/en/
provoke
/de/
provozieren vt
склонение/спряжение слова
глагол| indicative. | ||||
|---|---|---|---|---|
| present | past | past frequentative | future | |
| 1p.sg. | išprovokuoju | išprovokavau | išprovokuodavau | išprovokuosiu |
| 2p.sg. | išprovokuoji | išprovokavai | išprovokuodavai | išprovokuosi |
| 3p.sg. | išprovokuoja | išprovokavo | išprovokuodavo | išprovokuos |
| 1p.pl. | išprovokuojam, išprovokuojame | išprovokavome, išprovokavom | išprovokuodavom, išprovokuodavome | išprovokuosim, išprovokuosime |
| 2p.pl. | išprovokuojate, išprovokuojat | išprovokavot, išprovokavote | išprovokuodavote, išprovokuodavot | išprovokuosit, išprovokuosite |
| 3p.pl. | išprovokuoja | išprovokavo | išprovokuodavo | išprovokuos |
| subjunctive. | ||
|---|---|---|
| sg. | pl. | |
| 1p. | išprovokuočiau | išprovokuotume, išprovokuotumėme, išprovokuotumėm |
| 2p. | išprovokuotumei, išprovokuotum | išprovokuotumėt, išprovokuotumėte |
| 3p. | išprovokuotų | išprovokuotų |
| imperative. | ||
|---|---|---|
| sg. | pl. | |
| 1p. | išprovokuokim, išprovokuokime | |
| 2p. | išprovokuoki, išprovokuok | išprovokuokit, išprovokuokite |
| 3p. | teišprovokuoja, teišprovokuojie | teišprovokuoja, teišprovokuojie |