/ru/
заговорить, промолвить
/en/
1. (pradėti kalbėti) begin to speak; speak (up); 2. (pratarti) say, utter
склонение/спряжение слова
глагол| indicative. | ||||
|---|---|---|---|---|
| present | past | past frequentative | future | |
| 1p.sg. | prakalbu | prakalbėjau | prakalbėdavau | prakalbėsiu |
| 2p.sg. | prakalbi | prakalbėjai | prakalbėdavai | prakalbėsi |
| 3p.sg. | prakalba | prakalbėjo | prakalbėdavo | prakalbės |
| 1p.pl. | prakalbame, prakalbam | prakalbėjome, prakalbėjom | prakalbėdavome, prakalbėdavom | prakalbėsim, prakalbėsime |
| 2p.pl. | prakalbate, prakalbat | prakalbėjote, prakalbėjot | prakalbėdavot, prakalbėdavote | prakalbėsit, prakalbėsite |
| 3p.pl. | prakalba | prakalbėjo | prakalbėdavo | prakalbės |
| subjunctive. | ||
|---|---|---|
| sg. | pl. | |
| 1p. | prakalbėčiau | prakalbėtume, prakalbėtumėme, prakalbėtumėm |
| 2p. | prakalbėtum, prakalbėtumei | prakalbėtumėt, prakalbėtumėte |
| 3p. | prakalbėtų | prakalbėtų |
| imperative. | ||
|---|---|---|
| sg. | pl. | |
| 1p. | prakalbėkim, prakalbėkime | |
| 2p. | prakalbėki, prakalbėk | prakalbėkit, prakalbėkite |
| 3p. | teprakalba, teprakalbie | teprakalba, teprakalbie |