/ru/
вытребовать, истребовать (себе)
/en/
1. summon; send (for); 2. (gauti pagal pareikalavimą) demand and obtain
склонение/спряжение слова
глагол| indicative. | ||||
|---|---|---|---|---|
| present | past | past frequentative | future | |
| 1p.sg. | išsireikalauju | išsireikalavau | išsireikalaudavau | išsireikalausiu |
| 2p.sg. | išsireikalauji | išsireikalavai | išsireikalaudavai | išsireikalausi |
| 3p.sg. | išsireikalauja | išsireikalavo | išsireikalaudavo | išsireikalaus |
| 1p.pl. | išsireikalaujame, išsireikalaujam | išsireikalavome, išsireikalavom | išsireikalaudavome | išsireikalausime |
| 2p.pl. | išsireikalaujate | išsireikalavote, išsireikalavot | išsireikalaudavote | išsireikalausite |
| 3p.pl. | išsireikalauja | išsireikalavo | išsireikalaudavo | išsireikalaus |
| subjunctive. | ||
|---|---|---|
| sg. | pl. | |
| 1p. | išsireikalaučiau | išsireikalautume, išsireikalautumėme |
| 2p. | išsireikalautum, išsireikalautumei | išsireikalautumėte |
| 3p. | išsireikalautų | išsireikalautų |
| imperative. | ||
|---|---|---|
| sg. | pl. | |
| 1p. | išsireikalaukim, išsireikalaukime | |
| 2p. | išsireikalauk, išsireikalauki | išsireikalaukit, išsireikalaukite |
| 3p. | teišsireikalauja, teišsireikalaujie | teišsireikalaujie, teišsireikalauja |