/ru/
ржать; хохотать
/en/
1. neigh; 2. prk. niek. (kvatoti) give a neighing/coarse laugh
склонение/спряжение слова
глагол| indicative. | ||||
|---|---|---|---|---|
| present | past | past frequentative | future | |
| 1p.sg. | žvengiu | žvengiau | žvengdavau | žvengsiu |
| 2p.sg. | žvengi | žvengei | žvengdavai | žvengsi |
| 3p.sg. | žvengia | žvengė | žvengdavo | žvengs |
| 1p.pl. | žvengiame, žvengiam | žvengėm, žvengėme | žvengdavom, žvengdavome | žvengsim, žvengsime |
| 2p.pl. | žvengiat, žvengiate | žvengėte, žvengėt | žvengdavot, žvengdavote | žvengsit, žvengsite |
| 3p.pl. | žvengia | žvengė | žvengdavo | žvengs |
| subjunctive. | ||
|---|---|---|
| sg. | pl. | |
| 1p. | žvengčiau | žvengtumėme, žvengtume, žvengtumėm |
| 2p. | žvengtumei, žvengtum | žvengtumėt, žvengtumėte |
| 3p. | žvengtų | žvengtų |
| imperative. | ||
|---|---|---|
| sg. | pl. | |
| 1p. | žvenkime, žvenkim | |
| 2p. | žvenki, žvenk | žvenkite, žvenkit |
| 3p. | težvengia, težvengie | težvengia, težvengie |