/ru/
решаться; самоопределяться
/en/
1. decide; 2. polit. self-determine
/de/
sich entscheiden*
склонение/спряжение слова
глагол| indicative. | ||||
|---|---|---|---|---|
| present | past | past frequentative | future | |
| 1p.sg. | apsisprendžiu | apsisprendžiau | apsispręsdavau | apsispręsiu |
| 2p.sg. | apsisprendi | apsisprendei | apsispręsdavai | apsispręsi |
| 3p.sg. | apsisprendžia | apsisprendė | apsispręsdavo | apsispręs |
| 1p.pl. | apsisprendžiam, apsisprendžiame | apsisprendėme, apsisprendėm | apsispręsdavome | apsispręsime |
| 2p.pl. | apsisprendžiate | apsisprendėte, apsisprendėt | apsispręsdavote | apsispręsite |
| 3p.pl. | apsisprendžia | apsisprendė | apsispręsdavo | apsispręs |
| subjunctive. | ||
|---|---|---|
| sg. | pl. | |
| 1p. | apsispręsčiau | apsispręstumėme, apsispręstume |
| 2p. | apsispręstumei, apsispręstum | apsispręstumėte |
| 3p. | apsispręstų | apsispręstų |
| imperative. | ||
|---|---|---|
| sg. | pl. | |
| 1p. | apsispręskime, apsispręskim | |
| 2p. | apsispręsk, apsispręski | apsispręskite, apsispręskit |
| 3p. | teapsisprendie | teapsisprendie |