/ru/
вызывать (к себе, с собой)
/en/
1. call out with oneself; 2. (blogais vardais) abuse each other arba one another; swear at each other
склонение/спряжение слова
глагол| indicative. | ||||
|---|---|---|---|---|
| present | past | past frequentative | future | |
| 1p.sg. | išsivadinu | išsivadinau | išsivadindavau | išsivadinsiu |
| 2p.sg. | išsivadini | išsivadinai | išsivadindavai | išsivadinsi |
| 3p.sg. | išsivadina | išsivadino | išsivadindavo | išsivadins |
| 1p.pl. | išsivadinam, išsivadiname | išsivadinome, išsivadinom | išsivadindavome | išsivadinsime |
| 2p.pl. | išsivadinate | išsivadinot, išsivadinote | išsivadindavote | išsivadinsite |
| 3p.pl. | išsivadina | išsivadino | išsivadindavo | išsivadins |
| subjunctive. | ||
|---|---|---|
| sg. | pl. | |
| 1p. | išsivadinčiau | išsivadintumėme, išsivadintume |
| 2p. | išsivadintumei, išsivadintum | išsivadintumėte |
| 3p. | išsivadintų | išsivadintų |
| imperative. | ||
|---|---|---|
| sg. | pl. | |
| 1p. | išsivadinkime, išsivadinkim | |
| 2p. | išsivadink, išsivadinki | išsivadinkite, išsivadinkit |
| 3p. | teišsivadina, teišsivadinie | teišsivadina, teišsivadinie |