/ru/
исповедывать
/en/
1. (atvirai papasakoti) unbosom oneself ; 2. bažn. confess
склонение/спряжение слова
глагол| indicative. | ||||
|---|---|---|---|---|
| present | past | past frequentative | future | |
| 1p.sg. | išpažįstu | išpažinau | išpažindavau | išpažinsiu |
| 2p.sg. | išpažįsti | išpažinai | išpažindavai | išpažinsi |
| 3p.sg. | išpažįsta | išpažino | išpažindavo | išpažins |
| 1p.pl. | išpažįstam, išpažįstame | išpažinome, išpažinom | išpažindavom, išpažindavome | išpažinsim, išpažinsime |
| 2p.pl. | išpažįstat, išpažįstate | išpažinote, išpažinot | išpažindavote, išpažindavot | išpažinsite, išpažinsit |
| 3p.pl. | išpažįsta | išpažino | išpažindavo | išpažins |
| subjunctive. | ||
|---|---|---|
| sg. | pl. | |
| 1p. | išpažinčiau | išpažintumėm, išpažintumėme, išpažintume |
| 2p. | išpažintumei, išpažintum | išpažintumėt, išpažintumėte |
| 3p. | išpažintų | išpažintų |
| imperative. | ||
|---|---|---|
| sg. | pl. | |
| 1p. | išpažinkime, išpažinkim | |
| 2p. | išpažink, išpažinki | išpažinkite, išpažinkit |
| 3p. | teišpažįsta, teišpažįstie | teišpažįstie, teišpažįsta |