/ru/
признавать; присуждать
/en/
admit, acknowledge, recognize (teisybę, faktą ar pan.) face (up) as
/de/
anerkennen* vt
склонение/спряжение слова
глагол| indicative. | ||||
|---|---|---|---|---|
| present | past | past frequentative | future | |
| 1p.sg. | pripažįstu | pripažinau | pripažindavau | pripažinsiu |
| 2p.sg. | pripažįsti | pripažinai | pripažindavai | pripažinsi |
| 3p.sg. | pripažįsta | pripažino | pripažindavo | pripažins |
| 1p.pl. | pripažįstame, pripažįstam | pripažinome, pripažinom | pripažindavom, pripažindavome | pripažinsim, pripažinsime |
| 2p.pl. | pripažįstate, pripažįstat | pripažinote, pripažinot | pripažindavot, pripažindavote | pripažinsite, pripažinsit |
| 3p.pl. | pripažįsta | pripažino | pripažindavo | pripažins |
| subjunctive. | ||
|---|---|---|
| sg. | pl. | |
| 1p. | pripažinčiau | pripažintume, pripažintumėm, pripažintumėme |
| 2p. | pripažintum, pripažintumei | pripažintumėt, pripažintumėte |
| 3p. | pripažintų | pripažintų |
| imperative. | ||
|---|---|---|
| sg. | pl. | |
| 1p. | pripažinkime, pripažinkim | |
| 2p. | pripažinki, pripažink | pripažinkit, pripažinkite |
| 3p. | tepripažįsta, tepripažįstie | tepripažįsta, tepripažįstie |