|
|
|
|
литовский словарь / iškariauti | |
iškariáuti (iškariáuja, iškariãvo)
1. провоевать/воевать;
trejùs metùs iškariãvom — три года мы провоевали;
2. (laimėti) завоевать/завоёвывать
/en/
(kurį laiką) be at war (for some time); have fought (against, with)
склонение/спряжение словаглагол
| indicative. |
|---|
| present | past | past frequentative | future |
|---|
| 1p.sg. | iškariauju | iškariavau | iškariaudavau | iškariausiu |
|---|
| 2p.sg. | iškariauji | iškariavai | iškariaudavai | iškariausi |
|---|
| 3p.sg. | iškariauja | iškariavo | iškariaudavo | iškariaus |
|---|
| 1p.pl. | iškariaujam, iškariaujame | iškariavom, iškariavome | iškariaudavome, iškariaudavom | iškariausime, iškariausim |
|---|
| 2p.pl. | iškariaujat, iškariaujate | iškariavote, iškariavot | iškariaudavot, iškariaudavote | iškariausit, iškariausite |
|---|
| 3p.pl. | iškariauja | iškariavo | iškariaudavo | iškariaus |
|---|
| subjunctive. |
|---|
| sg. | pl. |
|---|
| 1p. | iškariaučiau | iškariautume, iškariautumėme, iškariautumėm |
|---|
| 2p. | iškariautum, iškariautumei | iškariautumėt, iškariautumėte |
|---|
| 3p. | iškariautų | iškariautų |
|---|
| imperative. |
|---|
| sg. | pl. |
|---|
| 1p. | | iškariaukim, iškariaukime |
|---|
| 2p. | iškariauk, iškariauki | iškariaukite, iškariaukit |
|---|
| 3p. | teiškariauja, teiškariaujie | teiškariaujie, teiškariauja |
|---|
|
