ru/
завоевать
/de/
erobern vt
склонение/спряжение слова
глагол| indicative. | ||||
|---|---|---|---|---|
| present | past | past frequentative | future | |
| 1p.sg. | užkariauju | užkariavau | užkariaudavau | užkariausiu |
| 2p.sg. | užkariauji | užkariavai | užkariaudavai | užkariausi |
| 3p.sg. | užkariauja | užkariavo | užkariaudavo | užkariaus |
| 1p.pl. | užkariaujam, užkariaujame | užkariavome, užkariavom | užkariaudavom, užkariaudavome | užkariausime, užkariausim |
| 2p.pl. | užkariaujate, užkariaujat | užkariavot, užkariavote | užkariaudavote, užkariaudavot | užkariausit, užkariausite |
| 3p.pl. | užkariauja | užkariavo | užkariaudavo | užkariaus |
| subjunctive. | ||
|---|---|---|
| sg. | pl. | |
| 1p. | užkariaučiau | užkariautumėm, užkariautume, užkariautumėme |
| 2p. | užkariautumei, užkariautum | užkariautumėt, užkariautumėte |
| 3p. | užkariautų | užkariautų |
| imperative. | ||
|---|---|---|
| sg. | pl. | |
| 1p. | užkariaukim, užkariaukime | |
| 2p. | užkariauki, užkariauk | užkariaukit, užkariaukite |
| 3p. | teužkariaujie, teužkariauja | teužkariauja, teužkariaujie |