/en/
rot, decay
/de/
verfaulen vi (s)
склонение/спряжение слова
глагол| indicative. | ||||
|---|---|---|---|---|
| present | past | past frequentative | future | |
| 1p.sg. | supuntu, supūnu, supūvu | suputau, supuvau | supūdavau, supusdavau | supusiu, supūsiu |
| 2p.sg. | supūvi, supunti, supūni | supuvai, suputai | supusdavai, supūdavai | supūsi, supusi |
| 3p.sg. | supunta, supūna, supūva | suputo, supuvo | supusdavo, supūdavo | supus, supus |
| 1p.pl. | supuntame, supūnam, supūvame, supūvam, supuntam, supūname | supuvome, supuvom, suputome, suputom | supusdavome, supusdavom, supūdavome, supūdavom | supusime, supūsime, supusim, supūsim |
| 2p.pl. | supūnate, supūvat, supuntate, supuntat, supūvate, supūnat | suputote, suputot, supuvote, supuvot | supusdavot, supūdavote, supūdavot, supusdavote | supusite, supusit, supūsite, supūsit |
| 3p.pl. | supūva, supunta, supūna | suputo, supuvo | supusdavo, supūdavo | supus, supus |
| subjunctive. | ||
|---|---|---|
| sg. | pl. | |
| 1p. | supusčiau, supūčiau | supūtume, supūtumėme, supustumėm, supustumėme, supūtumėm, supustume |
| 2p. | supūtumei, supūtum, supustumei, supustum | supūtumėt, supūtumėte, supustumėte, supustumėt |
| 3p. | supūtų, supustų | supustų, supūtų |
| imperative. | ||
|---|---|---|
| sg. | pl. | |
| 1p. | supuskime, supuskim, supūkim, supūkime | |
| 2p. | supūki, supusk, supūk, supuski | supuskite, supūkite, supuskit, supūkit |
| 3p. | tesupūvie, tesupuntie, tesupūna, tesupunta, tesupūnie, tesupūva | tesupūnie, tesupūva, tesupūvie, tesupuntie, tesupūna, tesupunta |